Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.
Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.
Valia aiški
Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.
Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.
Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).
Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.
Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.
Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.
Ministrė uber alles
Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.
Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.
Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.
Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje.
Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Ar lietuviai pajėgūs sukurti daugiaserijinį meninį filmą apie miško brolių kautynes su sovietų kariuomene?
Įsivaizduokime, kad Lietuvos ekranuose pasirodo, sakykim, šimto serijų kvapą gniaužiantis nuotykinis meninis filmas apie partizanų kovas, išdavystes, agentus smogikus, stribų ir NKVD siautėjimus, ryšininkus, pasiaukojimą, drąsą, unikalias žvalgybines operacijas… O jei tas filmas būtų dar angliškai, prancūziškai, vokiškai, ispaniškai įgarsintas?
Seimo narys Kęstutis MASIULIS mano, kad šį sudėtingą sumanymą, nors ir sunku, bet vis tik – įmanoma įgyvendinti. Ko trūksta? Drąsos, pinigų, užsispyrimo?
Antradienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis kreipėsi į Europos Parlamento (EP) Pirmininką Antoniją Tajanį (Antonio Tajani), prašydamas stabdyti kolegų iniciatyvas šmeižti Baltijos valstybes, falsifikuoti istoriją ir diskredituoti už laisvę kovojusių žmonių atminimą.
EP nariai iš Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų (GUE/NGL) pranešė rengiantys rezoliuciją, kuria bus siekiama pasmerkti Baltijos valstybes (Lietuvą, Latviją ir Estiją) dėl šių tariamo negebėjimo suvaldyti „kraštutinių dešiniųjų ir fašistinių nuotaikų“. Jų pranešime teigiama, kad „veikti nutarta po to, kai Baltijos šalyse pastebėtas nerimą keliantis kraštutinių dešiniųjų grupių mitingų ir maršų skaičius, o tokiems renginiams pritaria vietos valdžia“.
Rezoliuciją prieš Baltijos šalis kurpiantis Čekijos europarlamentaras Jiržis Maštalka žiniasklaidai teigė, kad rezoliucija bus siekiama ne tik politiškai pasmerkti Baltijos šalis, bet ir imtis ekonominių sankcijų – užšaldyti ES fondų lėšas.
„Kolegos iš šios frakcijos jau ne kartą yra pasižymėję radikaliais pareiškimais ir iniciatyvomis. Visuomet tai traktuodavau kaip pigų būdą pasireklamuoti, susilaukti dėmesio, bet tokie dalykai esamame geopolitiniame fone yra labai neatsakingi ir netgi pavojingi. Jaučiu pareigą imtis man prieinamų priemonių stabdyti tokias iniciatyvas, nes vien jų svarstymas, mano nuomone, diskredituoja patį Parlamentą ir ES vieningumą“, – sako EP narys V. Mazuronis.
Politikas įsitikinęs, kad GUE/NGL frakcijos nariai akivaizdžiai buvo paveikti arba suklaidinti Rusijos diplomatų, nes daugybė įvykių nėra atsitiktiniai.
„Akivaizdu, kad viskas prasidėjo nuo NATO išplatinto vaizdo įrašo apie Lietuvos pokario partizaninį pasipriešinimą, tai tikrai įsiutino Rusiją ir ši pasinaudodama savo „draugais“ Parlamente siekia savo tikslų informacinio karo fone. Net neabejoju, kad tokia rezoliucija nesusilauktų sėkmės Parlamente, patys rezoliucijos autoriai tai supranta, bet vien faktas, kad bus gaištamas laikas tokioms iniciatyvoms svarstyti man yra nepriimtinas. Žodžio laisvė yra gerai, bet akivaizdus bandymas falsifikuoti istoriją, kai kovotojai už savo tautos laisvę paverčiami fašistais ar žudikais – tėra paprasčiausias šmeižtas, tyčiojimasis iš ES narių piliečių, jų istorijos ir dargi tarnavimas kitų valstybių interesams – o tai neturi nieko bendro su žodžio laisve“, – teigia V. Mazuronis.
EP šiuo metu sesijos nevyksta ir atsinaujins rugpjūčio pabaigoje, tačiau Lietuvos deleguotas europarlamentaras mano, kad būtina imtis veiksmų ir pasiruošti tokių provokacijų neutralizavimui.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.
Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).
Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.
Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.
Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.
Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…
Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.
Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.
Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?
Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.
D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!
Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.
Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.
„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.
„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.
„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.
„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.
Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.
Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.
Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.
Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.
Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną – Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.
Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.
Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.
Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.
Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.
Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.
Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.
O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis Vyriausybės rūmuose priėmė „Misija Sibiras‘17“ dalyvius. Premjeras, išlydėdamas jaunąją kartą į 16-ąją ekspediciją, padėkojo jai už šio kilnaus tikslo tąsą ir palinkėjo dar stipriau skleisti lietuvių vienybės dvasią.
„Tai, ką daro šis jaunimas, yra prasminga ir naudinga. Jų sąlytis su vietos lietuvių bendruomene, sužinant tremtinių gyvenimo patirtį ir dalijantis ja su kitais, stiprina mūsų tautos vienybę. Iš tiesų, įdomu sužinoti, kaip gyvena ir jaučiasi svetur esantys lietuviai, todėl labai svarbu, kad šią žinią parvežtumėte atgal į mūsų šalį“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.
Susitikimo metu dalyviai premjerui papasakojo prisiminimus iš ankstesnių ekspedicijų, vietinių gyventojų reakciją į atvykusius lietuvius. Pastarieji džiaugiasi, kad tvarkydami tremtinių kapus savo pavyzdžiu įtraukė ir vietinius tautiečius.
Šiais metais ekspedicija išvyksta liepos 17-tą – Pasaulio Lietuvių vienybės dieną. Ji truks dvi savaites. Ekspedicijos dalyviai aplankys Irkutską, Nižneudinsko ir Tulūno rajonus, kur 16 žmonių komanda planuoja sutvarkyti daugiau kaip 10 skirtingų kapinių.
Premjeras Liepos 6-osios proga, kuomet oficialiai pradėsime švęsti artėjantį Lietuvos šimtmetį, padovanojo ekspedicijos dalyviams po Lietuvos vėliavą ir kvietė ją nešti į Sibire tebegyvenančių lietuvių namus. Taip premjeras tęsia savo globojamą pilietinę akciją „Padovanok Lietuvos vėliavą“, kurios metu visi lietuviai kviečiami 2018-aisiais namuose iškelti trispalvę.
„Šios akcijos esmė yra iškelti Lietuvos trispalvę ne tada, kai priklauso tą padaryti, tačiau tuomet, kai širdyje norima. Ne dėl valdžios reikia kelti ar nekelti vėliavą. Jos iškėlimas yra vienas iš būdų pasakyti, kad esame savo krašto žmonės, palaikome savo šalį, prisimename ir gerbiame jos istoriją“, – pažymėjo Ministras Pirmininkas S. Skvernelis.
Projektą „Misija Sibiras“ sėkmingai pradėjo organizuoti Lietuvos jaunimo organizacijų taryba dar 2006 metais. Lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire ir kitose vietovėse jau apsilankė 15 jaunimo ekspedicijų.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Sekmadienį Kaune buvo minimos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 71-osios žūties metinės.
Minėjimą rengė J. Vitkaus atminimo draugija ir Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalionas.
Sekmadienio vidudienį Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, kuriose giedojo Gailestingumo šventovės ansamblis, su kovine vėliava dalyvavo J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Mišias laikė J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis jėzuitas Gintaras Vitkus, kiti kunigai. Po Mišių bažnyčios prieigose nuaidėjo trys pagarbos salvės: už J. Vitkų, už Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos batalioną ir už Lietuvą.
Vėliau Nacionaliniame Kauno dramos teatre – filmo „Nepaprasta auka“ premjera.
J. Vitkus buvo aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris ne tik kūrė Lietuvos išlaisvinimo planus nacių okupacijos metais, bet 1945-aisiais pats pasitraukė į mišką ir partizanavo. 1946 m. balandį jam pavyko suvienyti visus Dainavos apygardos partizanus ir suformuoti „A“ apygardą.
Pasak istoriko Seimo nario Arvydo Anušausko, J. Vitkaus ruoštuose ir pasirašytuose dokumentuose galima matyti jo karišką, profesionalų požiūrį.
„Jis, tikėdamas, kad tarptautinė situacija keisis, parengė mobilizacinius dokumentus, kaip Lietuva turi atkurti savo karines pajėgas, kai pasikeis tarptautinė situacija. Jo indėlis į partizanų organizacinę struktūrą, ko gero, buvo pats didžiausias“, – sako A. Anušauskas.
„Aš tikiuosi, kad sukurtas istorinis-dokumentinis filmas padės geriau suprasti Kazimieraičio indėlį Lietuvos laisvės kovoje, o moksleiviai ir jaunimas senelio asmenyje atpažins autoritetą ir pavyzdį“, – sakė J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos vadovas Kastytis Vitkus.
Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas. SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP. Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.
Kupros nusimetimo link
Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis.
Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.
Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.
Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui. Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.
Metamorfozė
Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.
Konferencija kuprą įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko
Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.
Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:
– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1991 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti; – pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys; – kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu; – siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.
Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016 m. birželio 9 d. posėdis įvyko.
Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.
Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.
O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.
Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.
Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,
Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas, Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.
Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.
Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.
Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.
Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją.
Lietuvos Respublikos Seimas,
minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;
pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;
primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;
sveikindamasjungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.
įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;
pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;
primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);
atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;
pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;
konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;
kviečiaLietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;
pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.
Balsavo Seimo narių: 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, pritarta.
Balsavo prieš: Petras Gražulis.
Susilaikė: Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Rimantas Sinkevičius, Kęstutis Simonovas, Lauras Stacevičius, Zenonas Streikus, Rimantė Šalavičiūtė, Irėna Šiaulienė, Audrys Šimas, Tomas Tomilinas, Petras Valiūnas, Juozas Varžgalys, Antanas Vinkus.
Koks gajus sovietinis paveldas, kaip sunku atsisakyti komunistinės kilmės parodė vienas balsavusysis prieš ir 24 susilaikiusieji bei nedalyvavę balsavime Seimo nariai.
Šeštadienį vienas svarbiausių Lietuvos kariuomenės renginių – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena – vyks Panevėžyje.
„Lietuvai kariuomenės ir visuomenės vienybė svarbi ir reikalinga. Kaip rodo istorija, vienybė – galingiausias mūsų ginklas, tad nenustokime jo puoselėti“, – sako Panevėžyje rengiamoje Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos šventėje dalyvausiantis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.
Renginyje taip pat dalyvaus Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, kariuomenės pajėgų vadai, kiti svečiai. Šventėje sveikinimą perduos ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Šeštadienį Panevėžyje, prie „Cido“ arenos, Lietuvos kariuomenė visuomenei pristatys Sausumos, Krašto apsaugos savanorių, Karines oro, Karines jūrų ir Specialiųjų operacijų pajėgas. Taip pat prisistatys ir Lietuvoje dislokuoti NATO priešakinių pajėgų bataliono kariai, dalyvaus Jungtinių Amerikos Valstijų rotacinių pajėgtų kariai. NATO oro policiją Baltijos regine vykdantis Lenkijos karinių oro pajėgų kontingentas ketina pasveikinti susirinkusiuosius naikintuvų „Fighting Falcon“ F-16 skrydžiu.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventėje karių ginklai „prabils“ imitaciniais šūviais – numatomos net dvi parodomosios programos – istorijos klubas „Grenadierius“ pademonstruos Nepriklausomybės kovų operaciją, o Lietuvos kariuomenės kariai – šių laikų karinę operaciją, pasitelkiant ir karines oro pajėgas.
Kariai visuomenei pristatys visą pėstininko ginkluotę nuo pistoleto iki prieštankinio raketinio komplekso „Javelin“, kovos mašinas HMMWV (Hummer) ir šarvuočius M113, švarinimo nuo cheminio ginklo, išminavimo įrangą ir kt.
Atvykusieji galės pabendrauti su sąjungininkų kariais ir apžiūrėti Vokietijos kariuomenės kovinį tanką „Leopard 2“, pėstininkų kovos mašinas „Marder“, Nyderlandų karių kovos mašiną CV 90, šarvuotąjį žvalgybos automobilį „Fenek“, kitą ginkluotę ir ekipuotę.
Šventėje bus galima išbandyti savo jėgas įveikiant ne vieną žaidybinę kliūtį ar karinę užduotį, kartu su kariais varžytis sporto rungtyse, estafetėse, pajusti kuprinės svorį, taip pat patikrinti akies taiklumą šaudant iš airsoft ginklų ir dar daug kitų įdomybių.
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės renginiai vyks beveik visoje Lietuvoje, kur dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai.
Lietuvi, bene kiekvieno iš Jūsų giminėje yra žuvusių ar nukentėjusių už Tėvynės laisvę, todėl kviečiame nelikti nuošalyje ir nedelsiant prisidėti prie jų nemarios kovos įamžinimo!
Atėjo lemiama akimirka, jeigu mes dabar startuojame, tai prisidės ir Lietuvos valstybė. Todėl prašome kaip galima greičiau paremkite paminklo Lietuvos partizanams pastatymą Kryžkalnyje.
Jūs tai galite padaryti: skirdami iki 2% gyventojų pajamų mokesčio į „Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjungos“ įm./k. 303472436 sąskaitą LT 47 7300 0101 4220 5090 ar pervesdami bet kokią pinigų sumą.
Paminklą turėtų sudaryti paminklinė grupė, kurią sudarytų 30 – 40 metrų aukščio obeliskas su paauksuotu „Vyčio kryžiumi“, matomu 20 km spinduliu, siena su 20 000 simbolinių mažų „Vyčio kryžių“ su visų žuvusių Lietuvos partizanų pavardėmis po kiekvienu iš jų, taip labai akivaizdžiai parodant žūčių už Lietuvos laisvę mastą, nežinomo partizano kapas su amžinąją ugnimi ir originali skulptūrinė grupė ,,Partizanai žvalgyboje“.
Šiuo paminklu mes siekiame įprasminti ir įamžinti 20 000 Lietuvos partizanų, tikrųjų Lietuvos kariuomenės karžygių, besikovusių su okupantu, nemarios Laisvės kovos atminimą, skirtą „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio“ Deklaracijos 70 – mečiui ir Lietuvos kariuomenės 100 – mečiui, paminėti.
Paminklas, kaip informacinio karo ginklas, gina Lietuvos partizanų garbę kovoje su Rusijos propaganda, juodinančia jų kovą, kartu kviečia lietuvių tautą budėti, bet kuriuo momentu būti pasiruošusia apginti Valstybę, Laisvę ir Nepriklausomybę. Tai pirmas valstybės lygmens paminklas Lietuvos partizanams, kurį remia Lietuvos kariuomenė.
Pervesdami pinigus būtinai nurodykite savo adresą, žuvusio giminaičio partizano vardą ir pavardę.
Daugiau informacijos apie Sąjungą rasite: www.kryzkalnispartizanai.lt, Pamėnkalnio g. 13, Vilnius LT-01114, info@kryzkalnispartizanai.lt, tel.: + 37068774413
Informacijos šaltinis – Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga.
Kaune sausio 22-ąją bus prisimintas Lietuvos karininko, partizanų Žemaičių legiono vado, pulkininko Jonui Semaškos-Liepos atminimas.
Šiemet sukanka 70 metų nuo J. Semaškos žūties.
Jonas Semaška – Liepa
Renginio dienotvarkė: 10:30 val. – Gėlių padėjimas ant plk. Jono Semaškos kapo Kauno Petrašiūnų kapinėse. 12:00 val. – Šv. Mišios Kauno įgulos Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. 13:30 val. – Minėjimas Kauno įgulos karininkų ramovėje (Mickevičiaus g. 19, Mažoji salė, II aukštas).
Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos (LKRKA) Kauno skyriaus nariai parodys šiam mūsų tautos didžiavyriui skirtą dokumentinį filmą „Jonas Semaška-Liepa“.
Jonas Semaška-Liepa gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvaryje. 1930 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. tapo kapitonu. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus likviduoti Lietuvos kariuomenę buvo 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos 234 pulko kuopos vadas.
Nuo 1941 m. gegužės, vengdamas suėmimo, slapstėsi. Nuo 1941 m. rugpjūčio tarnavo lietuvių savisaugos dalinio 4-ajame batalione. Nuo 1942 m. spalio 25 d. buvo 7-ojo bataliono vadas. Vermachto pusėje dalyvavo Staliningrado mūšyje.
Nuo 1943 m. kovojo Rytų fronte. Buvo 13-ojo bataliono vadas, du sykius sužeistas. 1944 m. paskirtas majoru. 1945 m. pavasarį kovėsi vadinamajame Kuršo katile.
Vokietijai kapituliavus, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Žemaitijos partizanų. Nuo 1945 m. rugpjūčio vadovavo Šatrijos rinktinei, o nuo spalio – Žemaičių apygardai. 1946 m. kovą iš Generolo Vėtros priėmė pasiūlymą vadovauti būsimai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai.
1946 metų balandžio mėnesį Telšių mieste buvo suimtas, o spalio 13-ąją Vilniaus įgulos karo tribunolo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
1997-aisiais didvyrio J. Semaškos palaikai aptikti Tuskulėnų dvare.
2001 metais jie perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Šie poeto Vytauto Cinausko partizanų motinoms skirti žodžiai primena tūkstančius lietuvių motinų, kurių vaikai žuvo kovodami dėl Lietuvos laisvės, o joms pačioms teko praminti tikrus kančių kelius per stepių pūgą ir per klampią tundrą. Atlaikiusioms šį kraupų likimo išbandymą kelias į tėviškę lietuviškųjų kvislingų valia buvo užkirstas.
Žymus Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas
Viena iš tokių didmoterių buvo ir legendinių Dzūkijos partizanų Liongino Baliukevičiaus–Dzūko ir Kosto Baliukevičiaus motina Joana.
Partizanų tėvas žuvo 1944 m. Alytuje atsitiktinai, kai Lietuva vėl buvo virtusi nacių ir sovietų kovų arena. Motina buvo ištremta 1947 m. pavasarį kartu su broliu Alfonsu Petruškevičiumi (žymiu Nepriklausomybės laikų agronomu). Brolis mirė 1955 m. Tiumenės srityje, motina iš tremties į Lietuvą grįžo 1956 metais. Ją priglaudė giminaičiai Drobniai, gyvenę Pučkornių kaime netoli Naujosios Vilnios. Mirė 1972 m., palaidota Naujojoje Vilnioje.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus skyrius ėmėsi iniciatyvos įamžinti laisvės kovotojų motinos atminimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad skyriaus pirmininkas Albinas Gutauskas elektroniniu paštu gavo žinutę, jog Naujosios Vilnios kapinėse palaidota partizanų Baliukevičių motina.
Kadangi Albinas Gutauskas buvo skaitęs „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštį,“ iš esmės už šio paminklo atsiradimą pirmiausia turime būti dėkingingi jam. Bendrijos narys Algis Knyva su sūnumi Tomu parengė projektą.
Saulėtą spalio 20-osios popietę tremtinių bendrijos ir tremtinių sajungos atstovų būrelis, Drobnių giminės susirinkome prie partizanų motinos kapo, papuošto gėlėmis ir tautine vėliava. Šventinimo iškilmės virto kukliu iškilmingu minėjimu. Partizano motinos atminimą pagerbė tremtinių choras „Laisvė“. Minėjimą pradėjome Lietuvos himnu.
Albinas Gutauskas priminė a.a. Joanos Baliukevičienės sunkų gyvenimo kelią, tragišką šeimos likimą. Šiltais žodžiais padėkojo tremtinę priglaudusiems giminėms. Albinas Gutauskas kartu su architektu surado lauko akmenį, kuris tapo kukliu paminklu. Padėkojo rėmėjams, ypač dr. Juozo Petro Kazicko labdaros ir paramos fondui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondui.
Kazimieraičio rinktinės apdovanojimai. Lionginas Baliukevičius – Dzūkas skaito įsakymą. 1948 metai.
Tremtinių choras sudainavo dainą „Partizanų motina” (žodžiai Vytauto Cinausko), skaitovė Irena Tumavičiūtė Edmundo Simanaičio posmais pagerbė atminimą visų mūsų tautiečių, žuvusių lageriuose ar tremtyje. Choras pagiedojo už širdies griebiančią giesmę „Amžinajį atilsį duok mirusiems, Viešpatie…“
Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero parapijos klebonas Eigantas Rudokas priminė šios maldos istoriją: „Išrinktosios tautos atstovams buvo leista grįžti iš Babilono vergijos po 70 metų. Beveik viskas buvo sunaikinta. O ir grįžo tik nedidelė dalis. Vieni buvo mirę, kitų palikuonys grįžti nenorėjo ar buvo nutautėję. Liko visai nedaug. Kunigų Esdro ir Neemijo iniciatyva nedidelis grįžusiųjų būrelis susirinko, atsitiktinai kažkur surado suvyniotą torą, bet niekas nesugebėjo paskaityti. Kunigas Neemijas dar nebuvo visiškai pamiršęs tėvų kalbos, perskaitė ir pakomentavo tą ištrauką. Ir atsitiko įdomus dalykas: kilo didžiulis entuziazmas. Kažkas pasakė: atstatysim sugriautus namus, apleistus vynuogynus, sodus sutvarkysim ir vėl gražiai gyvensim.
Tada kunigas Neemijas pasakė: „Ne, pradėkime didžius darbus nuo maldos už mirusiuosius, už mūsų tėvus, protėvius ir proprotėvius, kurių kaulai čia ilsisi ir niekas nebežino, kur, kurioje vietoje. Ir tie tremtiniai, grįžę į Pažadėtąją žemę, į Palestiną, pirmą kartą sukalbėjo šitą maldą „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia, tegul ilsisi ramybėje, amen.“
Aštuntojo ir devintojo amžių prieš Kristų sandūra ir mūsų dienos. Matome, kokia brangi ir artima visiems tapo ši malda. Tai iš tikrųjų tremtinių malda, tų, grįžusiųjų iš tremties, iš vergovės… Ir didis darbas buvo pradėtas nuo šitos maldos už protėvius, kurių palaikai ten ilsėjosi.
Apie velionę Joaną negalėčiau pasakyti nė vieno žodžio, nes jos nepažinojau. Bet ji ne viena šituose kapuose, kitų gal net nežinom, apie kitus negirdėjome. Čia ilsisi kunigo Mykolo Suchockos palaimintojo brolis. Labai kuklus paminklas. Jis irgi netoliese gyveno. Labai skaudi jo ir visos šeimos istorija. Rasime iškilių ir neiškilių, labai paprastų žmonių. Ir kas įdomiausia – šis paminkliukas vos ne aukščiausioje kapinių vietoje. Į kitas dvi puses kapinės eina žemyn. Matote, žmogus, lyg ir nenorėdamas, net ir po mirties veržiasi aukštyn, į dangų, link Dievo. Nepaisant to, kad čia tik kauliukai, bet dvasia kyla vis aukščiau. Ir dvasia trokšta didesnių dalykų. Ir šitą vėliavą kažkas kitas neš. Ir taip sutvarkytas visas pasaulis.
Mielieji, artėja Visų šventųjų diena. Manau, kad ji pas Dievą yra tikrai brangi, priimta Viešpaties. Nes, kaip gražiai parašyta: KAPŲ TYLOJE ILSĖKIS, MOTINA, SUNKIUS TREMTIES VARGUS IŠKENTUSI, DU SŪNUS PARTIZANUS APVERKUSI.
Tai ne tuščia auka, tai – nepaprastas žygdarbis. Ir kas išpasakos jos skausmą, kurį ji iškentėjo, kas nusakys jos vargus, į akmenį įrėžtus. Čia įrėžta vardas, pavardė, gimimo ir mirties data. Daug daugiau nei akmuo, kuris yra simbolis, ženklas tvirtumo, ištvermės, jėgos, tos kančios – visa tai tikrai pas Dievą yra užrašyta. Šis gražus ženklas visiems tebūnie priminimas, bet dar daugiau priminimas to, ką iš tikrųjų kartais Dievas žmogui skiria ir kiek tame kelyje į šventumą žmogui reikia iškentėti.“
Padėkojęs už gražias giesmes, gražius žodžius ir už akmenį, labai prasmingai bylojantį, klebonas pasakė, jog šį paminklą pašventins su dideliu dėkingumu velionei už jos gyvenimo auką. Atsigręžęs į kapą, klebonas tarė: „Mirtis neužbaigia mūsų gyvenimo, tik jį pakeičia. Ir mirusieji tik trumpam laikui atsiskiria nuo gyvųjų. Jei žemėje eisime tikėjimo, aukos ir meilės keliu, susitiksime dangiškojo Tėvo namuose. O kryžius ir paminklus statome, nes jie liudija mūsų tikėjimą ir viltį, spinduliuojančius iš Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo. Tad prašykime Viešpaties sustiprinti mūsų tikėjimą prisikėlimu, amžinuoju gyvenimu ir Dievo atlygiu. Ir tepalaimina jis šitą kryžių ir paminklą ant mūsų tikėjimo sesers Joanos kapo pastatytą. Viešpatie Jėzau Kristau tu, savo mirtimi ant kryžiaus nugalėjęs mirtį, prisikėlimu sugražinęs žmonijai dvasinę gyvybę, palaimink šį paminklą ir kryžių, o čia besiilsinčius palaikus prikelk garbingam amžinam gyvenimui. To prašome tave, kuris viešpatauji per amžius. Palaimink, Viešpatie, ir šias uždegtas žvakes, gėlių puokštę ir šitą vėliavą.“
Partizanų žūties vietoje – paminklinis akmuo. Jame iškalta ir Liongino Baliukevičiaus – Dzūko pavardė.
Algis Kašėta, parengęs spaudai Liongino Baliukevičiaus dienoraštį, padėkojo, kad LPKTB Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį į šį kapelį.
Politikas papasakojo, jog neseniai lankėsi Ukrainoje, „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraščio“ ukrainiečių kalba sutiktuvėse, ir priminė, jog mus su Ukraina sieja ypatingi ryšiai – didelio masto partizaninis judėjimas vyko tik Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje.
Politikas pažymėjo, jog Lionginas Baliukevičius paliko autentiškiausią partizaninės kovos liudijimą. Jis dienoraštį rašė bunkeryje. Algis Kašėta jaudinančiais žodžiais nusilenkė partizanų motinų atminimui, kurių auką ir žygdarbį sunku nusakyti žodžiais.
Už tauraus dvasingumo atmosferą, tvyrojusią pagerbiant a.a. Joaną Baliukevičienę, norėtųsi ypač padėkoti chorui „Laisvė“ ir klebonui Eigantui Rudokui.
Pasakojimą apie a.a. Joanos Baliukevičienės pagerbimą baigsime žodžiais iš jos laiško seseriai: „Mano likimo motinos, tik jos supras, kokis širdies mano skausmas. Tik jos, tik jos supras…“
O šis lauko akmuo ir užrašas teliudyja, jog jų vardai ir auka nepamiršti.
Nusilenkdami Joanos Baliukevičienės ir tūkstančių kitų motinų, kurių vaikai žuvo dėl Lietuvos laisvės, atminimui, pridedame šio kuklaus minėjimo metu skambėjusią dainą Vytauto Cinausko žodžiais:
Gruodžio 21-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta prasminga konferencija, skirta iškilmingai paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90 metų sukatį.
Joje perskaityta svarbių, įdomių pranešimų. Pavyzdžiui, Dr. Algimanto Liekio – „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“, Dovilo Petkaus – „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Konferencijos dalyviai taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje apgailestaujama dėl Prezidento Antano Smetonos nuopelnų menkinimo šiandieninėje Lietuvoje.
Rezoliucijoje rašoma: „LR Seimas 2016.12.17 iškilmingai pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Minėjime deramai įvertintas K.Griniaus demokratiškas valstybės valdymas. Deja, nevertinta valstybininko, turėjusio tvirtinti valstybės pamatus, veikla. Gal todėl, kad tokios veiklos formuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę, tvirtinti demokratinės valstybės pagrindus nebuvo. Šiuos siekius įgyvendinti teko Prezidentui Smetonai. Pažymėtina, kad iškeliant K.Griniaus svarbą Lietuvos valstybės kūrime, A.Smetonos veikla nustumta į šešėlį“.
Rezolucijos autoriai (Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis) taip pat pabrėžia: „Prezidentas K.Grinius ir to meto Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių, stiprinančių lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą sprendimų. A.Smetona jau nuo 1926 metų rugsėjo lietuvių patriotinėms jėgoms buvo tuo žmogumi, kuris galėtų garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei nepriklausomybę. Todėl po 1926-ųjų gruodžio 17-osios kariuomenės paspausimo Prezidentas K.Grinius ir premjeras M.Šleževičius atsistatydino. Trečiasis, vadinamasis kairiųjų Seimas naujuoju Prezidentu išsirinko A.Smetoną, premjeru – prof. A.Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo įvykdyta griežtai vadovaujantis 1922-ųjų metų Konstitucija. (…) Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija“.
Prasmingi ir konferencijos dalyvių reikalavimai: iki 2018-ųjų vasario 16-osios 100-mečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą pastatant jam amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre paminklą bei išleidžiant jo raštus.
O dabar skelbiame konferencijoje perskaitytą Jono Buroko pranešimą „Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje“.
XXX
Jonas Burokas. Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje
Šiomis dienomis minime Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150 metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu.
Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas, ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga. Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, istorinės laikinosios Lietuvos sostinės buvusioje prezidentūroje bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje. O ta tragiškiausia diena 2016 m. gruodžio 17-oji.
Jonas Burokas, šio pranešimo autorius. Slaptai.lt nuotr.
Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo, nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko gausūs tragiški įvykiai: 1940 m. birželio 15-oji, 1941 m. birželio sukilimas – sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusė amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai – TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE.
Kas užsako tokius vertinimus? Aš nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje minint K.Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentinę kaita nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, kad sutramdytų bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metais gegužės mėnesyje perversmo metu, kurį organizavo Juzefas Pilsudskis, baigėsi tragiškai – žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi neišvengta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai – 4 buvo sušaudyti, o vienas F. Abramovičius nuteistas iki gyvos galvos. Jų tarpe – 3 žydai.
Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926m. gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?
Teko dalyvauti iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines. Jos paminėtos taip pat įsimintinai. Prezidentas V.Adamkus labai jausmingai įvertino K.Griniaus veiklą, artimai bendravo jo šeima, bet savo kalboje visai neužsiminė apie 1926 metų įvykius. Manau, kad jis nuo tų įvykių vertinimų susilaikė diplomatiškai.
Jaunas naujos kadencijos seimo narys Tomas Tamilinas trumpai apibūdino autoritarinį A. Smetonos valdymą. Jis stebėjosi, kad Lietuvos atgimimo pradžioje Vilniuje gatvių pavadinimai su prezidentų pavadinimais suteikti neapgalvotai. Antano Smetonos gatvė ilgiausia, A.Stulginskio vidutinė, o K.Griniaus labai trumpa ir nepastebima. Jis davė suprasti, kad tai turėjo būti atvirkščiai.
Na, jaunoji liberalė A. Armoškaitė apibūdino K. Grinių kaip liberalios demokratijos įkūnytoją, kurio idėjos labai reikalingos ir šiandien. Kodėl su tokia neapykanta (kaip sovietmečiu) apibūdinama A. Smetonos veikla, nors jis pagal mano artimųjų, laisvės kovotojų, mokytojų, istorikų prisiminimus, kurių dauguma jau amžinybėje, vertinamas kaip daugiausia nusipelnęs žmogus, labiausia pasidarbavęs Lietuvos labui ir daugiau nuveikęs negu visi iki šiol buvę prezidentai. Gal jį galima būtų sulyginti su prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau, manau, profesorius neužpyks, pirmenybę skirčiau A. Smetonai, nes jis, įvedus tautinio valdymo prezidentinį modelį, susitvarkė ne tik su užsienio, bet ir vidaus politika – Lietuva iš atsilikusio krašto tapo žinoma Europoje.
Pasikeitus prezidentams buvo sustabdyta bolševikų idėjų propaganda, jų veržimąsis į Lietuvą, labai gerai dirbo Lietuvos saugumas. Todėl neatsitiktinai sovietams okupavus Lietuvą pirmiausia buvo susidorota su vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču ir saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Jų suėmime „pirmuoju smuiku“ grojo A. Sniečkus ir J. Paleckis. O atgimus Lietuvai ir nepriėmus desovietizacijos įstatymo, teisės aktu neįvertinus LKP kaip nusikalstomos represinės struktūros kartu su okupantais, pražudžiusiais trečdalį tautos, įsigalėjo sovietinė nomenklatūra, kuri ir toliau bruka sovietinę pasaulėžiūrą, klastoja istorinę atmintį.
Ta klastotė ryški prof. Henriko Šadžiaus šiais metais išleistoje monografijoje „Tautos dvasia (1939-1953)“ ir kitose tokio pobūdžio knygose. Negalima nepastebėti arba reikia apsimesti aklu, kaip Lietuva, valdoma prezidento A. Smetonos, keitė savo vaizdą. Per trumpą laiką iš šiaudais dengtų bakužių tapo mūrinė smetoninė Lietuva su pertvarkytais pieno centrais, „Maisto“ ir kitais susivienijimais ir kooperatyvais, augo mokyklų skaičius, plito amatininkystė, pateko net į krizę – neturėjo kur dėti maisto produktų, inteligentai turėjo išpirkti žąsis.
Kadangi esu gimęs Ukmergėje, labai daug girdėjau apie gerus prezidento darbus. Prezidentas taip pat buvo gimęs šiaudais dengtoje bakužėje. Tapus jam prezidentu labai greitai pakito ir Ukmergės kraštas. Ukmergėje buvo pastatytos vienos gražiausių Lietuvos gimnazijų, pastatyta moderni amatų mokykla, kurioje sovietiniais laikais buvo technikumas.
Nepakito į A. Smetoną kaip asmenį požiūris ir sovietmečiu. Kolūkiečiai sakydavo – kaip gerai buvo tvarkomas ūkis prie Smetonos. 1964 metais atvykus į kolūkio kontorą, į Smetonos tėviškę, o tai buvo birželio 13-ojj- Antaninės, neradau nė vieno kolūkiečio. Paklausus praeivių, kur yra darbuotojai, atsakė – nejaugi nežinote, kad Antaninės, visi švenčia, geria už Prezidento sveikatą – nors jis tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis buvo žuvęs.
Šiose apylinkėse sovietmečiu labai aktyviai veikė partizanai. Ne vieną kartą Taujėnai, Siesikai ir kiti miesteliai buvo užimti partizanų, kaimuose gegužinėse skambėjo partizaniškos dainos. Pirmuoju „Vyčio“ apygardos vadu buvo prezidento sesers sūnus karininkas kapitonas Juozas Krištaponis. Jis žuvo įnirtingame mūšyje 1945-01-02 Lėno miške apsupus reguliariai sovietų kariuomenei. Tame mūšyje žuvo apie pusė iš 40 apsuptyje buvusių partizanų, o sovietinių karių ir stribų – 10 kartų daugiau. Kartu su juo buvo sunkiai sužeistas jo brolis Antanas, vėliau nukankintas Ukmergės saugume.
Partizanavo ir kiti Smetonų giminės žmonės Antanas Smetona, Stasys Markauskas, Marijonas Smetona. Žuvus partizanų vadui karininkui Danieliui Vaiteliui, vadovavimą vėl perėmė garbingos šeimos karys – Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jis taip pat žuvo. Partizanų palaikų vietos daugumoje nežinomos.
Eligijus Smetona buvo suimtas, pateko į Vorkutos lagerius. Ten kartu su kitais lietuviais organizavo 1953 ir 1955 metų politinių kalinių sukilimus. Ir pasiekė pergalę. Šimtai tūkstančių kalinių išėjo į laisvę, tačiau negalutinę. Jis dar sulaukė Lietuvos Atgimimo ir atliko dar didelius darbus Lietuvos labui. Tai štai kokia buvo ir yra Smetonų giminė.
Beje, Juozas Krištaponis buvo kaltinamas kaip žydšaudys, norėta atimti po mirties suteiktą kario-savanorio vardą, nuversti jam pastatytą Ukmergėje paminklą ir tik didelių pastangų dėka, pateikus papildomus duomenis, garbingas jo vardas buvo išsaugotas.
Mūsų spaudoje, kai kurių istorikų šaltiniuose skleidžiami įvairūs pramanai, patyčios apie Prezidentą. Ypač dažniausia – bėgo iš Lietuvos per upelį, pasiraitęs kelnes. Jis ne bėgo, o traukėsi nuo sovietinio teroro kaip ir Griniaus ir kitų žymių žmonių karininkų ir kitų inteligentų šeimos, kunigai. Pasitraukus taip pat reikėjo saugotis nuo KGB pinklių. Į KGB pinkles pakliuvo generolas P. Kubiliūnas, seserys Milda ir Ramunė Alseikaitės, žymus žurnalistas, LLKS narys Antanas Valiukėnas ir daugelis kitų. Dalis jų buvo sušaudyti arba nukankinti sovietiniuose lageriuose. Bandyta pargabenti į sovietų Lietuvą generolus P. Plechavičių, St. Raštikį, S. Kairį ir daugelį kitų.
Dar iki galo nėra aišku, kas konkrečiai prisidėjo prie A.Smetonos žūties. Turėtume žinoti ir tai, kas pirmasis lietuvius pavadino „žydšaudžių tauta“.
Šios konferencijos lektoriai išdėstė 1926 metų įvykių aplinkybes. Tačiau kai kurias konkrečias pastabas, neabejotinai nusikalstomas, norėčiau dar priminti ir papildyti. Pirmiausia M. Šleževičiaus vyriausybė paleido iš kalėjimų visus bolševikus ir kitus Lietuvos ardytojus, kad galėtų vykdyti anarchiją ir skleisti suirutę – panaikino karo stovį, panaikino cenzūrą, kad laisvai galėtų reikštis komunistinė Maskvos spauda, pradėjo masiškai atleidinėti ištikimus valstybei pareigūnus, panaikino saugumo policiją, planavo iki minimumo apkarpyti kariuomenės finansavimą, leido siautulingas bolševikų demonstracijas su Stalino, Lenino portretais ir raudonomis vėliavomis, sutrypė su žirgais tam prieštaraujančią studentų demonstraciją, pradėjo Lietuvą kompromituoti prieš Vatikaną, nutraukė konkordatą, kad Lietuvą paverstų ateistine valstybe.
Taigi absurdas valstybės vardu minėti K.Griniaus atminimą. Šis žmogus pastatė valstybę ties bedugnės riba. Jis imitavo demokratiją, kai viskas leidžiama, o ištikrųjų savo veiksmais tarnavo bolševizmui. Griniaus-Šleževičiaus valdymo metus galima būtų gretinti su Kazimiros Prunskienės vyriausybe. 1926 metais vyriausybė tarnavo tik bolševikams ir tautinėms mažumoms (žydams, lenkams), nes tik jų balsų dėka Seime turėjo daugumą ir vykdė jų užgaidas. Per trumpą laiką atidarė daug lenkiškų mokyklų ir nė vienos lietuviškos. Vietiniai bolševikai jau buvo apsiginklavę ir darė karinius apmokymus valdžiai užgrobti. Tai raginta viešai. Kurstė darbininkus niokoti gamybos priemones, priklausančias „fašistams“. Vyriausybė jų nebaudė, nekėlė bylų. Spaudoje ir kalbose kariuomenė vadinta žmogžudžiais.
Reikėtų paminėti nusipelniusius tautinės valstybės kūrimo pradininkus St. Šilingą, L. Bistrą, karininkus, P. Plechavičių, A. Mačiuiką, J. Petruitį, V. Glovackį ir kitus, kurie su A.Smetona priešakyje įvedė Lietuvoje tvarką ir išgelbėjo nuo bolševizmo. Mano artimieji pasakojo, kaip Ukmergėje gatvėmis žygiavo bolševikuojantys asmenys su raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino portretais, kaip jie mėtė nuo karininkų galvų uniformines kepures, virė bolševikines sriubas bei košes ir maitino demonstrantus. Tai buvo ne maltiečių, o propagandinės bolševikinės sriubos. Toms demonstracijoms daugiausia vadovavo žydai.
Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.
Norėčiau priminti, kad pirmos okupacijos metu K. Griniui ir jo šeimai okupantai už „demokratinę“ veiklą atsidėkojo. Jis ramiausiai dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“, vadovavo Higienos muziejui. Tuo tarpu prezidentas A.Stulginskis buvo ištremtas, nuteistas ir grįžo iškankintas į Lietuvą tik 1954 metais.
Vis dėlto artėjant antrajai sovietiniai okupacijai pabūgo ir K.Grinius ir, kaip vertina A. Smetoną mūsų istorikai, „pabėgo“ iš Lietuvos, tik jam nereikėjo bristi atsiraitojus kelnes per upelį. Todėl turime nedelsiant atstatyti istorinę atmintį, sugrąžinti garbingą Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardą, pastatyti iki 2018.02.16 dienos Vilniuje jam paminklą, naujai išleisti A.Smetonos raštus. Reikia baigti įsigaliojusią nuo sovietmečio istorinę klastotę.
Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos.
Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).
Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…
Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).
Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.
Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)…
Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).
Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.
Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.
Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.
Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.
Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).
Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…
Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).
Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.
Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.
Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.
Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.
Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.
1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.
Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…
Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.
Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).
Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.
Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai.
Lietuvos partizanė.
Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.
Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…
Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.
Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…
Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?
Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.
Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).
Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).
Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.
Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?
Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…
Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties” leidykla.
2016 m. gruodžio 10 d. Punske vyks Istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvės.
„Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) – tai tęstinis tarpregioninis, tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį. Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidyklos Punske rūpesčiu jotvingiai žiemos pradžioj išnyra iš istorijos ūkų – jau aštuntus metus iš eilės.
„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius. Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.
„Jotvingių krašto“ metraščio 8 tomo sutiktuvių programa (Lenkijos laiku):
8.40 val. – Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas jų žuvimo vietoje. Autobusas, pastatytas prie Punsko valsčiaus pastato, išvyks į Šlynakiemį 8.20 val. Dalyvaus Punsko vokalinis ansamblis „Tėviškės aidai“ (vadovas Gediminas Kraužlys).
9.30 val. – Istorijos paveldo konferencija Punsko savivaldybės salėje:
Teklės Pauliukonytės-Kalvinskienės knygos „Buvau partizanų ryšininkė“ pristatymas;
Kęstučio Žemaičio pranešimas „Petras Dvaranauskas – kunigas ir visuomenės veikėjas“;
Antrojoje videopokalbio „Neišsakytų tiesų sakymas“ dalyje prof. Romualdas Grigas dar giliau žvelgia į tragišką Lietuvos pokario istoriją. Pavyzdžiui, svarsto, kokių faktų ir reiškinių nenori prisiminti žydai, kodėl, kaltinant partizanus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, pamirštamos sovietinių agentų – smogikų provokacijos, kodėl neįvertinama aplinkybė kokia stipri ir klastinga buvo sovietų žvalgyba, sugebėjusi įsiskverbti net į Didžiosios Britanijos slaptąsias tarnybas…
Prof. R.Grigas atmeta tokių istorikų kaip Henrikas Šadžius peršamą versiją, esą nebuvo jokio „karo po karo“. Prof. R.Grigas įsitikinęs, jog niekam nepavyks paneigti akivaizdžiausios tiesos: lietuviai sąmoningai ir masiškai traukė į miškus. Ėjo į miškus ne tam, kad išvengtų trėmimų į Sibirą ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Jie ėjo ginti Tėvynės. Skaitlingas ir ilgai trukęs partizaninis judėjimas byloja, kad lietuviai jautė kaltę dėl 1940-aisiais neiššauto priešo pusėn nė vieno šūvio.
Kad Lietuvos partizanai kėlė rimtą galvos skausmą sovietų valdžiai, byloja ir Lavrentijaus Berijos derybos su nelaisvėn paimtu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu.
Šio videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 20 min.
2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.
Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.
Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…
Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.
Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.
Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.
Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…
Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.
…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.
Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.
Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.
1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…
Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.
Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.
Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.
Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.
Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)
Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.
Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.
…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…
Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.
Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.
… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…
Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.
Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.
Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…
Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..
Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.
Prisiminkime. Kol Lietuva prieš karą nepažino Sovietų Sąjungos, ypač mūsų intelektualai leistinais ir neleistinais būdais kontaktavo, bendravo su Lietuvoje, Kaune veikusiais Rusijos diplomatais, politikais, kultūros veikėjais. Vyko į ekskursijas, SSSR ambasadoje Kaune su diplomatais (o iš tiesų – šnipais) žaidė šachmatais, gėrė degtinę.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grįžę iš ekskursijų, rašė straipsnius apie puikias sovietinių rašytojų gyvenimo ir kūrybos sąlygas: kokie dideli rašytojams ir poetams honorarai, kokie puikūs jų darbo ir poilsio namai! Šiame kontekste minėtini Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, net Vincas Krėvė-Mickevičius.
Todėl žydai (remiantis V.Krėve) ir mėtė gėles Kauno gatvėse po Lietuvą okupuojančių kareivių kojomis, todėl S.Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, todėl ir važiavome į Maskvą parvežti Stalino saulės (Kazio Borutos epitetas).
Bet netrukus pamatėme, su kuo susidėjome. Iki karo pradžios Sovietų Sąjunga žmonėms jau buvo baisiausias, žiauriausias Lietuvos priešas. Štai todėl hitlerinė Vokietija mums tapo išsigelbėjimas. Mažesnis blogis. Nuo fašistų Lietuva tiek nenukentėjo, kiek nuo komunistų. Man suprantamas Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybė, kai kurių intelektualų, kariškių bendradarbiavimas, pataikavimas naujiesiems okupantams. Juk iki karo irgi buvo bendradarbiaujama ir pataikaujama okupantams, tik kitiems, kurių H.Šadžius okupantais nevadina. To pataikavimo, keliaklupsčiavimo stalinistams buvo žymiai daugiau negu hitlerininkams. Poemos apie Hitlerį lietuviai neparašė, o poemą apie Staliną parašė.
Dabar apie žydus. Artėjant neišvengiamam karui, žydams mažesnis blogis buvo komunistai, todėl man suprantamas jų džiūgavimas 1940-aisiais, tik nesuprantamas masiškas jų talkininkavimas Maskvos komunistams, susidorojant su lietuviais, juos tardant, kankinant, tremiant. Turbūt žydai ir lietuviai vieni kitų daugiau mažiau nekentė per visą tarpukario laikotarpį. Proga atkeršyti, tuo pačiu ir įsiteikti okupantams, pirmiesiems pasitaikė žydams. Paskui atėjo lietuvių eilė. Sutinku, žydams keršyta neadekvačiai (holokaustas), bet didžioji kaltės dalis vis dėlto tenka ne lietuviams, o fašistams. Lietuviai nėra žydšaudžių tauta, lietuviai žydus gelbėjo, slėpė, ko negalima pasakyti apie žydus, kai jie (drauge su komunistais) buvo padėties viešpačiai. Neteko girdėti apie žydus – lietuvių gelbėtojus. Jeigu tokių buvo, juos reikia apdovanoti.
Ministrų kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus(Laikinosios vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje patvirtintų Žydų padėties nuostatų preambulė).
Šiuo tekstu istorikas primena prof. Vytautui Landsbergiui, 2012 m. gegužės 20 d. kalbėjusiam perlaidojant Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, – kad Lietuvos laikinoji vyriausybė „nedviprasmiškai laikėsi antisemitinės pozicijos“.
Sutapatinus žydus su komunistais, žydai taip pat buvo kaltinami dėl Lietuvos aneksijos, teroro, suėmimų ir trėmimų.
Žydų sutapatinti su komunistais, terorizavusiais, trėmusiais Lietuvos gyventojus, pirmiausia lietuvius, negalima, o lietuvių tautą vadinti žydšaudžiais – labai prašom. Šiuos žodžius taikau ne istorikui H.Šadžiui.
1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliuciją, kaltinančią visą lietuvių tautą žydų genocidu, istorikas komentuoja taip:
Rezoliucijoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad Lietuva buvo vokiečių okupuota, kad sunaikinti žydus buvo oficiali fašistinės Vokietijos ideologinė politika, kad jiems talkino tik keli tūkstančiai lietuvių. Per visą pokario laikotarpį VSK tesugebėjo išaiškinti tik apie tūkstantį lietuvių, daugiau ar mažiau prisidėjusių prie žydų genocido…
Visa mūsų prieškario ir pokario istorija iki pat šių dienų vertinama žydų akimis. Gyvenai Lietuvoje vokiečių okupacijos laikais, užėmei vienokias ar kitokias pareigas – paminklinės lentos ant namo tau kabinti negalima. Kartais nueinama iki to, kad Vincas Kudirka vadinamas antisemitu. Gal todėl vienas teatrų scenose ir televizijos ekranuose šmaikštaujantis muzikologas viešai niekina „Tautišką giesmę“, kai Tauta ją gieda visame pasaulyje? Filosofas Antanas Maceina – fašistas, fašistas ir diktatorius – Antanas Smetona.
Lazda aiškiai perlenkiama. Kai aplinkui pasaulyje šovinizmas įgauna pagreitį (Rusijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lenkijoje) grubiausiai savanaudiškai klastojant istoriją, mes, atvirkščiai, vis labiau save niekinam. Pradedama nuo seniausių laikų: Margiris ir jo Pilėnai – bailiai, o istorikams, juos taip įvertinusiems – patriotų premija. Ačiū literatūrologui, literatūros kritikui Algimantui Bučiui, davusiam atkirtį akivaizdžiausiai saviniekai. Mes jam dėkingi už „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“, kitas knygas, nukeliančias mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Nekantriai laukiu jo knygos, kiek žinau, ginančios mūsų viduramžių valdovus, nepagrįstai vadinamus ne karaliais, o didžiaisiais kunigaikščiais.
Bet dominuoti ima ne patriotinius jausmus žadinančios, o savinieką skleidžiančios knygos, straipsniai. Štai poetas Justinas Marcinkevičius. Jis pats yra sakęs, kad jo literatūrinio kelio pradžia buvo nevykusi – atiduota duoklė komunistų partijai, Leninui… Tiems, kurie ilgisi Sniečkaus, Paleckio, Gedvilo laikų, pasigenda objektyvaus jų vertinimo, poetas dabar neįtinka būtent dėl jo Tautą keliančių, patriotiškumą žadinančių kūrinių. Buvę komjaunuoliai pavydi didžiulio poeto populiarumo.
Čia minima istoriko knyga turbūt susilauks ne tik Patriotų, bet ir Nacionalinės premijos, nes per visą daugiau kaip septynių dešimtmečių laikotarpį autorius nemato nieko pozityvaus. Birželio sukilimas – negerai; vokiečių okupacija – ne su tais susidėjome; karas po karo – joks karas, tiesiog banditizmas, savų šaudymas į savus, kaip per Sausio 13-ąją (Pasak Paleckio anūko). Jokio herojaus, kurį jaunajai kartai galėtumėm rodyti kaip patriotiškumo pavyzdį. Į miškus ėjo tik žydšaudžiai, fašistų pakalikai. Į Vakarus išbėgo irgi ne ką geresni.
Ne, yra ir gerų pavyzdžių. Taikiai pasitikome okupantus 1940-aisiais, beveik vienbalsiai išsirinkome tautos atstovus, kurie parvežė Stalino saulę. 1941-aisiais reikėjo priešintis ne komunistams, o fašistams, nepaisant nežmoniško elgesio su okupuotos (atsiprašau – aneksuotos) šalies gyventojais. Nebuvo jokių Rainių, Panevėžio daktarų, Pravieniškių. Nebuvo, nes „Tautos dramoje“ apie tai – nė žodžiu.
Teigiamo įvertinimo, supratimo nusipelė minėtieji Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ir kiti. Štai tikrieji tautos gelbėtojai, sąjūdistų (Juozo Baltušio žodis) apjuodinti, nutylėti iki šiol.
Šiuolaikinių technologijų ir informacijos amžiuje didelį bei svarbų vaidmenį vaidina plačiai vertinami ir naudojami masiniai informacijos šaltiniai, tokie, kaip pasaulinė elektroninė enciklopedija Wikipedija.
Tema – LTSR.
Savo žiniomis ten gali dalintis kiekvienas, todėl atrodytų, jog objektyvumas ir nešališkumas ten turėtų būti tokio aukšto lygio, kiek yra argumentuojamos ir pasveriamos daugybės diskutuojančių autorių nuomonės.
Tačiau taip atrodo tik Wikipedijos derklaruojamos vertybės.
Faktiškai lietuviškoje šio autoritetingu ir plačiai pripažįstamo šaltinio versijoje apstu propagandos, diletantiškumo ir paranoiško žmogiškojo faktoriaus.
Mistiniai, niekam nepažįstami lietuviškos Wikipedijos administratoriai imasi vienašališkai spręsti, kuris turinys tinka, o kurį dažniausiai reikia trinti beatodairiškai.
Nelengva vertinti, ar tai pasikėlimas į puikybę, ar paranoiška pokyčių baimė, ar speciali kenkėjiška veikla, tačiau negatyvus ir šališkas, o kartais ir su sveiku protu prasilenkiantis turinys Internete jau bado akis.
Tema – savanoriai.
Antai, aktualūs pasaulio įvykiai – karai, konfliktai, politika lietuviškoje Wikipedijoje lieka beveik be dėmesio arba pateikiami tendencingai. Nesunku suprasti, kad toks jautrus Wikipedijos turinys apaugęs arba neišmanymo maurais, arba sustriguotuotas raudonais Kremliaus siūlais.
Baltos dėmės Lietuvos istorijoje
Įžūlus akibrokštas perpildė kantrybę, pasidomėjus, kas lietuviškoje Wikipedijoje parašyta apie Lietuvos Laisvės kovas. Žinoma, Lietuvos partizanų pasipriešinimas, pokario Lietuvos istorija lietuviškoje Wikipedijoje yra atspindėta, tačiau anaip tol – nepakankamai!
Pirmiausia – savanorių ir tremtinių sąvokos. Toje nuorodų karalijoje čia nėra vietos net menkiausiam sakiniui apie Lietuvos didvyrius: puslapyje “Savanoriai” paminėtas kaimas ir nuoroda į sovietinį (LTSR) šaltinį, o “Tremtiniai” aprašyti, kaip “tremtyje gyvenantys žmonės”.
Tema – Atgimimas.
Atrodytų, tarsi per daugiau nei dešimtmetį, kol gyvuoja lietuviška Wikipedija, tokios gėdingos spragos turėtų būti užpildytos, Lietuvos istorija būtų pateikta išsamiai, pasitelkiant gausų dokumentų ir faktų archyvą, atvaizduojant ir skleidžiant informaciją apie Lietuvą visam pasauliui.
Tačiau realybė yra kitokia – lietuviškoje Wikipedijoje siautėja kai kurių moderatorių nekompetencija, grubumas, nebaudžiamumas ir paranoinė ksenofobija.
Straipsnį apie tremtinius lygiai prieš šešeris metus gausiai papildė anoniminis vartotojas. Skurdų kaimų aprašymą jis papildė beveik trimis tūkstančiais ženklų, o tai prilygsta daugiau nei pilnai prirašytam puslapiui.
“Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių”, – papildė tremtinių straipsnį lietuviškoje Wikipedijoje vartotojas, toliau primindamas apie 1945 – 1952 metų tremtis.
Tačiau jau tą pačią dienną nuožmusis lietuviškos Wikipedijos moderatorius, mistiškai prisidengęs Hugo.arg pseudonimu, pašalino iš enciklopedijos tą įrašą, plačiau aprašantį tremtinius! Jokių argumentų, tiesiog įprastas, beatodairiškas susidorojimas su kita nuomone!
Atskirti nuo pasaulio
Net jei lietuviškumas, patriotizmas ir šiuolaikinis mąstymas yra tolimi kai kuriems lietuviškos Wikipedijos šeimininkams, tai tarptautinė padėtis atrodo kaip tolima ir nepažįstama teritorija, kuri prasideda kažkur už kaimyno tvoros.
Panašu, kad čia, o ypač dabar – kai vyksta informacinis karas su Rusija – lietuviškos Wikipedijos moderatoriai kaunasi tarsi fronte, šalindami akivaizdžiai kenkėjišką turinį, atremdami tikras informacines atakas.
Taip, ta kova tikra, tačiau joje prarandame savo tapatumą, santalką ir tvirtumą. Kodėl nestipriname savo pozicijų gausia ir objektyvia informacija apie Lietuvą ar atstovaujame legitymią, civilizuotą pasaulėžiūrą?
Todėl, kad enciklopedijos valdovams atrodo geriau viską ignoruoti, negu dirbti, profesionaliai atliepiant šiandienos modernėjančio pasaulio iššūkius.
Lietuviška Wikipedija nusipelno griežtos kritikos ne tik dėl savo esminio – laisvo redagavimo principo paniekinimo, bet ir dėl pateikiamos informacijos neadekvatumo bei tendencingumo.
Šitaip, dėl administratorių užsispyrimo enciklopedijoje gausiai ir vaizdingai aprašomas sovietizmo laikotarpis, demonstruojama sovietinė simbolika.
Maža to, karšti geopolitinių konfliktų taškai lietuviškoje Wikipedijoje vaizduojami, švelniai tariant, kraupiai: demonstruojama neegzistuojančių, pseudovalstybių simbolika, teigiama, kad jos, neva “nepriklausomos”. Pavyzdžiui, Luhanskas pripažįstamas Rusijos, o Kalnų Karabachas priskirtas Armėnijai.
Galų gale, pažiūrėkime, kaip Lietuva vaizduojama pasaulinėje Wikipedijoje. Panaršykime mūsų šalies aprašymus kitomis kalbomis ir netruksime suprasti, kiek daug trūksta iki pilnavertiško Lietuvos pristatymo pasauliui.
Tema – tremtiniai.
Kur taip nueisime?
Netiesa, kad Wikipedija yra laisva ir ją gali pildyti kiekvienas. Lietuviškas Wikipedijos pavyzdys rodo, kad vietiniai administratoriai beatodairiškai blokuoja bet kokią iniciatyvą, tyčiojasi iš autorių bei toleruoja dezinformaciją ir šitaip nuvilia bet kokią iniciatyvą – blokuoja naujus autorius ir juos nuvilia.
Nepamirškime, kad Wikipedja, kaip vienu šaltinių, aktyviai naudojasi jaunimas, kuris šitaip dažnai gauna pirminių žinių savo besiplečiančiame išsilavinime, todėl poreikis pateikti tinkamą informaciją yra akivaizdus, objektyvus ir aktualus!
Skaudžiausia mums – lietuviško turinio vartotojams – neryžtingumas ir apsileidimas, puoselėjant mūsų istoriją ir tapatumą. Wikipedijoje Lietuva turi būti prezentuojama tiksliai, išsamiai ir suprantamai – neturi likti vietos dviprasmybėms ar baltų dėmių.
Akivaizdu, kad tuo turime pasirūpinti pirmiausia patys, efektyviai išnaudodami Wikipediją, kaip svarbų, autoritetingą ir masinį informacijos šaltinį, nepaisant to, kad teks susiremti su moderatorių užsispyrimu!
2016 m. spalio 11 diena 18.00 val. (antradienį) Kauno kino centras „Romuva“ (Laisvės al. 54) bus rodomas Lenkijoje sukurtas filmas apie partizanus „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“.
„Kalbėti apie miško brolius šiandien nepavojinga, bet nebūtinai tai visiems įdomu, – sako „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ filmo autorius ir režisierius Sigitas Birgelis“.
Sigitą Birgelį kalbina Marytė Malinauskienė.
Marytė Malinauskienė: Kaip kilo mintis sukurti filmą apie Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus?
Sigitas Birgelis: Apie tragiškus įvykius Šlynakiemyje pirmą kartą sužinojau prieš 26-erius metus. Laikas yra sąlyginis reiškinys. Jis teisingas, visagalis, viską žinąs; viską gydo, pateisina, įvertina, atleidžia. Jis sustingo žmonių atmintyje prie senų Šlynakiemio pušų.
Akimirka iš dokumentinio – vaidybinio filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“.
Nežinau, kiek joms šiandien metų, bet jos senesnės nei anų dienų įvykiai. Mano tėvui ėjo tada 21-oji žiema. Nepasakojo man jis apie partizanus, nė karto neprasitarė – ne tik todėl, kad tylenis būdamas retai kalbėdavo, bet ir todėl, kad net pagalvoti apie tai buvo pavojinga. Tik vėliau, daug vėliau supratau, kiek tėvas per savo gyvenimą man papasakojo tylėdamas…
Daug vėliau sužinojau, kad nuo vietos, kur 1949 m. gruodžio 15 d. žuvo Lietuvos laisvės sąjūdžio karžygys, Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininkas, partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas bei jo adjutantas, iš Mockavos kilęs Vytautas Prabulis-Žaibas, mane skiria 2 km ir 41 metai. Man tuomet nebuvo net 30.
Marytė Malinauskienė: Kaip šiandien atrodo partizanų žuvimo vieta? Kokias mintis ji sukelia?
Sigitas Birgelis: Šlynakiemio pušynėlio rytiniame šlaite, kur prieš 67 metus buvo įrengtas partizanų bunkeris, šiandien tūno dauba, o šalimais prieš kokius 26-erius pastatytas kuklus antkapinis paminklas. Keli metrai aukščiau, šlaito viršūnėje, yra prieš kelerius metus atidengtas gražus paminklas-žymeklis.
Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, ką paskutiniais mėnesiais, dienomis, valandomis, sekundėmis jautė, galvojo pirmieji ir paskutiniai to niūraus bunkerėlio šeimininkai. Atklysta mintys iš partizano Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Kovodami tikėjome, kad ištversim keturis metus ir išsaugosim savo ginkluotas pajėgas. Nepalaužiamą lietuvių tautos valią ir ryžtą suvienijom su laisvo pasaulio jėgomis, kad planetoje visiems laikams būtų sunaikinta civilizacinė XX amžiaus gėda.“
Ar tomis dienomis tikėjo partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas, kad pasaulis Lietuvą rems, kovos dėl jos laisvės? Turbūt širdies gilumoje vylėsi, nors tiek kartų patyrė, kad ciniški Vakarai remia Lietuvą tik žvalgybos sumetimais, kad neturi nei plano, nei noro palaikyti lietuvių karinę rezistenciją.
Kas kita saviškiai. Išeivija bandė padėti tautiečiams, bet jų veiksmus trukdė veikėjų ambicijos tapti pasipriešinimo lyderiais. Vienas iš jų – ilgametis VLIK’o veikėjas Jonas Deksnys-Hektoras, emigracijoje siekęs sukurti nepriklausomą pasipriešinimo struktūrą. Jurgis Krikščiūnas žinojo, kad jo veiksmus kontroliuoja ir inspiruoja buvęs rezistencijos dalyvis, MGB užverbuotas agentas Juozas Markulis-Erelis – labai pavojingas „Trojos arklys“ partizanų gretose. Juo pasinaudodami sovietai sėkmingai skaldė lietuvių emigraciją. Jono Deksnio „jėgų kaupimo“ koncepcija buvo nepaprastai paranki sovietų MGB. Jie, kontroliuodami vieną struktūrą, galėjo kontroliuoti visas.
Marytė Malinauskienė: Kokia tuomet buvo Punsko ir Seinų krašto lietuvių padėtis? Nemažai apie tai filme kalba istorikas dr. Bronius Makauskas.
Sigitas Birgelis: 1941 metais 11 tūkstančių šio krašto lietuvių smurtu ir grasinimais buvo prievarta iškeldinti į Sovietų Lietuvą, ten, blaškomi iš vietos į vietą, laukė karo galo. Daugelis slinko paskui sovietų frontą tėviškės link. Per du tų metų mėnesius į savo gimtinę grįžo per 3 000, o iki 1945 m. pusmečio – per 5 000 lietuvių tautybės žmonių. Jų ūkiuose šeimininkaujantys lenkai, valdžios palaikomi, net neketino savo vietų užleisti teisėtiems savininkams, ir šie tapo antilietuviškai nusiteikusių asmenų aukomis. 1945 m. rugpjūčio 14 d. buvo nužudytas ką tik iš Lietuvos grįžęs 24 metų lietuvis, Sankūrų kaimo gyventojas Kostas Paransevičius. Tą pačią dieną 5-oji Seinų saugumo įstaigos pareigūnų grupė mirtinai sumušė Vidugirių kaimo ūkininką Markevičių. Buvo paskleisti gandai, jog lietuviški valsčiai bus prijungti prie LTSR. Vietinei administracijai buvo papildomas akstinas „nulietuvinti“ pasienio valsčius. Lenkų valdžia net tik nesiėmė veiksmų smurtui stabdyti, bet neretai jį inspiravo.
Marytė Malinauskienė: Bet į Sovietų Lietuvą vykti niekas nenorėjo.
Sigitas Birgelis: Kai buvo sudaromi deportacijos sąrašai, daug lietuvių deklaravo esą lenkai. Lietuviai, patekę į iškeldinimo sąrašą, užsirašė į Lenkų darbo partiją. Tai išgelbėjo juos nuo išvežimo. Sugaudyti „tinkamus iškeldinti“ lietuvius buvo nelengva. Žmonės neretai neturėjo net dokumentų, keliavo arba slapstėsi. Punske buvo dislokuota Pasienio apsaugos kariuomenė. Ji turėjo paspartinti saugumo vykdomus planus.
Žinant ankstyvojo pokario realijas, lenkams susidoroti su „svetimtaučiais“ būtų buvę nesudėtinga, bet lietuviai netikėtai sulaukė sovietų palaikymo. Šie atsainiai žiūrėjo į vietos lenkų pastangas išsibodėti lietuvių, nes tie jiems buvo reikalingi, kad galėtų sekti ir kontroliuoti Lietuvos pogrindžio veiklą Suvalkų krašte ir lietuvių partizanų ryšius su Vakarais.
Marytė Malinauskienė: Ar Jurgis Krikščiūnas suvokė sunkią Punsko krašto, kuriame jis veikė, gyventojų padėtį?
Sigitas Birgelis: Be abejo, taip. Jurgis Krikščiūnas žinojo, jog šis Lenkijos pasienio ruožas nėra tinkama vieta konspiracijai. Lietuvių apgyvendinta teritorija traukia lenkų saugumo ir sovietinių MGB grupių dėmesį. Sovietai sekė lietuvių pogrindį Lenkijoje ir norėjo perimti jo kontaktus su Vakarais. Pirmą kartą Rimvydas tai patyrė 1947 m. pavasarį, kai „Tauro“ ir „Dainavos“ vadovybė, matydama, kad jų gretose yra išdavikų, pasiuntė jį ir jo pusbrolį Juozą Lukšą-Skirmantą (Daumantą) į Lenkiją.
Marytė Malinauskienė: Šiandien galime nevaržomai kirsti Lenkijos ir Lietuvos sieną. Kaip ji atrodė ankstyvojo pokario laikais?
Sigitas Birgelis: 1949 m. sienos linija – tai 100 metrų pločio juosta, vadinamoji mirties zona. Niekas į ją neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi 20 metrų pločio suakėta juosta, toliau – spygliuotų vielų tvora. Kai kur ji buvo dviguba. Priešais ją buvo nutiestos vielos, kurias užkliudžius iššaudavo raketos. Už vielų tvoros prasidėjo zonos. Pirmojoje 500 metrų pločio zonoje nebuvo gyventojų. Antrojoje, 2 kilometrų pločio, gyveno žmonės, bet pasuose turėjo spaudą „Antroji zona“. Už jos driekėsi 10 kilometrų pločio trečioji zona. Čia gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo spaudą. Trečiosios zonos gyventojai be pasieniečių leidimo negalėjo įžengti į antrąją zoną.
Marytė Malinauskienė: Papasakokite apie kitą filmo veikėją – Jurgio Krikščiūno adjutantą Vytautą Prabulį-Žaibą.
Sigitas Birgelis: Jurgio Krikščiūno adjutantas, Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis Punsko krašte buvo jau senbuvis. Į Lenkiją jis atėjo 1945 m. balandį kartu su dešimčia partizanų. Apsistojo pas Vaičiuliškių Pauliukonius, ten, šeimininkams padedant, kartu su kitais įrengė tris bunkerius: vieną netolimoje baloje, vadinamoje Kupstynu, kitą – medžiais apaugusiame Kapčiuko kalno šlaite, trečią – troboje po grindimis. Jauni, linksmi ir draugiški miško broliai be jokio vargo susidraugavo su gretimų Ramonų ir kitų kaimų jaunimu. Netrukus beveik kiekviena čia gyvenanti lietuviška šeima turėjo savo namuose „pabėgėlį“.
1946 m. rugpjūčio 12–13 naktį Seinų sienos apsaugos kariuomenė surengė „miškų valymo“ operaciją ir jos metu suėmė daug Seinijoje besislapstančių Lietuvos miško vyrų. Vytautas Prabulis suėmimo išvengė, bet nuo to laiko slapstėsi vienas, kol likimas jį suvedė su Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininku.
Marytė Malinauskienė: Ar ginkluoti Lietuvos pogrindžio vyrai, pasiųsti į svetimą valstybę, savo veiksmus derino su lenkų pogrindžio atstovais?
Sigitas Birgelis: Lenkijoje veikiantys Lietuvos partizanai bendradarbiavo su lenkų pogrindžiu, mokė juos statyti ir maskuoti slėptuves, dalyvavo jų būriuose, net kartais jiems vadovavo. 1947 m. žiemą Pauliukonių sodyboje Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas susitarė su Lenkijos (Suvalkų-Augustavo apygardos) pogrindžio dalyviais dėl teritorijos, kurioje gali „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Buvo nustatyti ryšių punktai ir aptarti kiti reikalai. Vakarinė teritorijos, kurioje gali slapstytis lietuviai, riba ėjo keliais Budziskas–Šipliškės–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.
Marytė Malinauskienė: Ar Jurgis Krikščiūnas buvo stebimas lenkų saugumo?
Sigitas Birgelis: Lenkai ir rusai bandė susekti jo slėptuvės vietą. Jis jiems buvo reikalingas gyvas. 1949 m. pabaigoje Suvalkijoje veikė kelios rusų saugumo operacijų grupės iš Maskvos ir Vilniaus. Turėdamos savo rankose Joną Deksnį, sovietų specialiosios tarnybos dar aktyviau ieškojo Jurgio Krikščiūno, nes jis galėjo sutrukdyti MGB planus. Rimvydas beveik neįtikėtinu būdu ir toliau informavo Vakarus apie Lietuvos rezistenciją ir krašto padėtį. Kovojančios emigracijos veikėjai, tarp jų Juozas Lukša, norėjo permesti jį į Vakarus, bet Rimvydas jautė, kad yra sekamas, kad ryšiai ir kanalai – saugumo rankose.
1949 m. birželį buvo susekti svarbūs ryšiai. Jurgio Krikščiūno į Varšuvą perduota siunta pateko į lenkų saugumo rankas. Buvo dešifruotas konspiracijos tinklas.
Marytė Malinauskienė: „Baladėje“ nenumaldomai artėjo kančia, išdavystė ir didvyriška mirtim pasibaigusios dramos atomazga.
Sigitas Birgelis: Rimvydo ir Žaibo slėptuvę išdavė du artimi jų bendradarbiai. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė ryšininką (slapyvardis Mažasis), žinantį, kur yra bunkeris. Šių žmonių pavardės man žinomos, bet jų filme neminiu.
Marytė Malinauskienė: „Baladėje“ yra pavaizduota, kaip lenkų saugumo įstaigoje sudaromas Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo suėmimo planas.
Sigitas Birgelis: Ši scena parengta remiantis Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigos dokumentais. Plane numatyta, kad partizanus puls 300 Vidaus saugumo korpuso karių, 20 saugumo operacinių darbuotojų ir 20 milicijos pareigūnų. Bunkerį jie apsups dviem žiedais, išstatant žmones kas 20 ir 50 metrų. Trečia grupė pajudės nuo Šaltėnų pusės per laukus iki Jakimavičiaus kolonijos. Su jais bus sulaikytas […], slapyvardžiu „Mały“, kuris nurodys pušynėlį ir vietą, kurioje esti bunkeris. Priartėjus šturmuojančiai grupei prie nurodyto pušynėlio per 500 metrų apsups jį žiedu 30 žmonių grupė, likusieji 15 puls, stengdamiesi žūtbūt paimti partizanus gyvus, o jei bandytų jie bėgti – šaudys į kojas.
Marytė Malinauskienė: Apie tai, kas įvyko, filme pasakoja, tarp kitko, Juozas Jakimavičius, kurio laukuose buvo partizanų bunkeris.
Sigitas Birgelis: Juozo Jakimavičiaus liudijimas vertingas, nes jis kalba, ką matė savo akimis. Buvo šiek tiek prieš septynias, kai jis išėjo šerti arklių. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Jakimavičiui kelią pastojo lenkų kareivis. Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė jį tiesiai ant bunkerio. Jie mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Suimtasis bandė priešintis, bet kažkuris iš kareivių vožė šautuvo buože per pečius. Padangę sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo keli šūviai. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį.
„Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakoja Jakimavičius. – Rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kai kareiviai atvarė Valinčių, Drūtį ir Černelį, dalis bunkerio jau buvo nuardyta. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Prabulio kūną liepė išnešti man ir Černeliui.“
Marytė Malinauskienė: „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ – tai dokumentinis ar vaidybinis filmas?
Sigitas Birgelis: „Baladė“ yra dokumentinio pobūdžio filmas su meniniais vaidybos elementais. Jo scenarijus buvo parengtas pagal Punsko krašto partizanų ryšininkių Teklės Pauliukonytės ir Janinos Judickaitės prisiminimus. Vaidina Punsko, Vilniaus ir Kauno aktoriai. Prisiminimais dalijasi partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai, pokario rezistencijos liudininkai. Istorines įžvalgas pateikia istorikai dr. Bronius Makauskas ir dr. Darius Juodis. Muziką parengė kaunietis Andrius Radziukynas. Rengiant filmą (ypač vaidybines scenas) talkino režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Filmas buvo kuriamas 6-erius metus. Parengti du variantai. Kaune matysime trumpesnę (1 val. 45 min.) versiją.
Marytė Malinauskienė: Ar tai naujas filmas? Kur buvo rodomas?
Sigitas Birgelis: „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ premjera įvyko 2016 m. balandžio 10 d. Punsko lietuvių kultūros namuose. Filmas buvo rodomas dar kartą Punske (2016-04-26), taip pat Kauno technologijos universitete (2016-06-01), Jurbarko kultūros centre (2016-07-03), Kauno rajono savivaldybės Garliavos viešojoje bibliotekoje ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje (2016-09-08). Filmą parodė taip pat Marijampolės regioninė televizija.
Marytė Malinauskienė: Kokių atsiliepimų šis filmas susilaukė Punske ir Lietuvoje?
Sigitas Birgelis: Pacituosiu vieną žiūrovo atsiliepimą: „Jau trečia savaitė, kai kasdien vis prisimenu šį filmą. Įspūdis toks, kad, ko gero, laisvoje Lietuvoje dar negreit bus sukurtas toks vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos miško brolius. Tai Sūduvos lietuvių dovana laisvai Lietuvai. (…) Jis truko dvi valandas, kurių metu daugumai žiūrovų nedžiūvo ašaros. Po filmo net žodį ištarti buvo sunku. (…)
Mintį, kad reikia pastatyti filmą apie šiuos partizanus, tikriausiai pirmas išreiškė Romas Vitkauskas. „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ autorius ir režisierius Sigitas Birgelis filmą kūrė šešerius metus. Nors kai kurie partizaninio judėjimo liudininkai nesulaukė premjeros, bet jų žodį galima išgirsti „Baladėje…“
Nuotraukoje: akimirka iš dokumentinio – vaidybinio filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“.
