LLRA-KŠS frakcijos narys Zbignevas Jedinskis ir Europos Parlamento narys, LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Politologai įvertino dar vieną skandalą, kilusį dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narių pasisakymų. Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė, komentuodama šiai partijai priklausančio Zbignevo Jedinskio pareiškimą, kad Lenkija turėtų palikti Europos Sąjungą ir NATO bei megzti ryšius su Rusija, sako, kad tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad LLRA-KŠS kelia klausimų saugumo požiūriu.
Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Marijušas Antonovičius pažymi, kad ir partijos lyderio Valdemaro Tomaševskio komunikacija pamažu partiją tempia žemyn. O tai, akcentuoja politologas, gali atsispindėti jau artimiausiuose rinkimuose.
R. Urbonaitė pripažįsta: LLRA-KŠS kelia daug klausimų saugumo prasme
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sako, kad dar vieną skandalą LLRA-KŠS stovykloje galima vertinti kaip įrodymą, kad šios politinės jėgos atstovai turi vis mažiau bendro su Lietuva ir Lenkija.
„Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjunga, tiksliau, dalis šios partijos žmonių, turi labai mažai ką bendra tiek su Lietuva, tiek su Lenkija. Toks jausmas, kad dalis partijos žmonių žiūri tik solovjovus, kiseliovus ir dirba būtent tų pačių laidų žiūrovų/rinkėjų adresu. Tai ir yra paradoksas, kad jie naudojasi demokratinės valstybės laisvėmis, gėrybėmis tam, kad aukštintų autoritarinius režimus, tuo pačiu menkindami savo valstybę“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.
Kaip teigė MRU politologė, partijos prasilenkimą su Lietuvai ir Lenkijai svarbiomis vertybėmis rodo ir daugiau pavyzdžių. Pavyzdžiui, skandalas, kuris kilo kai LLRA–KŠS sąrašo lyderiu buvęs Z. Jedinskis savo socialiniame tinkle pareiškė, kad protestuotojus brutaliai talžiusi Baltarusijos policija tiesiog gina šalies Konstituciją. Politologės teigimu, partijos atstovai net ir didžiausių skandalų metu nesugebėdavo parodyti vienareikšmiškos pozicijos. Ne išimtis, anot jos, ir LLRA-KŠS atstovės Ritos Tamašunienės reakcija į paskutinius Z. Jedinskio pareikšimus.
„Tamašunienės veiksmai visiškai skiriasi nuo jos žodžių. Šiandien ji lygiai taip pat išsigynė bet kokio pasmerkimo, atsiribojimo nuo to, ką daro Jedinskis. Kitaip, tariant, sakau, kad aš nepritariu, bet nematau problemos, kai tas pats Jedinskis veda rinkimuose partijos sąrašą ir dirba kolegos komandoje“, – sakė ji.
Todėl, apibendrindama tęsė R. Urbonaitė, galima konstatuoti, kad LLRA-KŠS pozicija ir jos santykis su Lietuva, tikrai kelia daug klausimų net ir Lietuvos saugumo prasme.
„Ši partija vis dar tokia yra, nes nesulaukdavo atsako už savo veiksmus. Aš priminsiu 2020 metus. Ką tuomet padarė koalicijos partneriai. Jie tiesiog pašnekėjo su Tomaševskiu, tačiau LLRA-KŠS kaip buvo, taip ir liko valdžioje. Niekada nebuvo kitų partijų radikalaus atsiribojimo. Ši partija tiesiog plaukdavo, nes jai būdavo viskas atleidžiama. Ši partija ir jos žmonės jaučia nebaudžiamumą ir tai, kad gali sėdėti ant dviejų kėdžių“, – apibendrino politologė.
V. Tomaševskio laikysena turės padarinių rinkimuose: LLRA-KŠS gali tapti nebereikalinga
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas M. Antonovičius pažymi, kad, nesikeičiant partijos retorikai, politiko komunikacija gali turėti itin neigiamos įtakos rinkimų rezultatams. Mat, M. Antonovičiaus teigimu, vis daugiau rinkėjų pastebi, kad partija su savo komunikacija ir priimamais sprendimais jiems tampa nereikalinga.
„Daugybė ankstesnių situacijų rodo, kad ponas Tomaševskis yra tam tikra prasme kietakaktis žmogus, nelabai gebantis pakeisti savo požiūrį ir prisitaikyti prie naujos situacijos. Iš esmės jis vadovaujasi ta pačia logika, kuria vadovaujasi jau daugiau nei dešimt metų – kad lenkai už juos ir taip balsuos. Kitaip tariant, dėl lenkų ir dėl rusų balsų kovoti nereikia“, – ketvirtadienį Eltai teigė M. Antonovičius.
Kita vertus, politologas pažymi, kad pastaruoju metu karo kontekste girdima LLRA-KŠS pirmininko retorika yra kiek švelnesnė, nei buvo anksčiau. Vis gi, akcentuoja jis, užimama pozicija išlieka ta pati.
„Retorika šiek tiek švelnesnė, sąmoningai nukreipta į rusiškų kanalų apsaugą, bet tai yra bandymas sau užsitikrinti palaikymą, nes, reikėtų turėti omenyje, kas susiję su Lietuvos rusais, tai jie neturi atstovo. Pas juos įvykusi tam tikra politinė dezorganizacija“, – teigė VU TSPMI politologas.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narys Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Lietuvos rusų sąjunga yra išformuojama, Klaipėdoje buvęs rusų aljansas irgi praktiškai subyrėjęs, taip pat kaip ir penkių procentų Lietuvos rusų elektoratas, o dalis jų tikrai yra nepatenkinti dėl tų kanalų uždarymų. Bet jie kaip ir neturi jokių politinių atstovų, todėl čia Tomaševskis mato savo nišą ir bando ją tam tikra prasme susigrąžinti“, – svarstė politologas.
Jis pažymi, kad LLRA-KŠS rinkėjų balsų skaičius tendencingai mažėja jau nuo 2019 metų.
„Ateityje kol kas nesimato pokyčių tose tendencijose, kurios prasidėjo nuo 2019 metų. Jau tuo metu savivaldos rinkimuose, ypač kas liečia Vilniaus miestą, sumažėjo balsuojančių už juos. 2020 metais jie nesugebėjo perkopti penkių procentų barjero. Aišku, apklausų tautiniu pagrindu nėra, bet bent jau žvelgiant pagal VRK duomenis, matosi labai aiškiai, kad ir lenkai už juos mažiau balsuoja“, – teigė politologas.
Be to, M. Antonovičius atkreipia dėmesį, kad valdantieji ima spręsti lenkams svarbius klausimus, todėl, jo teigimu, LLRA-KŠS partija ir patiems rinkėjams tampa nereikalinga.
Valdemaras Tomaševskis. Rinkiminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.
„O jei dar pridėtumėme faktą, kad dabartinė valdančioji koalicija bent jau labai didelį žingsnį padarė sprendžiant pavardžių klausimą, dabartinė valdančioji koalicija sugrąžina lenkų kalbos valstybinį egzaminą, tai ta tendencija gali tęstis, nes dalis žmonių, buvusių rinkėjų mato, kad ta partija nėra visiškai reikalinga. Tai tas toks išsiskyrimas tarp realybės ir tai, kaip mąsto Tomaševskis, turėtų atsispindėti rinkimų rezultatuose“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad, panašu, jog V. Tomaševskio pozicija pastaruoju metu nebėra identiška laikysenai, kurią užėmė jo partijai Seime atstovaujantys parlamentarai. Vis tik, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, V. Tomaševskis kritikavo tai, kad, jo teigimu, visai nepagrįstai buvo nuspręsta uždaryti dalį rusiškų kanalų. Politiko neįtikina argumentai, kad rusiškų kanalų sustabdymas gali būti pateisinamas tuo, jog kone visos su Rusija susijusios medijos tampa agresyvios propagandos įrankiu. Rita Tamašunienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip pat V. Tomaševskis piktinosi ir dėl Seimo sprendimo svarstyti Kremliaus šovinistinės politikos simboliu paverstos Georgijaus juostelės draudimą. Jo teigimu, šio simbolio uždraudimas „būtų grįžimas į bolševikų laikus“, mat, jo supratimu, pati juostelė iš tikrųjų reiškia didvyrišką kovą prieš tikrąjį blogį – fašizmą.
Dar 2018 m. opozicijoje buvusiems konservatoriams pasiūlius uždrausti masiniuose renginiuose naudoti Georgijaus juosteles, V. Tomaševskis prakalbo apie politinių oponentų analfabetizmą.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).
Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šistautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“. 2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiamam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…
Ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės , esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…
Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.
Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kurių įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“
XXX
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galitie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.
Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“
… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta (‚narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių … Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.
Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis.
XXX
Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.
Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (2017 m. gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų institutas kartu su Lietuvių istorijos institutu. Joje iš lietuvių dalyvavo Alfredas Bumbliauskas, Tomas Venclova, konferenciją moderavo A. Nikžentaitis… Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas, ar priešas? Lietuvių – lenkų klausimu turime ne vienodą nuomonę… Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Jano Dlugošo ar rašytojo Henriko Senkevičiaus romanų interpretacijas, tai toli eiti mes negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, — ne. Ar iš mūsų raidyno reikia duoti į lenkišką raidyną tris raides? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos… Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums statyti, kalbu apie ateitį, – statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, naujų okupantų, ar sėbrų…
Matyt, taip bus ir visados, – už iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…
Giedraičių mūšio pergalę primins naujas paminklas. Kariuomenės nuotr.
Minint 100 metų Giedraičių mūšio sukaktį, šalia Giedraičių miestelio, Molėtų rajone, Lietuvos kariuomenės iniciatyva, iškilo naujas Nepriklausomybės kovų atminimo simbolis. Mūšio vietoje ant kalvos atidengta skulptūra – stilizuotas pabūklas, skirtas Giedraičių mūšio šimtmečiui paminėti.
„Giedraičių mūšis yra svarbi Lietuvos kariuomenės pergalė: kariai apgynė Lietuvos nepriklausomybę, nepraleido okupacinių pajėgų tolyn į Lietuvos šiaurę. Visos kovos dėl Lietuvos kontekste, tai yra ir pralaimėjimas, nes nesugebėjome atsiimti sostinės Vilniaus. Tokia priešprieša lietuvių ir lenkų tautoms buvo didžiulis pralaimėjimas: kai du pešasi, kariauja, tai trečias laimi.” – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
Pasak vado, tarpukario Lietuvos ir Lenkijos nesutarimais po kelių dešimtmečių pasinaudojo Rusija ir abi tautos vėl kentėjo iki 1990 metų.
Istorinei pergalei atminti mūšio vietoje atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Rūdimis padengtas pabūklas šiandien simbolizuoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių pusių. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija ir mūšio eiga.
Prieš 100 metų Lietuvos kariuomenei sustabdžius lenkų generolo L. Želigovskio dalinių veržimąsi gilyn į Lietuvą, buvo apginta Lietuvos laisvė. 1919 m. pavasarį įvykus pirmiesiems Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimams, kovos su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m.
Pastarųjų metų rudenį, lapkričio 17-21 d., Musninkų-Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože įvyko atkaklios paskutiniosios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Giedraičiuose ir Širvintose kovoję kariai ėmėsi iniciatyvos ir pademonstravo neeilinę drąsą bei išradingumą, kovodami prieš pranašesnes jėgas.
Iki šiol 1920 m. Giedraičių mūšis prisimenamas kaip svarbi taktinė pergalė, sustabdžiusi lenkų puolimą ir apgynusi iki tol kontroliuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Nepriklausomybės kovose dar jauna Lietuvos kariuomenė atvertė naują puslapį Lietuvos istorijoje. Mūšiuose pasižymėjo dar jaunos Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai – ne vienas jų už tėvynę paaukojo savo gyvybę. Giedraičių mūšio pergalę primins naujas paminklas. Kariuomenės nuotr.
Iki šiol Nepriklausomybės kovotojų atminimą Giedraičiuose saugo 1932 m. atidengtas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.”, kurio autorius – kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius.
Giedraičiai buvo ne kartą patekę į Lietuvos karo istoriją – 1830-1831 m. sukilimo metu sukilėliai buvo trumpam užėmę Giedraičius, o 1863 m. sukilimo metu Giedraičiuose ar prie jų įvyko kruvinas susirėmimas su rusų kariuomene. Giedraičiai po 1920 metų išliko kaip svarbus Nepriklausomybės kovų simbolis, primenantis demarkacinę liniją ir svarbų laimėjimą.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien lapkričio 19 d., ketvirtadienį, piliečių visuomeninės iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ („Talka“) nariai, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą prašydami nepalaikyti advokatės padėjėjos Evelinos Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pareigas buriamoje Ingridos ŠimonytėsVyriausybėje.
Kreipimosi autoriai ne tik išreiškė abejones dėl Laisvės partijos teikiamos kandidatės kompetencijos eiti šias pareigas, bet ir pateikė argumentus, kad E. Dobrovolska negali būti Teisingumo ministre dėl jos vykdytos veiklos, nukreiptos prieš Lietuvą.
Visuomenininkai Prezidentui priminė, jau dvi kadencijas Seimo stalčiuose dūlantį pagal konstitucinio įstatymo reikalavimus „Talkos“ bemaž 70000 piliečių parašais Seimui pateiktą kompromisinį įstatymo projektą, nustatantį piliečių asmenvardžių rašybos tvarką asmens tapatybės dokumentuose (Nr. XIIP-3796).
„Šiuo projektu siekėme išsaugoti Konstitucijos ginamą principą, kad piliečių asmenvardžiai oficialiuose valstybės dokumentuose būtų rašomi valstybine kalba. Asmenvardžių įrašai piliečių asmens tapatybės dokumentuose pagal projektą būtų leidžiami ir kitomis kalbomis, tačiau nepakeičiant pagrindinio įrašo valstybine kalba. Tokia pat tvarka yra ir kaimyninėje Latvijoje, kurios raštvedyboje nuosekliai laikomasi fonetinės rašybos ir asmenvardžių formos valstybine kalba ir kuri yra apginta tarptautiniuose teismuose“, – priminė „Talkos“ nariai.
Kandidatę į Teisingumo ministres kaltina teisinės sumaišties kėlimu
Pasak kreipimosi autorių, advokatės padėjėja Evelina Dobravolska atstovaudama Lenkijos senato palaikomą „Europos žmogaus teisių fondą“ (EŽTF) Lietuvos administraciniuose teismuose nuolat kėlė bylas, siekdama įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Ir nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas asmenvardžių rašybos klausimą galutinai išsprendė savo 2017 m. sprendimu, taip gindamas tvarką, kai šalia piliečio asmenvardžio, parašyto laikantis rašybos valstybine kalba, gali būti įrašytas asmenvardis ir kita kalba, „tačiau kandidatė į Teisingumo ministrus E. Dobrovolska ir toliau atstovavo EŽTF veiklą, inicijuojant bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o taip pat kituose teismuose, siekdama pasinaudoti spragomis, kai teismai ne visada vadovaujasi patvirtinta teismų praktika“, – rašo kreipimosi autoriai.
Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.
Pasak „Talkos“ atstovų EŽTF, tokia savo veikla vykdydamas kaimyninės valstybės institucijų užduotis sąmoningai ignoravo ne tik labai aiškius Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus, bet ir „nesilaikė tarptautinių teismų išaiškinimų, negerbė Konstitucinio Teismo (KT) ir įsiteisėjusių galutinės instancijos administracinio teismo sprendimų, siekė juos apeiti, keldamas sumaištį Lietuvos teisinėje sistemoje“.
„Tokio fondo atstovė niekaip negali būti paskirta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre. Ji ne tik neturi tam kompetencijos, bet ir vienintelis jos „nuopelnas“ Lietuvos teisingumo sistemai, tai jos ardomoji veikla teismuose, teisinis ir etinis nihilizmas, siekiant paneigti Lietuvos Respublikos Konstituciją“, – teigia kreipimosi autoriai primindami, kad 1999 m. spalio 21 d. KT patvirtino, jog valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“, o taip pat nustatė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“.
Priminė priešrinkiminius Prezidento įsipareigojimus
Visuomenininkai perspėjo, kad įvedus chaotišką piliečių asmenvardžių rašybą būtų pakenkta ne tik valstybei ir jos funkcijų vykdymui, bet ir būtų padaryta žala lietuvių kalbos sistemai, kuri yra panaši į latvių.
Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
„Sugriovę abiem gyvosioms baltų kalboms bendrą raštvedybą valstybine kalba paremtą asmenvardžių fonetine rašybą, kartu sugriautume ir baltų geopolitinės vienybės principą. /…/ Nusistovėjusios asmenvardžių rašybos keitimai suponuotų abejones ir nusistovėjusia vietovardžių rašybos praktika, o tai turėtų neigiamos įtakos ne tik valstybinės kalbos statusui, bet ir sukeltų nemažai politinių bei lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“, – perspėjo visuomenininkai ir priminė Prezidentui jo priešrinkiminius įsipareigojimus:
„Jūsų Ekscelencija, rinkimų kampanijoje Jūs ne kartą pasisakėte už Lietuvos valstybinės kalbos statuso išsaugojimą ir piliečių asmenvardžių rašybos tvarkymą Latvijos pavyzdžiu. Labai tikimės, kad šių įsipareigojimų nuosekliai laikysitės ne tik nepatvirtindamas tokių Vyriausybės narių, kurie veiktų prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet ir vetuodamas visus teisės aktus, kuriais bus siekiama paneigti mūsų šalies konstitucines vertybes“.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kreipimąsi pasirašė buvę iniciatyvinės grupės „Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ nariai: Nijolė Balčiūnienė, Jonas Burokas, hab. dr. Kazimieras Garšva, kunigas Robertas Grigas, Mindaugas Karalius, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Vytautas Rubavičius, Vytautas Sinica, Gintaras Songaila, Gediminas Storpirštis, Jonas Vaiškūnas ir Jonas Vaitkus.
Primename, kad 2015 m. pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir surinkę bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašų, iniciatyvus piliečiai Seimui pateikė privaloma tvarka svarstyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-3796. Šiuo projektu siūlydami paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje leisti įrašyti piliečio pageidavimu jo vardą ir pavardę ir „kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašius juos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą (jei piliečio pageidaujamoje kalboje naudojami ne lotyniško pagrindo rašmenys)“.
Daugiau žinių:
„Talka: už lietuvių valstybinę kalbą“ iniciatyvinės grupės nariai:
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
Lenkijos mieste Torunėje grupė rusakalbių jaunuolių iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos buvo sumušti už tai, kad jie tarpusavyje kalbėjosi rusiškai. Tai antradienį pranešė laikraštis „Gazeta Wyborcza“.
Leidinio žiniomis, incidentas įvyko naktį į sekmadienį centrinėje Torunės dalyje. Nukentėjo penki žmonės.
„Ligšiolinis tyrimas leidžia daryti išvadą, kad incidentas įvyko dėl nacionalistinių priežasčių. Užpuolikus užfiksavo stebėjimo kameros. Pareigūnai ieško žmonių, galinčių padėti identifikuoti įtariamuosius, taip pat įvykio liudininkų“, – sakė žurnalistams Torunės policijos atstovas Wojciechas Chrostowskis.
„Kartu su pažįstamais buvau užpultas Torunės centre, prie įėjimo į senamiestį. Grupės jaunų vaikinų surengtos atakos priežastis buvo tai, kad mes tarpusavyje kalbėjomės rusiškai. Jie neturėjo jokių skrupulų, mušė net ir merginą. Mano draugui, kuris yra į tėvynę grįžęs lenkas, skilo kaukolė. Užpuolikai šaukė: „Lenkija lenkams“ ir „Duokim ukrainiečiams“, – parašė feisbuke vienas iš nukentėjusiųjų.
„Mane labiausiai sukrėtė praeivių abejingumas – jie visiškai nereagavo į susiklosčiusią situaciją. Užpuolikai spėjo mus sumušti, nueiti, sugrįžti ir vėl užpulti. Lankiausi jau ne vienoje šalyje, visur su manimi buvo pagarbiai elgiamasi, galėjau tikėtis kitų žmonių pagalbos. Aš suprantu, kad tokių tipų niekur netrūksta, bet kaip tai gali nutikti didelio Lenkijos miesto centre?“ – cituoja nukentėjusiojo žodžius „Gazeta Wyborcza“.
Vilniaus r. savivaldybės tarybos opozicija piktinasi LLRA-KŠS narių taryboje vangumu: diskriminuojami lietuviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Diskusijos netyla po pastarąją savaitę įvykusios konferencijos, kuomet Vilniaus opozicijai priklausantys rajono savivaldybės tarybos nariai pareiškė nepasitinkinimą, esą rajone dominuojantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikai nesprendžia esamų problemų švietimo srityje.
Rajono opozicija prieš savaitę surengtoje konferencijoje tvirtino, kad Vilniaus rajone yra nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos ir, nepaisant esamų poreikių, LLRA-KŠS dominuojama savivaldybė tiesiog ignoruoja paraiškas organizuoti darželius ir mokyklas valstybine kalba.
Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė ir jos merė Marija Rekst tuomet suskubo opozicijos priekaištus paneigti, deklaruojant, kad visos sąlygos vaikus ugdyti nacionaline kalba yra sudarytos. Antradienį į savivaldybės deklaruotą pareiškimą, neigiantį opozicijos keliamas problemas, opozicija sureagavo vėl.
„Deja, tenka konstatuoti, kad, kaip ir ankstesniais kartais, toliau ciniškai ir atkakliai kartojami teiginiai, kuriais bandoma apmulkinti viešąją informacinę erdvę. Savivaldybės administracija yra puikiai įvaldžiusi demagogiją ir manipuliacinius mechanizmus, kuomet su realia padėtimi nesusipažinę asmenys ir gali pagalvoti, kad čia vyksta puolimas prieš lenkų tautinę mažumą“, – rašoma Vilniaus rajono opozicijos išplatintame pranešime.
Pasak rajono opozicijos nuomonę pareiškusio Centro dešinės frakcijos seniūno Gedimino Kazėno, Vilniaus rajono savivaldybės teiginiai apie atidarytas naujas grupes ar pastatytas naujas švietimo įstaigas dar nereiškia, kad rajono opozicijos keliamos problemos realiai sprendžiamos.
„Faktas yra tas, kad tai nelabai atliepia ugdymo valstybine kalba poreikius (…), dažnai nutylima, kad ten ugdymas vyksta lenkų kalba. Tuo metu ten, kur jau seniai yra milžiniškas poreikis (Riešė, Avižieniai, Sudervė, Mickūnai ir kt.), užsispyrusiai ir ciniškai ignoruojami tėvelių prašymai“, – pabrėžia G. Kazėnas.
Jo teigimu, rajone augant gyventojų skaičiui, poreikis ugdymo įstaigų, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba, tik didėja.
„Sudervės seniūnijoje iki šiol nėra savivaldybės ugdymo įstaigos valstybine kalba (veikia tik ŠMSM įsteigtas Buivydiškių mokyklos skyrius, kuriame yra ir darželis, ir pagrindinė mokykla su apie 180 vaikų). Tuo metu Sudervės M. Zdziechovskio pagrindinės mokyklos Rastinėnų skyriuje (kuriame beliko vos keletas darželinukų), niekaip nepavyksta prisiprašyti, kad būtų papildomai įsteigtos grupės valstybine ugdomąja kalba. Vietoje to, artimiausiame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdyje bus patvirtinta, kad ten atidaromos spec. poreikių grupės lietuvių ir lenkų kalbomis“, – teigiama pranešime.
Vilniaus rajono savivaldybė, reaguodama į opozicijos mestus priekaištus, teigė, kad iš viso 2019-2020 metais Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigose sukomplektuotos 118 ikimokyklinio (iš jų 42 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k. ir 2 proc. – rusų k.) ir 61 priešmokyklinio ugdymo grupės (iš jų 41 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k., 3 proc.– rusų k.), kuriose ugdomi 2 858 vaikai.
Tuo metu, pasak opozicijos, remiantis ŠMSM duomenimis, jau nuo 2008 m. įvyko savotiškas lūžis, kuomet poreikis mokykloms, kuriose būtų ugdoma lietuvių kalba, ėmė labai sparčiai augti.
„Valstybine kalba ugdomų mokinių skaičius yra apie 30 proc. didesnis nei tautinės mažumos kalba. Ši tendencija nuolat auga. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kitokios tendencijos yra su ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu“, – opozicijos nuomonę deklaravo G. Kazėnas.
ELTA primena, kad pastarąją savaitę surengtoje spaudos konferencijoje Vilniaus rajono opozicija pareiškė, kad Vilniaus rajone itin opios švietimo problemos – trūksta darželių, mokyklų, nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos. Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė neigia šiuos mestus kaltinimus.
Prezidentūros Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Liūdna, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis taip žemai nukrito, teigia prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius, komentuodamas premjero pareiškimą, esą kritika, tenkanti susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui, yra deklaruojama tautiniu pagrindu.
„Kai aš skaičiau ministro pirmininko interviu, tai, prisipažinsiu, man buvo labai liūdna. Man liūdna, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministras pirmininkas taip žemai nukrito ir kad tokius nepagrįstus kaltinimus formuluoja“, – „Žinių radijui“ sakė J. Neverovičius. Patarėjas pridūrė, kad, jo manymu, pats S. Skvernelis į politinį kontekstą įtraukia tautinių mažumų klausimą, taip siekiant pridengti sunkiai sprendžiamas Vyriausybės problemas.
„Aš nekaltinu ministro pirmininko, bet matau, kad tai panašu į bandymą tautinių mažumų klausimą išnaudoti jo problemų uždengimui“, – sakė J. Neverovičius.
Patarėjo teigimu, jam asmeniškai nekyla jokių abejonių dėl prezidento Gitano Nausėdos vertybių.
„Man nekilo nė menkiausio šešėlio ar abejonių dėl moralinio kompaso ir prezidento vertybių, kad jis galėtų taikyti diskriminacinį kriterijų. Atvirkščiai, jo kriterijus visada buvo profesionalumas, politinė atsakomybė ir moralės klausimai“, – teigė jis. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
J. Neverovičiaus teigimu, nepagrįstai Prezidentūrą puola ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Pastarasis piktinasi, kad prezidento patarėjai, pasak jo, galimai neteisėtai rinko informaciją apie lenkų tautybės piliečius.
J. Neverovičiaus teigimu, LLRA-KŠS vadovas turėtų viešojoje erdvėje keliamus klausimus adresuoti Vyriausybei.
„Pirmininkas (V. Tomaševskis. – ELTA), visų pirma, turėtų kreiptis į premjerą, kuris pradėjo svarstyti nacionalinį klausimą. Prezidentas savo pasisakyme kalbėjo tik apie partijos bičiulius, jokiu būdu nebuvo iškeltas tautinis klausimas. Tai ministras pirmininkas pradėjo rinkti medžiagą, kažkokias pažymas apie tai, kokia ten yra nacionalinė sudėtis. Ne prezidentas taip klausimą suformulavo“, – pabrėžė G. Nausėdos patarėjas.
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad LLRA-KŠS pirmininkas V. Tomaševskis prakalbo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams. Kiek anksčiau pirmadienio vakarą LLRS-KŠS išplatino pranešimą, kuriame deklaruota, kad Prezidentūra siekia priešiškai nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRS-KŠS išplatintame pranešime piktinosi, kad, pasak jų, galimai neteisėtai buvo rinkta informacija apie žmones tautiniu pagrindu.
„Toks duomenų rinkimo faktas gali būti traktuojamas kaip nediskriminavimo dėl tautybės principo pažeidimas bei prezidento patarėjų bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu“, – teigiama partijos pareiškime.
Premjeras Saulius Skvernelis pirmadienį Delfi publikuotame interviu teigė, kad prezidento G. Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
Susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Premjerui Sauliui Skverneliui pirmadienį užsiminus, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, pastarąjį delegavusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRS-KŠS) teigia, kad Prezidentūra siekia priešiškai nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRS-KŠS piktinasi, kad, pasak jų, buvo rinkta informacija apie žmones tautybės pagrindu.
Kartu, pabrėžia partija, jei informaciją buvo rinkta be teismo sprendimo – tai prieštarauja įstatymams.
„Praeitą savaitę viešojoje erdvėje buvo plačiai aptariama ir komentuojama prezidento Gitano Nausėdos patarėjų gauta pažyma apie neva 20 ministro J. Narkevičiaus įdarbintų lenkų tautybės žmonių. Prezidentūros skleista informacija nepasitvirtino. Tuo tarpu 12 lenkų tautybės asmenys nepriklausantys jokiai partijai buvo įdarbinti ne ministro, o ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų”, – rašoma pirmadienio vakarą išplatintame LLRS-KŠS spaudos biuro pranešime.
Išplatintoje nuomonėje pabrėžiama, kad Lietuva per amžius garsėjo pagarba valstybę sudarančioms tautinėms bendrijoms, tuo tarpu prezidento patarėjų komanda, pasak jų, neteisėtais veiksmai eskaluoja nesantaikos kurstymą.
„Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį”, – rašoma LLRA-KŠS išplatintame pranešime.
Kartu priduriama, kad Prezidentūros rinkta informacija apie galimai J. Narkevičiaus susisiekimo sektoriuje įdarbintus žmones gali tiesiog būti bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu.
„Toks duomenų rinkimo faktas gali būti traktuojamas kaip nediskriminavimo dėl tautybės principo pažeidimas bei prezidento patarėjų bandymas priešiškai nuteikti Lietuvos visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu”, – teigiama partijos pareiškime.
Kartu LLRA-KŠS priduria, kad, pasak jų, šalies Konstitucijoje draudžiama rinkti informaciją apie asmenį negavus teismo sprendimo.
„Pagal Lietuvos Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą”, – rašome pranešime. LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
Kartu LLRA-KŠS išplatintoje pozicijoje cituojamas Lietuvos Konstitucijos straipsnis, draudžiantis žmogaus teisių varžymą ir lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Taip pat minimas Europos Sąjungoje galiojantis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, nustatantis vienodus asmens duomenų apsaugos standartus.
LLRA- KŠS atkreipia dėmesį, kad pastarajame reglamente suformuluota bendra taisyklė, kad duomenys apie etninę kilmę yra neskelbtini, nes, atsižvelgiant į jų kontekstą, gali kilti didelis pavojus žmogaus teisėms ir laisvėms.
Premjeras pirmadienį Delfi publikuotame interviu teigė, kad prezidento G. Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Specialistai sako, kad somatiniai susirgimai ar ilgalaikiai negalavimai, ypač vėžinės ligos, uždeda juodą anspaudą ant visos asmenybės elgsenos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Premjerui Sauliui Skverneliui mes linkėjome ir linkime pasveikti. Aš manau, kad tai nuoširdu, žmogiška ir krikščioniška.
Bet premjeras, matyt, dėl tų pačių priežasčių vis pažeria tam tikrų perliukų, kurie turi arba turi ne tik vietinį, bet ir tarptautinį atgarsį. Jo nuolatinis įtampos su Prezidentu eskalavimas jau peržengia valstybės ribas.
Turėdamas galvoje Prezidentūrą, neseniai DELFI jis pareiškė: „Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“. Jis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai. Kitaip sakant, tai, kad jis lenkas, G. Nausėda ir jo patarėjai akcentuoja kaip trūkumą. Premjeras savo interviu pridūrė, kad J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, o dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.
Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už neskaidrią susisiekimo ministro veiklą ir klaidas, tarsi ir suprantama: premjeras nenori, kad būtų kompromituojama Vyriausybė ir jis pats, likus iki rinkimų devyniems mėnesiams. Ne paslaptis, kad kartu su R. Karbauskiu jie sutarę, jog valdančioji koalicija turi likti tvari, nors S. Skvernelio ir „valstiečių“ lyderio keliai artėjant rinkimams spalį gali išsiskirti.
Bet štai tautinės diskriminacijos akcentai gerokai pakerta valstybės prestižą ir V. Tomaševskiui bei Varšuvai įduoda į rankas galingus antilietuviškus argumentus. Juk premjero pareiškimų klausosi ir tarptautinės bendruomenės veikėjai. Juos be abejo išgirs ir tik ką Vilniuje viešėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz), kuris jau prikišo Lietuvai, kad jos valdžia nepakankamai remia lenkų švietimą. Anot aukšto svečio, Lenkija vis dar nepatenkinta ir dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo. Kitais žodžiais tariant, Vilnius ir toliau diskriminuoja vietos lenkus, o Varšuva, anot žurnalisto Anatolijaus Lapinsko, visam pasauliui rėkia, jog Lietuvos lenkams gyvenimas tampa pekla…
Gi premjero S. Skvernelio manymu, šitos peklos žaizdrą kursto ir Prezidentūra, reikalaujanti atsakomybės už neskaidrią lenkų atstovo J. Narkevičiaus veiklą. Štai taip Lietuva, pasak šiuos pranešimus sumaniai lukštenančio SPUTNIK‘o, tampa tautines mažumas diskriminuojančia šalimi. „Kur žiūri Briuselis?“ – klykia agentūros komentatoriai.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicija kritiškai vertina premjero Sauliaus Skvernelio teiginius, kad prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
Pasak opozicijos lyderių, S. Skvernelis, viena vertus, neprisiimdamas atsakomybės už susisiekimo ministrą, vis giliau kasa konflikto duobę su prezidentu, kita vertus, pabrėžia jie, panašiais pareiškimais premjeras tiesiog rizikuoja valstybės nacionaliniais interesais.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už susisiekimo ministro neskaidrią veiklą.
„Susidaro įspūdis, kad premjeras yra chroniškai vengiantis pripažinti suklydęs ir prisiimti atsakomybę. O savo žodžiais vis giliau kasa konflikto su prezidentu duobę. Prezidentas, vasarą skirdamas Skvernelį premjeru, suteikė moralinį pasitikėjimo kreditą. Neprisiimdamas atsakomybės už savo ir savo aplinkos neskaidrią veiklą, premjeras nuvarė Vyriausybę į moralinį bankrotą“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat sako, kad premjeras tokiais pareiškimais tęsia konfliktą su prezidentu. Kartu, atkreipia dėmesį socialdemokratų lyderis, ministro pirmininko pareiškimų klausosi ne tik vidaus, bet ir tarptautinės bendruomenės veikėjai.
„Labai neišmintingas pareiškimas… Tokių panašių pareiškimų klausosi ne tik mūsų vidaus politikos vartotojai, bet taip pat ir mūsų kaimynai – tiek draugiški, tiek nedraugiški. Klausosi tiek mūsų strateginiai partneriai Lenkijoje, tiek mūsų geopolitiniai konkurentai Rusijoje. Pirmiausia vertinu šiuo aspektu“, – Eltai sakė G. Paluckas. Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jo teigimu, kai kurių apsižodžiavimų tarp įtakingų valstybės lyderių šalies viduje tiesiog gali nesuprasti Lietuvos partneriai užsienyje. Todėl, pabrėžė G. Paluckas, panašūs pareiškimai gali atsisukti ir prieš Lietuvos interesus.
„Santykiai tarp premjero ir prezidento šiuo metu ganėtinai šiurkštūs. Todėl tokių pareiškimų ar panašios Ezopo kalbos artimiausiu metu neišvengsime (…) Jeigu mes esame jau pripratę viduje, atleiskite už išsireiškimą, kapotis, tai mūsų kaimynai nėra prie to pratę ir gali nevienodai suprasti, o gal ir panaudoti tokius pareiškimus prieš mūsų valstybės interesus“, – sakė G. Paluckas.
ELTA primena, kad premjeras interviu Delfi teigė, jog J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu. Vyriausybės vadovas tvirtina, kad dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kartu Delfi duotame interviu S. Skvernelis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus, pasak jo, jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai.
„Nežinau, ar tai pagrindinė priežastis, bet yra sutapimas – kai LLRA-KŠS tapo koalicijos dalimi, pradėta visais kanalais bandyti išstumti šią politinę jėgą iš koalicijos. Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“, – Delfi sakė premjeras.
Tiksliau pasakius, jie atriedėję ir atidundėję jau senokai, dar 2016-aisiais.
Gal tuomet, pradžioje, naivus Lietuvos rinkėjas dar ir tikėjo, kad štai: Karbauskis pažadėjo ir ištesėjo (su Verygos pagalba), kad uždės apynasrį besaikiam alkoholio vartojimui; Karbauskis pažadėjo, kad pasiūs tautinius kostiumus vaikams Lietuvos šimtmečio proga (su Juozuko Statkevičiaus pagalba), ir keletą pasiuvo, regis.
Bet netrukus prasidėjo Gretos istorija, kuri tęsėsi ilgokai, paskui aprimo, ir beveik niekas jos šiandien nebeprisimena.
Galiu garantuoti, kad neilgai trukus pasimirš ir Irinos Rozovos, Seimo narės, besižvalgančios po Rusijos platybes, istorija, kuri nepalyginamai rimtesnė ir grėsmingesnė Lietuvai, nei Gretos istorija, nes nebeliko Vytauto Bako, buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko.
Bet negi kas nors iš Lietuvos žmonių, dar mąstančių, tiki, kad Seime, ir aplink Seimą, ir šiek tiek toliau, neknibžda daugiau tokių rozovų, tik stambesnio kalibro?
Kremlius savo propagandiniuose kanaluose neretai tiesiog pasišaipo iš Lietuvos: kam tokia nykštukinė valstybė rūpi, sako jie.
Dabar žurnalistai, politologai savaitę „mėgaujasi“ lenkais Narkievičiumi, Jedinskiu, Tamašūnine, etc.
Bet ar jie lenkai? Man regis, tikresni lenkai yra tie aktoriai, kurie vaidina lenkus „Dviračio žiniose“. Lenkės bobutės Vilniaus Halės turguje kone kasdien, kai rodomos „ Žinios“, mielai juos aptarinėja ir neslepia džiaugsmo… Štai kur lenkai, tikri, sako jos!…
Bet, tiesą pasakius, tai jau nebejuokinga. Vardan daugumos Karbauskio į koaliciją priimti „lenkai“ rodo savo tikrąjį veidą. O jis – ne koks. Anksčiau, tiesa, jį rodydavo tik Tomaševskis, kuomet ypatingomis Rusijai progomis segėdavo Georgijaus juostelę, dabar – ir jo chalujai.
Ir ne tik lenkai. Dar ir bebrai, tokie kaip Kirkilas ir Butkevičius, išdavę a. a. Brazausko socialdemokratines vertybes, ir pasidarę socialdarbiečiais; translyčiu tapti sunkiau nei pasikeisti savo ilgai slėptą veidą, pasirodo.
Štai kaip paaiškino bebras Kirkilas, gindamas „lenkus“, kurių valdomose apylinkėse asfaltuojami keliai, o į tuos kelius pakliuvo ir premjero Skvernelio, kaip bebūtų gaila premjero, įklimpusio „valstiečių“ mėšlan, kelias: mes turime skatinti tautines mažumas, padėti joms integruotis… Maždaug taip, ne pažodžiui sakau.
Ak, kokios aistros užvirė viešojoje erdvėje. Su lenkais norima susidoroti, juos nori mušti. Taip rėkia Narkievičius, sakydamas, kad jie mušami dėl to, kad Lenkų rinkiminė akcija yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri nėra susaistyta korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu. Vienintelė!
O tuo tarpu vadų dukros ir sūnūs gyvena Seimo viešbutyje, sūnūs dar ir su meilužėmis, o tėvas Jedinskis sako, kad sūnus tik retkarčiais pernakvoja, bet nesako, kad vienas, o ne su meiluže.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Ir dar sako, kad valdžios negalima kritikuoti, nes ji nuo Dievo.
Tomas Janeliūnas praėjusį savaitgalį parašė viešą laišką valdantiesiems: jūs parazitai! Taip ir rėžė, iš peties. Parazitai. Nevardysiu jo nepaneigiamų argumentų, kodėl parazitai.
Nereikia, ir taip aišku, plika akimi matoma.
Ir štai – reziumė. Ilgokai svarstęs Prezidentas Nausėda praėjusios savaitės pabaigoje pagaliau ryžosi inteligentiškai pareikšti, kad Narkievičius turi pasitraukti iš ministro posto. Ne būti išmėžtas ant šakių, kaip per mėšlavežį sovietmečiu Lietuvos TSR kaime, o pasitraukti.
Sako, reikią palaukti, kol po gydymosi pirmadienį sugrįš į darbą premjeras, ką jis pasakys.
Šiandien jau pirmadienis. Prasidėjo Kristaus gimimo laukimas.
2018-iesiems baigiantis dera prisiminti ir pagerbti Punsko ir Seinų krašto savanorius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jie per 100 metų buvo savo tėvynainių beveik užmiršti.
Kryžius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1918-ųjų lapkričio 15 d. Punsko parapijos gyventojų mitingo metu buvo įkurtas lietuviškas valsčius. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei žmonės aukodavo maistą, pinigus, jaunimas stojo į savanorių ir šaulių gretas. Juos surašinėjo pirmas Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. Pasak chorvedžio Kosto Cibulsko, per trumpą laiką į savanorius užsirašė per 150 jaunuolių; daugiausia iš Vaitakiemio, Kampuočių, Trakiškių, Vaičiuliškių ir kitų kaimų.
Savanoriai turėjo pasirašyti tokio turinio pareiškimą: „Aš čia pasirašęs … kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos … pulką ir pasižadu, nesigailėdamas savo sveikatos, nė gyvasties, ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.“
1918 m. gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis ginti Lietuvos laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas išlaikymas, 100 markių algos per mėnesį (savanorių išlaikytiniams – po 50 markių), žemės nuosavybė.
Ne dėl privilegijų ar asmeninės naudos į savanorių gretas stojo šio krašto jaunimas. Tik nedaugelis jų, tie, kurie vėliau pasiliko gyventi Lietuvoje, galėjo gauti savanorio statusą, žinoma, jeigu tenkino keletą reikalavimų: įstojo į kariuomenę iki privalomo šaukimo, tarnavo ne mažiau negu 6 mėn., nepadarė nusikaltimų, nedezertyravo ir pan.
Daugelis mūsų krašto savanorių sugrįžo į savo gimtinę. Jie, kaip asmenys, gyvenantys ne Lietuvos teritorijoje, nebuvo Lietuvos pripažinti savanoriais ir negalėjo gauti savanorio statuso. Vietoj orderių už nuopelnus ar žemės nuosavybės jų laukė mirtis, persekiojimai ir kalėjimas, o galiausiai užmarštis.
Nagrinėjant mūsų krašto savanorius ir jų likimus, galima juos suskirstyti į kelias grupes:
1. ŽUVO KOVOSE
2. BUVO SUŠAUDYTI
3. BUVO PERSEKIOJAMI
4. PASILIKO GYVENTI LIETUVOJE
1. Vienas iš tų, kurie žuvo kovose už Tėvynę, buvo Motiejus Aleksa iš Žvikelių. 1919 m. rudenį jis traukėsi su daliniu į Lazdijus. Seinų miesto pakraštyje Motiejų pakirto priešo kulka. Palaidotas slapta naktį Seinų kapinėse. Artimiausia šeima dėl baimės laidotuvėse nedalyvavo.
2. Vienas iš sušaudytųjų buvo Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Jis, kaip ir kiti jaunuoliai, stojo į savanorių gretas 1918-ųjų pabaigoje. Nežinoma, kokiame dalinyje tarnavo, kur kovojo. Pasak Suvalkuose gyvenančio Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskui karo teismas skyrė mirties bausmę. Punsko klebonas Motiejus Simonaitis bandė užtarti jaunuolį, bet veltui. Kunigui leista išklausyti pasmerktojo išpažinties. Tą pačią dieną, dalyvaujant miestelio gyventojams (jie buvo prievarta į šią vietą suvaryti), Murauskas sušaudytas. Kitą dieną buvo palaidotas Punsko parapijos senosiose kapinėse.
Taip pasakojo prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko kapo žymių, savanorio palaidojimo vietą nesunku buvo rasti. Iš archyvinių šaltinių žinome, kad savanoris Jonas Murauskas gimė apie 1897 metus Vaitakiemyje, Adomo ir Rožės (Gelažiūtės) Murauskų šeimoje. Vedė Rožę Rudžiūtę (santuokos aktas nėra išlikęs). Vaikų turbūt neturėjo. Į savanorius stojo 1918 m. Namo sugrįžo 1920 m. rudenį. Buvo suimtas ir nuteistas mirčiai. Sušaudytas 1920 m. lapkričio 20 d.
Punsko bažnyčios mirimų knygoje įrašyta: 1. Eilinis įrašo numeris – 156. 2. Vardas ir pavardė – Jonas Murauskas. 3. Socialinis luomas, gyvenamoji vieta – darbininkas, Punskas. 4. Gimimo vieta, data arba amžius – Vaitakiemis, 25 metų. 5. Tėvų vardai – Adomas ir Rožė Gelažiūtė. 6. Mirties vieta – Punskas. 7, 8, 9. Mirties data – 20 lapkričio 1920. 10. Mirties priežastis – užšovė priešų kareiviai. 11. Palaidojimo data ir vieta – 21 lapkričio, Trakiškiai. 12. Įregistravimo data – 21 lapkričio. 13. Pranešė – Aleksandras Baliūnas, 30 metų. 14. Įrašo autorius – kun. M. Simonaitis. 15. Pastabos – liko pati Rožė Rudžiūtė.
Tikėtina, kad kun. Motiejus Simonaitis knygoje klaidingai įrašė savanorio palaidojimo vietą. Tuo metu jau nebebuvo laidojama Punsko senosiose kapinėse, tik Trakiškių kapinėse (dabar naujosios Punsko kapinės).
Daug dešimtmečių apie šį įvykį nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų, todėl Jonas Murauskas buvo net saviškių užmirštas. Šiais laikais pirmas apie Joną Murauską prabilo Juozas Vaznelis. Jis pasirūpino, kad Punsko senosiose kapinėse būtų pastatytas atminimo kryžius. Kryžių 2015 m. lapkričio 21 d. pašventino kun. Marius Talutis.
3. Tarp persekiojamųjų buvo Dominykas Kuosa iš Vaitakiemio. Jis kartu su Petru Jurkiūnu ir kitais savo kaimo jaunuoliais stojo į Lietuvos savanorius. Tris mėnesius tarnavo Suvalkų lietuvių dalinyje, kurio kareivinės buvo dabartinėje Hameršmito gatvėje. Lietuvių daliniui vadovavo karininkas Giedrys. Vėliau šis dalinys pasitraukė į Seinus. 1919 m. Dominykas dalyvavo kovose dėl Seinų. Tų pačių metų rugpjūtį pasitraukė į Vieštartų kaimą netoli dabartinės valstybinės sienos. Po metų, gavęs kapralo laipsnį, jis grįžo į Vaitakiemį, kur agitavo jaunimą stoti į šaulių organizaciją. Į ją užsirašė daug Trakiškių, Valinčių, Kampuočių ir Vaitakiemio kaimų jaunimo.
Dominyko vadovaujama šaulių kuopa dalyvavo susirėmimuose su lenkais. Už savo veiklą buvo lenkų areštuotas. Aštuonis mėnesius kalėjo Suvalkų kalėjime. 1926 m. vėl atsidūrė kalėjime, nes jį įskundė gimtojo kaimo gyventojas.
4. Vienas iš tų, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, buvo Petras Jurkiūnas iš Vaitakiemio kaimo. Į Lietuvos savanorių gretas stojo 1919 m. sausio 9 d. Tarnavo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ojoje kulkosvaidžių kuopoje. Vėliau buvo šio pulko 5-osios kuopos vadas. Pasižymėjo kovose su bolševikais ties Zarasais. Už narsą buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“. Pristatymo apdovanojimui dokumente aprašomas Petro Jurkiūno žygdarbis: „1919 metų gegužės 31 dieną mūšiuose ties Kaniūkų kaimu, priešui apsupus visą pulką ir visiems panikoje bebėgant, iš mūšio lauko atnešė keturis kulkosvaidžių kaspinus, ten paliktus kulkosvaidininkų. Be to, žygio metu su kitais kareiviais drąsiai atliko žvalgybą.“
Baigęs tarnybą savanorių gretose, Petras Jurkiūnas apsigyveno Zovadoje netoli valstybinės sienos (Lietuvos pusėje). Čia jis įstojo į Lietuvos policiją. Kaip savanoris, Mockų kaime gavo 8 ha žemės. 1930 metais už nuopelnus kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės Petrui buvo suteiktas savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis.
Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.
Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.
Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:
Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.
Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas).
Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).
Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijųįstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.
Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.
Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias).
Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.
Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.
Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!).
Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.
Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.
Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.
Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.
Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų. Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).
Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.
Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad
a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.
Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!
2017.03.19; 06:44
[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos. Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.
Su Vytautu Leščinsku susipažinau automobilyje. Birželio 27 d. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis vežė mus į Demeniškių atlaidus, pas rašytoją Romą Sadauską (apie tą renginį – fotoreportažas „Bandymas atkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją“, slaptai.lt). Nemažai diskutavome įvairiomis temomis, atlaiduose ir jis, ir aš daug fotografavome.
Grįžtant į Vilnių Vytautas man padovanojo savo romaną „Paskutinis eksperimentas“ (Žaliasis pasaulis, Vilnius, 2012), kurį jau spėjau perskaityti ir vieną skyrių siūlau mūsų svetainės skaitytojams. Bet prieš tai – trumpai apie autorių. Apie Vytauto Leščinsko fantastinius romanus „Daktaras Lorencas“ ir „Paskutinis eksperimentas“ rašo rašytojas Romas Sadauskas.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui
Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.
Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.
Mūsų užsienio reikalai – Dieve, duok jiems daug sveikatos: pasitaisyti ir subręsti. Kad prasikaltų bent vienas kitas plaukelis panosėje.
Nes mūsų užsienio reikalai – vis dar smėlio dėžėje: kartu su rusais, lenkais, totoriais ir kitomis mažumomis. Štai kokios didelės smėlio dėžės esama. Taigi kol mes savuosius, lietuviškuosius, reikalus sprendžiame tarsi į Babtus važiuodami per Kanadą, tie mūsų užsienio reikalai reikaliukai vis dar draugiškai pasibarsto smėliuku – į plaukus, akis, po to sumušę rankomis draugiškai iškelia kumštelį ir pradeda mokyti neišmanėlius, kaip tyliai, gražiai priverstinai-savanoriškai asimiliuotis, kur neklusniesiems, tai yra vengiantiems geranoriškos asimiliacijos, dingti – Varšuvon, Minskan, Maskvon. Ar dar toliau. Pavyzdžiui, Meksikon. Ar kilpon ir… Anapilin.
