ES vyriausiasis įgaliotinis smerkia ginkluotą išpuolį šiaurės Kosove. EPA-ELTA nuotr.
Priština, rugsėjo 24 d. (dpa-ELTA). Nežinoma ginkluota grupuotė įžengė į šiaurės Kosovą ir dalyvavo susišaudyme su vietos policija, sekmadienį paskelbė Kosovo premjeras Albinas Kurtis, praneša naujienų agentūra dpa.
„Mūsų policijos pajėgos Banskos kaime apsupo apie 30 gerai ginkluotų, uniformuotų vyrų, profesionalių karių ar policininkų“, – premjeras sakė vietos žiniasklaidai ir paragino juos pasiduoti.
Ankstyvą sekmadienio rytą kilo susišaudymas tarp Kosovo policininkų ir šios grupuotės. Šalies Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad vienas pareigūnas žuvo, o dar mažiausiai vienas buvo sužalotas. Anot ministerijos, užpuolikai surengė pasalą ir apšaudė policininkus, kai šie atvyko apžiūrėti dviejų sunkvežimių be registracijos numerių, kurie buvo palikti ant tilto, kad užtvertų įvažiavimą į Banską netoli Mitrovicos miesto. Manoma, kad grupuotė iš kaimyninės Serbijos pateko į šiaurės Kosovą, kur daugumą gyventojų sudaro etniniai serbai. Premjeras sakė, kad tai išpuolis prieš Kosovo valstybę, už kurį atsakomybė tenka Serbijai. Anot jo, ginkluota grupuotė turėjo visureigius ir net šarvuotą transporto priemonę. Susišaudyme ji panaudojo granatsvaidžius, rankines granatas ir automatinius ginklus.
Ginkluotas susidūrimas yra rimčiausias incidentas tarp Kosovo ir Serbijos pastaraisiais metais. Europos Sąjungos (ES) vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis sekmadienį pasmerkė ginkluotą išpuolį prieš Kosovo policijos pareigūnus. „Reikia išsiaiškinti visus faktus apie ataką. Nusikaltėliai turi stoti prieš teisingumą“, – sakė jis. Anot J. Borrellio, ES teisinės valstybės misija Kosove (EULEX) palaiko ryšį su valdžia ir NATO vadovaujamomis taikos palaikymo pajėgomis Kosove (KFOR). Jis dar kartą paragino Europos Sąjungą ir valstybes nares sumažinti įtampą šiaurės Kosove.
Kosovas nuo Serbijos atsiskyrė 1999 m. su NATO parama po karinio konflikto. Valstybė, kurios daugumą gyventojų sudaro etniniai albanai, 2008 m. paskelbė nepriklausomybę.
Kosovą pripažįsta daugiau nei 100 šalių. Tačiau Serbija atsisako pripažinti nepriklausomybę ir reikalauja, kad Kosovas grįžtų į jos sudėtį.
Kosovo premjeras kaltina Serbiją organizuojant susirėmimus. EPA – ELTA foto
Priština, birželio 2 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Kosovo ministras pirmininkas apkaltino Serbiją organizuojant etninių serbų ir NATO vadovaujamų taikdarių susirėmimus.
Daugiau nei 80 žmonių, tarp jų 30 taikdarių, buvo sužeisti pirmadienį viename Šiaurės Kosovo mieste, kai NATO vadovaujami KFOR kariai susirėmė su protestuotojais serbais, svaidžiusiais akmenis, butelius ir Molotovo kokteilius.
„Padėties eskalavimas gegužės 29 d. buvo suplanuotas, gerai suorganizuotas ir turi autorių, – parlamente įstatymų leidėjams sakė Kosovo ministras pirmininkas Albinas Kurtis. – Autorius yra oficialusis Belgradas“.
A. Kurtis apkaltino Serbiją „mobilizavus nusikalstamas grupes“, kad išprovokuotų susirėmimus, ir teigė, jog daugelis Kosovo serbų buvo Belgrado „paversti tokių nusikalstamų išpuolių gyvuoju skydu“.
Kosovo serbų mažuma boikotavo balandį vykusius vietos rinkimus šiaurėje, tai leido etniniams albanams perimti vietos tarybų kontrolę, nors rinkėjų aktyvumas nesiekė nė 3,5 procento. Daugelis serbų reikalauja išvesti Kosovo specialiąsias policijos pajėgas, o taip pat ir merus albanus, kurių nelaiko tikraisiais savo atstovais.
Nuo pirmadienio susirėmimų Zvečane šimtai serbų kasdien būriuojasi prie miesto rotušės, aptvertos spygliuota viela ir apsuptos KFOR karių.
Kosovo ministro pirmininko teigimu, mitingai rengiami Belgrado įsakymu.
Serbijos vėliavos. EPA – ELTA nuotr.
Belgradas, sausio 7 d. (ELTA). Naktį į šeštadienį Kosovo pietryčiuose esančios Gnilanės apygardos Klokoto mieste buvo sumuštas 18-metis serbas Stefanas Tomičius.
Pasak portalo „eurointegration“, tai pranešė Serbijos vyriausybės Kosovo ir Metochijos reikalų valdyba.
Teigiama, jog Stefaną ir jo brolį, grįžtančius iš vidurnaktį vykusių stačiatikių Kalėdų pamaldų, apie 2 val. 30 min. užpuolė grupė albanų. Pasak nukentėjusiojo, jis atpažino kai kuriuos užpuolikus, jie dirba apsaugininkais tenykščiame restorane.
„Stefanas patyrė akies, rankos, pilvo ir kojų sužeidimų, jis paprašė Vitinos miesto ligoninės medikų pagalbos“, – sakoma pranešime.
Anot Kosovo ir Metochijos reikalų valdybos atstovų, „šis žiaurus serbų vaikino užpuolimas rodo, kokia antiserbiška isterija viešpatauja regione ir koks pavojus gresia ten gyvenantiems serbams“.
Serbijos gynybos ministerijos valstybės sekretorius Nemanja Starovičius pareiškė, kad S. Tomičiaus sumušimas yra dar vienas „neapykantos nusikaltimas“.
Penktadienį buvo pranešta apie šaudynes Kosovo pietuose, per kurias buvo sužeisti 21 metų serbas ir jo 11-metis pusbrolis. Kosovo policija sulaikė užpuoliką. Paaiškėjo, kad jis yra vietos jėgos struktūrų pareigūnas.
Kosovas 2008 metais paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, tačiau Belgradas atsisakė jį pripažinti ir skatino 120 tūkst. etninių Kosovo serbų nepaklusti Prištinos valdžiai, ypač šiaurėje, kur etniniai serbai sudaro daugumą.
Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius. EPA – ELTA foto
Belgradas, gruodžio 28 d. (ELTA). Trečiadienį Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius paragino Kosovo šiaurėje gyvenančius serbus ardyti barikadas, kadangi gautos visos reikiamos Vakarų šalių garantijos.
Tai paskelbė Serbijos vyriausybės Kosovo ir Metochijos reikalų valdybos direktorius Petaras Petkovičius, praneša portalas RTS.
Pasak pareigūno, Belgradas gavo „patikimas Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų garantijas“.
Jis pranešė, kad paleidžiamas serbų policininkas Dejanas Pantičius (dėl kurio suėmimo gruodžio 10 d. ir buvo pradėtos statyti barikados), gauta patikinimų, jog nėra jokių Kosovo serbų, kuriuos esą Priština ketina suimti, sąrašų, o NATO taikos palaikymo pajėgos KFOR garantavo, jog Kosovo saugumo pajėgos negalės įžengti į šiaurinius municipalitetus be išankstinio jų sutikimo.
Kaip papasakojo Serbijos vyriausybės atstovas, A. Vučičius surengė „rimtą ir sunkų“ susitikimą su Kosovo šiaurėje gyvenančių serbų atstovais.
„Jis paprašė serbus pašalinti barikadas. Jie atsakė, kad pasitiki tik juo, o ne (Kosovo ministru pirmininku) Albinu Kurti. Tada prezidentas paragino juos grįžti į Kosovo šiaurę ir išdėstyti šias garantijas ten gyvenantiems žmonėms“, – teigė P. Petkovičius.
Padėtis Kosove vėl susikomplikavo, kai proserbiška partija paskelbė valdžios institucijų boikotą keturiuose šiauriniuose municipalitetuose. Po to į šiuos municipalitetus įžengė Kosovo policija ir ten buvo paskirti rinkimai, kurie turėjo įvykti šių metų gruodį.
Dėl JAV ir ES spaudimo Priština galiausiai sutiko atidėti šiuos rinkimus.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, rugpjūčio 17 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ragina Kosovą ir Serbiją deeskaluoti tarpusavio konfliktą.
„Raginu visas puses būti santūrias ir vengti smurto“, – pareiškė jis Briuselyje spaudos konferencijoje su Serbijos prezidentu Aleksandru Vučićiumi. Nors padėtis vietoje pagerėjo, tačiau esą pirmiausiai Belgrado ir Prištinos atsakomybė yra užkirsti kelią naujai eskalacijai.
Tačiau kartu J. Stoltenbergas pareiškė, kad NATO misija KFOR“ bet kuriuo metu yra pasirengusi įsikišti, jei kils grėsmė stabilumui. Nuo 1999 metų Kosove dislokuotą apsaugos dalinį sudaro beveik 4 000 karių.
Įtampa tarp Serbijos ir Kosovo paaštrėjo prieš maždaug dvi savaites. To priežastis buvo naujos įvažiavimo taisyklės serbams, kurias norėjo įvesti Kosovas. Spaudžiant JAV ir ES, jų įvedimas mėnesiui atidėtas.
ES užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis šį ketvirtadienį pakvietė pokalbių A. Vučićių ir Kosovo ministrą pirmininką Albiną Kurtį. J. Stoltenbergas pareiškė raginąs visas puses būti lanksčias ir konstruktyvias.
Tačiau A. Vučićius pareiškė, kad tikisi sunkių pokalbių. „Mes nesutariame beveik jokiais klausimais“, – sakė jis. Kartu prezidentas atmetė kaltinimus, kad Serbija kišasi į daugiausiai etninių serbų gyvenamą šiaurinę Kosovo dalį. „Mes nieko neprovokavome“, – patikino jis. A. Vučićius pateikė sąrašą su „provokacijomis“, kurias Kosovo institucijos įvykdė prieš serbų mažumą.
Šiandien beveik vien albanų gyvenamas Kosovas iki 1999 metų priklausė Serbijai. Po ginkluoto Kosovo albanų sukilimo NATO oro antskrydžiais privertė Serbijos valstybę pasitraukti. Nuo 1999 metų iki 2008-ųjų provincija buvo valdoma JT laikinosios administracijos.
Serbija nepripažįsta Kosovo 2008 metais paskelbtos nepriklausomybės.
Briuselis, rugpjūčio 1 d. (dpa-ELTA). Pirmadienį Europos Sąjunga (ES) pakvietė Serbiją ir Kosovą Briuselyje susėsti prie bendro krizinių derybų stalo.
Tokių pokalbių metu abi šalys galėtų „aptarti tolesnius veiksmus, galimus sprendimus ir būdus užkirsti kelią įtampos pasikartojimui“, teigė ES užsienio politikos vadovo atstovas spaudai Peteris Stano. Jis nenurodė konkrečios derybų datos.
ES savo kvietimą pateikė po to, kai tarp Serbijos ir Kosovo įsiplieskė nauja įtampa. Kosovas planavo nuo pirmadienio nebepripažinti Serbijoje išduotų asmens dokumentų – pasak šalies valdžios, Serbija Kosovo gyventojų atžvilgiu jau taiko analogiškas priemones. Dėl to regione pratrūko smurtas.
Plakatas skelbia, kad Serbijai nereikalinga Europos Sąjunga. Jai reikia Rusijos…
Belgradas, birželio 21 d. (dpa-ELTA). Daugiau nei 100 Vakarų Balkanų intelektualų prieš šią savaitę vyksiantį svarbų ES aukščiausiojo lygio susitikimą parašė atvirą laišką, kuriame teigiama, kad į šį regioną vis dar nekreipiama dėmesio.
„Nepaisant daugybės pareiškimų ir iniciatyvų, susijusių su Vakarų Balkanais, Vakarai (pirmiausia ES) nepasiūlė realios paramos, apsaugos ir konkrečios regiono ateities perspektyvos“, – sakoma antradienį Belgrade paskelbtame laiške.
Vakarų Balkanus supa ES šalys, tačiau jų perspektyvos vis dar neaiškios, teigia autoriai, kritikuodami dviprasmišką pastarųjų dviejų dešimtmečių ES politiką ir teigdami, kad ji lėmė regiono regresą ir posūkį į kitus galios veiksnius.
Visų pirma, didėjanti Rusijos įtaka Serbijoje ir serbiškoje Bosnijos dalyje kelia klausimą, kam iš tikrųjų priklauso Vakarų Balkanai, teigė pasirašiusieji, tarp kurių yra daugiau kaip 100 buvusių politikų, istorikų, rašytojų ir žurnalistų.
„Stojimas į ES yra geopolitinė visų Vakarų Balkanų neišvengiamybė, atsižvelgiant į nuolatines Rusijos pastangas juos destabilizuoti“, – teigia autoriai iš Serbijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Šiaurės Makedonijos, Albanijos, Kosovo ir Kroatijos.
Jie paragino ES viršūnių susitikime Bosnijai ir Hercegovinai suteikti kandidatės statusą, o Kosovo piliečiams – bevizį režimą į ES, teigdami, kad tam jau seniai sudarytos sąlygos.
Ketvirtadienį ir penktadienį vyksiančiame ES aukščiausiojo lygio susitikime bus sprendžiama, ar suteikti kandidatės statusą Ukrainai ir Moldovai. Vakarų Balkanų valstybės yra skirtingose paraiškų dėl narystės ES teikimo stadijose.
Persona non grata
Priština, gruodžio 31 d. (ELTA). Kosovo užsienio reikalų ministrė Donika Gërvalla penktadienį paskelbė nepageidaujamu asmeniu Jungtinių Tautų misijos Kosove (UNMIK) darbuotoją iš Rusijos.
„Kosovo premjero Albino Kurti pasiūlymu aš šiandien priėmiau sprendimą paskelbti persona non grata UNMIK darbuotoją Rusijos pilietį dėl jo žalingo poveikio, kuris pažeidė nacionalinį saugumą“, – parašė penktadienį savo „Facebook“ paskyroje D. Gërvalla.
Spalio 22 d. Kosovo prezidentė Vjosa Osmani paskelbė nepageidaujamais asmenimis du Rusijos diplomatus iš RF ambasados Serbijoje Kanceliarijos Prištinoje. Pasak valstybės vadovės, Rusijos diplomatų veikla „darė neigiamą poveikį Kosovo nacionaliniam saugumui ir konstitucinei tvarkai“.
Serbijai priklausęs Kosovo autonominis regionas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę 2008 metų vasario mėnesį. 2010 metais jo nepriklausomybę pripažino JT Tarptautinis Teisingumo Teismas. Pagal Belgrado versiją, šiuo metu Kosovą pripažįsta 104 šalys, Priština teigia, kad tokių šalių yra 117. Kosovo nepripažįsta daugiau kaip 60 šalių, tarp jų – Kinija, Indija, Rusija, Izraelis, Graikija, Ispanija.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.
Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.
Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.
Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.
Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.
Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.
Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.
Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.
Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.
Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.
Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?
Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).
Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.
Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.
Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?
O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?
Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?
Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?
Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.
Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.
Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??
Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.
Serbija pasirašė laisvosios prekybos sutartį su Rusijos vedama Eurazijos ekonomine sąjunga (EAES), kurią sudaro penkios posovietinės valstybės.
Susitarimas leis „sutaupyti muitų sąskaita“, Serbijai prekiaujant su bloko šalimis, teigiama Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo spaudos tarnybos išplatintame pranešime.
EAES nuolatinės narės yra Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas ir Kirgizija.
Ši laisvosios prekybos sutartis, tikėtina, kels problemų Serbijos bandymams įstoti į Europos Sąjungą. Jei Serbija įstos į ES, o tai padaryti šalis ketina 2025-aisiais, Belgradas turės nutraukti ryšius su EAES.
ES pareigūnai ne kartą piktinosi Serbijos Maskvai rodomu lojalumu, šalis taip pat atsisakė įvesti Vakarų sankcijas Rusijai.
Serbija priklauso nuo Rusijos diplomatiškai, nes ši neleidžia atsiskyrusiam Kosovui tapti Jungtinių Tautų (JT) nariu, ir ekonomiškai, nes importuoja energiją iš Rusijos.
Tiesa, patys serbai nelabai palaiko laisvosios prekybos sutartį su EAES.
Belgrade įsikūrusio Socialinių tyrimų biuro atlikta apklausa atskleidė, kad tik 17 proc. serbų palaiko tokios sutarties pasirašymą.
Tuo tarpu 45 proc. atliktos apklausos respondentų geriausiu keliu Serbijai laiko narystę Europos Sąjungoje. Trečdalis apklaustųjų tikino, kad Serbijai geriausia būtų nestoti nė į vieną iš dviejų blokų.
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius paskelbė šalies ginkluotosiose pajėgose visišką kovinę parengtį dėl padėties Kosovo šiaurėje, kur Kosovo kariškiai užėmė Gazivodės hidroelektrinę.
Tai šeštadienį pranešė Serbijos naujienų agentūra TANJUG, remdamasi šaltiniais prezidento administracijoje.
Serbijos VRM vadovas Neboiša Stefanovičius taip pat įsakė šalies policijos specialiesiems daliniams būti visiškoje kovinėje parengtyje.
Šių priemonių imtasi po to, kai kelios dešimtys Kosovo kariškių užėmė Ekologijos ir plėtros centrą Zubin Potoke ir Gazivodės elektrinę.
Ši elektrinė ir Valačo pastotė yra svarbiausi energetikos objektai Kosovo šiaurėje, jie prijungti prie Serbijos energetikos tinklo. Anksčiau Priština ne kartą pareiškė, kad Gazivodės hidroelektrinė turi būti sujungta su Kosovo energetikos sistema.
Kosovas uždraudė Serbijos prezidentui apsilankyti serbų anklave. EPA-ELTA nuotr.
Kosovo premjeras Ramushas Haradinajus sekmadienį uždraudė Serbijos prezidentui Aleksandrui Vučičiui aplankyti savo tautiečius Kosove po to, kai albanai protestuotojai sunkvežimiais ir sunkiąja technika užblokavo maršrutą serbų anklavo link, praneša naujienų agentūra dpa.
R. Haradinajus rašė feisbuke, kad jis atšaukė Kosovo užsienio reikalų ministerijos išduotą leidimą Serbijos vadovui apsilankyti Kosovo serbų teritorijoje baiminantis dėl žmonių saugumo.
Planuota, kad A. Vučičius lankysis Banjos kaime, kur serbų mažuma gyvena etninių albanų apsupty. Pastarieji sudaro daugumą Kosove, kuris 2008 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos.
Šis incidentas pabrėžia tarp Serbijos ir Kosovo egzistuojančią nuolatinę įtampą.
Kosovo valdžia uždraudė Serbijos prezidentui apsilankyti serbų anklave. EPA-ELTA nuotr.
A. Vučičius savaitgalį į Kosovą atvyko dviejų dienų vizito. Po to, kai policija sustabdė Serbijos prezidentą, jis grįžo į Mitrovicą, didžiausią serbų anklavą Kosove, kur turėjo kreiptis į žmonių minią.
Penktadienį Serbijos prezidentas nutraukė derybas dėl normalizacijos, kurioms nuo 2011 m. tarpininkauja Europos Sąjunga, ir atsisakė susitikti su Kosovo prezidentu Hashimu Thaciu.
Kosovo valdžia A. Vučičiaus vizitą palaimino tik po JAV ir ES spaudimo.
Apie 90 proc. Kosovo gyventojų yra etniniai albanai. 1998 m. jie sukilo prieš Serbiją, ir kilo karas. 1999 m. įsikišus NATO, Serbijos pajėgos buvo išstumtos iš šios teritorijos, o po 9 metų Kosovas paskelbė nepriklausomybę, kurios vis dar nepripažino 5 ES šalys.
F. Mogherini: sprendimas Serbijos ir Kosovo konflikte bus priimtas „ateinančiais mėnesiais“. EPA-ELTA nuotr.
Pasak ES užsienio politikos įgaliotinės Federicos Mogherini, sprendimas ginče tarp Serbijos ir Kosovo gali būti priimtas „ateinančiais mėnesiais“. Teisiškas įpareigojantis susitarimas, kurio šiuo metu siekiama, turėtų išspręsti „visus atvirus klausimus“, – pareiškė F. Mogherini penktadienį baigiantis neformaliam ES užsienio reikalų ministrų susitikimui Vienoje.
Nors tai „labai sunku, tačiau nėra neįmanoma“, – pridūrė ji. Tokia sutartis esą išspręstų ir klausimą dėl Serbijos iki šiol nepaskelbto Kosovo pripažinimo.
ES plėtros komisaras Johannesas Hahnas rezultatų tikisi iki „kitų metų vidurio“. Tačiau jis pabrėžė, kad „kokybė yra svarbiau už greitį“. Tai jis pareiškė austrų naujienų agentūrai APA.
Serbija šiuo metu yra oficiali ES kandidatė. Kosovą Briuselis vadina „potencialiu kandidatu“. Tačiau pažanga blokuojama, nes Serbija iki šiol nesutiko pripažinti buvusios provincijos nepriklausomybės.
ES, be to, visoms šalims kandidatėms Vakarų Balkanuose kelia sąlygą, kad būtų išspręsti teritoriniai nesutarimai.
Nušautas žinomas serbų advokatas, be kita ko, padėjęs ginti buvusį Serbijos lyderį Slobodaną Miloševičių Hagos karo nusikaltimų tribunole, praneša BBC.
57-erių metų Dragoslavas Ognjanovičius buvo nužudytas šeštadienį vakare netoli savo namų Belgrade.
Per šaudymą nukentėjo ir 26-erių metų teisininko sūnus, sakoma Serbijos vidaus reikalų ministerijos pranešime. Dr. Ognjanovičius buvo vienas iš S. Miloševičiaus teisininkų komandos, šio amžiaus pradžioje gynusios politiką karo nusikaltimų tribunole, narių.
Buvęs Serbijos prezidentas 2001 metais buvo suimtas ir laikomas Jungtinių Tautų (JT) karo nusikaltimų tribunolo kalėjime Hagoje. Dr. Miloševičiui buvo pareikšti trys kaltinimai: pirmasis susijęs su Kosove įvykdytais žiaurumais, antrasis – su nusikaltimais Kroatijoje, o trečiasis – su nuo 1992 iki 1995 metų Bosnijoje galimai vykdytu genocidu.
Antradienį prie savo partijos būstinės serbų valdomoje Mitrovicos miesto šiaurinėje dalyje nušautas žinomas Kosovo serbų politinis lyderis Oliveris Ivanovičius.
Politikas nužudytas kaip tik tą dieną, kai Serbija ir Kosovas po ilgesnės nei vienerių metų pertraukos atnaujino derybas dėl santykių normalizavimo. Tačiau, paaiškėjus apie O. Ivanovičiaus nužudymą, Serbijos delegacija išvyko iš derybų.
Patiriant tarptautinės bendruomenės ir Europos Sąjungos (ES) spaudimą, Kosovas ir Serbija jau beveik 20 metų nuo kruvino karo pradžios bando normalizuoti santykius. 1998-1999 metų karas tarp Serbijos saugumo pajėgų ir Kosovo albanų partizanų pareikalavo 13 tūkst. žmonių gyvybių. 2008 metais etninių albanų dominuojamas Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Belgradas atsisako pripažinti šį žingsnį ir vis dar laiko atsiskyrusią teritoriją savo provincija.
Remiantis policijos duomenimis, O. Ivanovičius nušautas apie 8.15 val. vietos laiku, kai atvyko į savo partijos būstinę. Politiko advokatas teigė, kad iš važiuojančio automobilio šaudę užpuolikai pataikė į politiką penkias kulkas.
Kaip praneša Kosovo žiniasklaida, policija surado sudegintą automobilį, iš kurio, galimai ir šaudė užpuolikai. Į įvykio vietą atskubėjo tyrėjai, bet kol kas nežinoma, kas atsakingas už nužudymą.
64 metų O. Ivanovičius etniškai susiskaldžiusiame Mitrovicos mieste buvo laikomas nuosaikiu politiku. 2016 metų sausį politikas buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo dėl tariamų karo nusikaltimų 1999 metais. Tačiau 2017 metais apeliacinis teismas panaikino nuosprendį ir nurodė nagrinėti bylą iš naujo.
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius sušaukė skubų Nacionalinio saugumo tarybos susitikimą.
Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.
Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…
Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.
Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.
Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.
