Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Dalyvaujant pirmiesiems valstybės asmenims ir visai aukščiausiajai valdžiai, diplomatiniam korpusui, Bažnyčios hierarchams, kviestiniams svečiams, iškilmingoje aplinkoje televizijos transliacijos metu garbingiausios valstybinės premijos laureatė pasako tai, kaip galvoti ir viešai kalbėti valstybėje penkeris metus uždrausta.

Valstybės galva pribėgusi į ausytę, kaip didžiulę paslaptį laureatei pašnibžda, kad apie tai, kas dedasi valstybėje nieko niekada nežinojo, nežino ir skubiai sprunka iš šalies Parlamento. Laureatei išjungiamas mikrofonas. Kas būtų, jei tai atsitiktų bet kurioje Vakarų šalyje?

Žiniasklaidai tai būtų mana iš dangaus, saldainis su aukso įdaru! Interviu su visomis pusėmis, atsakymai į iškeltus klausimus, apskriti stalai, specialios diskusijų laidos, pašaipos humoristiniuose šou, riebios antraštės pirmuose puslapiuose, o jau apžvalgininkų komentarai nesibaigtų ir po mėnesio. Visos politinės jėgos bemat išnaudotų įvykį savo reikmėms, prisimintų, kas ką kada sakė ir darė ar nedarė.

Lietuvos šrekų pelkėje – keli sakinukai vakaro reportažuose, kai kur net melas (LNK žinios: N.Sadūnaitė „paskyrė savo kalbą Lietuvos partizanams“). Portaluose  – trumpa dienos naujiena, kuri iš pirmųjų naujienų iškelta po pusvalandžio, į naujienų puslapio pabaigą – po poros valandų, kai šeštadienio popietės snauduly niekas dar net nespėjo jos paskaityti, o po to – į archyvą.  Bet juk nepasakysi, kad neparašė!

Ir lavoninės ramybė, pilna ėriukų tylėjimo, barakudų kronikos ir įnirtingo kinkų drebėjimo. Tokia ta mūsų laisvoji ir drąsioji žiniasklaida, nenuilstamai kovojanti su galingiausios pasaulio tautos, be kurios valstybingumas būtų suvažinėtas vikšrais per pora savaičių, demokratiškai išrinktu vadovu. Atrodytų, juk išskyrus „visuomeninį“ visi privatūs, turi savininkus ir net ne Lietuvoje, tai turėtų būti „nepriklausomi“.

Kanalai nepriklausomi, o redaktoriai ir dar kaip priklausomi. Viešą nuomonių,  bandančių pamatyti sistemines valstybės problemas ir aptarti ne visada visiems šventiems patinkančius jų sprendimo būdus, sklaidos galimybę pradėta naikinti nuo pat pirmųjų didžiojo LRT vairininko A.Siaurusevičiaus ir A.Matonio eros savaičių. Pirmasis ištrenktas lauk D.Kuolys su „Sankirtomis“ ir „Tarp Rytų ir Vakarų“, likusieji susigūžė, prisitaikė ir procesas tęsėsi patyliukais keičiant žmones ir jų nuomones. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Paskutinis akordas, baigiant įbauginti dar likusius nepriklausomos žiniasklaidos nuomonės želmenėlius, nuskambėjo 2012 metais, pasinaudojant senu, geru V.Gusinskio pavyzdžiu – vieną sudorok, kad visi bijotų – už nepatikusią valdžiai nuomonę ir jos nurodymu iš „Lietuvos žinių“ išmesti redaktoriai V.Vasiliauskas ir T.Dapkus, LRT likviduota T.Dapkaus televizijos laida „Akiračiai“.

Nuo to laiko nepriklausomos ir kritiškos žiniasklaidos nebeturim. Bet kokios esminės, valstybės ateities ar visuomenėje pavojingą įtampą keliančius klausimus bandančios gvildenti diskusijos sisteminėje žiniasklaidoje neliko. Liko patyčios iš kitaminčių ir nepabaigiamas, primityvus gąsdinimas įvairiausiais pavojais. O kritikos laisvė imituojama organizuojant periodines atskirų valdžios asmenų, neįtikusių dvarui, puolimo kampanijas, kuo noriai naudojasi niekada neklystantieji politikos asmenys.

Be nepriklausomos žiniasklaidos neįmanoma jokia demokratija ir jokia visuomenės laisvė ar pilietinė visuomenė. Tai visuomenės mikrofonas kalbėtis su savimi ir išsirinkta valdžia. Išorinės cenzūros pakeitimas įbaugintų, norinčių išsaugoti darbą ir nuolankių redaktorių, kuriems reikia išmokyti vaikus ir grąžinti paskolas, vidine cenzūra – tik pasaldinta valstybę graužiančių nuodų dozė. Tuo nepaliauji įsitikinti vėl ir vėl, matydamas, kaip valdžiai nepatinkanti nuomonė yra tabu ir mikrofonai išjungiami net Seime.

2018.01.16; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministerija pateikė Vyriausybei Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama padėti pamatus atviros visaapimančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos sukūrimui.

Kultūros ministerija įsitikinusi, kad tokia sistema sujungs atskirai teikiamus duomenis, juos papildys ir tuo padidins viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos skaidrumą bei sustiprins korupcijos prevenciją ir šalies vidaus saugumą.

Lietuvoje iki šiol nėra vieningos viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinės sistemos, kurioje būtų renkami, kaupiami, stebimi, analizuojami ir nemokamai visuomenei bei suinteresuotoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms skelbiami duomenys apie Lietuvoje visuomenės informavimo veiklą vykdančius informacijos rengėjus ir skleidėjus.

Pasak kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson, žiniasklaidos skaidrumas aktualus visoje Europos Sąjungoje. Šiuo metu peržiūrimos ES Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos įžangoje deklaruojama, kad žiniasklaidos nuosavybės skaidrumas tiesiogiai susijęs su saviraiškos laisve – demokratinių sistemų kertiniu akmeniu. Visuomenės informavimo priemonių svarba Lietuvoje didėja, todėl procesų, susijusiu su visuomenės informavimo skaidrumu, suaktyvinimas yra būtinas.

Gegužės pradžioje Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas buvo pateiktas suinteresuotų institucijų (ministerijų, komisijų, tarnybų bei asociacijų) pastaboms derinti. Po kelių savaičių Kultūros ministerijoje vykusios diskusijos metu buvo aptartos valstybės institucijų, žiniasklaidos sektoriaus dalyvių pateiktos pastabos ir vertinimai, susiję su minėta teisėkūros iniciatyva. Diskusijoje dalyvavę žiniasklaidos priemonių ir asociacijų nariai bei atstovai pasisakė už biurokratinės ir administracinės naštos mažinimą, išreiškė norą skatinti didesnį duomenų integralumą tarp skirtingų informacinių sistemų ir valstybės registrų.

Su tuo susijęs ir rugpjūčio pradžioje Kultūros ministerijoje vykęs konsultacinis susitikimas su žiniasklaidos sektoriaus dalyviais dėl planuojamos steigti Medijų tarybos. Numatoma, kad tai bus Kultūros ministerijos patariamoji institucija, kuri galėtų prisidėti prie medijų politikos formavimo krypčių nustatymo, taip pat tapti diskusijų platforma visuomenės informavimo srities klausimams aptarti.

Visuomenės informavimo įstatymo projekto svarstymas planuojamas Seimo rudens sesijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.15; 17:32

Per pastarąjį mėnesį labiausiai krito gyventojų pasitikėjimas komerciniais bankais (9 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 8 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Lietuvos banku, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, pasitikinčių Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei prokuratūra, 5 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių policija, Lietuvos žiniasklaida, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismais ir profsąjungomis, o 4 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Valstybės kontrole ir savivaldybėmis.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu liepos 7-17 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, lyginant su birželio mėnesio tyrimo rezultatais, gyventojų nuomonė apie visas tyrime analizuojamas institucijas pablogėjo, išskyrus vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (per mėnesį ja pasitikinčių padaugėjo 1 procentiniu punktu).

Apklausos duomenimis, nors pasitikėjimas ir sumažėjo 6 procentiniais punktais, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 82 proc.), Bažnyčia (69 proc.), Prezidento institucija (66 proc.), policija (65 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (64 proc.), Lietuvos kariuomene (64 proc.), Konstituciniu Teismu (61 proc.), Lietuvos žiniasklaida (60 proc.), Valstybės saugumo departamentu (56 proc.), Lietuvos banku (55 proc.) bei „Sodra“ (55 proc.).

Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų, dar yra keturios institucijos, kuriomis gyventojai daugiau pasitiki, nei nepasitiki (Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, savivaldybės ir prokuratūra).

Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 69 proc.), Vyriausybe (58 proc.), teismais (51 proc.) bei komerciniais bankais (51 proc.).

Kitų institucijų vertinimai per paskutinį mėnesį pakito kiek mažiau (pasitikinčių jomis sumažėjo 1-3 procentiniais punktais).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.11; 04:34

Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka:

  1. stipriojo teisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
  2. elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos irškojimo,
  3. piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
  4. uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
  5. pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
  6. globalizmo reklamavimas vietoj skatinimo spręsti tautos ir žmonijos išlikimo problemas,
  7. grupiniai interesai vietoj valstybinių ir visuomeninių, partiškumas vietoj atsakomybės už tautos, kultūros, valstybės likimą,
  8. konformizmas vietoj savarankiško apmąstymo ir apsisprendimo,
  9. viendieniškumas vietoj gyvenimo dabartimi, gebančia remtis istorine atmintimi ir numatyti veiklos padarinius,
  10. vulgarėjimas ir primityvėjimas vietoj kultūrėjimo, infantilizacija vietoj moralinės, pilietinės ir socialinės brandos, malonus čiuožimas nuokalne vietoj jėgų koncentracijos reikalaujančio kopimo į civilizuotumo viršūnes,
  11. vartotojiškumas vietoj apdairaus apsirūpinimo ir taupaus resursų vartojimo.

Šių silpnybių kilmė gana skirtinga.Vienos iš jų yra labiau susijusios su neatsakingai adaptuota socialine sistema (4, 6,11), kitos yra išaugusios iš prastai subalansuotos valstybės politikos (1, 4, 7), trečios yra daugiausia atsiradusios dėl menko tam tikros visuomenės dalies subrendimo (3, 5, 8, 9), ketvirtos – dėl nusivylimo gyvenimu ir aklo pasidavimo nihilistinėms bei anarchistinėms  tendencijoms (2, 10).

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internetinio teksto apimtis neleidžia imtis detalesnio šių silpnybių aptarimo. Manau, užteks ir jų išvardinimo, kad būtų bent kiek geriau suprantamos išeities pozicijos, kuriomis remdamasis, drįsčiau prisijungti prie pradėto pokalbio apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

Privilegijuotos institucijos. Yra pagrindo klausti: kodėl pradedant kalbėti apie reikalavimus žiniasklaidai, pirmiausia  kritikuojamavalstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”? Juk ji jau, rodos, neturi tos galios, kurią turėjo sovietmečiu. Per nepriklausomybės metus jos veikimo teritoriją smarkiai apribojo daugybės kitų komunikacijos kanalų. Vietoj ištiso žemyno ji virto atskira sala komunikacinių ryšių jūroje.

Nepaisant didelių pemainų, LRT statusas išlieka išskirtinis. Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija (“public service ”). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė. Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu “visuomeniškai reikalingas radijas” (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo  valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk). Daugelyje postkomunistinių kraštų pavadinimas “visuomeninis radijas ir televizija” verčia rimtai diskutuoti, kodėl visuomeninė įstaiga nėra visuomenės valdoma?

Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.). O tai reiškia, kad valstybė supranta, jog šios įstaigos buvimas yra svarbus visos šalies kultūrai, taigi ir žmonių gyvenimo kokybei.

Trečia, valstybė įpareigoja, o visuomenė gali sutikti, kad būtų užkrauta ant jos pečių ši mokestinė našta tik tuo atveju, jeigu LRT įsipareigoja vykdyti visos visuomenės ir valstybės stiprinimui būtinus kultūrinius (moralinius, demokratinius, pilietinius, šviečiamuosius, pažintinius, meninius ir kt.) reikalavimus.

Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.

O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi “būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.”

LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar 1996 m. įstatymu numatytas neblogai parengtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, priimtas visuomenės viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos”.

Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos. Tačiau girdint žmonių nusivylimą, klausant tai, ką jie pasakoja grįžtamojo ryšio telefonais, ką rašo savo atsiliepimuose ir socialiniuose tinkluose, svarstant tai, ką mes patys matome per dominuojančius žiniasklaidos kanalus, net skaitant  Žurnalistų etikos inspektoriaus teikiamas apžvalgas, sunku išvengti gana nemalomios išvados: tarp devynių auklių – vaikas be galvos.

Bet įžvalgesnį paaiškinimą yra palikęs Romas Sakadolskis: “žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. <…> Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.”

Už neatsakingą žurnalistiką atsakinga… visuomenė. Esminis dalykas yra tas, kad permainos vyksta visai ne ta kryptimi, kurią bandė nubrėžti įstatymų leidėjai. Neretai susidaro įspūdis, kad visus įstatymų reikalavimus jos  interpretuoja pernelyg “bičiuliškai”, pernelyg aptakiai,  pernelyg šališkai ir neatsakingai.  Ar tai nėra pavojaus signalai, kad didžioji žiniasklaida vis labiau įgauna uždaros sistemos požymius, rodančius, jog ji jau yra gerai išmokusi gintis ne tik nuo valdžios, bet ir visuomenės kontrolės. Tai rodo ir publikuota informacija apie visai neseniai vykusias diskusijas „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“, kur buvo “išaiškinta”, kad žurnalistikos kokybė “yra priklausoma nuo visuomenės reiklumo”, atseit pati visuomenė turinti “užtikrinti “žiniasklaidos pilietiškumą bei atsakingumą.” Bene tik „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas atkreipė dėmesį, kad, „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“ (15min.lt, 2017).

Savaime suprantama, beveik dėl visų žiniasklaidos defektų visi pirmiausia duria pirštais į LRT. Tai užgauna daugelį profesionalių ir atsidavusių žurnalistų. Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu. Net savo juridinių įpareigojimų vežimo nepatraukia…

Kai matai, kaip ji susidoroja su pačiais išradingiausiais ir kūrybiškiausiais savo darbuotojais, kaip siaurėja jos kultūrinis, profesinis ir politinis akiratis, kaip nyksta demokratiniai bendravimo principai ir vis su didesniu nepakantumu atmetamos skirtingos nuomonės bei įsitikinimai, su kokia imperatoriška arogancija  laidų vedėjai kalbina kviestinius asmeninis, kaip nervingai LRT reaguoja į bet kokią kritiką ir virsta vis uždaresniu klaniniu dariniu, kaip išsisukinėjama nuo skaudžiausių šių dienų problemų aptarimo,  kaip lengvabūdiškai skatinama emigracija ir apeinami tautos demografinės krizės bei jos išlikimo klausimai, kaip vengiama rimtai svarstyti pačias sunkiausias civilizacijos būklės ir jos perspektyvų problemas, kaip kopijuojami abejotinos vertės komercinių televizijų pavyzdžiai,  negali neklausti, kas atsitiko su šita institucija?

Ką bendra ji turi su visais jai keliamais uždaviniais ir pačiais svarbiausiais LRT įstatymo reikalavimais? Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu mūsų  radijo ir televizijos darbuotojai be jokių įstatymų, be jokių įpareigojimų, net be savo pastogės, net rizikuodami savo gyvybe atliko įspūdingo pasiaukojimo reikalavusius darbus, kad negali patikėti, jog čia mes turime reikalą su ta pačia institucija. Kur dingo jos susirūpinimas valstybės ir tautos likimu? Jos patriotizmas? Ryžtingumas ir atsakingumas? Jos pilietinių pareigų supratimas? Tikra, o ne ritualinė, ne fasadinė pagarba savo institucijai? Nuostabus vieningumas? Kur dingo žmonės, atlikę šį žygdarbį? Kodėl ją buvo priversti apleisti patys kūrybingiausi asmenys? Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraakė ne vienas valdžios insitucijų deleguotas asmuo? Kodėl joje savo įgaliojimus sustabdė viena iš šviesiausių ir daugiausia prie Lietuvos žiniasklaidos sąžiningumo, demokratinių principų ir apskritai jos kultūros ugdymo prisidėjusi asmenybė velionis Romas Sakadolskis:

„Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją? (Bernardinai.lt, 2016). Jeigu mūsų žiniasklaida turėtų Konstiticiją, ji turėtų prasidėti panašiais žodžiais.  Tik kažin ar daug kas šiandien iš mūsų žiniasklaidos šulų po jais norėtų pasirašyti. O LRT  tikriausiai tik pasityčiotų.

Privilegija tyčiotis. R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje” sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultųros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. “Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.”

Šie pastebėjimai svarbūs ne tik žiniasklaidai, bet ir visai mūsų bendravimo kultūrai. Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs “patvorinių” kategorijai. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas. Čia veikia gana seniai patikrintas dėsnis: kas labiausiai mėgaujasi kitų žeminimu, tas pats labiausiai bijo būti kitų sumenkintas ir neapkenčia bet kokios kritikos. O mes dar vis tebeieškome atsakymo – iš kur mūsų krašte patyčios?  Ypač uoliai jų ieškome mokyklose.

Šiame fronte jis ne vienas. Patyčių “meistrų” pavardės visiems žinomos. Yra net neginčijami jų lyderiai. Vienas iš jų net yra sukūręs savo teoriją, kad patyčios iš stpresnio nėra patyčios. O kas stipresnis – nustato jis. Nutylima, kad patyčiomis jis šaudo iš gerai įtvirtintų blindažų. Tiksliau sakant,  turi kritikos monopolį, t.y. neribotą galią kritikuoti, be galimybės jam adekvačiai atsakyti. O LRT turi net Seimo suteiktą privilegiją kultūrinei veiklai. Ten, kur įtvirtinama privilegija be atsakomybės, įrodymų reikalaujanti ir nešališka kritika pasidaro tiesiog nereikalinga. Kritikus išstumia vien tik dominuojančioms partijoms patarnaujantys žmonės, o įrodymus – jokios atsakomybės nereikalaujančios patyčios.

Išgydyti nuo patyčių gali tik jokių neliečiamų zonų nepaliekanti ir nešališka kritika. “Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.” Tai vėl R. Sakadolskio  žodžiai. Toks galėtų būti ir antrasis įsivaizduojamos žiniasklaidos Konstitucijos punktas.

O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir  sutartinių taisyklių. “Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.”

Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: “Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo. Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą.

Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.”

Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas  savivale, o “elitas” būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia. R. Sakadolskis sakė: “gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.”

Mums jis paliko gana iškalbingą pavyzdį: “Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies. Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė. Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius <…>. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę. Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.”

Kai turi jėgos, daug proto nereikia. Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvep.  Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: “Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių.” Iš jų kylančią valstybės būseną jis taip nusakė: „mano galva, didžiausia problema – ta, kad einame kratinio keliu. Neturime valstybės strateginio tikslo, vizijos. <…>Lietuvoje dažnai yra taip, kad niekas nevaldo valstybės. Kiekvienas valdo po savo mažą gabaliuką ir to užtenka. <…> Tačiau kai valstybė nėra gerai organizuota, kyla ne tik pavojus, kad kas nors gali ateiti ir ją pradėti valdyti, bet ne mažesnis pavojus, kai niekas jos nevaldo. Tada susidaro padėtis, lyg aklas aklą vestų” (Maga.lt , 2006).

Su panašia padėtimi jis susidūrė ir LRT taryboje. Tas gana kultūringoje aplinkoje išsiauklėjęs žmogus apie LRT tarybos darbą  prasitarė: ji „yra impotentiška ir pati pasirenka tokia būti“. Kitaip sakant, ji nevaldo LRT. Užtat ją užvaldė jos išrinktas generalinis direktorius A. Siaurusevičiaus, kurio ciniškas susidorojimas su populiarių televizijos („Sankirtos“) ir radijo („Tarp Rytų ir Vakarų”) laidų vedėju Dariumi Kuoliu jį labiausiai sukrėtė.

Dariaus Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektiualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai  platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur. Visiems prasilavinusiems Lietuvos žmonėms buvo akivaizdu, kad ši laida bene labiausiai buvo priartėjusi prie tos misijos vykdymo, kuriam yra sukurtas visuomeninis radijas ir televizija.

Nepaisydamas šių laidų išskirtinio vaidmens, generalinis direktorius A. Siaurusevičius visos LRT tarybos akyse nesidrovėjo parodyti įprastus savo veikimo metodus, kuriuos  pats jis kažkada yra įvardinęs «šakar-makar». R. Sakadolskio žodžiais tariant,  jau savo pirmajame posėdyje direktorius surengė „linčo teismą”. Posėdis buvo paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš salės, o Kuolys (jam nedalyvaujant) pasmerktas už tai, kad  savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų” jis kaltinęs visuomeninį transliuotoją „vykdant valstybės užsakymus ir be reikalo vienoje LRT laidoje kritikavus kitą LRT laidą”, be to, jis daręs spaudimą vieno televixijos reportažo autoriui ir jį įžeidęs. Nors Tarybos nariams buvo pademonstruotas visai ne tas televizijos reportažo įrašas, apie kurį buvo kalbama radijo laidoje, A. Siaurusevičius ciniškai pareiškęs: jeigu kam netinka šitas reportažas, tegul tas susirandąs kitą.

Neužilgo be LRT tarybos pritarimo ir net jai priešinantis buvo nutrauktas abiejų laidų transliavimas. A. Siaurusevičius net neieškojo įtikinamų motyvų. Buvo tiesiog paskelbta, kad D. Kuolio laida nėra kultūrinė, o „LTV2 yra būtent kultūros kanalas”. Taryboje kilus diskusijai, kas yra kultūra, arogantiškai buvę „paaiškinta”, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės: kas tikę praėjusiam sezonui, netinką būsimajam.

„A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.” Apie etinę šio « šakar-makar » pusę nėra ką kalbėti. Viskas buvo brutalu ir ciniška. R. Sakadolskis įtarė, kad šis išpuolis buvo padarytas norint prieš rinkimus įtikti valdančiai partijai, o LRT taryba tam nesipriešino. „D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. <…> Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.”

Romo Sakadolskio pasitraukimas iš tarybos buvo pilietinis ir moralinis protestas prieš tokią savivalę. Pats oficialiai paaiškino, kad jo buvimas ten „neduoda naudos”. Bet iš tikrųjų šis gestas išreiškė žymiai daugiau. Jis parodė: 1) kad LRT taryba yra nepajėgi vykdyti įstatymu apibrėžtų funkcijų ; 2) kad generaliniam direktoriui nereikia žmogaus, kurio labiausiai reikia LRT vykdomai misijai atlikti; 3) kad be D. Kuolio, LRT prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje. Tai, kad šio Žurnalisto pasitraukimas nesukrėtė visos mūsų žiniasklaidos, geriausiai patvirtino jo mintį, kad jai labiausiai trūksta «supratimo apie laisvę » ir pilietinio brandumo. Juk tai bovo principinis perspėjimas: esamą tvarką būtina keisti be jokių išlygų.

Normalioje valstybėje taip būtų ir suprasta. Tik ne Lietuvoje, kur patys svarbiausi dalykai grimsta į kažkokią nešvarią, gličią ir klampią magmą, kad net aido neatsiranda. Ir šįsyk pasirodė tik vienas kitas drovus straipsnelis periferinėje žiniasklaidoje. Garbinga išimtimi buvo  bene tik „Bernardinai.lt„ ir „GZI.lt”, kuris prisistato kaip „garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvų„ tinklaraštis, „skirtas diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą ir aukštesnius profesinius standartus.”

LRT cenzūra. Monopoliai, privilegijos, papirkinėjimai yra “džiunglių teisės“ atributai. Iš jos kyla ne tik patyčios, bet ir noras cenzūruoti  kitaminčius. Apie tokį LRT polinkį  žiniasklaidoje nemažai kalbėta. Tą yra patvirtinęs R. Sakadolskis, gindamas Tomą Dapkų (“Kaip dusinti laisvą žodį Lietuvos radijuje”). O ypač daug dėmesio cenzūrai yra skyręs žurnalistas, teatrologas hum. m. dr. Gintaras Aleknonis. Nuo 2004 m. Lietuvos radijuje jis vedė laidą „Ant svarstyklių“ ir ten buvo įvykių komentatorius, kol 2011-ųjų pabaigoje nesusidūrė su jo vadovų  cenzūra. Bernardinų.lt straipsnyje “Galu galą, mazgu mazgą” net yra pateiktas cenzūruoto teksto fragmentas, kuriame kalbama apie intymius “Lietuvos ryto” ryšius su “Snoro”banku, apie tai, kad jis yra “apraizgęs didelę Lietuvos žiniasklaidos dalį” ir apie neskaidrių verslo ir žiniasklaidos ryšių pavojingumą visuomenei. G. Aleknonis  stengėsi įrodyti, kad LRT atsisakymas kritiškai vertinti įtartinus “Lietuvos ryto” santykius su “Snoru” ir paties banko politiką kliudė viešojo intereso gynimui.

Bernardinų lt. žurnalistas, pritardamas G. Aleknoniui ir nerimaudamas dėl savo kolegų, o ypač LRT tarybos tylos, didžiausiu absurdu vadino patį “pripažinimą, jog „nacionalinis transliuotojas“ turi tabu temas – tokias, kurių negalima diskutuoti. Nuo kada tokia nuostata? Kas ją patvirtino? Kodėl iš vis yra tokia nuostata? Ko dar negalima diskutuoti už mokesčių mokėtų pinigus?” Vargais negalais vis dėlto LRT Taryba nutarė, kad šis žodžio laisvės suvaržymas yra “klaida” ir „įpareigojo LRT sukurti vidinį etikos kodeksą, kuris detaliai reglamentuotų tarpusavio santykius, darbuotojų pareigas ir atsakomybę, užtikrintų žurnalistų laisves”. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Po D. Kuolio, T. Dapkaus LRT neliko ir G.Aleknonio laidų. Kaip ir buvo galima tikėtis, neatsirado ir LRT etikos kodekso, kuris turėjo saugoti nuo tokių “klaidų”, kaip cenzūra.

LRT misija”. Užtat LRT tinklapyje 2017 m. yra paskelbtas gana keistas tekstas „LRT misija, kuris valstybinį pavedimą (missio) pakeičia noru ar savavališku pasižadėjimu. Įstatymas įsakmiai reikalauja vykdyti kultūrinį pavedimą, išdėstytą 3 str. „LRT veiklos principai”: “LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove, šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą.” O 4 str. 2 dalis dar nurodo, kad “Masinė kultūra atspindima apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse programose.” Tuo pasakoma, kad ši komunikacijos priemonė neturi būti pramoginė ir leistis į konkurenciją su komercinių programų kūrėjais.

Tuo tarpu naujasis LRT dokumentas savo norą formuluoja taip:Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.” Iš to matyti, kad savavališkai „įteisindama” pramogines programas, siekdama aiškinti savaime aiškius dalykus, plaukdama pasroviui su visais komunikacijų kanalais, LRT atsisako Įstatymo nustatytos visuomeninės televizijos ugdomosios (lavinamosios, šviečiamosios, t.y. visuomenę kultūrinančios) paskirties ir piktnaudžiaudama savo padėtimi, suka lengvesniu komercinių televizijų keliu, kad galėtų vienu metu melžti kelias karves: naudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir kitokią paramą. Nors pagal Įstatymą „LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”, atsakinga už visos visuomenės būklę, tačiau rengdama savo „misiją”, „pagrindinį dėmesį LRT vadovybė skyrė” ne visos visuomenės, o tik „savo auditorijos poreikiams, taip pat atsižvelgė į strategiją įgyvendinančių vadovų, darbuotojų bei išorės partnerių – valstybės institucijų, finansuotojų, nepriklausomų prodiuserių ir kitų – interesus”.

LRT vadovybės sugalvoti „misijos” papildymai iškėlė ją virš LRT įstatymo, kurio visi trečiojo straipsnio reikalavimai buvo nustumti prie laisvai pasirenkamomų misijos įgyvendinio priemonių. Šiuo „išradimu” buvo motyvuojama ambicija tapti „patikimiausiu ir moderniausiu Baltijos šalių visuomeniniu transliuotoju”. Tik ką ji turėjo bendra su visuomeninio transliuotojo paskirtimi?

Kaip pertvarkyti LRT? Šį perdaug tinklapiui platų mūsų žiniasklaidos aptarimą reikėtų užbaigti siūlymais,  kaip pertvarkyti LRT. Jų yra gana daug. Vieni siūlo britanišką, kiti vokišką, treti norvegišką ar danišką modelį. Bet dėl nurodytų kultūrinių (mąstymo ir elgesio) ypatumų Lietuvoje patys geriausi projektai virsta jų karikatūra. Juk ir dabartinis modelis yra nukopijuotas, bet Lietuvoje jis neveikia. Todėl, matyt, ir čia teisingai samprotauja R. Sakadolskis. Jis siūlo pradėti nuo LRT tarybos ir ne modelių ieškoti, o mūsų pačių kultūroje spręsti konkrečius uždavinius: “privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų. Ir tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant.”

Taigi sėskim prie stalo: pagrindinis klausimas, kaip Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą?   

2017.05.28; 11:35 

Jonas Putinas              

Nuvilnijo 50/50 triukšmelis. Nepasisekęs bandymas sutramdyti žiniasklaidą dingo iš pirmųjų puslapių. Įstatymas numirė mažai kieno ir perskaitytas. Gal buvo geras, gal blogas, nežinia, bet parlamentarės pasiūlymą matyti per pusę gerų ir blogų naujienų priešininkai negailestingai sutaršė.

Ar labai dideli ir neįgyvendinami buvo jos norai? Pasidairius po Pasaulį, galima sakyti, kad siekiai buvo realūs, netgi kuklūs. Į Rytus nuo mūsų žiniasklaida apie savo šalį ir vidinius reikalus skleidžia tik geras naujienas. Ten negatyvi informacija – tik apie Vakarus, Ukrainą, “Pribaltiką” ir kitus priešus. Kriminalinės kronikos apie pagautus nusikaltėlius ir išaiškintus nusikaltimus, pabrėžiant, kaip šauniai tvarkosi pareigūnai. Saviplakos nėra nė trupinėlio.

Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Į Vakarus nuo mūsų negatyvios informacijos yra, bet ji balansuoja ties 20 proc. riba. Laidas apie policijos, muitininkų, transporto kontrolierių darbą net nepriskirčiau prie neigiamos informacijos. Nors rodoma daug nusižengėlių, blogų emocijų šios programos nesukelia. Vakarietiška žiniasklaida stengiasi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes realybėje pozityvių naujienų žymiai daugiau negu negatyvių.

Paskaičius lietuviškus informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, susidaro įspūdis, kad name, kur kas penktas badauja, apšniurkštoje laiptinėje  turėtum pakliūni į maldaujantį pinigų girtuoklių būrį, išėjęs į lauką, kur visada blogas oras, sutiksi tik elgetas, nelaimėlius, girdėsi iš bado klykiančius vaikus, po keleto minučių turėtų apiplėšti narkomanai ir, galiausiai, prastumdęs mažametes prostitutes, turėtum atsistot į begalinę eilę prie šiukšlių konteinerio, kur alkani pensininkai su ašaromis akyse aprauda laimingus tarybinius laikus. Alkoholikai kas dieną turėtų paskandinti po kūdikį, narkomanai užmušti po nekaltą mergelę. Vagys šeimininkautų apleistuose emigrantų butuose, ir tūkstančiai stovėtų eilėse prie aerouosto bilietų kasų, svajodami greičiau iš čia pabėgt. O kas darosi kaime, apie tai bijotume net pagalvot.

Bet ar taip yra? Kiekvienas mintyse permąstykite vieną savo gyvenimo dieną, savaitę ar mėnesį ir suskaičiuokite, kiek sutikote gerų, kiek neutralių ir kiek blogas emocijas sukėlusių žmonių. Taip pat suskaičiuokite teigiamus ir neigiamus įvykius. Prisiminkite nusikaltimus, kuriuose nukentėjote. Neužmirškite kelyje sutiktų šimtų eismo dalyvių. Ar daug pasitaikė suklydusių ir sukėlusių pyktį, ar daug sutikote chamų, kiek matėte avarijų?

Padarius asmeninę statistiką, ją galima palyginti su žiniasklaidos naujienomis ir susidaryti nuomonę, kiek ji atspindi tiesos. Kiekvienas gyvenimą vertiname pagal individualų sugedimo laipsnį, bet kaip bedėliok, kaip beieškok blogybių, rezultatas bus negatyvių įvykių nenaudai.

Žurnalistams nustatytos labai abstrakčios padorumo ribos, o jeigu kalbama apie Lietuvą ir lietuvius, ribų visai nėra. Įsibėgėjo lenktynės, kas labiau mus apdergs. Televizijoje be jokio saiko brukama tik negatyvi informacija, rodomas visuomenės dugnas, kriminaliniai nusikaltėliai, nelaimės, avarijos, gaisrai, netiesiogiai bandant įteigti, kad daugiau nieko nevyksta.

Internetiniuose portaluose dar baisiau, o atsivertus komentarus visiška anarchija. Tiesa, yra žmonių grupė, save vadinanti kitokiais, už kurių paminėjimą iš blogosios pusės nedovanojama, yra tautybių, kurių geriau nekliudyt, nes už tai baudžiama. Dar jeigu viešai pasiūlyčiau pagaut ir užmušt po langais kniaukiančią katę, visuomenė ir teisėsauga tikriausiai taip pat netylėtų.

Bet kai kažkam prisireikia išsivemt ant lietuvių – leidžiama viskas. Tada jau laikykitės. Niekas nereaguoja, kai šlykščiausiuose komentaruose skatinama tautinė nesantaika, grasinama susidorot, mes paskelbiami pasauliniais alkoholikais, paskutiniais žodžiais skleidžiamas melas apie Tėvynę, su purvais maišomi visi lietuviai,  vyksta atviras žeminimas ir patyčios tautiniu pagrindu, klastojama istorija.

Šiais laikais lietuvis Lietuvoje – tai kaip silpnas mokinukas, pakliuvęs į iš kolonijos grįžusių peraugusių banditėlių klasę. Jo dar nemuša, nemeta žemyn galva nuo laiptų, bet nepaliaujamai morališkai gniuždo, su kiekviena diena atiminėdami po gabalėlį savigarbos, žlugdo valią, slopindami bet kokią mintį nepaklust. Tokiam vienintelis išsigelbėjimas iš esamos padėties – kaip nors išsiprašyt į kitą mokyklą. Tik konkrečiu atveju lietuvis – tai ne mokinukas, o  pilietis, ieškantis naujienų, o terorizuojantis banditėlis – tai žurnalistas, iš paskutiniųjų besistengiantis viską nušviesti taip, kad gyvenimas namuose taptų nemielas.

Dauguma vyresnio amžiaus žmonių paversti dejuojančiais, vaitojančiais, rypaujančiais zombiais. Garantuoju, kad nė  vienas niekada taip sočiai negyveno, nepirko tiek maisto, neturėjo tiek daiktų, nesinaudojo tiek paslaugų, kaip dabar. Bet metai po metų į smegenis pumpuojamas negatyvas, sočius piliečius pavertė kiekviename žingsnyje vienas kitam bėdas kraunančiais nelaimėliais. Bet ant jų pykti negalima, kaip negalima pykti ant invalido. Pastarasis turi fizinę negalią, o informacinio karo aukos suluošintos morališkai. Jiems reikalinga skubi pagalba, kurios niekas nesuteiks. Kiekvieną dieną jų žaizdos negalestingai plėšomos ir barstomos druska.

Kas suskaičiuos, kiek tautiečių susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę ieškoti laimės, nebeištvėrę ašaringos televizijos teroro ir internete prisiskaitę apie “kitur” ant medžių augančius dolerius.

Sunku nustatyt, kokia dalimi žiniasklaida prisideda prie alkoholizmo skatinimo (čia mintis ne apie pastaruoju metu užplūdusią degtinės reklamą). Bet daugeliui dvejojančių ir besistengiančių atsikratyti stikliuko beviltiškai nušviečiama šalies realybė padeda apsispręst. Juk aplink taip blogai, kad nelieka nieko kita, tik girtuokliauti.

Neįrodoma, kad prie nužudymų šeimyninių kivirčų metu prisidėjo įtampą keliančias laidas kuriantys žurnalistai. Bet kad gyvenant nepritekliuje, nedirbant ir ištisai žiūrint agresiją ir įsiūtį demonstruojamas laidas, tampama agresyviu, – tai faktas. Garantuoju, kad dažniausiai mušamos moters ar vaiko garsinis ir vaizdinis fonas yra bomžinė komercinės televizijos programa.

Ir baisiausia, kad niekam neįdomu, koks procentas savižudžių, ieškančių nors menkiausio šviesos spindulėlio, depresinės žiniasklaidos pastumti padarė išvadą, kad vilties nebėra ir nebebus.

Iškyla klausimas, kodėl taip išsigimė komercinės informacinės struktūros ir kodėl visa tai leidžiama? Atsakymas paprastas. Todėl, kad už tai gerai atsilyginama. Valdžia nieko nemato, nes tokia padėtis tenkina. O jei kažko netenkina, tai tie bijo cyptelt, nes, papūtus prieš vėją, ištiks Kubiliaus likimas, maištininko pavardę žiniasklaida pavers keiksmažodžiu.

Keista, kai apie savo šalies Prezidentę gali daugiau sužinoti svetur negu namuose. Nesuprantama, kai reikšmingas prezidentūros iniciatyvas (kurias seimas ignoruoja) gali paskaityti tik pačios prezidentūros internetiniame puslapyje. Šiuo metu Prezidentė išspirta iš lietuviškos žiniasklaidos. Komersantams iš jos nėra naudos.

Bet mūsų kaimynei Rusijai ir jos carui dėmesio užtektinai. Net su kaupu. Putino atvaizdėlis darosi įkyriai atgrasus, kaip kadaise Brežnevo. Propagandinių straipsnių pavadinimai dažniausiai išskirtinai buki. Apytiksliai: “Putinas priėmė genialų sprendimą – vakarai pasimetimę”, “Perskaitę aiktelsite, Rusija duoda į kaulus Europai”, “EU šokiruota, nežino ką daryti su Putinu”, “Putinas vėl laimi, vakarai pakliuvo į savo pačių spąstus” t.t ir t.t. Jei pavadinimas ne bukas, tai tekstas vis tiek į tuos pačius vartus. Jei žinia neutrali, tai trolių komentarai, kaip visada, menkinantys Vakarus, Lietuvą ir šlovinantys rusų caro genialumą.

Keistoka, bet vakarietiško stiliaus, nevarginančios naujienos, kurias smalsu skaityt, liko toli nuo sostinės, kai kuriuose rajoniniuose laikraščiuose. Dar yra žurnalų, nepasidavusių “Lietuvoje viskas blogai” vaitonėms. Yra “Valstybė” nebijanti įvardyti tų, pagal kurių dūdelę kartu su visu seimu ir pagrindine žiniasklaida šoka Lietuva. Liko keletas nedidelių internetinių portalų, publikuojančių faktus, o ne emocijas.

Ir kaip visa tai matant, neužkibti ant minties apie informacinį karą, kurio niekas neneigia egzistuojant. Šis karas – tikro karo preliudija. Prieš užpuolant ginklais, norint sutikti mažesnį pasipriešinimą ir turėti minimalius nuostolius, priešas demoralizuojamas. Senovėje tai darė gandų skleidėjai. Ir dabar šnibždūnai niekur neišnyko, bet veikia kartu su žiniasklaida, kuri didžiąja dalimi tarnauja ne mūsų valstybei. Tėvynėje dar bombos nekrinta, nepokši šūviai, bet aidi informacinio karo aukų aimanos ir dejonės, skamba suluošintų piliečių prakeiksmai Lietuvai.

Iš pagrįstai ar nepagrįstai nepatenkintų savo gyvenimu žmonių ne sykį girdėjau frazę “kalta Lietuva”. Tai didelis melas. Mūsų šalis dėl nieko nekalta. Kalti tie, kas savo veiksmais daro gyvenimą nepakenčiamu, tie, kurie perka neturinčius moralės normų žurnalistus, apverčiančius viską taip, kad tikrieji nevidonai lieka nematomi. Išguiti iš namų jaunuoliai, tėviškės ilgesio kamuojamos raudančios mergaitės, neretai ištaria “Lietuvai mes nereikalingi”.

Jie irgi propagandistų aukos. Tėvynei reikalingas kiekvienas jos vaikas. Iš namų išvarė ne upės ir ežerai, ne tėvų trobelė, ne vaikystės kiemas, ne medis, augantis prie kelio, ne piliakalniai ir ne pievos, ne Lietuva, o žiniasklaidos dangstomi oligarchai ir valdžiažmogiai, kurie iš savo šalies skurdinimo turi naudos.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Europos Sąjungos institucijos kiekvieni metai siunčia rekomendacijas dėl emigracijos stabdymo, nurodo veiksmus, kaip tai daryt, skatina nevaikyt investuotojų, kuriančių darbo vietas, atvert tą nematomą sieną, kuri neleidžia Lietuvai vystytis lygiai su kaimynėmis. Prezidentūra turi daug konkrečių pasiūlymų, bet valžią ir žiniasklaidą įtakojančiai gaujai ant rekomendacijų nusispjaut. Jų planai kiti. Jiems reikia pigių, baikščių, užguitų baudžiauninkų.

Mums, eiliniams žmogeliams, reikia su tuo susitaikyt, nes 50/50 triukšmelis parodė, kad niekas nesikeis. Tarybiniais laikais partijos sekretoriai turėjo stebuklingą frazę “yra nuomonė”. Ją išgirdę aktyvūs partiečiai lenktyniaudavo, kas garsiau išklyks “asmeninę nuomonę”, kuri niekuo nesiskirdavo nuo primestos. Lygiai taip pat vieningai politologai, apžvalgininkai ir kiti “išminčiai”, mokinantys mus gyvent ir kiekviename žingsnyje kaišiojantys žodžio laisvę, išniekino idėją apsivalyt nuo informacinio purvo, užmušė šviesenio gyvenimo viltį. Jie laimėjo. Žiniasklaida ir toliau dergia Lietuvą, su purvais maišo lietuvius.

Brežnevo laikų apžvalgininkams ir reporteriams gyvenimas nepasikeitė. Sovietmečiu kūrė kvailiausias fantazijas apie “pūvančius” Vakarus, o kai Lietuva prisijungė prie Vakarų, dergia save. Komunistinio auklėjimo menkystėlės žodžio laisvę supranta taip pat, kaip ir prieš tris dešimtis metų. Tai teisė pataikaut stipresniam, žemint “priešus” ir iš to žertis asmeninę naudą.  

O pataikaut, gražiai nušviest, šlovint “reikalingus” veikėjus jie puikiai moka. Tapo tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus ištraukiamas koks nors apipelijęs, apsimelavęs parazitas, rubliais pririštas prie Rusijos. Su  viešųjų ryšių agentūrų pagaba iš jo nulipdomas gelbėtojas, žadantis išspręsti Lietuvos ir kiekvieno asmenines problemas. Kad niekas neperrėktų skiedžiamo melo, surenkama gausi, garsiai spygaujanti padlaižių partija. Vėliau, paaiškėjus, kad visa rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, kurių niekas nė nemanė vykdyt, sukuriamas konkretus priešas, kuris “trukdo dirbt” ir padaromas atpirkimo ožiu. Bet, baigiantis kadencijai, žmonėms absoliučiai praradus pasitikėjimą politikais, mesijas nurašomas kartu su visa partija ir partiečiais. O prieš kitus rinkimus užgimsta naujas gelbėtojas su nauja partija.

Artėja Prezidento rinkimai. Nebeužilgo televizijos reportažuose turėtų pradėt nekaltai vaidentis koks nors užmirštas, bet rusų politikai tinkamas veikėjas kvailu veideliu (šiuo metu ant bangos Brežnevo laikų milicininkai). Pamažu, iš lėto, tas veikėjas taps “populiariuoju”, neatsiejama naujienų dalimi, jo žmona pasijus įžymybe, o šunelis Guzikas su katytė Kalgotke – televizijos žvaigždėmis. Tokį pastebėjus yra tikimybė, kad tai realiausias kandidatas į prezidentas.

Labai keistas valdžios institucijų, privalančių rūpintis valstybės saugumu, požiūris į informacinį karą. Niekas nesidangsto, smegenų skalbėjai čia pat, gandų nešiotojai vaikšto tarp mūsų. Kas vakarą priperstas apatines kelnes ant galvų maunančių televizijos laidų kūrėjai ir vedėjai nesislapsto. Kryptingų komentarų rašinėtojai taip pat nesunkiai išaiškinami. Kieno pinigais apmokamas visas informacinis mėšlas, susekt įmanoma. Bet nieko nedaroma. Situacija komiška. Lyg žmona kas vakarą atsivestų meilužį, aistringai su juo smagintųsi, vyras dantis sukandęs kentėtų gulėdamas ant lovos kraštelio, o kitą dieną visiems dejuotų, kad jo žmonelę meilužis tratina, ir vis dėlto esamos padėties pakeist nesistengtų.

Esant tokiai anarchjai, propagandistai ir smegenų plovėjai su mūsų sąmone išdarinėja, ką tik nori. Tauta verčiama apsisnarglėjusiais nelaimėliais, negatyvu, griaunančiu savo ir vaikų ateitį. Norint neprarast savigarbos ir gyvent išdidžiai, vienintelė teisinga išeitis – visiškai atsisakyti televizijos ir interneto. Gyvenimas tikint tik tuo, ką matai savomis akimis, begalę kartų gražesnis už tą, kurį mums piešia. Išnešt televizorių į rūsį ir nusukt į sieną visai nesunku. Bet labai veiksminga.

Nematant, neklausant politikų, apžvalgininkų, politologų ir kitų primetinėjačių savo nuomonę veikėjų, gyvenimas tampa šviesesniu. O nenorom išgirdus, reikia netikėt jų pliurpalais. Sunku atsisakyt kompiuterio, bet įmanoma nesiknist tuose portaluose, kur nors kartą, tegu ir komentarų skiltyse, buvote įžeistas ar pažemintas. Yra būdų mandagiai pasiųsti tolyn gandų skleidėjus, savo fantazijomis besistengiančius pagadinti gerą nuotaiką. Visame informaciniame chaose reikia atsirinkti tik tai, kas suteikia sausas, nepabalintas, nepajuodintas žinias, paremtas skaičiais ir faktais, ir iš to susiformuoti savo nuomonę. BŪTI ASMENYBE SU SAVO TIESA.

Kuo Lietuvoje bus daugiau ASMENYBIŲ, kuo mažiau lengvai stumdomų varguolių, tuo sunkiau politikams bus meluot ir manipuliuot “liaudies masėmis”. Valdžią ir žiniasklaidą uzurpavusioms vidutinybėms ryškūs žmonės labai neparankūs. Bet tik tokie yra Pasaulio varomoji jėga.

2017.05.21; 07:01

Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.

Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?

Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.

Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.

Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.  

Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“

Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…

Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.

Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.

Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.

Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.

Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.17; 12:00

Ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų. Jų nėra, nes didžiausios Lietuvos problemos, labiausiai prikaustančios visuomenės dėmesį, yra politikų kelionės, mylimieji, pirkiniai ir turtas. 

Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai neretai sutaurinama ir įprasminama buitinio pobūdžio įstorijoms suteikus tikrą ar tariamą korupcinį atspalvį. Esą kažkas nedeklaruota, supainiota, neteisėta. Vienu ar kitu atveju taip ir būna. Etikos komisija tada skiria įspėjimą ir paprašo politikus patikslinti deklaraciją. Prasižengimai tad tėra tokio lygio – verti tik įspėjimo. Tačiau skandalai iš jų – nacionaliniai. 

Štai sausį visa Lietuva kalbėjo apie vienos politine prasme visiškai neįdomios moters mašiną, kailinius, keliones ir stilių, nors tuo pačiu metu, pavyzdžiui, išrinktas naujas Europos Parlamento pirmininkas, Švietimo ministrė humanitarinių mokslo institutų darbuotojams pareiškė, kad jų tyrimų temas turėtų diktuoti valstybė, Seimo pirmininkas nepritarė gynybos biudžeto didinimui iki 2,5 procentų, o Vyriausybė nutarė, kad mirusių pensininkų paveldėtojai kompensacijų negaus. Visa tai nublanko, tarytum nebuvo, prieš mašiną ir kailinius.

Pavyzdžiai neatsitiktiniai. Tekstu jokiu būdu nenorima pasakyti, kad nereikėtų kritikuoti valstiečių, „trukdyti jiems dirbti“. Priešingai, valdančiuosius sekti ir kritikuoti reikia visada, tačiau turėkime savigarbos – kritikuokime už politinius sprendimus, už nevykstančias arba blogai vykstančias reformas, už pažadų nevykdymą, už galimai tragiškas kai kurių politinių sprendimų pasekmes atskiroms visuomenės grupėms, akademinei laisvei, socialiniam teisingumui, konstituciniams principams ir t.t. Taip pat jokiu būdu nenorima pasakyti, kad politikų skaidrumas nesvarbus, kad jie gali daryti ką nori, jei tik priima valstybei naudingus sprendimus. Taip nėra. Tačiau žiniasklaida gali padėti atskleisdama galimus interesų konfliktus, atkreipdama atsakingų institucijų dėmesį į įtartinus faktus. Ne jos darbas yra tas bylas išnarplioti, rasti ir nuteisti kaltus. Kai kone mėnesį svarbiausia tema Lietuvoje yra nereikšmingos politikės mašina, apranga ir meilė, naudingas pastangas nuo buitinio skandalo kūrimo skirianti riba yra aiškiai peržengiama.  

Būtent tai matėme, kai kone visų portalų ir laikraščių pagrindine naujiena buvo Karbauskio įmonės ir Kildišienės visureigio „byla“. Net aukščiausią žiniasklaidos dėmesį reiškianti E. Jakilaičio „Dėmesio centre“ rinkosi šią temą. Tai ne pirmas kartas. Visuomenę sudominęs „skandalas“ yra jokia naujiena, o tik naujas atvejis ilgoje politinio bulvaro istorijoje. Jau praėjusioje kadencijoje tokia žiūra į politiką buvo visiška norma, tikriausiai taip buvo ir anksčiau. Tarkime, darbiečių valdoma Švietimo ir mokslo ministerija sėdėjo dar liberalų supiltoje pelkėje, įšaldė tragišką situaciją aukštojo mokslo sektoriuje ir nieko esmingo nesutvarkė, nors vyriausybės programa švietime žadėjo tiesiog revoliucinius pokyčius. Ar kas nors taršė šias temas laidose ir straipsniuose? Ne. Kritiką už neveiklumą gerokai nusvėrė kritika švietimo ministrės antakiams, rašybos klaidoms ir su vyru gerai praleistai nakčiai Londone. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Ką tai rodo apie mus pačius? Mažiausiai kelis dalykus. Pirma, politika vis dar be galo personalizuota, iš esmės nepolitiška. Rinkėjai renkasi pagal absurdiškus kriterijus: jaunas, gražus, gera šeima, sąžiningas, turtingas („vadinasi, nevogs“) ir panašius. Po to tie patys kriterijai projektuojami vertinant išrinktų politikų darbą. Kildišienės „džipas“, Valinskienės renginių vedimas ar Baukutės šeimos dramos būnant Seimo nare žiniasklaidai svarbiau nei jų, o dar svarbiau, jų partijų balsavimai ir pažiūros. Žmonės nesupranta ir nesivargina suprasti politikos. Jie tik nori, kad būtų padaryta stebuklingas Kažkas, nuo ko šalyje pasidarytų gera gyventi. Tam jie išsirenka „sąžiningus ir jaunus“ žmones, dar geriau „profesionalus“. Tokiems rinkėjams įdomiau skaityti apie Kildišienės mašiną nei apie Sodros reformą. Trauka abipusė.

Žiniasklaida turi tikrai ne vien edukacinę misiją. Ji turi reaguoti ir reaguoja ir į skaitytojų paklausą. Jei skaitytojai nori „Stiliaus“ laidos tipo istorijų žiniose, medijos jiems tą ir suteikia. Kad viskas atrodytų oriai, tiktų žiniose ir nekeltų disonanso („kodėl tai išvis žiniose?“), buitinėms istorijoms suteikiamas politinis prieskonis – galimai supainioti vieši ir privatūs interesai, galimai nedeklaruota nauda, galimai nuslėpti įmonės mokesčiai. 

Kas Lietuvoje rimtai galvojo, kad Greta Kildišienė Seime sukurs E. Masiulio vertą korupcinę schemą ir prastums „Agrokoncerno“ interesus ginančius įstatymus? Kad Seimui de facto vadovaujant „Agrokoncerno“ savininkui, šiai įmonei dar reikia papirkinėti eilinę Kildišienę korupciniais tikslais? Rimtai? Turbūt beveik niekas. O jei niekas, kaip ir aišku, kad „korupcinis“ aspektas tokiose visureigių istorijose yra tik bulvarą sutaurinanti etiketė. „Žiūrėkite, tai politika“, – šaukia mums „Lietuvos ryto“ iškapstyta tiriamoji žurnalistika. Bet politikos ten nėra. 

Politika, griežta prasme, yra idėjų kova dėl geriausios valstybės raidos strategijos ir konkrečių efektyviausių priemonių tai geriausiai strategijai įgyvendinti. Bet visuomenė nenori į tai gilintis, jai daug geriau sekasi gilintis į skandaliukus ir ši teisė jai suteikiama, dar daugiau, legitimuojama. Kaip balsuojame, taip ir kontroliuojame valdžią. Buitiškai. Kontrademokratija Lietuvoje veikia sekant politikų verslus ir asmeninius gyvenimus, tik tikrosios politikos tame visai nėra. 

Antra, žiniasklaida rado savotišką priebėgą ir veiklos barą neva korupcinėse istorijose. Dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo pagrįstai verkiama, kad neegzistuoja tiriamoji žurnalistika. Rimtas žurnalistinis tyrimas reikalauja daug laiko, pinigų, išmanymo, įsigilinimo, o rezultato būna ne tiek ir daug, „click`ų“ jis negeneruoja, žmonėms skaityti sudėtinga. Reaguojant į situaciją tiriamoji žurnalistika pradėta kurti nusitaikius į viešųjų asmenų interesų konfliktus. Vietoje reformų projektų, galimų jų pasekmių, užsienio šalių patirties, ekspertinių vertinimų ar prie dabartinių šalies problemų atvedusių sprendimų analizės, kuri duotų realios naudos valstybei, ugdytų skaitytoją ir iš tiesų tiesiogiai liestų politiką, o ne ja užsiimančiųjų asmeninius gyvenimus, pasirinkta nagrinėti būtent pastaruosius.

15min.lt net sukūrė skambiai pavadintą specialiųjų tyrimų komandą, nors sunku pasakyti, kiek reformų projektų ji visapusiškai išanalizavo, kiek argumentuotos kritikos valdžios sprendimams pateikė. Žurnalistai „tiriamąją žurnalistiką“ suprato kaip politikus kontroliuojančių institucijų darbo dubliavimą. Ir tai vėlgi suprantama: ir temos paprastos, ir žmonėms įdomu, ir viešąja nuomone galima manipuliuoti daug efektyviau nei nagrinėjant politikų sprendimus ir jų pasekmes valstybei. „Teisiškai viskas gerai, bet moralinė žala padaryta“ – politologai kritikuoja į tokius buitinius skandalus įklimpusius politikus. Tačiau kas iš tiesų daro šią moralinę žalą ir kiek jos būtų, jeigu įtarimai būtų pirma tikrinami atsakingų institucijų, o tik tada savaitėmis narstomi žiniasklaidoje?

Trečia, paradoksalu, bet tokia situacija patogi ir politikams. Dešimtmečius Lietuvą valdė žmonės, kuriems patogiau buvo atsakinėti į klausimus apie korupciją ir interesus, nei į klausimus apie reformas. LSDP vyriausybė daug realesnius, apčiuopiamus ir su aiškiai styrančiomis verslo interesų ausimis korupcijos skandalus tvarkė kaip einamuosius reikalus. Kas pusmetį po skandalą, o reitingai laikėsi. „Tefloniniai reitingai“. Gal būtų išsilaikę ir iki rinkimų, jei ne darbo kodeksas ir dar keli politiniai sprendimai, tiesmukai spjovę į visuomenės gerovę ir lūkesčius. Įsivaizduokime, kad su tuo pačiu užsispyrimu kaip dėl žento įmonės žiniasklaida būtų persekiojusi A. Butkevičių apie kokius nors finansinius klausimus, pažadėtą, bet nevykdomą aukštojo mokslo reformą, demografijos problemos sprendimą. Savaitėmis tampę po laidas, kartoję tuos pačius klausimus, leidę parodyti visą savo neišmanymą ir nesigaudymą jei ne vienu, tai kitu klausimu.

Kas balsuotų už gerą žmogų (galima neabejoti, A. Butkevičius – geras žmogus), jeigu taptų iki skausmo akivaizdu, kad jis nesupranta problemų, kurias sprendžia, ir sprendimų, kuriuos priima? Valstybei, kurioje nėra politinės klasės (politikos profesionalų, kurių nereikėtų atsivesti iš NVO arba iš verslo), ją atstoja kailį išvertusi sovietmečio politinė ir akademinė nomenklatūra arba jos vaikai, ką puikiai atskleidė Indrė Makaraitytė. Tokioje valstybėje kaip versle ar ūkyje tvarkytis daug geriau atsakinėjant į interesų ir nuslėpto turto, o ne tikrus politinius klausimus. Blogiausiu atveju vienas ar kitas politikas gali kristi korupcinio skandalo baloj tik tam, kad vėliau vėl atgimtų. Rinkimai parodė, kad korupciją besąlygiškai atleidžia net skaidrusis liberalų rinkėjas, vadinasi, atleidžia visi. 

Taip susiprantame sėdintys užburtame rate, kur visuomenei, „politikams“ ir žiniasklaidai yra patogu gyventi apolitišką gyvenimą, mąstant apie valstybę kaip apie kolūkį, kurio turtas galimai vagiamas ir kurį reikia administruoti skaidriai. Kadangi niekas nėra pasiruošę pradėti Lietuvos mąstyti, nušviesti ir valdyti kaip politinio subjekto, niekas ir nesiima iniciatyvos iš šio užburto rato išeiti. Jame patogu ir saugu mums visiems – savo gyvenimus gyvenantiems ir apie politikų gyvenimus noriai paskaitantiems atomizuotos ir egoistinės pilietinės visuomenės (skaitykite V. Laučių) atstovams. Visuomenė visada yra per didelė ir per mažai organizuota, kad joje galėtų prasidėti kažkokie kryptingi pokyčiai. Politikai… politikų mes beveik neturime. 

Jeigu kas ir gali pradėti keisti buitinį Lietuvos mąstymą politiniu Lietuvos mąstymu, tai tik žurnalistų ir analitikų luomas. Išsilavinęs, pilietiškai atsakingas, mėgstantis socialines reklamas ir akcijas. Žinoma, kiek toks apskritai egzistuoja. Pradėkime dažniau kalbėti apie politinius sprendimus ir mažiau apie politikų gyvenimus. Nors ir sunku, nors ir mažiau kas skaitys. 

Šiomis dienomis visuomenei pateiktas Vyriausybės „projekto projektas“ suteikia dar vieną galimybę kalbėti ir kritikuoti iš tiesų svarbius dalykus, kurie lems mūsų ateitį. Vyriausybė turėtų būti priremta prie sienos atsakyti, ar žada laikytis rinkiminių pažadų, už kuriuos balsavo nugalėtojų rinkėjai, ar pasiguos opozicijos spaudimui ir pigiam flirtui? Ar ko nors vertas skambus premjero pažadas „atstovauti Lietuvai, iš kurios šaiposi vadinamasis elitas“? Ar rinkiminis prioritetas „padėti Lietuvos šeimoms“ neapsiribos Šakalienės parodomąja kova su smurtaujančiais sugyventiniais? Ar universitetai stebuklingai susijungs savo iniciatyva, susijungę garantuos mokslo ir studijų kokybę, o visiems nemokamų studijų pažadas bus išpildytas? Ar virs konkrečiais darbais socialinio teisingumo šūkis, už kurį balsavo socialdemokratus dėl valstiečių palikę rinkėjai ir prieš kurį piestu stosis įtakingas Laisvos rinkos institutas?

Šie ir kiti klausimai laukia sąžiningų žurnalistų dėmesio. O kol kas Lietuva neturi problemų. 

Informacijos šaltinis – portalas Propatria.lt.

2017.03.04; 05:05

Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34

Atrieda atidunda. Dar neišvažiavę minios tų, kurių taip bijom, vėl atslinks prie urnų. Viešpatie, kaip nekalbėt apie tai, kas tikrai svarbu? Ką daryt, kad nereikėtų nieko daryt? Kad nematytų to, kas paslėpta ir nereikėtų apie priežastis? Kaip užgesinti noruspakeisti gyvenimą, kad užrakintos durys niekada neatsidarytų?

Laukuose pristatykim baidyklių. Žmonės ir jų nuodėmės – kas gali būti smagiau? Kuo daugiau pro visur apie tai, kas skauda, bet nieko nepakeis. Kad patys kalti. Kad labai jus mylim ir rūpit. Kuo mažiau apie svarbiausia. Kad pavargę eitumėt miegot.

Continue reading „Kova be taisyklių“

2013 m. vasarį Lietuvos žiniasklaidos puslapius sudrebino antraštės, skelbiančios, kad tuometis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas slapta susitiko su Rusijos atomines elektrines Lietuvos pasienyje statančia bendrove „Rosatom“: „Seimo vadovo susitikimą su „Rosatom“ inicijavęs M. Bastys neatskleidžia kitų pokalbio dalyvių“, „Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas nepanoro konservatoriams teisintis dėl susitikimo su „Rosatom“, „Kremliaus valdomas „Rosatom“ nori įsilieti į Visagino AE projektą“ ir t. t. 

Continue reading „Didžioji V. Gedvilo ir Lietuvos žiniasklaidos paslaptis“

valatka_3

Nūnai Lietuvoje tapo įprasta ir net galbūt madinga kritikuoti žurnalistus, leidinių savininkus, esą šie ir tokie, ir anokie.

Priekaištų pažeriama pačių įvairiausių: neobjektyvūs, tendencingi, vaikosi vien pelno, linkę parsiduoti abejotinos reputacijos verslininkams, net svetimoms valstybėms, praradę visuomeniškimo, patriotiškumo jausmus.

Klausantis tokių svarstymų vis dažniau į galvą šaua mintis: o gal šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes ji įstumta į labai sudėtingas finansines sąlygas? Kaip iš tiesų turėtų klostytis mūsų žiniasklaidos ir politikų, visuomenės, teismų santykiai?

Į visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako žurnalistas Rimvydas VALATKA. Su žurnalistu Rimvydu VALATKA kalbasi Slaptai.lt korespondentas Gintaras Visockas.

Continue reading „Rimvydas Valatka: “Grasinimai yra skystablauzdžių ginklas kitiems skystablauzdžiams gąsdinti”“

Veryga_copy

Pro ma­žiau­sius ir krei­viau­sius ply­šius į vie­šą erd­vę ėmė lįs­ti in­for­ma­ci­ja, esą Lie­tu­vos ži­niask­lai­da blo­kuo­ja di­dži­ą­ją da­lį jai ne­pa­lan­kios in­for­ma­ci­jos, su­si­ju­sios su al­ko­ho­lio re­kla­mos drau­di­mu, įsi­ga­lio­sian­čiu nuo 2012 me­tų.

Ak­ty­viau­si įsi­ga­lio­sian­čio drau­di­mo ša­li­nin­kai sa­ko tu­rin­tys ko­vo­ti su ne­są­ži­nin­gu, pik­ty­biš­ku ir slap­tu ga­li­mu ži­niask­lai­dos ir al­ko­ho­lio pra­mo­nės at­sto­vų su­ta­ri­mu, ku­riuo sie­kia­ma už­tik­rin­ti al­ko­ho­lio re­kla­mos erd­vę ži­niask­lai­do­je bei pa­ja­mas už ją.

Apie šią pai­nią pa­dė­tį dar ge­gu­žės 24 die­ną „Ma­ri­jos ra­di­jo“ ete­ry­je bu­vo tran­sliuo­ja­ma lai­da su Jo­nu Dap­šaus­ku ir bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ru Au­re­li­ju­mi Ve­ry­ga. Siūlome skai­ty­to­jams teks­ti­nį lai­dos va­rian­tą.

Continue reading „Žiniask­lai­da ir al­ko­ho­lio pra­mo­nė su­kū­rė pla­ne­lį, ku­rį pa­slap­čiomis ban­do įgy­ven­din­ti?“