kolaborantai

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės įvairių socialinių bei tautinių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams, Atskleidžiama sovietų ir nacių kolaborantų veikla 1920–1941 m. Anykščių krašte. Apžvelgiami dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais.

Knygoje išsamiai nagrinėjama penktosios kolonos formavimosi ir jos virsmo okupacijos metais kolaboracine sistema Anykščių krašte priežastys bei eigą 1920–1940 metais. Šio krašto tautinių bendruomenių; lietuvių, rusų ir žydų dalyvavimas kolaboruojant su SSRS ir Vokietija bei jų bendradarbiavimas vykdant antivalstybinę veiklą, pateikiamas išsamus Anykščių bei Kavarsko valsčių komunistinių organizacijų dalyvių bei jų rėmėjų sąrašas, kuriame įvardinti  255 asmenys.

Kolaborantų judėjimas Lietuvoje atsirado Sovietų Rusijai aktyviai ir slaptai remiant. Bolševikinė Rusija niekada nebuvo atsisakiusį pasaulinės revoliucijos idėjos, todėl Rusijoje dar tebevykstant pilietiniam karui Lietuvoje 1919-1920 m. jau kūrėsi pirmosios komunistinės kuopelės. Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo nedaugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nei 1 proc. (0,58) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėn., valsčiuje gyveno 13741 žmogus). Iš viso Anykščių vlsč. 1940 m.  buvo 18 komunistų ir apie 30 komjaunuolių ir MOPR-o narių bei tiek pat  (apie 30)  jų rėmėjų  (daugiausiai laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistus). Anykščių mieste 1936 m. gyveno (dalis iš jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose) 37 komunistinių organizacijų nariai, iš jų 33 žydai, tai sudarė tik 2,34 proc Anykščių mieste gyvenusių žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėn. duomenimis Anykščių mieste gyveno 1405 žydai). Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą ir jie nebuvo valstybei labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistams jie neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei  naudojant jėgą -smurtiniu keliu. 

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kada buvusi Penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais, užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir savarankiškumu. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapseidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti ir menkai buvo informuoti apie tai, kad žydų viešai demonstruojamas džiaugsmas okupantais ir jų veikla reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog Lietuvą užėmus sovietams visai jų bendruomenei nebegrės nacių persekiojimai bet lietuviai pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik jų norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Apžvelgiant patriotinės visuomenės veiklą daug dėmesio knygoje skyriama Anykščių valsčiaus šaulių organizacijai, parodomas šaulių dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai bei  1941 m. Birželio sukilime, jų kova su kolaborantais, pateikiamas 289-ių sukilimo dalyvių ir Anykščių apsaugos kuopos narių sąrašas, vadovaujantis šiuo sąrašu sudarytas Anykščių valsčiaus sukilimo dalyvio socialinis portretas – tai  30 metų amžiaus vyras gyvenantis miestelyje arba besiribojančiame su miesteliu kaime, pradinio išsilavinimo ūkininkas, vedęs, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmųjų partizanų būrių organizatoriai bei pasipriešinimo dalyviai Anykščių valsčiuje buvo šauliai. Prieš pirmąją sovietinę Lietuvos okupacija 1940 m. valsčiuje veikė keturi 2-osios Utenos šaulių rinktinės būriai; 4-asis Anykščių, kurį sudarė 3 būriai; vienas pėstininkų, vienas raitininkų (dragūnų) ir vienas moterų šaulių būrys, tai pat 38-asis Andrioniškio miestelio, 48-asis Burbiškio bažnytkaimio ir 36-asis Pavarių kaimo. Bendras šaulių skaičius juose buvo apie 200 narių. Šaulių sąjungos nariais buvo beveik visas tuometinis Anykščių miesto bei valsčiaus visuomenės elitas.

Prasidėjus sovietinei okupacijai sukilimui prieš okupantus Anykščių krašte pradėta ruoštis 1941 m. balandžio mėnesį, kai prasidėjo aktyviausių šaulių suėmimai ir represijos, tuo metu dalis buvusių Anykščių ir Andrioniškio šaulių pradėjo slapstytis Pavarių bei Andrioniškio miškuose ir burtis į partizanų būrius. 1941 m. birželio 24 d. Anykščių valsčiuje prasidėjo visuotinis sukilimas ir vyko 2 dienas. Birželio 24 dieną sukilėliai Anykščių mieste apšaudė besitraukiančius rusų kareivius, nuginklavo ir suėmė Šeimyniškių kaime (priemiestyje) sargybos poste budėjusius rusų kareivius, o birželio  25 d. visiškai išvadavo valsčiaus centrą – Anykščius. Sukilimas, prasidėjęs birželio 24 dieną, baigėsi birželio 25 d., kai antroje tos dienos pusėje Anykščių valsčiuje pasirodė vokiečių kariuomenės avangardas – motorizuotas žvalgų būrys. Birželio 25 d. pasiektas galutinis sukilimo tikslas – Anykščių valsčius išvaduotas nuo sovietinės okupacinės valdžios.

Birželio sukilimas Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos patriotinės visuomenės daugiausiai Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio, Niūronių-Pavarių šaulių būrių narių sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija. 1941 m. birželio 25 d. įvyko laisvų piliečių susirinkimai Anykščiuose, Andrioniškio ir Burbiškio bažnytkaimiuose. Sukilėliai, užėmę Anykščius birželio 25 d., Anykščių valsčiuje suformavo 8  apsaugos būrius (AB), sujungtus į vieną karinį organizacinį vienetą – Jungtinę apsaugos kuopą (AK), kurią sudarė 289 kovotojai, jai vadovavo birželio 25 d. sukilėlių vadovybės suformuotas štabas. Anykščių valsčiuje suformuota (AK) savarankiškai veikė labai trumpai – iki birželio 29 d., kai į Anykščius iš Utenos vokiečių karinės  komendantūros atvyko 6 vokiečių kariškiai. Jie Anykščių mieste įvykdė ir pirmuosius masinius, parodomuosius sulaikytų žydų vyrų šaudymus. Vokiečiai nuo 1941 m. birželio 29 d., remdamiesi karo stoviu, stengėsi perimti  (AK) kontrolę, taip siekdami jos būrių narius panaudoti nacistinės Vokietijos vykdomai  masinio žydų tautos genocido politikai bet tik nedidelė (AK) kovotojų dalis bendradarbiavo (kolaboravo) su vokiečiams persekiojant ir žudant žydus. Anykščių (AK)  vokiečių karinės administracijos Utenos apskrityje nurodymu išformuota 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Vietoj (AK)  Anykščių valsčiuje sudarytas pagalbinės policijos  būrys.  

Dėl gyvenimo sąlygų  ryškaus pablogėjimo, represijų, sovietizacijos ir rusifikacijos, lietuviai karo laukė kaip išsigelbėjimo. Todėl jie karo pradžią sutiko tai pat džiaugsmingai kaip žydai 1940 m. sovietinės okupacijos pradžią. Lietuviai džiaugėsi kad prasidėjęs karas nutraukė sovietų represijas ir visko kas buvo lietuvišką naikinimą, tuo tarpu žydai prasidėjus sovietinei okupacijai džiaugėsi kad jų bendruomenei nebegrės vokiečių persekiojimai. Pirmoji sovietinė ir iš karto po jo sekusi vokiečių okupacija sukiršino lietuviškąją ir žydiškąją Anykščių krašto bendruomenes pasėjo neapykantą, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių kodėl tarp  sukilėlių vadovybės sudarytos Anykščių AK kuopos  narių atsirado asmenų kurie  kolaboravo su vokiečiais persekiojant ir naikinant žydus, bet juos nustatyti nemažiau sudėtinga kaip kolaboravusius su sovietų valdžia asmenis. Autoriui pavyko surasti ir išnagrinėti 63 anykštėnų Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamasias bylas. Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo bet 109 liudininkų parodymai 63 baudžiamosiose bylose kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn. leidžia jas sugretinus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais. LGGRTC; 2023 metai

Knygos VI skyriuje „Apsaugos kuopos (AK) kovotojų veikla Anykščių valsčiuje  įsigalėjus vokiečių okupaciniam  režimui. Žydų genocidas ir kolaboravimas su naciais“ parodomas Anykščių žydų bendruomenės persekiojimas ir sunaikinimas bei nacių kolaborantų veikla, knygos gale pateikiamas  24-ių  kaltinamųjų ir liudininkų parodymais sudarytas dalyvavusių šaudant žydus, asmenų vardinis sąrašas.  Apsaugos kuopos narių, kolaboravusių su nacistiniu režimu, skaičius buvo nedidelis. Iš 63 suimtų sukilėlių ir Anykščių apsaugos kuopos narių per tardymą kad šaudė žydus prisipažino tik 5  liudininkai.  Nors parodymai baudžiamose bylose kelia nemažai abejonių, knygoje pateikiami tokie bendradarbiavusių su naciais Apsaugos kuopos narių skaičiai: žydus saugojo ir konvojavo apie 20-30 (7-10 proc.) iš 289 Apsaugos kuopos narių, o tiesiogiai šaudymuose dalyvavo  apie 10-15  (3-5 proc.) jos narių iš 289. Kiti patruliavo miesto gatvėmis, saugojo svarbesnius miesto objektus, vykdavo į kaimus sulaikyti RA kareivių bei sovietinių aktyvistų, palaikė viešąją tvarką mieste ir valsčiuje.

Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išsamiai ištirtas  Anykščių krašto visuomenės įvairių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams. Išryškinami kolaborantų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei po sukilimo susikūrusios Anykščių apsaugos kuopos narių veiklos ypatumai. Kritiškai įvertinti ir išanalizuoti

istoriniame tyrime naudoti šaltiniai. (Žr. VII knygos skyrių „Liudininkų  parodymai kaip  informacijos šaltinis 1941 Birželio sukilimo dalyvių baudžiamosiose bylose. Anykščių valsčiaus pavyzdys“). Knygoje atskleidžiamos aktyviausių kolaborantų bei patriotų biografijos kurios parodo abiejų pusių mentaliteto ypatybes. Autoriaus pateiktas išvadas apie kolaboravimą  ir patriotizmą apibendrina 14 diagramų, knygos tekstą pagyvina virš 20 fotografijų. Knyga „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ papildo sukilimo bei kolaboravimo su SSRS bei Vokietijos  okupaciniais režimais Lietuvos provincijoje istoriją naujai faktais ir išvadomis.

2023.09.10; 09:00                                                                               

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.

Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.

Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.

O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.

Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.

Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.

Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?

Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).

Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.

Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.

Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities. 

Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.

Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?

2023.05.10; 06:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kas ir kaip dėjosi apie 1940-1941 metais.

Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą, tad jie valstybei nebuvo labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistai neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą – smurtiniu keliu. Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kai buvusi penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais – užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir jos savarankiškumu.

Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo ne daugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nė 1 proc. (0,58 proc.) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėnesį valsčiuje gyveno 13 741 žmogus). 1940 m. iš viso Anykščių valsčiuje buvo 17 komunistų ir apie 30 komjaunuolių bei MOPR-o narių ir tiek pat (apie 25–30) jų rėmėjų – daugiausia laiduotojų savo turtu už sulaikytus komunistus.

1936 m. Anykščiuose gyveno 39 komunistinių organizacijų nariai (dalis jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose), iš jų 35 žydai, o tai sudarė 2,28 proc. miesto žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Anykščiuose gyveno 1405 žydai).

Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais

Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbtinai iškeltas komunistų, o ypač žydų komunistų statusas sukėlė lietuvių visuomenėje labai ryškią negatyvią emocinę ir psichologinę reakciją: didžiulį pasipiktinimą neteisybe, užslėptą protestą, pyktį ir kartu didelį bejėgiškumą. Daugelis anykštėnų lietuvių stebėjosi ir pyko dėl žydų itin aktyvaus dalyvavimo pasitinkant okupantus ir vykdant jų nurodymus. Tarpukario Lietuvoje žydų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičius buvo nedidelis, bet prasidėjus okupacijai jie užėmė vadovaujančius postus, išstumdami iš jų lietuvius.

Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dovas Levinas savo knygoje „The Lesser of Two Evils, Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939–1941“ apie šį laikotarpį rašė:

Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles […] Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug […] (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo savo prarastos nepriklausomybės […] Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Žydai, atvirkščiai, neprijautė tokioms nuotaikoms. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo […] žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.

Didžioji dauguma anykštėnų, žydų bendruomenės narių gyveno gana uždarą gyvenimą, tarp žydų ir lietuvių nebuvo glaudaus moralinio ar dvasinio ryšio. Komunistinių organizacijų nariai žydai, dominavę Anykščių miesto LKP ir LKJS organizacijose, nepaisant jų pastangų, nesugebėjo įtraukti į komunistinę veiklą lietuvių. Nėra žinių, kad komunistinio judėjimo rėmėjai lietuviai laiduotų savo turtu už kaltinamus komunistine veikla žydus, taip pat ir žydai nėra laidavę už komunistus lietuvius. Jeigu nebuvo glaudaus bendradarbiavimo tarp savo esme internacionalinio komunistinio judėjimo dalyvių žydų ir lietuvių, juo labiau bendradarbiavimo, jo nebuvo ir tarp kitų lietuvių bei žydų politinių ir visuomeninių organizacijų, nes jos veikė kaip nacionalinės organizacijos.

Be tiesioginio tarnavimo okupantams dalyvaujant sovietų okupacinio režimo įstaigų ir institucijų darbe, lietuviškąją anykštėnų visuomenę labai piktino žydų nuotaikos. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapsieidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti, kad žydai savo džiūgavimais reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog visai jų bendruomenei nebegrės Hitlerio persekiojimai, ir pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Nors komunistinėms organizacijoms priklausančių žydų skaičius beveik nepasikeitė, bet dėl jų aktyvumo okupantų renginiuose, atvirai demonstruojamo džiaugsmo ir veiklos lietuviai pagrįstai juos laikė kolaborantais. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lietuviai anykštėnai sovietų valdžią vadino žydų valdžia. Taip jie prisimena žydų nuotaikas ir jų dalyvavimą sutinkant okupantus:

Ona Balaišienė, Anykščiai:

Gyvenom Anykščių pakrašty, paskutiniame J. Biliūno gatvės name, tad buvom pirmieji, 1940-aisiais pamatę rusų kariuomenę, nes ji atėjo nuo Svėdasų pusės. Pirmiausiai pasirodė pėstininkai – dulkini, mūsų akimis žiūrint, siaubingai apskurę, aptvarstytom kojom. Žydeliai tuoj pastatė stalą, apkaišė gėlėm, pripylė bokalus alaus, iškėlė raudonas vėliavas. Sutiko rusus kaip vyskupus!

Tom dienom viena žydė man kalbėjo: „Ot dabar bus gerai! Kuo norės mano vyras, tuo ir bus! Iki tol žydams buvo tik vekseliai ir akcijos, o kodėl žydas negali būti, sakykim, pieninės direktoriumi?“

Sofija Kazlauskienė, Anykščiai:

Atėjo 1940-ieji. Rusų kariuomenė buvo tokia apiplyšusi, tokia suvargus, kad baisu žiūrėti, žmonių gaila, bet ką padarysi? Juos Anykščiuose pasitiko daugiausiai žydai. Lietuviai tik stovėjo pakraščiuose, nelabai suprasdami, kaip ubagai gali atnešti laimingą gyvenimą? Išbadėję rusų kareiviai netrukus nusiaubė anykštėnų daržus.

Antanas Tuskenis, Anykščiai:

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai pasirodė rusai, buvo trečiadienis, turgaus diena Anykščiuose, miestelis knibždėte knibždėjo žmonių. Staiga matom – ateina J. Biliūno gatve kolona su raudonais skudurais. Žydeliai, ruseliai, na ir savos padugnės, sveikindamos atėjūnus, kilnoja sugniaužtus kumščius… Tai buvo nemalonus vaizdas, supratau, kad dabar visko galima laukti. Ir tikrai: iš mūsų tuoj pat atėmė spaudą, draugijas, kleboniją, suvaržė bažnyčią…

Ona Dundulienė, Anykščiai:

1940 metai, paskutinė mokslo metų diena. Baigti šeši skyriai, turėjom eiti į bažnyčią. Mokykloj dar buvom, bet į bažnyčią nebevedė. Gatvės dulkėjo nuo rusiškų „polutarkų“, su draugėmis baugščiai dairėmės į jas. Rusai murzini, pavargę. Pažįstami žydukai – patenkinti su gėlėmis. 1941 metų gegužės 1-ąją žydukai sutiko dviračių stipinus apvynioję raudonu tampomu popierium, lietui užėjus, jis nuplyšo ir mes dėl to labai džiaugėmės.

Valerija Žemaitytė, Anykščiai:

Šeštame skyriuje su manim mokėsi toks Šapyra. Kartą mokytojas liepė klasei nupiešti žemėlapį. Šapyra ir Lietuvą, ir SSRS nuspalvino vienodai – raudonai. Mokytojas labai supyko, bara Šapyrą, o tas užsispyręs murma: „Vis tiek greitai bus raudona!“

Šis epizodas, manau, kai ką sako apie žydų nuotaikas pasitinkant 1940-uosius. Tarp vietos komunistų 85 nuošimčius sudarė žydai, žydė buvo ir Anykščių parajonio sekretorė Chana Ševachaitė. Tik pažįstami žydai, stebėdami rusų kariuomenę, džiugiai aikčiojo: „Aje, kokia galybė! Tankas užkliudė namą – ir nebėr kampo!“

Man rusų kareiviai nekėlė jokio susižavėjimo: pilki, mažučiai, daugiausia siauraakiai, apvyturiuotom kojom. Nusiminę buvo ir mūsų mokytojai. Iš jų veidų galėjai matyti, kad atsitiko kažkas labai negera.

Daugelis lietuvių įsidėmėjo ne tik tai, kaip žydai sutiko okupantų kariuomenę, bet ir jų aktyvų dalyvavimą okupantų organizuojamuose mitinguose, įvairiuose renginiuose ir agitacijose:

Stulbino ir naujosios šventės, ypač pirmasis spalio revoliucijos metinių minėjimas: ryškiai raudona tribūna, iškelti kumščiai, kažkoks nenormalus rėkimas ura, orkestro šaižiai trenkiamas „Internacionalas“… Kam jie grūmoja, kas griaunama, kodėl?.. Žydai buvo nepalyginti aktyvesni už lietuvius, jie, kaip sakoma, vadovavo paradui – ir šventiniam, ir kasdieniniam. Nors skaičiau nemažai laikraščių, niekaip nesuvokiau, kas dedasi. Nesuprato, manau, ir daugelis lietuvių.

Anicetas Mažvila, Pavariai:

Kai 1940 m. užėjo rusai sužinojom, kad Anykščiuose bus kažkoks jų kareivių koncertas. Mama mus suorganizavo nuvažiuot pasižiūrėti ruskių koncerto. Nuvažiavom į Anykščius, vidury miestelio vielomis buvo aptvertas gardas, tai tie rusai suėjo į aptvarą, apsiavę tokiom vyžom šoko, dainavo ir po kiekvieno šokio pranešėjai šaukė, gerkles išvertę, „Litva budet naša – Krasnaja armija!“ („Lietuva bus mūsų – Raudonoji armija!“). Koncerto žiūrovai, daugiausiai žydai, jiems smarkiai plojo. Mums koncertuojantieji emocijų nesužadino, liūdna buvo į juos žiūrėti. Po kiek laiko komunistai sukvietė prie Pavarių girininkijos vietinius gyventojus į mitingą.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Toks Jonas Bagočiūnas iš Anykščių atvežė agitatorių žydelį ir jis laikė mitingą. Žydelis rėkė visa gerkle, rankom mosikuodamas, nes tada garsiakalbių nebuvo, jis sakė, kad Raudonoji armija jau užėmė Estiją, Latviją, Lietuvą ir eis toliau per Lenkiją, Prancūziją, Angliją į Ameriką. Žydelis aiškino, kad dabar, ui, kaip bus gerai, visi būsim laisvi, mūsų nieks nebeišnaudos, nereiks mokėt mokesčių, valdžia mums mokės. Iš to žydelio kalbos supratom, kad viskas bus atvirkščiai.

Panašiai žydai elgėsi ir kaimyniniame Kavarske bei kituose Aukštaitijos miesteliuose, kur gyveno gausios žydų bendruomenės.

Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė, Kavarskas:

Vietiniai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm ir klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji jiems buvo daug didesnė šventė negu Šv. Velykos ar Šv. Kalėdos. Pats savo akimis mačiau, kad 1941 prieš Šv. Velykas didįjį šeštadienį komjaunuolis Šaučiūnas demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir pamaldų metu iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė ant grindų kastuvą žmogaus mėšlo. Dauguma Kavarsko komjaunuolių buvo žydai. Tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.

Rašytojas, anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas žydų pataikavimą sovietiniams okupantams 1940–1941 m. trumpai apibendrino taip: „žydai užsimovė raudonas kojines“.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo labai pavojinga, nes tuo metu ji apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje.

Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse.

Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją dalį Anykščių valsčiaus gyventojų, bet ir prieš kai kuriuos Anykščių žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, nerėmė sovietų valdžios. Jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija, apie šią komunistų vykdomą „reformą“ turtingesni Anykščių žydai atsiliepė taip:

Judelis Kopansas:

Kai „broliai“ mus „išvadavo“, susitikau Jankelį Ševachą. Kalbamės, kaip gyvensim toliau? Jis pasiūlė aštuonias miesto veltinių dirbtuves sujungti į vieną artelę – girdi, jų šeimininkai, žydai ir lietuviai, mielai atiduoda savo turtą, nes nori dirbti drauge… Man tai atrodė neįtikėtina. Kai naujoji artėlė surengė bulviakasio talką, aš joje dalyvauti griežtai atsisakiau: na jau ne, rusams bulvių nekasiu!

Antanas Tuskenis:

1940 metais rusus džiaugsmingai pasitiko daugiausiai žydų varguomenė, skurdžiai. Turtingesni, labiau išsilavinę – ne, jie, atrodo, netgi gėdijosi dėl savo kai kurių tautiečių aktyvumo. Tiesa, D. Dimantas tada pasakė: „Na ką gi, užuot atidavus Hitleriui kaulus, geriau atiduoti Stalinui krautuvę.“ Žydai kaip maro, ugnies ir karo bijojo vokiečių. Tačiau su turtingesniais žydais bemat susidorojo bolševikai: kartu su lietuviais išvežė į Sibirą.

Sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų vykdyta prievartinė sovietizacijos ir nacionalizacijos politika, o ypač teroras, represijos, beteisiškumas, taikių, nekaltų žmonių suėmimai ir masiniai 1941 m. birželio 14–19 d. trėmimai, sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą, stiprėjo neapykanta okupantams ir jų vietiniams kolaborantams, kartu didėjo ir nepasitenkinimas žydais.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.04.23; 18:00

Žvalgyba

FSB emblema

Kyjivas, lapkričio 16 d. (ELTA). Ukrainos saugumo tarnybos (UST) pareigūnai Chersone aptiko įslaptintų Rusijos FSB dokumentų su informacija apie okupantų agentus kolaborantus.
 
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis UST spaudos tarnyba. Be kita ko, rasta: savo ranka rašytų agentų įsipareigojimų konfidencialiai bendradarbiauti su FSB; agentūrinio tyrimo bylų; agentų pranešimų apie įvykdytas užduotis; kratų Chersono gyventojų butuose „protokolų“.
 
Gautomis žiniomis, Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai paliko slaptus dokumentus vieno garažų kooperatyvo teritorijoje, sprukdami nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo.
 
UST nustatė, kad priešo parankiniai informuodavo okupantus, kur ieškoti Ukrainos patriotų, taip pat pasipriešinimo judėjimo dalyvių. Rusijos specialiųjų tarnybų agentai taip pat padėjo persekioti vietos gyventojus jiems iškėlus sufabrikuotas bylas. Aptikta dokumentų, kuriuose užfiksuoti ukrainiečių grobimo ir kankinimo, taip pat jų namų plėšimo „kratų“ dingstimi faktai.
 
„rbc.ua“ primena, kad neseniai Černihivo srityje UST pareigūnai sulaikė Rusijos šnipą – FSB agentą.
 
Be to, šalies rytuose teisėsaugos institucijų atstovai demaskavo dvi rusų pakalikes, kurios išduodavo okupantams Ukrainos patriotus.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
Aktualijos

Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo medaliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rusijos karas Ukrainoje prilygsta nacių vykdytam Holokaustui, o gal net jį ir pranoksta.
 
Tai pareiškė buvęs Lietuvos parlamento vadovas ir buvęs dabartinių valdančiųjų dešiniųjų lyderis Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Vyriausybės rūmuose surengtoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimo ceremonijoje. Šie apdovanojimai įteikiami Izraelio valstybės vardu.
 
Pasak V. Landsbergio, dažnai kartojami „žodeliai „niekada daugiau“ kartais atrodo nebetenkantys „prasmės“, nes, pasak jo, „tai“ dabar ir vyksta.
 
„Geriau jau nebūtų taip kalbama, nes tai atsitinka kas dieną, tai vyksta šiandieną. Girdime neapykantos kalbą: „Kariausim ir naikinsim juos iki paskutinio ukrainiečio“. Tai pranoksta Hitlerį.
 
Tai bepročio žodžiai. Bet jam paduoda ranką, didžiuojasi, kad su juo pasikalbėjo. Pasaulis yra nuklydęs nežinia kur“, – sakė V. Landsbergis, dabartinį Rusijos režimo lyderį Vladimirą Putiną lygindamas su nacių vedliu Adolfu Hitleriu.
 
V. Landsbergis teigė, kad pasaulis šiandien yra „ko gero, blogesnėje“ padėtyje nei Holokausto laikais. „Jis gali save sunaikinti. Gali būti, kad laiko nedaug, gal ir mūsų neliks“, – įspėjo buvęs dešiniųjų lyderis.
 
Jis kartojo, kad ne tik žydų žudymas buvo ir yra baisus dalykas ir ne tik jų gelbėjimas yra pagirtinas.
 
V. Landsbergis taip pat ragino kuo greičiau ir garbingiau įamžinti žydų gelbėtojų atminimą. Pirmiausia – pagaliau pastatant jiems paminklą.
 
Ceremonijoje dalyvavo ir Holokausto atminties centro Izraelyje „Yad Vashem“ direktorius Dani Dayanas, šiuo metu besilankantis Lietuvoje.
Jis pabrėžė, kad Pasaulio tautų teisuolio vardas yra aukščiausias apdovanojimas, kurį Izraelio valstybė gali įteikti „žmogiškai būtybei“.
 
„Kas vienija juos visus? Tiesiog tai, kad jie buvo garbingi, moralūs, drąsūs žmonės. Taigi, sprendimas visada yra mūsų – elgtis teisingai, ar ne“, – sakė „Yad Vashem“ vadovas.
 
Tačiau jis pabrėžė, kad Pasaulio teisuolių atmintis ir pagerbimas – tik „patogioji“ Holokausto atminties dalis.
 
„Turime atsiminti, kad jų buvo labai mažai. Vokietijos okupuotoje Europos dalyje norma buvo brutalumas, geriausiu atveju – abejingumas.
Taigi, reikia prisiminti, kad kiekvienoje šalyje buvo daug daugiau kolaborantų, nei teisuolių, nesuskaičiuojamai daugiau tų, kurie nusuko savo akis į šalį“, – sakė D. Dayanas.
 
Jis kartu užsiminė apie tokias istorinės atminties kontraversijas, kaip paskelbimas nacionaliniais didvyriais tų, kurie yra susitepę Holokausto dėme.
 
„Negali būti kartu nacionalinis herojus ir kolaborantas bei antisemitas“, – sakė Holokausto atminties centro vadovas.
 
Tai, kad žydus gelbėjo mažuma, priminė ir pati Vyriausybės vadovė, premjerė Ingrida Šimonytė.
 
„Jie buvo, deja, mažuma. Ir tik todėl katastrofa galėjo įvykti“, – sakė ji.
 
Kartu ji paragino kovo 15 d. oficialiai paskelbti Lietuvos žydų gelbėjimo diena. Tokią iniciatyvą šiuo metu svarsto Seimas. Mat būtent šią dieną 1966 m. buvo paskelbta pirmoji Pasaulio tautų teisuolė iš Lietuvos – Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė.
 
Savo kalboje I. Šimonytė taip pat pabrėžė, jog žydų gelbėtojai parodė, jog žmogus visuomet laisvas apsispręsti elgtis žmogiškai, teisingai ir moraliai.
 
„Jie įrodė, kad nėra tokių aplinkybių, kad nėra galimybių išsaugoti žmogiškumą. Savo pasirinkimu jie įrodė, kad mes patys kuriame istoriją. Jie paprasčiausiai stengėsi išsaugoti žmogiškumą. Jie nekolaboravo su budeliais, nepasitenkino stebėtojų vaidmeniu.
 
Katastrofa sugriovė tuomet egzistavusią Lietuvą. Galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei valstybė nebūtų pervažiuota Holokausto volu“, – kalbėjo premjerė.
 
Ceremonijoje taip pat kalbėjo ir Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
 
Pastaroji teigė, kad visuomenę reikėtų labiau šviesti apie žydų gelbėtojus, juos iš tiesų deramai įamžinti.
 
„Buvome su delegacija iš Izraelio Paneriuose, kur padėjome vainikus prie memorialo, kuris atrodo nelabai kaip. Kaip ir gelbėtojų paminklėlis Titnago gatvėje“, – sakė F.Kukliansky.
 
Ji priminė ir tai, jog Ukmergėje tebestovi vieno iš pokario Lietuvos partizanų vadų Juozo Krištaponio, kurį šalies istorikai skelbia vienu iš žydų žudynių dalyvių, paminklas.
 
Ceremonijoje Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimus keturioms šeimoms, gyvų nebeišlikusių žydų gelbėtojų artimiesiems, įteikė premjerė I. Šimonytė, Izraelio ambasadorė Lietuvoje H. Wittenberg Silverstein ir „Yad Vashem“ vadovas D. Dayanas.
 
Apdovanojimai įteikti Kazimiero ir Marcijonos Ruzgių artimiesiems, 1944 m. Žemaitijoje išgelbėjusiems žydę moterį ir jos mažametę dukrą. Pastaroji vaizdo įraše dėkojo savo gelbėtojų artimiesiems, nuogąstavo, kad pasaulyje vėl plinta „antisemitizmo virusas“.
Taip pat apdovanoti Aksentij ir Matriona Burlakovai ir jų dukra Zinaida, 1942 m. išgelbėję žydų tėvų jiems paliktą globoti dukrą.
Pagerbti ir Jonas bei Ona Žvinklevičiai, 1943 m. išgelbėję žydų šeimą.
 
Juozo ir Marijonos Bagurskų artimiesiems dėkojo ir vienas iš jų išgelbėtojų Maksimas Brojeris, atvykęs į ceremoniją iš Izraelio.
Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.
 
„Yad Vashem“ („Paminklas ir vardas“), įsikūręs Jeruzalėje ir įsteigtas 1953 m., – pagrindinė Holokausto atminties vieta Izraelyje ir viena iš svarbiausių tokių įstaigų visame pasaulyje. Tai – ne tik muziejus ir istorinių liudijimų bei artefaktų saugojimo bei kaupimo vieta, bet ir įvairių mokslinių tyrimų bei plačiosios visuomenės edukacijos įstaiga.
 
Vytautas Bruveris (ELTA)
 
2022.11.08; 07:00
Trumposios naujienos

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, rugpjūčio 11 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Rusijos okupuotų teritorijų gyventojus priešintis. Jie saugiais kanalais ukrainiečių saugumo pajėgoms turėtų perduoti informaciją apie priešą ar kolaborantus, sakė jis trečiadienio vakarą savo tradiciniame kreipimesi.
 
V. Zelenskis kartu pareiškė viltį, kad rusų okupantai jau netrukus spruks. „Jie jau jaučia, kad atėjo laikas bėgti iš Chersono ir apskritai iš mūsų šalies pietinės dalies. Ateis laikas, kai jie spruks iš Charkivo srities, iš Donbaso ir iš Krymo“.
 
V. Zelenskis prisiminė sprogimus rusų oro pajėgų bazėje Krymo pusiasalyje antradienį. Čia vienu kartu sunaikinti devyni rusų kariniai lėktuvai. Neoficialiais duomenimis, su šia ataka susiję Ukrainai lojalūs partizanai. Iš kitų okupuotų teritorijų gaunami pranešimai apie išpuolius prieš ukrainiečius, kurie bendradarbiauja su rusų okupantais.
 
Prezidentas paskelbė apie kerštą už Rusijos oro smūgius Dnipropetrovsko srityje, per kuriuos naktį į trečiadienį žuvo 13 civilių. Kiek karas dar truks, esą priklauso nuo Rusijos nuostolių. „Kuo didesni bus okupantų nuostoliai, tuo greičiau galėsime išlaisvinti savo šalį“,  – pažymėjo V. Zelenskis. Tai vėlgi priklauso nuo užsienio karinės pagalbos Ukrainai. Kuo ryžtingesnė ji bus, tuo greičiau Ukrainai ir Europa vėl galės gyventi laisvėje.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.08.11; 07:48
Žvalgyba

Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Gazos Ruožas, spalio 28 d. (AFP-ELTA). Gazos Ruožą valdantis islamistų judėjimas „Hamas“ ketvirtadienį paskelbė nuteisęs šešis palestiniečių „informatorius“ mirties bausme už bendradarbiavimą su Izraeliu.
 
„Hamas“ karinis teismas pranešė, kad paskelbė nuosprendžius „keliems informatoriams, įskaitant šešis mirties nuosprendžius, kitus nuosprendžius, kurių trukmė svyruoja nuo laisvės atėmimo iki gyvos galvos iki laikinų sunkiųjų darbų, ir vieną išteisinamąjį nuosprendį“.
 
„Hamas“ laikosi griežto požiūrio į asmenis, bendradarbiaujančius su Izraeliu, kuris nuo 2007 metų, kai islamistai atėjo į valdžią, neturtingam anklavui įvedė blokadą.
 
2018 metais „Hamas“ karinis teismas už šnipinėjimą mirties bausme nuteisė šešis asmenis, tarp jų – moterį.
 
Dar metais anksčiau trys nuteistieji dėl „Hamas“ vado nužudymo buvo pakarti arba viešai sušaudyti.
 
„Hamas“ ketvirtadienį pareiškė, kad prisipažinusiems kolaborantams bus skiriamos švelnesnės bausmės, ir teigė, kad „paskelbti nuosprendžiai atitinka visas teisines procedūras.“
 
Pagal Palestinos įstatymus mirties bausmę turi patvirtinti Palestinos savivaldos prezidentas, tačiau „Hamas“ Gazos Ruože įvykdė keletą mirties bausmių be prezidento Mahmudo Abaso leidimo.
 
Gazos Ruože veikiančios teisių gynimo organizacijos paragino „Hamas“ sumažinti mirties bausmės taikymą.
 
Anksčiau šį mėnesį Gazoje įsikūręs Al Mezano žmogaus teisių centras paragino paskelbti mirties bausmės moratoriumą, teigdamas, kad yra „labai susirūpinęs dėl to, jog kariniai teismai nuolat skelbia mirties nuosprendžius“ anklave.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.10.29; 06:00
SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę”, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją”.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus”.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30

SkaitomiausiosVideonaujienos

Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.

Vilniaus forumo pranešime teigiama:

„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.

Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.

L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.

Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.

Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.

Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“

Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.

2018.10.16; 16:20

Žvalgyba

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas”, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi” dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo”, „sportiniais sumetimais”, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis”? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba”?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais” patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui”. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai” ergo „Lietuvos priešai”, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai”, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją”. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų” dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti”) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai”).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų” valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais” apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Aktualijos

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos. 

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).

Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.

Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)… 

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais  (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…

Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai. 

Lietuvos partizanė.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?

Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…

Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties” leidykla.

2016.12.12; 13:39

Politinės intrigos

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.

2016.12.05; 05:00

Gordijo mazgas

Algimantas Zolubas

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą.

1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP.

Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.

Kupros nusimetimo link

Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.

Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.

Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui.

Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.

Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.

Konferencija kuprą įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko

Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015-05-22 LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016-06-09 posėdis įvyko.

Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.

Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.

O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.

Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.

Kas ir kaip balsavo Seime 2016 m. birželio 9 dieną

Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Larisa Dmitrijeva, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,

Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas,Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.

Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.

Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.

Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.

Padėtis mūsų valstybėje yra prasta, nes akivaizdu, kad mūsų visa politika, demokratija, valdymas, tam naudojama energija susiveda į tarppartines peštynes, kuriose kiekviena partija siekia savo siaurus interesus tenkinti, bet ne valstybės kūrimo ir tvirtinimo idealo. Padėtis visais atžvilgiais valstybėje toliau prastėja. Nereikia tikėtis, kad nauji rinkimai į Seimą atneš teigiamas permainas.

Birželio 9 d. Seimas atmetė rezoliuciją dėl SSKP ir jos padalinio LKP pasmerkimo. Kartą atmetę rezoliuciją dėl LKP pasmerkimo, nereikia tikėtis, kad balsavusieji prieš ar susilaikiusieji ateityje elgsis kitaip, juolab, kad jie jaučia visuomenės palaikymą; „Kauno dienos“ trumpa apklausa, gal ir tendencinga, rodo, jog 59,3 % apklaustųjų tebeserga nostalgija komunistinei valdžiai.

Toks signalas Kremliui labai mielas, nereikia net šnipų padėčiai aiškintis. Ar ne čia didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui? Padėtis Seime ne ką geresnė, nes didelės dalies „prisiekusiųjų“ lojalumas Valstybei – labai abejotinas, o požiūris į neva kolegas, – ne kaip į kolegas, o kaip į priešus.

Reikia susitarimo pirmučiausia tarp vadinamų konservatorių ir vadinamų socialdemokratų, neaplenkiant kitų partijų, gal su kompromisinėmis nuolaidomis iš abiejų pusių, kad politika, demokratija, valdymas keistųsi valstybingumo tvirtinimo link. Juk viešai nėra skelbtas, bet aiškiai nujaučiamas Lietuvos Sąjūdžio ir LKP susitarimas bendrai siekti Nepriklausomybės.

Ir pavyko.

Buvo, žinoma, susitarimas ir dėl SSRS KGB padalinio Lietuvoje, kuomet jo etatiniai darbuotojai buvo atleisti kaip demobilizuoti kareivėliai (jie nuėjo į tikrą verslą arba priedangos struktūras).

Padėtis su išeitimi

Dėl LKP pasmerkimo konservatorių vadovai turėtų šį kartą siūlyti jau patiems socialdemokratams paruošti LKP pasmerkimo projektą, kuriame būtų atspindėtas LKP narių išsluoksniavimas ir buvusių, akivaizdžiai nenusikaltusių, komunistų apsauga nuo pasmerkimo ar persekiojimo, nes daugelis balsavo prieš arba susilaikė iš baimės, kad gali sekti jų teisių ribojimai arba represijos. Tačiau socialdemokratams toks dokumentas taip pat reikalingas, tai gal būtų tarsi LKP išpažintis, atgaila ir išrišimas, naikinantis konfrontaciją ir peštynes. Juk net be išpažinties, atgailos ir išrišimo etatiniams KGB darbuotojams buvo suteikta malonė (į jų darbo knygutes įrašė, kad tarnavo kariuomenėje), tolimesniam darbui ne politikoje nebuvo apribojimų.

Neetatiniams kagėbistams užteko išpažinties VSD vienam klebonui, po kurios kolaborantai buvo įslaptinti. Dar žinotina, kad buvę LKP nariai iš tikrųjų nėra palankūs Kremliui, nes už atsiskyrimą nuo SSKP kremliniai juos prarytų be prieskonių su visais užgyventais dvarais ir turtais bei privilegijomis.

Istorinė analogija

Panašios padėties mūsų praeityje jau būta, ji eilėmis buvo aprašyta „Mūsų rytojuje“, minint Vasario 16-osios dešimtmetį.

Ir pradėjo mūsų bočiai muštis tarp savęs lig sočiai,

Jei vieni kariaut negali, šaukia apskrities seimelį

Ir Žečpospolitos vardu jie balsuoja ten su kardu,

Kožnas gina garbę savo, viens tiktai per galvą gavo,

Tam suglamžė tik kepurę, kitą gi kiaurai pradūrė,

Trečiąjį iš pištalieto pasiuntė į aną svietą.

Taip laikai neramūs stojo, nebegražu Lietuvoje,

O matuška Jekaterina sau iš džiaugsmo rankas trina:

Mato ji sau biznį gerą – šalį galima paimt be karo –

Tuštauja laukai nesėti, metas jiems jau pailsėti,

Niekas jos čia nebevaldo, galvas vieni kitiems skaldo.

Taip galvojo ji iš tolo ir pasiuntė generolą.

Generolas su prikazu: „Usmirit tam vsech ich srazu“,

Štai dabar tai su ukvatu pailsės bent šimtą metų.

Ar netrina rankų Putinas? Ar neknieti jam pasiųst generolą?..

Anot Vaižganto, padliecai tie lietuviai, bet jie yra mano broliai. Turbūt teks susibroliauti su buvusiais komunistais valstybingumo vardan, kai pastarieji nusimes nelemtą kuprą.

Arba mūsų valstybėje tvarką darys mūsų nedraugai.

2016.06.23; 09:13

Aktualijos

Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo esminė mūsų, lietuvių tautos, Lietuvos visuomenės ir kultūros riba. Tai didžiulis lūžis – dramatiškos ideologinės konfrontacijos, visų didžiausių vertybių perkainojimo, didžiulių abejonių ir apsisprendimo metas. Į naująją epochą įžengėme karštai ginčydamiesi su senaisiais mūsų pondraugiais ir, žinoma, su savo amžininkais, bendradarbiais ir su savimi.

Kaip žinoma, visą to lūžio procesą kasdien atidžiai stebėjo ir Vakarų, ir Rytų  politikai, analitikai, istorikai, žiniasklaida ir  savo stebėjimus fiksavo straipsniuose, knygose, TVR laidose.

O štai kokie mes buvome ir ką darėme tada, ypač  rašančioji inteligentija, manau, šiandien verta ir prisiminti, ir pakomentuoti.

Continue reading „Lietuvos rašytojai ir mūsų nepriklausomybė” →

Žvalgyba

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas” →

Aktualijos

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )” →

Aktualijos

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)” →

Aktualijos

15. Tėvynės išdavystė 

Pagaliau mums liko paskutinė, bet skaudi Tėvynės kodo tema: Tėvynės išdavystė.

Jei tikėsime tūkstančius metų išgyvenusiu Antėjo (Antaios) mitu, esame nenugalimi tol, kol liečiame mus pagimdžiusią Motiną žemę, bet jeigu koks nors ateivis atplėš mus nuo žemės, prarasime jėgas.

Bent jau taip nutiko mitiniam Antėjui, kuris saugojo savo kraštą nuo pirmapradžių chtoninių pabaisų. Jį labai banaliai ir lengvai pasmaugė, kaip žinia, garsusis Heraklis: vos tik pakėlė nenugalimąjį Antėją į „bežemį orą“, tai yra – mito žodžiais tariant – paprasčiausiai atplėšė nuo žemės – nuo motinos.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VIII )” →

daiva_tamosaitytem
Aktualijos

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie šių dienų politines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti.

Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.

Kad mūsų oponentai anksčiau ar vėliau bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiški pareiškimai. Man regis, vienintelis teisingas kelias buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom išgarsinsime, sureikšminsime ir išpopuliarinsime. O tuo pačiu – ir jų versiją.

Continue reading „Rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ: “Avinėlių tylėjimas” – blogiausia taktika iš visų” →

bikulcius
Gordijo mazgas

Jie, sovietiniai kolaborantai, su nepriklausomybės atgavimu iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, jie tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą, žalingą valstybei ir naudingą klanui veiklą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoj Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, kuri rinko duomenis daktarinei disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“.

Į klausimą, ką ji aptiko Lietuvoje, atsakė: „Tą patį, ką ir kitur, – sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė išsivaduoti nuo tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimo nuo Maskvos padėtimi, tai jiems pavyko. Tačiau jie ne tokie žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti, – jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol jie patys ar per statytinius valdys“.

Continue reading „Kas nutiko” →