Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) viršininko pavaduotojas Vytautas Pliavga teigia, kad penktadienį laikinosios sostinės centre kilusios muštynės, kurių metu aštuoni vyrai užpuolė kavinės lankytojus, susijusios su nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimusi.
„Kaune penktadienį Laisvės alėjoje įvyko įvykis. Tai susiję su nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimusi“, – penktadienį spaudos konferencijos Kaune mtu sakė V. Pliavga.
Policijos atstovas pažymėjo, kad muštynių priežastys greičiausiai susijusios su ankstesniais nusikalstamų grupuočių atstovų konfliktais.
Anot jo, policija nustatė galimus lauko kavinėje muštynėse dalyvavusius įtariamuosius, šiuo metu vykdoma jų paieška. Policija turi surinkusi nusikaltimo įkalčius įvykio vietoje.
„Pašaliniai asmenys kavinėje nenukentėjo, nukentėjo tik tie asmenys, kurie buvo siejami su nusikalstamomis grupuotėmis“, – sakė V. Pliavga.
Pasak Kauno AVPK viršininko pavaduotojo, nukentėjusiųjų muštynėse sužalojimai nėra rimti. V. Pliavga patikslino, kad muštynių metu nukentėjo keturi asmenys, trys iš jų pristatyti į ligoninę, vienas jų yra išleistas.
„Nukentėję asmenys neduoda parodymų“, – tvirtino V. Pliavga.
Anot policijos atstovo, užpuolikai buvo ginkluoti įrankiais, kurie galimai skirti žaloti žmones.
V. Pliavga teigė tokio įvykio, kai viešoje vietoje dienos metu ginkluoti asmenys pultų kitus žmones, per pastaruosius penkerius metus Kaune nėra buvę.
R. Požėla teigia, kad visuomenė gali jaustis saugi
Spaudos konferencijoje nuotoliniu būdu dalyvavęs policijos generalinis komisaras Renatas Požėla teigė, kad pirminiais duomenimis, užpuolimui Kauno centre buvo pakankamai gerai pasiruošta. Tai, anot jo, rodo lazdos, kurias naudojo užpuolikai, jų mūvėtos kaukės.
„Tai rodo ir turimos maskavimo priemonės, ir turimi įrankiai, kuriais buvo padaryti fiziniai kūno sužalojimai. Tačiau, kaip minėta, įvykio vietoje rasta reikšmingų bylai įrodymų, yra aiškiai nusistatytos kryptys. (…) Po įvykio policijai yra visiškai aišku dėl motyvų, dėl priežasčių“, – tikino R. Požėla.
Anot jo, toks atvejis, nors ir brutalus, yra labiau vienetinis, retai pasitaikantis.
„Apskritai šitą įvykį vertinu kaip vienetinį, vienkartinį. Tokių įvykių netolimoje praeityje, šiuo metu nebuvo pasitaikę. Taip, jis pasižymi savo brutalumu, viešu įžūlumu. Policija tokių dalykų netoleruoja“, – komentavo policijos generalinis komisaras ir pabrėžė, kad žmonės Kauno centre gali jaustis saugūs.
R. Požėla teigė nenorintis spėlioti, kodėl muštynės sukeltos būtent Kauno centre, bet neatmetė galimybės, kad užpuolikai tokiu būdu tiesiog norėjo pademonstruoti, jog jie gali pulti ir viešoje vietoje.
„Galimai tokiu būdu buvo bandyta pagąsdinti, kad „mes į nieką nekreipiame dėmesio, kad tai yra vieša vieta, kad tai miesto centras, tarp žmonių“, tai galbūt toks motyvas yra“, – svarstė R. Požėla.
Nei V. Pliavga, nei R. Požėla nenorėjo atsakyti, ar Kauno centre kilusio incidento dalyviai susiję su „Agurkinių“ ar „Kamuolinių“ nusikalstamomis grupuotėmis.
Kauno policijos duomenimis, penktadienį, 13 val. 20 min., gautas pranešimas Laisvės alėjoje, prie lauko kavinės, kilo muštynės, kurių metu, pirminiais duomenimis, aštuoni asmenys užpuolė keturis ten buvusius vyrus ir vieną moterį.
Naujienų portalas „Delfi“ skelbia, kad vienas iš nukentėjusiųjų – su „Agurkinių“ grupuote praeityje sietas Rytis Sadauskas (gim. 1980 m.). Šią informaciją portalui patvirtino Kauno prokuratūros vadovas Darius Valkavičius.
Akistata su policija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kauno Laisvės alėjoje įvykus pirmosioms miesto istorijoje seksualinių mažumų eitynėms „Kaunas pride“, policija iš viso jau sulaikė 18 asmenų ir pradėjo 5 ikiteisminius tyrimus dėl viešosios tvarkos pažeidimų.
Pareigūnų manymu, tikėtina, kad renginyje dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių.
Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla pabrėžė, kad policija ir toliau dirbs iki tol, kol reikės.
„Oficialus renginys yra prie pabaigos, tačiau tai nereiškia, kad policija užbaigė darbą. Noriu padėkoti šio renginio saugumo organizatoriams – policijai. Manau, atliko visas funkcijas tinkamai“, – po renginio surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo R. Požėla. Policijos užtvara. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Generalinis komisaras mano, kad policijos darbas pavyko, o sužalotų asmenų ar pareigūnų nebuvo. Jis taip pat dėkojo dalyviams už sąmoningumą, tačiau tuo pačiu pridūrė, kad Laisvės alėja nėra tinkamiausia vieta tokiems renginiams, dėl ganėtinai siauro ploto.
„Esame nuoseklūs. Kauno miesto Laisvės alėja tokio pobūdžio, specifiškumo renginiams nėra pati geriausia vieta“, – aiškino R. Požėla.
Tuo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Mindaugas Baršys patikslino, kad šeštadienio pavakarę iš viso jau yra 18 sulaikytų asmenų dėl viešosios tvarkos pažeidimų, pradėti penkti ikiteisminiai tyrimai. Tačiau policijos operacija vyksta, o kai kurie asmenys, pasak M. Baršio, sulaikyti jau pasibaigus eitynėms. Pasak jo, šiuo metu žinoma apie du nukentėjusius asmenis.
ELTA primena, kad praėjus maždaug 20 minučių nuo seksualinių mažumų eisenos pradžios, prasidėjo pirmieji neramumai.
Renginio dalyvių laukė agresyviai nusiteikusių asmenų grupė, įvyko susistumdymas su pareigūnais, į eisenos dalyvius atskriejo keletas kiaušinių. Į tai minia atsakė šūkiais „demonstruokimės”.
Kaune, laisvės alėjoje, kai žygiavo „Kaunas pride”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po keleto minučių specialiąsias priemones turintys pareigūnai praskynė kelią ir eisenai leido judėti toliau.
Tačiau vėliau kiaušiniai atskriejo ir iš Laisvės alėjoje esančių namų balkonų.
Kauno Laisvės alėjoje šeštadienį vyko pirmosios miesto istorijoje LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Kaunas pride”. Organizatoriai ir dalyviai vidudienį rinkosi prie rytinėje Laisvės alėjos dalyje esančio soboro ir žygiavo alėja bei grįžo ja atgal.
Seksualinių mažumų eisena „Kaunas pride”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaune, Laisvės alėjoje, praėjus maždaug 20 minučių nuo seksualinių mažumų eisenos pradžios, prasidėjo pirmieji neramumai.
Renginio dalyvių laukė agresyviai nusiteikusių asmenų grupė, įvyko susistumdymas su pareigūnais, į eisenos dalyvius atskriejo keletas kiaušinių. Į tai minia atsakė šūkiais „demonstruokimės”.
Po keleto minučių specialiąsias priemones turintys pareigūnai praskynė kelią ir eisenai leido vykti toliau.
Tačiau vėliau kiaušiniai atskriejo ir iš Laisvės alėjoje esančių namų balkonų.
Galiausiai Laisvės alėja iki Visvaldo Matijošaičio vadovaujamos Kauno miesto savivaldybės atėjusi minia pradėjo skanduoti jam adresuotus šūkius.
„Tu ne mūsų meras”, – skandavo „Kaunas pride” dalyviai.
Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad į policijos įstaigas pristatyti 8 asmenys, pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas.
Po pusantros valandos trukusių eitynių, jų dalyviai grįžo prie soboro. Antroje renginio dalyje didesnių neramumų išvengta.
Kaip jau skelbta, Kauno Laisvės alėjoje šeštadienį vyko pirmosios miesto istorijoje LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Kaunas pride”. Organizatoriai vidudienį rinkosi prie rytinėje Laisvės alėjos dalyje esančio soboro ir žygiavo alėja bei grįžo ja atgal.
Renginio dalyviai Laisvės alėja žygiavo nešini LGBT vėliavomis, pirmosiose eilėse grupė žmonių laikė transparantą su užrašu „Mes esame visur” ir vaivorykštė spalvomis stilizuotą Kauno herbą, turėjo plakatus, skelbiančius „Visi yra verti tikros meilės”, „Meilė nėra nusikaltimas”, „Kada trans žmonės turės elementarias teises?”. Eisenoje buvo matomas ir ne vienas angliškas užrašas: „Love is love”, „Born this way”, „We are all human” ir t.t.
Renginio saugumui užtikrinti buvo pasitelktos gausios policijos pajėgos bei savanoriai. Pareigūnai dar prieš renginį įrengė metalinį atitvarą, ribojantį patekimą į renginio vietą.
Kelios dešimtys žmonių šalia Laisvės alėjos organizavo maldas už LGBT žmonių „atsivertimą.
Kadrai iš pirmojo lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Artėjant jubiliejinei sukakčiai – 90 metų nuo pirmojo lietuviško vaidybinio viso metražo filmo „Onytė ir Jonelis“ sukūrimo, menininkai kviečiami pasitelkti fantaziją ir savo kūryba įamžinti šį Lietuvos kultūrai reikšmingą įvykį.
Tokį savotišką konkursą skelbianti Kauno miesto savivaldybė primena, kad anuomet didelio rezonanso sulaukusio kino kūrinio scenos buvo nufilmuotos būtent Kaune. „Onytė ir Jonelis“ (arba „Nelįsk, kur nereikia“) – pirmas ryškus pavyzdys, įkūnijęs tarpukario Lietuvos kino entuziastų ryžtą kloti pamatus profesionaliam lietuvių nacionaliniam kinui.
90 metų nuo filmo premjeros sueis 2021-ųjų spalio 8-ąją. Šią sukaktį galinčios paženklinti atrinktos geriausios idėjos sumanytojams menininkams savivaldybė garantuoja finansavimą jai įgyvendinti.
„Kaunas turi įvairių akcentų. Ne tik meninių, bet ir istorinių. Tačiau apie dalį jų nedaug ką žinome. Vienas iš tokių pavyzdžių – pirmasis lietuvių vaidybinis pilnametražis filmas. Todėl drauge su „Kauno filmų biuru“ ir kino centru „Romuva“ kviečiame menininkus siūlyti idėjas ir savo kūrinius, kurie pasakotų unikalią pirmojo filmo istoriją kauniečiams bei miesto svečiams“, – į menininkus kreipėsi Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.
Prisimenant šios išskirtinės kino juostos gimimą, dera pažymėti, kad „Onytės ir Jonelio“ filmavimas anuomet užtruko beveik pusmetį.
Dauguma filme vaidinusių aktorių – teatro studentai, kuriems buvo pažadėta po filmavimo atsiskaityti geriausiais to meto šokoladiniais saldainiais. Filmuojant juostą, komandai trūko ne tik pinigų technikos nuomai, patirties, bet ir nuovokos, kaip paruošti aktorius filmavimui.
Filmas, beje, susilaukė įvairių reakcijų – nuo stiprios kritikos iki pagyrų ir palaikymo. Ypač kino kritikai po filmo premjeros peikė aktorių grimą, kuris atrodė itin keistai, – juodos lūpos ir paakiai, akinamai balti veidai. Kritikuotas ir aktorių neprofesionalumas, prastai įkūnijami personažai, filmo turinys. Dar vienas kadras iš pirmojo lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas
„Tai buvo 1931 metai. Menininkai tuo metu neturėjo visiškai jokios patirties, technikos ir supratimo, kaip kurti filmą. Jie mokėsi tiesiog žiūrėdami užsienietiškus filmus kino teatruose. Būtent entuziazmas ir davė impulsą lietuviškam filmui. Žavu, kad žmonės, neturėdami ypatingų žinių, su užsidegimu ėmė ir sukūrė tai, kas tapo Lietuvos kino pradžia. O ta pradžia buvo būtent Kaune“, – įžvalgomis dalijosi „Kauno filmų biuro“ vadovas Aurelijus Silkinis.
Kadras iš pirmojo lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Pasak A. Silkinio, galutinis žurnalo „Naujoji Romuva“ verdiktas pirmajam pilnametražiam lietuvių darbui buvo gana palankus – filmą aprašiusiam korespondentui patiko ir „sukombinuotos scenos“, ir veikalo gyvumas, ir įdomus siužetas. Pagirta ir tai, kaip juostoje atvaizduotas Kaunas, kuris, „daro tikrai gražaus ir turtingo miesto įspūdį“. Galiausiai konstatuota, kad, turint omenyje patirties stoką ir lėšų trūkumą, filmas ne toks jau ir prastas. Pridurta, kad „tai – reikšmingas faktas mūsų tautos kultūros gyvenime“.
Deja, šiandien pamatyti bei įvertinti šio filmo neįmanoma – jis laikomas dingusiu.
Ir nors kino teatro „Forum“ (dabar – Laisvės al. 46A), kuriame anuomet įvyko filmo premjera, nebėra, visai netoliese, toje pačioje alėjoje, dabar atnaujinamas vienintelis išlikęs tarpukario kino teatras – „Romuva“. Po rekonstrukcijos jis lankytojus pasitiks jau kitais metais.
Viena iš siūlomų lokacijų pirmojo lietuviško vaidybinio kino filmo 90-mečio atminimui skirtam kūriniui – Kauno kino centro „Romuva“ prieigos (Laisvės al. 54). Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Tiesa, akcentai galimi ir kitose viešose bei pagal kontekstą derančiose Kauno vietose, patikslina miesto savivaldybės administracijos atstovė Aušrinė Vaščėgaitė.
Idėjų konkurse „Kauno akcentai“ nuo sausio 1 iki vasario 1 dienos savivaldybėje laukiama menininkų pasiūlymų dėl skulptūrų, šviesos instaliacijų, dizaino objektų ar kitų meninių kūrinių, skirtų įamžinti filmą „Onytė ir Jonelis“.
Kauno centre pradedama S. Daukanto gatvės rekonstrukcija. Kauno sav. nuotr.
Šiemet spalį Kaune organizuojama Čijunės Sugiharos savaitė. Pagrindiniu šios savaitės renginių ciklo akcentu turėtų tapti S. Daukanto gatvėje, Laisvės alėjos prieigose, netoli fontano, iškilsianti išskirtinė 3 metrų aukščio skulptūra, skirta pagerbti Kaune gyvenusio ir tūkstančiams žydų gyvybes išgelbėjusio Pasaulio tautų teisuolio Čijunės Sugiharos atminimą.
„Skulptūroje vaizduojamas kylantis gervių srautas simbolizuoja ištrūkimą iš karo, mirties gniaužtų ir laisvės bei taikos siekį. Kauniečiai prisideda prie misijos skleisti pasauliui Sugiharos vertybes šiais neramiais laikais“, – miesto centrą papuošiančios skulptūros reikšmę paaiškino Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kelininkai, kaip teigiama savivaldybės pranešime, šią savaitę pradeda paruošiamuosius S. Daukanto gatvės rekonstrukcijos darbus. Studentų skverą ir Karaliaus Mindaugo prospektą jungiančioje gatvėje bus pakeistos susidėvėjusios požeminės komunikacijos, atnaujinta danga bei mažoji architektūra. Kol kas ši Laisvės alėją kertanti ir joje į kapitališkai atnaujintą fontaną „atsimušanti“ pėsčiųjų gatvė dabar rėžia akį dėl stipriai nusidėvėjusių, sovietmetį menančių betoninių plytelių. Jos akivaizdžiai kontrastuoja su nauju granitiniu Laisvės alėjos grindiniu, todėl jau kitą savaitę numatyta pradėti jas ardyti.
„Atsinaujinusi S. Daukanto gatvė sujungs neatpažįstamai pasikeitusią Vienybės aikštę su atgyjančia Nemuno sala. Šios erdvės – tai du savotiški miesto augimo simboliai. Kauniečiai dar turi progą atsisveikinti su senosiomis plytelėmis, kurios po truputį nyksta iš Kauno žemėlapio, ir labai tikiuosi, kad greitai atsidurs „raudonojoje knygoje“, – šyptelėjo Kauno meras V. Matijošaitis.
400 metrų ilgio gatvę rekonstruos bendrovė „Kauno tiltai“, šią savaitę jau pradėjusi paruošiamuosius darbus. Ypatingas dėmesys skirtas statybvietėje augantiems medžiams – jie apgaubiami apsauginėmis lentelėmis.
„Gatvė ganėtinai sena, jos danga itin prastos būklės: sulūžinėjusios plytelės, senos lietaus surinkimo ir nuotekų trasos. Šią savaitę tvoromis aptversime ruožą nuo K. Donelaičio gatvės pusės iki fontano. Ties pastatais bus paliktas praėjimas pėstiesiems“, – sakė bendrovės „Kauno tiltai“ komunikacijos specialistė Giedrė Samulionytė-Lekavičienė.
Rekonstruojant gatvę, bus keičiamos ir nuotekų trasos bei apšvietimo tinklas. Užbaigus darbus, praeivius džiugins naujas granito grindinys, atnaujinta mažoji architektūra. S. Daukanto gatvės rekonstrukciją planuojama užbaigti kitų metų vasarą. Šiuo metu rengiamas su šia gatve besiribojančio Studentų skvero sutvarkymo projektas, o vasarą veiksmas užvirs ir Karaliaus Mindaugo prospekte – čia bus atnaujinami šaligatviai.
„Sutvarkytos S. Daukanto gatvės vaizdas bus labai panašus į Laisvės alėjos. Maždaug už mėnesio Kauno centre prasidės ir Kęstučio gatvės kapitalinis remontas. Kompleksinio tvarkymo rezultatai labai aiškiai bus matomi jau kitąmet“, – akcentavo Kauno savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.
Prieš 46 metus Kaune, Laisvės alėjoje, susideginusio Romo Kalantos gimtinėje – Alytuje – kovotojo už laisvę atminimas paminimas skverelyje netoli jo vaikystės namų.
Kaip Eltai sakė Alytaus savivaldybės ryšių su visuomene atstovė Modesta Tarasauskienė, savivaldybė miesto gyventojus yra pakvietusi teikti idėjas ir pasiūlymus, kaip šią vietą padaryti lankomesnę.
„Dabar R. Kalantos skvere – gėlynai ir suoleliai, tačiau iki gegužės 25 dienos lauksime idėjų, kaip dar galėtume prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo“, – sakė M. Tarasauskienė.
ELTA primena, kad 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!„
Greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 metų gegužės 15 dieną, 4 valandą ryto.
R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką pasipriešinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka bei neformaliais jaunimo judėjimais, baigėsi nesankcionuotu protestu.
Sovietų KGB pastangos stabdyti susibūrimus paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Antisovietinis bruzdėjimas išaugo į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18-19 dienomis vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!„
Prieš manifestantus buvo mesti milicijos, desantininkų bei saugumiečių būriai. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.
Iki galo neatsakyta, kokį atgarsį kraštutinė R. Kalantos protesto forma – savižudybė susideginant – turėjo tarptautiniu mastu. Tačiau jo auką kasmet prisimindavo Amerikos lietuvių bendruomenės, primindamos pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.
Kauniečiai kiekvienais metais taip pat minėjo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.
2000 metais R. Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
R. Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 dieną Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje. Alytuje R. Kalanta su tėvais gyveno iki 1963 metų, paskui persikraustė į Kauną, Vilijampolę.
R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
Paskutinis įrašas jo užrašų knygelėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.
Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą: architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.
Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).
Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.
Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.
Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.
Filmo „Kvadratas” afiša
Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.
Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu.
Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.
Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.
Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama…
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)
Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.
Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros” viršelis
Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?
Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.
Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.
Būgnų gausmui pasklidus po Kauno Laisvės alėją, praeivių dėmesio ir pritarimo sulaukė antradienio popietę, Tarptautinės kovos su skurdu dienos proga, profesinių sąjungų surengta eisena.
„Mes – ne vergai!“, „50 skurdo atspalvių“, „Jaunimas nori dirbti Lietuvoje“ „Biedni ir įsiutę“ – skelbė plakatai eisenos dalyvių rankose, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” atstovai, Jungtinės profesinės sąjungos, Lietuvos kultūros darbuotojų sąjungos nariai kvietė kauniečius jungtis prie akcijos ir protestuoti prieš „į skurdą Lietuvą įvariusią valdžią“.
Prie Kauno miesto savivaldybės, kur jau buvo pasibaigęs tarybos posėdis, įvyko mitingas. Skambėjo patriotiškos kalbos ir dainos, raginimai „priešintis valdžios veiksmams, kilti į kovą už orius atlyginimus bei socialines garantijas“. „Solidarumo“ atstovas Kęstutis Juknis miesto valdininkams siūlė ne girtis, kiek medžių Kaune iškirto ar kiek nutiesė šaligatvių, o ką padarė, kad sumažintų gyventojų socialinę nelygybę. Taikų protesto mitingą iš šalies stebėję policininkai jokių incidentų ar viešosios tvarkos pažeidimų jo metu Laisvės alėjoje neužfiksavo.
ELTA primena, kad, pagal pirmadienį paskelbtus Eurostato duomenis, apie trečdalį (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia vos kelios Europos valstybės. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2016-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 630 tūkst. šalies gyventojų.
Tiek inkštimo, kiek girdžiu iš dabartinio žmogaus, nesu girdėjęs net iš Sibirą ištvėrusių senelių.
Vytautas Visockas, šių dviejų komentarų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sėdėdamas ant Mažvydo bobliotekos laiptų, taip pasakė dainininkas, „Lietuvos Ryto“ žurnalistas, aktorius, telvizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jį, kaip Lietuvos įžymybę, rugpjūčio 26 d. kalbino Gintarė Urnikienė (Delfi „Veidai“ redaktorė. Sakinys labai sureikšmintas: iškeltas net antraštėje).
Interviu kaip interviu. Nekvailas vaikinas, nes neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, milijonierius, dainos „Trys milijonai“ autorius. Gali atsitikti, kad jau niekas nežinos, kas yra šios dainos autorius, o ji bus dainuojama. Gera daina. To nepasakyčiau apie „Aš labai myliu Lietuvą“ – primityvi, nenuoširdi.
Bet aš ne apie tai, o apie žodį „inkščia“. Kai inkščia sužeistas, kankinamas šuo, daugeliui „dabartinių žmonių“ jo gaila, gyvūno kankintojai net baudžiami, tie gyvūnai atiduodami jautresniems žmonėms. Kankinamų, badu marinamų gyvūnų (ir ne tik!) mūsuose dar labai daug, tik vienas kitas patenka televizijų akiratin ir būna išgelbėtas.
O Lietuvos įžymybę Mikutavičių Lietuvos žmonių “inkštimas“, atrodo, erzina, jam jų, atrodo, negaila.
Mikutavičiaus seneliai anūkėliui galėjo paaiškinti, kodėl tada jie, ištvėrę Sibirą, „neinkštė“, o dainavo: gera gyventi mūsų kolūkiečiams – žydi jiems laukų gėlelės ir saulutė šviečia.
Panašių dainų buvo daug: tada nežinojome kitos tokios šalies, „gde tak volno dyšit čelovek“, tada mes labai mylėjom Tarybų Lietuvą, kaip dabar Mikutavičius myli „inkščiančią“ Lietuvą. Galėčiau paaiškinti, kodėl jo seneliai taip dainavo, kodėl „neinkštė“, bet kažkaip nepatogu. To betrūko, kad imčiau mokyti Lietuvos įžymybę!
O neįžymybėms norėčiau priminti, kad žmonės vaitoja, dejuoja, rauda, kenčia, bet neinkščia. Net lietuviai. Nebent vaitojančiojo, dejuojančiojo labai nekenti kaip šuns, tada jis gali ir inkšti.
XXX
Reklama, kaip visada, apgavo
Nusivyliau „Emilija iš Laisvės alėjos“, vakar parodytos per lrt televiziją. Iki filmo pabaigos net neištvėriau.
Ir aš, kaip Emilija, tą dieną buvau Laisvės alėjoje. Grįždamas iš žurnalistinės komandiruotės Jonavoje, užsukau pas žmonos dėdę Julių Petkevičių, tada žinomą futbolininką (apie jį yra išleista Leono Karaliūno knyga „Odinio kamuolio pavilioti“). Iš jo ir sužinojau, kas tą dieną atsitiko Kaune. Einam, sako man Julius, pasižiūrėti, kas ten dabar dedasi. Buvo pavakarys. Kulminacija jau įvykusi, bet Laisvės alėjoje ties teatru dar daug susijaudinusių kauniečių, o kiek atokiau – daug kareivių dengtuose automobiliuose, pilna milicininkų. Štai du pareigūnai už parankių veda jaunuolį. Staiga jis pasimuisto, išsilaisvina ir dingsta minioje. Žmonės pareigūnams tarsi netyčia trukdo persekioti nusikaltėlį.
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Buvau sužavėtas ta scenele be žodžių, iki šiol ją gerai prisimenu. Visi vėl tylūs vaikštinėja, kaip niekur nieko. Galėjo būti ir taip, kad tiedu milicininkai net apsidžiaugė tokia incidento baigtimi, juk jie, tikriausiai, buvo kauniečiai.
Tais laikais dažnai užsukdavau į Kauną įkvėpti lietuviško oro – Vilniuje jo pasigesdavau. Gatvėse, autobusuose – lietuvių kalba. Rusai čia nebuvo tokie įžūlūs kaip Vilniuje.
Dar norėčiau pasakyti, kad tada buvau pažįstamas su skulptoriumi Robertu Antiniu, esu ne kartą jį kalbinęs kaip radijo žurnalistas, bet iki šiol piktinuosi jo paminklu Romui Kalantai. Yra paminklas, ir paminklo nėra. Įtariu, tokiu kūriniu siekiama, kad jis nebūtų pastebėtas. Teatro sodelyje turbūt nemalonu matyti tragišką įvykį, sukrėtusį ne tik Lietuvą.
Degančiom rankom jums dalinu/ Kiekvienam po žariją./ Nebijokite ištiesti delnų -/ Tegul žaizda neužgyja. (poetas Kazys Bradūnas).
„Emilija“ man priminė tuos jau tolimus laikus, ir už tai aš jai esu dėkingas. Tik tiek. Gausių jos gerbėjų prašau man atleisti, kad esu toks neišmanėlis. Matau daug jos trūkumų. O juk tikėjausi, laukiau įvykio, verto Valstybės šimtmečio. Bet reklama, kaip visada, apgavo. Pasakysiu tik tiek, kad, nors, ačiū Dievui, turiu geras ausis, dažnai nesuprasdavau, ką aktoriai pusbalsiu nusisukę kalba, galėjai tik spėlioti iš vieno kito žodžio. Gal čia tik televizijos varianto trūkumas?
Antra vertus, sekso scenos suprantamos ir be žodžių. Vargšę Emiliją kamera užklupo sėdinčią ant klozeto. Filmo statytojai turbūt norėjo pasakyti, kad tais laikais moterys nesinaudojo tualetiniu popieriumi?
Ką tik pasirodęs kino teatruose lietuviškas filmas apie sovietinius laikus „Emilija iš Laisvės alėjos“ susilaukė skirtingų nuomonių, tačiau dažniausiai vis dėlto minimas kaip daugiau ar mažiau pavykęs bandymas rekonstruoti sovietinio režimo Lietuvoje atmosferą per papasakotą fabulą ir kinematografiškai įkūnytus žmonių tipažus.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Daugelis žiūrovų ir kritikų sveikina šio filmo pasirodymą, nevengdami net panegirikų ir patetiškų vertinimų. Todėl iškart atkreipia dėmesį žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės išsakyta kritinė nuomonė apie filmą http://kaunas.kasvyksta.lt/2017/03/15/nuomones/kodel-jauniems-geriau-neziureti-filmo-emilija-is-laisves-alejos/ portale www.kaunas.kasvyksta.lt.
Dar daugiau, – stabtelėti ir pakalbėti apie šį atsiliepimą ypač knieti dėl to, kad minimo straipsnio autorė, nebijodama iššaukti ugnį į save, kietai priešpastato savo įsikalbėtą nuomonę kitokiam požiūriui, tokiu būdu tarsi ir kviesdama padiskutuoti be užuolankų.
Ne tiek cituodamas, kiek perpasakodamas savais žodžiais iš atminties, priminsiu, kad kritinio atsiliepimo autorė kaip didžiausią priekaištą filmo kūrėjams išsako tai, kad neva jiems pritrūko talento ar pinigų atspindėti tikrą gyvenimo tiesą, esą buvo pasukta mažesnio pasipriešinimo, bet labiau lėkštu idealizacijos ir charakterių romantizavimo keliu.
Nemaloniai dirginančios, bet drauge provokuojančios nepadailintos tiesos paieškai yra B.Sabaliauskaitės užuominos apie tai, kad 8 dešimtmečio sovietinių laikų visuomenė buvo pavergta totaliai, be išlygų ar likučio, praradusi bet kokią viltį priešintis, taigi filme kuriami vaizdeliai apie siekiančius įkvėpti laisvės gurkšnį herojus neva yra neskoningas atitrūkimas nuo tikrovės schematinės personažų idealizacijos naudai. Savo nuomonės neslepianti žurnaliste be visa ko kito pastebi, kad filme pasitaikantys juokeliai (tikiuosi, kad diskutuoju dabar su mačiusiais filmą skaitytojais, taigi turime progą vėl prisiminti tikrai įsidėmėtinus kalambūrus) nedera kalbant apie tokią slogią epochą, straipsnio autorė leidžia suprasti, kad juokauti kalbant apie sovietinius laikus yra kažkas panašaus į seksualinį priekabiavimą prozektoriume. B. Sabaliauskaitė neslepia savo nusivylimo teigdama, kad režisierius Donatas Ulvydas ir scenaristas Jonas Banys žengia žingsnį atgal, jeigu jų „Emiliją” lygintume su prieš kelis metus pasirodžiusia ir žiūrovų minias sukvietusia kita minėtų kūrėjų kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“.
Štai čia mūsų požiūriai išsiskiria ypač radikaliai, nes esu pasiryžęs savo nuomonę ginti taip pat kategoriškai kaip garbioji Kauno žurnalistė, teigdamas, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ pranoksta šalia paminėtą, išties talentingai sukurptą kostiuminę nuotykių dramą keliais svarbiais rakursais, o ypač meistriškai įvaldyta detalės preparavimo mechanika ir pamatuotomis istorinės tiesos rekonstrukcijos pretenzijomis, visiems mums suvokiant tą faktą, kad kalbėti apie sovietinius laikus istorinės tiesos požiūriu meninėje kino juostoje yra nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, sukurti Žalgirio mūšio panoraminę kino epopėją.
Kaip atrodo, šios diskusijos plėtotėje raktažodžiu iš tiesų turėtų tapti žodis „menas“, o atskaitos tašku tiesos ir meno santykio problemos supratimas apskritai ir atskirai kažkoks elementarus pirminis sutarimas dėl to, kad meninė idealizacija tiesą liudija kitaip nei, tarkime, dokumentinė kino juosta. Tiesa sakant, idealizacija, perspektyvos sutirštinimas ar išretinimas http://www.litlogos.eu/eidos/actual/edv.html yra ne meno trūkumas, o tiesos užskliautimo mene būdas, meninės tiesos raiškos forma, kita vertus, būtų didžiausia klaida pagalvoti, kad meninė tiesa savo raiškos būdu yra kažkoks nutolimas nuo tikrovės lyginant, tarkime, su fotografija ar tiesioginiu liudininkų pasakojimu. B.Sabaliauskaitė sako, kad kino kūrėjams nepavyko atskleisti to „kaip iš tiesų buvo“, tačiau ne vienas esame pastebėję, kad net eilinės eismo nelaimės metu atsitiktiniai praeiviai pasakoja skirtingas versijas „kaip viskas įvyko“, taigi ir minėtos kritikės įsivaizdavimus „kaip iš tiesų buvo, o kaip nebuvo“ negali būti be papildomos verifikacijos priimtas už neginčytiną tiesą, juolab kad kalbėjimas apie pasidavusią visuomenę, žinant bent iš nuogirdų apie kunkuliavusias antisovietines nuotaikas to meto Kaune, švelniai tariant, yra faktų nepaisymas.
Tačiau net ne tai svarbiausia, šios temos plėtotei daug reikšmingiau bus pastebėti, kad menas, pretenduojantis paliudyti tiesą, niekam nėra pažadėjęs tuo pačiu atsiskaityti už visus faktus, greičiau yra taip, kad toks menas siekia užskliausti esmę idealizacijos rėmuose, tokiu būdu rasdamas pačių faktų prasmingą paaiškinimą. Dėl faktografinio tikslumo būtų galima pastebėti, kad, nežiūrint Jono Jurašo fenomeno, vis tik ne Kauno dramos teatras, o greičiau katalikų Bažnyčia to meto Lietuvoje buvo antisovietinių nuotaikų generatorius, tačiau nurodyta protokolinė aplinkybė nekeičia meninės tiesos esmės.
Ar kas nors mano, klausiu retoriškai, kad yra iš principo dar galimas koks nors realistinis sovietinės tikrovės meninis atvaizdavimas, kai pati to meto tikrovė buvo kažkokia fantasmagorija, žiauri iliuzija, iš tiesų kažkoks siurrealizmas savaime? Todėl, truputėlį forsuojant pasirinktą atskaitos tašką, būtų galima klausti – kodėl šios kitos juostos kūrėjai nepasirinko kafkiško stiliaus arba „Stalkerio“ pavyzdžio užbrėžtų pasažų, kaip labiau adekvačių priemonių nusižiūrėto objekto meniniam atvaizdavimui? Kaip atrodo bent man, į šį tarsi ir išgalvotą klausimą kino kūrėjai atsako nuo pirmųjų kino kadrų labai triukšmingai, galima sakyti, prikišamai.
Prisiminkime kaip prasideda „Emilija iš Laisvės Alėjos“. Pirmuosiuose kadruose keletą sekundžių matome nuščiuvusią teatro žiūrovų salę, kuri po to atsistojusi audringai ploja numanomiems, bet dar nematomiems aktoriams po pasibaigusio spektaklio. Kaip netrukus sužinosime, spektaklis buvo apie Emiliją Pliaterytę, visa filmo fabula suksis apie šio spektaklio pastatymą Kauno dramos teatre. Tačiau pirmieji kino kadrai įrėmina meninę idealizaciją ta linkme, kad žiūrovai iš teatro kino filme ir mes susirinkę į kino teatrą žiūrėti šį filmą pradedame ploti vieni kitiems (mes – mintyse), žinodami fundamentalų faktą, kad istorija baigėsi laimingai, laisvės byla galop išsisprendė mūsų naudai. Žiūrėdami vienas į kitą pro permatomą sieną tiesiai į akis pasijuntame istorijos bendrininkais, kai mūsų susitikimo džiaugsmą dėl pergalės negali permušti net kito fundamentalaus fakto žinojimas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus pralaimi mirčiai.
Kito filmo siužeto vingiuose be visa ko kito labai įdomiai iškyla mirties trikampio problema, papasakojant mums istoriją apie tai, kad tik nužudyto tėvo dukros atleidimas žudikui suteikia jam teisę į savo mirtį. Kita vertus, kai kortos atidengtos, nebaisu juokauti net kalbant apie slogius laikus, būtume baisūs formos pedantai, jeigu įrodinėtume, kad dar neturime leisti kikenti išgirdę kalbas apie pavogtą mėšlą anais sovietiniais laikais.
„Emilijos“ statytojai nusipelno didelės pagarbos, nes jiems pavyko sukurti kino filmą masiniam žiūrovui, kuris drauge ugdo jo meninį skonį ir intuicijas, o taip pat žadina istorinę vaizduotę.
Praeitų metų pabaigoje turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kalba teikia prasmingas etimologines nuorodas meno esmės pagavai https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf. Menas etimologine seka lietuvių kalboje suprantamas kaip tai, ką mename, žodis „menas“, iš vienos pusės, nurodo į kūrybinį tikrovės atvaizdavimą, o, iš kitos, į atminties aktualizacijos užduotį (pavyzdys iš tautosakos: tavo menas kaip senos avies; tai, regis, yra nuoroda į atminties praradimo nelaimę, kai žmogus ne tik kažką užmiršta, bet užmiršta ir tai, kad užmiršo).
Iš tiesų, šio žodžio dvi reikšmės persilieja viena į kitą, meną suvokiant kaip giluminę atmintį. Menas įgalina prisiminti esmę platoniška to žodžio reikšme (gr. idea, eidos, ousia). Taip suprantant meną „Emilija iš Laisvės alėjos“ gali būti vadinama meniniu tikrąja to žodžio reikšme filmu, skirtu plačiajai publikai.
Rugsėjo 24-ąją Kauno miesto apylinkės teisme vyko Kauno technologijos universiteto docentės dr. Linos Šulcienės teismas.
Ji buvo kaltinama tuo, kad gegužės 19-ąją dieną, tuoj pat po gegužės 17-ąją policijos įvykdyto “taikaus” Garliavoje gyvenusios mergaitės “perdavimo” motinai, Laisvės alėjoje Kaune organizavo vadinamąjį “flashmobą” – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.
Tokią žodžio laisvės raiškos formą ji pasirinko negavusi Kauno miesto savivaldybės leidimo mitingui. Tačiau prie šios eisenos prisijungę gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje pasipiktinę žmonės pirminį „flashmobo” sumanymą pakeitė. Nors tokia žmonių reakcija buvo visiškai spontaniška ir natūrali, doc. dr. L.Šulcienė kaltinama dėl visko, kas tądien vyko Laisvės alėjoje.
Laisvės liepsna, deguonis Romo Kalantos aukai atminti. Gegužės 14 d., 1972-ieji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl, nežinia.
Po kurio laiko pradėjo aiškėti, kad jo motyvai panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai laisvė, laisvė bet kuria kaina. Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis: taip nieko čia niekada nebus, vaikinas save pražudė veltui, nes mes tokie apspangę ir apkrutę duslioje tyloje. Dar apžiūrėjau knygynų vitriną, bet akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų ir išvažiavau į Vilnių.
Nuolat girdime: „Lietuva turi tapti patraukli užsienio investicijoms.“ Kodėl? „Mūsų krašte pigi darbo jėga“, – girdime. Piginkime dar, mažinkime mokesčius. Į Lietuvą plaukte plauks investicijos.
Verslininkas nebūtų verslininkas, jeigu netrokštų gauti kuo daugiau pelno. Suprantama, kai vienos valstybės verslininkai ieško svetur pelningesnio verslo. Pigesnės darbo jėgos ieškota ir gūdžiais kolonizacijos laikais. Užsienio įmonės ginklu ir su savo statytinių pagalba valdė ištisus kraštus, kad ir Vest Indijos arba Lotynų Amerikos šalis, kur šeimininkavo JAV bendrovės. Kuo visa tai ten baigėsi, mūsų išminčiams nė motais.
