KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

23 d. gegužės mėn 9 valandoje ryto Varnių pristovas, tame tarpe užvaduotojas Plungės pristavo, su žandarais ir urėdninkais atsibaladojo į Šlaveitų sodžių Darbėnų parakvijos, kame prie savo uošvio gyveno garsus apylinkėje palangos daktaras Vaineikis (1); iškrėtė namus ir, nieko neradęs, išvažiavo atgal, bet 12 valandoje nakties vėl sugrįžo, daktarą Vaineikį suėmė ir išdangino į Šiaulius.

Už ką ir dėl ko, niekas nežino. Visa apylinkė gailestauja, nustojusi gero gydytojo ir tikro žmonių prieteliaus. <…>

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (3)“

Kiek anais spaudos draudimo laikais reikėjo būti atsargiems net su draugais bei pažįstamais, vaizdžiai mums rodo šis šiurpus kun. J.Tumo gyvenimo įvykis. 1899 m. Žarėnų vikaras Kaz. Bakšys parašė į Kulius kun. J.Tumui laišką, klausdamas, kiek jis turįs mokėti pasižadėtojo nario mokesčio slaptoms kunigų spaudos platintojų ir apsidraudimo nuo ištrėmimo draugijoms ir kas esąs tų draugijų šefas – vyskupas M.Paliulionis ar jo sekretorius kan. A.Karosas.

Kun. J.Tumas laišku pranešė, kiek Kaz. Bakšys turįs mokėti minėtoms draugijoms ir tarp kitko pažymėjo, kad jis negerai darąs, siųsdamas konfidencialų laišką per paštą ir jame be reikalo minėdamas pavardes; taip daryti esą pavojinga. Toliau kun. J.Tumas pažymėjo, kad iš savo kursinių draugų apsidraudimo draugijai pinigus rinkti esąs paskirtas jis pats, t.y. J.Tumas, taip pat jis esąs platintojų draugijos pirmininkas.

Continue reading „Iš knygos „Su Aušra atbudęs“ (apie Juozą Tumą – Vaižgantą)“

siugzda_sumazintas

Lie­tu­viš­kai spau­dai vis la­biau ver­žia­ma kil­pa. Kas pa­jė­gė at­si­lai­ky­ti po 2008 me­tų pa­bai­go­je per vie­ną nak­tį „įtei­sin­tų“ keturis kar­tus, o ne­tru­kus ir penkis kar­tus di­des­nių mo­kes­čių, to­liau bu­vo du­si­na­mi tais jau ket­vir­tus me­tus iš ei­lės mu­rav­jo­vi­niais mo­kes­čiais. Iš­si­lai­ky­ti ga­li tik mi­li­jo­nie­rių ar at­ski­rų po­li­ti­kų re­mia­ma spau­da.

Tie­sa, yra da­lis lei­di­nių, kas­met ap­do­va­no­ja­mų šim­ta­tūks­tan­ti­nė­mis su­mo­mis per va­di­na­mą­jį Spau­dos rė­mi­mo fon­dą, ku­riam po­li­ti­kai pa­ski­ria at­ski­rą „biu­dže­to ei­lu­tę“ iš tų pa­čių su­ren­ka­mų pen­kis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių, uždėtų skurs­tan­tiems, mo­kes­čių smau­gia­miems, į sko­las dėl to pa­te­ku­siems lei­di­niams. Taip su­da­ro­mos są­ly­gos vie­niems lei­di­niams so­čiai, be jo­kių rū­pes­čių gy­ven­ti vel­tė­diš­ką gy­ve­ni­mą, net ne­si­rū­pi­nant sa­vo skai­ty­to­jų ir pre­nu­me­ra­to­rių skai­čiu­mi, ne­si­rū­pi­nant ir ko­ky­be, pa­trauk­lu­mu skai­ty­to­jui. Esant to­kioms są­ly­goms „XXI am­žius“ pa­ti­ria ypač di­de­lių sun­ku­mų, keliančių grėsmę jo iš­li­ki­mui.

Continue reading „Dėl laikraščio „XXI am­žius“ at­ei­ties“