Antradienį Seimas, atsižvelgdamas į Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretus, po slapto balsavimo paskyrė šešis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
Teisėjais paskirti du kadenciją baigę Konstitucinio Teismo teisėjai – teisės mokslininkas Pranas Kuconis ir Algirdas Taminskas, du itin patyrę baudžiamosios teisės ekspertai – Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė ir Panevėžio apygardos teismo teisėjas ir šio teismo pirmininkas Artūras Ridikas, taip pat Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė advokatė Danguolė Bublienė ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentė, Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė.
Antradienį už Sigitos Bieliauskienės skyrimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja balsavo 92 Seimo nariai, balsavusių prieš nebuvo, susilaikė 8 parlamentarai.
Už Prano Kuconio kandidatūrą balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 5 parlamentarai.
Artūro Ridiko kandidatūrą palaikė 88 Seimo nariai, prieš balsavo 3, susilaikė 8 parlamentarai.
Už Algirdo Taminsko kandidatūrą pasisakė 90 Seimo narių, prieš – 5, susilaikė 5 parlamentarai.
Gabrielės Juodkaitės-Granskienės kandidatūrą palaikė 90 Seimo narių, prieš balsavo 2, susilaikė 9 parlamentarai.
Už Danguolės Bublienės kandidatūrą balsavo 93 Seimo nariai, prieš – 2, susilaikė 6 parlamentarai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakymams peržiūrėti. Teismas susideda iš 35 teisėjų: Teismo pirmininko, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, Civilinių bylų skyriaus pirmininko ir 16 Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, 16 Civilinių bylų skyriaus teisėjų.
Gali pasirodyti, jog taip pavadinęs pasisakymą autorius gana demonstratyviai iš anksto praneša apie savo nenorą pripažinti naujas realijas, nes šiandien, įstojus Lietuvai į ES, iš tiesų su didesniu ar mažesniu pagrindu, bet labai plačiai kalbama apie iškilusią būtinybę atsisakyti dalies šalies suvereniteto.
Tiesą sakant, pats įstojimo aktas jau traktuojamas kaip dalinis suvereniteto praradimas, drauge numatant principinę galimybę, jog tolesnis ES sanklodos tobulinimas gali dar labiau apriboti valstybių narių savarankiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, niekas dėl to nesiruošia pernelyg laistyti ašarų, nes nesunku įsivaizduoti, jog už tokį, neva efemerišką (taip regisi ne vienam) dalyką kaip suvereniteto pilnatvė mainais įgyjame ekonominės gerovės perspektyvas, didelę finansinę paramą jau dabar, saugumo garantijas ir t.t.
Kartais ta proga, gudragalviškai nutęsiant žodžių galūnes, dar pastebima: tikrosios nepriklausomybės niekados pasaulyje nebuvo ir nėra, o besitęsianti globalizacija esą yra linkusi tokių sąvokų turinį ,,išplauti“ suvis… Iš kitos pusės, čia dar galima atkreipti dėmesį į tai, jog prancūziškos kilmės žodis ,,suverenas“ (pranc. souverain) lietuviškai yra išverčiamas žodžių konstrukcija ,,aukščiausioji valdžia“, ,,aukščiausiosios valdžios turėtojas“, taigi nurodo į tokią realybę, kurioje šiandien nėra reikalo užbrėžti nedalumo ribos. Dar daugiau, – vienu iš svarbiausių demokratinio visuomenės valdymo principu yra valdžių padalijimo reikalavimas, pažymintis, jog valdžia turi būti skaidoma į įstatymų leidybos, vykdomąją ir teismo valdžias, draudžiantis beribę valdžios koncentraciją, taip ar kitaip atsirandantį valdžios perviršį.
Taigi pagal principą demokratinė valdžia yra taki ir dali valdžia. Įsivaizduoju, jog jau vien dėl to šio straipsnelio pavadinimas turėtų būti akibrokštu konstitucinės teisės specialistui, t. y. žmogui, kuriam, kaip atrodo, labiausiai rūpi principų sfera.
Kita vertus, tokio suerzinimo, galinčio atsirasti tik tada, kai pašalietis šiurkščiai pažeidžia diskurso taisykles, čia yra siekiama sąmoningai, nes suvereniteto tematika, pagal daiktų prigimtį priklausanti konstitucinės teisės kompetencijos sferai, tų pačių teisininkų pastangų dėka, bent taip atrodo man, yra jau supainiota iki tokio lygio, jog atpainioti šios problemos įprastomis priemonėmis nebeįmanoma. Tad leiskite, paliekant antrame plane ištryptą teisinės rekonstrukcijos kelią, išbandyti kitus požiūrius. Išbandykime temos plėtotėje visų pirma radikaliai istorinės rekonstrukcijos galimybę arba, kaip dabar mėgstama sakyti, genealoginį požiūrį. Žinoma, trumpame straipsnelyje, vardan palyginimo galime išskirti tik kelis motyvus, iliustruojant temos plėtotės perspektyvą vienu kitu punktyru.
Žodis ,,suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno ,,kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan. Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas.
Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, ,,pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai.
Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu siekiame išsaugoti žodžio ,,valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas. Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių.
Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks ,,pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl, siekdami subalansuoti pelnytas išvadas, teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją ,,suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantis dalykai.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoka yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Kita vertus, dabartinėje Lietuvoje kalantis naujojo luomiškumo daigams, suvereno sąvoka, kaip atrodo, praranda bet koki turinį, nes aukščiausiosios valdžios idėją vis labiau pakeičia valdžios dalybos užkulisiuose tarp klanų, šeimų, anūkų.
Savo ruožtu socialinė atskirtis čia tampa tokia nuožmi, kad tautos vientisumo idėja vis labiau pradeda panašėti į aukso amžiaus mitą. Galima pasakyti ir taip, kad skurdas nupilietina žmones, o tautos suvereniteto idėją baisūs žmonių materialiniai nepritekliai jau blokuoja žymiai didesniu laipsniu nei kai kurių viešosios valdžios funkcijų perskirstymas tarp nacionalinių ir europinių institucijų.
– Sakyk, ką nori, bet Lietuva vis labiau panašėja į Lotynų Amerikos šalį, kur lašelis populiacijos maudosi turtuose, o visi kiti kapanojasi skurdo spąstuose, – pasakė įdomi bendrakeleivė, dardant per duobes, besikratant vienu automobiliu miesto gatvėmis.
Pagalvojau, kad ši žavinga, toli nuo politologijos mokslų dama vienu sakiniu pasakė tiesą, kurią prisiminti verta ir čia, priartėjus prie šio straipsnelio užsklandos. Kad ir kaip žiūrėsi, Tautos suverenitetą mūsų padangėje galiausiai riboja ne tiek Europos idėja, kiek Lietuvos politinės klasės pasirinktas Lotynų Amerikos vystymosi pavyzdys.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.
V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…
Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…
Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.
Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.
Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.
Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.
Ukrainietė mergina
Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…
Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.
Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.
Antrankiai
Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.
Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.
Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.
Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dalia grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongrese
Gerbiami svečiai, ponai ir ponios, už šio pastato sienų galite pamatyti gražią Vilniaus miesto architektūrą. Ji atspindi mūsų visuomenės atmintyje išsaugotus šimtmečius. Tai – tvirčiausias mūsų kovos už laisvę pagrindas. Didžiuojamės, kad per visą istoriją Lietuva niekada nesusitaikė su jokia prieš ją nukreipta agresija. Laisvė ir teisės viršenybė – mūsų svarbiausios vertybės.
Man labai malonu pasveikinti Jus mūsų šalyje, Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongrese.
Visus čia susirinkusius vienija viena misija – skatinti ir ginti konstitucinį teisingumą visame pasaulyje.
Esminis konstitucinio teisingumo ir plačiąja prasme visos modernios civilizacijos pagrindas yra teisės viršenybė. Čia, Lietuvoje, mes žinome apie teisės viršenybės vertę ne tik iš teisės vadovėlių ar politinių deklaracijų. Žinome apie ją iš savo patirties, nes net penkiasdešimt metų ji buvo atimta iš mūsų, buvome okupuoti žiauraus totalitarinio režimo.
Žinome, kad teisės viršenybė – tai ne aklas teisės aktų skaitymas. Teisės viršenybės esmė yra teisės aktų pamatinės vertybės. Jokios teisės viršenybės negali būti, jei paminamas žmonių orumas ir atimamos laisvės, jei jiems tenka gyventi bijant dėl savo gyvybės, baiminantis patirti kankinimus, netekti namų, šeimos ir gimtinės.
Mes taip pat žinome, kokia yra teisės viršenybės kaina – tūkstančiai mūsų kovotojų už laisvę ir disidentų gyvybių, kuriems teisingumas ir laisvė buvo svarbesni nei jų pačių gyvybė.
Šiandien mūsų ryžtas ginti teisės viršenybę patiria dar vieną išmėginimą.
Matome, kaip Europoje siekiama iš naujo jėga perbraižyti valstybių sienas. Po karinės agresijos Rytų Ukrainoje ir Krymo okupacijos mėginama sukompromituoti Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetą.
Be to, tariamai ginant nacionalinę ir religinę tapatybę, savo kėslams siekiama pasitelkti Konstitucinį Teismą ir diskredituojama jo misija užtikrinti teisės viršenybę.
Sunku sugalvoti ką nors ciniškesnio nei nusikaltimų vykdymas ir jų pateisinimas kai kuriose šalyse prisidengiant konstituciniu teisingumu ir Konstituciniu Teismu.
Tai kelia grėsmę tarptautinės tvarkos ir Europos saugumo pamatams, kurie grindžiami Jungtinių Tautų Chartija, Helsinkio baigiamuoju aktu ir Europos žmogaus teisių konvencija.
Mums, politikams ir teisėjams, tenka ypatinga atsakomybė ginti principus, kuriais remiasi teisės viršenybė. Pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijos srityje jokių kompromisų būti negali.
Todėl niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus.
Privalome paremti tuos, kurie šiandien visame pasaulyje siekia laisvės, žmogaus teisių ir demokratijos. Turime tai daryti dėl didvyrių, kadaise paaukojusių gyvybę už teisingumą ir laisvę, ir dėl ateities kartų.
Tikiu, kad šis kongresas gali reikšmingai prisidėti ginant ir stiprinant teisės viršenybę, taiką ir saugumą visame pasaulyje.
Ypač šiandieną, kai daugelyje vietovių ir šalių, pradedant nuo Šiaurės Korėjos ir baigiant ZAPAD karinėmis pratybomis prie mūsų sienų šią savaitę, vis dar kyla grėsmės.
Vilnius didžiuojasi galėdamas Jus priimti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mano, kad ateityje bus parengtas įstatymo projektas dėl prof. Vytauto Landsbergio kaip valstybės vadovo statuso, tačiau jis nesiima pasakyti, kada tai galėtų įvykti.
„Apie laiką dar nekalbame, kalbame apie idėją, paprašiau profesoriaus konsultacijos šiuo klausimu“, – pirmadienį po susitikimo su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi žurnalistams sakė V. Pranckietis.
Seimo vadovas nelinkęs sieti įstatymo projekto parengimo su artėjančiu prof. V. Landsbergio jubiliejumi. „Manau, kad ne gimtadienio proga, o už atliktus darbus turėtų būti toks statusas suteiktas, ne gimtadieninis, ne proginis, buvo atlikti darbai, buvo dirbta, toks turėtų būti vertinimas“, – sakė V. Pranckietis.
Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad buvo kalbama apie valstybės vadovo statusą. „Profesorius (V. Sinkevičius – ELTA) padėjo susivokti toje situacijoje, ta situacija tokia, kad kalbama apie valstybės vadovo, apie tokią, tiktai apie tokią ir buvo kalbama, poziciją“, – sakė V. Pranckietis.
Paklaustas, ar kalbama ir apie socialines garantijas, Seimo Pirmininkas atsakė, kad šiuo metu nekalbama apie garantijas, „dabar kalbama apie statusą“. V. Pranckietis sakė, kad apie tai bus diskutuojama ne tik su Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, bet ir su visomis kitomis frakcijomis. „Frakcijoje dar nebuvo diskutuota, buvo pasisakymas atskirų asmenų, o frakcija dar diskutuos, su visomis frakcijomis diskutuosime“, – sakė V. Pranckietis.
Prof. V. Sinkevičius sako, kad Seimo Pirmininkas labai tiksliai suformulavo savo pasiūlymą – pripažinti V. Landsbergį valstybės vadovu.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
„Seimo Pirmininko pasiūlyme nebuvo žodžių pripažinti valstybės prezidentu. Tai šitas šurmulys yra sukeltas dirbtinai. Jeigu mes pasižiūrėtume į laikinąjį Pagrindinį įstatymą, tuo metu galiojusią laikinąją Konstituciją ir pasižiūrėtume įgaliojimus, kuriuos turėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jie yra labai panašūs į valstybės vadovo įgaliojimus“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Jo teigimu, akivaizdu, kad Seimo Pirmininkas nebuvo vien parlamento vadovas, jis buvo parlamento vadovas ir plius valstybės vadovas, nes jo įgaliojimai peržengia vien parlamento vadovo įgaliojimų ribas.
„Jis – aukščiausias Lietuvos pareigūnas. Jis turi teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose, vesti tarptautines derybas, pasirašyti tarptautines sutartis, teikti jas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti. Jis teikia ministro pirmininko kandidatūrą, generalinio prokuroro kandidatūrą, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą, darė pranešimus apie vidaus ir užsienio padėtį. Tai argi čia ne valstybės vadovo įgaliojimai? Akivaizdu, kad valstybės vadovo įgaliojimai“, – aiškino V. Sinkevičius.
Dėl V. Landsbergio teisinio statuso jis neturi jokių abejonių.
„Teisine prasme viskas čia yra aišku: V. Landsbergis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“, – teigė prof. V. Sinkevičius.
Jis taip pat pažymėjo, kad klaidingai yra aiškinamas Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas šiuo klausimu. Pasak V. Sinkevičiaus, KT pasakė, kad negalima valstybės vadovo, kuris buvo 1990-1992 m., prilyginti respublikos prezidentui, nes prezidento statutas atsirado tik 1992 m. Konstitucijoje.
Paklaustas apie galimas socialines garantijas, prof. V. Sinkevičius sakė, kad įstatymo projekte negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“.
„Tos garantijos gali būti ir didesnės, ir pensija gali būti didesnė negu prezidento pensija, ir kitos garantijos gali būti net didesnės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, bet negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“, nes 1990-1992 metais prezidento nebuvo, negalima prilyginti to, ko nebuvo“, – aiškino prof. V. Sinkevičius.
Jeigu bus priimtas įstatymas dėl valstybės vadovo statuso, tai bus pagrindas, anot jo, priimti kitus teises aktus ir ten kalbėti apie tam tikras garantijas.
„Bet aš suprantu, kad kalbama apie minimalias garantijas, tarkime, tokias, kaip darbo kabinetas, apsauga, automobilis, ne kažin kokios ten garantijos, tas garantijas, kurias turi kiekvienas valstybės vadovas, kaip turi Prezidentas Valdas Adamkus, kaip turi kiti asmenys, tai yra normalios garantijos“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Per pastarąjį mėnesį labiausiai krito gyventojų pasitikėjimas komerciniais bankais (9 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 8 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Lietuvos banku, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, pasitikinčių Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei prokuratūra, 5 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių policija, Lietuvos žiniasklaida, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismais ir profsąjungomis, o 4 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Valstybės kontrole ir savivaldybėmis.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu liepos 7-17 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, lyginant su birželio mėnesio tyrimo rezultatais, gyventojų nuomonė apie visas tyrime analizuojamas institucijas pablogėjo, išskyrus vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (per mėnesį ja pasitikinčių padaugėjo 1 procentiniu punktu).
Apklausos duomenimis, nors pasitikėjimas ir sumažėjo 6 procentiniais punktais, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 82 proc.), Bažnyčia (69 proc.), Prezidento institucija (66 proc.), policija (65 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (64 proc.), Lietuvos kariuomene (64 proc.), Konstituciniu Teismu (61 proc.), Lietuvos žiniasklaida (60 proc.), Valstybės saugumo departamentu (56 proc.), Lietuvos banku (55 proc.) bei „Sodra“ (55 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų, dar yra keturios institucijos, kuriomis gyventojai daugiau pasitiki, nei nepasitiki (Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, savivaldybės ir prokuratūra).
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 69 proc.), Vyriausybe (58 proc.), teismais (51 proc.) bei komerciniais bankais (51 proc.).
Kitų institucijų vertinimai per paskutinį mėnesį pakito kiek mažiau (pasitikinčių jomis sumažėjo 1-3 procentiniais punktais).
Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Seimas nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), kad jis išaiškintų savo priimtų nutarimų teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais.
Už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 100 Seimo narių, prieš – 4, susilaikė 7 parlamentarai.
Priimtu nutarimu siekiama išsiaiškinti, ar Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų, suteikiama galimybė Pilietybės įstatyme įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos ir įgiję Europos Sąjungos (ES) ar NATO valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Kreipimusi taip pat siekiama išsiaiškinti, ar sąlyginai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos šalies pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, kad „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“.
Konstitucinio Teismo klausiama, ar toks sąlyginai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš šalies išvyko po 1990 m. kovo 11 d.
Seimo nutarime pabrėžiama, kad nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Konstitucija, kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė.
Lietuva tapo NATO ir ES nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš ES nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės.
„Siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva, būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais“, – teigiama dokumente.
Matydama, kad TS-LKD kaip ir kitos partijos savo skyrių apklausos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose nevykdė, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), kurios nemaža dalis yra TS-LKD nariai, rūpesčiu nuo 2017-05-12 iki 2017-06-06 buvo atlikta TS-LKD skyrių ir dalies visuomeninių organizacijų, suinteresuotų asmenvardžių rašymu dokumentuose, apklausa. Atsiliepė 15 organizacijų, tarp jų 8 TS-LKD skyriai. Pastarieji savo nuomonę užfiksavo skyriaus tarybos protokolais. Teigiamų atsiliepimų apie Kubiliaus-Kirkilo siūlomą balsavimui projektą negauta nei vieno, t. y. visi 18 atsiliepimų jį įvertino neigiamai.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant balsavimui dėl dviejų alternatyvių projektų kalbamu reikalu, kėslo pažeisti Konstituciją ir Seimo narių priesaiką akivaizdoje, 2017-06-16 LLKS kreipėsi į Konstitucinio Teismo Pirmininką, Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Vyriausybės vadovą su pareiškimu dėl susidariusios grėsmingos padėties šalinimo. Tekstą pateikiame ištisai:
Kalbos kultūros metais seniausią gyvąją indoeuropiečių kalbą turime ypač branginti.
Š.m. gegužės 31d., birželio 7 d. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai, priklausantys konservatorių, liberalų, lenkų rinkimų akcijos partijoms, sutrukdė patvirtinti naujus Valstybinės kalbos komisijos (VLKK) narius.
Baigusios kadenciją kalbos komisijos išvada dėl asmenvardžių rašybos projektų Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535 buvo nepakankamai profesionali, nepagrįsta.
Maždaug 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti Konstitucijos, lietuvių kalbos rašybos išvadų, kurias rengė per 100 aukštesnės kvalifikacijos profesorių ir habilituotų daktarų. Jau 1901 m. J. Jablonskis paskelbė, kad vienam garsui lietuvių kalboje yra viena raidė (o ne dvi, trys, keturios ar penkios) ir ji tariama taip, kaip parašyta. Tokią rašybą patvirtino ir giminiškos latvių kalbos specialistai.
Pirmenybę Lietuvoje reikia teikti „Talkos“ ir projektui Nr. XIIIP-471, bet išvadų VLKK dėl to nenurodo. Bet kokie veiksmai prieš valstybinės kalbos įstatymą neleistini, tik VLKK, būdama pavaldi Seimui, neišlaikė Seimo liberaliųjų narių pastovaus spaudimo, dezinformacijos ir buvo priversta pažeisti Konstituciją.
Pagal Konstitucijos 32 straipsnį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, bet VLKK siūlymu jam būtų trukdoma savo vardą ir pavardę rašyti lietuviškai (nes užsienyje lietuviškos formos rečiau išlaikomos: iš JAV atvykusi Adamkaus žmona Lietuvoje pagal pasą turėtų rašytis Adamkus, o ne Adamkiene; iš Punsko atvykusi Vaicekauskaitė pagal Lenkijos pasą Lietuvoje turėtų būti Wojciechowska). Dar 1938-12-06 priimtas LR Pavardžių įstatymas įpareigojo „sugrąžinti lietuvišką rašybą pavardžių, kurios buvo sulenkintos, surusintos ar suvokietintos“.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. A.Kubiliaus kreipimasis „Mieli bendražygiai“ yra neteisingas ir veidmainiškas. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia priešingai: Lietuvos Respublikoje, išsaugojusioje savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, valstybinė kalba – lietuvių kalba (turinti 32 raides).
Lietuvių ir latvių kalbų sistemos yra panašios, bet VLKK atstovai priėmė baltų kalbų sistemos neatitinkančias ir Latvijos kalbos komisijai prieštaraujančias dvi išimtis. VLKK nepritarė A. Kubiliaus siūlymui asmenvardžius keisti visiems piliečiams pagal okupacijų metais išduotus dokumentus ir pridėti maždaug 150 naujų raidžių. A. Kubilius galėtų prisiminti ir tai, kaip jis dar 2010 m. Kalbos komisijai dėl to darė spaudimą.
„Talkos“ suvienyti 70 000 piliečių (tarp jų buvo daug mokslininkų) patarė valdžiai, kad visus asmenvardžius reikia rašyti pagal tarimą lietuviškomis raidėmis. Kalbos kultūros metais nereikia kenkti asmenvardžių rašybai – geriau patiems Seimo nariams stengtis kalbėti ir rašyti taisyklingai. Kadaise su Latvijos Ministru Pirmininku A. Kubilius pasirašęs dokumentą „ieškoti papildomų galimybių bendradarbiauti“, dabar artimiausią giminę ir sąjungininką palieka vieną kovoti už savo kalbą ir valstybę.
Siūlomas projektas Nr. XIIIP-535 – grėsmė mūsų kalbai ir valstybei!
Nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nei Seimas, nei partijos ar VLKK nariai neturi teisės keisti Konstituciją, tai gali spręsti tik Tautos referendumas.
Balsavimas dėl projekto priėmimo planuojamas birželio mėnesį. Grėsmės pažeisti Konstituciją ir laužyti Seimo nario priesaiką akivaizdoje, Jūsų priedermė galių ir teisių ribose – ją šalinti.
Slaptai.lt nuotraukoje – komentaro autorius Algimantas Zolubas.
Antradienį Seimas, pritaręs specialiosios tyrimo komisijos išvadai, apsisprendė dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios.
Už tokį apkaltos komisijos pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą antradienį balsavo 92 Seimo nariai, 13 buvo prieš, 17 parlamentarų susilaikė.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas taip pat nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.
Tokiam nutarimui pritarė 100 Seimo narių, 1 buvo prieš, 7 parlamentarai susilaikė.
Pats M. Bastys iš Seimo tribūnos paneigė jam inkriminuojamus kaltinimus. „Nepadariau jokių veiksmų, kurie kenktų Lietuvai. Esu teisus ir savo tiesą ginsiu“, – tvirtino M. Bastys.
Parlamentaras aiškino, kad nenuslėpė pažinties fakto su Piotru Vojeika. Jo teigimu, bendravimas su juo buvo epizodinis, todėl negali būti vertinamas kaip priesaikos sulaužymas. M. Bastys taip pat mano, kad dabartinis Seimas nėra įgaliotas spręsti už ankstesnio Seimo veiklos laikotarpį.
Nepritardamas apkaltos komisijos išvadoms Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas pažymėjo, kad žmogus gali neliudyti prieš save, o „dabar kaltiname, kad jis pažeidė Konstituciją, jeigu jis neliudija prieš save“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pildant ilgą anketą žmogus gali suklysti, todėl vertinti, kad tai priesaikos sulaužymas, jo nuomone, būtų neteisinga.
„Šiandien mes nuteisiame prieš laiką“, – sakė J. Olekas, pažymėjęs, kad taip nedera „drabstytis purvais ant kolegos“.
Paminėjęs Prezidentui Rolandui Paksui surengtą apkaltą, socialdemokratas Artūras Skardžius sakė, kad turėsime „dar vieną beprecedentį atvejį“. „Dėl būsimų numanomų veikų mes kaltiname ir atimame mandatą“, – piktinosi A. Skardžius.
Konservatorius Arvydas Anušauskas ragino balsuoti už komisijos išvadas, nes, jo nuomone, jos yra svarbios šiam Seimui, svarbios politikams. „Tie veiksmai, kurie buvo įvertinti, ir ypatingai M. Basčio atsisakymas duoti parodymus komisijai, turi būti įvertinti šiame nutarime, balsuojant už jų priėmimą“, – sakė A. Anušauskas.
Seimo narys liberalas Arūnas Gelūnas kvietė Seimą balsuoti už apkaltą M. Basčiui dėl to, kad pasitiki teisėtvarka. „Tikiu, kad KT mums paaiškins, koks kaltės dydis, ar dera parlamentarui taip elgtis ir panaikins visas abejones“, – sakė A. Gelūnas.
Politikas sakė, kad M. Basčio elgesys jam sukėlė abejonių. „Aš nemanau, kad Seimo nariui tinka taip elgtis“, – sakė A. Gelūnas. M. Basčio veiklą tyrusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas pažymėjo, kad M. Bastys slapta sistemingai bendradarbiavo su Rusijos žvalgybomis ir veikė prieš Lietuvą.
Todėl jis ragino Seimą priimti sprendimus, kurie ateityje nuo to apsaugotų. V. Bakas taip pat kvietė kolegas nebūti „M. Basčio advokatais, o būti mūsų šalies advokatais“.
Apkaltos komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.
Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, klausimus nuslėpė savo ryšius su P. Vojeika.
Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.
Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai Valstybės saugumo departamento (VSD) apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.
Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.
„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.
Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“.
Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.
„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs Algirdo Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.
Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.
Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.
Nutarimo projektas dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT) jau įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate.
Jeigu parlamentarai pritartų, Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.
Seimo apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė taip pat įregistravo nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti M. Basčio veiklą tyrusios komisijos išvadai, kuri yra pridedama.
Komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.
Komisija mano, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui M. Basčiui apkaltos procesą
Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55 klausimą nuslėpė savo ryšius su Piotru Vojeika.
Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.
Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai VSD apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.
Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.
„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.
Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“. Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi IAE uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.
„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs A. Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.
Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.
Gegužės 31 d. už komisijos išvadą balsavo 8 jos nariai, prieš buvo 1, susilaikė – 2 parlamentarai. Komisijos nariai atskirosios nuomonės nepateikė.
Dėl komisijos išvadų projekto dar turės balsuoti Seimas. Manoma, kad balsavimas įvyks dar pavasario Seimo sesijoje, birželio mėnesį.
Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.
Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.
Nei šiokie, nei tokie
Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.
Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.
Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.
Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais
Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais).
Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).
Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.
Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?
Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.
Ne duoti, o atimti
Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.
Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti?
Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.
Geresnieji ir blogesnieji
Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.
Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.
Geriau jau nebalsuotų
Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.
Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.
Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…
Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.
O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus
Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą.
Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.
Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.
Algimanto Šindeikio pasiūlymas
Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:
„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.
Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …
Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe –mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.
Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.
Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.
Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.
Išmintingi Lietuvos Antrosios respublikos Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę lietuvių kalbą kaip valstybinę, drauge įtvirtino ir patikimą saugiklį – kalbos reikalus turi teisę keisti, kitaip tvarkyti tik Tauta referendumu.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau mūsų politikai taip įsismagino, taip įsijautė į visagalio šeimininko vaidmenį, kad per pastangas apeiti ar peržengti Konstituciją eina į susinaikinimą.
Andriaus Kubiliaus projektas dėl asmenvardžių rašybos – didžiulė, gal nebepataisoma politinė klaida. Kai tam pritaria ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, ir grupė TS-LKD narių, tai – simbolinė TS-LKD savižudybė. Ir ne mažiau tikra.
Protestus prieš projektą paskelbė Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos, Lietuvos laisvės kovotojai (LLKS), kitokio sprendimo iš Seimo tikisi ir 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Juk tai uraganas – po jo politinėje arenoje TS-LKD gali nelikti arba liks tik jos draiskalai.
Patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai nepamiršo, kaip Andrius Kubilius, būdamas atsakingu Sąjūdžio sekretoriumi, savo neveiklumu naikino Lietuvos Sąjūdį, jo sąskaita tvirtino Tėvynės Sąjungą, dabar štai toks sprendimas – tarsi pasišauta galutinai sunaikinti TS-LKD, gal net susitarta dėl vietos po kitos, naujos partijos skverneliu.
Žala jau padaryta, tačiau jei projekto autorius atsiimtų siūlymą, padėtį dar galėtų sušvelninti – proga dar neprarasta.
Šviesaus atminimo muziejininkas iš Uoginių Adomas Petrauskas lankytojams sakydavo, kad, be Bažnyčios paskelbtų šventųjų, dar šventa yra Tėvynė, kalba gimtoji ir duona juodoji, todėl kas per rugių lauką plačią brydę mina, paniekina duoną, tas išduos ir Tėvynę.
Juo labiau neatleistina brydė per kalbą.
Komentaro autorius Algimantas Zolubas yra Lietuvos Sąjūdžio, TS-LKD, LLKS narys.
Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.
Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.
2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.
O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.
Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.
Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.
Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).
Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.
Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.
Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?
Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?
Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų.
Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.
Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?
Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.
Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.
Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…
Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.
Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.
Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.
Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:
Brangieji,
Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.
Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.
Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies.
Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.
Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.
Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi!
Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus
x x x
Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).
Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.
„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.
Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.
Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.
Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.
Kalba prof. Vytautas Sinkevičius
Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.
Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…
E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…
Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.
Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.
Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!
Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).
Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.
Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, naudodamasi Konstitucijos suteikta teise, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti, ar priimant Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo panaikintos kurortų apsaugos zonos, nebuvo pažeista Konstitucija ir įstatymai.
Minint 23-iąsias Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo metines Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo iškilmingame Konstitucijos dienos minėjime. Konstitucinio Teismo surengtame renginyje dalyvavo Konstitucijos kūrėjai, Kovo 11-osios akto signatarai, garbūs teisininkai, teisėjai, mokslininkai, svečiai iš užsienio – Latvijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldovos konstitucinių teismų pirmininkai, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo atstovas.
Prezidentė pabrėžia, kad, prieš 23 metus referendume priėmę Konstituciją, Lietuvos piliečiai kartu pasiryžo kurti ir ginti darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.
Po to, kai Seimas slaptu balsavimu nepritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės antrai kandidatūrai į Generalinio prokuroro pareigas (Kaišiadorių apylinkės teismo vadovės Editos Dambrauskienės), trečioji valdžia, panašu, nutarė parodyti, kas Lietuvoje tikrasis šeimininkas, ir nurodyti Prezidentei jos vietą.
Tai, kas Lietuvoje yra trečioji valdžia, labai nuoširdžiai ir lakoniškai „Žinių radijui“ laidoje „Aktualioji valanda“ išsakė prokuroras Julius Rėksnys.
Diskutuojant apie susidariusią padėtį, kaip vieną iš teigiamų Generalinio prokuroro skyrimo variantų jis nurodė Lenkijos pavyzdį, kurioje Generalinį prokurorą renka teisėjų taryba kartu su visuotiniu prokurorų susirinkimu. Laidos vedėjui Aurimui Peredniui paklausius, kuo dėti čia teisėjai ir kaip tokiu atveju žiūrisi teisėjų ir prokurorų atskirumas teismuose, J. Rėksnys pareiškė, kad „tai yra vienoje, beveik vienoje, valtyje sėdintys žmonės“. To „beveik“ galėjo ir nesakyti.
Keisti dalykai dedasi Lietuvoje. Žmonės, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai referendumu patvirtinę Konstituciją, kitaip nei visame pasaulyje, staiga sužino, kad ten esą parašyta žymiai daugiau, o neretai ir kitaip, nei visi matė ir suprato balsuodami už pačią Konstituciją.
Suprantama, kad visko surašyti Konstitucijoje neįmanoma, o ir parašytą žodį kartais suprantame skirtingai. „Perskaityti“ Konstitucijos tekstą skirtingose valstybėse turėtų padėti įvairūs teismai. Lietuvoje tai daro Konstitucinis Teismas. Ši sistema reikalinga ir gerai veikė, tačiau, mano galva, pastaruoju metu jos sprendimai tampa vis sudėtingesni, žmonėms nesuprantami ir pernelyg išplėstai komentuojantys Konstituciją. Dažnėja atvejų, kai vietoje Konstitucijos teksto skaitymo, ieškoma „Konstitucijos dvasios“ ir jos pagalba įteisinama tai, ko pačioje Konstitucijoje anksčiau ir su žiburiu nebuvo galima rasti.
Konstitucinis Teismas išplatintame nutarime nurodė, kad per sunkmetį aukštesnes pareigas einančių prokurorų algos sumažintos neproporcingai ir todėl turi būti kompensuojamos.
Konstitucinis Teismas ne pirmą kartą pažymi, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, tačiau tokiais atvejais turi paisyti proporcingumo principo. Tai nebe pirmas Konstitucinio teismo sprendimas, kuris parodo, kad pagal Konstitucinį Teismą solidarumas nėra konstitucinė vertybė.
Lietuva seniai nebeverta demokratinės valstybės vardo. Civilizuotoms valstybėms mes nebepriklausome nuo tos akimirkos, kai savo nuomonę viešojoje erdvėje skelbiančius žmones, įskaitant ir žurnalistus, sumanėme persekioti kaip kriminalinius nusikaltėlius – baudžiamąja tvarka.
Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1-oji ir 155 straipsnio 1-oji dalys numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000-ųjų metų rudenį. Jis galioja iki šiol. Taigi ištisus 14-a metų visi mes, viešai reiškiantis nuomonę asmenys, rizikuojame atsidurti kaltinamųjų suole. Ne tuose teismuose, kur nagrinėjamos civilinės bylos, bet būtent ten, kur teisiami žmogžudžiai ir prievartautojai, narkotikų platintojai ir kankintojai.
