Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitikime su Seinų miesto burmistru Arkadijumi Nowalskiu ir Seinų apskrities vadovais aptarė galimybes stiprinti Lietuvos ir Lenkijos regioninį bendradarbiavimą.
 
Pasak ministro, gaisras Alytuje ir dėl Covid-19 pandemijos kilę iššūkiai dar kartą atskleidė sklandaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo savivaldos lygmeniu svarbą.
 
„Artimiausiu metu turėtų būti sudaryti atitinkami tarpvalstybiniai susitarimai, reglamentuojantys specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą krizinėmis situacijomis, sienos kirtimą ir technikos gabenimą per sieną. Seinų apskritis ir Lazdijų rajonas yra vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ centre, todėl turime didinti gyventojų atsparumą įvairioms grėsmėms, rengti bendrus mokymus, gyventojus aprūpinti būtinomis apsaugos priemonėmis, bendradarbiauti įvertinant ir galimus incidentus nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje“, – pabrėžė ministras.
 
L. Linkevičius padėkojo Seinų apskrities vadovams už pasiektą susitarimą grąžinti įsiskolinimą Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklai ir papildomai skiriamą finansavimą „mokinio krepšeliui“ Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje. Pasak ministro, labai svarbu, kad aktyviai vyksta Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų bendradarbiavimas, skirtas Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių tautinėms bendrijoms aktualių švietimo klausimų sprendimui.
 
Susitikime su Punsko valsčiaus administracija ir Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais L. Linkevičius aptarė lietuvių švietimo ir kultūros klausimus, dalyvavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventiniuose renginiuose.
 
Vizito Seinuose ir Punske metu L. Linkevičius taip pat pagerbė Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, kartu su Seinų miesto bei apskrities vadovais padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko ir Smolensko katastrofos aukų atminimo paminklų.
 
Lenkijoje gyvena apie 5 tūkst. lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte.
 
ELTA primena, kad pirmadienį ministras L.Linkevičius lankėsi Seinuose ir Punske (Lenkija).     
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 11:00

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kviečiame Jus į TERRA JATWEZENORUM konferenciją bei Laisvės kovų karžygio, Dainavos apygardos partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ųjų gimimo ir 70-ųjų žuvimo metinių minėjimą, kuris vyks 2019 m. gruodžio 14 d. Punsko valsčiaus svetainėje.

Renginio metu bus pagerbtas su Jurgiu Krikščiūnu žuvęs jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas. Šį kvietimą atsiuntė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis.

Apie dalyvavimą prašoma pranešti: tel. +48 503 990 664 arba el. paštu: sigitasbirgelis@gmail.com

PROGRAMA (Lenkijos laiku)

2019 m. gruodžio 13 d. (penktadienis)

12.00 val. – filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ projekcija Punsko lietuvių kultūros namuose

13.30 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas žuvimo vietoje Šlynakiemyje

2019 m. gruodžio 14 d. (šeštadienis)

Konferencija Punske

KONFERENCIJA (Punsko valsčiaus svetainė)

8.30 val. – dalyvių registracija

9.00 val. – konferencijos atidarymas

9.10 val. – Kęstutis Subačius Metraščio TERRA JATWEZENORUM 11 tomo pristatymas

9.30 val. – Justinas Sajauskas Lietuvos-Lenkijos pasienio lietuvių partizanai: Sigitas Kajokas-Kovas, Kostas Kubilius-Meška, Julius Mielkus-Lubinas

9.50 val. – Knygos „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ sutiktuvės. Knygos sudarytojos Ritos Pauliukaitienės žodis

Punsko LKN teatro „Kregždė“ montažas

10.30 val. – kavos pertrauka

10.50 val. – Sigitas Birgelis Jurgio Krikščiūno-Rimvydo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas

11.10 val. – dr. Bronius Makauskas Tarp heroizmo ir išdavystės. Okupaciniai refleksai pokario Sūduvoje

11.30 val. – Laisvi pasisakymai

11.45 val. – „Tėviškės aidų“ (vad. Gediminas Kraužlys) koncertas

12.00 val. – Išvykimas į Šlynakiemį

12.20 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas žuvimo vietoje Šlynakiemyje

2019 m. gruodžio 15 d. (sekmadienis)

8.00 val. – šv. Mišios už Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus: Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą

14.30 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas Suvalkų kapinėse (Bakałarzewska g.)

15.30 val. – šv. Mišios už žuvusius Jurgį Krikščiūną ir Vytautą Prabulį Suvalkų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (T. Kościuszki g. 58)

Kviečiame dalyvauti!

2019.12.10; 07:00

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tolesnes bendradarbiavimo perspektyvas tautinių mažumų švietimo srityje, galimybes Suvalkuose įsteigti švietimo ir kultūros centrą penktadienį aptarė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Lenkijos su nacionalinio švietimo ministrė Anna Zalewska.

„Lietuvos požiūris aiškus ir nuoseklus – nuolatinis atviras dialogas visais klausimais. Džiaugiamės, kad vakar (rugpjūčio 30 d.) Varšuvoje jau įvyko bendras Lietuvos ir Lenkijos ekspertų posėdis dėl lenkiškų vadovėlių pritaikymo Lietuvoje veikiančioms lenkiškoms mokykloms. Todėl tikimės, jog netrukus veiklą pradės atitinkama darbo grupė ir dėl lietuviškų vadovėlių naudojimo lietuvių kalba dėstomose mokyklose Lenkijoje“, – sakė Vyriausybės vadovas.

S. Skvernelis taip pat pabrėžė, kad Vyriausybė didelį dėmesį skiria Lenkijoje gyvenančiai lietuvių tautinei mažumai. Čia dera spręsti lietuvių bendrijos vaikų švietimo, jo finansavimo, tinkamų vadovėlių klausimus. Labai svarbu, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai jaustų Lenkijos Vyriausybės dėmesį.

konsulat_lenkija
Lietuvos konsulatas Lenkijoje. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Vyriausybės spaudos tarnybos, premjeras paprašė Lenkijos paramos steigiamam Lietuvių švietimo ir kultūros centrui Suvalkuose. Taip pat kalbėta apie poreikį įsteigti ir lietuvišką darželį (ikimokyklinio ugdymo grupę) Suvalkų mieste. Lietuvos Vyriausybė pagal išgales prisidėtų prie švietimo ir kultūros centro bei vaikų darželio Suvalkuose finansavimo.

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susitikimo metu akcentuota, kad Lietuvoje lenkams ir kitoms tautinėms bendrijoms priklausantiems Lietuvos piliečiams sudarytos palankios galimybės tautinių mažumų saviraiškai, identiteto, tradicijų ir kultūros puoselėjimui.

„Didelį dėmesį skiriame švietimui – Lietuvoje užtikrinamos reikiamos galimybės mokytis lenkų kalba ir mokytis lenkų kalbos. Lietuvoje švietimas lenkų kalba užtikrinamas visose pakopose – nuo darželio iki universiteto. Lietuvoje veikia didžiausias mokyklų lenkų kalba tinklas už Lenkijos Respublikos ribų. Mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba, skiriamas 20 proc. didesnis finansavimas“, – sakė S. Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.01; 05:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Svečiuose pas Punsko ir Seinų lietuvius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo nariai sieks užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) transliacijas lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse. Tai, pasak jų, bus puiki priemonė formuoti lietuvių kalbos įgūdžius bei domėtis Lietuvos politikos aktualijomis.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Paulius Saudargas kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir Lietuvos radijo ir televizijos centro generalinį direktorių Remigijų Šerį, prašydami užtikrinti LRT kanalų transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse.

Pasak parlamentarų, nors dauguma lietuvių kilmės Lenkijos Respublikos piliečių gyvena netoli pasienio su Lietuva įsikūrusiose gyvenvietėse, dalyje jų Lietuvos televizijų programos kol kas nėra transliuojamos. Tai ypač aktualu Suvalkų mieste gyvenantiems Lenkijos lietuviams. Tokia situacija mažina galimybes šioje šalyje gyvenantiems lietuviams sužinoti apie įvykius Lietuvoje, taip pat domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.

L. Kasčiūno teigimu, atsižvelgiant į tai, kad daliai visuomenės, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nesinaudojantiems internetu, radijas bei televizija yra pagrindiniai informacijos šaltiniai, dėl lietuviškų kanalų retransliacijos nebuvimo didelė dalis Lenkijos lietuvių faktiškai neturi galimybės domėtis Lietuvos aktualijomis. Be to, dauguma Lietuvoje sukurtų kino filmų rodomi tik Lietuvos kino teatruose bei televizijos kanaluose. Todėl Lenkijos lietuviai turi ribotas galimybes susipažinti su Lietuvos kinematografija.

Ž. Pavilionis akcentavo, kad galimybė žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus yra viena iš priemonių, siekiant, kad kitose šalyse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų geresnes galimybes išmokti lietuvių kalbą.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje Soldine. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Nors Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, tačiau gyvendami šioje šalyje lietuviškų mokyklų abiturientai vėlesniame gyvenime turi ribotas galimybes pritaikyti mokykloje įgytas taisyklingos lietuvių kalbos žinias, ir dėl šios priežasties dalis jų rizikuoja prarasti savo lietuvišką tapatybę“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

P. Saudargas teigė, kad jau nuo vasario Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių miestų bei rajonų gyventojai turės galimybę matyti keleto Lenkijos televizijos kanalų retransliacijas. Anot jo, toks sprendimas buvo priimtas, siekiant sudaryti sąlygas lenkiškai kalbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams geriau susipažinti su Lenkijos aktualijomis ir šios šalies kultūra ir sudaryti alternatyvą Rusijos televizijos kanalams, kurie šiuo metu yra pagrindinis informacijos šaltinis tarp Pietryčių Lietuvos gyventojų.

„Atsižvelgdami į tai ir siūlome, kad LRT transliuojami televizijos kanalai būtų transliuojami ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Lenkijos Suvalkų mieste bei Punsko ir Seinų gyvenvietėse“, – sakė P. Saudargas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.25; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“

Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).

Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą. 

Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.

Polonizacija

Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!

O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…

Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.

Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.

Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.

Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.

Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.

Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.

O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.

Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.

Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas. 

Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.

Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…

Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?

2018.01.11; 04:15

Lietuvos ir Lenkijos premjerai Saulius Skvernelis ir Beata Šydlo. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijoje viešintis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis su šios kaimyninės šalies Vyriausybės vadove Beata Šydlo (Beata Szydlo) aptarė energetikos projektus, Europos Sąjungos (ES) komandiruotų asmenų direktyvą, geopolitinę situaciją, švietimo ir kitus aktualius klausimus.

„Labai simboliška, kad susitikimas vyksta rugsėjo 5-ąją, kai prieš 26-erius metus buvo atkurti diplomatiniai šalių santykiai. Lietuvos tikslas yra kurti pozityvią darbotvarkę ir visus kylančius klausimus spręsti bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu. Ši Vyriausybė yra pasirengusi pasiekti lūžį Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Tą įrodysime ne tik žodžiais, bet ir darbais“, – sakė Premjeras S. Skvernelis.

Ministras Pirmininkas paprašė Lenkijos Premjerės skirti daugiau dėmesio lietuviškoms mokykloms Lenkijoje ir, prireikus, daryti išimtis dėl reikalaujamo minimalaus mokinių skaičiaus mokymo įstaigose.

Taip pat S. Skvernelis pareiškė pageidavimą, kad Lenkijos nacionalinio švietimo ministrė Ana Zalevska (Anna Zalewska) skirtų laiko aplankyti Punsko ir Seinų lietuvių bendruomenes bei aptarti joms aktualius klausimus.

Lenkijos Premjerė B. Šydlo patikino, kad į šiuos prašymus bus atsižvelgta, o lietuvių bendruomenės Lenkijoje klausimai bus aktyviai sprendžiami.

S. Skvernelis pristatė B. Šydlo iniciatyvą dėl lenkiškų televizijos kanalų retransliavimo Pietryčių Lietuvos gyventojams, kurių didžiąją dalį sudaro lenkų kilmės Lietuvos piliečiai. Premjeras pakvietė Lenkijos Vyriausybę prisijungti prie šios iniciatyvos įgyvendinimo.

Susitikime pasidžiaugta, kad AB „Orlen Lietuva“ išlieka vienu svarbiausių investuotojų Lietuvoje. Premjerai pareiškė viltį, kad bendradarbiavimas po išspręsto ginčo dėl taikomų pervežimo tarifų bus sklandus.

„Rastas kompromisas dėl „Orlen Lietuva“ rodo, kad galima išspręsti net sudėtingiausias kylančias dvišalių santykių problemas“, – pasidžiaugė S. Skvernelis.

Energetikos srityje akcentuotas elektros tinklų sinchronizacijos klausimas. Lenkijos ir Lietuvos Premjerai sutarė, kad sprendimai šioje srityje turi būti neatidėliotini. Lietuvos Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad Lenkijos politinis pritarimas Baltijos valstybių sinchronizacijai su žemynine Europa per Lenkiją yra labai svarbus. Taip pat aptartas Lenkijos-Lietuvos dujotiekio projektas, kiti aktualūs klausimai.

Kalbėdami apie ES komandiruotų asmenų direktyvą, abiejų šalių Premjerai akcentavo, kad valstybių nuomonės sutampa – direktyvoje galima įžvelgti protekcionizmo požymių, kurių neturėtų būti. Taip pat pabrėžta, kad direktyva neturėtų būti taikoma transporto sektoriui.

Premjerai taip pat aptarė pratybų „Zapad“ keliamas grėsmes ir pabrėžė būtinybę toliau stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.06; 07:00

Punsko ir jo apylinkių planas

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis lankėsi Lenkijos mieste Punske, kur su vietos lietuvių bendruomene aptarė jai aktualius klausimus bei paminėjo valstybinę šventę – Žolinę.

Premjeras, susitikęs su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais, pažymėjo, kad jų bendruomeninė veikla yra kertinė saugant tautinį tapatumą užsienyje.

„Nuoširdžiai vertiname Lenkijos lietuvių indėlį ir veiklas puoselėjant lietuvybę, pristatant ir garsinant Lietuvą už jos ribų. Dėkojame Jums už ilgametę Lietuvos kultūros ir istorijos sklaidą Lenkijoje, už lietuvių kalbos ir tradicijų puoselėjimą“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.

Pasak Premjero, Lietuvos Vyriausybė savo programoje pabrėžia sąsajų su išeivija išlaikymo svarbą – didelis dėmesys skiriamas ryšių su diaspora stiprinimui. Siekiama, kad kuo daugiau užsienio lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų dalyvautų įvairių sričių Lietuvos gyvenime.

Lietuvių bendruomenei ir Punsko licėjui Ministras Pirmininkas įteikė Lietuvos trispalves, žyminčias jo globojamos akcijos „Padovanok Lietuvos vėliavą“ tąsą visame pasaulyje.

Susitikime su Punsko viršaičiu Vytautu Liškausku bei Seinų apskrities vadovu Piotru Alško (Piotr Alszko) Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį į šio regiono lietuvių mokyklas.

„Kartu su Lenkijos Seinų apskrities vadovybe siekiame išlaikyti lietuviškas mokyklas, palaikyti jų funkcionavimą. Dėkojame vietinei Lenkijos valdžiai, apskrities viršininkui už geranoriškumą ir norą padėti nedidelei, bet Lenkijai visiškai lojaliai lietuvių bendruomenei“, – sakė Premjeras.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ministras Pirmininkas pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybė artimiausiu metu skirs lėšų modernios sporto aikštelės Seinų „Žiburio“ lietuviškoje gimnazijoje įrengimui.

Taip pat Vyriausybės vadovas dalyvavo iškilmingose pamaldose Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Po jų S. Skvernelis tarė susirinkusiesiems padėkos žodį.

„Sveikinu ir didžiuojuosi visais čia susirinkusiais Lenkijos lietuviais. Jūs esate pavyzdys visiems – išlaikote ir puoselėjate lietuvybę, lietuvių kalbą, bet tuo pačiu esate lojalūs Lenkijos piliečiai, prisidedate prie Lenkijos gerovės kūrimo, šios valstybės stiprėjimo. Turime padaryti viską, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų puikūs. Tai įpareigoja mūsų bendra istorija, panašus mentalitetas, katalikų Bažnyčia, popiežiaus Jono Pauliaus II atminimas. Ieškokime daugiau saitų, o ne skirtumų“, – pabrėžė Premjeras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 04:41

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.

Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.

Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.

Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.

Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.

Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigailašvitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogailajoti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdasaliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantasalgoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydassirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…

Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.

Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas

Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.

Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.

Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.

O štai kaip buvo kraipomos kitos pavardės:

Adamka, Adamkus > Adamkavičius, Adamkevičius, Adomavičius;

Bakša, Bokša > Bokšanskas, Bokšanskis, Bokševičius, Bokšickis;

Bučys, Bučius, Bučiulis, Bučiūnas > Bucevičius, Bučevskis, Bučinskas, Bučkauskas;

Budrys, Budrius, Budriūnas > Budrevičius;

Budzila, > Budzilauskas, Budzinskas;

Budzys > Budzinskas;

Buta, Būta, Butas, Butautas > Butauskas, Būtauskis, Butavičius, Būtavičius;

Butkus, Butkis, Butkys, Butkūnas > Butkauskas, Butkevičius, Butkovskis;

Butrimas > Butrimavičius;

Butvila, Butvilaitis > Butvilauskas, Butvilevičius, Butvinskis;

Dabušis (dabus; dėl priesagos plg. Moliušis) > Dabušinskas;

Gaidys, Gaidelis > Gaidinskas, Gaidzinskas, Gaidelevičius;

Stakvila > Stakvilevičius.

Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?

Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.

Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.

Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.

Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.

Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), DaunoraDaunoras, DobilėDobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…

Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.

Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.

Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.

Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis

Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.

Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.

Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla, Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla

Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni.  Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.

Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.

Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.

Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.

O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.

Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.

Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.

Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.

Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.

Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.

Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.

Kitos giminingos pavardės: Aleksaitis, Aleksanderis, Aleksandra, Aleksandraitis, Aleksandras, Aleksas, Aleksejūnas, Aleksejus, Aleksendravičius, Aleksenis, Alekseriūnas, Aleksevičius, Aleksiejanka, Aleksiejevičius, Aleksiejukas, Aleksiejūnas, Aleksiejus, Aleksieriūnas, Aleksierius, Aleksikas, Aleksynas, Aleksinskas, Aleksiokas, Aleksis, Aleksiukas, Aleksiūnas, Aleksius, Aleksonis, Aleksotskis

Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.

Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.

Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.

Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…

Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.

Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.

Baguckas – iš lk. Bagucki.

Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.

Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).

Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.

Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.

Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.

Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.

Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.

Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.

Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.

Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.

Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.

Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.

Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).

Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.

Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.

Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.

Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus  ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.

Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), StalioraitisStalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).

Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birglis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgliai, kaip lauklislaukliai ar JonlisJonliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: BìrgelisBirgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.

Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti  šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.

Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.

Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.

Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.

Bliūdžiusbliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.

Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.

Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas

Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.

Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.

Brazinskas – iš lk. Brzezinski.

Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.

Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.

Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.

Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.

Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.

Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.

Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.

Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.

Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.

Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.

Butkevičius – suslavinta iš Butkus.

 

Cibulskas – iš lk. Cybulski.

Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).

Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.

Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.

Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.

Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.

Čėsna – iš lenkų Szczęsny.

 

Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.

Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.

Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.

Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.

Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.

Domanskas – iš lk. Domański.

Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.

Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.

Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.

Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.

Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.

Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.

 

Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.

Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.

Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.

Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.

Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.

Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip GaidelisGaidžio sūnus.

Gretimos pavardės: Gervaitis, Gervelė, Gervelionis, Gervėnas, Gervilius, Gervylius, Gervinas, Gervis, Gervys bei Gervašauskas, Gervatauskas, Gervickas.

Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šoktišokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.

Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.

Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.

Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.

Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.

Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.

Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,

Grigentis – priesagos –entis vedinys iš pavardės Grigas. Griginas, Grigis, Grygis, Grigišas, Grigiškis, Grygiškis,Grigolaitis, Grigoleitis, Grigoliūnas, Grigolius, Grygonis, Grigoraitis, Grigula, Griguola, Grigūnas,

Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.

Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.

Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.

Griškevičius – iš Griška.

Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?

Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir baustibaudaBaudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.

Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.

Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia  Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.

Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.

Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.

Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.

 

Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.

Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.

 

Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.

Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.

Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).

Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.

Jalauskas – iš lk. Jałowski.

Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).

Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.

Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.

Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.

Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.

Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).

Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).

Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –-.

Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.

Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.

Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.

Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –elonis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –elūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ulaitis), Jasiulonis (-ulonis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas, Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.

Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitisJonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.

Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.

Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.

Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.

Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.

Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.

Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurknas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.

Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –utaitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.

Juškevičius – suslavinta iš Juška.

 

Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas,  tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.

Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.

Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.

Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.

Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.

Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.

Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.

Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.

Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.

Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.

Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.

Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.

Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.

Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.

Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.

Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.

Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.

Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).

Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.

Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).

Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).

Komičius – gal iš lenkų Chomicz.

Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti  iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.

Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.

Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –elūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.

Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).

Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.

Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.

Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.

Žinomesnis šios pavardės turėtojai:

Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.

Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).

Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.

Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.

Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.

Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.

Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.

Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.

Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).

Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.

Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.

Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.

 

Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.

Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.

Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.

Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.

Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.

Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.

Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.

Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.

Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.

Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.

Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.

Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.

Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.

Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.

Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.

Linkevičius – suslavinta iš Linka.

Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.

Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.

1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.

Gretimos pavardės: Lipka, Lipkaitis, Lipkė, Lipkus, Lipnys, Lipnius bei Lipkevičius, Lipkinas, Lipunskis (su išlaikyta redukuota priesaga –ūn-), Lipnevičius, Lipnickas, Lipinskas, Lipskys, Lipskus.

Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.

Giminingos kilmės pavardės: Liukatis (žemaitybė, plg. Jūratė), Liukys, Liukonis, Lukas, Lukašiūnas, Liukašūnas, Lukis, Lukys, Lukošaitis, Lukošis, Lukošiūnas, Lukošius, Lukošūnas bei Liukenskas, Liukevičius, Liukiauskas, Lukasevičius, Lukašenka, Lukaševičius, Lukašinskas, Lukauskas, Lūkauskas, Lukavičius, Lukenskas, Lukinavičius, Liukinskas, Lukošauskas.

Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.

Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.

Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.

Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.

Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.

Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.

Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.

Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.

Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.

 

Macionis – iš Macys.

Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.

Artimos pavardės: Macaitis, Macanskis, Macas, Macatas, Macatis, Maceika, Maceikėnas, Maceikis, Maceikonis, Maceina (Antanas Maceina – lietuvių katalikiškosios pakraipos filosofas), Macejūnas, Macekaitis, Macelis, Macelius, Macenis, Maciejėnas, Maciejonas,  Macienūnas, Macijonis, Macijūnas, Macikas, Macionis, Macis, Maciukas, Maciulionis, Maciulis, Maciulka, Maciūnas, Macius, Mackaitis, Mackula, Mackas, Mackela, Mackelė, Mackelis, Mackeliūnas, Mackys, Mackonis, Mackūnas, Mackus, Macokaitis, Maconis, Macukas, Maculis, Macutka, Mačiulis (Maironioi tikroji pavardė Jonas Mačiulis) bei Macavičius, Macekevičius, Macejauskas, Maciejauskas, Macelevičius, Macenevičius, Macenskas, Macevičius, Maciejevskis, Macijauskas, Macilevičius, Macinavičius, Maciukevičius, Maciulevičius, Maciulskis, Maciūnavičius, Maciunskas, Mackevičius, Maconka, Maculevičius, Macunavičius (su klaidingai užrašyta priesaga –ūn-), Macunskas, Macutkevičius.

Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.

Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.

Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.

Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.

Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.

Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?

Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.

Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.

Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.

Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.

Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.

Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.

Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.

Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.

Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir  kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.

Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.

Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.

Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.

Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.

Margevičius – suslavinta forma iš Margis.

Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).

Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).

Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado MasiusMasys (žr. LPŽ Masys).

Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).

Kitos giminingos pavardės: Masaitis, Masalis, Masalius, Masas, Masėnas, Masikaitis, Masikonis, Masilaitis, Masilionis, Masiliunas (klaidinga), Masiliūnas, Masiokas, Masionas, (su patronimine priesaga –onis), Masis, Masiukas, Masiulaitis, Masiulionis (kanceliarijoje arčiau slavų pastūmėta forma), Masiulionis, Masiulis, Masiuliūnas, Masiūnas, bei Macelskis, Masalskas, Masalskis, Masavičius, Masalskas, Maselskis, Masevičius, Masiauskas, Masickas, Masilevičius, Masiliauskas, Masiukevičius, Masiulevičius.

Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.

Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).

Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.

Matulevičius – suslavinta iš Matulis.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.

Mazauskas – iš lk. Mazowski.

Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2.  micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.

Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).

Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.

Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.

Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.

Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.

Moliušis – priesagos –– vedinys iš Molis.

Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.

Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.

Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.

Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.

 

Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.

Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.

Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.

Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).

Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.

Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.

Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

 

Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.

Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.

Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.

Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.

Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.

Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.

 

Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).

Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.

Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).

Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.

Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.

Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.

Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.

Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.

Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.

Pakutka – žr. Pakuckas.

Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).

Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.

Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).

Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.

Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.

Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.

Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.

Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.

Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).

Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.

Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.

Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.

Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.

Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.

Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.

Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.

Šios pavardės rūšis pasirodė labai gaji ir pridygo aibės giminingų pavardžių: Petralis (dzūkiška forma), Petraitis, Petrašiūnas, Petreikis, Petrelionis, Petrelis, Petrelys, Petreliūnas, Petrenas (klaidinga), Petrėnas, Petrešiūnas, Petrėtis, Petrietis, Petrikis, Petrikonis, Petrila, Petryla, Petrilaiatis, Petrilionis, Petrionis, Petryša, Petrišiūnas, Petriškaitis, Petriškis, Petriūkštis, Petrokaitis, Petrokas, Petrolaitis, Petrolis, Petroliūnas, Petronis, Petrošaitis, Petrošas, Petrošis, Petrošiūnas, Petrošius, Petrošonis, Petrošūnas, Petručionis, Petrukaitis, Petrukėnas, Petrukonis, Petrulaitis, Petrulėnas, Petrulionis, Petrulis, Petruliūnas, Petrunaitis (netaisyklinga), Petrūnaitis, Petrūnas, Petruoka, Petruokas, Petruolė, Petrusaitis, Petrušaitis, Petruškaitis, Petrušiūnas, Petrušius, Petruškaitis, Petrušionis, Petrutis, Petružis, Petružys, bei Petrasevičius, Petrašauskas, Petraševičius, Petraševskis, Petrauskas, Petravičius, Petrelevičius, Petrevičius, Petrinauskas, Petrulevičius (su liet.priesaga –ul-), Petrusevičius.

Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.

Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.

Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.

Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).

Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.

Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.

Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.

Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).

Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).

Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.

Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).

Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).

Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.

Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis, Puzėnas, bei Pusauskis.

 

Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas,  Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.

Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.

Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.

Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila  bei Radžvilas.

Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.

Ratys – ratų meistras (žr. Račius).

Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.

Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.

Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).

Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis,  bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.

Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).

Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.

Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.

Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.

Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.

Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.

Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.

Rugienis –iš Rugys.

Ruginskas – suslavinta iš Rugys.

Rupinskas – suslavinta iš Rupys.

 

Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis

Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.

Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.

Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.

Kitos artimos pavardės: Samelis, Samėnas, Samys, Samokaitis, Samolenis, Samolionis, Samolis, Samonis, Samuila, Samuilis, Samuitis, Samukaitis, Samukas, Samukėnas, Samulaitis, Samulėnas, Samulionis, Samuolaitis, Samuolis

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.

Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.

Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).

Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.

Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.

Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.

Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.

Severinas – iš krikšto vardo Severinas.

Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.

Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.

Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.

1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.

1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.

Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.

Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…

Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.

Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis

Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.

Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.

Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.

Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.

Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.

Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.

Slovickas – iš lenk. Sławicki.

Slovikas – iš lenk. Sławik.

Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.

Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.

Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k–  sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.

Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.

Kitos artimos pavardės: Stasaitis, Staseliūnas, Staselka (su dviem priesagom –elk-), Stasėnas, Stasyla, Stasiliūnas, Stasinas, Stasionis, Stasys, Stasiškis, Stasytis, Stasiukaitis, Stasiūkaitis (netaisyklinga), Stasiukas, Stasiukėnas, Stasiukynas, Stasiukonis, Stasiulaitis, Stasiulionis, Stasiulis, Stasiuliūnas, Stasiūnaitis, Stasius bei Stasanauskas, Stasanauskis, Stasevičius, Stasilevičius, Stasinas, Stasinauskas, Stasinskis, Stasiukavičius, Stasiukevičius, Stasiulevičius.

Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir
Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.

Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.

Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.

Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el(i)ūn-.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.

Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.

Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.

Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.

Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.

O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.

“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.

Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.

Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.

Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.

Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?

Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”

Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.

Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.

 

Šarka – iš liet. šarka.

Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.

Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.

Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.

Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.

Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.

Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.

Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.

Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.

Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.

Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.

 

Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.

Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.

Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.

Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?

Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.

 

Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.

Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.

Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.

Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga). 

Algis Uzdila, šio teksto autorius.

Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.

Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.

Žymesni šia pavarde žmonės yra:

  1. Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
  2. Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.

 

Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.

Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.

Kitos giminingos pavardės: Vaičaitis, Vaičalis, Vaičas, Vaičikonis, Vaičilionis, Vaičionis, Vaičis, Vaičys, Vaičiukas, Vaičiukėnas, Vaičiukynas, Vaičiukonis, Vaičiulaitis, Vaičiulėnas, Vaičiūlėnas (netaisyklinga), Vaičiulionis, Vaičiunas (netaisyklinga), Vaičiūnas

Ryškesni šia pavarde žmogus:

  1. Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
  2. Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.

Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.

Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.

Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.

Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.

Gretimos pavardės: Vaineikis, Vainelaitis, Vainila, Vainilaitis, Vainys, Vainiunas (netaisyklinga), Vainiūnas, Vainius, Vainiušis, Vainonis, Vainutis

Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.

Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.

Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.

Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.

Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).

Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.

Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.

Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.

Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.

Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.

Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.

Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.

Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.

Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.

Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.

Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.

Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.

Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.

Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.

Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.

Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla

Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.

Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.

 

Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.

Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.

Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.

Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio
Zacharas.

Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz  ar rus. Ždanov

Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.

Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.

Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.

Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:

  1. Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
  2. Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.

 

Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.

Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.

Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.

Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.

Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.

Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.

Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.

Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.

Ką sako mūsų pavardės

Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.

Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.

Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.

Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.

2017.07.02; 15:08

Dalis buvusios Jotvos teritorijos šiandien likę Lietuvoje, kita dalis, jos vardynui perėjus per vokiečiakalbių žmonių lūpas, atsidūrė Lenkijoje, dar kita priklauso Rusijos Federacijos administracijai.

Lengviausia būtų nagrinėti vardyną, kuris išlikęs Lietuvoje. Dar palyginti lengva atpažinti tų vardų žodžius, kuriuos ir šiandien kasdienėje kalboje vartoja Lenkijoje išlikusi lietuvių tautos dalis. Daug sunkiau skaityti ir suvokti prasmę to vardyno, kai, išnykus jotviams ir prūsams, lietuviai niekados tų žemių nevaldė.

Iš buvusių Jotvos žemių, kurios pateko į vokiečių administraciją – vadinamųjų Rytprūsių, šiandien dalis atsikliuvo Lenkijoje, kita dalis – Rusijos Federacijoje. Garbė lenkų kalbininkams (pokario metais Lenkijos geografinių vardų formavimo Atgautose Žemėse komisijai pirmininkavo žymus lenkų indoeuropeistas baltistas Janas Otrembskis {Jan Otrębski}), kad kiek pajėgdami dorai stengėsi sutvarkyti pritaikant lenkų kalbai baltiškąjį kalbinį palikimą. Čia galima rasti mokslui vertingos medžiagos. 

Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu Rusijos Federacijoje (Kaliningrado sritis) su visu dvasiniu baltų palikimu pasielgta labai šiurkščiai – tarytum akėčiomis pereita per aimanuojančias dvasios žaizdas ir prisodinta dirbtinų, nieko bendra su istorija ar geografija neturinčių vardų. Šitaip degančiomis plėnimis buvo užberta visa Mažosios Lietuvos žemė, kad niekad vėjai čia neatidengtų senųjų kaulų ir kad atrodytų, jog krašto kurtis prasidėjusi tiktai nuo 1944 metų pabaigos, lygiai kaip apie Lietuvos istoriją kalbėti buvo mokoma tik nuo spalio revoliucijos. Apie tokios politikos sąžinę nėra ką ir kalbėti.

* **

Senosios Jotvos kraštas pasižymi retu grožiu. Kas teikia jam tiek vaizdumo? Geografas aiškintų, kad čia savo šokį sušokęs ledynas ar jo atskiri masyvai. Mitologas stengtųsi ieškoti kokių padavimų apie milžinus, kurie turėję smarkiai kovoti ir mėtytis neįtikėto dydžio luitais, pilstyti žemę milžiniškomis saujomis. Kas savo mąstymus remia istoriniais faktais, mėgintų įtikinti, kad kai kuriuos gynybinius piliakalnius bus kariai kepurėmis supylę. Vėlgi poetiškai sielai gali atrodyti, kad šičia Dievas bandė senovėje žmogui sukurti žadėtąjį rojų.

Šiaip ar taip, senoji Jotvos žemė yra pavydėtinai daili ir akiai patraukli. Ją įsimylima iš pirmo žvilgsnio. Kiek savo fantazijos parodė čia Kūrėjas, kol suklostė šitiek kalvų, o nė viena neatkartoja kitos išorinėmis linijomis. Tarp tų kalvų išraizgyti slėniai, kuriuose vakarais ir rytais rūkų patalai raivosi. Kiti sako, kad tai laumių išleisti plaukai lengvame vėjuje draikosi. Ir štai išsisklaidžius slapties dangai pamatai, kad šituose nesuskaičiuojamuose duburiuose žemė atsivėrusi savo mėlynomis akimis į tyrą dangų – Dievo būstinę – meilės žvilgsniu saulei šypsosi.

Kokių tik žmonės neporina legendų. Jos dar iš tų laikų, kada čia raiti jodydavę jotvingiai, ant savo eiklių žirgų vydavęsi apsunkusį kryžiuotį ir varydavę jį į dausas, iš kur daugiau nė vienas kaip gyvas nesugrįžęs. Bet buvę ir taip, kad kryžiuočių užplūsdavusios devynios galybės, ir jų vyčiai neįveikdavę, patys galvas paguldydavę. Ir tos galvos pavirsdavusios akmenimis, kad jų antrą kartą kas iešmais nebadytų. Žuvusius brolius apverkdavusios seselės ir jaunos našlelės. Iš tų ašarų ir susitelkdavę slėniuose tyrų tyriausio vandens ežerai. Jų pakrantėmis nakties mėnesienai išaušus dar ir dabar slampinėjančios undinės ir kritusių karžygių galvas skaičiuojančios. Ramią naktį galima išgirsti dar vis neišblėsusį mergelių aimanų tylų aidą.

O kiek čia upių ir upelių ar ir sraunių upokšnių. Visi jie neria, skuba, raitosi, vingiuoja, kiekvienas ieško savo kelio į paskirties vietą – į Baltiją, bet surasti jos niekaip nesuranda, pasiklysta Jotvos labirintuose ir stovi tyliai kažkuriame ežere pasilikę.

Visą šį gamtovaizdį dar gražiai praturtina kuokštais, guotais, alkais, miškeliais sužėlę medžiai, tai vėl, žiūrėk, kurion pakalnėn vėjo nublokšti pavieniai medžiai laja ar skara gaubiasi. Vieni pamerkę kojas vandeny, kiti kalvos šlaitu bekopią į kalną, treti jau ir viršūnėje įmirkusias skaras džiovinasi – vis dairosi ir krykščia, vis paukštį giesmininką ant šakos supa, jam lizdą palaiko, kol tas vaikelius išperės. 

Algis Uzdila

Grožis neišmatuojamas jokiais prietaisais, nebent tik širdimi suvokiamas, nes ir akis neaprepia visumos. Geriausiai šiuos kelius pažįsta tik vandens lašas, amžių amžiais besileidžiantis tais pačiais takais. Gurga ir gurga kalvų papėdėmis vis tą pačią savo pasaką sekdami, kaip narsiai čia kitados žmonės kovoję už teisę gyventi savo žemėje. Kitados ir žmonės šnekindavę savo ežerus ar ristas upes. Įsidėmėjo vandenys kalbą Dievo siųstų žmonių, įsidėmėjo ir amžių amžius kartoja tuos žodžius ainių ainiams. Ir visai jiems nesvarbu, kad šiandien jau daugelio tų žodžių žmonės nesupranta. Bet vandenys moka vieną ir tą pačią šneką, kurią išmokę buvo savo vaikystėje. Kaip laimingas elgeta, radęs skatiką, šaukia ir šaukia vis tą pačią žinią visiems praeiviams, taip ir vandens lašas, tekėdamas ta pačia vaga, kartoja žmonėms jam baltų į lūpas įdėtus žodžius: Leñkupė, Galdãpė, Angarãpė, Elka, Būgas, Visla ar Elkas, Mámrai, Snérdvai, Sėlmantas bei Šėlmantas

Vieni tų vardų (upių) Skaitytojui jau žinomi, kiti laukia, kad ir juose užkoduota minties paslaptis būtų atskleista.

DIDIEJI JOTVOS EŽERAI

Senajai Jotvai priklausė žemė, apie kurią čia kalbama, šiandien yra Lenkijos šiaurryčių dalyje. Vakarinė šio krašto dalis vadinama Varmija, rytinė – Mozūrija. Didžiausią Lenkijos ežerą aptinkame Mozūrijoje. Tai Snerdvai (lenk. Śniardwy), išsidėstęs Varmijos-Mozūrų vaivadijoje. Virš jūros lygio pakilęs 116 m. Jo paviršius užima 11.383,3 ha, ilgis siekia 22,1 km, plotis – 13,4 km, gylis – iki 23,4 m. Šiame regione yra ir antras pagal dydį Lenkijos ežeras Mamrai (lenk. Mamry), jį iš tikrųjų sudaro keli ežerai – Tikrieji arba Šiauriniai Mamrai (lenk. Mamry Właściwe arba Północne), Svencaitis (lenk. Święcajty), Darginas (lenk. Dargin), Labapė (lenk. Łabap), Duoba ar Duobis (lenk. Doba), Kisainas (lenk. Kisajno)… Visi jie ir daugelis kitų, kanalais sujungti sudaro didžiųjų ežerų kraštą, vadinamą Mozūrų ežerais. Čia klesti tarpùžemė laivyba.

Tardami šiuos vardus tarsi išgirstame senuosius baltų kalbos klodus, šiandien gal kiek ir primirštus, gal ne iki galo suprantamus. Bet lengvai suvokiame, kad mūsų protėvių čia gyventa, šeimininkauta, tvarkytasi, kurta ir garsiai kalbėta. Nors ir labai sudėtingi buvo šio krašto vyksniai, nors ir nuūždavo virš šių ežerų ne viena kalbinė audra, į šipulius laužydama čia skambėjusias gražiausias dainas ir niekindama pasakas apie milžinų kovą su mirtimi, tačiau, kaip pirmoji meilė palieka mums giliausią įspūdį ir niekad neišdyla, taip ir pirmieji vardai, gal iškraipyti, gal aplamdyti, žaizdas išsilaižydavę ir, kadangi giliai šaknis buvę suleidę į žemę ir žmonių sąmonę bei širdis, yra išlikę iki mūsų dienų.

Šiandien neturime jokių rašytinių šaltinių, kur būtų mūsų ar jotvingių kalba užrašyti šie vietovardžiai, todėl neretai galime tik spėlioti, kaip šiuos vietovardžius turėtume tarti, ar kaip juos tardavo čia gyvenę pirmtakai. Snerdvai ar Šniedvai? Kaip tą vardą tarė žmonės, kurie ežerą taip pavadino, sunku pasakyti, kadangi vargu ar bus aptiktas rašytinis šaltinis, kuriame šio ežero vardas  būtų užrašytas originalo forma. Žinia, kad vakariniai baltai (prūsai ir jotvingiai) vietoje mūsų dabartinių priebalsių š ir ž tarė s ir z, taigi, matyt, ir mums reiktų laikytis tos formos ir minėtąjį ežerą vadinti Snerdvais. Tik iš kur tuomet šiandienis lenkų ś žodžio pradžioje? Galėjo tasai s ir dėl pozicijos prieš minkštą ni išvirsti į ś. O jeigu būtų girdėję formą Šnerdvai, būtinai ją transponuotų į Szniardwy. Kaip kaimynai mokėjo, taip tardami mėgdžiojo baltus, bet nuo to ežero vardo reikšmė nesikeičia.

 Paieškokime mūsų kalboje giminingų žodžių, galinčių atskleisti mąstyseną tų žmonių, kurie šį vardą mums paliko.

Atsigrįžti reiktų į žodį šnerti ir jo giminaičius – šnerinti: šnarinti, šnerenti: šnarenti, šnarėti, šnarti… Jų reikšmės mums rodo kažkokį šlamesį. Šnarėti gali medžių lapai, spygliuotos šakos, vandeny augančios nendrės, Seinų krašte dar ir šnendrėmis vadinamos. Giminingi yra ir žodžiai: šnerkti “šniokščiant lyti”, šnerkšti „garsiai pro nosį pūsti“, šnerbšti – “garsiai traukti į plaučius orą; siurbti”, šnarpalius – “kas miegodamas šnarpščia”, šnarpšlys – “kas pro nosį šnarpščia”. Giminingas žodis ir šnarplės bei šnirplės – “nosies skylės”. O arklio nosiaskyles arba ir patį snukį dažniausiai žmonės vadina šnervėmis. Visas šitas sąvokas sieja garsas, kokį sukelia kažkokius virpančius daiktus judinantis oras ar vėjas. O tai jau daug ką pasako apie mus dominantį vietovardį. Matyt, įsidėmėtinas žmonėms buvo ežero šniokštimas ar šnarėjimas. Šiandien mes jį galėtume dar pavadinti Šniokštūnu. Tačiau ką reiškia tame vietovardyje išsilaikęs priebalsis d? Tą patį judrųjį d galime rasti ir kituose lygiagrečios reikšmės ir bendros kilmės žodžiuose, tarkime: smarvė ir smard. Taigi Snerdvai būtų šniokščiantis, ūžiantis ežeras.

Greta Mamrų ežero vardo minimame krašte yra ir kitų panašių tos pačios kilmės vietovardžių: Maurapė, Deimenos intakas Maura ar lenk. Mawra, vok. Maurin – ežeras prie Salfeldo (dabar Zalewas) miestelio, iš kur, pasak K. Būgos, ir miestas Morungen, t.y. dabartinis Mrągovas, vardą yra gavęs (“Rinktiniai raštai, 1 t., 469 p.).

Giminingas žodis ir maurai – “plūdenų ir dumblių sąžalynas”. Apmaurojęs – reiškia “apžėlęs”. Tos pačios šaknies ir veiksmamžodžiai murti, įmurti, išmurti, ir vedinys murinas – “šlapias, sušilęs, murzinas”. Visos šių žodžių reikšmės rodo į drėgmę, šlapią vietą arba kitą su jomis susijusį objektą.

Įdomus vis dėlto samplaikų maur ir mamr santykiavimas, kur u kaitaliojasi su m. Priminti galima, kad tą patį reiškinį turėsime žodžiuose, kurie mėgdžioja šuns lojimo garsą, būtent au ir am.

Nuo tikrųjų Mamrų į rytus plyti Svencaitis (lenk. Święcajty). Lenkų ś žodžio pradžioje galėjo atsirasti  dėl padėties (prieš minkštąjį w), panašiai kaip ir žodyje Snerdvai. Naujoviškiau gal ir mes jį vadintume Šventaičiu arba Švenčiaičiu. Kuo jis senovės baltams buvęs šventas, istorijai žinoti. Veikiausiai čia buvusios šventosios maldų ir religinių apeigų vietos. Ežero plotis siekia 874,2 ha, gylis – 28 m.

Darginis (lenk. Dargin) yra centrinė Mamrų ežero dalis. Plotu apima jis 3.033,5 ha, gylis siekia 37,6 m. Nemažai tos pačios šaknies vietovardžių yra paplitę ir Lietuvoje: Dargaičiai (kaimai Joniškio, Šiaulių, Tauragės ir Plungės rajonuose), Dargaitėliai (kaimas Jurbarko rajone), Dargaliai (kaimas Šilalės rajone), Dargaudžiai (kaimas Šiaulių rajone), Dargėnai (kaimas Radviliškio rajone), Dargiai (kaimai Jurbarko, Rokiškio, Šilalės, Joniškio, Mažeikių rajonuose), Darginiai (kaimas Joniškio rajone), Dargiškė (kaimas Šilutės rajone), Dargiškės (kaimas Telšių rajone), Dargupiai (kaimas Prienų rajone), Dargužiai (kaimai Jonavos, Kėdainių, Klaipėdos, Pakruojo, Radviliškio, Varėnos rajonuose), Dargužiškiai (kaimas Telšių rajone), Dargvainiai (kaimas Telšių rajone).

Šaknį darg- aptinkame prūsiškuose asmenvardžiuose Darge, Dargute, Darguse, Dargel, Dargil ir kt. Šią šaknį turinčio būdvardžio reikšmė yra: “tvirtas, stiprus, išlaikantis” ir pan. Rusų kalbos atitinkančio būdvardžio dorog ir lenkų drogi reikšmės išvirto į “brangus” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 1 t. 179-180 p.). Iš čia išeitų, kad Darginis yra Mamrų ežero stiprioji, pagrindinė, atsparinė dalis.

Į vakarus nuo Darginio tyvuliuoja Duoba ar Duobis (lenk. Jezioro Dobskie) ežeras. Jo paviršius – 1799 ha, gylis siekia iki 22,5 m. Šio vardo galimų formų šaknis rodo, kad ežeras žmonių dėmesį buvo atkreipęs savo duoba, dauba, duobe ar panašumu į jas.

Duobą (Duobį) su Darginiu jungia Labapė (lenk. Łabap). Tai platus sąsiauris, gavęs savarankiško ežero vardą. Šį žodį sudaro dvi šaknys: lab- ir ap-. Antrąjį dėmenį pažįstame iš upėvardžio Galdapė ar Angarapė. Jotvingiai ir prūsai taip vadindavo upę. Ir mūsų Šešupė (žr.) jų lūpose turėjusi skambėti Sesapė. Šaknį lab- reikėtų sieti su būdvardžiu labas, laba, kitaip sakant “geras, gera”. Labapė ir būtų “Laboji (geroji) upė”. Kodėl ši ežero dalis priminė mūsų protėviams upę? Lenkų tyrinėtojas Andrzej Wakar savo darbe “Bałwany chwaląc bez zakonu żył” (261 p.) teigia, kad XVI a. šių ežerų vandeų lygmuo buvo pakeltas per husarų ieties aukštį (kokius 2-3 metrus). Tada ir susijungė visi čia minimo Mamrų vandens masyvo ežerai. Tuomet atsirado ir Labapės ežeras, jungiantis du didžiuosius vandens telkinius. Prieš tai čia buvusi tik upė. Kodėl laboji? Matyt, žmonės šiuose ežeruose buvo gerai įvaldę laivybą. Upė leidusi plaukioti po du ežerus, ir galėjusi jiems rodytis esanti laboji arba geroji.

Kisainas (lenk. Kisajno) yra piečiausia Mamrų ežero dalis. Jame pabiręs nemažų salų archipelagas. Paviršius apima apie 2.018,9 ha, gylis siekia 25 m.

Formaliai žiūrint į šį gražų vardą būtų galima sukurti kelias jo kilmės teorijas.

Visai panašu, kad šis vandenvardis sudarytas iš dviejų žodžių, kurių šaknys yra ki- ir sain-. Jeigu taip, trūksta žinių atsakyti, ką galėjusi reikšti pirmoji šaknis, tačiau antrąją galima sieti su mums jau žinomų ežerų vardais  Sainas ir Sainelis (lenk. Sajno ir Sajenek). Tai būtų ta pati šaknis, kaip (žr.) Seinos upės ar Seino ežero bei Seinų miesto, ir reikėtų jį tapatinti su veiksmažodžiu sieti. Gal minėtasis salynas ir lėmė tokį ežero vardą, kad visi šie apie salas plytintys vandenys vieni su kitais siejosi?

Tačiau galima taip pat galvoti: Kis-ain-as yra priesagos -ain- vedinys iš šaknies kis-. Prūsų kalboje kisses reikšia “kailiniai”. Prof. Vytautas Mažiulis mano, kad toks kailinių vardas yra išvestas iš veiksmažodžio, reiškiančio kižėjimą, skrebėjimą, čežėjimą, krebždėjimą, knibždėjimą ir pan., palyginkite lietuvių skrebės ar skrebučiai – “padėvėti kailiniai”. Tuomet Kisainą reiktų suprasti kaip kažkokį krebždantį ežerą – krebždūną.

Būtų galima bandyti ir dar kitaip šį vardą etimologizuoti, nors tai būtų gal dar painesnis išvedžiojimas, bet, kas žino, ar ne pats patikimiausias? Kisaino vardą galima būtų skaidyti į šaknį kis- ir priesagą -ain-. Mat žodis -kis-, kaip ir daugelis kitų žodžių, gali turėti ir kitų reikšmių. Vytautas Mažiulis randa prūsų kalbos žodį kīsman (Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 2 t. 200-204 p.), reiškiantį “metą” – t.y. ne ištisinį laiką, o konkretų laiko tarpą, “kartą”, ir tą žodį skaidydamas dėmenimis gauna šaknį kīs- ar jos kitą formą *kēs-. Atstatytas prūsų daiktavardis *kēsmas reiškia “metą, kartą”, atėjusį iš “įdrėskimo, įrėžimo” prasmės. Dėl pačios darybos lygina jį su liet. bažmas “būrys, daugybė”, arba ei(s)mas – “ėjimas”. Šaknis kīs- ar kēs- fonetiškai atliepia ir slavų kalbų žodžiui čas – “laikas, valanda” – t. y. laiko atkarpa, atrėžtas laiko tarpas. Autoriaus sudėtingu aiškinimu pr. kēs-mas – “įdrėskimas, įbrėžimas” yra giminingas ir su liet. kas-ti “ardyti, draskyti (žemę)”, bei sl. kos-it’ – “rėžti, pjauti”. Ir liet. kasą reiktų suprasti kaip draskomus plaukus. Tuomet prie šaknies kīs- pridėjus priesagą -ain- ir gautume Kisaino vardą, reiškiantį galbūt salų suplėšytą ežerą – mūsiškiau tariant Draskainą. Šiandien jį mes galbūt pavadintume Driskiumi. Tik ar prūsai vartojo priesagą -ain-?

Vytauto Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodyno 1 t. 188 p. randame žodį deynayno, reiškiantį ryto žvaigždę. Prūsų dein-an “diena” reiškė ir rytą, ir visą dieną iki vakaro. Dein-ain-o – mūsiškai *dienainė yra ryto žvaigždė, kurią mes vadiname aušrine. Taigi šitaip suvokti Kisaino prasmę būtų bene logiškiausia – tai salų sudraskytas, suplėšytas vanduo.

Prūsų kalba neišliko gyva iki mūsų dienų. Apie ją žinome tik tiek, kiek yra išlaikę keli rašytiniai dalykėliai. O mokslininkai težino tik vieną – ką teigi, būk malonus pagrįsti. Man nemokslininkui labiau prieinama yra nuojauta. Jei koks kalbinis faktas nėra paliudytas dokumento, tai dar nereiškia, kad to fakto nėra buvę. Negalima tvirtinti tik to, ką kiti faktai paneigia. Be tos nuojautos ir mokslas darosi be širdies. Juk dauguma istorijos faktų interpretavimo yra grįsta nuojauta. Imkime ir pasižiūrėkime, kaip tas iš pirmo žvilgsnio niekuo mums nepažįstamas ir svetimiausias kis- šaknies žodis iš tikrųjų yra mums artimas.

Žinome, kad vakariniai baltai neturėdavo priebalsio š, toje vietoje tardavo s. Turime žodį kiš-ti, kurį prūsas ištartų kis-ti. Taigi ir mes turime tą pačią šaknį kis- : kiš-. O kai kišame peilį į audeklą, ar tuo pačiu neplėšome? O ar tas kis- šaknies žodis negalėjęs reikšti ir mūsiškos kiš- reikšmės? Ar tos salos nesikiša iš ežero vandens? Ar iš tikrųjų prūsai taip labai buvo nuo mūsų nutolę, kad jų nepajėgūs būtume suprasti? O gal kartais mes tik nežymiai žodžių prasmes esame supainioję? Jeigu toks mąstymas būtų teisingas, tuomet Kisainas ir rodytų kyšančių salų ežerą – Kiš-ain-ą “Kišūną ar Kyšūną”.

SMULKESNIŲ JOTVOS EŽERŲ SPIEČIAI

Družnas (lenk. Drużno arba Druzno). Ežero vardas, matyt, gerokai perdirbtas, bet visvien įžvelgiamas panašumas su (žr.) V.Mažiulio Prūsų kalbos etimologinis žodynas 1 t. 227 p. nurodyta šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti”. Lenkų kalboje išlikuisi dvigubas šaknies priebalsis ž ir z rodo vardo sulietuvintą ir dar prūsišką formą.

Družnas – lėkštas, užankantis Vislos Žulavų deltoje esantis ežeras, išsidėstęs Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity ir valsčiuje. Tai Vislos marių dalis, atkirsta upės sąnašomis.

Per Družną veda vandens kelias, sudarantis Elbingo kanalo tęsinį. Čia yra įkurtas „Družno ežero“ draustinis – vandens ir pelkių paukščių (ančių, kragų, kirų, žuvėdrų bei smulkių žvirblinių paukščių) peryklos.

Kinkaimas (lenk. Jezioro Kinkajmskie). Tai dvikamienis žodis, kurį sudaro šaknys kin- ir kaim-. Pirmosios šaknies reikšmė nėra aiški, antroji rodo kin- šaknies žodžiu vadinamą kaimą. Vytautas Mažiulis savo žodyno 1 t. 284 p. pateikia pr. žodį – priešdėlėtą veiksmažodį erkinina “išvaduoja”. Tuomet kinina reikštų “vaduoja”. Tasai kinina giminingas su mūsų kinko ir kankina. Iškinkyti ir reikštų išvaduoti nuo kančios ar paleisti iš jungo. Gal tuomet Kinkaimo ežero vardas rodo buvus čia laisvų žmonių kaimą, turėjusį ir nuosavą ežerą? Tik kodėl šiame varde išlaikyta antro dėmens forma kaim-, o ne būdingesnė šiam kraštui keim-? Mat lenkai vokiškai rašytus žodžius dažniausiai traskribuoja paraidžiui, o čia buvęs kažkas, kas vokiškai užrašytą Kinkeim užrašęs fonetiškai. Todėl ir turime žodį Kinkaimas.

Įdomus yra šalia Olštino esantis lenkų vadinamas ežeras UkielŪkelis. Čia įžvelgiama šaknis, gimininga su daiktavardžiu ūkis. Kazimieras Būga pirmykštę formą *unkti sieja su veiksmažodžiu jungti “priprasti” ar “pripratinti” žr. RR I t. 642 p. (juk sakome, prijungo), ir įžvelgia giminystę su sl. daiktavardžio na-uka šaknimi. Išeitų, kad pirmykštė ūkio reikšmė buvo “ta vieta, kurioje kas nors buvę jaukinama, junkiama, pratinama”. Ežeras vardą galėjęs gauti nuo ūkelio, kuriame galėję būti tramdomi ar dirbti pratinami laukiniai žvėrys. Ežero vardas ir lenkų kalboje išlaikė mažybinę baltiškąją priesagą -el-, kuri, matyt, nebuvo siejama su ežero, bet su šalimais esančio ūkio mažumu.

Krutynis (lenk. Jezioro Krutyńskie) ežeras vardą gauna nuo ištekančios upės (žr.) Krutynės.

Ežeras Lazdūnai (lenk. Łazduny) galėjęs būti lazdynais ar kitokiais plonastiebiais medžiais apaugęs ežeras. Panašių vietovardžių yra ir Lietuvoje (Lazdija – per Lazdijus tekanti upė, Lazdynai – Vilniaus miesto rajonas, Lazdininkai – kaimas Kretingos rajone, Lazdinis – ežeras Zarasų rajone, Lazdinių ežeras – Švenčionių rajone, Lazduonėnai – kaimas Šilutės rajone, Lazduoniai – kaimas Kauno rajone) ir Prūsų Lietuvoje (Lazdynėliai – kaimas, kuriame gimė poetas Kristijonas Donelaitis).

Ežeras Niegotinis (lenk. Niegocin), matyt, žmonių sąmonėje įstrigęs kaip ežeras, sutapęs su žudynėmis. Jo vardas sietinas su lietuvių veiksmamžodžiu niegti – “slaptai žudyti”. Vandenvardyje išlikusi veikiausiai kartotinės reikšmės priesaga -o- (niegoti – “daug kartų niegti, žudyti”), plg. veiksmažodžius telžti – “sunkiai bristi, klampoti” ir telžioti “braidžioti”, arba giesti ir giedoti. Antroji priesag -in- jau rodo tik būdvardinę reikšmę, plg būdvardį medinis arba šalia Punsko esantį ežerą Meldinis.

Mozūrų ežeryne yra du nevienodo dydžio, tačiau tokios pačios kilmės vardus turintys ežerai – Jegocin ir Jegocinek. Šių vardų šaknį veikiausiai galima sieti su veiksmažodžiu jėgti – “jėgti, išjėgti, pajėgti, turėti jėgų, įstengti, įveikti”. Tai ir būtų bene Didysis Jėgotinis ir Mažasis Jėgotinis. Koks buvęs semantinis ryšys tarp ežerų ir veiksmažodžio jėgti, nėra visiškai aišku.

Lenkų vadinamas ežeras Górkło veikiausiai gali būti sietinas su daiktavardžiu gurklys. Taigi jo vardas ir turėtų būti Gurklys. Už tokį vardą matyt jis turi būti dėkingas savo formai.

Vardo baltiškumu dėmesį patraukia ir lenkiškai vadinamas ežeras Łuknajno. Jis veikiausiai sietinas su daiktavardžiu luknė ar lugnė (“toks vandens augalas”). Lietuviškai reiktų jį vadinti Luknainu, kaip Kisainas, ar Sventainas. Matyt čia gausiai augusios luknės.

* * *

Šioje temoje svarstėme tik didžiųjų ežerų vardyną. Kadangi gamta nepašykštėjo šiam kraštui žydrųjų duburių, tai ir pasirinktoji tema veik neišsemiama. Dauguma ežerų turi išlaikę senuosius baltiškus vardus, todėl šis vardynas ir turi mokslinę vertę. Tik vienas kitas vandens telkinys prarado senąjį vardą ir buvo pervardytas naujaip, tuo jis prarado ir savo tiriamąją vertę, nes šitaip nutrūko ryšys su anksčiau čia šimtmečiais gyvenusiais žmonėmis, jų kalba ir mąstysena.

Nėra taip paprasta sukaupti viso minėtojo vardyno kartoteką. Čia pamėginta tik sužadinti skaitytojų apetitą pasidomėti ta dvasia, kuri dar plūduriuoja buvusios Prūsijos ir Jotvos vandenyse.

Sventainas (lenk. Świętajno) – ežero vardas gali būti sietinas su būdvardžiu šventas. Galbūt čia būta šventosios giraitės ar maldyklos. Šis vardas labai primena ežero Svencaitis (lenk. Święcajty) vardą. O priesaga -ain- yra ta pati, kaip ir jau nagrinėto Kisaino, Sventaino ar Luknaino varduose.

Didžiųjų ežerų krašte yra vienas ežeras, kurį lenkai vadina Wejsunek. Sunku žinoti, kaip jį vadinę senovės prūsai, kurie ir davė šiam objektui vardą. Mums priimtina šio vardo forma Veisūnas, sietinas su veiksmažodžiu veisti (veikiausiai žuvis). Lenkiškoji priesaga -ek rodo mažybinę formą. Tačiau baltams mažybinė forma vandenų vardams nėra būdinga ir sutinkama itin retai. Neries kairiojo intako vardas Vilnelė yra Vilnios perdarinys pagal lenkų formą Wilejka. Toksai ežero vardas liudija buvus čia aukštą ūkininkavimo formą, jei buvo ežeras, kuriame dirbtiniu būdu auginamos buvę žuvys.

Vadangas – (lenk. Wadąg) ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, į šiaurryčius nuo Olštino. Iš jo išteka (žiūr.) Vadangos upė, kuri ir suteikia ežerui vardą. Ežero plotas 494 ha, gylis siekia 35 m.

Veisiasi čia žuvys šamai, kurių ilgis siekia 2 metrus ir sveria iki 40 kg. Trečias pagal dydį šamas Lenkijoje buvo sugautas kaip tik šiame ežere. Čia laikosi ir kitos švarius vandenis mėgstančios žuvys: lydekos, karšiai, starkiai, unguriai. Tačiau maudytis šis ežeras netinka.

Vulpinis (lenk. Wulpinskie Jezioro, Tomaszkowskie, Dorotowskie, Wulpynk, vok. Wulpensee) –  kiek į pietvakarius nuo Olštino esantis ežeras.

Prie ežero įsikūrę kaimai: Dorotowo, Tomaszkowo, todėl naujai ežeras vadinamas dar ir šių kaimų vardais. Virš jūros lygmens pakilęs 105,8 m. Paviršius 706,7 ha. Salų paviršius 23,6 ha. Maksimalus gylis 54,6 m., vidutinis gylis 10,5 m. Maksimalus ilgis 8320 m, maksimalus plotis 2330 m. Krantų ilgis 29 800 m.

Ežerą sudaro dvi dalys, besijungiančios apie 100 m pločio sąsmauka. Rytinėje ežero dalyje esama lapuočių mišku apaugusių aštuonių salų ir salelių. Salų baltiškų vardų neišlikę. Vieno pusiasalio vardas Klampa, viena iš įlankų lenkiškai vadinama Pełnoga (gal Pelnagė?). Iš Vulpinio išteka Gilva (lik Giłwa).

Ežero vardo kilmė nėra aiški.

LIETUVIŲ GYVĄ ATMINTĮ SIEKIANTYS EŽERŲ VARDAI

Akmýnė 1 (lenk. Okmin) – į šiaurvakarius nuo Suvalkų esantis ežeras. Vardas yra giminingas su žodžiu akmuo. Panašaus mąstymo yra ir (žr.) Stabingio vardas, tik šis, matyt, gerokai jaunesnis, nes bus jau lietuvių taip pavadintas.

Akuõtis 2 (lenk. Akuotis) – ežeras Pelelių kaime, Punsko valsčiuje, pasak žodyno akuotis – “kas su akuotais”, pvz., miežiai. Bet kuo čia dėtas ežeras? Akuoti – reiškia “dengti, lipdyti medaus pilnas korio akis”. Tai gal akuotis todėl, kad anka? Bet ežeras labai dar žvalus ir gyvas. Akuotė reiškia gėlųjų vandenų karpių šeimos žuvį, kitaip dar sakoma kuoja, mekšras. Tai gal čia akuotės veisėsi? Bet jų esama daug kur ir kituose ežeruose. Antra akuotės reikšmė – “atakusi aguonos galvutė”. Bet Akuotis niekuomet nebuvo užakęs, todėl jo vardo ir taip aiškinti nėra tikslinga. Turime dar žodį akà – “eketė”. Žvejai sakydavo: Per aką žeberklu lydeką nudūrė. Žiūrint į ši laukuose atsivėrusį nedidelį ežerėlį bene labiausiai ir matome jame atsivėrusią aką. Gal todėl jį ir ėmė žmonės vadinti Akuočiu.

Alnas 4 [(lenk. Hołny) Seinų valsčiuje ežeras ir iš jo atsiveriantis sraunus upelis Alnà] – alnėti, almėti – gurgėti. Matyt sruvi ir greita upė bus suteikusi ir ežerui vardą. Iš kur lenkų kalboje žodžio pradžioje atsiradęs priebalsis h? Tai bus parazitinis priebalsis, atėjęs per hipernormalizmą. Kadangi lietuviai neturi priebalsio h ir žodžio pradžioje kitose kalbose esamą jį išleidžia, tiesiog netaria, todėl išprususiam lenkakalbiui atrodė, kad ir žodyje Alnas bus pradžioje “buvęs” išleistas h priebalsis, todėl jį ir “susigrąžino”. Tokių hipernormalizmų kalbose taikosi nemažai.

Ánčia 1 (lenk. Hańcza) – Čia kalbama apie Suvalkų kraštovaizdžio parke (Supraslės valsčiuje) esantį Ančios ežerą, kuris yra siauras ir labai ilgas, vardą gavęs nuo ištekančios Ančios upės. Ančios ežeras yra žinomas tuo, kad tai Lenkijos giliausias ežeras. Šaltiniai paduoda, kad giliausioje vietoje jo dugnas paniręs per 108,5 m. Tačiau matuojant hidroakustiniu lotu surasta ir 113 m gylių. Ir nežinia, ar viskas, kadangi matavimus nutraukė audra. Todėl tikslinantys tyrimai bus tęsiami 2009 metų pavasarį. Ežero paviršius – 304 ha. Tai oligotropinis rininis ežeras, apimtas specialia draustinio programos apsauga. Jo vanduo labai skaidrus – dugnas dažniausiai žvyruotas. Gausu čia duobių, griovų, tarpeklių. Įžvelgti galima iki 12 metrų gilyn. Čia veisiasi retos žuvys – lydekos, vėgėlės, sykai, selavos, margieji upėtakiai. Tai vienas gražiausių Europos ežerų.

Bebrutis 2 (lenk. Bebrutis) tai mažas ežerėlis šalia Šlynakiemio kaimo. Trumpa srovė jungia jį su Juodelio ežeru.

Bérznykas 1 (lenk. Jezioro Berźniki) – matyt beržais apaugęs ežeras. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, jo vietoje tardavo z. Taigi beržą vadindavo berzu. Berznykas rodo beržais apaugusią vietą, šiuo atveju ežerą. Iš kur lenkų kalboje šakny atsirado ź, kur kartais buvo rašomas ż? Veikiausiai pasigauta iš romantikų istorikų, kurie buvo bandę vadinti jį Beržininku ar Beržninku. Tokia vietovardžio forma išlaiko seno žodžio turinį, tačiau iškraipo jo perteikiamą dvasią. Prieš tokį vietovardžių darkymą griežtai buvo nusistatęs K. Būga.

Bokšỹs 4 (lenk. Boksze) – netoli Smalėnų Punsko pusėn plytintis ežeras. Jo kraštai, kaip ir daugelio kitų ežerų, nėra lygūs, bet viena įlanka ypatingai toli išsistūmusi. Atrodo, lyg Viešpats Dievas būtų jį savo pirštu bakštelėjęs ir išstūmęs jo šoną. Tą bakšt pasigriebę žmonės ir suteikė ežerui vardą. Turime ir kitą giminingą daiktavardį – tai bokštas. Irgi lyg kas būtų bakštelėjęs pastatą ir išstūmęs jo dalį į priekį – aukštyn. Kodėl lenkų kalba ežero vardas užfiksuotas daugiskaitine forma? Mat prie ežero įsikūręs kaimas yra vadinamas daugiskaitos formą – Bokšiai. Lenkakalbiai ežerą tapatindami su kaimu ir ėmė vadinti jį daugiskaitiškai. Iš kur vardo šakny atsirado balsis o, jeigu vardą gavo nuo ištiktuko bakšt ar veiksmažodžio bakšnoti? Balsių kaita šaknyse plačiai žinomas reiškinys. Tai tas pat, kaip ir blaška : blokšti, arba blaško : bloškikas.

Brìzgelis 1 (lk. Bryzgiel) – Vygrių ežerų komplekso viena iš pagrindinių dalių. Savo forma jo vandenys išsilieję “S” raidę primenančiomis linijomis.

Dėl vardo kilmės nauji vietos gyventojai pasakoja, neva čia įsikūrusi Brizgelių šeima ir užsiėmusi amatais. Nuo jų pavardės ir pasilikęs Brizgelio vardas. O jau ką reiškusi to žmogaus pavardė, tuo nieks nesidomėjęs. Taigi žodžio etimologija ir toliau liekanti neaiški, bet pirmasis žmogaus smalsumas lyg ir yra patenkintas. Tačiau iš tikrųjų šis vardas, kaip ir dauguma aplinkinių regiono ežerų senųjų vardų, yra jotvių palikimas. Jis gali būti tapatintinas su veiksmažodžiu brigzti “pašytis”. Ir iš tiesų jo krantai labai pašyti ir vaizdingi. Gausu čia pusiasalių ir salų. Pastarųjų plotas apima 70 ha. Krantų ilgis siekia 60 km ir dažniausiai apžėlęs spygliuočiais miškais. Viename pusiasalyje buvo įsikūręs kamendulų vienuolynas, kur 1999 metais ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II ir motorlaiviu plaukiojo po Brizgelį bei kitus Vygrių ežerus. Sąsmaukomis ir tėkmėmis Brizgelis jungiasi su 16 kitų ežerų. Per šį ežerą teka ir Juodoji Ančia. Šiaurinėje dalyje įsilieja ir Vėtrolūžos upelis. Vakarinius, pietinius ir rytinius krantus siekia Augustavo giria, nusidriekusi gilyn už Lenkijos ribų net iki Druskininkų ir Gardino.

Nors ežero vardas turi mažybinę priesagą –elis, tačiau yra kirčiuojamas šaknies skiemenyje. Tai būtų mūsų krašte ir vietovardžiuose, ir gyvojoje kalboje pažįstamas pejoratyvinis kirtis, lygiai kaip kaimas (žr.) Skùsteliai ar daiktavardis vaĩkelis “padykęs vaikas”.

1975 metais Vygrių ežerų kompleksas buvo įrašytas į Tarptautinės gamtos apsaugos unijos (IUNC) vertingiausių pasaulio akvenų lapą (“Aqua” projektas). 

Daubys (lenk. Jezioro Dauby arba Dubno, vok. Duben See) – Ilavos kanalo sistemoje esantis negilus ežeras. Dauba (vok. Wagarthfliess) lenkai vadina ir upelį, jungiantį Vaigarto (lenk. Wajgart) ežerą su Daubio ežeru.

Krantų linija siekia 4500 m ilgį. Iš jo išteka Elblongo kanalas, plotas siekė 72,83 ha. Čia veisiasi starkiai, lydekos, karšiai, unguriai.

Dausìnis 2 (lenk. Dowcień “Dausų šešėliai”) – šalia Vygrių esantis akvenas. Jo autentiško lietuviško vardo neišsaugojome, tačiau pirmasis dėmuo Dow– yra baltiškas: Dau– ar Daus-. Lietuvos konsulas Seinuose Vidmantas Povilionis mano, kad reiktų jį vadinti Dausiniu. Į tą pusę kreiptų ir lenkų Dowcień “dausų šešėliai”. Į lenkų kalbą ežerą žmonės išsivertė dar tuomet, kada gyvas buvo lietuviškas vardas. Tai rodytų, kad dalis senųjų baltų ežerų buvę siejami su religinėmis apeigomis ir mirusiųjų pasauliu. Todėl šiame krašte (Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje) gausu tos kilmės vardą turinčių ežerų.

Dubẽlis 2 (lenk. Dubialis arba Dubelek) – ežeras Dvarčėnų kaime. Jo paviršius – apie 2 ha.

Dubelùkas 2 – tai Stabingio ežero atšaka. Su Stabingiu juos jungia vandenys, vadinami Sąsmauka. Šis ežerėlis įsirėžęs į Žagarių kaimo laukus, o patį Stabingį supa jau tik Stabingio kaimo laukai. Dar yra čia vidury miško Raistežeris (lenk. Rajst) – jo vardą nusako pelkėtą, raisto supamą vietovę, ir kaimo krašte Drūčežeris (lenk. Druć) – dzūkų drūtas “stiprus”.

Dusẽlis 2 (tarmiškai Dusãlis, lenk. Dusajek Większy) – ežeras Žagarių kaime. Jo plotas – 17 ha Atsistojus Žagarių kaimo vidury nuo esančios kalvos, kur atsišakoja kelias į Aradnykus, atsiveria net keturi ežerai: šiaurėje Galadusis, pietuose Stabingis, į rytų pusę suspindi Dusalis (prie Petro Dapkevičiaus laukų), ir šalia Žagarių bažnytėlės  pamatysime Dusaluką arba dar kitaip vadinamą Dusaitį, kurio plotas siekia 1,5 ha. Lenkai jį vadina Dusajek Mały. Trys iš šių ežerų ir netoliese esantis Dusnyčios kaimas turi bendrą kilmę – šaknį dus- (žr. Galadusis).

Galãdusis 1 (lenk. Gaładuś) – didžiausias iš šios šaknies minėtų keturių (Duselis, Dusaitis, Dusalukas, Galadusis) ežerų ir antras pagal dydį Suvalkų krašte – 585 ha paviršiaus. Jo ilgis siekia 10,5 km ir uodegos dalis kerta valstybinę sieną, pereidama į Lietuvos teritoriją. Maksimalus plotis – apie 2 km, gylis – 55 m. Vanduo kristolinis ir čia veisiasi retos žuvys. Už 140 zl. gavus leidimą galima žvejoti į valias, kuo piktinasi atvykstantys turistai. (Priminsiu, kad Seinuose gyvenantis Algirdas Skripka tokį leidimą gavęs ir Lietuvoje Lazdijų rajono visuose ežeruose teisę žvejoti už 14 litų.) Galadusis tai tarytum Dusios gale esantis ežeras. Toks vardo variantas, matyt, susijęs su naujesnių laikų sukurta ežero atsiradimo legenda, mano Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Toji legenda buvo išspausdinta 1972 m. “Varsnų” 3-4 nr., kurią iš Stasio Marcinkevičiaus užrašė Jonas Stoskeliūnas.

Pro Beviršių kaimą teka upelis Uidė. Ja iš Dusios atitekėjęs Galadusis ir vadinamas Žagarių marčia. Mat Midė buvusi nėščia, ir mama Dusia ją prakeikusi ir išleidusi į Žagarius marčiosna. Žagariuose pagimdė sūnų Dusalį, kurį paleido tarp aukštų kalvų ir taip pasakė: “Iš rytų pusės tesaugo tave kalnai ir žalios pušys, o nuo vakarinių vėjų pridengsiu tave savo kūnu. Todėl už gerą širdį amžiais mane girdyk!” Ir per amžius jis ją girdo. Į Dusalį nieks neįteka, o iš Dusalio vanduo teka į Dusią (Galadusį). Žagariokai šį ežerą vadina tiesiog Dusia. XVI amžiaus duomenimis išleistame žemėlapyje lenkiškai ežero vardas užrašytas Duś patvirtintų, kad žagariškiai šį ežerą vadina tuo pačiu vardu, kaip ir Lietuvos Dusią.

Kaip matome, Žagariai turtingi dusių. Visi tie vardai kildinami iš žodžio šaknies dus- (dus-ė-ti, dus-ti, dūs-auti, atsi-dus-ti… giminingi su dvas-ti, dvasi-a ar dausa “išsižiojėlis (kuris greit iškeliausiąs iš šio pasaulio)”, dausas “rojų, mirusių pasauį”). O Lietuvos teritorijoje be minėtosios Dusios Lazdijų rajone yra dar daugiau tos šaknies vardus turinčių ežerų: Duselė Alytaus rajone, Dùsetas Zarasų rajone, Dusynas prie Anykščių, upė  Dusmena Alytaus rajone, Varėnės kairysis intakas, ir iš vandenvardžių gavusių vietovardžių: Dūseĩkiai – kaimas Telšių rajone, Dusélninkai – kaimas Alytaus rajone, Dusinėnai – kaimas Vilniaus rajone, Dusmenys – kaimas Trakų rajone bei Dusnyčios kaimas Seinų apskrity.

Dėl ežero vardo kirčiavimo: Algirdo Skripkos, gimusio ir augusio bei gyvenusio prie Galadusio, liudijimu visuose Lenkijos pusės kaimuose (Dusnyčia, Žagariai, Radžiūčiai, Jonaraistis, Burbiškės ir Barisauka) visi sutartinai vienu balsu sako Galãdusis. Kaip sakoma Lietuvos pusėje, Algirdas Skripka nėra įsidėmėjęs. Tačiau Marijos Razmukaitės ir Vytauto Vitkausko “Vietovardžių kirčiavimo žodynas” šio ežero vardą kirčiuoja galūnėje ir rašo Galadusỹs. Šią formą vienintelis iš mano sutiktų pašnekovų teigia ir Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Bet tai apsiskaiatęs žmogus ir jo žodžiai remiasi literatūra. Tarybų Lietuvos enciklopedija pateikia abi kirčiavimo formas, tačiau pirmenybę teikia kirčiasvimui galūnėje. Kadangi Lietuvos teritorijoje šio ežero atitekusi tik maža dalis, o dar žmonės iš pasienio ruožo buvo sovietų iškeldinti, reik manyti, kad teiktinesnis yra pirmas vardo variantas, būtent Galãdusis.

Gelandà (lenk. Jezioro Giełądzkie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 12 km nuo apskrities miesto Mrongovo.

Gremzdas (lenk. Jezioro Gremzdy) – ežeras apie septynis kilometrus į rytus nuo Vygrių ežero ir apie du kilometrus nuo Vygrių nacionalinio parko rytinės ribos. Vardo kilmė baltiška, tačiau neaiški. Greičiausiai giminingi yra daugiareikšmiai žodžiai grimzti, grimzlė, gremzlė, gramzdyti.

Gremzdelis (lenk. Jezioro Gremzdel) – mažesnis už Gremzdą ežeras Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, esantis tarp Czarna Buchta ir Jegliniec vietovių. Priesaga –el– rodo, kad tai mažasis (žr.) Gremzdas.

Giluišis (lenk. Giełujsze) ežeras išsidėstęs prie pat Lietuvos sienos esančiame Giluišių kaime nuo Punsko į šiaurę. Kaimas siekiasi su Giluišgiriu. Visi tie vardai kilę nuo Giluišio ežero vardo “gilaus ežero”. Panašų vardą turi netoli Merkinės Lietuvoje esantis ežeras Gilšė. Miško varde išlikusi šaknis giria rodo buvus čia didelio miško masyvo. Giluišgiris garsėja Barsukalniu arba Barsukakalniu, kuriame augęs medis su stebuklinga koplytėle.

Júodelis 1 (lenk. Jodel) – Suvalkijoje tuo vardu esama kelių ežerų. Taip vadinama Vygrių ežero dalis, ežeras Beceilų valsčiuje, sąsmauka sujungtas su Šėlmantu ežeras Šipliškių valsčiuje, viena Šiurpilio ežero dalis ir šalia Šlynakiemio kaimo esantis ežeras. Su Šiurpilio Juodeliu ir kitais apie Šiurpilio piliakalnį esančiais ežerais sutapusi Jotvos laikus menanti gražiausia baltiškoji legenda – Eglė, žalčių karalienė. Prie Juodelio ežero gyvenusi Eglė su žveju tėvu ir devyniais broliais bei dviem vyresnėm seserimis. Čia vieną vasaros vakarą maudžiusis, čia jai pasipiršęs žaltys Žilvinas, čia ji ištekėjusi ir gyvenusi kitame prie Šiurpilio kalno esančiame ežere, kurio vanduo žalias, o prie trečio ežero, kurio vanduo pavasariais dėl gyvių tampa raudonas, devyni broliai dalgiais užkapoję Žilviną. Tuo ežeru Eglei ir atplaukusi kruvina banga. Čia Eglė savo tris sūnus ir dukrelę pavertusi medžiais ir pati apsigaubusi žalia skara.

Čia, pagal vietos žmonių jau lenkiškai sekamą legendą, Eglę mėginęs iš burtų dar Šiurpos bernas vaduoti. Jis atsigulęs apypietės ir praganęs  savo jaučius. Jų ieškodamas sutikęs tamsiai žaliu rūbu moterį, kuri žadėjusi bernui grąžinti jaučius, jeigu tas ją neatsigrįžęs dvylika kartų nunešiąs nuo kalno iki ežero kranto. Bet dvyliktą kartą bernas neištvėręs baugulio atsigrįžęs, ir balantis Eglės rūbas vėl pasidarė tamsus. Juodelio vanduo, gal dėl jo gylio, rodosi juodesnis už kitus vandenis. Čia, Šiurpilio piliakalny stovėjusi jotvių pilis, kurią daug kartų puldavę kryžiuočiai ir rusių kunigaikštis. 1283 metais pilį apgulę kryžiuočiai jos taip ir nepaėmę rengėsi grįžti namo, tačiau atsiradę alkanų išdavikų, kurie parodė slaptą kelią (taip gerai pilis buvo vandens saugoma), naktį išžudė sargybinius, užklupę pilies gyventojus miegančius išžudė, pilį sudegino. Nuo tų metų pilis jau neatsigavo. Kaip vadinosi pilies gyvenvietė, duomenų neišlikę. Istoriniuose šaltiniuose tik toji žemė vadinama Krėsmena. O Šiurpiliu kalną praminę vietos gyventojai, matydami tą baisią tragediją, kokia čia įvyko. Šiandien Šiurpilio ežeras vardą gavęs nuo piliakalnio vardo.

Dėl kirčiuotos šaknies palygink minėtąjį Vygrių ežerą Brìzgelis.

Kampuõtis 2 (lenk. Kompoć) – tarp Agurkių ir Kampuočių kaimų esantis kampuotas ežeras, davęs ir Kampuočių kaimui vardą. Kampuočio ežere pastebėti kampai. Todėl ir tokį vardą jis gavęs. Nuo ežero ir kampuočių kaimas gavęs vardą.

Karnitas (lenk. Jezioro Karnickie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 27 km į šiaurvakarius nuo Ostrudos.  Vardą gavęs iš senųjų prūsų kalboje buvusio žodžio, kurį išlaikė ir lietuvių kalba – karna “karklo, gluosnio, liepos plėšiama apatinė žievė, vartojama pynimo darbams”.

Kilpinis (lenk. Jezioro Kielpińskie) – ežeras, esantis Varšuvos dauboje, Vislos senupėje, nutolęs per 2 km nuo Lomiankų. Yra panašu, kad vardas išlaikęs giminystės ryšius su liet. žodžiu kilpa. Mat toje vietoje upė iš tiesų dariusi kilpą.

Šį ežerą retkarčiais maitina bevardžiai srautai, kurie vasarą išdžiūsta. Kilpinio ežeras yra pavyzdys gerai išsilaikiusios upės senvagės. Ežeras yra ilgas (apie 700 m) ir siauras, apsuptas juosta vandens augalijos ir bestuburių faunos, dėl ko turi savybę apsivalyti ir tinkamas moksliniams tyrinėjimams.

Nuo 1988 metų čia įkurtas vandens draustinis.

Klevaitis (lenk. Klewajtis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Vardo mažybinė priesaga –ait– rodo jo mažumą lyginant su Klevio (žr.) ežeru.

Klevis (lenk. Klewis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Tai didysis kaimo ežeras.

Kolnas (lenk. Jezioro Kolno) – ežeras Palenkės vaivadijoje. Jo paviršius 269,26 ha, ilgis 2315 m. Maksimalus plotis 1700 m. Maksimalus gylis 2 m. Tūris siekia 1360 tūkst. m3.

Ežero dubuo yra apskritas, lengvai įlinkęs, primena kulną. Krantai pelkėti, sunkiai prieinami, apaugę meldais ir nendrėmis bei plačialapiais švendrais.

Tai pratakus ežeras. Jo lygmuo buvo nuleistas apie 80 cm, kai aplinkinės balos buvo sumelioruotos bei pagilinta Kolniczankos (naujas vardas nuo Kolno ežero) vaga. Tarp ajerų ir meldų aptinkami vabzdžiaėdžiai vandens augalai aldrūnės.

Ežero vardą galima sieti su jo turima kulno forma, prūsų kalboje žinomas žodis kalopeilis “lenktas kapojamas peilis” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”), tačiau tikėtina, kad jis vardą gavęs nuo jotvingių žodžio kal, reiškiančio mulą ar purvą (taip teigia Lenkų Vikipedija).

Mars 2 (lenk. Pomorze) – ežeras Seinų apskrity, Kuklių valsčiuje. Paviršius 295,4 ha; maksimalus gylis – 23,5 m, vidutinis gylis – 8,6 m; ilgis – 4950 m; maksimalus plotis – 1200 m. Ežero krantus apaugęs Augustavo girios šilas. Dugnas žvyruotas, tinka maudytis ir poilsiauti, tinka ir vandens sportams bei buriavimui. Vardą gavęs greičiausiai nuo to, kad apylinkėse tai dydžiu išsiskiriantis ir marias primenantis ežeras. Iš jo ištekanti upė turi Marės  vardą (lenk. Marycha) – lenkų literatūroje šiandien tą patį vardą turinti ši upė per visą savo ilgį, o lietuvių atminty išsaugoti keli sudedamieji jos vardai: Šalčia, Bokša, Seina, Marė).

Meldinis (lenk. Meldinis) – mažas ežerėlis Šlynakiemio (žr.) kaime. Meldinio vardą ežeras gavo nuo jame augančių meldų. Šie augalai sudarė išskirtinį vandens telkinio bruožą, kadangi meldai mūsų krašte ne kiekviename ežere auga.

Nètas ežeras 2 (lenk. Necko nuo Jezioro Neckie, iš kurio išteka upė Netà) – Augustavo ežeras. Ežerui vardą matyt bus suteikusi (kaip ir daugeliui kitų baltiškų ežerų vardų) iš jo ištekanti upė (žr. Netà).

Orija (Lt) – ežeras šalia Kalvarijos.

Pabandis 2 (lenk. Pobondzie) – ežeras Suvalkų apskrity. Paviršius 0,5 km². Matmenys: ilgis 1,25, plotis iki 0,7 km. Gylis: vidutinis – 3,6 m, maksimalus – 10 m. Vandens plokšmė – 141,9 m v.j.l. Per ežerą teka Šešupė. Vardas galbūt giminingas su daiktavardžiu banda “plokščias kepalas”.

Proraslis (lenk. Przerośl) ežeras Suvalkų krašte. Koordinatės: 54°16’52″N 22°36’05″E. Gylis 28,2 m. Ežero paviršius apie 65 ha, ilgis 2,2 km, plotis 0,52 km. Kranto linijos ilgis siekia 5,4 km.

Proraslio vardas giminingas su Raslio ežero ir miesto bei Raspūdo ežero ir Raspūdos upės vardais. Lietuvoje tos šaknies vardą turi Raseinių miestas. Tačiau iki galo vardo kilmė nėra aiški.

Punià 4 (lenk. Punia) – Punsko ežeras. Vardas matyt atkeltinis nuo Panemunių Punios. Lietuvoje Punios miestelis stovi strateginėje vietoje ant Nemuno kranto. Ten vyko mūšiai su kryžiuočiais. Todėl ir vardas sietinas su veiksmažodžiu punyti “mušti, pešti”.

Raspūdas 1 (lenk. Rospuda) – netoli Augustavo esantis ežeras, vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Raspūdõs. Ežero paviršius – 334 ha; maksimalus gylis – 38,9 m; vidutinis gylis – 14,5 m; ilgis – 5800 m; maksimalus plotis – 750 m. Jo krantai skardūs ir smėlėti su gausybe daubų ir miškelių. Švariame vandenyje veisiasi karšiai, ešeriai ir lydekos.

Redikainis (lenk. Redykajny) – ežeras prie Olštino. Priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą. Šaknies reikšmė neaiški – gal asmenvardinės kilmės?

Saĩnas 2 (lenk. Sajno) – prie Augustavo esantis ežeras. Paviršius siekia 522,5 ha; maksimalus gylis – 28 m; vidutinis gylis – 10 m; ilgis – 7100 m; maksimalus plotis – 1100 m. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Sajos (lk. Sajownica).

Samãnis 1 (lenk. Samanis)lenkų Vikipedija rašo, kad ežero vardas yra lietuviškas. Mums jis siejasi su samanomis. Paviršius apie 10 ha, gylis – 28 m. Čia laikosi net vėžiai, ungurai, vijūnai, lydekos, karpiai. Dėl krantų formos ir ežero gylio čia labai mažai uodų.

Seĩnas 4 (lenk. Jezioro Sejny) – Ežerui vardą suteikė iš jo ištekanti upė (žr.) Seinà. Lietuvių kalbai ir apskritai baltams tatai yra būdinga, plg. Bokšys – ežeras ir Bokšà – upė, Alnas – ežeras ir Alnà – upė ir pan. Kodėl upės lėmusios vandenų vardą, ne ežerai? Todėl kad upė – gyvas vanduo – labiau ta nuo tos skyrėsi ir lengviau buvę jas apibūdinti. Taigi ežerai ir liko upių šešėlyje ir jų globoje.

Séivis 1 (lenk. Sejwy ) – ežeras Punsko valsčiuje. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Seivõs.

Seivio ar Seivos vardai yra tos pačios šaknies sei-:sie-, kaip ir Seinossieti “jungti”. Jis iš tiesų atlieka čia esančių vandenų jungiklio vaidmenį – sieja jis Valinčių ir Trakiškių vandenis su Šaltėnų vandenimis.

Apie Seivį rašė Juozas Vaina [“Voruta” nr. 14 (248), 1996.04.6-12 d., 7 p.]: “Ežero pakraščiuose ir dabar auga nendrės, iš kurių audėjos darydavosi šaudyklėms šeivas, nes jos gana patvarios ir lengvos. Kadangi … jotvingiai netardavę š, o s, tai ir pačios nendrės galėjo vadintis saivomis ar seivomis. Tokią mano mintį lyg ir papildo netoli nuo Seivio esantis Šlynakiemio ežeras, vardu Meldzinis, kuriame auga meldai.”

Bet akylusis “Aušros” ir “Vorutos” skaitytojas Petras Dapkevičius iš Žagarių kaimo laiške rašo:

…p. Vainos įterptas aprašymas ežero Meldzinis, kuriame auga meldai. Tai lyg sutapatinama su nendrėmis. O meldai tai kartu pulkais augantys greta nendrių, bet tai visai kiti augalai. Iš jų jaunystėje darydavau plaustus plaukti, kadangi daugiau jų surišus į “pundą” ir po savimi pasidėjus netgi nemokančiam plaukti buvo galima laikytis ant vandens. Dabar vaikai tam tikslui vartoja pripūstas ratų kameras ir netgi jau nežino, kam buvo reikalingi meldai. O gyvenantiems toliau nuo ežerų galima netgi nežinoti skirtumų tarp nendrių ir meldų.”

Pirmą kartą apie Seivus užsimenama 1530 metais.

Netoliese bėga Šipliškių-Seinų kalias, skirianatis Bokšį nuo Seivio.

Vandens talpmė primena stačiakampį. Prie pietų krašto išnyra medžiais apaugusi sala. Čia įžiūrimos kažkokios būklės. Galbūt kitados čia dvaro stovėta. Šiek tiek į vakarus yra kita salaitė. Trečia sala yra nuo Vaitakiemio pusės. Šalia jos išnyra didžiulis riedulys.

Iš Seivio buvo kitados nutiestas keturių kilometrų ilgio vandentiekis, aprūpinantis į Trakiškes atvykusius garvežius vandeniu. Jį vadinta rusišku vardu vodokačkė.

Selmantas D. (lenk. Selmant W.) – be galo turistiniu požiūriu patrauklus yra už 4 km į rytus nuo Elko (53°50’N 22°28’E) ežeras Selmantas Didysis. Jo paviršius lygus 1273 ha, maksimalus plotis 3,5 km, gylis siekia iki 22 m. Jį sudaro du sparnai, kurių bendras ilgis siekia 11,6 km. Krantų ilgis prašoka 35 km.  Į šį ežerą įteka upė Legà (lenk. Lega), o jį perplaukusi patenka į Raigardo ežerą (lenk. Jezioro Rajgrodzkie).

Ežero vardas aiškiai siejamas su asmenvardžiu. Jame atpažįstamas ir lietuviams žinoamas vardas – Selmantas (žr. Šelmantas). Lenkų kalboje antroji šaknis mant- verčiama į  ment-, palygink Algimantas > Algiment.

Skanda (lenk. Skanda) – ežeras šalia Olštino. Vardo šaknis siejama su veiksmažodžių skęsti:skandinti.

Skertangas (lenk. Skiertąg, vok. Scherting See) – 0,75 km² paviršiaus ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Šiaurryčiuose prigludęs prie Morongo miesto. Ežero vardo kilmė nėra aiški.

Stabìngis 2 (lenk. Sztabinki) – yra ilgas ir siauras. Krantai akmeningi. Iš čia ir vardas. Stabis jotvių lūpose reiškęs akmenį. Lietuvių kalboje tasai žodis šiandien jau apnykęs, bet jo reikšmė išlikusi tokiuose žodžiuose, kaip: ištiktas stabo (suakmenėjęs), stabligė, nustebo (sustingo), sustabarėti (sumedėti).

Strengẽlis (lenk. Stręgiel) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški. Ežero rytų pakrašty įsikūręs Strengelaičio (lenk. Stręgielek) kaimas, o vakariniame krante vietovė (žr.) Ogonki. Strengelio plotas apima 409 ha, ilgis siekia 3,7 km, plotis 1,8 km, gylis 12,5 m. Pakrantė vingri. Pietryčių daly viena įlanka vadinama Strengeláičiu (lenk. Stręgielek). Arčiau ežero pietinio krašto yra 3 ha paviršiaus sala. Per Strengelio ežerą prateka Sapinos upė ir neša vandenis į (žr.) Svencaičio ežerą.

Sukelis (lenk. Sukiel) – ežeras šalia Olštino. Priesaga –el– rodo vardo baltiškumą. Vardo reikšmė neaiški.

Šaipìškių ežeras 2 (lenk. Jezioro Szejpiszki) – ežeras Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrity. Paviršius apima apie 72 ha. Maksimalus gylis siekia apie 21,5 m, vidutinis gylis – 7,3 m.

Vardas yra giminingas su veiksmažodžiu šaipytis “darytis plyšiams, skilti” arba “juoktis, pašiepti”. Tokį ežero vardą norėtųsi sieti su krašto reljefu, kurio grožis pavydėtinas,  su krantų grimasomis, bet veikiau galėjęs taip būti pramintas nuo Šaipiškių kaimo vardo, o kaimą galėjęs įkurti žmogus pavarde Šaipa ar Šaipys. Šitaip manyti verstų priesaga –išk-, rodanti kieno gyventą vietą. Tokią prielaidą norisi daryti dar ir dėl to, kad ežeras neturi savarankiško vardo, o yra lokalizuojamas nurodomu kaimu. Lenkiškas vardas yra, matyt, hipernormalizmo pavyzdys. Kadangi dzūkai dvibalsį ei varčia dvibalsiu ai (leidžia > laidza), taigi “vertėjas” šitai žinodamas tiesiog persistengė ir tarmiškumą “atstatė”, mat žodis šaipytis yra kaip tik bendrinės lietuvių kalbos faktas.

Šėlmantas (lenk. Szelment D., Szelment M.) – ežeras Suvalkų apskrity. Nors jis yra arti mūsų kalbinio arealo, prie pat Beceilų, nusidriekęs pakele važiuojant Suvalkų link, tačiau neteko girdėti, kaip jį kas būtų vadinęs lietuviškai. Jo vardą galima sieti su kitu panašiai skambančiu ežero vardu – (žr.) Sėlmantu (šalia Elko). Visi ženklai rodytų, kad šie ežerai pavadinti to pačio istorinio asmens vardu. Tiktai Šėlmantas buvo atsidūręs lietuvių kalbos apsupty ir jotvišką s iškeitė į š. Tuo tarpu Sėlmantas perėjęs per vokiečių ir lenkų kalbas išlaikė autentišką formą.

Trumpalis (lenk. Jezioro Trompole) – ežeras Punsko valsčiuje, Trumpalio kaime, netoli Giluišių (žr.) kaimo ir ežero. Ežeras ir dalis kaimo likę Lietuvoje. Jo varde išlaikyta dzūkiška priesagos –el– forma, kurią dzūkai verčia į –al-, plg. Dusalis. Kai kam gali rodytis, kad šio ežero lenkiškas vardas turi kažką bendro su lenk. pole “lauku”. Bet tai dėl blogo fonetinio vertimo turime tik atsitiktinį šaknų sutapimą. Vardas Trumpalis rodo trumpą ežerą, kaip Giluišis – gilų.

Trumpališkis (lenk. Jezioro Trumpaliszki) – tai kitas ežeraitis, gavęs vardą su ta pačia šaknimi, kaip ir Trumpalis. Žmonių sąmonėje jis tarytum giminiuotųsi su Trumpaliu. Tačiau priesaga –išk– verčia sieti jį su Trumpališkio pavarde.

Trumpalaitis (lenk. Trumpalajtis) – tai dar vienas Trumpalio ežero giminaitis. Jo varde matome tą pačią būdvardžio trumpas šaknį.

Ūla Lt. – ežeras Varėnos rajone, 2 km į pietus nuo Rudnios. Plotas 15 ha. Ežeras trikampis. Ilgis iš vakarų į rytus 0,7 km, plotis 0,4 km. Per ežerą teka upė  (žr.) Ūla. Dugnas smėlėtas. Rytiniame krante rasta neolito gyvenvietės liekanų. (Tarybų Lietuvos enciklopedija)

Vadanga (lenk. Wodąg) – ežeras šalia Olštino. Vardo kilmė neaiški.

Varpūnas (lenk. Jezioro Warpuńskie, vok. Warpuhnen) – kaimas Lenkijoje, Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Sorkvitų valsčiuje. Ežeras taip vadinamas nuo (žr.) Varpūnų kaimo.

Kaimas įsikūrė 1373 metais, Kryžiuočių magistrui Winrichui von Kniprodei suteikus turto paveldėjimo dokumentą prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums ir padovanojus 120 valakų sklypą. Sūnaus Varpūno valdos tai šiandieniai Varpūnai. 1437 m. Varpūnai išstatydavo vieną karinę tarnybą (riterių būrį). 1818 metais Varpūnų mokyklą lankė  43 vaikai, du iš jų buvo vokiečių tautybės.

Varpus 2 (lenk. Warpuskie) – vardo kilmė neaiški.

Výgriai 1 (lenk. Wigry) – tai kelių ežerų kompleksas, todėl vadinamas daugiskaitos forma. Paviršius siekia apie 22 km2, pagrindinio telkinio ilgis – 20 km, giliausia vieta – 73 metrai (tai antras po Ančos – siekiančios 113 m gylį – Lenkijos ežeras), krantų ilgis (įskaitant ir salų krantų ilgį) – apie 75 km. Gylį, ilgį, plotį, tūrį galima sumatuoti metrais ar kilometrais, o kuo išmatuoti grožį?

Vardas siejasi su būdvardžiu vingrus. Kraštotyrininkas Antoni Patla knygoje Piękno Ziemi Suwalskiej rašė: “(…) Tas ežeras turi dar “kažką”, ko normalus vadovas neaprepia ir nėra pajėgus aprėpti. Tas „kažkas“ išraizgytas yra subtiliu veliumu plytinčioje ežero panoramoje, žaismas spalvų, kokių neaptinkame tapytojo paletėje, pliuškena ir šniokščia garsais, kokių nepajėgia išgauti joks muzikos instrumentas. (…) Kas nori pažinti Vygrius, turi su jais bičiuliuotis draugingai ir ilgai (…).“ Intymiai su Vygriais bičiuliavosi gal tiktai Viktoras Vinikaitis, kilęs iš Naujasodės kaimo ir nuėjęs graudų bei ilgą savo gyvenimo kelią, kol pagaliau čia užbaigė visus savo vargus ir džiaugsmus.

Dėl vardo kilmės lenkakalbiaivietos gyventojai pasakoja legendą, kuri skelbia, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš karo žygio po kryžiuočių kraštą, išvydęs nepaprasto grožio ežerą, sustojo trumpam pailsėti. Staiga iš tankių nendrių išniro luotas, skobtas iš vieno rąsto, kuriame sėdėjo keturi barzdoti vyriškiai. Kunigaikščio paklausti: “Kas būsite”, kartodavę vis tą patį: „vyrai“, „vyrai“, tarytum būtų tik tą vieną lietuvišką žodį mokėję. Tie legendiniai vyriškiai buvę paskutiniai jotviai. Jų seneliai, 1283 m. dalyvavę Komanto vadovaujamame sankylyje prieš kryžiuočius, pasislėpė didžiausioje ežero saloje. Kunigaikštis Vytautas, nežinodamas ežero vardo, ėmė jį vadinti Vyru, o vėliau žmonės perkreipė į Vygrius. Taip ir atsiradęs Vygrių vardas. O toje saloje kunigaikštis įsakęs pastatyti medžiotojų namus.

Vilkabalė 1 (lenk. Wilkobole) – ežeras. Dėl vardo kilmės abejonių nekyla. Tokio pobūdžio vietovardžių turime ir daugiau: Krankliabalė, Apšakalnis, Barsukalnis

Zelvà 2 (lenk. Zelwa) – miškais apaugęs ežeras. Varde išsaugota jotviška žodžio forma. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, vietoj jo sakydavo z. Zelva (žr. Berznykas) yra žaliasis ežeras. Mes turime išsaugota žalsvo grybo vardą – žalvė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.10; 06:00

 

Pasidairius po Lenkijos šiaurryčiuose žemėlapyje nusidriekusias Varmę ir Mozūrus, pastebėsime, kad čia apstu lenkų kalbai nebūdingų vietovardžių. Mūsų ausis junta, kaip tie vardai ją traukia prie savęs, nors šiandien jie jau gerokai pridengti paslapaties šydo, apnešti užmaršties dulkių.
Ne visur lengvai ir mūsų klausa, tegu ir pratusi prie baltiškųjų vietovardžių, iki galo suvokia ežerų, upių, miestų ir kaimų ar dar kokių nors geografinių objektų vardų prasmę. Jie atsiskleidžia pirmiausia, žinoma, mums, kadangi tai mūsų arba labai artimų kalbų paliktuose vietovardžiuose įstrigę žodžiai, išlikę jiems svetimoje – vokiečių kalboje, vėliau transformuoti į lenkų kalbą, stovi įamžinti tarsi kokia musė ar uodas gintaro laše. Žiūrime į skrydžiui pakeltus žodžių sparnus.
Ar pajėgsime suprasti, ką jie nori mums išsakyti, kokią žinią pasišovę nešti per amžių amžius? Ar įspėsime protėvių užmintą mįslę? Ar atpažinsime nuo kažkurios žvaigždės atsispindėjusią ir į mūsų žemę vėl sugrįžusią minties šviesą?

Alna (lk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti” arba „smarkiai tekėti, gurgėti”. Toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga –n– rodo to gurgėjimo, alėjimo vietą. Tai ir yra upė.

Kita Alna (lk. Łyna) teka per Olštiną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt ir toji upė buvusi srauni. Tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – (mūsiškai būtų Alnai arba Alnamūris), lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais

Algis Uzdila

Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš sandrinių smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. Upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį. Ant upės pastatytos vandens elektrinės.

Alstra – istorikų ieškomos upės, sutapusios su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, vardas galėjęs kilti iš veiksmažodžio al-ėti (žiūr. Alna) ir turėti kažką bendro su būdvardžio stra-v-us, strau-j-as „sravus, sraunus”. Būtų šis vardas sudurtinis, kaip turime daugelį sudurtinių asmenvardžių: Vy-taut-as, Jo-gail-a, Vid-mant-as, Al-vyd-as… ir reikštų „sravi tėkmė“. Tik nežinia, ar tokia upė išvis yra buvusi, nes galėjo būti metraštininkų klaidingai pateikta.

Ančia [Baltoji ir Juodoji] (lk. Biała Hańcza ir Czarna Hańcza).

Juodoji Ančia – kairys Nemuno intakas, išsrūva ir Ančios (žr.) ežero. Lietuviškai ančia reiškia “kanalą” – griovį, kuriame vanduo stovi, nebeteka, kaip upėje. Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. O lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to pačio hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero varde Alnas (žr.). Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km, toliau teka per Baltarusijos teritoriją). Nuotako plotas apima 1916 km2 (iš jų 1612 km2 Lenkijoje). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina), Wierśnianka, Pawłówka, Vėtrolūža, ir dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas, Maleszówka, Wołkuszanka. Lenkiški intakų vardai yra, matyt, nauji. Ši upė teka per Suvalkų miestą.

Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė yra gan greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė. Jodoji Ančia patenka į Suvalkų miesto teritoriją ir Vygrių pargą bei Augustavo girią. Toje vietoje įsikūrę šeimininkauja bebrai.

Baltoji Ančia60 km ilgio upė pietų Lietuvoje. Jos baseino plotas 791 km2. Išteka iš Ančios ežero Lazdijų rajone, teka į pietus pro Kapčiamiestį, po to pasuka į rytus, kur prieš vandens jėgainę yra patvenkta. Už jėgainės upė teka pietvakarių kryptimi, o prie pat sienos su Baltarusija įteka į Nemuną. Vidutinis nuotėkis – 5 m3/s.

Baltosios Ančios slėnis 0,3- 0,5 km pločio, šlaitų aukštis 10-20 m. Vagos plotis 15-20 m. Vidutinis nuolydis 0, 94 m/km. Pavasario potvynių metu dens lygmuo pakyla iki vieno metro.

Apie 12 km nuo žiočių iš kairės įteka Neviedės upė ir prasideda Baltosios Ančios tvenkinio patvanka. 15 km nuo žiočių – Menciškės kaimas. Pačiame tvenkinyje daug įvairių įlankėlių, užutekių, pusiasalių. Į šią užtvanką įteka daug įvairių upelių.

Kelis kilometrus iki žiočių Baltoji Ančia srauniai bėga giliu kanjonu. Plaukia per miškus ir kaimus. Ties Paančios viensėdžiu Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Dešiniajame upių tėvelio krante – Baltarusija, pasienio zona.

Angarapė – (lk. Angrapa, rus. Анграпа, vok. Angerapp), upė, ištekanti iš Lenkijos teritorijos į Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Išteka iš Mamrų ežero, vinguriuoja per Vengoževą ir susijungusi su Įsručiu sudaro Prieglių. Jos ilgis 139,9 km, iš jų 44 km Lenkijos teritorijoje, o 95,9 km Kaliningrado srity. Į ją tarp kita ko įteka Galdapė.

1996 metų gegužės 30 dieną 1247 valandą Lenkijos televizijos 1 programa perdavė laidą Mūsų upių abėcėlė. Joje buvo kalbama apie upę Angarapę (lk. Węgorapa), tekančią per Vengožavo miestą. Kažkoks prieš kameras pasirodęs vyriškis aiškino šios upės vardo kilmę. Jo teigimu, šiai upei vardą suteikę prūsai. Upės vardą sudaro du dėmenys. Prūsiškai angurgis “ungurys”, kuris ir yra giminingas su lietuviškuoju unguriu. Antruoju dėmeniu einanti lenkų tariama apa arba mūsiškiau apė “upė”. Todėl šiandien šią upę vietos gyventojai lenkai vadina dar Węgorapa arba Rzeka Węgorna “Ungurių upė” arba “Unguringoji upė”. Mat šitoks vardas daug kam yra parankesnis ir suprantamesnis.

Tikslumo dėlei reiktų priminti, kad minėtoje televizijos laidoje kalbėjęs informatorius nusakęs tik vieną analizuojamos upės vardą – Angrapą. Ji vokiečių buvo dar vadinama ir pilnesne forma – Angerapp. Mat dialektuose buvusios ir šalutinės ungurio  formos *angarias ar *angerias “ungurio”. Pastaroji su vietovardžiu ir pateko į vokiečių kalbą. Ją perėmė net ir suomiai – ankerias “ungurys” [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 ir 810 p.]. Jos krantuose įsikūrusį apskrities miestą vokiečiai vadino Angerburg (Ungurpilė). Lietuviškoje literatūroje buvo nusistovėjęs šio miesto ir upės vardas Ungura.

Požiūris, kad Angarapės ar Angerapės (liet. Unguros) vardas yra kilęs iš prūsiško žodžio  angurgis [angurgis = angurjis – K. Būga “Rinktiniai raštai”, II t., 325 p. (liet. ungurys)], eina, matyt, nuo minėto lenkų kalbininko Jano Otrębskio laikų. Todėl Angerburgo – Unguros miestas lenkiškai ir buvo pavadintas Węgorzewo (lenk. węgorz “ungurys” – labai sumaniai priderintas prie lenkiškojo vardyno, siekiant išlaikyti senąjį baltiškąjį mąstymą. Tik kad tas mąstymas nebuvo iki galo atskleistas, nes lenkų węgorz jų kalboje neturi nieko bendro su vingrumu, nes vingrus ar ungrus – lenk. kręty.

Niekas, kas upės vardą kildina iš žodžio ungurys, nekalba, kad šioje upėje ypatingai gausu būtų kada nors buvę tokių vingrių žuvų, o tuo kaip tik ir reikėtų pagrįsti savo išvadą. Antra – nebūdinga buvo baltams kokių nors gyvūnų vardais vadinti upes ar ežerus. Lygiai sunku yra patikėti, kad Galdapė (žr.) yra buvusi Gulbupė, gulbių upė, o Ančia (žr.) – ančių upė ar ežeras, kaip sunkiai yra įtikėti, kad Šešupė (žr.) būtų pavadinta nuo to, jog joje šešės (juodieji strazdai) kitados veisęsi. Veikiausiai ir šiuo atveju ieškota upei kurios nors kitos, tik jai būdingos savybės. Juk ungurių galėję būti kiekvienoje švarioje upėje, vargu ar tai bus šios upės išskirtinė pastovi savybė. Trečia – prūsų, o gal ir jotvingių? [pagal prof. Z. Zinkevičiaus sudarytą žemėlapį (“Lietuvių kalbos kilmė”, 341 p.) šis miestas esti ant jotvingių-prūsų ribos) – anguris turi priebalsį g, kurio nėra nei upės, nei miesto varde. Mat angurgis yra išvestas žodis iš pirminio *angurys, kilusio turbūt iš būdvardžio *angra-, esančio panašaus į angį, žaltį, taigi esančio vingraus, besiraitančio, kuris savo ruožtu išvestas iš *angis “angis, žaltys” (Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 p.). Turime žuvį vijūną, kuri vejasi, vyniojasi, raitosi, ji primena ungurį, tik esanti mažesnė. Veiksmažodis angytis tarp kitko reiškia ir “raivytis, rangytis”. Išeitų, kad ieškoma upės savybė yra jos vingrumas, raitymasis. Unguriai taip pat šitaip vadinami, kad labai jie raitosi.

Šie faktai rodo, kad ir žymaus kalbininko J. Otrębskio, aiškinant Angarapės vardą, galvota lyg ir ne iš to galo. Kiti lenkų kalbininkai labai lengvai šiai teorijai pritarė. Šitaip atsitiko, matyt, todėl, kad baltų kalbos yra jiems labai svetimos. Lenkijos televizijos 1 programos auditorija yra labai gausi, ir paleista neapdairi informacija labai plačiai sukeroja. Ją atitaisyti bus kaskart sunkiau, juo labiau, kad į lenkų kalbą miesto vardas Węgorzewo yra jau klaidingai įteisintas, tai savotiškas nenuovokumas. Tai ungurys yra išvestas nuo būdvardžio, iš kurio ir upė turėjo gauti vardą, ne atvirkščiai.

Lietuviškoji upės forma Ungra rodo, kad toji upė esanti ne unguringa, bet ungri, vingri, besiraitanti, primenanti ir ungurį, ir vijūną. Šią savybę žymėti upėvardžiuose yra visai įprasta. Tai patvirtina (žr.) Lenkupė (lanksti, besiraitanti upė, tik ne lenkų upė – kur fonetinis panašumas yra visai atsitiktinis). Ši savybė į vardo rangą buvo iškelta ir (žr.) Vaiponios upėvardyje (vaipytis – kraipytis, vingiuoti, šaipytis). Panaši mintis yra išsakyta ir (žr.) Vygrių ežero vardu, kuris rodo ežero krantų vingrumą.

Ar vingrus gali būti tapatus su žodžiu ungrus ir jo variantu angrus? Pažiūrėkime į dar ir šiandien išlaikytą mūsų balsių kaitą: slanka:slenka:slinko:slunkius, lankas:lenkti:linko:lunkas, rantyti:renčia:rintė, ganau:gena:ginė:gunčė… Pradžios priebalsio v atsiradimą rodo tokie pavyzdžiai: amsėti:vamsėti, ambryti:vambryti, tarm. undens:vandens ar net pauosto:pavuosto

Angarapės vardas yra baltiškos kilmės, jį sudaro du kamienai – angrus: vingrus ir apė: upė. Vengožavo apylinkėse Angarapė suskyla į dvi šakas – Malūno Kanalą ir Angarapę, kuri už kelių kilometrų vėl susijungia. Už Medūniškių upė kertą valstybinę sieną ir teka šiaurės link, kol įsilieja į Įsrutį. Miestas Vengožavu pavadintas per klaidą – manyta, kad angara reiškia ungurį (lenk. Węgorz).

Angarapė išnaudojama elektros energijos gamybai.

Babantà (lenk.Babant) – dešinysis didžiausias (107,1 km ilgio) Krutynios intakas…. Babanta išteka iš Mažojo Babanto (lenk. Małe Babięta) ir Didžiojo Babanto (271 ha) ežero. Trūksta žinių nusakyti upės bei ežerų vardų kilmę. Galbūt galima sieti juos su prūsų babo „pupos”?

Baudė (lenk. Bauda, vok. Baude) upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Upė plaukia per Varmės lygumas ir ties Fromborku įsilieja į Vislos marias. Vardo kilmė nėra aiški. Galbūt galima jį sieti su baltų bauda „priverstinis darbas”. Išteka iš Góra Maślana (Milejevo apylinkėse) – 197 m v.j.l. Upės ilgis – 54 km. Nuotako paviršius – 339,7 km².

Blindė (lenk. Błędzianka, vok. Blinde Fluss, Rominte, rus. Красная) – sudaro Priegliaus upyno dalį. Upės ilgis apie 90 km, bet tiktai pirmi 24,6 km teka per Lenkijos teritoriją (Lenkijos pusėje jos nuotaką sudaro 260,2 km2), po to Romintos girioje kerta valstybės sieną ir teka Karaliaučiaus srities teritorija. Ten (vadinama Krasnaja) įsilieja į Pisą ties Gusievu. Upė pradžią gauna mažame Verselio ežerėlyje (252,1 m v.j.l.) į šiaurę nuo Verselio kaimo, o Lenkiją palieka apie 150 m v.j.l. aukštyje. Dėl tokio ryškaus nuopuolio upė daugelyje atkarpų primena kalnų upokšnį (gausūs sraumenys, akmeningas dugnas, gilūs slėniai). Upė palieka draustinį landšaftą Palenkės ir Varmės-Mozūrų vaivadijų pasienyje netoliesie nuo garsiųjų Stančikų. Nuo šios vietovės iki valstybės sienos plaukia per Romintos girios miškingus kompleksus, pavirsdama žemumoms būdinga vangia upe. Aukštupyje laikosi šlakiai ir kiršliai.

Tik vokiečių kalba buvo išsaugojusi upės autentišką vardą – Blindę. Blindė lietuvių kalboje reiškia gluosnių rūšį. Tuo žodžiu dar vadinama tam tikra paukščio rūšis. Veiksmažodis blindenti „judinti, pleventi” ir galėjęs suteikti lygumų ruože tekančiam upeliui vardą.

Blizna (lenk. Blizna) – nedidelis Suvalkų krašto upelis, ištekantis iš Blizno ežero ir kiek aukščiau Augustavo įtekantis į Raspūdos upę. Bene pusė vagos nusidriekę per Augustavo girią, kita dalis per Strenkoviznos kaimą ir apydrėgnes lankas. Jos vardą galbūt galima sieti su lietuvių veiksmažodžiu blyž-o-ti [geografiniame varde vietoje šaknies ž yra išlikęs jotvių buvusis priebalsis z] „gulėti paslikam”, arba liet. blizgėti „atsispindėti saulei ramiame vandenyje”. Priesaga n nurodo erdvėje nusidriekusį objektą – upę.

Būgas (lenk. Bug) – didysis kairysis Narvės intakas. Ilgą laiką visaip kraipydamasis teka Lenkijos-Baltarusijos siena šiaurės link, kol pagaliau lyg ko pabūgęs kiškis staiga metasi į kairę ir ieško vakaruose esančios Vislos, bet jos neradęs sutinka (žr.) Narvę, kuriai puola į glėbį, ir drauge abu visus sutelktus plačius savo vandenis perduoda Vislai.

Būgo vardas rodo, kad ir senovės žmonės žemę matę ne vien po savo kojomis, bet kad turėję platų akiratį, jeigu tokios plačios teritorijos pažintį gebėjo apibendrinti vienu gražiu žodžiu ir taip taikliai nusakyti didžiosios upės esmę.

Būgas teka per Lenkijos (587 km), Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją. Visas upės ilgis siekia 772 km, nuotako paviršius apima 39 420 km², iš jų Lenkijai atitenka 19 284 km². Vidutinis žemupio nuotėkis – 158 m³/s. Būgas yra ketvirta pagal dydį Lenkijos upė.

Būgo ištakas surandame Verchobužo kaime šalia Zločovo, Podolės aukštumoje, Ukrainoje, įteka į  Zegžino salpą ir sudaro kairį intaką Narvės, kuri iki 1962 metų oficialiai buvo laikoma dešiniuoju Būgo intaku. Toji Narvės ir Būgo bendra iki Vislos tėkmė dažnai yra vadinama Būgonarve. 363 km ruožas (Gołębie-Niemirów) sudaro sieną su Ukraina ir Baltarusija. Karališkuoju kanalu jungiasi jis su Pripete. Kaip įdomybę galima pateikti faktą, kad jeigu intaku laikytume iki dviejų upių susiliejimo tą, kuri iki santakos yra trumpesnė, tuomet pasirodytų, kad Visla yra kairysis Būgo intakas (mat Būgo ir Būgonarės aukštupis iki santakos yra ilgesnis). Tačiau didesnis Vislos nuotėkis lemia, kad ji ir teka iki Baltijos.

Būgas visuotinai laikomas pavojinga upe, kadangi joje vietomis esti „dvigubas dugnas”, be to, plaukikams dažnai grėsmingi esti vandens sūkuriai. Jeigu ir ši priežastis būtų lėmusi upės vardą, tai vis vien ji būtų pavadinta baugą keliančią upe. O šitų paslapčių žinojimas vėlgi rodytų gyventojus nebuvus tokiais nemokšomis. Jeigu suskaičiuotume  šios upės ilgį nuo ištakų iki žiočių jūroje, gautume 1213 km, kai tuo tarpu Vislos ilgis siekia 1047 km, taigi 166 km būtų trumpesnė už visą Būgo tėkmę.

Daina (lenk.Dajna) – tai Mrongovo ežeryno ir Sempopolės Žemumos upė, kairysis (žr.) Gubros intakas. Ilgis 55 km. Teka per Mrongovo ir Kentšino apskritis. Nuotako paviršius 345,5 km². Ištakų ieškoti reikia Mozūrų Kraštovaizdžio parko vakariniame pakrašty. Dainos vardą sieti tektų su veiksmažodžiu dainuoti. Matyt jos gurgėjimas sukėlė žmonėms dainos įspūdį. Čia dar reiktų sugretinti ir jotvingių Dainavos etnonimą. Dainava turėjusi reikšti upės Dainos apylinkes ir kraštą. Tos pačios –av– priesagos variantas –uv– yra ir Lietuvos varde.

Dauspūda (lenk. Dowspuda). Senovėja priklausomai nuo atkarpos upė buvo vadinama Raspūda, Dauspūda ir dar kitaip. Prof. Knuto Olofo Falko manymu ežero ir upės vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda “daug spausti, didelė spūda”. Taip upė pavadinta todėl, kad pavasariais joje vandens lygis pakyla beveik metru, dėl ko intakuose atsiranda spaudimas atgal ir susidaro vadinamos “grįžmės”, kuomet vanduo teka prieš srovę.

Teritorija, per kurią teka Dauspūda, kitados priklausė Jotvai. Čia yra išlikusi ramovė, vadinama Šventąja Vieta – senųjų laikų kulto vieta. Nuo XV amžiaus Dauspūda sudarė Lietuvos ir Prūsijos ribą.

Dauspūdos kaime, į pietus nuo Ročkų, išsilaikė vaizdingi Paco neogotikinių rūmų griuvėsiai. Rūmų savininkas Liudvikas Mykolas Pacas 1824 metais užsakė Dauspūdos upės 3 km ruože tarp Ročkų, Dauspūdos ir šiek tiek žemiau 12 akmeninių slenksčių, kurie sudarydami krioklius turėjo papuošti apylinkę. Užtvaros, lygiai kaip ir rūmai, vėliau buvo išardytos, o šiuo metu vienintelis jų likęs pėdsakas yra akmeninė sekluma.

Didžiulė (lenk. Dziedziulka) – upelis išteka iš Akuočio ežero. Jeigu upelis buvo taip pavadintas, matyt, artimose apylinkėse prieš melioracijas buvę gausu mažesnių upelių. Lenkų literatūroje dėl mažumo šis upelis gavo mažybinę formą. Vardas Didžiulė esti giminingas su būdvardžiu didžiulis ir yra jo vedinys. Jos ilgis 11 km. Teka per Pelelių, Navininkų, Didžiulių ir Vilkapėdžių kaimus ir įteka į Klevio ežerą Klevuose.

Druvinčia (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) – Vislos dešinysis intakas. Ilgis siekia 253 km, nuotako plotas 5.536 km2. Ištakos 191 m v.j.l., teka pietvakarių linkme ir į Vislą įsilieja 36,6 m v.j.l., 10 km aukščiau Torunės – Zlotorijos kaime. Upės vardo prūsišką kilmę Druvinta pateikė V. Mažiulis ir sieja jį su baltų šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti” (Prūsų kalbos etimologijos žodynas I t. 226-227 p.).

Druvinčia, tipiška ežeryno upė, su Vislos mariomis jungiasi Elbingo kanalu. Ši upė nuo 1961 metų per visą savo vagą yra paskelbta draustiniu ir sudaro ilgiausią Lenkijoje ichtiologinį parką. Tai specialus apsauga apimtas „Druvinčios slėnis“, kurio plotas 444,38 ha. Kadangi tarp Druvinčios ir jos intakų yra dideli lygmens skirtumai, daugelyje atkarpų turime pakalnių pobūdžio upokšnius. Todėl susidaro palankios sąlygos laikytis retai faunai. Čia veisiasi nėgės (lenk. minogi) bei retos žuvys: lašišos (lenk. łososie), žiobriai (lenk. certy), margieji upėtakiai (lenk. trocie), šlakiai (lenk. pstrągi), kurie mėgsta deguonimi prisodrintus vandenis.

Varmės Druvinčia (lenk. Drwęca Warmińska) – upė Senprūsių Žemumoje ir Varmės Lygumoje, dešinysis Paslankos intakas. Ilgis 48,4 km, nuotakio plotas 327 km2; didžiausia vietovė, per kurią teka, yra Orneta.

Elbinga (lenk. Elbląg) – tai palyginti trumpa, bet vandeninga upė. Pradžią gauna (žr.) Družno ežere. Kitados iki jo siekė marios. Upės tėkmė trumpa. Jos keliolika kilometrų siekianti vaga baigiasi Vislos mariose. Visa upė priskiriama prie jūros vandenų, o 13 km ilgis sudaro Elbingo uosto vandenis, kurie yra kanalizuoti.

Dėl vardo kilmės V. Mažiulis minėtame žodyne (243-4 p.) Elbingą sieja su Lietuvos upe Elbentu ir mano, kad ir Elbing daiktavardis yra baltų kilmės, kur *elb/*alb– reiškia „lenkti, linkti”. Ir iš tikrųjų tas dėmuo yra ir mūsų žodyje alkūnė.

Vidutinis upės gylis siekia 2,5 m, nors jis labai įvairuoja, o mieste prieina net iki 7 m. Plotis svyruoja nuo 70 iki 200 m. Visos vagos dugnas smėlėtas, tiktai Družno ežere yra dumblinas.

Elka (lenk. Ełk, seniau Łek) – Mozūrijos ežeryno upė, dešinysis Bebros intakas. Ilgis 113,6  km. Nuotako (baseino) plotas apima 1524,5 km2.

Elko ištakas randame prie Seskos kalno netoli Galdapės. Teka per Lazno, Lasmiadų, Stradūno ir Elko ežerus. Didžiausia gyvenvietė prie jos krantų yra Elko, Prostkių ir Grajavo miestai. Upė Elkos vardą gauna tik nuo Elko ežero, ankstesni ruožai turi kitokisu vardus.

Ką reiškia Elka? Tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir mūsų alk-ūnė, kuris yra šaknies alk– priesagos –ūnė vedinys. Ar šaknys alk– ir elk– tai tas pats? Taip santykiauja mūsų gerai žinomi žodžiai: aketė:eketė, akėti:ekėti.

Alkūnės pavadinimas sietinas su ide. šaknies *elei-, *lei– “lenkti” [Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbnos leksika 8 p.].

O štai šiek tiek digresijos. Slavų kalbose aptinkamas šios šaknies žodis su formantu –t-, tai lenk. łokieć, rus. lokotj… Jie atitinka lietuviškąjį uolektį „ilgio matą apie 70 cm. Tai senas ilgio matas, jau gal net ir nevartojamas, bet dar ir šiandien ilgį neretai matuojame sprindžiais, sieksniais, žingsniais. Anglai oficialiai ilgį matuoja pėdomis, o iš Vokietijos paplito ilgio matas colis (25,4 mm); vok. tarmėse der Zoll „kruplys”. Taigi ilgį matuota įvairių žmogaus kūno dalių dydžiu ar atitinkama jų padėtimi. Sakome dar: per plauką, per nagą, per juodymo nagą, piršto storumo

Bet grįžkime prie mus dominančios Elkos. Tai upė, kuri lankstosi, kaip ir alkūnė, sukasi, vyniojasi, raitosi, vinguriuoja… taigi surandame dar vieną (žr. Angarapės, Lenkupės ir visai šalimais Punsko esančios Vaiponios sesę. Visų šių upių vardus sieja bendra charakteristika. Visi tie vardai rodo upes esančias vieno temperamento. Visos jos vyniojasi kaip vijūnai, kaip unguriai, jos amžinai lankstosi, kraiposi ir vaiposi.

Galdapė (lenk. Gołdapa) – pavadinimas rodo, kad šia upe senjotviai galėjo didžiuotis, nes jų upė ne bet kokia, o didžioji, svarbiausia iš visų upeliukų, kadangi ji turi intakus. Tai rodo jos vardo šaknis gald- iš veiksmažodžio galdoti – „rinkti vandenis, telkti juos iš kitų upelių”. Taigi Galdapė yra vandenis renkanti, kitaip sakant intakus turinti upė. Tik upes jotviai vadindavę apėmis.

Nei veiksmažodis galdoti, nei senasis upės vardas niekur nebuvęs užrašytas, jis mūsų dienas pasiekęs per vokiečių (Goldap – atseit “auksinė upė”), vėliau – lenkų kalbas. Todėl ir kelia galvosūkį – kaip galėję baltai vadinti vokiškai užrašytą Goldap. Spėliojimų taikęsi visokių. Vieni manę ją buvus Geltupė (geltona upe), kiti krikštija ją Gulbupe, dar kiti Geldupe. Net K. Būga vartojo formą Guldapė (“Rinktiniai raštai”, III t. 113 p.) Tik prof. V. Mažiulis pateikia upės vardą Galdapė ir kildina ją iš vakarinių baltų šaknies *gald- “Prūsų kalbos etimologinio žodyno” 1 t. 318 p. Seinų-Punsko krašto žmonių tarmėje yra dar gyvas žodis, tiesa, su svetima priesaga – gald-av-oti < gald-oti “rinkti” [Padegėlis gerai prisigaldavojo gyvuliams šieno ir grūdų]. Kad galdoti nėra svetimybė, mano ir prof. V. Mažiulis (Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1 t. 317 p.).

Gubra (lenk. Guber, vok. Guber arba Gubrio) teka per Varmę-Mozūrus, ilgis 73 km. Išteka iš Gubrio ežero. Ištakų aukštis – 126 m v.j.l. Tai kairysis Alnos intakas. Pirmą kartą upės vardas vokiečių paminėtas 1326 m. Gobrio vardu, kuris kildinamas iš prūsų gubans, gubas “nueiti, pasišalinti, dingti” – taip teigia vokiškoji Vikipedija, cituodama Jurgį Gerulį (Gerullis, Georg: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig 1922).

Juodupė (lenk. Czernica, vok. Joduppe, rus. Čiornaja arba Vištinka) – išteka iš Lenkijos. Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Maudos ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Karaliaučiaus srities sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos- Karaliaučiaus srities-Lenkijos sienų sankirta daro ji vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Raitydama kilpą rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenvietę Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjusi gyvenvietę Sausleszowen įsilieja į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką, keli šimtai metrų nuo ežeru einančios Lietuvos-Karaliaučiaus srities sienos, kur truputį ryčiau ežerui savo vandenis atiduoda ir Vižainė.

Kirsna (Lt) – upė, tekanti per Lazdijų rajoną. Jotvių kirsnan „juodas“. Gal todėl taip pavadinta, kad upės vaga driekiasi per durpynus.

Kirsna (lenk. Kirsna) – dešinysis Alnos intakas. Ilgis 25 km.Nuotakas apima 118,9 km² ir yra Olštino ežeryno ribose. Teka per Olštino ir Lidzbarko apskritis. Kirsnos slėnis įrėžtas iki 30 m. Gylio.

Dėl vardo kilmės žiūr. Kirsna (Lt).

Krutyn (lenk. Krutynia) – upė, supama įvairaus reljefo moreninėmis kalvomis. Krutynios srava yra labai lėta – vanduo joje vos kruta, todėl, matyt, upė ir tokiu vardu puikinasi. Upės vaga gan vingiuota, ypač pelkėtu rezervatu slenkanti jos vidurinė tėkmė. Upės nuopuolis per 10-ies kilometrų rezervato ilgį siekia vos 1,3 m. Krutynės plotis – 30-40 m, o gylis svyruoja nuo 1,5 – 2,5m iki 3-7 m.

Krutynià pradžią gauna Varpaus (lk. Warpuskie) ežerą supančioje teritorijoje. Senosios Jotvos ežeryne upės paprastai keičia vardus, kuomet teka per ežerus, kurie kaupia (jotviškai sakant – galdoja – žr. Galdapė) vandenis iš kitų, papildomų upelių ir srautų. Turint šitai omeny reikia sakyti, kad Krutynià išteka iš Krutynio ežero, ir savo kelią baigia įsiliedama į Beldonų (lk. Bełdany) ežerą, kur patenka į Mozūrų Didžiųjų ežerų sistemą. Bet Krutynià savo įvairiuose ruožuose gauna skirtingus vardus. Tarp pirmųjų ežerų ji vardo visai neturi, vėliau yra vadinama naujais lenkiškais vardais: Sobiepanka, Grabówka, Dąbrówka, Babięcka Struga, Struga Spychowska, kol pagaliau gauna Krutynios vardą.

Lenkupė (lenk. Lenkupie) – upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Taip vadinama dėl savo vagos lankstumo, vingiuotumo. Labai dažnai ji lenkiasi tai į dešinę, tai į kairę. Jos vardo negalima painioti su besiperšiančia mintimi, kad tai, atseit, lenkų upė. Tai dėl paprasčiausio atsitiktinio sutapimo tos dvi sąvokos labai panašiai skamba.

Lukta (lenk. Łukta) yra dešinysis Morongos intakas, su kuriuo iš kairės savo vandenis įlieja į Pasargės (Paslankos) upę. Galbūt vardas tokios pat kilmės, kaip ir Lietuvoje esanti upė Lukna (pg. la. lukna “mikli beržo šakelė”), kurių vardai tik priesagomis skiriasi.

Marangà (lenk. Morąg) – šiandien tokį vardą turi upė ir ežeras (Marangas) Ostrudos apskrity ir čia įsikūręs miestas. Vardą vokiečiai rašę įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen, ir ši pastaroji forma buvo vartojama iki 1945 metų. Lenkų kalbininkai laikosi hipotezės, kad šis vardas yra prūsiškos kilmės, nes taip vadinamas buvo ežeras: Mawrin, Maurin arba Morin (taip interpretavęs XIV a. Petro Dusburgiečio kronikos priedo anoniminis autorius). Weyde – vokiečių monografijos apie Morongą autorius – iškėlė hipotezę, girdi, vardą suteikę pirmi miesto gyventojai, kurie atsikėlę iš pietų Harco (ten esąs miestas Mohrungen, seniau Morungen). Tačiau šaltiniuose niekur nepatvirtinta, kad naujakurius  XIII ir XIV amžiuose kreipta būtent iš Harco rajonų. Prūsišką vardo kilmę liudytų ir lenkų kalboje išlaikyta priesaga -ąg (palygint Elbląg, Bartąg, Wadąg, Skiertąg ir kt.). Vardo baltiškumą ypač primena ir vardo formos Maronis (pg. maras) arba Maurin, kurio vardas susišaukia su mūsų žodžiu maurai.

Kai apie 1280 metus kryžiuočiai užkariavo pagudėnus, pradėjo čia statyti medinę pilį ant nusausintų Marango ežero krantų. Spėjama, kad toji pilis iškilo senoje prūsų Marino gyvenvietėje. Miestą įkurta gynybos požiūriu patogioje vietoje. Iš pietų pusės gynė jį Maurino ežeras, iš vakarų upė, iš šiaurės – tvanka, tuo tarpu iš rytų pusės iškasti buvo du grioviai ir užleisti vandeniu.

1410 metais Marangą užėmė Jogailos kariuomenė, kai iš Žalgirio žygiavo į Malborką.

Mara (lenk. Marycha) – tai per Seinus tekančios (žr.) Seinos upės tolimesnės tėkmės, ištekančios iš Mario ežero, vardas. Lenkai visą šią upės tėkmę – nuo pradžios iki pabaigos – vadina vienu Marychos vardu.

Montava (lenk. Mątawa, Mława, Mtława) – upė šiaurės Lenkijoje. Ilgis 62,2 km, nuotako paviršius 456,5 km2. Lenkų kalboje vardas nenusistovėjęs, nors dažniausiai vartojama pirmoji jo forma. Gal šis vardas turi su prūsais bendrą šaknį, pg mantus „sumanus, guvus”, kas rodytų gyvą besiraitančią upę. Priesaga –ava– rodo vietą. Montava įteka į Vislą.

Narvė (lenk. Narew) – tai Lenkijos šiaurryčių upė, dešinysis Vislos intakas. Jos ilgis 484 km. Ištakas turi ji Baltarusijoje ir pirmus 36 km teka jos teritorija. Vieną kilometrą teka išilgai valstybinės sienos. Labai panašu, kad vardas siejasi su lenkų veiksmažodžiu rwać “rauti” ir lietuvių rauti. Tačiau einant gilyn į indoeuropiečių prokalbės laikus lenkų kalbininkų teigimu rasime žodį nur, reiškiantį “vandenį” ar “upę” (gal srautą?). O tasai nur turi ir mūsų kalboje atitikmenį nerti “judėti į priekį, srūti”. Šitai labai įtikina, kad ir Narvės vardas yra baltiškas.

Lietuviškoje literatūroje ši upė vadinama Narevu, tačiau lenkų kalboje Narew yra moteriškosios giminės ir nebūtų reikalo jos vardą vyriškinti. Kadangi šis vardas yra neabejotinai baltiškas, nereikėtų Narevo formos laikyti šio upėvardžio ištaka. Imant iš lenkų kalbos šitą vardą geriau būtų lietuvinti į Narevà. Tačiau manant, kad šis vardas yra baltiškos kilmės, reiktų veikiau galvoti, iš kokios vardo formos lenkai turi Narevą. Jeigu upė būtų vadinusis Nareva, tuomet taip ją būtų perėmę ir lenkai. Jeigu baltai būtų vadinę Narvà, to vardo ir lenkai būtų neiškraipę. Yra kita Narvos vardą turinti upė, tekanti tarp Estijos ir Rusijos teritorijų, taigi ir ši Narvė nėra vienintelis tos šaknies vardas. Būtent iš Narvės lenkai, neturėdami balsio ė ir turėjo tą vardą prisiimti kaip Narew arba Narwia. Jau vienaskaitos kilmininko ir kiti linksniai rodo buvus čia kamieną Narv- (Narwi), o vardininke intarpas e atsiranda dėl nepatogaus tarimo (Narw). Be to, forma Narw būtų vyriškosios giminės. O žmonės, kurie perėmė upės vardą iš baltų, matyt, suvokė, kad upėvardis yra moteriškosios giminės, ir tai tik dar labiau patvirtintų, kad atstatytoji forma turėtų būti Narvė.

Jeigu šita išvada nėra galutinai teisinga, tuomet reikėtų surasti tą tikrą upės vardo formą. Tačiau lietuviškoje literatūroje primygtinai vartojama Narevo forma mūsų ausiai skamba labai svetimai. Juo labiau, kad ir senoji Lenkijoje gyvenančių dzūkų karta tą upę vadindavo Narve, ir Lomžą vadindavo – miestas prie Narvės.

Tiesa, lietuviškoji Vikipedija dar pateikia upės vardą Narevas arba Naurà. Pastaroji forma gali būti dar senesnė ir už Narvę, tik kad ji nepaaiškina, kodėl lenkai šią upę vadina Narew, o ne Naura. Lenkai šios formos nebūtų iškreipę. O jeigu Naurà, tai kodėl prieš šią formą pateikiamas dar Narevo vardas?

Neta (lenk. Netta) – iki Neto ežero aukštutinė upės tėkmė vadinama Raspūda (lenk. Rospuda). Netos vardo kilmė neaiški. Galima tik paskui Sigitą Gedą nurodyti, kad upės vardas yra pakartotas kunigaikščio Netimero varde, kurį sudaro dvi šaknys: net- ir mer- (upė Neta ir gal upė Merkys ar upė Mera?).

Nida (lenk. Nida, prūs. Neidā) – prūs. nedati “tekėti” [K. Būga “Rinktiniai raštai” III 241 p.]. Taigi Nida reiškia tėkmė. Kuršių nerijoje yra įsikūręs kurortinis miestas Nida. Nidos gyvenvietė kūrėsi prie mažo Nidos upokšnio.
Nida yra ir pietų Lenkijoje, tai kairysis Vislos intakas. Šios upės ilgis siekia 151 km (su Baltąja Nida), jos upynas apima 3862 km2. Šią upę sudaro susiliejusios Baltoji ir Juodoji Nidos. Siauriausioje vietoje upės plotis – 6 m, plačiausioje – 79 m. Gylis svyruoja tarp 0,4 ir 2,6 m. Tai bene šilčiausia Lenkijos upė. Vasarą vandens temperatūra pakyla iki 27°C.

Nidos vardas atsikartoja ir dar vienoje Lenkijos upėje – tai Vkros (lenk. Wkra) aukštupis. Prie šios upės įsikūręs nuo upės vardą gavęs miestas Nidzica (seniau Nibork, vok. Neidenburg) – Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje. Yra šiame regione ir Nidos ežeras (lenk. Jezioro Nidzkie), ir prie to ežero įsikūręs miestas Ruciane-Nida.

Omulvė (lenk. Omulew) – upė Lenkijoje, dešinysis Narvės intakas. Jos ilgis siekia 114 km, nuotako plotas 2 053 km². Teka per Mozūrų ir Kurpių lygumas. Vardo etimologija nežinoma.

Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas. Pradžią gauna Ilavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar išliko prūsiškų. Osa įteka į Vislą šiauriau nuo Grudziondzo. Ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto 5 km į šiaurę nuo miesto centro išlikusi Grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.

Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Visloje vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamos “grįžmės”, dėl ko net kyla upės potvyniai.

Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė (žr.) Kulmo Žemės siena. 1918-1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.

Be šio Vislos intako Osos vardas paplitęs labai plačiai. Žemėlapyje kažkokia Ossa yra į pietus nuo Tilžės prie Skaisgirių (vok. Skaisgirren).

Graikijoje yra kalnuota sritis – Ossa, o Italijoje – to paties pavadinimo upė. Dar sritis tokiu pavadinimu yra sorbų gyvenamoje teritorijoje Vokietijoje. Aplamai, pavadinimas Ossa, Osa yra populiarus nuo Sibiro iki Viduržemio jūros. Galbūt hidronimuose įtakos turi ide. šaknis *ois-, *eis-, *is- “eiti, skubėti, judėti, tekėti”. (Lenkų Vikipedija Rzeka Osa).

Pasargė (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) – du šimtai vienuolika kilometrų ilgio (pagal kitus šaltinius 169 km) tingi laukų upė, vingri, neprieinama, vietomis dinamiška, nelyginant kalnų upokšnis – vietomis daubinga. Upės tėkmė nevienoda – čia greita, čia vangi, lėta. Dėl to, matyt, ir du vardus turėjusi. Vokiečiai užfiksavo ją Pasarge, lenkai perėmė iš baltų Paslanka (lėtai slenkanti). Kraštovaizdis nepaprastai įvairus ir vaizdingas. Krantų apylinkėse egzistuoja gausybė faunos ir floros rūšių. Upė teka per Olštino, Mrangavo ežerynus ir pakliūva į Vislos marias. Ištakos 153 m v.j.l., nuotakio paviršius užima 2295 km². Ant upės veikia kelios elektrinės.

Pisa (lenk. Pisa) – Dešinysis (žr.) Narvės ar gal Nauros (lk. Narew) intakas. Ši upė anksčiau buvo vadinama Galinda (nuo Galindos krašto). Išteka iš  piečiau nuo Sniardvų esančio Rasio (lenk. Roś) ežero (115 m. v.j.l.) ties Piso (lenk. Pisz) miestu. Aukštupys teka per Pisos girios rytinę dalį. Upės ilgis siekia 79 km. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis 30 m3 per sekundę. Ši upė sudaro valstybinį tarpužemio vandens kelią, sujungtą su didžiaisiais ežerais. Upės srautas ramus. Svarbiausią intaką sudaro Turtulio perkasas.

Pisos vardas plačiai paplitęs prūsų ir jotvių kraštuose: [1) iš Vištyčio ištekantis upelis, 2) Alnos intakas ties Piestkaimiu, 3) ežeras Raselio (lenk. Raszel) apskrity, 4) Narvės intakas]. Pisa yra gimininga su latvių pīsā `klampus gruntas, drėgna pelkė’, kur tik beržai ir eglės auga” [K. Būga “Rinktiniai raštai”, t. 1, 510 p.]. Tai atskleidžia ir upės vardo reikšmę – ji teka per drėgnas vietas.

Raspūda (lenk. Rospuda) – žr. Dauspūda. Tos pačios upės dviejų atkarpų vardai panašūs, tik, matyt, pirmosios tas spūdis buvęs silpnesnis, todėl šią pirmą atkarpą ir vadinta Raspūda (rasos spūda).

Reslio upė (lenk. Cyna) turi kelis vardus, kurie šiandien dar tik pradeda nusistovėti. Įvairiose literatūros rūšyse galima sutikti tris upės vardus: Izerà (lenk. Izera), Sainà (lenk. Sajna) ir Cinà (lenk. Cyna). Pagal 1967 m. „Wielkia Encyklopedia Powszechna PWN” (9 t.) per Reslio miestą teka Sainà – Gubro intakas. Panašiai teigia ir Jan Chłosta 2002 metų Littera leidyklos žodyne „Słownik Warmii“. Savo ruožtu 1996 metų „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.) teigia, kad per Reslį teka Cina, priklausanti Alnos upynui. Tuo tarpu internetiniame informatoriuje „Informator Turystyczno-Przyrodniczy – rzeki i źródła“ sakoma, kad per Reslį teka upė Izera – dešinysis Sainos intakas. 2004 metų Didžiojoje internetinėje multimedialioje enciklopedijoje „Wielka Internetowa Encyklopedia Multimedialna“ rašoma, kad Reslis išsidėstęs ant Sainos upės krantų. Lygiai tokią pačią informaciją pateikia leidykla “Wydawnictwo Prószyński i S-ka S.A. internetowa mapa okolic Reszla”, kurią galima rasti ties antrašte „pilot + miasto + reszel“. Ir tuo ši netvarka nesibaigia.

Jaceko Borkowskio gvildoje „Reszel – przewodnik po dziejach zamku i miasta“ wydanie II popr., Warszawa 2003 (Reslis – vadovas po pilies ir miesto vyksnius), sako: “Pirmi kryžeivių daliniai jau 1240 metais pasiekė bartų žemę. Vedė juos Otonas, Brunšviko kunigaikštis. Ordino metraštininkas Petras Dusburgietis pažymėjo, kad 1241 metais paimta prie Izeros upės esančią Reslio pilį”. Toje gvildoje pateiktame XIV ir XV amžių Reslio miesto plane upė pažymėta Izeros vardu, tuo tarpu dabartiniame plane ta pati upė vadinama Saina.

Turistiniame žemėlapyje „Wielkie jeziora mazurskie“, kurį 1998 metais išleido Polskie Przedsiębiorstwo Kartograficzne w Warszawie, Reslio upė vadinama Cina, ir taip pažymėta dviejose vietose. O tekstiniame apraše ten pat teigiama, kad per Reslio miestą teka Izera. Topografiniuose Poznanės (1984 m.) ir Krokuvos (1985 m.) išleistuose žemėlapiuose aiškėja, kad Sainos upė aplenkia Reslį 1 km atstumu. Šitai atkartoja ir 1996 m. „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.).

Tai kaipgi iš tikrųjų turi toji upė vadintis? Mat ją sudaro du susibėgantys srautai – Reslio Izera ir Legino Saina. Kuris jų daugiau pateikia vandens, tą ir reiktų priimti svarbesniu. 1959 metais Mokslo bičiulių draugijos Poznanės filologų komisija prie Sainos upės pateikia du vokiškus vardus: Says (1326 m.), Saynfluss, (1339 m.), bei vėlesnius Zaynfluss, Zain (1595 m.), Zaine (1928 m.). Gustawo Leydingo žodynas teigia, kad Leginas (ežeras) anksčiau buvo vadinamas Sprohe (1331 m.), Sproyn (1353 m.), Sproge (1359 m.), Sprogen (1404 m.), Sproyen (1656 m.). Tuo tarpu G. Hennebergo Rytprūsių žemėlapis, įdėtas Abrahamo Orteliuso „Theatrum orbis terrarum“ 1595 m. išleistame atlase, rodo, kad iš Legino per Reslį tekanti upė buvo dar vadinama Sproyfluss. Paaiškėjo, kad Reslio srautas yra gerokai mažesnis, todėl negali perimti pagrindinės upės vaidmens, jis yra tik Sainos intakas. Svarbesnis yra Legino srautas – Saynfluss. Iš čia, matyt, tiek maišaties įsivėlė.

Šiuo metu Reslio upė yra jau vadinama Cina – kaip skambėjo XIV a. O Izeros upės vardas, galimas daiktas turintis prūsišką kilmę, šiandien yra jau tiktai istorinės reikšmės faktas. Šitaip teigia lenkų internetinė Vikipedija. O mes matome, kaip Saina per vokiečių kalbos fonetiką ir rašybą – iš Saynfluss per Zaynfluss, Zain ir Zaine tapo nieko nereiškiančia Cina.

Saina – (lenk. Sajna) – istorinis per Reslį tekančios (žr.) Cinos vardas.

Seinà (lenk. Maryha) – iš Seino, šiandien jau dažniau vadinamo Seinų ežeru (lenk. Jezioro Sejny), ištekanti upė.

Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie:ei kaitą, palygink dievas ir dei, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti: seiti bei siena: seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kažkuo sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja “jungia”. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n (pavardė) – kas vainoja “baria”, kar-n– à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis, rašomas didžiąja raide. Tie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà yra kildintina iš žodžio sieti “jungti”, ne “skirti, atitverti, atriboti”. Todėl klaidinga yra galvoti, atseit čia buvus lietuvių-lenkų siena “riba”.

Seinà išteka iš Seino ežero. Tiesą sakant ta pati upė išteka dar gerokai prieš Seino ežerą, tiktai ji vadinama kitais vardais: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią vadinama Šalčià, kuri įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino toliau teka Bokšos arba Juodosios vardu. Seinà, įsiliejusi į Mario ežerą ir jau iš jo ištekėjusi buvo vadinama Marè. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu. Bet tai jau vėlesnis kalbinis faktas, sukurtas žmonių, kurie buvo girdėję, bet nesuvokė tikrojo šių geografinių reiškinių ryšio. O miestas Seinai rodo gardą, kuris buvo įsikūręs ant Seinos upės krantų.

O štai kokią informaciją apie šią upę pateikia Lietuviškoji vikipedija”:

Seina (lenk. Marycha) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km Lenkijoje. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Pavadinimas jotvingių kilmės, jis minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę – (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).

Seina prasideda prie Punsko ir įvairiose vietovėse vadinama skirtingais vardais:

atkarpoje tarp ežerų Punia – Meldinis – Bebrutis – Juodelis – Seivys vadinama Seivos vardu;

susijungusi su Šalčia, upelis pakeičia vardą į Juodąją, kuri teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą;

iš Seino išteka jau Seinos (Marycha) vardu ir teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą į Mario (Pomorze) ežerą;

žemupyje Seina tampa Mara ir įteka į Juodąją Ančią prie Čertoko kaimo Baltarusijoje.

Svarbiausi intakai: Šalčia (13 km, ištakos Ramonų kaime), Akuotė (11 km, ištakos Akuotės ežere), Rubežanka (6 km, ištakos Skarkiškių kaime), Kunisjanka.

Seiva pakankamai užteršta upė (III klasės švarumas) – į vandenis patenka žemės ūkio trašų liekanos, miestų nutekamieji vandenys.

Seiva (lenk. Sejwa) – iš Seivio ežero ištekantis mažas upelis. Jo vardo daryba panaši kaip ir Seinos. Jų vardai skiriasi tik priesagomis n:v. Tačiau reikšmė gali skirtis. Lietuvių kalboje seivà reiškia tą patį, ką ir šeivà “į šaudyklę dedamas virbalas, dažnai būdavęs tuščiaviduris”. 

Skardupiai (lenk. Skardupie) –  upė aukštais krantais, skardžiais.

Skroda (lenk. Skroda) – vardas tapatinamas su veiksmažodžiu skrosti “rausti”. Vardas rodo giliai prasiraususią upę.

Supraslė (lenk. Suipraśl, anksčiau lenkų vadinama Sprząśla) upė rytų Lenkijoje (Palenkės vaivadijoje). Narvės dešinysis intakas. Upės ilgis 93,8 km, nuotakio paviršius – 1,8 tūkst. km². Aukštupys teka per Knišino girią. Ant upės krantų išaugęs Supraslio miestas (lenk. Suipraśl). Toliau upė kabina net Balstogės pakraščius ir maitina miestą geriamu vandeniu.

Upės vardo kilmė nėra aiški, bet skamba labai baltiškai.

Skarpava (lenk. Szkarpawa) – tai viena iš Vislos deltos atšakų. Atsišakoja iš Vislos ir įteka į Vislos Marias, sudarydama su kitomis Vislos deltos atšakomis – Nogatu ir Elbingu – tarpužemio vandens kelią. Vardo kilmė nėra aiški.

Skva (lenk. Szkwa, Skwa, Rozoga)  – šiaurryčių Lenkijos upė, dešinysis Narvės intakas. Upės ilgis – 103 km, nuotako paviršius 482 km². Upė pradžią ima aukščiau Šventaino ežero ir pradžioje neturi jokio vardo. Vėliau nuo Rozogų vadinama Rozoga, o toliau jau teka Skvos vardu. Vardo kilmė neaiški, tačiau jo baltiškumu abejoti negalima. Jos senumą rodo vietoje lenkų priebalsio sz išlikęs baltų priebalsis s.

Svenčius? (lenk. Święcek) – išteka  iš ežero Borowo ir įsilieja į Rasio ežerą. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau ją sieti galima su būdvardžiu šventas.

Šalčià (lenk. Marycha) išteka iš Šaltėngiro šaltinių (pavasarį jos vaga praatįsta net iki Ramonų kaimo). Jos vanduo yra labai skaidrus, bet šaltas. Iš čia ir upės vardas Šalčia. Jos srovė savo vandenis atiduoda Bokšio ežerui. Iš Bokšio toliau jau upė teka kitu – Bokšos (Juodosios) – vardu.

Šešupė (lenk. Szeszupa, vok. Scheschupe) ištakas turi netoli Suvalkų prie Šešupėlės kaimo, tik 500 m nutolusio nuo Juodosios Ančios slėnio. Šešupė čia surenka vandenis iš gausių durpėtų srautų. Lenkijos teritorijoje tėkmė labai vangi, pakrypusi šiaurryčių link. Tik pačiame aukštupy pasižymi sraunumu. Jos vaga įsirėžusi giliame tarpeklyje, kuris vadinamas Šešupės Dauba. Slėnys apima apie 50 km2 ir yra 40-70 m iki jį supančių aukštumų. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi čia du stambesnius intakus – Vygrą (žr.) ir Potopką.

Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 Lenkijos teritorijoje, toliau vandenys gurga Lietuvos teritorija bei per Krasnoznamensko (Lazdynų) rajoną Kaliningrado srityje, kur iš kairės pusės kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.

Upės nuotakas apima 6,1 tūkst. km². Šešupė teka per Kalvariją, Marijampolę, Kudirkos Naumiestį. Ji neša II ir III kategorijos švarumo vandenis. Ją kažkiek teršia Rudkos komunalinės samplovos.

Nuo XV a. Šešupė su savo intakais Širvinta ir Liepona sudaro vieną stabiliausių sienų Europoje – iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau – tarp Prūsijos bei Vokietijos ir Rusijos imperijos, dabar tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos.

Vokiškai upė vadinta Scheschupe, tačiau nacionalsocialistams pradėjus pervadinti Rytprūsių vietovardžius šis pavadinimas kaip ir daugelis kitų, turėjusių lietuviškas, prūsiškas ar mozūriškas-lenkiškas šaknis, neįtiko ir 1938 m. Šešupė buvo pervadinta į Ostfluss.

Šešupės vardas iš pirmo žvilgsnio rodosi labai aiškus – tai Šešios upės, kurios neva subėga į vieną ežerą, o iš jo išteka viena Šešupė. Tokią versiją palaiko ir lenkų internetinė Vikipedija. Dar žinoma yra versija, kad Šešupė yra šešių (šešė “juodasis strazdas”) upė.

Net keista, kad apie šią upę nieko neužsimena didysis žodžių ir vardų etimologijos meistras Kazimieras Būga. Jo dėmesys nesiekė ir kitų mūsų krašto vietovardžių. Tačiau Šešupė iki Nemuno plaukia per Lietuvos teritoriją. Kaip galėjo jos akylus kalbininkas nepastebėti, jei pateikė įdomią Nemuno upės etimologiją.

Nesant patikimos šio upėvardžio etimologijos į galvą peršasi štai tokia hipotezė.

Jotvių, kaip ir prūsų, kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima nugirsti tariant kaimo vardą Zãbariškės (Punsko vlsč.), kai jau dauguma vis drąsiau tariama Žãbariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, kai tuo tarpu lenkai vadina juos Sztabinki, lygiai kaip ir miestą Balstogės link – Sztabin (jotv. stabis “akmuo”).

Pasidairykime, kaip šitie priebalsiai kaitaliojasi baltiškuose vietovardžiuose:

Apšakalnis (Kreivėnai)la. apsė “epušė”,

Želva (upė)                   – Zelva (upė),

Mūša (upė Lietuvoje)   – Mūsa (upė Latvijoje),

Pelyša (upė)                  – Pelesa (upė Gudijoje),

……………                       – Siesartis (Šešupės d. int.),

Šaka (upė)                     – Saka (Dauguvos k. int.),

Šekšta (upė)                  – Seksta (upė),

Širvinta (upė)                – pr. Sirvinta,
Tilžė
(upė, mst.)            – vok. Tilsit, pr. Tilze,

Vešeta (upė)                  – Veseta,

Viešinta (upė)               – la. Viesyta,

Šešuva (Neries k. int.)  – la. Sesuva (Lielupės k. int.),

…………… ?                    – sėliai (etnonimas),

Šešupė                           – ?

Minėtosios upių poros Želva:Zelva, Mūša:Mūsa, Šaka:Saka, Širvinta:Sirvinta, Tilžė:Tilzė, Vešeta:Veseta, Viešinta:Viesyta ir ypač Šešuva:Sesuva leidžia iškelti Šešupės antrąjį variantą – Sesupė. Tai būtų upė, kuri turi seserį.

Tokią upės vardo etimologiją palaiko ir geografija. Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės. Jas tą nuo tos teskiria vos pusė kilometro. Ir Šešupė galėjo būti įvardinta kaip Juodosios Ančios sesuoSesapė > Sesupė > Šešupė. Kuomet atėjo čia lietuviai, žinodami, kad jotviai neturėjo priebalsio š ir jo vietoje tardavo s, tą priebalsį ėmę “atstatė”. Šitaip, matyt, turime oficialų hipernormalizmą.

Ūla Lt – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.

Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.

Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakìškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.

Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.

Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingieji tulžiai, gyvena žalvarniai, lėliai, ligutės, tetervinai. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandžių šilagėlių taurėmis, vėliau žydi smiltyniniai laibeniai, Gorskio pūteliai, geltonus graižus kelia kalninės arnikos, žydi penkialapiai dobilai, raudonuoja tamsialapiai skiautalūpiai. Kiti saugomi augalai: žvilgančiosios riestūnės, plačialapės klumpaitės, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, plikažiedžiai linlapiai. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės. (Lietuvos Vikipedija)

Vardo etimologija neaiški. Fonetiškai artimiausias žodis yra būdvardis ùlas “kuris lėtai ką daro”. Prisiminkime veiksmažodį al-ėti ir upę (žr.) Al-na, ir pamatysime, kad Ūlos ul– būtų bene priešingybė Alnos al– (garsiai tekėti) reikšmei. Dar ir ančiukus šaukiama garsais ul ul ul. Upė iš tikrųjų yra vangi, o tyliai gurgantis vanduo gali priminti ančiukų šaukimo garsus.

Ungura (lenk. Angrapa, rus. Angrapa, vok. Angerapp) – žr. Angarapė.

Vadanga (lenk. Wadąg) – upė Lenkijoje, Alnos (lenk. Łyna) intakas. Upės ankstesnės atkarpos turi kitus vardus. Vadanga pradžią gauna Vadango ežere. Į Alną įteka Olštino miesto administracinse ribose. Upės vardo kilmė nėra aiški, tačiau kad tai baltiškas vardas, abejonių nekelia.

Vaiponia (lenk. Wojponia) – maža upelė nuo Punsko į šiaurę apie 6 km, prie kurios krantų įsikūręs Vaiponios kaimas.

Per kaimą teka mažas, šiandien veikiau griovį primenantis, vasarą išdžiūstantis upelis, kuris iš seno nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Vaiponia arba Vaiponė. Lietaus lašas, užklydęs į šį kraštą, pasijusti gali nelyginant kalinys karalių labirinte. Kur surasti jam kelią į Šešupę? Kur žemyn risdamasis, kraipydamasis, vyniodamasis, vinguriuodamas visgi pagaliau patenka upeliu į Orijos ežerą, telkšantį šalia Kalvarijos, o iš čia ieško kelio į svajonių upę, su kuria pasiekia ir galutinę laisvę – Baltijos jūrą.

Vaiponios vardas sietinas su veiksmažodžiu vaipytis “kraipytis, maivytis, šaipytis”. Dar sakome – minkštas dalgis vaiposi “kraiposi”, o kietas ištrupa, kai užgauna akmenį. Apylinkių reljefas ten labai kalvotas, upelės vaga (šiuo metu po melioracijų vasarą išdžiūsta) labai vaipyta, kraipyta. Kai žmogus lūpas kraipo ir bando šypsotis, sakome: “Ko vaipaisi?” Vaiponios vardas ir rodo, kad upė tekėdama visaip vaipėsi.

Tačiau čia dar yra priesaga –on-. Ką ji gali reikšti, reikia žiūrėti į kitus žodžius, turinčius tą pačią priesagą. Jų yra ir mūsų krašte, jie pabirę ir po visą Lietuvą. Tai Pristavonys, Vaiponiškės (kaimas prie Sangrūdos), Vaiduloniai (Radviliškio rajone), Vaidžionys (Kaišiadorių rajone), Vaikantonys (Alytaus rajone), Vainikoniai  (miestelis Vilniaus rajone), Miškonys (kaimai Vilniaus ir Kupiškio rajonuose), Piktakonys (Vilniaus rajone), Petronys (Panevėžio rajone), Stanionys (Ignalinos rajone), Ožionys (Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose) ir daugelis kitų. Visi jie yra asmenvardiniai vietovardžiai, taigi priesaga rodo kažkokį asmenį ar veikėją, kaip ir kitos pavardės: Janonis r kt… Taigi Vaiponia yra ta veikėja, tekanti kraipyta, vaipyta vieta, taigi mūsų upė. Apžvelgę panašios savybės upių ar ežerų vardus pamatysime, kad vienos jų vinguriuoja (Angarapė), kitos lankstosi (Lenkupė), vingruoja (Vygriai), ir suprasime, kokia buvo turtinga kalba sinonimų. Šiandien, po melioracijų, ir upės vaga ištiesinta, ir vanduo nusekintas. Bet kitados buvo ant jos vandens malūnas, kuris pajėgė sukti girnas.

Valdpušė (lenk. Wałpusza, vok. Waldpusch) – upė Lenkijoje, Ščitno apskrity. Omulvijos kairysis intakas. Upės ilgis 65,7 km. Teka ji iš šiaurės į pietus. Pradžią gauna Valpušo ežere. Žymi upės dalis yra reguliuota.

Vardo etimologija neaiški. Gal čia kalbama apie ežerą ir upės vagą gaubiantį pušų mišką?

Kitados ant upės veikė malūnas ir liejyklos kalvė. Ten esančios Rudkos apylinkėse kasta velėnos rūdą. Bet jai išsekus malūnas su kalve sudegė ir nebuvo atstatyti.

Veprà (lenk. Wieprz) – Upė rytų Lenkijoje, dešinysis Vislos intakas. Upės ilgis siekia 303 km, o jos nuotakas apima 10,4 tys. km² plotą. Jo ištakas randame Vepro ežero apylinkėse. Vislą pasiekia ties Demblino miestu. Ši upė kanalu yra sujungta su Kžnos (lenk. Krzna) upe.

Šios upės vardą galima sieti su nuo seniausių laikų žinomu lietuvių žodžiu vepris “laukinis paršas, tekis”. Lietuvoje, Ukmergės rajone yra Veprio ežeras ir Vẽprių miestelis.

Vygrà (lenk. Wigra) išteka Vygreliuose, Vilkaviškio apskrity, iš Lietuvos atiteka į Lenkiją, Pašešupių kaime iš kairės pusės įsilieja į Šešupę ir su ja vandenys grįžta į Nemuną. Upės vaga labai vinguriuoja. Dugnas nusėtas akmenų. Vagoje guli ir paminklinis riedulys, vadinamas “Ūdros akmuo”.

Vislà (lenk. Wisła, lot. ir ang. Vistula, vok. Weichsel) – svarbiausia ir ilgiausia Lenkijos upė, turinti 1047 km. ilgio. Tai ilgiausia upė visame Baltijos jūros baseine.

Vìslos ištakas rasime Pietų Lenkijoje, 1106 m v.j.l, vakariniame Barania Góra kalno šlaite Silezijos Beskide, tai: Baltopji Viselka ir pirminiu šaltiniu laikoma Juodoji Viselka, bei dar tėkmė Malinka. Vislà savo vandenis iš esmės lieja lygiagrečiai su dienovidiniais. Ji teka per daugelį stambių miestų, kaip tarkime Krokuva, Sandomiras, Pulavai, Varšuva, Plockas, Vloclavekas, Torunė, Bydgoščė, Świecie, Grudziondzas, Tčevas ir Gdanskas. Žiotyse upė turi deltą ir įsilieja į Gdansko Įlanką, o kai kurios atšakos maitina Vislos marias.

Vidutinis vandens nuotėkis siekia 1054 m³/s, o vandens lygmens maksimalus skirtumas – 10 m.

Antikiniais amžiais Visla buvo žinoma ir geografų aprašinėjama kaip tarkime Vistla ir Vistula, o jos svarbiausią formą galima rekonstruoti kaip *Wīstlā. Anksčiau bandyta vardą kildinti iš keltų, germanų ar slavų, arba bandyta rodyti ryšį su šaknimi *weys „tekėti”, tačiau stokojant ryšių su toponimija ir nesuradus morfemos *Wīstl- istorinėse kalbose, galima daryti prielaidą, kad upės indoeuropietiškos tautos vardas yra perimtas iš ankstesnių gyventojų. Wincenty Kadłubek Vislą vadindavo Vandalus, vesdamas upės vardą nuo Vandos vardo, o tą iš lietuvių kalbos žodžio vanduo. Tuo tarpu Jan Długosz in Annales seu cronicae incliti … Vislą vadino Balta Upe „a nationibus orientalibus Polonis vicinis, ab aquae condorem Alba aqua … nominatur“. Tokią etimologiją paduoda lenkų Vikipedija.

Patikimesnė etimologija atrodytų taip:

Vislą (lenk. Wisła – vok. Weissel, Weichsel ~ weiss „baltas” (15-17 a. lenkai vadinę Biała Woda „Baltasis Vanduo”); plg. liet., jotv., pr. veis-tivisti), – kai vandens privista ir jis išsilieja, bet dar reiškia ir „plaukti, tekėti” (apie vandenį). Antai Veis-iejis – “pratakus ežeras”; Vies-muo ir Vieš-muo – „srautas”; Veis-l-a -> Vis-l-a -> Vislà – didelė tėkmė, didelė upė (priešdėlis –l– pabrėžia objekto didumą, jį pastebėję ir vokiečiai, todėl vadina Weichsel).

Jeigu tokia etimologija pasirodytų pagrįsta, nesuprantama, kodėl lietuvių literatūroje laikomasi vardo formos Vysla (šaknyje ilgoji y). Gal tik todėl, kad nereikėtų kirčiuoti vardininko galūnėje (Vislà).

Vislos nuotakas užima 194.424 km² (Lenkijoje 168.700 km²). Aukščiausias baseino taškas yra iškilęs 2655 m v.j.l. (Gerlacho viršukalnė Tatruose).

Vižaina (lenk. ) – įteka į Vištyčio ežerą. Vižaina – upė Lietuvoje ir Lenkijoje. Išteka iš Vižainio ežero Lenkijoje, įteka į Vištyčio ežerą, didžiausias Vištyčio intakas. Ilgis – 6,6 km, iš jų 3,7 km Lenkijoje ir 2,9 km Lietuvoje. Vižainos vardas rodo, kad upė teka vizomis apaugusia vaga. Jotviškai vizos – karklų rūšis. Daug kur jų baltiškuose plotuose augta ir daugelyje vietovardžių jie yra įamžinti (žr. Vižainio ežeras).

Zelvà (lenk. Zelwianka) –  Lietuvos teritorijoje gausu upių Želvų. Tačiau prie Augustavo yra išlikusi senu jotvišku vardu upė Zelva, kuri įsilieja į Neto (lenk. Necko) ežerą. Vardas veikiausiai sutapęs su būdvardžiu žalias.

Zelva yra tipiška žemumų upė, kurios srovė lėta ir mišku apaugusi sukyta vaga. Po maždaug 6,5 km įteka į Neto (lenk. Necko) ir Raspūdo (lenk. Rospuda) ežerus jungiančią sąsmauką.

Zirgūnė (prūs. Sirgune, lenk. Dzierzgoń) – Upė Zirgūnė pradžią gauna Ilavos ežeryne ir įsilieja į Drużno ežerą. Upės ilgis siekia 57,2 km, o jos nuotakas apima – 427,6 km2. Upę dėl jos pobūdžio galima suskirstyti į dvi atkarpas. Aukštupio atkarpa su dideliais nuopuoliais bei žemumos pobūdžio atkarpa, tekanti tarp pylimų, saugančių nuo potvynių, žemiau Dziežgonio miesto. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis siekia apie 2,5 m3/s.

(Bus daugiau)

2017.06.02; 18:00

Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame). 

Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai

Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.

Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.

Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius

Vilnius. 2013 11 12.

Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba“, 2010, nr. 3, p. 6-10.

Zigmas Zinkevičius

XXX

Algis Uzdila

ŽEMĖS AIDAI 

(Kur veda lietuvių kalba)

Punskas, 2009

AUTORIAUS ŽODIS 

Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei. 

Algis Uzdila

Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.

Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.

Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.

Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.

PRATARMĖ 

Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.

Negali būti menka tauta, kuri  mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.

Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti:  ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.

Autorius

KALBOS ATMINTIS

IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME

Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.

SKIRTINGOS TAPATYBĖS

Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.

Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.

Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.

Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.

Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.

Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.

Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: rankarinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.

Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.

Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.

Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.

* * *

Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.

ŠIAURĖS ATLANTIDA

PAKOJŲ LOBIAI

Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.

Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.

O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.

Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.

Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.

Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.

LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI

Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.

Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.

Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:

Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.

Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.

Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.

Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).

Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.

Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).

Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile,  („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)

Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).

Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).

Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).

Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.

 Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).

Kulmo žemė (lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga  Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).

Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.

Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:

Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.

Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].

Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).

Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.

PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS

1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.

Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:

„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).

Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.

(Bus daugiau)

2017.05.29; 12:24

Tai yra trečiasis videointerviu su Jonu Juravičiumi – Lietuvos istorijos žinovu ir populiarintoju iš Dzūkijos.

Šį sykį pokalbio tema – Punske, Seinuose, Suvalkuose gyvenantys lietuviai. Jonas Juravičius neslepia, kad jis ten – labai dažnas svečias. Jam vis dažniau atrodo, kad Lenkijos lietuviai už mus visa galva – aukštesni. Ne tik ekonominiuose reikaluose. Kiekvieną savaitgalį jie organizuoja įvairiausius kultūrinius renginius. Tos vakaronės sutraukia gausius būrius žiūrovų – laisvos vietos nerasi. Jų saviveiklos ansambliai tokie stiprūs, kad ne tik skina pergales „Duokim garo“ laidose, bet ir savarankiškai skrenda koncertuoti į Meksiką, Kiniją, Pietų Korėją. 

Tuo pačiu Lenkijos lietuviai vis dažniau mūsų nesupranta. Ne vien dėl to, kad į Lenkiją atvažiavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pamiršta prie stalo pasikviesti Seinų bei Punsko lietuvius. Lenkijos lietuviai pasipiktinę dėl oficialiojo Vilniaus pozicijos įsileisti tas nelematas tris raides. Lenkijos lietuviai klausia, kodėl mes taip žemai kritome, kodėl elgiamės kaip tie sovietmečio pionieriai, šaukiantys „visada pasiruošę“, „visada pasiryžę“?

video

2017.05.27; 18:06

Piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ nariai kreipėsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę, prašydami priimti TALKOS prieš du metus inicijuotą ir 69 000 šalies piliečių parašais Seimui pateiktą įstatymo projektą.

Pagal TALKOS siūlymą, vardai ir pavardės nevalstybine kalba Lietuvos piliečių pasuose galėtų būti rašomi tik papildomų įrašų puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje. TALKA taip pat primena, jog šį projektą savo viešais parašais palaiko virš 150 šalies kultūros, mokslo, meno atstovų, rezistentų, valstybės kūrėjų ir kitų žinomų asmenų, kvietusių pasirašyti TALKOS projektą. 

Rašte pagrindinėms nacionalinės valdžios institucijoms TALKOS atstovai taip pat išdėsto pagrindinius argumentus prieš įrašus nevalstybine kalba pagrindiniame paso puslapyje bei atsakė į dažniausius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos šalininkų argumentus. 

„TALKA supranta gerų Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių geopolitinę svarbą, tačiau atkreipia dėmesį, jog tokie santykiai gali būti grįsti tik abipuse pagarba kitos šalies suverenumui. Viena vertus, Lenkijos Lietuvai keliami išskirtiniai reikalavimai dėl Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių teisių nėra taikomi kitoms gausias lenkų tautines bendrijas turinčioms šalims, visų pirma Baltarusijai ir Latvijai. Tai verčia abejoti reikalavimų nuoširdumu ir ieškoti tikrosios jų priežasties. Istorija rodo, jog Lenkija nuolatos bando Lietuvos įstatymų leidėjus ir jų reakciją į politinį spaudimą. Dalindami nepagrįstus pažadus, kuriems niekada nebuvo gauta tautos mandato, Lietuvos politikai negali pelnytis Lenkijos politikų pagarbos ir tik stumia dvišalius santykius į konfliktines situacijas, kurių buvo galima lengvai išvengti.  

Kita vertus, akivaizdu, kad šiuo metu Lenkijai svarbiausi užsienio politikos klausimai yra NATO buvimas mūsų regione ir ES raidos perspektyvos. Tenka tik stebėtis, jog absoliuti dauguma paso įrašų nevalstybine kalba šalininkų kartu yra ir atviri demokratiškai išrinktos Lenkijos valdžios kritikai, pasisakantys pries Lenkijos ginamą suverenių tautų Europos viziją ir pačios Lenkijos teisę į suverenius sprendimus. Lietuvos įstatymų leidėjai, formuodami santykius su Lenkija, neišvengiamai bus priversti pasirinkti tarp šių dviejų stovyklų“, – teigiama TALKOS rašte Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. 

Prie TALKOS rašto politikams pridėtas ir pusantro šimto žinomų žmonių pasirašytas viešas laiškas Lietuvos piliečiams.

„Ne pirmus metus tenka stebėti nesibaigiančias diskusijas dėl reikalavimo Lietuvos piliečių pasuose jų vardus ir pavardes rašyti ne valstybine lietuvių, o bet kuria kita gyventojo pasirinkta kalba. Seime pateiktas siūlymas asmens dokumentuose įteisinti rašybą visais lotyniško pagrindo rašmenimis vėliau pačių autorių buvo susiaurintas iki „w, q ir x“ įtraukimo, nors šių ženklų vis tiek neužtektų pavardžių rašymui kitomis kalbomis.

Tokia nuolaida akivaizdžiai nebūtų teisinga ir naudinga Lietuvai. Dauguma žmonių tai supranta ir jos nepalaiko. Šalininkai ilgokai skelbė, kad paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau ir tai nepasitvirtino – Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą patvirtino, kad tarptautinė teisė to nereikalauja, kaip nereikalaujama to daryti ir Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartyje. Tačiau net ir ignoruojant piliečių valią, Konstituciją bei aptartus argumentus, projektą vis tiek siekiama priimti. 

Siekiant politinio sutarimo, santarvės ir tarpusavio pasitikėjimo Seimui buvo pateiktas alternatyvus projektas, leidžiantis įrašus nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje. Toks sprendimas priimtas Latvijoje, tačiau Lietuvoje jo priėmimas yra stabdomas. Kaip žinia, Lenkija priekaištų dėl tautinių bendrijų padėties Latvijoje neturi. 

Esame tikri, kad valstybinę kalbą turime branginti ir puoselėti, išsaugodami nesusiaurintą jos viešąjį vartojimą ir išskirtinį statusą tarp kitų šalyje gyvuojančių kalbų. Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą deramą statusą Lietuvoje iškovojo 1988 metais ir įtvirtino jį 1992 m. Konstitucijoje. Kaip piliečiai ir patriotai, negalime abejingai stebėti, kaip priešiškumas valstybinei kalbai ir bandymai siaurinti jos vartojimą kyla iš naujo. 

Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Todėl „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siekia paskatinti Seimą Latvijoje pasiteisinusiu keliu išspręsti šiuos nesibaigiančius nesutarimus. Pritariame siūlymui pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje vardus ir pavardes rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis pagal tarimą, o kitomis piliečių norimomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis leisti rašyti paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje“, –  rašoma viešame laiške. 

Tarp pasirašiusiųjų viešą laišką – rezistentai Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kauneckas, Antanas Terleckas, Robertas Grigas, Algirdas Endriukaitis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, prof. Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, dr. Arvydas Juozaitis, prof. Bronislovas Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, prof. Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, aštuoni Nepriklausomybės Akto signatarai, Pirmosios Vyriausybės nariai prof. Algimantas Nasvytis, Albertas Sinevičius, dr. Vaidotas Antanaitis ir dr. Leonas Vaidotas Ašmantas, generolai Jonas Kronkaitis ir Česlovas Jezerskas, akademikai Antanas Andrijauskas, Grasilda Blažienė, Viktorija Daujotytė, Arvydas Janulaitis, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Bonifacas Stundžia, Antanas Tyla, Zigmas Zinkevičius, Algirdas Gaižutis, dešimtys profesorių ir mokslų daktarų, rašytojai Vanda Juknaitė, Kazys Saja, Vytautas Rubavičius, Vydas Astas, Ramutė Skučaitė, Birutė Mackonytė, aktoriai Rolandas Kazlas, Elvyra Žebertavičiūtė, Gediminas ir Ainis Storpirščiai, Dalia Michelevičiūtė, Redita Dominaitytė, režisieriai Jonas Vaitkus, Gytis Lukšas, Algirdas Latėnas, ekonomistai dr. Gitanas Nausėda ir dr. Aušra Maldeikienė, politologai docentai Algimantas Jankauskas, Vincentas Vobolevičius, Andrius Švarplys, teisininkas Povilas Žumbakis, filosofas doc. Kęstutis Dubnikas, kalbininkės prof. Jūratė Laučiūtė, dr. Jolanta Zabarskaitė, kultūrologė dr. Daiva Tamošaitytė, Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, teatrologė Gražina Mareckaitė, tapytojai prof. Giedrius Kazimierėnas ir doc. Irma Leščinskaitė, kompozitorė dr. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius, alpinistas Vladas Vitkauskas, laidų vedėjos Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Rūta Mikelkevičiūtė, Rūtos Meilutytės tėvas Saulius Meilutis, prieškario Lietuvos diplomatė Birutė Fedaravičienė ir daugelis kitų žinomų Lietuvos žmonių. 

Šeši laišką pasirašę asmenys 2016 m. spalį tapo Seimo nariais. Tai Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, „valstiečių“ frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, prof. Arūnas Gumuliauskas, Dainius Kepenis ir Aušra Maldeikienė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.21; 05:05

Sausio 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų ministro kvietimu.

„Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Mes esame kaimynės, turinčios amžius trukusios bendros valstybės patirtį, NATO ir ES sąjungininkės. Dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų. Esame pasirengę atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Tik nuoširdžiai ir atvirai kalbėdamiesi mes galėsime išspręsti abiem pusėms rūpimus klausimus“, – pažymėjo Lietuvos diplomatijos vadovas. 

Dvišalio susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu metu buvo aptarti dvišaliai klausimai, saugumo situacija regione,  padėtis Ukrainoje, santykiai su Rusija, Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, svarbiausi ES darbotvarkės klausimai bei strateginiai energetikos ir transporto projektai.

Susitikimo metu L. Linkevičius pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sukūrusios solidžią dvišalių institucijų bazę, kurios pagrindu galima plėtoti dialogą visais klausimais. „Turime tai efektyviau išnaudoti, įtraukiant visas suinteresuotas ministerijas bei kitas vyriausybines institucijas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Pokalbio su Lenkijos užsienio reikalų ministru metu didelis dėmesys buvo skirtas saugumo situacijai regione. 

„Atsižvelgiant į dabartinę sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją bei agresyvų Rusijos elgesį, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgauna dar didesnę svarbą. Lietuva ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis saugumui ir bendrais iššūkiais, todėl aktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse yra natūralus mūsų šalių interesas. Mes esame vienoje valtyje, todėl privalome laikytis išvien“, – teigė L. Linkevičius. 

Jis padėkojo Lenkijai už daugkartinį dalyvavimą NATO oro policijos misijose bei lyderystę regione saugumo ir gynybos srityse. 

Ministrai akcentavo poreikį toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos ir transporto srityje, ypatingai įgyvendinant bendrus infrastruktūros projektus. „Elektros jungtis su Lenkija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos izoliacijos panaikinimo elektros srityje. Lenkijos vaidmuo išlieka ypatingai svarbus toliau įgyvendinant visam regionui svarbius projektus tokius kaip Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su Kontinentinės Europos tinklais, dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, Rail Baltica projektas“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat paragino kartu kelti klausimą dėl Astravo AE projekto Baltarusijoje, kuris yra įgyvendinamas neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų.

„Pastaraisiais metais įvykę net šeši incidentai, susiję su šio projekto įgyvendinimu, iš tikrųjų kelia nerimą. Tai yra ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono bei Europos problema“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Užsienio reikalų ministrai sutarė, kad abi šalys ir toliau turi išlikti ES Rytų Partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo varikliu. „Turime aktyviai kartu dirbti, kad ši iniciatyva taptų ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos prioritetu. Privalome raginti Rytų kaimynes tęsti reformų procesą ir padėti joms šioje srityje. Tuo pačiu turime vykdyti ir savo įsipareigojimus, tokius kaip Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas bei bevizio režimo suteikimas Gruzijai ir Ukrainai“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat akcentavo poreikį išlaikyti vieningą sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu tol, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimai bei tęsti paramą Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinimui bei reformų procesui šioje srityje.

Susitikimo metu taip pat buvo apsikeista nuomonėmis dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu. „Lietuvos lenkai, kaip ir kitų tautinių bendrijų atstovai, yra svarbi mūsų visuomenės ir valstybės sudėtinė dalis. Lygiai taip pat kaip ir Lenkijos lietuviai“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

L.Linkevičius informavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 70 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mūsų šalyje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto, kas yra unikalu. „Lenkijos lietuvių padėtis taip pat reikalauja specialaus dėmesio, ypatingai tokiose srityse kaip švietimas, parama kultūros centrams bei žiniasklaidos priemonėms“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ministras Lenkijos kolegai įteikė Lenkijos lietuvių organizacijų laiško, adresuoto Lenkijos VRM, kopiją, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo lietuvių tautinei mažumai 2017 metais.

Ministrai taip pat aptarė galimybę retransliuoto lenkiškos televizijos kanalus Rytų Lietuvoje.

Susitikimo metu iškeltas klausimas dėl dvišalių tarpvyriausybinių komisijų veiklos atnaujinimo tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, švietimas ir kultūra bei ekonomika.

Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat vyko į Povonzkų (Powązki) karines kapines, kur pagerbė Abiejų Tautų 1863 m. sukilimo ir Smolensko katastrofos, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija, aukų atminimą. L.Linkevičius taip pat dalyvavo Lenkijos tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos ambasados Lenkijoje organizuotoje diskusijoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.01.21; 06:44

Dabartinė Lenkijos valdžia kvailioja, švelniai kalbant. Vargu ar ji išsilaikys visą kadenciją. Tačiau tas bandymas mus pavadinti nacionalistais, gretinant su fašistais ir militaristais, nėra nesusipratimas, vieno kokio politiko proto aptemimas. Anaiptol. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

Tuo sveiku protu nesuvokiamu pareiškimu bandyta pasakyti: klaupkitės, arba štai kas jūsų laukia. Kilus šiokiam tokiam triukšmeliui, Varšuvos politikai atsitraukė, bet savo siekių Vilniaus krašte neatsisakė. Nurims tik tada, kai pasieks maksimumą – lenkų Lietuvoje autonomiją. Aš nerašau „Lietuvos lenkų“, nes Lenkija būtent to ir siekia – kad čia lenkai netaptų Lietuvos lenkais, kad visą laiką būtų „penktoji kolona“. 

Tai ką darysime, ponai? Klaupsimės? Tikriausiai. Pataikūnai politikai, politologai, žurnalistai, net kai kurie kalbininkai jau prabyla: ar mes nesakėme? Seniai reikėjo ištaisyti vis dar neištaisytas klaidas.

Kokias klaidas? Ar kad mes Lietuvoje „neišlaikome“ lenkiškų mokyklų, kaip „yra“ visame pasaulyje? Ar kad Lietuvoje gyvenančių lenkų neasimiliuojame, kaip asimiliuojami Lenkijoje gyvenantys lietuviai?

Dabar turime išties puikią progą išsiaiškinti, ko vieni iš kitų laukiame, tikimės, kur galime nusileisti, kur negalime. Lietuvos valdžioje visai kiti žmonės, tų, kurie lengvabūdiškai, pataikūniškai ar dėl neišmanymo Lenkijai prižadėjo neleistinų nuolaidų, politikoje jau beveik neliko.

Štai net prezidentas Valdas Adamkus piktinasi neišmintingais Lenkijos bandymais apšaukti mus nacionalistais, primena, kad Lietuvoje lenkų gyvenimo sąlygos žymiai geresnės nei kitose šalyse.  

Akys krypsta į LVŽP lyderį Ramūną Karbauskį, į Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį. Pirmasis viešai prasitarė, kad dėl tų prakeiktų raidžių bus elgiamasi panašai kaip elgiasi latviai (raides „prakeiktomis“ pavadinau aš, ne LVŽP pirmininkas). Kas tinka Latvijos lenkams, tas turėtų tikti ir Lietuvos lenkams. Logiška.

Žinoma, Varšuvos interesai Lietuvoje visai kiti nei Latvijoje. Todėl jau girdėjome, kad Lenkijos kariai karo atveju Lietuvos gali neginti, jeigu būsime tokie nenuolankūs. Lenkijos naudai privalome pagaliau išspręsti „PKN Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ konfliktą dėl vežimo tarifų. Kitaip Lietuvos ir Lenkijos santyliai nepagerės, net jeigu patenkinsime  asmenvardžių, gatvių pavadinimų reikalavimus, lenkiškas mokyklas visiškai izoliuosime nuo lietuvių kalbos, istorijos. Mažiausias nepaklusnumas – ir prasidės bendrų energetikos projektų (dujų jungtis, antrosios elektros tinklų jungtis) vilkinimas arba net stabdymas.

Tikriausiai ir naujoji valdžia lenkams neišdrįs pasakyti: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ne mes, o jūs dabar esate labai panašūs į rusiškus nacionalistus ir militaristus. Geopolitiškai ne tik jūs mums, bet ir mes jums esame labai svarbūs ir reikalingi. Nemeskit kelio dėl takelio. Nepuoselėkite vilčių, kad šantažuodami galėsite vėl užgrobti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip tai padarė jūsų maršalas. Atsikvošėkite. Nedarykite gėdos Europai, jai ir be jūsų dabar labai sunku. Šimtai tūkstančių lenkų miestų gatvėse reikalauja išminties ir atsakomybės.   

Ką pasakys naujoji mūsų valdžia?

P.S.

Kai rašiau šį tekstą, dar nežinojau, kad protestuotojai blokavo Lenkijos parlamentą Varšuvoje. Galime neabejoti – ši neišmintinga Lenkijos valdžia neišsilaikys.  

2016.12.17; 15:00  

2016 m. gruodžio 10 d. Punske vyks Istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvės.

„Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) – tai tęstinis tarpregioninis, tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidyklos Punske rūpesčiu jotvingiai žiemos pradžioj išnyra iš istorijos ūkų – jau aštuntus metus iš eilės.

„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius. Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.

„Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvių programa (Lenkijos laiku):

8.40 val. – Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas jų žuvimo vietoje. Autobusas, pastatytas prie Punsko valsčiaus pastato, išvyks į Šlynakiemį 8.20 val. Dalyvaus Punsko vokalinis ansamblis „Tėviškės aidai“ (vadovas Gediminas Kraužlys).

9.30 val. – Istorijos paveldo konferencija Punsko savivaldybės salėje:

  1. Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės knygos „Buvau partizanų ryšininkė“ pristatymas;
  2. Kęstučio Žemaičio pranešimas „Petras Dvaranauskas – kunigas ir visuomenės veikėjas“;
  3. Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės pranešimas „Motiejaus Gustaičio asmenybės šviesa“;
  4. Benjamino Kaluškevičiaus knygos „Knygnešys IV“ pristatymas.

Kavos pertrauka

  1. Artūro Svarausko pranešimas „Justino Staugaičio politinės veiklos fragmentai Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1926 m.“;
  2. Sigito Birgelio pranešimas „Seinų „Šaltinio“ spaustuvė Suvalkų krašto leidybos kontekste“;
  3. Scholastikos Kavaliauskienės pranešimas „Navasodų kaimo pokario tragedijos“;
  4. Irenos Marcinkevičienės pranešimas „Punsko Kovo 11-osios licėjus“.

Konferencijos metu bus atidaryta paroda, skirta Seinų „Šaltinio“ spaustuvės 110-osioms įkūrimo metinėms.

2016..12.09; 01:02

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje veikiančių lietuviškų mokyklų mokiniais ir mokytojais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su užsienyje gyvenančių lietuvių vaikais.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su užsienyje gyvenančių lietuvių vaikais.

Tradiciniame, jau 8-ą kartą vykusiame kalėdiniame susitikime dalyvavo beveik 150 vaikų ir jų mokytojų iš kaimyninių šalių.

Viešėdami Prezidentūroje vaikai kartu su skautais mokėsi lietuviškų dainų, drauge su gyvosios istorijos puoselėtojais „Vikingų kaimas“ žaidė tradicinius žaidimus, aplankė Valstybės pažinimo centrą.

Piešti lietuviškų motyvų piešinius vaikams padėjo Prezidentės inicijuotos nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Pasak Prezidentės, prie saugios Lietuvos kūrimo turi ir gali prisidėti viso pasaulio lietuviai.

Šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog Lietuvai svarbus ir reikalingas kiekvienas vaikas, kad ir kur gyventų. Užsienio lietuviai visuomet brangino savo kalbą ir kultūrą, o užsienyje veikiančios lietuviškos mokyklos padeda šias vertybes perduoti ir jaunajai kartai. Su Lietuva širdyje augantys vaikai – neatsiejama mūsų šalies dalis.

Prasmingas susitikimas: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Kaliningrado srityje, Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje gyvenančių lietuvių vaikais.
Prasmingas susitikimas: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Kaliningrado srityje, Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje gyvenančių lietuvių vaikais.

Šiais metais vaikams įteiktos ypatingos dovanos – Lietuvos moksleivių kurti žaisliukai su asmeniniu laišku, kviečiančiu draugauti.

Prezidentė palinkėjo vaikams, kad su bendraamžiais Lietuvoje užsimezgusi draugystė paskatintų dar labiau domėtis Tėvyne, jos tradicijomis ir istorija. Šalies vadovė jauniesiems užsienio lietuviams taip pat padovanojo Lietuvos nacionalinį atlasą ir knygų jų mokyklų bibliotekoms.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Respublikos kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2016.12.03; 17:44

 

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.

Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…

O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.

Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.

Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.

Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.

Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.  

Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.

Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.

Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu? 

Centre - Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.

Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.

Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.

Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?

Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.

O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.

Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.

O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.

Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.

2016.08.16; 10:39

Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).

Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų. 

Continue reading „Kai matomos tik raidės“