Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.
Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.
LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teisinė šio paskutiniojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.
Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.
Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.
Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).
Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).
Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.
Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.
Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .
Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.
Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.
Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas“[2].
Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.
Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].
Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.
Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.
Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cumtoto regno valet subiugare)[4].
Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.
Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.
Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.
Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).
Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).
Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).
Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“ ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn) savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).
Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.08; 05:28
[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.
[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. – Kaunas , 1936, p. 98
[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm
[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.
Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila – buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.
Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.
1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.
Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami.
Karalius Kęstutis
Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:
„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.
Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:
„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.
Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):
„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .
Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2].
Karalius Algirdas
Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.
Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.
Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:
„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.
A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).
Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.
Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.
Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.
Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].
Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.
Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:
„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).
Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.
Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).
Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.
1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.
Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…
Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta…
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).
Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.
Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.
Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.
Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.04; 05:28
[1]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88
[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius? – Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180–186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm
[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.
[4]Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.
[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.
Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.
Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą
Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų žmonų.
Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai, mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].
Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?
Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.
Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.
To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.
Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.
Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);
Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;
Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.
Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.
Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.
Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.
Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.
Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.
Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)
Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.
Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.
Be abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.
Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).
Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų, atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).
Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).
Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:
O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.
Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:
Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.
Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].
Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].
Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.
Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.
Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.
Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.
Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai
Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.
Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.
Gedimino pilies statyba. Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m. Medžio raižinys. LNM
Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).
Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].
Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą, taigi liekame titulatūros problemų ribose.
Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?
Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.
Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.
Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste.
Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.
Tačiau katras?
Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.
Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.
Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.
Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.
Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.
Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka
Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.
Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.
Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.
Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.
Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.
Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].
Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.
Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.
Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.
Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]
Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.
Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.
Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė
Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:
„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.
Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.
Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.
Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:
„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.
Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.
Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.
Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.
Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.
Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).
Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?
Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].
Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.
Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.
Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…
Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.
Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.
Informacijos šaltinis– Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2017.04.30; 12:18
[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.
[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l., Z. l., 1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;
[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.
[5]Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.
[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157
[7] Naujausiais gausioje bibliografijoje kol kas tebėra lietuvių rašytojo Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.
[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.
[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.
[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.
Pirmą kartą Lietuvos karalystei teko, mano manymu, dramatiškai gyventi be karaliaus, kai 1263 m. buvo nužudytas karalius Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis.
Pagal kraujo ir paveldėjimo teisę Lietuvos sostas turėjo atitekti vieninteliam likusiam gyvam Mindaugo sūnui Vaišvilkui, bet kol pirmasis mums žinomas lietuvių vienuolis Vaišvilkas sugrįžo į etninę Lietuvą ir atsikovojo tėvo sostą, praėjo nemaža laiko.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia dar nelaimė – kaimynas ir net giminaitis rusinų kniazius Levas, Haličo ir Voluinės karaliaus Danilo sūnus, klastingai nužudo 1268 m. Vaišvilką.
Paslaptingai pradingsta ir Vaišvilko vietininkas Lietuvos karalystei rusinas Švarnas, Vaišvilko sesers vyras ir karaliaus Mindaugo žentas, kuriam Vaišvilkas, nusprendęs grįžti į vienuolyną, pavedė valdyti Lietuvos karalystę vasalo teisėmis.
Lietuva vėl liko be karališkos valdžios.
Tad pirmasis šaltinių daugmaž paliudytas bekaralmetis Lietuvoje aprėptų neilgus tarpsnius:
1) uzurpatoriaus Treniotos valdymas nuo 1263 m. rudens iki karalaičio Vaišvilko grįžimo į Lietuvos karaliaus sostą 1264 m., ir
2) nuo karaliaus Vaišvilko grįžimo į vienuolyną 1267 m. vasarą iki Traidenio „valdymo Lietuvoje pradžios“ 1268 m. (pagal A.Dubonį[1]) arba iki 1269 m., kai Traidenis (pagal E. Gudavičių) „paveržia valdžią iš Švarno“[2] .
Visos datos čia, be abejo, apytikslės ir ligi šiolei skirtingai nurodomos įvairių istorikų knygose.
Taigi, po Mindaugo žūties stojo pirmasis mums žinomas interregnum periodas, kuris lieka gana nenuosekliai kol kas išaiškintas, nors ir čia pabaigoje iškyla energinga karaliaus Traidenio figūra, su kuria siejamas galingos Lietuvos monarchijos atstatymas[3].
Toliau matėme (žr. II ir V knygos dalis) Gediminaičių karališkos dinastijos iškilimą ir klestėjimą iki antrojo ilgojo interregnum periodo.
Dinastijų kova XIV a. pabaigoje, beje, jau turėjo precedentų ir pirmosios kartos Gediminaičių dinastijoje. Geriausias Gedimino epochos žinovas S.C.Rowellas yra atkreipęs dėmesį į keistą paties Gedimino pasirinkimą skiriant savo įpėdiniu anaiptol ne vyriausią sūnų, o Jaunutį:
“Pasirikimas atrodo keistas, nes paskutiniais valdymo metais Gediminas artimiausiai bendravo su Rusioje įsikūrusiais sūnumis – Polocką valdžiausiu Narimantu Glebu ir Vitebsko Algirdu. Todėl ir stebina, kad jis nepasirinko šių sūnų savo įpėdiniais“[4].
Keistą Gedimino pasirinkimą istorikas paaiškina valstybiniais pasitraukiančio valdovo sumetimais:
„Labai tikėtina, kad šiedu kunigaikščiai įnirtingai varžėsi ir tai įtikino Gediminą nerizikuoti patikėjus jiems imperiją“ (ten pat).
Taigi galima spėti, kad dinastinės valdžios perėmimo teisėje Jogaila ir jo motina, „didžioji karalienė“ Julijona galėjo, kaip matysime, remtis Gedimino laikų precedentu, kai aukščiausią valdžią gauna anaiptol ne vyriausiasis valdovo sūnus.
Kitas dalykas, kad vyresni už Jogailą didžiojo karaliaus Algirdo sūnūs nenorėjo taikstytis su jaunylio atėjimu į Gedimino ir Algirdo sukurtos imperijos sostą.
Sudėtingoms Gedimino dinastijos trečiosios kartos kovoms dėl aukščiausios valdžios po Algirdo mirties nemažos įtakos turėjo ir ankstesnė sudėtinga aukščiausios valdžios struktūra, kurioje greta Algirdo visados stovėjo įspūdinga jo brolio Kęstučio figūra.
Gediminaičių dinastijos ištakose nusistovėjusi sosto paveldėjimo pagal testamentą tvarka susilaukė rimto išbandymo…
Po Algirdo mirties Lietuvoje prasidėjęs aukščiausios valdžios krizės periodas vertinamas ir įvardinamas įvairiai.
Tradicinėje Lietuvos istoriografijoje (A.Šapokos redakcija) įvardinamas kaip „politinė krizė Lietuvoje 1377 – 1384 metais“[5], o tarybiniais laikais – „LDK politinė krizė“ ir dar aptakiau – E.Gudavičiaus veikale ( I t., 1999), kaip „XIV a. devintojo dešimtmečio krizė“[6].
Kaip ten bebūtų, Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko tipiškos Vakarų Europai karališkų dinastijų tarpusavio varžytinės dėl karaliaus sosto, ir visiškai teisus, mano galva, Mečislavas Jučas, kuris naujausiame savo istorinės sintezės veikale visą tą laikotarpį įvardino „Dinastijų kovos (1379 – 1384)“[7]. Tiesa, M.Jučas ir čia tebesilako tradicinės istoriografijos įtvirtinto slaviško Lietuvos valstybės titulo „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“, kuris, kaip žinome, atsirado tik XV a. pradžioje.
Taigi – dinastijų kovos, pasak istoriko, vyko „dėl didžiojo kunigaikščio valdžios“, tarsi Gediminas ir jo sūnus Algirdas iki tol nebuvo turėję „karaliaus“ ir „didžiojo karaliaus“ titulų.
Informacijos šaltinis– Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.
Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.
Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.
Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.
Pratarmė
Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl taip manau?
Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.
Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.
Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).
Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.
Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.
O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?
Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.
Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.
Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.
Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).
Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.
Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.
Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.
To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.
Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.
Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:
1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).
2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.
Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.
Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.
Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.
Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….
Nekviečiu manimi tikėti ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.
Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.
Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.
Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.
Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.
Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).
Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.
Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.
Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“), naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t.
Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.
Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.
Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių šaltinių analizės šviesoje.
Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.
Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.
Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..
VII dalis
Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje
Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.
Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu
Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.), o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.
Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji kniaziai“, „carai“ ir pan.
Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.
Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].
Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?
Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.
Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.
Pasaulinėje istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti interregnum (lotyn. pažodžiui – tarp karalių).
Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.04.25; 05:55
[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti mirusiojo (1378 m.) popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.
Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?
Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.
Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.
Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.
Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.
Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.
Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.
Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“
Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?
Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.
Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.
Gintaras Visockas
XXX
„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.
„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“
Knygos „Apie Karalystę” viršelis.
„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.
„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“
„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.
„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.
Gedimino diplomatika tarptautinės informacijos istoriniame kontekste
Plintančios po Rytų ir Vakarų pasaulį Gedimino dinastijos tarptautiniai ryšiai galėjo būti itin svarbus (greta diplomatinių ryšių ir slaptos žvalgybos) informacijos šaltinis Lietuvos valdovui Gediminui.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau minėtos Gedimino dukterų santuokos su nepriklausomais nuo Lenkijos mozūrais ir naujuoju Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju vertos daug atidesnio dėmesio negu susilaukia tradicinėje politinėje Lietuvos istorijoje.
Tapusi Lenkijos karaliene Gedimino duktė Danutė-Anna vienu metu, smarkiai pasiligojus jos vyrui Kazimierui, palaikė kontaktą su Jonu XXII, laiškais informuodama apie gerėjančią Lenkijos karaliaus sveikatą. Naivu būtų manyti, kad ji nepalaikė jokių ryšių su savo tėvu Lietuvos karaliumi, kuris jau anksčiau buvo sudaręs karinę sąjungą su Kazimiero tėvu Vladislavu Lokietka prieš Vokiečių ordiną.
Nemažiau, o gal dar labiau svarbus tarptautinės informacijos iš Vakarų šaltinis turėjo būti pranciškonų vienuoliai, tarnavę Gedimino dvare Vilniuje ir užrašinėję karaliaus diktuojamus laiškus tam pačiam Romos popiežiui Jonui XXII ir kitiems Vakarų krikščionims.
Apsiribojus formalia pranciškonų veikla Gedimino dvare, paminėjus tik vertėjišką ir notarišką jų darbą Lietuvos karaliaus kanceliarijoje verčiant bei surašinėjant laiškus, savaime užkertamas kelias gilesnei Gedimino diplomatinių tekstų ir pačios diplomatijos analizei.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tam reikia daug atidesnio dėmesio pačių pranciškonų ordino istorijai ir sudėtingiems poleminiams procesams tarp pačių pranciškonų, suskilusių XIII-XIV a. sandūroje į kelias dvasingumo šakas. Grynai formalus išoriškas pranciškonų vaidmens Gedimino dvare paaiškinimas lieka paviršutiniškas.
Deja, po penkerių metų, kurie praėjo nuo Gedimino pirmojo laiško Jonui XXII, buvęs Lietuvos karaliaus pasitikėjimas ir tikėjimas popiežiumi jau buvo smarkiai susvyravęs. Ryškiausiai tai paliudyja Gedimino įgalioto pasiuntinio Lesės pranešimas Rygoje, užrašytas 1326.III.2 tenykščio notaro.
Pasiuntinys, pasak anuometinės „stenogramos“, „šitokius ar panašius žodžius ištarė ir pasakė:
„Gerbiami ponai ir ypač tamsta, kunige ir viešasis notare, kai ką jums turiu pasakyti ir išdėstyti iš savo pono lietuvių karaliaus Gedimino pusės, kurio pasiuntinys, kaip žinote, esu ir tikrai daug kartų buvau. Iš [karaliaus] širdies kalbu, ką sakau, ir noriu, kad gerai žinotumėte, jog minėtas karalius, mano ponas, su visais savo pavaldiniais ir paklusniaisiais bei norinčiais palaikyti taiką, tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, neseniai sudarytą, Romos kurijos patvirtintą, mūsų pono arkivyskupo ir pono popiežiaus pasiuntinių, abato ir vyskupo paskelbtą […] siekia tvirtai apsaugoti […]. [Betgi] kasdien, kas viešai žinoma, esame puldinėjami, kadangi po to, kai minėta taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės kryžiuočių buvo pagrobti, žiauriai apiplėšti ir nužudyti“.
Išdėstęs visus taikos laužytojų kryžiuočių nusižengimus taikos sutarties punktams, Gedimino pasiuntinys labai nuoširdžiai, bet aštriai išsako pagoniškos Lietuvos reakciją į tarptautinę katalikškos valdžios sistemą ir netgi nusivylimą jos aukščiausios galios viršūne:
„Todėl mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame, kad minėti Vokiečių namo [ordino] broliai mažiausiai gerbia savo poną popiežių, kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats, kaip atrodo, nes mažiausiai stengiasi saugoti net paties pono popiežiaus patvirtintą taiką pagal jos turinį“ (dok. 63).
Romos popiežiaus autoriteto smukimas Lietuvos karaliaus akyse prasidėjo, be abejo, ne 1326 m., kuomet jo pasiuntinys Rygoje tiesiai į akis rygiečių dvasininkams ir notarui išsakė lietuvių numonę apie popiežiaus nesugebėjimą patvarkyti savo pavaldinius kryžiuočius.
Toks bejėgiškumas žmogaus, „kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats“, lietuviams liko niekaip sveiku protu nepaaiškinamas: „mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame“, kad kryžiuočiai nekreipia jokio dėmesio į popiežiaus patvirtintas taikaus sugyvenimo taisykles.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltas arba popiežius visais atvejais, arba jis bejėgis ir krikščioniškas mitas apie jo, kaip Kristaus vietininko žemėje, galią tėra graži retorika. Arba… Romos popiežius žaidžia dvigubą žaidimą. Gedimino žvalgyba veikė lygiai taip, kaip vokiečių ordino, ir visai galimas daiktas, kad tas pats diplomatas Tesė gavo vokiečių ordino centruose viešėdamas vienokių ar kitokių žinių apie dvigubą popiežiaus žaidimą, nesiimant griežtesnių bausmių Vokiečių ordinui.
Kaip ten buvo buvę, akivaizdu, kad 1324 m. Lietuvos karalius Gediminas jau nebeturi tokio pasitikėjimo popiežiumi Jonu XXII, koks išsakytas jo pirmajame laiške popiežiui.
Priimdamas popiežiaus legatų pasiuntinius Vilniuje Gediminas absoliučiai aiškiai atsiribojo nuo Romos popiežiaus juridikcijos tiek pasaulietiniuose, tiek religiniuose reikaluose, pabrėždamas savo paties ir Lietuvos karalystės visokeriopą nepriklausomybę.
Post skriptum (ironiškai)
Lietuvoje iki pat XIV a. pabaigos buvo nemaža karvedžių ir kilmingų aristokratų, kuriuos anglai galėtų vadinti „dukes“, o vokiečiai „hercogais“, o rusai – kniaziais. Jie valdė jiems valdovo paskirtas arba iš savo tėvų paveldėtas žemes ir tėvonijas, tačiau visi jie buvo valdovo pavaldiniai (vasalai), prisiekę valdovui vykdyti savo valdose įvairias karines pareigas ir net civilines prievoles (pilių statybas, kelių tiesimą, tiltų priežiūrą ir t.t.).
Tačiau kiekvienu atveju iškyla klausimas: kas gi buvo tų tituluotų karvedžių bei aristokratų valdovai XII – XIV a. Lietuvoje?
Įsisenėjęs, slaviškos kilmės tradicinis atsakymas: mažųjų arba eilinių sritinių „djukų“ ir „hercogų“ valdovai buvo „didieji djukai“ (Great Dukes). Tai slaviško titulo „velikiji kniaz“ kalkinis vertinys į anglų kalbą. Lietuviškas šio slaviško titulo vertinys – „didysis kunigaikštis“.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.
Deja, iki šiolei nelabai aišku ir retai kas aiškinasi, kas gi buvo ir kada atsirado senovės Lietuvoje tie „didieji kniaziai“ („didieji kunigaikščiai“), tad šio titulo kilmei išsiaiškinti paskyriau atskirą knygos dalį (III).
Kol kas pažiūrėkime, ką galėtų reikšti tarptautinėje Vakarų titulų sistemoje, pavyzdžiui, anglosaksų sistemoje, tas kalkinis vertinys „Great Duke“?
Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, naudojančiame anglų kalbą kaip tarptautinio susišnekėjimo kalbą, „Great Duke“ pirmiausiai asocijuojasi su giliai įsišaknijusiu krikščioniškajame pasaulyje ir šiandien plačiai išpopuliarintu fantastinėje literatūroje bei kinematografijoje demonologiniu diskursu, kur „Great Duke“ (arba Grand Duke) žymi aukščiausią padėtį demonų viešpatijoje. Krikščioniškoje demonų hierarchijoje, sudarytoje veidrodiniu principu pagal dangiškąją angelų monarchiją, titulas “great duke” tėra sutrumpintas „Didžiojo Pragaro valdovo” titulas (Great Duke of Hell).
Galima įsivaizduoti, kas pirmiausiai galėtų ateiti į galvą krikščioniškos demonologijos žinovui užsieniečiui, kuriam pakliūtų į rankas turistinis Vilniaus žemėlapis su nuoroda į Katedros aikštėje stovintį “Lithuanian Great Duke Gediminas”…
Pagal paminklo išvaizdą reklaminėje nuotraukoje žmogus galėtų pamanyti, kad regi lietuvišką “Didžiojo Pragaro valdovo Eligos“ variantą, nes “Great Duke Eligos” kaip tik ir buvo viduramžiais vaizduojamas, kaip “dailus riteris su ietimi, vėliavėle ir skeptru, kas reiškė, kad jis atidengia slaptus sumanymus, pradeda karus, veda kariuomenes, įkvepia meilę ir aistrą”[1].
Taigi turime Vilniuje prie pat katalikiškos katedros “lietuvišką didijį djuką” – greta katalikiškos šventovės stūkso “Lietuviškas Didysis Pragaro valdovas Gediminas”…
O atsirado jis, beje, prieš daugelio valią.
Kaip pasakojo Vytautas Landsbergis[2], aktyviai dalyvavęs paminklo projekto svarstymuose, jis pats atkakliai siūlė užrašyti ant paminklo tokį Gedimino titulą, kokį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ir antspaude, o būtent – Rex Litwanorum Rusorumque” (Lietuvių ir Rusų karalius”), arba bent jau “Lietuvos karalius”, kad paminklas neerzintų šiuolaikinių rusų turistų…
Deja, viršų paėmė tradicinės istorikų mokyklos žinovai, reikalavę įrašyti vietoje “karalius” tiktai “didysis kunigaikštis”.
Ir ką gi mes šiandien regime?
Užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento… Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“.
Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniau meras ar mecenatas, kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to prakeikto postamento su melagingu užrašu.
Deja, visi praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus ženklo, o meno žinovai dar paaiškina, kad „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“ savo ištiesta ranka laimina jo įkurtą miestą Vilnių…
Jeigu ką laimina, tai tik nepigias aikštės plytas, į kurias spokso nuleidęs galvą – matyt, spėlioja, ar šokant nuo postamento jos atlaikys metalinį karališką jo svorį…
(Pabaiga)
2016.07.26; 09:09
[1] Žr.: The Lesser Key of Solomon. GOETIA. CONTAINS TWO HUNDRED DIAGRAMS AND SEALS FOR INVOCATION AND CONVOCATION OF SPIRITS. NECROMANCY, WITCHCRAFT AND BLACK ART. TRANSLATED FROM ANCIENT MANUSCRIPTS IN THE BRITISH MUSEUM, LONDON by Samuel Liddell MacGregor Mathers and Aleister Crowley.[1904]. Cit. ir versta iš angllų k. pagal: http://www.sacred-texts.com/grim/lks/lks00.htm
[2] Lietuvos mokslo akademijos humanitarinių ir socialiniū moklslų skyrius seminaras 2013 m. spalio 4 d. . Žr. videoįrašą – http://www.youtube.com/watch?v=mdJCY4spx-U
Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?
Mes jau matėme (žr.II knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.
Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).
Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).
Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.
Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.
Kodėl pataikauja?
Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą, paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…
Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.
Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.
Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…
Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…
Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.
Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.
Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.
Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.
Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.
Nieko čia, beje, nekaltinu.
Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija” („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.
Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.
Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.
Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.
Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.
Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.
Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai
Imkime vieną, tiesiogiai mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.
Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.
Žodžiu, koks poreikis, tokia ir paslauga.
Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.
Duok, Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..
Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.
Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.
Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.
Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.
Pasak autoriaus,
„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.
Koks tas menas?
Ogi melo menas!
Aiškiaregis Darius randa pakankamai istorinių įrodymų.
Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …
Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:
„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.
Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams.
1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.
Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).
Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.
Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:
„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).
Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.
Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…
Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:
„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).
Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?
Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,
„tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.
Koks mielas patikslinimas!
Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.
Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“
„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.
Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas
„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“
Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog
„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.
Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).
Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.
Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.
„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma
Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?
Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.
Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.
Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:
“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).
Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.
Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.
Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju karaliumi“ ir pan.
Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.
Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:
„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]
Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…
Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.
Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.
Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.
Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.
Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).
Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.
Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.
Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…
Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…
Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis
Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.
Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos galia.
Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,
„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.
Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.
Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.
Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.
Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.
Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.
Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).
Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad
„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.
Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).
Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.
Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.
(Bus daugiau)
2016.08.04; 08:12
[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai. skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su naujais atspalviai ir antikos ir viduramžių laikais
[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492
[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).
Pradėjome skelbti ištraukas iš būsimos Algimanto Bučio knygos „LIETUVIŲ KARALIAI IR LIETUVOS KARALYSTĖ DE JURE IR DE FACTO VIDURAMŽIŲ EUROPOJE. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Turbūt dažnas istorijos mėgėjas nusistebės: bet juk Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą! Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas vos netapo karaliumi, bet netapo, o Bučys būsimos knygos antraštėje vartoja daugiskaitą: „karaliai“.
Jokios klaidos čia nėra. Nors nei istorikas Adolfas Šapoka, nei istorikė Vanda Sruogienė, juo labiau okupacijos laikų istorikai, juo labiau šių laikų istorikai, – Lietuvos karaliumi vadina tik vieną Mindaugą. Visi kiti jiems – didieji kunigaikščiai.
Niekas dar neskaitė minėtos Bučio knygos, bet kas jau kas, o šių laikų istorikai žino, apie ką kalba: kad ne tik Mindaugą, ne tik Gediminą popiežiai, kitų šalių valdovai titulavo karaliais.
Savo nuostatas, kad Lietuvos karalystę Viduramžiais ir de jure, ir de facto valdė ne didieji kunigaikščiai, o karaliai, Bučys yra išdėstęs Mokslų Akademijos mažojoje salėje, man pačiam tame renginyje teko dalyvauti.
Galima sakyti – jis vienas prieš visus. Ne, ne vienas. Labai tvirtai jį remia nenuginčijami dokumentai.
Omenyje turėdamas mūsuose dažnai pasireiškiančią savinieką, pacituosiu filosofą Antaną Maceiną:
Sakysime: lenklas istorikas vargu ar pasmerks Želigovskio sukilimą Vilniaus krašte, o lietuvis istorikas – sukilimą Klaipėdos krašte; vokietis istorikas Klaipėdos sukilimo niekad nepateisins, kaip ir Neumanno bei Sasso bylos su jų šalininkais (1935); Izraelis istorikas niekad nesugebės suprasti ir tinkamai interpretuoti žydų dramos Lietuvoje, prasidėjus vokiečių-sovietų karui. O kaip gerai Crocės etinis principas tinka Ribentropo-Molotovo paktui, pagal kurį buvo pasidalintos ir net parduotos- pirktos svetimos žemės! („Pokalbių akiračiai“.“Vaga“, 1991. Iš pokalbio su filosofu Antanu Maceina, 1983).
Akivaizdu, kad istorinius įvykius, faktus tautos interpretuoja taip, kaip joms naudingiau. Tik ne lietuviai. Filosofas Maceina mano, kad lietuvis istorikas vargu ar pasmerks sukilimą Klaipėdos krašte. Tada, 1983-iaisiais, tokių gal tikrai nebuvo, bet dabar ne vienas teigia, kad 1923 m. Klaipėdos kraštą mes ne išvadavome, o okupavome. Tuo tarpu net vokiečių istorikai vengia šio negero žodžio, bevelydami meluoti, kad viduramžiais jie į Klaipėdos kraštą kėlėsi kaip į neapgyventas žemes.
Šiais laikais įvairiose diskusijose kartais abejojama, ar ne per dažnai mes, lietuviai, idealizuojame savo istoriją, ar ne per dažnai vengiame nemalonių, neparankių istorinių temų? Bandoma viską perrašyti neigimo, menkinimo prasme.
Ir pasipila… Šapokos „Lietuvos istorija“ – tik primityvus Antano Smetonos politinis užsakymas… Vytautas – šunsnukis, o to meto Lietuva – Europos pauodegys arba papilvė…
Šunsnukiai ir senovės prūsai, kurie nepuolė į kojas katalikų misionieriui šv. Vaitiekui. Šiuolaikiniai senosios baltų tikybos išpažinėjai bei puoselėtojai vadinami katalikų Bažnyčios dezertyrais, nevykėliais, keliančiais gailestį, melo jūroje besipliuškenančiais įvairaus plauko baltofilais.
Bandoma „mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoj vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M.Valančiumi ir baigiant V.Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję kurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos“ (A.Bučys, „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“).
Pastangos mums įpiršti nepilnavertiškumo kompleksą įvertinamos net Patriotų premija.
O muzikologas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis tyčiojasi iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, kurią, pasak jo, reikia keisti, kuri, esą, niekam tikusi, ne šventa karvė, o V.Kudirka – joks genijus, joks kompozitorius, joks poetas. Kliuvo ir tiems, kurie tą giesmę gieda.
Ir šis nebrendila po tokių šventvagiškų kalbų tapo net populiaresnis – be jo paslaugų visuomeninė LRT televizija niekaip neišsiverčia. Patinka jis ir iškiliam tenorui Virgilijui Noreikai. Minėtas muzikologas turbūt taip supranta Laisvę: ką noriu, tą pliauškiu; svarbu bet kokiomis priemonėmis atkreipti į save dėmesį.
Bet grįžkime prie literatūrologo A. Bučio pastangų priešintis akivaizdžiai skiepijamai saviniekai pirmiausia knygomis „BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI: centras ir periferija rašytojo strategijoje: studijinis straipsnių rinkinys“ ir „SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA“.
Autorius atskleidžia visiškai naują lietuvių literatūros skyrių – XIII amžiaus sakralinius tekstus, beveik 700 metų nematytus, nepaskelbtus, nenagrinėtus mūsų literatūros istorijose ir vadovėliuose. Jis paneigia įsigalėjusį teiginį, esą iki XVI a. vidurio Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Skelbiami sakraliniai tekstai byloja, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus, lietuvių žemėje išaugintus šventuosius krikščionis.
Ir štai nauja tiesos porcija į nutylėtą, menkintą, netyrinėtą Lietuvos istoriją – spaudai parengta knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Kaip suprantu, apie valdovus,kuriuos mes patys pravardžiuojame didžiaisiais kunigaikščiais, o popiežiai vadina karaliais. Tie karaliai šiandien neretai vadinami net šunsnukiais, bailiais, sukčiais… Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto portale „Orbis Lithuaniae“, „skirtame lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams“, Gediminas vaizduojamas sukčiumi, melagiu, storžieviu…
Kaip galėjo atsitikti, kad mes praradome ne tik didžiulę karalystę, bet net jos pavadinimo neišsaugojome? Net tą, kas tikrai buvo, neigiame, nenorime tikraisiais vardais vadinti. Viską atidavėme lenkams, vokiečiams, rusams. Kažkoks prakeikimas.
Ir nepilnavertiškumo jausmas mums skiepijamas tuo metu, kai Rusija ne tik nesmerkia Stalino bolševikų nusikaltimų žmoniškumui, bet ir rengiasi juos pakartoti, ne tik įžūliausiai klastoja savo ir kaimyninių tautų istoriją nuo seniausių laikų – ji net vakarykščius, istorija dar, galima sakyti, netapusius faktus interpretuoja savo nuožiūra.
O ką mums iš viduramžių Lietuvos istorijos palieka baltarusiai?!
Labai vieniša, bet paguodžianti bus Algimanto Bučio knyga, kurioje, kaip spėju, lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė išsaugota bent dokumentuose.
Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.
O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].
Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.
Kodėl?
Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.
Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:
“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).
Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).
S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:
„Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.
Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.
Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?
Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.
Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.
Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.
Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės:
„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.
Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.
Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:
„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.
Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:
„…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.
Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.
Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga
Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.
Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.
S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:
„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.
M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:
„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).
Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:
„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.
Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:
Pirmasis:
„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)
Antrasis:
„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).
Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.
Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.
Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)
Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:
„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.
Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3].
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.
Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…
M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].
Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.
Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.
Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.
Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.
Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto
Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:
„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.
Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).
Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:
„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.
Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).
Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?
Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.
1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“
Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:
„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.
S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti katalikišką tikybą Lietuvoje.
Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.
Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“
Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).
„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.
Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.
Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.
Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada, atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).
O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).
Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.
Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.
Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:
Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).
Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.
Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:
3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“
Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).
Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.
Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:
„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.
Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.
Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).
Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?
Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.
Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.
Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama karalyste (regnum).
Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.
Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…
Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama karalyste (regnum)…
Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…
Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo
Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.
Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.
Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.
Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.
Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.
Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .
Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto.
Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].
Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.
Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:
„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).
Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.
Derybos buvo baigtos.
Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.
Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:
„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).
Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:
„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).
Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…
Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).
Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].
Istorikų interpretacijos
Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.
Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…
Kodėl?
Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)
Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.
Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai 2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.
Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…
Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.
Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.
Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:
„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).
Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.
Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.
Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.
Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.
Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.
Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.
Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.
Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…
Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.
Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.
Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai
Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.
Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.
Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.
Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.
Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta.
Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.
Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.
Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .
Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].
Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.
Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…
Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…
Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai
Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.
Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.
1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“
Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).
Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.
Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.
2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“
Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.
Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).
Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.
Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui) nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.
Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.
Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.
Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:
„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).
Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo
„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).
Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?
Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:
„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).
Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog
„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).
O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.
Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.
3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“
Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).
Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:
kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.
Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).
Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.
Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.
Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).
Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.
Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …
4) „… nevadinamas rusų karaliumi“
Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.
Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen, koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?
Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?
Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.
Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.
5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“
Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.
Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.
S.Rowellas tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).
Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.
Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.
Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.
Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.
Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.
Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:
„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.
S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:
„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.
Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“
Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.
Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.
6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“
Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.
Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.
Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.
S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.
Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad
„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).
Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.
Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.
Kas kita jo pavaldiniai.
Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:
„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).
(Bus daugiau)
2016.08.01; 05:40
[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).
[2]Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99
[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.
[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54
[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą: : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)
[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320
[7] [7] Skurvydaitė L. Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).
Visi artimiausi Gedimino pirmtakai tituluoti karaliais
Pasak lietuvių istoriko Zigmanto Kiaupos, po karaliaus Traidenio minimi kiti valdovai:
„1282 m. Karijotas, 1285 m. Daumantas, 1289 m. Budikidas su broliu Butvydu, 1290 m. Butigeidis. Pukuveras 1291 m. jau buvo visos Lietuvos valdovas. Valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai patvirtinti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316 m.) sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII amžiaus devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija“.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Painiava su valdovų vardais leidžia manyti, jog Lietuvos kaimynai tik apytikriai žinojo tuos vardus ir lietuvių bei žemaičių valdovų titulus. Tačiau išlikę laiškai liudija, jog artimiausi Gedimino pirmtakai taipogi buvo vadinami karaliais.
Antai išliko Livonijos ordino magistro Halto 1290 m. pabaigos (lapkričio mėn.) laiškas Vokiečių ordino Prūsijoje magistrui Meinhardui, kuriam dėkoja už patarimus Livonijai ginti ir apsaugoti. Savo ruožtu Livonijos magistras pasiūlo Prūsijos magistrui naują sumanymą kovojant su lietuviais ir žemaičiais:
„… jeigu jums bei jūsų broliams pasirodys tinkama, jog galite ir norite dar šią žiemą išvesti kariuomenę prieš mūsų priešus lietuvius — būtent iš Žemaitijos (contra hostes Lettowinos videlicet de Sameyten) — tuo pačiu metu su visomis savo pajėgomis mes atskirai užgriūsime karaliaus Butigeido žemę ( terram regis Butegeyde), jeigu mums anksčiau kaip prieš tris savaites slaptu raštu nurodysite [tinkamą] dieną ir laiką“[1] .
Komentuodamas laišką S.Rowell pritaria lenkų istorikų H. Paszkiewicz bei M.Giedroyc ir lietuvių istoriko A.Nikžentaičio, monografijos apie Gediminą autoriaus, nuomonei, kad Butigeidas buvo Pukuvero brolis.
Kas gi tas Pukuveras?
Žinome, jog Prūsijos ordino istorikas P.Dusburgietis Pukuverą titulavo karaliumi (rex)[2]. Iš Livonijos magistro 1290 m. laiško matome, jog abiejų ordinų – ir Prūsijoje, ir Livonijoje – magistrams buvo aišku, jog Butigeidas turi karaliaus titulą, naudojamą Lietuvoje ir Žemaitijoje, taigi ir vokiečių magistrams suprantamą bei naudotiną savitarpio korespondencijoje.
A.Dubonio nuomone, Pukuveras yra ne kas kitas, o Butvydas[3].
Dabar galime prisiminti mūsų anksčiau (III knygos dalyje) minėtą rusinų Voluinės metraščio žinią apie Butigeidžio ir Butvydo sudarytą taikos sutartį su kniaziumi Mstislavu Danilovičium, rusinų karaliaus Danilo Romanovičiaus sūnumi. Slaviškame metraštyje abu sutarties sudarytojai, kaip matėme, pagal slavišką tradiciją pavadinti lietuviškais kniaziais (литовьскый князь Будикидь и брат его Буивидь). Tuo tarpu skirtingi vokiečių šaltiniai kronikose ir laiškuose abu brolius – ir Butigeidį (Pukuverą), ir Butvydą tituluoja karaliais.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei karalius Butigeidis (Pukuveras), kaip praneša Dusburgas, buvo Vytenio tėvas, turėjęs jaunesnį sūnų Gediminą ir dar du jaunesnius sūnus Vainių (gavusį valdyti Polocką), ir Fiodorą (gavusį valdyti Kijevą)[4], vadinasi, visi mums žinomi Gedimino pirmtakai, tėvas ir vyriausias brolis Vytenis buvo vienalaikiuose vokiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose tituluojami karaliais.
Belieka pakartoti lenkų istoriko J. Ochmanskio (Jerzy Ochmański; 1933 – 1996), atradusio Gediminaičių dinastijos genealoginę pradžią literatūriniame šaltinje „Zadonščina“, tyrimo išvadą, jog „vis dėlto egzistavo Lietuvoje jau bebaigianti išsitrinti iš žmogiškos atminties istorinė tradicija, menanti Gedimino protėvius ir pirmtakus. Be jokios abejonės, ji buvo saugoma įvairiose skaitlingose Gediminaičių atšakose“[5] .
Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kad lotyniškieji popiežių laiškai, dokumentika ir vokiečių istoriniai šaltiniai tituluoja Gediminą karaliumi (rex, konig ir pan.), bet niekad nevadina dux/u ar herzog/u.
Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?
Gedimino titulai jo paties laiškuose
Antroje knygos dalyje įsitikinome, kad absoliuti lotyniškų bei vokiškų šaltinių didžiuma Gediminą tituluoja lietuvių karaliumi, o Lietuvą įvardina karalyste.
Nemanau, kad yra pagrindo stebėtis, jog ir pats Gediminas visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos „dux“ arba „magnus dux“ (tik „Semigalliae dux) arba slaviškai titulais – rusišku „velikiji kniazj“ arba lenkišku – „vielki kięžię“.
Tai vis vėlesnių laikų etiketės, kurias klijavo ir tebeklijuoja Lietuvos karaliui Gediminui kaimynai ir mūsų pačių tradicinės istoriografijos pasekėjai.
Pasižiūrėkime, kaip pats Gedimas save titulavo XIV a. laiškuose, sutartyse bei raštuose Europos dvasininkams ir pasauliečiams.
Jau pirmajame laiške popiežiui Jonui XXII matome sutrumpintą Lietuvos valdovo prisistatymo titulą:
Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.
(Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).
Čia titulas nepilnas, kadangi kituose dokumentuose matome pilnesnį:
Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.
(Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).
Pastarąjį titulą Gediminas naudojo savo raštuose, kaip dabar sakytume, atviruose laiškuose, jo žodžiais tarus, „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. (1323.I.25).
Laiškai pasauliečiams turėjo labai konkrečius ūkinius bei ekonominius tikslus:
„ … atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę (terram, dominum et regnum) kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera“ (Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 16).
Norėdamas, kad laiškas būtų kuo plačiau prieinamas miestų gyventojams, Gediminas prašo
„visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo“ (dok. 16).
Atrodo, kad Lietuvos karaliui buvo gerai žinomas viduramžių paprotys, kurį priminė S.Rowellas savo komentare šiam laiškui: „Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis (žr. taip pat Nr. 21).
Lygiai taip prisistato Gediminas savo raštuose vokiečių dvasininkijai, Saksonijos dominikonų ordino broliams (1323.V.26) ir Saksonijos pranciškonams (1323.V.26).
Dominikonų ordinas dar būdavo vadinamas Pamokslininkų ordinu, tad Gediminas kreipėsi į juos, pranešdamas, jog užmezgė ryšius su popiežiumi Jonu XXII dėl krikšto, ir praneša savo apsisprendimą: „norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute“ (dok.21).
Įvertindamas pranciškonų (mažųjų brolių) įtaką kaimo ir miesto žmonėms įvairiuose kraštuose, Gediminas praneša jiems apie pranciškonų buvimą Lietuvos karalystėje, karališkajame Vilniaus mieste ir savo pageidavimą dar daugiau jų turėti:
„Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje (in civitate nostra regia, dicta Vilna), kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią.[…] Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę“ (dok. 21).
Galbūt jausdamas ypatingą palankumą pranciškonams, Gediminas prašo, idant „perskaitytą laišką tegu [pranciškonų] ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes (pro rege, filiis et reginis), ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs“.
Peržvelgėme tris Gedimino raštus (yra ir daugiau, bet ne kiekis svarbu) mus dominančiu požiūriu ir galime neabejoti, kad Gediminas visur rašo ir į visus kreipiasi, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius (Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), kviečia europiečius į savo karalystę (regnum), į karališkąjį Vilniaus miestą (in civitate nostra regia dicta Vilna), prašo mažuosius brolius pranciškonus pasimelsti už jį patį, karalių , ir jo sūnus ir karalienes, ir visą jo valdomą žemę (omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra).
Savo raštą mažiesiems broliams pranciškonams Gediminas įvertina kaip patikimą dokumentą, patvirtintą karališku antspaudu: „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą“ .
Savo ruožtu visų trijų laiškų kopijas daręs vokiečių notaras patvirtino perrašęs kiekvieną „tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą“ laišką (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum).
Be to – tas pats notaras patvirtino, kad ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas su 41 raidės įrašu „S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Gedimino titulai jo tarptautinėse sutartyse
Galima būtų manyti, kad savo laiškuose Hanzos miestams ir vienuolių ordinams Gediminas, taip sakant, stengiasi kuo gražiau pateikti savo karalystę ir save, specialiai vadina save lietuvių ir daugelio rusų karaliumi ir t.t., tačiau toks manymas parodytų tik šiuolaikinės vaizduotės varganas pastangas įsivaizduoti ir perprasti rašytinius XIV a. šaltinius.
Dera atkreipti dėmesį, kad ne tik savo deklaraciniuose laiškuose, bet ir grynai juridiniuose dokumentuose, tarkim, tarptautinėse sutartyse Gediminas tituluoja save lietuvių ir rusų karaliumi.
Maža to: sutartyse, kurios turi, kaip žinome, juridinio dokumento reikšmę, Gediminas yra pateikęs ne tik savo titulą, bet ir pilnąjį titulą patikslinančias žinias apie jo valdomas žemes.
Štai 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Sutarties dokumente nurodoma, jog pastarųjų pasiuntiniai, „pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“ (koning Gedeminne van Lettowen), „turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės“.
O iš lietuvių pusės, „visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas (Gedeminne de koninge van Lethowen) ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje“.
Konkretizuodamas sutartį, Gediminas patvirtina, jog
„mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs“.
Mes dar turėsime progos aptarti Lietuvos karaliui pavaldžias žemes, bet ir dabar jau galime spėti, jog mūsų aptartas Gedimino naudotas titulas vietoje etc (ir t.t.) galėtų būti patikslintas ir pildytas šalia Žiemgalijos dar ir „Aukštaičiais, Žemaičiais, Polocku etc“.
Taikos sutarties terminija ypač įdomi dar ir tuo, kad joje, iš abiejų pusių, tai yra iš pagonių lietuvių, ir iš krikščionių, Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen ) lygiai taip pat, kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken).
Akivaizdu, kad sutarties sudarytojai iš abiejų pusių gerai išmanė karališko titulo paritetą (lygybę juridiniu požiūriu) ir adekvačiai naudojo tituluodami karaliais tiek Lietuvos, tiek Danijos valdovus.
Naivu būtų manyti, kad juridiniame sutarties dokumente karaliaus titulas būtų naudojams grynai iš mandagumo ar pagarbos. Tais laikais karaliaus titulas tikrai buvo teisiškai grindžiamas, netgi, kaip matysime, sudievintas ir įstatymiškai išaukštintas kaip ir jo valdomos karalystės statusas.
Gediminas puikiai tuos dalykus išmanė ir griežtai skyrė kokį nors kunigaikštį (dux) nuo karaliaus (rex), o karalystę (regnum) nuo kunigaikštystės (ducatus).
Mūsų aptartame Gedimino laiške „gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams“ Lietuvos karalius nurodo ir saugiausią kelią į Lietuvą: „laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo kunigaikštystę (Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ) be jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo“ (dok. 21).
Visi Gedimino dokumentai liudija, kad jis gerai žinojo, ką daro, vadindamas save karaliumi, o visi jo kaimynai taipogi žinojo, kad jis tai daro teisėtai.
Ne titulo skambumas rūpėjo Gediminui – jis puikiai suvokė karaliaus titulo juridinę ir faktinę reikšmę. Svetingai kviesdamas amatininkus ir dvasiškius į savo karalystę jis čia pat primena, kad visi, „kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei“(sed nostre regali magnificentie).
Čia skamba ne tik karališkos vertės emocinė pajauta, bet ir karališkos didybės bei galios priminimas „visiems, „kas tik nepaisys nurodymų“ ( dok. 16)…
Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gediminotitulo
Deja, matyt, visais laikais atsiranda tokių, kas nepaiso karaliaus nurodymų.
Pastarieji, beje, atkakliai platino ir tebeplatina nuomonę, esą Gediminas pats savavališkai skelbėsi esąs lietuvių ir daugelio rusų karalius, nors, atseit, nebuvo joks karalius ir neturėjo juridinių teisių juo skelbtis.
Istoriografinis kaltinimas Lietuvos karaliui Gediminui pakankamai įžūlus, tad pradėkime nuo įtarimų dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo ir pasižiūrėkime, kokiais dokumentais jie grindžiami.
Jokių tiesioginių dokumentų retoriniams teiginiams pagrįsti, be abejo, nėra.
Mėgiamiausia ir, sakyčiau, vienintelė (be mūsų apžvelgtos sulenkėjusių Traidenaičių abejonės „rex sive dux“; žr.IV dalį) rašytinė laikmečio atrama kaltinant Lietuvos valdovą Gediminą savavališkai pasivadinus karaliumi tėra garsioji popiežiaus Jono XXIII frazė „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ (dok. 28) .
Čia turima galvoje Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų (dabart. Prancūzijos) karaliui Karoliui IV[6].
Šventos ramybės vardan pirmiausia prisiminkime lotynišką fragmento tekstą, kurį akademinio „Gedimino laiškų“ rinkinio parengėjas S.Rowell palydi informacinę žinute, esą „gavęs prancūzų karaliaus Karolio IV žinią apie ketinimus rengti žygį prieš musulmonus Palestinoje, popiežius Jonas XXII praneša karaliui apie Gedimino norą krikštytis“.
Lietuvių istorikas A.Nikžentaitis savaip pakomentuoja laiško atsiradimo priežastį:
„Jono XXII apsisprendimą sunkino jo priklausomybė nuo Prancūzijos karaliaus (1309- 1367 ir 1370 – 1377 m. popiežiai gyveno ne Romoje, o Prancūzijos mieste Avinjone ir buvo tos šalies statytiniai). Gavęs antrąjį Gedimio laišką, popiežius ryžosi atsiklausti Prancūzijos karaliaus nuomonės, informuodamas jį apie gautus laiškus“[7].
Štai toji informacija:
„Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat, nobis nudius per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati; supplicans a nobis legatos sibi, qui eum ad fidem ortodoxam admittant et in ea salubriter instruant, destinari; super quibus per nuncios nostros plenius informari poterit regia celcitudo“ (Mano paryškinta – A.B.).
Vertimas į lietuvių kalbą S.Rowello leidinyje skamba taip:
„Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi, mums labai neseniai pranešė savo laišku labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės, maldaudamas, kad paskirtume jam pasiuntinius, kurie jį atvestų į tikrąjį tikėjimą ir naudingai to tikėjimo pamokytų; per mūsų pasiuntinius karališkoji aukštybė galės daugiau apie tai sužinoti“[8].
Teksto parengėjo, įžymaus istoriko S.Rowell komentaras popiežiaus frazei „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ pakankamai kategoriškas: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“ (kom. 7; ten pat).
Fragmento ir komentaro analizę pradėkime nuo vertimo analizės, juolab kad turime ne vieną vertimo variantą. Kiekvienas vertimas turi subjektyvią potekstę, kuri norom nenorom išduoda paties vertėjo poziciją bei intencijas.
1966 m. „Gedimino laiškų“ leidinyje paskebtas šiek tiek kitoks mus dominančio fragmento vertimas. Klasikinės filologijos specialistas, vertėjas, lietuvių literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) teikia savo variantą. M. Ročkos ir jo vertimą aprobavusio lotynisto, puikaus antikinės literatūros vertėjo L.Valkūno variante, mano supratimu, laikytasi arčiausiai originalo prasmės: „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi“[9].
Skirtuma lyg ir nežymus, tačiau vertimų palyginimas leidžia pastebėti, jog S.Rowello 2003 m. leidinyje prasikiša vertimo tendencingumas, norint pabrėžti tariamą Gedimino savavaliavimą: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi“. Galbūt norėdamas pabrėžti ar paaiškinti tokį vertimą, Rowellas jo prasmę dar labiau paryškina minėtu komentaru: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“.
Šitoks pamąstymas už patį Romos popiežių, savaip pertariant („kitaip tariant“) jo žodžius, labai būdingas S.Rowello pozicijai ir, manau, labai reikalingas jam, norint pateisinti, kodėl savo leidinio Įvade, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė jis visur tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“, nors visuose paties S.Rowell pateiktuose šaltiniuose Gediminas tituluojamas karaliumi ir nė viename nevadinamas „didžiuoju kunigaikščiu“ .
Tai tipiškas tradicinės istoriografijos paradoksas, kurį jau esame aptarę (žr. knygos II dalį), ir jis būdingas, beje, ne vien Rowellui, kuris šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria iš kelių šimtmečių istoriografinės tradicijos.
Savo ruožtu norėčiau atkreipti dėmesį, kad Jono XXII laiške subtiliai panaudotas retas veiksmažodis „intitulat“, kuris turi svarbų priešdėlį „in“ (intitulo, intitulare), suteikiantį veiksmažodžiui niuansą, kurio neturi paprastas „titulo, titulare“. Aš neversčiau „qui…se intitulat“ nei „Gediminas, kuris save tituluoja … karaliumi“ (1966), nei „Gediminas, kuris skelbiasi … karaliumi“ (2003).
Turėdami galvoje, kad Jonas XXII laiške Karoliui IV tik persako titulą, kuris pateiktas Gedimino laiškų tam pačiam popiežiui intitulatūroje, tai yra – laiško pradžioje prisistatant vardu ir titulu, manau, kad versti šią garsiąją popiežiaus frazę reikėtų laikantis anuometinių intitulatūros tradicijų – „Gedeminne, qui se regem Letthoviae et ruthenorum intitulat“ – „Gediminas, kuris prisistato Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi“.
Akivaizdu, kad popiežius čia nieko nuo savęs neprideda ir niekaip nevertina Gedimino titulo, o paprasčiausiai informuoja Prancūzijos karalių, kad jis yra gavęs laiškus, kuriuose Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi prisistatęs Gediminas jam „pranešė laiškuose, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios“ ir t.t. (per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati).
Nesu linkęs spėlioti už kitus, juo labiau už popiežių ir nesirengiu aiškinti, ką jis turėjo galvoje rašydamas apie karaliumi prisistačiusį Gediminą su „jo karalystės gyventojais“ (cum suis regnicolis), siūlau tik šiek tiek tiksliau išversti Jono XXII žodžius ir vertinti juos viduramžių korespondencijos formuliarų kontekste.
Prisistatyti laiške karaliumi ne tas pats, kas „skelbtis karaliumi“.
Čia ne pro šalį bus prisiminti paties Jono XXII atvejį, kuomet jis atskyrė Vokietijos karalių Liudviką Bavarietį nuo Bažnyčios.
Ar popiežius veidmainiavo tituluodamas Gediminą karaliumi?
Įsivaizduoti ir vertinti Joną XXII, kaip naivų ar patiklų žmogų, įmanoma būtų gal tik tada, jei nežinotum, koks originalus, didžiai patyręs ir bebaimis kovotojas už Romos katalikų bažnyčios garbę ir interesus buvo senasis Jonas XXII.
Sakoma „senasis“, kadangi jo išrinkimo metais (1316. VIII.7) prancūzas Žakas Djuezas (Jacques D’euse; 1249 – 1434), buvęs žemo ūgio, „išdžiūvęs ir išbalęs, nuplikęs 72 metų senelis, darbštus, uolus ir nepaprastai gyvas. Viskuo jis domėjosi ir dogmatikos bei teisės klausimais, ir politika, ir, pirmiausia, pinigų reikalais“[10]. Prie to pridurkime, kad Jonas XXII buvo puikiai išsilavinęs savo epochos žmogus, studijavo teologiją ir teisę Montpelje ir Paryžiuje, o po to, kas reta anais laikais, „dėstė ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę Tulūzoje ir gimtajame Cahore“[11].
Juridinis išsilavinimas leido jam suartėti su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris paskyrė jį savo patarėju, ir padėjo tapti Frežio ( pr. Fréjus) vyskupu Prancūzijos Rivjeroje arba Žydrajame krante ( Côte d’Azur), o vėliau buvo pervestas prie Šventojo sosto Avinjone.
Verta priminti, kad būtent tuomet Žakas Djuezas „pateikė juridinius argumentus, palankius tam, kad būtų susidorota su tamplieriais [ garsiojo Šventovės riterių ordino nariais]“ (ten pat).
Švelniai tariant naivu būtų manyti, kad šitokio lygio viduramžių kanoninės ir civilinės teisės žinovas neišmanytų, kaip dera tituluoti pagonių valdovą Gediminą.
O juk popiežius visuose savo tekstuose, susijusiuose su Gediminu, visur vadina jį karaliumi (rex), ne kartą pridėdamas kilnius epitetus „illustris“ (šviesusis, garsusis, šlovingas) arba „magnificus“, kurį vieni verčia „didingas“ (2003), kiti – „kilnus“ (1966), nors titulo požiūriu jis sietinas su tituliniu kreipiniu „magnificentia“ (lot. „magnifentia Vestra“ – Jūsų prakilnybe).
Galgi senasis popiežius buvo perdėm atsargus, labai taktiškas ar neryžtingas ir tiesiog bijojo „pagadinti“ daug žadančius diplomatinius santykius, jei tiesiai šviesiai išrėžtų Gediminui, esą tas be reikalo ir neteisėtai vadina save „karaliumi“?
Naivi „įžvalga“.
Argi taip elgtųsi žmogus, kuris, galima sakyti, kitą dieną po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, be jokių sentimentų susidorojo su savo seniai nekenčiamu priešininku Cahors/o vyskupu Hugo. Naujo popiežiaus paliepimu 1317 m, gegužės . 4 d. iš vyskupo Hugo „buvo atimtas titulas, o jis pats pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Bet ir šito Jonui XXII buvo maža. Hugo buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo“[12].
Paviešinęs pastarąjį faktą amerikiečių istorikas ir šaltinių leidėjas Henris Čarlzas Li (Henry Charles Lea; 1825 – 1909), rinkęs įvairiose Europos bibliotekose rankraštinius raritetus bei spaudinių medžiagą katalikų inkvizicijos istorijai, nuo savęs pridėjo pastabą, esą „patys blogiausi XII ir XIII a. popiežiai nesiryžtų taip gėdingai pasielgti pasaulio akyse, kaip Jonas XXII pasielgė iš neapykantos vyskupui Hugo“.
Henriui Li priklauso ir kita kondensuota Jono XXII charakteristika – „Jonas XXII nebuvo toks popiežius, kuris leistų dvasiniam kardui rūdyti makštyse“ (…was not a pope to allow the spiritual sword to rust in the sheath“ (ten pat).
Ir tikrai – pačios garsiausios XIV a. politinės ir religinės kovos vyko aktyviai dalyvaujant Jonui XXII ir būtent jo sprendimai buvo neretai lemiami garsiausiose amžiaus bylose.
Vienas labiausiai išsimokslinusių epochos teologų Jonas XXII aistringai diskutavo teologiniais klausimais, jis „pasmerkė ir net prakeikė (bulėje Quorumdam exigit) mažuosius brolius pranciškonus spiritualus, paskelbė eretiškais vokiečių filosofo Eckharto raštus (bulė In Agro Dominico) ir įsivėlė į mirtiną kovą su vokiečių karaliumi bei Šventosios Vokiečių romėnų imperijos imperatoriumi Fridriku Bavariečiu.
Karšto būdo vyras, išaugęs minėtame Cahors/o mieste praturtėjusio batsiuvio šeimoje, Jonas XXII niekad neieškojo žodžio kišenėje ir mėgdavo rėžti tiesą į akis ne tik pašnekovams, bet ir laiškų adresatams.
„Popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“
S.Rowelas ne viename savo komentare Gedimino laiškams yra pastebėjęs, jog popiežius Jonas XXII „ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo titulų formuluotes“ (Gedimino laiškai, dok. cit; dok. Koment. ).
Negalima nesutikti ir su kitu S.Rowell komentaru, kad „popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“ (nr. 79). Komentaras liečia Jono XXII laišką (1324.V.31) danų karaliui, kuriame popiežius be jokių užuolankų tiesiai šviesiai dėsto savo nuomonę dėl vokiečio Liudviko Bavariečio titulų:
„Tikimės, tu apie tai girdėjai, kad kai didingas vyras Liudvikas, Bavarijos kunigaikštis, nesutariant išrinktas romėnų karaliumi, dar negavus Apaštalų Sosto pritarimo ir jo patvirtinimo, įsijungė į nepelnytą tos pačios karalystės ir valdžios tvarkymą, kurios valdymas, teisėto imperatoriaus dar neišrinkus, žinoma, šiuo metu teisėtai priklauso mums ir minėtai Bažnyčiai. O jis savavališkai prisiėmė karališką vardą bei titulą ir užgrobė teisę valdyti bei įsakinėti, įžeisdamas Dievą ir nešdamas mums ir mūsų minėtai Bažnyčiai skriaudą, gėdą ir žalą“ (dok. Nr, 79).
Pastarojo laiško tekstas mums įdomus ne tik tuo, kad popiežius atvirai neigia Liudviko Bavariečio teisę ir net bandymą tituluotis karaliumi be Bažnyčios sutikimo ir patvirtinimo: „nomen et titulum regium sibi assumeret“ (tiksliau verčiant: „karališkąjį vardą bei titulą sau pats pasiskyrė“).
Svarbu, kad romėnų ir bažnytinės teisės žinovas Jonas XXII naudoja konkrečius juridinius terminus, o ne kokius emocinius išsireiškimus.
Dabar grįžkime prie mūsų pradinio klausimo: kodėl gi popiežiaus nesiutina Gedimino prisistatymas lietuvių ir rusų karaliumi?
Priešingai – Jonas XXII ramiai priima Gedimino įvardintą titulą ir, kaip, matėme (žr. II dalį), pats jį plačiai vartoja savo diplomatinėje korespondencijoje ne tik su Gediminu, bet ir su kitų Europos karalysčių karaliais (Prancūzijos, Danijos), arkivyskupais, vyskupais ir vienuolių ordinų vyresniaisiais, tarp jų – kryžiuočių magistrais.
Kodėl net čia pacituotame laiške popiežius kreipiasi į Danijos karalių lygiai tuo pačiu karališku kreipiniu, kaip savo kitos dienos (1324.V I.1) laiške kreipiasi į Lietuvos karalių Gediminą? Palyginti labai nesunku: vieną dieną rašoma „šviesiajam danų karaliui Kristupui (Christoforo regi Danorum illustri ), o kitą dieną – „šviesiajam lietuvių ir rusų karaliui Gediminui“ (Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).
Kas čia iš tikrųjų vyksta?
Atsakyti ne taip sunku, jei nagrinėsime paties Jono XXII korespondencijos stilistiką ir juridinę leksiką, o ne šiuolaikinių istorikų „įžvalgas“ apie tai, ką Jonas XXII „galvojo“ ar „turėjo galvoti“, atseit, galvodamas viena, o rašydamas kitką“ ir pan.
Argi popiežius iš tikro buvo toks veidmainis, kokį jį padaro šiuolaikiniai Lietuvos istorikai?
Reali valdovų titulų diferenciacija
Jono XXII korespondencija rodo, kad jis tiksliai ir griežtai naudojo valdovų titulus.
Prisiminkim jo laišką lenkų valdovui Vladislovui Lokietkai, kol tas dar nebuvo popiežiaus sutikimu karūnuotas, nors labai to troško.
Vladislovas Lokietka, kaip matėme (žr. V knygos dalį) ne kartą prašė karūnos, siekdamas Romos popiežių kurijoje išsirūpinti „rex“ titulą, negailėdamas dovanų ir pažadų padidinti Lenkijos leno duoklę (Denarii Sancti Petri) popiežiaus kurijos naudai.
Atsakydamas laišku į eilinį „ypatingos meilės prašymą“ ir žinodamas dosnius Lokietkos pažadus, Jonas XXII vis dėlto „net avansu“ nevadina Lokietkos karaliumi.
Lokietka laiške tituluojamas taip, kaip ir dera iki katalikiško vainikavimo ir patepimo – ne rex, o dux. Savo palankumą Jonas XXII išreiškia maloniais epitetais, pavadindamas Lokietką „mielu sūnumi ir kilniu vyru“ (Dilecto filio Nobili viro), tačiau titulais nesišvaisto nei iš mandagumo, nei kokiais slaptais naudos sumetimais. Iki popiežiaus palaiminto vainikavimo Lokietka Jonui XXII tėra lenkų dux/as (Duci Polonie), kas tiesiai ir parašoma laiške: „Dilecto filio Nobili viro Wlandislao Duci Polonie“ (dok. 75. 1319.VIII).
Tradicijos sukaustytiems istorikams savaime turėtų iškilti logiškas klausimas: kodėl toje pačioje juridinėje situacijoje (iki katalikiško karūnavimo akto) vienas (lenkų) valdovas tituluojamas „dux“, o kitas (lietuvių ir dar pagonių!) valdovas tituluojamas „rex“ vieno ir to paties popiežiaus Jono XXII laiškuose?
Klausimas skambės dar aštrau, jei prisiminsime, kad popiežius Jonas XXII puikiai žino, kad Gediminas nėra Romos katalikas, o Lokietka priešingai – ištikimas Romos katalikas, kurį pats popiežius čia pat laiške tėviškai vadina sūnumi, kurį „Romos bažnyčia, tavo motina […] laiko tave labai mielą tarp artimų […]. Tuo pačiu popiežius ragina Lokietką
„pagerbti bažnyčias ir jų dvasininkus, ir kitus bažnytinius asmenis kaip Dievo tarnus žemėje, ir jų laisvę dėl savo vardo garbės saugok, kad sunaikintų netikinčiųjų tautą, ypač tuos, kurie yra tavo žemių kaimynai, burnojantys prieš Aukščiausiojo vardą“.
Mums šiuo atveju ne taip svarbu, ką popiežius konkrečiai vadina „netikinčiųjų tauta“ (infidelium nationem) Lokietkos žemių kaimynystėje.
Svarbu, kad titulų naudojimo praktikoje popiežius Jonas XXII nekaitalioja istorinių valdovų titulų savo nuožiūra pagal vienų ar kitų valdovų religinės priklausomybės kriterijus.
Tačiau bene svarbiausias mūsų tyrimui yra retai istorikų pastebimas ar minimas faktas, kad popiežiaus korespondencijoje su Gediminu ir visuose kituose išlikusiuose tekstuose apie katalikų derybas dėl lietuvių karaliaus atsivertimo į katalikybę neminima karaliaus karūna ir net nežadama ją uždėti Gediminui ir jo žmonai.
Tas faktas verčia naujai peržiūrėti visą derybų eigą.
(Bus daugiau)
2016.07.28; 06:08
[1] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4. 1290.XI, Livonijos žemės magistras Haltas Prūsijos magistrui Meinhardui iš Kuerfurto.
[2] P.Dusburg. Chronica terrae Prussiae, in: Scriptorem rerum Prussicarum, t., Leipzig, 1861, p. 155
[4] Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T.1, Warszawa, 1933, p. 330.
[5] Osmianski J. Giedyminowicze – „prawnuki skolomendowi“. In: Jerzy Ocmianski. Dawna Litwa.. Studia historyczne. –Olsztyn, 1986, p.20.
[6] Rowello S. komentaras laiškui: Karolis IV (Puikusis — le Bel) — Prancūzijos karalius. Gimė 1294 m., karaliavo 1322—1328 m., paskutinysis tiesioginės Kapetų šeimos kilmės karalius. Buvo vedęs Blanche iš Burgundijos, išsiskyrė su ja 1322 m. Tais pačiais metais vedė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio seserį. Trečiąja jo žmona tapo mirusio karaliaus Pilypo Puikiojo dukterėčia Jeanne iš Evrė (Evreux): žr. Favier J., Le temps des principautes de l’an mil a 1515 (Paryžius, 1984), 291, 296, 297. Jonas XXII norėjo jam dovanoti imperijos Brandenburgo žemę, tačiau Karolis atsisakė ją priimti: Tabacco G., La casa di Francia nell’azione politica di papa Giovanni XXII (Roma, 1953), 216—217.
[7] Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 32
[8] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; nr. 28. cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4
[9] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.
[10] Karsavinas L. Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.23.
[11] The Catholic Encyclopedia. Cit. pagal: http://www.newadvent.org/cathen/08431a.htm
[12] A History of the Inquisition In The Middle Ages. By Henry Charles Lea. ( 4 volumes) – Vol.III, 1888, p.196. http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015028750944;view=1up;seq=11
Šiemet sukanka 700 metų, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi.
Ta proga skelbiame ištrauką (VI dalis) iš naujos, spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Knyga skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui pagerbti.
Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)
Gediminaičių dinastija – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje ir kiekviena tauta, patyrusi Gediminaičių kraujo palikuonių įtaką ir vaidmenį savo istorijoje mėgsta atsiriekti sau artimiausią Gediminaičių dinastijos galybės ir šlovės dalį.
Turiu galvoje, be abejo, populiarius masinės kultūros reiškinius, kurie iki šiolei formavo, formuoja ir toliau formuos pasaulio tautų savimonę, istorinę vaizduotę ir tautinę identifikaciją.
Deja, pati Gedimino dinastija, davusi pradžią daugeliui Rytų ir Vakarų karalių, didikų, kniazių, ksienžentų, hercogų, grafų ir t.t. dinastijoms, šiuolaikinės pasaulio visuomenės atmintyje mažai žinoma ir netgi nesuvokiama kaip karališkoji dinastija…
Mitografija čia senokai užgožė istorijos žinojimą.
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas
„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas yra senas, kaip pačios žmonijos istorijos rašymas. Gana kandžiai tuo klausimu yra atsiliepęs garsiausias pagoniškos Romos imperijos istorikas Tacitas (Publius Gaius Cornelius Tacitus; ~ 56 – ~ 117), pastebėjęs, kad graikų istorikų “analai, besižavintys tik savo tautos dalykais, jo [romėnų karvedžio Germaniko, kariavusio su germanais- A.B.] nežino“[1]
Naujieji laikai – ne išimtis „istorinės atminties atsiriekimo“ praktikoje.
Pirmiausiai savo dalį atsiriekti nuo Gediminaičių dinastijos pasiskubino lenkai, įtvirtinę savo istoriografijoje ir populiarioje mokslinėje bei beletristinėje literatūroje naują terminą „Dynastia Jagiellonów“, imdami jos pavadinimą ir pradžią nuo Gedimino (1315 – 1341) anūko. Tiksliau – nuo Algirdo Gediminaičio (1296 – 1377) sūnaus Jogailos (lenk. Władysław II Jagiełło; 1348 – 1434) ir jo vaikų iš santuokų su keturiomis žmonomis, iš kurių tik paskutinioji Sofija pagimdė jam tris sūnus, kurių palikuonys gerus 230 metų karaliavo Lenkijoje iki 1572 m., buvo Čekijos (1471- 1526) ir Vengrijos (1440-1444 bei 1490-1526) karaliais.
Kitaip sakant, lenkų kronikų autoriai ir istorikai atsiskyrė nuo Gediminaičių dinastijos vieną jos atšaką – Jogailaičius (Jagiellonowie) – ir ilgainiui sukūrė jos milžinišką istoriografiją.
Sakau „milžinišką“ istoriografiją ne tik apimties, bet ir masinio išgarsinimo požiūriu…
Netgi rusų mokslinė ir populiarioji istorinė literatūra perėmė Jagiellonų dinastijos terminą kaip pakaitalą visai Gediminaičių dinastijai. Jau XXI amžiaus enciklopedinio pobūdžio leidinyje „100 didžiųjų dinastijų“ pateikiamos žinios apie „pačias įžymiausias žmonijos istorijoje dinastijas: imperatorių ir karalių, aristokratų ir bajorų, pramonės magnatų ir menininkų. Pakanka paminėti tiktai keletą skambiausių giminių: Seleukidai ir Bordžijai, Riurikovičiai ir Romanovičiai, Habsburgai ir Lankasteriai, Medičiai ir Stuartai ir kt.“[2].
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Enciklopediniame leidinyje, pradedant XVIII Egipto dinastija (nuo 1559 m. prieš mūsų erą) aprašytą 100 dinastijų, tarp jų „Ягеллоны“ ( p.189-194). Be abejo, čia aprašomi ir Jogailos protėviai – „legendinis kniazius Gediminas, Jagielonų dinastijos pradininkas“, ir Jogailos tėvas „didysis kniazius Algirdas (Algirdas) bei motina „Tverės kunigaikštytė (kniažna) Uljana“, ir, žinoma, visi Jogailaičių protėviai pagal slavišką tradiciją tituluojami „kniaziais“.
Rusų istorikai savo ruožtu, panašiai kaip lenkai, atsiriekia nuo Gediminaičių dinastijos šiek tiek senesnę dalį, o būtent – kelių Gedimino sūnų, o pirmiausiai Algirdo palikuonių genealoginę dalį.
Algirdo sūnų palikuonys Rusijoje davė pradžią garsioms kniazių dinastijoms, tarp kurių garsiausios kniazių Olelkovičių (Олельковичи), Patrikejevų (Патрикеевых), Belskių (Бельских), Volynskių ( Волынских), Golicynų (Голицыных), Kurakinų ( Куракиных), Mstislavskių (Мстиславских), Trubeckių (Трубецких) , Chovanskių (Хованских), ir aibei smulkesnių kniazių bei didikų giminių. Dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos žemėse likę gyventi Gediminaičiai davė pradžią garsioms magnatų dinastijoms, tarp kurių žinomiausios ilgainiui sulenkėjusios Koreckių ( Корецких), Vyšneveskių (Вишнёвецких), Sanguškų ( Сангушек) ir Čartorijskių (Чарторыйских) giminės[3].
Atkirtus nuo Gediminaičių dinastijos dvi minėtas atšakas – pravoslavus Gediminaičius Rusijoje (Гедиминовичи) ir katalikus Gediminaičius Lenkijoje (dynastia Jagiellonów) – Lietuvoje turime XIV a. Gedimino dinastijos pagoniškus valdovus su jų šeimomis – Algirdą ir Kęstutį Gediminaičius.
Pagoniškoji Gediminaičių dinastija
Lietuvos Gediminaičiai sudarė titulinės tautos valdovų dinastiją, viešpatavusią iki XV a. pradžios milžiniškoje valstybėje, kurios pavadinimas beveik visomis savo istorinėmis formomis, tarp jų – ir visai suslavintomis (Velikoje Kniažestwo Litovskoje; Litovsko-ruskoje kniažestvo ir pan.) žymėjo valdančios tautos prioritetą valdžios sistemoje.
Gediminaičių dinastijos genealogija, tai yra – giminės kilmės ir generacijų kaitos istorija yra susilaukusi nemenko tyrėjų dėmesio[4], Turime ir monografinių veikalų, ir specialių darbų apie atskirų dinastijos atšakų palikuonis su jų genealoginėmis istorijomis bei lentelėmis, tarp kurių galima rasti ir pradinę lietuvišką dinastijos lentelę;
NN
Butigeidis 1285-1291
Butvydas 1291-1295
Skalmantas
I
Vytenis 1295-1316
Gediminas 1316-1341
II
Algirdas 1345-1377
Jaunutis 1341-1345
Kęstutis 1381-1382
Aldona (ištekėjusi už Lenkijos kar. Kazimiero)
Aigustė Anastazija (ištekėjusi už Maskvos d. k. Semiono)
III
Jogaila 1377-1381, 1382-
Skirgaila, Jogailos vietininkas 1387-1392
Švitrigaila 1430-1432
Vytautas 1392-1430
Žygimantas 1432-1440
Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kaip Lietuvos valdovus, tarp jų – ir pagoniškus Gediminaičius tituluoja šiuolaikiniai istorikai, kurie patikliai remiasi anachronistine tradicija ir perkelia vėlesniųjų amžių (XV-XVI a.) slaviškus titulus atbuline data į senovės XIII- XIV a. Lietuvą, nors, kaip matėme (žr. knygos 2 ir 3 dalis), slaviški titulai anuomet tiesiog neegzistavo ir lietuvių valdovai, kaip liudija net slaviški istoriniai šaltiniai, jų sau netaikė.
Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?
A. Istoriniai šaltiniai
Lietuvių karaliai ir karalystės tęstinumas Gedimino laiškuose
Lietuvių valdovų dokumentikos (iki XV a. pradžios) tyrimus nepaprastai apsunkina ne kartą mūsų minėtas faktas, jog pagoniškos Lietuvos dokumentika po katalikiško krikšto priėmimo XIV a. pabaigoje buvo nuosekliai naikinama, matyt, pagal tą pačią privalomą „tamsiųjų pagoniškų laikų“ niekinimo bei senosios lietuvių tikybos naikinimo programą.
Be abejo, dėl naikinimo masto galima diskutuoti, tačiau lieka nediskutuotinas ir neabejotinas faktas, jog „Lietuvoje nėra išlikę nei vieno ikikrikščioniškojo laikotarpio dokumento, siųsto Gedimino ar jo sūnų Algirdo ir Kęstučio, nuorašo. Tikriausiai jie anuomet buvo ( jeigu minimi kituose dokumentuose), bet, matyt, bus žuvę per gaisrus, niokojusius Didžiosios Kunigaikštystės archyvus penkioliktame ir šešioliktame amžiuose. Taip pat galimas daiktas, kad jų, kaip Lietuvos tamsios praeities reliktų, sąmoningai neminėjo naujosios katalikų valdžios archyvininkai“[5].
Tuo tarpu išlikusieji Gedimino laiškai ir diplomatiniai dokumentai rodo, kad Gediminas pakankamai gerai žinojo Lietuvos karalystės chronologinę istoriją.
Svetur išlikę Lietuvos karaliaus Gedimino raštai liudija, kad Gediminas jau savo valdymo pradžioje, XIV a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, turėjo labai originalią ir net naujųjų laikų akimis žiūrint pažangią karalystės koncepciją. Ne tik turėjo, bet ir atkakliai stengėsi ją ginti ir platinti katalikiškos monoparadigminės dogmatikos kraštuose.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmajame, pilnesniu nuorašu išlikusiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas dėsto, tarsi savaime suprantamą dalyką, savo valdomos karalystės istoriją religiniame kontekste.
Pirmiausiai jis informuoja popiežių, kad
„mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs (fuit conversus) į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atsitraukė“ (omnes a fide recesserunt)[6].
Tačiau karaliaus Mindaugo atsitraukimas nuo katalikų tikėjimo visai nereiškia Gedimino akyse pačios lietuvių karalystės arba lietuvių karalių išnykimo.
Čia Gedimino koncepcija visiškai sutampa su XIII- XIV a. vokiečių autorių koncepcija, kurią mes jau aptarėme (žr. knygos II ir V dalis) ir įsitikinome, jog vienalaikiuose vokiečių ir lotynų šaltiniuose karališkas Lietuvos valdovo Mindaugo titulas visiškai nesikeitė nuo vienokio ar kitokio tikėjimo, kurį išpažino ar nustojo išpažinti karalius.
Toliau tame pačiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas primena, kad karaliaus Mindaugo atvejis anaiptol ne vienintelis ir, tarsi savaime suprantamą dalyką, išdėsto kito lietuvių karaliaus Vytenio (rex Viten) problemas dėl sugrįžimo prie katalikų tikėjimo:
„Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis (item predecessor noster rex Viten) siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (ten pat).
Tradicinės istoriografijos anachronizmų gynėjai neretai linkę istorinių dokumentų kalbą išversti į psichologinių spėlionių lygmenį, mėgindami, kaip netrukus matysime, aiškinti ar leisti suprasti, esą čia ir kituose panašiuose Gedimino laiškuose Lietuvos valdovas savavališkai tituluoja save ir savo pirmtakus karaliais, norėdamas, atseit, pasigirti, susireikšminti ir pan.
Psichologinės spėlionės, kartais, kaip matysime, virstančios netgi tyčinėmis istorinius veikėjus menkinančiomis insinuacijomis, be abejo, neatlaiko nei mokslo kriterijų, nei istoriniuose šaltiniuose esančios faktų tiesos.
Imkime tą patį karaliaus Vytenio atvejį, kurį Gediminas primeną popiežiui Jonui XXII.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulai vokiečių kronikose
Vytenio viešpatavimo laikais
„Livonijoje tebeėjo smarkios varžytinės tarp arkivyskupo ir ordino, kuris nenorėjo dviejų trečdalių (2/3) nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau praturtėjęs laisvasis Rygos miestas.
Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė į talką Vytenį”[7].
Taigi Vytenio veikla savaime pateko į daugelį to meto rašytinių vokiškų bei lotyniškų šaltinių, kurie mums liudija karališką Vytenio titulą.
„Tų pačių metų vėlyvą pavasarį prie Rygos atžygiavo Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė. Karo veiksmai klostėsi permainingai. Pirmą mūšį prieš livoniečius laimėjo lietuviai ir rygiečiai (žuvo krašto magistras Brunonas ir 22 ordino riteriai), buvo sugriautos ordino Karkuso ir Bertoldsmiulės pilys“[8].
Štai tuomet įvyko neįtikėtinas Europos istorijoje dalykas: katalikiškos Livonijos sostinėje Rygoje, iš kurios kelis dešimtmečius išvykdavo į karo žygius prieš pagonis žemaičius bei lietuvius ginkluoti Livonijos ordino vienuoliai su atvykėliais ginkluotais kryžnešiais (vok. einen Kruzifix tragen), buvo apgyvendinta pagonių karaliaus Vytenio karinė įgula!…
Ta proga ordino narys (frater) Hermanas Vartbergė savo „Livonijos kronikoje“ su neslepiama pagieža praneša, kad Rygos miestiečiai patys „prie savosios miesto dalies įėjimo pastatė netikėliams [pagonims lietuviams – A.B.] pilį, kuri ligi šiol tebevadinama „Lietuvių pilimi“ (Castrum Letwinorum)“[9].
Pagoniškos Lietuvos kariai turėjo ginti Rygos krikščionis miestiečius nuo vokiečių katalikų ordino antpuolių!..
To dar nebuvo buvę Livonijos nukariavimo istorijoje.
Betgi „arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu“ (Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka; ten pat).
Mums įdomu ir svarbu ta proga pasižiūrėti , kaip vokiečių kronikose buvo tituluojamas pats Vytenis, vyresnysis karaliaus Gedimino brolis.
Lietuvos karaliaus Vytenio titulatūra vokiečių kronikose
Sambijos kanauninko ( gyveno pirmoje XIV a. pusėje) Prūsijos istorijos santrauka
Canonici Sambiensis epitome gestorum Prussie.
1298 m.. Lietuvos karalius (rex Littowie ) nusiaubė Kartusą [ Karksi netoli Rygos] ir jo gyventojus, tačiau sugrįžtantį jį patį užpuolė [broliai] prie Treideros upės; ten krito [Livonijos] magistras Bruno ir daugelis jo žmonių.
1311 m.. Sambiją ir Natangiją du kartus buvo nusiaubęs lietuvių karalius Vytenis (Witene). дважды разорил Самбию и Наттангию.
Diunemundės analai(apima įvykius 1313 – 1348 m.)
Annales Dunemundenses
1298 Viešpaties metais Lietuvos karalius nusiaubė Karkusą ir jo apylinkes.
Petras Dusburgietis (mirė po 1326 m.). Prūsijos žemės kronika
Peter von Dusburg.Chronicon terrae Prussiae.
1291 (?)m. Pukuveras, Lietuvos karalius (Pucuwerus rex Lethowie), tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį (filium suum) su didžiule kariuomene į Lenkiją.
1294 (?) Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, su 800 vyrų įžengė į Lenkijos žemę
1296 m. Tais pačiais metais, kai karaliai išeina į karą [ tai yra – pavasarį; – A.B.] karalius Vytenis su didžiule lietuvių kariuomene įžengė į Livonijos žemę kovoti su [ ordino] broliais.
1298 Viešpaties metais Vytenis , lietuvių karalius, Rygos miestiečių prašomas, užėmė Karkuso pilį.
1311 Viešpaties metais Vytenis , Lietuvos karalius (Vichenus Rex Lethoviae) su milžiniška kariuomene nusiaubė Sambiją ir Natangiją kardu ir ugnimi.
1315 m. rugsėjį Vytenis , lietuvių karalius, surinkęs visus sugebančius kautis savo karalystės žmones, apgulė Chritmemelį ir 17 dienų su akmensvydžiais ir lankininkais iš visų pusių šturmavo.
Mikalojus iš Jerošino ( apie 1290- 1345) Vokiečių ordino kronikininkas, vokiškai sueiliavo Dusburgo kroniką.
Nikolaus von Jeroschin. Kronike von Pruzinlant.
Atėjus Viešpaties 1298 metams …Vytenis, lietuvių karalius (kunige), su didžiule galia įžengė į Livoniją po to, kai Rygos magistratas beprotiškai pakvietė jį kariauti su ordino broliais.
Olyvos kronika ( rašyta apie 1350 m.)
Chronik von Oliva
Nuo to laiko minėtas Lenkijos karalius sudarė taikos sutartį su lietuvių karaliumi Vyteniu , kurio dukterį paėmė sau į žmonas Lenkijos karaliaus sūnus [ autorius painioja karalių Vytenį su karaliumi Gediminu – A.B.]
Laiške popiežiui Gediminas primena dviejų pirmtakų – Mindaugo ir Vytenio – karališkus titulus. Lygiai taip jis galėtų priminti ir ankstesnius pirmtakus, kurių vardus mums išsaugojo įvairūs šaltiniai.
(Bus daugiau)
2016.07.26; 14:48
[1] Publijus Kornelijus Tacitas. Analai ( Nuo Dieviškojo Augusto mirties). Iš lotynų k. Vertė Dalia Dilytė. – Margi raštai, Vilnius, 2005, p. 101.
[2] Жидько Е.Г. 100 великих династий. – Вече, Москва, 2008, р. 4
[4] Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999. — s. 244—245; Józef Wolff. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina”, „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Władysława Jagiełły”, Kraków 1886.; J. Wolff, Kniaziowie litewsko-ruscy od konca czternastego wieku. – Warszawa, 1895, 719 p.; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowczów – Poznan-Wroclaw (1999) ir kt. Lietuvių autoriai: Kučinskas J. Gedimino dinastijos kilmė. – Mūsų Žinynas, Kaunas, 1934, p.138-149, 194-204.; Šležas P. Ar Gediminaičiai kilę iš Žemaičių? – Atheneum, t.6, Kaunas,1935; Jakštas J. Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai. – Lietuvos praeitis, t.1, 1940, p. 29-56; Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, sk.: Iš kur kilo Gediminaičių dinastija?/ p. 5-7/ Gedimino šeima /p.7 – 16/ su Lietuvos valdovų chronologinėmis ir Gedimino šeimos genealoginio medžio lentelėmis. Naujausi Gedimnaičių dinastijos tyrinėjimų rezultatai pateikti S.Rowello veikale Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. – ( Vilnius, 2001), patogiai išdėstant genealoginėse lentelėse. Žr.: „Žemėlapiai ir genealoginės lentelės“ – „2.Gediminaičiai“; „Lietuvos kunigaikščių dinastijų tarpusavio ryšiai iki Pukuvero“; „2 a. Algirdaičiai“; „2 b . Kęstutaičiai“; „3. Gediminaičių katalikiškos santuokos“; „4. Gediminaičių stačiatikiškos santuokos“ .
[5] Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 33.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.
Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.
Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.
Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.
Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.
Lietuvos vardo tūkstantmetis – labai reikšmingas įvykis mūsų istorijoje. Šią sukaktį šventėme visus 2009 metus su straipsniais, minėjimais, prakalbomis. Todėl keista, kad gal tik vienas iš tūkstančio lietuvių galėtų dabar pasakyti, kas prieš tūkstantį metų įvyko Lietuvos žemėje.
Vokiečių žemėje lotynų kalba Kvedlingio kronikoje paminėtas pirmasis lietuvis karalius ir pirmasis Lietuvos šventasis 1009 metais! Būtent šie žmonės davė pradžią mūsų istorijai. Nuostabu! Tad kodėl lietuviai nežino šio karaliaus ir šio šventojo vardų? Paklauskite bet kurio lietuvio, kas buvo pirmasis Lietuvos karalius ir gausite atsakymą: Mindaugas 1250 metais. Kas buvo Lietuvos pirmasis šventasis? Turbūt atsakys: Kazimieras 1684 metais. Abu atsakymai neteisingi ir šimtmečius pavėlavę.
