Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
Garsioji „Medvilnės byla”
Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…
Uzbekistanas
Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).
Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !
Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.
Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).
Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).
Maskvai prireikė „valdomo chaoso”
Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).
Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.
Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.
Pataikavimas Kremliui nepadėjo
Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.
Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.
Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…
Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija
Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.
Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.
Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.
Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?
Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.
Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…
Nacionalinė Ispanijos policija Marbelio mieste (Malagos provincija, Andalūzija) sulaikė tris Armėnijos ir Gruzijos piliečius, įtariamus ryšiais su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis. Tai – Armėnijos pilietis A.S., gyvenęs Lietuvoje, o taip pat du Gruzijos piliečiai – L.B. ir I.P. Šią informaciją pateikė RIA Novosti agentūra.
Šių asmenų sulaikymas – tai tos pačios operacijos, kada šių metų birželio pabaigoje Ispanijos teisėsauga sučiupo 129 asmenis iš armėnų mafija tituluojamos grupuotės, tęsinys. Priminsime, 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei, vienijusiai armėnų tautybės asmenis (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys”). Tąsyk atliktos 74 kratos šiuose Ispanijos miestuose – Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Detalių apie rugpjūčio 5-osios suėmimą nėra daug. Tačiau žinoma, kad trys vyrai sučiupti viename iš Marbelio miesto restoranų, kur jie susirinko, įtariama, aptarti smulkmenų, kaip nužudyti atstovus iš konkuruojančios nusikalstamos grupuotės, ir tuo pačiu pademonstruoti savo jėgą bei įtaką Europoje.
Visi trys suimtieji kaltinami pasikėsinimu nužudyti, dokumentų padirbinėjimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pas juos aptikti padirbti ukrainietiški ir lenkiški dokumentai (pasai), išduoti jų vardu.
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas šių metų birželio mėnesį, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo šių metų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas A. S. po to, kai buvo surengtas pasikėsinimas į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę Valensijoje, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kada šalyje sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai.
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus
Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.
Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno, partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.
Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.
Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.
Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.
Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.
Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.
Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.
Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Redakcija / Ouest-France
Politiniai pabėgėliai išvažiuoja iš Rusijos į Baltijos šalis. Juos ten pasirengusi priimti ne tik rusakalbė bendruomenė, bet ir valstybė. Lietuvai tai būdas palaikyti rusų pilietinę bendruomenę Kremliaus akyse, sakoma Ouest-France redakciniame straipsnyje.
41-rių Jevgenijus Titovas yra vienas iš vis skaitlingesnių Rusijos piliečių, kurie stengiasi gauti politinį prieglobstį Lietuvoje, kuri anksčiau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o vėliau tapo ryžtinga ir provakarietiška ES ir NATO narė, atvirai kritiškai nusiteikusi Krymo atžvilgiu, rašo straipsnio autoriai.
„Kai aš atlikau žurnalistinį tyrimą apie (Rusijos pastatytą) Krymo tiltą, mano draugai gavo laiškelį, kad aš nužudytas“, – pasakoja Jevgenijus Titovas Vilniuje.
Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.
Gavęs draugo patarimą, jis 2016 metais atvažiavo į Lietuvą po to, kai sulaukė daugiau grasinimų mirtimi už savo straipsnius apie korupciją, susijusią su to tilto, jungiančio Krymą su Rusija, statyba. Liepos mėnesį „Novaja gazeta“ žurnalistas gavo ten politinio pabėgėlio statusą, sakoma straipsnyje.
32-jų metų Vsevolodas Černozubas vienas iš pirmųjų atvyko į Lietuvą 2013 metų gruody, rašo redakcija. Opozicinės partijos „Solidarnost“ vadovybės narys nusprendė išvažiuoti dėl šiurkščių represijų, prasidėjusių po masinių protestų prieš Vladimiro Putino iškėlimą trečiam prezidento mandatui 2012 metų gegužės mėnesį.
Lietuva atvirai remia rusų opoziciją ir priima disidentus. „Vienas iš principų mūsų santykiuose su Rusija – remti pilietinę visuomenę“, – pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Nuo 2013 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija kiekvieną pavasarį rengia forumą Rusijos opozicijai. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, laikomas vienu iš aršiausių Kremliaus kritikų, irgi ten organizuoja forumą žmogaus teisių tema, rašo redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sulaukus Lietuvos parlamento paramos, disidentams pavyko skverą priešais Rusijos ambasadą Vilniuje pervardyti 2015 metų vasario 27 dieną nužudyto rusų opozicijos lyderio vardu, – dabar skveras vadinasi „Boriso Nemcovo aikštė“, praneša redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien Jevgenijus Titovas dirba labai populiaraus trijose Baltijos šalyse naujienų portalo Delfi rusiškoje tarnyboje. Vsevolodas Černozubas kartu su draugais įkūrė saitą Russia tomorrow („Rusija rytoj“), ironizuodamas Rusijos valstybinį kanalą RT, anksčiau žinomą kaip Russia Today („Rusija šiandien“), sakoma straipsnyje.
Disidentai bendradarbiauja ir su rusakalbe bendruomene, kuri kartais gina Kremliaus poziciją. Ši bendruomenė sudaro 6% tos mažos Baltijos valstybės su 2,9 mln. gyventojų, pažymi straipsnio autoriai. „Keista, bet tie žmonės, čia gyvenantys dar nuo sovietinių laikų, kartais didesni Putino šalininkai, nei patys Rusijos piliečiai“, – apgailestaudamas sako Vsevolodas Černozubas.
Krymo aneksija iš Ukrainos pažadino trijų Baltijos valstybių, nutraukusių ryšius su Sovietų Sąjunga 1991 metais, gyventojų nuogąstavimus dėl galimos naujos agresijos, pažymi Ouest-France. Ir „lietuvių baimės visiškai pagrįstos“, primygtinai tvirtina Vsevolodas Černozubas.
Šveicarijos ekonomikos ministras Johanas Šneider-Amanas grįžo iš kelionės po Viduriniąją Aziją. Jis mato tame regione potencialą Šveicarijos kompanijoms, kurių veikla susijusi su infrastruktūromis, energija ir iš dalies finansinėmis paslaugomis, praneša Le Temps žurnalistai Bernaras Viutrichas ir Kristofas Lencas.
Vadovaudamas 35 žmonių delegacijai, jis pabuvojo Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane ir Kirgizijoje, ir jas visas interesuoja naujas Kinijos Šilko kelio projektas. Econmiesuisse kompanijos vadovas Haincas Kareris, lydėjęs ekonomistų delegaciją, konstatavo „milžiniškus skirtumus“ tarp keturių aplankytų šalių politinių sistemų. „Korupcijos tema labai stipri, kaip ir anksčiau“, – apgailestavo jis.
„Kaip Jūs vertinate Viduriniosios Azijos potencialą?“ – paklausė žurnalistai ekonomikos ministro.
„Jis realus, – atsakė Šneider-Amanas. – Azerbaidžano ir Kazachstano žaliavų pozicijos geros. Uzbekistane man padarė įspūdį, kad žmonės demonstruoja norą viską paimti į savo rankas ir nepalikti likimo valiai. Toks mentalitetas leis formuoti partnerystės santykius“.
„Sunkiau yra vertinti Kirgiziją, – sakė ministras. – Verslininkiškas požiūris ten ne taip juntamas. Pramonė mažiau pristatoma, šalis labiau priklausoma nuo žemės ūkio. Automobilių parkas rodo, kaip skiriasi situacija: jeigu Uzbekistane daug naujų automobilių, tai Kirgizijoje daugelis važinėja labai senomis mašinomis“.
„Politinės sąlygos tose šalyse leidžia joms progresuoti?“ – pasidomėjo žurnalistai.
„Tai vienas iš svarbiausių klausimų, – mano Šneider-Amanas. – Šiuo momentu aš galiu pasakyti, kad mes susitarėme su Uzbekistano ekonomikos ministru vėl pasimatyti ir pasikalbėti apie Šveicarijos paramą švietimo, inovacijų ir skaitmeninimo srityse. Jis pažadėjo parengti programą“.
„Keliaudamas su delegacija Jūs gavote daug informacijos apie naujo Šilko kelio projektą. Ar tai utopija, ar rimtas projektas, kuriame gali dalyvauti Šveicarija?“
„Tai ne utopija. Kuryko uostas prie Kaspijos jūros dar mažai tenaudojamas. Bet jis rodo, kad Kazachstanas nori dalyvauti toje iniciatyvoje. Tai aiškiausias iš visų tos didžiulės šalies sumanymas, rodantis norą integruotis į būsimą rytų–vakarų transporto ašį. Ir jis priartina ją prie Kinijos“, – mano leidinio pašnekovas.
„Ar yra rizikos, kad Kazachstanas pakeis savo priklausomybę nuo Rusijos į priklausomybę nuo Kinijos?“ – klausė žurnalistai.
„Tai delikatus klausimas. Aš jį paliečiau kalbėdamas su savo pašnekovais. Jie kaip ir anksčiau gerai supranta Vladimiro Putino politiką. Asmeniškai aš pirmiausia vertinu prekybines ir technologines projekto galimybes, o ne riziką. Kinija – vienintelė šalis, turinti būtiną politinį ir finansinį mechanizmą greitoms investicijoms į tokį projektą. Jos įtaka tik didės. Aš pasistengsiu pasiekti, kad Šveicarija remtų Azijos infrastruktūrinių investicijų banką, kuris finansuos tą projektą. Tokie įsipareigojimai saugo ir mūsų interesus“, – mano Šneider-Amanas.
„Tokių ekonominių delegacijų tikslas – atverti užsienio rinkos duris Šveicarijos investuotojams. Jūs jau lankėtės Irane 2016 metais. Po to sekė Amerikos grasinimai sankcijomis toje šalyje veikiančioms kompanijoms. Ar tai nerodo, kad Jūsų pastangos bergždžios?“ – klausia žurnalistai.
„Tokie pavojai riboja mūsų pastangų veiksmingumą, ypač tokioje srityje, kaip mašinų gamyba. Tačiau aš remiuosi idėja, kad viskas susireguliuos ir Iranas grįš į pasaulinę ekonominę bendriją. Ir Šveicarija suvaidins gynėjos bei tarpininkės vaidmenį“, – atsakė ekonomikos ministras.
„Nė vienas šveicarų verslininkas man dar nesakė, kad jis nebegali dirbti Irane. Aš tam tikra prasme gerbiu JAV prezidentą, kuris yra verslininkas. Juk jo šalis sukonstravo pasaulinę ekonomikos tvarką, ir aš abejoju, kad Trumpas iš tikrųjų panorės viską išmesti už borto“, – sakė Šneider-Amanas.
Iš skandalų neišbrendantis Jozefas Blateris. Youtube.com nuotr.
Neseniai įvyko buvusio Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos vadovo Jozefo Blaterio „privatus susitikimas“ su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau daug įdomiau, kokia proga FIFA prezidentas prieš keliolika metų Maskvos restorane gėrė konjaką su Rusijos „kortų karaliumi“?
Parodęs pirštu į parako statinę
Likus mėnesiui iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios, Vokietijos TV kanalas ARD pranešė, kad Rusija neįsileidžia jiems kuriančio žurnalisto Hajo Zepelto (Hajo Seppelt). Dėl to subruzdo žurnalistų organizacijos, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir net kanclerė Angela Merkel pakėlė balsą. Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) paskelbė oficialų pareiškimą Rusijos pusę turint paaiškinti tokį akibrokštą. Rusijos pasiuntinybė Vokietijoje pripažino, kad šis žurnalistas įrašytas į nepageidaujamų jų šalyje asmenis, tačiau viza jam išduota ir jis galės dirbti čempionate tokios pačiomis teisėmis kaip ir visi.
Viskas baigėsi tuo, kad Zepeltas pats atsisakė vykti Maskvą, kaip pasakė kolegoms – nusprendė kartu ARD vadovais, iš Federalinės kriminalinės policijos tarnybos (BKA) ataskaitos sužinoję, kad Rusijoje jis negalėsiąs jaustis saugus. Tą patį jam patarė ir užsienio reikalų ministras. Mat Rusijos tyrimų komitetas irgi pasakė savo žodį: žurnalistui būnant Rusijos teritorijoje tyrėjai pasistengsią apklausti žurnalistą baudžiamojoje byloje, iškeltoje buvusiam šalies dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui. Į JAV pabėgęs ir žiniasklaidoje visaip išgarsėjęs pabėgėlis Grigorijus Rodčenkovas tėvynėje įtariamas piktnaudžiavimu ir kitais nusikaltimais.
Vienas Valstybės dūmos deputatas apie vokiečių žurnalistą pasakė: jis „vykdo užsakymą diskredituoti Rusijos sportą“. Daugelis Rusijoje ant jo griežia dantį: „Vakarų užsakymu jis sutrypė į purvą didžiąją sporto valstybę“. Šiaip jau jis išgarsėjo kaip atkakliausias kovotojas su draudžiamų preparatų vartojimu sporte. Jo sukurtose dokumentiniuose filmuose tuo kaltinami ne vienos valstybės sporto veikėjai: buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Kinijos, Kenijos, Meksikos, Šiaurės Korėjos, Didžiosios Britanijos. Britams atėjo eilė po to, kai ARD parodė tris filmus su liudijimais prieš Rusijos sporto veikėjus. Rusai labiausiai ir nukentėjo: Tarptautinis olimpinis komitetas neleido Rusijai dalyvauti 2016 vasaros žaidynėse Brazilijoje kaip valstybei, tas pats atsitiko šių metų žiemos žaidynėse Japonijoje ir tuo, atrodo, nesibaigs.
Naujame filme, parodytame šių metų pradžioje, Zepeltas suteikė žodį Jungtinėse Valstijose slapstomam Rodčenkovui ir pasakė, kad jo pėdsakus uostinėja Rusijos specialiosios tarnybos; Rusijos olimpinio komiteto vadovas esą pareiškęs: „Rodčenkovą reikia sušaudyti!“ Likus kelioms savaitėms iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pradžios, buvęs laboratorijos vadovas vėl prabilo – šį sykį apie tai, kad 2014 metais buvo suklastoti Rusijos futbolininkų dopingo kontrolės mėginiai: esą sporto ministras Vitalijus Mutka jam nurodęs, kad neturi būti „teigiamų“ (rodančių vartojus draudžiamus preparatus) futbolininkų mėginių. „Jis buvo mano viršininkas, ir aš padariau taip, kaip jis įsakė.“ (Rusijos rinktinei šiame čempionate didele persvara nugalėjus pirmuosius du varžovus, JAV dopingo kontrolės tarnybos vadovas paragino FIFA patikrinti Rusijos futbolininkus, kaip tai daroma sportininkams nelauktai pasiekus labai gerų rezultatų.)
Vokiečių žurnalistas tvirtina, kad Rusijoje gyvuoja valstybės palaikoma dopingo sistema su didžiuliu priedangos aparatu, iš kur ir tampoma už virvučių. Visas sportas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas vyriausybės ir Sporto ministerijos. Valstybės įvaizdžiui ir prestižui pasaulio akyse pagerinti nėra tinkamesnio instrumento nei sportas. Dėl to ir olimpinės žaidynės Sočyje, ir Pasaulio futbolo čempionatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „geriau nei kas kitas pasaulyje suprato, kad per sportą galima daryti politiką. Tamsiąją pusę mėginama pakišti po dangčiu, tačiau tai yra kaip parako statinė, kuri kada nors tikrai sprogs.“ Dėl šių žodžių ir visa kita Hako Zepeltas Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „parsidavėliu žurnalistu“. O į Maskvą atsisakė vykti todėl, kad esą „išsigando“.
Buvusio prezidento padangėje lieka apsiniaukę
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čempionato dienomis priėmė keleto valstybių vadovus, o neseniai įvyko jo „privatus susitikimas“ su vienu „aistruoliu“, atvykusiu, kaip paaiškino žurnalistams, „pasimėgauti Pasaulio čempionatu“. Pats atvykėlis, buvęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos prezidentas Jozefas Blateris, valstybinei naujienų tarnybai TASS pasakė, kad „truputį pasikalbėjome, be kita ko, prisiminėme 2010 m. gruodžio 2 d. įvykius (tą dieną FIFA vykdomojo komiteto nariai balsavo dėl to, kurioms dviem valstybėms suteikti teisę rengti 2018/2022 metų Pasaulio futbolo taurės turnyrus, nugalėjo Rusija ir Kataras – red.). Tada jis (Putinas – red.) buvo vyriausybės pirmininkas. Jam pranešė, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą ir jis tuojau pat atskrido į Ciurichą, kur surengė spaudos konferenciją. Toliau mes kalbėjomės tik apie pasaulio čempionatą“. Jau anksčiau Blaterio spaudos sekretorius pranešė žurnalistams, kad buvusį FIFA vadovą atvykti į Pasaulio čempioną pakvietė Rusijos prezidentas, su kuriuo jį daug metų sieja „artimi santykiai“, Rusija įgijo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą tuo laikotarpiu, kai FIFA prezidentu buvo Blateris.
FIFA emblema
Rusiškai rašantis armėnų leidinys (Rusarminfo.ru) pranešė, kad Blaterį kelionėje į Maskvą atlydėjo sugyventinė ir ta „labai graži moteris, kurios nuotrauka kabo labiausiai matomoje vietoje Blaterio namuose Ciuriche“, esanti armėnė. NTV priminė ankstesnius Jozefo Blaterio žodžius, kad Pasaulio čempionato Rusijoje rengėjų pastangos nusipelno didžiausių pagyrimų ir kad jis iki paryčių negalėjo užmigti po Rusijos rinktinės pergalės prieš Egiptą. Dar kiti parašė, kad atvyko 82 metų „buvęs“ ir tiek.
Tuo tarpu didieji leidiniai pasistengė paaiškinti, kodėl „Putino kvietimu“. RT: FIFA etikos komitetas nušalino Blaterį nuo veiklos, susijusios su futbolu, šešeriems metams ir jis atvyko į Pasaulio čempionatą kaip privatus asmuo. TASS paaiškino, dėl ko nušalino: jo nurodymu FIFA pervedė 2 milijonus Šveicarijos frankų Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA) prezidentui Mišeliui Platiniui 2011 metais. Tačiau „Blaterio atvykimas nėra FIFA etikos komiteto sprendimo pažeidimas, nes buvęs futbolo veikėjas pasaulio čempionato rungtynes lanko kaip privatus asmuo“. RBK pranešė ne tik apie FIFA etikos komiteto sprendimą: 2015 metų rugsėjį Blateriui ir Platiniui iškėlė baudžiamąją bylą. Pagrindas pradėti tyrimą buvo tai, kad Blateris išmokėjo Platiniui 2 milijonus Šveicarijos frankų kaip atlygį už darbą specialiuoju patarėju FIFA 1998–2002 metais. 2018 metų gegužę prancūzų leidinys „Le Monde“ pranešė, kad Platinis atleistas nuo visų kaltinimų.
Apie tai, kad „Šveicarijos prokuratūra atsiėmė kaltinimus buvusiam UEFA prezidentui dėl korupcijos“, gegužės pabaigoje paskelbė daugybė rusiškai rašančių leidinių. Esą tai leidiniui „Le Monde“ pasakė Platinio interesams atstovaujantis advokatas, gavęs prokuroro laišką: byla nutraukiama trūkstant įkalčių. Pats Blateris Twitter‘yje parašė: „Tai geras ženklas man. Aš nekantriai laukiu tolesnių įvykių.“ Laukia greitai stosiant giedrą Blaterio padangėje ir daugybė jo gerbėjų Rusijoje. Tuo tarpu tolesni įvykiai gali susiklostyti ir priešingai jų lūkesčiams. Blateris jam iškeltoje byloje įtariamas aplaidžiu pareigų vykdymu ir grobstymu, taigi 2 milijonai frankų Platiniui – tik vienas epizodų. Kita vertus, Platinio advokatas žurnalistus suklaidino. AFP prokuratūroje sužinojo: tyrimas dėl korupcijos buvusio UEFA prezidento atžvilgiu nenutrauktas ir radusis naujų įkalčių jis bus tęsiamas toliau.
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Blateris pastarąjį kartą viešai lankėsi užsienyje 2015 metų vasarą – kaip tik Rusijoje, kai Sankt Peterburge vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos turnyro burtų traukimo ceremonija. Tada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė FIFA prezidentą Jozefą Blaterį esant ypatingai nusipelniusį tarptautinį sporto veikėją. „Jeigu kas ir vertas Nobelio premijos, tai būtent tokie žmonės“, – pasakė jis šveicarų TV ir radijo kompanijai RTS. Jis asmeniškai netikįs nė vienu žodžiu iš to, kas kalbama apie Blaterio korupciją. Žurnalistai prisiminė kolegos Endriu Dženingso žodžius, kodėl Blateris vengia rodytis už Šveicarijos sienų – kurio nors miesto gatvėje sustos policijos automobilis ir šerifas pasakys: „Prašom sėstis, ponas Blateri“. Tuo tarpu Rusijoje jis gali jaustis saugus.
Neregėto masto sąmokslas
Beje, ir Jozefas Blateris – tik vienas įtariamų tyrime, kurį nuo 2015-ųjų pavasario atlieka Šveicarijos prokurorai. Visuomenė apie tai sužinojo po to, kai gegužės 27-osios ankstyvą rytą šveicarų policija Ciuricho viešbutyje sulaikė penkis aukšto rango FIFA veikėjus. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad sulaikytieji ir kiti su FIFA susiję asmenys įtariami „kriminalinio pobūdžio“ veikimu ir „neteisėtu praturtėjimu“ vykstant varžytuvėms dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus. Šveicarai taip pat pranešė, kad tyrimą dėl galimos korupcijos FIFA veikloje nepriklausomai nuo jų, tačiau derindama veiksmus atlieka su JAV teisingumo ministerija.
Amerikiečiai ta proga žurnalistams prikalbėjo tiek ir tiek. JAV generalinė prokurorė Loreta Linč pasakė, kad Federalinis tyrimų biuras su kitomis žinyboms atskleidė iki tol neregėto masto sąmokslą: pradedant 1991 metais dvi futbolo valdininkų kartos, naudodamosi savo postais, ėmė „milijonų dolerių“ kyšius iš marketingo kompanijų mainais į komercines teises FIFA turnyruose. JAV mokesčių tarnybos vadovas Ričardas Veberis: geriausi pasaulio finansų detektyvai ir šios srities specialieji agentai išaiškino sudėtingas pinigų plovimo schemas, aptiko dešimtis milijonų dolerių, slepiamų lengvatinio apmokestinimo zonose – Honkonge, Kaimanų saloje, Šveicarija. „Iš tikrųjų vyko pasaulinis sukčiavimo čempionatas ir dabar mes parodėme FIFA raudonąją kortelę“. FTB direktorius Džeimsas Komis: „Šveicarijoje suimti asmenys reguliariai naudojosi amerikiečių finansine sistema savo transakcijoms slėpti“.
FTB visą tai narpliojo ketverius metus, o ant pėdsakų užėjo tirdami kai kurių Rusijos organizuotų nusikalstamų grupuočių veikimą. „The New York Times“ parašė amerikiečių tyrėjus supratus, kokį milžinišką darbą reikia atlikti, kad būtų iki galo atskleistos „galingiausios sportinės organizacijos“ paslaptys. Teisingumo ministerijos atstovas: „Procesas gali užtrukti ne vienerius metus“.
2016 metų pavasarį FIFA pripažino tyrėjų išvadą, kad buvo papirkinėjami vykdomojo komiteto nariai, kurių balsai lėmė 1998 ir 2010 metų pasaulio čempionatų šeimininkais būti Prancūziją ir Pietų Afrikos Respubliką. FIFA teisininkai kreipėsi į Niujorko apygardos teismą, kur atkeliavo FIFA valdininkų korupcijos byla, su prašymu pripažinti organizaciją nukentėjus nuo atsakovų ir išieškoti iš jų ne mažiau kaip $38 milijonų žalai atlyginti; žala gali ir padidėti, nes federacija tebekenčia dėl jos reputacijos pažeminimo.
FTB ir antrankiai
2017 metų pavasarį Prancūzijos prokuratūra ėmėsi tyrimo dėl galimo papirkinėjimo renkant šalis, 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų šeimininkes. Įtariama korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamas susitarimas. Prancūzų tyrėjai apklausė buvusį FIFA prezidentą Jozefą Blaterį. Šveicarijos tyrėjai daugiau tylėjo. Praėjusių metų vasaros pradžioje šios šalies generalinis prokuroras Michaelis Lauberas žiniasklaidai pranešė, jog tiriamos 25 bylos dėl korupcijos Tarptautinėje futbolo federacijoje.
Toliau iškinamasi dėl įtarimą keliančių 172 pervedimų Šveicarijos bankuose tuo laikotarpiu, kai buvo varžomasi dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų turnyrus. 2017 metų pabaigoje „Le Monde“ parašė, kad praėjus 7 metams tuos rinkimus dengia „paslapties skraistė“. Šveicarijos prokurorai patikrino 180 pranešimų su įtarimais pinigų plovimu. Iš 22 tada balsavusiųjų FIFA vykdomojo komiteto narių trylika buvo nušalinti, pasitraukė arba jų veiksmai tiriami.
Šių metų vasario pradžioje sužinojome, kad Jungtinėse Valstijoje vykdomas platus tyrimas dėl didžiausių tarptautinių organizacijų (Tarptautinis olimpinis komitetas, futbolo ir lengvosios atletikos federacijos) ir marketingo kompanijų galimai neteisėtos veiklos. JAV prokurorai atkreipė akis į kompaniją „Helios Partners“, kuriai padedant ne viena valstybė laimėjo teisę rengti didelius sporto forumus. Amerikiečių manymu, rašoma, Rusija gavo teisę vykdyti 2014 olimpiadą Sočyje ir dabar pasaulio čempionatą padedant ir šios kompanijos neteistiems veiksmams. Kitame tyrime, „New York Times“ duomenimis, aiškinamasi įtarimus Alimžanui Tochtachunovui („Taivančik“). „Be valstybinių suėmimo orderių ir šaukimų į prisiekusiųjų teismą, amerikiečių leidinio autoriaus nuomone, gali būti kaltinamųjų išvadų, laikomos paslaptyje iki to momento, kai korumpuoti Rusijos veikėjai pasirodys tokiose vietose, kur juos galima suimti ir perduoti į JAV teisingumo rankas.“
PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone
Visiškai neseniai „The Daily Beast“ suteikė žodį škotų žurnalistui Endriu Dženingsui: „FTB tyrimas dar toli gražu nebaigtas.“ Britų leidinys pritaria savo pašnekovui: „Žaidimas dar nebaigtas.“ Škotų žurnalistas penkiolika metu tiria korupciją aukštuosiuose FIFA sluoksniuose, parašė apie tai ne vieną knygą. „Blateris ir FIFA vadovybė atitinka visus organizuotos nusikalstamos grupuotės požymius, – prieš keletą sakė vokiečių leidiniui „Bild am Sonntag“. – Korupcijos ir apgaulės mastas užgniaužia kvapą.“ Jis tvirtina, jog pradedant 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatu teisė rengti šiuos turnyrus buvo perkama. Kai kuriais atvejais ne tiek šalys geidė tapti rengėjomis per kyšius, kiek jų reikalavo balsuotojai.
Kaltindamas kitus pripažino buvus slaptą susitarimą
2015 metų spalio pradžioje FIFA etikos komitetas nušalino Jozefą Blaterį ir Mišelį Platinį nuo pareigų 90 dienų. Paskutinėmis mėnesio dienomis Blateris Rusijos naujienų tarnybai TASS kiek praskleidė tiek triukšmo sukėlusių rinkimų kulisus. Anot jo, 2010 metais buvo vidinis įsitikinimas, kad vienas Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje – Rytų Europos valstybėje dar ne karto nebuvo tokio turnyro, o 2022-ųjų metų varžybų rengėja regėjosi JAV. Tad pasaulio čempionatų šeimininkėmis būtų tapusios dvi pagrindinės politinės pasaulio jėgos. Viskas klostėsi sklandžiai iki Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi susitikimo su Kataro princo įpėdiniu – dabartiniu emyru. Tada Sarkozi pasakė Platiniui, kad 2022 metais neblogai būtų nuvažiavus į Katarą. Tai sumaišė visas kortas. Rinkimuose amerikiečiai turėjo laimėti prieš Katarą santykiu 12:10. Tačiau po to keturi Europai atstovaujantys FIFA vykdomojo komiteto nariai perėjo į Kataro pusę. Užuot džiaugęsi dviem puikiais pasaulio čempionatais, Rusijoje ir JAV, „mes kalbame apie FIFA krizę“.
Šis Blaterio interviu žiniasklaidoje sulaukė piktų, net sarkastiškų atgarsių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: iki šiol visi manė, kad pasaulio čempionatų rengėjai išrenkami balsavimu, tuo tarpu Blateris pripažįsta, kad dėl to galima tiesiog susitarti! Futbolui padedant, gelia vokiečių laikraštis Blateriui ir Putinui, „mūsų žydrojoje planetoje vis dėlto surado vienas kitą du žmonės, apie kuriuos ir nepagalvosi, kad jie galėtų turėti bičiulių“. Blaterio žodžiais itin pasipiktinta Didžiojoje Britanijoje, kuri 2010 metų rinkimuose triuškinamai pralaimėjo Rusijai. „The Telegraph“ suteikė žodį Anglijos futbolo asociacijos direktorių tarybos pirmininkui Gregui Daikui: norėta susitarti dar iki balsavimo, tad galima teigti buvus sandėrį. Anglai savo paraiškos palaikymui išleido 21 milijoną svarų sterlingų ir dabar būtų neblogai susigrąžinti šiuos pinigus. Laikraštis „The Australian“: tai kam Australija, irgi pretendavusi į 2018 metų turnyro šeimininkes, išleido 45 milijonus savo dolerių, jeigu iš anksto buvo susitarta, kad čempionatas teks Rusijai? Britų „Mirror“ sarkastiškai klausė, ar tik Blateris nesiekia apsišaukti nepakaltinamuoju: užsimojęs apjuodinti Platinį jis apkaltino pats save – ar tai ne beprotystė? Ar tik nesirengia Blateris, šitaip dėkojantis Vladimirui Putinui už paramą, prašytis politinio prieglobsčio Rusijoje – nepavykus apsimesti bepročiu?
BBC atkreipė dėmesį, kad TASS neteisingai išvertė į rusų kalbą Blaterio pasakyta angliškai: „Dėl čempionatų, mes susitarėme, kad tai bus Rusija, nes Rusijoje, Rytų Europoje (…), o 2022 metais grįšime į Ameriką.“ Ne „buvo vidinis įsitikinimas“, o tiesiog „susitarėme“… Beje, leidiniui „The Financial Times“ Blateris papasakojo apie aukštųjų FIFA vadovų sprendimą dėl 2018 metų pasaulio čempionato („suderintą, tačiau ne raštiškai“) be kokių nors dviprasmybių: „Susitarėme, kad palaikysime dvi didžiąsias valstybes: Rusiją ir JAV.“ Balsavimą dėl JAV sužlugdė Platinis, atidavęs savo balsą Katarui. Tada pralaimėjusios šalys pradėjo „FIFA žlugdymo kampaniją.“
Su žmogumi, kuris aplošė pusę pasaulio
Rusijai laimėjus FIFA vykdomajame komitete vykusius rinkimus dėl 2018 metų pasaulio čempionato, jau po kelių dienų Rusijos paraiškos pateikimo komiteto narys, FIFA garbės narys Viačeslavas Koloskovas papasakojo apie tai, kas „laikyta paslaptyje ir tik dabar galima atskleisti“. Vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas ne tik žodžiais palaikė paraišką, tačiau ir slapta susitiko su mažiausiai trečdaliu FIFA vykdomojo komiteto narių. Aktyviai talkino dirigentas Valerijus Gergijevas, atvedęs Blaterį, gerą savo pažįstamą, į Rusijos komitetą. Pats Koloskovas pažįstamas su Blateriu nuo 1980 metų, jie buvo nenugalima pora teniso kortuose. „Aš buvau 100% tikras, kad savo balsą Blateris atiduos už Rusiją.“
Tada, 2010-ųjų pabaigoje, kai Ciuriche Jozefas Blateris paskelbė Rusiją tapus 2018 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininke, Maskvos delegacijos nariai netvėrė savo kailyje, o pirmoje eilėje sėdėjęs milijardierius Romanas Abramovičius nė nemirktelėjo. Tarytum būtų žinojęs, pastebėjo vienas žurnalistas, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvęs britų specialiosios tarnybos MI-6 agentas Kristoferis Stilas irgi aiškinosi, kaip Rusijai pavyko gauti teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Jo duomenimis, svarbų vaidmenį suvaidino Abramovičius (vieno garsiausių Anglijos futbolo klubų savininkas) ir kiti oligarchai, taip pat valstybinė kompanija „Gazprom“. Rusijos futbolo akademijos prezidentą Abramovičių pirmą kartą tarp aukštų FIFA veikėjų pastebėjo 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje; ten vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu jis bendravo ir su Blateriu. 2013 metų gruodį milijardierių, savo ištaigingąja jachta užplaukusį į Niujorką, apklausė FTB. Jo advokatas paaiškino amerikiečius domėjusius, kokiu būdu Rusija gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą – amerikiečiai įtaria šiame reikale buvus „korupcijos sudedamąją“.
2016-aisiais FIFA partneriu tapo Rusijos valstybinė kompanija „Gazprom“. Žurnalistai atskleidė, kad likus kelioms dienoms iki balsavimo viena „Gazprom“ bendrovių sudarė sutartį su Kipro naftos kompanija „Petrolina“, priklausančia FIFA vykdomojo komiteto nariui; po kontrakto pasirašymo „Petrolinos“ pajamos padidėjo vienu trečdaliu. Tas vykdomojo komiteto narys iš pradžių neigė: „Ne, ne, ne. Mes neturime jokių santykių su „Gazprom“. Kai vokiečių dokumentinio filmo kūrėjai jam parodė dokumentus, ėmė teisintis, jog Rusijos kompanija – viso labo klientė, o ne partnerė. Šis FIFA veikėjas turėjo reikalų ir su Kataru: viena valstybinių kompanijų nupirko iš jo žemės sklypą Kipre už 32 milijonus eurų. „Tai neturi nieko bendra su tuo, už ką aš balsavau, – gynėsi Kipro milijonierius. – Niekas nežino, kaip aš balsavau.“
Šių metų pradžioje „Mail on Sunday“ parašė apie Australijos rašytojos ir futbolo veikėjos pokalbį su Blateriu. 2010 metais, likus keliems mėnesiams iki balsavimo FIFA vykdomajame komitete, jis asmeniškai tarėsi su Kataro valstybiniu TV kanalu „Al Jazeera“ (dabar – „BeIN Sports“), kad šis pervestu FIFA 100 milijonų dolerių ir taip padėtų šaliai laimėti teisę rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą. Tą patį tvirtino ir vienas buvęs FIFA veikėjas: Blateris vadovavo, o jam talkino UEFA prezidentas Mišelis Platinis…
Rusijos žiniasklaidoje Kataro klastos irgi smerkiamos. Ir piestu stojama už Rusiją – tiesiog nekaltas avinėlis nuožmių plėšrūnų puotoje. Taip, Sporto ministras Vitalijus Mutka siuntinėjo laiškus FIFA vykdomojo komiteto nariams dėl „abipusių interesų“, tačiau tai – tik standartinė tokiais atvejais kalbos figūra. Viename laiške rašoma apie „partnerystę balsavimo metu“, tačiau tai, rusų galva, irgi tik kalbos grožybė… Tuo tarpu esama tam tikrų įkalčių, kad Rusija ir Kataras galėjo veikti netgi išvien. Šios valstybės sudarė sutartį dėl Rusijoje, Jamalo pusiasalyje, slūgsančių milžiniškų gamtinių dujų išteklių išgavimo. Ir energingiausiai šiame reikalą varė tuomečio emyro bičiulis, ilgametis FIFA vykdomojo komiteto narys, galiausiai iki galvos nušalintas nuo pareigų dėl daugybės korupcinių suktybių.
2014 metais vokiečių leidinys „Bild am Sonntag“ įdėjo nuotrauką, kurioje FIFA prezidentą Jozefą Blaterį matome su Alimžanu Tochtachunovu, daugeliui žinomą pravarde (Тайванчик) – su konjako taurėmis rankose; atokiau stovi tas pats Viačeslavas Koloskovas, tuometis FIFA viceprezidentas ir Rusijos futbolo sąjungos prezidentas. Nuotraukos darytos Maskvos restorane „China Club“ dar 2005 metų pradžioje. Jas žurnalistams davė vokiečių specialiosios tarnybos. Blateris dėl jų nesileido į ilgas kalbas: Galima rasti tūkstančius mano nuotraukų su man nepažįstamais žmonėmis. Šito pono aš neprisimenu.“
Alimžanas Tochtachunovas – Taivančikas
„Taivanietis“ dėl tokių žodžių galėjo smarkiai įsižeisti. Tai Vakaruose jį vadina „Rusijos gangsteriu“, o Rusijoje jis – „garsus verslininkas ir mecenatas“. Vladimirą Putiną pirmą kartą pamatė Monte Karle, kai tas ten lankėsi dar būdamas Peterburgo mero pavaduotoju, ir nuo to laiko labai gerbia. Tiesa, Vakaruose jo dosnumas nepripažįstamas. Jis įtariamas dar 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse papirkęs dailiojo čiuožimo varžybų teisėją ir padėjęs Rusijos sportininkei iškovoti aukso medalį. Jo ieško „Interpolas“. Jis laikomas „korupcijos sporte specialistu“. Vokiečių spauda: Tuo metu, kai Rusija kovojo dėl teisės surengti žiemos olimpiadą Sočyje, „Taivanietis“ buvo susitikęs su Rusijos vyriausybės atstovais ir kartu svarstė, kaip pakenkti Zalcburgui – konkurentu. „New York Times“ neseniai jį pavadino „vienu pagrindinių Putino korupcinės veiklos bendrininkų“. Jis pralobo dar Sovietų Sąjungos laikais, pogrindyje lošdamas kortomis. Kalbama, išlošęs vieną milijoną dolerių iš Monako princo.
Taivaniečiu“ vėl susidomėjo FTB. Gal sužinosime, kokia proga „kortų karalius“ ir FIFA prezidentas susitiko Maskvos restorane ir už ką gėrė? „Ar tai buvo vienintelis jų pasimatymas? „Bild am Sonntag“: „Dėl tokių prestižinių renginių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas, vyriausybė, specialiosios tarnybos ir nusikalstamos grupuotės veikia išvien. Tai yra dalis Rusijos užsienio politikos.“
Centre – garsusis Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, pirmadienį pristatęs Kalėjimų departamento veiklos ir valdymo audito išvadas, pabrėžė, kad gavus audito išvadas departamentui pavaldžiose įstaigose matomas visiškas chaosas ir pažadėjo nedelsiant imtis visų priemonių situacijai gerinti. Ministras artimiausiu metu kreipsis į teisėsaugą.
„Neskaidrūs viešieji pirkimai, itin bloga sutarčių vykdymo kontrolė Kalėjimų departamente tapo labiau prasta praktika nei atsitiktinumai, dėl ko valstybei buvo padaryta labai didelė finansinė žala. Tai netoleruotina, artimiausiu metu mes kreipsimės į teisėsaugą“, – teigė teisingumo ministras.
Anot teisingumo ministro, išvadose nurodomas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. Kalėjimo savikontrolės lygis yra vis dar žemas ir tikėtina, kad vis dar palikta terpė neleistiniems pirkimams vykdyti, kurių neidentifikuodavo, o gal ir nenorėjo identifikuoti.
Itin prasti pavaldžių įstaigų kontrolės rezultatai, todėl yra didelis pagrindas nepasitikėti Kalėjimų departamento vidaus kontrolės sistema, kuri šiandien nepajėgi užtikrinti Kalėjimų departamento įstaigų veiklos gerinimo.
„Nėra skaidrumo bei standartų laikymosi“, – kelis kartus pakartojo E. Jankevičius.
Pasak ministro, Kalėjimų departamente buvo įsteigtas padalinys, turintis užtikrinti, kad visi vykstantys korupciniai procesai būtų užkardyti, bet audito metu atlikti tyrimai rodo, kad tokiu padaliniu pasitikėti neįmanoma.
Ministro teigimu, dėl esamos padėties yra kalta pareigūnų nekompetencija, bet tai gali būti ir piktybiškumo požymis.
„Didžiausia atsakomybė tenka aukščiausias pareigas einantiems pareigūnams“, – pabrėžė ministras.
Ministras pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas, be radikalių bei esminių organizavimo pokyčių, turi užtikrinti Vyriausybės programinio siekio skaidrinti biudžetinių įstaigų įgyvendinimą.
„Tai iššūkis ne tik sistemos darbuotojams, bet ir Teisingumo ministerijai“, – teigė ministras.
Ministras pažadėjo, kad Kalėjimų departamente bus sudaryta tarnybinės veiklos komisija. Laukia reorganizacija, finansų kontrolės funkcija, rotacijos principas, viešųjų pirkimo centralizavimas.
Pasak ministro, audito išvados parodė, kad kriminalinė žvalgyba vykdė jai nebūdingą veiklą, pavyzdžiui, dalyvavo Viešųjų pirkimų komisijose.
„Reikalausiu, kad būtų nutraukta avansinių mokėjimo praktika“, – pabrėžė teisingumo ministras.
Visi Meksikos Okampo miestelio policijos pareigūnai buvo sulaikyti, įtariant, kad jie galėjo prisidėti prie kandidato į merus nužudymo, praneša BBC.
Prieš korupciją pasisakęs 64-erių Fernandas Angeles Juarezas ketvirtadienį buvo nušautas prie savo namų.
F. A. Juarezas – vienas iš trijų politikų, vakarinėje Mičoakano valstijoje nužudytų vos kiek daugiau nei per savaitę.
Visoje Meksikoje prieš liepos 1 dieną vyksiančius visuotinius rinkimus jau nužudyta daugiau kaip 100 politikų.
27 Okampo miestelio policininkus ir vietos viešojo saugumo sekretorių sekmadienį rytą sulaikė federalinio saugumo pajėgos. Sulaikytieji kaltinami sąsajomis su nusikalstamomis valstijos grupuotėmis.
Kitą sekmadienį Meksikos gyventojai rinks naują prezidentą, senatorius ir Deputatų Rūmų narius. Be to, rinkėjai spręs, kam atiteks daugiau kaip 3 tūkst. regionų ir vietos valdžios postų.
Tūkstančiai rumunų trečiadienį išėjo į gatves protestuoti prieš baudžiamųjų įstatymų sušvelninimą, apsunkinsiantį kovą su korupcija.
Protestuotojai sostinėje Bukarešte, kur susirinko apytikriai 5 tūkst. demonstrantų, šaukė „Nenusileisime“ ir „Vagys“.
Demonstracijos metu kelis kartus kilo peštynės su policijos pareigūnais. Pareigūnų teigimu, sulaikyti aštuoni asmenys.
Protestuotojai piktinosi pirmadienį šalies parlamento priimtais Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais, kurie, opozicijos teigimu, padės ginti pažeidėjus.
Remiantis pakeitimais, sumažinamas skaičius pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti sulaikytas kardomajam kalinimui. Anot Rumunijos prezidento Klauso Iohanniso, kai kurie pakeitimai bus naudingi valdančiosios Socialdemokratų partijos (PSD) lyderiui Liviui Dragneai, kuris susiduria su kaltinimais korupcija. Jis gali prašyti peržiūrėti jam paskelbtą lygtinį nuosprendį, dėl kurio nuo 2016 metų politikas negalėjo siekti ministro pirmininko posto.
Be kita ko, pagal pakeitimus kriminalinių nusikaltimų tyrimai negalės trukti ilgiau kaip vienerius metus, o tai reiškia, kad bylos bus automatiškai nutraukiamos, jei nebus pateikti jokie kaltinimai. Itin stipriai bus paveikti korupcijos tyrimai, kurie įprastai trunka kelerius metus, kol yra pateikiami kaltinimai.
Rumunija reitinguojama tarp labiausių korumpuotų šalių Europos Sąjungoje, ir kritikai teigia, kad naujosios priemonės tik pablogins padėtį šalyje.
Taip jau sutapo, kad prezidentės D.Grybauskaitės 9-asis metinis pranešimas Seime turėjo būti perskaitytas sekant didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje politinės korupcijos skandalo karštais pėdsakais, todėl šįkart prezidentės ritualinio pasisakymo buvo laukiama su ypatingu dėmesiu, kaip gaisrui šią vasarą išdžiūvusiame miške plintant ažiotažo bangoms, spėliojant – ką prezidentė pasakys apie užgriuvusius įvykius, kokius visų pirma pateiks šiandieninių aktualijų vertinimus.
Kaip nesunku buvo pastebėti, ne vieną politikos apžvalgininką ypač domino toks klausimas – kaip prezidentė paaiškins savo pačios vaidmenį, tramdant ar nevalingai paskatinant oligarchijos užgimimą Lietuvoje. Vieni komentatoriai iš anksto buvo įsitikinę, kad prezidentė pasisakymo Seime metu bus labai ryžtinga, nesustos pusiaukelėje, užsimojusi išgenėti politinės korupcijos hidros galvas, kiti prognozavo, kad šįkart prezidentė ieškos labiau subalansuoto vertinimo, didesnį dėmesį skirdama šalies iškovojimams, tokiu būdu tarsi bandydama praskaidrinti susikaupusias slogias nuotaikas.
Savo ruožtu šių eilučių autorių iš anksto domino ne tik tai, ką šalies vadovė pasakys, bet ne mažesniu laipsniu tai, ką pasistengs nutylėti. Tokiais atvejais nutylėjimai yra ne mažiau iškalbinti dalykai nei retorikos trelės, o kartais būna net taip, kad nutylėjimai, nepatogaus klausimo nuslėpimas, užstojusi pauzė yra pati intensyviausia kalbos forma. Tyla gali net driokstelėti.
Žiūrint šiuo rakursu, privalu iškart pastebėti, kad D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pademonstravo aukštąjį retorikos stilių, labai teisingai sudėliodama akcentus, būdama griežta vertinant negeroves ir drauge vengdama persūdyti žinomas temas. Tačiau neapleidžia įspūdis, kad nutylėti čia buvo ne atskiri niuansai (visko gi neaprėpsi!), o esmių esmė, tarsi bijant net užuomina prasitarti apie mūsų negandų pagrindų pagrindą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia nutylėta esmių esmė yra nepabandytas aptarti klausimas – koks yra oligarchijos Lietuvoje užgimimo, o po to baisingo suvešėjimo mechanizmas. Vien tik žmogaus gobšumo fenomenu to dalyko nepaaiškinsi, ar ne?
Prezidentė savo pranešime kalbėjo ir apie tai, kad atėjo laikas Lietuvoje perkrauti verslo ir politikos santykius. Leiskite ta proga iš naujo jau kažkelintą kartą priminti https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ka-atidenge-uzdenge-nsgk-tyrimo-isvados/, kad kažkas Lietuvos valstybės mechanizme nepataisomai sugedo, kai netrukdomai, dar daugiau – su valstybės institucijų pagalba andai buvo sunaikintas nacionalinis investuotojas LEO.LT. Vartojant tą pačią kompiuterinę terminologiją išplėstiniame kontekste, būtų galima pasakyti, kad tąsyk buvo nulaužta Lietuvos valstybė, o nesugebėjimas pripažinti šios strateginės klaidos mus visus įkalina kvailoje begalybėje, kai lieka tik mechaninio įpročio pasmerktumas kartoti tą patį nesėkmės modelį visuose savo strateginiuose pasirinkimuose. Išbristi iš tokios kvailos begalybės mums be visa ko kito padėtų Dalios Grybauskaitės prisipažinimas, kad tąsyk ji pasirinko ne tą pusę, tačiau dabar jau rodo pavyzdį, kaip būtų galima įveikti uždaro rato begalinį pasikartojimą.
Ar galima patikėti prezidentės pažadu, kad tobulinant teisėtvarkos darbą, politinė korupcija šalyje automatiškai bus pažabota? Kažkada F.Nietzsche kalbėjo, kad yra dviejų tipų visuomenės: karinė ir korupcinė. Tačiau manding mūsų padangėje formuojasi naujojo tipo mišrioji karinė (policinė) – korupcinė visuomenė, sujungianti čia įvardintus priešingus polius taip organiškai, kad paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato.
Tai ypač akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad patarnavę valstybės tarnyboje aukščiausiojo rango prokurorai vėliau su dar didesne sėkme triūsia nusikalstamomis organizacijomis vadinamuose koncerno pobūdžio susivienijimuose.
Pradedama svarstyti rezonansinė politinės korupcijos byla. Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį pradėjus nagrinėti politinės korupcijos bylą, kaltinamieji reikalavo nušalinti tiek prokurorą, tiek pačią teisėjų kolegiją.
Dėl to teismas pasisakys birželio 15 dieną, 8 valandą, kai bus skelbiama nutartis.
Byloje teisiamieji siekia nušalinti tiek prokurorą Justą Laucių, tiek ir visą teisėjų kolegiją. „MG Baltic“ koncernas poveikiu teismui kaltina ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. O Eligijus Masiulis teigia, kad prokuroras šią savaitę lankėsi Prezidentūroje, tad turėtų nusišalinti.
Prokuroras J. Laucius po posėdžio žurnalistams teigė, kad net jei jį nušalintų, „nepakeičiamų prokurorų nėra“, tačiau advokatų argumentai, kad jis yra šališkas, yra nepagrįsti. Jis taip pat neigė E. Masiulio kaltinimus, kad jis šią savaitę lankėsi Prezidentūroje.
„Šešiolika metų nesilankiau tame pastate“, – žurnalistams po posėdžio sakė prokuroras.
Į tai E. Masiulis atkirto, kad „viskas artimiausiu metu taps aišku“, tačiau į žurnalistų klausimą, ar tai reiškia, jog jis pateiks įrodymų, neatsakė.
E. Masiulis taip pat teigė, kad nors posėdyje prokuroras tikino, jog susirašinėjimas elektroniniu paštu su prezidente yra byloje, per apklausas tai nebuvo pateikta.
„Noriu objektyvaus proceso, kad prokuroras neišiminėtų iš bylos to, kas jam pasirodė nesvarbu. O teisėjams tai gal pasirodys svarbu“, – sakė E. Masiulis.
Koncerno advokatas Linas Belevičius, Vilniaus apygardos teismui posėdyje padarius pertrauką, žurnalistams teigė, kad teisėjų kolegija turėtų nusišalinti. Be to, užsiminė apie planus kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).
„Paskaitykime NSGK išvadą, kurią patvirtino Seimas. Jau šioje išvadoje koncernas yra įvardytas kaip nusikalstama grupė. Tai gal apskritai nebereikia teismo, Seimas galėtų ir bausmę paskirti. Vytautas Bakas jau skaičiuoja milijardus, galėtų ir metus paskaičiuoti. Lygiai taip pat apie atskirus įrodymus yra kalbėjusi prezidentė per pastarąjį laikotarpį. Esant tokiai situacijai, tos garantijos, kurių reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas, iš kaltinamųjų yra atimtos – tiek į nepriklausomą teismą, tiek į nekaltumo prezumpciją“, – žurnalistams sakė L. Belevičius.
Anot jo, valstybė nesugeba organizuoti teismų darbo.
„Jeigu valstybė nesugeba organizuoti tokių teismo procesų, reiškia ji nesugeba. (…) Galbūt tegul organizuoja NSGK posėdžius ir parlamentinius tyrimus. Labai puikiai sekasi. (…) Aš manau, kad sulaukime teismo sprendimo, tai buvo gynybos argumentai, kur galiausiai pasisakys Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – tikino L. Belevičius.
Anot jo, į EŽTT bus kreipiamasi, kai ateis „tam tinkamas procesinis laikas“.
Šį kartą į teismo posėdį atvyko visi teisiamieji: buvę liberalai Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis, E. Masiulis, taip pat buvęs „darbietis“ Vytautas Gapšys ir buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.
R. Kurlianskis pareiškė norintis, kad būtų nušalinta visa teisėjų kolegija. E. Masiulis nori, kad būtų nušalintas prokuroras J. Laucius, pastarąjį nušalinti nori ir Š. Gustainis. Nušalinimų reikalauja ir „MG Baltic“ koncernas. V. Gapšys ir G. Steponavičius nepareiškė noro nušalinti teisėjus arba prokurorą.
E. Masiulis teismo posėdyje nusprendė pasisakyti ne tik per advokatą, bet ir pats. Jis teigė, kad prokuroras turėtų išvengti bet kokių įtakų, o, jo žiniomis, trečiadienį, apie 10.45 val., prokuroras lankėsi Prezidentūroje. Tai E. Masiuliui sukėlė įtarimų, apie ką buvo kalbamasi.
E. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prokurorą kaltino šališkumu, nusistatymu prieš E. Masiulį bei kad jis teismui pateikė ne visą informaciją.
Š. Gustainio advokatas Linas Kuprusevičius kaip argumentą naudojo konservatoriaus, kurio narystė partijoje sustabdyta, Lauryno Kasčiūno susitikimą su „MG Baltic“ atstovu. Anot jo, situacija analogiška kaip Š. Gustainio, skiriasi tik jų atstovautos partijos. Pasak advokato, Mantas Adomėnas susitikimuose su „MG Baltic“ prašė paramos. Tačiau, advokato teigimu, nors duomenų gerokai daugiau, L. Kasčiūnas ir M. Adomėnas buvo apklausti kaip liudytojai ir jiems „net nebuvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas“.
„MG Baltic“ advokatas L. Belevičius teigė, kad abejotina, jog teisėjai gali būti nešališki. Anot jo, tuo laikotarpiu, kai teisėjai turėjo susipažinti su bylos medžiaga – nuo balandžio pabaigos iki ketvirtadienio – aukščiausi šalies vadovai ne kartą „MG Baltic“ įvardijo kalta, organizuota nusikalstama organizacija.
Pasak jo, prezidentė D. Grybauskaitė kelis kartus pasisakė apie bylą, taip darydama spaudimą teismui. Jis įvardijo D. Grybauskaitės interviu LRT televizijai ir portalui delfi.lt, kur ji kalbėdama apie galimą E. Masiulio kyšį, įvardindama „paskolą dėžutėje“ iškėlė rankas ir parodė kabučių ženklą. Advokato teigimu, tai yra nepalankios visuomenės nuomonės formavimas, tai galima vertinti kaip jos nuomonės išsakymą teismui, kokio sprendimo ji tikisi.
Jis taip pat teigia, kad tai, jog VSD pažymos apie „MG Baltic“ buvo paviešintos žiniasklaidai, rodo, kad Seimo NSGK nariai galėjo norėti iš anksto suformuoti nuomonę apie bylą.
L. Belevičius taip pat įvardijo, kad prie spaudimo prisidėjo Seimo narių V. Bako, Rasos Juknevičienės, Gabrieliaus Landsbergio, Naglio Puteikio pasisakymai, taip pat Vilniaus miesto mero – Remigijaus Šimašiaus – teiginiai.
„Už žiniasklaidos kampanijos metu informacijos atsakinga yra būtent valstybė ir valstybės pareigūnai. (…) Kampanija vyko tuo metu, kai buvo suformuota teisėjų kolegija“, – posėdyje sakė L. Belevičius, teigdamas, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai daugiausiai buvo VSD ataskaitų turinio perrašymas.
R. Kurlianskio advokatas Simonas Slapšinskas teigė, kad tiek prezidentės pasisakymai, tiek kitų politikų svarstymai, ar E. Masiulio gauti pinigai buvo paskola, darė įtaką teisėjų kolegijai.
„Jeigu gerbiama kolegija padarytų tas pačias išvadas kaip prezidentė, natūralu, kad kils klausimų apie nešališkumą. (…) Tam, kad būtų išvengta abejonių teismo nešališkumu, manau, kad visgi esant šioje situacijoje, yra pagrindo gerbiamai kolegijai nusišalinti“, – posėdyje sakė S. Slapšinskas.
Prokuroras J. Laucius, kalbėdamas apie teisėjų nušalinimą, teigė, kad tai, jog šalies vadovai pasisakė apie „MG Baltic“ bylą, nėra privaloma teismui, todėl tai nėra tinkamas argumentas nušalinti kolegiją.
„Šalyje realiai veikia valdžių padalijimo principai. (…) Neturi jokio pagrindo išvadai, kad būtent dėl to, kad teisėjai turėtų kažkaip reaguoti į Seimo narių ar kitas pastabas“, – sakė prokuroras.
Prieš teismo posėdį G. Steponavičius, dėl kurio neatvykimo ketvirtadienį buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teigė, kad nežinojo, jog bylos nagrinėjimas sutriks.
„Nemaniau, kad mano nepasirodymas sutrikdys bylos nagrinėjimą. (…) Esu suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu“, – prieš teismo posėdį žurnalistams teigė G. Steponavičius.
Kaltinimai pareikšti ir pačioms Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijoms bei „MG Baltic“.
Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu. Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.
Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija.
Politine korupcija kaltinamas buvęs liberalas Eligijus Masiulis sako, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo išvada yra paremta suklastotais dokumentais, o pats komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas.
„Aš manau, kad visgi Seimas, Seimo komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas ir pradėjo iš dalies vykdyti teisingumą, kas pagal Konstituciją priklauso teismui. Tiesiog noriu palinkėti, kad kiekvienas dirbtume savo darbą“, – ketvirtadienį sakė E. Masiulis po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, kuriame pradėti nagrinėti politikams ir verslininkams pateikti kaltinimai dėl korupcinių nusikaltimų.
Žurnalistų paklaustas, kaip vertina tai, kad NSGK tyrimo medžiagoje figūruoja jo pavardė, E. Masiulis sakė tuo labai nesistebintis, nes, pasak jo, komiteto pastarąją savaitę paskelbta išvada yra paremta suklastotais dokumentais.
„Nieko čia nuostabaus ir nieko keisto. Jeigu tikslas yra artėjant teismo procesui suformuoti, sustiprinti visuomenės opiniją, kad čia vyko kažkokie baisūs dalykai, tai natūralu, kad ir mano pavardė minima. Bet pati išvada yra paremta suklastotais dokumentais. Nes yra krūva faktinių neatitikimų, kurie įrašyti valstybės saugumo departamento pažymoje“, – kalbėjo E. Masiulis.
Pasak korupcija kaltinamo buvusio liberalo, teismas yra ta vieta, kur turi būti vykdomas teisingumas.
„Aš manau, kad būtent teisinėmis priemonėmis ir bus įrodinėjamas kaltumas arba nekaltumas“, – pabrėžė E. Masiulis.
Ketvirtadienį Vilniaus apygardos teismas viešame posėdyje pradėjo rezonansą sukėlusios politinės korupcijos bylos svarstymą. Tačiau nepasirodžius vienam iš kaltinamųjų, svarstymas atidėtas iki penktadienio.
Politinės korupcijos byloje E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu.
Byloje dėl galimai korupcinės veiklos kaltinimai taip pat pareikšti koncernui „MG Baltic“, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai. Taip pat buvusiems šių politinių jėgų lyderiams – Vytautui Gapšiui, Šarūnui Gustainiui, Gintarui Steponavičiui bei buvusiam „MG Baltic“ viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui.
Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.
Politinės korupcijos įsigalėjimą aiškinosi ir politikai, inicijavę parlamentinį NSGK tyrimą.
Birželio 5 d. Seimas pritarė NSGK parlamentinio tyrimo išvadoms, kuriose atskleista, kad verslo struktūros siekė daryti poveikį politiniams procesams Lietuvoje.
Parlamentinio tyrimo dėmesio centre atsidūrė koncernas „MG Baltic“, kuris paviešintoje VSD informacijoje įtariamas daręs neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, politikams ir politinėms partijoms.
Paviešintoje VSD medžiagoje, kuria remtasi atliekant NSGK tyrimą, pabrėžiama, kad E. Masiuliui vadovaujant Liberalų sąjūdžiui, „MG Baltic“ koncernas liberalų partiją visiškai kontroliavo.
Tai pat teigiama, „MG Baltic“ E. Masiuliui tapus susisiekimo ministru sukūrė schemą, siekiant laimėti Susisiekimo ministerijai pavaldžių įmonių ir įstaigų organizuojamus rangos darbų konkursus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako laukianti iš politikų konkrečių pasiūlymų, po to, kai Seimas antradienį pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) parlamentinio tyrimo išvadoms. D. Grybauskaitė pabrėžia, kad jei politikai nesiims konkrečių veiksmų, tai iš rezonansą sukėlusios istorijos liks tik „lūkesčių šukės“.
„Labai svarbu, kad po šio tyrimo tikrai matytume konkrečius darbus – tai yra konkrečius teisinius pasiūlymus, kaip užkardyti, kaip taisyti kai kuriuos įstatymus, kaip, galbūt, sugriežtinti kai kuriuos dalykus, nes jei bus tik sukelti lūkesčiai ir nebus jokių rezultatų, tai išties matysime tik lūkesčių šukes“, – LRT radijui kalbėjo D. Grybauskaitė.
„Labai tikiuosi, kad be politinės nuomonės išreikštos Seime, matysime ir konkrečius pasiūlymus“, – vylėsi šalies vadovė.
Prezidentė pabrėžė anksčiau išsakytą poziciją, kad NSGK tyrimas yra politinis, o ne teisinis procesas ir jokių teisinių pasekmių neturi.
Kartu prezidentė pasidžiaugė Lietuvos teisėsaugos darbu ir tuo, kad politinės korupcijos byla, kurioje kaltinimai neteisėta veikla yra pareikšti „MG Baltic“, Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai bei kai kuriems politikams, jau ketvirtadienį bus svarstoma teisme.
„Procesai, kurie vyko per paskutinius keletą metų yra rezonansiniai, bet mūsų teisėsaugos ir žvalgybos institucijų pastangomis jau net trys didelės politinės korupcinės bylos nukeliavo į teismą ir tai yra sveikintinas rezultatas“, – sakė D. Grybauskaitė.
Antradienį už Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako pateiktą nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms, balsavo 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė.
NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams ir pateikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.
Tarp NSGK išvadose pateikiamų siūlymų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.
Taip pat keliama iniciatyva atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios verslo įmonės. NSGK pasiūlymuose yra raginimas atsisakyti į NSGK atlikto parlamentinio tyrimo akiratį patekusių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.
Tarp NSGK pasiūlymų yra iniciatyvos pasiūlyti priemones, kurios leistų efektyviai kovoti su nelegaliu politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių finansavimu, ir pateikti pasiūlymus, užtikrinančius politinės reklamos skaidrumą.
Atkreipiamas dėmesys į būtinybę koreguoti lobistinės veiklos įstatymą, tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo tvarką bei iš naujo įvertinti, ar kuriant LEO LT nebuvo padaryta nusikalstama veika.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad nėra raštu gavusi tokios informacijos, kokia yra pateikiama paviešintoje Valstybės saugumo departamento (VSD) medžiagoje.
Kartu šalies vadovė pabrėžia, kad skandalu, kuris kilo paviešinus VSD medžiagą, pasinaudoti siekia „valstiečiai“ ir tie, kuriems teisėsauga yra pareiškusi įtarimus dėl politinės korupcijos.
„Tokia apibendrinta ir susisteminta medžiaga apie „MG Baltic“ veiklą buvo padaryta pirmą kartą raštu ir pateikta komitetui (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, – ELTA), nes to komitetas prašė. Noriu dar kartą labai aiškiai pasakyti, kad per visus devynerius metus, nuo 2009 m., Prezidentūra nėra gavusi raštu nieko. Mes buvome fragmentiškai informuojami žodžiu. O žodžiu ta medžiaga buvo teikiama tik ta apimtimi, kokia negalėtų trukdyti tyrimams“, – portalui delfi.lt sakė D. Grybauskaitė.
Duotame interviu D. Grybauskaitė pažymėjo, kad kilęs skandalas dėl neskaidrių ryšių tarp koncerno „MG Baltic“ ir politikų bus labiausiai naudingas tiems, kurie yra kaltinami politine korupcija, bei valdantiesiems „valstiečiams“.
Pasak Prezidentės, „valstiečiai“, kaip naujai atsiradusi politinė jėga, siekia pasinaudoti kilusiu skandalu, visus kitus kritikuojant.
„Labiausiai (paviešinta VSD medžiaga, – ELTA) bus naudinga įtariamųjų gynybai ir dabartiniams valdantiesiems, nes galima dešimties metų senumo informaciją volioti įvairiais atspalviais ir būdais, tad manyčiau, kad šie du interesantai labiausiai ir laimi“, – delfi kalbėjo šalies vadovė.
Ukrainos prezidentas P.Porošenka ir JAV prezidentas D.Trampas. EPA – ELTA nuotr.
Donaldo Trumpo asmeninis teisininkas Michaelas Cohenas slapta gavo mažiausiai 400 tūkst. JAV dolerių, kad susitartų dėl Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir D. Trumpo susitikimo, praneša su reikalu susipažinę šaltiniai Kijeve, kuriais remiasi BBC.
Pasak šaltinių, dėl mokėjimo susitarė Ukrainos prezidento vardu veikę tarpininkai. M. Cohenas nebuvo registruotas kaip Ukrainos atstovas, nors to reikalauja JAV įstatymai.
Prezidentų susitikimas Baltuosiuose rūmuose įvyko pernai birželį.
Netrukus po to, kai P. Porošenka iš Vašingtono grįžo į Ukrainą, jo šalies kovos su korupcija agentūra nutraukė buvusio D. Trumpo rinkimų kampanijos vadovo Paulo Manaforto atžvilgiu pradėtą tyrimą.
Remiantis aukšto rango P. Porošenkos administracijos žvalgybos pareigūno pasakojimu, į M. Coheną buvo nuspręsta kreiptis, nes registruoti Ukrainos lobistai ir šalies ambasada Vašingtone tegalėjo susitarti tik dėl trumpos progos prezidentams kartu nusifotografuoti. P. Porošenkai esą reikėjo ko nors, ką būtų galima pristatyti kaip derybas.
Ukrainos pareigūno teigimu, P. Porošenka nusprendė pasiekti D. Trumpą neoficialiais kanalais. Ši užduotis buvo patikėta buvusiam prezidento padėjėjui, kuris, savo ruožtu, paprašė lojalaus ukrainiečių parlamentaro pagalbos.
Pastarasis pasinaudojo asmeninėmis pažintimis Niujorko valstijoje, Port Vašingtono Chabad centre. Parlamentarui buvo pasiūlyta susisiekti su prezidento teisininku ir patikimu įvairių sandorių sudarytoju Michaelu Cohenu, kuriam už pagalbą buvo sumokėta 400 tūkst. JAV dolerių.
Šaltinis neteigia, kad D. Trumpas žinojo apie šią jo teisininkui sumokėtą sumą.
Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.
„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.
Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.
Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.
Trečiadienį kelios dešimtys aktyvistų įsiveržė į Jerevano merijos pastatą ir reikalauja, kad atsistatydintų miesto administracijos vadovas Taronas Margarianas.
„Mes reikalaujame, kad meras T. Margarianas atsistatydintų. Gana bjauroti mūsų miestą. Jam algą moka mūsų piliečiai, o jis sukūrė korupcinę sistemą“, – sakė žurnalistams vienas iš aktyvistų Armanas Garibianas. Jerevano mero pavaduotojas Davidas Oganianas pakvietė visus demonstrantus į posėdžių salę ir pažadėjo, kad į jų klausimus atsakys pats T. Margarianas.
Kaip pranešama, padėtis Armėnijos sostinės merijos pastate yra įtempta.
Mero priešininkai jį kaltina neefektyviai dirbant ir neatsiskaitant piliečiams. Akcijos dalyviai, be kita ko, reiškia nepasitenkinimą skvero prie merijos tvarkymo darbais, kuriuos atliekant buvo iškirsti medžiai.
T. Margarianas – buvusios valdančiosios Respublikonų partijos narys. Ši partija perėjo į opoziciją, kai gegužės 8 d. Armėnijos premjeru buvo išrinktas Nikolas Pašinianas. T. Margirianas eina Jerervano mero pareigas nuo 2011 metų.
Dažnai spaudoje ir viešojoje erdvėje girdime terminą oligarchas, bet ar tikrai suprantame, ką jis reiškia ir kodėl turėtų būti mums žinomas ir aktualus ne tik terminas, bet ir asmenys, kuriems jis tinka?
Jei pažiūrėsime į tarptautinių žodžių žodyną, sužinosime, kad šis žodis reiškia oligarchijos atstovą. Tada, pažiūrėję ką reiškia sąvoka oligarchija, galime sužinoti, kad tai valdymo forma, kai valdžia sutelkta keleto žmonių rankose ir kilo ši sąvoka iš dviejų graikiškų žodžių – keletas ir valdyti. Taigi, oligarchai – tai saujelė įtakingiausių žmonių, kurių rankose yra reali galia ir valdžia. Šiuo metu didžioji pasaulio valstybių dalis teigia, kad jų valdymo forma yra demokratija, taip teigia netgi tos šalys, kurios su demokratija turi tik tiek bendro, kiek karvė su mėnuliu.
Dabar pamėginkime iškelti kitą klausimą – ar gali demokratija derėti su kitomis valdymo formomis? Juk kiekvienas žinome konstitucinių monarchijų pavyzdį, kai šalis turi karalių arba karalienę, tačiau realiai visa valdžia sutelkta parlamento ir vyriausybės rankose. Tai pavyzdys, kai visai legaliai toje pačioje valstybėje egzistuoja dvi skirtingos valdymo formos, kurios pasiskirsto įgaliojimus ir efektyviai veikia.
Tačiau yra ir kitų variantų, kurie nėra tokie legalūs ir tokie skaidrūs. Kalbėsime apie jau minėtą oligarchiją, ar ji gali egzistuoti demokratinėje valstybėje ir kaip pasidalinami valdžios svertai tarp šių dviejų, atrodytų, sunkiai suderinamų valdymo formų.
Atsakymas yra paprastas ir aiškus – ne vienoje valstybėje šalia vitrininės demokratijos egzistuoja ir šešėlinė valdymo forma – oligarchija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas gražu, šalyje veikia politinės partijos, reguliariai vyksta rinkimai į visas valdžios grandis, politikai tarpusavyje nesutaria ir karščiuoja nerdamiesi iš kailio, nes nori, kad rinkėjas pasirinktų būtent jų politinę jėgą. Tačiau kartais tai būna tik dūmų uždanga, kuri slepia tikrąją padėtį nuo visuomenės. Tokioje valstybėje keletas labai turtingų žmonių pasiskirsto įtakos sferas ir realiai valdo šalį nekreipdami dėmesio į vykstančius politinius procesus. Jie remia politines partijas ir atskirus politikus, kurie palaipsniui nuo jų tampa priklausomi ir šiems oligarchams visai nesvarbu, kas yra pozicijoje, o kas opozicijoje, jiems nesvarbu, kas yra premjeras, kas prezidentas, kas Seimo pirmininkas, o kas kurio nors miesto ar rajono meras, juk beveik visi „sėdi jų kišenėje“. O tie, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko nupirkti, irgi oligarchams nebaisūs, nes nupirkta didžioji dalis įtakingiausių žiniasklaidos priemonių ir žurnalistų, kurie, jei reikės, pažabos nepaklusniuosius politikus.
Apibendrinus galima drąsiai teigti, kad oligarchija yra kaip vėžys, ėdantis demokratines valstybes iš vidaus. Iš išorės viskas gražu, o iš vidaus politinį valstybės kūną kaip metastazės naikina oligarchų įtaka, kuri dažniausiai tiesiogiai siejasi su prekyba poveikiu ir elementaria korupcija. Tiesa, kaip ir vėžio ligos formos, taip ir oligarchai, būna įvairūs. Vieni jų patys aktyviai dalyvauja politikoje, vadovauja partijoms, užima atsakingus valdžios postus ir panašiai, kiti linkę apsimesti apolitiškais verslininkais, kurie nenori painioti verslo su politika, todėl pabrėžtinai atsiriboja nuo ryšių su politika.
Gal skaitant apie oligarchų ryšius su politikais ir būdus tvarkyti savo reikalus po kilimu ne vienam skaitytojui kilo visokių minčių apie situaciją Lietuvoje, bet iš karto turiu nuliūdinti. Šis straipsnis – ne apie Lietuvos oligarchus, ne apie tuos, kurie susigrobę tūkstančius hektarų žemės dedasi dideliais kultūrininkais ir mecenatais, ne apie tuos, kurie savo verslo reikalus sprendžia dovanodami įvairių partijų politikams brangių alkoholinių gėrimų dėžutes su nestikliniu turiniu ir net ne apie tuos, kurie su savo vadovaujama partija elgiasi kaip su individualia įmone, o paskui nebegali prokurorams paaiškinti, kur buvo partijos pinigai, kur verslo, o kur oligarcho asmeniniai.
Julius Panka, šio komentaro autorius
Šiame straipsnyje pristatysime situaciją Latvijoje ir mėginsime supažindinti su įtakingiausiais šios šalies oligarchais, nes kai kurių iš jų istorijos panašios į mūsų šalies oligarchinius atvejus. Prieš keletą metų, kai visą pasaulį purtė ekonominės krizės karštinė, keletas lietuviškų žiniasklaidos priemonių šiek tiek rašė apie Latvijos įtakingiausius veikėjus, bet šiaip mūsų šalyje mažai žinoma apie Latvijos politikus, partijas ar verslą. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Latvijoje yra 3 įtakingiausi žmonės, kurie kontroliuoja verslo ir politikos procesus. Ir visiškai nesvarbu, kokias jie užima politines pareigas – jie yra tikrieji strategai šachmatininkai, o politikai tėra šio žaidimo figūrėlės ir niekas daugiau.
Aivaras Lembergas
Pats solidžiausias Latvijos oligarchų sąraše, be abejo, Aivaras Lembergas, tai žmogus, kuris jau trisdešimt metų vadovauja vienam iš Latvijos uostamiesčių – Ventspiliui. Šis 64 metų politikas pradėjo savo karjerą kaip ir daugelis kitų vyresnės ir vidutinės kartos politikų postsovietinėse šalyse: iki 1990 metų jis buvo aktyvus Latvijos komunistų partijos veikėjas, dar 1988 metais pradėjęs vadovauti Venspilio miesto liaudies deputatų tarybai. Tačiau pradėjus pūsti pirmiems laisvės vėjams, jis staigiai persimetė į kitą barikadų pusę, iš karto įsijungė į Latvijos tautos fronto gretas, buvo vienas iš Gegužės 4-osios Latvijos nepriklausomybės deklaracijos signatarų. Šis politinis viražas jam padėjo likti prie miesto valdžios vairo iki šios dienos, sukaupti nemažą turtą ir milžinišką politinę įtaką Latvijoje.
Dažniausiai ten, kur yra politinė įtaka ir dideli pinigai neapsieinama be skandalų ir kriminalinio šleifo. Ne išimtis – ir Aivaro Lembergo atvejis, kuris buvo įtariamas ne vienoje kriminalinėje istorijoje. Keletą iš jų šiame straipsnyje mėginsime apžvelgti. Viena įdomiausių ir sudėtingiausių politinių bylų Latvijoje yra vadinamoji „Lembergo stipendiantų“ byla. Ją galima būtų palyginti su Lietuvoje keltomis Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ ir MG Baltic įtakos politinėms partijoms ir atskiriems politikams bylomis. Latvijos teisėsauga jau nuo 2007 metų tiria įtarimus, kad Aivaras Lembergas bandydavo daryti neteisėtą įtaką politikams ir įtakingiems valstybės tarnautojams reguliariai mokėdamas jiems įvairias pinigų sumas. Latvijos žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodo įvairių žinučių apie Lembergo „stipendijas“ galimai gavusius asmenis, bet jau daugiau kaip dešimtmetį besitęsianti byla nėra baigta, todėl tikrasis sąrašas ir jo mąstai dar didžiąja dalimi išlieka paslaptimi.
Kadangi Latvijos teisėsauga į šią bylą žiūri rimtai, galima daryti prielaidą, kad Aivaras Lembergas kyšininkavo stambiu mastu, negailėjo pinigų kyšiais papirkinėti politikus ir įvairias pareigas einančius tarnautojus, kad būtų priimami jam ir jo verslams naudingi sprendimai. Bylai senatis turėtų sukakti 2022 metais, todėl nėra aišku, ar spės teismai baigti išnagrinėti bylą iki to laiko, o jei ir spės, dar neaišku, kuri pusė laimės – prokurorai ar kaltinamojo gynyba.
Paskutinės bylos, kurioje figūravo įtarimai Aivarui Lembergui, baigtis tikrai nustebino prokurorus. 2005 metų pabaigoje tiriant vadinamąją „Grinbergo“ bylą Ventspilio merui buvo pateikti kaltinimai naudojimusi tarnybine padėtimi ir tarnautojų papirkimu, kad nedarytų poveikio liudininkams jis nuo 2007 metų kovo iki 2007 metų liepos buvo laikomas kalėjime, kuris vėliau buvo pakeistas namų areštu, o dar po keleto mėnesių ir jis buvo panaikintas. Tačiau advokatams pavyko įrodyti oligarcho nekaltumą ir Lembergas ne tik nebuvo nuteistas, bet šiam pateikus ieškinį valstybei dėl materialinės ir moralinės skriaudos, 2011 metais teismai nusprendė, kad Aivaras Lembergas turi gauti 3000 latų kompensaciją iš valstybės.
Ainaras Šleseris
Kitas ryškus Latvijos oligarchas yra Ainaras Šleseris. Tai gana jaunas politikas, gimęs 1970 metais, todėl komunistų partijos nariu pabūti nespėjo pagal amžių. Tačiau nuo 1998 metų, kai pasuko į politiko kelią, spėjo pabūti jau penkiose politinėse partijose. Tai žmogus, kuris neturėdamas aukštojo mokslo diplomo buvo ekonomikos ir susisiekimo ministro postuose, užėmė Rygos vicemero pareigas. 1992 metais vesdamas savo dviem metais jaunesnę žmoną Inese priėmė jos pavardę (bernautinė politiko pavardė buvo Leščinskis). Šis oligarchas neslepia, kad priklauso prieštaringai vertinamai, Aleksandro Ledejavo vadovaujamai naujųjų krikščionių konfesijai „Naujoji karta“, kurią iš dalies galima palyginti su Lietuvoje veikiančiu „Tikėjimo žodžiu“. Ainaras Šleseris remia konfesiją pinigais, o jos pastoriai ir nariai aktyviai palaiko tas politines jėgas, kurioms priklauso šis politikas. Latvijos kovos su korupcija ir korupcijos prevencijos biuras (lietuviškos STT atitikmuo) dar 2011 metais Latvijos Seimo prašė leisti atlikti kratą Šleserio namuose, tačiau parlamentarai nepalaikė šio prašymo ir leidimas kratai suteiktas nebuvo.
Kaltinimai buvo keliami labai panašūs, kaip ir kitiems oligarchams: tarnautojų ir pareigūnų papirkinėjimas, pinigų plovimas, piknaudžiavimas tarnybine padėtimi. Kaip ir Aivaro Lembergo atveju visi tyrimai subliuško vos pasiekę teismą, o oligarchas išėjo išteisintas ir iškėlęs galvą. Nežinia kas lėmė tokią bylų baigtį, ar sugebėjimas gerai paslėpti pėdsakus, ar brangiai apmokamu advokatų profesionalumas, ar galimas teismų korumpuotumas, o gal tikrai, kaip ir daugelį kitų atveju, šis žmogus vėl buvo nekaltai apkaltintas. Nors visose garsiausiai nuskambėjusiose oligarchų bylose šis žmogus figūruoja ne po vieną kartą, bet ką nors daugiau ir plačiau apie jį parašyti nėra ką.
Tiesa, šis veikėjas paskutiniu metu išgarsėjo tuo, kad buvo paviešinti duomenys apie planą 2011 metais Rygoje Dauguvos upės saloje statyti milžinišką viešbutį. Buvo atlikti visi paruošiamieji darbai, šio viešbučio pagrindiniais akcininkais turėjo būti Vladimiro Putino aplinkai artimas Rusijos kompozitorius Igoris Krutojus ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas. 2012 metais Rygoje apsilankė Donaldo Trampo sūnus ir su Ainaru Šleseriu sukirto rankomis dėl „Trump Plaza Riga“ statybos. Tačiau šią aferą sugriovė Latvijos kovos su korupcija biuro ir FTB bendradarbiavimas, kai paaiškėjo, kad dalis investicijų susiję su Rusijos kriminalinėmis struktūromis. Byla buvo tiriama dar keletą metų, o šiemet ją ištiko tas pats likimas, kaip ir kitas panašias bylas, tyrimas buvo nutrauktas, kaltų nėra.
Andris Škėlė
Na ir trečiasis Latvijos „šeimininkas“ – Andris Škėlė. Šis politikas du kartus buvo Latvijos ministras pirmininkas, keletą kartų kilus dideliems skandalams traukęsis iš aktyvaus politinio gyvenimo ir kaskart sugrįždavęs, atkurdamas savo populiarumą kaip feniksas. Vienas rimčiausių skandalų, į kurį buvo galimai įsipainiojęs Andris Škelė, tai vadinamoji Latvijos pedofilijos byla. Šiek tiek plačiau apie ją.
Latvijos vėliavos
1999 metais viena Latvijos televizija parodė reportažą, kuriame keli jaunuoliai pasakojo apie tai, kad juo lytiškai išnaudojo ir prievartavo pedofilai, tarp kurių buvo paminėti keli aukšti pareigūnai, net du ministrai. Tuometinis Latvijos generalinis prokuroras Janis Skrastinis nenorėjo gilintis į šiuos nerima kėlusius signalus ir iš karto paskelbė, kad tai melas ir paaugliai viską išsigalvojo. Tačiau tada įsijungė parlamentinės kontrolės mechanizmas ir vienas iš Seimo narių Janis Adamsonas iniciavo parlamentinės komisijos sudarymą. Komisijai buvo pavesta išsiaiškinti visas aplinkybes, nustatyti valstybinių ir privačių institucijų pareigūnų ir asmenų ryšius su galimai valstybėje veikusiu pedofilijos tinklu. 2000 metų vasario mėnesį komisija pateikė išvadas, kuriose buvo teigiama, kad „Komisijos surinkta informacija patvirtina kruopščiai suplanuotą ir įgyvendintą nusikalstamą schemą, pagal kurią veikė prekybos žmonėmis tinklas, taip pat išsiaiškinti tarptautiniai ryšiai, per kuriuos bendradarbiavo „Logos centro“ atstovai ir kiti susiję asmenys. Komisija disponuoja informacija apie valstybinių ir privačių institucijų, įskaitant ir aukštų pareigūnų įsitraukimą į žmonių prekybą, taip pat ir į pedofiliją. Komisija disponuoja tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuose daugybę kartų kaip galimi nepilnamečių seksualinių paslaugų gavėjai ar minėto tinklo veiklos bendrininkai yra minimi šių viešųjų ir privačių institucijų pareigūnai: ministras pirmininkas Andris Škelė, teisingumo ministras Valdis Birkavas, valstybės pajamų tarnybos generalinis direktorius Andrejus Sončinas, „Latvijos pašto“ generalinis direktorius Aivaras Driskis, Rygos klasikinės gimnazijos direktorius Romanas Alijevas…“
Ataskaitoje aprašoma Latvijos teisėsaugos institucijų neteisėtas veikimo modelis, kurios padėjo veikti pedofilijos tinklui, verbuojant žmones, turinčius polinkį iškrypimams ir jais manipuliuodavo, daug tokių agentų buvo perimta iš sovietinio KGB. Ir nors objektyvaus medžiagos ištyrimo šalininkų gretas palaikė tuometinė Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga, Latvijos generalinis prokuroras iškėlė dėl šmeižimo baudžiamąją bylą pačiam parlamentinės komisijos pirmininkui J.Adamsonui, o pagal visą parlamentinės komisijos medžiagą ne tik nepradėjo jokio ikiteisminio tyrimo, bet visa medžiaga buvo prijungta prie J.Adamsono šmeižimo bylos ir įslaptinta.
Po keleto mėnesių Latvijos premjeras, teisingumo ministras ir generalinis prokuroras atsistatydino, bet pedofilijos byla iki galo taip ir nebuvo ištirta, atsakomybėn buvo patraukta tik keletas pedofilijos tinklo organizatorių iš privačių struktūrų, jie atsipirko simbolinėmis bausmėmis.
Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje mes turime labai sunkiai sergančią teisėsaugos sistemą, kuri dažnai yra korumpuota, pažeidžiama, kontroliuojama oligarchų ir kontroliuojanti politikus. Apie tikrą demokratiją kalbėti mūsuose dar anksti, o paskutiniai vieši skandalai su „MG Baltic“ parodo, iki kiek ta sistema yra supuvus.
Tačiau kažkodėl apima keista nuojauta, kad šis skandalas nurims ir pritils, po keleto savaičių antraštes apie Kurlianskį ir Masiulį pakeis antraštės apie „Olialia pupyčių“ krūtų didinimus ir mažinimus. Dalis informacijos „dėl ikiteisminio tyrimo konfidencialumo“ taip ir liks įslaptinta, o po poros metų bylos bus nutrauktos dėl senaties, įrodymų trūkumo arba procesinių pažeidimų. Nors taip norisi tikėti, kad ši įkyriai į galvą lendanti nuojauta nepasitvirtins ir valstybė pradės valytis. O gal… Juk viltis miršta (emigruoja) paskutinė.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras priėmė sprendimą baigti pusketvirtų metų trukusį ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje pareikšti įtarimai partijai Tvarka ir teisingumas ir šešiems fiziniams asmenims.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša spaudos konferencijoje sakė, kad pranešti įtariamiesiems ir jų gynėjams apie tyrimo pabaigą ir supažindinti juos su tyrimo medžiaga pavesta Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdybos pareigūnams.
„Korupciniais ir susijusiais įtarimais įtariama partija ir šeši fiziniai asmenys. STT pareigūnai surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Įtariama, kad politinė partija gavo didesnės nei 1 mln. 200 tūkst. litų (daugiau nei 350 tūkst. eurų – ELTA) naudos“, – sakė M. Jovaiša.
STT ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto iššvaistymo, apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo, prekybos poveikiu, dokumento suklastojimo pradėtas 2014 m.
Politinei partijai Tvarka ir teisingumas yra pateikti įtarimai prekyba poveikiu, turto iššvaistymu, dokumento suklastojimu ir disponavimu suklastotu dokumentu, veikiant bendrininkų grupėje bei apgaulingos apskaitos tvarkymu.
Šių metų balandžio viduryje prokuroras laikinai apribojo nuosavybės teisę į partijai Tvarka ir teisingumas pirmajam šių metų pusmečiui paskirtus valstybės biudžeto asignavimus (223 tūkst. 814 eurų).
„Tai didelis tyrimas, atlikta daugybė apklausų, atlikti finansiniai patikrinimai apie 15 įmonių, skirta teismo ekspertizių centrui ne viena užduotis, daugybės finansinių dokumentų apžiūra, kratos“, – vardijo STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas Ramūnas Lukošius.
Ikiteisminio tyrimo metu įtariamųjų buvo 15, dabar – 7, įskaičiuojant juridinį asmenį.
Prokuroro M. Jovaišos teigimu, įtariamųjų sumažėjo, nes ne jų visų veiksmuose nustatyti nusikalstamų veikų požymiai.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, partija veikė per atsakingąjį sekretorių, kuris susitarė su verslininku R. S. priimti kyšį – paramos koncertą „Pirk dramblį“. Už tai partijos atstovas galimai pažadėjo paveikti Vidaus reikalų ir Aplinkos ministerijų valstybės tarnautojus, kad jie sudarytų išskirtines sąlygas laimėti nurodytoms įmonėms organizuojamus viešuosius pirkimus. Tyrimo duomenimis, įtariamasis R. A. R. galimai paėmė 68 tūkst. 205 eurų vertės kyšį – paramos koncertą „Pirk dramblį“, kuriame buvo viešinama politinė partija Tvarka ir teisingumas ir jos lyderiai, formuojant apie juos palankią visuomenės ir rinkėjų nuomonę.
Įtariama, kad politinė partija Tvarka ir teisingumas, veikdama per savo atstovą, taip pat pažadėjo ir susitarė su verslininkais P. K. ir G. R. priimti iš jų kyšį, o už tai pažadėjo paveikti Vidaus reikalų ministerijos tarnautojus, kad jie nurodytoms įmonėms padėtų laimėti Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir vienos valstybės įmonės viešuosius pirkimus. Verslininkų nurodymais pagal pagamintus ir panaudotus netikrus dokumentus pervedus lėšas į kito verslininko J. G. vadovaujamų įmonių sąskaitas, apmokėtos partijos viešinimo paslaugos. Galimai tokiu būdu partijos naudai ir interesais iš viso priimtas 519 839 litų (150 555 eurų) vertės kyšis.
Taip pat įtariama, kad Tvarka ir teisingumas, veikdama per savo atstovą R. A. R., sukurstė verslininką V. B. panaudoti žinomai netikrus dokumentus, pervesti lėšas į kito verslininko J. G. vadovaujamos bendrovės sąskaitą tikslu apmokėti už partijai suteiktas viešinimo paslaugas, ir taip iššvaistyti bendrovės didelės – iš viso 484 000 litų (140 176 eurų) – vertės turtą.
Įtariama, kad partijos Tvarka ir teisingumas neteisėtos veikos rezultatas – daugiau nei 350 tūkst. eurų (per 1,2 mln. Lt), kurie buvo panaudoti partijos viešinimo finansavimui.
Vadovaujančias pareigas partijoje ėjusiam asmeniui pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu, apgaulingo apskaitos tvarkymo bei turto iššvaistymo, dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu veikiant bendrininkų grupėje.
Verslininkas R. S. įtariamas prekyba poveikiu, verslininkai P. K. ir G. R. įtariami prekyba poveikiu, turto iššvaistymu, dokumento suklastojimu ir disponavimu suklastotu dokumentu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu, o verslininkai V. B. ir J. G. – turto iššvaistymu, dokumento suklastojimu ir disponavimu suklastotu dokumentu bei apgaulingu apskaitos tvarkymu.
Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos poveikiu, turto iššvaistymo, dokumento suklastojimo ir kitų nusikalstamų veikų buvo pradėtas 2014 m. rudenį. Atliekant didelės apimties sudėtingą tyrimą buvo atlikta daugiau nei 550 apklausų, atlikta ūkinės-finansinės veiklos specialistų tyrimų, kurie buvo pavesti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Byloje buvo būtina atlikti finansinės veiklos tyrimą, kurio metu buvo tiriama net 15 juridinių asmenų ūkinė finansinė veikla.
Įtariamieji ir jų gynėjai, paskelbus ikiteisminį tyrimą baigtu, turi teisę susipažinti su visa tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Pažymėtina, kad susipažinimo metu gauta informacija yra skirta tik įtariamųjų gynybos reikmėms ir negali būti viešinama.
Apie prokuroro sprendimą dėl šio ikiteisminio tyrimo perdavimo į teismą bus pranešta papildomai.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Balandžio 9-ąją Lietuvos viešoji erdvė ištransliavo naujienų agentūros „Reuters“ žinią, kad verslininko Gedimino Žiemelio netiesiogiai kontroliuojamos įmonės nuomojo orlaivius Ukrainos bendrovėms, tiekusioms lėktuvus Sirijoje Basharo al-Assado režimo pusėje kariaujančių rusų samdinių transportavimui.
„Reuters“ citavo Ukrainos orlaivių registrą, kad nuo 2016-ųjų spalio iki 2018-ųjų vasario Lietuvoje registruotos bendrovės „Avia AM Leasing“ antrinėms įmonėms priklausantys penki lėktuvai buvo išnuomoti Ukrainoje veikiančioms kompanijoms „Khors“ ir „Dart“. „Khors“ buvo įtraukta į JAV vyriausybės „juodąjį sąrašą“, o ir „Dart“ jame kurį laiką figūravo dėl savo vaidmens prisidedant prie vakarietiškų orlaivių „Airbus“ ir „Boeing“ eksporto Sirijos oro bendrovėms, nepaisant draudimo tą daryti. Kovo pabaigoje naujienų agentūrai susisiekus su „Avia AM Leasing“, trys iš tų lėktuvų pašalinti iš Ukrainos registro.
Viena taip pat ir šios informcijos pasekmių galima laikyti„Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų“ (TS-LKD) politikų balandžio 11-ąją pateiktą siūlymą AB „Avia AM Leasing“ ir AB „Avia Solutions Group“ (ASG) įtraukti į NATO partnerių nepatikimų tiekėjų sąrašus. Pasiūlymas pateiktas premjerui Sauliui Skverneliui, užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui bei Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT). Pasak konservatorių, ASG dukterinės įmonės galimai siejamos su Kremliaus aplinka, įskaitant Rusijos Federacijos gynybos pramonę, JAV sankcionuojamus asmenis ir finansines institucijas.
ASG įsteigta 2005 metais privatizuotų „Lietuvos avialinijų“ bazėje, gyvavo 4-eris metus iki bankroto 2009-aisias paskelbimo. Kitos G.Žiemelio privatizuotos kompanijos sėkmingai dirba iki šiol, pavyzdžiui, „Baltic Ground Services“ (BGS) aptarnauja lėktuvus bei keleivius Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos (Odesos, Lvovo bei Kijevo Žulianų ir Borispolio) oro uostuose (iš viso 15-oje) bei turi Lietuvos kariuomenės lėktuvų aprūpinimo kuru Vilnaius oro uoste sutartį (baigiasi 2019-ųjų balandį), „Helisota“ remontuoja sraigtasparnius. Pasak Lietuvoje gyvenančio antikorupcinio projekto „Municipalinio skenerio“, kuris atliko ASG akcininkų nustatymo tyrimą, vieno autorių Michailo Maglovo, yra taip pat kompanija, išperkamosios nuomos būdu tiekianti lėktuvus, suteikusi orlaivius kompanijoms „Aeroflot“ bei „Transergo“.
„Municipalinio skenerio“ tyrimas skelbtas interneto puslapyje „Svoboda news“ publikacijoje „NATO degalų tiekėjas kaltinamas ryšiais su Rusija“ (03 09). Pasak jo autorių, tarp kompanijos, kurios dukterinės įmonės aptarnauja Lietuvos armijos orlaivius ir gali turėti priėjimą prie kitų NATO šalių karinės technikos, akcininkų – Rusijos valstybinės korporacijos „Rostec“ generalinis dirketorius Sergejus Čemezovas bei pramonės ir prekybos ministras Denisas Manturovas (Dmitrijaus Medvedevo vyriausybėje). 2013-ųjų pabaigoje prieš pat Krymo aneksiją G.Žiemelis įsijungė į naujo Maskvos oro uosto „Žukovskij“ statybos projektą, kai gruodžio 30-ąją su „Rostec“ generalinio direktoriaus pavaduotoju Dmitrjumi Šugajevu pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl ketvirto Maskvos oro uosto vystymo bei valdymo. ASG į bendros įmonės įskaitinį kapitalą įnešė 22 milijonus eurų, „Rostec“ – nekilnojamąjį turtą bei oro uosto „Ramenskoje“ žemę. Įvykus šiam sandoriui, Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD) įvardijo ASG nepatikima kompanija, bendradarbiavimas su kuria neatitinka nacionalinio saugumo interesų, o 2014-ųjų liepą panaikino BGS patikimo tiekėjo statusą, kuris suteikdavo teisę dalyvauti įslaptintuose sandoriuose. Projekto autoriai taip pat atskleidė, kad ASG 2014-aisiais išleido 1,7 milijono papildomų akcijų, kurias per ofšorines kompanijas Kipre bei Liuksemburge pardavė buvusiam dar Sovietų Sąjungos prekybos ministro pavaduotojui Sergejui Aliošinui, tėvui Boriso Aliošino, kuris su S.Čemezovu yra Rusijos vyriausybės valdomos Jungtinės lėktuvų korporacijos direktorių tarybos narys (pirmininkas – D.Manturovas).
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Pasak „Municipalinio skenerio“, tokiu būdu su S.Čemezovu bei D.Manturovu susiję asmenys gavo ne mažiau 10 proc. ASG akcijų. 2015-ųjų gegužę oro uosto „Žukovskij“ valdytoja kompanija „Ramport Aero“ su „Rostec“ priklausančiu banku „Novikombank“, kuriam Vakarai taiko sankcijas, pasirašė oro uosto plėtimo kreditavimo sutartį. Primintina, kad iš „Žukovskij“ atliekami lėktuvų reisai į Rusijos aneksuotą Krymą.
Pasak „Municipalinio skenerio“ autorių, pagrindinių ASG akcininkų taip ir nepavyko nustatyti, nes jie slepiasi už Nyderlandų fondų, kurie neįpareigoja atskleisti akcininkų (jais dėl to ir naudojamasi). Viena vertus, sankcijų pažeidimo formaliai nėra, nes ASG ir „Rostec“ bendradarbiavimas nesusijęs su kariniais reikalais, iš kitos pusės, yra VSD bei Lietuvos vyriausybės pozicija.
Viename ASG išplatintų pranešimų teigiama, kad prieš kompaniją vykdoma informacinė ataka ir kad „Avia AM Leasing“ nei jos antrinės įmonės niekada nenuomojo ir nepardavė lėktuvų bendrovėms „Khors“ ir „Dart“, o agentūroje „Reuters“ paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir ją galimai inicijuoja įvairių šalių specialiosios tarnybos. G.Žiemelis, panašu, nemato nieko smerktino bendradarbiavime su „Rostec“ bei S.Čemezovu, buvusiu KGB agentu Vokietijoje bei V.Putino kaimynu Drezdene. Kovo 6-ąją ASG paskelbė atsakymą-pareiškimą ir į „Municipalinio skanerio“ tyrimą, kuriame pakartojo, jog kompanija užsienyje turi tik komercinių interesų ir nieko bendra su aukštais rusų pareigūnais.
Vis dėlto G.Žiemelio valdoma ASG ir dėl savo veiklos pobūdžio atsidūrė tarp dviejų ugnių, nes vasarį viešojoje erdvėje ėmė sklisti informacija apie rusų įtarimus renčiant NATO bazę Pamaskvėje, Žukovskio tarptautiniame oro uoste. Maždaug, NATO lėktuvus turinti teisę aptarnauti lietuviško kapitalo įmonė skverbiasi į pačią Rusijos „širdį“.
* * *
Dar viena pastarųjų mėnsių istorija, pačioje Rusijoje jau lyg ir patikimai susieta su būsima vyriausybe, kurią prezidentas Vladimiras Putinas turės tvirtinti po inauguracijos gegužės 7 dieną. Kovo 31-ąją buvo suimti iš Dagestano Machačkalos kilę milijardierius Zijavudinas Magomedovas ir jo brolis Magomedas, balandžio 5-ąją Maskvos Tverės teismas areštavo tyrėjų iš jų paimtus pinigus. Broliai apkaltinti sukčiavimu, pinigų iššvaistymu (esą ofšorinėse zonose paslėpė virš 2,5 milijardo biudžetinių rublių) bei nusikalstamos grupuotės įsteigimu. Abu įtariamieji siūlė teismui paleisti juos už 5 milijardų rublių užstatą, bet teisėjas sutiko su kaltintojų argumentu, kad Magomedovai spruks arba būdami laisvėje mėgins paveikti teisminį tyrimą, ir milijardierius paliko už grotų. Kartu suimtas jų koncernui „Summa Group“ priklausančios bendrovės „Intex“ direktorius Arturas Maksidovas.
Nors informacijos rusų viešojoje erdvėje mažai, iš to, „kas yra“, galima daryti prielaidą, jog tyrėjai turi pretenzijų dėl epizodų Kaliningrade – nedidelio grunto sitprinimo kontrakto, pelkėtoje teritorijoje statant stadioną „Baltik Arena“ pasaulio futbolo čempionatui. Jį iš pradžių projektavo Omsko kompanija „Mostovik“, bet šis projektas nebuvo panaudotas, mat „Mostovik“ projektavimo procese bankrutavo. Jį perėmusi verslo oligarcho Araso Agalarovo bendrovė „Krokus“ projektą perdirbo, rangovų konkursą išlošė broliai Magomedovai, dempingu mažinę kainas, kas galų gale išprovokavo jų konfliktą su A.Agalarovu (broliai kaltino „Krokus“ projekavimo klaidomis, kas lėmė papildomų lėšų poreikį). Ekspertizių bei teismų maratoną iš pradžių laimėjo koncernas „Summa Group“, bet paskui „Krokus“ su Rusijos vyriausybės palaiminimu inicijavo naujas ekspertizes, kurios lyg ir parodė, jog koncernas grunto stiprinimui naudojo netinkamos sudėties smėlį.
2014-aisiais pelnytas Kaliningrado oro uosto kilimo tako rekonstrukcijos projektas gerokai solidesnis, įvertintas 3 milijardais 200 tūkstančiai rublių. Tačiau jis pelnytas po Krymo aneksijos, kai rublio kursas smuko ir pabrango skalda, kurią teko gabentis iš karjerų Norvegijoje bei Švedijoje. Rekonstrukciją stabdė ir aplinkybė, kad ją vykdyti reikėjo oro uostui nenutraukiant darbo. Galų gale Rusijos vyriausybė kontraktą nutraukė, tačiau teismus laimėjo koncernas „Summa Group“.
Tokia yra ne ypač raiški informacija, kurią šiuo metu galima rasti rusų viešojoje erdvėje. Pasak „Svoboda news“ korespondentės Kaliningrade Nelli Muminovos („Svoboda“ 04 03), Magomedovų ir A.Agalarovo konfliktą lydėjo galybė interesų „povandeninių srovių“, tarkime, ginčo dėl Machačkalos uosto kontrolės, kuris „įeina“ į irgi iš Dagestano, bet Derbento kilusio verslo oligarcho Suleimano Kerimovo interesų lauką. Vakarų sankcijų sąlygomis pinigų vis labiau trūksta, konkurentai visomis įmanomomis priemonėmis šalino vieni kitus, vogė visi, iš principo galima sodinti visus „Baltik Arena“ statybos koncesininkus.
Turiningesnis šioje istorijoje vis dėlto autoritarinio dvaro žaidimų elementas. Ir pasak Rusijos finansų ministerijos, vos 3,6 proc. valstybinių užsakymų Rusijoje vykdomi konkurso būdu, likusi dalis – kai yra vienas „konkursantas“ arba kitu metodu, ir čia jau ima veikti „jungties“ su aukštais valstybės pareigūnais faktorius. Čempionu čia rusų viešoji erdvė laiko verslo oligarchą Arkadijų Rotenbergą, gi broliai Magomedovai pradedant 2015-aisiais korupcinėje „piramidėje“ ėmė prarasti pozicijas, pasak „svobodanews“ (04 03), ir dėl ryšių su pusbroliais Mahomedu bei Achmedu Bilalovais, kurie 2013-aisiais labai jau lėtai statė olimpinio Sočio objektus, ir už netinkamą „Vnešekonombanko“ kredito panaudojimą buvo viešai „sunešioti“ prezidento V.Putino, po ko skubiai išvyko į užsienį, kur reziduoja po šiai dienai.
Magomedovai siejami su vis dar Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo artimiausios aplinkos žmonėmis, jų verslas ir įgavo dinamiką 2008-aisiais prezidentauti pradėjus D.Medvedevui. Pasak „svpressa.ru“ (04 02), jie sieti su vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus aplinka, kurio uošvis verslininkas Chandadašas Rustamovas – irgi išeivis iš Dagestano Derbento. Šis suėmimas atrodo ir kaip D.Medvedevo pozicijų silpninimas vyriausybės atsistatydinimo bei perskyrimo išvakarėse. Brolių verslas buvo susijęs su uostais bei logistika, tai reiškia, jog „Summa Group“ turėjo tiesioginių reikalų su svarbiais valstybinio žaliavų sektoriaus atstovais.
Dabartinėmis „tarpuvaldžio“ aplinkybėmis įtakingi žaidėjai naudojasi galimybe veikti prieš oponentus bei valyti „konkurencinį lauką“. Kita vertus, pasak su korupcija besikaunančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, koncernas „Summa Group“ finansavo taip pat Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovoir jo žmonos atostogas jachtoje „Maltese Falcon“ Viduržemio jūroje.
Šveicarų „Neue Zürcher Zeitung“ (04 03) vertinimu, Rusijos liberalų verslo elitą į turtingiausių Rusijos šeimų penketuką įeinančios (pagal žurnalo „Forbes“ versiją) „Summa Group“ savininkų šeimos atstovų areštas sukrėtė, tai gali būti naujos rusų verslo nerimo bangos pradžia, užsiimantys juo Rusijoje žino visada viena koja esantys kalėjime. Pasak šveicarų dienraščio, be abejo, tai įspėjimas (kol kas sunku pasakyti – koks) ir užsienio investuotojams.
Labirintas. Turbosquid.com
Politologas Michailas Tulskis primena, kad brolių Magomedovų kontroliuojama „Tolimųjų rytų jūrų laivininkystė“ 2012-aisiais dar atnešė pusę milijardo rublių pelno, kitais metais patyrė minimalų nuostolį, nuo 2014-ų iki 2016-ųjų metiniai nuostoliai sudarė 8 milijardus, 2016 metais siekė 4,2 milijardo.
Apibendrinant, 2014-2017 metais pagrindinė koncerno „Summa Group“ kompanija patyrė apie 20 milijardų rublių nuostolių. Pinigai baigėsi, užtat ėmė kauptis problemos, pasak M.Tulskio, anksčiau Magomedovai galėjo „patepti“ bet ką, dabar „tepti“ nebėra už ką. Praturtėję iš valstybinių užsakymų arba/ir ryšių su aukštais valdininkais jie „pražiūrėjo“ tiesos momentą (sankcijos, pinigų stygius, konkurentų spaudimas) ir tapo idealiu taikiniu, įtakingi draugai dabar jiems neturi laiko, turi rūpintis savimi: menkiausias neatsargus judesys – ir tu už vyriausybės ribų, jei ne dar blogiau. Tokios yra autoritarinių režimų realijos.
Šių istorijų moralu galima laikyti ir faktą, kad esama verslų, kurie autoritariniuose kraštuose pavojingi pagal apibrėžimą, kur susilietimas su valdžios struktūromis verslą būtinai korumpuoja. Dažniausiai tokie ypač jautrūs yra strateginiai sektoriai, prie kurių aviacija, uostai, logistika būtinai priskirtini ir jokie „nesikišimai į politiką“ neišgelbės, jei „kortos“ valdžios koridoriuose „sukris“ nepalankiai. Todėl su autoritarais strateginiuose sektoriuose dirbančius verslininkus Vakarai ir įtraukia į nepatikimųjų registrus.
