Istoriografija de traditione  – Lietuvos „inkorporavimas“

Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba

1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba

2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.

1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.

Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.

Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].

J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.

Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant  istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų.  Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).

Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“  periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.

Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).

Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:

„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).

Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI  Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935)  problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).

Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?

Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.

Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.

Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].

Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.

Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.

Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.

Lietuvos  „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė

Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).

Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.

Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.

Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:

„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais[3]

Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas

„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“

Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:

„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).

Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.

Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:

„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).

Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas

Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).

Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.

Būtina sugrįžti, mano galva,  pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume  gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.

Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.

Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.

Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:

Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos  valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija  autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija  – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.

Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę[4]

Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį  gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme,  O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.

Tiek to…

Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi  joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.

Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.

Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:

„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių  dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių[5].

Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato  ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.

Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.

Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra  stipriausia.

Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).

Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.

Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.

O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra  asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).

Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.

Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).

Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…

Bet ne!

E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“

Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.18; 09:00

[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273

[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.

[3] Halecki O. Idea jagielonska, p. 490.

[4] Gudavičius, E. Kai kurie Krėvos sutarties klausimai. – Mūsų praeitis. – Lietuvos istorijos institutas, Vilnius, Academia, 1993, Nr. 3, P.139

[5] A. Andriulis.Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? –  Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-37.

Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame). 

Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai

Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.

Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.

Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius

Vilnius. 2013 11 12.

Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba“, 2010, nr. 3, p. 6-10.

Zigmas Zinkevičius

XXX

Algis Uzdila

ŽEMĖS AIDAI 

(Kur veda lietuvių kalba)

Punskas, 2009

AUTORIAUS ŽODIS 

Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. 

Algis Uzdila

Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.

Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.

Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.

Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.

PRATARMĖ 

Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.

Negali būti menka tauta, kuri  mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.

Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti:  ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.

Autorius

KALBOS ATMINTIS

IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME

Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.

SKIRTINGOS TAPATYBĖS

Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.

Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.

Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.

Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.

Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.

Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.

Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: rankarinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.

Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.

Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.

Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.

* * *

Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.

ŠIAURĖS ATLANTIDA

PAKOJŲ LOBIAI

Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.

Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.

O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.

Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.

Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.

Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.

LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI

Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.

Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.

Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:

Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.

Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.

Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.

Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).

Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.

Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).

Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile,  („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)

Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).

Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).

Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).

Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.

 Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).

Kulmo žemė (lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga  Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).

Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.

Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:

Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.

Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].

Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).

Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.

PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS

1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.

Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:

„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).

Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.

(Bus daugiau)

2017.05.29; 12:24

Gedimino diplomatika tarptautinės informacijos istoriniame kontekste

Plintančios po Rytų ir Vakarų pasaulį Gedimino dinastijos tarptautiniai ryšiai galėjo būti itin svarbus (greta diplomatinių ryšių ir slaptos žvalgybos) informacijos šaltinis Lietuvos valdovui Gediminui.

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėtos Gedimino dukterų santuokos su nepriklausomais nuo Lenkijos mozūrais ir naujuoju Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju vertos daug atidesnio dėmesio negu susilaukia tradicinėje politinėje Lietuvos istorijoje.

Tapusi Lenkijos karaliene Gedimino duktė Danutė-Anna vienu metu, smarkiai pasiligojus jos vyrui Kazimierui, palaikė kontaktą su Jonu XXII, laiškais informuodama apie gerėjančią Lenkijos karaliaus sveikatą. Naivu būtų manyti, kad ji nepalaikė jokių ryšių su savo tėvu Lietuvos karaliumi, kuris jau anksčiau buvo sudaręs karinę sąjungą su Kazimiero tėvu Vladislavu Lokietka prieš Vokiečių ordiną.

Nemažiau, o gal dar labiau svarbus tarptautinės informacijos iš Vakarų šaltinis turėjo būti pranciškonų vienuoliai, tarnavę Gedimino dvare Vilniuje ir užrašinėję karaliaus diktuojamus laiškus tam pačiam Romos popiežiui Jonui XXII ir kitiems Vakarų krikščionims.

Apsiribojus formalia pranciškonų veikla Gedimino dvare, paminėjus tik vertėjišką ir notarišką jų darbą Lietuvos karaliaus kanceliarijoje verčiant bei surašinėjant laiškus, savaime užkertamas kelias gilesnei Gedimino diplomatinių tekstų ir pačios diplomatijos analizei.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tam reikia daug atidesnio dėmesio pačių pranciškonų ordino istorijai ir sudėtingiems poleminiams procesams tarp pačių pranciškonų, suskilusių XIII-XIV a. sandūroje į kelias dvasingumo šakas. Grynai formalus išoriškas pranciškonų vaidmens Gedimino dvare paaiškinimas lieka paviršutiniškas.

Deja, po penkerių metų, kurie praėjo nuo Gedimino pirmojo laiško Jonui XXII, buvęs Lietuvos karaliaus pasitikėjimas ir tikėjimas popiežiumi jau buvo smarkiai susvyravęs. Ryškiausiai tai paliudyja Gedimino įgalioto pasiuntinio Lesės pranešimas Rygoje, užrašytas 1326.III.2 tenykščio notaro.

Pasiuntinys, pasak anuometinės „stenogramos“, „šitokius ar panašius žodžius ištarė ir pasakė: 

„Gerbiami ponai ir ypač tamsta, kunige ir viešasis notare, kai ką jums turiu pasakyti ir išdėstyti iš savo pono lietuvių karaliaus Gedimino pusės, kurio pasiuntinys, kaip žinote, esu ir tikrai daug kartų buvau. Iš [karaliaus] širdies kalbu, ką sakau, ir noriu, kad gerai žinotumėte, jog minėtas karalius, mano ponas, su visais savo pavaldiniais ir paklusniaisiais bei norinčiais palaikyti taiką, tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, neseniai sudarytą, Romos kurijos patvirtintą, mūsų pono arkivyskupo ir pono popiežiaus pasiuntinių, abato ir vyskupo paskelbtą […] siekia tvirtai apsaugoti […]. [Betgi] kasdien, kas viešai žinoma, esame puldinėjami, kadangi po to, kai minėta taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės kryžiuočių buvo pagrobti, žiauriai apiplėšti ir nužudyti“.

Išdėstęs visus taikos laužytojų kryžiuočių nusižengimus taikos sutarties punktams, Gedimino pasiuntinys labai nuoširdžiai, bet aštriai išsako pagoniškos Lietuvos reakciją į tarptautinę katalikškos valdžios sistemą ir netgi nusivylimą jos aukščiausios galios viršūne:

„Todėl mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame, kad minėti Vokiečių namo [ordino] broliai mažiausiai gerbia savo poną popiežių, kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats, kaip atrodo, nes mažiausiai stengiasi saugoti net paties pono popiežiaus patvirtintą taiką pagal jos turinį“ (dok. 63).

Romos popiežiaus autoriteto smukimas Lietuvos karaliaus akyse prasidėjo, be abejo, ne 1326 m., kuomet jo pasiuntinys Rygoje tiesiai į akis rygiečių dvasininkams ir notarui išsakė lietuvių numonę apie popiežiaus nesugebėjimą patvarkyti savo pavaldinius kryžiuočius.

Toks bejėgiškumas žmogaus, „kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats“, lietuviams liko niekaip sveiku protu nepaaiškinamas: „mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame“, kad kryžiuočiai nekreipia jokio dėmesio į popiežiaus patvirtintas taikaus sugyvenimo taisykles. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltas arba popiežius visais atvejais, arba jis bejėgis ir krikščioniškas mitas apie jo, kaip Kristaus vietininko žemėje, galią tėra graži retorika. Arba… Romos popiežius žaidžia dvigubą žaidimą. Gedimino žvalgyba veikė lygiai taip, kaip vokiečių ordino, ir visai galimas daiktas, kad tas pats diplomatas Tesė gavo vokiečių ordino centruose viešėdamas vienokių ar kitokių žinių apie dvigubą popiežiaus žaidimą, nesiimant griežtesnių bausmių Vokiečių ordinui.

Kaip ten buvo buvę, akivaizdu, kad 1324 m. Lietuvos karalius Gediminas jau nebeturi tokio pasitikėjimo popiežiumi Jonu XXII, koks išsakytas jo pirmajame laiške popiežiui.

Priimdamas popiežiaus legatų pasiuntinius Vilniuje Gediminas absoliučiai aiškiai atsiribojo nuo Romos popiežiaus juridikcijos tiek pasaulietiniuose, tiek religiniuose reikaluose, pabrėždamas savo paties ir Lietuvos karalystės visokeriopą nepriklausomybę.

Post skriptum (ironiškai)

Lietuvoje iki pat  XIV a. pabaigos buvo nemaža karvedžių ir kilmingų aristokratų, kuriuos anglai galėtų vadinti „dukes“, o vokiečiai „hercogais“, o rusai – kniaziais. Jie valdė jiems valdovo paskirtas arba iš savo tėvų paveldėtas žemes ir tėvonijas, tačiau visi jie buvo valdovo pavaldiniai (vasalai), prisiekę valdovui vykdyti savo valdose įvairias karines pareigas ir net civilines prievoles (pilių statybas, kelių tiesimą, tiltų priežiūrą ir t.t.).

Tačiau kiekvienu atveju iškyla klausimas: kas gi buvo tų tituluotų karvedžių bei aristokratų valdovai XII – XIV a. Lietuvoje?

Įsisenėjęs, slaviškos kilmės tradicinis atsakymas: mažųjų arba eilinių sritinių „djukų“ ir „hercogų“ valdovai buvo „didieji djukai“ (Great Dukes). Tai slaviško titulo „velikiji kniaz“ kalkinis vertinys į anglų kalbą. Lietuviškas šio slaviško titulo vertinys – „didysis kunigaikštis“.

Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.

Deja, iki šiolei nelabai aišku ir retai kas aiškinasi, kas gi buvo ir kada atsirado senovės Lietuvoje tie „didieji kniaziai“ („didieji kunigaikščiai“), tad šio titulo kilmei išsiaiškinti paskyriau atskirą knygos dalį (III).

Kol kas pažiūrėkime, ką galėtų reikšti tarptautinėje Vakarų  titulų sistemoje, pavyzdžiui, anglosaksų sistemoje, tas kalkinis vertinys „Great Duke“?

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, naudojančiame anglų kalbą kaip tarptautinio susišnekėjimo kalbą, „Great Duke“ pirmiausiai asocijuojasi su giliai įsišaknijusiu krikščioniškajame pasaulyje ir šiandien plačiai išpopuliarintu fantastinėje literatūroje bei kinematografijoje demonologiniu diskursu, kur „Great Duke“ (arba Grand Duke) žymi aukščiausią padėtį demonų viešpatijoje. Krikščioniškoje demonų hierarchijoje, sudarytoje veidrodiniu principu pagal dangiškąją angelų monarchiją, titulas “great duke” tėra sutrumpintas „Didžiojo Pragaro valdovo” titulas (Great Duke of Hell).

Galima įsivaizduoti, kas pirmiausiai galėtų ateiti į galvą krikščioniškos demonologijos žinovui užsieniečiui, kuriam pakliūtų į rankas turistinis Vilniaus žemėlapis su nuoroda į Katedros aikštėje stovintį “Lithuanian Great Duke Gediminas”…

Pagal paminklo išvaizdą reklaminėje nuotraukoje žmogus galėtų pamanyti, kad regi lietuvišką “Didžiojo Pragaro valdovo Eligos“ variantą, nes “Great Duke Eligos” kaip tik ir buvo viduramžiais vaizduojamas, kaip “dailus riteris su ietimi, vėliavėle ir skeptru, kas reiškė, kad jis atidengia slaptus sumanymus, pradeda karus, veda kariuomenes, įkvepia meilę ir aistrą”[1].

Taigi turime Vilniuje prie pat katalikiškos katedros “lietuvišką didijį djuką” – greta katalikiškos šventovės  stūkso “Lietuviškas Didysis Pragaro valdovas Gediminas”…

O atsirado jis, beje, prieš daugelio valią.

Kaip pasakojo Vytautas Landsbergis[2], aktyviai dalyvavęs paminklo projekto svarstymuose, jis pats atkakliai siūlė užrašyti ant paminklo tokį Gedimino titulą, kokį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ir antspaude, o būtent – Rex Litwanorum Rusorumque” (Lietuvių ir Rusų karalius”), arba bent jau “Lietuvos karalius”, kad paminklas neerzintų šiuolaikinių rusų turistų…

Deja, viršų paėmė tradicinės istorikų mokyklos žinovai, reikalavę įrašyti vietoje “karalius” tiktai “didysis kunigaikštis”.

Ir ką gi mes šiandien regime?

Užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento… Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“.

Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniau meras ar mecenatas, kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to prakeikto postamento su melagingu užrašu.

Deja, visi praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus ženklo, o meno žinovai dar paaiškina, kad „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“ savo ištiesta ranka laimina jo įkurtą miestą Vilnių…

Jeigu ką laimina, tai tik nepigias aikštės plytas, į kurias spokso nuleidęs galvą – matyt, spėlioja, ar šokant nuo postamento jos atlaikys metalinį karališką jo svorį…

(Pabaiga)

2016.07.26; 09:09

          [1] Žr.: The Lesser Key of Solomon. GOETIA. CONTAINS TWO HUNDRED DIAGRAMS AND SEALS FOR INVOCATION AND CONVOCATION OF SPIRITS. NECROMANCY, WITCHCRAFT AND BLACK ART. TRANSLATED FROM ANCIENT MANUSCRIPTS IN THE BRITISH MUSEUM, LONDON by Samuel Liddell MacGregor Mathers and Aleister Crowley.[1904]. Cit. ir versta iš angllų k. pagal: http://www.sacred-texts.com/grim/lks/lks00.htm

         [2] Lietuvos mokslo akademijos humanitarinių ir socialiniū moklslų skyrius seminaras  2013 m. spalio 4 d. . Žr. videoįrašą – http://www.youtube.com/watch?v=mdJCY4spx-U

9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas

Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo.

Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius Mindaugą ir Treniotai užėmus jo sostą, „kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė didelį žingsnį atgal“ (E. Gudavičius).

Kitiems istorikams lietuvių pagoniškos opozicijos susidorojimas su katalikų tikėjimą priėmusiu karaliumi atrodo esąs dėsningas senosios lietuvių aristokratijos sąmokslo prieš Lietuvos valdovą Mindaugą padarinys. Ne tiek dėl to, kad Mindaugas pajungė sau daugelį vietinių kunigaikštijų žemių ir tapo katalikišku Lietuvos karaliumi, atsisakiusiu tradicinės protėvių tikybos.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( V )“

14. Kur mokėsi Lietuvos pagonys?

Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, kaip matysime, priklauso sakralinei viduramžių literatūrai, kuri visų pirma buvo skirta bažnytinėms apeigos.

Tačiau tai anaiptol nenuneigia hagiografiniu (bažnytiniu) stiliumi parašyto „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pažintinės reikšmės. Pirmojo mums žinomo seniausiosios lietuvių literatūros kūrinio tekstas atskleidžia iki šiolei istorikų nenagrinėtas Mindaugo ir jo sūnaus diskusijas dėl ištikimybės pagonybei, dėl Mindaugo raginimo atsisakyti krikšto ir vienuolystės, kad sūnus galėtų užimti Lietuvos sostą.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XI )“

musis

Šiemet, rugsėjo 29 dieną, minint 650-ąsias Mėlynųjų vandenų mūšio, kuriame LDK kariuomenė, vedama Didžiojo Kunigaikščio Algirdo, sutriuškino jungtinę mongolų ordą, metines, ką tik restauruotoje Medininkų (30 km į PR nuo Vilniaus) pilyje, Senovės baltų kovų brolija “Vilkatlakai“, kartu su Trakų istorijos muziejumi, pirmą kartą organizuoja  LDK istorinės rekonstrukcijos festivalį „Medininkų (karališkųjų) pilis  XIV amžiuje“.

Continue reading „LDK istorinės rekonstrukcijos festivalis „Medininkų (karališkųjų) pilis XIV amžiuje““

donelaitis_kristijonas

Sparčiai artėja lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Kaip jį sutiksime?

Ir ko šiandien mes galėtume pasimokyti iš K.Donelaičio, kai nuo jo gimimo mus jau skiria trys šimtmečiai?

Klaipėda turi nuostabią šventę – “Naują metą pradėkime kartu su Kristijonu Donelaičiu”. Sausio 1-ąją į Poeto vardo aikštę susirenka gausus uostamiesčio šviesuolių būrys ir pasigirdus Klaipėdos kariliono pirmiesiems dūžiams prie jo paminklo visus sveikina miesto meras, skaitomos nemirtingosios K.Donelaičio poemos “Metai” ištraukos. Čia su Naujaisiais metais prie poeto paminklo sveikina vieni kitus bičiuliai, bendradarbiai, bendraminčiai. Šventės kulminacija – Lietuvos himnas, ir klaipėdiečiai pradeda “Naują metą”.

Continue reading „Donelaiti, atrišk mums akis“

vaclovas_mikailionis

Apie Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą kryžiuočius pribloškusį įvykį, kai lietuviai pilies gynėjai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, išsižudė, bet nepasidavė priešo malonei, daug kartų rašyta. Tačiau nei metraštininkas, nei dabartiniai aiškintojai nepasako, kodėl atlikta tokia apeiginė savižudybė.

Pagal Vygandą „pagonys, matydami kariuomenę labai išsigando“, o pagal Šiutzą, kuris rėmėsi Vygando metraščio originalu, –„ypač dėl religijos, kuri jiems buvo visai svetima“. Mažai ką nauja priduria ir visi kiti, išskyrus bendriausio pobūdžio pasvarstymus apie laisvę ar vergovės baimę. O kokios galėjo būti giluminės, dvasinės priežastys taip „nepraktiškai“ pasielgti? Juk taip pasielgė ne tik pilėniškiai, bet ir jų amžininkai radžputai Indijoje ar daug anksčiau Masados tvirtovėje kovotojai prieš romėnų jungą žydai.

Continue reading „Dar kartą apie Pilėnus“

zalgiris_zalgiris

Vienur jis vadinamas Tannenbergu, kitur – Grunwaldu, dar kitur – Dombruvno mūšiu. Lietuviai gi išsivertė į Žalią girią – Žalgirį. Kaip bepavadintum – tai buvo reikšmingas viduramžių mūšis, ankstesnių istorikų nepelnytai menkinamas, dabartinių tyrinėtojų prilyginamas Kulikovo ir kitiems garsiems Europos mūšiams. Pernai paminėjus Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį, atrodė, kad apie jį maža ką tegalima ir pridėti – viskas jau išsakyta, sudėliota į lentynas. Bet istorija nuostabi tuo, kad, sukdama savo ratą, sudaro progų mūsų sąmonei kitomis akimis ar kitu rakursu pažvelgti į senus ir, atrodo, labai gerai žinomus įvykius. Kaip tik šis naujas žvilgsnis ir leidžia kitoje šviesoje pamatyti vieną ar kitą reiškinį, įvykį.

Continue reading „Žalgiris – tautų mūšis“