Edvardas Čiuldė. Apie įvardijimus


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau esu kartą užsiminęs apie tai, kad ekonomisto Raimondo Kuodžio įversta į politologinį žargoną vaizdinga gyvulių ūkio nuoroda yra klaidinanti, stipriai šaunanti pro šalį metafora, – kaip ir kitos, tiesą sakant, šio garsaus visuomenės veikėjo metaforos (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kaip-racionaliai-paaiskinti-tarsi-ir-iracionalius-karbauskio-pasirinkimus/.)

Labai gerai, kad ekonomistas neapsiriboja tik skaičiais ir diagramomis, tačiau nieko gero, kai vaizduotės ištekliai yra pasitelkiami dezinformacijos labui.

Kaip visiems žinoma, Geogas Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitaristinio sovietinio socializmo paradoksus, stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Todėl bent man vis dėlto apmaudu, kad šią metaforą mechaniškai, kaip užstrigusi plokštelė, pasigavo Prezidentūra, o prezidentas Gitanas Nausėda ją kartoja pasiskanaudamas, tarsi tokiu būdu čiulptų gaivinantį neformalaus kalbėjimo ledinuką.  

Žiūrint detaliau, matome, kad R.Kuodžiui tokios metaforos pasirinkimui pretekstą teikią minėtame romane išsakytas lygesnių už lygias kiaulių palyginimas, nukreipiamas mūsų ekonomisto kalbėjime prieš Lietuvos mokesčių politikoje taikomas kai kurias išlygas. Kokios čia yra pagrindinės, labiausia užkliūvančios išlygos? Nedidelė paslaptis, visų pirma tai yra suteikta teisė ūkininkams pigiau pirkti dyzeliną ir ypač turinti, kaip manoma, visus papiktinti mokestinė lengvata knygų leidybai ir žiniasklaidai.

Lygesnių už lygius satyra buvo šmaikštus užtaisas kalbant apie sovietinio tipo socializmą su jo propaguojamais lygybės idealais, kai, tarkime, kuriantis sovietinei tvarkai, sugriautos ekonomikos sąlygomis žmonės stipo iš bado, o Kremliaus personažai ikrus rijo samčiais. Tokius tyrimus yra atlikę rusų istorikai, konstatuojant faktą, jog Vladimiras Uljanovas (Leninas) visais laikais buvo niekam neprilygstantis gurmanas.

lenin
Vladimiras Leninas

Žinia, laisvosios rinkos visuomenė tokios lygybės idealų tarsi ir nepropaguoja. Savo ruožtu anksčiau minėtosios išlygos ir lengvatos Lietuvoje atsirado ne iš karto, o tik bėgant laikui, palaipsniui įgyjant tokios išminties, kuri nėra sudėta į trafaretinį ekonomikos vadovėlį.

Žiū: kaimyninių šalių ūkininkai naudojasi nepalyginamai didesniu lengvatų, taip pat ir nuolaidomis kuru, paketu nei Lietuvoje, kas daro mūsų žemės ūkį vis mažiau konkurencingu tarptautinėje plotmėje.

Tačiau labiausiai linksmina žurnalistų pomėgis kartoti R.Kuodžio intonacija ištartą gyvulių ūkio metaforą, kaip atrodo, nespėjant susivokti, kad toks jų beždžioniavimas turėtų byloti ir apie tai, kad žurnalistas neva yra lygesnė už lygias kiaulė.

Pradėjus kalbėti apie R.Kuodį, negaliu nepaminėti, kad šis apie save labai geros nuomonės ekonomistas buvo vienas iš kovos prieš atominės elektrinės statybą Lietuvoje vėliavnešių, todėl jo pavardė turėtų būti įtraukta į Astravo AE garbės lentą.

Tačiau mane labiausiai baugina tai, kad minėtasis ekonomistas yra labai nuoseklus visuose savo užmanymuose. Šiandien anas jau yra savotiškas mažų mokyklų kaimo vietovėse naikinimo vėliavnešys, kaip kibernetinės ekonomikos specialistas paruošęs mokyklų tinklo optimizavimo planą, kuris leistų valstybei sutaupyti nemažus pinigus žmonių opistognatizavimo pagrindu.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Mama sovietiniais laikais dirbo kaimo pradinės mokyklos mokytoja, todėl žinau, kad jau tais laikais buvo užsimota uždaryti kaimo mokyklas, nesurenkančias reikalingo mokinių skaičiaus, bet greitai buvo susigriebta, kad naikinant tokias mokyklas drauge yra griaunama kolūkinė santvarka, nes jauni žmonės palieka kaimą be mokyklos savo atžaloms, išsikeldami gyventi kitur. Taigi net okupacinė valdžia leido išsaugoti mokyklas su keliais mokiniais, besirūpindama kolūkio tvarumu.

Žinoma, šiandien mums nerūpi kolūkio gerovė, net ir tokiu atveju, kai mūsų Seime dominuoja kolūkietiškas mentalitetas, tačiau nereikėtų užmerkti akių prieš faktą, kad žmonės bėga iš vietovių be mokyklos taip pat ir į užjūrius, nes ten mokykla yra lengviau pasiekiama nei gyvenant Klausučių ulytėlėje.

Ar buvo verta tiek daug kalbėti apie vieną užkeikimą, kai žodžiams apskritai yra būdinga pasiklysti. Štai Aurelijus Veryga nusiskuto galvą iš solidarumo su premjeru, tokiu savo gestu pasakydamas daugiau nei būtų galima paporinti daugžodžiaujant. Tačiau jeigu leisite ir man bent kartą pavartoti metaforas, tai pasakysiu, kad šiandien A.Veryga yra vyriausiasis Lietuvos gyvulys.

Kaip atrodo bent man, šiandien Lietuvoje gyvulių ūkiu be jokios atodairos į  G.Orwello suteiktas įvardijimui konotacijas, taigi labiau tiesmukiška prasme turėtume vadinti visų pirma lietuvišką medicinos sistemą su visomis čia įsigalėjusiomis patologijomis ir klaikiu supuvimu. Tai juodoji skylė, kur jokia nepriklausomybė nuo išsigimimo ir Europos Sąjunga dar nėra paskelbta.

Štai Vytenis Povilas Andriukaitis andai kažką bandė daryti korupcijos išgyvendinimo iš lietuviško medicinos linkme, o su A.Verygos atėjimu vėl viskas grįžo į brežnevinės stagnacijos palaimingą liūną. Iš tiesų, nėra čia reikalo daug kalbėti, visi suprantame, kas turima galvoje, be to, apie savo nuotykius gydantis Kauno onkologijos ligoninės spindulinės terapijos skyriuje esu aprašęs slaptai.lt dabar publikuojamame novelių pakete „Pabėgimas“, būtent novelėje „Kūšio skutimas“ (išspausdintoje dar prieš A.Verygos apsiskutimą) ir kituose šio paketo tekstuose.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, šiame skyriuje dirba ir A.Verygos žmona, nors su ja man neteko susidurti, todėl negaliu pasakyti nieko nei gero, nei blogo. Gerai suprantu, kad onkologinės ligos labai dažnai atsinaujina, tačiau esu aiškiai apsisprendęs greičiau rinktis mirtį nei dar kartą žengti tokiais nešvariai siurrealistiniais gydymo minėtame spindulinės terapijos centre ratais.

Vis dėlto būtų didelė nuodėmė užbaigti niūria gaida, nepaminėjus nuostabius gydytojus, kuriuos likimas leido sutikti šeimos gydytojo klinikoje. Kaip atrodo, tai nuostabi, beveik neįtikėtina išimtis iš taisyklės. Su dideliu dėkingumu ir grauduliu prisimenu gydytoją, su kuria atvykus pasitikrinti sveikatos kalbėdavomės po valandą ar net daugiau, žinoma, ne apie ligas, o apie jaunystės nuotykius, ji iš mano pigių bajerių juokdavosi taip garsiai, kad net barbėdavo langai.

Susidarydavo eilutė prie durų, bet žmonės nepykdavo, atleisdami gerai gydytojai tą silpnybę paplepėti apie gyvenimiškus reikalus. Dabartinis šeimos gydytojas nėra toks linksmas, greičiau yra paniurėlis, tačiau jam aš esu įdomus kaip eksponatas, kuris, nesveikai gyvendamas, serga beveik visomis lėtinėmis ligomis, būdingomis mano amžiaus vyriškiui. Jis siunčia mane darytis begale tyrimų, kaunasi už savo paciento sveikatą kaip už tėvynę. Savo ruožtu čia dirbanti odontologė beveik oficialiai žmonių yra vadinama angelu. Nežinau to, kaip tarptautiniu žodžiu yra vadinama dantistų baimė,  kokia čia fobija reiškiasi, tačiau aš dantų taisymo vengiau nuo 7 metų, kai pirmą kartą išbandžiau tarybinės  gręžiamosios mašinos skonį.

Savo ruožtu šios šeimos klinikos dantistė yra nepaprastai simpatiška ir protinga moteris, kartas nuo karto pabarstanti tokių išminties perlų, kad iš nuostabos net ausys nulinksta. Na, pabandykite įsivaizduoti Ingridą Šimonytę su grąžtu rankose… Gražioji gydytoja gręžia be galo išmoningai, nesukeldama jokio diskomforto, o kartais, kai ji taip dirbdama dar ir užniūniuoja, kažkas panašaus į malonumo pagaugus staiga nueina per kūną.

Kartą esu bandęs jai įsiteikti atnešdamas saldainių dėžę, tąkart, dar ir šiandien atsimenu, ji pažiūrėjo į mane, nustojusi šypsotis, taip priekaištingai, kad tuos saldainius norėjosi susikišti į užpakalį.

2019.09.25; 15:40

print