Lietuvai pagražinti draugija buvo atkurta 1995-aisiais metais.

Atgaivino šią draugiją Lietuvos šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiene ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jos veikloje dalyvavo prof. Angelė Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius, daug kitų šviesių žmonių.

Šiandien draugijai vadovauja pirmininkas Juozas Dingelis.

Kokia draugijos istorija? Ką ji veikia šiandien? Ar ji reikalinga? Kas nuveikta ir ko dar nespėta nuveikti?

Videostudijos Slaptai.lt svečiai – Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas DINGELIS (centre), sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras Romualdas GRIGAS (kairėje) ir filosofas Krescencijus STOŠKUS.

Continue reading „Lietuvai pagražinti draugija (LPD): svarbu, aktualu, prasminga“

Prie Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) ištakų stovėjo rašytojas, žymus valstybės ir visuomenės veikėjas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, miškininkas, profesorius Povilas Matulionis, buvęs teisingumo ministras ir valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, prof. Tadas Ivanauskas ir kiti.

Po 55-erių metų atsikūrusios Lietuvos šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiene ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku šią draugiją atgaivino (1995 06 23). Jos veikloje dalyvavo prof. Angelė Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius, daug kitų šviesių žmonių.

Man būtų nelengva surašyti, kas iki šiol dalyvauja, nes LPD jau išaugusi į vieną didžiausių visuomeninių organizacijų su 65 skyriais visoje Lietuvoje.

Sausio 8 d. Vilniaus Karininkų ramovės salėje, kur nuo sienų žvelgia žymūs LDK veikėjai, sėdėjo šios draugijos aktyvistai iš įvairių Lietuvos rajonų, jos bičiuliai, draugai. Ir beveik visi turėjo puokštes gėlių. Ir beveik visi veržte veržėsi pasveikinti ilgametį jos vadovą Juozą Dingelį, kuriam sausio 1 d. sukalo 70.

Pirmiausia jubiliatas papasakojo apie Draugijos veiklą per pastarąjį dvidešimtmetį, o paskui buvo taip, kaip paprastai atsitinka, kai švenčiamas daug gerų darbų padariusio, išmintingo, energingo, veiklaus, žavaus žmogaus jubiliejus.

Žvelgdami į čia skelbiamas nuotrauka galite nesunkiai įsivaizduoti, kas ką pasakė, ką padovanojo. Visi, žinoma, jubiliatui, be kita ko, linkėjo sveikatos. Juozas Dingelis, prisiminęs jau mirusio bendražygio Viliaus Bražėno sentenciją, prašė linkėti ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes „sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti“.

Juozui Dingeliui nei sveikatos, nei išminties netrūksta. Kalbėdamas jis agitavo blogį įveikti gerais darbais, nekalbėti vien apie negeroves, kuo dabar mėgaujasi mūsų žiniasklaida, bet pirmiausia skleisti gėrį, grožį…

Ir štai įvertinimas: jubiliejiniame renginyje dalyvavęs Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjas emocingasis Antanas Vinkus ne tik perskaitė puikų premjero sveikinimą, bet ir pažadėjo labai pasistengti, kad, ne pačiais geriausiais laikais gyvenanti Draugija šįmet gautų ne tik moralinės, bet ir materialinės paramos. Manau, be išmintingų kalbų ir darbų tokie įtakingo patarėjo pažadai nebūtų įmanomi. 

O apie puikią Juozo Dingelio sveikatą aš pagalvojau tada, kai jis su brolėnu, operos solistu Arūnu Dingeliu užtraukė skambią dainą. Tik sveikas žmogus gali turėti tokį gražų, galingą balsą.

Su Juozu Dingeliu ir man teko nemažai pavažinėti po Lietuvą (kartą žiemą netoli Telšių vos neužsimušėme). Susitikimuose su įvairių miestų žmonėmis, su moksleiviais klausiausi jo, taip pat Viliaus Bražėno, aktoriaus Tomo Vaisietos raginimų eiti Tėvynės meilės ir grožio keliu.

Tad ir aš, sveikindamas Juozą Dingelį, linkiu to, ko jis (ir mes kiekvienas) labiausiai trokšta – sveikatos ir išminties!

O apie Lietuvai pagražinti draugijos veiklą artimiausiu metu mūsų skaitytojams papasakos jis pats – ilgametis šios draugijos vadovas Juozas Dingelis. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.01.10; 07:03  

« 1 2 »

Vykdau pasižadėjimą papasakoti savo įspūdžius apsilankius medžio drožėjo, skulptoriaus, kalvio, konstruktoriaus, mechaniko Antano Česnulio sodyboje.

Apie šį talentingą žmogų esu girdėjęs seniai, matęs ne vieną jo darbą. Kai buvo „nutiestas“ Čiurlionio kelias iš Varėnos į Druskininkus, pravažiuodamas dešimtis kartų mačiau jo darbą „Paros laikas“. Arba „Lietuvos istoriją“, „Šv. Baltramiejų“ Druskininkuose. Arba „Mindaugą karalių“ Vilniuje, kai lankiausi Santariškių ligoninėje. Sėdėjau ant jo „Medkirčio suolo“ Juodkrantėje…

{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Medžio drožėjas, skulptorius Antanas Česnulis“

Bepigu Tautišką giesmę giedoti Vingio parko estradoje, prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje arba Kudirkos Naumiestyje, kokioje nors Airijos, Graikijos, Turkijos, Ispanijos kurortų kavinėje, gurkšnojant alų arba vyną… Bet jūs sugiedokite Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Nebandėte?

O mes, kelios dešimtys narsuolių, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio paraginti, ryžomės tokiam žygiui – mes giedojome Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Ne piliakalnio papėdėje (vieni niekai piliakalnio papėdėje giedoti, ten ir šioks toks paminkliukas pastatytas), o pačioje jo viršūnėje, kur dunkso storas storas Perkūno dievaičio nulaužtas medis, kur velniškai vešlios dilgėlės ir kitokie Algirdo laikų ramybę saugantys augalai.

Pirmiausia Juozas Dingelis pasiuntė pionierius, kurie, apsiginklavę dalgiu ir galinga moderniška žoliapjove, piliakalnio viršūnėje paruošė aikštelę giesmininkams, sukrovė nedidelį laužą (negalima kurti laužų ant piliakalnių, bet apsileidę paminklosaugininkai gal nedrįs priekabiauti), prie medžio šaknies pritvirtino virvę ir nuleido ją iki piliakalnio papėdės toje vietoje, kur slidus kaip stiklas vienintelis takelis veda į viršų. Jeigu ne ta virvė, abejoju, kad bent vienas narsuolis būtų pasiekęs piliakalnio viršūnę. Gal tik pats Juozas, gal dar viena kita moteris, nes jos žymiai ištvermingesnės už vyrus.

Kai visi rankų ir kojų pagalba (vieną kitą už pažastų prilaikė keli paslaugūs jaunuoliai) pasiekėme piliakalnio viršūnę, – kur Algirdo laikais stovėjo medinė pilis, kur žemėje, po dilgėlių ražiena dar, be abejo, dūlėja anų tolimų laikų materialaus gyvenimo nuotrupos, – atsipūtę, atgavę kvapą, susiėmėm už rankų ir laukėme iškilmingo momento, kai lygiai 21 valandą visi lietuviai, kuriems Lietuva – Tėvynė mūsų, drauge su mumis užtrauks Tautišką giesmę.

LPD valdybos narys Ramutis Oleka perskaitė mokslininkų, visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitė, Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO objektų sąvadą beti piliakalnių metų paskelbimo“:

„Mes,  atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos  bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad  storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.

Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.

Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo  priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.“

LPD pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo, kaip sekasi platinti šį kreipimąsi (jis paskelbtas mūsų portale Slaptai.lt), kaip galėtumėm pasisemti stiprybės iš praeities. Tegul piliakalnių ugnys būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu, išmintinga ir tvirta“. Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų! – sakė jis.

Tautišką giesmę mes giedojome ne bet kur, o ant Maišiagalos piliakalnio – dilgėlėm apžėlusio, sunkiai pasiekiamo! Malonu tai, kad su vėliavomis ir be jų ant piliakalnio užkopė ne tik tie, kurie atvaživome iš Vilniaus, bet ir nemažai  lietuvių iš pačios Maišiagalos. Ir dar ne mažiau malonu, kad piliakalnio aikštelę tvarkyti (šienavo, grėbė dilgėles) padėjo ne kas kitas, o Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas, nors šiame renginyje jis nedalyvavo (filmavo Vingio parke). Nejaugi Maišiagaloje negyvena nė vienas Lietuvos lenkas, kuriam būtų gėda matyti tokį apleistą Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo piliakalnį? Juk lietuviai, kaip man sakė  viena Maišiagalos gyventoja, – čia tik tautinė mažuma, kuri nedaug ką gali. 

Iki sutemų dainavome lietuviškas dainas, valgėme ant laužo pakepintas dešreles.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.08; 17:02

Gyvename laikais, kai lietuvių etninei kultūrai, kalbai, šeimai vėl iškilo didelis pavojus. Atgimimo pradžioje, kai tik griuvo geležinė uždanga, puolėme ieškoti savo šaknų, leidome ir skaitėme jas maitinančias knygas.

Mano bibliotekoje jos vienoje lentynoje. Kai kurias pačiam teko leisti. Ant rašomojo stalo pasidėjau kelias: „Valstiečių verslai“, „Valstiečių lininkystė ir transportas“, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, „Lietuvių šventės: tradicijos, papropčiai, apeigos“, Balio Buračo „Pasakojimai ir padavimai“, „Lietuvos kaimo papročiai“, Jono Balio „Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos“, sudarytojas Norbertas Vėlius – „Lietuvių mitologija“ (tritomis), „Lietuvių šeima ir papročiai“ ir kt.

Man regis, šių ir daugelio kitų panašaus turinio knygų, kaip ir lietuvių kalbos, jaunajai kartai jau beveik nebereikia. Tačiau viliuosi, kad, jeigu nenorime kunkuliuojančiame pasaulio tautų vandenyne nuskęsti be pėdsako, prie jų dar sugrįšime. Ypač dabar, kai vėl iškilo pavojus netekti laisvės, kai pradedame suprasti, kad net laisvi būdami galime išnykti.

Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė gegužės 15 d. važiuoti į Skriaudžius, kur ilsisi viena iškiliausių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja, habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė, iškart sutikau.

Buvome pažįstami. Daug bendravome, kai „Mintyje“ leidome jos, taip pat Petro Kalniaus, Rasos Paukštytės knygą „Lietuvių šeima ir papročiai“.

„Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje yra vos per vieną milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų“.

Šie žodžiai stambiomis raidėmis užrašyti minėtos knygos viršelyje, šalia man labai brangios senelių (iš tėvo pusės) šeimos nuotraukos. Knyga išleista 1995 metais, bet argi jos aktualumas, čia pacituotos mintys bent kiek paseno?! Atvirkščiai, šeimai, tautiniam savitumui šiandien iškilę daug didesni pavojai nei prieš du dešimtmečius.

Ryškų pėdsaką mokslinėje veikloje profesorė Angelė Vyšniauskaitė paliko jos redaguotoje knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) paskelbti straipsniai apie lietuvių šeimos kalendorines šventes. Ypatingo dėmesio yra sulaukusi jos 1967 m. išleista knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Šioje knygoje moksliškai išanalizuotos mūsų kaimuose švęstos krikštynos bei vestuvės. Ir šiandien vestuvininkai dažnai naudojasi jos pateikta medžiaga.

Didelę reikšmę lietuvių etninei kultūrai turi ir jos kitos knygos: „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX-XIX amžių viduryje ir istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999). Kartu su kitais autoriais išleido knygą „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“.

Daug dėmesio profesorė skyrė linininkystės tyrimų temai. Šia tema ji 1993 m. apsigynė Vytauto Didžiojo universitete habilituotos daktarės disertaciją. Per savo gyvenimą yra paskelbusi apie 760 mokslinių straipsnių. Be jau minėtos knygos, ji yra ir kitų leidinių bendraautorė, lankstinuke „Angelė Vyšniauskaitė“  rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Kodėl Lietuvai pagražinti draugija važiuoja į Skriaudžius, kur 1919 m. gegužės 15 d. gimė ir 2006 m. palaidota mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė?

Būdama neeilinių organizacinių gabumų, profesorė daugelį metų yra aktyviai dalyvavusi ir visuomeninėje veikloje. Ypač pažymėtini jos nuopelnai Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Ji kartu su kitais entuziastais buvo šios draugijos atkūrimo iniciatyvinėje grupėje. 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkę žymūs Lietuvos žmonės – Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, fotomenininkas Vytautas Ylevičius, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir kiti nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją.

Steigiamoji konferencija įvyko dabartinės prezidentūros rūmuose 1995 m. birželio 23 d. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, jo pavaduotoja – prof. A.Vyšniauskaitė (vėliau draugijos suvažiavime išrinkta ir garbės nare), draugijos garbės pirmininku tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Profesorė Etninės kultūros draugijoje atstovavo LPD visuomenės etninės kultūros, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo klausimais, – tame pačiame lankstinuke rašo Albinas Vaičiūnas.

Gegužės 15-ąją – prof. Angelės Vyšniauskaitės gimimo dieną – apie jos gyvenimą ir nuveiktus darbus buvo kalbama prie kapo ir Skriaudžių miestelio salėje. Daug įdomaus papasakojo LPD pirmininkas Juozas Dingelis, akademikas Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Dainavo Skriaudžių etnografinis ansamblis ir LPD folkloro ansamblis „Giedra“. Kristijono Donelaičio poeziją skaitė aktoriai Alvyda Sipienė ir Tomas Vaisieta. Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Šviesaus atminimo etnologės, tautos dvasios lobių tyrinėtojos prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimas Skriaudžiuose buvo gražus ir prasmingas. Tik gaila, kad nei salėje, nei bažnyčioje, nei prie kapo nematėme jaunų žmonių, moksleivių. Todėl ir sakau, kad lietuvių tautai šiandien reikėtų rimtai susirūpinti savo kalba, geriau saugoti tautinį savitumą, šimtmečius šeimoje gyvavusius papročius ir tradicijas. Ir perduoti jaunajai kartai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimo Skriaudžiuose akimirkos.

2014.05.17; 10:33

sved_1

Birželio 27 dieną Svėdasuose prie paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ir Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo 15-osioms metinėms paminėti įvyko jubiliejiniai “Vaižganto skaitymai”. Į renginį suvažiavo daug žmonių iš Vilniaus, Kauno Anykščių, atėjo visi svėdasiškiai. Autobusas iš Vilniaus pirmiausia nuskubėjo į Malaišius, Vaižganto gimtinę. Tumų sodyba neišliko, jos vietoje stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto paminklas. Sodybvietę juosia akmens ir metalo konstrukcijų tvora, kurią suprojektavo iš Svėdasų krašto kilęs architektas Bronius Kazlauskas.

Continue reading „Nusilenkėme Vaižganto Žemei“

video_cip

Jam pasisekė. Jis – trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnus. Gegužės 1-osios vidurdienį jis suleido šaknis Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui. Jį sodino ir laistė žymūs žmonės, linkėdami augti ir žaliuoti mažiausiai 600 metų. Nes tiek metų prabėgo nuo pergalingo Žalgirio mūšio, apie kurio reikšmę Lietuvai, Europai taip pat buvo pasakyta prasmingų žodžių. Kaip visada, subtiliai ir nepakartojamai kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, įžvalgus buvo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, nuoširdi ir šilta partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Poetiškų žodžių apie tėvynę Lietuvą girdėjome iš aktoriaus Tomo Vaisietos lūpų. Renginiui vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, daug durų pravėręs, daug raštų parašęs, skambinęs ir raginęs, kad būtų leista šioje istorinėje vietoje iškasti duobutę trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnui, kad įvyktų šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.

Videostudija “SLAPTAI” skelbia beveik pusvalandį trunkantį videoreportažą.

Continue reading „Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui“

video_cip

Profesorius Alfonsas Vaišvila neapsiriboja vien tik paskaitomis Mykolo Riomerio universiteto studentams. Šiame universitete jis vadovauja Teisės filosofijos katedrai. Ne vieną kartą jo klausiausi Lietuvai pagražinti draugijos renginiuose. Dalyvavo jis šios draugijos 5-ajame suvažiavime, kuriame įdomiau kalbėjo filosofas Krescencijus Stoškus, Seimo nariai Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, politologas Vilius Bražėnas. Kalbėjo ir prof. A.Vaišvila: apie LPD iškilusius aktualius uždavinius nūdienos Lietuvos gyvenime, apie ne tik Lietuvą apėmusią vertybių krizę, politikų amoralumą. Kitą dieną Vytautas Visockas su profesoriumi A.Vaišvila susitiko M.Riomerio universitete, Teisės filosofijos katedroje.

Continue reading „Profesorius Alfonsas Vaišvila apie moralės ir vertybių krizę“