Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Šalies vadovas teigia V. Zelenskiui priminęs, kad Lietuva nepavargs ir su Ukraina bus kartu iki pergalės.
„Ką tik telefonu kalbėjausi su Ukrainos Prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Apie tai, kad Rusijos veiksmai – mobilizacijos paskelbimas, masinės raketų atakos prieš Ukrainos miestus, grasinimai panaudoti branduolinį ginklą – yra ne kas kita, o Putino desperacija pralaimint mūšio lauke. Apie tai, kad Baltarusija yra visavertė Rusijos sąjungininkė vykdant karinę agresiją Ukrainoje. Todėl Vakarų sankcijos turi būti griežtinamos tiek Rusijai, tiek Baltarusijai, užkertant bet kokias galimybes tas sankcijas apeiti“, – feisbuke rašė G. Nausėda.
Prezidentas taip pat teigia pasveikinęs V. Zelenskį ir visos jo šalies žmones su Ukrainos gynėjų diena.
„Pasidžiaugiau ukrainiečių karių sėkme atsikovojant vis naujas agresoriaus užgrobtas teritorijas. Tikiu, kad Vakarams operatyviai teikiant reikiamą karinę pagalbą tokių žinių bus vis daugiau. Mes žinome: nei masinės raketų atakos, nei brutalus civilių gyventojų žudymas, nei grasinimai branduoliniu ginklu neprivers ukrainiečių sudėti ginklų. Jie kaunasi ne tik už savo šalį, bet ir visą demokratinį pasaulį. Tokios tautos nugalėti neįmanoma. Ukraina kovos iki galo ir laimės. Tradiciškai perdaviau Prezidentui V. Zelenskiui linkėjimus nuo visų Lietuvos žmonių. Priminiau, jog mes nepavargsime ir neleisime pavargti kitiems. Būsime kartu su Ukraina iki pergalės“, – priūdrė jis.
Penktadienį pagalbos Ukrainai klausimus šalies vadovas telefonu aptarė ir su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Po apie tai bei saugumo situaciją regione šalies vadovas kalbės ir su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Kremliaus ketinimai surengti referendumus kai kuriose Ukrainos teritorijose dėl prisijungimo prie Rusijos yra neteisėti ir Lietuva to niekada nepripažins.
„Tai, ką Rusija daro Donecke, Luhanske ir kitose okupuotose Ukrainos teritorijose yra demokratijos parodija, bandant pridengti tikrą totalitarinio režimo veidą. Šie regionai yra ir bus Ukraina, o butaforiniai Rusijos referendumai yra neteisėti. Lietuva niekada jų nepripažins“, – antradienį žurnalistams perduotame komentare teigė JAV viešintis prezidentas G. Nausėda.
Vakarų bendruomenė šiuos Kremliaus ketinimus antradienį įvertino kaip tarptautinės teisės pažeidimą. Vašingtonas pabrėžė, kad nepripažins šių „fiktyvių“ balsavimų rezultatų. Ukraina užpuolusi Rusija neteisėtus referendumus dėl prisijungimo ketina surengti apsišaukėliškose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“.
Filadelfijoje prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su JAV verslo atstovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Filadelfija, liepos 2 d. (ELTA). Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo darbo vizitą Filadelfijoje, JAV, ir šeštadienį susitiko su Amerikos energetikos įmonės „Holtec“ prezidentu Krisu Singhu.
Kaip nurodoma Prezidentūros pranešime, šalies vadovas su K. Singhu aptarė globalias energetikos tendencijas ir kompanijos „Holtec“ vystomas technologijas. G. Nausėda susitikime pabrėžė, kad Lietuva pasiekė visišką nepriklausomybę nuo Rusijos energijos importo, taip pat investuoja į energijos šaltinių diversifikaciją, žaliąją energetiką ir juda link iškastinio kuro naudojimo mažinimo.
„Lietuva kryptingai juda link tvaresnės ir žalesnės energetikos su ambicingais planais, taip pat siekia kuo labiau diversifikuoti naudojamus energijos šaltinius“, – kalbėjo prezidentas.
Pasak šalies vadovo, dviejų jūrinio vėjo parkų projektai iki 2030 m. – vieni iš ambicingiausių šiuo metu Lietuvoje vystomų atsinaujinančios energetikos projektų. Prezidentas taip pat pabrėžė, kad Lietuva siekia subalansuoti vėjo ir saulės pagamintos elektros panaudojimą ir yra suinteresuota diegti technologijas, kurios padėtų tai padaryti.
Prezidentas pakvietė „Holtec“, turinčią operacijų centrus Jungtinėje Karalystėje, Brazilijoje, Kanadoje, Indijoje, Japonijoje, Meksikoje, Pietų Afrikoje, Ukrainoje ir Ispanijoje, investuoti Lietuvoje ir steigti paslaugų centro padalinį, taip pat glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos energetikos mokslininkais.
Gitanas Nausėda lankosi Lenijoje. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tik bendromis Lietuvos ir Lenkijos pastangomis galime užtikrinti saugumą regione, teigia prezidentas Gitanas Nausėda.
„Bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos skaičiuojamas šimtmečiais. Saugumo ir gynybos srityje esame natūralūs sąjungininkai. (…)“, – sakė sekmadienį su vienos dienos vizitu Lenkijoje apsilankęs G. Nausėda.
Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos kvietimu į Krokuvą atvykęs šalies vadovas sekmadienio rytą lankėsi Lenkijos specialiųjų pajėgų komponento (POLSOCOM) vadavietėje. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai aptarė saugumo situaciją regione ir naujai kylančius iššūkius regiono stabilumui: didėjančius nelegalių migrantų srautus ir neprognozuojamą Baltarusijos režimo elgesį, agresyvią Rusijos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu, sakoma pranešime.
Susitikime taip pat aptarti NATO viršūnių susitikimo rezultatai, atsakas į „ZAPAD 2021“ pratybas, energetinis ir kibernetinis saugumas.
Didelis dėmesys skirtas Baltarusijos klausimui. Lietuvos vadovas akcentavo būtinybę nedelsiant spręsti rytinės ES sienos stiprinimo problemą, efektyviai užkardant nelegalios migracijos srautus iš Baltarusijos. „Neleisime, kad Baltarusijos režimas naudotų migrantus kaip politinį ginklą“, – sakė šalies vadovas.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai aptarė santykius su Rytų partnerystės šalimis, ypatingą dėmesį skirdami Ukrainos eurointegracijos siekiui. Jie sutarė, kad reikia palaikyti ukrainiečius šiame kelyje ir pasiūlyti aiškią europinę perspektyvą.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai sutarė dalyvauti Lietuvoje organizuojamoje Saugumo konferencijoje 2021 m. spalio mėnesį.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Antradienį Seime prezidentas Gitanas Nausėda skaitys antrąjį metinį pranešimą, į kurį valdančiųjų ir opozicijos politikai deda visiškai skirtingus lūkesčius.
Laisvės frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius viliasi, kad prezidentas pasiūlys konstruktyvias priemones, kaip toliau diskutuoti ir ieškoti konsensuso visuomenę skaldančiomis temomis. Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Gintautas Paluckas tikisi, kad prezidentas pasiūlys ekonominės politikos priemones, kurios padėtų mažinti nelygybę, bei pateiks savo viziją užsienio politikos su Baltarusija atžvilgiu.
Kitos opozicinės partijos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis norėtų, kad prezidentas paprotintų valdančiuosius dėl jų iškeltų prioritetų politinėje darbotvarkėje, o didžiausios parlamentinės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Mindaugas Lingė mano, kad pats prezidento metinio pranešimo žanras įpareigoja daugiausiai dėmesio skirti būtent esminėms politinėms aktualijoms, todėl G. Nausėda, pasak jo, greičiausiai nemažai dėmesio skirs kovai COVID-19 pandemija.
„Pati žanro klasika matyt reikalauja kalbėjimo, pritaikyto įvairiems politiniams skoniams, kad kuo labiau teigiamai būtų priimtos ir įvertintos paties prezidento politinės nuostatos. Vis tiek turime žiūrėti į metų specifiką, pagrindinius politinius įvykius. Pats prezidentas stengiasi dalyvauti koronaviruso valdymo situacijoje, tiek bandant išlikti aktyviu ir dalinantis atsakomybe tiek su buvusia, tiek su naujai suformuota Vyriausybe. Dažnai vartojamas žodis „mes“. Tai ir šitie valdymo vaisiai yra ir jo atsakomybės klausimas“, – Eltai savo įžvalgomis dalinosi M. Lingė.
Spėja, kad prezidentas nebus itin griežtas naujosios Vyriausybės atžvilgiu
Prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės patarėju dirbęs M. Lingė spėja, kad prezidentas taip pat turėtų neatitolti nuo to, ką akcentavo ir savo pirmajame pranešime.
„Kalbos rengėjai negali būti nutolę nuo to, ką kalbėjo per pirmąjį metinį pranešimą, apie susitarimą, visuomenės susikalbėjimą, visų atsakomybę. Man atrodo, panaši retorika turėtų atsikartoti ir šiame metiniame pranešime“, – svarstė konservatorius.
TS-LKD frakcijos narys kartu akcentavo, kad G. Nausėda daug dėmesio skirdavo visuomenę vienijančio šalies vadovo įvaizdžio kūrimui, todėl jis turėtų atkreipti dėmesį ir į visuomenę priešinančius jautrius klausimus. Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos kariuomenės dienos proga padėjo gėlių ant Nežinomo kareivio kapo Kaune. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
„Labai svarbus vaidmuo, kaip politikui yra prisiimant atsakomybę už esamą politinę temperatūrą visuomenėje ir už sveiką visuomenės būklės palaikymą. Nes jis yra tautos išrinktas ir turi aukštą pasitikėjimo kreditą turintis politikas, kuris per rinkimus kėlė visuomenės vienijimo, telkimo mintį. Tai vargu ar dabartinė situacija rodo, kad tų tikslų sėkmingai sekasi siekti“, – mano politikas.
Konservatorius taip pat samprotauja, kad šalies vadovas savo antrajame pranešime greičiausiai neužims labai griežtos, kritiškos pozicijos pusę metų dirbančios dešiniųjų Vyriausybės atžvilgiu, kadangi nepaisant tam tikrų konfliktų, programinės prezidento ir Ministrų kabineto nuostatos šiuo metu esą per daug nesiskiria.
„Vertinant politinę realybę, prasidėjo naujas politinis ciklas, todėl esminiams apibendrinimams matyt dar per mažai praėję, kad daryti toli siekiančias išvadas. Labai didelės takoskyros dėl programinių dalykų tikrai nėra išsiskyrusios“, – teigė M. Lingė.
R. Karbauskis viliasi, kad prezidentas paragins valdančiuosius pasirinkti kitus politinės darbotvarkės prioritetus
Visiškai kitokius lūkesčius prezidento metiniam pranešimui išsakė R. Karbauskis. „Valstiečių“ pirmininkas tikisi, kad prezidentas paragins valdančiuosius atsižvelgti į visuomenės lūkesčius ir kelti tik tuos klausimus, kurių pirmiausiai esą tikisi didžioji visuomenės dalis.
„Valdantieji visą laiką kaip kokie išprotėję žmonės siekia padaryti tai, ko niekas nenori, nebent tos labai mažos grupės rėmėjai, rinkėjai. Prezidentas turėtų akcentuoti, kad pagaliau nustokite žaisti tuos žaidimus, galvodami apie kažkokią siaurą veikėjų grupę, o pagalvoti apie tai, kokius lūkesčius turi visuomenė“, – tikino LVŽS pirmininkas.
R. Karbauskis taip pat tikisi, kad G. Nausėda akcentuos, jog šis Ministrų kabinetas esą yra išskirtinai silpnas ir praradęs visuomenės pasitikėjimą, neįsiklausantis į gyventojų nuomonę.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tikiuosi, kad bus šnekama apie tai, jog yra labai silpna Vyriausybė ir kad atitinkamai mes dėl to turėsime vis daugiau problemų. Dabar dar valdžia šiek tiek dengiasi kovidu, bet vėliau akcentai pradės krypti į kitą pusę, o iš ministrų pusės negirdima jokio šnekėjimo apie sprendimus, kurie būtų naudingi Lietuvos ekonomikai. Dienotvarkėje yra narkotikai, partnerystė, alkoholio kontrolė“, – samprotavo „valstiečių“ pirmininkas.
Visgi jis nesitiki, kad prezidentui net ir išsakius itin griežtą poziciją valdančiųjų atžvilgiu, tai jų vykdomos politikos vis vien nepakeistų.
„Šnekėjimas apie tai, kad jie yra beviltiški, nieko nekeičia. Jie yra beviltiški, bet klausimas, o ką tai pakeičia“, – įsitikinęs jis.
Todėl R. Karbauskis daug atlaidžiau linkęs vertinti galimas paties šalies vadovo klaidas, kadangi su tokia Vyriausybe, LVŽS pirmininko nuomone, didelių darbų nuveikti vis tiek neįmanoma.
„Galbūt prezidentas kažko ir nepadarė, ką galėjo padaryti, bet su šita valdžia nelabai ką gali padaryti, nes jie atitinkamai su visais kariauja. Jie su mumis kariavo, kai buvo opozicija, dabar su prezidentu kariauja ir tas karas yra visiškai beprasmiškas“, – kalbėjo „valstietis“, turėdamas mintyje prezidento ir valdančiųjų konfliktą dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT).
G. Paluckas iš prezidento tikisi konkrečių pasiūlymų, kaip spręsti ekonomines, užsienio politikos problemas
Tuo tarpu kitos opozicinės partijos – LSDP narys G. Paluckas taip pat mano, kad prezidentas turėtų išsakyti tam tikrą kritiką Vyriausybei.
„Aš neabejoju, kad bus apžvelgtas pandeminis laikotarpis. Tikiuosi, kad pirmiausiai bus akcentuota faktinė būklė tiek ekonominė, tiek visuomenėje. Nes per šį laikotarpį visuomenė emociškai buvo išdraskyta tiek dėl natūralių priežasčių, viruso sklidimo, tiek dėl Vyriausybės priimtų sprendimų, kurie ne visi buvo teisingi ir šalį skaldė įvairiais kampais“, – kalbėjo socialdemokratas, kartu pabrėždamas, kad šalies vadovas turi pareigą išsakyti pastabas Ministrų kabinetui.
„Nepaisant įvairiausių aplinkybių, žinau, kad yra įtampos tarp konservatorių ir valstybės vadovo dėl vykimo į EVT, manau, kad prezidentas turi ne tik teises, bet taip pat ir pareigą, jeigu jis mato, kad visuomenėje kai kurie procesai vyksta ne taip, buvo padaryta klaidų, tai jis privalo konstatuoti“, – įsitikinęs G. Paluckas.
Visgi jis pabrėžė, kad labiau tikisi išgirsti ne esamos situacijos analizę, bet konkrečius siūlymus ekonominės nelygybės mažinimo, regioninės politikos srityse. Taip pat jis akcentavo būtinybę prezidentui skirti dėmesio užsienio politikos sričiai.
„Ką siūlo prezidentas santykiuose su kaimynais. Ar jis siūlo tęsti tokią pačią užsienio politikos liniją. Tačiau tuomet taip pat reikia suprasti, kad Baltarusijos atveju mes vieną iš strateginių savo tikslų aukojame: Baltarusija ir toliau slenka Rusijos sudėties link. Mes čia taip pat turime gręsiančią humanitarinę krizę, kai režimas savo piliečius ir toliau spaus ir į Lietuvą gali plūstelėti baltarusiai“, – teigė G. Paluckas. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Parlamentaras taip pat iš valstybės vadovo teigė besitikintis išgirsti, kaip G. Nausėda siūlo judėti į priekį, bei ieškoti sutarimo visuomenę skaldančiais klausimais. LSDP frakcijos narys išreiškė lūkestį, kad prezidentas tvirtai ir aiškiai akcentuos valstybės problemas bei pasiųs aiškią žinutę, kokias politines jėgas ir dėl ko kritikuoja.
„Ezopo kalba viena vertus išlaisvina nuo atsakomybės teisintis, tikslinti, argumentuoti savo žodžius. Tačiau tiesus kalbėjimas yra vertingas, nes jis neleidžia pabėgti nuo problemos, išsiginti, kad čia ne apie mus, čia apie anuos. Tai aš tikrai pagarbaus, kultūringo, argumentuoto, bet tiesaus ir tvirto kalbėjimo tikiuosi, jeigu kažkas buvo padaryta negerai, su kai kuriais iššūkiais nesusitvarkoma“, – sakė G. Paluckas.
T. V. Raskevičius tikisi dėmesio žmogaus teisių klausimams
Pasiūlymus, kaip mažinti susipriešinimą visuomenėje tam tikrais jautriais klausimais, iš prezidento tikisi išgirsti ir valdančiajai Laisvės frakcijai priklausantis T. V. Raskevičius.
„Mano lūkestis būtų, kad prezidentas savo pranešime tikrai palies žmogaus teisių temas, vykusias karštas diskusijas mūsų visuomenėje tam tikromis jautriomis temomis ir galbūt pasiūlys tam tikrus sprendimus, kaip mes galėtumėme toliau judėti šioje diskusijoje ir koks turėtų būti veikimo būdas ieškant konsensuso ir sutarimo įsisąmoninant, kad nespręsti žmogaus teisių klausimų nėra išeitis ar strategija“, – sakė politikas.
„Laisvietis“ tvirtino nesitikintis iš šalies vadovo išgirsti nei savikritikos jo paties vykdomos politikos atžvilgiu, nei Vyriausybės atžvilgiu, tačiau labiau laukiantis konkrečių pasiūlymų, kaip rasti sutarimą svarbiais žmogaus teisių klausimais.
„Manau, kad reikėtų ne kritika užsiiminėti, nesvarbu ar savo ar kitų atžvilgiu, bet galbūt pateikti konstruktyvius pasiūlymus ir gaires, kaip mes visuomenėje turėtumėme toliau tartis ir diskutuoti šiais klausimais, nes valstybės vadovas yra unikalioje pozicijoje tokią kryptį pasiūlyti“, – mano T. V. Raskevičius, kartu pažymėdamas, jog iš G. Nausėdos laukia visuomenę vienijančios kalbos.
„Labai tikiuosi, kad prezidento metinis pranešimas bus telkianti, vienijantis, o ne skaldantis“, – teigė Laisvės frakcijos narys.
ELTA primena, kad pirmąjį metinį pranešimą šalies vadovas perskaitė dar „valstiečių“ dominuojamame Seime 2020 m. birželio viduryje.
Nors tarp prezidento ir tuometės „valstiečių“ dominuotos daugumos trinčių netrūko, G. Nausėda ganėtinai abstrakčiai savo metiniame pranešime palietė bendradarbiavimo su Seimu ir Vyriausybe klausimą. Apie tai, ko gero, buvo užsiminta tik keliais sakiniais ir labai aptakiai.
„Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti“, – tuomet metiniame pranešime sakė G. Nausėda, ko gero, galvoje turėdamas tai, kad valdančiosios daugumos lyderiai uoliai gynė jo pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
Prezidentas Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tiek tuometinis premjeras Saulius Skvernelis, tiek R. Karbauskis ne tik užstojo prezidento pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą, tačiau ir ganėtinai aštria retorika nevengdavo „kontratakuoti“ G. Nausėdai. Be to, Seimo kadencijai einant į pabaigą, valdančiųjų santykius su prezidentu dar labiau paaštrino prezidento atmesta S. Skvernelio teikta Luko Savicko kandidatūra į ekonomikos ir inovacijų ministro postą.
Dėl to ne vienas apžvalgininkas kėlė klausimus, kodėl prezidentas kritikos strėlę paleido aiškiai nenurodydamas, į ką konkrečiai nori „pataikyti“. Galiausiai R. Karbauskis ir S. Skvernelis, kurie viešojoje erdvėje buvo minėti kaip galimi šios kritikos „taikiniai“, tvirtino, jog net pagalvoti negalį, kad ši replika galėtų būti skirta būtent jiems.
Prezidentas praėjusių metų pranešime savo kalboje kritiškai atsiliepė apie tai, kad valstybei itin svarbiose institucijose nepavyko paskirti vadovų. G. Nausėdai tuomet skaitant pranešimą dėl Prezidentūros ir valdančiųjų konfliktų dar nebuvo pavykę susitarti skiriant naują ekonomikos ir inovacijų ministrą, o ir Konstitucinio Teismo sudėtis dar nebuvo iki galo atsinaujinusi.
Net jeigu koronavirusas bus užkardintas, atradus vakciną, arba natūraliai užsibaigs, anksčiau ar vėliau išsivyniojęs iki savo loginės pabaigos, pasaulis ir toliau gyvuos kaip neišsprendžiamas paradoksas.
Lėlės. Slaptai.lt nuotr.
Gerai įsivaizduodamas, kad mano toliau pateikiamas palyginimas nėra pernelyg elegantiškas ir gali sukelti neteisingas asociacijas, jo neatsižadu vien dėl to, kad tokio, kaip pamatysite, kerėpliško sugretinimo būdu galiu pabandyti labiausiai reljefiškai išsakyti savo pasišlykštėjimą ir baimes.
Štai paauglystės metais kartas nuo karto vargindavo įkyrus sapnas, kad neva dalyvauju savo vestuvėse su gyvenusia už kelių kaimų nuo mano gimtinės klaikiai nesimpatiška, nesveiko proto, ligos subjauroto veido ir labai nevalyva moteriške, o už kiaulienos patiekalų gausiai užkrauto vaišių stalo sėdi skleisdama liūdną šviesą paslaptinga nepažįstamoji, gedinti dėl mano sužaloto likimo.
Ne, jokiu būdu ne gražiosios Laisvės pirmininkės veidas ar išpuoselėtas įvaizdis pažadina tokį košmarą (ji greičiau savo paaugliška veido išraiška paradoksaliai yra panaši į aną nepažįstamąją), o – pasiūlymas įsivaizduoti R. Šimašių prezidento poste, savo drastiškumu galinčiu prilygti nebent parabolei apie kiaulę nuotakos rūbais, besiropščiančia ant altoriaus. Jeigu užmiršote, kalbama apie Laisvosios rinkos instituto terpėje užsiveisusią lervą, kuri niekados netapo drugeliu, apie žmogystą, tarpininkavusią įduodant Tarakonui laisvės kovotoją, apie tautos didvyrių atminimo Vilniaus mieste naikintoją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad ir kaip norėtumėme atsiriboti nuo kasdieninių politinių realijų, deklaruodami savo apolitiškumą, LR prezidento įvaizdis visados išlieka svarbiu simboliniu kapitalu, šalia vėliavos ir kitų laisvės bei nepriklausomybės simbolių. Todėl pasiūlymas pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių LR prezidento poste, yra nešvankus pasiūlymas, žeidžiantis žmogaus ir piliečio orumą.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi, šalia R.Šimašiaus, gretinant jį su kitais politikais, galime pradėti įsivaizduoti, kad net Ramūno Karbauskio povyza įgyja taurų žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie Gitaną Nausėdą, kuris savo stotu tokiame gretinimo santykyje arba sąlyginių skaičių pasaulyje atsiremia į debesis.
Kaip atrodo, A.Armonaitė savo pasiūlymu pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių prezidento poste vis tik labiausiai pasitarnavo G.Nausėdai, dėl kurio įvaizdžio dabar privalėtų susirūpinti visi sveiko proto žmonės, besibaugindami, jog apnykusią ir patuštėjusią vietą po kelių metų gali pabandyti užimti tokie personažai kaip Šimašius. Pasaulyje, kuriame prasidėjo ir tęsiasi juodosios mišios, negalima atmesti ir tokios galimybės, jog į S. Daukanto aikštę kada nors pabandys iškilmingai išjoti koks nors Šimašius, pasibalnojęs ožį.
Didžiausias mūsų likimo paradoksas yra tai, kad pats gyvenimas yra mirtina liga.
Anąkart, pasitinkant jaunystės išbandymus, pasąmonė sapne pabandė įvaizdinti pasižadėjimą gyvenimui, kur už kiauliena apkrauto stalo liūdėjo mano anima. Kitą kartą taip drąsiai tikriausiai sapnuosiu tik savo mirtį, su ta išlyga, jog anima į puotą nebus įleista.
Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į Simono Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda sako, jog persvara, kuria jis laimėjo rinkimus, įpareigoja.
„Po šampano purslų ateina suvokimas, kad pergalės džiaugsmas lieka kažkur už nugaros ir dabar yra atsakomybė. Atsakomybę jautėme nuo pat pirmųjų dienų, kai ėjome į rinkimus, nes žinojome, kad jei jie baigsis sėkmingai, bus labai trumpalaikis džiaugsmas, bet bus labai daug atsakomybės Šiandien ta ryški persvara, kuria aš laimėjau, yra dar labiau įpareigojanti, nes reikia atiduoti visas jėgas”, – sekmadienio vakarą savo rinkimų štabe sakė G. Nausėda.
Pasak jo, priešingu atveju nutiks taip, kaip ne kartą yra buvę, kai politikai, į kuriuos dedamos viltys, anot išrinktojo prezidento, šimtu procentų neįvykdo piliečių lūkesčių.
„Nenorėčiau būti dar vienas šitoje galerijoje”, – sakė G. Nausėda.
Suskaičiavus balsus 1813 iš 1972 rinkimų apylinkių, G. Nausėda surinko 69,42 proc. rinkėjų balsų, o buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė – 30,58 proc. rinkėjų balsų.
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.
Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.
„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.
Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.
VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.
2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.
Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.
ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.
Ar pastebėjote, kad tuo metu, kai prezidentinių rinkimų lenktynės pradeda įsibėgėti, kandidatai į prezidento postą vienas po kito skelbia savo programines nuostatas, vienas iš perspektyviausių pagal reitingų duomenis kandidatų laimėti šias lenktynes Gitanas Nausėda prapuolė iš viešosios erdvės, tapo negirdimas ir nematomas taip intensyviai, kad net sukėlė tradicinio TV žiūrovo nuogąstavimus, padidino visokias baimes, tarkime, tokiu savo apsiribojimu dar labiau užkėlė nerimo kartelę.
Kaip jau yra seniai pastebėta, pauzė yra intensyviausia kalbos forma. Tačiau mums vis dar kyla klausimas – ką norėjo pasakyti arba savaip pranešti žinomas ekonomikos guru, pagal reitingų duomenis didžiausius šansus laimėti turintis kandidatas į prezidento postą inscenizuodamas tokią pauzę arba net užtraukdamas uždangą į sceną. Neduok Die, – tai tikriausiai nereiškia, kad neva garbusis pretendentas nusprendė pasitraukti iš distancijos, pasirinkdamas palaimingą gyvenimą tyruose, kur nebelieka jokių gundymų valdžia. Galima buvo pagalvoti ir taip, kad G. Nausėda yra išmintingai nutaręs susilaikyti, pernelyg anksti nesivelti į rietenas, vengdamas išsibarstymo smulkmenose, siekdamas išlaukti labiau parankaus momento svarbiausiems pareiškimams.
Tačiau štai išmanieji žurnalistai neleidžia mums pernelyg įsisvajoti, įvaizdinant nebūtus dalykus, trumpai drūtai pranešdami, kad tuo metu, kai kiti prezidentinių rinkimų dalyviai pradeda batalijas tarpusavyje, „Gitanas Nausėda tyliai važinėja po Lietuvą, be jokios svitos, vienas klausosi, ką jam šneka Lietuvos provincija, stebisi, kad situacija gerokai prastesnė, nei jam atrodė sėdint skandinavų banko mūre ir sako, kad išgirsti pamąstymai, nuoskaudos ir siūlymai suguls į jo programą. Taigi, kol vieni siūlo Lietuvai savo idėjas, kitas – klausosi Lietuvos idėjų“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/231168/rinkimai-vieni-skelbia-savo-programas-kitas-iesko-programos-ideju-provincijoje.
Jeigu būtų leista ir man išsakyti savo nuomonę, užsispyręs tvirtinčiau, kad G. Nausėdos vojažai po provinciją mažai ką turi bendro su iškilmingu propagandiniu užkeikimu apie idėjų paiešką, o savo esme yra savotiškas atgailos turnė, kažkas panašaus į barstymąsi pelenais atgailos ženklan, o gal net jau primena bandymą nueiti kelią keliais iki „antrosios Lietuvos“, vedamam neįsisąmonintų kaltės kompleksų.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prisiminkime, kad būtent G. Nausėdai priklauso garsioji frazė, tapusi forsuoto socialinės atskirties didinimo devizu, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o po to jau bus galima jį pradėti dalintis. Galimas daiktas, šiuos žodžius pirmasis pavėjui paleido ne mūsų herojus, tačiau G. Nausėda tapo šios tezės veidu, kai, komentuodamas vyriausybės sprendimą padidinti minimalią algą, ištarė šį stambiajam kapitalui šventąjį užkeikimą, tokiu būdu savo autoritetu ir labai mielo žmogaus įvaizdžiu pridengdamas besielio, labiausiai necivilizuoto kapitalizmo atmainos gobšumo konvulsijas.
Jau turėjau progą atkreipti dėmesį, kad ši poringė apie tai, kad pirmiausiai reikia išsikepti pyragą, o po to neva kada nors ateis ir laikas jį padalyti, yra labiausiai sofistifikuotas mūsų laikų teiginys, vedantis vaizduotės tvirkinimo, ekonominio neįgalumo ir žmonių masių nuskurdinimo linkme http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html.
Ar grįžęs iš kelionių po Lietuvos provinciją garsusis ekonomistas jau keičia, kaip būtų galima tikėtis, savo toną ir kitaip sudėlioja akcentus? Kažin kažin… Minėtame pasisakyme G. Nausėda kritikuoja kitų metų valstybės biudžeto projektą kaip pernelyg optimistinį, taigi, reikia suprasti, numatantį nepagrįstai dideles išlaidas ir drauge droviai pastebi (to reikalauja naujasis statusas), kad tarsi ir reikėtų padidinti išlaidų eilutę, skirtą socialinėms reikmėms. Kaip tai įmanoma padaryti, t. y. padidinti sumažinant, neišneša net ir labiausiai ištvirkusi vaizduotė.
Tačiau garsusis ekonomistas nurodo ir tai, kad mūsų visų problemų, vedančių į neišsprendžiamas vaizduotės kolizijas, priežastis yra nepavydėtina situacija, kai išsikeptasis pyragas yra pernelyg mažas. Būtų labai lengvabūdiška kritikuoti žinomą ekspertą, garsų ekonomistą, tačiau vis tik nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad galbūt mus lydėtų didesnė sėkmė pyrago kepimo užmanymuose, kelionėje į gerovės visuomenę, jeigu visų pirma susitartumėme dėl labiau teisingo pyrago padalijimo principų arba, kitaip tariant, pamėgintume apversti kapitalizmo be žmogiškojo veido ideologemą, perskaitytume labiausiai sofistifikuotą teiginį apie pyrago kepimą iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės.
Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad dideliais idėjų fontanais kol kas dar netrykšta ir Ingrida Šimonytė. Iš tiesų dažnesnis charizmatiškosios pretendentės pasirodymas viešojoje erdvėje išryškino pasikartojamumą, tų pačių tiesų deklamavimą iki begalybės, sukimąsi vietoje. Kita vertus, neapleidžia įspūdis, kad I. Šimonytė gali vieną ar kitą kartą žengtelėti septynmyliu žingsniu, stipriai truktelėti į priekį. Kam ne kam, o šiai politikei ypač netinka pradėti sakinį posakiu „Kaip aš sakau nuo seno“, vis ir vis cituoti save pačią, kai mums labiau viltingai atrodo jos sugebėjimas mokytis, kiekvieną dieną atsiverti naujiems dalykams.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, I. Šimonytė galėtų tapti reikšmingu tautos raidai socialinio teisingumo idėjų katalizatoriumi, siekiant įveikti tautos pamatus išplaunantį socialinį disbalansą. Žinoma, tokiu atveju reikėtų sekti senosios generacijos konservatorių, kurie kartas nuo karto būdavo nepalyginamai didesni socialdemokratai nei brazauskinio kirpimo socialdemokratija, pavyzdžiu, pripažįstant bent sau tiesą, kad Gabrielius Landsbergis yra kraštutinio liberalizmo vėliavnešys, ne tik menkai toleruojantis socialinio teisingumo idėjas, bet ir neišmatuojamai atitolęs nuo konservatizmo vertybių puoselėjimo užduoties įsisąmoninimo https://www.alfa.lt/straipsnis/50190946/skaitmenine-demokratija-su-zaisliniais-konservatoriais .
Žinia, Seimo valstiečiai pradėję naują tyrimą dėl buvusiųjų valdžioje prasižengimų, prezidentinių rinkimų požiūriu siekia nušauti du zuikius – į tyrimo komisiją planuojama kviesti dėl veiksmų krizės laikotarpiu pasiaiškinti tiek I. Šimonytę, tiek G. Nausėdą, didžiausius Sauliaus Skvernelio konkurentus prezidentinių rinkimų maratone, galimai tikintis (ir kas galėtų tai paneigti?) sukompromituoti juos vieną po kito arba abu iš karto.
Tačiau nevertėtų valstiečiams puoselėti didelių iliuzijų, – nežiūrint to, kaip vertinsime Andriaus Kubiliaus vyriausybės in corpore priimtus sprendimus krizės laikotarpiu (pats esu ne kartą kritikavęs), I.Šimonytės veikla nekelia didelių abejonių – sunkmečio finansų ministrė padarė viską, kas įmanoma ir neįmanoma, siekiant sumažinti krizės pasekmes pagal numatyto strateginio plano gaires. Kitas, labiau dviprasmiškas dalykas yra skandinaviškų bankų elgesys Lietuvoje, prasidėjus didžiajai krizei. Seimo valstiečiai, pradėję knebinėti šią nevienareikšmę skandinaviškų bankų ne/lojalumo Lietuvai situaciją, tikriausiai padėtų I.Šimonytei pervilioti į savo pusę tuos rinkėjus, kurie kitu atveju būtų balsavę už G.Nausėdą. Nepulsiu įrodinėti, kad dėl to prasidėtų pasaulinė katastrofa, užstotų badas, maras ir karas.
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvau įsipareigojęs sau išlaikyti subalansuotą požiūrį, vertinant G. Nausėdos ir I. Šimonytės galimybes laimėti prezidentinius rinkimus, tačiau dabar, perskaitęs tai, ką prikeverzojau, nesu tikras, kad pavyko išsaugoti pirminį nusiteikimą. Dažnai vienokių ar kitokių rinkimų į postus mūsų platumose metu sakoma, kad nebuvo tikro pasirinkimo, nes esą reikėjo rinktis mažesnę blogybę iš dviejų blogų galimybių. Taigi dėl labiau subalansuoto požiūrio atstatymo pasakysiu štai taip, kad renkantis tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės kandidatūrų į prezidento postą taip pat beveik nebūtų pasirinkimo galimybės, nes reikėtų rintis geresnįjį variantą iš dviejų gerų arba bent neblogų.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.
Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)
Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse.
O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.
Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja?
Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.
Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti.
Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.
Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.
Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.
Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.
Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.
Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.
Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu”. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.
Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?
Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.
Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.
Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks.
Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija.
Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.
O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau.
Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?
Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30 metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo.
Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.
Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus.
NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.
Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.
Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.
Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?
Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.
Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu.
Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?
Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums.
Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai.
Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?
Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.
Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.
Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti.
Vygaudas Ušackas paskelbė dalyvausiąs prezidento rinkimuose. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas trečiadienį Kaune paskelbė dalyvausiąs prezidento rinkimuose. Pretendentas į kandidatus padėkojo žmonėms, kurie kvietė jį dalyvauti prezidento rinkimuose.
„Gyniau Lietuvos interesus mūsų šaliai stojant į ES, dirbdamas ambasadoriumi JK ir Rusijoje. Dabar grįžau tam, kad būčiau kiekvieno Lietuvos žmogaus ambasadorius. Įsipareigoju tapti jūsų ambasadoriumi ir jūsų prezidentu“, – sakė V. Ušackas.
Kandidatas prisiminė istoriją teigdamas, kad Lietuva niekad neturėjo daugiau kardų ar šarvų, tačiau ją valdė išmintingi politikai.
„Išmintingų vadovų valią perėmė ir žmonės. Valią, kurios nesulaužė okupantai, už kurią kovojome miškuose ir meldėmės Sibire. Būtent išmintis ir valia, atkaklumas ir nuoširdumas padėjo mums įgyvendinti pagrindinį atkurtos nepriklausomybės siekį – tapti ES nare. Mūsų genuose – laimėti. Tikėti, kovoti, sunkiai dirbti ir, galiausiai, laimėti“, – prie „Laisvės kario“ statulos Kaune sakė V. Ušackas.
Politikas priminė, kad stodami į Europos Sąjungą buvo tikimasi greitai pavyti Vakarų pragyvenimo lygį, tačiau buvo prarasta kryptis, o vėliau ir viltis. Dėl to kandidatas į prezidentus kaltino buvusius šalies vadovus.
„Ar atsimenate, kada prezidentas paskutinį kartą kvietė visų partijų lyderius, kad būtų prisiimta atsakomybė už esamą situaciją. Mes nebeturime krypties, nebeturime strategijos – mes sutrikę stebime valdžios rietenas ir valdžios korupciją – mes stovime vietoje ir pralaimime“, – piktinosi buvęs diplomatas.
Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai priklausantis politikas tikino, kad valdančiųjų kalbos apie augančius atlyginimus neįtikina, nes ekonomikos augimas per lėtas ir netvarus. Politikas tikino, kad be ekonominio augimo valstybei reikia krypties.
„Žmonės turi žinoti, kur link judame, ko jiems mokyti savo vaikus ir kaip planuoti ateitį“, – sakė kandidatas.
V. Ušackas vadovavo Lietuvos deryboms stojant į ES, buvo šalies ambasadorius JAV ir Jungtinėje Karalystėje, o vėliau ir ES ambasadorius Rusijoje. 2008-2010 m. diplomatas ėjo užsienio reikalų ministro pareigas.
Apie savo planus artimiausiu metu turėtų pranešti ir SEB banką paliekantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir premjeras Saulius Skvernelis dėl savo dalyvavimo dar neapsisprendė. Ministras pirmininkas tikina sprendimą priimsiąs kitais metais.
V. Ušackui ir G. Nausėdai dar reikės apsispręsti, ar rinkimuose dalyvauti kaip nepriklausomiems kandidatams, ar siekti TS-LKD palaikymo, dalyvaujant pirminiuose partijos kandidato rinkimuose.
„Mes laukiame kandidatų kėlimo pabaigos, kuri bus rugsėjo 14 d. Tuomet Prezidiumas kreipsis į partiečius – kandidatus, prašydamas jų pateikti labai aiškų atsakymą dėl to, ar jie ketintų dalyvauti rinkimuose, negavę Tėvynės sąjungos paramos, nes tai turbūt daugiausia dvejonių ir nesusipratimų keliantis klausimas“, – po antradienį vykusio Prezidiumo posėdžio žurnalistams sakė TS-LKD lyderis Gabrielius Landsbergis.
Prieš šį posėdį jis teigė nematąs, dėl ko būtų galima bausti prezidento rinkimuose ketinantį dalyvauti partijos narį V. Ušacką, o dėl jo partijoje kilusį šurmulį sieja su tuo, kad išankstiniai prezidento rinkimai pačioje partijoje yra naujas reiškinys.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams.
Valstiečiams būtinos pergalės
Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu.
R. Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika..
Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui?
Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos
Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio.
S. Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje.
Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė?
Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“
„Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan.
Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas.
Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pareigų SEB banke atsisakęs ekonomistas Gitanas Nausėda tikina apie savo sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose paskelbs artimiausiomis savaitėmis. Ekonomistas pridūrė, kad nusprendęs dalyvauti kovoje dėl prezidento posto politinių partijų parama nesikliautų.
„Jei kelsiu savo kandidatūrą, tai tik kaip nepriklausomas kandidatas. Be išorės jėgų ir su savo komanda. Tai bus mano komandos sukurta programa, kuri atlieptų tas problemas, kurias aš matau Lietuvoje“, – naujienų portalo Delfi.lt laidoje „Dėmesio centre“ sakė G. Nausėda.
Paklaustas, ar greit leis visuomenei žinoti apie savo sprendimą, ekonomistas atsakė, kad sprendimas tikrai nebus anksčiau nei rugsėjo 7 d., nes tai prieštarautų SEB banko verslo etikai.
ELTA primena, kad G. Nausėda ketvirtadienį paskelbė, jog kitos savaitės pabaigoje iš šių pareigų jis trauksis.
Paklaustas, kodėl nenori šlietis prie politinių partijų, G. Nausėda atsakė manąs, kad prezidentas, jo supratimu, turėtų vienyti skirtingas politines jėgas, taip padėdamas priimti efektyvesnius politinius sprendimus. „Man kartais gaila protingų žmonių iš politinių partijų, kuriems tenka nuolatos kovoti už būvį. Tai kovos, kurių niekas neatsimins, o ir apčiuopiamo rezultato šaliai tai neduoda“, – tiesioginiame „Delfi.lt“ eteryje ketvirtadienį sakė ekonomistas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.
Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.
Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.
Aš nieko nieko nežinau.
Aš niekam nieko neatleidau.
Atleisdavau tik sau tik sau
raudoną stribo veidą.
Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną
tačiau tik sau tik sau.
Į pelkę kažin kur nukėblinau
ir kelią pamiršau.
Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.
Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.
Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.
Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.
Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…
Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?
Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.
Lietuvos visuomenės veikėjai ragina vieną iš Lietuvos sąjūdžio kūrėjų, rašytoją, olimpietį Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.
Juozaičio rėmėjai išplatintame pranešime pabrėžia, kad jų siūlomas kandidatas į prezidentus yra ištikimas Sąjūdžio vertybėms, nesusijęs su dabartine politine klase. Anot jų A. Juozaitis padės sugrąžinti viltį išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Raginimą pasirašę visuomenininkai pabrėžia, kad A. Juozaičio indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, valstybinė ir diplomatinė patirtis bei ištikimybė Sąjūdžio vertybėms ir nesusisiejimas su dabartine politine klase padės piliečiams pasirinkti prezidentą, kuriam rūpi Lietuvos valstybė. Anot jų, A. Juozaitis sugrąžins viltį bei tikėjimą, kad bendromis pastangomis dar galime išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sustabdyti jos ištautinimą.
Viešame kreipimesi į A. Juozaitį Lietuvos visuomenininkai ragina jį grįžti į aktyvią politiką ir reiškia priekaištus bei kaltinimus abejingumu esamiems politikams.
„Žinome, kad likote ištikimas Sąjūdžio moralinėms ir politinėms vertybėms, kurios šiandien mums suteiks galių susigrąžinti valstybę, sustabdyti jos ištautinimą.
Mes įsitikinę, kad esate Atgimimo ir neblėstančios vilties Lietuvos asmenybė, nesusijusi su dabartine politine klase, kurioje įsivyravo abejingumas Lietuvos likimui ir bendrajam gėriui“, – rašoma viešame kreipimesi.
„Jums dera žengti lemiamą žingsnį ir paskelbti, kad grįžtate į aktyvią politinę veiklą. Todėl, gerbiamas Arvydai, dalyvaukite Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose“, – ragina Lietuvos visuomenininkai A. Juozaitį.
„Laukiame galutinio sprendimo. Tikime, kad jis bus palankus Lietuvai, nes daugeliui piliečių bus suteiktas tikras pasirinkimas. Lietuvai reikia Atgimimo prezidento“, – užbaigia viešą laišką Lietuvos visuomenininkai.
Kreipimąsi pasirašė rašytojai Algimantas Baltakis, Vytautas Bubnys, aktoriai Juozas Budraitis, Gediminas Storpirštis, Ramūnas Cicėnas, sportininkai Lina Kačiušytė, Romas Ubartas, Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Rudys, Jurgis Jurgelis, Sąjūdžio pradininkai Bronius Genzelis, Bronius Leonavičius, Algimantas Nasvytis, lituanistai Aldonas Pupkis, Jūratė Laučiūtė, istorikai Valdemaras Šimėnas, Tomas Baranauskas, dailininkai Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, filosofai Vytautas Rubavičius, Krescencijus Stoškus, akademikas sociologas Romualdas Grigas, mitologas Dainius Razauskas, psichologas Gediminas Navaitis ir kiti.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras A. Juozaitis prieš 30 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, perskaitė garsų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis pranešimas tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę du mėnesiai.
Juozaitis 1980 m. baigė VU, įgijęs ekonomisto diplomą. 1986 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Monrealio XXI olimpinėse žaidynėse laimėjo plaukimo bronzos medalį, Peskaroje (Italija) – Europos taurę. 1987-2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1998-2004 m. – VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 2001-2003 m. – ministro pirmininko patarėjas švietimui ir kultūrai, 2004-2009 m. – Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2012-2017 m. – LTOK viceprezidentas. Nuo 2013 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016 m. – Sveikatos mokslų fakulteto docentas.
1988 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; vėliau buvo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Daugelio knygų ir kitų literatūros kūrinių autorius.
Lietuvos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasiligojęs tautos patriarchas Atkurtosios Valstybės 100-čio jubiliejaus progai skirtoje kalboje pakvietė tautą pasveikti. Paradoksalu. Tačiau likimo metafora tarp žodžių ir darbų keistu būdu įsiterpė, nors gal ne laiku, nederančia forma, tačiau – ne visada teisinga būtų nutylėti šiuos paradoksus, juolab, kai jie turi gilesnę reikšmę nei užstalės tostas. Taip jau skirta tautų valdytojams, kad jų nuopelnai ilgainiui gali būti ir dešimt kartų padauginami, bet jų nuopuoliai dėl to netampa mažesni.
Prasminga citata iš Paulius laiško efeziečiams: „mes kovojame ne prieš valdžios kūną, o prieš blogio dvasią“, – kurią pasitelkia politikas, nepaslepia viso Šv. Rašto tiesų, kur labai daug dėmesio skiriama valdovo ir valdinių santykiams, ypač Išminties knygoje. Pravartu būtų atsiversti ir persiskaityti, kad „paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai baudžiami“. Dieviškojo teismo nutartys – ne mirtingiesiems skirtos, bet tie „paprasti žmonės“, skirtingai nei laikais iki Kristaus, nebėra akli, moka skaityti, suvokti, daryti išvadas, ne iš pakylėtų pamokymų nuo kalno, o iš buitinės savo pačių patirties. Nelinksmos mintys peršasi perskaičius Vasario 16–ajai skirtą prof. Vytauto Landsbergio bulę, išplatintą žiniasklaidos kanalų.
Nepriklausomybės 100-mečio puslapiai
Įkvepia tų 20-ies žmonių ryžtas, stovint Vilniuje vokiečių kariuomenei, siaučiant suirutei rytuose Rusijoje, netgi signatarų šeimose telkiantis debesims dėl santykių su kaimynams, kuriuos ne mes, ir ne jie mus pasirinko, lenkais. Vis dėlto tie 20 asmenybių apsisprendė būti lietuviais, patikėjo, kad yra lietuviai, ir ryžosi skelbti pasauliui ir krašto gyventojams, kad bus ir jau yra Lietuvos valstybė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nors tarpukario Lietuvos likimas nėra sėkmės istorija, kaip tos, kuriomis mėgstama dabartiniais laikais dalintis vieniems su kitais, vis dėlto ta atkurtoji Lietuva pribloškia savo laimėjimais, pelnytais vos per 22 metus. Pribloškia ir savo pralaimėjimu 1940-aisiais, kai, pripažįstant didžiųjų pasaulio valstybių galios persvarą, vis dėlto valstybės valdytojus kapituliacija ištiko fatališku pasyvumu. Partizaninė kova po 1944-ųjų yra tarsi krauju parašytas „post scriptum“, dažnai paprastų Lietuvos žmonių, iš kaimų ir miestelių kilusių, stojusių į beviltišką kovą su totalia galybe, už tiesą ir Lietuvos valstybės ir tautos garbę. Jie savo „laiške“ parašė tai, ko nepasigedo tarpukario Lietuvos prezidentas, ministrai ir generolai – ne ant popieriaus lapo, bet savo širdyse.
Kas pelnė 1990-ųjų metų Nepriklausomybę?
Todėl ir šiandien labiausiai džiugina savo 100-etį mininti tauta, ir labiausiai liūdina – tautos autoritetų veidmainystė. Ne šiandien atsiradusi, juolab, ne šiandien pastebėta, o bemaž visus mūsų atkurtosios Lietuvos valstybės 28-erius metus lydėjusi. Liūdina tai ir todėl, kad iš esmės ir nebėra asmens, kuris pakviestų tautą, net ir prezidentė, markstosi nuo įsisenėjusio per dvi kadencijas bičiulių iš Europos dėmesio ir komplimentų, bet nebedrįsta pareikšti savo postui valstybėje priderančio žodžio. O galbūt jau tausojanti jį jausmingai atsisveikinimo kalbai, skirtai istorijos šaltinių chrestomatijai. Kokie garbingi praeities nuopelnai bebūtų, jie nepaslepia nuopuolių.
Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atkūrė tauta – 3,7 milijono Lietuvos gyventojų. Tiesa, tarp jų buvo įvairių nuomonių, pažiūrų, prieštaravimų ir įsitikinimų, bet sąžinės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto buvo daugiau, svarstyklės taip persvėrė laisvės pusėn, kad Nepriklausomybę pelnėme bemaž dovanai, dainuodami, o ne apkasuose, kaip 1918-aisiais, ar šiuo metu Rytų Ukrainoje. Ne XX a. pabaigos patriarchas, ne Aukščiausios Tarybos vyrai ją Lietuvai dovanojo. Todėl kartais iš tiesų keista, ar patriarchas ir vyrai dar iki šiol to nesuvokė, ar tik bando priversti piliečius pamiršti praeities patirtį piršdami savo ar sau parankesnę istorijos versiją.
Kuris dabar iš pateptųjų ar išrinktų į dabartinę, o ir į buvusias valdžias, turi ne tik teisinį, bet, pirmiausia, moralinį svorį, tautą pakviesti kovoti prieš „blogio dvasią“ persmelkusią valstybės valdytojų kūnus?
Nuo kokio fizinio priešo bėga šiandien Lietuvos piliečiai?
Apie praeities ir dabarties lyderius kalba jų darbai. Jei Antanas Smetona 1940 m. bėgo į Vokietiją nuo fizinio priešo, gelbėdamas savo gyvybę, tai ar nei vienas politikas neišduoda sau klausimo moralizuodami ir mokydami tautą – nuo ko ji bėga iš Lietuvos dabar?
Antanas Smetona
Ar ne, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas, taip pat bėga rūpindamąsi savo gyvastimi, suvokiant pralaimėjimo neišvengiamumą, kai svarbios lieka tik materialiosios pirmųjų Maslou poreikių piramidės reikšmės. Ne nuo draugų, ne nuo bičiulių, ne nuo valdžios teisingumo, bešališkumo ir rūpesčio savo šalies piliečiais pabėga. Kryptis ir tendencija – iš Lietuvos, o ne į Lietuvą, nesikeičia, nesikeičia ir atsisveikinimo bulės formuluotė: „ačiū, kad vadovavote, buvote laisvę pelniusios šalies vadovais, bet dabar – kuo toliau nuo jūsų“. Ar ne laikas būtų, padėti regalijas, garbės vardus ir nuopelnus į istorijos archyvą ir pareikšti garsiai, o ne tik savo sąžinės kertelėse, ką padarėme, kad Tėvynę šalies piliečiai palieka? Ar ne nuo jūsų jie bėga dabartiniai patriarchai, signatarai, premjerai ir pirmininkai?
Tegu bus padauginti 10 kartų jūsų nuopelnai – ne gaila, ne skaudu, ne pavydu, jei ir patys juos kartais pasidauginate, bet kalbama apie rezultatą, o rezultatas yra likę tik 2,8 mln. gyventojų, tik per 27 metus. Ar turėtų dar milijonas pabėgti, kad būtų gana? Kad įtikintų, jog buvo padaryti ne tik klaidų, kurios atleistinos, bet ir tokių, kurias laikas taisyti. Ar išties yra neįmanoma prieš kiekvieną iškilmingą tautai gydyti skirtą kalbą pažiūrėti į veidrodį ir atidėti tą veidmainystės spektaklį ir nuodėmę, nebedidinti naštos, kuri jau ir taip pečius su metais vis labiau slegia ir prie žemės lenkia. Nuo tokio asmeniško, menko, bet tikro dalyko ir gali prasidėti naujas tautos atgimimas, nes jis neprasidės nei nuo naujo leidimo, nei nuo naujo draudimo, kuriuos saujomis barsto dabartiniai išrinktieji, per keturis metus, matyt, ir nesuvoksiantys, kad apgavo tautą, rinkėją, žmogų ir, kad puikiai tauta, rinkėjas ir žmogus jų apgaulę suvokia, nors įprato atleisti ir toleruoti, buvo ir pratinama tokiai elgsenai visus 28 metus.
Politinės sąžinės užkaboris
Ko gero dabartinės Lietuvos valstybės Achilo kulnas įcementuotas į valstybės rūmo pamatus ir yra asmens, pirmiausia, tuometinio politiko požiūris į moralę – pirmiausia, savo paties. Kai moralinės vertybės atidedamos į šalį, užmerkiamos akys, nesvarbu kokiais gerais ketinimais besiteisinama, nesvarbu, kokiomis tragiškomis aplinkybėmis baltos pirštinės susitepa purvu ar krauju, kai aplinkybės tampa palankios, o gerus ketinimus jau atsiranda galimybė realizuoti, moralė, deja, pasilieka tame pačiame užkaboryje, kuriame buvo laikinai užkišta. Ilgainiui ten ir pamirštama.
Virsmo iš moralumo į amoralumą pradžia dažnai būna nepastebima, bet jei laiku nesustojama, procesas tampa negrįžtamu. O tuomet jau niekas nebesikeičia, niekas nebestebina, kaip ir niekas nebesustabdo išsivaikščiojančios tautos srauto. Pamokslai nuo kalno graudina ne dėl juose dėstomo turinio, bet dėl dėstytojo bejėgiškumo, kai mirtingasis bando įrodyti tai, ką pats savo nuoseklia veikla paneigė.
Tad ar reikia stebėtis, kai tarkim, liberalai, pačioje nepriklausomybės pradžioje užgimusi partija, po Rusijos invazijos į Ukrainą, lyderių asmenyse, drąsiai stoja į Šaulių sąjungos gretas, lyg ir pareikšdama pasiryžimą krauju apginti Tėvynę, tačiau tuo pačiu, tų pačių lyderių asmenyje, paima tūkstančius eurų iš oligarcho, pažadėdama palankių jo verslui sprendimų. Kitaip tariant, viena ranka deklaruoja apie sąžiningą ryžtą Tėvynę ginti, kita – be sąžinės graužaties ją parduoda. Tai nėra išimtis. Tarkim, „tautos garbė, orumas ir sąžinė“ – konservatorių – krikščionių demokratų partija šalį ištikusių krizių laikotarpiais taip sąžiningai „suvaldė“ šalies biudžetą, kad takoskyra tarp prabangos ir skurdo Lietuvos buvo įteisinta ilgiems, o gal būt jau visiems šios valstybės metams – tai iš esmės nepalyginamai didesnė tautos išdavystė, nei nelabai gudrus liberalų asmenimis pasipelnymas ar komunistų partijos palikuonių įpročiai.
Kokie bus dabartinės valdžios nuopelnai?
Ar stebina dabartinė valdžia, kurios premjeras, užuot užsiėmęs šalies gerovės kūrimu ir vadovavęs vyriausybės kabineto darbui, nuo pirmosios premjerystės dienos pradėjo ruoštis prezidento rinkimams, tikėdamasis išplaukti, išplaudamas smegenis, o ne ką nors padoraus nuveikdamas, prisiimdamas atsakomybę, o ne rankiodamas reitingo taškus pigiose visuomenės poveikio priemonių turgavietėse, ar dar blogiau, griaudamas savo ministrų rankomis, kas dar šiaip taip šalyje laikėsi. Kitų motyvų, kurie paaiškintų premjero nusišalinimą nuo atsakingų spendimų ir susitelkimą į politinio pasianso žaidimus, neįmanoma surasti.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, iš griuvėsių kas nors rasis. Sveikatos sistema negali egzistuoti sąvartyne, gydytojai, kiek jų dar liks, dirbs, žmonės bus gydomi. Liks ir vienas kitas miškas, nors Aplinkos ministerijai atlikus „namų darbus“ pasirašytas medienos klasterio susitarimas su didžiausiomis Švedijos verslui tarnaujančiomis medienos įmonėmis, pagaliau tokiu būdu pripažįstant, kas tą vos nesugriovusią koalicijos ir suskaldžiusią socialdemokratų partiją, miškų reformos rašytojo ranką vedžiojo ir ko verti buvo Aplinkos ministro svaičiojimai apie tvarią aplinką ir sovietinės nomenklatūros reliktų likvidavimą. Išliks ir tautos kultūra, nors Kultūros ministrės veiklos rezultatas – vienintelio išlikusio kultūrai skirto savaitraščio išleidimas tuščiais baltais puslapiais.
Bet ar stebina? Ne dabar taip atsitiko, ne tuščioje vietoje ir ne iš dangaus dabarties sprendimai nusileido. Tik vadinamosios partijos Valstiečių ir žaliųjų vadovavimo metu tapo akivaizdžiau išreikšta. Neįrašyti šie „laimėjimai“ į šventines kalbas, bet jie taip pat yra 28 metų valstybės kūrimo rezultatas. Nors praėjo tik 100 metų nuo 1918-ųjų Nepriklausomybės akto, kuomet Lietuva, bemaž tiesiogine to žodžio prasme, atgimė iš pelenų ir sužydėjo. Tačiau tai ta pati Lietuva, iš kurios 2018-aisiais jau nenutrūkstamu srautu, bet negrįžtamai, kryptingai iškeliauja šios žemės piliečiai.
Bėga todėl, kad ne tik jaučiasi, kaip dažnai pasakoma, bet iš tiesų yra nereikalingi. Nepanašu, kad tai tik atsitiktinumų ar nepalankių aplinkybių nulemta, bet panašu, kad iš tiesų kryptingų ir tikslingų valdžios pastangų ir sprendimų vaisius, kurį bandoma pridengti diametraliai priešingų lozungų sklidinomis kalbomis apie emigrantų susigrąžinimą. Visos gražios sėkmės istorijos iš esmės skirtos 30 proc. Lietuvos visuomenės, kuri nestokoja šalyje sukuriamų gėrybių ir gali jomis naudotis. Mūsų premjerui, jų ir užtektų gerai gyventi ir valdyti. Pačioje savo premjerystės pradžioje, pataikaudamas verslo magnatams, įteisindamas piliečių iš trečiųjų šalių lengvesnio įdarbinimo šalyje sąlygas (nes esą trūksta pigios ir beteisės darbo jėgos), jis iš vienos pusės palaidojo rinkos diktuojamą atlyginimų kilimo perspektyvą, o iš kitos – sukūrė didėjantį jėgos struktūrų poreikį, nes su pigia darbo jėga paprastai ateina ir nusikalstamumo augimas, tuo pačiu – parodė nereikalingiems Lietuvos piliečiams duris. Postringavimo apie susitarimą su verslu, memorandumo apie atlyginimų didinimą pasirašymo vertė tokia, kad jais verslininkai nebent sienas klijuotų, nes pelno tie raštai neneša, kaip ir premjero išmąstyta kainų mažinimo priemonė – naujo prekybos centro prisikvietimas. Šios ir panašios utopijos, tėra tik opiumas liaudžiai, kuri, kaip ir su kiekvienu narkotiku, apsipranta ir gal net jaučia jo poreikį.
Kelias nuo 3,7 mln. iki 700 tūkst.
Tad jei kalbėti apie Lietuvos naujo 100-mečio ateitį, kuri šiandien kuriama – tai kalbama apie 700 – 800 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie galės šioje sėkmingoje Lietuvoje gyventi, o 2 mln. turės kuo pigiau išmirti arba išvykti. Kol kas dar bemaž nei vienas iš ekonomikai ir socialinei gerovei reikšmingų valstybėje priimamų sprendimų nekalba apie tai, kad būtų kuriamas kitoks Lietuvos ateities scenarijus. O išsivaikščiojančiai šaliai palankių intencijų apstu. Paskutinė jų – dviejų, o tiksliau, kaip patikslino teisės prof. Egidijus Kūris, daugybinės pilietybės įteisinimo iniciatyva, net nesvarstant atsakomybių, kurias turėtų prisiimti antrosios ar trečiosios pilietybės piliečiai, tarkim, savo šalies gynybai. Globaliam verslui daugybinė pilietybė naudinga, tačiau valstybei, kuri turi ne tik draugų, bet ir priešų, kuri taip ir nesugebėjo per tris dešimtmečius pastatyti tvirtų valstybingumo rūmus laikančių pamatų – tai reikštų antrąją pasyvią kapituliaciją.
Daug versijų yra ir daug klausimų galima kelti, kodėl taip nutiko. Kodėl iš 3,7 mln. Nepriklausomybę laimėjusiųjų beliko tik 2,8 mln.? Viena iš versijų, kad nuo pat pradžių, ypač konservatorių lūpomis, o šiuo metu kiek netikėtai ir Valstiečių ir žalių pareiškimuose, pasigirsta aiškinimų, kad dėl to esą kaltas „sovietinis mąstymas“, o šiuo metu, to „sovietinio mąstymo likučiai“. Nutylint, kad tie 3,7 mln. – visi buvo iš tos pačios „sovietinio mąstymo“ teritorijos, įskaitant ir pačius pareiškėjus. Esmė tokia, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo ir pergalės 1991-1992 metais, buvo bandoma tautai įdiegti kaltės jausmą. Nes kaltinimas „sovietiniu mąstymu“ – iš esmės buvo kaltinamas visų šalies žmonių. Jei žmonės įtiki, kad yra kalti, jais lengviau manipuliuoti. Galbūt toks ir buvo sumanymas tų, kurie įtikinėjo sąmoningai, nekalbant apie tuos, kurie į chorą įsijungė dėl savo ribotos saviraiškos galimybių. Tebus leista suabejoti patriarcho pagraudenimais: „Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities – tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo, šia kryptimi dar augti ir augti“. Suabejoti tenka todėl, kad patriarchui vadovaujant korupcija, gobšumas ir pataikavimas vis augo ir augo, kad pamatai jam pačiam vadovaujant buvo klojami.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ko gero derėtų apibendrinimui tiktų Justino Marcinkevičiaus priekaištas išeiviams parašytas 1991 metais: „Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“. Išėjusiojo poeto žodžiai taikliausiai įprasmina tuos 3,7 mln. piliečių, kurie dabartinę Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė, sudarė galimybes likusiems 2,8 mln. piliečių džiaugtis Vasario 16-osios švente. O kodėl švenčia ir džiaugiasi toks sumažėjęs būrys, gal iš tiesų atskleidžia ir prof. V. Lansbergio kalba suvokiant, kad ji skirta ne tik tautai, bet ir sau, gali būti parašyta ne tik trečiuoju „jūs“, bet ir pirmuoju „aš“ asmeniu.
Nuopelnai ir nuopuoliai
Lietuvos 100-io proga laimėjimus ir pralaimėjimus neturėtume skaičiuoti metais, kad 2017 buvo geresni (ar blogesni), už 2016, ir juolab – ne Seimo kadencijomis. Tai gera proga pažvelgti į mūsų dešimtmečius, nes jie atskleidžia tendencijas, taip žvelgiant rezultatų nebeužgožia komercinės ar politinės propagandos triukšmas. 100-etis susidėjo iš pakilimų ir nuopuolių, tačiau šiuo metu, kai tenka konstatuoti, kad per 3 dešimtis jau matyti labai reali grėsmė, nes tendencijos nesikeičia, kad Lietuvos tauta išsibarstys, valstybė išsivaikščios, kad 1990 metų dainuojančios revoliucijos gaidos nebe pergalės maršą groja, kalbėti apie laimėjimus, reiškia, užsimerkti prieš realybę.
Lietuvos Atkurtosios Valstybės šimtmečio proga šalį aplankė daug garbių svečių, užsienio draugų ir partnerių. Jie sveikino Lietuvą su sėkme, BVP augimu, didinamu finansavimu gynybai, reikšmingu indėliu griaunant totalitarinę Sovietų imperiją. Priimta ir suprantama, kad Europos ir pasaulio politikai ieškojo pozityvių pusių, laimėjimų, kuriais galėtų priimančios ir Nepriklausomybę švenčiančios šalies šeimininkų savimeilę paglostyti. Tačiau išvykdami į Vilnių, juk ir jie nepamiršo, kad vyksta į sparčiausiai Europoje išsivaikščiojančių iš šalies piliečių kraštą, valstybę, kurioje įsivyravusi didžiausia socialinė atskirtis ir kurios politikų kalbos transliuojamos savo šalies piliečiams, ko gero, taip pat labiausiai skiriasi nuo daromų realių darbų.
Daugelis pasigedo Vasario 16-osios šventėje akcento. Buvo jų daug, tačiau tuo pačiu ir nebuvo vienintelio tokio, „apie kurį mūsų vaikai ir vaikų vaikai prisimintų“. Akcento nebuvo, tačiau reikšmingų ženklų užteko. Tokiu ženklu galėtų būti ir liberalo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas –100 laužų Gedimino prospekte. Iš tiesų laužai ruseno, tačiau šimtmečio prasmę šių dienų kontekste taikliau išreiškė ne laužų ugnelės, bet dūmai, gausiai rūkę šventines miestelėnų nuotaikas. Miglotų perspektyvų kryžkelėje esame, gal todėl ne ugnys, bet pilkų suodžių debesys bandė kilti į šventinę padangę, tačiau praradusios trauką sklaidėsi prospekto prieigose ir kiemuose.
Kalbėk, apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas. Išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.
Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Mandžiūrijos pavyzdžiais siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija.
Išmok mintinai ir kartok, kas į Konstituciją surašyta, nes būsi garantas. Apie pagarbą žmogui, jo laisves ir teises normaliai gyventi, gauti orų atlyginimą ir aprūpinimą senatvėje, valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą, nemokamą mokslą ir gydymą, laisvą spaudą, lygias galimybes reikšti įsitikinimus ir kitas stebuklines pasakas. Žmonės svajoja apie laisvę, bet jos nemėgsta, patys spręsti tingi arba bijo ir nori būti valdžios ganomi, tai jiems patiks.
Nieko naujo, įdomaus, realaus ir konkretaus neturi ir tą žinai. Prasidėjo antrasis – policinės, totaliai viską kontroliuojančios valstybės – Atgimimas. Nebijok būti nesuprastas, nes žmonės to laukia – skirsis kandidatų retorika, bet nei vienas nesiūlys mažiau drausti, duoti daugiau laisvių, leisti spręsti patiems ar mažinti mokesčius. Pažadėk dar daugiau draudimų ir griežtesnių bausmių, įvesti naujas tvarkas, kontroliuoti ir didinti prievoles, kad mums visiems būtų geriau.
Neužmiršk parodyti kaltųjų ir pagąsdinti, žmonės be to negali. Astravas susprogs, rusai puls, tu mūsų ir valstybės išsigelbėjimo viltis! Aplink vien sovietinė nostalgija, siautėja šešėliai, tyko plėšrūs oligarchai ir savavališki statytojai su statybos leidimais kišenėse. Kalti visi ir viskas, kas buvo, o baigiamajame etape, kai kiškeliams atsiras drąsos, palenktyniauk su kitais kritikuodamas D.Grybauskaitę – žmonės tą mėgsta ir pelnysi balsų.
Nebijok solidarizuotis su pilietinėmis iniciatyvomis, nes daryti vis vien nieko nereikės. Ilgėkis pilietinės visuomenės, kuri yra lojalių, audringai plojančių ir problemų nekeliančių piliečių sambūris, atžygiuojantis su vėliavytėmis paremti visų valdžios nesąmonių. Tavim patikėjusius, tikrus, neparankius ir reiklius pilietiškumo želmenėlius išravėsi vėliau, kaip visi ir visada.
Visuomenėje įtampą keliančiais klausimais (vienalytės santuokos, dviguba pilietybė, atskirtis ir atlyginimai, mirštanti provincija, mūsų emigracija ir jų imigracija, valstybės ištirpimas Europos Sąjungoje, griūvantis Gedimino kalnas ar Vyčio paminklas ir t.t.) šiukštu nieko konkretaus – prarasi vienos pusės balsus. Būk laisvas nuo sprendimų ir galėsi daryt ką tik nori. Ilgai ir protingai kalbėk apie konsensusą, tarimąsi su visuomene, žadėk laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Konstituciją, naudok kitus nuvalkiotus ir neįpareigojančius niekus.
Užsienio politikos, už kurią tiesiogiai atsakysi, nėra ir antrąjį šimtmetį neturėsim. Kuo mažiau, keliais sakiniais: grėsmėms nepasiduosim, Europos Sąjunga atsinaujins ir sustiprės, mes tame šauniai sudalyvausim. Būsim demokratiškai ir tolerantiškai solidarūs, už vienybes ir vertybes, t.y. jokie, užtat gausim pinigų, kuriuos galėsim įsisavinti, o niekšas D.Trumpas mus apgins, nes taip gyventi verta.
Dėl to, kas pasakyta, smarkiai nesijaudink, tai neturi jokios reikšmės. Viską nuspręs, už ką los ar nelos visuomeninis manipuliuotojas, ar esi geras vyras, buvai ar nebuvai mentu, kokius iš tavo spintos skeletus ištrauks, ar sužinosi iš anksto, ko studijoje paklaus jakilaičiai, ar patiks moterims tavo ševeliūra, plepėsena ir žmona. O tų, kurie supranta, kas čia sakoma ir bando galvoti patys – menka saujelė, jų balsas į dangų neina.
Galite užsisakyti mokamas gerų vyrų konsultacijas ir iškilmingų prakalbų rašytojo paslaugas. Dieną pinigai – vakare tekstas, naktį pinigai – rytą tekstas. Imu nebrangiai, galima ir grynais be PVM. Siųskit kurjerį su išjungtu išmaniuoju. Už Lietuvą, vyrai!
Seimo narys Kestutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenėje ir žiniasklaidoje jau prasidėjo diskusijos, kas galėtų tapti naujuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau rinkimai dar toli ir iki to laiko politikai dar gali nuveikti nemažai darbų. Viena iš sričių, kurioje reikia aiškios strategijos, tvirto plano ir ryžtingų veiksmų yra šalies ekonomika. Išvaizdžiai atrodęs, bet nieko svarbaus valstybės naudai nenuveikęs Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasitraukė iš posto, taigi dabar gera galimybė pasirinkti ambicingesnį vadovą.
Ekonomika ne tokia stipri, kaip giriama
Premjeras Saulius Skvernelis neseniai pasidžiaugė, kad Lietuvos BVP auga dukart greičiau nei ES vidurkis. Kiti valdančiosios koalicijos politikai irgi vardina pasiekimus – atlyginimai auga, darbuotojų skaičius rekordinis, eksportas sėkmingai didėja, pensijos kyla ir t.t. Visa tai yra tiesa, tačiau aiškus ir pilnas vaizdas susidaro tik tada, kai situacija Lietuvoje palyginama su viso regiono statistika.
Ne tik Lietuvos ekonominiai rodikliai yra geri. Visoje Rytų ir Vidurio Europoje fiksuojamas ekonomikos augimas. O lyginant darosi aišku, kad Lietuva ne tik neišsiskiria savo augimo tempais iš kitų šalių, bet dar ir atsilieka. Lietuvos BVP antrojo ketvirčio augimas, siekiantis 4 proc., ne toks ir įspūdingas, nes Latvija pasistiebė 4,8 proc., Estija 5,2 proc., o Rumunija net 5,7 proc. Tas pats ir su kitais, ne tokiais apibendrinančiais duomenimis. Lietuvoje nedarbas po truputį mažėja ir dabar sukasi apie 7 proc., tačiau Lenkijoje šis rodiklis dar įspūdingesnis ir siekia vos 4,5 proc., Švedijoje – rekordinis laisvų darbo vietų skaičius nuo pat 2000 m. Ką jau kalbėti apie lietuviškas algas ir pensijas, kurios nepaisant planuojamo augimo, vis tiek išliks mažiausios regione, o kitose šalyse jos augs dar labiau.
Įsigilinus į Lietuvos specifiką, aiškiai matyti, kad trūksta energingos ir ambicingos ūkio politikos. Šalies augimas labai diferencijuojasi: auga Vilnius, dar du miestai, o regionai vis labiau atsilieka. Vilniuje jaučiamas ūkio pakilimas, tačiau kaimiškose savivaldybėse – „amžinasis įšalas“, kurį Vilniaus ekonomikos augimas pasiekia tik kaip atgarsis. Net 40 savivaldybių iš 60 tiesioginių užsienio investicijų arba iš viso nėra, arba jos gėdingai mažos. Tai ilgametės neadekvačios ir silpnos politikos rezultatas. Buvęs ūkio ministras M. Sinkevičius, ilgai dirbęs nedideliame miestelyje, suteikė viltį, kad šalies politiką pasuks veidu į regionus, tačiau viskas baigėsi nusivylimu ir kapituliacija.
Regionams reikia ekonominės revoliucijos
Mažai kas į tai atkreipia dėmesį, tačiau didesnės dalies Lietuvos apskričių pagrindinis ekonomikos ramstys yra socialinės pašalpos ir perskirstyti viešieji pinigai iš Vilniaus ir kitų dviejų miestų. Visa Tauragės apskritis sudaro vos 2 proc. sukuriamo Lietuvos BVP; Utenos, Telšių, Marijampolės ir Alytaus – po 3 proc. Ir kalbama ne apie rajonus, tai apskritys! Jeigu ne pensijos, socialinė parama ir atlyginimai viešojo sektoriaus darbuotojams, tai mūsų regionai lygiuotųsi su skurdžiausia Rusijos ar Afrikos provincija.
Naujojo ūkio ministro užduotis yra ne šiaip pasivažinėti po parodas ar perkirpti vieną kitą naujo turistinio objekto atidarymo juostelę. Lietuvai būtina regionų ekonomikos revoliucija su radikaliais sprendimais – nuliniais mokesčiais, subsidijomis užsienio investicijoms ar atlyginimų priemokomis iš biudžeto naujiems darbuotojams privačiame sektoriuje. Regionams suteiktų atsigavimo viltį valstybės įmonių ir institucijų iškėlimas iš Vilniaus, kur per paskutinius metus viskas buvo sukelta. Svarbu ir tikslingas ES lėšų panaudojimas, kuriant ne tik grožį, bet ir ekonominę plėtrą. Lietuvai reikia visko, kas yra išbandyta užsienio šalyse, kad ekonomika kaimiškose savivaldybėse paaugtų ne procentais, bet kartais.
Štai į Kelmę norėtų investuoti norvegų pramonininkai ir pradžiai sukurti 20 darbo vietų. Tai būtų pirmoji užsienio investicija per 27 metus, tačiau galutinio sprendimo vis dar nėra. Ką mūsų šalis dar galėtų padaryti, kad investuotojai neatsitrauktų, nes tos darbo vietos mažam miesteliui reikalingos kaip oras. Tai bus naujojo ūkio ministro iššūkis. Jei jis bus ambicingas, gabus – Lietuva tikrai laimės daugiau, nei banalios kalbos apie galimą naująjį prezidentą 2019 m.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mano, kad ateityje bus parengtas įstatymo projektas dėl prof. Vytauto Landsbergio kaip valstybės vadovo statuso, tačiau jis nesiima pasakyti, kada tai galėtų įvykti.
„Apie laiką dar nekalbame, kalbame apie idėją, paprašiau profesoriaus konsultacijos šiuo klausimu“, – pirmadienį po susitikimo su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi žurnalistams sakė V. Pranckietis.
Seimo vadovas nelinkęs sieti įstatymo projekto parengimo su artėjančiu prof. V. Landsbergio jubiliejumi. „Manau, kad ne gimtadienio proga, o už atliktus darbus turėtų būti toks statusas suteiktas, ne gimtadieninis, ne proginis, buvo atlikti darbai, buvo dirbta, toks turėtų būti vertinimas“, – sakė V. Pranckietis.
Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad buvo kalbama apie valstybės vadovo statusą. „Profesorius (V. Sinkevičius – ELTA) padėjo susivokti toje situacijoje, ta situacija tokia, kad kalbama apie valstybės vadovo, apie tokią, tiktai apie tokią ir buvo kalbama, poziciją“, – sakė V. Pranckietis.
Paklaustas, ar kalbama ir apie socialines garantijas, Seimo Pirmininkas atsakė, kad šiuo metu nekalbama apie garantijas, „dabar kalbama apie statusą“. V. Pranckietis sakė, kad apie tai bus diskutuojama ne tik su Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, bet ir su visomis kitomis frakcijomis. „Frakcijoje dar nebuvo diskutuota, buvo pasisakymas atskirų asmenų, o frakcija dar diskutuos, su visomis frakcijomis diskutuosime“, – sakė V. Pranckietis.
Prof. V. Sinkevičius sako, kad Seimo Pirmininkas labai tiksliai suformulavo savo pasiūlymą – pripažinti V. Landsbergį valstybės vadovu.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
„Seimo Pirmininko pasiūlyme nebuvo žodžių pripažinti valstybės prezidentu. Tai šitas šurmulys yra sukeltas dirbtinai. Jeigu mes pasižiūrėtume į laikinąjį Pagrindinį įstatymą, tuo metu galiojusią laikinąją Konstituciją ir pasižiūrėtume įgaliojimus, kuriuos turėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tai jie yra labai panašūs į valstybės vadovo įgaliojimus“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Jo teigimu, akivaizdu, kad Seimo Pirmininkas nebuvo vien parlamento vadovas, jis buvo parlamento vadovas ir plius valstybės vadovas, nes jo įgaliojimai peržengia vien parlamento vadovo įgaliojimų ribas.
„Jis – aukščiausias Lietuvos pareigūnas. Jis turi teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose, vesti tarptautines derybas, pasirašyti tarptautines sutartis, teikti jas Aukščiausiajai Tarybai ratifikuoti. Jis teikia ministro pirmininko kandidatūrą, generalinio prokuroro kandidatūrą, Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą, darė pranešimus apie vidaus ir užsienio padėtį. Tai argi čia ne valstybės vadovo įgaliojimai? Akivaizdu, kad valstybės vadovo įgaliojimai“, – aiškino V. Sinkevičius.
Dėl V. Landsbergio teisinio statuso jis neturi jokių abejonių.
„Teisine prasme viskas čia yra aišku: V. Landsbergis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“, – teigė prof. V. Sinkevičius.
Jis taip pat pažymėjo, kad klaidingai yra aiškinamas Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas šiuo klausimu. Pasak V. Sinkevičiaus, KT pasakė, kad negalima valstybės vadovo, kuris buvo 1990-1992 m., prilyginti respublikos prezidentui, nes prezidento statutas atsirado tik 1992 m. Konstitucijoje.
Paklaustas apie galimas socialines garantijas, prof. V. Sinkevičius sakė, kad įstatymo projekte negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“.
„Tos garantijos gali būti ir didesnės, ir pensija gali būti didesnė negu prezidento pensija, ir kitos garantijos gali būti net didesnės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, bet negali būti žodžių „prilygintas prezidentui“, nes 1990-1992 metais prezidento nebuvo, negalima prilyginti to, ko nebuvo“, – aiškino prof. V. Sinkevičius.
Jeigu bus priimtas įstatymas dėl valstybės vadovo statuso, tai bus pagrindas, anot jo, priimti kitus teises aktus ir ten kalbėti apie tam tikras garantijas.
„Bet aš suprantu, kad kalbama apie minimalias garantijas, tarkime, tokias, kaip darbo kabinetas, apsauga, automobilis, ne kažin kokios ten garantijos, tas garantijas, kurias turi kiekvienas valstybės vadovas, kaip turi Prezidentas Valdas Adamkus, kaip turi kiti asmenys, tai yra normalios garantijos“, – žurnalistams sakė V. Sinkevičius.
Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.
Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.
Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.
Istorinė tradicija
Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.
Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau.
Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.
Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.
Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai
Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.
Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.
Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose
Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.
Konstitucinis teismas ir valstiečiai
R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.
Pagrindinės versijos
Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.
Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.
Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!
Argumentacija
Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.
Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.
Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.
Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?
Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.
Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.
Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.
Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.
Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.
Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos
Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.
Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.
Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.
Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.
Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.
Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?
