Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) balandžio 9 d. 7.00 val. duomenimis, Lietuvoje patvirtintų ligos atvejų – 955.
 
Trečiadienį patvirtinta naujų ligos atvejų – 42, ištirta 2699.
 
Iki šiol iš viso ištirta ėminių dėl įtariamo koronaviruso – 32809.
 
Šie duomenys surinkti iš visų laboratorijų, kuriuose šie tyrimai atliekami.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.09; 00:35

Kovo 9 d. 22 val. duomenimis, naujų koronaviruso (COVID-19) atvejų nėra, praneša Visuomenės informavimo grupė.
 
Iki šiol Lietuvoje patvirtintas vienintelis koronaviruso (COVID-19) atvejis vasario 28-ąją.
 
Pranešama, jog šiandien buvo ištirta15 mėginių, visi jie – neigiami. Iki šiol iš viso atlikti 275 tyrimai dėl įtariamo koronaviruso.
 
NVSC turimais duomenimis, stebima sveikatos būklė 5 390 asmenų, keliavusių į teritorijas, kur vyksta COVID-19 plitimas visuomenėje.
 
Informacija atnaujinta pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos gautus duomenis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.10; 01:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau Jūratės Laučiūtės nuotaikingą rašinį Slaptai.lt (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-svajones-norai-igeidziai/), veidaknygės paskyroje truputį pasiginčijau, kas yra pozityvas ir negatyvas, ir nutariau, kad Pelenų dieną (o saulė pavasariškai šviečia, maloniai nugarą šildo ir D vitaminą siunčia) verta ne pelenais galvą barstyti, o pamąstyti apie Šviesą, o ne apie purvą ir tamsą.

Ar kartą per metus mes vieną dieną skiriame ne ėdimo, persivalgymo pertraukai, o dvasiniam pasninkui? Taip taip, negalvojame apie koronavirusą, Karbauskio išdaigas, Rusijos klastą, politikų šėliones, medžiotojų nužudytą stumbrę, o apie tai, kas, jūsų nuomone, gražu. Žinoma, kiekvienas grožį supranta kitaip.

Pavyzdžiui, Pelenų dienos rytą netikėtai skaisčiai nušvinta saulė. Žengiu ryškiai apšviestu Gedimino prospektu ir nesinori lįsti į kokią kavinę, į tamsą, į žmonių marmalynę. Vis tik knygyne paimu į rankas Mariaus Luckos knygelę „Jaunystė“. Gruodį šis jaunuolis (jam apie 26-ri) prisipažino, kad tai jo slapyvardis: „luck“ reiškia „laimingas“. Neseniai jis sukėlė skandalą Knygų mugėje, kažkaip įžeidęs tokius pramogų pasaulio ir žiniasklaidos mamutus kaip A. Tapiną, I. ir A. Valinskus.

Tai va, jis apkeliavo kone visą pasaulį, o pradžia buvo – Indija. Mat, vieną kartą kompiuterio pelės žymeklis jį užvedė ant Indijos miesto Lucknow, kurį galima versti „laimė dabar“. Dar jis perskaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, ir jaunuolis pasileido į kelionę…

Aš nemėgstu tokių knygų: joje begalė keiksmažodžių, nenorminių, verstinių kalbos draiskalų, kurie rodo, arba koks autorius „krūtas“, arba koks nerūpestingai laisvas. Jis savo knygą skiria gimtajai Antazavei, bet kaimą nuolat lygina tai su Deliu, tai su Bogota, tai su Vilniumi. Bet, kita vertus, M. Lucka yra šviesiai paviršutiniškas, nepažabotas kasdienės įtampos, toks lengvas ir suprantamas, kad net patiki, jog jam: „lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė“ (iš interviu žurnale „Žmonės“, 2019 12 15).

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Sakykite, ar jums nesunku gatvėje pakalbinti žmogų, prieiti prie pavargusio ir paklausti, kuo gali padėti, pamojuoti gražiai moteriai, nusišypsoti vaikui, pakelti bjaurią šiukšlę?

Ne? Puiku. O jeigu to nedarote, toliau šio rašinio galite neskaityti.

Iš tiesų, šiais laikais būti pozityvistu ir svajoti nėra madinga. J. Laučiūtei pagrįstai širdį skauda, kad jaunimas vengia svajoti apie savo ateitį, specialybę, tolesnį gyvenimą. Atvirkščiai: anava, belaukdamas savo anūkų viename karatė būrelyje užsuku į mažytę Maximos kavinukę, kurioje nuolat dar su mokyklinėmis kuprinėmis ir telefonais rankose sėdinėja keletas paaugliukių. Girdžiu tik laikinimus, postinimus, užbaninimus, kikenimus iš kavalierių ir – jokios rimtesnės šnekos, ginčo, diskusijos… Ar moka, ar išmokytos, ar tėvų įskiepytos šios gražios auskaruotos mergaitės mąstyti, svajoti, vertinti, planuoti rytdieną? Nors naiviai, paviršutiniškai, skurdžiomis sąvokomis? Kartą šioms kėdėse išsidriuokusioms gražuolėms pasakiau švelnią pastabą, jos nužvelgė mane kaip į sukriošusį diedą ir nusižvengė…

Meilės alėja. Slaptai.lt foto

Oi, ne, aš nepritariu kolegės minčiai, kad tokio jaunimo dauguma. Būtent dauguma jaunų žmonių su savo įpročiais, potraukiais, instinktyviais norais ir troškimais praeina pro mus gatve, sėdi kavinėse, rengia mitingus, mokosi ir keliauja po pasaulį. Tik mes pozityvo nepastebime, jis ne toks akį ir ausį rėžiantis, kaip negatyvas.

Kita vertus, ar mes iš kitokio molio drėbti? Ar mus užauginę tėvai ir seneliai specialius gerumo kursus praėję? O ir šiandien – ar dažnai pasidžiaugiame saulėtu rytu, gražiu poelgiu, doru paprasto kaimyno gyvenimu, galų gale – savo Lietuva?

2020.02.26; 16:00

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečiadienį prasidės Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos 102-ųjų metinių – minėjimo iškilmingi renginiai.
 
Popietę Lietuvos nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje bus teikiama 2019 metų nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Ją nacionalinės J. Basanavičiaus premijos komisijos sprendimu pelnė mitologė ir tautosakininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Nijolė Laurinkienė. Premija jai skirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vasario 13-osios, ketvirtadienio, rytą Prezidento rūmuose susirinkusiems signatarų šeimų atstovams bus perduotos gėlės, skirtos padėti ant Vasario 16-osios Akto signatarų kapų.
 
Popiet Prezidento rūmuose bus teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jomis bus pagerbti operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, aktorė Viktorija Kuodytė, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
 
Vasario 15-osios, šeštadienio, vidudienį Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime Radviliškio rajone prasidės 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos paskelbtos deklaracijos minėjimas.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
 
Vakare Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – iškilmingas Vasario 16-osios koncertas „Skiriama Nepriklausomybei“. Koncerto globėjas – prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – vasario 16-ąją.
 
Pirmiausia Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
 
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
 
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
 
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
 
Vasario 16-osios spalvos. Foto – Vytauto Visocko

Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
 
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
 
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
 
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
 
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:30

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Kasdien vidutiniškai Lietuvos vardas užsienio šalių interneto naujienų portaluose pasirodo 250 kartų, o labiausiai mūsų šalimi domisi Vokietijos, Rusijos ir Jungtinės Karalystės žiniasklaida.
 
Populiariausios temos, kuriose minima Lietuva  užsienio politika, eksporto, investicijų bei imigracijos klausimai. Tai parodė Lietuvos įvaizdžio grupės kartu su „Kantar“ atlikta 13 šalių interneto medijų analizė.
 
Tai pirmas kartas, kai sistemiškai vertinama naujienų apie Lietuvą sklaida, apimanti septynis šalies įvaizdžio aspektus keliolikos šalių žiniasklaidoje. Iš viso per pastaruosius 9 mėnesius analizuojamų užsienio šalių interneto medijoje Lietuva paminėta per 70 tūkst. kartų.
 
Apžvelgus 2019 metų sausio  rugsėjo duomenis matyti, kad Lietuva daugiausia domėjosi Vokietijos (29 proc. visų paminėjimų), Rusijos (27 proc.) ir Jungtinės Karalystės žiniasklaida (11 proc.).
 
Labiausiai domino politika, investicijos, imigracija
 
Beveik pusė paminėjimų (46 proc.) buvo susiję su valdymo sritimi, ypač gegužės mėnesį nušviečiant Prezidento rinkimus. Toliau sekė eksporto bei investicijų ir imigracijos sritys (po 15 proc.), taip pat panašiai generavo kultūros ir paveldo temos (14 proc.). Turizmo bei sporto aspektams buvo skirta po daugiau kaip 4 proc. paminėjimų.
 
„Planuojant bei įgyvendinant šalies pozicionavimo ir strateginės rinkodaros kampanijas būtina žinoti realią situaciją, kaip tave mato tikslinės auditorijos. Vieninga naujienų stebėjimo sistema suteikia galimybę ne tik matyti, kaip kinta šalies pristatymas žiniasklaidoje, kokios temos dominuoja, bet ir padeda prireikus operatyviai reaguoti teikiant papildomą informaciją ar korekcijas“,  sakė Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas Marius Gurskas.
 
Šalies turizmu – labiausiai domisi JK, Vokietija ir Prancūzija
 
Valdymo tema dominavo visose šalyse, išskyrus Italiją, o daugiausia šiems klausimams dėmesio skyrė Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos žiniasklaida. Tuo tarpu Italijoje kalbant apie Lietuvą vyravo kultūros ir paveldo srities temos. Šiomis temomis aktyviausiai domėjosi Vokietija ir Lenkija, taip pat Jungtinė Karalystė. Šalies sporto kontekste, labiausiai Lietuvos pasiekimus nušvietė vėlgi Vokietija, Rusija ir Italija. Tuo tarpu turizmo aspektai daugiausia domino Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Prancūzijos žurnalistus. Eksporto klausimai buvo aktualiausi kaimyninės Rusijos ir Latvijos žiniasklaidai, taip pat Vokietijai.
Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Valdymo tema natūraliai generuoja daugiausia paminėjimų, nes paprastai būna susijusi su politine darbotvarke, rinkimais, susitikimais su užsienio šalių vadovais, ir komunikacija yra nulemta įvykių, reaktyvaus pobūdžio. Tuo tarpu inovacijų, turizmo, paveldo ar kultūros temos dažniau yra proaktyvios, tai yra, reikalingas įdirbis sudominti žiniasklaidą. Tokioms žinioms paprastai būdingas ir pozityvus komunikacijos tonas“,  teigė „Kantar“ komunikacijos monitoringo ir analizės skyriaus vadovas Deividas Butkus.
 
Dakaro ralis, startuoliai ir Venecijos bienalė atnešė Lietuvai daug pozityvių paminėjimų
 
Šalies matomumą lemia ir šalies atstovų rezultatai bei pasiekimai sporto, meno ar verslo srityje.
 
„Pastarąsias dienas užsienio žiniasklaida ir socialinė medija mirgėjo nuo žinučių apie netikėtai puikiai pasirodžiusį Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažą pirmajame Dakaro ralio etape. 2019 metais bene garsiausiai Lietuvos vardas nuskambėjo lietuvių menininkėms Rugilei Barzdžiukaitei, Vaivai Grainytei ir Linai Lapenytei pelnius prestižinį ,,Auksinio liūto„ apdovanojimą Venecijos bienalėje už operą-performansą ,,Saulė ir jūra“. Užsienio žiniasklaidoje pastarąja tema pasirodė per 800 straipsnių keliasdešimtyje užsienio valstybių, o ypač Vokietijoje ir Italijoje“, – sakė M. Gurskas.
 
Pernai daug dėmesio užsienyje susilaukė ir Lietuvos pasiekimai finansų bei technologijų srityje – apie tai užfiksuota per 4 tūkst. straipsnių ir daugiau nei 5 tūkst. įrašų socialinėje medijoje. Užsienio medijas domino ir pirmuoju Lietuvos vienaragiu tapęs startuolis „Vinted“, apie kurį užsienio priemonėse rašyta daugiau kaip 300 straipsnių bei per 600 socialinės medijos įrašų.
 
„Tokie pavyzdžiai parodo, kad šalies matomumą ir žinomumą lemia ne tik iš anksto planuojami komunikacijos projektai, bet ir pasiekimai kultūros, sporto, ekonomikos ar kitose srityse. Žinomumas glaudžiai susijęs su miesto kaip prekės ženklo verte, taip pat turi įtakos pritraukiant investicijas, turistus, talentus, tad į žinomumo didinimą būtina investuoti“,  sakė Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas.
 
Būtina aktyviau dirbti su užsienio žiniasklaida
 
Pasak jo, daugelis naujienų apie Lietuvos pasiekimus technologijų, inovacijų srityje, verslo galimybes yra įdomios užsienio žiniasklaidai. Vis dėlto šių naujienų sklaida nėra didelė, todėl institucijų uždavinys toliau stiprinti strateginę komunikaciją, imtis proaktyvių veiksmų kuriant kokybišką turinį. Taip pat jis pabrėžė aktyvesnio darbo su užsienio šalių žiniasklaida svarbą.
 
Aš myliu Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės analizė atliekama pagal šalių įvaizdžio valdymo eksperto S. Anholto apibrėžtas 7 sritis: valdymas, eksportas, investicijos ir imigracija, gyventojai, kultūra ir paveldas, turizmas, sportas. Analizė apima 13 šalių (Latvija, Estija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Danija, Švedija, Norvegija, Italija, Izraelis, Rusija, Lenkija, Baltarusija) interneto naujienų portalus bei socialinę mediją. Stebima apie 9 tūkst. tikslinių raktažodžių.
 
Užsienio medijų monitoringo valdymo sistemos projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupė, atsakinga už vieningą šalies pristatymą užsienyje, kartu su 23-mis šalies viešojo sektoriaus institucijomis, tyrimų bei konsultacijų bendrove „Kantar“ ir konsultacijų bendrove „Person Premier“. Šis bandomasis projektas bus įgyvendinamas iki 2020 m. lapkričio pabaigos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 12:00 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei nukovus vieną svarbiausių Irano karinių figūrų generolą Qasemą Soleimanį, Briuselyje įvyko NATO neeilinis posėdis, kurio metu NATO vieningai pasisakė remianti JAV veiksmus Irano atžvilgiu, patvirtino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
 
Pasak politiko, dabartinis organizacijos tikslas – koncentruotis į taikių diplomatinių sprendimų paiešką.
 
„Jungtinėms Valstijoms kaip sąjungininkui yra išsakytas vieningas palaikymas. Taip pat akcentas dėtas ir į diplomatinių ir taikių sprendimų paiešką… dabar reikia susikoncentruoti į tai“, – Eltai po NATO posėdžio teigė L. Linkevičius.
 
Anot užsienio reikalų ministro, būtent generolo Q. Sulemani vadovaujamų grupuočių veikla lėmė teroristinius veiksmus, todėl, pabrėžė jis, JAV suduotas smūgis buvo būtinas.
 
„Kontrproduktyvus ir žalingas Irano vaidmuo regione pastaruoju metu buvo suaktyvėjęs. Tai, žinoma, ir atvedė į šitą situaciją. Amerikiečių įsitikinimu, tas smūgis buvo reikalingas, nes jis buvo mažesnė blogybė negu nieko nedarymas. Ši situacija toliau eskalavosi ir pajėgos, kurioms vadovavo nukautas generolas, yra nevienintelis atvejis, vedęs į terorizmo aktus bei į išpuolius. Todėl veiksmų buvo būtina imtis“, – kalbėjo užsienio reikalų ministras.
Lietuva ir NATO
 
L. Linkevičius taip pat akcentavo, kad labai svarbus yra NATO sąjungininkų deklaruotas palaikymas JAV, o kova su teroristiniais veiksmais, pasak politiko, privalo tęstis.
 
Užsienio reikalų ministras paminėjo ir tai, kad dėl Irano ir JAV konflikto šiuo metu yra laikinai suspenduota NATO mokymų misija Irake.
 
„Jeigu kalbėti apie NATO mokymo misiją, tai šiuo metu ji yra suspenduota dėl techninių ir praktinių aplinkybių. Jos ateitis bus aiški vėliau“, – patvirtino L. Linkevičius, dar kartą akcentuodamas NATO reiškiamą vieningą palaikymą JAV.
 
„Po šio NATO tarybos neeilinio posėdžio galima sakyti, kad tikrai jokio (euroatlantinio – ELTA) skilimo nėra, yra vieningas palaikymas“, – patvirtino L. Linkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 04:30

Lietuvoje lapkričio pradžioje fiksuota 20 nuolatinių gyventojų mažiau nei spalio pradžioje – per 2 mln. 793 tūkst., rodo išankstiniai Lietuvos statistikos departamento duomenys. Tai antras nuolatinių gyventojų mėnesinis sumažėjimas iš eilės.
 
Per metus (šių metų lapkričio pradžioje, palyginti su praėjusių metų lapkričio pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst.
 
ELTA primena, kad praėjusių metų sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 808 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
 
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gyventojų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėja: 2015 m. šalyje buvo 2 921 920, 2016 m. – 2 888 558, 2017 m. – 2 847 900; 2018 m. pradžioje – 2 808 901 gyventojas.
 
Šių metų pradžioje – 2 793 986.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.11; 01:36

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Varšuvoje baigėsi dvi dienas dirbęs dvišalis Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdis.
 
Jame aptartas bendradarbiavimas abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsaugos, istorinės atminties išsaugojimo, muziejų, bibliotekų ir archyvų srityse.
 
Tai jau vienuoliktasis tokio formato abiejų šalių kultūros paveldo ekspertų susitikimas.
 
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdžiui pirmininkavo Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Ingrida Veliutė ir Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotoja Magdalena Gawin.
 
„Svarbiausios šio aukščiausio lygio kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimo užduotys – užtikrinti nuolatinį dialogą dėl svarbiausių klausimų, susijusių su abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsauga Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai taip pat puiki proga keistis gerąja patirtimi šioje srityje, sudaryti palankias sąlygas bendriems projektam įgyvendinti ir užtikrinti jų tęstinumą“, – teigė Lietuvos delegacijos vadovė kultūros viceministrė I. Veliutė.
 
Įgyvendinamos ir planuojamos bendros veiklos apibendrintos abiejų šalių pasirašytame protokole. Jame pažymima, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas kultūros paveldo išsaugojimo srityje yra perspektyvus ir orientuotas į tolesnę plėtrą.
 
Šalys taip pat teigiamai įvertino iki šiol vykusį Lenkijos ir Lietuvos ekspertų bendradarbiavimą bendro sakralinio paveldo paminklų restauravimo srityje. Lietuva ir Lenkija patvirtino siekį toliau bendradarbiauti istorinės atminties išsaugojimo srityje, saugant ir tvarkant atminimo vietas, karių kapus ir kapines.
 
Šalys nusprendė tęsti ir stiprinti dvišalį muziejų, bibliotekų ir archyvų bendradarbiavimą apsikeičiant specialistais, organizuojant stažuotes muziejininkams, bibliotekininkams, archyvarams, restauratoriams, skaitmeninimo, metaduomenų apdorojimo ir kitiems specialistams, rengiant konferencijas, parodas, mokslinius leidinius, užtikrinant muziejų kolekcijų mobilumą ir prieigą prie muziejų rinkinių ir fondų.
 
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimai yra ilgametis bendradarbiavimo su Lenkija formatas.
 
2017 metais dešimtasis dvišalis posėdis vyko Vilniuje, kitas – dvyliktasis – taip pat bus rengiamas Lietuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.27; 06:30

Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Vilniuje prasideda tarptautinis projektas „Taikos duona“, kuris tęsis tris dienas. Renginiu siekiama parodyti, kad taikos išsaugojimas pasaulyje yra tiesiogiai susijęs su tvaraus žemės ūkio plėtra, taip pat skatinantis bendradarbiavimą tarp valstybės institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus.
 
Projektas „Taikos duona“ Europoje vyksta jau šeštus metus. Jame dalyvauja sovietmečiu už „geležinės uždangos“ buvusių vienuolikos valstybių (Bulgarijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Čekijos, Vengrijos, Kroatijos) žemės ūkio ministrai ir įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai.
 
Projektas prasidėjo 2014 m. Vokietijoje, kai buvusioje Berlyno sienos teritorijoje, vadinamojoje „mirties linijoje“, buvo išauginti rugiai, o jų sėklos vėliau pasėtos Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kurios įstojo į ES po 1989 metų.
 
Kasmet vienoje iš minėtų valstybių rengiamas susitikimas, kuriame organizuojamas ne tik forumas „Taika ir žemės ūkis“, bet ir Taikos duonos kepimas iš specialiai šiai progai užaugintų grūdų.
 
2014 m. renginys prasidėjo Vokietijoje, 2015 m. vyko Lenkijoje, 2016 m. – Vengrijoje, 2017 m. – Bulgarijoje, 2018 m. – Estijoje ir Latvijoje. Šiemet jis organizuojamas Lietuvoje.
 
Projektą mūsų šalyje įgyvendina Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, Valstybinė augalininkystės tarnyba.
 
Penktadienį Vilniuje vyks konferencija, kurioje bus akcentuotos dvi temos – „ES Centrinės ir Rytų Europos šalių vienybė žemės ūkio tvarumo ir klimato kaitos kontekste“ bei „Centrinės ir Rytų Europos jaunųjų ūkininkų ateitis – tvarumas ir klimato kaitos pokyčiai“.
 
Renginyje dalyvaus Vokietijos žemės ūkio ministrė Julia Klöckner ir kitų šalių žemės ūkio ministrai.
 
Projekto metu svečiams bus pristatytos lietuvių tautinio paveldo tradicijos ir papročiai, bus kepama Taikos duona, organizuotos edukacinės programos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.19; 07:26; 00:30

Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klimato kaita jau tiek pažengusi, kad atskirų iniciatyvų nebeužtenka.
Tai pabrėždami, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai primena, kad šiemetės vasaros pradžioje Lietuva neišvengė per visą Europą nuvilnijusios karščio bangos, – birželis šalyje buvo pats karščiausias per pastaruosius 58 metus.
 
O po mėnesio pranešta ir apie kaitros pasekmes, tarp jų žūstančius paukščius po sausros nusekus Nemunui. Tokių pranešimų ir gamtos kataklizmų ateityje nemažės, jeigu nebus suvienytos jėgos kovoje su klimato kaita, tikina VDU mokslininkai.
 
Pažymėtina, kad projekto „Green Match“ tyrėjams ištyrus, kurios šalys Europoje labiausiai nukentėjo nuo klimato kaitos, paaiškėjo: pirmauja ne kas kita, o Lietuva.
 
„Pirmaujame pagal tokius elementus, kaip vandens temperatūros augimas ir jūros lygio kilimas, oro temperatūros, kritulių didėjimas. Antrąją ir trečiąją vietą užėmė Suomija bei Latvija. Tuo metu mažiausiai klimato kaitos poveikį jautė Islandija.
Ančių šeimynėlė. Slaptai.lt nuotr.
 
Situacija dėl klimato kaitos ir žmogaus įtakos aplinkai priėjo tokį tašką, kad atskirų iniciatyvų jau nebeužteks. Viso pasaulio politikai, valdininkai, ypač didžiųjų ekonomikos milžinių vadovai, turi suprasti padėties rimtumą ir nedelsiant imtis griežtų veiksmų. Pasaulyje vyksta išskirtinis reiškinys, kuris gali turėti labai didelės įtakos globaliu mastu“, – teigia VDU doktorantė Diana Miškelytė.
 
VDU Gamtos mokslų fakulteto tyrėjai, remdamiesi ilgalaikiais stebėjimais šalyje, tikina, kad per pastaruosius dešimtmečius dėl klimato kaitos smarkiai pasikeitė daugelio augalų ir gyvūnų fenologija, tai yra sezoniniai reiškiniai, kaip žydėjimo ar veisimo laikas.
 
„Per pastaruosius penkis dešimtmečius didėjanti vidutinė oro temperatūra gerokai paveikė žemės ūkio praktikos planavimą, paankstindama, greitindama sėjos ir sudygimo laiką. Dėl ankstyvų šiltų pavasarių dabar žemės ūkio augalai sėjami anksčiau. Prognozuojama, kad ateityje augalų vegetatyvinis laikotarpis (kai didėja lapai, šaknys ir stiebai) sutrumpės“, – samprotauja VDU Aplinkotyros katedros docentė Gintarė Sujetovienė.
 
Universiteto mokslininkai tyrimais patvirtino, kad dėl klimato kaitos mažėja žemės ūkio augalų konkurencingumas su piktžolėmis, prognozuojamas jų augimo sumažėjimas – dėl padidėjusios oro temperatūros ir anglies dioksido koncentracijos.
 
„Kintant klimatui, dažnėja ir intensyvėja karščio bangos, o didžioji šių bangų dalis yra lydimos sausrų, Tai, žinoma, kelia didelę grėsmę natūralioms ir žemės ūkio sistemoms. Mūsų tyrimai parodė, kad žemės ūkio augalų atsakas į karščio bangas labai panašus į jų reakciją į padidėjusią temperatūrą. Kai kurie augalai jautresni už kitus, pavyzdžiui, miežis jautrus net nedideliems pokyčiams, tuo metu rapsą keletu laipsnių aukštesnė temperatūra veikia teigiamai“, – pasakoja VDU docentė Jūratė Žaltauskaitė.
 
Alaušų ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat patvirtinta, kad augalai pakankamai greitai atsistato po trumpalaikės, iki savaitės trukmės karščio bangos, bet, jei kartu patiria ir kitus neigiamus veiksnius, pavyzdžiui, sausrą, konkuravimą su kitais augalais, atsistatymas yra žymiai lėtesnis. Tyrimas taip pat atkreipė dėmesį į herbicidų naudojimą žemės ūkyje – atšilusio klimato sąlygomis mažėja ir herbicidų efektyvumas, todėl ateityje gali prireikti laukus purkšti dar dažniau ir gausiau.
 
VDU pranešime minima, kad vieną galimą būdą kovoti su klimato kaita atrado amerikiečių biologė, Salko biologinių tyrimų instituto profesorė Joanne Chory. Pagal jos projektą „Tobulas augalas“ („Ideal Plant“), naudojant genų redagavimą, augalai savo šaknyse gali kaupti daugiau anglies dvideginio ir tokiu būdu pasiimti daugiau anglies iš atmosferos bei sulėtinti klimato kaitą. Šio projekto tikslas yra sukurti augalus su galinga šaknų sistema, kurie gebėtų ne tik absorbuoti daugiau anglies dioksido iš atmosferos, bet ir užkonservuoti anglį dirvožemyje ilgesniam laikotarpiui, taip pristabdant klimato kaitą. Tam pasitelkiamas suberinas – polimeras, kuris natūraliai kaupiasi augalo ląstelių sienelėse, absorbuoja anglį ir yra atsparus irimui.
 
„Turėdami ilgesnes, masyvesnes šaknis, „idealūs augalai“ gebėtų užkonservuoti anglį suberino forma gilesniuose dirvožemio sluoksniuose žymiai ilgiau, tad mažiau anglies dioksido sugrįžtų į atmosferą jiems pūvant. Tokiu būdu dirvožemis būtų praturtinamas papildoma anglimi, ir augalai taptų atsparesni įvairioms stresinėms sąlygoms. Augdami tokiame dirvožemyje, augalai su patobulinta šaknų sistema ne tik mažintų anglies dioksido koncentraciją atmosferoje, taip pristabdydami staigius klimato kaitos pokyčius, bet dar ir duotų didesnį derlių. Be to, šie „idealūs“ augalai gebėtų susidoroti su dažnėjančiomis ir stiprėjančiomis karščio bangomis, užsitęsiančiomis sausromis, liūtimis ar kitais klimato kaitos padariniais“, – paaiškina VDU mokslo darbuotoja Austra Dikšaitytė.
Iš serijos Lietuvos upės ir ežerai. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Tačiau, pasak jos, anglies dioksido užkonservavimas dirvožemyje problemos iš esmės neišsprendžia. „Idealūs augalai“ gali tik sušvelninti pokyčius. Jei nebus imtasi kitų priemonių klimato kaitai stabdyti, anglies dioksido koncentracijos didėjimas bei klimato šiltėjimas tik nusikeltų ateičiai.
 
VDU atstovo Martyno Gedvilos teigimu, universiteto Aplinkotyros katedra kartu su partneriais klimato kaitos poveikį augalams ištyrė projekte „Klimato ir aplinkos kaitos kompleksinis poveikis agro-ekosistemų produktyvumui, biologinei įvairovei ir tvarumui“ (KLIMAGRO)“ (Nacionalinė mokslo programa „Agro-, miško ir vandens ekosistemų tvarumas“).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.20; 06:00
 

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų pačiomis įvairiausiomis Lietuvos temomis.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr
Facebook puslapiai. Slaptai.lt nuotr. Facebook puslapiai. Slaptai.lt nuotr.
Algimantas Bučys. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija Algimantas Bučys. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija
Eisena. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr. Eisena. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gediminas Storpirštis. Slaptai.lt nuotr. Gediminas Storpirštis. Slaptai.lt nuotr.
Istorikas Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr. Istorikas Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Jaunystė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Jaunystė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalėdinis traukinukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kalėdinis traukinukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gitanas Nausėda. Reklaminis plakatas. Slaptai.lt nuotr. Gitanas Nausėda. Reklaminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr. Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviška duona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Lietuviška duona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Knygos apie Antrąjį pasaulinį karą. Slaptai.lt nuotr. Knygos apie Antrąjį pasaulinį karą. Slaptai.lt nuotr.
Pilaitė žiemą. Slaptai.lt nuotr. Pilaitė žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Juodojo Sodo tragedija. Slaptai.lt nuotr. Juodojo Sodo tragedija. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turistai. Arkikatedros aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Turistai. Arkikatedros aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už mūsų ir jūsų laisvę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Už mūsų ir jūsų laisvę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vardan tos Lietuvos Vardan tos Lietuvos
Vašingtono gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Vašingtono gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilaitė vasarą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Pilaitė vasarą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr. Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viktorija Daujotytė, Helmušas Šabasevičius, Nijolė Kvaraciejūtė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr. - Copy Viktorija Daujotytė, Helmušas Šabasevičius, Nijolė Kvaraciejūtė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr. - Copy
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Slaptai.lt nuotr. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Slaptai.lt nuotr.

2019.05.21; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų lietuviškų šiokiadienių temomis.

2018.09.26

Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis lankosi Baku, kur susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir aptarė sėkmingai įgyvendinamą ES Dvynių projektą, dvišalius santykius ir galimybes stiprinti ekonominį bendradarbiavimą.

Susitikimuose su Azerbaidžano ekonomikos ministru Shahin Mustafayev buvo aptartos dvišalio bendradarbiavimo galimybės prekybos, turizmo, inovacijų srityje, kalbama, kaip išnaudoti eksporto rinką. Prekybos apyvarta tarp šalių pernai sudarė 34,8 mln. eurų: eksportas – 32,6 mln. eurų,  importas – 2,2 mln. eurų. Panaši dvišalės prekybos apyvarta, sudaranti 30-40 mln., išlieka nuo 2011 m., tačiau pasigesta didesnio potencialo išnaudojimo IT, turizmo, baldų, medicinos ir maisto pramonės srityse.

„Azerbaidžano gamintojams Lietuva gali tapti vartais į Europos Sąjungą. Mes galime pasiūlyti patrauklias sąlygas investicijoms į laisvosios prekybos zonas. Lietuva taip pat ketina tapti „fintech“ centru regione. Kviečiame jūsų „fintech“ atstovus pasinaudoti šiomis unikaliomis galimybėmis ir ateiti į mūsų šalį“, – sakė A. Stončaitis.

Pabrėžta, kad Lietuva suinteresuota plėtoti veiksmingą bendradarbiavimą vykdant projektus muitinės, veterinarijos, aplinkosaugos, švietimo srityse.

Per susitikimą su mokesčių ministru Mikayil Jabbarov aptarti dvišaliai tarpvyriausybiniai santykiai. Mokesčių ministras vadovauja dvišalei tarpvyriausybinei komisijai, šiuo metu diskutuojama dėl kito posėdžio laiko, vietos ir darbotvarkės. Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos vadovai akcentavo, kad tarpvyriausybinė komisija – svarbi bendradarbiavimo priemonė, kurioje siektina konkretaus turinio ir rezultato. Neatmetama, kad toks posėdis dar galėtų būti surengtas šiais metais. Jo metu galėtų būti pasirašyta apie 10 sutarčių, iš kurių kai kurios, pavyzdžiui, susitarimas dėl bendradarbiavimo darbo ir socialinės apsaugos srityje, jau parengtos pasirašymui. Siūloma aptarti diplomų autentifikavimo bei nostrifikacijos klausimus, taip pat užmegzti glaudesnius kontaktus su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, perimti jos gerąją praktiką.  

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Didelis dėmesys per vizitą skirtas nuo 2016 m. Lietuvos įgyvendinamam ES Dvynių programos projektui „Parama Azerbaidžano valstybės tarnybos komisijai reformuojant valstybės tarnybos sistemą“. Projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarija, Valstybės tarnybos departamentas ir Europos socialinio fondo agentūra. Projekto trukmė – dveji metai (2016-2018 m.), jam skiriamas 1,2 mln. eurų Europos Komisijos finansavimas. Projektas baigiamas įgyvendinti šiemet. 

„Lietuva yra aktyvi Dvynių projektų dalyvė. Dėkojame už bendradarbiavimą kartu vykdant svarbų Dvynių projektą, esu tikras, kad Lietuvos ekspertų patirtis prisidės prie efektyvios viešųjų paslaugų sistemos sukūrimo Azerbaidžane. Džiaugiamės, kad mūsų projektas nuolat pasiekia sutartyje numatytus rezultatus ir rodiklius“, – pažymėjo A. Stončaitis.

Taip pat Vyriausybės kancleris susitiko su Azerbaidžano valstybinio egzaminų centro vadovybe, dalyvavo Priežiūros komiteto, atsakingo už Dvynių projekto veiklų stebėseną ir kontrolę, posėdyje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2018.09.21; 16:56

Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48

Saulius Kizelavičius

Nacionalinė Ispanijos policija Marbelio mieste (Malagos provincija, Andalūzija) sulaikė tris Armėnijos ir Gruzijos piliečius, įtariamus ryšiais su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis. Tai – Armėnijos pilietis A.S., gyvenęs Lietuvoje, o taip pat du Gruzijos piliečiai – L.B. ir I.P. Šią informaciją pateikė RIA Novosti agentūra.

Šių asmenų sulaikymas – tai tos pačios operacijos, kada šių metų birželio pabaigoje Ispanijos teisėsauga sučiupo 129 asmenis iš armėnų mafija tituluojamos grupuotės, tęsinys. Priminsime, 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei, vienijusiai armėnų tautybės asmenis (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos šiuose Ispanijos miestuose – Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Detalių apie rugpjūčio 5-osios suėmimą nėra daug. Tačiau žinoma, kad trys vyrai sučiupti viename iš Marbelio miesto restoranų, kur jie susirinko, įtariama, aptarti smulkmenų, kaip nužudyti atstovus iš konkuruojančios nusikalstamos grupuotės, ir tuo pačiu pademonstruoti savo jėgą bei įtaką Europoje.

Visi trys suimtieji kaltinami pasikėsinimu nužudyti, dokumentų padirbinėjimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pas juos aptikti padirbti ukrainietiški ir lenkiški dokumentai (pasai), išduoti jų vardu.

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas šių metų birželio mėnesį, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo šių metų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas A. S. po to, kai buvo surengtas pasikėsinimas į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę Valensijoje, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kada šalyje sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai.

2018.08.05; 18:10

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva – svarbiausia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga užsienyje gyvenę tautiečiai kviečiami pasidalyti savo sugrįžimo į Lietuvą istorija ir tapti antrus metus organizuojamos iniciatyvos „Kryptis Lietuva“ dalimi.

Iniciatyvos globėjas premjeras Saulius Skvernelis, remdamasis naujausiais statistikos duomenimis, sako, kad iš užsienio sugrįžtančių tautiečių daugėja.

„Tai ne tik atsigaunančios šalies ekonomikos ženklas, bet ir viltingai nuteikianti tendencija, kad lietuviai regi Tėvynėje ateitį, mato savo gyvenimo perspektyvas. Mūsų visų siekis – padėti grįžusiesiems sėkmingai įsitvirtinti. Čia būtinos ne tik Vyriausybės pastangos, labai svarbus nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių, verslo įmonių ir kiekvieno iš mūsų indėlis kartu kuriant Lietuvos sėkmės istoriją“, – sako premjeras.

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasidalyti savo įkvepiančia sugrįžimo į Lietuvą istorija ir atskleisti pasirinkimo priežastis kviečiami visi, kuriems likimas lėmė gyventi svetur, įgijus patirties sugrįžti ir laimingai įsikurti gimtojoje šalyje. Tai galima padaryti interneto svetainėje www.lietuva.lt, kurioje bus skelbiamos visos šimto sugrįžusiųjų istorijos.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Per šias 100 istorijų taip pat siekiama atskleisti biudžetinių ir viešųjų įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių, socialiai atsakingo verslo įmonių ir privačių asmenų iniciatyvas, kurios paskatino žmones sugrįžti.

Tęsiant praėjusių metų tradiciją ir įgyvendinant projektą „Kryptis Lietuva 2018“, pažangiausios ir kilniausios iniciatyvos bus apdovanotos renginyje lapkritį šiose kategorijose: už paskatinimą sugrįžti į Lietuvą, už indėlį teikiant pagalbą grįžtantiesiems, už pagalbą įsitvirtinant Lietuvoje.

Dar viena nominacija skirta verslui – už aktyvią veiklą, skatinančią grįžti dirbti Lietuvoje.

Iniciatyvas, padedančias tautiečiams sugrįžti arba sėkmingai integruotis, galima registruoti interneto svetainės www.lietuva.lt skiltyje „Kryptis Lietuva 2018“ („Registruok iniciatyvą“) iki 2018 m. spalio 20 d.

Iniciatyvas vertins ir atrinks geriausias Vyriausybės kanceliarijos sudaryta komisija. Apdovanojimus inicijuoja ir organizuoja Vyriausybės kanceliarija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.02; 08:45

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį, birželio 12 d., 10 val., Seime skaitys metinį pranešimą, kuriame, kaip įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, apžvelgs padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką. Prieš metinį pranešimą Prezidentė pateikia ir svarbiausių savo darbų apžvalgą, kurią taip pat galima skaityti 2018.lrp.lt.

Ketvirtųjų antros kadencijos metų Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbų apžvalga

Statistika (2017 07 12–2018 06 11)

37 užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.

86 susitikimai su užsienio šalių atstovais, iš jų – 34 su Prezidentais, 21 – su premjerais, 3 – su parlamentų pirmininkais, 22 – su tarptautinių organizacijų ir institucijų vadovais, 6 – su monarchais.

23 vizitai į užsienį, 8 Europos Vadovų Tarybos susitikimai, dalyvavimas 9 tarptautinėse konferencijose, tarp jų prestižiniame Davoso forume.

Pateikti 9 Prezidentės inicijuoti įstatymų projektai, priimti 7.

Pateikti Seimui ratifikuoti 22 tarptautiniai teisės aktai.

Paskirta 10 naujų teisėjų ir 21 teisėjas perkeltas į aukštesnės pakopos teismus.

Paskirta 15 teismų vadovų, iš kurių 7 – teismų pirmininkai, 2 – teismo skyriaus pirmininkai, 6 – teismo pirmininko pavaduotojai.

Atleista 17 teisėjų, iš kurių 1 – už teisėjo vardo pažeminimą.

Suteikti 53 pirmieji leitenanto laipsniai, 3 pulkininko ir 1 brigados generolo laipsnis.

Gauti 4276 asmenų kreipimaisi.

Svarbiausi darbai (2017 07 12–2018 06 11)

Daugiau skaidrumo ir teisingumo

Baudos už korupciją ir kitus nusikaltimus – dešimteriopai didesnės. Prezidentės iniciatyva parengtomis ir priimtomis Baudžiamojo kodekso pataisomis padidintos baudos už visas nusikalstamas veikas ir ypač sugriežtinta atsakomybė už korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Šios pataisos padėjo pasiekti, kad Lietuva būtų oficialiai įvertinta kaip pasirengusi tapti EBPO nare.

Mokestiniams sukčiams – dvigubai griežtesnė bausmė. Priimtos Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo kodekso ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kuriomis sugriežtintos bausmės už didelio masto mokesčių vengimą ir užkirstas kelias milijoninius mokesčius nuslėpusiems asmenims atsipirkti menkavertėmis baudomis.

Neteisėtam praturtėjimui stabdyti – visapusiškos priemonės. Prezidentės iniciatyva pateiktos Mokesčių administravimo įstatymo pataisos numato dideles baudas asmenims, kurie negali pagrįsti turimų pajamų kilmės.

Užsienyje nuo teisingumo besislapstantys nusikaltėliai neišvengs atsakomybės. Priimtos Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis teisėsaugai sudaryta galimybė už akių teisti didelę žalą nusikaltimais padariusius ir į užsienį pabėgusius asmenis.

Bylos teismuose bus nagrinėjamos greičiau. Prezidentės iniciatyva pateiktos Teismų įstatymo pataisos, kurios įtvirtins pakaitinio teisėjo pareigybę apylinkių teismuose, užtikrins griežtesnį nedrausmingų teisėjų vertinimą.

Labdaros fondų pinigai ištraukti iš politinio šešėlio. Įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos, kurios užkirs kelią politikų manipuliacijoms labdara, siekiant asmeninės naudos ir paslėptos politinės reklamos.

Priešnuodis korupcijai ir neskaidriam lobizmui – viešumas. Prezidentės iniciatyva priimtos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo pataisos išplėtė turto deklaracijas privalančių pateikti ir jas viešinti asmenų sąrašą.

Skaidresnis mokyklų valdymas. Prezidentei inicijavus Švietimo įstatymo pataisas, įvestos mokyklų vadovų kadencijos, depolitizuotas mokyklų valdymas, užtikrinamas stiprių ir patirtį turinčių vadovų pritraukimas į švietimo įstaigas. Vien per ateinančius metus bus paskelbta apie 500 konkursų– tai yra trečdalyje visų švietimo įstaigų (iš viso 1595).

Nutraukta amžinų vadovų tradicija valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Valstybės ir savivaldybės įmonių ir Akcinių bendrovių įstatymo pataisoms, įvestos kadencijos šių įmonių vadovams.

Depolitizuotas valstybės įmonių valdymas. Nuosekli Prezidentės pozicija dėl vadovų kadencijų ir rotacijų užtikrino skaidresnį, efektyvesnį valstybės įmonių valdymą. Valstybės valdomų įmonių tarybose nebeliko politikų, išaugo nepriklausomų stebėtojų skaičius – 2015 m. 13 proc., 2018 m. – 43 procentais.

Užkirstas kelias Registrų centrui lobti valstybės sąskaita. Priimtos Prezidentės inicijuotos Valstybės informacinių išteklių valdymo, Civilinio kodekso, Akcinių bendrovių, Mažųjų bendrijų ir Viešųjų įstaigų įstatymų pataisos, kurios leis valstybei ir savivaldybėms nemokamai naudotis valstybės registrais, sumažins Registrų centro įkainius ir biurokratinę naštą šalies gyventojams.

Lietuva tapo ekonomiškai stipri ir inovatyvi

Lietuva – tarp pažangiausių ir ekonomiškai stipriausių valstybių pasaulyje. Tapome Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos nare – tai reiškia daugiau įtakos pasaulyje, aukštesnius finansinius reitingus, didesnį ekonomikos konkurencingumą.

Lietuva tapo didžiausios pasaulio mokslo institucijos – CERN asocijuotąja nare. Tarp Baltijos šalių Lietuva pirmoji sulaukė narystės šioje organizacijoje. Jau prasidėjo derybos ir dėl CERN verslo inkubatoriaus steigimo Lietuvoje.

Pagalba namo grįžtantiems emigrantams. Prezidentės inicijuotas projektas „Rinkis Lietuvą“ padeda sugrįžusiems emigrantams integruotis, rasti darbą, steigti verslą, mokyti vaikus ir vėl įsikurti Lietuvoje.

Užtikrintas finansinis saugumas Lietuvos žemdirbiams. Prezidentės pastangomis po susitikimo su Europos Komisijos vadovu nuo liūčių nukentėjusiems Lietuvos žemdirbiams skirta 9 mln. eurų ES paramos.

Auga skaidraus ir socialiai atsakingo verslo gretos. Prie Prezidentės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ prisijungė 60 verslo įmonių.

Kuriama inovacijomis grįsta ekonomika. Prasidėjo Prezidentės teiktų Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairių įgyvendinimas: diegiama nauja pedagogų rengimo sistema, keičiama mokslo finansavimo ir vertinimo sistema, inovatyviam verslui kuriamos mokesčių lengvatos.

Reformuojama profesinio mokymo sistema. Įsigaliojo Prezidentės inicijuotos Profesinio mokymo, Švietimo, Užimtumo, Mokslo ir studijų, Viešųjų įstaigų įstatymų pataisos, kurios užtikrins, kad profesinis mokslas būtų kokybiškas, konkurencingas ir atitiktų valstybės bei verslo poreikius.

Lietuvos šimtmetis įkvepia visus žmones. Prezidentės inicijuota akcija „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ sulaukė net 1500 kūrybingų sumanymų. Per šešerius šios akcijos metus iš viso paskelbta 3,5 tūkst. idėjų, apdovanota per 130 originalių iniciatyvų.

„Knygų Kalėdos“ – gerina rekordus. Per Prezidentės septintus metus iš eilės organizuojamą akciją skaitytojai bibliotekoms padovanojo daugiau nei 55 tūkst. knygų.

 „Už saugią Lietuvą“ – mažėja socialinė atskirtis

Įteisinta profesionalių budinčių globotojų veikla. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Civilinio kodekso, Socialinių paslaugų įstatymo bei Išmokų vaikams įstatymo pataisoms, užtikrinta, kad bet kuriuo paros metu skubiai iš šeimos paimtas vaikas bus apgyvendintas ne įstaigose, o šeimose. Šiuo metu visoje Lietuvoje jau yra 116 budinčių globotojų.

Vaikų apklausos vyks tik su psichologais. Nuo liepos įsigalioja Prezidentės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis įtvirtinta pareiga nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausas vykdyti privalomai dalyvaujant psichologui, vaiko teisių apsaugos specialistui ir tik tam specialiai pritaikytose patalpose.

Dingusių vaikų paieškai – pažangiausios priemonės. Lietuvoje, pirmoje iš Šiaurės šalių, pradėjo veikti elektroninė socialinių tinklų vaikų paieškos sistema „Amber Alert“, kuri padeda skleisti informaciją apie dingusį vaiką. Ji įdiegta bendradarbiaujant Prezidentės inicijuotai kampanijai „Už saugią Lietuvą“, „Facebook“ ir valstybės institucijoms.

Įsivaikinti tapo lengviau. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Civilinio kodekso, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisoms, įvedama centralizuota vaikų globos apskaita, apibrėžtos aiškios tėvų valdžios ribojimo taisyklės ir terminaiužtikrinta tėvystės išmoka įtėviams.

Pertvarkomi vaikų globos namai. Pertvarkomos 23 globos įstaigos, per 500 vaikų iš didelių įstaigų perkelti į bendruomeninius globos namus. Per penkerius metus globos įstaigose gyvenančių vaikų sumažėjo net 25 procentais.

Pagalba vaikus auginantiems tėvams. Prezidentės iniciatyva įsteigta pirmoji telefonu nemokamas konsultacijas tėvams teikianti „Tėvų linija“. Per pirmuosius tris veiklos mėnesius į ją buvo skambinta per 1000 kartų.

Atidaryti net 124 vaikų dienos centrai regionuose. Per dvejus Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ metus ženkliai sustiprintas vaikų dienos centrų tinklas Lietuvoje, siekiant užtikrinti vaikų saugumą.

Sukurti išmanūs įrankiai patyčioms atpažinti. Prezidentės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ sukūrė moksleiviams interaktyvų testą, padedantį atpažinti patyčias ir patariantį, kaip jas įveikti. Per kelis mėnesius testu pasinaudojo daugiau nei 7 tūkst. vaikų.

Pradėtos patyčių prevencijos programos mokyklose. Įsigaliojus Prezidentės inicijuotoms Švietimo įstatymo pataisoms dėl smurto ir patyčių mažinimo, net 70 proc. mokyklų jau vykdo privalomas smurto ir patyčių prevencijos programas, psichologinės pagalbos paslaugos mokiniams tapo lengviau prieinamos.

Lietuvoje mažėja savižudybių. Savižudybių prevencija ir greita pagalba jau teikiama penkiolikoje savivaldybių. Šiemet Lietuvoje užfiksuotas 20 proc. mažesnis savižudybių skaičius, nei buvo prieš trejus metus.

Smurtą patiriančios moterys drąsiai ieško pagalbos. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos partnerių projektas „Įkvėpk“ kartu su specialistais atokiausiuose Lietuvos miesteliuose padeda smurtą patyrusioms moterims. Prezidentės iniciatyva priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, bene trigubai padidėjo pagalbos ieškančiųjų skaičius.

Savivalda telkiasi kovai su priklausomybėmis. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ specialistų sukurtas kovos su alkoholizmu modelis jau įdiegtas Varėnoje, Ukmergėje, Elektrėnuose, Tauragėje, Kelmėje, Naujojoje Akmenėje, Alytaus rajone. Ir kiti miestai – Vilnius, Kaunas, Šilalė, Kalvarijos, Druskininkai – diegia įvairias priemones kovai su alkoholizmu.

„Padovanok vaikui vasarą“ – sunkumus patiriančių šeimų vaikų užimtumas. Prezidentės inicijuotos akcijos metu per dvejus metus daugiau kaip 5 tūkst. vaikų iš socialinės rizikos šeimų turėjo turiningas atostogas.

„Už saugią Lietuvą“ – per dvejus metus prisijungė daugiau kaip 1,5 tūkst. iniciatyvų, visos savivaldybės, NVO, net 60 verslo įmonių, diplomatinės atstovybės, žiniasklaida, ambasadoriais tapo 25 žinomi šalies žmonės.

Naujos karinio ir energetinio saugumo garantijos

Priimti ilgalaikiai įsipareigojimai valstybės apginamumui. Prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą, kad 2030 m. krašto apsaugos sistemos finansavimas sieks ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP.

Pasirašyta bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir JAV vadovų deklaracija. Įtvirtintas visų keturių valstybių įsipareigojimas Vašingtono sutarties 5-ajam straipsniui. Sutarta, kad JAV toliau tęs karinių pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse ir kartu ieškos sprendimų dėl oro gynybos.

Lietuva sulaukė ypatingos JAV ir kitų NATO sąjungininkų paramos per puolamąsias „Zapad“ pratybas. Oro policijos pastiprinimas, JAV laivai Baltijos jūroje, papildoma JAV kuopa, ilgojo nuotolio priešraketinės sistemos „Patriot“ dislokavimas pratyboms. Sąjungininkų įsipareigojimai Baltijos regiono saugumui pademonstruoti ir šiemet didžiausio masto karinėse jūrų pratybose „Baltops“.

Lietuva tampa kibernetinio saugumo lydere Europoje. Mūsų iniciatyva kuriamos Europos Sąjungos kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos.

Kibernetinėms atakoms atremti kartu su JAV Lietuvoje steigiamas kibernetinio saugumo centras.

Lietuva prisideda prie tarptautinės taikos ir saugumo. Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą didinti Lietuvos dalyvavimą NATO, Jungtinių Tautų, JAV ir ES antiteroristinėse bei saugumo užtikrinimo misijose. Nuo nepriklausomybės atkūrimo tarptautinėse misijose tarnavo daugiau kaip 6 tūkst. karių – tai yra trečdalis Lietuvos kariuomenės.

Stiprinama Lietuvos oro gynyba. Perkamos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos „Nasams“ – tai vienas didžiausių Lietuvos kariuomenės modernizacijos projektų.

Esame pasirengę operatyviai priimti sąjungininkus. Pakeistos procedūros leidžia priimti sąjungininkus per 24 valandas sausuma, oru, jūra.

Elektros tinklų sinchronizacija su Vakarais tapo ir ES prioritetu. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Europos Komisijos vadovai įsipareigojo iki 2025 m. sinchronizuoti Baltijos šalių elektros tinklus su kontinentine Europa.

Lietuvos gamtinių dujų terminalas – pasiteisino. Prezidentės vizito Vašingtone metu pasirašyta sutartis su JAV dujų tiekėju – tai dar vienas žingsnis konkurencingesnei regiono dujų rinkai kurti.

Lietuva nėra viena kovodama su atominiu monstru Astrave. Lietuvos iniciatyva svarstomi ES teisės aktų pakeitimai garantuos, kad energiją į ES rinką norintys parduoti tiekėjai laikytųsi Bendrijos teisės ir saugumo reikalavimų. Taip pat pasiekta, kad Baltarusija atliko streso testus – šiuo metu ES valstybių ir Lietuvos ekspertai vertina rezultatus ir ruošia saugumo užtikrinimo reikalavimus Baltarusijai.

Saugiam Ignalinos AE uždarymui – ES pagalba. Prezidentės iniciatyva užtikrintas Ignalinos elektrinės uždarymo finansavimas iš ES biudžeto ir kitoje daugiametėje finansinėje perspektyvoje.

Auga Lietuvos įtaka tarptautinėje erdvėje

Lietuva – gerbiama ir vertinama pasaulyje. Nepriklausomos valstybės atkūrimo proga Lietuvą pasveikinti jau atvyko 20 valstybių ir ES vadovų, tarp jų Švedijos, Norvegijos ir Nyderlandų karališkosios poros. Antrąjį pusmetį laukiama dar 12 valstybių lyderių, tarp jų – Prancūzijos Prezidento E. Macrono, Italijos Prezidento S.Mattarellos.

Lietuvą aplankys Popiežius Pranciškus. Prezidentės ir Lietuvos Katalikų bažnyčios pastangomis Šventasis Tėvas Lietuvoje lankysis su valstybiniu vizitu rugsėjį.

Lietuva – strateginė JAV partnerė Europoje. Baltijos šalių ir JAV viršūnių susitikime balandį Vašingtone dar kartą patvirtintas bendras įsipareigojimas saugumo, ekonominiams ir žmonių tarpusavio ryšiams stiprinti.

Vokietija supranta ir tvirtai remia Lietuvos saugumo siekius. Vokietija vadovauja Lietuvoje dislokuotam NATO priešakinių pajėgų batalionui, kartu su Vokietijos kariais dirbame JT misijoje Malyje ir ES misijoje Viduržemio jūroje „Sophia“.

Kokybiškai nauja strateginė partnerystė su Prancūzija. Lietuva palaiko Prancūzijos inicijuojamas ES reformas, kartu rūpinamės pasaulio saugumu – dalyvaujame tarptautinėse taikos misijose Afrikoje. Paryžiuje vykusiame Baltijos šalių ir Prancūzijos Prezidentų susitikime dar kartą užtikrintas glaudus bendradarbiavimas ES, NATO ir dvišaliu pagrindu.

Lietuvos ir Lenkijos bendri projektai – viso regiono saugumui ir konkurencingumui. Prezidentė su Lenkijos Prezidentu A. Duda sutarė tęsti elektros tinklų sinchronizaciją, projektą „Rail Baltica“, taip pat bendradarbiavimą gynybos, ekonomikos srityse.

Lietuvos pozicija vertinama ir palaikoma Beniliukso šalių. Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų kariai prisideda prie mūsų saugumo daugiašaliame NATO batalione Lietuvoje, sutampa požiūris į ES ateitį. Taip pat pasirašėme dvišalį susitarimą dėl atsinaujinančios energijos kvotų perdavimo su Liuksemburgu – tai pirmoji tokia sutartis visoje ES.

Lietuva – viena svarbiausių europinių partnerių Gruzijai, Ukrainai ir Moldovai. Nuosekliai remiame reformas šiose šalyse, teikiame humanitarinę ir karinę pagalbą, paramą kovojant su propaganda.

Užtikrinta, kad Lietuvos piliečių teisės Jungtinėje Karalystėje bus apsaugotos ir po „Brexit“.

Ekonominė diplomatija atveria pasaulinių galimybių Lietuvos verslui. Per Prezidentės valstybinį vizitą Jungtiniuose Arabų Emyratuose suderinti eksporto sertifikatai Lietuvos maisto produktams – atverta itin perspektyvi rinka. Sėkmingi dvišaliai Lietuvos ir Ukrainos, Liuksemburgo, Norvegijos, JAV verslo forumai.

Lietuva – įkvepiančios moterų lyderystės pavyzdys. Prezidentės iniciatyva birželį Vilniuje surengtas tarptautinis moterų politikos lyderių forumas, kuriame dalyvavo per 400 dalyvių iš beveik 100 pasaulio valstybių.

Prezidentei – moterų politikos lyderių apdovanojimas. Islandijoje vykusiame pasaulio parlamentarių forume Lietuvos vadovė apdovanota už nuopelnus skatinant aktyvų moterų vaidmenį politikoje.

Lietuvai skirta prestižinė Vokietijos Vestfalijos taikos premija. Šis apdovanojimas mums teikiamas už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.06.11; 11:32

Po trejus metus trukusio stojimo proceso Lietuva tampa elitiniu valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Trečiadienį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Paryžiuje pasirašys stojimo sutartį.

Lietuva taps 36-ąja organizacijos nare, o kartu su ja stojimo sutartį taip pat pasirašys Kolumbija, apie kurios priėmimą į EBPO paskelbta praėjusią savaitę.

EBPO atstovai giria Lietuvą už šios pastangas ir greitą stojimo procesą, tačiau pagal daug rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo organizacijos narių ir yra raginama pasitempti. Lietuvoje, organizacijos ekspertų teigimu, vis dar didžiulė socialinė ir pajamų nelygybė, blogos darbo sąlygos, didelis mirštamumas ir sparti emigracija.

Lietuvą pradėti stojimo procedūrą EBPO pakvietė 2015 metų balandį, tad per trejus metus šalis užbaigė stojimą. EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Mari Kiviniemi Lietuvos žurnalistams praėjusią savaitę teigė, kad Lietuvos stojimo procedūra buvo greita.

„Tai buvo trumpas stojimo laikotarpis, ir aš tai pastebėjau dar tuomet, kai pradėjome procedūrą, kad yra didelis noras įstoti. Lietuva buvo pasiruošusi reaguoti į EBPO užklausas ir tai grindė narystės kelią“, – tikino M. Kiviniemi.

Jos nuomone, šalis noriai ir sparčiai vykdė reformas, būtinas tapti EBPO nare, o įstojusi į organizaciją ji gali tikėtis didesnio pasitikėjimo iš investuotojų.

„Narystė rodo, kad šalis laikosi tų pačių taisyklių kaip ir kitos EBPO šalys, iš kurių investicijos ateina. Šia prasme, kai šalis prisijungia prie EBPO, ji parodo, kad yra rinkos ekonomika, demokratiška valstybė, kur saugu investuoti“, – teigė M. Kiviniemi.

Tačiau stojimas į EBPO parodė ir tai, kad įvairiose srityse Lietuva atsilieka nuo EBPO valstybių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga apnuogino, kad šalies gyventojai suvartoja daugiausiai alkoholio (15,2 litro vienam gyventojui) tarp organizacijos narių ir gyvena trumpiausiai (74,5 metų).

EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo naujienų agentūros ELTA paklausta, ar trumpą gyvenimo trukmę lemia būtent alkoholio vartojimas, teigė, kad tai turi didelės įtakos. Tačiau tuo pačiu tikino, kad pati sveikatos sistema taip pat daug lemia.

Jos teigimu, šalis turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sritį, tačiau ligoninių tinklas vis dar neefektyvus, specialistai atlieka per mažai sudėtingų procedūrų, tad praranda įgūdžius. Problemų kelia ir žemi atlyginimai, lemiantys medikų emigraciją.

Pastaroji problema – emigracija – EBPO ekspertų nuomone, artimiausiu metu nedings visose srityse. Lietuvoje darbo sąlygos vis dar netinkamos, darbdavių požiūris į darbuotojus neigiamas ir neatitinka išsivysčiusių valstybių lygio, o atlyginimai auga per lėtai.

Be to, EBPO ekspertas Jonathanas Chaloffas atkreipė dėmesį, kad grįžtantys į Lietuvą emigrantai dažniausiai negauna darbo Lietuvoje.

„Paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės. (…) Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai, tą rodo mūsų tyrimai“, – žurnalistams sakė J. Chaloffas.

Jo nuomone, tendencijos šiuo metu nerodo, kad emigrantai būtų linkę sparčiai grįžti. Pasak jo, nors yra sėkmės istorijų, kai savo srities profesionalus Lietuva susigrąžina, iš esmės tai situacijos nekeičia, mat vis dar nėra politikos, kaip į darbo rinką įlieti daugumą emigrantų.

Šalies vadovei pasirašius stojimo sutartį dėl Lietuvos prisijungimo prie EBPO konvencijos, ją dar turės ratifikuoti Seimas ir deponuoti Prancūzijos vyriausybė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:30