Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Naglis Puteikis teigia, kad žino, kas yra kaltas dėl socialinių ir ekonominių problemų Lietuvoje. Pasak jo, tai – Lietuvos Laisvosios rinkos institutas (LLRI). N. Puteikio manymu, šios, jo teigimu, lobistinės organizacijos tikslas yra valstybę laikyti mažų atlyginimų zonoje, o „politinis elitas“ – prezidentė Dalia Grybauskaitė, konservatorių atstovė rinkimuose Ingrida Šimonytė, – įsitikinęs kandidatas, keliamus LLRI tikslus palaiko. Visgi, kas konkrečiai veikia po instituto vardu, politikas Eltai duotame interviu įvardinti negalėjo.

Lietuvos centro partijos (LCP) pirmininkas sako, kad jo agresyviai keliami klausimai veikia politinę erdvę ir prisideda prie tokios Lietuvos kūrimo, kurią pats norėtų matyti. Visgi jis pažymi, kad sąlygos kandidatams diskutuoti yra nevienodos. LCP pirmininkas teigia, kad debatuoti yra kviečiamas tik su panašiai mąstančiais – Mindaugu Puidoku, Valentinu Mazuroniu ir Valdemaru Tomaševskiu. N. Puteikis tikina, kad tai yra „politinio elito“, vengiančio šių kandidatų keliamų klausimų, nerašyto susitarimo pasekmė. 

Nepaisant to, kad galimybės daugiau pasirungti su kitais kandidatais ir pristatyti savo idėjas N. Puteikiui trūksta, jis pozityviai vertina šansus išeiti į antrą turą. Tokias prielaidas jam daryti leidžia prieš penkerius metus vykusių rinkimų rezultatai, kuriuos pats kandidatas vertina labai teigiamai. Politikas tvirtina, kad šiuo metu jis turi aiškų savo rinkėją, kuris palaiko esmines kandidato idėjas – progresinių mokesčių, tarėjų grąžinimo ir dviejų lygių savivaldos. Kartu savo rinkimų programoje N. Puteikis yra išsakęs idėją, kad Seimo narius derėtų rinkti tik vienmandatėse apygardose, tačiau interviu Eltai patikslino, kad tai buvo tik rinkiminė provokacija, – iš tiesų taip negalvoja ir programą, likus dviem savaitėms iki rinkimų, dar žada koreguoti.

– Kaip vertinate šią rinkimų kampaniją apskritai?

– Lyginant su 2014 m. rinkimų kampanija, dabar dalyvauja visi norintys. Tada partijos pačios save apribojo, dauguma sutarė, kad Dalią Grybauskaitę išrinktų. Socialdemokratai tik vaizdavo, kad Zigmas Balčytis yra jų kandidatas. Jis visu kūnu sakė, kad, gink, Dieve, už jį nebalsuotum. Galima pasidžiaugti, kad šįkart – demokratija.

Šiandien, deja, dauguma kandidatų išpažįsta Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) primestą religiją, kad prezidentas yra tik užsienio reikalams.

– Kodėl LLRI?

– Lietuvoje politiniam elitui tezes, dogmas suteikia LLRI skleisdama informacija per žiniasklaidos priemones. Jų ekspertų pasirodymai vyrauja visoje žiniasklaidoje, ir toms tezėms gali paprieštarauti tik labai drąsūs žmonės – Raimundas Kuodis, Aušra Maldeikienė, Romas Lazutka. Bet teisės klausimais vyrauja LLRI suformuota mintis, kurią išpažįsta ir buvę, ir esami teisės fakulteto dėstytojai, Konstitucinio Teismo teisėjai, ypač Vytautas Sinkevičius. Jeigu nukrapštytume šitą dirbtinį dažų sluoksnį, pamatytume visiškai kitokį vaizdą. (Prezidentas. – ELTA) turi įtaką skiriant Lietuvos banko, Konkurencijos tarnybos, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovus. Tai per šiuos svertus prezidentas gali labai smarkiai veikti vidaus ekonomiką, vidutines algas, kainas, bet nė vienas Lietuvos prezidentas tuo nesinaudoja.

– Turite omeny dabartinę prezidentę?

– Dalia Grybauskaitė, sakyčiau, blogesnis variantas. Jei Valdas Adamkus buvo demonstratyviai nusišalinęs nuo pajamų nelygybės klausimo, tai D. Grybauskaitė aktyviai veikia, kad pajamų nelygybė ir toliau didėtų. Nes ji nė karto savo kadencijoje nei projektų teikė, nei viešą poziciją pareiškė. Iš esmės ji irgi pripažįsta LLRI pagrindines tezes. Jos teigia – Lietuva yra kitokia šalis negu Europa. Jeigu kitur yra progresiniai mokesčiai nuo pagrindinių pajamų, tai Lietuvą jie sugriautų, jeigu kitose šalyse tarėjai yra visuomenės garantas, kad teismai vykdo teisingumą, LLRI kartu su teisės korifėjais aiškina, kad tarėjai yra labai bloga institucija, brangiai kainuos. Trečias dalykas – esame vienintelė valstybė, neturinti dviejų lygių savivaldos. Jauni politikai išauga iš renkamų valsčių ir tada keliasi į aukštesnį savivaldos lygį. Mano manymu, dėl to mūsų politikai mažiau atstovauja žmonėms, nes nekilo iš apačios.
Pinigai. Slaptai.lt foto
 
Tai trys labai aiškūs dalykai, kuriuos mums primetė LLRI. Trys dalykai, kurie Lietuvai nereikalingi, kenkia ir trukdytų vystytis. Tai šis naratyvas yra primestas, ir nė vienas kandidatas negali iš to išlipti. Kadangi aš agresyviai bandau šias temas primesti, jos pradeda rastis. Netgi Ingrida Šimonytė vienuose debatuose pasakė, kad skirsis nuo Dalios Grybauskaitės, nes kišis į vidaus politiką. Mano galva, tai yra lūžis ir revoliucija Lietuvos elito sampratoje. Jaučiuosi prie to prisidėjęs, jaučiuosi atlikęs vieną iš daugelio savo kandidatavimo misijų.

– Kokias dar misijas turite išsikėlęs?

– Parodyti tai, ką kalbėjau prieš 5 metus. Kad Latvijos ir Lenkijos BVP vienam gyventojui yra panašus į Lietuvos, tuo metu algų skirtumas… Dabar ekonomistas Boguslavas Gruževskis savo studentams demonstruoja gaires, kaip kyla vidutinė alga Europoje ir kaip kyla Lietuvoj, – mes nesivejam. Tada prieš 5 metus kėliau klausimą – paaiškinkite, kodėl. Niekas nereagavo. Politinis elitas, kandidatai ir dabar sėkmingai nereaguoja. Aš kalbu kaip į vatą. Mes atsiremiame į tylų žodinį nerašytą susitarimą, kuris nebūtinai yra susitarimas. Tiesiog kairė su dešine išpažįsta tą LLRI postulatą, kad Lietuva turi būti mažų algų šalis. Neva pas mus mažos algos, tada atplūs „Google“, „Facebook“, kitos korporacijos, „barklajai“, bankai. Ir čia bus labai daug darbo vietų, ir visi bus patenkinti. Nieko panašaus. Prieš 5 m. pateikinėjau statistiką, kad niekas čia neplūsta. Atvirkščiai, lietuviai plūsta iš čia į tas šalis, kur yra progresiniai mokesčiai, darbdaviai moka didesnius mokesčius ir didesnes algas. Ir laikau, kad šitų mažų algų politika yra didžiausia emigracijos priežastis. Tai mano antroji misija – priversti atsakyti, kur dingsta pinigai. Kodėl Latvijoje, Lenkijoje didesnės algos. (…) Lietuvoje nėra debatų. Nėra politinės satyros, politinės karikatūros ir nebuvo politinių debatų. Yra tik rinkimų metu. Kur galima visuomeniniame radijuje ir televizijoje padebatuoti apie progresinių mokesčių perspektyvą Lietuvoje arba kur dingsta pinigai? Niekur. 

– Rengiamose laidose.

– Tik debatų metu. Ir jeigu mane kviečia, tai tik su Mindaugu Puidoku. Negaliu šitų klausimų užduoti Sauliui Skverneliui, Gitanui Nausėdai, Ingridai Šimonytei. Komerciniai portalai riboja galimybes. Nevertinu jų – smerkiu visuomeninį transliuotoją. Privalote tai organizuoti tarp rinkimų – organizuokite.

– Minėjote, kad tik su M. Puidoku tenka diskutuoti… 

– …„Žinių radijuje“ ir su Valdemaru Tomaševskiu.

– Kaip manote, kodėl yra skirstomi kandidatai?

– Dar yra atsarginis variantas, – jeigu negali V. Tomaševskis su M. Puidoku, yra Valentinas Mazuronis. Sąmoningai išlaikomas Lietuvos politinio elito susitarimas – neįvedinėti progresinių mokesčių, nesugrąžinti tarėjų. Nepatogius dalykus elitas bando nustumti. Kandidatai turėtų progą grąžinti klausimus į darbotvarkę. Bet kada mus uždaro… aš su V. Tomaševskiu vienos nuomonės šiuo klausimu. Tai mes tarpusavyje diskutuosime? Apie ką?

– Tai manote, kad jūsų kalbamas turinys prieštarauja „politinio elito“ krypčiai?

– Taip, nes būtų nepatogu. Reikėtų kalbėti apie LRT. BBC yra LRT. Tam tikra prasme kiekvienas Lietuvos gyventojas moka mokesčių dalį, kad LRT būtų išlaikytas. Tai LRT ir turi kompensuoti šiuos dalykus. Šiuos, turiu omeny LLRI, surenka iš turtingiausių korporacijų ir turtingiausių žmonių pinigus ir jais užpila komercinę žiniasklaidą. Ji daro biznį. LRT yra tam alternatyva. Ir anglai galvos nesuka – BBC visa tai užpildo. LRT šios misijos neatlieka, – vadinasi, žmogus, gyvenantis Kelmės ar Plungės rajone, kuris dirba žemės ūkyje ir neturi laiko, ateina vakare pažiūrėti „Panoramą“ ar komercinį kanalą (bet nemato. – ELTA), ką šneku ar šneka mažesni kandidatai, kas yra nepatogu didžiajam politikos elitui, jis to negirdi. Ir kai ateina laikas balsuoti, balsuoja už tą, kas turi daugiausia pinigų. Išeina, kad LRT misijos neatlikimas iškreipia rinkėjams vaizdą galvose, ir vargšai rinkėjai balsuoja už tuos, kurie juos laiko mažų algų zonoje. Ratas užsidaro. Jį atidaryti gali tik LRT.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

– Ar jūs iš tikrųjų siekiate laimėti rinkimus?

– Prieš 5 metus man sakė, kad gausiu 1 procentą, gavau 9. Buvau ketvirtas, nors neturėjau nei partijos, nei struktūros. Esant tokiai didelei konkurencijai, niekas nežino, kaip susiklostys proporcijos. Bet aš iš tikrųjų siekiu pateikti į antrą turą. 

– Bet Eltai esate minėjęs, kad tikrieji jūsų tikslai kiti, – pavyzdžiui, gauti viešumo.

– Visų partijų vadovai daro tą patį. Kadangi mūsų partijos atsarginių suolelis yra trumpesnis, tai aš dalyvauju dažniau negu kitų partijų vadovai. Partijai didėjant, jungiantis prie jos rimtesniems partneriams, būtinybė man dalyvauti visuose rinkimuose atitinkamai mažės.

– Ar tai – rinkimas politinio kapitalo ateities kovoms – nėra žaidimas su rinkėju? 

– Mano ir Lietuvos centro partijos rinkėjas pažįsta mane. Prieš 5 m. aš dėsčiau tą patį, siekiamybė yra ne mano asmeninės ambicijos, nesu narcizas. Partijos lyderiai privalo dalyvauti visuose debatuose, visuose rinkimuose. Čia kaip sportininkui, – jeigu nori dalyvauti olimpiadoje, turi dalyvauti visose kontrolinėse ir atrankinėse varžybose. Mums olimpiada yra prezidento rinkimai – čia yra didžiausi debatai. Aš siekiu rinkėjams pristatyti savo asmenines ir partijos idėjas, tai yra mano pareiga ir pagrindinis tikslas. Aš tą ir darau. O idėjos sukelia diskusijas, diskusijos sukelia įstatymo projektų atsiradimą ir priėmimą. Aš kalbėdamas keičiu Lietuvos gyvenimą, ko aš ir noriu. Ne savo. Mano kalbėjimas mažina emigraciją. Jeigu I. Šimonytė pradeda kalbėti kaip aš, tai jūs įsivaizduokite. Rimtas reikalas. 

– Mūsų interviu metu ne kartą minite I. Šimonytę. Kodėl?

– Nes ji aiškiausiai pasisako už LLRI postulatus. Aiškiai debatų pradžioje kalbėjo prieš tarėjus, konservatorių frakcija Seime balsuodavo prieš tarėjus. Ji yra doriausias LLRI atspindys. Kiti išsisukinėja – Gitanas Nausėda vienuose debatuose pasisako už, kituose – tarsi prieš, jis toks nepagaunamas. Tai aš ją pasirinkau dėl to, kad ji geriausia LLRI atstovė.

– Daug minite ir LLRI. Kas tai yra, jūsų supratimu? Kai kalbate bendrai apie visą institutą, skamba mistiškai.

– Lobistinė organizacija, kuri taip nesivadina, bet tokia yra. Turtingiausi Lietuvos žmonės, Lietuvos ir užsienio įmonės kasmet suformuoja milijoninį biudžetą, kurio didžioji dalis skiriama mokėti žiniasklaidai už ekspertų publikacijas. Antroji dalis – ekspertai, pavyzdžiui, Remigijus Šimašius gi kilęs iš ten. Ir tie ekspertai viską aiškina. Pagrindinė misija, – kad mokesčiai turtingiesiems būtų mažesni ir algos mažesnės negu pas kaimynus. Ir institutas labai sėkmingai su šiomis misijomis susitvarko. Po mano aštrios kritikos per pastaruosius Prezidento rinkimus jie pradėjo slėpti rėmėjus – buvo auksiniai, sidabriniai ir bronziniai. 

– Minėjote Remigijų Šimašių, turbūt ir prezidentas Žilvinas Šilėnas? Kas dar?

– Nenoriu kalbėti pavardėmis, nes samdomas darbas – juos pasikviečia…

– Kas pasikviečia?

– Tas, kas valdo institutą.

– Kas valdo?

– O ką žinau? O koks skirtumas? O kodėl turėčiau aš tai daryti? Aš kalbu apie problemą, – kad turtingiausios įmonės ir žmonės sukūrė lobistinę organizaciją su milžinišku biudžetu, kuri tvirkina žiniasklaidos savininkus. Galiu tik suvokti iš atminties, kas buvo auksiniai rėmėjai – SEB, „Swedbank“, draudimo kompanijos, su Lietuvoje veikiančiais ar kitų didžiausių Europos bankų privatūs pensijų fondai.

– Pagal tai, ką kalbate, skamba, kad esate kairiųjų pažiūrų kandidatas.

– Šablonai, primesti to paties LLRI.

– Bet esate minėjęs tai.

– Koks aš kairysis? Vokietijoj būčiau net ne Angelos Merkel, bet Krikščionių demokratų sąjungos narys. Anglijoje progresiniai mokesčiai yra gėris. Niekas nė nereaguoja, nes taip kalba visos partijos. O Lietuvoje, jeigu sakau progresiniai mokesčiai, – kairysis. Tai palaukit, čia civilizacijos atributas. Aš nesu kairys.

– Jūsų elektoratas nėra kairiųjų?

– Lietuvoje viskas apversta aukštyn kojom – juoda vadinama balta. Kol socialdemokratai dantis sukandę nepateikė Seimui tarėjų institucijos sugrąžinimo koncepcijos, tol už šitas kalbas buvau vadinamas populistu. Už progresinius mokesčius 5 m. buvau vadinamas populistu. Tai dabar didžiulis progresas – nebesu populistas. Kai G. Nausėda per debatus pasakė, kad yra už progresinius mokesčius, supratau, kad štai – atėmė antrą sertifikatą.

– Kas konkuruoja dėl jūsų rinkėjo?

– Niekas nekonkuruoja. Dabar labai aiškiai supratau iš debatų, kad turiu savo rinkėją. 

– Esate minėjęs, kad pasisakote už tai, kad Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardoje. Dar laikotės tos minties?

– Moksliniai tyrimai sako priešingai. Aš nesu pasisakęs taip kategoriškai.

– Jūs į savo šių metų Prezidento rinkimų programą esate įtraukęs.

– Pavadinkime tam tikra rinkėjų ir rinkimų provokacija. Moksliniai tyrimai rodo, kad ten, kur yra vienmandatės sistemos, ten judama dvipartinės sistemos link. Mes to nenorėtume. Europos kultūros margumynas yra jos širdis, jos tradicija ir stiprioji pusė.

– Tai kaip suprasti šią provokaciją?

– Jūs pastebėjote ir perskaitėte – pirmas žurnalistas, perskaitęs mano programą.

– O ką galvoti jūsų rinkėjams?

– Tai buvo bandomoji tinklapio versija, pristatysiu savo programą visai netrukus. Padarysiu programos pristatymą aiškesnę, su aštresnėms tezėmis. Manau, šią vietą išimsiu.

– Savo programoje taip pat teigiate, kad norėtumėte bendradarbiauti su išeiviais. Kaip balsuosite netrukus vyksiančiame pilietybės referendume? 

– Už dvigubą pilietybę. Nes žmonės varomi iš Lietuvos susivienijusių lobistų LLRI, turtingiausių žmonių ir Lietuvos „politinio elito“. Ir ta mažų algų politika žmones ir išvaro. Tiek Lietuvos, tiek užsienio sociologai, apklausę mūsų išeivius (tvirtina. – ELTA): pirma emigracijos priežastis yra materialinis nepriteklius, nesugebėjimas pragyventi su tokiomis algom. Antra – valdžios nežmoniškas elgesys. Tu ateini į įstaigą – tave apšaukia. Trečias yra dvasinis, psichologinis diskomfortas. Lietuviai blogai jaučiasi savo šalyje. Visus tuos dalykus sukuria Seimas savo sprendimais. Juos šita tarnavimo tik turtingųjų interesams politika išstūmė. Jokiu būdu negalima atimti pilietybės.

– Jei būtumėte prezidentu, būtumėte kartu ir kariuomenės vardu. Koks turėtų būti BVP?

– Vėl tas pats lipimas ant grėblio. (…) Paimkime partijų pasirašytą susitarimą, kad būtų 2,5 proc. Kas jūsų prašė? Donaldas Trumpas prašė 2. Kodėl darot 2,5? Kas – karas? Absurdas. D. Grybauskaitės ir politinio elito noras pataikauti Vokietijai ir Prancūzijai. Niekaip nesuprantu – vokiečiai skiria 1,25 proc,. ir mūsų politinis elitas tyli. Lenkai priekaištauja. Kur Vokietija skiria sutaupytą vieną? Vidaus ekonomikai, darbo vietoms, kitiems pramonės sektoriams. (…) Mes pataikaujam. Kam? Emmanueliui Macronui, kuris šneka apie tai, kad reikia kurti Europos pajėgas? Kitas dalykas – Trumpas prašė. Jeigu mes norime JAV karinės bazės Lenkijos teritorijoje, jeigu mes neatsižvelgsime į D. Trumpo prašymą (…) ir paprašysime bazės arčiau Suvalkų trikampio (…), tai mums pasakys – jūs laikėtės 2 proc. prašymo? Mes neturime kito pasirinkimo – turime pasakyti D. Trumpui „taip“. Bet kam 2,5?

– Pabaigai, sakykit, kas sudaro jūsų komandą? Tikrai ne Laura Radzevičiūtė.

– (Juokiasi). Noriu paskelbti savo komandą vėliau. Porą bendražygių perėjo į kitas politines jėgas. Bet du iš trijų tūkstančių, sakyčiau, labai mažas procentas, lyginant su kitomis partijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 10:00

Europos Komisijos vadovas Jean`as Claude`as Junckeris ir kiti Europos Sąjungos delegacijos nariai trečiadienį Vašingtone per susitikimą su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu sutiko padaryti nuolaidų, kad būtų išvengta plataus masto prekybos karo tarp ES ir JAV.

Tai pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniu ES delegacijoje, dalyvavusiu derybose.

Leidinio žiniomis, EK vadovas J. C. Junckeris ir ES prekybos komisarė Cecilia Malmstroem susitarė tęsti darbą su JAV administracija, kad būtų mažinami muitai abiejų šalių pramonės produkcijai, didinamas suskystintųjų gamtinių dujų ir sojos pupelių eksportas į ES šalis. Be to, šalys susitarė pakoreguoti normatyvinę bazę, kad medicinos įranga lengviau patektų į Europos vidaus rinką.

Leidinio šaltinio duomenimis, šalys dar neparengė bendro pareiškimo dėl muitų automobiliams.

Anksčiau antradienį D. Trumpas pasiūlė ES vadovams kartu su JAV atsisakyti muitų, prekybos barjerų ir subsidijų. Prezidento manymu, tai užtikrintų „laisvąją rinką ir teisingą prekybą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.26; 04:00

Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.

Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.

Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."

Continue reading „Religija… tikėjimas ar kažkas daugiau?“

Ruzveltas_1

Lietuvoje vis dar esama “išminčių”, kurie šventai įsitikinę, jog tik laukinis kapitalizmas – efektyviausias vaistas nuo skurdo, nedarbo, ekonominių suiručių bei krizių.

Suprask, valstybė turi kuo mažiau reguliuoti ekonominius procesus, privalo kuo daugiau pramonės perduoti į privačias rankas.

Taip pat privalo esą netrukdyti privatiems bankams elgtis taip, kaip jie tik sumanysią esant reikalinga. Niekas nesiginčija: privati iniciatyva – puikus dalykas.

Tačiau šiandieninė pasaulinė ekonominė krizė išryškino vieną skaudžią tiesą: nūnai geriausiai gyvena tos valstybės, kurios sumaniai derina privačią nuosavybę su valstybinės nuosavybės elementais.

Continue reading „Kaip Amerika įveikė baisiąją depresiją“

Medelis1

Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs, putlūs, entuziastingi… ir susimąstę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotizmą…

Bet tavo viduje, giliai,  tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti – Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas. Arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai. 

Continue reading „Beveik rimtai: Titanų kova su kvailiais“

lazutka_3

Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?

Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?

Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?

Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?

Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.

Continue reading „Lietuvos laisvosios rinkos instituto idėjas derėtų vertinti kritiškai“