Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.

Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus

Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur  ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai. 

Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…

Lukiškių aikštė. Ar ji turi būti būtent taip sutvarkyta, kaip piešiama šiuose stenduose? Slaptai.lt nuotr.

Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams  reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.

Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“

Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“

Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.

Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.

Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų  kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…

Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus“, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų“ išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.

Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl  daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais,  savo saviraiškos produktais.

Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš“ neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…

Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“

Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.

LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė“.

Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.

Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.

Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…

Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.

Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.

Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius  A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?

Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui  dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.

Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai“, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.

Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…

Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.

Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.

Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.     

Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.

Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…

Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties  kalvos?

2019.10.08; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ką tik per TV3 eteryje nuskambėjusį Vladimiro Laučiaus interviu su prezidentu Gitanu Nausėda prezidentas atkreipė dėmesį į apverktiną mūsų teisėsaugos būklę: „Patys pirmieji mėnesiai parodė, kad teismų sistemoje mes turime labai stipriai apsišluoti. Tas apsišlavimas nėra toks jau paprastas, kadangi pati teismų sistema pastaraisiais dešimtmečiais yra tapusi savotiškai uždara, pati save reguliuojanti. Kuomet iš išorės bandai daryti teismų sistemai įtaką, matosi gynybiniai refleksai. Tai parodė ir į korupcijos pinkles patekusių teisėjų byla, ir mūsų mėginimai apvalyti nuo nesąžiningų teisėjų. Mes pasiekėme tikrai nemažą rezultatą, bet ateityje norime pasiekti dar daugiau“.

Dėl mūsų teisėsaugos netobulumo, nesugebėjimo išryškinti ir nubausti korupcionierius prieš porą dienų skundėsi ir LR Seimo narys Vytautas Bakas. Portalui www.lrt.lt aiškindamas savo pasitraukimą iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posto, jis pasidalijo įžvalga: „Jei prieš 10 metų teisėsauga būtų efektyviai veikusi, dalis dabartinės koalicijos lyderių būtų teisiami“

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

Prisimindamas savo darbą kartu su „valstiečiais“, politikas atviravo: „(…) Mes ėjome su siekiu pirma grąžinti pasitikėjimą pačia politika, grąžinti sprendimų priėmimą į Seimą, sustiprinti jį, kaip galios centrą parlamentinėje valstybėje. Tai kaip mes galime tai padaryti, jeigu svarbiausiuose postuose sėdi teisiamų partijų pirmininkai arba lyderiai, kurie kūrė, ko gero, didžiausias iki šiol politinės korupcijos schemas: aš kalbu apie LEO LT, santykius su „MG Baltic“ savininkais. Mes praktiškai patys grąžiname tuos politikus į politinę areną ir tai yra visiškai nepriimtina. Tai buvo tai, kas būtų jau tiesiog neteisinga ar nesąžininga prieš tuos pačius žmones, todėl aš pasakiau, kad trauksiuosi“.

Deja, mūsų teisėsauga, teisėjai stringa ne tik korupcijos pinklėse, bet lyg kokios paikos muselės susipainioja ir nekompetentingų ar politiškai angažuotų “tyrėjų“ numegztuose istorijos tinkluose.

…Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. paskelbė, kad Lietuvos teismai neteisingai, nepagrįstai nuteisė buvusį saugumietį Vytautą Vasiliauską dėl genocido prieš partizanus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai galėjo įvykti dėl Lietuvos tyrėjų kompetencijos stygiaus ir teisėjų nepakankamai argumentuotai (pritrūko „sofistinės kazuistikos“ gebėjimų) suformuluoto sprendimo.

Šitą nutartį komentavęs LR Seimo narys profesorius Vytautas Landsbergis sakė: „Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė neleistiną politinį pralaimėjimą, EŽTT dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. /…/ Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ne viešpats Dievas. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai“, – ragino profesorius.

Ir tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kai teismai sujaukė nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą. Tie, kurie skelbė, jog „Lietuva bus be lietuvių“, toje Lietuvoje, kuri vis dar tebėra su lietuviais, arba patys, arba jų advokatai rado kelių, būdų ginčyti, skelbti savo nekaltumą, pasinaudodami sofistiniais išvedžiojimais: „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“!

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Anuomet, po Strasbūro teismo sprendimo dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. apkaltinamąjį nuosprendį V. Vasiliauskui panaikino.

Ir EŽTT, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas buvo pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes anuomet nebuvo kalbama.

Tuo tarpu diskusija tęsėsi. Kai kurie ekspertai teigė, kad genocidu turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka, esą, netinkanti. O jų oponentų nuomone, okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas visiškai prilygsta genocidui.

Ir štai pagaliau – juridinė ir moralinė pergalė: praėjusią rugsėjo savaitę Strasbūro teismas kovą prieš Lietuvos partizanus pripažino genocidu!

EŽTT atmetė prašymą peržiūrėti Lietuvos teismų paskelbtą sprendimą, kuriuo sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus buvo pripažintos genocidu. Penkių teisėjų kolegija nusprendė, kad šis sprendimas turi įsigalioti, o pagrindo perduoti jį Didžiajai kolegijai nėra.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Peržiūrėti sprendimą buvo pateikęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje kartu su Nachmanu Dušanskiu ir dar keliais kitais kagėbistais-sadistais dalyvavusio Stanislovo Drėlingo gynėjas Kęstutis Rakauskas.

Pagaliau Lietuvos teismai (ar bent keli teisėjai) išmoko anksčiau neišmoktas istorijos pamokas ir sugebėjo suformuluoti „raštingą“ nutartį. Todėl dabar jau ir Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

Tikra likimo dovana, jog šitą dar naujumo karščiu tebealsuojančią žinią išgirdau iš partizanų vado dukters Auksutės Ramanauskaitės – Skokauskienės lūpų Kretingos viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje, kur  ponia Auksutė pristatė fotografijų albumą, skirtą tėvui, bei Danguolės Bunikienės filmą „Nužudytas, bet nenugalėtas“.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Negalima buvo atsistebėti stiprybe šios moters, kai ji taip išoriškai ramiai, santūriai jau keliasdešimtąjį  (kelisšimtąjį?) kartą dalijasi širdį draskančiais prisiminimais apie savo tėvų ir savo pačios gyvenimą, kurie kelia šiurpą tik vieną kartą juos išklausius… Apie kankinimus, kuriuos teko iškęsti jos tėvui… Apie sunkią našlės, kalinės, tremtinės dalią, ištikusią jos mamą. Apie artimuosius, apie močiutę, kuriai metų metus teko slapstytis nuo budrios valdžios ir dar budresnės išdaviko akies, saugant mažąją anūkę…

Atsikvėpti po gerklę gniaužiančių jaudulio spazmų padėjo, turbūt, dėkingumas tiems žmonėms, tiems paprastiems lietuviams, kurie, galėdami nusisukti nuo našlaitės, apsimesti, jog „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, nenusisuko, kurie, galėdami išduoti, neišdavė…

Bet nebuvo nieko, kas būtų galėję išvaduoti iš kankinančio gėdos jausmo, kai teko  klausytis, kiek daug kartų, kiek beviltiškai ilgų metų dukrai teko belstis į įvairiausias ATKURTOS, NEPRIKLAUSOMOS valstybės institucijas, kad jos rūpintųsi surasti palaikus žmogaus, kurio auka didele dalimi nulėmė tai, kad šiandien galima vadintis ir laisva, ir nepriklausoma valstybe!

Įstatymas ir teisingumas

Tik nebesutramdomų emocijų pertekliumi galiu pateisinti savo aitrų klausimą partizanų vado dukrai, kodėl ji nesikreipė į mūsų teisėsaugą, kai jau suradus tėvelio palaikus, vėl buvo pradėta jį šmeižti.

Ponia Auksutė keletą labai išraiškingų sekundžių patylėjo (ir tai buvo tiesioginis atsakymas į klausimą), o paskui vėl savo įprasta santūria, ramia maniera papasakojo, kokius penkerių metų trukmės kryžiaus kelius per Lietuvos ir ES teismus teko nueiti jai ir jos advokatams, kitiems teisininkams, kol pagaliau aukščiausia Europos Sąjungos žmogaus teises ginanti institucija paskelbė galutinį verdiktą: sovietų represinių struktūrų vykdytas smurtas prieš Lietuvos žmones, prieš kovotojus už laisvę – genocidas!

Atrodo, kad ne tik susitikimo dalyviai Kretingoje, bet ir kiti Lietuvos žmonės iki šiol nesusivokė, kokią reikšmingą, kokią likiminę valstybei ir visuomenei žinią pasiuntė Strasbūro teismas: lietuvių tauta turi teisę į savo valstybę, turi teisę ją ginti ir gintis priemonėmis, adekvačiomis toms, kuriomis ji buvo naikinama!

Nenoriu piktdžiugauti dėl to, kad teisė gyventi ir gintis dabar suteikta ne vien „Dievo išrinktajai“ tautai. Jos netektys kraujuoja tuo pačiu raudonu krauju, kaip ir mūsų… Tik noriu tikėti, kad dabar Lietuvos teisėsauga, turėdama oficialų teisinį pagrindą, pagaliau išdrįs vykdyti teisingumą, vykdyti savo pareigą ne vien pagal Briuselio liberalų ar Maskvos revanšistų nurodymus.

Teisingumo deivė

Ir dar, ko labai norėtųsi: kad išmoktume sekti geriausiais kitų žmonių, kitų tautų pavyzdžiais. Kad, pavyzdžiui, kaip žydų tauta, išmoktume būti dėkingi tiems žmonėms, kurių jautrumo, sąžiningumo, pasiaukojimo dėka mes esame dar gyvi kaip tauta (nors ir labai susitraukę), kaip laisvų žmonių valstybė. Ir kad kuo greičiau šitą pamoką išmoktų Vilniaus meras Šimašius, kol nepavertė Lietuvos sostinės teisinio  ir moralinio nihilizmo sostine.

Jei tikrai siekiame ne keršto, o teisingumo, pirmiausia išmokime viešai pasakyti „Ačiū“ tiems, kurių dėka per visus amžius neblėsta teisingumo vilties žiburėlis!

2019.09.18; 07:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rinkimų maratonas baigėsi. Prezidentas išrinktas. Europarlamentarų vienuolikė irgi beveik sukomplektuota, tik valstiečių ekipažas keičia arklius. Pergudravo patys save… bet tai nesustabdys nei valstiečių vežėčių, nei ES traukinio.

Komentatoriai tariamąją nuosaką keičia į būsimąjį laiką, be „jeigu“. Lieka: „bus“ arba „nebus“? Bet kažkas būtinai „bus“…

Vienas fb bičiulis pakomentavo: „Knygeles skaitantis, nekategoriško proto ir aristokratiškos laikysenos žmogus gali būti geras prezidentas. Tegul išrinktajam sekasi!“

Gerai būtų, kad sektųsi dar ir mums, rinkėjams. Juk iki šiol rinkėjas vis atsidurdavo beuodegio vilko pozicijoje: išrinktiesiems džiaugiantis, beuodegiui tekdavo savo nušiurusi, apdaužytu kailiu apmokėti jų linksmybes. Įdomu, kas pasikeis dabar, išrinktajam prezidentui tvirtai pažadėjus pokyčius?

Jau nuskambėjęs G. Nausėdos perspėjimas, kad nederėtų kištis į Centrinio banko veiklą, regis, didesniais pokyčiais nekvepia. Gal net atvirkščiai?

Kita vertus, jo išsakytas ketinimas padėti siekti didesnio savarankiškumo savivaldybėms, dėmesys regionų problemoms suteikia vilties jos netekusiai provincijai. Gal naujojo prezidento palaiminta vyriausybė atsisakys ydingos praktikos deleguoti savivaldybėms naujas, papildamas funkcijas jų nefinansuojant?

Beje, o nuo ko priklauso prezidento sėkmė?

Daug nuo ko: ir nuo asmeninių išrinktojo savybių, ir nuo visos artimesnės ir tolimesnės aplinkos. Artimesnė aplinka: giminės, patarėjai, padėjėjai, apsaugininkai ir kt. O tolimesnė aplinka – tai visi mes, vadinami visuomene.

Tai mus, visuomenę, turėjo galvoje Tautos poetas Justinas Marcinkevičius, parašęs pranašiškus žodžius – klausimus tam, kurį rinkėjai ir lemtis kažkuriam laikui iškėlė aukščiau visų, patikėdami savo likimą, valstybės ateitį: „Ar netamsu kalbėti?/ Ar tau neskauda būti?/ Ar tau žiūrėt nešalta?“

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokius klausimus norėjosi užduoti Gitanui Nausėdai vėlyvą rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, jog rinkėjai atvėrė jam kelią į Daukanto rūmus, o išrinktasis prezidentas nuėjo tuo keliu per naktinį Vilnių, apšviestą dirbtinių šviesų. Ėjo pėsčias, apsuptas būrio žmonių, tarp kurių, ko gero, ne tik ištikimi jo pagalbininkai, vienminčiai, bet ir pataikūnai, o gal ir būsimieji išdavikai. Nes juk toks likimas, tokia karma visų į aukščiausius postus iškeltų asmenybių: po pergalės euforijos – skausmas, patyrus nuomonių išsiskyrimą ar net vieno ar kito artimosios aplinkos žmogaus išdavystę…

Šitai jau patyrė visi buvę Lietuvos prezidentai. Ar aplenks tokia „karma“ naująjį prezidentą? Atsakymas skęsta ūkuose…

Užtat labai ryškiai matomos prielaidos, jog naujajam prezidentui bus labai nelengva priiminėti tokius sprendimus, kurie būtų priimtini bent jau visiems tiems 60 su viršum procentų rinkėjų, kurie atidavė savo simpatijas ir balsus jam. O ką kalbėti apie tuos, kurie balsavo už kitą kandidatą ar kurie visai neatėjo į rinkimus!

Nėra pagrindo abejoti G. Nausėdos nuoširdumu, ketinant tapti lyderiu, vienijančiu visuomenę, bet ar tokia misija įmanoma valstybėje, kurios visuomenė, viena vertus, perskelta gilios turtinės nelygybės bedugnės, o kita vertus, baigia susipriešinti jaunoji karta su senimu.

Politiniai apžvalgininkai rūpinasi, į ką atsirems prezidentas, neturėdamas vienos aiškios politinės jį remiančios jėgos, bet ar kas nors šiandien galėtų nurodyti partiją, kuri turėtų aiškią programą ir jos nuosekliai laikytųsi, kuri išpažintų ne konjunktūrines, o tikrąsias, humanistines-krikščioniškas vertybes ir neišsižadėtų jų, pakvipus sierai iš Briuselio?

Gitanas Nausėda. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Visi žinome, kad vidaus politika, ekonomika, finansai – ne „karališkas“ reikalas, ne prezidento veiklos barai.  Bet ar pavyks prezidentui oriai ir  tvirtai atstovauti mūsų valstybės interesus užsienyje, jei tirpte tirpsta pati valstybė, prarasdama valstybėje gyvenančius, dirbančius piliečius? Kieno interesus atstovaus prezidentas, jei praktiškai visų partijų sudėtinių pastangų dėka vėliau ar anksčiau, norėdami surasti balsavimo teisę turinčius piliečius, blaškysimės po užsienius, nes Lietuvoje begyvens imigrantai be pilietybės bei garbūs senoliai su invalidais?

Sakysite, dar yra jaunimas? Taip, dar yra… Ypač daug pasimatė tokio jaunimo, kurį žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis taikliai pavadino „konservatorių jaunoji „Gabrieliaus šaukimo“ partinė nomenklatūra, godi pergalių ir postų“, ir kuris entuziastingai rėmė Ingridą Šimonytę. O tai tolygu vinims į nenuglobalėjusios, lietuviškosios Lietuvos karstą…

Nedrįsčiau teigti, kad kandidatė specialiai apmokė juos agresyvaus tono, vulgarių išsireiškimų, tyčiojimosi iš oponentų, niekinimo viso to, kas susiję su tautine kultūra, bet būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo konservatorių iškeltosios kandidatės jaunieji fanai.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad liberalioji, liežuvio nesuvaldanti žiniasklaida, masinė „kultūra“, trykštanti iš TV ekranų, patyčios, kurioms toną duoda žinomiausi politikai, įtikino jaunus žmones, kad daryti karjerą, net dalyvauti valstybės valdyme galima be žinių, be fundamentalaus išsilavinimo, vien garsiai rėkiant apie savo norus: „Aš noriu! Aš galiu!“

Deja, neklysta apžvalgininkė Regina Statkuvienė, pastebėjusi, jog „mūsų visuomenė tampa neraštinga. Ir bukinimas prasideda jau mokyklose“. Todėl dauguma jaunuolių, išskyrus nebent tuos, kurie buriasi į krikščioniškąsias organizacijas ar į „Pro Patria“, nesuvokia, kad su tokiu šūkiu („Aš noriu…“) galima užburti nebent sekso ištroškusius bendraamžius, bet ne įkvėpti rimtesniems darbams nusiteikusius piliečius.

Nedaug „sėkmingai“ atbukintų jaunų žmonių šiandien įsiklauso į atsidūsėjimą „Kad jaunystė žinotų, kad senatvė galėtų!“. Net jei ir išgirsta, nesusimąsto, kad tai ir apie juos, jaunuosius, ir apie kitus, senesnius, nes užaugo šventai įsitikinę, kad tokios demokratijos vertybės, kaip laisvė ir teisės, skirtos tik jauniems, tolerancija – tik dėl jų, o vyresnei gi kartai, jų stilistiškai netašyta nuomone, vieta socialiniame sąvartyne.

Norėti ir galvoti, kad „galiu“ nėra blogai, jei norai ir ketinimai pagrindžiami kita nuostata: “Aš žinau, aš moku!” 

Tačiau žinios, patirtis, mokėjimas/gebėjimai siekti ir pasiekti rezultatą įgyjami tik su amžiumi, su metais studijų, metodiško, kruopštaus darbo ir praktikos. Tai gamtos dėsnis, kurio jokie mičiurinai negali nei patobulinti „lydekai paliepus, jaunystei panorėjus“, nei, tuo labiau, panaikinti. Todėl mantra „Aš noriu, aš galiu“ tinka nebent saviįtaigai prieš šokant nuogu užpakaliu į dilgynes, bet politikoje, kur be noro svarbu dar ir žinios, ir išmanymas, ir praktiniai įgūdžiai, vėliau ar anksčiau gresia pralaimėjimas.

Kaip seksis naujajam prezidentui suvienyti tas viena nuo kitos sparčiai tolstančias visuomenės grupes?

Plakatas skelbia – už Tautą ir Žmogų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas Šv. Rašto komentaras skamba lyg perspėjimas politikos naujokui: „Lengva man savo nežinojime sukritikuoti artimą, kuris susikuria asmeninės savo garbės imperiją, bet juk ir pats jaučiu nuolatinį gundymą susikurti nedidukę karalystę ten, kur esu“.

Lietuvos bažnyčiose kasdien meldžiamasi ne tik už Popiežių ir kunigus, ne tik už nelaimingus ir paliegusius, bet ir už valstybės vadovus, kad Viešpats teiktų jiems išminties. Ir tai teikia vilties, kad naujajam prezidentui bus netamsu kalbėti, žiūrėt nešalta. O mums – neskaudės būti…

2019.05.30; 08:22

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Juokiamės, šaipomės iš politikų ar prasivogusių verslininkų, kada jie teisinasi esą nekalti, o kalta aplinka, bet dabar pati įsitikinau, kad aplinka išties labai stipriai veikia ir mąstymą, ir, kaip to pasekmė – elgesį.

Skaitydama ar klausydamasi optimistinių raliavimų, kad mes, lietuviai, niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, aš, lindėdama savo nejaukiai tuštėjančioje provincijoje, nuoširdžiai piktinausi: jokios renovuotos mokyklos, jokie mašinų prikimšti kiemai negalėjo man kompensuoti tos beviltiškos nykumos, kurią kėlė vis didėjantis iš Lietuvos bėgančių lietuvių skaičius. Juk negali būti, kad lietuviai iš Lietuvos bėga nebepakęsdami gyvenimo „gerumo‘?

Bet pirmojo prezidentinių rinkimų turo rezultatai kalba patys už save: iš viso būrio kandidatų su pačiomis įvairiausiomis programomis, tarp kurių nestigo ir tokių, kuriose buvo žadama sumažinti ekonominę atskirtį, didinti pensijas ir kitaip penėti vargstančius ir alkstančius, didesnė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė kitiems. Tiems, kurie atvirai atstovauja rinkėjams, kuriems valstybės praktiškai (išskyrus nebent saugumą) net nereikia, nes viską – nuo išsilavinimo vaikams iki kokybiškų medicininių paslaugų pasiligojusiems šeimos nariams, – gali nusipirkti iš savo uždarbio, savo pajamų, nelaukdami malonių iš valstybės.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Argi ne keista, kad didesnių rinkėjų simpatijų nesulaukė netgi premjeras, plačiu mostu pažadėjęs, pavyzdžiui, svariai padidinti pensijas?

O gal tai liudija, kad mūsų rinkėjas jau toks subrendęs, kad ant tuščių pažadų nebeužkimba, ir renkasi išmintingai…. kaip, pavyzdžiui, per Seimo rinkimus, kai pasirinko valstiečius ir žaliuosius?

Ne, nesueina galai su galais: tik pora metų praėjo, kai rinkėjai aistringai tikėjo visais valstiečių pažadais, o šiandien nebetiki net pačiu valstiečių premjeru…

Lieka dar vienas spėjimas: mūsų žmonės tik apsimeta, kad jiems Lietuvoje sunku gyventi… O iš tiesų jie (ar rinkimuose dalyvavusieji) yra sotūs, laimingi, tiki gražia ateitimi, tiki ES ir laisvąja rinka, todėl neužkibo nei ant skurdesniems rinkėjams patrauklesnio masalo, nei ant patriotinių vizijų, neparėmė ir kovotojų už gausią, laimingą, valstybės neterorizuojamą šeimą… Todėl jų valia į antrą rinkimų turą ir pateko nuobodžiai vienodi ar bent jau labai panašių liberalių pažiūrų kandidatai.

Liberalioje žiniasklaidoje nestinga džiūgavimų ir palengvėjimo atodūsių, kad bet kuriam iš dviejų laimėjus prezidento postą, Lietuva nepasuks nei Lenkijos, nei Vengrijos keliu, o ištikimai vizgins uodega, klausydama ir vykdydama liberaliojo Macrono-Merkel tandemo nurodymus.

O tai reiškia, kad Lietuvoje neatsiras valios ir galios, galinčios uždrausti Barnevernet tipo organizacijoms atiminėti iš normalių (ne asocialių) šeimų normalius vaikus ir atidavinėti juos neva geresniems globėjams kitose šalyse. Vadinasi, nebus vykdoma realiai, panašiai kaip Lenkijoje, šeimas remianti politika…

Tai reiškia, kad Lietuvoj dar ne greit atsiras tokia politinė jėga, tokia vyriausybė, kuri, panašiai kaip Vengrijoje, vykdys kultūrinę, ekonominę-finansinę politiką, ginančią nacionalinius, lietuvių, o ne globalistinius, Briuselio, TVF ar Europos banko interesus…

Na, nebūtų teisinga sakyti, kad abu kandidatai – vienas kito klonas. Ir ne tik dėl lyčių skirtumo, kurių dar nespėjo išnaikinti neoliberalai, bet ir dėl skirtingo bendrosios kultūros lygio, skirtingų vertybių.

Pavyzdžiui, skiriasi kandidatų nuomonė dėl nelietuviškos kilmės pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose… Bet ar daug atsiras rinkėjų, suvokiančių šitą skirtumą ir vienokio ar kitokio sprendimo pasekmes? Mat, norint tokius niuansus suvokti, reikia pačiam save suvokti pirmiausia kaip Lietuvos valstybės, o ne amorfinės Sąjungos pilietį. Kitaip sakant – reikia rinkėjo, kuris pats būtų pakankamai pilietiškas.

Kur jis, tas pilietiškasis rinkėjas? Gal tarp tų, kurie visai nedalyvavo rinkimuose?

Viena per stebuklą dar išlikusi ‚popierinė‘ žiniasklaidos priemonė teiravosi savo skaitytojų: „Ar  pilietiškumas gali įveikti nepotizmą“?

Keistuoliai… Ar naivuoliai?… Juk panašiai galime paklausti, ar gali smegenų uždegimu susirgti mumija, iš kurios galvos smegenys pašalinti jau prieš keletą tūkstančių metų…

Kokia prasmė teirautis apie pilietiškumą šalyje, kur piliečių, kaip liudija rezultatai ką tik įvykusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pilietybės atsisakiusiems, likę vos dvidešimt su trupučiu procentų?

Kiti beveik 80 procentų formalių, balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių arba nedalyvavo referendume, arba pasisakė už tai, kad Lietuvos pilietybė būtų ištąsyta po šalis plačiausias, net nepasidomėjus, nori tos šalys ar ne, kad jų piliečių būrys pagausėtų tokiais savo pilietinės tapatybės nebesuvokiančiais subjektais.

Nesunku suprasti tuos tėčius ir mamas, bočius ir babūnėles, kurių vaikai ir anūkai pluša užsieniuose, dalijasi savo sunkiau ar lengviau uždirbtu euru ar doleriu su Lietuvoje „skurstančiais“ (žodį „skurstančiais“ imu į kabutes dėl aukščiau minėtų priežasčių…) giminaičiais ir kurių „laimei“ betrūksta galimybės nusivalyti kojas į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir patvarkyti ją taip, kaip patogiau jiems, ieškantiems laimės svetur…

Klaustukas. Referendumas dėl dvigubos pilietybės. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu, kas būtų pasikeitę tų už pilietybės ištąsymą balsavusių tėvelių ir senelių gyvenime, jei jiems būtų pasisekę pakeisti Konstitucijos atitinkamą straipsnį? Jų vaikai/anūkai būtų siuntę jiems daugiau siuntų? Būtų padidėjusios pensijos? Būtų pagerėjęs medicininių paslaugų prieinamumas, o kai kurie Hipokrato priesaikos išsižadėję (juk išsižadėti galima ne tik pilietybės, ne tik Tėvynės, bet ir priesaikų gydyti, padėti, mylėti, gerbti, ginti, aukotis…) būtų liovęsi melžti iš pacientų papildomo „atlyginimo“? Gal darbdaviai būtų ėmę kelti atlyginimus, kad dėl to daugiau mokesčių surinkusi valstybė galėtų kelti atlyginimus, didinti pensijas ir socialines pašalpas, o šeimos būtų pradėjusios gimdyti daugiau vaikų, ir taip galų gale būtų atkutusi provincija?

Deja… Spėju, kad tie, kurie pilietybės referendume pasisakė „už“, apie  tokius dalykus net negalvojo. Nes galvoti apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai, visai visuomenei, pagaliau – valstybei, o ne tik „man“ ar „mano“ šeimai, geba tik pilietiški, o ne „popieriniai“ piliečiai.

Gebėjimas galvoti apie visuomenei svarbius dalykus kažkodėl man siejasi su vienu nuotykiu iš mokyklinių dienų.

Vieną gražią pavasario dieną kažkokiam namų darbų, matyt, nepadariusiam „startuoliui“ pasiūlius, visa mūsų devinta klasė pabėgo iš pamokos. Integravomės į gamtą…

Sugrįžusių laukė pamokslai ir represijos. Pirmiausia buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl bėgome. Dažniausias atsakymas buvo „O kad visi bėgo…“. Mane tardęs pedagogas, išgirdęs tokį paaiškinimą, pasiteiravo: „O jei visi sugalvos šokti į šulinį, tu irgi šoksi?“ Apstulbinta tokio minties vingio, aš  neužtikrintai numykiau: „Neee…“. „Beee…“ – atsiliepė pedagogas, ir tas sulyginimas su avimi man labai stipriai trinktelėjo per smegenis. Pasijutau pažeminta, bet ne todėl, kad iš manęs pasišaipė pedagogas (taip, matyt, tą situaciją traktuotų šiandieniniai psichologai ir visa vaikus nuglostinėjanti specialistų armija), o todėl, kad labai vaizdingai parodė mano pasiaiškinimo bukumą. Taip vaizdingai ir aiškiai, kad aš iki šiol tebevengiu vadovautis principu (ar kriterijumi?) elgtis “kaip visi“. Nes man tai tolygu – elgtis kaip kvaila avis. Beee…

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė. Slaptai.lt nuotr.

 Gal tai tik eilinė mokyklinės vaikystės trauma, iš kurios daugelis mano amžininkų išaugo („mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“), o gal tai – talentingo pedagogo įtaigi pamoka?

Tiesa, „Beee…“ elgesio principą kai kas šiandien pavadina demokratija. Bet tokia jau tų laisvųjų laisvė: vieni laisvai galvoja patys, kiti laisvai buriasi į bandą ir net nepastebi, kad bandai kryptį reguliuoja… įgudusio piemens botagas.

2019.05.21; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės“,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Perskaitėte? Supratote? Taip neseniai kvyktelėjo kažkurio Lietuvos TV kanalo eteryje viena pokalbių laidos dalyvė, kai ją perpildė nuostaba… Labai europietiška dalyvė, tokia visapusiškai integruota, kad net elementariausiems jausmams reikšti vartoja anglų kalbą. Kiti laidos dalyviai tolerantiškai lietuviškai patylėjo…

O aš tylėti negaliu. Nes užkankino klausimėlis: o kaip toks „makaronas“, svetimos kalbos frazė būtų nuskambėjusi lietuvių kalba vedamos laidos eteryje anais gūdžiais sovietiniais laikais, kai neretai didžiosios „broliškos“ tautos atstovas-migrantas, susisukęs gūžtą Lietuvoje, išgirdęs lietuvišką žodį, pareikalaudavo: „Kalbėkite žmonių kalba“, t. y., rusiškai?

Anuomet į tokią „didžiojo brolio“ pastabą dažniausiai nieko neatsakydavo, tik susigūždavo, o kai kas atsikirsdavo, bet labai atsargiai… Bet, kita vertus, nė karto neteko girdėti, kad kalbantysis būtų taip viešai, TV eteryje ar kur posėdyje, iš tribūnos, ėmęs painioti lietuviškus žodžius su rusiškais? 

Kodėl? Nors būtų labai gražu, bet neimsiu aiškinti, kad kalbos nešiukšlindavo iš kalbančiojo sąmoningo patriotizmo ir nežemiškos meilės lietuvių kalbai, nes galiu apsirikti.

Arčiau tiesos  gali būti kitas aiškinimas: į radijo ar, tuo labiau, į TV eterį kviesdavo žmones, atitinkančius tam tikrus viešo kalbėjimo ar viešo pasirodymo standartus. Ir kaip nebūtų sodinę prieš kamerą nesusišukavusio, nešvariais drabužiais žmogaus, taip nebūtų kalbinę mažaraščio, žmogaus be išsilavinimo, kokia nors puskalbe, lietuviška-rusiška mišraine vapaliojančio žmogaus.

Toje cenzūros ir visokių draudimų, reikalavimų smaugiamoje šalyje buvo žiūrima dabartinio tolerantiško europiečio ausiai „keisto“ reikalavimo: kokia kalba kalbėtum (rusiškai, lietuviškai…), kalbėk gerai! Nedraudžiamas buvo nebent akcentas…

Pasibaisėtina, ar ne? Jokių tau „pyst“, jokių ten virškinimo produktų ar sekso procesų tiesmukiškų, vulgarių pavadinimų, ir, aišku, jokių Babelio bokštą primenančių puskalbių!. „Makaroninė“, svetimžodžių prismaigstyta kalba – turgui, o viešajai erdvei – švari, taisyklinga, gražia tartimi…

Vyresnieji radijo ar TV diktoriai galėtų pasidalinti prisiminimais, kaip juos „dresuodavo“ profesionalai lituanistai, kad ne tik leksika, bet ir sintaksė, ir tartis būtų taisyklinga. Nes eteris buvo laikoma savotiška taisyklingos, teisingos kalbos (tiek lietuvių, tiek ir rusų) vieša mokykla. Baisu, ar ne?

O man baisu, kad šiandien, su labai retomis išimtimis, žmogus, norintis pasiklausyti taisyklingos, su teisingai kirčiuojamais žodžiais ir gražiai ilgąsias ir trumpąsias balses artikuliuojančia tartimi, lietuvių kalbos, neturi kur kreipti ausies…

Nežinau, kiek dabar skiriama dėmesio taisyklingai lietuvių kalbai, ruošiant aktorius, bet vyresnė aktorių karta turbūt dar nepamiršo savo mokytojų Vytauto Vitkausko ar Stefos Nosevičiūtės… Beje, LRT tais laikais, kai vadinosi Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija, turėjo lituanistų etatus, ir ten dirbantys specialistai stebėdavo radijo ir TV diktorių kalbą, tartį ir taisydavo klaidas, jei tokias pastebėdavo. Bet jie buvo panaikinti taupumo sumetimais, kai generalinio direktoriumi tapo V. Milaknis…

Tokia jau mūsų Lietuvos ekonominė politika: taupyti kultūros, profesionalumo sąskaita.

Prisimenu, XX a. vidury, dar pirmame Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto kurse mane į savo „Jaunųjų reporterių klubas“ laidą pakvietė žinomas radijo žurnalistas Leonas Stepanauskas.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Surinko jis tų „reporterių“ visą būrelį. Аtsimenu Violetą Palčinskaitę, Barborą, gal Adomavičiūtę, gal kita panašia pavarde, bet dabartinę jos pavardę žinau tvirtai: Kaniavienė, maestro dainininko Eduardo Kaniavos žmona. Su ja mes ir dabar, retkarčiais susitikdamos, prisimenam tuos nelabai dar išmanios jaunystės laikus…

Buvo tame klube ir vienas vaikinas, bet jo vardas nuskendo užmaršty…

Ir kad žinotumėte, kaip rūpestingai buvome mokomi gražiai, taisyklingai kalbėti, raiškiai, aiškiai perskaityti į laidą rašiusių korespondentų laiškus! Iki šiol su džiaugsmu prisimenu kai kuriuos patarimu, nes jie tikrai pagilino mūsų visų žinias…

Tarp kitko, laimei ar nelaimei, iškart po mūsų laidos būdavo skaitomos žinios, ir tuometinis Lietuvos kompartijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, norėdamas nepraleisti žinių, radiją įsijungdavo kiek anksčiau, tad šį tą nugirsdavo ir iš mūsų laidos… Mes, dar vaikai, nelabai supratom, kuo tai mums gali atsirūgti, bet juk L. Stepanauskas suprato viską, ir jam įtampos netrūkdavo.

Bet… „ne apie didvyrius daina“, o apie tuos, kurie šiandien, laisvoje, prispaudėjų neengiamoje Lietuvoje gimtosios kalbos nemokėjimą ir jos taisyklių griovimą laiko moderniu šaunumu. Juk tai dėl jų propaguojamo laisvo, taisyklėmis nesuvaržyto kalbėjimo/rašymo eteryje ar rašytiniuose tekstuose lietuvių kalbos klaidos laisvai veisiasi ir dauginasi.

Buvau sumaniusi konkrečiai išvardinti dažniau pasitaikančias kalbėjimo ir rašymo klaidas, bet jų tiek daug, kad neužtektų kelių puslapių…

Man tik viena nelabai aišku: ar tie kalbos dalykus jaukiantys sociologai taip pat liberaliai vertina ir užsienio kalbų mokėjimo lygį? Ir tų kalbų besimokantiems taip pat siūlo orientuotis į nepakankamai raštingų paauglių kalbėseną? Nes pusmoksliai ir paaugliai, lietuviškai kalbėdami, nesivaržo darkyti kai kuriuos į lietuvių kalbą prasibrukusius svetimų kalbų žodžius.

Jau seniai niekam nebeužkliūva, kad žodį „kompeteNtingas“ retas viešas kalbėtojas ištaria teisingai, keisdamas jį į „kompetetingas“. Toks tarimas ypač sunervindavo iš lituanistikos į filosofiją ir politiką pasitraukusį velionį Romualdą Ozolą, nes, jo nuomone, neteisingas to žodžio tarimas liudija žemą paties kalbėtojo kompeteNciją, todėl tokio klausytis – tik tuščiai laiką švaistyti…

Naujausias „mados klyksmas“ – tarti propOganda vietoj propAgandos…

Man, tiesą sakant, dėl to žodžio klaidingo tarimo nei šilta, nei šalta, kaip ir dėl paties veiksmo, pavadinto tuo žodžiu. Galiu apsieiti ir be vieno, ir be kito. Bet propOgandą propAguojančių neraštingumas negali nekelti nerimo…

O štai kita įkyriai į kalbą besibraunanti klaida jau išeina iš paprasto neraštingumo ribų ir ima veikti mūsų mąstymą, o per jį ir gyvenimą. Turiu galvoje masišku tampantį  žodžio kOmpanija neskyrimą nuo žodžio kAmpanija.

Atrodytų, nieko keisto: kalbame taip, kaip mąstome. Ir jei kas „mąsto“ ar mato, kad vadinamoji rinkiminė kAmpanija Lietuvoj išsigimsta į bendrais interesais susijusios kOmpanijos privatų bizniuką, tai šitaip ir išsireiškia..

Juk išties rinkimams susibūrusi  kOmpanija skamba padoriau ar bent europietiškiau nei „chebra“, „gauja“ ar „šutvė“, nekalbant jau apie  prasmę…

Ne, aš nenutaikiau akmens į Seimo ar savivaldybių rinkimams susiburiančius Komitetus. Kad ir kaip juos bekritikuotų politikos bizonai bei stumbrai, partinės valdžios struktūros gynėjai, Komitetai – neišvengiama į kOmpanijas išsigimstančių partijų pasekmė.

Žinoma, šiek tiek glumina, kad abu žodžiai prasideda tuo pačiu skiemeniu kom-, bet ko tik pasaulyje nenutinka… Juk tuo pačiu skiemeniu prasideda ir kom-unizmas, ir jo išvestiniai Kom-internas bei kom-jaunimas. Bet kam tai rūpi?

Nerūpi ir dabartiniam rimtų mokslų nekrimtusiam jaunimui, kurio nemokšiškumą atlaidžiai skatina ne ką už jį vyresni, laisvos Lietuvos universitetuose išugdyti sociologai bei sociologės. O jų nemokšiškumui socialiniai tinklai, kaip pagrįstai, nors ir kitu klausimu kalbėdamas, pastebėjo Gabrielius Landsbergis, „prideda dar daugiau rezonanso“, paaiškindamas: „Savas burbulas skamba garsiau“..

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Jau buvau beapsidžiaugianti, radusi sveiko (mano akimis žiūrint) požiūrio prošvaistes liberalumu garsėjančio, bet konservatoriumi besivadinančio politiko pasisakyme, bet džiaugsmas išsisklaidė, nespėjęs sutvirtėti, atsitrenkęs į G. Landsbergio citatą iš JAV prezidento kalbos: „Atsiminkime Kenedį: „We. Are. Going to the Moon.“

 Čia tai jau aš nė nepajutau, kaip nelietuviškai kvyktelėjau: „O, mai Gad!!!“

Nejau ir konservatorių lyderis, lyderis partijos, pasižadėjusios saugoti ir tęsti tradicines vertybes, taigi, ir gimtąją kalbą puoselėti, išsižada ne tik  tradicinių konservatoriškų nuostatų (pavyzdžiui, tradicinės šeimos…), bet ir kultūros?! Nes kultūringi žmonės, net ir Europoje, iš kalbų mišrainės nedaro…

2019.04.01; 06:40

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Signataro Egidijaus Bičkausko kalba Seime per Kovo 11-osios minėjimą vis dar kelia didelį rezonansą. Sąmoningai ar ne, valdantieji ja pradėjo visą iškilmingą parlamento posėdį, tarsi norėdami pabrėžti, kad į šventinį ažiotažą reikia įmaišyti ir kokį šaukštą deguto. Populizmas ir tariamas patriotiškumas tapo šio priedo esminiu ingredientu.  

Tad netikėtas žinomos kalbininkės, virtualios erdvės kolegės Jūratės Laučiūtės pasvarstymas „Vėjų vėjai… Tribūnose ar galvose?“ apie „tiesos sakytojo“ akibrokštą šventėje privertė grįžti prie signataro pasisakymo.

Žinoma, tokie vertinimai subjektyvūs. Niekaip negali atsikratyti kartėlio, kurį jauti tokią iškilmingą dieną klausydamas įgudusio teisininko, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro abejonių, ar verta didinti gynybos išlaidas, nes juk vis tiek neapsiginsime nuo galimos agresijos iš Rytų, o Vakarai nusigręžę nuo mūsų. Pažiūrėkite: net tokia Vokietija neskiria gynybai 2 proc. BVP, kaip reikalauja D. Trumpas, o čia mažytė Lietuvėlė suskato jas didinti iki 2,5 proc.

Pats signataras ir jo kalbos vertintoja tarsi sako: iš anksto pakelkime rankas prieš galimą agresorių, paskelbkime neutralitetą kaip prieškariu, o gal geriau vietoj NATO pajėgų įsileiskime kokius 130 tūkst. „žmogeliukų“ iš kaimyninės šalies, kaip pasielgė Lietuvos vadovybė 1939-1940 m. Tada ši kariuomenė susijungs su Karaliaučiuje dislokuota didžiule branduoline armada, ir štai turėsime patikimą gynybinį stogą…

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

Žinoma, utriruoju. Šito nesakė nei E. Bičkauskas, nei J. Laučiūtė. Bet potekstė skamba būtent taip: grėsmė iš Rytų nereali, o jei ir kils, mes su savo 2 proc. vargu ar apsiginsime. Nesvarbu, kad Lietuvos saugumo strategijoje valstybinės gynybinės funkcijos galimo pavojaus pradžioje yra aiškiai apibrėžtos: išsilaikyti savo jėgomis tam tikrą laikotarpį, duodant signalą sąjungininkams NATO atremti potencialų priešą.

Betgi J. Laučiūtė vėl klausia: ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones? Valstybę, savo tautą, kurią sudaro ir teritorija, ir žmonės. Paskui dar: ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Apie tai diskutuojama nuo pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dienų, gi kasmet – tvirtinant valstybės metų biudžetus.

JAV kariuomenės atstovai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia vėl nuslystama į populistinius mintijimus: gal geriau vietoj to daugiau lėšų skirkime emigracijai mažinti, atvykėlių srautui riboti… Kitaip sakant, valstybės gynybos ir saugumo reikmes pakeiskime sotesniu duonos kąsniu, pasienio tvorų statymu… J. Laučiūtės ypač vertinamas signataro kalbos pasažas: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis.“

Iš tiesų, į mūsų tautos vertybes „didesnėmis akimis“ pažvelgė ir nesuprastas menininkas M. Ivaškevičius, apdergęs partizaninį judėjimą ir jo vadus, arba R. Vanagaitė, žydšaudžiais vaizdavusi kone visą tautą. Dabar kitos prioritetinės vertybės – ginti savo valstybę – pakaitalų ieško E. Bičkauskas su savo simpatikais.

Nesiimu spręsti, ar užsienio reikalų ministro atsakas signatarui yra išsamus, parengtas ne trafaretine kalba, ar taip jis negina savo kėdės, tačiau konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnaitės (kažkodėl jos pavardė nepagarbiai trumpinama iki inicialų MM, lyg premjero – SS) beletristinis kūrinėlis ironiška forma tiksliai formuluoja pagrindinę mintį: E. Bičkausko išsakyta kritika pagrindiniams valstybės prioritetams klibina šios valstybės pamatus ir yra naudinga Kremliui. J. Laučiūtei nereikia piršti nuorodų į Rusijos naujienų agentūras, kurios uoliai išplatino ir komentavo signataro kalbą… Tai irgi iškalbingas faktas.

Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

E. Bičkausko kalboje pakaitom su populistiniais viražais buvo ir disonansu jiems skambėjusių trafaretinių frazių, kaip antai: „Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

Tuo galėtume ir užbaigti. Bet Kovo 11-osios iškilmėse man išdidžiau buvo klausytis gyvos atsakomybės už savo Tėvynę ir jos didvyrius persmelktos 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbos. Pagalvojau: štai kur Lietuvos ateitis.

2019.03.20; 11:10

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastaraisiais metais vis dažniau valstybinių švenčių, jubiliejų paminėjimams skirtus posėdžius Seime sudrebina vieno ar kelių pranešėjų pasisakymai, sukeliantys valdžios nepasitenkinimą bei  sužadinantys nesisteminės opozicijos viltis, jog štai štai, priartėjo tiesos sakymo metas.

Be tokio “tiesos sakytojo“ neapsiėjo ir šiųmetinis Kovo 11-sios minėjimas.

Šiemet šitas vaidmuo ištiko LR Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą Egidijų Bičkauską.

Rodos, prelegentas pasirinktas tiesiai į dešimtuką: kam gi dar kalbėti Seimo Kovo 11-sios salėje, jei ne Kovo 11-sios Akto signatarui? Gyvoji istorinė patirtis byloja istorijos tęsėjams, ar ne?

Deja, pasirinkimas įtiko ne visiems. Dar labiau neįtiko pranešimo turinys.

Iškart kitą dieną buvo paskelbtas UR ministro Lino Linkevičiaus atsakymas, neigiantis visus pranešėjo priekaištus, skirtus dabartinei Lietuvos užsienio politikai, o dar po kelių dienų pasirodė Seimo narės, TS-LKD partietės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės (toliau M.-M.) apsakymas „Rytų vėjas Seimo tribūnoje“.

Toks originalus, profesionaliai harmonizuotas socialdemokrato ir konservatorės duetas…

Ministro pareiškimas nestebina: juo jis gina savo kėdę, kurioje sėdi ilgiausiai iš visų UR ministrų, tad ir Bičkausko pranešime išsakytąją kritiką Lietuvos užsienio politikai jis visai pelnytai prisiėmė sau.

R. Morkūnaitės-Mikulėnienės apsakymas sukurtas, sekant modernia tradicija, kai panaudojamos istorinių asmenybių vardai-pavardės, įvedant jas į istorines, realias jų veikimo aplinkybes atitinkantį kontekstą, tačiau grubiai iškreipiant pagrindinio herojaus veiksmų ir/ar kalbų prasmę bei esmę.

Šito žanro pradininkas – rašytojas profesionalas Marius Ivaškevičius, panaudojęs tokį rašymo būdą partizaniniam judėjimui apjuodinti, žymiausiam Laisvės kovų kariui, ketvirtajam Lietuvos respublikos prezidentui Jonui Žemaičiui Vytautui pažeminti.

Estafetę, kaip bebūtų keista, perėmė narė tos politinės partijos, kuri, sprendžiant iš partijos garbės pirmininko pasisakymų partizanų juodintojo adresu, turėtų visokeriopai priešintis tokiam realių istorinių asmenybių pavaizdavimo būdui, kuris tolygus šmeižimui.

Matyt, M.-M. kažkas signataro kalboje suerzino taip, kaip Ivaškevičių erzina visos Lietuvos laisvės kovos ir kovotojai.

Gal būt  M.-M. pasipiktinimą sukėlė E. Bičkausko abejonės, ar pagrįsti, ar naudingi šaliai yra vyriausybės ketinimai išlaidas gynybai didinti iki 2,5 proc., kas net 0,5 proc. viršija tarptautinius susitarimus su NATO?

Bet prisiminkime, jog pati turtingiausia Europos valstybė, NATO narė Vokietija iki šiol neskiria gynybai nė sutartųjų 2 proc., nors dėl to ją smarkiai kritikuoja JAV prezidentas.

Sakytumėt, Lietuvai gresia didesnis nei Vokietijai pavojus būti tiesiogiai užpultai? Gal būt… Bet ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Ar politikai klausė savęs ir mūsų, ką mes, didindami  karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones?

Kai iš Lietuvos masiškai emigruoja lietuviai, o į jų vietą kviečiami ir nekviečiami atvyksta kitų šalių piliečiai, kitų tautybių, kitų kultūrų nešėjai, toks klausimas būtų labai aktualus ir netgi vertybinis, nes tik atsakius į jį, galima būtų adekvačiai surikiuoti biudžeto išlaidų prioritetus taip, kad jie atitiktų realius poreikius.

3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai politikams, dėliojantiems mūsų šalies poreikių, prioritetų bei iš kitų šalių patyrimo perimtinų pavyzdžių pasjansą, nepatiko toks signataro teiginys: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.“ (paryškinta mano – J.L.)

Gal būt Bičkausko pranešimu besipiktinančiai politikei kaip tik ir patinka toks didelių žaidėjų nurodymų vykdytojų vaidmuo? Jei pasiseka, nuopelnus galima prisiimti sau, jei nepasiseka – galima apkaltinti Briuselį… Rinkėjai vis tiek visos tiesos nesužinos ir balsuos už garsiausiai čiulbančius…

Tarp kitko, nenorintiems suprasti raginimo nebūti žaisliukais, E. Bičkauskas jį sukonkretino: „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“

Tik sąžiningai sau ir tautai atsakę į tuos klausimus, politikai galėtų jau faktų ir skaičių kalba svarstyti, kiek lėšų būtina skirti krašto gynybai. Bet kadangi tokie klausimai net nekeliami ir nesvarstomi, kas galėtų paneigti, jog ketinimas didinti išlaidas gynybai naudingas tik mūsų sesėms iš ES – ginklų ir amunicijos gamintojoms, iš kurių Lietuva pirktų dar daugiau jų produkcijos? Tarp kitko, ne visada – pirmo šviežumo… Apginti toji padėvėta technika mus vargu ar apgintų (ypač turint galvoj mūsų didžiosios ir pavojingiausios kaimynės ginklų ir kitos karinės technikos kiekį), bet pelną ginklų pardavėjams tikrai padidintume…

Šiandien jau įprasta nuopelnus dėl nepriklausomybės atgavimo prisiskirti sau, lietuviams, bei bičiuliams iš Vakarų, kurie visą „priklausomybės“ laiką garsiau ar tyliau smerkė SSSR dėl okupacijos. Bet faktai kalba ką kitką.

Prisiminkime: kai lietuviai pagaliau ryžosi ir mirtino pavojaus akivaizdoje paskelbė atkurią laisvą, nepriklausomą valstybę, kas ir kada tą mūsų ryžtą parėmė, palaikė bei pripažino naująją valstybę? Ilgus mėnesius -spengianti tyla, nežiūrint mažutėlių – Danijos ir Islandijos – pastangų tą tylą pralaužti… O pripažinimų choras suskambėjo tik po to, kai Baltijos šalių pastangomis skylinėjantį SSSR monolitą galutinai išsprogdino įvykiai Rusijoje…

Apie tai (netaktiškai?) savo kalboje prisiminė E. Bičkauskas, prisipažinęs, kad jam, vienam pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, labai skaudus buvo tas „didžiųjų tylėjimas“ viešojoje erdvėje bei atsargūs paaiškinimai privačiuose pokalbiuose, jog didžiosioms Vakarų galybėms Lietuvos sprendimas sukėlė didelį galvos skausmą. Mat, „ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“.

Tikriausiai būtent šita visais atžvilgiais aitri pamoka padiktavo E. Bičkauskui sprendimą pasidalinti su šiandienos politikais, visuomene savo patyrimu, įžvalgomis, patarimais, iš kurių, ko gero, labiausiai erzinantis buvo raginimas: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“.

Matyt, šitas raginimas TS-LKD partijos narę M.-M. įkvėpė politizuotai beletristikai, nes šiai partijai nesvetima tendencija tautai svarbius sprendimus priiminėti su tauta nesitariant. Ryškiausias to pavyzdys – gėdingai skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas 2004 m. lapkričio 11 d.

Už ratifikavimą anuomet pasisakė Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir opozicinės Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos atstovai, nors taip pat opozicijoje buvusi Liberalų ir centro frakcija ragino balsavimą atidėti, o kai jos raginimas nebuvo išgirstas, dauguma frakcijos, išskyrus du jos narius, balsavime nedalyvavo.

Tuo tarpu konservatoriai ne tik pasisakė už neatidėliotiną ratifikavimą, bet ir pareiškė, jog siūlymai rengti diskusijas visuomenėje „yra populistiški“, o visuomenę su ES Konstitucija galima supažindinti iki jos įsigaliojimo.

Tarsi visuomenė nesuvoktų, jog susipažinimas su Konstitucija (kaip ir su bet kokiu kitu tarptautiniu susitarimu ar konvencija) jau PO jos įsigaliojimo toks pat naudingas, kaip mirusiam – karšti kompresai.

Turint galvoje šitokį TS-LKD partijos supratimą apie viešumą ir demokratiją, nebestebina įtūžis, su kuriuo dar toli gražu nesustabarėjusi, net jauna vadintina konservatorė užsipuolė (politinio) žaidimo taisyklių nesilaikantį, į viešumą neviešintinas problemas keliantį prelegentą.

Neįmantru ir net nejuokinga prikabinti „Kremlio“ perpūstojo (Kremlys, kaip aiškina šito žodžio kūrėja M.-M., yra „ vėjas Rytys“, kuris „stipriai pučia į Bičkausko pilko ploščiaus skvernus ir šiandien“) etiketę žmogui, kuris vadovavo Lietuvos diplomatiniam korpusui pačiais sunkiausiais pirmaisiais atkurtos valstybės metais pačiame atsakingiausiame bare – Maskvoje, ir baigė savo tarnybą, pelnęs Nepaprastojo ir atsakingojo ambasadoriaus rangą.

Nei dirbant Maskvoje, nei dešimtmečius po to Bičkauskui nebuvo išsakyta priekaištų ar pastabų, kad būtų netinkamai atstovavęs ar gynęs Lietuvos interesus paties aršiausių mūsų nepriklausomybės priešininkų apsuptyje.

O šiandien – še tau! Jis „apdovanojamas“ visu rinkiniu šleivų epitetų, vertinimų. Pavyzdžiui: Kremlys „pučia tiek, kad supainioja jam [Bičkauskui] ne tik kojas, bet ir mintis“; „Ar tikrai verta kviesti šitas lakštingalas [į kompaniją Bičkauskui M.-M. prikabino ir Arvydą Juozaitį], žiemojančias rytuose, į Seimo tribūną?“

Kad tyčiojimasis negali būti derama oponavimo ar diskusijos išraiška, žino kiekvienas, kas yra krimtęs mokslininko duonos. Tačiau politikams šitas žinojimas, deja, nėra būdingas. Tai, aišku, apgailėtina, bet kaip vertinti tokį diskusijos būdą, kai, stingant argumentų, į pagalbą pasitelkiamas svetimų žodžių, frazių, minčių prikergimas kritikos objektui?

Niekur E. Bičkausko pranešime negirdėjau jam priskiriamo „kurstomo pykčio ir neapykantos kitiems“, neradau frazės „krašto gynybos pinigus atiduokim vaikų darželiams“, kurią cituoja M.-M., priskirdama ją Bičkauskui… O prisiyrus prie tokio M.M. apsakymo „perlo“ – kaltinimo, jog Bičkauskas „kartoja tą patį, ką galima išgirsti Kremlio švilpavimuose – Lietuva praradus suverenitetą, esam atidavę nepriklausomybę Vakarams, nieks mūsų negins, esam maži ir menkai ką pajėgūs ir pan“ – ko nė su žiburiu nerasi Bičkausko pranešime, – imi rūpintis, kokie vėjai švilpauja pačios M.-M. galvelėje, kad ji girdi tai, kas nepasakyta, mato tai, kas neparašyta.

Ta proga negaliu nepacituoti Valentino Sventicko, kuris polemizuodamas su Justino Marcinkevičiaus šmeižikais, klausė: „Ar šiandieniniai komentatoriai, nurodydami klaidingus faktus, dėl savo reikalų meluoja, ar paprasčiausiai neišmano? Spręskite patys“.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, spręskite patys, kokie vėjai perpūtė E. Bičkauską, kai jis iš Seimo tribūnos kalbėjo:

Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu, kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios.“

„Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.“

Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime“.

„Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

O bene paskutinio susitikimo su Romualdu Ozolu ligoninėj metu, ieškodami, kokį bendrą politinį teiginį sutartinai priimtų visi signatarai šiandien, jiedu atrinko šitą: „Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

2019.03.20; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Taip jau surėdytas žmogus, kad viską, kas vyksta aplinkui, dažniausiai vertina vien iš savo varpinės. Gerai, jei jis kalba tik savo parapijai. Bet jei tą savo ribotą matymą mėgina įteikti kitiems? O jei dar tų varpinių daug, ir vaizdai iš jų skirtingi? Kurį rinktis varpinės apačioj stovinčiam piliečiui?

Pastaruoju metu beveik visi straipsniai žiniasklaidoje apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos darbus – su  minuso ženklu, o vienas žodingas autorius visą prezidentės valdymo laikotarpį pavadino trumpai ir vaizdingai: „Politinės veidmainystės epocha“.

Priekaištai, bent jau jų dauguma, atrodo argumentuoti ir polemizuoti su jais galėtų nebent kas nors iš artimosios prezidentės aplinkos, kuriai aš nepriklausau. Tik krenta į akis, kad daugiausia kritikos nusipelnė prezidentės „vidaus politika“. Užsienio politika, išskyrus prezidentės pasisakymus apie grėsmes iš Rusijos pusės, praktiškai lieka už politologų, analitikų dėmesio ribų (juk nelaikysim analitika pasišaipymus dėl  prezidentės pomėgio į užsienį skraidyti lėktuvais, iš visų jėgų vengiant automobilių..). Tai sunkiai suprantama, nes būtent užsienio politika yra (bent turėtų būti) pagrindine prezidento pareigas vykdančiojo veiklos kryptimi.

Gal žurnalistų, politologų nuomone, ši D. Grybauskaitės veiklos kryptis  yra blankiausia, nes nesukelia emocijų audros visuomenėje? Gal būt… Tačiau, manyčiau, ji vis tiek nusipelno didesnio dėmesio, negu jai skiriama dabar.

Rašau šias eilutes trečiadienį, kovo 6 dieną, kai prezidentė D. Grybauskaitė susitiko su Suomijos premjeru Juha Sipilu. Bet koks paradoksas: žiniasklaida arba tyli, arba, kaip, pvz., Delfi.lt, remdamasis BNS, skelbia: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį (!!! – J.L.) padėkojo Suomijos premjerui…“

Tą pačią naujieną pakartojo ir trečiadienio „Lietuvos žinių“ portalas: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį padėkojo Suomijos premjerui Juha Sipilai už šios šalies paramą siekiant užtikrinti Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės saugumą“.

Pavarčiau kitus portalus – įvykusį dviejų valstybių aukščiausių asmenų susitikimą „pastebėjo“ dar www.lrt.lt, o kiti jį pražiūrėjo arba taip užslaptino, jog aš iki jo neprisikasiau.

Ir dar viena įdomybė: iš to, kas visgi buvo paskelbta, nebuvo galima suprasti, KUR tas susitikimas vyko, Lietuvoje, Suomijoje ar trečioje šalyje? Argi tai tokia nesvarbi smulkmena? O gal daugiau Lietuvoje, išskyrus prezidentūrą (ir mane ?), niekam nerūpi, kokius Lietuvai svarbius klausimus galėtų svarstyti ES pirmininkausianti Suomija? Keistas nerūpestingumas, sakyčiau….

Didesnio dėmesio, nei jam buvo skirta, nusipelnė ir nesenas D. Grybauskaitės vizitas į Lenkiją. Ir ne tik dėl jo metu svarstytų problemų, bet ir dėl to, kaip skirtingai Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaida akcentavo abiejų šalių prezidentų pokalbio turinį.

Lietuvos prezidentūros spaudos tarnybos pranešimas buvo itin lakoniškas. Suminėjo per dešimtmetį bendromis jėgomis su Lenkija pasiektus regiono kariniam ir energetiniam saugumui kertinius sprendimus.

Kaip kita pokalbio tema paminėti ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo stiprinimo klausimai, tarp jų – Astravo AE ir „Nord Strem 2“ keliama grėsmė visai Europai.

Paminėta ir tai, kad „Lenkija yra 3-a pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir 6-a didžiausia investuotoja“, kad „stiprėja žmogiškieji ryšiai. Pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių Lenkija taip pat yra didžiausiųjų trejete“.

Ir, pabaigai, neužmiršta pranešti, kad „Prezidentai apsikeitė aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Lenkijos vadovui įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Lietuvos Prezidentei skirtas Baltojo erelio ordinas“.

Viskas…

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Neturiu žinių, kokį pranešimą apie  dviejų prezidentų susitikimą paskelbė Lenkijos prezidento spaudos tarnyba, bet žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė  D.Grybauskaitės žodžiams dėl paramos Lenkijai: „Šiuo metu vyksta diskusijos tarp Europos Komisijos ir Lenkijos vyriausybės. Lietuvos pozicija bus labai aiški, mes nepalaikysime jokių prievartinių ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją. Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, panaudojant jėgą, o mes kviesime abi puses susitarti.“

Kita prezidentų pokalbio tema, kurią ypač aktyviai svarstė Lenkijos žurnalistai, apžvalgininkai, buvo, jų nuomone, artėjantis „susitaikymas“ su Lietuva: mat, abu prezidentai vienu balsu tvirtinę, jog pagrindinis nesantaikos židinys – lenkų teisės Lietuvoje – kaip ir užgesintas. Lietuvos vadovė netgi sakiusi (kaip teigia dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas ir užsienio naujienų redaktorius Jerzy Haszczynskis), kad lenkų reikalavimus įvykdyti (atkreipkite dėmesį į toną: Lietuvos lenkai, pasirodo, reikalauja, o Lietuvos valstybė jų reikalavimus vykdys!? – J.L.) nebus sunku.

Buvo priminti ir tie „reikalavimai“: lenkiškų pavardžių rašymas lenkiškai lietuviškuose dokumentuose, reikalavimai dėl lenkų moksleivių lenkiško švietimo (tai esą labai svarbu šios bendruomenės ateičiai) bei žemės grąžinimo.

Teisybės dėlei būtina paminėti, kad „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas pripažino tai, jog dėl santykių tarp dviejų valstybių atšalimo atsakomybė tenkanti Lenkijai. Jis priminė, jog prezidentas A. Duda į Lietuvą nuvyko tik kadencijai įpusėjus, kai tuo tarpu prezidentas Lechas Kaczynskis per dvejus su puse metų vadovavimo Vilniuje spėjęs apsilankyti 10 kartų: „Ilgai užtruko, kol prezidentas A.Duda pasiekė Lietuvos sostinę. Nuvyko ten kadencijai įpusėjus. Lietuvos vengimas, ypač atgijus nemaloniam Maskvos neoimperializmui mūsų regione, galėjo atrodyti keistai. Bet taip buvo dėl nusivylimo meile, dėl šoko, kad valdžia Vilniuje neįgyvendina pažadų lenkų tautinei mažumai“, – rašė Jerzy Haszczynskis. Neužmiršo jis paminėti ir to fakto, kad Lenkijos pusėje netgi buvo nuskambėję grasinimai, kad „diplomatijos vadovo kojos nebus Vilniuje, kol lietuviai neįvykdys reikalavimų“ (matyt, omenyje turėta metai, kai Lenkijos užsienio ministerijai vadovavo Radoslawas Sikorskis – J.L.).

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apžvalgininkas neužmiršo paminėti ir to fakto, jog dabar pozityvius signalus Varšuvai siunčia premjeras Saulius Skvernelis, kuris turįs galimybių tapti prezidentu, bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Įdomu, jog lenkų apžvalgininkas pastebėjo ir tai, kad kai kuriais lietuvių ir lenkų santykių klausimais premjero pozicija ne visai sutampa su Seimo daugumos pozicija, kuri esanti labiau nacionalistinė. Apie prezidentės poziciją šiuo klausimu – be komentarų. Gal ji lenkų žurnalistui taip ir liko neaiški?

Straipsnį apžvalgininkas baigė ne tokia optimistine gaida: „Esame jau arti galimybės peršokti barjerą, seniai negalėjome su tokiu optimizmu žiūrėti į Varšuvos ir Vilniaus santykių ateitį. Kad tik vėl nepasirodytų, jog geri sumanymai neranda daugumos palaikymo Lietuvos Seime, kur karaliauja nepartinė nacionalistų sąjunga“.

Lietuvos žiniasklaida irgi informavo apie prezidentų pokalbyje aptartus klausimus, vengdama detalesnių komentarų. O jie, beje, itin reikalingi.

Pasak www.15min.lt., bendroje spaudos konferencijoje Lenkijos prezidentas A.  Duda išsakė turįs vilties, „kad lenkų tautinių mažumų pavardes ir gatvių pavadinimus Lietuvoje bus leidžiama rašyti originalo kalba (?! – J.L.)“, ir kad lauks, kol Lietuvos Seimas priims reikiamus sprendimus.

Į tai mūsų prezidentė gana diplomatiškai atsakiusi, jog sprendimų tenka laukti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė. Tiesa, ji patikino, kad lenkų  mažumos problemos yra sprendžiamos. O pavardžių rašymo problemą D. Grybauskaitė diplomatiškai išplėtė nuo lenkų iki visų Lietuvoje gyvenančių piliečių: „Visi piliečiai yra lygiaverčiai, nepaisant to, ar jie lenkai, ar kitų tautybių atstovai“ – sakė ji.

Sakyčiau, tai puikus atsakymas, kuriuo vertėtų remtis ir būsimam prezidentės įpėdiniui.

Beje, prezidentė savo pozicijos nevyniojo į vatą ir prieš šešerius metus (ačiū tai priminusiam žurnalistui Česlovui Iškauskui): artėjant Kovo 11-ajai, į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis prezidentė atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“

Gal dėl to prezidentę gana aršiai puola liberaliai nusiteikę jaunieji Lietuvos politikai  ir žurnalistai, skubėdami nusipurtyti nuo savo madingų drapanų paskutines Lietuvos pievų žiedadulkes?

Jau nuo pat pirmo savo vizito į Lenkiją 2009-aisiais metais pirmai kadencijai prezidente išrinkta D.Grybauskaitė nesileido į derybas dėl švietimo, gatvių pavadinimų bei kitų lenkų bendruomenės reikalavimų, dėl tautinių mažumų teisių, dėl ko Lenkijos oficialieji asmenys ėmėsi aštrių pareiškimų, nediplomatinio spaudimo Lietuvai, ką, beje, galima vertinti kaip Lenkijos psichologinę agresiją. Ir nors Lietuvoje daug kam akį ir ausį rėžia nepakankamai lanksti ir diplomatiška prezidentės kalbėsena ar elgsena, būtent jai, o ne jos pirmtakams iki šiol geriausiai pavyko saugoti valstybės ir tautos orumą nuo kai kurių Lenkijos oficialių asmenų mėginimų diktuoti ir rikiuoti Lietuvos įstatymus bei perrašinėti mūsų istorijos faktus ir kalbos tradicijas.

Visa tai leidžia teigti, jog nepaisant visos tikros ar menamos arogancijos, nepagarbos kitiems Lietuvos aukštus postus užimantiems asmenims bei kitų jai priskiriamų bendravimo ydų, santykiuose su didžiosiomis, istoriškai Lietuvai priešiškomis kaimynėmis Rusija ir Lenkija, prezidentė elgėsi ir tebesielgia apdairiai, neišleisdama iš akių Lietuvos interesų, nemainydama jų į komplimentų blizgučius bei beverčius plastmasinius karoliukus, kuriuos laikas nuo laiko mums mėgina įbrukti Lenkija, reikalaudama ypatingų teisių jokių teisių į ypatingumą neturinčiai vienai iš Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių.

Šituo užsienio politikos aspektu prezidentė D. Grybauskaitė pastebimai skiriasi nuo savo pirmtakų, prezidentų Algirdo Brazausko bei Valdo Adamkaus, kurie, nepateisinamo dosnumo apimti, dalijo Lietuvos kaimynėms tai Lietuvos teritorijos gabaliuką (jūros šelfo dalį, kaip A. Brazauskas Latvijai), tai pažadus suteikti lenkų mažumai teisę tvarkytis Lietuvos valstybės įstatymuose bei nacionalinės kultūros baruose, kaip savo lenkiškame ūkelyje (taip pasielgė V. Adamkus, pažadėjęs Lietuvoje gyvenantiems lenkams tokių „malonių“, kokių jie neturi nė vienoje kitoje valstybėje, kur taip pat gyvena didesnė ar mažesnė lenkų bendruomenė).

Būtent prezidentas V. Adamkus, prie visos pagarbos jam, užkūrė tą smalos katilą, kuriame jau daugiau kaip dešimtmetis burbuliuoja ir niekaip neatvėsta lenkų radikalų pretenzijos Lietuvai. Ir, ko gero, tik jis, prisipažindamas, jog peržengė Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus, gali padėti tašką nepamatuotoms lenkų viltims diktuoti savo sąlygas ir reikalavimus.

Nors pastarojo prezidentės vizito Lenkijoje metu tiek Lenkijos vadovai, tiek žurnalistai stengėsi kalbėti diplomatiškiau, vien frazė apie pavardžių rašymą „originalo kalba“,  jei tai ne vertėjų riktas, liudija, kad ta pusė vis dar nenori pripažinti nei tarptautinės teisės, nei istorinės bei lingvistinės realybės ir teisingumo.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Beje, kad ir kaip tai nemalonu girdėti šiandien save lenkais vadinantiems aplenkėjusiems lietuvių palikuonims, daugelio Lietuvos lenkų pavardės yra lietuviškos kilmės, tad, norint rašyti „originalo“ kalba, reikėtų visus Kiszkiel, Wisztiel ir pan. rašyti Gaidelis, Vištelis ir t. t.

Galima būtų žengti toliau, ir „originalo kalba“ pradėti vietoj Giedrojc rašyti Giedraitis, ar vietoj Radziwill atstatyti originaliąją, lietuvišką pavardės formą Radvila ar Radžvilas.

Bet gal nepraraskim sveiko proto ir palikim kiekvienai valstybei teisę gyventi pagal jos įstatymus, tame tarpe – ir pagal Valstybinės kalbos įstatymą, nepančiojant jo nebūtinais „pataisymais“ ar „papildymais“.

O rinkdamiesi  D. Grybauskaitės įpėdinį Daukanto aikštėje, nusileiskime iš savo asmeninių varpinių ir nepatingėkime išsiaiškinti, ar sugebės santykiuose su Lenkija būsimasis prezidentas išlaikyti bet tame pačiame lygyje prezidentės D. Grybauskaitės aukštai iškeltą valstybinio orumo kartelę.

2019.03.08; 20:53

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Į prezidento rinkimų maratoną oficialiai įsijungus premjerui Sauliui Skverneliui, pastebimai atkuto žiniasklaida bei visuomenės nuotaikas tiriančios agentūros.

Nors agentūros mėgina kurti intrigą iš kandidatų reitingų svyravimų, pats premjeras ir jo svita dėmesį sutelkė išsiūbuoti sūpynėms, kuriose supasi dviese: premjeras ir prezidentė.

Nespėjo nurimti ratilai, kuriuos ne be paties premjero sąmoningų pastangų sukėlė jo vizitas į Izraelį,  tuoj įsiplieskė aplinkos ministro (ne)patvirtinimo drama, kurioje premjero vaidmuo nebe toks aiškus: ar ir čia jis intrigos autorius, o gal – prezidentės „nemeilės“ auka?

Izraelyje premjeras Saulius Skvernelis su oficialiu vizitu lankėsi vasario pirmąją savaitę. Kaip žiniasklaidai aiškino vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, vizitas vyko Izraelio premjero kvietimu ir buvo atsakomasis. Vadinasi, vizito programa buvo suorientuota taip, kad atitiktų pradinio vizito nubrėžtas gaires bei užbaigtų pradėtus svarstymus.

Ir premjeras, ir jo komanda įvertino šį vizitą labai teigiamai. Tačiau palestiniečiai yra kitos nuomonės, kurią jie išsakė oficialioje notoje. Palestina neigiamai įvertino tą faktą, kad Lietuvos premjeras, lankydamasis Izraelyje, pažeidė jau susiklosčiusią tarptautinę tradiciją ir neapsilankė Palestinoje.

Be to, kai kurie politikai ir politologai nevengė priekaištų ir pašaipų premjerui, kad šis vizito metu jis kalbėjo ne angliškai, o lietuviškai.

Taigi, negalima nematyti, kad premjeras savo laisva valia žengė tuos žingsnius, už kuriuos vienodai aistringai jį kritikuoja ir prezidentė D. Grybauskaitė, ir viešąją nuomonę atstovaujantys žiniasklaidos kanalai.

Bet ar tikrai visa visuomenė, kuri tuo pačiu yra ir ausis pastatęs elektoratas, nuoširdžiai piktinasi premjerui priskiriamais „nusidėjimais“?

Saulius Skvernelis apie vizitą Izraelyje: vizitas tikrai davė didelės naudos. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Esama nemažai žmonių, kurie pritaria premjero nuostatai lietuvių kalbą vartoti valstybiniame – tarptautiniame lygmenyje, o mūsų politikų, ministrų puikavimąsi savo anglų kalbos žiniomis lygina su nosį virš karvės uodegos iškėlusių piemenų puikavimusi visokiais svetimų kalbų žargonizmais.

Tiesa, galima abejoti, ar toks buvo ir premjero tikrasis sumanymas, bet šiaip ar taip, lingvistinio pobūdžio priekaištai praktiškai ne tik nepakenkė premjero reputacijai, bet ir pritraukė jam daugiau rinkėjų simpatijų.

Nėra vienareikšmiškos, premjerą smerkiančios nuomonės ir dėl neva netaktiško nedėmesingumo Palestinai ir palestiniečiams. Visi, jų tarpe – ir premjero oponentai, žino, jog tai, kas vadinama tradicija, nėra privaloma, ir valstybių vadovai laisvai renkasi vizito programą, derindami ją su pakvietusia šalimi. Taip pat ne paslaptis, kad Lietuva iki šiol neturi nuoseklios pozicijos, vertinant Izraelio ir Palestinos santykius. Tam įtakos turi tiek Lietuvos vidinės problemos, tiek ir pagrindinio Lietuvos partnerio, ES nenuoseklumas Izraelio ir Palestinos atžvilgiu.

Kaip žinome, ES vis dažniau (bet dar ne visada) linksta įsiklausyti į Palestinos balsą, ir tas „polinkis“ stiprėja proporcionaliai daugėjant ES valstybėse apsigyvenančių emigrantų iš islamą išpažįstančių šalių skaičiui.

Lietuvoje gi (kaip, beje, ir kitose Rytų Europos šalyse), kur musulmonų diaspora dar tebėra negausi, jautriau įsiklausoma į Izraelio poziciją, – ir dėl tragiškų Lietuvos žydų istorijos puslapių, ir dėl to, kad Lietuva, kaip ir Lenkija ar kitos Baltijos šalys labiau pasitiki JAV, kaip jų saugumo garantu, nei ES. Todėl galima spėti, jog nepaisant prezidentės ir kitų nulietuvėjusių „europiečių“ pastangų neigiamai nušviesti šį premjero „pasispardymą“ tarptautiniame hipodrome, rezultatas gali būti priešingas siekiamybei: prijaučiančių premjerui rinkėjų gali tik padaugėti.

Kurgi ne: toks ištikimas Lietuvos interesams, valstybės kultūrai (pagarba lietuvių kalbai) ir saugumui (mąsto kaip mūsų gynėja ir ištikima draugė JAV) atsidavęs, nesavanaudiškas lyderis!

Tad kuo daugiau tą lyderį pešioja prezidentė ir kiti oponentai, tuo palankiau į jį žvelgia jautrusis vyresniojo amžiaus elektoratas…

Tačiau kitas skandalas, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai įsivėlė premjeras, rutuliojasi toli gražu ne taip palankiai kandidato į prezidentus įvaizdžiui, kaip romanas su Izraeliu. Turiu galvoje nevykusį bandymą paskirti naują aplinkos ministrą.

Šioje situacijoje premjeras paslydo net ne ant vienos, o ant nesuskaičiuojamos daugybės banano žievių, ir tai leidžia įtarti premjerą sergant politine ir/ar etine trumparegyste.

Pirma: premjeras pernelyg giliai į širdį priėmė priekaištus dėl to, kad jo vyriausybėje nebeliko moterų, patikliai išklausė Gedimino Kirkilo rekomendacijas ir šmaukšt braukšt, lyg iliuzionistas triušį iš skrybėlės, iš ministerijų gelmių ištraukė ir pateikė prezidentei jauną, veržlią, žaviai besišypsančią moteriškos giminės būtybę – kandidatę į ministres.

Antra: stebina tai, vadovas vyriausybės, kuri žadėjo remtis išimtinai profesionalais, susigundė kandidate, kurios vienintelis nuopelnas, pasak ją rekomendavusio G. Kirkilo, tas, kad ji – ne profesionalė aplinkosaugos srityje. Ir tas jos neprofesionalumas badyte badė akis ir ausis jau spaudos konferencijoje, kurią veržlioji debiutantė surengė po priėmimo prezidentūroje. O prezidentė, kuri su kandidate kalbėjo ilgiau ir atidžiau, jos nepasirengimą numatytoms pareigoms, be abejo, įžiūrėjo dar aiškiau.

Trečia, ant dar vienos žievės slystelėjo visa trijulė vadukų: ne tik premjeras, bet ir G. Kirkilas, ir R. Karbauskis. Koją jiems pakišo tvirtas, iš komunistų valdymo laikų išsaugotomis tradicijomis grįstas įsitikinimas, kad po pokalbio su premjeru, kurio metu premjeras liaupsino kandidatę, prezidentė PRIVALĖJO aklai jų kandidatūrą patvirtinti.

Atrodo, trijulė, savo kategoriškumu primenanti Stalino laikų partines „trojkas“, nė girdėti nebuvo girdėjusi apie demokratinę, Konstitucijoje patvirtintą ministrų skyrimo procedūrą, kur visi etapai sudėlioti juodu ant balto, ir niekur nėra tokio „etapo“, kad premjeras, nubėgęs pas prezidentą/-ę, pakiša jam/jai tą kandidatą, dėl kurio susitarė „grupė draugų“, o prezidentė klusniai tą kandidatą patvirtina.

Deja…

Kad žalieji valstiečiai neskaito Konstitucijos ir su ja nesiskaito, net jei kas jiems ją ir primena, ėmė aiškėti nuo pirmųjų jų valdymo metų. Ne kartą apie tai buvo rašyta ir kalbėta žiniasklaidoje, bet nuo naujosios daugumos politikų visos tos kalbos – kaip nuo žąsies vanduo… Netgi priešingai, įkvepia naujiems mėginimas perrašinėti Konstituciją taip, kaip jiems patogiau, – ar būtų kalbama apie valstybinės kalbos teises ir reikalavimus, ar apie referendumų organizavimą, ar, pagaliau, apie trijų aukščiausių valdžios institucijų teisių ir funkcijų pa(si)dalijimus…

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Šį kartą Konstitucijos ignoravimas apnuogino pačias silpnąsias Seimo valdančiosios daugumos puses, ir prezidentė čia niekuo dėta. Ji veikė taip, kaip Konstitucijoje apibrėžta, ir nieko daugiau.

O štai kuris dėl nepatvirtintos ministrės įsižeidęs politikas pasirodė didesnis politinis skurdukas, nesiimu lyginti. Palieku Rimvydai Valatkai, jis tai daro ir sąmojingiau, ir pikčiau. Tačiau minėti politikai pasirodė išties „žali“ t. y. nebrandūs: ir juokingai vaikiškai įsižeidęs, atsiprašymo iš prezidentės užsimanęs Ramūnas Karbauskis (o kas bus, jei neatsiprašys? Apskųs Briuseliui?), ir nė vieno protingo argumento, diskutuodamas su Rasa Juknevičiene, taip ir nesuradęs Gediminas Kirkilas…

Bet „mizerniausiai“ šitoje situacijoje pasireiškė premjeras, iš pradžių pagrasinęs nebeteikti kitos kandidatūros į aplinkos ministrus, kol nepasikeis Daukanto aikštės šeimininkas, o paskui sumąstęs išvis panaikinti aplinkos ministeriją, sujungus ją su energetikos ministerija. Kokiais sumetimais? Ar kad valstybei būtų geriau, ar kad prezidentei būtų blogiau?

Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas pasidalino su Elta spėjimu, kad „S. Skvernelis nėra toks neišmanantis, kad nesuprastų pasakęs nesąmonę, bet jis tai sako savo rinkėjams bei toliau erzina prezidentę ir tęsia kovą su ja“.

Tačiau aš nesu tikra, kad premjeras supranta pasakęs nesąmonę. Įtariu, kad jis išties kalba tai, ką pajėgia sugalvoti, ir tiki tuo, ką leptelėjęs. O kada prezidentūron susiruošęs premjeras šneka „į temą“, o kada – nesąmones, tesprendžia rinkėjai.

Tad sūpynių pusė, kurioje sėdi premjeras su pečius sveriančia tuščia aplinkos ministro kėde, regis, nusileido gerokai žemiau premjero prezidentinių ambicijų.

O tam, kad jos vėl kiltų į viršų, reikėtų bent jau vadovautis protingų žmonių patarimais. Jei premjero aplinkoje tokių nėra, ne pro šalį atsiversti klasikus. Pavyzdžiui, fiziką Albertą Einšteiną, kuris mokino: „Siek tapti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuriam svarbios yra vertybės“.

Ir netikėkite tais, kurie sako, kad visi fizikai – pragmatikai.

2019.02.11; 06:30

Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį  su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir kai kurie baltarusiai.

Agresyviai politizuotas yra  istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.

Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai, tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus „prichvatizuoti“.

Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.

O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.

Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.

Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių? Taigi…

Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.

Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų, įstaigų, užeigų pavadinimų…

Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų  globalistų).

Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.

Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“

Argumentų, kodėl turėtume savo oro uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl lyderystės  kovojančių paauglių: „Ar išdrįsi?“

Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!

Ar išdrįsime?

Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?

Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai suteikdami vardą, pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai reikia daryti?

Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi  Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?

Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame“!

Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…

Tačiau tas vardas ir tas vaizdas pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui, klajūnui, pasaulio piliečiui…

Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?

Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau estai „geriausio kultūros žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…

Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma“, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.

Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl „Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.

Bet juk traumuoti esame ne visi?

2019.01.30; 08:00

Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.

Šiandien, regis, kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…

Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui“, „mūsiškiui“ jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kultūra pirmiausia yra „tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir patikslino: „Labai dažnai kultūrą tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė. Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“

O jei galvose yra vien neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.

Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.

Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai – labai prasminga.

Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..

O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums belieka tik žiūrėti ir … tikėti.

Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kažkam nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.

Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.

Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.

Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.

Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.

Antrame kampe – švietimas: ten stovi M. Daujoto progimnazija.

Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas“.

Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų – daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.

Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir įtarinėjimų neapsunkintos širdies…

Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“.

Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena“, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…

Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose, šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.

O Balbieriškio bažnyčios statybą finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito krašto“.

Neišvažiuokit… Nes dar šviečia bažnyčios ir kryžiai…

2018.12.28; 17:00

Mokytojų streikas tęsiasi ketvirta savaitė… Valdžiai ėmė stigti ir kantrybės, ir sveikos nuovokos.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nusišneka ne tik atstatydintoji ministrė (esą, Lietuvoje mokytojų net 6 tūkstančiais per daug…), bet ir premjeras, ir jo patarėjas Skirmantas Malinauskas, valdžią ir streikuojančius mokytojus paskelbęs nesutaikomais priešais, tokiais, kaip Ukraina ir Rusija. Mat, ministerijoje nakvojantys mokytojai jam panašūs į Krymą okupavusia Rusiją.

Deja, panašūs nusišnekėjimai tėra purslai, tykštantys iš švietimo problemų jūros, kai į ją iš vyriausybinių aukštybių žlegtelėjo neprityrusių pilotų vairuojama atlyginimų reformos raketa… Yra ir kur kas rimtesnių problemų, apie kurias tiek aukštosiose (vyriausybinėse) sferose, tiek visuomenėje kalbėti retas tenori ar drįsta.

Dabar visos kalbos, protestai, diskusijos sukasi apie mokytojų atlyginimus, lyg juose slypėtų porą pastarųjų dešimtmečių vis prastėjančių Lietuvos švietimo rezultatų priežastis,  nelyginant rusų pasakų piktadario Nemirtingojo Koščejaus mirtis, kuri adatos pavidalu slypėjo anties kiaušinyje.

Išties, Lietuvos pedagogų atlyginimai mažiausi ES. Ir tai – nenuplaunama gėda visoms ligšiolinėms vyriausybėms. Bet ar tikrai pakėlus mokytojų atlyginimus tiek, kiek dabar reikalauja streikuojantys mokytojai, švietimo kokybė irgi atitinkamai pagerės?

Daug kam vaizduotę kaitina mokytojų atlyginimai Suomijoje ir netgi Estijoje. Bet ar teko girdėti kvalifikuotai aptariant Suomijos ir/ar Estijos švietimo prioritetus bei mokytojų ir mokinių santykius tose šalyse?

O vertėtų, nes paaiškėtų, jog vienas iš trijų svarbiausių švietimo prioritetų šiaurinėse mūsų kaimynėse, po kokybiškų žinių, yra patriotizmo, tautinės tapatybės ugdymas, nuo ko Lietuvos švietimas priverstinai nusisuko.

Kitas labai galingas Suomijos švietimo sistemos variklis, o kartu instrumentas yra mokytojo autoritetas, kurį palaiko ne tik aukštas atlyginimas, bet ir kitaip, nei Lietuvoje, sudėlioti teisių ir pareigų akcentai mokyklos bendruomenėse.

Toje šalyje moksleiviai, ir jų tėvai, ir pedagogai žino, kad į mokyklą vaikai ateina ne (tik) draugauti, žaisti, bet MOKYTIS. Pareiga mokyti ir mokytis ten yra aukščiau už nebrandžių vaikiškų protų egocentriškai suvokiamas teises.

Lietuvoje švietimo poreikius ir gaires jau kelintas dešimtmetis nustatinėja Laisvosios rinkos institutas bei įvairūs globalistai-neoliberalai, svajojantys apie nemąstančią, tik klusniai, bet, pageidautina, pakankamai profesionaliai darbdavių bei runkelių elito nurodymus vykdančią visuomenę.

Tik jiems, globalistams neoliberalams, o ne tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjams, galėjo ateiti į galvą mintis mokinių teises iškelti aukščiau pareigų. Net ir sovietų laikais iš santykių tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų nebuvo išguita abipusė pagarba bei pareigos.

Vyresnės kartos inteligentas, geriausių, dar prieškarinėje Lietuvoje suformuotų kultūrinių bei moralinių tradicijų tęsėjas muzikologas Rimantas Gučas tvirtina, jog negalima visų švietimo problemų suvesti į materialinius dalykus ir tęsia: „Mokyklą lankiau gana seniai. Gerai pamenu, kai suaugę apie mokytojus prie vaikų kalbėjo tik gerai. O vaikams mokytojas buvo be išlygų gerbiamas asmuo. Jau po poros-trejeto dešimtmečių tapo įprasta, kad vaikai apie mokytojus kalba, jog tai paskutiniai durniai, o tėvai klausosi, kartais net pritaria. Dabar neretai mokytojai tampa mokinių patyčių objektu. Mokinys gali grąsinti primušti mokytoją. O mokytojas net balso negali pakelti. Dažnai patirdami nepagarbą iš mokinių, mokytojai, kaip, beje, ir visi piliečiai, patiria nepagarbą ir iš patologiškai subiurokratėjusios valdininkijos“.

Gal jis klysta? Deja, pastarųjų mėnesių premjero atsiliepimai apie mokyklą ir  pedagogus bei eksministrės Jurgitos Petrauskienės arogantiškas elgesys su streikuojančiais mokytojais be išlygų patvirtina, jog R. Gučas teisus.

Streikuojantys mokytojai. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Juokinga, bet švietimo ministerijos biurokratų uoliai puoselėjamas veidmainiškas dėmesys mokinių teisėms ir laisvėms nedžiugina netgi pačių moksleivių (žinoma, tokių, kurie iš namų atsinešė  gebėjimą savarankiškai protauti).

Ką tik  rajono spaudoje skaičiau interviu su  moksleive, kuri turėjo galimybę palyginti rajoninės mokyklos atmosferą su specialiąja M.K.Čiurlionio menų mokykla: „…M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo mažai žaidžiančių su telefonais, buvo didesnė pagarba mokytojui, niekas nesikeikė, nesistumdė. Vaikai gerai elgėsi ir ne vien todėl, kad tai – aukšto lygio menų mokykla, bet todėl, kad jie iš gerų šeimų. Ir tikrai nepatvirtina pasakymo, kad jeigu vaikas iš turtingos šeimos, jis bus geras. Ne, visi vaikai buvo mandagūs, ramūs ir nebuvo skirstomi į lygius: kuris „geras“, o kuris – „blogas“…“

O juk tokių pastebėjimų – ne keli, ir net ne dešimtys, o eina bangomis per visą Lietuvą. Todėl vargu ar net kelis kart padidintas atlyginimas padės kilstelėti švietimo lygį į padorias aukštumas, jei mokytojams nebus grąžinta teisė su visu būtinu griežtumu priminti mokiniams jų pareigas ir pareikalauti iš jų bei tėvų, kad mokinys mokytųsi ir laikytųsi mokyklos bendruomenėje priimtų elgesio, bendravimo taisyklių.

Be jokios abejonės, pagarbos nusipelnė tie moksleivių tėvai, kurie, suprasdami permainų būtinybę apverktinoje nūdienėje švietimo sistemoje, parėmė mokytojų streiką, pritarė jų reikalavimams siekti teisingesnio ir skaidresnio  jų darbo apmokėjimo. Tačiau būtų dar geriau, kad, pasakę „A“, pasakytų ir „B“. Kad susimąstytų, ar įmanoma laukti ir tikėtis gerų mokymosi rezultatų klasėje, kur šalia eilinių, vadinamųjų „normalių“ mokinių  sėdi vaikai, kurie arba dėl iš aplinkos atsinešto auklėjimo trūkumų, arba dėl prigimtinių elgesio ir aplinkos suvokimo sutrikimų nepajėgia lygiomis sąlygomis kartu su klasės kolektyvu įsijungti į pamoką, nepajėgia susikaupti, išlaikyti dėmesio ar tiesiog nesuvokia tų dalykų, kurie privalomi jų amžiaus vaikams. Vieni nepajėgia, o kiti piktybiškai nenori.

Pagal dabartinę veidmainišką švietimo koncepciją ir, gal būt, tokių „ypatingų“ vaikų tėvams reikalaujant, jų vaikus nurodoma integruoti į bendraamžių kolektyvą, nors jų lygis ir individualios ypatybės aiškiai neatitinka standartinės mokyklos tikslų ir uždavinių. Tačiau niekam nė motais, kad tokie vaikai trikdo ir žlugdo visą mokymosi procesą. Juk mokytojai trečdalį ar daugiau pamokos laiko priversti skirti specialius poreikius turinčių mokinių elgesio „išlyginimui“, one darbui su visa klase. Likusieji moksleiviai yra išblaškomi, jie priversti dalyvauti spektaklyje „Išdykėlio sutramdymas“, o jautresni, mažiau atsparūs aplinkos poveikiui, patys pagauna blogą pavyzdį ir ima elgtis taip, kaip nesielgtų, jei klasėje nebūtų vienos ar kelių „šašuotų avių“ (atleiskite, tai ne diagnozė, o stilistinė figūra…).

Taip iš pirmo žvilgsnio kilnus tikslas „socializuoti“, „toleruoti“, „integruoti“ atveda į švietimo duobę, kai dėl kelių vaikų klasėje pedagogai, neparuošti darbui su tokiais neadekvačiais vaikais, yra priversti primityvinti užduotis, nuleidinėti reikalavimų kartelę bei užmerkti akis į elementarių elgesio taisyklių nepaisymą. Klasės kolektyvas išbalansuojamas, mokymo lygis krinta… Ir krinta jau ne vieneri ir net ne dešimt metų, o švietimo vairininkai tebekuria naujas metodikas, pritaikytas standartinių gebėjimų vaikams… Užburtas ydingas ratas, kurį būtų labai lengva sutraukyti, jei būtų norima pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kurią įsivaizduoja biurokratai Vilniuje.

Kodėl aš vadinu dabartinę švietimo koncepciją, orientuotą neva į vaikų teises, veidmainiška? Priežasčių – ne viena, bet pradžiai pakaktų bent šios.

Vaiko teisių apsaugos įstatyme yra aptariamos įvairios grėsmės vaiko saugumui bei įtvirtinama „grėsmės vaikui lygių kriterijų ir nustatymo tvarka“. Tarp vienuolikos nurodytų grėsmių yra ir tokia: „Vaikas su negalia“. Įstatyme pateiktas ir paaiškinimas, kodėl vienas vaikas su negalia sukelia grėsmę kitiems: mama dažnai slaugo sergantį, su negalia vaiką ir tai gali sukelti neigiamą poveikį kitiems vaikams.

Pakartoju nesupratusiems: vaikas su negalia (nenurodyta, kokia negalia, fizine ar psichine) gali kelti grėsmę kitiems vaikams, nes mama slaugydama sergantįjį, nebeskiria pakankamo dėmesio sveikiesiems vaikams, ir tai jiems gali padaryti neigiamą poveikį. O tai, savo ruožtu, jau duoda pagrindo valstybei iš mamos, iš šeimos atimti sveikuosius vaikus.

O kaip yra klasėje? Juk pedagogas, dirbantis su klase, kurioje yra pora ar, neduok Dieve, daugiau vaikų su elgesio ir /arpsichikos sutrikimais, išties nebegali skirti deramo dėmesio kitiems vaikams. Be to, pritaikant mokomųjų dalykų programas vaikams su elgesio ar intelekto nuokrypiais, tuo pačiu yra nuvertinami sveikosios, standartinės daugumos vaikų poreikiai, nebeugdomi jų gebėjimai. Ir tai neišvengiamai veda prie bendro švietimo lygio primityvinimo ir smukimo. Bet šitos „grėsmės“ nemato, neįvertina nei vaikų teisių gynėjai, nei švietimo reformatoriai. Kas tai, jei ne veidmainystė, ne dvigubi standartai?

Pagaliau, ne veltui, matyt, tokių išskirtinai „ypatingų“ vaikų nematome  privačiose mokyklose, konfesinėse, specializuotose gimnazijose, kurios, iš(si)keldamos pedagogams aukštą reikalavimų ir norimų rezultatų kartelę, atsirenka tik tuos vaikus, kurie turi gebėjimų norimiems rezultatams pasiekti.

Kita vertus, nieko gero priverstinė „integracija“ neduoda ir vaikams, turintiems elgesio, psichikos problemų, nes jų asmenybės ugdymui svarbiau už abejotinos kokybės „bendravimą“ su sveikais bendraamžiais yra specialių pedagogų, psichologų, o neretai ir medikų pagalba bei dėmesys.

Streikuojantys mokytojai: situacija peržengia nesiskaitymo su vienos profesijos žmonėmis ribas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pabaigai – anoniminio tėčio pasvarstymai apie mokytojų streiką ir tikrąsias jo priežastis: „Supratau, kad streikuoti mane priverstų kažkas nematerialaus ir asmeniško, kažkas tokio, kas kardinaliai kirstųsi su mano pamatinėmis žmogiškumo vertybėmis, kažkas neapčiuopiamo ir nepamatuojamo kylančio iš vidaus – tai ką aš visu savo vidumi suvokčiau kaip NETEISYBĘ, ORUMO pažeminimą, NEŽMONIŠKĄ ELGESĮ. Persukau galvoje savo sukauptas žinias, patirtį ir suvokimą apie mokytojus ir jų padėtį visuomenėje, kaip aš, kaip kiti tėvai bendrauja su mokytojais, visus supermamyčių/tėvelių išsidirbinėjimus per tėvų susirinkimus, auklėjimus, kaip mokyti, valdžios (premjero, ministrės ir pan.) priekaištus dėl ilgų atostogų, reikalavimo rezultatų dabar, o algas didinsime rytoj, vaikų teisių išaukštinimą ir t. t. ir pan. Ir priėjau prie karčios išvados, kad „MOKYTOJAS LIETUVOJE YRA NEGERBIAMAS VALDŽIOS IR TAI YRA ŠIMTERIOPAI DIDESNĖ PROBLEMA, NEI JIEMS MOKAMAS ATLYGINIMAS”.: / https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/teti-nustebino-automobilyje-uzduotas-dukters-klausimas/

Taigi, lygiava, kaip žinia, nėra lygybės sinonimas, o teises turi ne tik vaikai su specifiniais poreikiais, bet ir paprasti vaikai bei jų atsakingai į savo pareigas žiūrintys tėvai ir pedagogai, kurių, laimei, dar tebėra dauguma. Ir toji dauguma turi teisę į normalią mokyklą, į mokymą(si) normalioje klasėje, su vienu mokymo lygiu, be jokių ten „A“ ar „B“ ir specialiųjų lygių, su vienodais reikalavimais visiems toje mokykloje, toje klasėje besimokantiems moksleiviams. O tie vaikai, kuriems tokie reikalavimai per sunkūs, neįveikiami ar nepriimtini, turi teisę mokytis kitose, specialiai jiems, jų gebėjimams, galimybėms pritaikytose mokyklose ar klasėse. Tik tuomet ne tik premjeras, bet ir visa visuomenė gali laukti ir tikėtis geresnių, kokybiškesnių mūsų vaikų mokymo ir ugdymo rezultatų.

2018.12.08; 18:10

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras“. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas  karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.

Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …

Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo  labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“  prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.

Po  sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik  pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“

Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…

O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“

O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“

K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.

Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…

Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…

Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.

Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi  „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie  į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti  vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.

Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…

Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.

Galima  jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?

Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio  žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!

Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet  Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …

Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad  pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.

Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų  meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.

Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet  darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!

2018.08.10; 05:52

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nežinia, kas taip lemtingai paveikė smegenis – neregėtai karšta vasara ar retai regimas ilgasis mėnulio užtemimas, – bet tiesiog nebespėjame aikčioti nuo politikų daromų kvailysčių, susijusių su didžiąja mūsų kaimyne Rusija.

Eilinį kartą meile Rusijai užsiliepsnojo Plungės meras Audrius Klišonis, vėl, kaip ir praėjusiais metais, palaiminęs jaunųjų plungiečių kelionę į tarptautiniu vadinamą Pamaskvėje vykstantį festivalį „Novyj mir“.

O juk, rodosi, pereitais metais jam jau buvo priveržti visi liberaliai išlaisvėję varžteliai, kai jo miesto jaunuolių delegacija tame menų festivalyje susitiko su visai nemeniška, Kremliaus šeriama propagandine baikerių organizacija „Naktiniai vilkai“.

Matyt, liberalų galvose telpa daugiau varžtelių, nei normalių žmonių, ir kai kurie liko nepriveržti, nes ne tik vėl buvo nutarta siųsti jaunimą į tą festivalį, bet meras dar ir mėgino iškreipti tiesą, nuslėpdamas savo asmeninius susitikimus (susitikimą?) su „Naktiniais vilkais“.

Be to, tik su atsipalaidavusiais varžteliais galvoje buvo galima nepastebėti, kaip palaipsniui tame tarptautiniame festivalyje mažėja tarptautiškumo: prieš keletą metų (po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos) iš festivalio dingo Lenkijos ir Ukrainos atstovai, o dabar neliko ir vokiečių. O kas liko? Liko baltarusiai, latviai iš Tukumo miestelio, na, ir nepamainomi plungiškiai. Kokia garbė, a niaaa?

Ir nei Plungės merui, nei kitiems miesto vadovams tiek anksčiau, tiek dabar neatėjo į galvą mintis, jog garbingiau ir pilietiškiau būtų – turint galvoje Lietuvos valdžios viešai deklaruojamą Ukrainos palaikymą, – solidarizuotis su ukrainiečiais ir lenkais, nei su baltarusiais?

Apie latvius nekalbu dėl ypatingos jų demografinio kontingento nacionalinės sudėties… Todėl atsigręžiu į Lietuvą ir svarstau: gal paskendę karbauskininkų apsibaksnojimuose su gabrielandsbergininkais, būsime pražiūrėję vietinės reikšmės geopolitinį akibrokštą: Plungės ir Skuodo atsiskyrimą nuo Lietuvos?

Rusiška agresija

Mat, ne tik Plungė, bet ir Skuodas negali atsispirti Rusijos žavesiui, ir tebetęsia dar sovietmečiu užsimezgusius draugiškus santykius su Chakasija (Rusijos federacija).

Ir kaip tik šiemet, kai Rusija atsisakė išduoti vizas jau daug metų rengiamos ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyviams, Skuodo savivaldybės atstovai, vadovaujami vicemerės Daivos Budrienės, lyg niekur nieko, šventiškai pasidabinę, su gražiai žydinčiais kardeliais rankose pritūpė  Chakasijoje, pagerbdami čia gimusį, Latvijoje žuvusį, Skuode palaidotą Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Čebodajevą.

Šis lietuvių gestas padarė tokį didelį įspūdį Rusijos visuomenei, jog jį transliavo pagrindinis Rusijos televizijos kanalas „Rossija“. 

Agresyvioji Rusija

Iš pradžių, sovietmečiu, su chakasais ‚broliavosi‘ moksleiviai. O jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą, santykiai peraugo į aukštesnį, politinį lygmenį: į Chakasiją su oficialiu vizitu išsiruošė Skuodo savivaldybės delegacija.

Beje, atsitiktinumas, ar ne, bet Skuodo Savivaldybės tarybos meru anuomet buvo Stasys Vainoras, Liberalų sąjūdžio narys (sic! – J.L.). Ir nors dabar  Skuodo meras yra TS-LKD partijos narys Petras Pušinskas, tradicine tampanti jo partijos ideologinė giminystė su liberalais sužaidė su meru Pušinsku savo nelemtą žaidimą: Rusijos trauka pasirodė stipresnė už  pilietines vertybes ir valstybės interesus.

Mąstant valstybiškai, po Rusijos valdžios akibrokšto „Misijai – Sibiras“ vienintelė pateisinama tokios oficialios delegacijos vizito į Rusiją priežastis ir tikslas, nemenkinantis Lietuvos valstybės orumo, galėjo būti tik lietuvių tremtinių kapaviečių lankymas ir tvarkymas.

Vienok skuodiečių delegacijos tikslas, kad ir kaip dabar besiaiškintų Skuodo valdžia, buvo anaiptol ne toks, o kitoks: „2018 m. vasario 14 d. gautas kvietimas dalyvauti Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos Askizo rajono šventėje „Tun pairam“, pranešama „Paaiškinime dėl Skuodo rajono delegacijos vizito Rusijos federacijos Chakasijos respublikoje“.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Vizito programa, sprendžiant iš žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, nebuvo suderinta, apie tremtinių kapų lankymą ir kapaviečių tvarkymą nė neužsiminta, todėl „Paaiškinime…“ įterpta frazė apie tai, kad nutarta, jog “šventėje reikėtų dalyvauti ir atstovauti Skuodo rajonui, orientuojantis tik į kultūrinius ir istorinius aspektus“ skamba mažų mažiausiai politiškai infantiliai.

Ne ta šalis pasirinkta, ir ne toks šiandien mūsų šalių abipusis aktualusis valstybinis – politinis kontekstas, ponai rajoninės reikšmės politikai, kad galima būtų tikėtis išvengti anos pusės politinių provokacijų!

Neišvengė jos Plungės jaunimėlis, neišvengė jos ir Skuodo savivaldybės delegacija. Todėl teisus yra Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Laurynas Kasčiūnas, įžvelgiantis išankstinio pasirengimo vizitams į Rusiją trūkumą bei į ją keliauti užsimaniusių lietuvių kritinio mąstymo stoką. 

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, dar pernai, po „Naktinių vilkų“ surengtos provokacijos Plungės kolektyvui, buvo parengtos rekomendacijos savivaldybėms, kaip bendrauti su Rusijos miestais ir nepatekti į propagandos pinkles. Tačiau ar kas nors pasidomėjo, ar rekomendacijos savivaldybes pasiekė? Ar jos buvo privalomos, ar tik pateiktos kaip laisvai pasirenkamas pasiūlymas?

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo pasikartojantys akibrokštai, savivaldybių politikai mažiau nei menkai nutuokia tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių vingrybėse, Užsienio reikalų ministerijai reikėtų imtis reguliaraus savivaldybių lygio politikų bei kultūros ir švietimo darbuotojų, kolektyvų ryšių su Rusijos federacija koordinatoriaus vaidmens. Antraip mes vėl ir vėl kaip sušlapę šunys purtysimės nuo valstybiškai mąstyti nenorinčių ar nesugebančių  politikų verdamos jovalo…

2018.08.02; 08:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

JAV prezidento D. Trumpo susitikimai su Europos valstybių ir politiniais lyderiais, be abejo, reikšmingiausias pastarųjų savaičių, o gal ir mėnesių įvykis.  Todėl nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida, o tuo pačiu ir Lietuvos, skiria D. Trumpo susitikimams didžiausią dėmesį.

Ir taip pat nenuostabu, kad didžiausia dozė dėmesio teko Trumpo susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. O kaip gi kitaip: juk susitiko didžiausios pasaulio branduolinės galybės.

Lietuvos politikams (ir žiniasklaidai) šie įvykiai pateikė papildomą galvosūkį: kaip korektiškai „prasisukti“ tarp Lietuvos interesų atžvilgiu jautrių situacijų ir pateikti visuomenei objektyvią – žiūrint iš Lietuvos varpinės – jų sklaidą.

D.Trumpas, kaip tikina Vakarų Europos bei mūsų žiniasklaida, odioziškiausia figūra, labiausiai nestandartinis politikas iš visų, kurie pastaraisiais metais žėrėjo vakarų politinėje padangėje, bet, kita vertus, Lietuva iki šiol tradiciškai ir ne be pagrindo laikė (tebelaiko?) JAV ištikimiausia savo gynėja, saugumo garantu nuo buvusios „Didžiosios sesės“ galimos agresijos.

Angela Merkel tiems, kurių mintis nepaslanki ir nespėja reaguoti į greitai besikeičiančius politinius ciklonus ir anticiklonus, tebeatrodo įtakingiausia Vakarų Europos politikė, daug metų diktavusi politines madas ir meniu.

Lietuva yra tiesioginėje priklausomybėje nuo A. Merkel, kaip ES narė, bet, kita vertus, pati A. Merkel yra priklausoma nuo net ne dešimtmečius, o šimtmečius (bent jau nuo imperatorės Jekaterinos II, iš Prūsijos kilusios Sofijos Augustos Frederikos Angelt epochos) besitęsiančios abipusės Vokietijos ir Rusijos simpatijos, laikas nuo laiko peraugančios į kaimynams (o galiausiai – ir joms pačioms) nelemtus susitarimus.

Rusija jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (su retomis ir trumpalaikėmis išimtimis) buvo ir, deja, tebėra, nuolatinė ir didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui ir laisvei, todėl Lietuvos politikams ir šalies likimui neabejingiems piliečiams, kaskart, kai tik akivaizdžiai ar neakivaizdiniu būdu ima bendrauti tos Lietuvai svarbios asmenybės, labai svarbu pamatyti ir apmąstyti visą spektrą jų išsakomų nuomonių, ketinimų, veiksmų bei viso to  galimas pasekmes Lietuvai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

O dabar pasižvalgykime po  Lietuvos žiniasklaidos platybes: ar tai, kas jose skelbiama ar vaizduojama, padeda suprasti ir realiai įvertinti, kuo Lietuvai yra (ar galėtų būti) svarbūs Europos galiūnų susitikimai su JAV prezidentu?

Manau, kiekvienas žiniasklaidos vartotojas geba pats surasti atsakymą į šį klausimą. O štai mane, prisipažinsiu, nustebino itin vienašališka, netgi tendencinga pozicija, kurią užėmė LRT  televizijos apžvalgininkai sekmadienio laidoje „Savaitė“. Žurnalistas V. Pugačiauskas nė vienu sakiniu nenukrypo nuo savo visą laiką kultivuojamos tendencijos vaizduoti JAV prezidentą vienašališkai neigiamai, papūgiškai atkartojant vien„juodus“ atsiliepimus bei kritiką, kurios nešykšti savo šalies prezidentui jo politiniai oponentai.

Kas rašoma ar kalbama apie JAV prezidentą JAV žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje – tai jų, amerikiečių, vidaus reikalas. Bet mums Lietuvoje tokie  apsibaksnojimai įdomūs nebent akiračiui  išplėsti. Tačiau jei norima padėti suformuoti mūsų (primenu, Lietuvos, o ne JAV, Vokietijos ar Rusijos piliečių) nuomonę apie D. Trumpą, tai žurnalistinė etika reikalauja skaitytojui/žiūrovui pateikti ir kitus faktus, kitas nuomones, tas, kuriose prezidentas giriamas, o jo sprendimai ir  darbai palankiai vertinami.

Taip, beje, elgiasi internetinės svetainės  www.lrt.lt apžvalgininkas Mykolas Drunga. Nors jis vargu ar yra prezidento D. Trumpo  simpatikas, tačiau neužmiršta objektyvumo reikalavimų, neužmiršta, pavyzdžiui, pabrėžti, jog „tai nereiškia, kad D. Trumpas yra V. Putino „marionetė“. Tokių sąmokslo teorijų skleidimas arba Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkaltinimas valstybės išdavyste be solidžių įrodymų tik prisideda prie demokratijos normų sumenkėjimo“.

O štai prisiminti ir priminti klausytojams, kaip D. Trumpas „paauklėjo“ Vokietijos kanclerę dėl dvigubų ekonominių žaidimų su Putinu, kurių pasekmėje Vokietija teikia finansinius, dujotiekio formos ramentus agresyviai Putino politikai, nei Pugačiauskas, nei energingoji laidos vedėja Pumprickaitė nematė reikalo. Nepolitkorektiška? O diena iš dienos loti ant JAV prezidento politkorektiška? Gal būt, remiamasi faktais paremta informacija, kad Vokietija+Putino vamzdis patikimiau mus gins, nei NATO su JAV? Tai vertėjo ta informacija pasidalinti su klausytojais.

Donaldas Trampas ir Angela Merkel. Nenuoširdus bučinys. EPA – ELTA nuotr.

Beje, jei matome, jog Vokietija pučia į vieną vamzdį su Rusija, o D. Trumpas, pasak kai kurių mūsų nuomonės formuotojų, labai labai blogas, tai nuo ko mums reikėtų gintis, ir kas galėtų mums padėti? Kas lieka? NATO? Tačiau kiek ši organizacija bus įgali, jei JAV žiūrės į vieną pusę, o Vokietija – į kitą?

Beje, po Trumpo priekaištų vokiečiams, kad jie nevykdo savo finansinių įsipareigojimų NATO, 56 proc. vokiečių, rinkos tyrimų bendrovės „Forsa“ apklausos duomenimis, pareiškė manantys, kad Europa gali pati pasirūpinti savo saugumu, ir tą ji gali padaryti be JAV pagalbos.

Man, beje, tokie duomenys sukėlė didelių abejonių, ar daug vokiečių geba pakelti galvą nuo dešrelių ir alaus bokalo ir apsižvalgyti po pasaulį. O gal tiesiog iki šiol nepastebėjau, jog vokiečiai ir mes matome/įsivaizduojame skirtingus priešus, kas, deja, nesustiprina mūsų saugumo…

O juk nepaisant nediplomatiško, erzinančio elgesio, iš šou verslo pasaulio prisigraibytų manierų, Lietuvos atžvilgiu JAV prezidentas iki šiol nepadarė (būtent – nepadarė) nieko, dėl ko jis nusipelnytų viešai ar neviešai išsakomų priekaištų bei pretenzijų… ko, pavyzdžiui, negalėtume pasakyti apie mūsuose taip gerbiamą Vokietijos kanclerę.

Tuo tarpu Putinas nei iki susitikimo su Trumpu, nei po jo nedavė preteksto atsiliepti apie jį bent jau neutraliai, kaip apie vadovą šalies, negrasinančios Lietuvai sankcijomis, katastrofomis ir pan.

Beje, po prezidentų susitikimo Rusijos internetinėje erdvėje pasirodė pranešimas apie tai, jog Baltijos šalys jau numatė datą, kai bus įvykdytas testinis (bus testuotas atsisakymas? Originale: „data provedenija testovogo atkliučenija“ – nežinau kaip geriau išversti) atsijungimas nuo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija- Lietuva-Latvija) energetinio žiedo. Pranešimą lydi komentarai, kurie skelbia, jog po tokio sprendimo Baltijos šalių energijos ūkį ir ekonomiką ištiksianti katastrofa (https://newzfeed.ru)

Tiesa, nespėjus išsigąsti, žvilgsnis užkliuvo už frazės apie tai, jog kiti ekspertai vertina tokį Baltijos šalių sprendimą „kaip klaidą, kuri  Baltijos šalių ekonomikai pridarys daugiau žalos, nei Rusijos kompanijoms“. 

Žodžiu, dar neaišku, kuriai šaliai toks sprendimas yra nenaudingesnis, bet  negalima nematyti, kad bet koks Baltijos šalių žingsnis tolyn nuo Rusijos sukelia agresyviai nervingą Rusijos žiniasklaidos reakciją su gąsdinimais prapultimi Baltijos šalims.

O mes tuo tarpu, stokodami tiek bendrosios kultūros, tiek ir plačios erudicijos analitikų, o vieno kito, dar neatbukinto, negerbdami, tampame (o gal jau tapome?) palaidų liežuvių šalimi, ir  tuo palaidu liežuviu paslaugiai pridengiame savo valdžios bei nuskurdintos tautos nuogą užpakalį.

2018.07.25; 13:27

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.

Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?

Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“

Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.

Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.

Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?

Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius. 

„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.

Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).

Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).

Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.

Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys“ į debesis, nepasiekusios tikslo.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.

Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.

Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.

Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.

Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.

Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?

Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.

Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.

Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir  homovulgaris?

Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas

Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.

Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.

Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.

Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.

Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.

Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!

2018.07.18; 16:43

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas“ vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00