landsbergis

Pasiligojęs tautos patriarchas Atkurtosios Valstybės 100-čio jubiliejaus progai skirtoje kalboje pakvietė tautą pasveikti. Paradoksalu. Tačiau likimo metafora tarp žodžių ir darbų keistu būdu įsiterpė, nors gal ne laiku, nederančia forma, tačiau – ne visada teisinga būtų nutylėti šiuos paradoksus, juolab, kai jie turi gilesnę reikšmę nei užstalės tostas. Taip jau skirta tautų valdytojams, kad jų nuopelnai ilgainiui gali būti ir dešimt kartų padauginami, bet jų nuopuoliai dėl to netampa mažesni.

Prasminga citata iš Paulius laiško efeziečiams: „mes kovojame ne prieš valdžios kūną, o prieš blogio dvasią“, – kurią pasitelkia politikas, nepaslepia viso Šv. Rašto tiesų, kur labai daug dėmesio skiriama valdovo ir valdinių santykiams, ypač Išminties knygoje. Pravartu būtų atsiversti ir persiskaityti, kad „paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai baudžiami“. Dieviškojo teismo nutartys – ne mirtingiesiems skirtos, bet tie „paprasti žmonės“, skirtingai nei laikais iki Kristaus, nebėra akli, moka skaityti, suvokti, daryti išvadas, ne iš pakylėtų pamokymų nuo kalno, o iš buitinės savo pačių patirties. Nelinksmos mintys peršasi perskaičius Vasario 16–ajai skirtą prof. Vytauto Landsbergio bulę, išplatintą žiniasklaidos kanalų.

Nepriklausomybės 100-mečio puslapiai

Įkvepia tų 20-ies žmonių ryžtas, stovint Vilniuje vokiečių kariuomenei, siaučiant suirutei rytuose Rusijoje, netgi signatarų šeimose telkiantis debesims dėl santykių su kaimynams, kuriuos ne mes, ir ne jie mus pasirinko, lenkais. Vis dėlto tie 20 asmenybių apsisprendė būti lietuviais, patikėjo, kad yra lietuviai, ir ryžosi skelbti pasauliui ir krašto gyventojams, kad bus ir jau yra Lietuvos valstybė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Nors tarpukario Lietuvos likimas nėra sėkmės istorija, kaip tos, kuriomis mėgstama dabartiniais laikais dalintis vieniems su kitais, vis dėlto ta atkurtoji Lietuva pribloškia savo laimėjimais, pelnytais vos per 22 metus. Pribloškia ir savo pralaimėjimu 1940-aisiais, kai, pripažįstant didžiųjų pasaulio valstybių galios persvarą, vis dėlto valstybės valdytojus kapituliacija ištiko fatališku pasyvumu. Partizaninė kova po 1944-ųjų  yra tarsi krauju parašytas „post scriptum“, dažnai paprastų Lietuvos žmonių, iš kaimų ir miestelių kilusių, stojusių į beviltišką kovą su totalia galybe, už tiesą ir Lietuvos valstybės ir tautos garbę. Jie savo „laiške“ parašė tai, ko nepasigedo tarpukario Lietuvos prezidentas, ministrai ir generolai – ne ant popieriaus lapo, bet savo širdyse.

Kas pelnė 1990-ųjų metų Nepriklausomybę?

Todėl ir šiandien labiausiai džiugina savo 100-etį mininti tauta, ir labiausiai liūdina – tautos autoritetų veidmainystė. Ne šiandien atsiradusi, juolab, ne šiandien pastebėta, o bemaž visus mūsų atkurtosios Lietuvos valstybės 28-erius metus lydėjusi. Liūdina tai ir todėl, kad iš esmės ir nebėra asmens, kuris pakviestų tautą, net ir prezidentė, markstosi nuo įsisenėjusio per dvi kadencijas bičiulių iš Europos dėmesio ir komplimentų, bet nebedrįsta pareikšti savo postui valstybėje priderančio žodžio. O galbūt jau tausojanti jį jausmingai atsisveikinimo kalbai, skirtai istorijos šaltinių chrestomatijai. Kokie garbingi praeities nuopelnai bebūtų, jie nepaslepia nuopuolių.

Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atkūrė tauta – 3,7 milijono Lietuvos gyventojų. Tiesa, tarp jų buvo įvairių nuomonių, pažiūrų, prieštaravimų ir įsitikinimų, bet sąžinės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto buvo daugiau, svarstyklės taip persvėrė laisvės pusėn, kad Nepriklausomybę pelnėme bemaž dovanai, dainuodami, o ne apkasuose, kaip 1918-aisiais, ar šiuo metu Rytų Ukrainoje. Ne XX  a. pabaigos patriarchas, ne Aukščiausios Tarybos vyrai ją Lietuvai dovanojo. Todėl kartais iš tiesų keista, ar patriarchas ir vyrai dar iki šiol to nesuvokė, ar tik bando priversti piliečius pamiršti praeities patirtį piršdami savo ar sau parankesnę istorijos versiją.

Kuris dabar iš pateptųjų ar išrinktų į dabartinę, o ir į buvusias valdžias, turi ne tik teisinį, bet, pirmiausia, moralinį svorį, tautą pakviesti kovoti prieš „blogio dvasią“ persmelkusią valstybės valdytojų kūnus?

Nuo kokio fizinio priešo bėga šiandien Lietuvos piliečiai?

Apie praeities ir dabarties lyderius kalba jų darbai. Jei Antanas Smetona 1940 m. bėgo į Vokietiją nuo fizinio priešo, gelbėdamas savo gyvybę, tai ar nei vienas politikas neišduoda sau klausimo moralizuodami ir mokydami tautą – nuo ko ji bėga iš Lietuvos dabar?

Ar ne, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas, taip pat bėga rūpindamąsi savo gyvastimi, suvokiant pralaimėjimo neišvengiamumą, kai svarbios lieka tik materialiosios pirmųjų Maslou poreikių piramidės reikšmės. Ne nuo draugų, ne nuo bičiulių, ne nuo valdžios teisingumo, bešališkumo ir rūpesčio savo šalies piliečiais pabėga. Kryptis ir tendencija – iš Lietuvos, o ne į Lietuvą, nesikeičia, nesikeičia ir atsisveikinimo bulės formuluotė: „ačiū, kad vadovavote, buvote laisvę pelniusios šalies vadovais, bet dabar – kuo toliau nuo jūsų“. Ar ne laikas būtų, padėti regalijas, garbės vardus ir nuopelnus į istorijos archyvą ir pareikšti garsiai, o ne tik savo sąžinės kertelėse, ką padarėme, kad Tėvynę šalies piliečiai palieka? Ar ne nuo jūsų jie bėga dabartiniai patriarchai, signatarai, premjerai ir pirmininkai?

Tegu bus padauginti 10 kartų jūsų nuopelnai – ne gaila, ne skaudu, ne pavydu, jei ir patys juos kartais pasidauginate, bet kalbama apie rezultatą, o rezultatas yra likę tik 2,8 mln. gyventojų, tik per 27 metus. Ar turėtų dar milijonas pabėgti, kad būtų gana? Kad įtikintų, jog buvo padaryti ne tik klaidų, kurios atleistinos, bet ir tokių, kurias laikas taisyti. Ar išties yra neįmanoma prieš kiekvieną iškilmingą tautai gydyti skirtą kalbą pažiūrėti į veidrodį ir atidėti tą veidmainystės spektaklį ir nuodėmę, nebedidinti naštos, kuri jau ir taip pečius su metais vis labiau slegia ir prie žemės lenkia. Nuo tokio asmeniško, menko, bet tikro dalyko ir gali prasidėti naujas tautos atgimimas, nes jis neprasidės nei nuo naujo leidimo, nei nuo naujo draudimo, kuriuos saujomis barsto dabartiniai išrinktieji, per keturis metus, matyt, ir nesuvoksiantys, kad apgavo tautą, rinkėją, žmogų ir, kad puikiai tauta, rinkėjas ir žmogus jų apgaulę suvokia, nors įprato atleisti ir toleruoti, buvo ir pratinama tokiai elgsenai visus 28 metus.

Politinės sąžinės užkaboris

Ko gero dabartinės Lietuvos valstybės Achilo kulnas įcementuotas į valstybės rūmo pamatus ir yra asmens, pirmiausia, tuometinio politiko požiūris į moralę – pirmiausia, savo paties. Kai moralinės vertybės atidedamos į šalį, užmerkiamos akys, nesvarbu kokiais gerais ketinimais besiteisinama, nesvarbu, kokiomis tragiškomis aplinkybėmis baltos pirštinės susitepa purvu ar krauju, kai aplinkybės tampa palankios, o gerus ketinimus jau atsiranda galimybė realizuoti, moralė, deja, pasilieka tame pačiame užkaboryje, kuriame buvo laikinai užkišta. Ilgainiui ten ir pamirštama.

Virsmo iš moralumo į amoralumą pradžia dažnai būna nepastebima, bet jei laiku nesustojama, procesas tampa negrįžtamu. O tuomet jau niekas nebesikeičia, niekas nebestebina, kaip ir niekas nebesustabdo išsivaikščiojančios tautos srauto. Pamokslai nuo kalno graudina ne dėl juose dėstomo turinio, bet dėl dėstytojo bejėgiškumo, kai mirtingasis bando įrodyti tai, ką pats savo nuoseklia veikla paneigė.

Tad ar reikia stebėtis, kai tarkim, liberalai, pačioje nepriklausomybės pradžioje užgimusi partija, po Rusijos invazijos į Ukrainą, lyderių asmenyse, drąsiai stoja į Šaulių sąjungos gretas, lyg ir pareikšdama pasiryžimą krauju apginti Tėvynę, tačiau tuo pačiu, tų pačių lyderių asmenyje, paima tūkstančius eurų iš oligarcho, pažadėdama palankių jo verslui sprendimų. Kitaip tariant, viena ranka deklaruoja apie sąžiningą ryžtą Tėvynę ginti, kita – be sąžinės graužaties ją parduoda. Tai nėra išimtis. Tarkim, „tautos garbė, orumas ir sąžinė“ – konservatorių – krikščionių demokratų partija šalį ištikusių krizių laikotarpiais taip sąžiningai „suvaldė“ šalies biudžetą, kad takoskyra tarp prabangos ir skurdo Lietuvos buvo įteisinta ilgiems, o gal būt jau visiems šios valstybės metams – tai iš esmės nepalyginamai didesnė tautos išdavystė, nei nelabai gudrus liberalų asmenimis pasipelnymas ar komunistų partijos palikuonių įpročiai.

Kokie bus dabartinės valdžios nuopelnai?

Ar stebina dabartinė valdžia, kurios premjeras, užuot užsiėmęs šalies gerovės kūrimu ir vadovavęs vyriausybės kabineto darbui, nuo pirmosios premjerystės dienos pradėjo ruoštis prezidento rinkimams, tikėdamasis išplaukti, išplaudamas smegenis, o ne ką nors padoraus nuveikdamas, prisiimdamas atsakomybę, o ne rankiodamas reitingo taškus pigiose visuomenės poveikio priemonių turgavietėse, ar dar blogiau, griaudamas savo ministrų rankomis, kas dar šiaip taip šalyje laikėsi. Kitų motyvų, kurie paaiškintų premjero nusišalinimą nuo atsakingų spendimų ir susitelkimą į politinio pasianso žaidimus, neįmanoma surasti.

Žinoma, iš griuvėsių kas nors rasis. Sveikatos sistema negali egzistuoti sąvartyne, gydytojai, kiek jų dar liks, dirbs, žmonės bus gydomi. Liks ir vienas kitas miškas, nors Aplinkos ministerijai atlikus „namų darbus“ pasirašytas medienos klasterio susitarimas su didžiausiomis Švedijos verslui tarnaujančiomis medienos įmonėmis, pagaliau tokiu būdu pripažįstant, kas tą vos nesugriovusią koalicijos ir suskaldžiusią socialdemokratų partiją, miškų reformos rašytojo ranką vedžiojo ir ko verti buvo Aplinkos ministro svaičiojimai apie tvarią aplinką ir sovietinės nomenklatūros reliktų likvidavimą. Išliks ir tautos kultūra, nors Kultūros ministrės veiklos rezultatas – vienintelio išlikusio kultūrai skirto savaitraščio išleidimas tuščiais baltais puslapiais.

Bet ar stebina? Ne dabar taip atsitiko, ne tuščioje vietoje ir ne iš dangaus dabarties sprendimai nusileido. Tik vadinamosios partijos Valstiečių ir žaliųjų vadovavimo metu tapo akivaizdžiau išreikšta. Neįrašyti šie „laimėjimai“ į šventines kalbas, bet jie taip pat yra 28 metų valstybės kūrimo rezultatas. Nors praėjo tik 100 metų nuo 1918-ųjų Nepriklausomybės akto, kuomet Lietuva, bemaž tiesiogine to žodžio prasme, atgimė iš pelenų ir sužydėjo. Tačiau tai ta pati Lietuva, iš kurios 2018-aisiais jau nenutrūkstamu srautu, bet negrįžtamai, kryptingai iškeliauja šios žemės piliečiai.

Bėga todėl, kad ne tik jaučiasi, kaip dažnai pasakoma, bet iš tiesų yra nereikalingi. Nepanašu, kad tai tik atsitiktinumų ar nepalankių aplinkybių nulemta, bet panašu, kad iš tiesų kryptingų ir tikslingų valdžios pastangų ir sprendimų vaisius, kurį bandoma pridengti diametraliai priešingų lozungų sklidinomis kalbomis apie emigrantų susigrąžinimą. Visos gražios sėkmės istorijos iš esmės skirtos 30 proc. Lietuvos visuomenės, kuri nestokoja šalyje sukuriamų gėrybių ir gali jomis naudotis. Mūsų premjerui, jų ir užtektų gerai gyventi ir valdyti. Pačioje savo premjerystės pradžioje, pataikaudamas verslo magnatams, įteisindamas piliečių iš trečiųjų šalių lengvesnio įdarbinimo šalyje sąlygas (nes esą trūksta pigios ir beteisės darbo jėgos), jis iš vienos pusės palaidojo rinkos diktuojamą atlyginimų kilimo perspektyvą, o iš kitos – sukūrė didėjantį jėgos struktūrų poreikį, nes su pigia darbo jėga paprastai ateina ir nusikalstamumo augimas, tuo pačiu – parodė nereikalingiems Lietuvos piliečiams duris. Postringavimo apie susitarimą su verslu, memorandumo apie atlyginimų didinimą pasirašymo vertė tokia, kad jais verslininkai nebent sienas klijuotų, nes pelno tie raštai neneša, kaip ir premjero išmąstyta kainų mažinimo priemonė – naujo prekybos centro prisikvietimas. Šios ir panašios utopijos, tėra tik opiumas liaudžiai, kuri, kaip ir su kiekvienu narkotiku, apsipranta ir gal net jaučia jo poreikį.

Kelias nuo 3,7 mln. iki 700 tūkst.

Tad jei kalbėti apie Lietuvos naujo 100-mečio ateitį, kuri šiandien kuriama – tai kalbama apie 700 – 800 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie galės šioje sėkmingoje Lietuvoje gyventi, o 2 mln. turės kuo pigiau išmirti arba išvykti. Kol kas dar bemaž nei vienas iš ekonomikai ir socialinei gerovei reikšmingų valstybėje priimamų sprendimų nekalba apie tai, kad būtų kuriamas kitoks Lietuvos ateities scenarijus. O išsivaikščiojančiai šaliai palankių intencijų apstu. Paskutinė jų – dviejų, o tiksliau, kaip patikslino teisės prof. Egidijus Kūris, daugybinės pilietybės įteisinimo iniciatyva, net nesvarstant atsakomybių, kurias turėtų prisiimti antrosios ar trečiosios pilietybės piliečiai, tarkim, savo šalies gynybai. Globaliam verslui daugybinė pilietybė naudinga, tačiau valstybei, kuri turi ne tik draugų, bet ir priešų, kuri taip ir nesugebėjo per tris dešimtmečius pastatyti tvirtų valstybingumo rūmus laikančių pamatų – tai reikštų antrąją pasyvią kapituliaciją.

Daug versijų yra ir daug klausimų galima kelti, kodėl taip nutiko. Kodėl iš 3,7 mln. Nepriklausomybę laimėjusiųjų beliko tik 2,8 mln.? Viena iš versijų, kad nuo pat pradžių, ypač konservatorių lūpomis, o šiuo metu kiek netikėtai ir Valstiečių ir žalių pareiškimuose,  pasigirsta aiškinimų, kad dėl to esą kaltas „sovietinis mąstymas“, o šiuo metu, to „sovietinio mąstymo likučiai“. Nutylint, kad tie 3,7 mln. – visi buvo iš tos pačios „sovietinio mąstymo“ teritorijos, įskaitant ir pačius pareiškėjus. Esmė tokia, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo ir pergalės 1991-1992 metais, buvo bandoma tautai įdiegti kaltės jausmą. Nes kaltinimas „sovietiniu mąstymu“ – iš esmės buvo kaltinamas visų šalies žmonių. Jei žmonės įtiki, kad yra kalti, jais lengviau manipuliuoti. Galbūt toks ir buvo sumanymas tų, kurie įtikinėjo sąmoningai, nekalbant apie tuos, kurie į chorą įsijungė dėl savo ribotos saviraiškos galimybių. Tebus leista suabejoti patriarcho pagraudenimais: „Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities – tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo, šia kryptimi dar augti ir augti“. Suabejoti tenka todėl, kad patriarchui vadovaujant korupcija, gobšumas ir pataikavimas vis augo ir augo, kad pamatai jam pačiam vadovaujant buvo klojami.

Ko gero derėtų apibendrinimui tiktų Justino Marcinkevičiaus priekaištas išeiviams parašytas 1991 metais: „Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“. Išėjusiojo poeto žodžiai taikliausiai įprasmina tuos 3,7 mln. piliečių, kurie dabartinę Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė, sudarė galimybes likusiems 2,8 mln. piliečių džiaugtis Vasario 16-osios švente. O kodėl švenčia ir džiaugiasi toks sumažėjęs būrys, gal iš tiesų atskleidžia ir prof. V. Lansbergio kalba suvokiant, kad ji skirta ne tik tautai, bet ir sau, gali būti parašyta ne tik trečiuoju „jūs“, bet ir pirmuoju „aš“ asmeniu.

Nuopelnai ir nuopuoliai

Lietuvos 100-io proga laimėjimus ir pralaimėjimus neturėtume skaičiuoti metais, kad 2017 buvo geresni (ar blogesni), už 2016, ir juolab – ne Seimo kadencijomis. Tai gera proga pažvelgti į mūsų dešimtmečius, nes jie atskleidžia tendencijas, taip žvelgiant rezultatų nebeužgožia komercinės ar politinės propagandos triukšmas. 100-etis susidėjo iš pakilimų ir nuopuolių, tačiau šiuo metu, kai tenka konstatuoti, kad per 3 dešimtis jau matyti labai reali grėsmė, nes tendencijos nesikeičia, kad Lietuvos tauta išsibarstys, valstybė išsivaikščios, kad 1990 metų dainuojančios revoliucijos gaidos nebe pergalės maršą groja, kalbėti apie laimėjimus, reiškia, užsimerkti prieš realybę.

Lietuvos Atkurtosios Valstybės šimtmečio proga šalį aplankė daug garbių svečių, užsienio draugų ir partnerių. Jie sveikino Lietuvą su sėkme, BVP augimu, didinamu finansavimu gynybai, reikšmingu indėliu griaunant totalitarinę Sovietų imperiją. Priimta ir suprantama, kad Europos ir pasaulio politikai ieškojo pozityvių pusių, laimėjimų, kuriais galėtų priimančios ir Nepriklausomybę švenčiančios šalies šeimininkų savimeilę paglostyti. Tačiau išvykdami į Vilnių, juk ir jie nepamiršo, kad vyksta į sparčiausiai Europoje išsivaikščiojančių iš šalies piliečių kraštą, valstybę, kurioje įsivyravusi didžiausia socialinė atskirtis ir kurios politikų kalbos transliuojamos savo šalies piliečiams, ko gero, taip pat labiausiai skiriasi nuo daromų realių darbų.

Daugelis pasigedo Vasario 16-osios šventėje akcento. Buvo jų daug, tačiau tuo pačiu ir nebuvo vienintelio tokio, „apie kurį mūsų vaikai ir vaikų vaikai prisimintų“. Akcento nebuvo, tačiau reikšmingų ženklų užteko. Tokiu ženklu galėtų būti ir liberalo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas –100 laužų Gedimino prospekte. Iš tiesų laužai ruseno, tačiau šimtmečio prasmę šių dienų kontekste taikliau išreiškė ne laužų ugnelės, bet dūmai, gausiai rūkę šventines miestelėnų nuotaikas. Miglotų perspektyvų kryžkelėje esame, gal todėl ne ugnys, bet pilkų suodžių debesys bandė kilti į šventinę padangę, tačiau praradusios trauką sklaidėsi prospekto prieigose ir kiemuose.

2018.02.19; 03:49