Vokietijoje, JAV mokymų vadavietei Europoje priklausančioje Hohenfels karinėje bazėje, tarp dviejų tarptautinėse pratybose „Sąjungininkų dvasia VIII“ dalyvavusių Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės karių savanorių praėjusio sekmadienio rytą kilo konfliktas. Po jo vienas karių pateko į Regensburgo universitetinę ligoninę.

Nukentėjusio grandinio T. B. būklė yra stabili, artimieji apie įvykį informuoti.

Įvykio JAV karinėje bazėje Hohenfelse tyrimą nedelsiant pradėjo JAV Karo policija. Pirmadienį ikiteisminį tyrimą pradėjo ir Lietuvos kariuomenės Karo policija. Todėl bus inicijuotos teisinės procedūros dėl jurisdikcijos tirti šį įvykį ir jau surinktos medžiagos perdavimo Lietuvos įgaliotoms institucijoms.

Siekiant išsamiai ištirti ne tik kario sužalojimo aplinkybes, bet ir nustatyti, ar tinkamai buvo organizuota karių tarnyba tarptautinėse pratybose, KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadui pavesta vykti į įvykio vietą ir atlikti tarnybinį patikrinimą.

Kol vyks tyrimai, tiek įvykio dalyvius, tiek padalinio vadą planuojama atšaukti iš pratybų ir sugrąžinti į Lietuvą. Taip pat bus sprendžiamas klausimas dėl jų nušalinimo nuo pareigų. Nukentėjusysis, kai leis jo sveikatos būklė, Lietuvos kariuomenės pajėgumais bus transportuotas tolesniam gydymui į Lietuvą.

Dalyvauti Vokietijoje vykstančiose tarptautinėse pratybose per 30 KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės karių būrys išvyko sausio 14 dieną. Šiose JAV mokymų vadavietės Europoje organizuotose pratybose sausio 15-vasario 5 dienomis drauge treniruojasi apie 4100 karių iš dešimties šalių: Albanijos, Čekijos, Danijos, Italijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lenkijos, Lietuvos ir Rumunijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.23; 00:05

Krašto apsaugos savanorių pajėgos mini 27-ąsias įkūrimo metines. Julijos Martinaitienės (KASP) nuotr. ELTA

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) trečiadienį minės 27-ąsias įkūrimo metines.

Visoje Lietuvoje KASP kariai savanoriai šią dieną minės ne tarnybos metu dėvėdami kario uniformą. Įprastai savanoriai karinę uniformą dėvi tik dalyvaudami pratybose, dažniausiai savaitgaliais, tačiau sausio 17-ąją atrodys kariškai ir eidami į darbą, paskaitas, leisdami laisvalaikį.

Krašto apsaugos savanorių pajėgų minėjimo renginiai prasidės šv. Mišiomis Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje.

Vidudienį – iškilminga rikiuotė sostinės Nepriklausomybės aikštėje. Jos ryškiausias akcentas bus iškilminga karių savanorių priesaikos ceremonija – prisieks Bazinių kario savanorio įgūdžių kurso 57-osios laidos kariai savanoriai, taip pat bus oficialiai atkurta 810-oji (Vilniaus) lengvųjų pėstininkų kuopa, naujam KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadui bus įteikta kovinė vėliava ir tradiciškai istoriniu kalaviju apdovanota geriausia 2017 metų savanorių kuopa bei pagerbti kariuomenės kūrėjai, kariai savanoriai ir jų darbdaviai.

Savanorius Nepriklausomybės aikštėje sveikins krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Vėliau Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Lietuvos, Latvijos ir Estijos savanorių pajėgų vadai pasirašys kasmetį savanorių pajėgų bendradarbiavimo planą, numatantį bendrą karių dalyvavimą kovinio rengimo, veiklos ir sporto renginiuose.

1991 metų sausio 17 dieną, po Sovietų Sąjungos bandymo ginkluota jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, Aukščiausioji Taryba priėmė Įstatymą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrimo. 1998 m. SKAT buvo reorganizuota į KASP. Taip į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri valstybę jau gynė remdamasi įstatymu.

Šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) rengia karius savanorius Lietuvos sausumos teritorijos ginkluotai gynybai. Pajėgose tarnauja apie 4900 karių savanorių. Kovinio rengimo pratybos kariams savanoriams vyksta apie 30 dienų per metus, dažniausiai savaitgaliais, todėl savanoriai suderina tarnybą kariuomenėje ir civilinę veiklą – darbą ar studijas. Kariais savanoriais gali tapti Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 60 metų.

Stiprinant šalies gynybinius pajėgumus 2016-2017 m. buvo atkurtos septynios kuopos: Šalčininkuose, Biržuose, Kalvarijoje, Klaipėdoje, Raseiniuose, Naujojoje Akmenėje ir Kaišiadoryse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.17

Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vykusi Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) konferencija Seime atskleidė problemas, susijusias su šios organizacijos veikla.

Po dviejų metų  LŠS švęs įkūrimo šimtmetį.

Trumpai priminsiu, jog šį organizacija buvo įkurta kaip savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

Sąjunga yra sukarinta organizacija, integruota į Lietuvos gynybinę sistemą. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą. Taip įstatyme yra numatyti LŠS funkcijos ir tikslai.

Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymas. 1998 m. pradėtas Sąjungos pertvarkymas, kurio tikslas – LŠS integruoti į šalies gynybos sistemą. Buvo suformuota 10 apskričių šaulių rinktinių. 1999 m. gegužės 11 d. Seime buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymas, o tų pačių metų gruodžio 31 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl Šaulių sąjungos šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įsigijimo, registravimo, saugojimo, išdavimo, apskaitos ir naudojimo tvarkos“.

2000 m. sausio 12 d. buvo patvirtintas Šaulių sąjungos statutas, o vasario 14 d. organizacija pagaliau įregistruota Teisingumo ministerijoje.

Šauliai priėmę 10 įsakymų:

Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę.

Švieskis ir šviesk.

Stiprink valią ir kūną.

Būk drausmingas ir mandagus.

Gerbk ginklą.

Būk tiesus ir teisingas.

Tesėk žodį.

Būk budrus.

Saugok valstybės turtą.

Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Pagrindinis šios organizacijos privalumas yra tas, kad jos nariu gali tapti visi Lietuvos piliečiai nuo 11 metų iki pat senatvės, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, kurie nori ir gali dalyvauti sąjungos veikloje. LŠS minėdama savo atkūrimo dvidešimtmetį akcentavo, jog sąjungai trūksta šiuolaikinės ideologijos bei vizijos jos sėkmingam egzistavimui.

Bene aktualiausia LŠS problema yra šaulių aprūpinimas individualia ginkluote. Realiausia grėsmė bei atgrasymo priemonė potencialiam priešui yra žinia, jog dauguma piliečių turi ir moka naudotis ginklu. Diskutuojant šia tema aš vis prisimenu seną šveicarišką anekdotinę situacija, kai teisiamas vienas vyras už žmonos nužudymą atsako, kad ją nužudė nelegaliai įsigytu ginklu. Teisėjo paklaustas, kodėl taip pasielgė ir nepasinaudojo legaliai laikomu ginklu, atsakė, jog tas ginklas yra skirtas Tėvynės gynybai.

Moralas peršasi pats. Koks yra gilus patriotizmas, nugalintis individualius jausmus. Lietuvoje per tris dešimtmečius, kai buvo atkurta LŠS, pažanga padaryta labai menka. Manau, jog ši organizacija, turinti išskirtines įstatimines bei finansavimo sąlygas, privalėjo pasiekti bent jau tarpukario laikotarpyje pasiektą lygmenį. Deja, dėl politinės valios stokos bei LŠS buvusios vadovybės nenoro ar nesugebėjimo buvo nueita ne tuo keliu ir „išėjo kaip visada“. Tokiu būdu galime tik apgailestauti, jog mūsų moksleiviai keliauja į rytų kaimynės organizuojamas sukarintas stovyklas, kur mokosi svetimos mums valstybės patriotizmo ir karinių subtilybių. Mes puikiai žinome, jog visada yra žymiai sunkiau perauklėti nei auklėti, nes susiformavę įgūdžiai bei moralinės nuostatos sunkiai pasiduoda transformacijai. Žmogaus brendimo laikotarpiu galime jam įskiepyti bet kokius norimus ir mūsų visuomenei tinkančius moralinius ar fizinius įgūdžius, todėl labai svarbu  yra nepraleisti tinkamo momento ir jaunuolius laiku suorientuoti taip, kad jie būtų patenkinti ne tik savimi, bet ir norėtų gyventi ten, kur gimė ir augo.

Šiam tikslui pasiekti reikia konsoliduoti visą visuomenę. Tik bendromis pastangomis yra įmanoma „įžiebti šaulių žvaigždę“ dar ryškiau švytėti. Turiu vilties, jog naujas LŠS vadas imsis radikalių veiksmų ir padėtis ims gerėti. Pirmas uždavinys turėtų būti LŠS narių aprūpinimas individualia ginkluote bei sukurti tokią istatyminę bazę, kad visi šauliai, turintys teisę įsigyti ginklą, jį gautų. Kuo mažesnė ginklų centralizacija bei koncentracija, tuo mažesnis pažeidžiamumas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip sakė vienas šaulių sąjungos narys, „kol prie kiekvieno šaulio lovos nebus šautuvo“, tol šaulių sąjunga bus pažeidžiama. Kuo daugiau teisių ir pareigų suteiksime šauliams, tuo didesnę atsakomybę ir pasitikėjimą jie pajus. Lietuvoje kovinių ginklų turi įsigiję apie 50 tūkstančių piliečių, didžiausias kiekis yra skirtas savigynai, kiti medžioklei. Tai būtų didelė parama grėsmės akivaizdoje, jei ši gausybė turėtų savo integracinį planą į šalies gynybą. Dabar tik potencialas, kuris esant reikalui,  galėtų būtų panaudotas. Be abejo, didelę dalį šių ginkluotų piliečių sudaro profesinės karo tarnybos, savanorių tarnybos, šaulių sąjungos, policijos ar kitų jėgos struktūrų atstovai, kurie galimai bus panaudoti dieną X, tačiau kas tą žino?   

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo dar viena neigiama informacija apie karių apmokestinimą už suteiktas paslaugas tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Nutraukusieji tarnybos sutartį anksčiau numatyto laiko kariai privalo sumokėti visas išlaidas, kurios buvo sumokėtos kario tarnybos metu. Sunku spręsti, kas yra teisus, o kas ne, neisįgilinus į ginčo esmę, tačiau viena yra aišku, kad problema egzistuoja ir jos sprendimai turi būti rasti. Manau, kad darbiniai ginčai turėtų būti sprendžiami ne viešai, o tik tarp darbdavio ir darbuotojo, t. y. tarp kariuomenės ir kario.

Viešumas, kaip paskutinė gelbėjimosi stadija, galimas tik tada, kai kario teisės pažeistos ir visos teisinės gynybos galimybės jau išnaudotos. Absurdiškos aplinkybės suponuoja nepakantumo bei nepasitenkinimo jausmus tiek visuomenei, tiek visai valstybei. Kiekviena neigiama žinia dažniausiai sukelia nepasitenkinimo emocijas. Manau, jog mūsų žiniasklaida ir visuomenė nėra išskirtinės, todėl tiek vieni, tiek kiti daugiau toleruoja negatyvią nei pozityvią informaciją.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai inicijuoja įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Valstiečių atstovai Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas siūlo numatyti, kad žiniasklaida pateiktų mažiausiai 50 proc. pozityvios informacijos, kuri turėtų atsirasti informacinės programos pradžioje arba pirmuosiuose puslapiuose.

Juokingai atrodo šių politikų bandymai apriboti žiniasklaidą teikti negatyvią informaciją ar procentais nustatyti jos ribas. Ketinimai gal ir geri, bet tendencijas nustato rinka, t. y. paklausa.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, jog dar daug problemų turime tiek viduje, tiek vykdant užsienio politiką, tačiau neklysta tik tas, kas nedirba, o darbo tikrai daug. Tik susitelkę ir vieningi mes būsime stiprūs.

2017.07.10; 09:13

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

„Nuo senų laikų mūsų tautos likimas susijęs su jūra. Prie Baltijos jūros gyvenusios Aisčių gentys mokėjo statyti laivus, naudoti juos prekybai ir karybai. Klaipėdos krašto prijungimas buvo labai reikšmingas mūsų atsikuriančiai valstybei, jos ekonomikai“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, sausio 15 d. minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 94-ąsias metines ir pagerbiant žuvusiuosius Klaipėdos skulptūrų parke.

Kartu vyko ir naujai įkurtos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės 309 lengvosios pėstininkų kuopos inauguracija – kuopos vadui iškilmingai įteikta kuopos vėliavėlė – tai kuopos atpažinimo ženklas.

Šiemet tai pirmoji naujai įkuriama Krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopa. Ji bus dislokuota Klaipėdos mieste. Tai jau ketvirtoji iš naujų septynių Savanorių pajėgų kuopų, kurias planuojama įsteigti 2016-2017 metais, stiprinant šalies gynybinius pajėgumus.

Ministras R. Karoblis pabrėžė, kad „lietuviai niekada neprarado vilties atkurti savo valstybingumą, to siekė visų sukilimų prieš pavergėjus savanoriai – 1831 ir 1863 m., taip pat savanoriai sunkiose kovose su bolševikais, bermontininkais ir želigovskininkais 1918 m. ir ištisus dešimtmečius kare po karo vienui vieni kovoję su daug stipresniu priešininku – sovietų okupantais“. 

Pernai Krašto apsaugos savanorių pajėgos pasipildė kuopomis Šalčininkuose, Biržuose ir Kalvarijoje. Naujoji Krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopa atliks svarbų vaidmenį rengiantis teritorinei šalies gynybai.

Sausio 17 d. savanoriai visoje Lietuvoje minės pajėgų įkūrimo 26-ąsias metines.

Klaipėdos skulptūrų parke prie paminklo žuvusiesiems 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyviams buvo padėtos gėlės, jie pagerbti tylos minute, taip pat jiems buvo dedikuoti salvių šūviai. Karinių jūrų pajėgų orkestras ir choras „Aukuras“ atliko dainą „Lietuvininkais esame mes gimę“ ir kt., žygiavo Klaipėdos įgulos kariai, prie paminklo žuvusiems sukilimo dalyviams garbės sargyboje stovėjo kariai su Lietuvos ir Mažosios Lietuvos vėliavomis.

Renginyje taip pat dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Arturas Jasinskas, Karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Arūnas Mockus, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, kariai, jaunieji šauliai, klaipėdiečiai ir svečiai. 

1923 sausio 9-15 dienomis Klaipėdos krašte įvyko Lietuvos Respublikos vyriausybės organizuotas sukilimas prieš Klaipėdos kraštą valdžiusią Antantės šalių administraciją bei prancūzų karinę įgulą. Pagrindinis mūšis tarp lietuvių sukilėlių ir prancūzų karių įvyko sausio 15 d. prie Klaipėdos prefektūros. Šio sukilimo metu žuvo dvylika lietuvių sukilėlių, du prancūzų kariai ir vienas vokiečių policininkas. Sukilimas buvo laimėtas ir Klaipėdos kraštas prijungta prie Lietuvos Respublikos.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

20167.01.16; 01:01

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos. 

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).

Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.

Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)… 

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais  (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…

Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai. 

Lietuvos partizanė.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?

Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…

Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties“ leidykla.

2016.12.12; 13:39

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Nepriklausomybės aikštėje pasveikino šalies karius Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų 25-ųjų įkūrimo metinių rikiuotėje.

Pasak Prezidentės, ginti Tėvynės nuo sovietų agresoriaus prieš ketvirtį amžiaus pakilo tūkstančiai žmonių – iš įvairiausių Lietuvos vietų, skirtingų profesijų, patirties ir amžiaus. Ir nors tik dalis pirmųjų savanorių buvo įgiję kariškos patirties, visi jie buvo pasirengę kovoti už Lietuvos laisvę.

Continue reading „Lietuvos savanoriai – pasiaukojimo ir meilės Tėvynei pavyzdys“

liekis_algimantas

Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.

Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga ( 4 )“

berz6

Berznyko kapinėse, kur ilsisi amžinu miegu užmigę Lietuvos savanoriai, netikėtai, iš pasalų, buvo smogtas Lietuvai ir lietuviams dar vienas įžūlus antausis.

Rugsėjo 25 dieną lenkai, minėdami Nemuno mūšio 91-ąsias metines, šiose kapinėse pastatė ir pašventino kryžių ir obeliską, skirtą atseit toje vietoje palaidotiems Lietuvos kariams, kurie, anot akmens statytojų, buvo Raudonosios armijos sąjungininkai. Obeliske rašoma: „Įamžiname amžinojo poilsio vietą Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją. Klebonas“ (Upamiętniamy miejsce spoczynku/Żołnierzy litewskich, którzy wkroczyli/u boku Armii Czerwonej w 1920 roku/na terytorium Rzeczpospolitej Polskiej./Proboszcz).

Continue reading „Dar vienas lenkų akibrokštas Berznyke“

patackas21

Mažai tautai, negalinčiai sutelkti gausias Karines Pajėgas (KP), savanoriškumo principas (SP) yra labai svarbus kaip pagrindinis motyvacinis ginklas. Atsisakyti jo arba jį sumenkinti yra strateginė ir ideologinė klaida. Lietuvos istorijoje daugumos laimėtų kovų sėkmę lėmė ne reguliarioji kariuomenė, bet savanoriai. Visoje eilėje sukilimų – nuo LDK žlugimo iki 1918-1923 kovų už nepriklausomybę esminį vaidmenį atliko savanoriai, jau nekalbant apie partizaninių pokario kovų epopėją, intensyviausią Europos istorijoje „karą po karo“. Tačiau, jei bandysime prisiminti, kada mūšį laimėjo reguliari kariuomenė, teks grįžti vos ne iki Oršos kautynių. Akivaizdus pavyzdys – 1990 metai. Be savanorių nebūtų apginta ir sukurta Nepriklausoma Lietuva, padėti pagrindai modernioms karinėms pajėgoms.

Continue reading „Krašto apsaugos savanoriai – tada, 1990-aisiais, ir dabar, 2010-aisiais“