Lituanistika

Gordijo mazgas

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas,  protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai,  atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.

Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš  silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti  visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).

Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.

Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo  piliečiais.

Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę  pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe  tam tikru popierėliu…

Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.

Ar jie teisūs?

Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila:  juk tai nuo jo valios priklauso visa,  ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis –  tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar  ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir  veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek  vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.

Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.

Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.

O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir  mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje  mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.

Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.

Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…

Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.

Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.

Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu? 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip  Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad  vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?

Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą  atstoti  didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų  ugdytojus, bet vaikai –pernelyg  jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas?  Ir kiek vertas jų darbas?

Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.

Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…

2017.11.30; 06:00

Trumposios naujienos

lietuviu_kalbos_isdavyste
Lietuvių kalbos išdavystė

Trečiadienį Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, surengęs pakartotinius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narių rinkimus, išsirinko 16 šios komisijos narių. Kas iš 30 kandidatų pateko į komisiją, paaiškėjo per slaptą balsavimą.

Komitetas apsisprendė, kad VLKK pirmininkas ir jo pavaduotojas bus renkami vėliau.

Gina lietuvių kalbą. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo Šveitimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša žurnalistams sakė, kad komisijos pirmininkas bus išrinktas artimiausiu metu. „Manau, kad čia ilgai netruks, savaitė dvi, ir mes apsispręsime. Čia nėra jokių paslapčių, jokių intrigų nėra, procedūra labai aiški, skaidri“, – sakė E. Jovaiša.

Jis nesiėmė spėlioti, kas galėtų vadovauti komisijai, tačiau sakė, kad reikėtų „objektyvaus žmogaus, kuris dirbtų savo darbą, darytų tai, ką pavedė įstatymas“.

E. Jovaiša mano, kad komisija neturėtų politikuoti. „Aš galvoju, kad politika šita komisija neturi ir negali užsiimti, išskyrus vieną vienintelę – kalbos politiką“, – sakė komiteto pirmininkas.

Per pirmąjį balsavimą į komisiją pateko Vilija Dailidienė, Daiva Daugirdienė, Bonifacas Stundžia, Andrius Utka, Daiva Vaišnienė, Rasuolė Vladarskienė, Vilma Zubaitienė.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėliau per antrąjį balsavimo ratą į komisiją buvo išrinkti Daiva Aliukaitė, Audrys Antanaitis, Laimantas Jonušys, Jūratė Katinaitė, Rūta Kazlauskaitė, Lina Murinienė, Vidas Valskys, Jolanta Vaskelienė ir Albina Auksoriūtė.

E. Jovaišos teigimu, komisijos sudėtis pasikeitė labai stipriai, ir ji turėtų pateisinti lūkesčius.

„Labai reikšmingai pasikeitė komisijos sudėtis. Matau daug naujų veidų, bet kartu išlieka ir tam tikras branduolys, kuris galėtų vykdyti šios komisijos veiklos tęstinumą“, – sakė E. Jovaiša.

Beje, į komisiją nebuvo išrinktas buvęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas konservatorius Valentinas Stundys, kurį žiniasklaida buvo įvardinusi kaip galimą pretendentą vadovauti komisijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.07; 06:21

Aktualijos

Milena Puchova

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apieVilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas.

Mokytojas Marius Janulevičius

Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą.Aktyvus mokytojassako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!

Kada susižavėjote mokytojo darbu? Kaip sekėsi pradėjus dirbti mokytoju?

Kai kas nors pasakoja, kad jau vaikystėje svajojo dirbti mokykloje, nelabai tikiu – žmonės mėgsta surasti „pasiteisinimų“, kodėl pasirinko tokį kelią, ir kartu įtikinti save, kad to jie visada ir norėjo. Apsispręsti dėl mokytojavimo man padėjo pedagoginė praktika vienoje Fabijoniškių mokykloje.

Man labai patiko, tad nutariau pabandyti. Pradžia nebuvo lengva, nes universitete išmoksti daug teorinių dalykų, bet iki galo taip ir lieka neaišku, kaip dirbti su gyvais žmonėmis. Mokytoju tampi tik dirbdamas mokykloje, turi atrasti savo unikalų darbo stilių. Kitos išeities tiesiog nėra.

Koks jūsų santykis su mokiniais? Ar pritariate minčiai, kad geras mokytojas yra mokinio draugas? Koks, jūsų požiūriu, yra geras mokytojas?

Mokausi kartu su jais. Būtų kvaila nesinaudoti mokinių patirtimi – būtent iš jų išmokau montuoti filmus, atsisiųsti muzikos ar redaguoti nuotraukas. „Draugo“ sąvoka pernelyg daugiareikšmė ir gali būti klaidingai suprasta, aš vartočiau „kolegų“ apibrėžimą. Mokytojas vadovauja, bet keliauti mokslo keliu jis turi kartu su mokiniais, o ne atskiroje kupė.

Geras mokytojas neapsimetinėja visažiniu, nes neribotos informacijos laikais „visažinius“ mokytojus mokiniai lengvai demaskuoja. Geras mokytojas nesigėdija klausti mokinių, tuomet ir mokiniai nebijo suklysti. Vyresni mokytojai bijo, kad per daug „paprastas“ bendravimas gali sunaikinti pagarbą mokytojui, bet šiuolaikiniam jaunimui jokio įspūdžio nedaro titulai ar pareigybės, jie gerbia konkretų žmogų, o ne primestą autoritetą.

Ir pridursiu dar pusiau juokais – jeigu mokytojas mėgsta frazę „o mano laikais…“, jį reikėtų izoliuoti, kad netraumuotų jaunų žmonių. Tokia frazė reiškia tik du dalykus: arba tu ketini moralizuoti (mokinių tai neveikia), arba pripažįsti, kad esi kitos epochos žmogus (ką tada veiki XXI amžiaus mokykloje?). Nėra „mano laikų“, nes jei tu dar gyvas šiandien, vadinasi, tai ir yra tavo laikai, 2017 metai. Jei pildydamas elektroninį dienyną ir nerasdamas klaviatūroje lietuviško šrifto mokytojas sako, kad jo laikais nebuvo kompiuterių, jam reikia pasitikrinti, ar jis nemiręs.

Papasakokite apie savo veiklą su mokiniais po pamokų. Esate minėjęs, jog su savo mokiniais kuriate meninius, dokumentinius filmus. Kodėl ir kaip pradėjote užsiimti šia užklasine veikla? Ar mokiniai noriai įsitraukė?

Kino galimybės mokyklose iki šiol neišnaudojamos, nors tai puikus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į „YouTube“. Pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai su auklėtiniais kūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi įsitraukė ir mokinių tėvai. 

Mariaus Janulevičiaus auklėtiniai

Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė, per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, šiemet sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“). Kurdami patyrėme tokią istorijos ir pilietiškumo pamoką, kokios niekada neužmiršime. Pamatę filmą su mumis susisiekė ir dėkojo žmonės iš Izraelio, JAV.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjo istorija apie jūsų atleidimą iš mokytojo pareigų. Susidūrėte su vadovavimo mokyklai problema, tapote savotišku kovos su vadovybės savivale simboliu. Kaip manote, kokių kompetencijų būtina turėti, kad galėtum tinkamai vadovauti mokyklai?

Ko gero, pats vadovavimo principas turėtų būti panašus į tą, kurį aptariau kalbėdamas apie mokytoją ir mokinius – kolegiški ir pagarbūs santykiai, kelionė ta pačia kryptimi, gebėjimas uždegti darbuotojus bendra idėja. Geras direktorius pažįsta savo mokytojus, žino jų stipriąsias puses ir jas panaudoja mokyklos tikslams pasiekti. Kurdamas filmą su mokiniais visada atsižvelgiu į tai, kuris ką geriau sugeba. Tik pažindamas mokinius ir skirdamas jiems tinkamiausias užduotis padarysi kažką panašaus į tikrą kiną.

Taip ir direktorius turėtų nukreipti savo darbuotojus į veiklas, kurioms jie labiausiai tinka. Kartais pakanka tiesiog nesuvaržyti žmonių biurokratinėmis kliūtimis, pasitikėti, ir jie padaro stebuklus. Kūrybiškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių žmogui reikalingų bruožų, bet mokinių kūrybiškumą gali ugdyti tik mokytojai, kurie patys yra kūrybiški, ir tik tuomet, kai mokykloje tvyro geras emocinis klimatas. O jo garantas turėtų būti direktorius.

Nekompetentingo vadovavimo švietimo įstaigoms problemą pastaruoju metu iškėlė ne viena mokykla. Statistika rodo, kad iš 1708 švietimo įstaigų vadovų net 500 tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų, daugiau nei 1 000 – ilgiau nei 15 metų. Neseniai Lietuvos prezidentė paskelbė teikianti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad mokymo įstaigų vadovai kasmet būtų vertinami, negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas, vadovų rinkimai būtų depolitizuoti, o mokyklų savivaldos – sustiprintos. Kaip manote, ar šie dalykai sustiprintų mokyklas, kaip švietimo institucijas, ir pagerintų jose atmosferą?

Dar viena nuotrauka atminčiai: Marius Janulevičius ir jo auklėtiniai

Nežinau, ar naujoji sistema bus tobula, bet kad vadovo kėdė suteikiama „iki gyvos galvos“ yra absurdiška. Pagal šią statistiką beveik kas trečias švietimo įstaigos vadovas dirba dar nuo sovietmečio. Nuo tada pasikeitė valstybės statusas, vertybinė orientacija, valdymo sistema, prasidėjo interneto era, o vadovauja tie patys žmonės. Tai skandalinga. Nesakau, kad visi ilgamečiai direktoriai prastai dirba, nes nežinau. Bet labai dažnai net geriausias žmogus „sugenda“, suvokęs, kad įgaliojimai jam suteikti amžinai.

Ne šiaip sau demokratinėse visuomenėse periodiškai perrenkami prezidentai ir parlamentai. Net švelniausio būdo prezidentas virsta diktatoriumi, jeigu jo vadovavimo laikas neribojamas. O žinojimas, kad turi reikalą su amžinu vadovu, pavaldiniams neretai kelia norą įsiteikti. Nuolat girdėdamas pagyras apie save, vadovas patiki savo neklystamumu, ir nuo tos akimirkos prasideda institucijos smukimas. Mano supratimu, panašios Švietimo įstatymo pataisos turėjo būti priimtos jau prieš dvidešimt metų.

Turbūt ne už kiekvieną mokytoją mokiniai šitaip kovotų. Ar visada buvote kovotojas už teisybę? Ar pats būdamas pilietiškas siekėte ugdyti ir mokinių pilietiškumą?

Aš niekada nebuvau kovotojas už jokias teisybes, tiesiog neleidžiu, kad kas nors liptų ant galvos. Mūsų šalis niekada negyveno tokio laisvės ir demokratijos laikotarpio. Mes dažnai nesuvokiame, kokia tai didelė likimo dovana, daugybė žmonių laisve visiškai nesinaudoja. Bet tikrai laisvas žmogus yra tik tas, kuris mąsto ir daro pats, padeda kitam, bet saugo ir savo interesus – nekenkia kitam, bet ir nesileidžia skriaudžiamas. Žmogus, reaguojantis, kai kažkas vyksta jo bendruomenėje, – tai ir yra kasdienis pilietiškumas. Tokias nuostatas ugdžiau ir savo mokiniams.

Kaip vertinate šiuolaikinę mokyklą: ugdymo sistemą, mokinius, mokytojus?

Gyvename nuolatinės kaitos epochoje, ir tiek ugdymo sistema, tiek dalis mokytojų nesuspėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kurioziška, kai mokiniai pralenkia mokytojus informacijos paieškos, technologijų srityse, ir gauna aukštus įvertinimus už „pavogtus“ darbus. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas, jeigu neturi šalia kompiuterio, negali taisyti rašinio – mokiniai mėgsta plagijuoti, ir tu privalai juos sugauti, kad jie suvoktų, jog mokyklos žaidime esi lygiavertis žaidėjas, kurio maustyti neverta.

Be to, jei nenori prarasti autoriteto, turi sekti jaunimo literatūros tendencijas, nes vien išmanydamas Donelaitį įspūdžio niekam nepadarysi. Šiuolaikiniai mokytojai nebijo ir socialinių tinklų, ir tai puiku, nes jie atveria naujų galimybių bendraujant su kolegomis, mokiniais, tėvais. Atėjo laikai, kai žmogus, apie kurio veiklą ir jį patį neįmanoma rasti jokios informacijos internete, atrodo keistai, jei ne įtartinai.

Baigėte LEU. Kaip sekėsi studijuoti? Ką geriausiai prisimenate iš studijų metų?

Šia tema reikėtų rašyti romaną, nes studijų metai buvo be galo įdomūs. Dėstytojų lygis, bent jau Lituanistikos fakultete, buvo tikrai aukštas. Man labiau patiko ne kalba, o literatūra, todėl po metų pertraukos baigiau ir magistro studijas. Fakultete buvome vos keli vaikinai, tai turėjo tam tikrų trūkumų, kartais – privalumų. Keistas stereotipas, kad lituanistika – moterų specialybė, negerai, kad ir visa pedagogika Lietuvoje laikosi ant moterų pečių.

Kodėl pasirinkote būtent lituanistikos studijas? Kaip pavyksta lietuvių kalba ir literatūra sudominti šiuolaikinius mokinius?

Pasielgiau gana nepraktiškai – rinkausi tai, kas man buvo įdomu. Sudominti mokinius kartais pavyksta, kartais ne. Mokiniai mato, ar mokytojui pačiam įdomu. Reikia intriguoti – kai mokiniai suvokia, kad rašytojas yra arba buvo gyvas žmogus, turintis keisčiausių savybių ir nuodėmių, kad literatūra – tai gyvenimas, mokiniams pasidaro įdomiau. Juk gyvenimas domina visus žmones. O taisyklinga kalba, išduodanti žmogaus socialinę padėtį, turėtų būti suprantama kaip prestižo dalykas – niekas nenori priklausyti žemiausiam sluoksniui.

Ką patartumėte moksleiviams, planuojantiems tapti mokytojais?

Būti savimi. Galima maustyti suaugusius žmones, vaikų neapgausi. Nereikia apsimesti griežtu diktatoriumi – užaugo laisva karta, kuri nori bendradarbiauti, o ne vykdyti nesuprantamus reikalavimus. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta bambėti, kad trūksta tvarkos. Žodis „tvarka“ šiems žmonėms asocijuojasi su nuolankumu, bet visuomenei nereikia nuolankių žmonių, reikia laisvų. Tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, pilietiškas ir tolerantiškas, nekaltina pasaulio dėl savo nesėkmių ir suvokia, kad pats lemia savo gyvenimą. Jeigu netikite jaunąja karta, mokykloje jums dirbti nereikėtų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

2017.01.20; 16:46

 

Aktualijos

Gegužės mėnesį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) buvo apdovanoti studentų išrinkti geriausi LEU dėstytojai. „Studentui dėstytojai yra svarbiausia universiteto dalis“, – prieš įteikdama apdovanojimus sakė LEU studentų atstovybės prezidentė Karolina Bakanauskaitė.

Pasak jos, tokie rinkimai padeda puoselėti geresnius ir draugiškesnius dėstytojų ir studentų tarpusavio santykius. Geriausiu Lituanistikos fakulteto (LF) dėstytoju studentai išrinko Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros prof. dr. Vidą Kavaliauską. 

Continue reading „Geriausias LEU LF dėstytojas: „Man darbas yra kaip savotiškas hobis, kuriam reikalingi aktoriniai sugebėjimai ir nuolatinė improvizacija“” →

Aktualijos

Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Šarūnė Baronaitė – viena iš nedaugelio studentų, turėjusių galimybę atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV). Pasak lituanistės, praktika užsienyje jai buvo naudinga ir kaip būsimai mokytojai, ir kaip asmenybei.

Studentė Š. Baronaitė, prieš vykdama į Maironio lituanistinę mokyklą, buvo girdėjusi, kad ten mokinių mokymosi lygis yra žemesnis nei Lietuvoje. Ji manė, kad praktikos metu į dalyko turinį turės integruoti daug informacijos apie Lietuvą, o visas praktikos laikotarpis bus sunkus iššūkis. Visgi paaiškėjo, kad baiminosi be reikalo, o mokiniai labai daug žino apie Lietuvą.

Continue reading „Būsimoji pedagogė Šarūnė Baronaitė: „Tam, kad atrasčiau ryšį su mokiniais, pirmiausia turiu juos pažinti“” →

Aktualijos

Lietuvos edukologijos universitete (LEU) pedagogines specialybes studijuojantys studentai dažniausiai jau nuo pirmojo kurso turi pedagoginių praktikų ir gyvai susipažįsta su savo būsimu darbu, išbando save mokytojo kėdėje.

Donata Majauskaitė, LEU IV kurso lituanistikos studentė, pedagoginę praktiką atliko ne Lietuvoje, o Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Mergina tikina daug išmokusi iš savo praktikos vadovės ir mokinių, pamačiusi stiprią bendruomenę, kur visada bendraujama, šypsomasi, kartu dirbama ir švenčiama.

Continue reading „Dirbti mokytoju – pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam” →

Fotoreportažai

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

steponavicius_gintaras
Gerbkime lietuvių kalbą

Dėl lietuvių kalbos statuso

Keistai sudvejinta šių metų rugsėjo pirmoji (trečioji) buvo tarsi pranašas tos sumaišties, kuri netikėtai užgriuvo Lietuvos mokyklas vos tik nusiteikus kibti į mokslus.

Sumaištį sukėlė Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rugpjūčio 31 d. pasirašytas, o nuo rugsėjo 7 d., paskelbus „Valstybės žiniose”, įsigaliojęs įsakymas Nr. V-1292 dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Continue reading „Atviras laiškas Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )” →

narusiene-regina
Aktualijos

Valdybos veiklos ataskaitą rasite ir galite paskaityti „Pasaulio Lietuvio“ specialiam leidinyje PLB Seimui. To Jums nekartosiu. Mano pranešime noriu Jums pateikti tą, ką Jūsų naujai išrinkta  PLB valdyba turės adresuoti. Žinoma, dar iškils kitų reikalų, kurių mes šendiena dar nepramatome.

Pilietybė. Nors dabartinis Seimas priėmė naują pilietybės įstatymą 2010 m.gruodžio 2d., kuris įsigaliojo 2011 m. balndžio 1 d., šiame įstatyme yra daug trukumų ir svarbiausiai nepatenkina daugumos emigrantų, kurie išvyko iš Lietuvos po nepriklausomybės atstatymo ir įsigyjo kitos tautos pilietybę. Pilietybės įstatymo patobulinimus, pakeitimus turės adresuoti naujai išrinktas LR Seimas. Jei Seimas turės politinės valios, šis įstatymas gali būti pataisytas.

Continue reading „Regina Narušienė: “Dabartinis Lietuvos pilietybės įstatymas nėra tobulas”” →

platelis_kornelijus
Aktualijos

Sausio 25-ąją „Literatūros ir meno“ redakcija apskrito stalo diskusijai apie lituanistikos problemas, perspektyvas ir vizijas pakvietė tris autoritetingus – ir užimamomis pareigomis, ir savo visuomenine laikysena – pašnekovus.

Tai – Lietuvių kalbos instituto direktorę dr. Jolanta Zabarskaitę, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorių dr. Mindaugą Kvietkauską ir šio instituto mokslo darbuotoją, Pilietinės visuomenės  instituto vadovą dr. Darių Kuolį. Pokalbiui vadovavo savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

Continue reading „Lietuviais būsime, kol to norėsime” →