Pirmojo vizito Moldovoje metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Kišiniove susitikęs su šalies prezidente Maia Sandu, aptarė dvišalių santykių klausimus, politinę situaciją šalyje, europinės integracijos darbotvarkę, reformų procesą Moldovoje, pandemijos ir vakcinacijos bei kitus tarptautinės politikos klausimus.
 
G. Landsbergis išreiškė Lietuvos paramą ambicingai prezidentės reformų programai.
 
„Remiame reformų iniciatyvas ir esame pasirengę tęsti paramą Moldovai jos europinės integracijos kelyje“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
 
Susitikime su Moldovos užsienio reikalų ir europinės integracijos ministru Aureliu Ciocoi, kuris laikinai eina Moldovos ministro pirmininko pareigas, aptarta Lietuvos ir Moldovos santykių darbotvarkė, Rytų partnerystės, Padnestrės, pandemijos valdymo ir kiti aktualūs klausimai.
 
G. Landsbergis paragino tęsti būtinų struktūrinių reformų – kovos su korupcija, teismų nepriklausomybės užtikrinimo, finansinės ir verslo aplinkos gerinimo, Asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga (ES) įgyvendinimą.
 
„Labai svarbu, kad Moldova pasiektų esminę pažangą, įgyvendindama ES-Moldovos Asociacijos susitarime prisiimtus įsipareigojimus, ir vykdytų reformas, kurios teiktų apčiuopiamą naudą Moldovos žmonėms“, – pažymėjo ministras.
 
Pokalbyje taip pat buvo aptartas pasirengimas Europos Sąjungos Rytų partnerystės vadovų susitikimui, pažymėta, kad abi šalis jungia siekis patvirtinti ambicingą ilgalaikę Rytų partnerystės darbotvarkę bei suteikti laipsniškos integracijos į ES Vidaus rinką perspektyvą asocijuotoms partnerėms.
 
Susitikime taip pat akcentuota, kad Lietuva yra viena iš aktyviausių ES šalių narių, besidalinančių savo reformų ir transformacijos patirtimi.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras patvirtino pasiryžimą toliau teikti ekspertinę paramą Moldovai aktualiose srityse. G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvos ambasada Kišiniove vykdo NATO kontaktinės ambasados funkcijas ir paragino reformoms išnaudoti bendradarbiavimo su NATO instrumentų teikiamas galimybes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 03:00

Moldovos sostinėje tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prieš įstatymo projektą, apribosiantį išrinktosios prezidentės galias. EPA-ELTA nuotr.

Moldovoje ketvirtadienį tūkstančiai žmonių susirinko į mitingą prie parlamento, protestuodami prieš teisės aktą, kuriuo būtų apribotos naujai išrinktos proeuropieškos prezidentės galios.
 
Išrinktoji prezidentė Maia Sandu gruodžio pabaigoje turi pradėti eiti Moldovos valstybės vadovės pareigas. Ji rinkimuose įveikė prorusišką dabartinį prezidentą Igorį Dodoną.
 
Protestuotojai susirinko prie parlamento Kišiniove, kai M. Sandu paragino savo šalininkus protestuoti prieš kelis įstatymo projektus, kuriuos pateikė I. Dodono Socialistų partija. Tarp jų yra įstatymo projektas, kuris apribotų prezidento galias.
 
Įstatymo projekte siūloma Moldovos Informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolę perduoti iš prezidento parlamentui.
 
Prie parlamento susirinkę M. Sandu šalininkai reikalavo paleisti parlamentą. Policija apsupo parlamentą, bet į mitingą nesikišo.
 
Proteste M. Sandu paragino I. Dodono vyriausybę atsistatydinti ir surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
 
„Mums reikia geros šalies visiems padoriems žmonėms. Mums reikia pirmalaikių rinkimų, kad išstumtume vagis iš valdžios“, – teigė ji.
Paskutiniai parlamento rinkimai Moldovoje vyko 2019 metais. I. Dodono partija iškovojo trečdalį vietų parlamente.
 
Rinkimų kampanijos metu M. Sandu žadėjo kovoti su korupcija šalyje, kuri yra viena skurdžiausių Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.03; 16:45

Proeuropietiška ministrė pirmininkė Maia Sandu. EPA – ELTA nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda telefonu kalbėjosi su išrinktąja Moldovos Respublikos prezidente Maia Sandu.
 
Šalies vadovas pasveikino M. Sandu su pergale sekmadienį įvykusiuose Prezidento rinkimuose ir palinkėjo sėkmės einant šias atsakingas, piliečių patikėtas pareigas, o Moldovos žmones – su sėkmingu dalyvavimu demokratiniuose ir atviruose rinkimuose.
 
Pasak valstybės vadovo, Moldovos piliečiai priėmė svarbų sprendimą – šių rinkimų rezultatai rodo norą siekti pokyčių savo šalyje.
 
Teisingumo sektoriaus reforma ir kova su korupcija yra vieni svarbiausių prioritetų. Prezidentas palinkėjo nesustoti reformų kelyje ir toliau siekti eurointegracijos. Jis patikino, kad Lietuva yra pasiruošusi dalytis gerąja patartimi ir nuosekliai remti Moldovą šiame kelyje.
 
Per pokalbį prezidentas pabrėžė, kad kelyje į laisvę lietuviai ir moldavai rėmė vieni kitus. Šiemet minima 30 metų sukaktis nuo to, kai Moldovos Parlamentas pripažino Lietuvos nepriklausomybę – tai buvo drąsus žingsnis, už kurį mūsų šalis visuomet bus dėkinga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.17; 06:00

Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį Moldovoje vyksta prezidento rikimai. Dabartiniam prorusiškam prezidentui Igoriui Dodonui iššūkį meta proeuropietiška varžovė Maia Sandu, praneša dpa.
 
Moldova, buvusi Tarybų Sąjungos valstybė tarp Ukrainos ir Rumunijos, ilgą laiką buvo susiskaldžiusi dėl eurointegracijos siekio ir palankumo Maskvai.
 
2016 m. rinkimuose I. Dodonas nugalėjo M. Sandu antrajame ture. Pastaraisiais metais Moldova, viena neturtingiausių Europos valstijų, priartėjo prie ekonomikos žlugimo, o 45 metų politikas paramos ieškojo Rusijoje.
 
M. Sandu, kuriai 48, kelis mėnesius buvo premjerė I. Dodono pirmosios kadencijos metu, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo. Ji pasisako už integraciją su Europos Sąjunga kaip ekonominės krizės sprendimo būdą.
 
Rinkimų procesą stebinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) šalies įvairiapusę žiniasklaidos erdvę įvertino kaip sudarančią nešališkas sąlygas abiem kandidatams.
 
Tam, kad rinkimai būtų laikom įvykusiais, juose dalyvauti turi bent trečdalis visų balso teisę turinčių piliečių. Jei kandidatas surenka daugiau nei pusę visų balsų, jis laikomas nugalėtoju jau pirmajame ture. Kitu atveju rengiamas antrasis rinkimų turas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.01; 17:17

Padniestrė. MOLDPRES nuotrauka

Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.

Ciniška kelionės „razina“

KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais. 

Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.

„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.

Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!

Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.

Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.

Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka

Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.

Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)

Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.

Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.

Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.

Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.

Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu

Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?

Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.

Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.

Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse

1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.

Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.

Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.

1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).

Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.

PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.

Separatistams atėjo ginkluota pagalba

Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.

1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.

Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.

1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.

Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.

Tęsiasi kompromisų paieška

Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.

Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.

Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.

Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.

Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…

Susitaikius – iškyla naujos grėsmės

Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.

Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.

Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.

To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.

2020.05.03; 08:01

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.

Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.

Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Padniestrė: istorinis rakursas

Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.

Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.

Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.

Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.

Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.

1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame  – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.

Kaip prasidėjo konfliktas?

Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Moldovos vėliava

Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.

Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.

Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.

Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.

2020.04.04; 15:00

Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.

„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.

Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.

Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.16; 03:00

padniestre_1

Pasaulio žvalgybos istorija – nepaprastai įvairi, plati. Kokių tik painių, keistų, pikantiškų istorijų neužfiksuota istorijos vadovėliuose, žvalgybininkų prisiminimuose, žvalgybos tematika besidominčių žurnalistų publikacijose?

Tikrai nesuklysiu pasakęs, jog tarp valstybių besiklostančios žvalgybinės bei kontržvalgybinės intrigos – viena iš įdomiausių, sensacingiausių temų. Kaip ir detektyvai, kaip ir nuotykiniai filmai, prikaustantys milijonines žiūrovų ar skaitytojų auditorijas.

Šiandien mes pateikiame nedidelę informaciją apie žvalgybos, kurios veiklos iki šiol dar niekad neanalizavome, veiklą. Omenyje turiu vadinamosios Padniestrės respublikos žvalgybą.

Continue reading „Žurnalistas pripažintas kaltas dėl šnipinėjimo Moldovai“

moldavas_1

Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome Vilniuje, kai jis viešėjo mūsų šalyje, atvykęs į politinio pobūdžio tarptautinę konferenciją. Istorikas O.Cyku sutiko atsakyti į visus “XXI amžiaus” klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti 14-osios armijos jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių… Klausimų svečiui pateikėme daug, kadangi apie gyvenimą šiandieninėje Moldovoje turime labai mažai žinių. Informacijos iš Baltarusijos ir Ukrainos esamai. O štai apie Modlovą negirdėjome beveik nieko.

Beje, paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “jaustumėmės labai laimingi, jei kamuotų tik jūsiškės bėdos”.

Continue reading „Moldova turi tik dvi išeitis: arba ji tampa vakarietiška, arba – prorusiška“

video_cip

Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Beje, svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…

Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai – 2-oji (paskutinė) videointerviu su svečiu iš Kišiniovo dalis.

Continue reading „Prie ko šliesis Moldova – prie Rusijos ar Rumunijos?“

video_cip

Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…

Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai: 1-asis interviu su svečiu iš Kišiniovo. Netrukus bus paskelbta antroji pokalbio dalis.

Continue reading „Ar Moldova atsispirs Kremliaus spaudimui?“