Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?

Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.

Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.

Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.

Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir –  sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.

Prieš keletą metų, kai  vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.

Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir  Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių  ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.

Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors  pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.

Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.

Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.

Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.

Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl  atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.

Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.

Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti  ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.

Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.

Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.

Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.

Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.

Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“

Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…

Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.

Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!

Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“

Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.

O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.

Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.

Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.

Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.

Tik… ar pats Prezidentas Vilniuje girdimas?

2020.02.04; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.  

Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.

Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.

Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html

Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.

Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.

Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.

Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.

XXX

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į  J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai  yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.

Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties. 

Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“

 XXX

Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.

Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.

Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.  

Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.

Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.

Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę  visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.

Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, –  nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.

Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.

Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.

 Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.   

Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus  kodo talentas.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.

Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą,  gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.

Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas. 

Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.

Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.

Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.

Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.

Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.

2020.01.23; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu“ populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų“, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau  išaušo Naujieji Metai, o LRT  televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.

Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.

Žiūrim, ką turim.

Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir  šviesoje neranda, ko tikėjosi.

Viena, nėra ėdžių, į kurias  rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.

Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.

Karvė – gilioje rezignacijoje.

Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?

Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.

Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…

O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.

Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės  lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.

O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….

Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?

Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems“ kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti“ žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?

Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…

Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.

Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos  darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.

Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.

Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…

Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.

Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.

Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.

Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.

Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis“.

O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…

2020.01.02; 14:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Didžiojo Laukimo – Advento metu toks klausimas krikščionių nenustebins… O ką galvoja apie atleidimą išpažįstantys kitokius tikėjimus? Budistai, musulmonai, judėjai?

Klausimas man kilo, beskaitinėjant visokius Advento laikui derančius skaitinius.

Skaitydama Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“, aptikau tokį gruodžio 15-ai dienai skirtą tekstą: „Gal būt jūsų žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate. /…/ Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita – apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoje ugnis – pykčio ugnis. Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?“ Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas – tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis“.

Ko jau ko, bet žaizdomis esame turtingi visi. Žinoma, jei tenkintumės vien aritmetika, tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojantys žydai skriaudų ir žaizdų skaičiumi pralenktų, ko gero, visas pasaulio tautas. Bet jei užsiimtume sudėtingesne matematika, atsižvelgtume ne tik į tautai tekusių išbandymų skaičių, bet ir išdėliotume juos atitinkamai įkiekvienos tautos istorijos šimtmetį, įsigilintume į tautos charakterį,„kodą“, kuris, kaip ir individo charakteris, neretai tampa vėliau patiriamų skriaudų priežastimi (pvz., fiziškai ar moraliai skaudžią „grąžą“ neretai išprovokuoja pačios aukos agresyvumas, ir pan.), prieitume išvados, kad panašūs skaičiavimai yra beprasmiai: kiekvienai tautai, kaip ir žmogui skaudžiausia yra būtent jos/jo skriauda, jos/jo žaizda, nors iš šalies ji atrodytų ir nedidelė.

Tad ką daryti? Keršyti? Kaip šimtmečiais „akis už akį, datis už dantį“ buvo keršijama Kaukaze, kaip Sicilijoje, kur mafija ir dabar, kalbama, tebepuoselėja tą „kraujo keršto“ tradiciją?…

Beje, imperatyvas „Akis už akį, dantis už dantį“, raginimas keršyti iki kažkelintos kartos užima svarbią vietą net Senajame Testamente. Ir kažin kuo būtų tapęs keršto dvasios pritvinkęs pasaulis, jei prieš du tūkstančius metų mažo Judėjos kaimelio skurdžiame tvartelyje nebūtų gimęs Kūdikis, pakvietęs žmoniją Meilei, Gailestingumui, Atgailai, Atleidimui?!

Skeptikai pasakys: „Pakviesti tai pakvietė, bet ar daug save vadinančių krikščionimis tą kvietimą girdi ir juo vadovaujasi savo gyvenime?“

Ir ką jam atsakyti? Vėl užsiimti statistika, skaičiuoti „geruosius“ ir „bloguosius“ krikščionis, lyginti, kurių daugiau, ir šauktis Dievo rūstybės?

Džiaukimės: Kristus ir skaičiuoja kitaip, ir mąsto kitaip: „Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų [nusidėjėlių – J.L.]. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio“… /Ps 78,38-39/.

Ir dar kartą džiaukimės: Lietuvoje, mūsų, lietuvių tautoje, keikiamoje, smerkiamoje, šmeižiamoje kai kurių žydų ir kai kurių lietuvių, netrūksta tikrų krikščionių, tų, kurie ne tik atleidžia savo skriaudėjams, bet ir gelbsti juos nuo neišvengiamos mirties, nesivadovaudami nei keršto nuostatomis, nei skirstymu į tautybes, į „išrinktas“ ar “neišrinktas“ tautas.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Apie vieną tokią kilnią krikščionę sužinojau visai neseniai, skaitinėdama Birutės Straupytės – Jereminienės prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“ (1999 m.), kuriuos ji skyrė šviesiam atminimui savo tėvo Juozo Straupio, Šarnelės kaimo ūkininko, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio devynias šeimas – iš viso 26 žydus.

Savo prisiminimais Pasaulio teisuolio dukra norėjo, kaip pati rašė, „papildyti skurdžias statistikos žinias, kartkartėmis pasirodančias spaudoje, apie tėvo humaniškumą ir drąsą, bet niekas niekad nesužinos, ką slepia tie du žodžiai“.

Ir dar ją rašyti paskatino, jos žodžiais, „nuolatiniai pono Vyzentalio išpuoliai prieš Lietuvą ir jos žmones“ (primenu – rašyta 1999 m.).

Prisiminimai kupini detalių, šiurpinančių vokiečių ir jų pakalikų elgesio baisumu bei jaudinančių paprastų žemaičių neeilinio drąsumo pareikalavusiu gerumu. Svarbiausia: tokių – gerų – buvo ne vienas žmogus, ne viena šeima: „tėvui talkino Puokės kaime gyvenantis brolis Stanislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskis. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos – perspėdavo. Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas“.

Nežinau, ar visiems jiems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, ar pasodinti jų garbei medžiai Pasaulio Tautų teisuolių sode. Svarbu, kad jų vardus-pavardes žinotume, atmintume mes, mūsų vaikai ir anūkai, nes, atrodo, ir jiems ateityje, kaip ir mums, pokario vaikų kartai dabar, gali tekti kęsti kaltinimus ir reikalavimus atgailauti už ne savo nuodėmes…

Iš to būrelio žydų gelbėtojų mane ypač sukrėtė taurumas Birutės mamos sesers Emilijos Korzienės. Ji dirbo Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg kokia ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir žydų gelbėtojų. Norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos, organizuodavo pobūvius valsčiaus ir apskrities ponams. O ja valdininkija pasitikėjo, nes…“jos vyras , Boleslovas Korza, buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje“!!! Atrodė, kad tokia moteris niekuo gyvu nesutiks gelbėti vyro žudikų tautiečių…

Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kad buvo tikrai „žiauriai nukankintas“, liudija įrašas kun. Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“ (Čikaga, 1979 m.), skyrelyje „Egzekucijos“. Ketinau pacituoti tą pastraipą, kurioje surašyta, kokius kankinimus teko iškęsti Korzai, bet … ranka nepakilo. Pagalvojau, jog netinka Advento metu liudyti tokius nežmoniškus žiaurumus… Todėl jei kas norės, tepasiskaito pats…

Prie tų žudynių, kaip rašoma Birutės Straupytės-Jereminienės prisiminimuose, „buvo prisidėję ir kai kurie žydai, teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Ji visada sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė…“.

Krikščioniško gailestingumo ir atlaidumo  kupina Emilijos Korzienės -Mačernytės (Birutės mama ir jos sesuo Emilija buvo poeto Vytauto Mačernio tetos, jo tėvo seserys) širdis buvo atvira ne tik tiesiogiai karo baisumus patyrusioms aukoms, bet ir tiems, kurie buvo „kalti be savo kaltės“. Ji neskirstė žmonių nei pagal jų tikėjimą, nei pagal tautybę, nei pagal šeimos „nuopelnus“ visuomenei… Jos dukterėčia Birutė prisimena: „Mūsų klasėje mokėsi viena mergaitė, su kuria nė vienas vaikas nebendraudavo, piktai pravardžiuodavo, vadindavo „žydšaudžio mergalė“. Vėliau mudvi susipažinome. Sužinojau, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje žydšaudys… Janytė Baltiejūtė turėjo vieną mažesnę sesutę, ji mokėsi pirmoje klasėje. Teta Emilija pasodino mane su Janyte, liepė draugauti ir nepravardžiuoti mergaitės. Ji nekalta, kad jos tėvas tikras pabaisa…“

Tikiu, kad tos moters, mokytojos Emilijos, tikrai nekankino neatleidimo kartėlis…

„Laiškuose lietuviams“ Aldona Ruseckaitė rašė: „Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “…mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).“

Simono Vyzentalio centro iškaba

Manau, kad šiandien kiekvienam mūsų verta prisiminti tuos V. Mačernio žodžius, ir tikėti: „Mes patys esame šviesa“.

Tikėti taip, kaip jais tiki jo pusseserė Birutė Straupytė-Jeremininienė, kuri laiške Simonui Vyzentaliui rašo: „Mes susitaikėme ir atleidome žudikams… Jūs to negalite padaryti. Jūsų širdyse neapykantos laužas negali išblėsti. Jūs jį retkarčiais vis pakurstote… Noriu paklausti, kodėl?“

Taigi, kodėl? Kodėl reikia kurstyti neapykantos ir neatlaidumo laužą?

2019.12.17; 18:23

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.

Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus

Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur  ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai. 

Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…

Lukiškių aikštė. Ar ji turi būti būtent taip sutvarkyta, kaip piešiama šiuose stenduose? Slaptai.lt nuotr.

Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams  reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.

Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“

Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“

Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.

Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.

Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų  kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…

Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus“, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų“ išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.

Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl  daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais,  savo saviraiškos produktais.

Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš“ neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…

Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“

Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.

LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė“.

Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.

Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.

Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…

Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.

Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.

Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius  A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?

Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui  dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.

Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai“, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.

Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…

Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.

Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.

Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.     

Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.

Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…

Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties  kalvos?

2019.10.08; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ką tik per TV3 eteryje nuskambėjusį Vladimiro Laučiaus interviu su prezidentu Gitanu Nausėda prezidentas atkreipė dėmesį į apverktiną mūsų teisėsaugos būklę: „Patys pirmieji mėnesiai parodė, kad teismų sistemoje mes turime labai stipriai apsišluoti. Tas apsišlavimas nėra toks jau paprastas, kadangi pati teismų sistema pastaraisiais dešimtmečiais yra tapusi savotiškai uždara, pati save reguliuojanti. Kuomet iš išorės bandai daryti teismų sistemai įtaką, matosi gynybiniai refleksai. Tai parodė ir į korupcijos pinkles patekusių teisėjų byla, ir mūsų mėginimai apvalyti nuo nesąžiningų teisėjų. Mes pasiekėme tikrai nemažą rezultatą, bet ateityje norime pasiekti dar daugiau“.

Dėl mūsų teisėsaugos netobulumo, nesugebėjimo išryškinti ir nubausti korupcionierius prieš porą dienų skundėsi ir LR Seimo narys Vytautas Bakas. Portalui www.lrt.lt aiškindamas savo pasitraukimą iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posto, jis pasidalijo įžvalga: „Jei prieš 10 metų teisėsauga būtų efektyviai veikusi, dalis dabartinės koalicijos lyderių būtų teisiami“

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

Prisimindamas savo darbą kartu su „valstiečiais“, politikas atviravo: „(…) Mes ėjome su siekiu pirma grąžinti pasitikėjimą pačia politika, grąžinti sprendimų priėmimą į Seimą, sustiprinti jį, kaip galios centrą parlamentinėje valstybėje. Tai kaip mes galime tai padaryti, jeigu svarbiausiuose postuose sėdi teisiamų partijų pirmininkai arba lyderiai, kurie kūrė, ko gero, didžiausias iki šiol politinės korupcijos schemas: aš kalbu apie LEO LT, santykius su „MG Baltic“ savininkais. Mes praktiškai patys grąžiname tuos politikus į politinę areną ir tai yra visiškai nepriimtina. Tai buvo tai, kas būtų jau tiesiog neteisinga ar nesąžininga prieš tuos pačius žmones, todėl aš pasakiau, kad trauksiuosi“.

Deja, mūsų teisėsauga, teisėjai stringa ne tik korupcijos pinklėse, bet lyg kokios paikos muselės susipainioja ir nekompetentingų ar politiškai angažuotų “tyrėjų“ numegztuose istorijos tinkluose.

…Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. paskelbė, kad Lietuvos teismai neteisingai, nepagrįstai nuteisė buvusį saugumietį Vytautą Vasiliauską dėl genocido prieš partizanus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai galėjo įvykti dėl Lietuvos tyrėjų kompetencijos stygiaus ir teisėjų nepakankamai argumentuotai (pritrūko „sofistinės kazuistikos“ gebėjimų) suformuluoto sprendimo.

Šitą nutartį komentavęs LR Seimo narys profesorius Vytautas Landsbergis sakė: „Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė neleistiną politinį pralaimėjimą, EŽTT dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. /…/ Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ne viešpats Dievas. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai“, – ragino profesorius.

Ir tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kai teismai sujaukė nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą. Tie, kurie skelbė, jog „Lietuva bus be lietuvių“, toje Lietuvoje, kuri vis dar tebėra su lietuviais, arba patys, arba jų advokatai rado kelių, būdų ginčyti, skelbti savo nekaltumą, pasinaudodami sofistiniais išvedžiojimais: „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“!

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Anuomet, po Strasbūro teismo sprendimo dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. apkaltinamąjį nuosprendį V. Vasiliauskui panaikino.

Ir EŽTT, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas buvo pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes anuomet nebuvo kalbama.

Tuo tarpu diskusija tęsėsi. Kai kurie ekspertai teigė, kad genocidu turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka, esą, netinkanti. O jų oponentų nuomone, okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas visiškai prilygsta genocidui.

Ir štai pagaliau – juridinė ir moralinė pergalė: praėjusią rugsėjo savaitę Strasbūro teismas kovą prieš Lietuvos partizanus pripažino genocidu!

EŽTT atmetė prašymą peržiūrėti Lietuvos teismų paskelbtą sprendimą, kuriuo sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus buvo pripažintos genocidu. Penkių teisėjų kolegija nusprendė, kad šis sprendimas turi įsigalioti, o pagrindo perduoti jį Didžiajai kolegijai nėra.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Peržiūrėti sprendimą buvo pateikęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje kartu su Nachmanu Dušanskiu ir dar keliais kitais kagėbistais-sadistais dalyvavusio Stanislovo Drėlingo gynėjas Kęstutis Rakauskas.

Pagaliau Lietuvos teismai (ar bent keli teisėjai) išmoko anksčiau neišmoktas istorijos pamokas ir sugebėjo suformuluoti „raštingą“ nutartį. Todėl dabar jau ir Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

Tikra likimo dovana, jog šitą dar naujumo karščiu tebealsuojančią žinią išgirdau iš partizanų vado dukters Auksutės Ramanauskaitės – Skokauskienės lūpų Kretingos viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje, kur  ponia Auksutė pristatė fotografijų albumą, skirtą tėvui, bei Danguolės Bunikienės filmą „Nužudytas, bet nenugalėtas“.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Negalima buvo atsistebėti stiprybe šios moters, kai ji taip išoriškai ramiai, santūriai jau keliasdešimtąjį  (kelisšimtąjį?) kartą dalijasi širdį draskančiais prisiminimais apie savo tėvų ir savo pačios gyvenimą, kurie kelia šiurpą tik vieną kartą juos išklausius… Apie kankinimus, kuriuos teko iškęsti jos tėvui… Apie sunkią našlės, kalinės, tremtinės dalią, ištikusią jos mamą. Apie artimuosius, apie močiutę, kuriai metų metus teko slapstytis nuo budrios valdžios ir dar budresnės išdaviko akies, saugant mažąją anūkę…

Atsikvėpti po gerklę gniaužiančių jaudulio spazmų padėjo, turbūt, dėkingumas tiems žmonėms, tiems paprastiems lietuviams, kurie, galėdami nusisukti nuo našlaitės, apsimesti, jog „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, nenusisuko, kurie, galėdami išduoti, neišdavė…

Bet nebuvo nieko, kas būtų galėję išvaduoti iš kankinančio gėdos jausmo, kai teko  klausytis, kiek daug kartų, kiek beviltiškai ilgų metų dukrai teko belstis į įvairiausias ATKURTOS, NEPRIKLAUSOMOS valstybės institucijas, kad jos rūpintųsi surasti palaikus žmogaus, kurio auka didele dalimi nulėmė tai, kad šiandien galima vadintis ir laisva, ir nepriklausoma valstybe!

Įstatymas ir teisingumas

Tik nebesutramdomų emocijų pertekliumi galiu pateisinti savo aitrų klausimą partizanų vado dukrai, kodėl ji nesikreipė į mūsų teisėsaugą, kai jau suradus tėvelio palaikus, vėl buvo pradėta jį šmeižti.

Ponia Auksutė keletą labai išraiškingų sekundžių patylėjo (ir tai buvo tiesioginis atsakymas į klausimą), o paskui vėl savo įprasta santūria, ramia maniera papasakojo, kokius penkerių metų trukmės kryžiaus kelius per Lietuvos ir ES teismus teko nueiti jai ir jos advokatams, kitiems teisininkams, kol pagaliau aukščiausia Europos Sąjungos žmogaus teises ginanti institucija paskelbė galutinį verdiktą: sovietų represinių struktūrų vykdytas smurtas prieš Lietuvos žmones, prieš kovotojus už laisvę – genocidas!

Atrodo, kad ne tik susitikimo dalyviai Kretingoje, bet ir kiti Lietuvos žmonės iki šiol nesusivokė, kokią reikšmingą, kokią likiminę valstybei ir visuomenei žinią pasiuntė Strasbūro teismas: lietuvių tauta turi teisę į savo valstybę, turi teisę ją ginti ir gintis priemonėmis, adekvačiomis toms, kuriomis ji buvo naikinama!

Nenoriu piktdžiugauti dėl to, kad teisė gyventi ir gintis dabar suteikta ne vien „Dievo išrinktajai“ tautai. Jos netektys kraujuoja tuo pačiu raudonu krauju, kaip ir mūsų… Tik noriu tikėti, kad dabar Lietuvos teisėsauga, turėdama oficialų teisinį pagrindą, pagaliau išdrįs vykdyti teisingumą, vykdyti savo pareigą ne vien pagal Briuselio liberalų ar Maskvos revanšistų nurodymus.

Teisingumo deivė

Ir dar, ko labai norėtųsi: kad išmoktume sekti geriausiais kitų žmonių, kitų tautų pavyzdžiais. Kad, pavyzdžiui, kaip žydų tauta, išmoktume būti dėkingi tiems žmonėms, kurių jautrumo, sąžiningumo, pasiaukojimo dėka mes esame dar gyvi kaip tauta (nors ir labai susitraukę), kaip laisvų žmonių valstybė. Ir kad kuo greičiau šitą pamoką išmoktų Vilniaus meras Šimašius, kol nepavertė Lietuvos sostinės teisinio  ir moralinio nihilizmo sostine.

Jei tikrai siekiame ne keršto, o teisingumo, pirmiausia išmokime viešai pasakyti „Ačiū“ tiems, kurių dėka per visus amžius neblėsta teisingumo vilties žiburėlis!

2019.09.18; 07:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.

Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…

Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“

Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?

Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?

Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?

Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?

Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.

Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…

Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…

Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!

Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.

Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai.  Bet ar pavyks prezidentui oriai ir  tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?

Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo“ partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…

Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“

Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.

Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.

Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!” 

Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.

Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?

Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.

Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…

2019.05.30; 08:22

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Juokiamės, šaipomės iš politikų ar prasivogusių verslininkų, kada jie teisinasi esą nekalti, o kalta aplinka, bet dabar pati įsitikinau, kad aplinka išties labai stipriai veikia ir mąstymą, ir, kaip to pasekmė – elgesį.

Skaitydama ar klausydamasi optimistinių raliavimų, kad mes, lietuviai, niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, aš, lindėdama savo nejaukiai tuštėjančioje provincijoje, nuoširdžiai piktinausi: jokios renovuotos mokyklos, jokie mašinų prikimšti kiemai negalėjo man kompensuoti tos beviltiškos nykumos, kurią kėlė vis didėjantis iš Lietuvos bėgančių lietuvių skaičius. Juk negali būti, kad lietuviai iš Lietuvos bėga nebepakęsdami gyvenimo „gerumo‘?

Bet pirmojo prezidentinių rinkimų turo rezultatai kalba patys už save: iš viso būrio kandidatų su pačiomis įvairiausiomis programomis, tarp kurių nestigo ir tokių, kuriose buvo žadama sumažinti ekonominę atskirtį, didinti pensijas ir kitaip penėti vargstančius ir alkstančius, didesnė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė kitiems. Tiems, kurie atvirai atstovauja rinkėjams, kuriems valstybės praktiškai (išskyrus nebent saugumą) net nereikia, nes viską – nuo išsilavinimo vaikams iki kokybiškų medicininių paslaugų pasiligojusiems šeimos nariams, – gali nusipirkti iš savo uždarbio, savo pajamų, nelaukdami malonių iš valstybės.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Argi ne keista, kad didesnių rinkėjų simpatijų nesulaukė netgi premjeras, plačiu mostu pažadėjęs, pavyzdžiui, svariai padidinti pensijas?

O gal tai liudija, kad mūsų rinkėjas jau toks subrendęs, kad ant tuščių pažadų nebeužkimba, ir renkasi išmintingai…. kaip, pavyzdžiui, per Seimo rinkimus, kai pasirinko valstiečius ir žaliuosius?

Ne, nesueina galai su galais: tik pora metų praėjo, kai rinkėjai aistringai tikėjo visais valstiečių pažadais, o šiandien nebetiki net pačiu valstiečių premjeru…

Lieka dar vienas spėjimas: mūsų žmonės tik apsimeta, kad jiems Lietuvoje sunku gyventi… O iš tiesų jie (ar rinkimuose dalyvavusieji) yra sotūs, laimingi, tiki gražia ateitimi, tiki ES ir laisvąja rinka, todėl neužkibo nei ant skurdesniems rinkėjams patrauklesnio masalo, nei ant patriotinių vizijų, neparėmė ir kovotojų už gausią, laimingą, valstybės neterorizuojamą šeimą… Todėl jų valia į antrą rinkimų turą ir pateko nuobodžiai vienodi ar bent jau labai panašių liberalių pažiūrų kandidatai.

Liberalioje žiniasklaidoje nestinga džiūgavimų ir palengvėjimo atodūsių, kad bet kuriam iš dviejų laimėjus prezidento postą, Lietuva nepasuks nei Lenkijos, nei Vengrijos keliu, o ištikimai vizgins uodega, klausydama ir vykdydama liberaliojo Macrono-Merkel tandemo nurodymus.

O tai reiškia, kad Lietuvoje neatsiras valios ir galios, galinčios uždrausti Barnevernet tipo organizacijoms atiminėti iš normalių (ne asocialių) šeimų normalius vaikus ir atidavinėti juos neva geresniems globėjams kitose šalyse. Vadinasi, nebus vykdoma realiai, panašiai kaip Lenkijoje, šeimas remianti politika…

Tai reiškia, kad Lietuvoj dar ne greit atsiras tokia politinė jėga, tokia vyriausybė, kuri, panašiai kaip Vengrijoje, vykdys kultūrinę, ekonominę-finansinę politiką, ginančią nacionalinius, lietuvių, o ne globalistinius, Briuselio, TVF ar Europos banko interesus…

Na, nebūtų teisinga sakyti, kad abu kandidatai – vienas kito klonas. Ir ne tik dėl lyčių skirtumo, kurių dar nespėjo išnaikinti neoliberalai, bet ir dėl skirtingo bendrosios kultūros lygio, skirtingų vertybių.

Pavyzdžiui, skiriasi kandidatų nuomonė dėl nelietuviškos kilmės pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose… Bet ar daug atsiras rinkėjų, suvokiančių šitą skirtumą ir vienokio ar kitokio sprendimo pasekmes? Mat, norint tokius niuansus suvokti, reikia pačiam save suvokti pirmiausia kaip Lietuvos valstybės, o ne amorfinės Sąjungos pilietį. Kitaip sakant – reikia rinkėjo, kuris pats būtų pakankamai pilietiškas.

Kur jis, tas pilietiškasis rinkėjas? Gal tarp tų, kurie visai nedalyvavo rinkimuose?

Viena per stebuklą dar išlikusi ‚popierinė‘ žiniasklaidos priemonė teiravosi savo skaitytojų: „Ar  pilietiškumas gali įveikti nepotizmą“?

Keistuoliai… Ar naivuoliai?… Juk panašiai galime paklausti, ar gali smegenų uždegimu susirgti mumija, iš kurios galvos smegenys pašalinti jau prieš keletą tūkstančių metų…

Kokia prasmė teirautis apie pilietiškumą šalyje, kur piliečių, kaip liudija rezultatai ką tik įvykusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pilietybės atsisakiusiems, likę vos dvidešimt su trupučiu procentų?

Kiti beveik 80 procentų formalių, balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių arba nedalyvavo referendume, arba pasisakė už tai, kad Lietuvos pilietybė būtų ištąsyta po šalis plačiausias, net nepasidomėjus, nori tos šalys ar ne, kad jų piliečių būrys pagausėtų tokiais savo pilietinės tapatybės nebesuvokiančiais subjektais.

Nesunku suprasti tuos tėčius ir mamas, bočius ir babūnėles, kurių vaikai ir anūkai pluša užsieniuose, dalijasi savo sunkiau ar lengviau uždirbtu euru ar doleriu su Lietuvoje „skurstančiais“ (žodį „skurstančiais“ imu į kabutes dėl aukščiau minėtų priežasčių…) giminaičiais ir kurių „laimei“ betrūksta galimybės nusivalyti kojas į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir patvarkyti ją taip, kaip patogiau jiems, ieškantiems laimės svetur…

Klaustukas. Referendumas dėl dvigubos pilietybės. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu, kas būtų pasikeitę tų už pilietybės ištąsymą balsavusių tėvelių ir senelių gyvenime, jei jiems būtų pasisekę pakeisti Konstitucijos atitinkamą straipsnį? Jų vaikai/anūkai būtų siuntę jiems daugiau siuntų? Būtų padidėjusios pensijos? Būtų pagerėjęs medicininių paslaugų prieinamumas, o kai kurie Hipokrato priesaikos išsižadėję (juk išsižadėti galima ne tik pilietybės, ne tik Tėvynės, bet ir priesaikų gydyti, padėti, mylėti, gerbti, ginti, aukotis…) būtų liovęsi melžti iš pacientų papildomo „atlyginimo“? Gal darbdaviai būtų ėmę kelti atlyginimus, kad dėl to daugiau mokesčių surinkusi valstybė galėtų kelti atlyginimus, didinti pensijas ir socialines pašalpas, o šeimos būtų pradėjusios gimdyti daugiau vaikų, ir taip galų gale būtų atkutusi provincija?

Deja… Spėju, kad tie, kurie pilietybės referendume pasisakė „už“, apie  tokius dalykus net negalvojo. Nes galvoti apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai, visai visuomenei, pagaliau – valstybei, o ne tik „man“ ar „mano“ šeimai, geba tik pilietiški, o ne „popieriniai“ piliečiai.

Gebėjimas galvoti apie visuomenei svarbius dalykus kažkodėl man siejasi su vienu nuotykiu iš mokyklinių dienų.

Vieną gražią pavasario dieną kažkokiam namų darbų, matyt, nepadariusiam „startuoliui“ pasiūlius, visa mūsų devinta klasė pabėgo iš pamokos. Integravomės į gamtą…

Sugrįžusių laukė pamokslai ir represijos. Pirmiausia buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl bėgome. Dažniausias atsakymas buvo „O kad visi bėgo…“. Mane tardęs pedagogas, išgirdęs tokį paaiškinimą, pasiteiravo: „O jei visi sugalvos šokti į šulinį, tu irgi šoksi?“ Apstulbinta tokio minties vingio, aš  neužtikrintai numykiau: „Neee…“. „Beee…“ – atsiliepė pedagogas, ir tas sulyginimas su avimi man labai stipriai trinktelėjo per smegenis. Pasijutau pažeminta, bet ne todėl, kad iš manęs pasišaipė pedagogas (taip, matyt, tą situaciją traktuotų šiandieniniai psichologai ir visa vaikus nuglostinėjanti specialistų armija), o todėl, kad labai vaizdingai parodė mano pasiaiškinimo bukumą. Taip vaizdingai ir aiškiai, kad aš iki šiol tebevengiu vadovautis principu (ar kriterijumi?) elgtis “kaip visi“. Nes man tai tolygu – elgtis kaip kvaila avis. Beee…

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė. Slaptai.lt nuotr.

 Gal tai tik eilinė mokyklinės vaikystės trauma, iš kurios daugelis mano amžininkų išaugo („mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“), o gal tai – talentingo pedagogo įtaigi pamoka?

Tiesa, „Beee…“ elgesio principą kai kas šiandien pavadina demokratija. Bet tokia jau tų laisvųjų laisvė: vieni laisvai galvoja patys, kiti laisvai buriasi į bandą ir net nepastebi, kad bandai kryptį reguliuoja… įgudusio piemens botagas.

2019.05.21; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės“,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Perskaitėte? Supratote? Taip neseniai kvyktelėjo kažkurio Lietuvos TV kanalo eteryje viena pokalbių laidos dalyvė, kai ją perpildė nuostaba… Labai europietiška dalyvė, tokia visapusiškai integruota, kad net elementariausiems jausmams reikšti vartoja anglų kalbą. Kiti laidos dalyviai tolerantiškai lietuviškai patylėjo…

O aš tylėti negaliu. Nes užkankino klausimėlis: o kaip toks „makaronas“, svetimos kalbos frazė būtų nuskambėjusi lietuvių kalba vedamos laidos eteryje anais gūdžiais sovietiniais laikais, kai neretai didžiosios „broliškos“ tautos atstovas-migrantas, susisukęs gūžtą Lietuvoje, išgirdęs lietuvišką žodį, pareikalaudavo: „Kalbėkite žmonių kalba“, t. y., rusiškai?

Anuomet į tokią „didžiojo brolio“ pastabą dažniausiai nieko neatsakydavo, tik susigūždavo, o kai kas atsikirsdavo, bet labai atsargiai… Bet, kita vertus, nė karto neteko girdėti, kad kalbantysis būtų taip viešai, TV eteryje ar kur posėdyje, iš tribūnos, ėmęs painioti lietuviškus žodžius su rusiškais? 

Kodėl? Nors būtų labai gražu, bet neimsiu aiškinti, kad kalbos nešiukšlindavo iš kalbančiojo sąmoningo patriotizmo ir nežemiškos meilės lietuvių kalbai, nes galiu apsirikti.

Arčiau tiesos  gali būti kitas aiškinimas: į radijo ar, tuo labiau, į TV eterį kviesdavo žmones, atitinkančius tam tikrus viešo kalbėjimo ar viešo pasirodymo standartus. Ir kaip nebūtų sodinę prieš kamerą nesusišukavusio, nešvariais drabužiais žmogaus, taip nebūtų kalbinę mažaraščio, žmogaus be išsilavinimo, kokia nors puskalbe, lietuviška-rusiška mišraine vapaliojančio žmogaus.

Toje cenzūros ir visokių draudimų, reikalavimų smaugiamoje šalyje buvo žiūrima dabartinio tolerantiško europiečio ausiai „keisto“ reikalavimo: kokia kalba kalbėtum (rusiškai, lietuviškai…), kalbėk gerai! Nedraudžiamas buvo nebent akcentas…

Pasibaisėtina, ar ne? Jokių tau „pyst“, jokių ten virškinimo produktų ar sekso procesų tiesmukiškų, vulgarių pavadinimų, ir, aišku, jokių Babelio bokštą primenančių puskalbių!. „Makaroninė“, svetimžodžių prismaigstyta kalba – turgui, o viešajai erdvei – švari, taisyklinga, gražia tartimi…

Vyresnieji radijo ar TV diktoriai galėtų pasidalinti prisiminimais, kaip juos „dresuodavo“ profesionalai lituanistai, kad ne tik leksika, bet ir sintaksė, ir tartis būtų taisyklinga. Nes eteris buvo laikoma savotiška taisyklingos, teisingos kalbos (tiek lietuvių, tiek ir rusų) vieša mokykla. Baisu, ar ne?

O man baisu, kad šiandien, su labai retomis išimtimis, žmogus, norintis pasiklausyti taisyklingos, su teisingai kirčiuojamais žodžiais ir gražiai ilgąsias ir trumpąsias balses artikuliuojančia tartimi, lietuvių kalbos, neturi kur kreipti ausies…

Nežinau, kiek dabar skiriama dėmesio taisyklingai lietuvių kalbai, ruošiant aktorius, bet vyresnė aktorių karta turbūt dar nepamiršo savo mokytojų Vytauto Vitkausko ar Stefos Nosevičiūtės… Beje, LRT tais laikais, kai vadinosi Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija, turėjo lituanistų etatus, ir ten dirbantys specialistai stebėdavo radijo ir TV diktorių kalbą, tartį ir taisydavo klaidas, jei tokias pastebėdavo. Bet jie buvo panaikinti taupumo sumetimais, kai generalinio direktoriumi tapo V. Milaknis…

Tokia jau mūsų Lietuvos ekonominė politika: taupyti kultūros, profesionalumo sąskaita.

Prisimenu, XX a. vidury, dar pirmame Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto kurse mane į savo „Jaunųjų reporterių klubas“ laidą pakvietė žinomas radijo žurnalistas Leonas Stepanauskas.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Surinko jis tų „reporterių“ visą būrelį. Аtsimenu Violetą Palčinskaitę, Barborą, gal Adomavičiūtę, gal kita panašia pavarde, bet dabartinę jos pavardę žinau tvirtai: Kaniavienė, maestro dainininko Eduardo Kaniavos žmona. Su ja mes ir dabar, retkarčiais susitikdamos, prisimenam tuos nelabai dar išmanios jaunystės laikus…

Buvo tame klube ir vienas vaikinas, bet jo vardas nuskendo užmaršty…

Ir kad žinotumėte, kaip rūpestingai buvome mokomi gražiai, taisyklingai kalbėti, raiškiai, aiškiai perskaityti į laidą rašiusių korespondentų laiškus! Iki šiol su džiaugsmu prisimenu kai kuriuos patarimu, nes jie tikrai pagilino mūsų visų žinias…

Tarp kitko, laimei ar nelaimei, iškart po mūsų laidos būdavo skaitomos žinios, ir tuometinis Lietuvos kompartijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, norėdamas nepraleisti žinių, radiją įsijungdavo kiek anksčiau, tad šį tą nugirsdavo ir iš mūsų laidos… Mes, dar vaikai, nelabai supratom, kuo tai mums gali atsirūgti, bet juk L. Stepanauskas suprato viską, ir jam įtampos netrūkdavo.

Bet… „ne apie didvyrius daina“, o apie tuos, kurie šiandien, laisvoje, prispaudėjų neengiamoje Lietuvoje gimtosios kalbos nemokėjimą ir jos taisyklių griovimą laiko moderniu šaunumu. Juk tai dėl jų propaguojamo laisvo, taisyklėmis nesuvaržyto kalbėjimo/rašymo eteryje ar rašytiniuose tekstuose lietuvių kalbos klaidos laisvai veisiasi ir dauginasi.

Buvau sumaniusi konkrečiai išvardinti dažniau pasitaikančias kalbėjimo ir rašymo klaidas, bet jų tiek daug, kad neužtektų kelių puslapių…

Man tik viena nelabai aišku: ar tie kalbos dalykus jaukiantys sociologai taip pat liberaliai vertina ir užsienio kalbų mokėjimo lygį? Ir tų kalbų besimokantiems taip pat siūlo orientuotis į nepakankamai raštingų paauglių kalbėseną? Nes pusmoksliai ir paaugliai, lietuviškai kalbėdami, nesivaržo darkyti kai kuriuos į lietuvių kalbą prasibrukusius svetimų kalbų žodžius.

Jau seniai niekam nebeužkliūva, kad žodį „kompeteNtingas“ retas viešas kalbėtojas ištaria teisingai, keisdamas jį į „kompetetingas“. Toks tarimas ypač sunervindavo iš lituanistikos į filosofiją ir politiką pasitraukusį velionį Romualdą Ozolą, nes, jo nuomone, neteisingas to žodžio tarimas liudija žemą paties kalbėtojo kompeteNciją, todėl tokio klausytis – tik tuščiai laiką švaistyti…

Naujausias „mados klyksmas“ – tarti propOganda vietoj propAgandos…

Man, tiesą sakant, dėl to žodžio klaidingo tarimo nei šilta, nei šalta, kaip ir dėl paties veiksmo, pavadinto tuo žodžiu. Galiu apsieiti ir be vieno, ir be kito. Bet propOgandą propAguojančių neraštingumas negali nekelti nerimo…

O štai kita įkyriai į kalbą besibraunanti klaida jau išeina iš paprasto neraštingumo ribų ir ima veikti mūsų mąstymą, o per jį ir gyvenimą. Turiu galvoje masišku tampantį  žodžio kOmpanija neskyrimą nuo žodžio kAmpanija.

Atrodytų, nieko keisto: kalbame taip, kaip mąstome. Ir jei kas „mąsto“ ar mato, kad vadinamoji rinkiminė kAmpanija Lietuvoj išsigimsta į bendrais interesais susijusios kOmpanijos privatų bizniuką, tai šitaip ir išsireiškia..

Juk išties rinkimams susibūrusi  kOmpanija skamba padoriau ar bent europietiškiau nei „chebra“, „gauja“ ar „šutvė“, nekalbant jau apie  prasmę…

Ne, aš nenutaikiau akmens į Seimo ar savivaldybių rinkimams susiburiančius Komitetus. Kad ir kaip juos bekritikuotų politikos bizonai bei stumbrai, partinės valdžios struktūros gynėjai, Komitetai – neišvengiama į kOmpanijas išsigimstančių partijų pasekmė.

Žinoma, šiek tiek glumina, kad abu žodžiai prasideda tuo pačiu skiemeniu kom-, bet ko tik pasaulyje nenutinka… Juk tuo pačiu skiemeniu prasideda ir kom-unizmas, ir jo išvestiniai Kom-internas bei kom-jaunimas. Bet kam tai rūpi?

Nerūpi ir dabartiniam rimtų mokslų nekrimtusiam jaunimui, kurio nemokšiškumą atlaidžiai skatina ne ką už jį vyresni, laisvos Lietuvos universitetuose išugdyti sociologai bei sociologės. O jų nemokšiškumui socialiniai tinklai, kaip pagrįstai, nors ir kitu klausimu kalbėdamas, pastebėjo Gabrielius Landsbergis, „prideda dar daugiau rezonanso“, paaiškindamas: „Savas burbulas skamba garsiau“..

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Jau buvau beapsidžiaugianti, radusi sveiko (mano akimis žiūrint) požiūrio prošvaistes liberalumu garsėjančio, bet konservatoriumi besivadinančio politiko pasisakyme, bet džiaugsmas išsisklaidė, nespėjęs sutvirtėti, atsitrenkęs į G. Landsbergio citatą iš JAV prezidento kalbos: „Atsiminkime Kenedį: „We. Are. Going to the Moon.“

 Čia tai jau aš nė nepajutau, kaip nelietuviškai kvyktelėjau: „O, mai Gad!!!“

Nejau ir konservatorių lyderis, lyderis partijos, pasižadėjusios saugoti ir tęsti tradicines vertybes, taigi, ir gimtąją kalbą puoselėti, išsižada ne tik  tradicinių konservatoriškų nuostatų (pavyzdžiui, tradicinės šeimos…), bet ir kultūros?! Nes kultūringi žmonės, net ir Europoje, iš kalbų mišrainės nedaro…

2019.04.01; 06:40

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Signataro Egidijaus Bičkausko kalba Seime per Kovo 11-osios minėjimą vis dar kelia didelį rezonansą. Sąmoningai ar ne, valdantieji ja pradėjo visą iškilmingą parlamento posėdį, tarsi norėdami pabrėžti, kad į šventinį ažiotažą reikia įmaišyti ir kokį šaukštą deguto. Populizmas ir tariamas patriotiškumas tapo šio priedo esminiu ingredientu.  

Tad netikėtas žinomos kalbininkės, virtualios erdvės kolegės Jūratės Laučiūtės pasvarstymas „Vėjų vėjai… Tribūnose ar galvose?“ apie „tiesos sakytojo“ akibrokštą šventėje privertė grįžti prie signataro pasisakymo.

Žinoma, tokie vertinimai subjektyvūs. Niekaip negali atsikratyti kartėlio, kurį jauti tokią iškilmingą dieną klausydamas įgudusio teisininko, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro abejonių, ar verta didinti gynybos išlaidas, nes juk vis tiek neapsiginsime nuo galimos agresijos iš Rytų, o Vakarai nusigręžę nuo mūsų. Pažiūrėkite: net tokia Vokietija neskiria gynybai 2 proc. BVP, kaip reikalauja D. Trumpas, o čia mažytė Lietuvėlė suskato jas didinti iki 2,5 proc.

Pats signataras ir jo kalbos vertintoja tarsi sako: iš anksto pakelkime rankas prieš galimą agresorių, paskelbkime neutralitetą kaip prieškariu, o gal geriau vietoj NATO pajėgų įsileiskime kokius 130 tūkst. „žmogeliukų“ iš kaimyninės šalies, kaip pasielgė Lietuvos vadovybė 1939-1940 m. Tada ši kariuomenė susijungs su Karaliaučiuje dislokuota didžiule branduoline armada, ir štai turėsime patikimą gynybinį stogą…

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

Žinoma, utriruoju. Šito nesakė nei E. Bičkauskas, nei J. Laučiūtė. Bet potekstė skamba būtent taip: grėsmė iš Rytų nereali, o jei ir kils, mes su savo 2 proc. vargu ar apsiginsime. Nesvarbu, kad Lietuvos saugumo strategijoje valstybinės gynybinės funkcijos galimo pavojaus pradžioje yra aiškiai apibrėžtos: išsilaikyti savo jėgomis tam tikrą laikotarpį, duodant signalą sąjungininkams NATO atremti potencialų priešą.

Betgi J. Laučiūtė vėl klausia: ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones? Valstybę, savo tautą, kurią sudaro ir teritorija, ir žmonės. Paskui dar: ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Apie tai diskutuojama nuo pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dienų, gi kasmet – tvirtinant valstybės metų biudžetus.

JAV kariuomenės atstovai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia vėl nuslystama į populistinius mintijimus: gal geriau vietoj to daugiau lėšų skirkime emigracijai mažinti, atvykėlių srautui riboti… Kitaip sakant, valstybės gynybos ir saugumo reikmes pakeiskime sotesniu duonos kąsniu, pasienio tvorų statymu… J. Laučiūtės ypač vertinamas signataro kalbos pasažas: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis.“

Iš tiesų, į mūsų tautos vertybes „didesnėmis akimis“ pažvelgė ir nesuprastas menininkas M. Ivaškevičius, apdergęs partizaninį judėjimą ir jo vadus, arba R. Vanagaitė, žydšaudžiais vaizdavusi kone visą tautą. Dabar kitos prioritetinės vertybės – ginti savo valstybę – pakaitalų ieško E. Bičkauskas su savo simpatikais.

Nesiimu spręsti, ar užsienio reikalų ministro atsakas signatarui yra išsamus, parengtas ne trafaretine kalba, ar taip jis negina savo kėdės, tačiau konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnaitės (kažkodėl jos pavardė nepagarbiai trumpinama iki inicialų MM, lyg premjero – SS) beletristinis kūrinėlis ironiška forma tiksliai formuluoja pagrindinę mintį: E. Bičkausko išsakyta kritika pagrindiniams valstybės prioritetams klibina šios valstybės pamatus ir yra naudinga Kremliui. J. Laučiūtei nereikia piršti nuorodų į Rusijos naujienų agentūras, kurios uoliai išplatino ir komentavo signataro kalbą… Tai irgi iškalbingas faktas.

Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

E. Bičkausko kalboje pakaitom su populistiniais viražais buvo ir disonansu jiems skambėjusių trafaretinių frazių, kaip antai: „Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

Tuo galėtume ir užbaigti. Bet Kovo 11-osios iškilmėse man išdidžiau buvo klausytis gyvos atsakomybės už savo Tėvynę ir jos didvyrius persmelktos 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbos. Pagalvojau: štai kur Lietuvos ateitis.

2019.03.20; 11:10

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastaraisiais metais vis dažniau valstybinių švenčių, jubiliejų paminėjimams skirtus posėdžius Seime sudrebina vieno ar kelių pranešėjų pasisakymai, sukeliantys valdžios nepasitenkinimą bei  sužadinantys nesisteminės opozicijos viltis, jog štai štai, priartėjo tiesos sakymo metas.

Be tokio “tiesos sakytojo“ neapsiėjo ir šiųmetinis Kovo 11-sios minėjimas.

Šiemet šitas vaidmuo ištiko LR Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą Egidijų Bičkauską.

Rodos, prelegentas pasirinktas tiesiai į dešimtuką: kam gi dar kalbėti Seimo Kovo 11-sios salėje, jei ne Kovo 11-sios Akto signatarui? Gyvoji istorinė patirtis byloja istorijos tęsėjams, ar ne?

Deja, pasirinkimas įtiko ne visiems. Dar labiau neįtiko pranešimo turinys.

Iškart kitą dieną buvo paskelbtas UR ministro Lino Linkevičiaus atsakymas, neigiantis visus pranešėjo priekaištus, skirtus dabartinei Lietuvos užsienio politikai, o dar po kelių dienų pasirodė Seimo narės, TS-LKD partietės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės (toliau M.-M.) apsakymas „Rytų vėjas Seimo tribūnoje“.

Toks originalus, profesionaliai harmonizuotas socialdemokrato ir konservatorės duetas…

Ministro pareiškimas nestebina: juo jis gina savo kėdę, kurioje sėdi ilgiausiai iš visų UR ministrų, tad ir Bičkausko pranešime išsakytąją kritiką Lietuvos užsienio politikai jis visai pelnytai prisiėmė sau.

R. Morkūnaitės-Mikulėnienės apsakymas sukurtas, sekant modernia tradicija, kai panaudojamos istorinių asmenybių vardai-pavardės, įvedant jas į istorines, realias jų veikimo aplinkybes atitinkantį kontekstą, tačiau grubiai iškreipiant pagrindinio herojaus veiksmų ir/ar kalbų prasmę bei esmę.

Šito žanro pradininkas – rašytojas profesionalas Marius Ivaškevičius, panaudojęs tokį rašymo būdą partizaniniam judėjimui apjuodinti, žymiausiam Laisvės kovų kariui, ketvirtajam Lietuvos respublikos prezidentui Jonui Žemaičiui Vytautui pažeminti.

Estafetę, kaip bebūtų keista, perėmė narė tos politinės partijos, kuri, sprendžiant iš partijos garbės pirmininko pasisakymų partizanų juodintojo adresu, turėtų visokeriopai priešintis tokiam realių istorinių asmenybių pavaizdavimo būdui, kuris tolygus šmeižimui.

Matyt, M.-M. kažkas signataro kalboje suerzino taip, kaip Ivaškevičių erzina visos Lietuvos laisvės kovos ir kovotojai.

Gal būt  M.-M. pasipiktinimą sukėlė E. Bičkausko abejonės, ar pagrįsti, ar naudingi šaliai yra vyriausybės ketinimai išlaidas gynybai didinti iki 2,5 proc., kas net 0,5 proc. viršija tarptautinius susitarimus su NATO?

Bet prisiminkime, jog pati turtingiausia Europos valstybė, NATO narė Vokietija iki šiol neskiria gynybai nė sutartųjų 2 proc., nors dėl to ją smarkiai kritikuoja JAV prezidentas.

Sakytumėt, Lietuvai gresia didesnis nei Vokietijai pavojus būti tiesiogiai užpultai? Gal būt… Bet ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Ar politikai klausė savęs ir mūsų, ką mes, didindami  karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones?

Kai iš Lietuvos masiškai emigruoja lietuviai, o į jų vietą kviečiami ir nekviečiami atvyksta kitų šalių piliečiai, kitų tautybių, kitų kultūrų nešėjai, toks klausimas būtų labai aktualus ir netgi vertybinis, nes tik atsakius į jį, galima būtų adekvačiai surikiuoti biudžeto išlaidų prioritetus taip, kad jie atitiktų realius poreikius.

3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai politikams, dėliojantiems mūsų šalies poreikių, prioritetų bei iš kitų šalių patyrimo perimtinų pavyzdžių pasjansą, nepatiko toks signataro teiginys: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.“ (paryškinta mano – J.L.)

Gal būt Bičkausko pranešimu besipiktinančiai politikei kaip tik ir patinka toks didelių žaidėjų nurodymų vykdytojų vaidmuo? Jei pasiseka, nuopelnus galima prisiimti sau, jei nepasiseka – galima apkaltinti Briuselį… Rinkėjai vis tiek visos tiesos nesužinos ir balsuos už garsiausiai čiulbančius…

Tarp kitko, nenorintiems suprasti raginimo nebūti žaisliukais, E. Bičkauskas jį sukonkretino: „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“

Tik sąžiningai sau ir tautai atsakę į tuos klausimus, politikai galėtų jau faktų ir skaičių kalba svarstyti, kiek lėšų būtina skirti krašto gynybai. Bet kadangi tokie klausimai net nekeliami ir nesvarstomi, kas galėtų paneigti, jog ketinimas didinti išlaidas gynybai naudingas tik mūsų sesėms iš ES – ginklų ir amunicijos gamintojoms, iš kurių Lietuva pirktų dar daugiau jų produkcijos? Tarp kitko, ne visada – pirmo šviežumo… Apginti toji padėvėta technika mus vargu ar apgintų (ypač turint galvoj mūsų didžiosios ir pavojingiausios kaimynės ginklų ir kitos karinės technikos kiekį), bet pelną ginklų pardavėjams tikrai padidintume…

Šiandien jau įprasta nuopelnus dėl nepriklausomybės atgavimo prisiskirti sau, lietuviams, bei bičiuliams iš Vakarų, kurie visą „priklausomybės“ laiką garsiau ar tyliau smerkė SSSR dėl okupacijos. Bet faktai kalba ką kitką.

Prisiminkime: kai lietuviai pagaliau ryžosi ir mirtino pavojaus akivaizdoje paskelbė atkurią laisvą, nepriklausomą valstybę, kas ir kada tą mūsų ryžtą parėmė, palaikė bei pripažino naująją valstybę? Ilgus mėnesius -spengianti tyla, nežiūrint mažutėlių – Danijos ir Islandijos – pastangų tą tylą pralaužti… O pripažinimų choras suskambėjo tik po to, kai Baltijos šalių pastangomis skylinėjantį SSSR monolitą galutinai išsprogdino įvykiai Rusijoje…

Apie tai (netaktiškai?) savo kalboje prisiminė E. Bičkauskas, prisipažinęs, kad jam, vienam pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, labai skaudus buvo tas „didžiųjų tylėjimas“ viešojoje erdvėje bei atsargūs paaiškinimai privačiuose pokalbiuose, jog didžiosioms Vakarų galybėms Lietuvos sprendimas sukėlė didelį galvos skausmą. Mat, „ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“.

Tikriausiai būtent šita visais atžvilgiais aitri pamoka padiktavo E. Bičkauskui sprendimą pasidalinti su šiandienos politikais, visuomene savo patyrimu, įžvalgomis, patarimais, iš kurių, ko gero, labiausiai erzinantis buvo raginimas: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“.

Matyt, šitas raginimas TS-LKD partijos narę M.-M. įkvėpė politizuotai beletristikai, nes šiai partijai nesvetima tendencija tautai svarbius sprendimus priiminėti su tauta nesitariant. Ryškiausias to pavyzdys – gėdingai skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas 2004 m. lapkričio 11 d.

Už ratifikavimą anuomet pasisakė Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir opozicinės Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos atstovai, nors taip pat opozicijoje buvusi Liberalų ir centro frakcija ragino balsavimą atidėti, o kai jos raginimas nebuvo išgirstas, dauguma frakcijos, išskyrus du jos narius, balsavime nedalyvavo.

Tuo tarpu konservatoriai ne tik pasisakė už neatidėliotiną ratifikavimą, bet ir pareiškė, jog siūlymai rengti diskusijas visuomenėje „yra populistiški“, o visuomenę su ES Konstitucija galima supažindinti iki jos įsigaliojimo.

Tarsi visuomenė nesuvoktų, jog susipažinimas su Konstitucija (kaip ir su bet kokiu kitu tarptautiniu susitarimu ar konvencija) jau PO jos įsigaliojimo toks pat naudingas, kaip mirusiam – karšti kompresai.

Turint galvoje šitokį TS-LKD partijos supratimą apie viešumą ir demokratiją, nebestebina įtūžis, su kuriuo dar toli gražu nesustabarėjusi, net jauna vadintina konservatorė užsipuolė (politinio) žaidimo taisyklių nesilaikantį, į viešumą neviešintinas problemas keliantį prelegentą.

Neįmantru ir net nejuokinga prikabinti „Kremlio“ perpūstojo (Kremlys, kaip aiškina šito žodžio kūrėja M.-M., yra „ vėjas Rytys“, kuris „stipriai pučia į Bičkausko pilko ploščiaus skvernus ir šiandien“) etiketę žmogui, kuris vadovavo Lietuvos diplomatiniam korpusui pačiais sunkiausiais pirmaisiais atkurtos valstybės metais pačiame atsakingiausiame bare – Maskvoje, ir baigė savo tarnybą, pelnęs Nepaprastojo ir atsakingojo ambasadoriaus rangą.

Nei dirbant Maskvoje, nei dešimtmečius po to Bičkauskui nebuvo išsakyta priekaištų ar pastabų, kad būtų netinkamai atstovavęs ar gynęs Lietuvos interesus paties aršiausių mūsų nepriklausomybės priešininkų apsuptyje.

O šiandien – še tau! Jis „apdovanojamas“ visu rinkiniu šleivų epitetų, vertinimų. Pavyzdžiui: Kremlys „pučia tiek, kad supainioja jam [Bičkauskui] ne tik kojas, bet ir mintis“; „Ar tikrai verta kviesti šitas lakštingalas [į kompaniją Bičkauskui M.-M. prikabino ir Arvydą Juozaitį], žiemojančias rytuose, į Seimo tribūną?“

Kad tyčiojimasis negali būti derama oponavimo ar diskusijos išraiška, žino kiekvienas, kas yra krimtęs mokslininko duonos. Tačiau politikams šitas žinojimas, deja, nėra būdingas. Tai, aišku, apgailėtina, bet kaip vertinti tokį diskusijos būdą, kai, stingant argumentų, į pagalbą pasitelkiamas svetimų žodžių, frazių, minčių prikergimas kritikos objektui?

Niekur E. Bičkausko pranešime negirdėjau jam priskiriamo „kurstomo pykčio ir neapykantos kitiems“, neradau frazės „krašto gynybos pinigus atiduokim vaikų darželiams“, kurią cituoja M.-M., priskirdama ją Bičkauskui… O prisiyrus prie tokio M.M. apsakymo „perlo“ – kaltinimo, jog Bičkauskas „kartoja tą patį, ką galima išgirsti Kremlio švilpavimuose – Lietuva praradus suverenitetą, esam atidavę nepriklausomybę Vakarams, nieks mūsų negins, esam maži ir menkai ką pajėgūs ir pan“ – ko nė su žiburiu nerasi Bičkausko pranešime, – imi rūpintis, kokie vėjai švilpauja pačios M.-M. galvelėje, kad ji girdi tai, kas nepasakyta, mato tai, kas neparašyta.

Ta proga negaliu nepacituoti Valentino Sventicko, kuris polemizuodamas su Justino Marcinkevičiaus šmeižikais, klausė: „Ar šiandieniniai komentatoriai, nurodydami klaidingus faktus, dėl savo reikalų meluoja, ar paprasčiausiai neišmano? Spręskite patys“.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, spręskite patys, kokie vėjai perpūtė E. Bičkauską, kai jis iš Seimo tribūnos kalbėjo:

Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu, kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios.“

„Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.“

Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime“.

„Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

O bene paskutinio susitikimo su Romualdu Ozolu ligoninėj metu, ieškodami, kokį bendrą politinį teiginį sutartinai priimtų visi signatarai šiandien, jiedu atrinko šitą: „Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

2019.03.20; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Taip jau surėdytas žmogus, kad viską, kas vyksta aplinkui, dažniausiai vertina vien iš savo varpinės. Gerai, jei jis kalba tik savo parapijai. Bet jei tą savo ribotą matymą mėgina įteikti kitiems? O jei dar tų varpinių daug, ir vaizdai iš jų skirtingi? Kurį rinktis varpinės apačioj stovinčiam piliečiui?

Pastaruoju metu beveik visi straipsniai žiniasklaidoje apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos darbus – su  minuso ženklu, o vienas žodingas autorius visą prezidentės valdymo laikotarpį pavadino trumpai ir vaizdingai: „Politinės veidmainystės epocha“.

Priekaištai, bent jau jų dauguma, atrodo argumentuoti ir polemizuoti su jais galėtų nebent kas nors iš artimosios prezidentės aplinkos, kuriai aš nepriklausau. Tik krenta į akis, kad daugiausia kritikos nusipelnė prezidentės „vidaus politika“. Užsienio politika, išskyrus prezidentės pasisakymus apie grėsmes iš Rusijos pusės, praktiškai lieka už politologų, analitikų dėmesio ribų (juk nelaikysim analitika pasišaipymus dėl  prezidentės pomėgio į užsienį skraidyti lėktuvais, iš visų jėgų vengiant automobilių..). Tai sunkiai suprantama, nes būtent užsienio politika yra (bent turėtų būti) pagrindine prezidento pareigas vykdančiojo veiklos kryptimi.

Gal žurnalistų, politologų nuomone, ši D. Grybauskaitės veiklos kryptis  yra blankiausia, nes nesukelia emocijų audros visuomenėje? Gal būt… Tačiau, manyčiau, ji vis tiek nusipelno didesnio dėmesio, negu jai skiriama dabar.

Rašau šias eilutes trečiadienį, kovo 6 dieną, kai prezidentė D. Grybauskaitė susitiko su Suomijos premjeru Juha Sipilu. Bet koks paradoksas: žiniasklaida arba tyli, arba, kaip, pvz., Delfi.lt, remdamasis BNS, skelbia: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį (!!! – J.L.) padėkojo Suomijos premjerui…“

Tą pačią naujieną pakartojo ir trečiadienio „Lietuvos žinių“ portalas: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį padėkojo Suomijos premjerui Juha Sipilai už šios šalies paramą siekiant užtikrinti Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės saugumą“.

Pavarčiau kitus portalus – įvykusį dviejų valstybių aukščiausių asmenų susitikimą „pastebėjo“ dar www.lrt.lt, o kiti jį pražiūrėjo arba taip užslaptino, jog aš iki jo neprisikasiau.

Ir dar viena įdomybė: iš to, kas visgi buvo paskelbta, nebuvo galima suprasti, KUR tas susitikimas vyko, Lietuvoje, Suomijoje ar trečioje šalyje? Argi tai tokia nesvarbi smulkmena? O gal daugiau Lietuvoje, išskyrus prezidentūrą (ir mane ?), niekam nerūpi, kokius Lietuvai svarbius klausimus galėtų svarstyti ES pirmininkausianti Suomija? Keistas nerūpestingumas, sakyčiau….

Didesnio dėmesio, nei jam buvo skirta, nusipelnė ir nesenas D. Grybauskaitės vizitas į Lenkiją. Ir ne tik dėl jo metu svarstytų problemų, bet ir dėl to, kaip skirtingai Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaida akcentavo abiejų šalių prezidentų pokalbio turinį.

Lietuvos prezidentūros spaudos tarnybos pranešimas buvo itin lakoniškas. Suminėjo per dešimtmetį bendromis jėgomis su Lenkija pasiektus regiono kariniam ir energetiniam saugumui kertinius sprendimus.

Kaip kita pokalbio tema paminėti ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo stiprinimo klausimai, tarp jų – Astravo AE ir „Nord Strem 2“ keliama grėsmė visai Europai.

Paminėta ir tai, kad „Lenkija yra 3-a pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir 6-a didžiausia investuotoja“, kad „stiprėja žmogiškieji ryšiai. Pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių Lenkija taip pat yra didžiausiųjų trejete“.

Ir, pabaigai, neužmiršta pranešti, kad „Prezidentai apsikeitė aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Lenkijos vadovui įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Lietuvos Prezidentei skirtas Baltojo erelio ordinas“.

Viskas…

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Neturiu žinių, kokį pranešimą apie  dviejų prezidentų susitikimą paskelbė Lenkijos prezidento spaudos tarnyba, bet žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė  D.Grybauskaitės žodžiams dėl paramos Lenkijai: „Šiuo metu vyksta diskusijos tarp Europos Komisijos ir Lenkijos vyriausybės. Lietuvos pozicija bus labai aiški, mes nepalaikysime jokių prievartinių ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją. Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, panaudojant jėgą, o mes kviesime abi puses susitarti.“

Kita prezidentų pokalbio tema, kurią ypač aktyviai svarstė Lenkijos žurnalistai, apžvalgininkai, buvo, jų nuomone, artėjantis „susitaikymas“ su Lietuva: mat, abu prezidentai vienu balsu tvirtinę, jog pagrindinis nesantaikos židinys – lenkų teisės Lietuvoje – kaip ir užgesintas. Lietuvos vadovė netgi sakiusi (kaip teigia dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas ir užsienio naujienų redaktorius Jerzy Haszczynskis), kad lenkų reikalavimus įvykdyti (atkreipkite dėmesį į toną: Lietuvos lenkai, pasirodo, reikalauja, o Lietuvos valstybė jų reikalavimus vykdys!? – J.L.) nebus sunku.

Buvo priminti ir tie „reikalavimai“: lenkiškų pavardžių rašymas lenkiškai lietuviškuose dokumentuose, reikalavimai dėl lenkų moksleivių lenkiško švietimo (tai esą labai svarbu šios bendruomenės ateičiai) bei žemės grąžinimo.

Teisybės dėlei būtina paminėti, kad „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas pripažino tai, jog dėl santykių tarp dviejų valstybių atšalimo atsakomybė tenkanti Lenkijai. Jis priminė, jog prezidentas A. Duda į Lietuvą nuvyko tik kadencijai įpusėjus, kai tuo tarpu prezidentas Lechas Kaczynskis per dvejus su puse metų vadovavimo Vilniuje spėjęs apsilankyti 10 kartų: „Ilgai užtruko, kol prezidentas A.Duda pasiekė Lietuvos sostinę. Nuvyko ten kadencijai įpusėjus. Lietuvos vengimas, ypač atgijus nemaloniam Maskvos neoimperializmui mūsų regione, galėjo atrodyti keistai. Bet taip buvo dėl nusivylimo meile, dėl šoko, kad valdžia Vilniuje neįgyvendina pažadų lenkų tautinei mažumai“, – rašė Jerzy Haszczynskis. Neužmiršo jis paminėti ir to fakto, kad Lenkijos pusėje netgi buvo nuskambėję grasinimai, kad „diplomatijos vadovo kojos nebus Vilniuje, kol lietuviai neįvykdys reikalavimų“ (matyt, omenyje turėta metai, kai Lenkijos užsienio ministerijai vadovavo Radoslawas Sikorskis – J.L.).

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apžvalgininkas neužmiršo paminėti ir to fakto, jog dabar pozityvius signalus Varšuvai siunčia premjeras Saulius Skvernelis, kuris turįs galimybių tapti prezidentu, bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Įdomu, jog lenkų apžvalgininkas pastebėjo ir tai, kad kai kuriais lietuvių ir lenkų santykių klausimais premjero pozicija ne visai sutampa su Seimo daugumos pozicija, kuri esanti labiau nacionalistinė. Apie prezidentės poziciją šiuo klausimu – be komentarų. Gal ji lenkų žurnalistui taip ir liko neaiški?

Straipsnį apžvalgininkas baigė ne tokia optimistine gaida: „Esame jau arti galimybės peršokti barjerą, seniai negalėjome su tokiu optimizmu žiūrėti į Varšuvos ir Vilniaus santykių ateitį. Kad tik vėl nepasirodytų, jog geri sumanymai neranda daugumos palaikymo Lietuvos Seime, kur karaliauja nepartinė nacionalistų sąjunga“.

Lietuvos žiniasklaida irgi informavo apie prezidentų pokalbyje aptartus klausimus, vengdama detalesnių komentarų. O jie, beje, itin reikalingi.

Pasak www.15min.lt., bendroje spaudos konferencijoje Lenkijos prezidentas A.  Duda išsakė turįs vilties, „kad lenkų tautinių mažumų pavardes ir gatvių pavadinimus Lietuvoje bus leidžiama rašyti originalo kalba (?! – J.L.)“, ir kad lauks, kol Lietuvos Seimas priims reikiamus sprendimus.

Į tai mūsų prezidentė gana diplomatiškai atsakiusi, jog sprendimų tenka laukti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė. Tiesa, ji patikino, kad lenkų  mažumos problemos yra sprendžiamos. O pavardžių rašymo problemą D. Grybauskaitė diplomatiškai išplėtė nuo lenkų iki visų Lietuvoje gyvenančių piliečių: „Visi piliečiai yra lygiaverčiai, nepaisant to, ar jie lenkai, ar kitų tautybių atstovai“ – sakė ji.

Sakyčiau, tai puikus atsakymas, kuriuo vertėtų remtis ir būsimam prezidentės įpėdiniui.

Beje, prezidentė savo pozicijos nevyniojo į vatą ir prieš šešerius metus (ačiū tai priminusiam žurnalistui Česlovui Iškauskui): artėjant Kovo 11-ajai, į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis prezidentė atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“

Gal dėl to prezidentę gana aršiai puola liberaliai nusiteikę jaunieji Lietuvos politikai  ir žurnalistai, skubėdami nusipurtyti nuo savo madingų drapanų paskutines Lietuvos pievų žiedadulkes?

Jau nuo pat pirmo savo vizito į Lenkiją 2009-aisiais metais pirmai kadencijai prezidente išrinkta D.Grybauskaitė nesileido į derybas dėl švietimo, gatvių pavadinimų bei kitų lenkų bendruomenės reikalavimų, dėl tautinių mažumų teisių, dėl ko Lenkijos oficialieji asmenys ėmėsi aštrių pareiškimų, nediplomatinio spaudimo Lietuvai, ką, beje, galima vertinti kaip Lenkijos psichologinę agresiją. Ir nors Lietuvoje daug kam akį ir ausį rėžia nepakankamai lanksti ir diplomatiška prezidentės kalbėsena ar elgsena, būtent jai, o ne jos pirmtakams iki šiol geriausiai pavyko saugoti valstybės ir tautos orumą nuo kai kurių Lenkijos oficialių asmenų mėginimų diktuoti ir rikiuoti Lietuvos įstatymus bei perrašinėti mūsų istorijos faktus ir kalbos tradicijas.

Visa tai leidžia teigti, jog nepaisant visos tikros ar menamos arogancijos, nepagarbos kitiems Lietuvos aukštus postus užimantiems asmenims bei kitų jai priskiriamų bendravimo ydų, santykiuose su didžiosiomis, istoriškai Lietuvai priešiškomis kaimynėmis Rusija ir Lenkija, prezidentė elgėsi ir tebesielgia apdairiai, neišleisdama iš akių Lietuvos interesų, nemainydama jų į komplimentų blizgučius bei beverčius plastmasinius karoliukus, kuriuos laikas nuo laiko mums mėgina įbrukti Lenkija, reikalaudama ypatingų teisių jokių teisių į ypatingumą neturinčiai vienai iš Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių.

Šituo užsienio politikos aspektu prezidentė D. Grybauskaitė pastebimai skiriasi nuo savo pirmtakų, prezidentų Algirdo Brazausko bei Valdo Adamkaus, kurie, nepateisinamo dosnumo apimti, dalijo Lietuvos kaimynėms tai Lietuvos teritorijos gabaliuką (jūros šelfo dalį, kaip A. Brazauskas Latvijai), tai pažadus suteikti lenkų mažumai teisę tvarkytis Lietuvos valstybės įstatymuose bei nacionalinės kultūros baruose, kaip savo lenkiškame ūkelyje (taip pasielgė V. Adamkus, pažadėjęs Lietuvoje gyvenantiems lenkams tokių „malonių“, kokių jie neturi nė vienoje kitoje valstybėje, kur taip pat gyvena didesnė ar mažesnė lenkų bendruomenė).

Būtent prezidentas V. Adamkus, prie visos pagarbos jam, užkūrė tą smalos katilą, kuriame jau daugiau kaip dešimtmetis burbuliuoja ir niekaip neatvėsta lenkų radikalų pretenzijos Lietuvai. Ir, ko gero, tik jis, prisipažindamas, jog peržengė Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus, gali padėti tašką nepamatuotoms lenkų viltims diktuoti savo sąlygas ir reikalavimus.

Nors pastarojo prezidentės vizito Lenkijoje metu tiek Lenkijos vadovai, tiek žurnalistai stengėsi kalbėti diplomatiškiau, vien frazė apie pavardžių rašymą „originalo kalba“,  jei tai ne vertėjų riktas, liudija, kad ta pusė vis dar nenori pripažinti nei tarptautinės teisės, nei istorinės bei lingvistinės realybės ir teisingumo.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Beje, kad ir kaip tai nemalonu girdėti šiandien save lenkais vadinantiems aplenkėjusiems lietuvių palikuonims, daugelio Lietuvos lenkų pavardės yra lietuviškos kilmės, tad, norint rašyti „originalo“ kalba, reikėtų visus Kiszkiel, Wisztiel ir pan. rašyti Gaidelis, Vištelis ir t. t.

Galima būtų žengti toliau, ir „originalo kalba“ pradėti vietoj Giedrojc rašyti Giedraitis, ar vietoj Radziwill atstatyti originaliąją, lietuvišką pavardės formą Radvila ar Radžvilas.

Bet gal nepraraskim sveiko proto ir palikim kiekvienai valstybei teisę gyventi pagal jos įstatymus, tame tarpe – ir pagal Valstybinės kalbos įstatymą, nepančiojant jo nebūtinais „pataisymais“ ar „papildymais“.

O rinkdamiesi  D. Grybauskaitės įpėdinį Daukanto aikštėje, nusileiskime iš savo asmeninių varpinių ir nepatingėkime išsiaiškinti, ar sugebės santykiuose su Lenkija būsimasis prezidentas išlaikyti bet tame pačiame lygyje prezidentės D. Grybauskaitės aukštai iškeltą valstybinio orumo kartelę.

2019.03.08; 20:53

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Į prezidento rinkimų maratoną oficialiai įsijungus premjerui Sauliui Skverneliui, pastebimai atkuto žiniasklaida bei visuomenės nuotaikas tiriančios agentūros.

Nors agentūros mėgina kurti intrigą iš kandidatų reitingų svyravimų, pats premjeras ir jo svita dėmesį sutelkė išsiūbuoti sūpynėms, kuriose supasi dviese: premjeras ir prezidentė.

Nespėjo nurimti ratilai, kuriuos ne be paties premjero sąmoningų pastangų sukėlė jo vizitas į Izraelį,  tuoj įsiplieskė aplinkos ministro (ne)patvirtinimo drama, kurioje premjero vaidmuo nebe toks aiškus: ar ir čia jis intrigos autorius, o gal – prezidentės „nemeilės“ auka?

Izraelyje premjeras Saulius Skvernelis su oficialiu vizitu lankėsi vasario pirmąją savaitę. Kaip žiniasklaidai aiškino vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, vizitas vyko Izraelio premjero kvietimu ir buvo atsakomasis. Vadinasi, vizito programa buvo suorientuota taip, kad atitiktų pradinio vizito nubrėžtas gaires bei užbaigtų pradėtus svarstymus.

Ir premjeras, ir jo komanda įvertino šį vizitą labai teigiamai. Tačiau palestiniečiai yra kitos nuomonės, kurią jie išsakė oficialioje notoje. Palestina neigiamai įvertino tą faktą, kad Lietuvos premjeras, lankydamasis Izraelyje, pažeidė jau susiklosčiusią tarptautinę tradiciją ir neapsilankė Palestinoje.

Be to, kai kurie politikai ir politologai nevengė priekaištų ir pašaipų premjerui, kad šis vizito metu jis kalbėjo ne angliškai, o lietuviškai.

Taigi, negalima nematyti, kad premjeras savo laisva valia žengė tuos žingsnius, už kuriuos vienodai aistringai jį kritikuoja ir prezidentė D. Grybauskaitė, ir viešąją nuomonę atstovaujantys žiniasklaidos kanalai.

Bet ar tikrai visa visuomenė, kuri tuo pačiu yra ir ausis pastatęs elektoratas, nuoširdžiai piktinasi premjerui priskiriamais „nusidėjimais“?

Saulius Skvernelis apie vizitą Izraelyje: vizitas tikrai davė didelės naudos. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Esama nemažai žmonių, kurie pritaria premjero nuostatai lietuvių kalbą vartoti valstybiniame – tarptautiniame lygmenyje, o mūsų politikų, ministrų puikavimąsi savo anglų kalbos žiniomis lygina su nosį virš karvės uodegos iškėlusių piemenų puikavimusi visokiais svetimų kalbų žargonizmais.

Tiesa, galima abejoti, ar toks buvo ir premjero tikrasis sumanymas, bet šiaip ar taip, lingvistinio pobūdžio priekaištai praktiškai ne tik nepakenkė premjero reputacijai, bet ir pritraukė jam daugiau rinkėjų simpatijų.

Nėra vienareikšmiškos, premjerą smerkiančios nuomonės ir dėl neva netaktiško nedėmesingumo Palestinai ir palestiniečiams. Visi, jų tarpe – ir premjero oponentai, žino, jog tai, kas vadinama tradicija, nėra privaloma, ir valstybių vadovai laisvai renkasi vizito programą, derindami ją su pakvietusia šalimi. Taip pat ne paslaptis, kad Lietuva iki šiol neturi nuoseklios pozicijos, vertinant Izraelio ir Palestinos santykius. Tam įtakos turi tiek Lietuvos vidinės problemos, tiek ir pagrindinio Lietuvos partnerio, ES nenuoseklumas Izraelio ir Palestinos atžvilgiu.

Kaip žinome, ES vis dažniau (bet dar ne visada) linksta įsiklausyti į Palestinos balsą, ir tas „polinkis“ stiprėja proporcionaliai daugėjant ES valstybėse apsigyvenančių emigrantų iš islamą išpažįstančių šalių skaičiui.

Lietuvoje gi (kaip, beje, ir kitose Rytų Europos šalyse), kur musulmonų diaspora dar tebėra negausi, jautriau įsiklausoma į Izraelio poziciją, – ir dėl tragiškų Lietuvos žydų istorijos puslapių, ir dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija ar kitos Baltijos šalys labiau pasitiki JAV, kaip jų saugumo garantu, nei ES. Todėl galima spėti, jog nepaisant prezidentės ir kitų nulietuvėjusių „europiečių“ pastangų neigiamai nušviesti šį premjero „pasispardymą“ tarptautiniame hipodrome, rezultatas gali būti priešingas siekiamybei: prijaučiančių premjerui rinkėjų gali tik padaugėti.

Kurgi ne: toks ištikimas Lietuvos interesams, valstybės kultūrai (pagarba lietuvių kalbai) ir saugumui (mąsto kaip mūsų gynėja ir ištikima draugė JAV) atsidavęs, nesavanaudiškas lyderis!

Tad kuo daugiau tą lyderį pešioja prezidentė ir kiti oponentai, tuo palankiau į jį žvelgia jautrusis vyresniojo amžiaus elektoratas…

Tačiau kitas skandalas, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai įsivėlė premjeras, rutuliojasi toli gražu ne taip palankiai kandidato į prezidentus įvaizdžiui, kaip romanas su Izraeliu. Turiu galvoje nevykusį bandymą paskirti naują aplinkos ministrą.

Šioje situacijoje premjeras paslydo net ne ant vienos, o ant nesuskaičiuojamos daugybės banano žievių, ir tai leidžia įtarti premjerą sergant politine ir/ar etine trumparegyste.

Pirma: premjeras pernelyg giliai į širdį priėmė priekaištus dėl to, kad jo vyriausybėje nebeliko moterų, patikliai išklausė Gedimino Kirkilo rekomendacijas ir šmaukšt braukšt, lyg iliuzionistas triušį iš skrybėlės, iš ministerijų gelmių ištraukė ir pateikė prezidentei jauną, veržlią, žaviai besišypsančią moteriškos giminės būtybę – kandidatę į ministres.

Antra: stebina tai, vadovas vyriausybės, kuri žadėjo remtis išimtinai profesionalais, susigundė kandidate, kurios vienintelis nuopelnas, pasak ją rekomendavusio G. Kirkilo, tas, kad ji – ne profesionalė aplinkosaugos srityje. Ir tas jos neprofesionalumas badyte badė akis ir ausis jau spaudos konferencijoje, kurią veržlioji debiutantė surengė po priėmimo prezidentūroje. O prezidentė, kuri su kandidate kalbėjo ilgiau ir atidžiau, jos nepasirengimą numatytoms pareigoms, be abejo, įžiūrėjo dar aiškiau.

Trečia, ant dar vienos žievės slystelėjo visa trijulė vadukų: ne tik premjeras, bet ir G. Kirkilas, ir R. Karbauskis. Koją jiems pakišo tvirtas, iš komunistų valdymo laikų išsaugotomis tradicijomis grįstas įsitikinimas, kad po pokalbio su premjeru, kurio metu premjeras liaupsino kandidatę, prezidentė PRIVALĖJO aklai jų kandidatūrą patvirtinti.

Atrodo, trijulė, savo kategoriškumu primenanti Stalino laikų partines „trojkas“, nė girdėti nebuvo girdėjusi apie demokratinę, Konstitucijoje patvirtintą ministrų skyrimo procedūrą, kur visi etapai sudėlioti juodu ant balto, ir niekur nėra tokio „etapo“, kad premjeras, nubėgęs pas prezidentą/-ę, pakiša jam/jai tą kandidatą, dėl kurio susitarė „grupė draugų“, o prezidentė klusniai tą kandidatą patvirtina.

Deja…

Kad žalieji valstiečiai neskaito Konstitucijos ir su ja nesiskaito, net jei kas jiems ją ir primena, ėmė aiškėti nuo pirmųjų jų valdymo metų. Ne kartą apie tai buvo rašyta ir kalbėta žiniasklaidoje, bet nuo naujosios daugumos politikų visos tos kalbos – kaip nuo žąsies vanduo… Netgi priešingai, įkvepia naujiems mėginimas perrašinėti Konstituciją taip, kaip jiems patogiau, – ar būtų kalbama apie valstybinės kalbos teises ir reikalavimus, ar apie referendumų organizavimą, ar, pagaliau, apie trijų aukščiausių valdžios institucijų teisių ir funkcijų pa(si)dalijimus…

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šį kartą Konstitucijos ignoravimas apnuogino pačias silpnąsias Seimo valdančiosios daugumos puses, ir prezidentė čia niekuo dėta. Ji veikė taip, kaip Konstitucijoje apibrėžta, ir nieko daugiau.

O štai kuris dėl nepatvirtintos ministrės įsižeidęs politikas pasirodė didesnis politinis skurdukas, nesiimu lyginti. Palieku Rimvydai Valatkai, jis tai daro ir sąmojingiau, ir pikčiau. Tačiau minėti politikai pasirodė išties „žali“ t. y. nebrandūs: ir juokingai vaikiškai įsižeidęs, atsiprašymo iš prezidentės užsimanęs Ramūnas Karbauskis (o kas bus, jei neatsiprašys? Apskųs Briuseliui?), ir nė vieno protingo argumento, diskutuodamas su Rasa Juknevičiene, taip ir nesuradęs Gediminas Kirkilas…

Bet „mizerniausiai“ šitoje situacijoje pasireiškė premjeras, iš pradžių pagrasinęs nebeteikti kitos kandidatūros į aplinkos ministrus, kol nepasikeis Daukanto aikštės šeimininkas, o paskui sumąstęs išvis panaikinti aplinkos ministeriją, sujungus ją su energetikos ministerija. Kokiais sumetimais? Ar kad valstybei būtų geriau, ar kad prezidentei būtų blogiau?

Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas pasidalino su Elta spėjimu, kad „S. Skvernelis nėra toks neišmanantis, kad nesuprastų pasakęs nesąmonę, bet jis tai sako savo rinkėjams bei toliau erzina prezidentę ir tęsia kovą su ja“.

Tačiau aš nesu tikra, kad premjeras supranta pasakęs nesąmonę. Įtariu, kad jis išties kalba tai, ką pajėgia sugalvoti, ir tiki tuo, ką leptelėjęs. O kada prezidentūron susiruošęs premjeras šneka „į temą“, o kada – nesąmones, tesprendžia rinkėjai.

Tad sūpynių pusė, kurioje sėdi premjeras su pečius sveriančia tuščia aplinkos ministro kėde, regis, nusileido gerokai žemiau premjero prezidentinių ambicijų.

O tam, kad jos vėl kiltų į viršų, reikėtų bent jau vadovautis protingų žmonių patarimais. Jei premjero aplinkoje tokių nėra, ne pro šalį atsiversti klasikus. Pavyzdžiui, fiziką Albertą Einšteiną, kuris mokino: „Siek tapti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuriam svarbios yra vertybės“.

Ir netikėkite tais, kurie sako, kad visi fizikai – pragmatikai.

2019.02.11; 06:30

Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį  su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir kai kurie baltarusiai.

Agresyviai politizuotas yra  istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.

Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai, tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus „prichvatizuoti“.

Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.

O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.

Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.

Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių? Taigi…

Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.

Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų, įstaigų, užeigų pavadinimų…

Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų  globalistų).

Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.

Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“

Argumentų, kodėl turėtume savo oro uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl lyderystės  kovojančių paauglių: „Ar išdrįsi?“

Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!

Ar išdrįsime?

Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?

Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai suteikdami vardą, pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai reikia daryti?

Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi  Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?

Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame“!

Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…

Tačiau tas vardas ir tas vaizdas pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui, klajūnui, pasaulio piliečiui…

Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?

Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau estai „geriausio kultūros žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…

Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma“, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.

Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl „Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.

Bet juk traumuoti esame ne visi?

2019.01.30; 08:00

Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.

Šiandien, regis, kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…

Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui“, „mūsiškiui“ jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kultūra pirmiausia yra „tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir patikslino: „Labai dažnai kultūrą tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė. Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“

O jei galvose yra vien neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.

Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.

Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai – labai prasminga.

Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..

O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums belieka tik žiūrėti ir … tikėti.

Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kažkam nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.

Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.

Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.

Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.

Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.

Antrame kampe – švietimas: ten stovi M. Daujoto progimnazija.

Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas“.

Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų – daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.

Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir įtarinėjimų neapsunkintos širdies…

Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“.

Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena“, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…

Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose, šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.

O Balbieriškio bažnyčios statybą finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito krašto“.

Neišvažiuokit… Nes dar šviečia bažnyčios ir kryžiai…

2018.12.28; 17:00

Mokytojų streikas tęsiasi ketvirta savaitė… Valdžiai ėmė stigti ir kantrybės, ir sveikos nuovokos.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nusišneka ne tik atstatydintoji ministrė (esą, Lietuvoje mokytojų net 6 tūkstančiais per daug…), bet ir premjeras, ir jo patarėjas Skirmantas Malinauskas, valdžią ir streikuojančius mokytojus paskelbęs nesutaikomais priešais, tokiais, kaip Ukraina ir Rusija. Mat, ministerijoje nakvojantys mokytojai jam panašūs į Krymą okupavusia Rusiją.

Deja, panašūs nusišnekėjimai tėra purslai, tykštantys iš švietimo problemų jūros, kai į ją iš vyriausybinių aukštybių žlegtelėjo neprityrusių pilotų vairuojama atlyginimų reformos raketa… Yra ir kur kas rimtesnių problemų, apie kurias tiek aukštosiose (vyriausybinėse) sferose, tiek visuomenėje kalbėti retas tenori ar drįsta.

Dabar visos kalbos, protestai, diskusijos sukasi apie mokytojų atlyginimus, lyg juose slypėtų porą pastarųjų dešimtmečių vis prastėjančių Lietuvos švietimo rezultatų priežastis,  nelyginant rusų pasakų piktadario Nemirtingojo Koščejaus mirtis, kuri adatos pavidalu slypėjo anties kiaušinyje.

Išties, Lietuvos pedagogų atlyginimai mažiausi ES. Ir tai – nenuplaunama gėda visoms ligšiolinėms vyriausybėms. Bet ar tikrai pakėlus mokytojų atlyginimus tiek, kiek dabar reikalauja streikuojantys mokytojai, švietimo kokybė irgi atitinkamai pagerės?

Daug kam vaizduotę kaitina mokytojų atlyginimai Suomijoje ir netgi Estijoje. Bet ar teko girdėti kvalifikuotai aptariant Suomijos ir/ar Estijos švietimo prioritetus bei mokytojų ir mokinių santykius tose šalyse?

O vertėtų, nes paaiškėtų, jog vienas iš trijų svarbiausių švietimo prioritetų šiaurinėse mūsų kaimynėse, po kokybiškų žinių, yra patriotizmo, tautinės tapatybės ugdymas, nuo ko Lietuvos švietimas priverstinai nusisuko.

Kitas labai galingas Suomijos švietimo sistemos variklis, o kartu instrumentas yra mokytojo autoritetas, kurį palaiko ne tik aukštas atlyginimas, bet ir kitaip, nei Lietuvoje, sudėlioti teisių ir pareigų akcentai mokyklos bendruomenėse.

Toje šalyje moksleiviai, ir jų tėvai, ir pedagogai žino, kad į mokyklą vaikai ateina ne (tik) draugauti, žaisti, bet MOKYTIS. Pareiga mokyti ir mokytis ten yra aukščiau už nebrandžių vaikiškų protų egocentriškai suvokiamas teises.

Lietuvoje švietimo poreikius ir gaires jau kelintas dešimtmetis nustatinėja Laisvosios rinkos institutas bei įvairūs globalistai-neoliberalai, svajojantys apie nemąstančią, tik klusniai, bet, pageidautina, pakankamai profesionaliai darbdavių bei runkelių elito nurodymus vykdančią visuomenę.

Tik jiems, globalistams neoliberalams, o ne tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjams, galėjo ateiti į galvą mintis mokinių teises iškelti aukščiau pareigų. Net ir sovietų laikais iš santykių tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų nebuvo išguita abipusė pagarba bei pareigos.

Vyresnės kartos inteligentas, geriausių, dar prieškarinėje Lietuvoje suformuotų kultūrinių bei moralinių tradicijų tęsėjas muzikologas Rimantas Gučas tvirtina, jog negalima visų švietimo problemų suvesti į materialinius dalykus ir tęsia: „Mokyklą lankiau gana seniai. Gerai pamenu, kai suaugę apie mokytojus prie vaikų kalbėjo tik gerai. O vaikams mokytojas buvo be išlygų gerbiamas asmuo. Jau po poros-trejeto dešimtmečių tapo įprasta, kad vaikai apie mokytojus kalba, jog tai paskutiniai durniai, o tėvai klausosi, kartais net pritaria. Dabar neretai mokytojai tampa mokinių patyčių objektu. Mokinys gali grąsinti primušti mokytoją. O mokytojas net balso negali pakelti. Dažnai patirdami nepagarbą iš mokinių, mokytojai, kaip, beje, ir visi piliečiai, patiria nepagarbą ir iš patologiškai subiurokratėjusios valdininkijos“.

Gal jis klysta? Deja, pastarųjų mėnesių premjero atsiliepimai apie mokyklą ir  pedagogus bei eksministrės Jurgitos Petrauskienės arogantiškas elgesys su streikuojančiais mokytojais be išlygų patvirtina, jog R. Gučas teisus.

Streikuojantys mokytojai. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Juokinga, bet švietimo ministerijos biurokratų uoliai puoselėjamas veidmainiškas dėmesys mokinių teisėms ir laisvėms nedžiugina netgi pačių moksleivių (žinoma, tokių, kurie iš namų atsinešė  gebėjimą savarankiškai protauti).

Ką tik  rajono spaudoje skaičiau interviu su  moksleive, kuri turėjo galimybę palyginti rajoninės mokyklos atmosferą su specialiąja M.K.Čiurlionio menų mokykla: „…M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo mažai žaidžiančių su telefonais, buvo didesnė pagarba mokytojui, niekas nesikeikė, nesistumdė. Vaikai gerai elgėsi ir ne vien todėl, kad tai – aukšto lygio menų mokykla, bet todėl, kad jie iš gerų šeimų. Ir tikrai nepatvirtina pasakymo, kad jeigu vaikas iš turtingos šeimos, jis bus geras. Ne, visi vaikai buvo mandagūs, ramūs ir nebuvo skirstomi į lygius: kuris „geras“, o kuris – „blogas“…“

O juk tokių pastebėjimų – ne keli, ir net ne dešimtys, o eina bangomis per visą Lietuvą. Todėl vargu ar net kelis kart padidintas atlyginimas padės kilstelėti švietimo lygį į padorias aukštumas, jei mokytojams nebus grąžinta teisė su visu būtinu griežtumu priminti mokiniams jų pareigas ir pareikalauti iš jų bei tėvų, kad mokinys mokytųsi ir laikytųsi mokyklos bendruomenėje priimtų elgesio, bendravimo taisyklių.

Be jokios abejonės, pagarbos nusipelnė tie moksleivių tėvai, kurie, suprasdami permainų būtinybę apverktinoje nūdienėje švietimo sistemoje, parėmė mokytojų streiką, pritarė jų reikalavimams siekti teisingesnio ir skaidresnio  jų darbo apmokėjimo. Tačiau būtų dar geriau, kad, pasakę „A“, pasakytų ir „B“. Kad susimąstytų, ar įmanoma laukti ir tikėtis gerų mokymosi rezultatų klasėje, kur šalia eilinių, vadinamųjų „normalių“ mokinių  sėdi vaikai, kurie arba dėl iš aplinkos atsinešto auklėjimo trūkumų, arba dėl prigimtinių elgesio ir aplinkos suvokimo sutrikimų nepajėgia lygiomis sąlygomis kartu su klasės kolektyvu įsijungti į pamoką, nepajėgia susikaupti, išlaikyti dėmesio ar tiesiog nesuvokia tų dalykų, kurie privalomi jų amžiaus vaikams. Vieni nepajėgia, o kiti piktybiškai nenori.

Pagal dabartinę veidmainišką švietimo koncepciją ir, gal būt, tokių „ypatingų“ vaikų tėvams reikalaujant, jų vaikus nurodoma integruoti į bendraamžių kolektyvą, nors jų lygis ir individualios ypatybės aiškiai neatitinka standartinės mokyklos tikslų ir uždavinių. Tačiau niekam nė motais, kad tokie vaikai trikdo ir žlugdo visą mokymosi procesą. Juk mokytojai trečdalį ar daugiau pamokos laiko priversti skirti specialius poreikius turinčių mokinių elgesio „išlyginimui“, one darbui su visa klase. Likusieji moksleiviai yra išblaškomi, jie priversti dalyvauti spektaklyje „Išdykėlio sutramdymas“, o jautresni, mažiau atsparūs aplinkos poveikiui, patys pagauna blogą pavyzdį ir ima elgtis taip, kaip nesielgtų, jei klasėje nebūtų vienos ar kelių „šašuotų avių“ (atleiskite, tai ne diagnozė, o stilistinė figūra…).

Taip iš pirmo žvilgsnio kilnus tikslas „socializuoti“, „toleruoti“, „integruoti“ atveda į švietimo duobę, kai dėl kelių vaikų klasėje pedagogai, neparuošti darbui su tokiais neadekvačiais vaikais, yra priversti primityvinti užduotis, nuleidinėti reikalavimų kartelę bei užmerkti akis į elementarių elgesio taisyklių nepaisymą. Klasės kolektyvas išbalansuojamas, mokymo lygis krinta… Ir krinta jau ne vieneri ir net ne dešimt metų, o švietimo vairininkai tebekuria naujas metodikas, pritaikytas standartinių gebėjimų vaikams… Užburtas ydingas ratas, kurį būtų labai lengva sutraukyti, jei būtų norima pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kurią įsivaizduoja biurokratai Vilniuje.

Kodėl aš vadinu dabartinę švietimo koncepciją, orientuotą neva į vaikų teises, veidmainiška? Priežasčių – ne viena, bet pradžiai pakaktų bent šios.

Vaiko teisių apsaugos įstatyme yra aptariamos įvairios grėsmės vaiko saugumui bei įtvirtinama „grėsmės vaikui lygių kriterijų ir nustatymo tvarka“. Tarp vienuolikos nurodytų grėsmių yra ir tokia: „Vaikas su negalia“. Įstatyme pateiktas ir paaiškinimas, kodėl vienas vaikas su negalia sukelia grėsmę kitiems: mama dažnai slaugo sergantį, su negalia vaiką ir tai gali sukelti neigiamą poveikį kitiems vaikams.

Pakartoju nesupratusiems: vaikas su negalia (nenurodyta, kokia negalia, fizine ar psichine) gali kelti grėsmę kitiems vaikams, nes mama slaugydama sergantįjį, nebeskiria pakankamo dėmesio sveikiesiems vaikams, ir tai jiems gali padaryti neigiamą poveikį. O tai, savo ruožtu, jau duoda pagrindo valstybei iš mamos, iš šeimos atimti sveikuosius vaikus.

O kaip yra klasėje? Juk pedagogas, dirbantis su klase, kurioje yra pora ar, neduok Dieve, daugiau vaikų su elgesio ir /arpsichikos sutrikimais, išties nebegali skirti deramo dėmesio kitiems vaikams. Be to, pritaikant mokomųjų dalykų programas vaikams su elgesio ar intelekto nuokrypiais, tuo pačiu yra nuvertinami sveikosios, standartinės daugumos vaikų poreikiai, nebeugdomi jų gebėjimai. Ir tai neišvengiamai veda prie bendro švietimo lygio primityvinimo ir smukimo. Bet šitos „grėsmės“ nemato, neįvertina nei vaikų teisių gynėjai, nei švietimo reformatoriai. Kas tai, jei ne veidmainystė, ne dvigubi standartai?

Pagaliau, ne veltui, matyt, tokių išskirtinai „ypatingų“ vaikų nematome  privačiose mokyklose, konfesinėse, specializuotose gimnazijose, kurios, iš(si)keldamos pedagogams aukštą reikalavimų ir norimų rezultatų kartelę, atsirenka tik tuos vaikus, kurie turi gebėjimų norimiems rezultatams pasiekti.

Kita vertus, nieko gero priverstinė „integracija“ neduoda ir vaikams, turintiems elgesio, psichikos problemų, nes jų asmenybės ugdymui svarbiau už abejotinos kokybės „bendravimą“ su sveikais bendraamžiais yra specialių pedagogų, psichologų, o neretai ir medikų pagalba bei dėmesys.

Streikuojantys mokytojai: situacija peržengia nesiskaitymo su vienos profesijos žmonėmis ribas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pabaigai – anoniminio tėčio pasvarstymai apie mokytojų streiką ir tikrąsias jo priežastis: „Supratau, kad streikuoti mane priverstų kažkas nematerialaus ir asmeniško, kažkas tokio, kas kardinaliai kirstųsi su mano pamatinėmis žmogiškumo vertybėmis, kažkas neapčiuopiamo ir nepamatuojamo kylančio iš vidaus – tai ką aš visu savo vidumi suvokčiau kaip NETEISYBĘ, ORUMO pažeminimą, NEŽMONIŠKĄ ELGESĮ. Persukau galvoje savo sukauptas žinias, patirtį ir suvokimą apie mokytojus ir jų padėtį visuomenėje, kaip aš, kaip kiti tėvai bendrauja su mokytojais, visus supermamyčių/tėvelių išsidirbinėjimus per tėvų susirinkimus, auklėjimus, kaip mokyti, valdžios (premjero, ministrės ir pan.) priekaištus dėl ilgų atostogų, reikalavimo rezultatų dabar, o algas didinsime rytoj, vaikų teisių išaukštinimą ir t. t. ir pan. Ir priėjau prie karčios išvados, kad „MOKYTOJAS LIETUVOJE YRA NEGERBIAMAS VALDŽIOS IR TAI YRA ŠIMTERIOPAI DIDESNĖ PROBLEMA, NEI JIEMS MOKAMAS ATLYGINIMAS”.: / https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/teti-nustebino-automobilyje-uzduotas-dukters-klausimas/

Taigi, lygiava, kaip žinia, nėra lygybės sinonimas, o teises turi ne tik vaikai su specifiniais poreikiais, bet ir paprasti vaikai bei jų atsakingai į savo pareigas žiūrintys tėvai ir pedagogai, kurių, laimei, dar tebėra dauguma. Ir toji dauguma turi teisę į normalią mokyklą, į mokymą(si) normalioje klasėje, su vienu mokymo lygiu, be jokių ten „A“ ar „B“ ir specialiųjų lygių, su vienodais reikalavimais visiems toje mokykloje, toje klasėje besimokantiems moksleiviams. O tie vaikai, kuriems tokie reikalavimai per sunkūs, neįveikiami ar nepriimtini, turi teisę mokytis kitose, specialiai jiems, jų gebėjimams, galimybėms pritaikytose mokyklose ar klasėse. Tik tuomet ne tik premjeras, bet ir visa visuomenė gali laukti ir tikėtis geresnių, kokybiškesnių mūsų vaikų mokymo ir ugdymo rezultatų.

2018.12.08; 18:10

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras“. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00