Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną žymint 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasak šalies vadovo, Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos siekia senuosius XV–XVI amžius. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento, stiprino mūsų viltį tapti laisviems ir atkurti nepriklausomybę, kurios trisdešimtmetį atšventėme pavasarį. Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių proga mūsų šalį sveikina ir Turkijos vadovas. „Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške rašo Turkijos Prezidentas, visai Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Abiejų šalių vadovai pabrėžia, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios mūsų saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

„Linkiu, kad mūsų turimas bendradarbiavimo potencialas atvertų dar daugiau galimybių plėtoti tarpusavio ryšius ir veiklas visose abiem pusėms svarbiose srityse ir būtų grindžiamas universalių vertybių ir solidarumo dvasia, auginančia dar tvirtesnį ryšį tarp mūsų valstybių ir visuomenių“, – laiške teigia Lietuvos Prezidentas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Prezidento Komunikacijos grupė

2020.09.17; 13:57

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka apkaltino Lenkiją, Čekiją, Lietuvą ir Ukrainą kišimusi į šalies vidaus reikalus, praneša valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
 
„Padėčiai Baltarusijoje didesnį poveikį daro užsienio kišimasis į šalies vidaus reikalus ir protesto akcijų valdymas iš svetur, – pareiškė jis ketvirtadienį. – Tai daroma iš Lenkijos, Čekijos, Lietuvos ir Ukrainos, kas mums kelia didžiausią nerimą“.
 
„Jūs vakar girdėjote Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą, kas vyksta pasienyje. Mes reaguojame į visus negatyvius judesius Baltarusijos atžvilgiu. Mums svarbiausia – neleisti, kad Minske būtų sukeltas gaisras. Nes taip būna visada: prasideda sostinėje ir apima visą šalį“, – teigė A. Lukašenka.
 
Trečiadienį S. Lavrovas per susitikimą su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi pareiškė, kad „šiuo metu Baltarusijoje yra apie 200 ekstremistų, parengtų Ukrainos teritorijoje“. Jis taip pat tvirtino, kad padidėjo NATO aktyvumas prie Baltarusijos sienų.
 
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimų, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko 26 metus šalį valdančiam A. Lukašenkai.
Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
 
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė protestų bangą, kuri neslūgsta iki šiol. Kilusius protestus valdžia malšino smurtu, keli žmonės žuvo, tūkstančiai buvo sulaikyti, pranešama apie kankinimus sulaikymo įstaigose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.04; 01:00

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atkreipia dėmesį į „ginkluotojo komponento“ didinimą kaimyninėse Lenkijoje ir Lietuvoje, kurių teritorijoje vyksta NATO karinės pratybos. Kaip praneša „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre.
 
„Mane labiau jaudina situacija, kuri klostosi mums kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – teritorijoje. Ten, kaip jums žinoma, vyksta NATO karinės pratybos. Tai dar būtų nieko, bet šiose teritorijose eskaluojamas ir didinamas ginkluotasis komponentas. To nematyti, ramiai tai stebėti mes, suprantama, negalime. Ir kai anksti rytą aš kalbėjausi ir klausiausi Generalinio štabo viršininko pranešimo, aš pastebėjau: mūsų kariškiams ši problema irgi kelia nerimą“, – teigė A. Lukašenka.
 
Pasak jo, ši tema buvo svarstoma dar pernai, ir tada buvo parengtas tam tikras reagavimo į tokius įvykius algoritmas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 06:17

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.

Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.

Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.

Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.

Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.

Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.

„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą  V.Bartininką.

Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.
Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.

Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.

Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.

Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.

„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.

P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.

Rašytojas Petras Dirgėla.
Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.

Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.

Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.

P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.

2020.07.04; 16:37

JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt

Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu dalyvavo Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų vadovų metinėje konferencijoje.
 
Šalies vadovas apžvelgė Lietuvos užsienio politikos prioritetus bei iššūkius ir apibrėžė diplomatinėms atstovybėms veiklos gaires, ginant strateginius šalies interesus vis sudėtingėjančioje saugumo aplinkoje.
 
„Besikeičianti geopolitinė, ekonominė ir technologinė aplinka, o ypač koronaviruso pandemija, įnešė neplanuotų korekcijų į visas mūsų darbotvarkes, planus ir prioritetus. Diplomatinė tarnyba – ne išimtis. Nors sveikatos krizė neperaugo į „kietojo“ saugumo krizę, ženklų, kad saugumo situacija, tiek lokaliai, tiek globaliai, gerėtų, – nėra. Veikiau – priešingai. Įsisiautėjusi pandemija nepašalino konvencinių grėsmių, esančių mūsų pašonėje. Netgi sudarė galimybių joms stiprėti. Išaugę dezinformacijos srautai, įžūliausių melagienų sklaida, kibernetinės atakos seniai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Nesiliauja ir istorijos klastojimas, kišimasis į valstybių vidaus procesus. Nemąžta karinis aktyvumas mūsų kaimynystėje, tebesitęsia agresyvūs veiksmai Ukrainoje, naudojamas ir energetinis šantažas“, – teigė prezidentas.
 
Todėl, anot šalies vadovo, saugumas ir toliau kainuos – tą turime suprasti ir įsisąmoninti visi. Investicijos į gynybą Lietuvai ir toliau išlieka ne užgaida, o egzistencine būtinybe. Sykį patekusi į „2 proc. klubą“, Lietuva privalo tęsti narystę jame ir toliau skirti ne mažiau nei 2 procentus bendrojo vidaus produkto gynybos finansavimui.
 
Kalbėdamas apie transatlantinių ryšių svarbą, prezidentas teigė, kad nepalankių vėjų įsivyravimas tarp Amerikos ir Europos yra nerimą keliantis reiškinys. Čia, pasak valstybės vadovo, Lietuvos diplomatijos pastangos bus ypač reikalingos: privalome likti uoliais ir nepavargstančiais stipraus transatlantinio ryšio ir jo nepakeičiamumo advokatais, nes tai yra NATO pamatas ir Lietuvos saugumo garantas.
Anot šalies vadovo, europinės saugumo iniciatyvos gali būti tik papildančios NATO, bet ne dubliuojančios ar pakeičiančios Aljanso darbą.
 
JAV karinis buvimas Europoje išlieka esmine taikos ir saugumo užtikrinimo prielaida ir stipriausiu atgrasymo veiksniu. Prezidentas pabrėžė, kad turime užtikrinti, jog JAV dėmesys mūsų regiono ir Lietuvos saugumui išliktų nepakitęs – santykiai su JAV buvo ir lieka strateginės svarbos prioritetu Lietuvai, įskaitant ir siekį, kad šios šalies karinės pajėgos ir toliau būtų dislokuojamos Lietuvoje.
 
Kreipdamasis į diplomatų bendruomenę, šalies vadovas taip pat aptarė Europos politiką, derybas dėl ES daugiamečio biudžeto. Pasak valstybės vadovo, Lietuvai labai svarbu efektyviai veikti Europos Sąjungoje – ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes.
 
Daug dėmesio skirta santykių su Rusija, Rytų partnerystės ir regioninės politikos klausimams. Taip pat ryšiams su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Ukraina ir Baltarusija, nesaugiai plėtojamos elektrinės Astrave problemoms, ekonominei diplomatijai.
 
Šalies vadovas patikino, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba yra gerbiama ir vertinama, sukūrusi Lietuvos kaip patikimos ir nuoseklios šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, ir palinkėjo diplomatams susitelkimo ir darnaus komandinio darbo ginant strateginius Lietuvos interesus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 05:20

Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
 
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
 
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
 
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
 
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
 
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę.
 
„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
 
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
 
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą.
Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.
 
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
 
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris.
 
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.27; 07:10

Ačiū. Ačiū. Ačiū. Slaptai.lt nuotr.

Pirmadienį, birželio 1-ąją, visoje šalyje vyks visuotinė akcija „Ačiū, Lietuva“, kuria bus dėkojama Lietuvos žmonėms už sėkmingai įveiktą pirmąją COVID-19 bangą ir raginama išlaikyti susitelkimą bei viltį, kad ryžtingai būtų įveikti ir kiti ateityje laukiantys iššūkiai.
 
17.00 val. akcija „Ačiū, Lietuva“ nuskambės muzikos garsais miestų ir miestelių skveruose, aikštėse ar parkuose, ant administracinių ir kultūros įstaigų stogų.
 
„Šia simboline akcija norime padėkoti medikams, pareigūnams, socialiniams darbuotojams, savanoriams, pardavėjams, vaistininkams, verslininkams ir visiems kitiems geradariams, padėjusiems apsirūpinti apsaugos priemonėmis ir teikusiems būtiniausias paslaugas.
Teskamba „Ačiū, Lietuva“ visiems, kurie drausmingai laikėsi karantino ir padėjo sėkmingai įveikti pirmąją viruso bangą“, – sako Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys.
 
Nacionalinių ir valstybinių įstaigų kolektyvai, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, atliks apie 15 minučių trukmės koncertus viešose erdvėse. Norą neatlygintai dalyvauti akcijoje yra pareiškę per 400 muzikos kolektyvų iš 55 savivaldybių, šis sąrašas dar pildomas.
 
Jau aišku, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, gros sostinės Katedros aikštėje, prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos bus galima išgirsti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro „Brass“ pučiamųjų grupę, šalia nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skambės valstybinio choro „Vilnius“ atliekami kūriniai. Prie akcijos „Ačiū, Lietuva“ žadėjo prisijungti Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Valstybinis orkestras „Trimitas“, Vidaus reikalų ministerijos orkestras, savivaldybių kultūros centrų ir kiti kolektyvai.
 
Dėl karantino režimo reikalavimų renginiuose būtina laikytis saugaus atstumo, atvirose erdvėse nuo birželio 1 d. negali būti daugiau nei 300 žmonių.
 
Akcijos iniciatorė – Vyriausybės kanceliarija, partnerės – Lietuvos savivaldybių asociacija ir Lietuvos kultūros centrų asociacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.01; 03:00

Eugenijus Jovaiša. Slaptai.lt nuotr.

Seimui siūloma paskelbti 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
 
Tokį patobulintą nutarimo projektą, kurį įregistravo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas  Eugenijus Jovaiša, antradienį ketina svarstyti Seimas.
 
2021-aisiais Lietuva ir Lenkija minės Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines.
 
Nutarimo projekte pažymima, kad „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
 
„Konstitucinę valstybės reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad Lietuva privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė“, – sakoma nutarimo projekte.
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
 
Jame akcentuojama, kad XIX amžiuje vykę sukilimai, kuriais siekta atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą, rėmėsi Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasia.
 
Nutarimo projekte Vyriausybei siūloma iki šių metų liepos 1 d. parengti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metų minėjimo programą ir ją patvirtinti. Taip pat siūloma kitų metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai  įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.19; 03:00

Praėjusią parą, gegužės 7-ąją, ketvirtadienį, nustatyti tik trys nauji užsikrėtimo COVID-19 atvejai, praneša Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSC).
 
Iš viso šiuo metu patvirtintų ligos atvejų skaičius siekia 1 436.
 
Koronaviruso infekcijos sukelta liga mūsų šalyje serga 618 žmonių. Nuo COVID 19 mirė 49 žmonės, pasveiko – 765. Izoliacijoje šiuo metu yra 284 asmenys.
 
Keturi žmonės, užsikrėtusieji koronavirusu, mirė dėl kitų priežasčių, skelbia NVSC.
 
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos penktadienio duomenimis, per praėjusią parą ištirtas 8 101 ėminys dėl įtariamo koronaviruso. Iki šiol jau iš viso ištirta 172 191 ėminys.
 
Žmogus laikomas pasveikusiu, kai du iš eilės atlikti pakartotiniai testai dėl koronaviruso infekcijos, esant ne mažesniam nei paros intervalui, bus neigiami. Arba praėjus 37 dienoms nuo diagnozuoto užsikrėtimo, jei dėl tam tikrų priežasčių vėlesni tepinėliai dėl viruso nebus ištirti. Jei atlikus pakartotinį tyrimą bus gautas teigiamas atsakymas, šeimos gydytojas tęs paciento stebėseną bei gydymą ir siųs pakartoti tyrimą ne anksčiau kaip po 14 dienų.
 
Karantinas galioja iki gegužės 31 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 11:33

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda konferenciniu skambučiu kalbėjo su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Pokalbis organizuotas ruošiantis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui birželio 18 dieną, kuriame tikimasi ambicingos ir motyvuojančios darbotvarkės.

Prezidentas pasinaudodamas proga pasveikino Azerbaidžano Prezidentą su šventojo Ramadano mėnesio pradžia, paskelbta balandžio 24 d., ir išreiškė apgailestavimą, kad teko atšaukti balandžio 27 d. Baku organizuotą Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio bendradarbiavimo komisijos posėdį, skirtą dvišalių santykių stiprinimui. Tikimasi konferenciją surengti artimiausiu galimu metu ir aptarti abiem šalims aktualių ekonominių santykių vystymą.

Pokalbyje daugiausia dėmesio skirta ES Rytų partnerystės darbotvarkei. Prezidentas akcentavo, kad tikimasi ambicingų ateinančios konferencijos rezultatų, kurie galėtų būtų užfiksuoti deklaracijoje, todėl labai svarbi Rytų partnerystės šalių motyvacija siekti užsibrėžtų eurointegracijos tikslų. Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva pasiruošusi suteikti Rytų partnerystės programai naujos gyvybės ir moderuoti Rytų partnerių diskusiją su Europos Sąjunga, ypač dalijantis integracijos patirtimi su eurointegracijos siekiančiomis valstybių vyriausybėmis.

Šalies vadovas pažymėjo, kad Azerbaidžanas ir Lietuva turėtų išnaudoti dvišalio bendradarbiavimo potencialą informacinių technologijų, transporto, baldų ir maisto pramonės, medicinos srityse, taip pat ieškoti bendros veiklos galimybių turizmo ir švietimo sektoriuose.

Prezidentas pasidžiaugė, kad Lietuva ir Azerbaidžanas drauge vykdo net vienuolika bendrų projektų ES remiamoje Dvynių programoje.

Pokalbyje dėmesio skirta ir koronaviruso plitimo užkardymo priemonėms, aptarti viruso padariniai socialinei ir ekonominei situacijai, apsikeista valstybių planais atlaisvinti karantino suvaržymus ir būdus skatinti ekonomiką pasibaigus krizei.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė

2020.04.27; 12:30

 

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) balandžio 18 d. 7.00 val. surinktais duomenimis, patvirtintų ligos atvejų – 1239.
 
Per penktadienį patvirtintų naujų atvejų skaičius – 90, ištirta ėminių – 5715.
 
Iki šiol iš viso ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso – 58816.
 
Šie duomenys surinkti iš visų laboratorijų, kuriuose šie tyrimai atliekami.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.19; 07:38

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) balandžio 9 d. 7.00 val. duomenimis, Lietuvoje patvirtintų ligos atvejų – 955.
 
Trečiadienį patvirtinta naujų ligos atvejų – 42, ištirta 2699.
 
Iki šiol iš viso ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso – 32809.
 
Šie duomenys surinkti iš visų laboratorijų, kuriuose šie tyrimai atliekami.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.09; 00:35

Kovo 9 d. 22 val. duomenimis, naujų koronaviruso (COVID-19) atvejų nėra, praneša Visuomenės informavimo grupė.
 
Iki šiol Lietuvoje patvirtintas vienintelis koronaviruso (COVID-19) atvejis vasario 28-ąją.
 
Pranešama, jog šiandien buvo ištirta15 mėginių, visi jie – neigiami. Iki šiol iš viso atlikti 275 tyrimai dėl įtariamo koronaviruso.
 
NVSC turimais duomenimis, stebima sveikatos būklė 5 390 asmenų, keliavusių į teritorijas, kur vyksta COVID-19 plitimas visuomenėje.
 
Informacija atnaujinta pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos gautus duomenis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.10; 01:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau Jūratės Laučiūtės nuotaikingą rašinį Slaptai.lt (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-svajones-norai-igeidziai/), veidaknygės paskyroje truputį pasiginčijau, kas yra pozityvas ir negatyvas, ir nutariau, kad Pelenų dieną (o saulė pavasariškai šviečia, maloniai nugarą šildo ir D vitaminą siunčia) verta ne pelenais galvą barstyti, o pamąstyti apie Šviesą, o ne apie purvą ir tamsą.

Ar kartą per metus mes vieną dieną skiriame ne ėdimo, persivalgymo pertraukai, o dvasiniam pasninkui? Taip taip, negalvojame apie koronavirusą, Karbauskio išdaigas, Rusijos klastą, politikų šėliones, medžiotojų nužudytą stumbrę, o apie tai, kas, jūsų nuomone, gražu. Žinoma, kiekvienas grožį supranta kitaip.

Pavyzdžiui, Pelenų dienos rytą netikėtai skaisčiai nušvinta saulė. Žengiu ryškiai apšviestu Gedimino prospektu ir nesinori lįsti į kokią kavinę, į tamsą, į žmonių marmalynę. Vis tik knygyne paimu į rankas Mariaus Luckos knygelę „Jaunystė“. Gruodį šis jaunuolis (jam apie 26-ri) prisipažino, kad tai jo slapyvardis: „luck“ reiškia „laimingas“. Neseniai jis sukėlė skandalą Knygų mugėje, kažkaip įžeidęs tokius pramogų pasaulio ir žiniasklaidos mamutus kaip A. Tapiną, I. ir A. Valinskus.

Tai va, jis apkeliavo kone visą pasaulį, o pradžia buvo – Indija. Mat, vieną kartą kompiuterio pelės žymeklis jį užvedė ant Indijos miesto Lucknow, kurį galima versti „laimė dabar“. Dar jis perskaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, ir jaunuolis pasileido į kelionę…

Aš nemėgstu tokių knygų: joje begalė keiksmažodžių, nenorminių, verstinių kalbos draiskalų, kurie rodo, arba koks autorius „krūtas“, arba koks nerūpestingai laisvas. Jis savo knygą skiria gimtajai Antazavei, bet kaimą nuolat lygina tai su Deliu, tai su Bogota, tai su Vilniumi. Bet, kita vertus, M. Lucka yra šviesiai paviršutiniškas, nepažabotas kasdienės įtampos, toks lengvas ir suprantamas, kad net patiki, jog jam: „lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė“ (iš interviu žurnale „Žmonės“, 2019 12 15).

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Sakykite, ar jums nesunku gatvėje pakalbinti žmogų, prieiti prie pavargusio ir paklausti, kuo gali padėti, pamojuoti gražiai moteriai, nusišypsoti vaikui, pakelti bjaurią šiukšlę?

Ne? Puiku. O jeigu to nedarote, toliau šio rašinio galite neskaityti.

Iš tiesų, šiais laikais būti pozityvistu ir svajoti nėra madinga. J. Laučiūtei pagrįstai širdį skauda, kad jaunimas vengia svajoti apie savo ateitį, specialybę, tolesnį gyvenimą. Atvirkščiai: anava, belaukdamas savo anūkų viename karatė būrelyje užsuku į mažytę Maximos kavinukę, kurioje nuolat dar su mokyklinėmis kuprinėmis ir telefonais rankose sėdinėja keletas paaugliukių. Girdžiu tik laikinimus, postinimus, užbaninimus, kikenimus iš kavalierių ir – jokios rimtesnės šnekos, ginčo, diskusijos… Ar moka, ar išmokytos, ar tėvų įskiepytos šios gražios auskaruotos mergaitės mąstyti, svajoti, vertinti, planuoti rytdieną? Nors naiviai, paviršutiniškai, skurdžiomis sąvokomis? Kartą šioms kėdėse išsidriuokusioms gražuolėms pasakiau švelnią pastabą, jos nužvelgė mane kaip į sukriošusį diedą ir nusižvengė…

Meilės alėja. Slaptai.lt foto

Oi, ne, aš nepritariu kolegės minčiai, kad tokio jaunimo dauguma. Būtent dauguma jaunų žmonių su savo įpročiais, potraukiais, instinktyviais norais ir troškimais praeina pro mus gatve, sėdi kavinėse, rengia mitingus, mokosi ir keliauja po pasaulį. Tik mes pozityvo nepastebime, jis ne toks akį ir ausį rėžiantis, kaip negatyvas.

Kita vertus, ar mes iš kitokio molio drėbti? Ar mus užauginę tėvai ir seneliai specialius gerumo kursus praėję? O ir šiandien – ar dažnai pasidžiaugiame saulėtu rytu, gražiu poelgiu, doru paprasto kaimyno gyvenimu, galų gale – savo Lietuva?

2020.02.26; 16:00

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečiadienį prasidės Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos 102-ųjų metinių – minėjimo iškilmingi renginiai.
 
Popietę Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje bus teikiama 2019 metų nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Ją nacionalinės J. Basanavičiaus premijos komisijos sprendimu pelnė mitologė ir tautosakininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė. Premija jai skirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vasario 13-osios, ketvirtadienio, rytą Prezidento rūmuose susirinkusiems signatarų šeimų atstovams bus perduotos gėlės, skirtos padėti ant Vasario 16-osios Akto signatarų kapų.
 
Popiet Prezidento rūmuose bus teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jomis bus pagerbti operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, aktorė Viktorija Kuodytė, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
 
Vasario 15-osios, šeštadienio, vidudienį Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime Radviliškio rajone prasidės 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos paskelbtos deklaracijos minėjimas.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
 
Vakare Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – iškilmingas Vasario 16-osios koncertas „Skiriama Nepriklausomybei“. Koncerto globėjas – prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – vasario 16-ąją.
 
Pirmiausia Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
 
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
 
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
 
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
 
Vasario 16-osios spalvos. Foto – Vytauto Visocko

Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
 
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
 
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
 
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
 
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:30

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Kasdien vidutiniškai Lietuvos vardas užsienio šalių interneto naujienų portaluose pasirodo 250 kartų, o labiausiai mūsų šalimi domisi Vokietijos, Rusijos ir Jungtinės Karalystės žiniasklaida.
 
Populiariausios temos, kuriose minima Lietuva  užsienio politika, eksporto, investicijų bei imigracijos klausimai. Tai parodė Lietuvos įvaizdžio grupės kartu su „Kantar“ atlikta 13 šalių interneto medijų analizė.
 
Tai pirmas kartas, kai sistemiškai vertinama naujienų apie Lietuvą sklaida, apimanti septynis šalies įvaizdžio aspektus keliolikos šalių žiniasklaidoje. Iš viso per pastaruosius 9 mėnesius analizuojamų užsienio šalių interneto medijoje Lietuva paminėta per 70 tūkst. kartų.
 
Apžvelgus 2019 metų sausio  rugsėjo duomenis matyti, kad Lietuva daugiausia domėjosi Vokietijos (29 proc. visų paminėjimų), Rusijos (27 proc.) ir Jungtinės Karalystės žiniasklaida (11 proc.).
 
Labiausiai domino politika, investicijos, imigracija
 
Beveik pusė paminėjimų (46 proc.) buvo susiję su valdymo sritimi, ypač gegužės mėnesį nušviečiant Prezidento rinkimus. Toliau sekė eksporto bei investicijų ir imigracijos sritys (po 15 proc.), taip pat panašiai generavo kultūros ir paveldo temos (14 proc.). Turizmo bei sporto aspektams buvo skirta po daugiau kaip 4 proc. paminėjimų.
 
„Planuojant bei įgyvendinant šalies pozicionavimo ir strateginės rinkodaros kampanijas būtina žinoti realią situaciją, kaip tave mato tikslinės auditorijos. Vieninga naujienų stebėjimo sistema suteikia galimybę ne tik matyti, kaip kinta šalies pristatymas žiniasklaidoje, kokios temos dominuoja, bet ir padeda prireikus operatyviai reaguoti teikiant papildomą informaciją ar korekcijas“,  sakė Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas Marius Gurskas.
 
Šalies turizmu – labiausiai domisi JK, Vokietija ir Prancūzija
 
Valdymo tema dominavo visose šalyse, išskyrus Italiją, o daugiausia šiems klausimams dėmesio skyrė Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos žiniasklaida. Tuo tarpu Italijoje kalbant apie Lietuvą vyravo kultūros ir paveldo srities temos. Šiomis temomis aktyviausiai domėjosi Vokietija ir Lenkija, taip pat Jungtinė Karalystė. Šalies sporto kontekste, labiausiai Lietuvos pasiekimus nušvietė vėlgi Vokietija, Rusija ir Italija. Tuo tarpu turizmo aspektai daugiausia domino Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Prancūzijos žurnalistus. Eksporto klausimai buvo aktualiausi kaimyninės Rusijos ir Latvijos žiniasklaidai, taip pat Vokietijai.
Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Valdymo tema natūraliai generuoja daugiausia paminėjimų, nes paprastai būna susijusi su politine darbotvarke, rinkimais, susitikimais su užsienio šalių vadovais, ir komunikacija yra nulemta įvykių, reaktyvaus pobūdžio. Tuo tarpu inovacijų, turizmo, paveldo ar kultūros temos dažniau yra proaktyvios, tai yra, reikalingas įdirbis sudominti žiniasklaidą. Tokioms žinioms paprastai būdingas ir pozityvus komunikacijos tonas“,  teigė „Kantar“ komunikacijos monitoringo ir analizės skyriaus vadovas Deividas Butkus.
 
Dakaro ralis, startuoliai ir Venecijos bienalė atnešė Lietuvai daug pozityvių paminėjimų
 
Šalies matomumą lemia ir šalies atstovų rezultatai bei pasiekimai sporto, meno ar verslo srityje.
 
„Pastarąsias dienas užsienio žiniasklaida ir socialinė medija mirgėjo nuo žinučių apie netikėtai puikiai pasirodžiusį Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažą pirmajame Dakaro ralio etape. 2019 metais bene garsiausiai Lietuvos vardas nuskambėjo lietuvių menininkėms Rugilei Barzdžiukaitei, Vaivai Grainytei ir Linai Lapenytei pelnius prestižinį ,,Auksinio liūto„ apdovanojimą Venecijos bienalėje už operą-performansą ,,Saulė ir jūra“. Užsienio žiniasklaidoje pastarąja tema pasirodė per 800 straipsnių keliasdešimtyje užsienio valstybių, o ypač Vokietijoje ir Italijoje“, – sakė M. Gurskas.
 
Pernai daug dėmesio užsienyje susilaukė ir Lietuvos pasiekimai finansų bei technologijų srityje – apie tai užfiksuota per 4 tūkst. straipsnių ir daugiau nei 5 tūkst. įrašų socialinėje medijoje. Užsienio medijas domino ir pirmuoju Lietuvos vienaragiu tapęs startuolis „Vinted“, apie kurį užsienio priemonėse rašyta daugiau kaip 300 straipsnių bei per 600 socialinės medijos įrašų.
 
„Tokie pavyzdžiai parodo, kad šalies matomumą ir žinomumą lemia ne tik iš anksto planuojami komunikacijos projektai, bet ir pasiekimai kultūros, sporto, ekonomikos ar kitose srityse. Žinomumas glaudžiai susijęs su miesto kaip prekės ženklo verte, taip pat turi įtakos pritraukiant investicijas, turistus, talentus, tad į žinomumo didinimą būtina investuoti“,  sakė Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas.
 
Būtina aktyviau dirbti su užsienio žiniasklaida
 
Pasak jo, daugelis naujienų apie Lietuvos pasiekimus technologijų, inovacijų srityje, verslo galimybes yra įdomios užsienio žiniasklaidai. Vis dėlto šių naujienų sklaida nėra didelė, todėl institucijų uždavinys toliau stiprinti strateginę komunikaciją, imtis proaktyvių veiksmų kuriant kokybišką turinį. Taip pat jis pabrėžė aktyvesnio darbo su užsienio šalių žiniasklaida svarbą.
 
Aš myliu Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės analizė atliekama pagal šalių įvaizdžio valdymo eksperto S. Anholto apibrėžtas 7 sritis: valdymas, eksportas, investicijos ir imigracija, gyventojai, kultūra ir paveldas, turizmas, sportas. Analizė apima 13 šalių (Latvija, Estija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Danija, Švedija, Norvegija, Italija, Izraelis, Rusija, Lenkija, Baltarusija) interneto naujienų portalus bei socialinę mediją. Stebima apie 9 tūkst. tikslinių raktažodžių.
 
Užsienio medijų monitoringo valdymo sistemos projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupė, atsakinga už vieningą šalies pristatymą užsienyje, kartu su 23-mis šalies viešojo sektoriaus institucijomis, tyrimų bei konsultacijų bendrove „Kantar“ ir konsultacijų bendrove „Person Premier“. Šis bandomasis projektas bus įgyvendinamas iki 2020 m. lapkričio pabaigos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 12:00 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei nukovus vieną svarbiausių Irano karinių figūrų generolą Qasemą Soleimanį, Briuselyje įvyko NATO neeilinis posėdis, kurio metu NATO vieningai pasisakė remianti JAV veiksmus Irano atžvilgiu, patvirtino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
 
Pasak politiko, dabartinis organizacijos tikslas – koncentruotis į taikių diplomatinių sprendimų paiešką.
 
„Jungtinėms Valstijoms kaip sąjungininkui yra išsakytas vieningas palaikymas. Taip pat akcentas dėtas ir į diplomatinių ir taikių sprendimų paiešką… dabar reikia susikoncentruoti į tai“, – Eltai po NATO posėdžio teigė L. Linkevičius.
 
Anot užsienio reikalų ministro, būtent generolo Q. Sulemani vadovaujamų grupuočių veikla lėmė teroristinius veiksmus, todėl, pabrėžė jis, JAV suduotas smūgis buvo būtinas.
 
„Kontrproduktyvus ir žalingas Irano vaidmuo regione pastaruoju metu buvo suaktyvėjęs. Tai, žinoma, ir atvedė į šitą situaciją. Amerikiečių įsitikinimu, tas smūgis buvo reikalingas, nes jis buvo mažesnė blogybė negu nieko nedarymas. Ši situacija toliau eskalavosi ir pajėgos, kurioms vadovavo nukautas generolas, yra nevienintelis atvejis, vedęs į terorizmo aktus bei į išpuolius. Todėl veiksmų buvo būtina imtis“, – kalbėjo užsienio reikalų ministras.
Lietuva ir NATO
 
L. Linkevičius taip pat akcentavo, kad labai svarbus yra NATO sąjungininkų deklaruotas palaikymas JAV, o kova su teroristiniais veiksmais, pasak politiko, privalo tęstis.
 
Užsienio reikalų ministras paminėjo ir tai, kad dėl Irano ir JAV konflikto šiuo metu yra laikinai suspenduota NATO mokymų misija Irake.
 
„Jeigu kalbėti apie NATO mokymo misiją, tai šiuo metu ji yra suspenduota dėl techninių ir praktinių aplinkybių. Jos ateitis bus aiški vėliau“, – patvirtino L. Linkevičius, dar kartą akcentuodamas NATO reiškiamą vieningą palaikymą JAV.
 
„Po šio NATO tarybos neeilinio posėdžio galima sakyti, kad tikrai jokio (euroatlantinio – ELTA) skilimo nėra, yra vieningas palaikymas“, – patvirtino L. Linkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 04:30

Lietuvoje lapkričio pradžioje fiksuota 20 nuolatinių gyventojų mažiau nei spalio pradžioje – per 2 mln. 793 tūkst., rodo išankstiniai Lietuvos statistikos departamento duomenys. Tai antras nuolatinių gyventojų mėnesinis sumažėjimas iš eilės.
 
Per metus (šių metų lapkričio pradžioje, palyginti su praėjusių metų lapkričio pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst.
 
ELTA primena, kad praėjusių metų sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 808 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
 
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gyventojų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėja: 2015 m. šalyje buvo 2 921 920, 2016 m. – 2 888 558, 2017 m. – 2 847 900; 2018 m. pradžioje – 2 808 901 gyventojas.
 
Šių metų pradžioje – 2 793 986.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.11; 01:36

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Varšuvoje baigėsi dvi dienas dirbęs dvišalis Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdis.
 
Jame aptartas bendradarbiavimas abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsaugos, istorinės atminties išsaugojimo, muziejų, bibliotekų ir archyvų srityse.
 
Tai jau vienuoliktasis tokio formato abiejų šalių kultūros paveldo ekspertų susitikimas.
 
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdžiui pirmininkavo Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Ingrida Veliutė ir Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotoja Magdalena Gawin.
 
„Svarbiausios šio aukščiausio lygio kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimo užduotys – užtikrinti nuolatinį dialogą dėl svarbiausių klausimų, susijusių su abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsauga Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai taip pat puiki proga keistis gerąja patirtimi šioje srityje, sudaryti palankias sąlygas bendriems projektam įgyvendinti ir užtikrinti jų tęstinumą“, – teigė Lietuvos delegacijos vadovė kultūros viceministrė I. Veliutė.
 
Įgyvendinamos ir planuojamos bendros veiklos apibendrintos abiejų šalių pasirašytame protokole. Jame pažymima, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas kultūros paveldo išsaugojimo srityje yra perspektyvus ir orientuotas į tolesnę plėtrą.
 
Šalys taip pat teigiamai įvertino iki šiol vykusį Lenkijos ir Lietuvos ekspertų bendradarbiavimą bendro sakralinio paveldo paminklų restauravimo srityje. Lietuva ir Lenkija patvirtino siekį toliau bendradarbiauti istorinės atminties išsaugojimo srityje, saugant ir tvarkant atminimo vietas, karių kapus ir kapines.
 
Šalys nusprendė tęsti ir stiprinti dvišalį muziejų, bibliotekų ir archyvų bendradarbiavimą apsikeičiant specialistais, organizuojant stažuotes muziejininkams, bibliotekininkams, archyvarams, restauratoriams, skaitmeninimo, metaduomenų apdorojimo ir kitiems specialistams, rengiant konferencijas, parodas, mokslinius leidinius, užtikrinant muziejų kolekcijų mobilumą ir prieigą prie muziejų rinkinių ir fondų.
 
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimai yra ilgametis bendradarbiavimo su Lenkija formatas.
 
2017 metais dešimtasis dvišalis posėdis vyko Vilniuje, kitas – dvyliktasis – taip pat bus rengiamas Lietuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.27; 06:30