Suprantama, gimtadienio proga kiekvienas stengiasi surasti ir pažymėti tik gerąsias solinezanto savybes. Tik vargu ar tai tinka, paminint politinį gimtadienį ir dar palyginant politinį solinezantą su jo pirmtaku pastarojo nenaudai.
Štai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Seime Ramūnas Karbauskis aukštai įvertino Prezidento sukalbamumą. Jis įsitikinęs, kad šalies vadovas yra stiprus, o vis labiau pasigirstantys nuogąstavimai, kad Prezidentūros institucija yra silpnesnė, nei kad Dalios Grybauskaitės vadovavimo metu, nėra pagrįsti.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija). nuotr.
Pasak jo, jeigu G. Nausėda imasi ieškoti kompromiso, sutarimo diskusijoje, tai jis nėra silpnas, o atvirkščiai – rodo savo stiprybę. „Aš manau, kad silpnumas yra tame, kai daužoma per stalą ar įžeidinėjama kokia nors kita valdžios institucija. Tai yra silpnumas, – tvirtino R. Karbauskis. – Ieškojimas kompromiso, galėjimas nusileisti nėra kažkoks tai silpnumas.“
Kalbai pakrypus apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, „valstiečių“ lyderis pasidžiaugė, kad dabartinis šalies vadovas neprimeta savo griežtos nuomonės, kaip kad, esą, darytų D. Grybauskaitė.
„Ji tiesiog nebūtų bendravusi daugiau iš viso. Būtų visiems uždarytas kelias į Prezidentūrą, būtų pareiškimai buvę visokiausi. O dabartinis prezidentas pakartoja savo nuomonę, mes tą nuomonę gerbiame, tačiau mes turime kitą nuomonę“, – konstruktyviu prezidento G. Nausėdos bendravimu džiaugėsi R. Karbauskis.
Gyrė Prezidentą dauguma kalbėjusių. Tik dvi nuomonės buvo atsargesnės.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen pastebėjo, kad pirmuosius G. Nausėdos ir paskutiniuosius Dalios Grybauskaitės prezidentavimų metus lyginti nėra korektiška. Pasak jos, lyginti aštuonerių metų D. Grybauskaitės patirtį su vos vienerių metų dabartinio šalies vadovo patirtimi tiesiog negalima.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašiai kalbėjo ir TS-LKD partijos pirmininkas, opozicijos pirmininkas Seime Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, nors šalies vadovas nusipelno įvertinimo kaip „žmogus, aktyviai ieškantis savo politinės pozicijos politiniame gyvenime“, tačiau Prezidentui vis dėl to neretai trūksta drąsesnio žodžio.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiosios Seimo daugumos lyderio džiūgavimas dėl sutarimo su Prezidentu leidžia paklausti, o gal mes jau turime Lietuvoje naują politinę koaliciją – prezidentas Gitanas Nausėda + Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis + Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Kuo čia dėtas V. Tomaševskis? Ogi – R. Karbauskio paminėtoje kitokioje valdančiosios daugumos nuomonėje, negu Prezidento, susisiekimo ministro istorijoje.
Argi Prezidentas negalėjo viešai bent paprašyti Seimo valdančiosios daugumos imtis interpeliacijos susisiekimo ministrui, kurią, spėju, ir opozicija palaikytų. Valdančioji dauguma turėtų rimtai susimąstyti, kaip atsisakymas patenkinti tokį Prezidento prašymą atsilieps Seimo rinkimų spalio 11 rezultatams.
Tačiau Prezidentas, matyt, vardan naujos politinės koalicijos stabilumo viso labo nurodė, kad dėl Seimo pozicijos ministro atžvilgiu kaltas V. Tomaševskis (pasirodo, diriguojantis Seimui, net nebūdamas Seimo nariu, – K.S.).
Dar prieš tai Prezidentas, kurio reitingai tebėra aukšti ir jis įtakoja visuomenės nuomonę sau palankia kryptimi, šitaip prognozavo būsimo Seimo valdančiąją daugumą:
„Yra nemaža tikimybė, kad jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie (LVŽS) turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją“, – interviu TV3 žinioms gegužės 26 d. sakė šalies vadovas.
Balandžio 20-30 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter“ atliko apklausą, kurioje teirautasi, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas. Joje pirmavo buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė su 18,5 proc. R. Karbauskio rezultatas – 2,2 proc.
Pasakykite man, kaip partija, už kurios lyderį pasisako 2,2 proc. respondentų, naujajame Seime gali tikėtis formuoti valdančiąją koaliciją. Nebent visos partijos ir Prezidentas rinkimų išvakarėse susivienytų prieš partijų reitinguose pirmaujančią TS-LKD. Sąmoningai, ar ne, Prezidentas, panašu, jau suka šia kryptimi.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad balsavimas Seime dėl vienkartines 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams parodė tiek „valstiečių“ , tiek konservatorių siaurus rinkiminius interesus.
Pasak jo, nors konservatoriai ir kritikavo „valstiečių“ vienkartinės išmokos idėją, bet artėjant rinkimams jie taip pat supranta, kad jų didžiausią elektorato dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir bus skiriamos 200 eurų išmokos.
Seime ketvirtadienį patvirtinta, prieš posėdį stipriai opozicijos kritikuota, vienkartinė 200 eurų išmoka pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams. Ši priemonė nukreipta į beveik 910 tūkst. asmenų.
Bet po įvykusio balsavimo paaiškėjo, kad „prieš“ opozicijoje balsavo tik 8 parlamentarai: Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Algirdas Sysas, liberalai Gintaras Steponavičius, Viktorija Čmilytė – Nielsen, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas bei du konservatorių frakcijos nariai Mantas Adomėnas, Arvydas Anušauskas. Pinigai. Slaptai.lt foto
Paklaustas, kodėl tik du konservatoriai balsavo „prieš“, profesorius A. Krupavičius teigė, kad Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų didelę dalį rinkėjų, skirtingai nei liberalų, sudaro pensinio amžiaus žmonės.
„Čia savo elektorato pažinimas. Liberalų sąjūdyje ir už Laisvės partiją balsuoja daugiau jauni žmonės, kuriems 200 eurų klausimas nėra aktualus, o ir pensininkų dalis, kuri balsuoja už liberalus, yra maža. O Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių elektoratas yra žymiai pagyvenęs. Tai „valstiečiai“ vienu būdu stengiasi mobilizuoti pensininkus savo naudai, o konservatoriai taip pat nori sėdėti ant dviejų kėdžių ir taip įtikti savo rinkėjams. Čia visur labai siauri, rinkiminiai interesai“, – sakė Eltai A. Krupavičius. Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak politologo, ketvirtadienio balsavimas Seime parodė tiek opozicinių, tiek valdančiųjų frakcijų dviveidiškumą.
„Čia nėra lyderystės, tik dviveidiškumas. Mėgstamiausia sporto rūšis Seime – dviveidiškumas. Tai galioja ir valdantiesiems, ir opozicijai. Pats sprendimas dėl 200 eurų yra ydingas, ir tai aišku kaip du kart du lygu keturi. Tai vienkartinė akcija, ir jokios tvarios politikos dėl pačios pensininkų būklės pagerinimo taip pat nėra. Užuot parodžiusi savo požiūrį į vienkartinį ir rinkiminį projektą, opozicija irgi galvoja, kiek už juos balsuos pensininkų ir kaip tie pensininkai elgtųsi, sužinoję, kad kai kurios opozicijos frakcijos neparėmė 200 eurų projekto. Tai siūlyčiau tuomet (opozicijai – ELTA) neužsiiminėti kitą kartą kritika iš tuščio į kiaurą. Tuomet bent aiškiau visiems būtų“, – sakė jis.
A. Krupavičių stebina, kad opozicija nepateikė jokių rimtų alternatyvų „valstiečių“ inicijuojamam projektui dėl 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams.
„Mane labiausiai nustebimo visiškas negebėjimas sugalvoti alternatyvių idėjų. Alternatyvos apsiribojo tik tuo, kad sakė, jog vienas scenarijus yra mokėti tuos 200 eurų anksčiau. Antras scenarijus – padalinti pinigus į kelis mėnesius. Štai ir viskas. Bet apskritai visas pasiūlymas yra ydingas ir nesukuria jokių prielaidų pačių pensijų augimui. To kito scenarijaus, kuris remtųsi tvarios politikos principais, opozicija nesugebėjo pateikti“, – sakė A. Krupavičius.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Politologai sutaria, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra orientuotas į artėjančius Seimo rinkimus, siekiant atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę.
Visgi politologai kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad esminiai konkurentai artėjančiuose Seimo rinkimuose yra ne konservatoriai ar liberalai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“, prieš rinkimus save pristatysiantys kaip kairiąją politinę jėgą.
Mykolo Romerio universiteto politologas Virgis Valentinavičius įsitikinęs, kad socialdemokratai, nusprendę nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą, artėjant rinkimams bando stiprinti savo tapatybę.
„Sprendimas yra susijęs su Seimo rinkimais ir socialdemokratai, matyt, galvoja, kad dabar reikia atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę. Tai, manyčiau, yra pakankamai normalus žingsnis“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
Visgi politologas kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas artėjančiuose parlamento rinkimuose jiems yra ne konservatoriai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“.
„Klausimas, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas, pagrindinis jų tapatybės griovėjas yra valdantieji, „valstiečiai“, kurie prieš rinkimus save vėl pozicionuos kaip kairę partiją. Ir „valstiečiams“, ir ponui G. Paluckui žymiai svarbesnė problema yra iš tikrųjų aiškiai pasakyti, o kuo mes skiriamės nuo „valstiečių“ ir kuo mes už juos esame geresni“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
„Kuo jie skiriasi nuo konservatorių ir liberalų tarsi aišku. Čia daugiau toks simbolinis saitų nutraukimas, atkreipimas į save dėmesio ir kartu, sakyčiau, ženklas, kad pandemija baigiasi ir prasideda rimtas rinkimų sezonas“, – pridūrė jis.
V. Valentinavičiaus teigimu, šis socialdemokratų sprendimas nebuvo netikėtas, nes, pasak politologo, paprastai, žvelgiant į bendras tendencijas, partijos prieš rinkimus labiau siekia atsiriboti.
Visgi MRU politologas pabrėžia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti bendradarbiavimą vargu ar paveiks opozicijos darbą, nes, pasak eksperto, opozicija koronaviruso pandemijos kontekste bet kokiu atveju yra likusi šešėlyje.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Opozicijos darbą paveikti yra labai sunku, kadangi to darbo yra labai nedaug, ir apskritai, kol dominuoja pandemija, opozicija liko šešėlyje ir nelabai ką gali padaryti. Tai ar su socialdemokratais, ar be jų – ypatingo skirtumo nėra“, – savo įžvalgomis dalinosi V. Valentinavičius.
„Manau, „socdemai“ nebus paskutiniai, visos partijos pradės lipti ant bačkos ir mojuoti rankomis, kad atkreiptų į save dėmesį. Tai tik pradžia“, – situaciją Seime apibendrino politologas.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Algis Krupavičius antrina V. Valentinavičiui, taip pat teigdamas, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra nukreiptas į artėjančius Seimo rinkimus.
Politologas akcentuoja, kad panašių precedentų Lietuvos politikoje yra pasitaikę ir anksčiau.
„Manau, kad sprendimas yra pirmiausiai rinkiminis. Mes jau matėme (panašius – ELTA) precedentus, kai 2008 metais taip pat likus kuriam laikui iki rinkimų Tėvynės sąjunga, kuri rėmė tuometinę Kirkilo mažumos Vyriausybę, nusprendė taip pat atsisakyti paramos ir oponuoti Kirkilo Vyriausybei“, – Eltai kalbėjo A. Krupavičius.
Pasak politologo, dabar yra analogiška situacija ir socialdemokratams prieš rinkimus neapsimoka būti opozicijoje su konservatoriais, nes G. Palucko vadovaujami socialdemokratai turi labai ambicingus planus artėjantiems Seimo rinkimams.
„Socialdemokratų ambicijos būsimiems Seimo rinkimams tikrai yra pakankamai didelės. Jie mažų mažiausiai diskutuoja apie galimybę finišuoti tarp dviejų trijų daugiausiai balsų surinkusių partijų ir būti viename opozicijos laive su kita opozicijos partija, konservatoriais, jiems rinkiminiu požiūriu tikrai neapsimoka ir dėl to toks žingsnis ir buvo žengtas“, – akcentavo politologas.
A. Krupavičiaus teigimu, socialdemokratams nutraukus bendradarbiavimo susitarimą su opozicija ir veikiant savarankiškai „socdemams“ atsiveria didesnės matomumo galimybės. Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
VDU profesorius taip pat atkreipia dėmesį ir į opozicijos koalicijoje egzistavusį tam tikrą konservatorių ir socialdemokratų vertybinių pozicijų disonansą.
„Ideologiškai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra ganėtinai liberaliai konservatyvi politinė organizacija, o socialdemokratai, ypač per pastaruosius metus, pabandė sugrįžti labiau prie tradicinių kairiųjų vertybių. Tai net ir vertybiškai žiūrint tam tikras disonansas dabartinėje opozicinių partijų koalicijoje egzistavo“, – teigė jis.
Visgi A. Krupavičius teigia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą esminio poveikio opozicijos veiklai neturėtų padaryti.
„Jeigu opozicinės partijos norėtų kažkokioje srityje pasiekti rezultatus, kuriems nepritaria valdantieji, nori nenori jiems teks šiek tiek derinti pozicijas“, – akcentavo A. Krupavičius.
ELTA primena, kad socialdemokratų partijos valdyba nusprendė nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, komentuodamas sprendimą nebetęsti bendradarbiavimo su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcijomis, pabrėžia, kad šiuo metu reikia konstruktyvaus oponavimo, o ne politinių rietenų.
„Konservatorių politinio veikimo būdas artėjančių rinkimų fone vis labiau aštrėja, yra priešinantis, o konstruktyvų pasiūlymų – mažai. Mes nenorime būti tapatinami su tokiu veikimu ir tokiais siūlymais, kaip, pavyzdžiui, paskutiniai dėl Darbo kodekso. Konservatoriai ir liberalai tegu kalba savo vardu, o mes kalbėsime savo“, – sako G. Paluckas.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Diskusijos dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritikos Vyriausybei ir toliau nerimsta. Konservatoriai teigia, kad premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas sąmoningai ar nesąmoningai savo pasisakymais skleidžia melą. TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė akcentuoja, kad premjeras Saulius Skvernelis ne tik atmetė konservatorių lyderio prašymą suorganizuoti Vyriausybės valandą, bet, pasak jos, neatvyko ir į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Norime priminti, kad Lietuvoje tebegalioja Konstitucija ir jos straipsniai, numatantys Seimo pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, vykdyti parlamentinę kontrolę bei Vyriausybės atskaitomybę Seimui. Pastaruoju metu nevyko Vyriausybės valandos. Tenka apgailestauti, kad premjero patarėjas yra taip blogai informuotas, jog nesąmoningai ar sąmoningai skleidžia melą“, – Eltai atsiųstame pranešime teigia TS-LKD komunikacijos vadovė V. Šmaižytė.
Konservatorių atstovė spaudai V. Šmaižytė primena, kad S. Skvernelis atmetė G. Landsbergio prašymą surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. V. Šmaižytė taip pat atkreipia dėmesį, kad premjeras neatvyko į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Šią savaitę per Seimo pirmininką premjerui buvo perduotas TS-LKD pirmininko ir Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio prašymas surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. Prašymas buvo atmestas“, – teigė V. Šmaižytė. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Taip pat premjerui nepavyko atvykti į G. Landsbergio pasiūlytą, paties premjero iš pradžių palaikytą ir net organizuotą ir kviestą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams, kuriame dalyvavo Ingrida Šimonytė ir Irena Degutienė, o premjeras jame taip ir nepasirodė“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad premjero atstovas spaudai T. Beržinskas penktadienį pranešė, kad Vyriausybės vadovas apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Pasak premjero atstovo spaudai, priešingai nei deklaruoja konservatorių pirmininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, o G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
Ketvirtadienį G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.. Buvusi finansų ministrė ir kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė teigia, kad sutikusi vesti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose, šiai partijai elektoratą išplėsti neleidžiančių „stiklinių lubų“ „pramušti“ nesistengs.
Politikės tvirtinimu, rinkimuose vesdama konservatorių sąrašą bei kartu siekdama Vyriausybės vadovės posto, taikysis į tuos žmonės, kurie yra pasiilgę racionalesnės politikos.
Panašius reikalavimus, tvirtina ji, keltų ir politiniams partneriams, jei visgi konservatoriams tektų formuoti valdančiąją daugumą.
Eltai duotame interviu I. Šimonytė taip pat teigė, kad kol kas per anksti įvardinti tas politines jėgas, su kuriomis ji matytų ar priešingai – net neįsivaizduotų bendradarbiavimo po rudenį įvyksiančių rinkimų. Politikė tikra tik dėl to, kad tai, jog ji, eidama ministrės pirmininkės pareigas, nesusidurtų su problema, kuri ištiko dabartinį premjerą Saulių Skvernelį. Tai, kad ji nepriklauso partijai, akcentuoja I. Šimonytė, priešingai nei S. Skverneliui, tikrai nėra problema. Politikės įsitikinimu, dabartinės valdžios darbas strigo ne dėl to, kad premjeras nepriklauso „valstiečiams“, bet dėl to, kad pats siekė tapti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu.
Daug kalbama apie tai, ar Ingridai Šimonytei pavyks pramušti konservatorių lubas. Einate su šia mintimi kaip tikslu ar tiesiog sutikusi vesti partijos sąrašą turite kitų interesų?
Aš iš savo politinės patirties žinau: kad ir ką darytum, visada bus teorijų, kurių tu negali nugalėti. Tad šias teorijas aš paliksiu politologams, jų reikalas yra analizuoti, daryti išvadas, prognozuoti. Aš neinu lubų mušti, tiesiog apsvarsčiau ir priėmiau šį pasiūlymą, manau, kad žmonės pasirinks, o kiek tokių žmonių bus – pamatysime. Per prezidento kampaniją taip pat buvo prognozuojama daug visokiausių dalykų: kai kurie iš jų pasitvirtino, kai kurie ne. Manau, kad šiame procese visada smagiausias dalykas yra netikėtumas ir galimybė neįsipaišyti į teoriją. Aš neinu tam, kad kažką gelbėčiau, kaip kažkam gali pasirodyti… Tai buvo mano sprendimas, ar aš galiu prisiimti tokią atsakomybę, ar negaliu, ar aš galėsiu kažką žmonėms pasiūlyti per kampaniją ir po jos, ar ne.
Tokiu atveju, kokia yra jūsų vizija, paskatinusi eiti konservatorių sąrašo priekyje. Jūs tapsite šios partijos rinkimų kampanijos veidu, jūs transliuosite pagrindines partijos idėjas. Kokie yra tikslai, kurių sieksite rudenį?
Daugiau bus galima apie tai pakalbėti, kai bus pristatyta programa ir sąrašas. O pačios politinės idėjos… Man atrodo, kad aš nenueisiu labai toli nuo tų dalykų, kurie buvo man asmeniškai svarbūs per prezidento rinkimų kampaniją… Prezidentinėje kampanijoje daug kas sakydavo, kad tai, ką aš kalbu, yra neįmanoma padaryti, nes tai gali padaryti tik Vyriausybė. Tai galbūt dabar bus galima pasižiūrėti, ar Vyriausybei bus įmanoma tai padaryti.
O kalbant tiksliau, tai mano pagrindinis noras būtų per kampaniją neformuoti kažkokių lūkesčių stebuklinėms pasakoms. Problemos, kurias mes turime spręsti: ar tai būtų žema ekonomikos (kuriama – ELTA) pridėtinė vertė, ar iš to kylančios problemos – mažas biudžetas ir gana sudėtingos padėties viešasis sektorius… Visi šie iššūkiai nėra kažkokiu stebukliniu būdu išsprendžiami. Aš nesu tas žmogus, kuris pasakytų, kad ateisiu ir iš nieko neimsiu, visiems duosiu, kad pensijų dydis bus toks, algos bus tokios… Aš manau, kad reikia užsibrėžti keletą esminių dalykų, kuriuos galima bent jau pradėti daryti per kadenciją, o ne šimtą reformų pradėti šimte sričių. Tik tuomet galima tikėtis, kad daliai žmonių, kurie yra pasiilgę nuosaikesnės ir racionalesnės politikos, tai atrodys svarbu.
Jūs prisiminėte prezidento kampaniją ir jos tąsą. Visgi dabar bent jau vienu atžvilgiu bus tam tikras, gal net esminis skirtumas. Kai jūs dalyvavote prezidento rinkimuose, konservatoriai jus rėmė iškeldami kaip savo kandidatę, o šiuo atžvilgiu jūs dalyvausite kartu su konservatoriais, kaip jų vedlė rinkimuose. Maža to, šiuo metu kalbama, kad konservatoriai liberalėja, kad esą yra du sparnai: vienas labiau konservatyvus, kitas – liberalus. Jūs matote tai kaip problemą? Bent jau iki Seimo rinkimų pabaigos jūs nebūsite tikrai partijos pirmininke, konservatoriai jį rinks po parlamento rinkimų. Įsivaizduojate savo funkciją, pavyzdžiui, telkti konservatorių partiją, šių dviejų, partijoje esamų ideologinių paradigmų, atžvilgiu?
Aš manau, kad žmonėms, kurie yra už (konservatorių – ELTA) partijos ribų, dažniau atrodo, o gal kartais jie net norėtų matyti, kad tos skirtys yra kažkokios labai didelės ir labai reikšmingos. Iš tiesų, aš jau ne pirmus metus būdama šioje bendruomenėje, dirbdama su tais, kurie turi galbūt kiek radikalesnį požiūrį ir tais, kurie turi ne tokį radikalų požiūrį, nematau didelės problemos bendradarbiaujant ir randant sutarimo taškus, atitinkančius konservatyvų požiūrį. Yra svarbu tradicija, yra svarbu istorija, yra svarbu šeima, tikėjimas yra svarbu. Yra svarbu tai, ką mes atsinešame iš savo praeities. Man regis, kad nėra didelės idėjinės skirties. Visada bus žmonių, kuriems vienas ar kitas žmogus asmeniškai yra nepriimtinas, gal viena kita nuostata. Bet čia reikėtų kelti klausimą, ar mes galime dirbti kitais klausimais. Praktikoje mes neturime kokių nors didelių nesutarimų, dėl kurių būtų iškilusi grėsmė frakcijos vienybei. Taip, buvo vienas ar kitas atvejis, kai mes turėjome skirtingas nuomones, buvo kolega Rimantas (Dagys – ELTA), kuris tiesiog pasitraukė iš frakcijos. Bet tokių dalykų atsitinka visoms politinėms jėgoms.
O galėtumėte įvardinti jau dabar asmenis ar asmenų tam tikrą ratą, su kuriais daugiausiai ir vyks jūsų darbas rinkimų kampanijoje ir po jos?
Manau, kad visi žmonės, kurie turi gerą valią ir talentų bei noro dalyvauti, ras savęs pritaikymą. Tiek ruošiant programą, tiek pretenduojant į kažkokias pozicijas vykdomojoje valdžioje, jei taip susiklostytų. Bet tai nėra šios dienos klausimas. Su savo komanda, su kuria aš daugiausiai laiko praleidžiu, bendradarbiauju ketvirtus metus. O kur jie suras sau pritaikymą, priklausys nuo to, kokie bus rinkimų rezultatai. Manau, kad šešėlinis kabinetas tikrai bus pristatytas kampanijos eigoje, matysime, kokios turėtų būti partijos pozicijos. Didelė dalis atsakymų susidėlios per rinkiminę kampaniją, o visi atsakymai – tik po rinkimų.
Dar vienas klausimas, kuris viešojoje erdvėje dažnai keliamas – tai jūsų partinė priklausomybė.Nemažai kritikos susilaukė premjeras Saulius Skvernelis, kad jis, nebūdamas „valstiečių“ partijoje, jų dominuojamame Seime yra premjeras. Jei susiklostytų taip, kad konservatoriai laimi ir jūs tampate premjere, nors nesate nei partijos pirmininkė, nei apskritai konservatorė… Yra problema tai, kad nepartiniai žmonės yra valdančiųjų lyderiai?
Tas, kas nori sakyti, kad tai yra problema – taip ir sakys. Man tai nėra problema dėl vienos paprastos priežasties. Tarp manęs ir pono Skvernelio yra vienas esminis skirtumas – aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris išėjo į vadinamųjų politinių agentūrų rinką ir kuris žiūrėjo, kas gali duoti geresnį pasiūlymą 2016 m. sąrašui. Taip, aš partijai nepriklausiau, bet buvau Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, 2016 m. su ta pačia politine jėga nuėjau į Seimą ir, nepaisant visų spekuliacijų ir patarimų, ką man daryti, buvau šios partijos kandidatė prezidento rinkimuose. Niekada nesvarsčiau kitokios politinės afiliacijos. Aš svarsčiau tik tai, ar dalyvauti rinkimuose apskritai, ar tiesiog pasirinkti kitus dalykus. Tai (partinės priklausomybės klausimas – ELTA) man mažai svarbus dėl vienos priežasties – aš truputį kitaip matau partijų vietą.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Man labai svarbu partijos, kaip demokratijos, institutas, bet aš kitaip matau jų vietą dabartiniame gyvenime. Daugeliui žmonių formali narystė neteikia didelės pridėtinės vertės. Tiesiog politika dėl to ir įdomi, kad tu nori joje dalyvauti, bet pati partinė karjera kaip tokia nėra pats įdomiausias dalykas. Man atrodo, kad partijoms yra neišvengiama ieškoti būdų, kaip atsiverti savo simpatikams – tiems, kurie norėtų dalyvauti rengiant programą, generuojant idėjas. Tad aš tuos dalykus matau truputėlį ramiau nei kiti žmonės, bandantys mane įspausti į kažkokį kampą.
O jei pažiūrėtume į tai struktūriškai? Sutikite, juk susiklosto specifiniai santykiai tarp valdančiosios jėgos ir jos į Vyriausybę deleguoto, tačiau partijai nepriklausančio asmens. Daugelis teigia, kad keista, kai valdančiosios partijos lyderis yra Seime, o tuo tarpu Vyriausybės galva nepriklauso partijai. Čia tarsi atsiranda užprogramuoti konfliktai. Kaip jūs manote – jei jūs tapsite Vyriausybės vadove ir liksite nepartine, galėtumėte išvengti politikos procesui trukdančių susipriešinimų su valdančiąja dauguma?
Politikoje visko gali būti. Tokių precedentų Lietuvoje taip pat yra buvę, kai partijos pirmininkas buvo vienoje vietoje, o premjeras buvo kitas žmogus. Kai kurie iš jų baigėsi gana nesėkmingai. Bet mano nuomone, tai yra išminties klausimas. Ar gali du politikai savo ambicijas įžeminti tiek, kad jie dviese padarytų didesnę vertę nei kiekvienas atskirai? Mano nuomone, tai yra įmanoma. Bent jau mano būdui tai yra įmanoma.
Aš nesieksiu konkurencijos dėl konkurencijos. Man atrodo, kad tais nesėkmingais atvejais problema buvo ir tame, kad premjeras, nesantis partijos pirmininku visgi siekė tapti partijos pirmininku, siekė politinės karjeros ir turėjo aiškiai išreikštą partijos lyderio ambiciją. Aš ne kartą esu sakiusi, kad man tai nėra svarbu. Man svarbu turėti galimybę ten, kur galima daryti dalykus. Manau, kad mes tikrai sugebėtume sėkmingai ir aiškiai su Gabrieliumi Landsbergiu savo kompetencijas apsibrėžti ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Nekonkuravome iki šiol, tai kodėl turėtume tą daryti toliau.
Ar jau matytumėte koalicijos partnerius iš to, ką mes dabar galime matyti, žvelgdami į politikos procesą iš matomų reitingų tendencijų? Gal jau dabar turite nuostatas, su kuo būtų be galo sunku ar net neįmanoma bendradarbiauti, statyti koaliciją?
Aš manau, kad labai daug kas priklausys nuo to, kokios bus programinės dalyvaujančių partijų nuostatos. Manau, kad sudėtinga būtų bendradarbiauti su politinėmis jėgomis, kurių programos apsiribos – „bus gerai visiems“. Man atrodo, kad nėra didelės prasmės šiandien užsikalti kažkokius kuolus ir sakyti, kad su šitais tikrai eisime, nes jie yra laisvi žmonės. Netgi kalbant apie tuos, kurie atrodytų visiškai natūralūs koalicijos partneriai, tarkime, kaip Liberalų sąjūdis ar Laisvės partija, jeigu jos bus Seime, o tikiu, kad bus…
Bet yra ir tokių jėgų, kurios pačios pasisako, kad su konservatoriais jokiais atvejais neitų… Tai didelė dalis socialdemokratų. Tačiau yra nemažai dalykų, kuriuos aš su ne vienu socialdemokratu matau gana panašiai. Pavyzdžiui, kai mes kalbame apie viešojo sektoriaus būklę ir apie tai, kad mes nevykdome savo įsipareigojimų arba nedarome sprendimų, kurie leistų atliepti žmonių poreikį turėti gerą infrastruktūrą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Tad bendrų taškų būtų galima surasti. Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi nėra didelio tikslo nusipaišyti koalicijas iš anksto. Man regis, tai 2016 m. buvo tam tikra prasme ir Tėvynės sąjungos klaida, kai koalicija buvo labai aiškiai nupiešta ir vėliau gyvenimas parodė, kad viskas yra visiškai kitaip.
Apibendrinkime, koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis kylantis iššūkis konservatoriams šiuose rinkimuose? Ar apskritai šiuo metu galėtumėte tokį įvardinti?
Manau, kad reikia tiesiog koncentruotis ne į tai, kad tau reikia kažkokį specialų iššūkį įveikti, o tiesiog eiti į rinkimus ir siūlyti tą darbotvarkę, kuri tau atrodo svarbi. Jeigu tu iš karto pradėsi galvoti, kad tu eini kovoti su kažkuo, tai tuomet tavo darbotvarkė bus gynybinė. Man atrodo, kad reikia darbotvarkės, kuri vestų tiesiog į priekį.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių partijos bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ pirmininkas Paulius Saudargas ir krikdemų atstovas Laurynas Kasčiūnas sako, kad džiaugiasi, jog Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė, parlamentarė Ingrida Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose.
L. Kasčiūno teigimu, šie Seimo rinkimai spręs premjero klausimą, o I. Šimonytė, jo vertinimu, yra geriausia kandidatė šioms pareigoms.
Kartu politikai pareiškė viltį, kad būtent I. Šimonytės asmenybė padės partijai pramušti politologų įvardijamas TS-LKD rinkimines „lubas“.
„Labai teigiamai vertinu. Manau, kad šie rinkimai bus daugiau rinkimai dėl premjero – kas juo bus. Manau, kad šiandien tai (I. Šimonytė. – ELTA) yra geriausias žmogus, galintis eiti premjero pareigas. Manau, kad tai mus sustiprins, galbūt ir keis tas vadinamąsias mūsų rinkimines „lubas“, to tikiuosi. Tai yra lyderė, turinti kompetenciją, patikrinta įvairių išbandymų, iššūkių, visą laiką buvo šalia mūsų politinės jėgos ir sunkiomis akimirkomis, kai buvo labai sunkūs laikai, – neatsitraukė, nepasitraukė, visada prisiėmė atsakomybę, ėjo drąsiai į priekį“, – Eltai I. Šimonytės sprendimą vesti konservatorių sąrašą į Seimo rinkimus įvertino L. Kasčiūnas.
Politikas teigė turįs darbo su I. Šimonyte patirties, tad teigimai vertina jos savybes, o kalbėdamas apie „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, esą konservatoriai tokiu sprendimu liberalėja ir nusisuka nuo pamatiniu vertybių, L. Kasčiūnas replikavo, kad TS-LKD yra dvipusė partija, o R. Karbauskiui, pasak krikdemo, reikėtų pačiam išsiaiškinti vertybes.
„Ponas Ramūnas Karbauskis išvis turėtų labai aiškiai apsibrėžti, ką jis žino apie pamatines vertybes. Mes esame ideologiškai daugiabriaunė politinė jėga, turime du sparnus – nuosaikų, konservatyvų ir tą tautiškai krikščionišką demokratišką, ir tų dviejų sparnų buvimas kartu yra mūsų stiprybė. Aš neabejoju, kad tie sparnai toliau palaikys tą mūsų skrydį į priekį“, – sakė L. Kasčiūnas.
Seimo narys taip pat teigė, kad jam, kaip krikščioniui demokratui, yra artimas I. Šimonytės požiūris į ekonominius-socialinius dalykus.
„I. Šimonytė yra ne kartą sakiusi, kad vokiškasis socialios rinkos modelis yra jai patinkanti koncepcija. Ji yra kildinama būtent iš krikščioniškosios etikos, socialinio mokymo. Taigi socialiniais klausimais turime daug sąlyčio taškų“, – sakė L. Kasčiūnas, priminęs Vokietijos pavyzdį – ten, jo teigimu, Krikščionių demokratų sąjunga ir Bavarijoje veikianti konservatyvesnė Krikščionių socialinė sąjunga kartu dirba jau ilgus metus.
„Atmeskime visas tas dabar priešininkų etiketes – čia yra desperacijos tam tikras ženklas, bandymas ieškoti kažkokių etikečių. Nemanau, kad jiems pavyks. Mes šioje vietoje dirbam kartu ne vienerius metus, vienas kitą gerbiame, suprantame. Jeigu dėl kažkokių dalyku ir nesutariame, tai sutariame nesutarti“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
P. Saudargas: pas mus – tikri politikos profesionalai
L. Kasčiūnui antrino ir TS-LKD krikdemiškojo partijos flango vadovas P. Saudargas. Jo teigimu, I. Šimonytės asmenybė gali partiją nuvesti iki rekordinio rezultato Seimo rinkimuose.
„Vertinu pozityviai, I. Šimonytė puikiai pasirodė Prezidento rinkimuose ir manau, gali būti tas garvežys, kuris partiją išves į didesnį rezultatą, nei kada nors partija per rinkimus surinkdavo. Tuo būdu galėsime džiaugtis turėdami didesnę frakciją ir galimai formuoti Vyriausybę arba telkti atsakingų politinių jėgų branduolį, kuris prisiimtų atsakomybę už valstybės ateitį“, – Eltai sakė P. Saudargas. Seimo nariai Paulius Saudargas ir Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vertindamas R. Karbauskio teiginius, kad TS-LKD nusisuka nuo pamatinių vertybių, P. Saudargas teigė, kad „valstiečių“ lyderis neturėtų komentuoti krikščioniškų vertybių, pats jų nepropaguodamas.
„Nežinau, kokioms vertybėms atstovauja pats ponas Karbauskis, savo veiksmais pastaruoju metu valdant Lietuvą – ypač pagonišką kultą propaguodamas, neturėtų komentuoti krikščioniškų vertybių galbūt apskritai. Nematau jokio nusisukimo (nuo vertybių. – ELTA), TS-LKD yra aiškiai apsibrėžę savo programiniuose dokumentuose, įstatuose visas nuostatas, jų laikomės“, – tęsė P. Saudargas.
Jo teigimu, konservatorių gretose yra tikrų profesionalų.
„Laimėjus rinkimus, prisiėmus atsakomybę už visą valstybę, užgriūna nemažai klausimų – ekonominiai, socialiniai, užsienio politikos, aplinkosaugos ir kiti. Turime labai daug žmonių, patyrusią komandą, tikrus profesionalus politikos, o ne tokius, kaip kažkada ponas Karbauskis kažkada parodė. Manau, kad atskirose srityse gali dirbti mūsų tikrai daug kompetentingų profesionalų, turinčių patirtį, savo nuomonę“, – pridūrė TS-LKD krikdemų vadovas.
Antradienį konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Seimo narė I. Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose, primena ELTA.
TS-LKD taryba jau patvirtino pirmąją dalį partijos vienmandatininkų. Dėl epidemiologinės situacijos atidėjus savaitgalį turėjusį vykti partijos Tarybos posėdį, balsavimas organizuotas elektroniniu būdu pirmadienį ir antradienį.
Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Parlamentarės Ingridos Šimonytės sprendimas vesti konservatorių sąrašą Seimo rinkimuose turėtų atnešti daugiau galimybių partijai ir pritraukti daugiau rinkėjų balsų, teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė. Visgi, pasak ekspertės, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose stipriai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
„I. Šimonytės patrauklumas konservatoriams gali pritraukti šiek tiek daugiau rinkėjų. Kitaip tariant, jeigu rinkėjas Gabrieliaus Landsbergio nemato kaip potencialaus premjero, tai Šimonytė savo ruožtu turi premjerui būtinų savybių“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
Politologė įsitikinusi, kad I. Šimonytės sprendimas vesti konservatorių rinkimų sąrašą, nors ir atveria daugiau galimybių partijai, drastiškų pokyčių galutiniams Seimo rinkimų rezultatams greičiausiai neturės.
„Žinoma, savaime nėra taip, kad vien dėl to konservatoriai laimės rinkimus. Vien jos dalyvavimas nenulemia drastiškų pokyčių… Tai greičiau yra labai geras papildomas impulsas (konservatoriams. – ELTA)“, – patikino R. Urbonaitė.
„Be I. Šimonytės rinkimai konservatoriams būtų buvę gerokai liūdnesni. Žinoma, I. Šimonytė savaime nereiškia, kad jie (konservatoriai. – ELTA) bus tie, kurie formuoja valdančiąją daugumą“, – pridūrė ji.
R. Urbonaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose piliečiai, palaikantys I. Šimonytę, tačiau neigiamai vertinantys konservatorius, susidurs su dilema – kaip balsuoti rinkimų dieną.
„Vis dėlto rinkėjas nematys tik I. Šimonytės. Yra visa komanda, visa partija. Ir gali būti, kad rinkėjui imponuoja I. Šimonytė, bet gali būti, kad neimponuoja pati politinė partija, ir tada rinkėjas susiduria su dilema. Faktiškai jiems šios dilemos nebuvo arba ji nebuvo tokia aštri Prezidento rinkimuose“, – sakė ekspertė.
Politologė taip pat pripažįsta, kad ypač konservatyvių nuostatų rinkėjų daliai I. Šimonytė gali pasirodyti pernelyg liberali. Visgi, pasak ekspertės, politikės liberalumas nėra labai ryškus. Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Mes girdime ir kritiką iš kai kurių partijos narių bei kai kurių jau buvusių narių, kad I. Šimonytės liberalumas kai kuriems nėra visai priimtinas. Bet, iš kitos pusės, jos liberalumas nėra toks labai ryškus, ir ji paprastai savo teiginį sugeba pagrįsti. Tačiau, aišku, liberalesnio fono ji tikrai atneša į konservatorių partiją“, – sakė R. Urbonaitė.
Ekspertė įsitikinusi, kad būtent nuo konservatorių komunikacijos dabar priklauso, kaip partija sugebės į savo rinkimų strategiją įtraukti ir liberalesnę politinę mintį.
„Nuo konservatorių partijos rinkimų strategijos, komunikacijos priklausys, ar jie sugebės tai šiek tiek amortizuoti ir parodyti galimybę, kad galima išlaikyti šiokias tokias dvi linijas arba du pogrupius, ar jiems tai nepavyks“, – įžvalgomis dalinosi R. Urbonaitė.
„Nemanau, kad balsų, kuriuos gali atnešti I. Šimonytė, bus daugiau nei tų, kurie pereis, pavyzdžiui, Rimantui Jonui Dagiui, net jeigu jis galiausiai tą partiją ir sukurs“, – pridūrė ji.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Visgi, politologės teigimu, tai, kad konservatorių sėkmė rinkimuose labai priklauso nuo vieno asmens, partijai yra blogas ženklas.
„Tai, kad nuo vieno žmogaus taip viskas priklauso, turbūt nėra gera žinia pačiai partijai. Bet tai, kad šiandien šis žmogus, turintis populiarumą, sutiko dalyvauti rinkimuose (konservatoriams. – ELTA), žinoma, labai svarbu ir iš esmės keičia visą situaciją“, – pripažino MRU politologė.
Antradienį konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Seimo narė I. Šimonytė sutiko vesti partijos sąrašą artėjančiuose Seimo rinkimuose, primena ELTA.
TS-LKD taryba jau patvirtino pirmąją dalį partijos vienmandatininkų. Dėl epidemiologinės situacijos atidėjus savaitgalį turėjusį vykti partijos Tarybos posėdį, balsavimas organizuotas elektroniniu būdu pirmadienį ir antradienį.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) paskelbė pleminarų kandidatų vienmandatėse rinkimų apylinkėse sąrašą.
„Keliami kandidatai yra stiprios ir patyrusios asmenybės. Vieni jų yra patyrę politinio lauko dalyviai, kiti – ilgamečiu darbu įrodę savo tvirtą ir aiškią poziciją dirbti valstybei, jų kompetencija yra aukščiausio lygio. Tikime, kad konservatorių vienmandatininkų sąrašas yra labai stiprus“, – pranešime spaudai teigia TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kandidatu keliamas Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje.
Taip pat skelbiama, kad Kauno konservatorių lyderė Jurgita Šiugždinienė rinkimuose dalyvaus Kauno Šilainių apygardoje.
Tarp TS-LKD vienmandatininkų sąrašo naujų veidų – Klaipėdos konservatorių lyderis, dimisijos generolas leitenantas, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius. A. Pocius keliamas kandidatu Klaipėdos Baltijos apygardoje. Prie TS-LKD prisijungė ir buvęs prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė, jis rinkimuose dalyvaus Šeškinės-Šnipiškių apygardoje Vilniuje.
Su TS-LKD sąrašu rinkimuose dalyvausiantis Justas Džiugelis kandidatuos Nemenčinėje. Sąraše, kurį sudaro 55 pavardės taip pat įrašyta ir Ingrida Šimonytė, kuriai numatyta Antakalnio apygarda. Taip pat įtraukti partiečiai Žygimantas Pavilionis, Agnė Biloteitė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Vytautas Kernagis, Arvydas Anušauskas, Vytautas Juozapatis, Mykolas Majauskas,Gintarė Skaistė, Laurynas Kasčiūnas ir kt.
TS-LKD Taryba, kuriai teikiamas sąrašas, rinksis šeštadienį, vasario 29 dieną.
Galima ginčytis dėl straipsnio pavadinimo pagrindimo, pasak jo, tuo, kad Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų ciklą su partijų lyderiais pradėjo nuo Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko. “Tačiau „P“ raidė juk nėra pirma abėcėlėje. Ramūnas Karbauskis ir Gabrielius Landsbergis pirmauja ir pagal abėcėlę, ir pagal savo frakcijų Seime dydį. Jei sakytume, kad dėl pirmo kvietimo pas prezidentą nereikia daryti skubotų išvadų, tai tik reikštų, jog tam tikros išvados pačios beldžiasi, kad ir kaip neskubėtume jų priimti. Seimo rinkimų sezono pradžią paskelbęs prezidentas Nausėda pabrėžtinai suteikė pirmumą – kad ir simbolinį – Socialdemokratų partijai”, – rašo V. Laučius.
Pavyzdžiui, aš, jei Prezidentas susitikimus užbaigs apibendrinančiu susitikimu su Gabrieliumi Landsbergiu, būtent tokį jo pasirinkimą įvertinčiau TS-LKD naudai.
Vladimiras Laučius
O šiaip, mano nuomone, V. Laučius profesionaliai įvertino galimus valdančiųjų koalicijų variantus po Seimo rinkimų. Ir visi jie pagal paskutines apklausas beveik nepalieka šansų TS-LKD patekti į tokią koaliciją.
“Arba TS-LKD tektų triuškinamai laimėti ir gauti arti 50 vietų Seime, kas mažai tikėtina, kai pirmininkas toks panašus į arogantišką kaprizingą vaikį Joffrey Baratheoną iš „Sostų karų“, arba – susikurti rinkimams gan stiprią partnerę”, – rašo jis ir išdėsto, kodėl kol kas tokios stiprios partnerės nesimato. Pasak jo, TS-LKD nepadėtų net tai, jei jos lydere taptų buvusi kandidatė į Prezidento postą populiarioji Ingrida Šimonytė.
Na, kai dėl “arogantiško kaprizingo vaikio”, tai tokį laisvumą galima atleisti, nes daug kas painioja aroganciją su paprasčiausia savigarba.
Pagrindinę priežastį, kuri stabdo TS-LKD populiarumą, galimybę triuškinančiai laimėti rinkimus ir susirasti partnerių į savo koaliciją, V. Laučius nurodo cituodamas žinomą literatūrologą (ir politiką) Darių Kuolį: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.“
Dalis tiesos citatoje yra. Tačiau protingi rinkėjai tokia tiesa tik didžiuojasi būdami TS-LKD šalininkais, tuo būdu priskirdami ir sau Lietuvos valstybę.
Tik man atrodo, kad pagrindinė kliūtis žymiai išplėsti savo rinkėjų ratą glūdi kitur, o būtent ten, kur TS-LKD nepraleidžia progos save eksponuoti dešiniaisiais. O juk Europoje iki šiol tradiciškai manoma, kad dešinieji, skirtingai, negu su profesinėmis sąjungomis siejami socialdemokratai, gina stambiojo kapitalo interesus, laikydami jį stabilumo valstybėje garantija.
Tik visi Lietuvoje žino, kokia daugeliu atvejų nešvari yra mūsų tautinio stambiojo kapitalo kilmė, per “prichvatizaciją”, per ryšius su Rusija įgytas pradinis kapitalas. Ir TS-LKD oponentai susitikimuose su rinkėjais su malonumu tai išaiškina.
Kai kas TS-LKD gali pasakyti, kad dešiniaisiais save eksponuoti verčia siekis patekti į analogiškos partijos Europos Parlamente frakciją su panašiomis vertybėmis. Bet, kaip nebūtų keista, ta partija vadinasi Europos liaudies partija. Liaudies, o ne stambiojo kapitalo. Ir save ji stengiasi kuo rečiau eksponuoti, kaip centro dešiniąją partiją.
Reikalas tas, kad laikui bėgant skirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius vis labiau tampa sąlyginiu. Na, tarkime, aš pagal profesiją esu paklausus IT specialistas, medikas, mokytojas ar panašiai, turiu mėgiamą darbą, priklausau profsąjungai, esu visiškai patenkintas gyvenimu, bet nelaimei paveldėjau iš tėvų perspektyvios didelės kompanijos stambų akcijų paketą. Kas aš, samdomas darbuotojas, ar stambaus kapitalo atstovas? Už ką man balsuoti rinkimuose?
Juokingiausia tai, kad dauguma TS-LKD balsavimų Seime kaip tik nukreipta į turto ir skurdo atotrūkio mažinimą, kai jų oponentų (visų laikų socialdemokratų, žaliųjų ir panašių) balsavimai tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti į to atotrūkio didinimą. Panagrinėjus pastarųjų ryšius, giminystes su stambiojo kapitalo atstovais, tampa aišku, kodėl jie vadina save liaudžiai artimais pavadinimais, tokiais, kaip antai, socialinių demokratų partija, Darbo partija ir pan.
Grįžtant prie V. Laučiaus paminėtos Ingridos Šimonytės, turiu pasakyti, kad daug kas socialiniuose tinkluose pasigenda jos viešoje erdvėje komentuojant šalies ekonominę padėtį, kas joje taisytina įstatymais. Gal ji tausojama oficialiai rinkiminei kampanijai pristatant partijos programą laimėjus rinkimus?
Premjeras Saulius Skvernelis sunkiai įsivaizduoja, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) po Seimo rinkimų galėtų formuoti valdančiąją koaliciją kartu su konservatoriais.
Jo teigimu, pagal dabartinį konservatorių ir „valstiečių“ bendravimą net didžiausias optimistas nematytų šių partijų dirbančių kartu valdančiojoje daugumoje.
„Jeigu (…) rinkimus laimės Tėvynės sąjunga, jie bus ta politinė partija, kuri natūraliai, pagal parlamentarizmo tradicijas įgys teisę formuoti valdančiąją koaliciją ir ką jie matytų partneriais, matyt, reikėtų jų klausti“, – pirmadienį DELFI sakė S. Skvernelis.
Paklaustas, ar LVŽS ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vis dėlto galėtų dirbti kartu daugumoje, S. Skvernelis atsakė, kad tokį scenarijų sunku įsivaizduoti.
„Šiandien sunkiai įsivaizduoju tokią koaliciją, bet, grįžtant į 2016 m., tai buvo pakankamai realus dalykas, bet nepavyko. Dabar pagal tą bendravimą, kurį mes turime tarpusavyje, tai, matyt, čia net didžiausias optimistas to negali įsivaizduoti. Manau, kad „valstiečių-žaliųjų“ sąjungos ir konservatorių koalicijos negali būti, nors nežinau, kokia bus partijos politinė valia 2020-aisiais“, – pridūrė premjeras.
Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė nemano, kad steigiama nauja Krikščionių sąjungos partija galėtų būti rinkimuose nuožmi konkurentė Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS–LKD). Pasak politologės, naujosios partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys nėra tokia autoritetinga bei žinoma asmenybė, galinti pritraukti savo pusėn lojalų TS–LKD rinkėją.
„Pasakyti, kad labai reikėtų nerimauti konservatoriams, kurių rinkėjas vienas iš lojaliausių, būtų drąsu. Aš nedrįsčiau to teigti. Galima kalbėti apie žmonių skaičių, kuris pasirinks šitą naujadarą, bet nemanau, kad jis bus reikšmingas (…) Klausimas yra ir paties R. J. Dagio vaidmuo. Jis nėra tas politikas, kuris būtų išskirtinai žibėjęs politinėje arenoje. Išvardinti partijos ir frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi“, – Eltai sakė politologė.
R. Urbonaitė klausia, ar apskritai atsiras didelis skaičius žmonių, kuriems imponuotų ir pačios partijos vertybės. Politologė nemananti, kad Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis.
„R. J. Dagys, norėdamas turėti savo nišą ir norėdamas tapti svaresniu politikos veikėju, nusprendė kurti politinę jėgą. Agituodamas už tikrąjį konservatizmą, kaip pats jis sako, o ne už liberalią dabartinę konservatorių partiją, imasi iniciatyvos. Žinoma, didžiausia intriga čia, ar Lietuvoje yra niša šiai krikščioniškai politinei srovei su tradicinėmis vertybėmis, tradiciniu šeimos vaidmeniu ir panašiai. Didelis klausimas, ar tikrai daug žmonių tai atlieps. (…) Lietuviai pagal moralinio liberalizmo ir konservatizmo pjūvį yra labiau konservatoriški, bet ar jie nemato alternatyvų dabartiniame partijų sąraše ir ar jiems reikia dar vieno naujadaro… Tai yra klausimas“, – sakė R. Urbonaitė.
R. Urbonaitė taip pat pažymi, kad ir kiti partijos nariai nėra gerai žinomi.
„Išvardinti partijos frontiniai žmonės taip pat nėra atpažįstami veidai. Bus sunku įvertinti, ar jie tikrai bus konkurencingi. Koks skirtumas, ką partija deklaruos, jei joje nebus žmonių. Juk partija yra žmonės, o šioje partijoje jie dar vis faktorius X ir nežinia, ar jis iš viso suveiks. Klausimas, ar šie žmonės turės tikrų politinių ambicijų, savybių rinkinį, kurio reikia, norint konkuruoti politinėje arenoje. Man čia kyla abejonių“, – teigė ji. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak politologės, TS–LKD partijai per daug nerimauti dėl didėjančios konkurencijos nereikėtų.
„Nežinoma, kaip partija toliau gyvuos. Partiją sukurti yra viena, o ją išgryninti, išvystyti, palaikyti matomumo ir aktyvumo lygmenyje – visai kas kita. Klausimas, ar yra pakankamas skaičius žmonių, kurie bus aktyvūs ir kurie partijoje dirbs ir nebus tik nariais sąraše. Klausimas, ar yra tas aktyvus partijos branduolys, kuris galėtų reikiamai veikti. Jeigu ne, konservatoriams labai čia nerimauti dėl jų nereikėtų. Tuo labiau, kad R. J. Dagys niekad nebuvo vertinamas kaip pirmojo ryškumo politinė žvaigždė“, – sakė ji.
ELTA primena, kad šeštadienį įvyko „Krikščionių sąjungos“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininku tapo R. J. Dagys. Partiją įsteigė 2210 žmonių, tarp kurių yra dar vienas Seimo narys, buvęs „valstiečių“ frakcijos narys Egidijus Vareikis bei Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Jonas Šimėnas.
Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys teigia, kad palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja.
Paklaustas, kiek Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga vertybiškai skiriasi nuo jo steigiamo politinio darinio, R. J. Dagys atsakė, kol kas komentuoti nenorintis, nes dar nematęs šios partijos programinių nuostatų. Visgi, anot politiko, tam tikrų skirčių yra.
„Mes nusprendėme kurti krikščionių sąjungą, o jie įsivaizduoja kitokią ateitį“, – Eltai teigė R. J. Dagys.
Politiko teigimu, jo naujai kuriamos politinės partijos misija yra sugrąžinti tradicines vertybes.
„Mūsų partijos pagrindinė misija – susigrąžinti vertybes tokias, kokios buvo anksčiau. Ir tas iškraipytas vertybes, kurios atneša žalą mūsų požiūriui į šeimą, požiūriui į gyvybę, tiesiog ištaisyti, kad grįžtume prie Europos Sąjungos kūrimo šaknų“, – akcentavo jis.
Visgi, pasak R. J. Dagio, jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Pasak jo, TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją išsakė R. J. Dagys.
R. J. Dagys džiaugėsi, kad palaikymas Krikščionių sąjungai „Santarvei ir gerovei“ yra didelis.
„Kuriant partiją matyti, kad palaikymas yra tikrai labai nemenkas, daug žmonių tikrai (krikščioniškų vertybių – ELTA) pasigenda, nes daugelio žmonių nuomone ir krikščioniškos bendruomenės nuomone, nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja“, – kalbėjo politikas.
Šeštadienį Vilniaus mokytojų namuose numatomas politinės partijos Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
Pranešime spaudai skelbiama, kad vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario R. J. Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl, sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį, prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.
Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.
Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.
Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.
Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!
Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?
Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.
S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).
Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).
Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra trispalvės simbolis.
Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.
Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?
Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.
Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.
Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!
Artūras Zuokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindamas pastaruosius įvykius vidaus politikoje, buvęs ilgametis Vilniaus meras, vienas iš naujos partijos „Laisvė ir teisingumas“ iniciatorių Artūras Zuokas sako, kad pritaria buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuomonei, jog Jaroslavas Narkevičius neturėjo būti paskirtas susisiekimo ministru. Politiko vertinimu, tai – prezidento Gitano Nausėdos klaida.
Kartu A. Zuokas teigia, jog G. Nausėda neturėtų konfliktuoti su valdančiaisiais ir premjeru Sauliumi Skverneliu. Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu politikas negailėjo kritikos bažnyčios atstovams, aktyviai dalyvaujantiems politiniuose procesuose, įvertino lenkų tautybės žmonių situaciją Lietuvoje bei paaiškino, kaip partija „Laisvė ir teisingumas“ sieks atstovauti konservatyviam liberalui.
Jo teigimu, partijų lyderiai neturėtų skelbti išankstinių nuomonių, su kokiomis politinėmis jėgomis niekada neitų į koaliciją, nes, juokauja A. Zuokas, politika – ne prekybos centras, kuriame gali išsirinkti minkščiausius batonus.
– Lapkričio pabaigoje, kartu su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu ir buvusiu Seimo nariu Artūru Paulausku paskelbėte apie bendrus planus Seimo rinkimams – dalyvausite vienu sąrašu ir nekonkuruosite vienmandatėse rinkimų apygardose. Trečiadienį informavote, kad jungiatės ir kuriate naują konservatyvią-liberalią partiją „Laisvė ir teisingumas“. Kokios reakcijos sulaukėte iš kolegų, kitų politikų?
– Yra geros reakcijos ir iš rėmėjų, ir iš konkurentų pagarbi reakcija. Visus suintrigavo toks, sakyčiau, teisingas sprendimas dėl pavadinimo, tai yra LT – „Laisvė ir teisingumas“, kas labai atliepia šiandienines Lietuvos problemas. (…) Ši muškietininkų linija toliau gražiai eina.
Manau, kad rinkėjai turėtų tai matyti. O šiaip, aišku, norėčiau, kad atkreiptų dėmesį į mūsų deklaracijos turinį. Į ją mes įdėjome labai įdomių, tvirtų ir originalių teiginių, kurie tikrai atliepia šiandieninius visuomenės poreikius Lietuvoje. Tai turi skambėti naujai ir norėtųsi, kad deklaracijos turinys taptų nauju diskusijų objektu. (…)
– Jūs su liberalais siejamas jau seniai, tačiau R. Žemaitaičio liberalumą kritikuoja ne tik kitų liberalių partijų atstovai, tačiau ir politologai. Kokias Tvarkos ir teisingumo sąsajas su liberalizmu įžvelgiate jūs?
– Žiūrėkime į istoriją. Kažkada „Tvarka ir teisingumas“ taip pat savo pavadinime turėjo liberaldemokratų pavadinimą. Juolab, jie yra atskilę nuo Lietuvos liberalų sąjungos. Taigi, kaip gerai kažkada R. Žemaitaitis buvo išsireiškęs – esame vieno ąžuolo gilės, tik pabirusios. O kodėl mes pabrėžiame, kad esame labiau konservatyvūs liberalai, tai su ta intencija, kad tai iš tikrųjų daugiau ar mažiau atspindi mūsų partijos narių požiūrius, vertinimus. Antra – yra noras, kad Lietuvoje šiek tiek būtų grįžta prie ideologinės diskusijos, prie tam tikrų pagrindų ir parodyti skirtumus, kad liberalai yra skirtingi – yra kairieji liberalai, kuo šiandien mes drąsiai galime vadinti Laisvės partiją. Yra liberalai, kurie pretenduotų į klasikinį liberalizmą, kaip šiuo atveju – Liberalų sąjūdis su tam tikromis išimtimis. Mes – Laisvės sąjunga dar berods 2011-2012 m. į savo programą stipriai įtraukėme krikščioniškąjį pagrindą, kalbėjome apie krikščioniškąjį liberalizmą, kas lygiai taip pat yra atskira liberalizmo srovė.
Taigi, šiuo atveju mes ieškojome to būdo, kaip parodyti savo skirtumus ir savo vertybinius pagrindus. Be abejonės, individo laisvė mums yra pagrindas, tačiau mes sakome, kad galime bet kuriuo atveju susitarimo būdu savo laisvės apimtį, laisvės galią sumažinti ir susitarti dėl bendrojo gėrio, kam tikrai prieštaraus libertaras arba klasikinis liberalas. (…) Šiuo atveju yra kitoks liberalizmas ir mes norime tai parodyti visuomenei.
– Pažiūrėkime iš šalies į kuriamos partijos pristatomą ideologiją. Kokia prasmė vadintis liberalu, jei ne į visų žmonių teises sieksite atsižvelgti? Pavyzdžiui, LGBT bendruomenės. Kodėl tik partnerystė, o ne santuoka? Jei remiatės krikščioniškomis vertybėmis, tai šalia kelio paliekate tuos, kurie jomis nesiremia.
– Tai šiuo atveju mes matyt negalime atliepti visų 100 proc. visuomenės interesų – tai būtų labai naivu ir galbūt tik diktatoriškos valstybės galėtų to siekti ir tai, matyt, būtų dirbtina. Mes labai aiškiai pasisakome. Nėra šiandien daug politinių partijų, kurios įtrauktų į savo deklaraciją arba programą, kaip vieną pagrindinių punktų, kad turi būti partnerystės institutas, įstatymas ir juo žmonės gali naudotis. Tame tarpe – ir LGBT bendruomenės nariai, tačiau kartu mes pabrėžiame, kad, kalbėdami apie santuokos institutą arba jo supratimą, mes laikomės krikščioniškos prizmės. Į santuoką mes žiūrime per krikščionišką prizmę ir tai, kas yra įtvirtina mūsų Konstitucijoje. Toks mūsų požiūris, mes tą teigiame viešai – kažkam galbūt patinka, kažkam galbūt ne, bet toks yra mūsų vertybinis pasirinkimas.
Kita vertus, dėl to mes ir pridedame, kad esame konservatyvūs liberalai. Būtent šioje temoje mes esame konservatyvūs, tačiau esame vieni iš pirmųjų, kurie drąsiai sakome, kad bet kuriuo atveju partnerystės įstatymas turi būti priimtas ir juo turi naudotis tie, kurie norėtų. Čia yra jų teisė.
– Kalbate apie iš dalies konservatyvų požiūrį į šeimą ir jos teisinę formą. Kaip tuomet vertinate idėją, kuriai jau pritarė Seimas, steigti Nacionalinę šeimos tarybą, kurios vienas iniciatorių buvo parlamentaras Rimantas Jonas Dagys?
– Mes savo deklaracijoje aiškiai pasisakome, kad politikai neturėtų kištis į šeimos reikalus ir neturėtų pradėti vertinti, kurti apibūdinimus, kas yra šeima, kokia šeima tikresnė ar netikresnė. Palikime tai mūsų žmonėms, mūsų vyrams, moterims, šeimoms spręsti patiems. Čia jau mes atliepiame tą grynąją liberalizmo srovę. Kada politikai kišasi ir bando keisti terminus, apibūdinimus, tai tik supriešina visuomenę, todėl šiuo atveju su ponu Dagiu ir jo idėjomis mes visiškai neturime jokių bendrumų. Atvirkščiai, netgi priešingai. Maža to, savo deklaracijoje labai pabrėžiame tai, kad turime baigti valstybėje priiminėti įstatymus, kurie bando kažką priversti. Pagrindas šiuo atveju yra įtikinimas argumentais, kad žmogus nesielgtų blogai ar pasirinktų gerą sprendimą iš įsitikinimo, analitinio mąstymo, o ne dėl to, kad įstatymas verčia.
Lygiai taip pat, kalbėdami apie bažnyčios vaidmenį visuomenėje, noriu priminti, kad bažnyčia yra atskirta nuo pilietinės visuomenės.
Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas Artūras Zuokas ir Eltos korespondentė Dainora Karklytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiandien mes matome bažnyčioje, ypatingai katalikų, dvi sroves – viena, kuri dirba puikų darbą, aiškindami, kas yra gerai, kodėl nereikia daryti aborto, kodėl reikia pasirinkti gyventi santuokoje ir priimti įžadus, prisiekiant vienas kitam. Ji puikiai tą darbą dirba. Pažiūrėkite, tose bažnyčiose, kur yra aktyvūs, išsilavinę ir šiuolaikiški kunigai, nueikite į mišias – pamatysite labai daug žmonių. Tačiau yra šiandien dalis Lietuvos bažnyčios atstovų, kurie tingi dirbti savo darbą. Jie bando per politikus įtvirtinti tam tikrus draudimus arba tam tikrus nurodymus, kad visuomenė jiems paklustų.
Mes labai aiškiai sakome, kad tai yra ne tas kelias. Negalima paversti tam tikrų siekių prievarta, tai tik supriešins visuomenę. Jeigu kalbėtume apie bažnyčios rolę visuomenei, tai jos darbas yra bažnyčioje, jos darbas yra aiškinant, šviečiant žmogų, kad žmogus įtikėtų ir pats sąmoningai pasirinktų vieną ar kitą kelią, o ne bandant per politikus.
Juo labiau, kas skamba labai keistai XXI a. Europos Sąjungoje, (…) kad bažnyčia oficialiai bando dalyvauti politikoje, inicijuodama politinius darinius ar vos ne inicijuodama jų steigimą, parinkdama politikus. Tai – ne tas kelias, kurį mes palaikytume.
– Grįžkime prie rinkimų. Kas bus jūsų konkurentai Seimo rinkimuose? Iš vienos pusės, jūs save vadinate konservatyvia-liberalia politine jėga, kita vertus – rinkimuose dalyvaujate su „tvarkiečiais“. Taigi, ar savo konkurentus matytumėte Liberalų sąjūdį ir A. Armonaitės „Laisvės partiją“, ar tai būtų kiti naujų politinių darinių iniciatoriai – A. Juozaitis bei krikščioniškas vertybes iškeliantys V. Sinica, R. J. Dagys?
– Aš nesusiaurinčiau taip požiūrio į galimą rinkėją. Juo labiau, kaip taisyklė, gal tik kelios partijos su tam tikromis išimtimis turi tą stabilesnį rinkėją. Rinkėjas šiandien turėtų būti labai pragmatiškas ir sąmoningas. Kad jis rinktųsi tą politinę jėgą, kurios programa yra geriausia, kurios atstovai nekelia abejonių, kad jie pajėgūs. Šiandien mes labai aiškiai pretenduojame į centro, centro-dešinės rinkėjus ir kaip vieną pagrindinę socialinę grupę arba visuomeninę grupę išskiriame tą, kurią paskutiniu metu mūsų aukščiausi valstybės pareigūnai ir tam tikri ekonomistai vadino „gyvulių ūkiu“ – savarankiškai dirbančius žmonės. Mes labai griežtai norime pasakyti, kad negalima įžeidinėti žmonių ir jų vadinti gyvulių ūkiu. Ypač tų, kurie (…) šiandien sudaro labai didelę visuomenės dalį. Kalbu apie tuos, kurie dirba pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, autorines sutartis ir visa kita. Kurie, kitaip tariant, yra patys sau darbdaviai.
Mes jiems ir norime šiandien atstovauti. Norime juos ginti, nes šiandien, jei kažkas leidžia juos vadinti „gyvulių ūkiu“, yra nepateisinama.
Savo programoje ir deklaracijoje taip pat aiškiai sakome, kad mes norėsime ir sieksime, jog būtų didesnė mokestinė įvairovė ir žmonės, kurie nori būti patys sau darbdaviai, patys laisvai galėtų rinktis darbo formą, turėtų tokią galimybę. Tokia galimybė būtų sudaryta ir įstatymu, ir mokestine prasme, vadinasi – lygiavos nėra ir nebus, jos ir nebūna. Tokiu būdu mes prieštaraujame visiems tiems, kurie sako, kad turi būti vienoda mokestinė bazė apmokestinant dirbantį žmogų, nes tai yra noras juos suvaryti į vieną standartą, kurpalį… Tai yra neįmanoma.
Kirpėjai, kurie dirba savo įrankiais, savo rankomis, savo laiku pagal individualią veiklą ar verslo liudijimą išėjus atostogų, atostoginių niekas nemoka. Ji turi pati užsidirbti. Neduok Dieve, jei kažkas atsitiks jos rankai– dirbti nebegali, tai viskas, tai tampa jos problema. Lygiai taip pat kūrybiniai darbuotojai – nemaža dalis žurnalistų, menininkų, visi kiti dirba vienu metu dešimtyje skirtingų projektų, neturi vieno darbdavio.
Pagaliau žmogus gali ir nenorėti turėti vieną darbdavį. Tai yra tai, ką mes norime atstovauti, o šitų žmonių, pagal Statistikos departamento duomenis, yra 230 tūkst. Lietuvoje – dirbantieji pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, kitas savarankiško darbo formas. Plius – jie turi šeimos narius. Šiandien mes juos pabrėžiame, kaip pagrindinę atstovaujamą interesų grupę, nes šiandien jų niekas negina, atvirkščiai – vadina įžeidžiančiai.
– Įsivaizduokime scenarijų. Ateina rinkimai, visi žmonės, kurie vairuoja automobilius su LT numeriais – tokių rinkėjų palaikymo juokavote laukiantys, nubalsuoja už „Laisvę ir teisingumą“. Su kokiomis politinėmis jėgomis jūsų rinkimų sąrašas svarstytų kurti valdančiąją koaliciją?
– Šiandien, aišku, dar labai anksti kalbėti, tačiau visą laiką pabrėžtume idėjinį bendrumą ir programinį suderinamumą. Mes niekada neturėtume pasakyti, kad su tais nedirbsime, kaip kažkada buvo labai madinga. Norime pabrėžti, kad susipriešinimo visuomenėje per daug. Šiandien reikia telkiančios lyderystės. (…) Neabejotinai kito Seimo valdančioji dauguma bus taip pat koalicinė, ir, jeigu mes suderinsime savo programas, dėl jų susitarsime, tai galima sudaryti tvarią koaliciją, kuri leistų įgyvendinti tas programas, idėjas, kurias kiekvienas koalicijos partneris bus pateikęs savo rinkėjams.
– Esame turėję pavyzdžių, kai politinės partijos lyderis įvardija, su kuo tikrai nesudarytų koalicijos. Gal tuomet ir jūs turite tokį „juodąjį sąrašą“?
– Mes tikrai nebūsime tie, kurie taip sakytų. Aš turiu tokią frazę, kad politika – ne prekybos centras, kur ateini ir išsirinkai minkščiausius batonus. Tiesiog rinkėjai išrinko, yra jų atstovai Seime, jie turi savo idėjas, programas, tai turime sėsti prie stalo ir tartis bei susidėlioti optimaliausią kelią. Išankstiniai nusistatymai prieš kažką yra labai sudėtingi ir kelia tik konfliktus, o šiandien tų konfliktų Lietuvoje ir taip per daug.
– Jūs save įvardinate konservatoriais-liberalais. Kaip vertinate premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą apie konservatorius–Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionys demokratus, kaip antivalstybinę partiją?
– Yra politologinis vertinimas ir yra dalykinis vertinimas. Šiandien neabejotina, kad „valstiečių-žaliųjų“ partija mato viešą konfliktą ir aštrią priešpriešą su konservatoriais, kaip vieną iš veikimo būdų. Priminsiu, kad kažkada socialdemokratai su Algirdu Brazausku priešakyje ir konservatoriai su profesoriumi Vytautu Landsbergiu tarpusavyje labai aštriai konkuravo ir negailėjo vieni kitiems visokiausių epitetų, (…) bet tai leido šioms politinėms partijoms užaugti iki pagrindinių politinių jėgų Lietuvoje ir visą laiką būti arba vieniems, arba kitiems valdžioje. (…)
Aš manau, kad čia jų („valstiečių“ – ELTA) taktinis pasirinkimas – konfrontuoti su konservatoriais ir aiškiai atspindėti tuos žmones, kurie yra prieš konservatorius, o tokių yra nemažai.
Jeigu žiūrėti iš dalykinės pusės, tai aš daug kur tikrai galėčiau sakyti, kad konservatoriai savo veikla šiandien yra padarę ypatingai didelę žalą Lietuvos valstybei, mūsų žmonių lūkesčiams, kuriuos jie galėjo būti patenkinę, jeigu nebūtų tam tikrų sprendimų. Konservatoriai turi gerą savybę patys prisidirbti, bet apkaltinti kitus. (…)
Konservatorių veiksmai ir sprendimai grynai dėl merkantilinių, politinių tikslų, savų, kaip partijos, padarė didelę žalą Lietuvai. Tai neabejotina.
– Pasukime kalbą prie kitų partijų. Premjeras S. Skvernelis DELFI teigė matąs teigiamai pasikeitusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. Savo ruožtu pats V. Uspaskichas taip pat neslepia ambicijų Seimo rinkimuose. Ar, jūsų nuomone, V. Uspaskichui realu grįžti į politinės padangės aukštumas?
– Jis tikrai neatsisakys Europos Parlamento nario mandato, tai jo Lietuvos politikoje tiesiogiai nebus, bus tik fragmentiškai arba tiek, kiek reikalaus rinkimuose keliami tikslai. Aš kol kas nematau nei asmenų, kurie aplink jį yra ir kurie pretenduotų tapti nariais Seime, nei programos ir teiginių. Gerai pažįstu Viktorą. Vis dėlto pasakyti ir gebėti padaryti… Didelis atstumas yra tarp tų dviejų dalykų. Aišku, šiandien aš manau, kad jis rinkimuose tikrai turi bangą, nes dalis rinkėjų, kurie nusivylę tais pačiais socialdemokratais, „valstiečiais“ ieškos alternatyvų, bet į tuos rinkėjus ir mes pretenduosime. Ypač „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjai, partijos nariai, R. Žemaitaičio rinkėjai yra būtent tie, kurie galėtų lygiai taip pat patraukti.
Jei mes sugebėsime pasiekti, kad apjungsime skirtingus rinkėjus didžiųjų miestų, regionų, taip pat tam tikras kitas socialines, visuomenines grupes, tai mes galime lygiai taip pat sėkmingai konkuruoti dėl tų rinkėjų palankumo. (…)
– Pakalbėkime apie šalies vadovus. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją tarp premjero S. Skvernelio bei valdančiųjų ir prezidento Gitano Nausėdos? Turint omenyje ne tik susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus istoriją, bet ir nežinioje esančią ekonomikos ir inovacijų ministro perspektyvą.
– Mes – mūsų partija oficialiai rėmėme ir palaikėme G. Nausėdą ir džiaugiamės jo pergale bei laimėjimu, o dabartinė situacija, manau, yra tam tikros jo arba jo komandos klaidos, į kurias prezidentas pateko, visiškai tikėtina, ne savo valia. Konfliktai, kurie šiandien yra, nereikalingi. Neabejoju, kad dar tik kadencijos pradžia ir prezidentas tikrai ras būdą, kaip tą situaciją suvaldyti, nes, jeigu kalbant apie susisiekimo ministrą, tai pritarčiau jau nuskambėjusiai nuomonei (Dalios Grybauskaitės – ELTA), kad jis neturėjo būti skiriamas ministru.
Susisiekimo ministerija nėra tik asfaltas, žvyrkeliai – tai sudėtingesni iššūkiai. (…) Su visa pagarba dabartiniam ministrui, bet jis tų kompetencijų neturėjo. Jei jau paskyrei (ministru – ELTA), tai bandyti dėl tam tikrų visiškai smulkmeniškų dalykų kelti reikalavimus ir bandyti jį prievarta nuimti, ypač dar prieš biudžeto svarstymą… Na, reikia suprasti. Grįšiu prie palyginimo – tai ne prekybos centras, kur pasirinkai geriausią sprendimą iš lentynos. Iškėlus ministro atstatydinimo klausimą prieš biudžeto priėmimą, tai natūralu, kad ir premjeras turėjo pagrindą įsižeisti, taip pat ir valdančioji dauguma, nes, puikiai žinant poną Tomaševskį ir jo kategoriškumą, tai mes šiandien tikriausiai būtume be priimto valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, manau, kad yra klaida ir tikiuosi, kad prezidentas vis dėlto ras būdą, kaip tą klaidą ištaisyti, negriaunant ir savo autoriteto, ir nepasiduodant tam tikrų suinteresuotų politologų arba kitų politinių partijų sprendimui, kad kariauk iki galo, čia mirties yra gyvybės klausimas. Manau, kad reikia sėsti prie stalo su premjeru ir rasti sutarimą. Aišku, jau ekonomikos ir inovacijų ministras turi būti patvirtintas.
Dabartinis kandidatas (Lukas Savickas – ELTA) yra labai geras – šiuolaikiškas, jaunas žmogus, puikiai kalbantis užsienio kalbomis ir valstybė negali neturėti vienos iš pagrindinių ministerijų vadovo.
Asmeniškumai neturėtų kenkti valstybei. Tikiuosi, kad prezidentas ir jo komanda ras sprendimus. Jeigu būčiau prezidentas, daryčiau kitaip – šiandien reikia rasti politiką, kuris nenorėtų konkuruoti dėl pirmos žinutės feisbuke, kas ką pasakė. (…)
– Vis dėlto lapkričio 14-27 d. Baltijos tyrimų atliktos apklausos duomenimis, vertindami šalies vadovo santykius su dabartine Vyriausybe ir valdančiąja dauguma Seime, kas antras Lietuvos gyventojas – 50 proc. – respondentų pažymėjo, kad prezidentas turėtų būti griežtesnis, vertindamas Vyriausybės bei Seimo daugumos darbus. Ar pritariate, kad G. Nausėda valdantiesiems turėtų būti griežtesnis?
– Visą laiką nuo senų laikų žmonės ir visuomenė nori, kad kažkas bartų tuos, kuriuos valdo. Be abejonės, prezidentas turi būti reiklus ir valdantieji daugelyje sričių nusipelno kritikos bei pastabų, bet klausimas – kaip mes siekiame permainų mūsų valstybėje? Prezidentas pasiektų ženkliai daugiau, jei sukviestų prie stalo, išdiskutuotų temą ir susitartų. Išeiti ir kalbėti spaudos konferencijų metu arba įrašais feisbuke – tai ne ta politika, kurios šiandien, mano manymu, reikia ne tik Lietuvai, bet ir Europos valstybėse. Mūsų prezidentui būtų galima pasimokyti iš ponios Merkel (Vokietijos kanclerės – ELTA) – ji nebėgs pirma į feisbuką arba pasakys, kad turi idėją ir dabar darykite taip. Ji sukvies, išdiskutuos ir išeis visi su sprendimu. Nuo to jos autoritetas tik didėja. (…)
Prezidentas vis dėlto ne iš politinio lauko atėjęs. Tai yra gerai… Jo komanda jauna, tikrai gera, yra labai gerų, įdomių žmonių, kurie turi savo patirtis. Jiems reikia tą akmenuką apeiti. Tačiau ir premjeras šiandien galėtų būti šiek tiek lankstesnis – ateiti, ištiesti ranką ir pasakyti: „prezidente, dirbkime vardan tos Lietuvos“. Nedaug ir liko, neieškokime priešpriešų, o žiūrėkime, ką galime bendrai nuveikti. Manau, kad tai būtų valstybei ir Lietuvos žmonėms ženkliai geriau ir naudingiau. Iššūkių šiandien labai daug – gresiančios ekonominės permainos, Europos biudžeto svarstymas ir jo mažėjimas bei daugelis kitų globalių iššūkių, kurie šiandien yra ženkliai svarbesni, nei kotletai už kažkieno tai sąskaitą.
– Politinėje diskusijoje atsirado tautinis elementas – premjeras S. Skvernelis prabilo apie lenkų diskriminaciją tautiniu pagrindu. Jums su V. Tomaševskio partija tenka dirbti savivaldybės taryboje. Kaip manote, ar lenkai iš tiesų išskiriami dėl jų tautybės?
– (…) Paprastame lygmenyje dažnai tas argumentas yra naudojamas. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ir V. Tomaševskis siekia susipriešinimo. Ir nemaža dalis jo rinkėjų balsuoja už jį, nes jis iš tikrųjų labai gerai moka sukurti priešpriešą. Ypatingai anksčiau, dabar jau galbūt ta korta yra išnaudota. Jis jau daug metų politikoje akcentuoja esą egzistuojančią priešpriešą. Vis dėlto realiame gyvenime taip nėra.
Nėra priešpriešos tarp skirtingų tautybių Lietuvoje. Pažiūrėkime į mūsų ministrus, muzikos atlikėjus, taip pat kitų gyvenimo sferų (atstovus – ELTA). To, ką konfliktu paversti bando politikai, realiame gyvenime nėra ir šiandien nesvarbu, kokia jūsų tautybė, jūs galite drąsiai ir visiškai laisvai jaustis Lietuvoje, siekti karjeros – ypatingai Vilniuje.
Tačiau yra kita svarbi problema, apie kurią kažkada buvo kalbėta. Regionuose, kur dominuoja ugdymas lenkų kalba – Vilniaus rajone, taip pat Šalčininkų, kituose – išsilavinimo kokybė, kurią gauna lenkiškai kalbanti visuomenės dalis lenkiškai dėstomose mokyklose yra pati prasčiausia. Rusakalbės mokyklos šiandien duoda geresnį išsilavinimą savo mokiniams, nei lenkiškos. Čia jau yra problema. Vadinasi, tam tikri politikai išnaudoja švietimą, kad žmogus nebūtų kritiškai mąstantis, kad jis būtų kažkuria prasme priklausantis ir visa kita. Tai yra globalūs ir ilgalaikiai dalykai, bet dėl to V. Tomaševskis tikrai nusipelno kritikos.
– Ką apskritai galvojate apie LLRA-KŠS užimamas pozicijas? Ar jie galėjo, ypatingai biudžeto priėmimo metu, iš tiesų šantažuoti valdančiąją daugumą?
– Negalima to vadinti šantažu, jeigu žmonės gina savo įsitikinimus ir savo principus. Šiuo atveju V. Tomaševskis ir jo partija jau ne kartą yra įrodžiusi, kad, jeigu jų programinės idėjos nepriimamos, jie neina į valdančiąją daugumą, atsisako politinių postų ir pan. (…) Jis labai aiškiai pabrėžia tokią bekompromisinę politiką – mes norime įvykdyti pažadą savo rinkėjams, mes jiems žadėjome tą, tai įtraukite į programą, patvirtinkite ir mes būsime valdančioje daugumoje.
Tai nėra šantažas – tai yra tiesiog kategoriškas ginimas savo programinių nuostatų, už kurias jis gauna rinkėjų pasitikėjimą. Priimti ar nepriimti, sutikti su tuo, ar ne – jau kitos pusės klausimas. Vėlgi, jei kalbame apie liberaliąją demokratiją, negalėtų nedidelį balsų skaičių turinti politinė organizacija iš esmės primesti daugumai savo darbotvarkę arba dienotvarkę. Tai nėra sąžininga ar teisinga ir šiuo atveju dažnai būna perlenkiama lazda, bet tada jie atsisako būti valdančioje daugumoje.
– Kalbant apie lenkų interesus, politinėje diskusijoje tarsi dingęs klausimas dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose originalo kalba. Trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje įvardijote „Laisvę ir teisingumą“, kaip partiją, nebijančią žodžio tautybė. Ar pritartumėte asmenvardžių rašybai dokumentuose originalo kalba?
– Sakyčiau, kad sprendimą turime rasti. Yra ES patirtis. Daugelis važinėjame po skirtingas ES valstybes – yra nacionalinė, valstybinė kalba ir, jei dauguma gyventojų gyvena kitos tautybės, šalia yra vietovės užrašas tos tautinės mažumos kalba. Pavyzdžiui, šiandien Suvalkuose rasi ir lietuvišką užrašą. Tam tikros politinės partijos bandė visa tai supriešinti, kita vertus, suprantama, kad ir visuomenei reikėjo paaiškinti, reikėjo laiko, kad mes pažiūrėtume į šį klausimą kažkaip kitaip. Kad, pagaliau, turėtume bent diskusiją. Manau, kad reikia rasti sprendimus, kurie būtų įmanomi, kalbant apie papildomų raidžių atsiradimą mūsų oficialiuose dokumentuose, lygiai taip pat vietovardžius. Tai yra spręstina ir čia nereikia laužyti iečių, nereikia dirbtinai kiršinti žmonių.
– Tai ar pritariate, kad būtina sudaryti galimybes asmenvardžius oficialiuose dokumentuose rašyti originalo kalba? Galbūt turėtume plačiau kalbėti apie asmenvardžių rašybą originalo kalba dokumentų antrajame puslapyje?
– Aš neabejoju, kad sprendimas yra, kaip išspręsti šį ilgalaikį konfliktą ir ginčą. Nereikia bijoti to, kas šiandien de facto jau egzistuoja – turime daug pavyzdžių, kada tuose pačiuose pasuose atsiranda ir W, kitos raidės. Manau, kad sprendimas yra, mes jo tikrai nebijotume ir siektume išspręsti šį konfliktą, iš kurio naudą semia tik tie, kurie nenori, kad būtų rastas tas sprendimas.
Tai, kad tai yra teisėti siekiai, yra suprantama. Pagaliau ir Lietuvių kalbos komisija šiandien yra pakeitusi poziciją, kuri anksčiau buvo radikalesnė ir netgi sako, kad daugeliu atveju nėra poreikio net įstatymų keisti. Viską yra įmanoma keisti administraciniame lygmenyje, taigi čia daugiau geros valios reikalas.
– Grįžkime prie vidaus politikos. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nebėra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Jis ne kartą buvo užsiminęs, kad sulaukia kvietimų prisijungti iš įvairių politinių jėgų. Galbūt vietą sąraše V. Pranckiečiui siūlytumėte ar jau siūlėte ir jūs?
– Ne, tikrai nesiūlėme, net kažkaip ir kalbų nebuvo. Mes norėtume, kaip ir kažkada buvau sakęs, būti toks politinis startupas. Ypatingai naujiems lyderiams, naujoms asmenybėms, kurie šiandien nėra politikoje – kad jie turėtų galimybę patekti, ateiti į politiką. Šiandien nėra paprasta surasti žmogų, kuris turi išsilavinimą, turi patirtį, svarbiausia – būtinai turi turėti gyvenimišką patirtį, tam tikrus pasiekimus, kad jis savo žinias panaudotų valstybės politiniame gyvenime. Tai – praktiškai neįmanoma misija, nes politikos lygmuo yra taip žemai devalvuotas, kad tie žmonės, kurių kaip tik labiausiai reikia valstybės valdyme, jie net varomi neateitų. Vien dėl to, kad yra begalė perteklinių apribojimų, visi kreipia dėmesį į šalutinius dalykus – kotletus ir panašiai.
Mūsų tikslas yra ieškoti ir pritraukti žmones, nors misija yra sudėtinga. Kalbant apie Seimo pirmininką, kuris neatstovauja Seime nieko, tai žiūrėkime iš valstybės pozicijos – ar tai yra gerai valstybei?
– Bet partijai gerai – jis populiarus.
– Taip, jis kaip asmenybė populiarus ir galbūt geras kaip žmogus, viskas tvarkoje, bet vis tiek yra sąranga, yra politinė logika. (…) Buvimas Seimo pirmininku be realaus politinio svorio ir sprendimų priėmimo galimybės, tai yra tik reprezentacinė figūra, už kurią mokesčių mokėtojai sumoka. Valstybei tai nenaudinga – Seime esančių politinių partijų vidiniai žaidimai, negalvojant apie valstybę. (…)
– Sakote, kad politikoje reikia žmonių, kurie turi gyvenimišką patirtį. Jūsų partijos lyderis bus ne iš politinės arenos?
– Mes ieškome. Jeigu kažkas norite, aplikuokite, siųskite man CV, kad norėtumėte vadovauti „Laisvės ir teisingumo“ partijai, vesti mūsų komandą į Seimą. Sėdame prie stalo ir diskutuojame. Šiuo metu kalbamės su nemaža dalimi įdomių žmonių, kurių patirtis, žinios, gebėjimai būtų naudingi valstybei. Galutinių sprendimų dar nėra, bet mes norime turėti naują, žinomą veidą, aktyvų, kurio gebėjimai būtų reikalingi valstybei Lietuvos žmonėms. (…) Turime susitarimą ir puikiai suvokiame, kad šiandien reikia naujo žmogaus. Ir ne tik partijos lyderio reikia, mums reikia ir daugiau asmenų, kurie norėtų dalyvauti ir konkuruoti vienmandatėse apygardose, būti rinkimų sąraše. Kurie ne tik norėtų, bet ir turėtų kompetenciją ir gebėjimus – aš iškart ateinu, nulenkiu galvą, sėdame ir šnekamės. (…)
Šiandien reikia žmonių, kurie yra kažko pasiekę, turi gana stabilų savo asmeninį gyvenimą, kurio ėjimas į politiką būtų motyvuojamas ne atlyginimu, o savirealizacija. (…)
Turiu nemažą pažįstamų verslo žmonių ratą, kalbinu juos, kad reikia eiti į politiką, tai dar prieš dešimt metų jie man atsakydavo, kad reikia duoti dar laiko užsidirbti papildomai ir tada jie jau ateis. Praėjo laikas, vėl sakau, kad ateitų, kad reikia jų žinių, gebėjimų, patirties vadovauti, idėjų reikia valstybei, tai atsakymas būna, kad geriau jie žais golfą. Jie per tą laiką aptingsta. Vis dėlto pagrindinė priežastis yra ta, kad šiandien Lietuvoje dominuoja tokio vidutinio arba netgi žemesnio lygio politika, kuri atstumia asmenybes. Manau, kad toks yra politinis tikslas – apriboti politinį veikimą įvairiausiais apribojimais, kad tie žmonės, kurių mums reikia, į tą pusę net nežiūrėtų. Taip vidutinybės apsigina politikoje.
– Tai kaip žmonėms tuomet atsirinkti?
– Rinkėjui palinkėčiau būti pirmiausia labai kritišku – savo politiką įvertinti labai kritiškai. Antra, visą laiką žiūrėti į tų, kurie kažką siūlo, gyvenimo patirtis. Ar jie turi kažką padarę gyvenime, ar turi savo medį pasodinę, namą pastatę, šeimą užauginę, ar turi gyvenimišką patirtį? Šiandien daug žmonių gali labai gražiai kalbėti teoriškai, tačiau teorinių žinių neužtenka. Be gyvenimiškos patirties negalima suprasti daug dalykų. Reikia rinktis tuos, kurie turi geras idėjas, pakankamą energijos užtaisą ir gyvenimišką patirtį. Tas, kuris tai turi, nebus karštakošis. (…) Jei rinkėjai taip rinktųsi, tai kitą Seimą turėtų ženkliai geresnį ir efektyvesnį.
Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…
Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.
Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.
Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?
Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Klaipėdos skyriaus nariai sekmadienį vykusiame visuotiniame susirinkime išsirinko naują lyderį. Juo tapo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatas, dimisijos generolas leitenantas Arvydas Pocius, rinkimuose ryškia balsų persvara (102 balsai prieš 38) įveikęs partijos kolegą Tomą Meškinį.
A. Pocius vadovaus suvienytam Klaipėdos skyriui, kuris, partijos narių sprendimu, įsteigtas vietoj iki šiol buvusių trijų skyrių.
„Per pastaruosius keletą metų TS-LKD Klaipėdoje tikrai sustiprėjo. Neblogas savivaldos rinkimų rezultatas ir dalyvavimas Klaipėdos miesto valdančiojoje daugumoje leidžia mums įrodyti, ką galime padaryti Klaipėdos ir klaipėdiečių labui, kaip gebame spręsti tas problemas, su kuriomis susiduria mūsų miestas. O problemų yra tikrai nemažai, ką įrodo pastarųjų savaičių įvykiai. Atėjau dirbti ir padėti mūsų bendruomenei susitelkti bendram tikslui – augančios, stiprėjančios, saugios, gražios ir klestinčios Lietuvos bei Klaipėdos kūrybai.
Džiaugiuosi, kad tai matydami ir įvertindami vadybinę patirtį vadovaujant kariuomenės struktūroms, bendraminčiai mane pakvietė ir išrinko Klaipėdos skyriaus pirmininku. Visoje savo veikloje vadovaujuosi aiškiomis vertybėmis ir moto: mažiau kalbų, daugiau darbų!”, – TS-LKD pranešime cituojamas A. Pocius.
A. Pocius teigia, kad jo sprendimą dalyvauti Klaipėdos skyriaus pirmininko rinkimuose lėmė partijos kolegų kvietimas padėti sustiprinti ir sutelkti uostamiesčio TS-LKD bendruomenę. Svarbiausiais darbais naujasis pirmininkas įvardijo aktyvų naujų partijos narių, ypač jaunimo, telkimą, taip pat pasirengimą šį rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams.
62 metų A. Pocius gimė ir užaugo Klaipėdoje. Baigė 18-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Baltijos gimnaziją. 2009-2014 metais ėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės vado pareigas. Pastaruoju metu dirbo diplomatinį darbą. Nuo 2014 metų buvo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rumunijoje.
TS-LKD Klaipėdos skyriaus visuotiniame susirinkime, kaip skelbiama pranešime, taip pat iškeltos 6 skyriaus narių kandidatūros dalyvauti rinkimuose į Seimą vienmandatėse Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardose. Galutinį sprendimą dėl kandidatų priims TS-LKD Taryba.
Algimantas Matulevičius (centre). Foto iš asmeninio archyvo
Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.
Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį, man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė.
Man tai nesutrukdė ir nusivežti visą šeimą į Baltijos kelią – kaip ir, atvykus Michailui Gorbačiovui į Vilnių, tuomečiuose Spaudos rūmuose jam viešai pasakyti, kad Lietuva turi išeiti iš SSRS. Šio susitikimo tiesioginės transliacijos per Lietuvos ar tuometę „centrinę” televiziją nebuvo, bet vėliau buvo parodyti įrašai, ir visi tai matė savo akimis. Po to iš įvairių SSRS miestų sulaukiau daugybės palaikančių skambučių, bet buvo ir dviprasmiškų klausimų, ar jau spėjau prisiruošti džiuvėsių – suprask, ar dar neuždarė į belangę. Tačiau iš to nedarau fetišo ar juo labiau nesigiriu – apie tai rašau todėl, kad Sąjūdis buvo visos Tautos judėjimas, ir mane piktina, kai yra meluojama apie šiuos dar ir ne itin senus, bet jau tapusius istorija įvykius. Visi kaip mokėjome, kaip sugebėjome, taip ir artinome tą istorinę Kovo 11-ąją ir svarbiausia – nors šiandien to ir nesuvokia jaunoji karta – mes juk nežinojome, kuo viskas baigsis. Baigės gerai, o juk galėjo pakrypti ir į priešingą pusę.
Pagaliau, jei jau norime būti teisingi istorijos atžvilgiu, tai turime pripažinti, kad ne Lietuva sugriovė SSRS, o Michailo Gorbačiovo pradėta taip vadinama „pertestrojka“(liet. – pertvarka) ir ,,galsnot“(viešumas). Visa tai prasidėjo iš viršaus. Labai gerai prisimenu, kaip, nuvažiavus į Maskvą (o man kaip didelės įmonės vadovui ten tekdavo lankytis dažnai) matydavai, kaip ten viskas juda, kaip kyla įvairūs judėjimai, kaip atsiranda naujoviškos drąsios laidos televizijoje ir kaip, grįžus į Lietuvą, net pikta darydavosi, kad čia – visiškas štilius ir užkerpėjimas.
Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Miršta tuometis LTSR vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir į jo vietą išrenkamas/paskiriamas dar inertiškesnis ir visiškai pilkas žmogelis R. Songaila – man kaip tik teko grįžti iš komadiruotės, kai tai įvyko. Gėda prisipažinti, bet, kalbėdamasis apie tai su kolegomis, aš net keikiausiu rusiškais „matais“. Ir ką jūs manote, gal kas dėl R. Songailos paskyrimo pareiškė viešą protestą, pasipiktino? Ogi niekas – tvyrojo kapų tyla, nors, priminsiu, tai jau buvo vėlyvas 1987-ųjų ruduo, treti „perestrojkos“ metai, kai Maskvoje jau visi virė.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Tik vėliau, kai estai parodė mums pavyzdį, pakeisdami tarybinės Konstitucijos (SSRS respublikos turėjo savas formalias konstitucijas) keturis labai svarbius punktus, prasidėjo aktyvus judėjimas ir Lietuvoje, kuris virto Sąjūdžiu. Taip kad, būnant objektyviais, reikia pripažinti istorinę tiesą: atkurti Nepriklausomybę mums suteikė galimybę M. Gorbačiovo 1986 metais pradėta ,,perestrojka“ ir didžiulės daugumos – ir ne tik Lietuvos gyventojų – siekis sugriauti SSRS ir išsivaduoti iš tautų tironijos.
Be to, žmonės tikėjo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo jie ne tik galės laisvai emigruoti – ieškoti laimės svetur, bet ir kurti savo gerovę bei laimę čia, Lietuvoje, valdomoje savos teisingesnės valdžios. Kitaip tariant, visi buvo tikri, kad gyvensime nepalyginamai geriau, nei gyvenome prie sovietų. Štai čia ir slypi paradoksas, kad būtent taip ir nutiko, bet tik, deja, labai nedideliai daliai žmonių. Manau, ne daugiau nei 10 proc. mūsų piliečių čia tikrai gyvena kaip rojuje, bet užtat daugiau nei trečdalis – skursta. Ir skaudžiausia, kad iš šitų skurstančiųjų dar ir tyčiojamasi, jie vadinami „vatnikais“, „runkeliais“ ir kitais paniekinančiais žodžiais.
Taigi, kai mūsų laisvė kabojo ant plauko ir niekas nebuvo tikras dėl Lietuvos ateities, tada valdžia šaukėsi, kad žmonės ją gintų. Ir žmonės ėjo, gynė ir žuvo. Bet po to dalis iš jų buvo išvadinti „šunauja” ir virto atstumtaisiais savo pačių valstybėje. Deja, pirmasis faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis ne tik kad nieko nenuveikė, kad mūsų nedidelė tauta nebūtų suskaldyta, bet ir pats prie to prisidėjo. O juk būtent jis buvo raginamas mūsų iškilaus dvasininko kardinolo Vincento Sladkevičiaus daryti viską, kad tauta būtų suvienyta. Net ir man, tuo metu būnant Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovu (tai buvo vienas pirmųjų savarankiškų sambūrių Lietuvoje), teko gan dažnai bendrauti su profesorium V. Lansbergiu ir agituoti, kad jis savo autoritetu vienytų tautą, nes susiskaldymas buvo naudingas tik priešams.
Deja, profesorius ir jo bendražygiai nuėjo konfrontacijos gilinimo keliu. Atsirado epitetai „šunauja“, „raudonieji vadovai“, tokios sąvokos kaip „KGB voratinklis“, ir pan. – kas nė iš tolo nepriminė vienybės ir geranoriškumo. Tad neverta stebėtis, kad ilgainiui faktų iškraipymas ar net atviras melas virto mūsų valstybės gyvenimo norma. Nežinau, kokiu būdu tai atlikta, bet, jei pasiteirausite kompanijos „Google“ paieškoje apie Sąjudį, tai gausite atsakymą, kad šį judėjimą vienasmeniškai įkūrė V. Lansbergis. O juk dauguma iš mūsų prisimena istorinę tiesą, kad Sąjūdžio inciatyvinė grupė (ir gan gausi) buvo įkurta 1998 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kurioje vyko susitikimas su akademikais R. Rajecku, E. Vilku, V. Bulavu dėl LTSR konstitucijos tobulinimo.
O kai meluojama net apie tokius įvykius, kurie yra neatskiriama mūsų istorijos dalis, tai ką jau bekalbėti apie kokias nors politinės kovos peripetijas. Jau esu rašęs, kad pritariu toli gražu ne visiems dabartinės valdančiosios daugumos sprendimams. Tačiau vieno labai akivaizdaus ir įsimintino fakto neįmanoma nepripažinti: spaudžiama koalicijos partnerių iš LSDDP, ši Vyriausybė pirmoji žengė realų žingsnį, atitaisydama konservatorių padarytas skriaudas šalies pensininkams. Negano to, dabartinė valdžia ne tik grąžino tai, ką A.Kubiliaus vyriausybė buvo atėmusi, bet dar ir pridėjo.
Štai konkrečių žmonių liudijimai mano „Facebook” paskyroje (kalba netaisyta): Gražina Talušienė. Niekas pensijų nepadidins.Pensininkas yra nugyventas, isgreztas zmogus, ir jau nenaudingas valstybei. Kokia dar jam pensija?! Ziurekit kad tik tos pacios neatimtu…
Monika Runtaitė-Čeberekienė Gražina Talušienė Pensijas padidino. As gavau 45 eurus (mokejo sausio 10 d) Jeigu rinkimus laimes konservatoriai zinoma atims. Kai Kubiliaus valdzia sumazino pensijas, atlyginimus. Man dar ne viska grazino
Sigute Va Gražina Talušienė Mano mama irgi šį mėnesį gavo 30 eurų daugiau ir yra labai patenkinta.
Tai taip kalba žmonės. O kur dar gerokai padidinti vaiko pinigai, išmokos neįgaliesiems. Ši valdžia pasiekė esminį lūžį, atkurdama socialinį teisingumą, pagerindama skurdžiausiai gyvenančių tautiečių padėtį. Už tai ji tikrai nusipelnė bent jau pritarimo ir teisingo vertinimo.
Jeigu būtų laikomasi elementarių moralės normų, jau seniai būtų atsiprašyta tautiečių už TS-LKD valdymo laikotarpiu finansų ministrės I. Šimonytės padarytą milžinišką nuostolį valstybei. Sumoje jis siekia 1,9 milijardo, nes buvo skolinamasi už 9,5 proc., užuot skolinusis už 1,5, tačiau ir toliau išsisukinėjama ir meluojama, kad kitaip nebuvo įmanoma. Bet toks tvirtinimas – melagingas, ir tai jau specialistų įrodytas faktas. Kiek už šių lėšų slepiasi nepadidintų medikų, pedagogų atlyginimų ar tų pačių pensijų, palieku spręsti jums.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Tokį konservatorių elgesį, jų melagingas kalbas galima paaiškinti tik vienu logišku argumentu: jie atstovavo, atstovauja ir toliau atstovaus turtuolius bei oligarchus, kuriems svarbu bet kokia kaina pasipelnyti. O moralė, etika, soildarumas – ne jų pasaulio dimensijos. Gal čia nieko
baisaus ir nebūtų, juk pasaulyje konservatoriai tradiciškai ir atstovauja turtinguosius. Tik jei jau taip, šį faktą derėtų pripažinti viešai.
Matyt, ne šiaip sau dabartiniam jų lyderiui, patriarcho anūkui, išsprūdo prisipažinimas, kad, kai jie atgaus valdžią, viską, ką šie padarė, panaikins. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad vėl atims pensijas, panaikins vaiko pinigus, pablogins neįgaliųjų žmonių dalią. Ir dar, norėdami užganėdinti savo dosnius rėmėjus – žinomus ir numanomus – išparduos gerai funkcionuojančias valstybės įmones – tokias, kaip energetikos įmonės, geležinkliai, ir pan.
Suprantama, kainos bus „sutartinės”. Tai įvertinus, darosi suprantamiau, kodėl keliama tokia isterika dėl minėtų socialiai jautrių darbų, nuveiktų šios valdžios žmonėms. Juk Gabrielius Lansbergis ir Co taip ir nieko konkretaus nepasiūlo, nors šneka kasdien. Būtų galima jiems atiduoti valdžią, tik bėda, kad po jų valdymo Lietuva bent dešimtmetį turi laižytis padarytas žaizdas.
Komentaro autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekpsertas, LPK Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Antivalstybine partija konservatorius pavadinęs premjeras Saulius Skvernelis teigia savo žodžių neatsiimantis ir nematantis, dėl ko turėtų opozicinės jėgos atsiprašyti.
„Neatsiimu aš nieko, nematau, dėl ko atsiprašinėti“, – trečiadienį po Vyriausybėje vykusio posėdžio 2020 metų išvakarėse išsakytus savo žodžius komentavo premjeras. Jo teigimu, jo paleista įžeidi replika konservatorių atžvilgiu buvo išsakyta biudžeto priėmimo kontekste, todėl, pabrėžė jis, biudžeto projektą kritikavusiems konservatoriams antivalstybinės partijos apibūdinimas tinka.
„Galime kalbėti faktais ir argumentais. Prisiminkime interviu kontekstą: biudžeto priėmimas… po priėmimo galime vertinti kiekvienas politinę jėgą, kuri nori palikti valstybę gyventi be pagrindinio dokumento, pagrindinio teisės akto ir plenarinio posėdžio metu renka parašus iš piliečių, kad būtų vetuotas valstybės biudžetas“, – argumentavo S. Skvernelis.
ELTA primena, kad S. Skvernelis, baigiantis 2019 m., interviu portalui tv3.lt Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją pavadino antivalstybine. Jis tvirtino, kad ši politinė jėga veikia prieš Lietuvą. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jūs pasakykite, kada ji veikė už valstybę? Ji daro visus žingsnius, kurie galiausiai nukreipti prieš mūsų valstybę arba visuomenę. Žmonės buvo skurdinami, buvo įvairūs sprendimai, kurie finansinę naštą užkrovė ne vienam dešimtmečiui į priekį, padaryti nesuprantami sprendimai“, – kalbėjo tv3.lt portalui S. Skvernelis.
Po S. Skvernelio pareiškimo TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė viltį, kad premjeras „atras savyje drąsos atsiprašyti“.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas kreipėsi į savo tautiečius, ragindamas juos Kalėdų dienomis kiek įmanoma mažiau ginčytis. „Aš tikiuosi, jog mėgausitės keliomis ateinančiomis dienomis. Pamėginkite pernelyg nesiginčyti su uošviais ar kuo nors kitu“, – sakė jis pirmadienį parodytoje vaizdo žinutėje.
Tačiau apie „Brexitą“, kuris smarkiai skaldo britų visuomenę, vyriausybės vadovas aiškiai neužsiminė. Jis vietoj to gyrė šį „ypatingą metų laiką“, kai žmonės turi galimybę „švęsti visą gėrį pasaulyje – nepriklausomai nuo to, kas prieš tai atsitiko“. Įraše B. Johnsonas stovi prie žibančios Kalėdų eglės.
B. Johnsonas siekia sausio 31-ąją išvesti savo šalį iš ES. Jo konservatoriai po gruodžio 12-ąją vykusių pirmalaikių rinkimų Bendruomenių Rūmuose turi solidžią 365 parlamentarų daugumą iš 650 savo tikslams pasiekti.
Po „Brexito“ prasidės pereinamasis laikotarpis, kurio metu Didžioji Britanija liks ES vidaus rinkoje ir Muitų sąjungoje. Per šį laikotarpį abi pusės nori išsiderėti didelį prekybos susitarimą. Pereinamasis laikotarpis truks iki 2020 metų gruodžio 31 dienos, tačiau jis galės būti pratęstas. Vis dėlto B. Johnsonas pratęsimo nori išvengti. Todėl jis savo „Brexito“ įstatyme įtvirtino, kad Londonas negali prašyti ES pratęsti terminą.
Konservatoriai prie savo darbo vietų plenarinių posėdžių salėje pasikabino lapelius su raginimu valdantiesiems „Nelaužykit žodžio“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad siūlomas kitų metų biudžetas netesi pažadų ir reikšmingai padėties nepagerina nė vienai visuomenės grupei.
„Mes turime partijos tarybos patvirtintą poziciją, kad tai yra netesybų biudžetas, kuris labiausiai pasižymi, kad yra užkelti lūkesčiai, tai patys valdantieji patvirtino. Ir tie lūkesčiai yra neištesėti. (…) Turime neveikiantį, nepatenkintą viešąjį sektorių“, – žurnalistams antradienį sakė G. Landsbergis.
Pasak jo, praėjusiais metais priimta mokesčių reforma neleido įgyvendinti tolimesnių žingsnių.
Tuo metu biudžeto perteklius, pasak G. Landsbergio, yra tik teorinis.
„Perteklius atsiranda tokiuose sprendimuose kaip iki 600 mln. eurų padidinamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) rezervas, atidedant visų mūsų sumokėtus mokesčius už sveikatą juodai dienai, neleidžiant išmokėti išmokoms už vaistus, neleidžiant išmokėti medikų atlyginimų. Tokiu būdu subalansuojamas biudžetas“, – tikino G. Landsbergis.
Jo teigimu, trečiadienį konservatoriai prezidentui Gitanai Nausėdai pateiks surinktus parašus dėl biudžeto.
„Rytoj teikiame surinktus parašus visuomenės grupių, organizacijų, profsąjungų, kuriuo atkreipiamas dėmesys, kad pažadai yra neišpildyti. Prezidentas kalbėjo apie vetavimą. Tai vienas iš argumentų jam vetuoti“, – sakė G. Landsbergis.
Pasak jo, prezidentui vetavus biudžetą, Seimas dar turės laiko jį pataisyti.
„Seimas susitelkęs, turi pakankamai dienų, netgi tarp švenčių, kada gali pataisyti biudžetą. Stabdyti mokesčių pertvarką ir kažkokius įsipareigojimus išpildyti“, – sakė konservatorių lyderis.
Jis teigė, kad, priimant biudžetą, konservatoriai palaikys lėšų didinimą ugniagesiams ir kultūros sektoriui.
