Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai.

Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje.

Continue reading „„Puolimas prieš Prezidentę yra Lietuvos naikinimo tąsa…“”

Žymus lietuvių kalbininkas Vincas Urbutis savo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, rašydamas apie Lenkijos ir tomaševskininkų reikalavimus ir apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo įveltos į nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, nusistebėjo: „tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos“.

Tačiau net ir iškilūs mūsų valstybės politikai ir pareigūnai, tokie, kaip šviesios atminties Algirdas Brazauskas, jo ekscelencija Valdas Adamkus, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ir kiti, išskyrus gal tik dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę, vis lipa ant to paties grėblio – leidžiasi į tokias gėdingas derybas. Nuvažiavę į Varšuvą jie žada, paklusniai linkčioja ar net atsiprašinėja, kad dar neišniekino lietuvių kalbos, kad dar negrįžo prie unijinių tradicijų.

Continue reading „Kas Lietuvoje įgyvendina Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino doktriną?”

Gegužės 6 d. Vilniuje, prie Seimo įvyko „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio surengtas mitingas už valstybinę kalbą.

Mitingo dalyviai pasisakė prieš socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijų Seime įregistruotus įstatymo projektus, kuriais numatoma oficialiuose Lietuvos dokumentuose vietoje įrašų valstybine kalba leisti įrašus kitomis kalbomis. Taip pat buvo protestuojama prieš ketinimus leisti vietovardžius bei gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba.

Mitingo dalyviai priėmė Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą. Šiuo pareiškimu Lietuvos valdžiai primenama, kad vienintelė valstybinė kalba lietuvoje yra lietuvių kalba ir, kad Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog Lietuvos piliečių asmenvardžių ar vietovardžių rašymas ne lietuvių kalba prieštarautų Konstitucijai, o „Valdemaro Tomaševskio partijos atstovų reikalavimai įteisinti nelietuvišką vardų, pavardžių, gatvių ir gyvenviečių pavadinimų rašybą yra antikonstituciniai ir nuolatos grindžiami melagingais argumentais apie tariamai Lietuvoje pažeidžiamas mažumų teises“.

Skelbiame Seimo nario Valentino Stundžio pasakytą kalbą.

XXX

Valentinas Stundys

Lietuvių kalba yra Lietuvos valstybingumo veidrodis

Prasminga, kad mitingas už kalbą, tautą ir valstybę vyksta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventės išvakarėse, tik 110 metų mus skiria nuo spaudos draudimo panaikinimo, kuris tapo žodžio ir žodžio laisvės įprasminimo, mūsų istorinės atminties ženklu. Tad visus pirmiausia sveikinu su mūsų lietuviško žodžio diena.

Susirinkome ne tiek švęsti, kiek išsakyti savo nerimą dėl kai kurių politikų užmačių kėsintis į mūsų kalbos pamato – lietuviškos abėcėlės – tradiciją. Du socialdemokratai G.Kirkilas ir I.Šiaulienė, pridengdami Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje įgeidžius, įregistravo asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, atveriantį kelią vartoti kitus lotyniško pagrindo rašmenis ne tik asmens tapatybės dokumentuose, bet ir juos įdiegti visoje valstybės informacinėje, registrų sistemoje.

Projektas suteikia galimybę ir Lietuvos gyventojams pasikeisti savo pavardę ir vardą, vartojant ir kitus lotyniškus rašmenis. Pastarosiomis dienomis socialdemokratas G.Kirkilas viešai skelbia, kad tai privalome padaryti, nes asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis įteisinimas įrašytas į dvišalę Lietuvos ir Lenkijos sutartį. Dar keliskart ją pastudijavau, dar kartą teradau aiškų įrašą – asmenvardžiai rašomi pagal jų skambesį.

Taigi apie kokią sutartį socialdemokratas kalba? Ar bus ją skaitęs? Panašu, kad vėl painiojami kokie nors pažadai prie vaišių stalo su sutarties tekstu. Apgailėtina ir politiškai nepateisinama skleisti melą ir skatinti nepagrįstus atskirų grupių lūkesčius.

 Ar yra kokių nors esminių argumentų, reikalaujančių keisti asmenvardžių rašybos tradiciją? Nėra – nei nacionalinės teisės, nei tarptautinių, nei dvišalių įsipareigojimų. Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai įtvirtina lietuvių kalbą kaip valstybinę, kuria privalu viešai vartoti ir rūpintis jos valstybine apsauga.

– Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija įpareigoja pripažinti asmenvardžių vartojimą bei jų pripažinimą pagal teisinės sistemos nustatytas sąlygas; šio dokumento komentaras paaiškina, kad, pavyzdžiui, tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę ir vardą rašyti pagal skambesį vartojant nacionalinę abėcėlę. Mes taip ir darome.

– ES Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Molgažatos Vardyn-Runevič skundą, nenustatė pažeidimo, jei asmenvardis rašomas valstybine kalba ir tai neriboja laisvo asmenų judėjimo principo; atsisakymas vartoti papildomus rašmenis nepažeidžia ES garantuojamų teisių.

– Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas Latvijos pilietės Mencenos atvejį, konstatavo, kad valstybės veiksmai, pareiškėjos pavadinti kišimusi į jos asmeninį gyvenimą, turėjo tikslą apginti kitų Latvijos gyventojų teisę laisvai vartoti savo kalbą; paaiškina, kad asmenvardžiai nėra tapatūs prekės ženklams, jų rašyba turi būti reguliuojama daugumos žmonių patogumui.

– Mūsų Konstitucinis Teismas yra patvirtinęs, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

Tiesa, paskutiniajame savo sprendime KT naujai interpretuoja sąvokos „lietuviški rašmenys“ turinį: kai kuriais atvejais rašant asmenvardžius galima vartoti ir kitus lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos ir kalbos savitumo.

Kalba nėra tik komunikacijos instrumentas – ji tokia tik praradusiems dvasinius ryšius su Lietuva, netekusiems lietuviškosios ir Lietuvos politinės tapatybės jausenos, jos įpareigojančios atsakomybės. Kalba – mūsų valstybės dvasios rūbas. Toks požiūris ne romantika, o mūsų ateities egzistencijos klausimas. Pasiduodami svetimųjų spaudimams, aukodami vardan mistinių strateginių partnerysčių net kalbos dalykus, atiduodame svetimųjų įtakai savo teritorijas, rizikuojame valstybinės kalbos kokybe ir jos funkcionavimo ribomis.

Taikliai laiške valstybės institucijų vadovams rašo B.Daunorienė, mokytoja, lietuvybės puoselėtoja, nepailstanti visuomenės veikėja: „Visą šią sumaištį dėl lietuvių kalbos raidyno kelia Lenkų rinkimų akcija su V.Tomaševskiu priešaky. Jų antivalstybine veikla susidomėjo ir Lietuvos saugumas, tik, gaila, kad reikalo neišsprendė iki galo. Už antivalstybinę veiklą, Lietuvos įstatymų nevykdymą, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkinimą, lenkyricos propagavimą jų politika prilygsta carizmo politikai Lietuvoje, kai lietuvišką spaudą gabeno ir saugojo knygnešiai ir motinos“.

Mūsų abėcėlė susiformavo per šimtmečius, ji įtvirtina mūsų dvasinį suverenitetą, savitumą ir kultūrinę specifiką, mūsų valstybės nedalomumą ir nepriklausomumą, jos išsivadavimą iš svetimųjų įtakos ano šimtmečio pradžioje, Vasario išvakarėse.

Tad net asmenvardžių atveju rašmenų „praturtinimas“ kitais lotyniškais rašmenimis reiškia savo dvasinių teritorijų atsisakymą, istorinės netiesos ir net okupacijos įtvirtinimą, didžiosios Lenkijos ideologų siekių pateisinimą ir įtakos sustiprinimą nostalgijos apsėstiesiems ir pasimetusiems mūsų bendrapiliečiams . Toks žingsnis suskaldytų Lietuvą, paskatintų teritorinę dezintegraciją.

Ne dėl to mūsų nepriklausomos valstybės idėją gaivino ir dėl jos kovojo mūsų protėviai, seneliai ir tėvai. Lietuva – visų čia gyvenančių namai, o lietuvių kalba – jų tapatumo ir savitumo branduolys. Laisvė mums, gyvenantiems atvirame globaliame pasaulyje ir geopolitinėse peripetijose, yra nepailstamas mūsų pamatinių tautos vertybių saugojimas ir budėjimas. Būkime ir budėkime.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.05.06; 18:45

Viena iš labiausiai nuliūdinusių, nustebinusių, net šokiravusių pastarojo meto publikacijų – tai brolio Astijaus svarstymai, kas nutiks jo mamai Vydmantuose, jei kur nors Švenčionyse prie lietuviškų užrašų atsirastų lenkiški pavadinimai (portalas 15min.lt).

Net nežinau, kaip derėtų vertinti šį brolio Astijaus pareiškimą. Kaip nesusipratimą, kaip nesusigaudymą, kaip naivumą? Tokius klausimus galėtų kelti nebent kosmopolitai, kuriems nusispjauti, žlugs ar išliks Lietuva.

Bet juk brolis Astijus, viliuosi, nepriklauso šiai kategorijai. Savo velykiniuose sveikinimuose jis lyg ir svarsto, kada sugriūna ir kada išlieka valstybės. Vadinasi, jam Lietuvos likimas rūpi. Jei nerūpėtų, nesvarstytų, kada valstybė žlunga, kada – stiprėja.

Continue reading „Kuo pavojinga nuolaidžiavimo filosofija „nieko blogo nenutiktų“”

Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto kelis skirtingas nuostatas siūlančius įstatymų projektus dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Viešumoje dėl šių projektų pateikiama įvairiausių nuomonių, tačiau ne visi kalbiniai ir teisiniai argumenti iki galo apsvarstyti.

Balandžio 25 d. lietuvių kalbos instituto bibliotekoje įvyko vieša diskusija apie asmenvardžių rašybą.

Buvo keliami klausimai:

1.Asmenvardžių rašymo taisyklės: kalbos, teisės ar politikos objektas?

2.Nelietuviškos raidės Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose: griautų ar papildytų kalbos sistemą?

3.Pavardės forma – asmens ar valstybės reikalas?

Diskusijoje dalyvavo kalbininkai Ona Aleknavičienė, Vytautas Ambrazas, Kazimieras Garšva, Laima Kalėdienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius, Vitas Labutis, Rita Miliūnaitė, Sigitas Narbutas, Arnoldas Piročkinas, Aldonas Pupkis, Sergejus Temčinas, teisininkė, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė ir kt., tautinių mažumų atstovai.

Pateikiame Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. įvykusios diskusijos dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pranešimą spaudai su Vytauto Visocko diskusijos dalyvių nuotraukomis.

XXX

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus, remiantis instituto mokslininkų tyrimais ir parengtais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Pavardžių žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Išdiskutuotos mintys renginio dalyvių siūlymu bus išdėstytos rašte Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, o toliau pateikiame kelis svarbesnius šios diskusijos momentus.

1. Ar asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai?

Kitaip, nei kartais teigiama, asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai: jie yra sudedamoji kalbos sistemos dalis, nes vartosenoje paklūsta bendrosioms lietuvių kalbos taisyklėms – kaip ir visi daiktavardžiai, jie gramatiškai derinami su kitais žodžiais sakinyje. Kartu asmenvardžiai yra teisės ir (geo)politikos objektas, todėl kelis dešimtmečius svarstomos nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemos sprendimo būdų turi kartu su politikais ieškoti kalbos ir teisės specialistai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtinta nuostata, kad būtina paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

2. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą aprėpia asmenvardžių rašybą dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., žiniasklaidoje, mokslo veikaluose) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai ir išeina už lietuviškos abėcėlės ribų. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, <…> ir kt.“. Tokie žodžiai (asmenvardžiai) nėra lietuvių kalbos faktai ir gali būti laikomi kitų kalbų citatomis lietuvių kalboje, todėl gali išlaikyti kitų kalbų rašybos ypatumus.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

3. Ar leidimas vartoti nelietuviškus lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenis Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose reikštų lietuviškos abėcėlės pakeitimą?

Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas, nes asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių arba jų junginių, visuomenei kiltų sunkumų: pvz., Vrublevskis ir Wróblewski, Želaznikas ar Żelaźnik. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek kiltų neaiškumų, nes būtų keblu nuosekliai taikyti lietuvių kalbos rašybos principą rašyti taip, kaip girdime.

4. Ar nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, jokiais atvejais negalėtų būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Jie galėtų būti rašomi išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs kitos valstybės pilietis). Tebegalioja 1991 m. sausio 31 d. priimto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

5. Kaip vertinti siūlymus asmens dokumentuose kitakalbius asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba galima būtų pateikti papildomu įrašu nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

Diskusijos išvada: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose, nėra. Besikeičiančio gyvenimo diktuojamų išimčių (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daroma, tačiau jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos. Jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institutas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.29; 10:36

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.

Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms.

Continue reading „Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas”

2014.04.01 Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose.

Mes, Lietuvos rašytojai, šiuo klausimu pareiškiame:

1. Lietuvių kalba yra tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės  vientisumą  ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą; valstybinė kalba yra tautos suvereniteto įteisinimo priemonė;

Continue reading „Lietuvos rašytojų pareiškimas dėl vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis”

advokatas_a.marcinkevicius

Gerbiamosios ir gerbiamieji, tai gal tuomet, nepaisydami save gerbiančiose valstybėse nusistovėjusios praktikos, dar pasvarstykime, kodėl turėtume prieštarauti ar neleisti kitų, Lietuvoje gyvenančių, tautybių piliečių asmens (gimimo ir santuokos bei mirties liudijimuose, nuosavybės dokumentuose, LR pil. pasuose, Sodros bei vairuotojų pažymėjimuose, karių, policijos ir kitų valstybės tarnybų pareigūnų bei tarnautojų statusą patvirtinančiuose) dokumentuose rašyti jų duomenis gimtąja tos tautinės mažumos grupės kalba?

Kuo gi tie žmonės savo teisėmis ir jų apimtimis skiriasi nuo lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių, kad jiems, priešingai nei lenkų tautybės asmenims, būtų negalima to pareikalauti ir padaryti?

Continue reading „Tada teks įteisinti ir kinietiškus hieroglifus…”

Mūsų tautos savasties išlikimas visais laikais buvo ir ateityje bus sietinas su gimtąja lietuvių kalba, kuri istorijoje ilgą laiką buvo įvairiomis politinėmis, ideologinėmis ir kitokiomis priemonėmis stumiama iš viešojo gyvenimo, menkinamas jos socialinis prestižas.

Net ir atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, grėsmės lietuvių kalbai nėra išnykusios, tik įgavo kitus, dažnai klastingus, pavidalus. Tai įpareigoja tautą nuolat budėti tiek ginant lietuvių kalbos teises viešajame tautos gyvenime, tiek ir keliant jos socialinį prestižą. Viena iš pirminių ir patikimiausių lietuvių kalbos funkcionavimo viešame tautos gyvenime apsaugos politinių teisinių priemonių, be abejo, yra dabar jos turimas  valstybinės kalbos konstitucinis statusas.

Continue reading „Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai”

mac 010

Iš per televiziją girdėtos Juozo Bernatonio kalbos galima spręsti, kad Lietuvos lenkams faktiškai bus primestas dvigubas pavardžių rašymas asmens dokumentuose.

O vietovėse aplink Vilnių, kurios tarpukario laikotarpiu buvo jėga prijungtos prie Lenkijos, užrašai bus rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl neįmanoma tylėti, žinant, ką tai lems vietos gyventojams.

Tai, mūsų nuomone, bus toliau vykdomas šių teritorijų ir čia gyvenančių žmonių izoliacijos procesas ir visiškas jų palikimas elgtis kaip tinkamas tamsiausiam ir priešiškam pasaulėliui, sukurtam akcijos veikėjų ir sovietinių kolchozų „deržimordų“, veikiančių prisidengus demokratijos ir lenkiškumo gynėjų kaukėmis.

Continue reading „Aš šios “malonės” nepriimu”

radzevicius_tttttttt

Ar pakankamai gerbiame lietuvių kalbą Lietuvoje? Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai.

Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?

Į šį klausimą bandžiau sau atsakyti gana ilgai. Juk jei supranti lietuvių kalbą, gyveni Lietuvoje, esi jos pilietis, tuomet turėtum žinoti, kad mūsų Konstitucija ir kiti įstatymai aiškiai nurodo, kad valstybinė kalba – lietuvių. Dar daugiau, įstatymai įpareigoja valstybės piliečius gerbti ir saugoti SAVO valstybinę kalbą. Nebūtina jos mylėti. To gal būtų ir per daug. Bet gerbti – tai yra minimumas, kurio kiekvienas šalies pilietis privalo laikytis.

Continue reading „Lenkiški gatvių pavadinimai ir abipusė pagarba. Kaip šauksi, taip ir atsilieps”

vytautas_visockas

Žūtbūt reikia priešintis parsiduoti Lenkijai bandantiems Lietuvos politikams, kur jie bebūtų: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Priešintis reikia ir kalbininkams (deja!), ir istorikams, kitiems inteligentams, kurie sako, kad Vilnijoje lenkiški gatvių pavadinimai – smulkmena, kurią reikia atiduoti “skriaudžiamai” tautinei mažumai. Jeigu taip atsitiktų, padarytumėm nepataisomą klaidą.

Taip veikiausiai ir atsitiks, nes esame mėmės. Lietuvos nepriklausomybės nevertinantys politikai ir kultūros veikėjai nerimsta. Kažkada buvo populiarus šūkis: “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Dabar reikėtų suformuluoti maždaug tokį šūkį: mes nenurimsim, kol nesusiliesim su Lenkija. Darykime viską, kad pamažu, nepastebimai Vilnija galutinai atitektų Lenkijai – būtų įgyvendintas Pilsudskio, o dabar Sikorskio ir šiuolaikinės Lenkijos siekis.

Continue reading „Plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje”

gintaras_portretas_2

Negalima nuolat kartoti neigiamos informacijos. Laikraštis paskelbė pasakojimą apie kokią nors blogybę, o mes puolame ją kartoti, perduoti iš lūpų į lūpas (…). Mes tarsi pamirštame, jog žodžio galia daug kartų didesnė, nei mums atrodo. Su žodžiais reikia elgtis atsargiai, kaip ir su ginklu, ugnimi ar peiliu. Peilį galima panaudoti ir gydymui, ir žudymui (…). Mūsų viena iš didžiausių klaidų: kritikuodami draugą, partnerį ar oponentą manome, kad jį įtakojame teisinga linkme. O iš tiesų kritika atsisuka prieš mus pačius. Kritikos žodžių negatyvas pirmiausiai kerta tiems, kurie juos ištaria, o ne tiems, kuriems jie taikomi. Kai liejame pyktį, pirmąja auka tampame mes pats…

Continue reading „Mes ne iš tų, kurie įstengs pasipriešinti”

Garsva-vaiskuno-nuotr_

Balandžio 20-ąją „Vilnijos“ draugija priėmė pareiškimą „Dėl Lenkų rinkimų akcijos dezinformacijos“, kurį išsiuntė Prezidentei D.Grybauskaitei, Seimo pirmininkei I.Degutienei, Premjerui A.Kubiliui, Švietimo ir mokslo ministrui G.Steponavičiui, Gen. Prokurorui D.Valiui.

Jame teigiama, kad „Remdamiesi tendencinga „Kurier Wileński“ informacija, LLRA nariai Seime padarė klaidingą pareiškimą (žiūr. „K.W.“ 2011–04–15), kompromituodami draugiją, tris mokytojus, skelbdami jų vardus, pavardes ir reikalaudami juos nubausti. Dezinformacija skelbiama Šalčininkų r. savivaldybės tinklapyje, Lenkijos URM,  tinklapyje onet.pl ir kitur. Pakenkta draugijos ir mokytojų dalykinei reputacijai, pažeista jų garbė ir orumas, padaryta jiems moralinė ir materialinė žala, kurstoma tautinė nesantaika, gadinami Lietuvos ir Lenkijos santykiai.“

Continue reading „„Kurier Wileński“ per paskutinius trejetą metų apie „Vilnijos“ draugiją dezinformavo apie 20 kartų”