Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Dalius STANCIKAS

Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Tai įvyko praėjus metams nuo sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d.

Jau po kelių okupacijos savaičių, 1940 m. liepos 6–7 d., tuometis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus įsakė pradėti „priešvalstybinių elementų“areštus. Liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys – buvę nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų ir kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai.

Suėmimus organizavo okupantų parankiniai komunistai IcikasDemba, Alfonsas Gailevičius, Judita Komodaitė, Fridis Krastinis, Anupras Macevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Danielius Todesas, Juozas Zdanavičius ir kt. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta reguliavo Sovietų Sąjungos instruktoriai.

Suėmimai tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjusių trėmimų. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 3434 žmonės, dar 3915 suimta 1941 m. birželio 14–19 d.

Dalis suimtųjų kalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, kita dalis išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.

1940 m. liepos mėnesį prasidėjo ir „antisovietinių elementų“, arba „liaudies priešų“,registravimas, atitinkamų sąrašų sudarymas. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs Lietuvos pilietis. Totalus sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Taip siekta sukelti kuo didesnę įtampą, nepasitikėjimą vienų kitais, tikėtasi, kad suardžiussenuosius bendruomeninius saitus bus lengviau sukurti „sovietinę liaudį“.

Pasirengimo 1941-ųjų birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d.Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetui ir SSRS Liaudies komisarų tarybai priėmus slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdant centro direktyvą, gegužės 23 d. Lietuvos sovietų socialistinės respublikos (LSSR) valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti.

Lietuvos komunistų partija (LKP), ypač jos vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo. Iki trėmimų pradžios likus dešimčiai dienų, viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų, sudarytas tremtinių sulaipinimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Gudijos.

Pirmoji Bykovo kyšulyje pastatyta jurta, kurioje gyveno lietuvių ir suomių tremtiniai. Jakutijos ASSR, apie 1954–1955 m.

1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai, dvarininkai – visa pažangioji visuomenės dalis.

Visitrėmimų akcijos dalyvių veiksmai turėjo būti reguliuojami pagal SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro L. Berijos pavaduotojo Ivano Serovo instrukciją „Dėl antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Joje nurodoma trėmimų vykdymo, tremtinių saugojimo ir lydėjimo, suimamų vyrų atskyrimo nuo šeimų, žmonių sulaipinimo į gyvulinius vagonus tvarka.

Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų namus, pirmiausia pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti – šaudė. Tremiamai šeimai, nepaisant šeimos narių skaičiaus, buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto. Iš tiesų šis skaičius visiškai priklausė nuo trėmimo vykdytojų valios, o dauguma tremtinių kratų metu buvo atvirai apiplėšiami. Likęs jų turtas – tai, ko nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai, – konfiskuotas.

Iš viso 1941 m. birželio 14–19 d. į formuojamus ešelonus buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame Lietuvos gyventojų genocido aukų vardyne surinkti duomenys apie 16 246 operacijos metu represuotus Lietuvos piliečius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių (3758 vyrų ir 157 moterų) likimas. Tremtyje atsidūrė daugiau kaip 5000 vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sritis, Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Dauguma jų iki pat 1941–1942 m. žiemos formaliai vis dar buvo tardomi, daugeliui nebuvo pritaikytas joks RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnis.

Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštą. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.

1941 m. tremtinių Žaldokų šeimos nariai prie savo būsto – velėnomis dengtos žeminės. Stovi Bronislava Žaldokienė su sūnumi Vytautu. Ant stogo sėdi B. Žaldokienės sesuo Cecilija Maldutienė. Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr., apie 1944 m.

Daugiausia – 7462 tremtiniai – atsidūrė Altajaus krašte, 1549 – Komijos ASSR, daugiau nei 3500 – Tomsko ir Novosibirsko srityse, po kelis šimtus Krasnojarsko krašte ir Kazachijos SSR.

1942-ųjų birželį 2795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros, Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuoseir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.

Atsidūrę tremties vietose, tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai, vietoj jų išduodamos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be konkrečios gyvenvietės komendanto leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios teritorijos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo traktuojamas kaip mėginimas pabėgti. Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas kalėjime arba lageryje.

Iš esmės tremtiniai neturėjo jokių teisių. Jų niekas negynė. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Bet koks bandymas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.

1941 m. birželio 14–19 d.iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.

1989-1991 m. buvę tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų, kad poilsio vieta jiems būtų ne amžino įšalo žemė, bet lengvos Tėvynės Lietuvos smiltys. Tais metais Komijos Respublikoje, Altajuje ir Jakutijoje pastatyti atminimo kryžiai ir paminklai tremtyje žuvusiems kankiniams atminti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 

2021.06.14; 08:41                                                                            

Nuotraukos ir iliustracijos iš LGGRTC archyvo

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tremtis Lietuvai niekada netaps tolima praeitimi, kad ir kiek metų prabėgtų, sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, šeštadienį dalyvaudama Lapteviečių brolijos susitikime Rumšiškių liaudies buities muziejuje prie tremtinių žeminukės-jurtos, kur buvo paminėtos Lietuvos gyventojų masinių trėmimų 80-osios metinės.
 
„Ši žaizda iš tų, kurių laikas negydo. Ši diena taip pat skamba kaip rimtas perspėjimas – atrodo, kad tokie žiaurumai galėjo vykti taip seniai, prieš aštuoniasdešimt metų, tačiau matome, kas vyksta už mūsų sienos – žmogiškumo stoka, savo žmonių naikinimas tik dėl to, kad jie kitaip galvoja, pasirodo, gali būti ir šiandien. Baisiausia, kad istorinės žiaurios pamokos nėra išmokstamos ir kad už laisvę, už žmogiškumą reikia kovoti kasdien“, – sakė prezidentė D. Grybauskaitė.
 
Prie paminklo tremties kančioms prezidentė padėjo gėlių ir dėkojo lapteviečiams už išsaugotus liudijimus apie sovietinį genocidą, už tremtinių dvasios jėgą, kuria jie dalijasi su mumis visais ir pasauliu.
 
Dėl tremčių, prasidėjusių prieš 80 metų, Lietuva prarado daugiau nei ketvirtį milijono darbščių, šviesių, savo šalį mylėjusių žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.13; 00:01

Paskutinis Hitlerio šauktinis

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui dalis paskutinių nacių šauktinių buvo vaikai. Vienas tokių – 1928 m. Hamburge gimęs Günteris Lucksas, iš kurio karas jau atėmė vaikystę, o berniukiškus žaidimus pakeitė Hitlerjugendo mokymai ir rikiuotės. 1944-ųjų pabaigoje šešiolikmetis Günteris išsiunčiamas į karinius mokymus, po kurių ant žasto ištatuiruotas priklausymą Waffen-SS reiškiantis ženklas pavagia ir jo jaunystę.

1945 m. kovą, prieš pat karo pabaigą, jis išsiunčiamas į SS 12-osios tankų divizijos „Hitlerjugend“ Bohemijos kovos grupę ir kartu su tokiais pat žaliais bendraamžiais lyg patrankų mėsa išvežamas į frontą prie Vienos. Sužeistas Günteris patenka į sovietų nelaisvę. Taip prasideda jo penkerius metus užtrukusi odisėja po okupuotų Baltijos respublikų ir Rusijos lagerius – iš viso vienuolika įkalinimo vietų.

Dėl vaikiškos išvaizdos Vaikėzu vadinamam G. Lucksui, galima sakyti, pasiseka: jo gabumai kalboms, muzikalumas, sumanumas padeda ištverti žiaurią lagerių kasdienybę, sunkų darbą ir visur atrasti bičiulių, net tarp kalinių prižiūrėtojų rusų. Paskutinėje savo tremties stotelėje Tušine jis patiria pirmąją didžiąją meilę rusų merginai, dėl kurios net nori pasilikti Sovietų Sąjungoje.

Į Hamburgą jis grįžta kartu su paskutiniais Tušino lagerio kaliniais – tik 1950-ųjų pradžioje, praradęs bet kokį patriotinių žygių troškimą.

„Mane ypač sužavėjo jo tiesumas. Be jokio pykčio ar pasiteisinimo. Apie tos kartos asmeninę kaltę rašyta daug. Ar jie galėjo pasipriešinti nacių sistemos režimui? Ar smerktinas ano meto jaunimo elgesys? Günterio Luckso prisiminimai aiškiai parodo, kad kare dalyvavusių jaunuolių karta – ji užaugo ir socializavosi nacionalsocialistinėje valstybėje – buvo kankinama dilemos ir turėjo nedaug galimybių ištrūkti iš sistemos gniaužtų. Jie Hitlerio pradėtą karą pralaimėjo triskart. Sumokėjo vaikyste, kurią iššvaistė žygiuodami apsivilkę kareiviškas uniformas. Kare – prastai apmokyti ir sufanatizuoti – kaip patrankų mėsa nukraujavo itin. O po karo, tuo metu, kai Vermachto kariai ir ligoniai buvo paleisti anksčiau, priklausę Waffen-SS ilgiau už visus kitus vargo Sąjungininkų lageriuose. (…)

Stiprioji knygos pusė – išsamus ir autentiškas banalios karo kasdienybės aprašymas: pavogtos jaunystės dvejonės, baimė ir viltys, belaisvių išgyvenimai ir mirtis. Kaipgi galėjo atsitikti, kad visa karta pasidavė fanatiškoms nusikaltėliško režimo idėjoms? Šis naujausiųjų laikų istorijos klausimas man seniai nedavė ramybės. Net po trejų metų darbo su Günterio Luckso prisiminimais aiškaus atsakymo neturiu“, – sako šios knygos bendraautorius Haraldas Stutteʼė – istorikas, dienraščio „Hamburger Morgen post“ politinis redaktorius ir įvairių kelionių žurnalų autorius.

Būtent į jo rankas pateko G. Luckso redakcijai atsiųstas storas vokas, į kurį buvo sudėti tiesūs ir jautrūs kadais buvusio vaiko, įsprausto į Waffen-SS uniformą ir kelioms savaitėms išsiųsto į beprasmį karą, siaubingą karą, prisiminimai.

2021.05.12; 09:00

Vadim Birštein. „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.

Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.

Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

smersh
Smersh

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

XXX

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Vadus – nubausti

1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.

Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.

Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.

Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:

nkvd
NKVD budeliai

„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“

Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.

1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.

Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.

Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju,  „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:

„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.

„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“

Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.

Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.

Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.

Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.

1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“

Štai keletas šio pranešimo ištraukų:

„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}

Sovietinis lageris

…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]

Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…

Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…

Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…

Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“

Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:

„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.

Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…

…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…

Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.

Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.

Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“

1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.

Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.

Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.

Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:

„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:

– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.

– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.

– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.

– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.

– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.

Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“

Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

2020.08.11; 15:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu.

Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr…

Kas dabar pasakys, ar kiekviena, ar kas antra Lietuvos šeima nukentėjo nuo tremties, suėmimo, įkalinimo. Apsidairę aplink, tegalime tvirtinti, jog tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai. Tad užduotis: kol ne vėlu, pasiklausinėjime savo tėvų, senelių, artimųjų apie tuos baisius laikus, kurie nesulaikomai apsineša užmarštie

s ir skaudžios užmaršties dulkėmis. Štai kodėl, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo 72-osioms metinėms (straipsnis rašytas 2013-ųjų birželį.-Č.I.), verta vėl atversti šį jaudinantį, grubia kaimiečio rašysena išmargintą puslapį. Taip aš atsargiai atsiverčiu ir man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris kada nors atskira knyga išvys dienos šviesą (prisiminimai dėl užsakovės užgaidų taip ir neišėjo.-Č.I.). 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkia didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

SSKP CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. „Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio deportacijas iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę-birželį išvežta 15 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad deportuoti 9632 Estijos piliečiai. Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, kad per masinę deportaciją iš Lietuvos buvo išgabenta 17 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst.

Lageriuose ir tremtyje

Rusijos teisių gynimo draugijos „Memorial“ Lenkijos programos vadovas Aleksandras Gurjanovas, rašęs apie gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastus, pastebėjo, jog „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų metų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos.

Šių metų deportacijos gerokai skyrėsi nuo 1940-ųjų trėmimų, aiškina autorius. 1941-aisiais trėmimai įvairiuose „pakto zonos“ rajonuose vyko ne vienu metu. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje jie prasidėjo gegužės 22 d. Kita vertus, „juodasis birželis“ pasižymėjo ir tuo, kad tuomet buvo tremti įvairesnių socialinių kategorijų žmonės. Jie buvo suskirstyti į tris grupes, bet, Vokietijai užpuolus SSRS, niekas per daug nesiterliojo, ir visos tremtinių kategorijos susimaišė.

Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Tačiau jo šalininkai dar ir šiandien randa faktų, kad neva A. Sniečkus kai ką išgelbėjęs nuo tremties ir represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjo labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Tąkart iš Lietuvos buvo daugiausiai ištremta į Altajaus kraštą, kiek mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komių ASSR. Beje, į Kazachstano Gurjevo sritį buvo atvežtos 488 prostitutės, tačiau nurodyta, kad jos iš visų Baltijos šalių.

Vadinamųjų „ešeloninių“ ir „paskirstymo“ ištremtųjų skaičiai gerokai skiriasi. Birželio 14 – 18 d. iš Lietuvos į Sibirą išvažiavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 su kriminaliniais nusikaltėliais. Vien tremtinių juose buvo apie 12 900 žmonių. O apskritai represuotųjų per pirmą okupaciją 1940-1941 m. buvo apie 35 tūkstančiai. Tarp tremtinių daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų, o pagal tautybę daugumą – apie 12 tūkst. – sudarė lietuviai (dar buvo apie 2000 žydų, 1600 lenkų ir kt.). Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleista dauguma iš Lietuvos išvežtų Lenkijos piliečių – lenkų ir žydų. Lietuvių ši amnestija nelietė.

Sovietinis lageris

Kaip savo knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m.“ rašė istorikas Arvydas Anušauskas, trėmimo operacijai vykdyti į Lietuvą iki 1941 m. birželio 20 d. buvo atvykę 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau). Jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais. Jiems uoliai padėjo vietiniai aktyvistai.

1941 m. birželio 13 d. L. Berijos pavaduotojas V. Černyšovas į Rygą išsiųstoje slaptoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.

Akcentuodamas šiuos baisius faktus, kurių, beje, galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, nesusilaikau neiškėlęs lyg ir fantastika dvelkiančio klausimo: o ar šiandien įmanomi trėmimai? Žinoma, tam būtinos sąlygos – okupacija, svetima valdžia, represijų mastas, kolaboravimo lygis, galų gale palanki tarptautinė atmosfera. Ne, paskubėsite atsakyti. Bet juk niekas nestovi vietoje, kaip pasakytų graikų filosofas Heraklitas (arba „neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”).

Tiesa, neturime sibirų, altajų, magadanų, amžino įšalo zonos, nors yra kitaip manančių, kitaip besielgiančių… Bet juk turime už Lietuvos sienų brazdančius ginklus, grasinančius šūkius, Ukrainos, Krymo, Sakatrvelo pavyzdžius. Taip kad klausimas ne iš fantastikos srities.

Straipsnis buvo paskelbtas DELFI portale 2013 m. birželio 9 d. Autorius jį adaptavo šiandienos situacijai.

2020.06.14; 06:30

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
 
Sekmadienio rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos Šv. Mišios.
 
Likus minutei iki vidudienio – Tylos minutė – pilietinė akcija okupacijos aukoms atminti.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje bus pakelta Valstybės vėliava.
 
Netrukus po vėliavos pakėlimo okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje, Vilniuje.
 
Po to 12.30 val. šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus prasidės istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Skaitymus pradės prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene, juos tęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, prezidentė Dalia Grybauskaitė, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
 
Birželio 15-ąją, pirmadienį, bus dedama gėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
 
Gedulo ir Vilties diena, Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ūtos kaime, Varėnos rajone, bus pagerbtas pirmosios sovietų okupacijos aukos, pasieniečio Aleksandro Barausko atminimas, bus padėta gėlių ant A. Barausko kapo Perlojos kapinėse.
Gedulo ir vilties diena Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
 
Birželio 16-ąją, antradienį, okupacijos ir genocido aukos bus pagerbtos Seimo posėdžių salėje.
 
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
 
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
 
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.14; 06:00

Estijos Respublikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Estijos sostinėje Taline vandalai išniekino memorialą komunizmo aukoms, ant jo išraižydami penkiakampes žvaigždes ir kitokius įrašus, praneša naujienų agentūra dpa.
 
Informaciją apie nusikaltimą patvirtino Estijos istorijos institutas, kuris kreipėsi į policiją.
 
Panašus įvykis nutiko ir 2018 m. lapkritį, netrukus po memorialo atidarymo.
 
Memorialas, kuriame įrašyti 1940-1953 m. 22 000 nužudytų, įkalintų ar ištremtų estų vardai, įrengtas netoli didelio tarybinio paminklo ir vokiečių karių kapų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.31; 07:04
 
 

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių metų ekspedicija „Misija Sibiras‘20“ yra atšaukiama, pranešė šio projekto organizatoriai, įvertinę dabartinę pasaulyje esančią situaciją, susidariusią dėl COVID-19 viruso bei daugelyje šalių paskelbto karantino.
 
Projekto organizatoriai teigia, kad toks sprendimas buvo priimtas, siekiant apsaugoti aplinkinius, nekurti terpės plisti ar atsinaujinti virusui. Organizatoriai pabrėžia, kad, net ir atšaukus ekspediciją, projekto misija bus tęsiama kitais būdais Lietuvoje, laikantis visų saugumo reikalavimų.
 
Projekto vadovė Aistė Eidukaitytė sako, kad žmonės domisi, kaip bus įmanoma prisidėti prie projekto, tad nuramina, kad veiklų tikrai netrūks. „Per 15 projekto metų įrodėme, kad sugebame susitvarkyti su iššūkiais ir toliau tęsti savo misiją. Šie metai – tai dar vienas iššūkis, kuomet ekspediciją turime atšaukti saugodami save ir kitus, tačiau tai tikrai nereiškia, jog projektas sustoja.
 
Toliau vykdysime veiklas, dar stipriau veiksime virtualioje erdvėje ir darysime viską, kad užtikrintume istorijos išsaugojimo misiją. O visai netrukus startuosime su tradicinėmis ir naujomis, veiklomis, skirtomis Gedulo ir vilties dienai“, – sako projekto vadovė ir kviečia su projektu susijusias naujienas sekti jų socialiniuose tinkluose.
 
Sugrįžo ekspedicijos „Misija Sibiras’19“ dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kasmet pavasarį projektas „Misija Sibiras“ skelbia atranką į ekspediciją, kurioje dalyvauja visi norintys vykti į lietuvių tremties ir kalinimo vietas tvarkyti tautiečių kapų, statyti atminimo simbolius bei susitikti su šiose vietose tebegyvenančiais lietuviais. Visgi šiemet dėl pasaulinės pandemijos projekto organizatoriai balandžio pradžioje savo socialiniuose tinkluose pasidalijo žinia, kad atranka į „Misija Sibiras‘20“ yra atidedama neribotam laikui, o vėliau buvo priimtas sprendimas 2020-ųjų metų ekspediciją atšaukti, sakoma pranešime.
 
Projektas gyvuoja 15 metų, per visą šį laikotarpį į lietuvių tremties ir kalinimo vietas išvyko 18 ekspedicijų, kurios sutvarkė daugiau nei 170 kapinių Sibire ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Per šiuos metus projektas sukūrė dokumentinius filmus apie vykusias ekspedicijas, su nuotraukų parodomis apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir užsienio šalių lietuvių bendruomenes – tarp jų ir JAV, organizavo tūkstančius susitikimų su Lietuvos moksleiviais ir įvairiomis organizacijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.05; 11:40

Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.

Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas

Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.

Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.

Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.

Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.

Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos  ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.

Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko  ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.

Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.

Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.

Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.

Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.

Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.

Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.

2020.02.13; 06:20                            

Šeštadienį Vilniaus geležinkelio stotyje artimieji, draugai, džiaugdamiesi ir graudindamiesi, pasitiko sugrįžusius ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.
 
Šešiolika komandos narių išvyko liepos 17-ąją ir Karagandos apylinkėse tvarkė kapines, lankė buvusius lagerius, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais bei jų palikuoniais.
 
Skirtingų šaltinių duomenimis, sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių, ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol.
 
Todėl ir šiemet, kaip ir pernai, negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyko į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, tvarkyti lietuvių kapaviečių.
 
Projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų, ir per šį laikotarpį sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyko jau antrus metus iš eilės.
 
Nuo 2006 metų projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijos lankėsi Rusijoje, Tadžikistane ir Kazachstane.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.28; 09:00

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.14; 17:05

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“

brigitte_bardott

Gal ir teisūs buvo romėnai, kurių įstatymai draudė svetimšaliams, aktoriams ir prostitutėms būti piliečiais, dalyvauti rinkimuose.

Aktorių neištikimybę savo valstybei, pilietiškumo stoką paliudijo dviejų prancūzų aktorių elgesys.

Prancūzų aktoriui Žerarui Depardje, atsisakiusiam Prancūzijos pilietybės dėl didelių mokesčių, Rusija suteikė prieglobstį ir pilietybę, o gyvenamą vietą suteikė Mordovijoj, Saranske.

Kaip praneša „RIA Novosti“, prancūzų aktorė Bridžita Bordo pagrasino pasekti savo kolegos pavyzdžiu ir prašyti Rusijos pilietybės – tik dėl kitos priežasties. Tikėtina, kad aktorę, pasirenkančią „motule“ Rusiją, Vladimiras Putinas taip pat pasiųstų į Mordoviją. Kas gi ta Mordovija, kokia jos praeitis?

Continue reading „Prancūzų aktoriai „motule“ renkasi Rusiją“

vilutis_portretas

Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.

Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).

Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.

“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.

Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.

Vytautas Visockas

Continue reading „Švedijos žvalgas į lagerius su savimi atsivedė visą Maskvos Didįjį teatrą“

juskaitis

O mes? Ar bent nuoširdžiai nulenkėm galvas, patys melavę ir klydę? Todėl nesistebėkim, jei smuktume… Ir nuo grandioziškiausios nelogikos. Didžiausia apgaulė iš visų apgaulių – apgaudinėti save. Kaip apsukriai persitvarko tie, kurie… nepersitvarkys niekada. Jie balsiausiai gieda, savo nemato nė dėmelės, o griebia už gerklės kitus, kad apie jų dėmes neprasižiotų. Bakterijos prisitaiko prie naujų antibiotikų!

Subrendimas – įžiūrėti klaidas bet kur pasaulyje ir jų nuostolingai nebrukti į savo mažos tautos kultūrą, o imti akstinams tai, kas geriausia. Maža tauta, kiekvienas žmogus turi tuos pačius didelius klausimus kaip visas pasaulis. Menas – ne kas pasensta ar praeina, o kas jaudina visada. Literatūra gali viskuo naudotis ir viskam teikti naudos, bet ji – tik menas. Žodžio menas ir menas užburti prasmingu žodžiu. Ne per smerkiančią, o per sukrėstą sielą.

Continue reading „Visą sistemą ir auklėjimą reikės dantis sukandus keisti iš esmės… Kitaip – žūsime…“