Gintaras Visockas. Akivaizdūs politinės prostitucijos pavyzdžiai


Straipsnyje „Slaptoji Irano žvalgybos operacija“ (sausio 29-oji) jau rašiau, kad Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą greičiausiai organizavo Irano slaptosios tarnybos. Publikacijoje minėjau, jog teroro aktą iraniečiai pridengė pasaka, neva į Azerbaidžano ambasadą veržėsi ir į apsaugos darbuotojus iš automato „kalašnikov“ šaudė nestabilios psichikos iranietis. Suprask, jokios politikos čia nėra.

Ką dar žinome apie Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą?

Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui

Tuo tarpu šiandien esama dar daugiau įtarimų, jog išpuolis prieš Azerbaidžaną – tai Irano žvalgybų operacija. Kuo remiuosi tai sakydamas? Azerbaidžano žiniasklaida išplatino vaizdus, bylojančius, kas dėjosi ne tik ambasados viduje (matyti, kaip įsiveržėlis šaudo, vienas azerbaidžanietis krenta ant žemės, o kitas susigrumia su užpuoliku). Viešojoje erdvėje jau esama vaizdo įrašų, kaip įvykiai sausio 27-osios rytą klostėsi pirmosiomis agresijos akimirkomis lauke, prie ambasados. Užfiksuotuose kadruose puikiai matyti, kaip užpuolikas atlekia automobiliu prie ambasados ir trenkiasi į priešais stovėjusį automobilį. Tuomet iššoka iš automobilio rankose laikydamas automatą „kalašnikov“. Ginklo jis beveik neslepia po drabužiais. Tuomet veržiasi vidun.

Vaizdo kamera užfiksuoti kadrai atkreipia dėmesį į tai, kaip keistai elgiasi prie diplomatinės atstovybės specialioje būdelėje sėdėjęs oficialus Irano saugumo tarnybų darbuotojas. Prie Azerbaidžano ambasados automobilių avariją sukėlusio vyriškio, kuris, rankose laikydamas automatą lekia tiesiai į ambasadą, jis nė nebando sulaikyti. Iššokęs iš sargybinio būdelės jis tarsi pasisveikina, tarsi duoda leidimą – pirmyn. Jokių tramdomųjų, jokių sulaikymo veiksmų. Įspūdis būtent toks, jog Irano sargybinis žinojo, esą automatu „kalašnikov“ (ne mažyčiu pistoletu, o būtent stambiu automatu) apsiginklavęs vyriškis mėgins patekti vidun, tačiau jam trukdyti – negalima.

Šis įvykis neramina. Pastaruoju metu tarp Irano ir Azerbaidžano – labai įtemta padėtis. Ji galinti perraugti į stambius karinius konfliktus. Deja, Lietuvoje vis dar esama naivuolių, kurie įsitikinę, jog Iranas ir Azerbaidžanas – tai neišskiriami draugai, nes abi šalys – musulmoniškos. Tuo tarpu tikrovė – visai kita. Prieš kelis šimtus metų tuometinė Persija (šiandieninis Iranas) yra okupavusi tuometinį pietinį Azerbaidžaną. Dėl šios priežasties Irane šiandien gyvena apie trisdešimt milijonų etninių azerbaidžaniečių. Kaip bežiūrėsi – jėga. Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Nors, tiesą sakant, Azerbaidžanas nekelia Iranui jokių teritorinių pretenzijų. Oficialusis Baku nedavė nė mažiausio preteksto Iraną valdantiems politikams manyti priešingai.

Teroristo rankose – automatas

Tačiau Iranas ypač nervingai reagavo, kai Azerbaidžanas karinės operacijos metu 2020-ųjų rudenį sėkmingai susigrąžino 1992 – 1994-aisiais armėnų separatistų neteisėtai okupuotą Karabachą. Tad lietuviškiems naivuoliams tikriausiai dar sykį verta priminti: remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, ją armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – agresorė, okupantė. Tačiau Iranas demonstratyviai palaiko su Azerbaidžanu konfliktuojančią Armėniją. Palaiko ne žodžiais, o darbais: slapta tiekdamas ginklus, slapta prekiaudamas. Pavyzdžiui, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).

Kas ir kaip pareiškė užuojautą?

Kaip Lietuva reagavo į šį teroro aktą? Atvirai kalbant – niekaip. Tiesa, Lietuvos vėliava puikuojasi tarp 35 valstybių, kurios pareiškė Azerbaidžanui užuojautą (užuojautą taip pat skelbė Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga). Taigi Lietuva, kaip ir JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Estija, Latvija, Vokietija, Čekija ar Prancūzija, neliko nuošaly. Tačiau lietuviškoji užuojauta išguldyta tik Twitterio erdvėje. Ją brūkštelėjo Azerbaidžane reziduojantis Lietuvos ambasadorius. Jokių specialių pareiškimų dėl sausio 27-osios tragedijos netarė nei Lietuvos prezidentas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras. Tarsi ambasados užpuolimas būtų ne itin svarbus įvykis.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, Lietuva panašiai elgėsi ir šių metų sausio 20-ąją, kai Azerbaidžanas minėjo itin panašią tragediją, kaip mūsų 1991-ųjų sausio 13-oji. Skirtumas toks, kad azerbaidžaniečiai anuomet patyrė žymiai daugiau aukų: 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą. Tačiau analizuodamas viešąją erdvę aptikau tik gražų, jausmingą Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos specialų įrašą twitteryje.

Iš kur tokie lietuviškieji santūrumai, kai kalbama apie Azerbaidžaną? Šiandien gal tai susiję su premjero Nikolos Pašiniano pareiškimais, esą Armėnijoje dislokuotos rusų karinės bazės kelia pavojų šalies saugumui? Omenyje pirmiausia turima Giumri mieste dislokuota 102-oji rusų karinė bazė. Viešojoje erdvėje radau pranešimų, jog prie šios bazės armėnai jau surengė keletą protesto mitingų (protestuotojai reikalauja išvykti Rusijos kariuomenės atstovams iš Armėnijos).

Tik tokia kardinaliai pasikeitusi Armėnijos premjero pozicija nekelia pasitikėjimo: tris ilgus dešimtmečius Rusija armėnų separatistams buvo ir draugas, ir užtarėjas, ir gelbėtojas, ir ekonominis partneris, o štai dabar staiga – mirtinas priešas? Greičiausiai turime naują Nikolos Pašiniano klastą: staiga kardinaliai pakeitęs kryptį jis siekia suaktyvinti savuosius rėmėjus Europoje, kad šie kur kas rimčiau padėtų jam įgyvendinti Jerevano revanšistinius planus negrąžinant Azerbaidžanui pagal visas tarptautines normas priklausančio Karabacho. Kol Armėnija flirtavo su Kremliumi, Vakarai per daug atvirai negalėjo remti neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančios Armėnijos. Dabar, kai Armėnija nusisuka nuo Rusijos (armėnai šiandien Kremliui tikrai nerūpi), proarmėniškai nusiteikusios Vakarų šalys įgauna daugiau galimybių viešai ginti armėnų separatistus. Ypač, matyt, suaktyvėsianti Prancūzija. Juk Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas senų seniausiai palaiko neteisiąją pusę – svetimų žemių besigviešiančią Armėniją.

Jerevanas ir Teheranas – neatskiriami draugai

Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane

Bet kur tada dėti N. Pašiniano flirtus su dabartinio Irano valdžia? Vakarai neturėtų pamiršti, jog N. Pašinianas, tarsi nutraukdamas ryšius su Kremliumi (jei Vladimiras Putinas nugalėtų Ukrainą, didelė tikimybė, jog N. Pašinianas vėl pultų Maskvai į glėbį), dar draugauja su Vakarų smerkiamu Iranu. Draugysčių su žiauriai šalyje protestus malšinančiu, slapta ginklais Rusiją remiančiu Iranu nei N. Pašinianas, nei armėnų separatistai neatsisakė.

Štai kokios paskutiniosios žinios plaukia iš Irano. Kaip spalio 23-iąją skelbia AFP-ELTA, „Irano valdžios institucijos per pastarąsias dvi dienas suėmė tris žurnalistes – Melika Hashemi, Saideh Shafiei ir Mehrnoush Zarei. Šalyje jau kelis mėnesius ūžia protestai, kuriuos sukėlė 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtis areštinėje 2022-ųjų rugsėjo mėnesį. Oficialios valdžios institucijos teigia, kad žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, o tūkstančiai buvo suimti per neva „riaušes“, kurias kursto islamo respublikos „priešai“.

Laikraštis „Etemad“, remdamasis Teherano žurnalistų sąjunga, teigė, kad visos trys moterys uždarytos į Evino kalėjimą, kuriame laikoma daug suimtų protestuotojų. Jo skaičiavimais, nuo neramumų šalyje pradžios prieš keturis mėnesius buvo suimta apie 80 žurnalistų. Jokios informacijos apie naujausių suėmimų priežastis nepateikta.

S. Shafiei yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja, M. Zarei rašo įvairiems reformistiniams leidiniams, o M. Hashemi dirba leidiniui „Shahr“, pranešė vietos žiniasklaida.

Irano smogikai

Spalio pabaigoje daugiau kaip 300 Irano žurnalistų pasirašė pareiškimą, kuriame kritikavo valdžios institucijas dėl „kolegų suiminėjimo ir jų pilietinių teisių atėmimo“.

Tad, atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl Vakaruose ponas N. Pašinianas laikomas vos ne „demokratijos etalonu“, kodėl jį Paryžiuje visuomet meiliai priima E. Macronas, kodėl Lietuva vengia jam tarti bent kiek aštresnį žodį?

Nejaugi Vakarams priimtina politinė prostitucija?

2023.01.30; 04:32

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *