Nuo pat „Sąjudžio” susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą.
Deja, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu, nei kitu. Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmonės, norintys pakliūti į valdžią, dalinasi kaip minimum į dvi kategorijas: pirma, kurie veržiasi ten, siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė; tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą, iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė – valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai, siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.
Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad, deja, jų mažuma. Apmaudu, kad tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti. Kodėl amoralūs, net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas. Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau, aiškinti nereikia.
Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes” bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai” teisti arba yra abejotinos, t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.
Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų, bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus, paslydęs kartą, to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to, juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta, arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reuptacijos vertybines nuostatas.
O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo dartijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eilniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais. Jis, beje, viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip, lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti … viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgesi taip, lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtūsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT, berods, rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra.
Tarp kitko ši mūsų „teisingumo” abrakadabra kada nors taps teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir, kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji. Ponai, ar nepriėjome liepto galą su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus. Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos, atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų.
Tokias prielaidas leidžia daryti ir iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V.Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec. tarnybų atstovai. Negana to, jis pats LNK TV laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą, mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai.
Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.
O buvęs Seimo pirminkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote, jam to ir nereikia. Kaip nebūtų keista, jį Lietuvos žmones „myli”. Tik jis pareiškė, kad grįžta į poltiką ir staiga darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote, kokie tolerantiški mūsų žmones.
Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams. Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės, net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje.
O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik S.Skvernelis bei G.Lansbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi” Aušrinė Armonaitė nori su ponu V.Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai, ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje. Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug.
Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip liberalų sąjūdis ir suskubusi susilikviduoti tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas.
Kaip niekas, nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G.Lansbergio šeima per gan trumpą laiką iš valstybės dotuojamo verslo susikrovė milijoninius asmeninius turtus. Tikrai nepvydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje, ponas Gabrielius Lansbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams, o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai apriore nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to, kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria. Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kievienas viešas asmuo vienodai.
Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauską dėl jo per „Agrokoncerną” valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote, neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti, aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra.Lietuvoje, jeigu esi įtakingas ir turtingas, gali elgtis kaip tinkamas.
O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų … moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmonės žino ir supranta, kas dora, o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja, pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.
Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Tikrai nesuprantu, kas atsitiko mano Tėvynei, bet žinau vieną – ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vientelei Tėvynei – Lietuvai.
Supraskime, brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo viesiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas – ne tik pinigai, tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka, mano supratimu apima viską, apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepanioti su prastu..), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų apsiprendimo reikalas, norime to ar ne…?
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Seimo narys Gabrielius Landsbergis. Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotr.Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo posėdyje opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis kėlė klausimą, ar premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai gina susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių dėl asmeninių naudų. Premjeras tuo metu teigė, kad opozicijos lyderis, nesulaukęs teisėsaugos išvadų, nuteisė ir kaltina ministrą anksčiau laiko. Todėl, įsitikinęs S. Skvernelis, dėl G. Landsbergio teiginių J. Narkevičiui verta kreiptis į teisėsaugą.
„Tenka apgailestauti, kad kai švenčiame Seimo šimtmetį, skamba tokie skandalai valstybėje. Bet negaliu nepaklausti premjero galbūt ir hipotetinio klausimo, premjere, jūs pats nuspręsit. Ar gali ministras, kuris ėmė 10 proc. „atkatą“, tikiuosi šis žodis jums suprantamas, už renovacijos projektus, būti atsakingas ir už šimtų milijonų skirstymą keliams ir kitiems milijoniniams projektams“, – klausė G. Landsbergis.
Premjeras pareiškė, kad konservatorių lyderis už savo žodžius turėtų atsakyti teisme.
„Gerbiami kolegos, aš noriu pasakyti, kad opozicijos lyderis apkaltino vieną ministrą korupcine veikla. Jiems puikiai suprantamu žodžiu, „atkatų“, ėmimu. Tai už šiuos žodžius jums reikėtų imti ir atsakyti teisine prasme. Manau, susisiekimo ministras tai ir padarys“, – sakė premjeras.
G. Landsbergis stebėjosi S. Skvernelio atsakymu ir kėlė klausimą, ar ministras pirmininkas sąmoningai gina susisiekimo ministrą J. Narkevičių dėl asmeninių naudų.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nepaprastai įdomu, kad jūs taip reaguojate. Aš pasakiau, kad klausimas hipotetinis, o jūs dabar pats įvardinote žmogų, kuris labiausiai atitinka mano klausimą (…) Premjere, ar jums neatrodo, kad tokia jūsų reakcija ir apskritai gynimas hipotetinio žmogaus yra šiek tiek susijęs su gerove. Vienas žmogus tvarkosi savo gerovę, vėliau tvarko jūsų. Premjere, ar nematote čia sąsajų?“, – vėl klausė konservatorių lyderis.
„Aš matau didesnes sąsajas, kai gali būti vienas ar kitas hipotetinis žmogus naudojasi valstybės turtu savo verslo interesams. Yra hipotetiniai žmonės, kurie už vieną eurą sugeba sklypus įsigyti. Arba šeimos nariai, kurie apskritai dovanų sklypus gauna. Tai hipotetiškai yra labai negerai“, – atsakė premjeras.
S. Skvernelis dar kartą pabrėžė, kad tikslius atsakymus dėl J. Narkevičiaus turi pateikti teisėsaugos institucijos. Pasak ministro pirmininko, įtarimus kelia ne J. Narkevičius, o žmogus, pateikęs informaciją apie ministrą.
„Teisingumo vykdo tik teisėsaugos institucijos ir teismai. Jūs dabar kaltinate vieną asmenį, konkrečiai ministrą, dėl galimų neteisėtų veiksmų. Taip, arba tai yra pasaka nuo pradžios iki galo, arba pranešimas apie galima padarytą nusikalstamą veiką. Bet kuriuo atveju, galutinis rezultatas turi būti teisinis, arba už tą pasaką, šmeižtą, melagingų žinių paskleidimą turi būti atsakomybė. O jeigu tai yra nusikalstama veika, tai turi teisėsauga ištirti apie galimą piktnaudžiavimą prieš 12 metų, kažkodėl tik dabar iškilusį, ir patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Noriu tik priminti, kad pagal tai, kas parašyta, yra asmuo, kuris pripažįsta, kad piktnaudžiavo. Tai, matyt, teisėsaugai nebus sunku atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti, žinant šį asmenį, kuris pats veikė ir piktnaudžiavo prieš 12 metų viešuosiuose konkursuose su Vilniaus savivaldybės administracija“, – sakė premjeras.
Ketvirtadienio rytą LRT tyrimų skyrius pranešė, kad už ministrui priklausančio namo Trakuose rekonstrukciją galėjo būti atsiskaitoma viešaisiais konkursais. LRT Tyrimų skyrius teigia turįs duomenų, kad J. Narkevičius, eidamas aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, galėjo pažadėti šiuo metu jau bankrutavusiai statybų bendrovei „Sodžiaus būstas“ sėkmę darželių bei mokyklų remonto konkursuose. Už tai, skelbiama LRT atliktame tyrime, bendrovė atliko neapmokamus 100 tūkst. vertės darbus rekonstruojant politiko namą Trakuose. Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda nekeičia savo nuomonės ir teigia, kad susisiekimo ministru jis nepasitiki. Pasak jo, atliktas dar vienas žurnalistinis tyrimas, parodo, jog ministras turi problemų ir negali tinkamai eiti savo pareigų.
Premjeras S. Skvernelis ketvirtadienį vis dar teigė pasitikintis ministru. Premjeras taip pat sako nematantis jokio skandalo ir žurnalistinį tyrimą įvardino kaip pasektą pasaką.
Tuo metu „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sakė, kad taip pat netiki atlikto tyrimo objektyvumu ir teigia, kad abejoti J. Narkevičiumi priežasčių jis tikrai neturi.
G. Landsbergis ir S. Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis atsakė į opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio kritiką Vyriausybės veiklos ataskaitai, neva tai tik valdančiųjų pagyros už ne savo padarytus darbus. S. Skvernelis atkreipė konservatorių lyderio dėmesį, kad būtent ši Vyriausybė neturėjo jokių korupcinių skandalų, o ir opozicijai, pasak premjero, nieko taip ir nepavyko įrodyti.
„Apie ataskaitos žanrą jūs visiškai teisus, toks žanras tęsiasi ne vieną dešimtmetį ir Vyriausybė akcentuoja valdančiosios daugumos, Vyriausybės darbo rezultatus bei pasiekimus. O opozicija visuomet randa arba ieško tų silpnų vietų, kur buvo kažkas nepadaryta, ar buvo galima geriau padaryti, visuomet pateikdama geresnius pasiūlymus vienu ir kitu atveju“, – teigė premjeras.
„Visą kitą, ką jūs bandote pavaizduoti kaip neskaidrius įvykius, tai kol kas neatrodo, kad jums pavyksta tai padaryti. Bet esu dėkingas, kad jūs stebite, sekate. Esate tikrai geri, gerąja prasme, sarginiai šunys, kaip ir turi būti. Tokia yra opozicijos misija ir natūralus darbas. Jeigu rudenį vyks pokyčiai, pasikeisime situacijomis, jeigu ne, tai tą žanrą tęsime toliau“, – sakė jis.
Anot S. Skvernelio, jo Vyriausybė buvo vienintelė, kuri neturėjo jokių korupcinių skandalų.
„Dėl skaidrumo. Noriu pasidžiaugti, kad būtent ši Vyriausybė kaip niekada nepatyrė nė vieno korupcinio skandalo. Nė vieno. Nė vienos bylos nėra iškeltos dėl neskaidrių korupcinių veiklų. Nei Ministrų Kabinetui, nei pavaldžioms įmonėms“, – tikino S. Skvernelis.
ELTA primena, kad G. Landsbergis, vertindamas pateiktą 2019 metų Vyriausybės veiklos ataskaitą, teigė, kad ji – valdančiųjų pagyros, kur nėra išryškintos Lietuvą užklupusios problemos. G. Landsbergis taip pat nesupranta, kodėl už visus teigiamus procesus, kurie vyksta valstybėje, nuopelnus prisiima Vyriausybė.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Siekiant maksimalaus skaidrumo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) darbe, Seimo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad būtina patikrinti informaciją, ar šio komiteto nariai konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
Jo nuomone, reikėtų išsiaiškinti, ar jie sąžiningai užpildė klausimyną ir nenuslėpė informacijos ir taip nepažeidė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų nenuslėpti duomenų apie savo ryšius, veiklą ir faktus, turinčius įtakos sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo priėmimui, ar elgėsi sąžiningai, siekdami gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
„Jeigu šie du politikai yra nuslėpę minėtą informaciją, įstatyme aiškiai pasakyta, kad leidimai tokiems asmenims neišduodami. Todėl manau, kad artimiausiu metu būtina užklausti dėl G. Landsbergio ir L. Kasčiūno parodymų teisme. Gautą informaciją iš teismo perduoti VSD ir prašyti įvertinti, ar nebuvo nuslėpta informacija pildant anketą ir ar nebuvo pažeistas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas“, – sako D. Gaižauskas.
Kol negauta informacija, D. Gaižausko nuomone, taip pat būtina kreiptis į Seimą ir prašyti laikinai pakeisti NSGK sudėtį, siūlant komiteto narius G. Landsbergį ir L. Kasčiūną pakeisti kitais opozicijos atstovais.
„Nenustebsiu, kad po šio mano viešo laiško opozicijos lyderis imsis dar didesnės šmeižto kampanijos mano atžvilgiu, tačiau aš nežadu tylėti, visuomenė turi žinoti, kokiais metodais dirba opozicija ir jos lyderis. (….) Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis garsiai pareiškė, kad jis turi problemą – mane. Džiaugiuosi, jog jis jau viešai prisipažįsta, kad turi problemą – reiklius, siekiančius teisybės politikus, nes yra per daug „įklimpęs“ ir nebesugeba rasti logiškų pasiteisinimų, kodėl jam taip nepatinka Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas ir kiti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kolegos, kurie kelia per daug klausimų „neliečiamųjų“ atstovui“, – sako Seimo NSGK vadovas D. Gaižauskas.
Pasak jo, „konservatorių lyderis išsisukinėja duoti paaiškinimus NSGK tyrime ir vengia atsakyti visuomenei į klausimus“, kodėl pusantrų metų buvo slepiama informacija, ar įslaptinta Valstybės saugumo departamento (VSD) informacija nebuvo manipuliuojama, siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nepamirškime ir nutekintos informacijos fakto – VSD pradėjo tyrimą dėl NSGK nutekinto dokumento, kuris sudaro VSD tarnybos paslaptį bei galimai atskleidė pranešėjo anonimiškumą ir taip pažeidė Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Tad konservatorių flangas pradėjo mėtyti pėdas, kurti dirbtinius skandalus, siekdamas nukreipti dėmesį nuo juos neigiamai paveiksiančių aplinkybių“, – sako D. Gaižauskas.
Jis primena, kad VSD jau aiškinasi dėl įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo po to, kai parlamentaras Vytautas Bakas pranešė gavęs duomenų iš pranešėjo ir apie tai raštu informavo NSGK.
„VSD informuoja, kad 2020 m. kovo 5 d. naujienų portale „Delfi.lt“ publikuotame straipsnyje „Skandalą dėl VSD veiklos sukėlęs dokumentas: pateikiame pilną versiją“ atskleidžiama VSD įslaptinta informacija. Įvertinus tai, kad straipsnyje publikuota informacija sudaro tarnybos paslaptį, VSD balandžio 8 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pateikti vertinimą, ar pranešėjo apklausa vykdant tyrimą dėl galimo įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo gali būti vertinama kaip neigiamo poveikio darymas. VSD taip pat atkreipė komiteto dėmesį, kad straipsnyje pateiktas dokumentas ne tik atskleidė VSD įslaptintą informaciją, bet taip pat paviešino tam tikrus pranešėjo duomenis, kurie VSD pareigūnams ir darbuotojams leido identifikuoti pranešėjo asmens tapatybę. Kodėl tam skiriu tiek daug dėmesio? Minėto dokumento nutekėjimas įrodo, kad komitete galimai dirba politikai, kurie pažeidinėja valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas. Su šiuo įstatymu visi NSGK nariai privalėjo susipažinti prieš gaudami leidimus dirbti su įslaptinta informacija. Kyla pagrįstų abejonių, kad leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo politikai, neatitinkantys visų reikalavimų, nes leidimų negali gauti asmenys, kurie yra baudžiamųjų bylų procesų dalyviai ar turi ryšį su kaltinamaisiais baudžiamosiose bylose. Paaiškėjusios faktinės aplinkybės leidžia įtarti, kad pildant anketas dirbti su įslaptinta informacija tokių aplinkybių galėjo nenurodyti Gabrielius Landsbergis ir Laurynas Kasčiūnas“, – sako D. Gaižauskas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Anot jo, viešai buvo skelbta, kad pastarieji buvo kviečiami liudyti baudžiamojoje byloje dėl savo ryšių su kaltinamaisiais, t. y. su „MG Baltic“ atstovais.
„G. Landsbergis pietavo ir neva derino konservatorių programą, o L. Kasčiūnas buvo šios baudžiamosios bylos proceso dalyvis ir privalėjo atskleisti savo įtartinus ryšius su šios bylos kaltinamaisiais ir pasiaiškinti, kokias jų užduotis vykdė“, – sako D. Gaižauskas, siūlantis išsiaiškinti visas šias aplinkybes ir patikrinti informaciją, ar G. Landsbergis ir L. Kasčiūnas leidimus dirbti su įslaptinta informacija gavo teisėtai.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Diskusijos dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritikos Vyriausybei ir toliau nerimsta. Konservatoriai teigia, kad premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas sąmoningai ar nesąmoningai savo pasisakymais skleidžia melą. TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė akcentuoja, kad premjeras Saulius Skvernelis ne tik atmetė konservatorių lyderio prašymą suorganizuoti Vyriausybės valandą, bet, pasak jos, neatvyko ir į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Norime priminti, kad Lietuvoje tebegalioja Konstitucija ir jos straipsniai, numatantys Seimo pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, vykdyti parlamentinę kontrolę bei Vyriausybės atskaitomybę Seimui. Pastaruoju metu nevyko Vyriausybės valandos. Tenka apgailestauti, kad premjero patarėjas yra taip blogai informuotas, jog nesąmoningai ar sąmoningai skleidžia melą“, – Eltai atsiųstame pranešime teigia TS-LKD komunikacijos vadovė V. Šmaižytė.
Konservatorių atstovė spaudai V. Šmaižytė primena, kad S. Skvernelis atmetė G. Landsbergio prašymą surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. V. Šmaižytė taip pat atkreipia dėmesį, kad premjeras neatvyko į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Šią savaitę per Seimo pirmininką premjerui buvo perduotas TS-LKD pirmininko ir Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio prašymas surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. Prašymas buvo atmestas“, – teigė V. Šmaižytė. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Taip pat premjerui nepavyko atvykti į G. Landsbergio pasiūlytą, paties premjero iš pradžių palaikytą ir net organizuotą ir kviestą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams, kuriame dalyvavo Ingrida Šimonytė ir Irena Degutienė, o premjeras jame taip ir nepasirodė“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad premjero atstovas spaudai T. Beržinskas penktadienį pranešė, kad Vyriausybės vadovas apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Pasak premjero atstovo spaudai, priešingai nei deklaruoja konservatorių pirmininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, o G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
Ketvirtadienį G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Priešingai nei deklaruoja konservatorių primininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, sako premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas. Todėl, tęsia jis, perduodamas ministro pirmininko nuomonę, G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
„Premjeras yra atviras visiems pasiūlymams ir visiškai nesvarbu, ar juos teiktų valdantieji, ar opozicija – ypač šiuo sudėtingu metu. Gaila, kad opozicijos lyderis, kuris skundžiasi, kad esą Vyriausybė nieko neklauso ir, kad Vyriausybei nieko nereikia, premjerui ne tik kad neteikė jokių konkrečių pasiūlymų, bet net nėra kvietęs apie juos pasikalbėti“, – premjero nuomonę Eltai perdavė T. Beržinskas.
Pasak jo, tai, ar G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai, atstovaudamas valdantiesiems oponuojančių jėgų nuomonei, turėtų atsakyti pats Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas.
„Ar tokios kalbos yra veidmainystė, ar melagystė, ko gero, pats opozicijos lyderis geriausiai galėtų pasakyti. Lygiai kaip ir tai, ar šį kartą jis kalbėjo visos opozicijos, ar tik savo vadovaujamos partijos vardu“, – teigė T. Beržinskas.
Kaip penktadienį teigė TS-LKD pirmininkas, jo vedama partija turėtų nemažai patarimų Vyriausybei, tačiau S. Skvernelio Ministrų Kabinetas nėra linkęs jų klausyti. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Reikia neturėti iliuzijų. Ši Vyriausybė tikrai nėra klausianti (patarimų – ELTA) Vyriausybė. Tai juk yra žinanti Vyriausybė, o kaip jai pavyksta visą tai padaryti, yra jau kitas klausimas. Jie tikrai nėra žmonės, kurie ieškotų ekspertizės už savo kabineto ribų“, – „Žinių radijui“ sakė jis.
Jo teigimu, šiuo metu Lietuva pasuko Vengrijos keliu, nes Vyriausybei vadovauja žmonės, mėgstantys absoliučią galią.
TS-LKD lyderis tai pat paragino Seimą pradėti reguliarų darbą, kad būtų užtikrinta parlamentinė kontrolė Vyriausybei. G. Landsbergis neslepia, kad šiuo metu konservatorių gretose jau ruošiamas planas, kaip valstybei išeiti iš koronaviruso krizės.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo valdančiosios daugumos atstovai teigia nesuprantantys, kur konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis įžvelgia nereguliarų parlamento darbą. Valdantieji atkreipia dėmesį, kad Seimo darbas tiek plenariniuose posėdžiuose, tiek komitetuose vyksta efektyviai, tačiau koncentruotai, siekiant kiek įmanoma labiau išvengti kontaktinio darbo. Valdančiųjų įsitikinimu, šis G. Landsbergio kreipimasis yra eilinis opozicijos bandymas atkreipti į save dėmesį.
„Aš nelabai suprantu, kur ponas Landsbergis mato nereguliarią Seimo veiklą, nes komitetų posėdžiai vyksta, jie yra labiau koncentruoti. Tarkime, pirmadienį (Teisės ir teisėtvarkos komitete – ELTA) posėdyje turėsime 44 klausimus, užuot turėję maždaug 20 klausimų.
Stengiamės sukoncentruoti, kad būtų kuo mažiau kontaktinio darbo“, – Eltai teigė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė Agnė Širinskienė.
„Lygiai taip pat koncentruotai vyksta ir plenariniai posėdžiai, ką ir yra patarę medikai daryti. Seimo nariai susitinka ne antradieniais-ketvirtadieniais, o paprastai tik antradieniais, ir tada posėdis vyksta nuo ankstyvo ryto iki 8-9 valandos vakaro“, – pridūrė ji.
„Valstiečių“ atstovė atkreipia dėmesį, kad į posėdžius stengiamasi įtraukti esminius klausimus, kartais nusprendžiama nesvarstyti pasiūlymų, kurie, pasak politikės, tikrai nėra esminiai ar iki galo neparengti. A. Širinskienės teigimu, taip dirba visos Europos parlamentai.
Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aš tikrai kažkokių esminių Seimo darbo pokyčių, kurie trikdytų Seimo veiklą, tikrai nematau. Yra daroma tai, kas yra būtina padaryti, ir atsisakyta perteklinių dalykų. (…) Manyčiau, kad viskas vyksta pakankamai sklandžiai, įvertinus tikrai labai sudėtingą situaciją valstybėje“, – patikino ji.
A. Širinskienė įsitikinusi, kad opozicijos nesugebėjimas prisitaikyti prie dabartinio parlamento darbo ritimo tikrai nėra Seimo problema.
„Darbas ir komitetuose ir plenarinių posėdžių salėje vyksta, o jeigu opozicija negeba prie tokio darbo ritmo prisiderinti arba neturi kažkokių konstruktyvių pasiūlymų, tai šiuo atveju yra opozicijos problema, bet ne viso Seimo“, – savo poziciją išsakė politikė.
Pasak LVŽS narės, šis opozicijos lyderio kreipimasis į Seimo pirmininką ir Seimo valdybą yra savotiškas bandymas atkreipti į save dėmesį.
„Aš suprantu, kad opozicija pastaruoju metu jaučia tam tikrą žiniasklaidos dėmesio stygių ir bando šį dėmesį pritraukti bet kokiomis priemonėmis“, – teigė Seimo narė.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas taip pat antrina A. Širinskienei, teigdamas, kad tiek Seimo posėdžiai, tiek komitetų posėdžiai vyksta. Politikas teigia G. Landsbergio kreipimąsi į Seimo pirmininką bei Seimo valdybą vertinantis kaip eilinį opozicijos veiksmą.
„Vertinu kaip eilinį opozicijos veiksmą. Seimo posėdžiai vyksta, jie nevyko tik šią savaitę, bet tai buvo nutarta iš anksto. Antradienį bus eilinis Seimo posėdis. Mes darome posėdžius tada, kada reikia, kai yra Vyriausybės paruošti projektai“ , – Eltai kalbėjo G. Kirkilas. Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kiek aš žinau, visi komitetai dirba. Šią savaitę buvo trys posėdžiai: du Europos reikalų komiteto, vienas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto“, – pridūrė Seimo valdybos narys.
Politikas teigia iš G. Landsbergio kreipimosi supratęs, kad opoziciją labiausia jaudina, kad nebėra Vyriausybės valandų. Visgi G. Kirkilas akcentuoja, kad opozicijai sudarytos visos galimybės į ministrus kreiptis raštu.
„Vyriausybės valandos gali būti ketvirtadienį. (…) Bet kol kas opozicija turi galimybę raštu paklausti ministrų ir ministrai antradienį po pietų turės atsakinėti į šituos klausimus. Tai aš nežinau, kodėl nesinaudoja šia priemone“, – sakė G. Kirkilas.
Seniūnų sueiga spręs, ar Seimo posėdžius organizuoti du kartus per savaitę
Pirmoji Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė informavo, kad Seimo valdyba patvirtino Seimo posėdžių grafiką, kuriame numatoma nuo kitos savaitės darbą tęsti įprastiniu būdu, tai yra, organizuojant du posėdžius per savaitę. Ar pritarti šiam pasiūlymui, bus sprendžiama Seniūnų sueigos posėdžio metu.
„Mes (Seimo valdyba – ELTA) pasiūlėme grafiką, kuriame numatyta dirbti balandžio 21 ir 23 dienomis bei ateinančiomis savaitėmis įprastu grafiku – antradieniais-ketvirtadieniais“, – Eltą informavo R. Baškienė, akcentuodama, kad ateinančios savaitės posėdžių darbo grafiką Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis derino ir su opozicijos lyderiu G. Landsbergiu.
Rima Baškienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Šiame etape pagrindinis dalykas yra išsaugoti sveiką Seimą, kad Seimas netaptų užkrato židiniu, ir tuo pačiu nudirbti darbus ir priimti tuos įstatymus prioritetiškai, kurie yra patys svarbiausi. Kol kas mums tai sekėsi “, – pridūrė ji.
Seimo pirmosios vicepirmininkės teigimu, Seniūnų sueigai nusprendus nepritarti Seimo valdybos pasiūlymui, posėdžiai ir toliau būtų organizuojami kartą per savaitę.
ELTA primena, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininkas opozicijos lyderis G. Landsbergis ketvirtadienį kreipėsi į Seimo pirmininką V. Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Nepaisant užplūdusio nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti: kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje… Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.
Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos. „Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų,“ – rašė jis BNS komentarų skiltyje.
Prezidentas G. Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado nežymių trūkumų ministro A. Verygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. S. Skvernelis rado kompromisą: jis nepašalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų koronaviruso krizės valdymo komitetą.
Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. G. Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios prezidentės D. Grybauskaitės „liapsusas“: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“. K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema…“
Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės veidaknygėje pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai ir personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat, gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiekvienos pamainos.
Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, kad ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?
Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Bet aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…
Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.
Politinių intrigų raizgalynė. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija
Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba.
Tačiau žiniasklaidoje atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“. Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.
Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir net ne politinių rietenų valdžios Olimpe.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…
Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…
Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.
Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.
Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.
Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).
Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.
Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…
Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas” visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).
Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).
Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…
Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…
Pastebimą pagyvėjimą į koronos viruso prispaustą visuomenę ką tik įnešė kadenciją baigusioji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri jai būdinga maniera įvertino vyriausiąjį kovos su epidemija armijos vadą A. Verygą, palyginusi jį su gyvūnėliais.
Prezidentės pasipiktinimą galima suprasti. Vadas savo keista vadovavimo maniera (girdint medikams, žinantiems, kad epidemijai pasiruošta nepakankamai, buvo suokiama, kad visko turim, visko visiems užteks, o savo pagalbą siūliusiems verslininkams jo vadovaujama VESC komanda nesugebėjonet duoti aiškių atsakymų ir t.t.) galėjo iš kantrybės išvesti net ir daugiau, nei D. Grybauskaitė, kantrybės turinčius bendrapiliečius (primenu: vasario 27 d., kai VESC surengė pirmąjį posėdį, A. Veryga kalbėjo: „…vertiname ir galimas maksimalias rizikas. Manome, kad joms esame neblogai pasirengę“ – ???).
Tačiau aš matau ne gyvūnėlį, o … normalų psichiatrą.
Psichiatrą A. Verygą, kuris R. Karbauskio ir S. Skvernelio valia tapo SAM ministru, o dabar to paties S. Skvernelio sprendimu – dar ir VESC (Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro) vadovu, tačiau liko, kaip ir buvęs, TIK psichiatru.
Pasirinkimas keistas, o daugelio juristų nuomone, net ir neadekvatus, nes paprastai, kuriant kokią nors komisiją ar kitą instituciją, skirtą telkti, prižiūrėti, kontroliuoti kitos institucijos/institucijų darbą, vadovu nerekomenduojama skirti asmens, kuris jau vadovauja vienai iš steigiamai institucijai pavaldžių kitų institucijų. Nes susidaro situacija, primenantį katiną, kuriam pavedama pagauti savo paties uodegą…
Net ir tie, kuriems neteko asmeniškai pabuvoti psichiatro kabinete, iš knygų, filmų ir anekdotų žino, kad pirma, ką daro psichiatras, susidūręs su pacientais, kurie teigia esantys gaidžiai, krokodilai, stalinai ar napoleonai, nesiginčija su jais. Jis ramiu, minkštu balsu, pusiau pro šypseną pritaria visoms jų fantazijoms ir įtikinėja, kad viskas bus gerai.
Tiesa, geras psichiatras nesitenkina vien nuraminęs pacientą, bet ieško, parenka ir skiria vaistus ar kitas medicinai žinomas priemones natūraliai tvarkai paciento psichikoje atstatyti.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kita vertus, kaip niekas nesiųs į infekcinių ligų skyrių psichikos sutrikimu įtariamo ligonio, taip ir viduriuojantis pacientas, kuriam galima įtarti visa puokštę ligų, nuo dizenterijos iki choleros, nesiverš pats ir šeimos gydytojo nebus siunčiamas pas psichiatrą.
Mūsų aptariamu atveju toji tvarka yra sumaišyta
Tačiau bėda, kaip žinome, nevaikšto viena. Lietuvai, pasirodo, maža buvo pasaulinės pandemijos. Ją ištiko dar ir protingų lyderių deficitas. Todėl buvęs policininkas vadovauti sudėtingai, medicininių žinių ir neeilinių vadybinių įgūdžių reikalaujančiai kovai su epidemija paskyrė nei vienu, nei kitu sugebėjimu neapdovanotą ministrą.
Todėl psichiatras A. Veryga, net ir tapęs VESC vadovu (toliau – Vadas), ir toliau dirba, kaip įpratęs: numojęs ranka į būtinąją vadybą, bendrauja su tauta lygiai tokiu pat balsu ir tokia pat neį(si)pareigojančia, raminančia maniera, kaip eilinis psichiatras.
Į susirūpinusių žurnalistų klausimus, ar pasiruošusi šalis epidemijai, ar užteks to ar ano, ar sugebėsime apsiginti ir pan., Vadas vėl raminančiai linksi: taip, turime, visko pakaks ir t.t. Kai jau į viešumą, į žiniasklaidą, į internetą, kurio Vadas kontroliuoti vis dar negali taip, kaip jis „sukontroliavo“ buvusį Visuomenės informavimo grupės vadovą Skirmantą Malinauską, ėmė veržtis Vado pasakoms prieštaraujantys faktai, jis ginčijosi. Net LRT Forumo laidoje praėjusią savaitę, kai du gerbiami medikai jam į akis tvirtino, kad ligoninėms daug ko trūksta, jis vis tiek ginčijosi, kad tai jie, medikai, nežiną, ką kalbantys, o ne jis, Vadas.
Net kai į viešumą prasiveržė pasibaisėjimą keliantys faktai apie virusu užsikrėtusius medikus, jis nesiliovė raminęs, kad tai nieko tokio, kad visko užtenka… Ir tik tada pripažino, jog – taip, trūksta reagentų užsikrėtusiems išaiškinti, kada teko uždaryti ką tik atidarytus mobiliuosius patikros punktus Kaune ir Klaipėdoje.
Būdamas psichiatras su psichologo nuojauta, Vadas žvėriškai, visu poste norinčio išlikti biurokrato kailiu, jaučia nemažos visuomenės dalies norą būti raminamai, hipnotizuojamai, glostomai minkštu balsu, atlaidžia šypsenėle ir pažadais, kad ryt poryt, artimiausiu laiku Lietuvoje visko atsiras. Todėl žada, todėl ramina…. O krokodilai ir gaidžiai, stalinai, merylinos monro bei napoleonai klausosi ir tiki. Nes labiau už šaltą, šiurpą keliančią tiesą jiems norisi šventos ramybės ir kruopelės psichologinio jaukumo šiame vis labiau nejaukiu tampančiame pasaulyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jaukaus melo norima net dabar, kai dėl Vado neapsižiūrėjimo ar jo sukurtų fantastinių, realybei nepritaikomų algoritmų iš rikiuotės ėmė išeiti jau nebe pavieniai medikai, bet ištisi medicinos centrai. Dabar, kai rašau, Vilniuje uždarytos dvi poliklinikos, beveik paralyžiuotas Ukmergės ligoninės darbas. O kodėl? O todėl, kad Vadu paskirtas psichiatras nenutuokė, jog kylančios epidemijos akivaizdoje visos jėgos, visi medikamentai, priešinfekcinės apsaugos priemonės pirmiausiai turi būti mestos apsaugai tų, kurie yra kovos su epidemija pirmosiose linijose – medikams bei jų pagalbininkams.
Ar Vadas kaltas? Ir taip, ir ne.
Kaip gydytojas psichiatras, jis natūraliai mato tai, kas jam buvo ir tebėra svarbiausia: pacientą. Pacientus. Todėl jo algoritmai pirmiausia buvo nukreipti į pagalbą pacientams, todėl buvo duotas nurodymas pirmoje eilėje testuoti turistus ir kitus piliečius, sugrįžtančius iš epidemijos jau apimtų šalių, o ne medikus. Logiška, ar ne?
Bet kaip VESC vadovas, jis padarė didžiulę ir nedovanotiną klaidą: sumaišė prioritetus.
Užsikrėsti, susirgti ir numirti (atleiskite už tiesmukumą) galima ir be medikų „pagalbos“. Pasveikti be medikų praktiškai neįmanoma. Išimtys, kai pasveikstama su Dievo pagalba, mūsų perdėm sekuliarizuotoje ir Dievą bei kunigus kritikuoti įpratintoje visuomenėje mažai tikėtinos…
Vadas Veryga su viruso krečiama visuomene elgėsi kaip psichiatras su psichikos ligoniais. Ir, deja, daug kam tai patiko. Perbėkit per internetą, per FB, ir aptiksite daugybę įrašų, kaltinančių tuos žurnalistus, publicistus, net vakarykščius FB draugus, kad jie, kritikuodami Vadą, tik be reikalo kelia audrą vandens stiklinėj. Jie teisina Vadą, kad jis, kaip ir daugelis vadų pasaulyje, negalėjęs iš anksto numatyti, kiek ir ko prisireiks, kad kalti prieš vyriausybę tūpčiojantys ligoninių ir poliklinikų vadovai, kurie pateikė jam neteisingus, tikrovę pagražinančius duomenis… Žodžiu, Vadas nekaltas, kalta aplinka, o jūs, kritikai, geriau dirbkite, užuot liežuviu malę.
Beje, beverčiu „malimu liežuviu“ kritikus kaltina net kai kurie žurnalistai/žurnalistės, pamiršę, jog žiniasklaidos darbuotojo darbas ir pareiga, pereinanti į misiją, yra tiesos aiškinimas, jos skelbimas visuomenei, nepaisant to, graži ta tiesa, ar baisi.
Ko gero, būtent jie, Vado kritikų kritikai, bus pirmieji kandidatai į eilę prie psichiatro A. Verygos kabineto – jei tik atsiras vadovas, sugebėsiantis realiai suimti „į nagą“ virusą, tuo pačiu išsaugodamas mums viltį nesusirgti, nenumirti ir toliau gyventi su mūsų didesniais ir mažesniais psichikos sutrikimais, rūpestingai vedžiojant už rankytės jautriam psichiatrui A. Verygai.
Be to, kaip teko asmeniškai įsitikinti, nepriima Vado kritikos dar ir tie žmonės, kurie turi tam tikrus politinius įsitikinimus, bet stokoja supratimo, kuo SA ministro funkcijos skiriasi nuo VESC valdymo vadovo funkcijų. O kai kurie iš jų netgi įsigudrino nepastebėti, kad A. Veryga dabar yra tapęs „du viename“, ir kai pasigirsta siūlymai skubiai keisti A. Verygą Vado poste (!) kitu, kompetentingesniu, tokie žmonės įžiūri tame Lietuvos kaip demokratinės valstybės galą.
Nesuprantu jų, bet ir nesipiktinu. Politika ir kai kurie politikai savo ne itin dorybingais politiniais žaidimais ne vienam tiesos ir teisybės ieškančiam žmogui susuko galvą. Šiandien mes kaip tik ir matome panašius keistus žaidimus žaidžiant opoziciją, kurioje pirmuoju smuiku groja Gabrielius Landsbergis. Jis įgarsino projektą, kuris santarvės, ramybės ir sutelktos kovos su virusu trokštančiai tautos daliai ilgam atėmė ramybę ir tikėjimą nuoseklia Lietuvos kaip demokratinės valstybės evoliucija, sunaikino ir taip nelabai didelį pasitikėjimą konservatoriais, nes jie prisiėmė tos trokštamos ramybės ir santarvės griovėjų vaidmenį.
Pagrįstai kritikuodamas A. Verygą, G. Landsbergis ne tik pasiūlė kuo greičiau keisti kompetencijos stokojantį Vadą – su kuo nesutikti gali nebent norintis visiems būti vienodai geras Prezidentas, – bet ir pasiūlė kandidatūrą į Vado postą. O štai ta kandidatūra ir sukėlė – vėlgi pagrįstai – didelį konservatoriams oponuojančių politikų ir nepolitikų pasipriešinimą. Mat, pasiūlyta buvo daugeliu atžvilgiu ir kompetentinga, ir gerbtina asmenybė – KA ministras Raimundas Karoblis.
Niekas, net ir oponentai neabejoja, kad kaip vadybininkas, jis keliskart, jei ne keliasdešimt kartų lenkia A. Verygą, bet G. Landsbergis, vadu siūlydamas kariškį, pasirodė (deja, ne pirmą kartą) kaip žmogus, nenusituokiantis tautos psichologijoje ir istorijoje, nes būtent istorija didele dalimi nulemia tautos charakterį.
Mūsų dar ne visai istorinę atmintį praradusi visuomenė beregint prisiminė visus faktus ir iš Lietuvos, ir iš kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos (prisimenate generolą Pinočetą?), ir net Afrikos valstybių istorijų, kai didelę valdžia taikingu ar netaikingu būdu į savo rankas sutelkę kariškiai atnešdavo savo valstybėms tokią suirutę, už kurią baisesnė begali būti tik pandemija. Net ir ne toks savo pasekmėmis Lietuvai pražūtingas perversmas, kurį 1926 m. Lietuvoje įvykdė A. Smetona, šiomis, įsibėgėjančiomis pandemijos sąlygomis, piliečiams vaidenasi kaip pasaulio pabaiga.
Nori ar nenori panašaus perversmo mūsų „perversmininkai“, siūlantys keisti A. Verygą į R. Karoblį Vado poste, negaliu pasakyti. Bet kad Verygą keisti REIKIA, jei nenorime sveikatos sistemos kolapso, aišku ir neprofesionalams. Ypač tiems, kurie atidžiai išklausė Lietuvos padėties bei A. Verygos veiksmų Vado poste analizės ir įvertinimo, kurį per TV pateikė Vytenis Andriukaitis, medikas, įgiję solidžią patirtį pasaulinės kovos su epidemijomis srityje. Juk turėjo tauta išgirsti-sužinoti juodą žinią, jog A. Verygos komanda, atslinkus į Lietuvą pirmajai viruso bangai, netgi nesugebėjo laiku pateikti paraiškos ES institucijoms, užsiimančioms priemonių prieš koronos virusą paieškomis ir įsigijimu!
COVID-19
Laimė, kad mes Lietuvoje turime (kol dar nesusirgo, neužsikrėtė) ir aukšto lygio profesionalų – epidemiologų (turime juk ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, kuriam vadovauja Saulius Čaplinskas), ir gerų (leiskite paerzinti poną Karbauskį – Roko Masiulio lygio) vadybininkų, tad yra iš ko pasirinkti. Šalia profesionalo mediko tokio Vado komandoje derama vieta atsirastų ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams. O A. Veryga užsiimtų tuo, kas jam geriausiai sekasi – užkalbinėtų dantį tiems, kas to užkalbinėjimo geidauja.
Kuo blogas šitoks scenarijus? Ir avys – iš baimės susirgti drebantys piliečiai – būtų sveikesnės, ir vilkas – sąmokslų kūrėjai – sotesnis. Na, jei net ne sotus, bent jau neturėtų preteksto staugti, kad į jo pretenzijas (teisingą kritiką) niekas nekreipia dėmesio.
Seimo opozicijos atstovų spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Opozicija ragina prezidentą Gitaną Nausėdą sušaukti Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį, kuriame būtų įvertinta, kaip būtų galima taisyti jau padarytas klaidas suvaldant situaciją dėl koronaviruso plitimo Lietuvoje. Tai pirmadienį opozicinių partijų surengtoje konferencijoje pranešė opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Jo teigimu, opozicija nebemato sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos toliau einančio Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo pareigas.
„Šiandien trijų opozicinių partijų lyderiai kreipėsi į prezidentą prašydami labai kritiškai vertinti situaciją, kuri klostosi valstybėje. Pirmiausia kritiškai vertinti krizės valdymą. Mes kreipėmės į prezidentą prašydami šaukti Valstybės gynimo tarybą, kuri turi teisę brėžti krizės valdymo gaires ir joje kelti pagrindinį klausimą, ar krizė yra valdoma teisingai“, – teigė G. Landsbergis.
„Manome, kad buvo padaryta didelių klaidų iki šiandien, visi matėme situaciją, kuri rutuliojosi su reagentais (…) Didžioji problema Lietuvoje yra ta, kad mes tris savaites neigėme, kad turime problemą“, – kalbėjo politikas.
Dar viena svarbi ir atsakingų pareigūnų padarytas klaidas indikuojanti problema yra tai, kad, pasak G. Landsbergio, Lietuvoje yra daugiausiai dėl koronaviruso izoliuotų medikų Europoje.
„Mums sakoma, kad viskas yra gerai, kad medikai yra aprūpinti, tačiau mes visi vieši asmenys gauname gausybę laiškų iš medikų, kur su ašaromis prašoma jiems padėti“, – teigė G. Landsbergis.
„Mes manome, kad klaidų yra padaryta, bet dar nėra vėlu jas spręsti ir rimtai pradėti žiūrėti į krizės valdymą“, – teigė G. Landsbergis.
Tvirtina, kad A. Veryga turi trauktis
G. Landsbergis įvardino, pasak jo, didžiausia problema tvarkantis su koronaviruso sukelta krize – prarastas atsakingų asmenų pasitikėjimas. Todėl, tikino jis, VGT turėtų įvertinti galimybę keisti Ekstremalių situacijų operacijų centro vadovą.
„Gynimo taryba gali peržiūrėti krizės valdymo struktūrą, tai keisti vadovą lygiai taip pat. Mano asmenine nuomone, vadovas turi keistis (…) Vadovas turi būti keičiamas, nes išnaudoti pasitikėjimo likučiai“, – sakė G. Landsbergis. Opozicijos atstovų spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tikiuosi, kad opozicija turi bendrą matymą. Vadovas turi būti keičiamas, nes yra išnaudoti pasitikėjimo likučiai. Prezidentas turi tam įgaliojimus ir galimybes. Jis tai gali daryti nevienasmeniškai, jis gali kviesti Tarybą, kurioje yra ir kariškiai, ir kiti valstybės vadovai“, – pridūrė G. Landsbergis.
Anksčiau politikas buvo užsiminęs, kad A. Verygą galėtų pakeisti krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Tačiau, pabrėžė jis, opozicija šiuo metu konkretaus, A. Verygą pakeisti galinčio, asmens nėra aptarusi.
Ragina į krizės valdymą įtraukti Seimą
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė spaudos konferencijoje žurnalistams teigė, kad tai, kaip pastaruoju metu dorojamasi su krize šalyje, suskaldė visuomenę. Todėl, teigė ji, opozicija ir Seimas turėtų būti intensyviau įtraukas į krizės valdymo procedūras.
„Vieni tiki, o kiti nebetiki… Taip neturi būti. Todėl, kaip opozicinių Seimo partijų atstovai, mes kreipėmės, ragindami susitikti ne tik tarpusavyje, tačiau susitikti ir su parlamentinių partijų atstovais iš Seimo per šaukiamą VGT posėdį. Kad mes taip pat galėtume turėti patikimą informaciją – Seimas turi vykdyti parlamentinę priežiūrą“, – teigė socialdemokratė.
„Informacija, kuri šiandien yra apie reagentus, yra tik laikinas nuraminimas, nes nėra aišku, kaip mūsų visa sveikatos sistema yra pasiruošusi atlaikyti sukrėtimus, jei medikai yra nevertinami, ekspertai nėra kviečiami tartis… Laikas tuos dalykus baigti ir ministras Veryga turi rūpinti ne tik, kaip suvaldyti koronaviruso situaciją, bet rūpintis visais Lietuvos žmonėmis, kurie serga“, – teigė R. Budbergytė.
Įžvelgė dar vieną riziką: Seimas negali nedirbti
Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad posėdžių rengimą dėl koronaviruso apribojęs Seimas neturėtų visiškai nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Esame kalbėję opozicijoje, sutarėme, kad Seimas turi ir toliau posėdžiauti ir vykdyti parlamentinę kontrolę. Žinoma, adekvačiai užtikrinant saugumą. Manau, kad pavojinga eiti tokiu keliu, kai parlamentas ima kelias savaites „pavasario atostogų“. Taip neturėtų būti, kai kiekvieną dieną kyla klausimai“, – kalbėjo liberalė.
A. Veryga: opozicija neturi ką veikti
Pirmadienio rytą sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga opozicijos priekaištus įvertino neslėpdamas ironijos. Jo teigimu, opozicija kritikuoja Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro veiklą, nes sėdi namuose be darbo.
„Nevyksta Seimo posėdžiai, nevyksta komitetų posėdžiai, žmonės sėdi namuos, matyt, be darbo – reikia jiems kažkaip rodyti, kad jie kažką veikia. Natūralu, kad jie organizuoja tokius dalykus, bando parodyti, kad jie situacijoje taip pat kažkokį vaidmenį atlieka“, – LRT radijui pirmadienį sakė ministras.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Opozicija kritikuoja Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro veiklą nes sėdi namuose be darbo, teigia sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
„Nevyksta Seimo posėdžiai, nevyksta komitetų posėdžiai, žmonės sėdi namuose matyt be darbo – reikia jiems kažkaip rodyti, kad jie kažką veikia. Natūralu, kad jie organizuoja tokius dalykus, bando parodyti, kad jie situacijoje taip pat kažkokį vaidmenį atlieka“, – LRT radijui pirmadienį sakė ministras.
Komentuodamas opozicijos jam reiškiamą kritiką, A. Veryga tikino, kad jis nesiveržia vadovauti už koronaviruso suvaldymą atsakingam Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui. Tokios pareigos, pasak jo, nėra svajonių darbas.
Visgi, pabrėžė ministras, nei opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio, nei apskritai opozicijos raginimų trauktis iš pareigų jis nesvarstys.
„Jeigu aš kiekvieną opozicijos raginimą trauktis vertinčiau rimtai, tai jau šimtą kartų būčiau turėjęs palikti savo darbą dar ne krizės metu. Ne opozicija sprendžia, ar man būti ministru, ar operacijų vadovu – tuos sprendimus priiminėja Vyriausybė“, – LRT radijui teigė A. Veryga.
„Aš nesiveržiu niekam vadovauti ir tai nėra mano gyvenimo svajonė. Tokioje situacijoje, matyt, nedaug rastumėte žmonių, kurie norėtų atsidurti mano kailyje. Jeigu Vyriausybė apsispręstu kažką keisti, ar kitą žmogų paskirti, kuris turėtų kitų kompetencijų, – tai būtų Vyriausybės sprendimas“, – pabrėžė jis.
A. Verygos teigimu, nepasitenkinimą jo atžvilgiu rodanti ir jį trauktis raginanti opozicija elgiasi neatsakingai.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Dabar reikia ne politikuoti (…) Visi suprantame, kad dabar yra tokia situacija, kad ne politinės batalijos, bet susitelkimas ir bendras darbas yra reikalingas“, – apibendrino A. Veryga. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis teigia, kad toliau tęsiant kovą su koronavirusu, pirmiausia būtina susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą už krizės suvaldymą atsakingais asmenimis. G. Landsbergis siūlo iš Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovo pareigų atleisti A. Verygą.
Vietoj jo, teigia G. Landsbergis, krizės suvaldymui vadovauti turėtų krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo 30-ąsias metines, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis linki visiems laisvės. „Laisvę visiems, tokia buvo ir liko Lietuvos istorinė apeliacija, aktualusis kvietimas. Kviečiame ir toliau. Tokia mūsų žinia: laisvė visiems“, – savo kalboje pažymėjo V. Landsbergis.
Išvakarėse mirus jo žmonai pianistei Gražinai Ručytei-Landsbergienei, iškilmingoje vėliavų pakėlimo ceremonijoje pats profesorius negalėjo dalyvauti, todėl renginio dalyviams jo kalba buvo perskaityta.
Prisimindamas istorinius prieš 30 metų vykusius įvykius, V. Landsbergis pastebi, kad Lietuvoje gimė ir veikė gyvenimo – padoresnio gyvenimo troškimo Sąjūdis. „Pražydo mažytė laisvės gėlė, ji paskelbė laisvę visiems“, – teigia jis.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Tikriausiai, pasak profesoriaus, palankiai susiklostė aplinkybės. „O mes padėjome joms klostytis. Nejau nebuvo tarpusavio pavydų? Ir dar kiek. Nejau nebuvo senų ir naujų „abidų“? Sočiai, sočiai… Nejau netūnojo po pernykščiais lapais revanšo žvėris? O jis urzgia ligi šiol. Tai kaip galėjo atsitikti, kad geležinės replės nesutraiškė riešutėlio, o sulūžo replės? Matyt, patardavo patarėja – Šventoji dvasia“, – savo kalboje svarstė V. Landsbergis.
Pasak jo, tuomet buvo jaučiama brolybė, nepagailėta jėgų ir gyvybės. „O gal buvome ir patys šio to verti? Jutom brolybę, negailėjome jėgų ir gyvybės. Pavarėm.. (…) Gal nebuvome verti, tačiau šį bei tą padarėme, atitaisėme dalį žemėlapio. Jei padoresnio gyvenimo troškimo Sąjūdis išsiplėstų po margą svietą, Lietuva savo tarptautinę misiją, tą unikalią misiją būtų atlikusi. Jos pastangą verta priminti“, – mano prof. V. Landsbergis.
Nepriklausomybės aikštėje susirinkę valdžios atstovai, vilniečiai ir sostinės svečiai plojimais palydėjo prof. V. Landsbergio kalbą.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.
Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.
Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.
Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…
Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…
Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (yootube). Žiūrovai šį filmą laikas nuo laiko vis iškelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo virš 100 000 žmonių.
Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlaikytas, tuo skanesnis.
Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.
Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.
Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus. Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.
Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip Wikileaks, Panama papers, Paradis papers ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.
Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.
Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.
Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad, kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasaskojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė – kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“
Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“
Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu II KAM departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.
Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę.
Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama. Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.
Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo.
Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo. Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – pačio VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo mane kaip komiteto pirmininką sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK.
Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.
Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų klanui suduoto smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“.
Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“, R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, – V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.
Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra grubus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.
Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių. Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..
Šios organzcijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.
Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.
O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.
Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.
Praėjo virš dešimt metų, o dauguma tų kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.
Teksto autorius – Dr. Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, buvęs Seimo NSGK pirmininkas
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai minint nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, portalas „Delfi“ skelbia 30-mečio asmenybes. Sąrašo trejetuke – buvę Lietuvos vadovai: Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis bei prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalo „Reitingai“ daugiau nei tūkstantyje išsiųstų anketų V. Landsbergį, kaip reikšmingiausią asmenybę, paminėjo 412 apklaustųjų. 403 apklaustieji minėjo prezidentą V. Adamkų, 379 – amžiną atilsį prezidentą Algirdą Brazauską, 363 – prezidentę Dalią Grybauskaitę, 310 – krepšininką Arvydą Sabonį.
Kaip rašo „Delfi“, reikšmingiausia 30-mečio asmenybe apklaustųjų išrinktas V. Landsbergis portalui neslėpė nuostabos dėl tokio įvertinimo ir džiaugėsi regįs visuomenę, kuri, pasak jo, yra atspari į jo pusę mėtomai „pykčio sėklai“.
„Matyti – nekentėjams ne visai sekasi. Ir tai yra geras ženklas. Tai yra geras ženklas apskritai, o ne todėl, kad aš asmeniškai labai džiaugiuosi, dirbame toliau“, – „Delfi“ komentuodamas jam skirtą įvertinimą, sakė V. Landsbergis.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos faktinis vadovas ateities politikams linkėjo galvoti apie Lietuvos, kaip valstybės ir visuomenės, kūrybą, tobulinimą ir ugdymą, o ne tik apie savo asmeninius vaidmenis ir laimėjimus.
„Iš tokio požiūrio gimsta tuščios, kartais pražūtingos varžybos“, – sakė V. Landsbergis.
Savo ruožtu kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus, kaip rašo portalas, išgirdęs apie rezultatus, pirmiausia pasidžiaugė V. Landsbergio įvertinimu.
„Man įdomu ir malonu girdėti apie pasirinkimą. Aš galvoju, kad jis yra labai teisingas, kalbant apie pirmąją vietą. Kad ir kaip ten būtų, ponas Landsbergis įvertintas tikrai tinkamai istorijos kontekste. Kitaip ir negali būti, nes jis buvo Sąjūdžio dvasia. Tikrai sveikinu pono Landsbergio pripažinimą ir džiaugiuosi juo“, – „Delfi“ sakė V. Adamkus.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Buvęs šalies vadovas kartu padėkojo žmonėms už tai, kad jie jį prisiminė, taip pat – ir darbo momentus, kurie jį atvedė į tokią aukštą poziciją.
Ateities politikų kartoms kadenciją baigęs prezidentas linkėjo brandinti kultūros lygį Lietuvoje.
„Šitoje vietoje mums dar yra vietos paūgėti. Linkiu, kad naujoji politikų karta pasisemtų stiprybės iš tautos atgimimo laikotarpiu nuveiktų darbų, o pati pakelta galva pasiektų visos Europos politinės kultūros lygį“, – „Delfi“ sakė V. Adamkus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu žurnalas „Reitingai“ išsiuntė daugiau nei 1000 anketų politikams, valstybės tarnautojams, verslininkams, žurnalistams ir paprašė iš 300 asmenybių sąrašo išrinkti trisdešimt reikšmingiausių 1990–2020 m. asmenybių, kurios turėjo didžiausios teigiamos įtakos Lietuvos pažangai ir raidai per pastaruosius 30 metų.
Apklaustieji, neradę kokios nors asmenybės, turėjo galimybę patys įrašyti norimą pavardę į laukelį „kita“. Iš viso buvo įrašytos 56 papildomos asmenybės.
Sudaryto reikšmingiausių asmenybių sąrašo pirmajame dešimtuke – ryškiausi Lietuvos kultūros veikėjai, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: filosofas Leonidas Donskis (sulaukė 289 balsų), rašytojas Justinas Marcinkevičius (282 balsai), dainininkas Vytautas Kernagis (260 balsų). Anketas gavusieji prie reikšmingiausių Lietuvos asmenybių taip pat priskyrė europarlamentarą ir ekspremjerą Andrių Kubilių (258 balsai) bei dainininką Andrių Mamontovą (227 balsai).
Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.
Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda į Prezidento rinkimus atėjo su gerovės valstybės vizija. Sekdami prezidento retoriką apie gerovės valstybę pradėjo kalbėti vis daugiau politikų. Kaip manote, ar įsibėgėjus prezidento Gitano Nausėdos kadencijai galima teigti, kad pagaliau matomas teigiamas poslinkis šioje srityje?
Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu. Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.
Ar jau matote prezidento daromus tam tikrus žingsnius šioje srityje?
Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.
Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.
O kokiose srityse matote vis dar egzistuojančių „blogovės valstybės“ pavyzdžių?
Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.
Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.
Pakalbėkime apie galimas koalicijas. Kaip manote, ar tikėtinas scenarijus, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratai galėtų sudaryti vaivorykštinę koaliciją?
Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.
Ar svarstytumėte galimybę sudaryti koaliciją su konservatoriais?
Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…) Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.
Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.
Bet visgi norėčiau grįžti prie klausimo, ar neatmetate konservatorių kaip galimų koalicijos partnerių?
Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.
Lietuvai gresia žymus europinės sanglaudos paramos apkarpymas – kone trečdaliu. Artėjant lemiamoms deryboms dėl būsimo ES biudžeto, Briuselis pažadėjo skirstant lėšas atsižvelgti į Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek. Kaip regite situaciją?
Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.
Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.
Lyčių padėtį matuojamame pasaulio indekse Lietuva atsidūrė 9 pozicijomis žemiau nei pernai, o pagal ministrių procentą užimame paskutinę vietą. Ką reikėtų daryti, kad po 2020 metų Seime ir Vyriausybėje moterų būtų daugiau? Ar tai matote kaip problemą?
Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai.
Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.
Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.
Esame viena iš nedaugelio šalių, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kokios to priežastys?
Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.
Konservatyvesnių nuostatų šalininkai kritikuoja Stambulo konvenciją, teigdami, kad ratifikuodama konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Tai, pasak jų, praktikoje reikštų, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jos pasirinkimu. Kaip vertinate šią susitarimui išsakytą kritiką?
Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.
Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelina Regner siūlo, kad metus priežiūros atostogos būtų apmokamos moterims, o metus – vyrams. Pasak politikės, tai galėtų išspręsti Europoje susidariusią situaciją, kad moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą ir jos praleidžia daug daugiau laiko augindamos vaikus. Kaip vertinate šį pasiūlymą?
Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)
Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.
Lietuvai dar viena aktuali problema – didelis socialinės rizikos šeimų skaičius, Lietuvai darosi vis aktualesnė girtų gimdyvių problema, visai neseniai girta moteris Vilniuje pagimdė naujagimį. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad sprendžiant tokias problemas reikalingas švietimas ir aktyvi socialinė priežiūra, kaip manote, ar šių priemonių užtenka, kad situacija Lietuvoje imtų gerėti?
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.
Probleminėse šeimose užaugusių asmenų šeimos neretai taip pat patenka į socialinės rizikos grupę. Kitaip tariant, vaikai, gimę socialinės rizikos šeimose, automatiškai patenka į prastesnes startines pozicijas. Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad būtų geriau užtikrinamos vaikų lygios galimybės?
Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.
O kaip vertinate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio veiklą kovojant su jau minėtomis socialinėmis problemomis?
Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.
Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.
S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.
Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.
Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.
Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr. Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.
Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.
Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.
Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.
O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.
Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.
Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.
Aleksandras Abišala. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Buvęs premjeras Aleksandras Abišala teigia kritiškai vertinąs Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės darbą. Kartu šiuo metu verslo konsultavimu užsiimantis Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras tvirtina, kad S. Skvernelio vietoje nebesigundytų tęsti politikos su „valstiečiais“. Jo teigimu, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio sukurtas „dvivaldiškumas“ ir dirigavimas Vyriausybei nuo galinės sėdynės buvo pagrindinė dabartinį Ministrų Kabinetą ištikusių nesėkmių bei pridarytų klaidų priežastis.
Kritikos A. Abišala negaili ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Interviu Eltai signataras teigia manąs, kad G. Nausėda, atmetęs premjero teiktą kandidatūrą į ministrus, spaudimą valdantiesiems galėtų daryti subtiliau. Jo teigimu, net pripažinus tai, kad Jaroslavas Narkevičius yra blogas ministras, šalies vadovas turėtų santykiuose su Vyriausybe ir valdančiaisiais labiau kliautis savo visuomenėje turimu autoritetu. Nors Lietuvoje, teigia signataras, politika vis dar organizuojama „nulinės sumos“ santykių logika, kerštavimas, pabrėžia jis, kaip „politinis instrumentas“, savo jau atgyveno.
Galiausiai, A. Abišalos manymu, klaidų pridariusiems, dėl Vyriausybės fabulos nesusitarusiems ir reformų įgyvendinimo metu mindžikavusiems „valstiečiams“ šiuo metu aiškus atsakymas į vieną klausimą – lyderystės po Seimo rinkimų jie nebeturės. Tačiau, svarsto ekspremjeras, galimybes „valstiečiai“ likti vadžioje išlaiko neblogas. Net Ingridai Šimonytei sutikus vesti konservatorių sąrašą, tęsia jis, koalicija tarp centro kairės partijų yra kur kas labiau tikėtina nei centro dešinės. Tuo labiau, akcentuoja A. Abišala, konservatoriai rinkimuose, ko gero, vėl atsimuš į turimas stiklines lubas.
„Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl, kol nenueis ta karta, kuri sako, kad Vytautas Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis“, – teigė buvęs premjeras.
Esate vienas iš Lietuvos ekspremjerų, kaip regite situaciją Vyriausybėje? Dar vasarą, ko gero, tapo aišku, kad atsilaisvins viena kėdė Ministrų Kabinete, rudens pabaigoje – tai jau tapo faktu. Nepaisant to, 2020-iesiems įsibėgėjus tebeturime tuščią kėdę ir tarp Prezidentūros ir Vyriausybės mėtomą kamuoliuką su užrašu – procesas dėl naujo ministro paieškų yra vilkinamas. Tai normalu?
Atsakant į šį klausimą reikėtų pradėti iš toliau. Man patinka grynosios formos – politinėse struktūrose taip pat. Aš gerai suprantu Jungtinės Karalystės politinę sistemą, kuri yra ryškiausia parlamentinė sistema pasaulyje ir puikiai suprantu, kaip veikia Jungtinių Valstijų politinė sistema, kuri, ko gero, tarp demokratinių valstybių ryškiausia kaip prezidentinė sistema. Beveik suprantu, kaip veikia Prancūzijos sistema, kuri yra daug labiau prezidentinė nei Lietuvos sistema… Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje sistema kabo per vidurį – ji yra labai priklausoma nuo asmenybių. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, aš manau, kad Lietuva yra labiau parlamentinė nei prezidentinė, o parlamentinėje respublikoje Vyriausybė turėtų būti savotiška Seimo valdyba. Dauguma išsirenka lyderį, jis suburia savo komandą, ir tai yra Vyriausybė. (…) Mano supratimu, Vyriausybę turėtų sudaryti aiškūs ir neginčijami politiniai lyderiai. Jeigu žmogaus, kuris vadinasi ministru pirmininku, lyderyste imama abejoti, jis tiesiog turi būti daugumos pakeičiamas. Negali būti taip, kad nuolat eitų skirtingi signalai, skirtingi sprendimai ar ginčai tarp Seimo daugumos ir ministro pirmininko. To tiesiog negali būti.
Ministras pirmininkas turi būti daugumos išsirinktas lyderis.
Tokių signalų, jei žvelgtume į Vyriausybės ir Seimo daugumos santykius, buvo.
Buvo nemažai ir jie ne visada visi išlindo į viršų. Ir kuo visa tai gali baigtis? Jeigu nėra sutarimo tarp daugumos ir premjero, tai tiesiog turėtų būti pakeičiamas premjeras. Jei premjeras bando lyderiauti, vadovauti, siūlo sprendimus: vieną kartą siūlo – nepavyko, antrą kartą nepavyko… Tuomet jis turėtų sakyti – atsiprašau, nesugebėjau, traukiuosi…
Jūsų nuomone, tokių nesutarimų, į viešumą išlindusių ir neišlindusių, buvo daug?
Aš manau, kad Lietuvoje nesutarimai yra žymiai ryškesni ir blogesni nei kad Jungtinėje Karalystėje. Ministras pirmininkas sako (valdančiajai daugumai Seime – ELTA), ups, atsiprašau… jeigu jūs taip manote, ir aš taip manysiu. Ministras pirmininkas turėtų sakyti, kad jei ir jūs taip manote ir nekeičiate savo nuomonės – tai statykite ir žmogų, kuris tokią nuomonę kaip kad dauguma turi. Bet, pabrėžiu, dauguma, o ne vienas žmogus, kuris yra partijos vadovas. Tai labai didelė Lietuvos keistenybė, kad partijų vadovai ne visada tampa ministrais pirmininkais.
Panašu, tai tampa net tendencija, turime „valstiečių“ ir konservatorių partijas, kurios besiruošdamos rinkimams galvoja apie tą patį – sąrašo vedliu ir potencialiu premjeru statyti ne tik ne partijos pirmininką, bet netgi nebūtinai partietį.
Manau, kad tai yra bėda. Gal kažkam ir atrodo, kad čia nieko tokio. Lenkai taip valdosi, tačiau ar tai geras pavyzdys? Daugiau aplinkui tokių pavyzdžių nerasime. Tai yra bazė, kurios išvada yra ta, kad ministras pirmininkas praktiškai negali turėti savo nuomonės arba ją tenka labai sunkiai ginti, arba net „susivalgyti“. Viskas nuo čia ir prasideda. Aš tikrai nemanau, kad ministras pirmininkas, jeigu jis būtų iš tikrųjų lyderis savo frakcijoje, būtų siūlęs, su visa derama pagarba, Luką Savicką į ministrus. Jis yra labiau sprendėjų aptarnautojas, o ne sprendėjas. Aš tikrai nesu prieš jaunus žmones, galų gale man pačiam buvo 35 metai, kai tapau ministru pirmininku. Ir labai gailiuosi, kad neturėjau rimtos vadovavimo patirties. Tačiau tuomet situacija buvo visai kita. Patirties valdyme reikia…
Viešojoje erdvėje jūsų tezė vienu atžvilgiu gali atrodyti bent jau šiek tiek keista – L. Savickas yra premjero žmogus, jo patarėjas.
Jei mes būtume Prancūzija, kur prezidento kabinetas turi didesnes galias ir kur prezidento patarėjai yra vos ne viršesni politikai ar bent jau to paties rango kaip ministrai – tada būtų viskas suprantama… Lietuvoje premjero patarėjai nėra sprendėjai, jie yra aptarnaujantis personalas… Su visa derama pagarba, aš tikrai nemenkinu jų (patarėjų – ELTA) darbų ir nuopelnų, bet jie yra padėjėjai, suformuluotojai, bet ne politikos darytojai. Tam reikia patirties, o jos daugiau sukaupia net viceministrai, juo labiau politikai, praėję politinę mokyklą.
Tai, kas jums akivaizdu, panašu, kad partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui atrodo priešingai. Jis sako, kad vargu ar prezidentui atmetus Luko Savicko kandidatūrą pavyks rasti labiau kompetentingą, labiau tinkantį į šias pareigas žmogų.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Neabejoju Savicko išmanymu: žiniomis apie ekonomiką, apie verslą… Tačiau tik žinių nepakanka, kompetencija tai ne vien žinios. Reikalinga mokėti priimti sprendimus, valdyti situacijas, dirbti su žmonėmis, kurie nebūtinai taip pat galvoja kaip tu ar yra tavo atžvilgiu gerai nusiteikę. Ypač dabartinėje situacijoje. Mes ne kartą esame matę iš „profesionalų“ Vyriausybės, kad patirtis ir sugebėjimas dirbti su Seimo dauguma yra labai reikalingas. Nuo to labai stipriai priklauso ministro veikla. Jeigu man reikėtų spręsti – aš ieškočiau labiau patyrusio politiko nei ekonomikos eksperto.
Bet kodėl, jūsų nuomone, buvo pasielgta būtent taip. Kodėl, aš suprantu iš jūsų kalbos, būtent iš valdančiosios partijos atėjo signalai, kad reikia skirti būtent Savicką, nes premjeras, pasak jūsų, turėdamas laisvę spręsti, būtų kažką kitą delegavęs.
Aš nežinau istorijos, reikėtų klausti premjero ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko.
Jie abu sutartinai akcentuoja Luko Savicko kompetenciją.
Politikai visada ras kuo pagrįsti savo sąmones ar nesąmones. Ir tai nebūtinai sutampa su tikrosiomis priežastimis. Vienas dalykas, buvo kalbama apie kompetentingų profesionalų Vyriausybę. Šis modelis subyrėjo, vėliau buvo sakoma, kad reikalingi patyrę politikai. Tuomet Jaroslavas Narkevičius, kuris mažai ką bendro turi su keliais ir geležinkeliais, bet yra politikas, tapo ministru. Taip lyg ir buvo visuomenei pasakyta, kad mes galvojome, jog su profesionalų Vyriausybe bus geriau, bet, pasirodo, reikėjo, kad būtų politikų. Dabar vėl nuo to nusigręžiama. Čia sąmokslo teorijų galima prikurti visokių, bet įtarimas yra toks, kad buvo iš anksto aišku, jog prezidentas vetuos ir tiesiog jam pakišta asmenybė, kurią vetuoti būtų lengviau.
Viešojoje erdvėje sukasi bent jau kelios interpretacijos, kodėl prezidentas pasielgė taip: viena jų – oficiali, tai, ką kalba prezidentas, dėl asmeninių Luko Savicko kompetencijų. Kita, apie ką jis ir pats netiesiogiai užsimena – kad tai buvo reakcija į Narkevičiaus klausimą ir valdančiųjų užsispyrimą nesiskaityti su šalies vadovo lūkesčiais. Jūsų nuomone, kokiais argumentais vadovavosi Prezidentūra: Luko Savicko, kaip tokio, kandidatūra, ar visgi įsijungė politinis, tarpinstitucinis konkuravimas, kaip atsakas į situaciją dėl susisiekimo ministro?
Aš galiu tik pasakyti, kaip aš būčiau daręs prezidento vietoje ir kas man patinka bei nepatinka šioje situacijoje. Man nepatinka keršto ar spaudimo instrumentai šiuolaikinėje politikoje, jau nebe viduramžiai, kad būtų galima tokius svertus naudoti. Man labiau norėtųsi, kad prezidentas, viena vertus, spaustų Narkevičių, kuris nėra geras ministras, atsistatydinti, bet, antra vertus, paliktų kitoje rankoje normalius santykius, kurie reikalingi mūsų politinei sistemai ir sąrangai. Ypač santykius su Vyriausybe. Karas su Vyriausybe… Aš galvoju, ar jis nebūtų per brangus visuomenei.
Jūs tarsi sakote, kad tam tikrą kainą prezidentas jau sumokėjo nepaskirdamas Luko Savicko?
Aš sakyčiau net plačiau, prezidentas moka tam tikrą kainą kariaudamas su Vyriausybe. Jei Vyriausybė labai bloga, tai gal geriau ją spausti visokiomis priemonėmis. Iki rinkimų nedaug liko…
Bet gal situaciją galima matyti taip: prezidentas, ne visiškai pagrįstai atmesdamas kandidatūrą, sumokėjo kainą, tačiau ji galbūt kur kas mažesnė nei ta, kurią tektų sumokėti, pavyzdžiui, leidus valdantiesiems nesiskaityti su prezidento nuomone. Kitaip tariant, prezidentas atliko preventyvų smūgį siekdamas apsisaugoti nuo situacijų, kurios kainuos kur kas brangiau nei tai, kiek kainavo Savicko istorija? Įmanoma tokia logika?
Manau, tokia logika įmanoma, klausimas tik, kiek ji yra logiška ir kiek ji yra pagrįsta. Matote, juk čia ne Niutono mechanika, tu negali tiksliai suskaičiuoti, kas bus, kaip veiks vienokios ar kitokios jėgos ar tam tikros aplinkybės. Mano nuomone, prezidento instrumentas buvo per aštrus. Neabejotinai, svarbiausias prezidento ginklas yra visuomenės nuomonė, kuri išreiškiama per jo reitingus. Aš visai priimčiau prezidento strategiją – išlaikant gerą nuomonę apie save padėti visuomenei susiformuoti nuomonę apie kitus. Man labiausiai patiktų, jei jis sakytų: žmonės, žiūrėkite, šis ministras yra blogas, jo rėmėjai manęs neklauso, tai pasidarykite patys išvadas… bet mums reikia efektyviai funkcionuojančios Vyriausybės jau dabar. Mes negalime palikti palaidos balos Vyriausybėje iki kitų rinkimų, iki kurių aš jus gal ir įtikinsiu išsirinkti kažką kitą, kas veiks efektyviau. Kitaip tariant, nepaisant to, kad jie tokie, kitokios galimybės nei dirbti mes neturime. Todėl reikia leisti parinkti žmogų, kuris galėtų daryti darbus. Darbus reikia daryti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Apibendrinkime prezidento ir valdančiųjų santykius. Mes matome ne tik vertybinius skirtumus, bet ir tam tikrus principinius susidūrimus: dėl Jaroslavo Narkevičiaus, Luko Savicko, iš dalies dėl Roko Masiulio. Žvelgiant į perspektyvą, į likusią šios valdžios kadenciją, santykiai, iš to, ką matome ir girdime, gali virsti į aštresnę konfrontaciją? Prezidentas pripažino, kad konfliktas yra ir kad dabar svarbu padaryti išvadas, leisiančias sukurti geresnius santykius.
Šioje vietoje prezidentas teisus, jis daug teisesnis už Kultūros komiteto pirmininką, kuris sako, kad nėra konflikto. Bet konfliktai yra politikos kasdienybė. Iš principo konfliktas visada yra tarp skirtingų partijų, nes jos siūlo skirtingus sprendimus. Jei prezidento požiūris nesutampa su Seimo daugumos ar jų lyderių požiūriu – tai jau ir yra konfliktas. O konfliktų negalima kišti po kilimu, juos reikia spręsti. Šiuolaikinėje politikoje konfliktai sprendžiami arba susitariant, kad yra konfliktas ir mes jį paliekam, bet su kitais dalykais tvarkomės kiek įmanoma, arba susitariame, kaip tą konfliktą išspręsti.
Tai kaip bus šiuo atveju?
Manau, kad geriausias įmanomas sprendimas, nes susitarti dėl daugelio dalykų tiesiog neįmanoma, prezidentui ir Seimo daugumai palikti nuošalyje dalykus, dėl ko nesutariama, o dėl kitų dalykų dirbti taip, kaip įmanoma. Dėl to man ir nepatinka Narkevičiaus ir Savicko sudėjimas ant vienų svarstyklių – vieną konfliktą bandoma spręsti sukeliant kitą konfliktą, priverčiant kitą pusę nusileisti. Panašu, kad pas mus Lietuvoje „Win-Win“ principu pagrįsta politika dar neatėjo.
Lietuvoje, manote, kad nulinės sumos žaidimo logika labiau vadovaujamasi?
Kol kas taip.
Stabtelkime ties premjeru. Dabartinės Vyriausybės kadencija eina į pabaigą. Jūs, kaip ekspremjeras, kaip vertinate dabartinio ministro pirmininko darbą?
Aš tikrai nesu nei šios daugumos, nei premjero Sauliaus Skvernelio gerbėjas. Bet reikia pripažinti, kad kai kurie dalykai šios Vyriausybės buvo padaryti. Iš tų padarytų dalykų kai kurie geri, kai kurie blogi. Kita vertus, problemą, kurią turi šis Ministrų Kabinetas, turime ir mes visi. Lietuvių tautinis paukštis galėtų būti varna, nes jis sumanus paukštis, vienas gudriausių paukščių apskritai. Bet kodėl varna niekada nenuskrenda į pietus? Todėl, kad ji labai smalsi, ji paskrenda, jai pasidaro smalsu ir ji grįžta atgal pasižiūrėti kiek nuskrido. Taip ir mes… Kai pradedame ką nors daryti – grįžtame atgal pasižiūrėti. Padarėme milijardą milijonui – grįžome atgal pasižiūrėti. Sukišome kažkada į nacionalinį stadioną 100 mln. litų ir grįžome pasižiūrėti. Daugybė tokių grįžimų… Aukštojo mokslo reforma – kažką padarėme, grįžome pasižiūrėti. Man regis, kad tai šiai Vyriausybei labiau nei kitoms būdinga…
Premjeras yra sakęs, reflektuodamas savo darbą, kad pagrindinės šios Vyriausybės padarytos klaidos yra pernelyg didelis išankstinis optimizmas ir klaidingas sumanymas reformuoti kone 6 sritis vienu metu.
Tai, be abejo, klaida. Visgi jeigu Vyriausybė būtų daugumos lyderių komanda, manau, kad būtų pavykę daug daugiau. Tačiau kai yra bevaldystė ir kiekviena pusė bando kažkiek įtvirtinti savo pajėgumus – taip ir atsitinka.
Kaip kad buvo su švietimo klausimais…
Tą ir sakau. Lietuvoje visais laikais buvo, kad Vyriausybė kažką inicijuoja, pradeda, tačiau Seime viskas užgesinama. Tačiau tokio ryškaus gesinimo kaip kad šiame Seime nėra buvę. Manau, kad klaida buvo eiti su profesionalų Vyriausybe. Nors ir buvo ten savo sritis gerai išmanančių žmonių, Seime jie žlugo. Manau, kad viena iš premjero Sauliaus Skvernelio problemų buvo ta, kad jis nelabai palaikė savo ministrus: ne tik sakant – aš palaikau, bet mėginant paspausti daugumą Seime, kad ji arba keičia Vyriausybę, arba priima tai, ką Vyriausybė sako. Žinoma, ginčų tarp Vyriausybės ir Seimo gali būti…
Kokius chrestomatinius pavyzdžius išskirtumėte kaip blogosios šios Vyriausybės darbo praktikos pavyzdžius? Ko nereikėtų daryti kitoms Vyriausybėms ir ko reikėtų pasimokyti iš šio Ministrų Kabineto?
Tikrai nenoriu aiškinti Skvernelio Vyriausybei, ką jie padarė blogai ar blogiausiai. Aš galiu pasakyti, ko man labiausiai gaila – aš esu švietimo fanas ir man tikrai gaila nepavykusios švietimo reformos. Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors aš ir cinikas, bet tokia viltis, kad šiai Vyriausybei pavyks, neslėpsiu, ruseno. Dabar, aš manau, kad švietimo reforma yra visiškai sužlugusi. Bent jau vykdyta reforma iš viršaus. Kiek universitetai turėjo kvapo, supratimo ir noro bandyti keistis patys – tiek ir turim pagerėjimo. Su mokyklų tinklu – panašiai. Bet reforma iš viršaus, nors valdžia yra švietimo sistemos savininkė, nepavyko.
Ne kažką žada ir nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Turime keistą situaciją, kai ruošiami, atrodo, du tarpusavyje konkuruojantys susitarimai ir kalbos apie nacionalinį matmenį nebėra.
Tai, kad jie du konkuruoja, nėra blogai… Prisiminkime Lietuvos trisdešimtmetį… Iki pat pabaigos buvo du konkuruojantys Lietuvos Konstitucijos tekstai – gana vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau iš to gimė Konstitucija, kurią turime 30 metų… Susitarti yra įmanoma, klausimas, ar yra susitarimui pagrindas.
Apibendrinkime Vyriausybės reikalus. Kaip dėl Sauliaus Skvernelio likimo? Diskusijos kyla dėl to, ar premjeras toliau temps „valstiečių“ sąstatą rinkimuose, ar jis bus jų lokomotyvas… Jūs S. Skvernelio vietoje kaip elgtumėtės?
Į mano politikos įsivaizdavimą S. Skvernelio buvimas su „valstiečiais“ toks, koks yra dabar, netelpa.
Kitaip tariant, jūs jo vietoje su „valstiečiais“ praleistus metus traktuotumėte kaip pamoką, kad daugiau susidėti nebereikėtų?
Šioje vietoje yra labai daug „jeigu“, mes juk daug vidinių dalykų nežinome. Jeigu Skvernelis tiki, kad Karbauskis pasitrauks toliau nuo vairo ir net atsisėdęs ant užpakalinės sėdynės nebandys vairuoti… Aš apskritai ramiai įsivaizduočiau situaciją, jei Saulius Skvernelis būtų „valstiečių“ sąjungos pirmininkas, o Ramūnas Karbauskis būtų vienas iš įtakingų politikų arba pats eitų į Vyriausybę, arba galų gale liktų Seimo pirmininku… Tada atsirastų vieninga struktūra, kuri galėtų veikti. Tai nereiškia, kad nebūtų prieštaravimų ir ginčų, bet patys ginčai tuomet būtų kitaip sprendžiami… O dabar tai, kad S. S. Skvernelis nėra partijos narys, kad jis yra legionierius – tai yra didelė problema.
Kitaip tariant, Skvernelis, spręsdamas dėl tolesnio buvimo su „valstiečiais“, turėtų atsižvelgti į tai, kaip atrodytų „valstiečių“ valdžios struktūra po rinkimų? Žinoma, jei tik „valstiečiai“ liktų valdžioje, o jis pats premjero poste. Kitaip tariant, kad būtų subordinacinis aiškumas?
Aš sėkmingą dvivaldystę matau tik vieną – tai Algirdo ir Kęstučio. Bet ir ji baigėsi Kęstučio mirtimi… Tačiau minima dvivaldystė buvo aiškiai pasidalinusi atsakomybės sritis, ne per daug lendant į vienas kito daržą. Dabar taip nėra.
Kokios Vyriausybės reikėtų Lietuvai po Seimo rinkimų. Ši kurį laiką buvo gavusi, kaip jau kalbėjome, profesionalų Vyriausybės vardą. Dabar ji tarsi ir hibridinė: yra tiek profesionalų, tiek politikų… su kokiu vardu turėtų ateiti kita Vyriausybė?
Užduotis Vyriausybei yra viena – vykdyti viešą valdymą ir viešą administravimą. Kitokių reikalų Vyriausybė neturi… aš nuosekliai bandau sakyti tą patį – Vyriausybėje turi būti politikai.
O Seimo rinkimai – kokie jie bus, jūsų nuomone? Jau dabar jaučiame artėjančių rinkimų turbulencijas: kuriasi naujos partijos, formuojasi priešrinkiminės sąjungos, derinamos programos. Kaip regite rudens Seimo rinkimus? Jie bus kažkuo kitokie nei buvo prieš tai? 2016 m. X faktoriumi tapo „valstiečių“ partija. Ar galima tikėtis kitokių netikėtų veiksnių?
Arūno Valinsko partija, jei gerai atsimenu, atsirado likus daugiau laiko iki rinkimų nei liko dabar. Abejoju, ar tokių atsiras iš tų, kurie dabar formuojasi: Rimanto Dagio, Arvydo Juozaičio… man kažkaip nelabai tikisi…
Per mažai išteklių?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir laiko, ir resursų, ir tiesiog… Nebandau nieko smerkti, bet kai po tiek metų žmonės bando išlįsti iš po akmens ir sakyti, kad aš naujas ir gražus, ir geras… Man tai nelabai. Mano spėjimas yra, kad rinkimuose rimtų naujų faktorių neatsiras… Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl kol nenueis ta karta, kuri sako, kad V. Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis. Ingrida Šimonytė, su derama pagarba, daug kas šneka, gali pridėti šiek tiek procentų konservatoriams. Ir jei ji eis, tai ji ir pridės.
Jūs manote, kad Ingridos Šimonytės korta, kurią, panašu, norėtų mesti konservatoriai, yra tinkama?
Aš manau, kad tai yra tinkamiausiais būdas Ingridą Šimonytę įtraukti į rimtą politiką. Ji jau praėjusi prezidentinius rinkimus ir visa kita… Jau gana sėdėti ant užpakalinės sėdynės.
Įsivaizduojate ją premjero vietoje?
Puikiausiai, nebūtų jokių problemų. Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau vėlgi, ar nebūtų ta pati situacija, kaip kad su dabartine valdančiąja dauguma. Partijos pirmininkas ir ministras pirmininkas nesutampa.
Jeigu būtų Šimonytė… Aš tai įsivaizduočiau tik vienu atveju – kad ji į rinkimus eitų tapusi partijos nare. O dėl to, kas yra partijos pirmininkas… Taip, tai ta pati problema. Nepaisant asmeninių savybių, iš tikrųjų partijos pirmininkas turėtų būti pretendentas į premjerus. Partija, bijodama, kad Gabrielius Landsbergis neatrodo labai patrauklus ir kad jis gali nusmukdyti visus rinkimus, matyt, dalyvauti (be kito sąrašo vedlio – ELTA) neišdrįs. Todėl, matyt, atsiras manevravimas. Tačiau šiuo atveju vien tik dėl asmeninių savybių, manau, kad būtų daug mažiau problemų tarp partijos pirmininko ir premjero, jei taip atsitiktų…
Apskritai, kiek tikėtina, kad tokio scenarijaus realizacija, kai reikia galvoti apie konservatorius valdžioje, yra aktuali?
Tai, kad dešinysis sparnas galėtų laimėti rinkimus nėra labai tikėtina. Aš manau, kad tol, kol mes turime 70 mažoritarine sistema renkamų Seimo narių, tol greičiausiai taip ir bus. Konservatoriai gali susirinkti net absoliučią daugumą savo sparne, bet gali prapilti vienmandates vien todėl, kad to, kuris pirmas išeina, tiesiog dauguma nekenčia ir tada jau renkasi bet ką… Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jei jau apibendrintume mūsų pokalbį: sakote, kad rudenį daugiau šansų yra formuoti centro kairės koaliciją, panašu, kad „valstiečiai“ neturės tiek mandatų, kiek įgijo 2016 m. Dėl to bus sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą?
Nemanau… Kas gali laimėti rinkimus? Palucko socdemai gali turėti daugiau nei „valstiečiai“… Galbūt dar atsiras kažkas iš naujųjų partijų; Lietuvos lenkų rinkimų akcija tinka prie visų, išskyrus konservatorius… Bet labai realu, kad mums nereikės galvoti, ar Karbauskis su Skverneliu kažką susitars… Karbauskis į Vyriausybę greičiausiai neis, tai tada Skverneliui liks eiti kokio ministro pareigas.
Įsivaizduojate, kad pabuvęs premjeru S. Skvernelis taps ministru?
Man asmeniškai tai būtų sunku. Dėl to, kai aš savo laiku pasiekiau politikos viršūnę, kokias kitokias pareigas eiti atrodė sudėtinga. Tačiau viskas priklauso nuo asmens apsisprendimo, juk yra visokių pavyzdžių.
