Teisingumo ministras E. Jankevičiaus susitiko su Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių ministre Ch. Lambrecht. TM nuotr.

Berlyne besilankančio teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus pirmadienį vykusiame susitikime su Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių ministre Christine Lambrecht buvo pabrėžta, kad įveikiant pandemijos keliamas problemas būtina rasti sprendimus, apsaugant vartotojų teises ir svarbią ekonomikos sritį – turizmo verslą.
 
„Bendra patirtis yra vertingas sprendimų šaltinis, ieškant racionalių būdų įveikti užgriuvusius sunkumus, – po susitikimo pažymėjo teisingumo ministras E. Jankevičius. – Pasikeitėme informacija, kokių priemonių ėmėsi Lietuva, gindama vartotojų interesus ir remdama turizmo bei renginių organizavimo agentūras. Vokietija taip pat skyrė daug pastangų, gelbėdama savo turizmo verslą“. 
 
Ministrai taip pat aptarė Vokietijos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetus, tarp jų neapykantos kalbą.
 
„Lietuva palaiko siekį stiprinti kovą su neapykantos nusikaltimais, įskaitant ir neapykantos kalbas. Kartu turime užtikrinti reikiamą pagarbą asmens saviraiškos laisvei, kuri apima teisę skleisti įvairią informaciją. Nemanome, kad neapykantos kalbų draudimas turėtų būti siejamas išimtinai su dešiniosios pakraipos ekstremizmu. Istorija ir dabarties aktualijos liudija, kad ir iš komunistinių pažiūrų kilęs ekstremizmas yra panašus reiškinys, skatinantis neapykantą. Džiaugiuosi, jog radome bendrą supratimą ir dėl neapykantą auginančių įžeidinėjimų tiems, kurie išsako nepatinkančią, nepatogią ar skirtingą nuomonę“.
 
Susitikime su ministre Ch. Lambrecht buvo iškeltas klausimas dėl trečiose šalyse nuteistų asmenų perdavimo į jų kilmės valstybes ES.
 
„Susiduriame su didele problema, kai trečiose valstybėse nuteisti mūsų žmonės pageidauja bausmę atlikti savo pilietybės šalyse. Tačiau tam nėra teisinio pagrindo – nesudarytos dvišalės sutartys arba valstybė nėra Konvencijos dėl nuteistųjų perdavimo dalyvė, – pažymėjo ministras E. Jankevičius. – Be to neretai už jų padarytus nusikaltimus yra paskirtos neadekvačiai griežtos bausmės. Šios problemos sprendimo turime ieškoti ES lygmeniu. Ministrė patikino, kad šis klausimas bus įtrauktas į spalio mėnesį vyksiančio ES teisingumo ministrų Tarybos darbotvarkę“.
 
Šiuo metu trys Lietuvos piliečiai trečiose šalyse yra nuteisti iki gyvos galvos.
 
Teisingumo ministras E. Jankevičius kėlė ES piliečių apsaugos nuo nepagrįstų trečiųjų šalių ekstradicijos prašymų problemą.
 
„Lietuvai rūpi, kad kol kas nėra aiškaus tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmo, kad užkirstume kelią vykdyti ekstradicijos prašymus pagal galimai nepagrįstą ar politiškai motyvuotą baudžiamąjį persekiojimą. Bet kuris ES pilietis, būdamas bet kurioje ES valstybėje, turi būti apsaugotas nuo tokios ekstradicijos. Neatidėliojant reikia rasti bendrą sprendimą šiuo klausimu aukščiausiu ES institucijų lygiu ir parengti vienodą požiūrį į trečiųjų šalių ekstradicijos prašymus“.
 
Lietuvos iniciatyva šis klausimas buvo įtrauktas į šiemet vykusią ES teisingumo ministrų Tarybą.
 
Lietuvos apeliacinis teismas pradėjo nagrinėti istorinę Sausio 13-osios bylą.
 
Ministrai E. Jankevičius ir Ch. Lambrecht taip pat aptarė vaikų seksualinio išnaudojimo, teisės viršenybės bei kitus Vokietijos pirmininkavimo ES Taryboje prioritetus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.21; 20:07

Seimo narių Lauryno Kasčiūno ir Manto Adomėno spaudos konferencija „Dėl Lietuvos ir Kinijos santykių“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo konservatorių frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Mantas Adomėnas penktadienį pristatė rezoliucijos projektą, kuriuo siekia atkreipti dėmesį ir įvertinti Lietuvos santykius su Kinija. Politikų teigimu, didėjantis Kinijos ekonominis aktyvumas bei agresyvi retorika turi būti tinkamai ir atsakingai įvertinta prieš plėtojant prekybą ir bendradarbiavimą su šia šalimi.
 
Dar prieš trisdešimt metų, pasak L. Kasčiūno, analitikams bei ekspertams kalbėjus apie komunizmo žlugimą, šių dienų realybė, sako politikas, rodo, kad komunizmas ne tik nežlugo, bet ir „kai kuriuose regionuose įgauna vis naujas formas, kurios prisitaiko prie globalizacijos“.
 
„Kalbant apie galios augimą, reikia minėti bandymą pirmauti technologijų pasaulyje, dominuoti ekonominiuose santykiuose ir jau galima kalbėti netgi apie tam tikrą poveikį kitų valstybių politinėms sistemoms“, – penktadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė L. Kasčiūnas.
 
Tęsdamas kalbą apie didėjančią Kinijos įtaką, parlamentaras kartu priminė suintensyvėjusias Europos Sąjungos diskusijas apie 5 G ryšio saugumą, investicijų iš trečiųjų šalių patikros mechanizmą. Jo teigimu, griežtesniam Kinijos investicijų reguliavimui ES prieštarauja tos šalys, kuriose Kinija, teigia L. Kasčiūnas, investuoja „neproporcingai daug“ – Portugalija, Graikija, Vengrija.
 
„Matome, kad ekonominis bendradarbiavimas, ryšiai, ekonominis Kinijos poveikis jau ima veikti įvairių valstybių politinius apsisprendimus“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
Tuo metu M. Adomėnas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. Kinijai buvo esminiai metai – 70 metų nuo komunistinės Kinijos susikūrimo, Tibeto okupacijos metinės, taip pat Tiananmenio žudynių trisdešimtosios metinės.
 
„Šie trys jubiliejai savotiškai buvo lūžio taškas pačios Kinijos mąstyme apie pasaulį ir santykį su juo. Tai, kas iki tol buvo daroma ganėtinai latentiškai, šiais metais buvo apnuoginta ir iškilo į paviršių“, – kalbėjo M. Adomėnas. Kaip Kinijos grėsmės pavyzdžius jis įvardijo šios šalies grasinimus Taivanui, Honkongo autonominiam regionui, agresiją Pietų Kinijos jūroje, etninės uigūrų mažumos persekiojimą.
 
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

„Mes turime suprasti, kad Kinija, nepaisant jos pastangų (kurti. – ELTA) savo, kaip pažangios, modernios ir neagresyvios šalies įvaizdį, iš tikrųjų yra nusikaltimus žmogiškumui tebevykdantis karine prasme agresyvus režimas“, – aiškino Seimo narys.
 
M. Adomėnas taip pat priminė, kad šiemet Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje Kinija pirmą kartą buvo įvardinta kaip grėsmė Lietuvai. Vis dėlto šis faktas, teigė parlamentaras, valdžios buvo ignoruotas.
 
„Mes turime konstatuoti, kad politinė šalies valdžia, užuot priėmusi tą perspėjimą kaip svarbų orientyrą politikos ir santykių su Kinija peržiūrėjimui, bandė jį tiesiog paneigti, nustumti į paraštę ir kažkokiu būdu retušuoti. (…) Tokie signalai, ateinantys iš Užsienio reikalų ministerijos, yra dalykas, kuris iš tikrųjų kelia didžiulį nerimą, nes (…) matome vis didėjantį Kinijos aktyvumą ES ir taip pat Lietuvoje“, – konstatavo M. Adomėnas.
 
Politikas priminė, kad Lietuvoje rugpjūčio 23 d. vykęs Honkongo paramai skirtas mitingas buvo bandomas blokuoti Kinijos ambasados. Lietuvoje, pasak jo, veikia ir Kinijos žvalgybų tinklas, prisidengęs Kinijos piliečių Lietuvoje asociacijos vardu.
 
„Labai svarbu, kad Lietuva neatliktų sprendimų, kurie toliau ją įstumtų į Kinijos politinės gravitacijos orbitą, ir čia Lietuva, kaip šalis, pirmoji pradėjusi Sovietų Sąjungos demontavimą, turėtų būti viena iš pirmųjų, kuri atvirai ir aiškiai nacionaliniu politiniu lygiu ES, NATO formatuose turi kalbėti apie Kinijos grėsmę“, – sakė M. Adomėnas. Jo teigimu, Lietuva, norėdama plėtoti prekybinius, energetinius, technologinius ryšius su Kinija, turi gerai įvertinti visas potencialias grėsmes.
 
„Mūsų tikslas yra vėl grąžinti Kinijos temą į nacionalinio dėmesio tašką“, – pabrėžė M. Adomėnas.
 
Rezoliuciją, siekiančią paskatinti rimčiau vertinti Kinijos galią, pasirašė šeši parlamentarai: L. Kasčiūnas, M. Adomėnas, Audronius Ažubalis, Vytautas Bakas, Žygimantas Pavilionis ir Ingrida Šimonytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.28; 06:47

Sekmadienį Rumunijos prezidento rinkimų antrasis ratas neatnešė staigmenų – įtikinamą pergalę iškovojo dabartinis valstybės vadovas Klausas Iohannis.
 
Rumunijos vertinimų ir strategijos instituto (IRES) surengtos balsavusių rinkėjų apklausos duomenimis, per lemiamą balsavimą 60 metų etninis vokietis Klausas Iohannis (Nacionalliberalų partija – NLP) surinko 66,5 proc. balsų, o jo varžovė, Socialdemokratų partijos (SDP) lyderė Viorica Dancila – 33,5 proc. Balsuoti atėjo 49,84 proc. užregistruotų rinkėjų.
 
Tad K. Iohannis perrinktas Rumunijos prezidentu dar vienai penkerių metų kadencijai. Pasak stebėtojų, galima teigti, kad šalies proeuropietiškos politinės jėgos nugalėjo nacionalines populistines.
 
K. Iohannis per visą kampaniją elgėsi kaip nugalėtojas ir atrodė kaip stiprus kandidatas, kas tikriausiai padarė įspūdį daliai rinkėjų. Vis dėlto jam buvo priekaištaujama dėl pasyvumo, pasipūtimo, ankstesnių rinkimų pažadų nevykdymo. Net Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ rinkimų pirmajam ratui skirtą straipsnį apie jį pavadino „Didvyris, kuris patyrė nesėkmę, bet vis dėlto nugalės“.
 
V. Dancila Rumunijos politinėje scenoje pasirodė 2018 metais kaip ministrė pirmininkė ir iškart sulaukė  kaltinimų nekompetentingumu ir patyčių dėl to, kad rumuniškai kalba su klaidomis, nemoka užsienio kalbų ir neskoningai rengiasi. Pastangos sukurti „žmogiškos“ politikės, suprantančios rumunų reikmes, pasiaukojamos motinos ir žmonos įvaizdį veikiau paliko silpnumo įspūdį.
 
Rumunijoje reiškiama nuomonė, kad K. Iohannio ambicijos kur kas didesnės nei antrasis prezidento mandatas. Pasak apžvalgininkų, valstybės vadovas siekia įeiti į istoriją kaip Rumunijos išvaduotojas nuo komunizmo. Per paskutinį susitikimą su rinkėjais jis pareiškė, jog „SDP viešpatavo Rumunijos politinėje scenoje su nedidelėmis išimtimis 30 metų nuo to laiko, kai mes atsikratėme komunizmo, bet nuo visų komunistų mes neatsikratėme“.
 
„Lapkričio 24-ąją mes su šampanu aikštėse švęsime K. Iohannio pergalę antrajame rate ne prieš V. Dancilą, o prieš raudonąjį marą, – rašė apžvalgininkas Ionas Cristoiu. – Komunizmas Rumunijoje žlugo praėjus 30 metų po komunizmo žlugimo Rytų Europoje“.
 
Neabejojama, kad per antrąją K. Iohannio kadenciją Rumunijos ryšiai su ES ir NATO pasidarys dar glaudesni  ir kad šalis dar energingiau ragins stiprinti rytinį Aljanso sparną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.25; 08:06

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Nepaisant kontraversiško požiūrio į dabartinį JAV prezidentą, Seime įkurta Donaldo J. Trumpo (Donaldo Trampo) draugų grupė.

Laikinosios grupės pirmininku tapo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, grupės pavaduotojais skirti Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Jaroslavas Narkevičius.

Iniciatyvos autoriaus L. Kasčiūno teigimu, JAV lyderystė ir įsitraukimas Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas.

„Todėl, nepaisant kai kurių mūsų parterių Europoje požiūrio, Lietuva kartu su JAV privalo būti pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, įskaitant laisvės ir demokratijos principų puoselėjimą, NATO matomumo ir karinio atgrasymo priemonių Vidurio ir Rytų Europoje stiprinimą, abipusiai naudingos laisvosios prekybos erdvės sukūrimą, strateginių projektų ekonomikos, energetikos, saugumo bei kitose srityse vystymą“, – teigė grupės pirmininkas.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

L. Kasčiūno nuomone, Europa ir Europos Sąjunga neturi savęs projektuoti eurocentristine jėga ir savo geopolitinę bei kultūrinę galią ji turi grįsti euroatlantinės civilizacijos pagrindais. Kitaip tariant, aiškino politikas, Europa privalo išlikti transatlantine.

Jis teigė, kad itin palankiai vertina Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą bei JAV prezidento administracijos iniciatyvas, stiprinančias NATO, JAV išlaidų Europos valstybių gynybai didinimą, paramą Europos Sąjungos energetinei nepriklausomybei nuo autoritarinių valstybių.

„Lietuvai itin svarbus yra ir asmeninis JAV prezidento Donaldo Trumpo indėlis į tinkamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų vertinimą: savo kalboje Varšuvoje 2017 m. liepą Donaldas Trumpas, pirmasis ir kol kas vienintelis iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių, sulygino nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, o ypač Vidurio bei Rytų Europos regionui. Tokį savo vertinimą Donaldas Trumpas vėliau pakartojo ne kartą, ir esame įsitikinę, kad būtent toks vertinimas prisidėtų ir prie vieningesnės Europos kūrimo“, – aiškino Seimo narys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 06:12

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.

Antradienį kalbėdamas JT Generalinės Asamblėjos 73-iojoje sesijoje, JAV prezidentas Donaldas Trumpas griežtai kritikavo socialistinę valstybinės santvarkos formą ir pareiškė, kad ji yra negyvybinga ir kelia grėsmę kitiems.

„Visos pasaulio tautos turi priešintis socializmui ir kančioms, kurių jis suteikia visiems“, – pabrėžė jis. D. Trumpas paprašė „visas čia atstovaujamas šalis prisijungti prie Jungtinių Valstijų raginimo atkurti demokratiją“ Venesueloje.

„Beveik visur, kur buvo išmėgintas socializmas ar komunizmas, jo padariniai buvo korupcija, kančios ir nuosmukis. Socializmo valdžios troškimas baigiasi ekspansija, įsiveržimu ir priespauda“, – sakė Amerikos lyderis.

„Nelabai seniai Venesuela buvo viena turtingiausių šalių. Šiandien socializmas įstūmė naftos turtingą šalį į bankrotą, o jos žmones – į didžiulį skurdą“, – pabrėžė prezidentas.

Antradienį JAV iždo departamentas paskelbė sankcijas Venesuelos prezidento Nicolaso Maduro žmonai Ciliai Flores, viceprezidentui, gynybos ministrui Vladimirui Padrinui Lopezui, ryšių ir informacijos ministrui Jorgei Rodriguezui, viceprezidentei Delcy Rodriguez.

Pastaraisiais metais Venesuela susiduria su didžiule ekonomine ir socialine krize.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-09-26

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Tūkstančiai žmonių antradienį Čekijoje išėjo į gatves, protestuodami prieš pirmosios komunistų remiamos vyriausybės sudarymą nuo demokratinių permainų 1989-aisiais. Demonstrantai laikė rankose plakatus su užrašais „Nereikia daugiau komunizmo“ ir „Sustabdykite nusikalstamą komunistinę ideologiją“. Be to, jie turėjo su savimi komunistinio valdymo Čekoslovakijoje aukų nuotraukas.

Čekijos prezidentas Milošas Zemanas trečiadienį premjeru vėl ketina paskirti populistą milijardierių Andrejų Babišą. Abu politikai yra buvę komunistai.

A. Babišo partija „Ano“ spalį aiškia persvara laimėjo parlamento rinkimus. Tačiau milijardierius, be kita ko, dėl kaltinimų korupcija, kuriuos jis kategoriškai neigia, yra vertinamas prieštaringai. Jis dabar ketina sudaryti valdantįjį aljansą su socialdemokratine partija CSSD, kurį rems ir komunistų KSCM. Pirmasis A. Babišo mėginimas sudaryti vyriausybę sausį žlugo pralaimėjus balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo.

Būsimas A. Babišo paskyrimas yra „tragiška diena Čekijos demokratijai“, – demonstrantams Prahoje sakė dešinės pakraipos partijos „TOP 09“ lyderis Jiris Pospisilis. Protestai antradienį vyko ir dar maždaug 200 kitų šalies vietų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-06

 

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ketvirtadienį Seime parlamentarai svarstys draudimo propaguoti komunizmą ir kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projektą.

Siūlomu projektu ketinama nustatyti tvarką, pagal kurią Lietuvos Respublikoje būtų pakeisti arba pašalinti viešieji objektai, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką.

Siūlomu įstatymu apibrėžiama tai, kas yra komunizmo ar kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimas. Teikiamame projekte pabrėžiama, kad tai yra asmenų, organizacijų, įvykių ar datų, susijusių su 1940-1941 ir 1944-1990 metų sovietine bei 1941-1944 metų nacistine okupacijomis, įamžinimas bet kokia forma.

Dokumento aiškinamajame rašte teigiama, kad draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo rengimą paskatino siekis užkirsti kelią komunizmo arba kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimui, viešuosiuose objektuose įamžinant asmenis, organizacijas, datas ar įvykius, kurie būtų sietini su komunizmu arba kita totalitarine ideologija ar santvarka.

Pasak įstatymo autorių, Lietuvoje vis dar yra paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų, švietimo įstaigų, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis. Tokie su ideologiniu pėdsaku objektai primena apie sovietinės okupacijos laikotarpį, neretai skatina sovietinę nostalgiją.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau 50 metų trukusi Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvai padarė didžiulę žalą – beveik 300 tūkst. žmonių buvo išvežti į Sibirą. Partizaniniame pasipriešinime okupuotoje Lietuvoje dalyvavo daugiau nei 30 tūkst., iš kurių žuvo daugiau nei pusė. Komunistinė santvarka naikino per šimtmečius susiformavusią Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Įstatymo aiškinamajame dokumente pabrėžiama, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog sovietinė nostalgija yra susijusi su Kremliui palankios geopolitinės orientacijos palaikymu bei nusivylimu demokratine santvarka Lietuvoje. Ta visuomenės dalis, kuri yra nusivylusi Lietuvos demokratine santvarka, pozityviai vertina sovietmetį ir svarbiausiu savo informacijos šaltiniu laiko Rusijos televizijos kanalus, labiau linkusi pritarti Kremliaus vykdomai politikai. Todėl, turint omeny pasikeitusią geopolitinę situaciją, tikslinga įtvirtinti draudimą viešojo naudojimo objektams, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.17; 00:30

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.

Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.

Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.

Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.

Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.

Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.

Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.

Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.

Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.

Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.

2017.09.14; 15:00

„Vilniaus forumas“ kviečia į konferenciją „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“. Konferencija vyks birželio 7 dieną, 17.45 val. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3).

Konferencijoje pranešimus skaitys: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronius Leonavičius, Vilniaus universiteto profesorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas, politologai Vytautas Sinica ir Dovilas Petkus.

Žlungant pasaulinei komunizmo sistemai Sąjūdis radosi kaip savaveiksmė Tautos politinės saviorganizacijos forma. Okupuotos Lietuvos nomenklatūrinei administracijai nuolankiai vykdant žlungančios Sovietų Sąjungos vadovybės nurodymus, Sąjūdžio gimimas leido šalies visuomenei išvengti pavojaus virsti atomizuota, susiskaidžiusia, dezorientuota ir demoralizuota individų mase. Iš visuomenės apačios kilęs judėjimas sugebėjo sutelkti bendrąją Tautos politinę valią ir įgyvendinti egzistencinį to meto Lietuvos poreikį – atkurti nepriklausomą valstybę.

Mūsų dienomis Lietuvai vėl iškilo egzistenciniai ir dvejopi – vidaus ir išorės – iššūkiai. Atkurtoje Lietuvos valstybėje sukerojusio neteisingumo ir kitų šalies vidaus gyvenimo piktžaizdžių paskatinta masinė emigracija kelia tiesioginį pavojų fiziniam tautos išlikimui.

Globali neoliberalizmo ideologija grįstos tarptautinės tvarkos griūtis ir struktūrinė Europos Sąjungos krizė kelia Lietuvai vis didėjančias geopolitines ir saugumo grėsmes. Nenoras ir negebėjimas laiku ir tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius gali tapti dar viena ir, labai tikėtina, galutine politine ir istorine lietuvių tautos ir valstybės katastrofa.

Tačiau šalies valdantysis sluoksnis, kaip ir jo sovietiniai nomenklatūriniai pirmtakai, vidaus politikoje nesiima jokių priemonių visuomenės susiskaldymui mažinti augančių grėsmių akivaizdoje, o užsienio ir saugumo politikos srityje vengia savarankiškesnių sprendimų, galinčių sustiprinti valstybės nepriklausomybę ir laiduoti jos išlikimą dabartinės geopolitinės sumaišties ir netikrumo sąlygomis.

Organizuojamos konferencijos tikslas – apmąstyti Sąjūdžio patirtį ir pamokas XXI a. Lietuvai iškylančių egzistencinių klausimų kontekste. Joje bus keliamas klausimas, ar šių dienų Lietuvos visuomenė ir toliau gali kliautis tik šalies valdžia, ar vis dėlto privalo ir yra pajėgi dar kartą imtis iniciatyvos ir savarankiškai burtis į gebantį prisiimti atsakomybę už Tautos ir valstybės likimą „Lietuvos forumą“?

2017.06.02; 15:45

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos? 

George Monbiot, šios analizės autorius.

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.

Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.

Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.

Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.

Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.

***

Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.

1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.

Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.

Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.

Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.

Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.

Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.

Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.

***

Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.

Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.

Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.

Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.

Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.

Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.

Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.

Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.

Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.

Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.

Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą. 

Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.

Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.

Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“. 

***

Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.

Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.

Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.

Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.

Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.

Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.

***

Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.

Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.

Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.

Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.

Versta iš The guardian.com

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.06; 06:06

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose. (Roberto de Mattei)

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos nepaisant stiprėjančios Europos šalių integracijos, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje kontinento dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).

„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose  nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos buvo priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai buvo klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomus rūpesčius, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas pasaulis, ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta.

Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kažkada okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos, nei savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.

Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti  bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse, nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.

Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais, nei savo piliečių gerove. 

Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai jose bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso nepaisant šalies dydžio ar karinių pajėgumų. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis faktorius, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visa žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.

Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, jog „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, R. De Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį  prieškarinį mentalitetą ir rodo, jog kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.

Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms, kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“ ir ypač diskriminuojamiesiems siekiais.

Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, jog Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata?  Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, jog pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“ – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.

Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nepaisant šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone 30 nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), su kuria tarsi susigyventa – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo.

Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklus, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.

Tuo tarpu prieš kelias dienas per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau, nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems, ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip ant koncentracijos stovyklų buvo iškaltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).

Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, jog kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.

Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, dar daugiau – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius.

Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūty jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, jog minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), tuo tarpu ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?

O tai reiškia, kad lietuviai privalės sudaryti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas, nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių iš viso nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis ir prekybos centrais, ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją.  Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. 

Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nejudamo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes jį remia daugiausia aukštojo mokslo neturintys amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.

Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą –  senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save – vyksta ne tik spartus grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas,  rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo tik taps skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis nepaisant kol kas palankios socialinės Vakarų politikos? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją?

Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, jog senosios Azijos ar šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams? 

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georges-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalino būsimas kolonijas pasibaigus I pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, pietų Turkija ir dalis šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė  Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būt smagu.

Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917 m.), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną neatsižvelgiant į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ (Inside Syria, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir  „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų“. Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve.“ (vertė Sigitas Geda).

Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė apmulkintam kaimynui ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.

Taigi žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.

Agresyvi retorika Azijos tautų ažtvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins raktinį vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove bebūtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia susitvarkyti santykius su artimiausiais kaimynais?  

Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

Šis rašytojos Daivos Tamošaitytės tekstas skelbta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“ (2016 gegužė-birželis, Nr. 5-6).

2016.09.22; 04:53

Nekomercinė visuomeninė Amerikos televizija PBS parodė dokumentinį filmą „Čakas Norisas prieš komunizmą“.

Ljuisas Bielas leidinyje „The Daily Beast“ praneša, kad, dokumentinio filmo autorių nuomone, „rumunai, gyvenę stalinistinėje Rumunijoje valdant diktatoriui Nikolaje Čaušesku, labai mėgo žiūrėti beveik visus vakarietiškus filmus, kurie kontrabandos būdu patekdavo į šalį formatu VHS“. Jų numylėtiniu tapo aktorius Čakas Norisas (mums gerai pažįstamas kaip Teksaso reindžeris Volkeris).

Continue reading „Kaip Čakas Norisas padėjo nugalėti komunizmą“

Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).

Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.

Continue reading „Už geopolitikos riboženklių“

Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?

Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.

Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.

Continue reading „Tranų pasaulyje (Demonas)“

Tokiu pavadinimu Vokietijos portalas tagesspiegel.de paskelbė Berlyno Humboltų universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowskio straipsnį.

Dar prieš keletą metų niekšiškiausio Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sandorio dieną didžiuosiuose Vokietijos laikraščiuose objektyvus šio politinio įvykio ir abiejų diktatūrų nusikaltimų vertinimas buvo neįmanomas, nes kelioms kartoms buvo įdiegta, jog nacionalsocializmo nusikaltimai buvo daug baisesni už stalininio komunizmo.

Taip manančių istorikų Vokietijoje yra ir šiandien. Bet pastaraisiais metais, ypač po 2008 metų Prahos deklaracijos pasirašymo, vis garsiau skamba tokių istorikų oponentų balsai. Heinrichas Olschowsky yra vienas iš tokių oponentų. Pateikiame sutrumpintą profesoriaus straipsnį.

Continue reading „Hitlerio ir Stalino paktas – balta dėmė“

laurinavicius_ceslovas

Senamiesty, geroj vietoj, sename name gyvena senutė. Daug vargo ir nelaimių patyrusi tremtinė. Virš jos buto apsigyveno jaunas verslus inteligentas, “prie pinigo”, todėl savo valdas norėtų praplėsti kaimynės “sąskaita”.

Ne kartą jai siūlė nemenką pinigą, bet moteris nesileidžia į kalbas. Ką daryti? – mąsto senutės kaimynas. – Laukti, kol numirs? Kas žino, kada tai atsitiks, o jos buto man reikia dabar. Pabandysiu senę “išrūkyti” kaip lapę iš olos: naktimis triukšmausiu, “netyčia” apliesiu jos buto lubas ir sienas – pati išsinešdins neapsikentusi, pusvelčiui butą parduos.

Continue reading „Kas geriau: nuolankumas ar įžūlumas?“

vytautas_visockas

Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.

Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.

Continue reading „Bedvasio pilietiškumo pelai“

olga_3-k

Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.

Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.

Continue reading „Pražūtinga aukštojo mokslo reforma“

paleckiukas

1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.

Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.

Continue reading „Atsipeikėkite, Algirdai Palecki!“