Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimą uždrausti retransliuoti Lietuvoje Rusijos TV tinklo RT, „RT HD“, „RT Spanish“, „RT Documentary“ ir „RT Documentary HD“ programas dėl jų skleidžiamo Kremliui palankaus turinio.
RT, kuri anksčiau vadinosi „Russia Today“, yra televizijos programų tinklas, transliuojantis anglų, ispanų, arabų bei kitomis kalbomis. Lietuvoje šias televizijos programas retransliuoja 3 iš 45 LRTK reguliuojamų ūkio subjektų, užsiimančių televizijos programų retransliavimo veikla.
Kaip sakoma pranešime, anksčiau LRTK buvo atkreipusi dėmesį į Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos (NEPLP) sprendimą stabdyti minėtas programas ir jos raginimą kitas ES nares padaryti tą patį, tačiau tam buvo reikalingos atitinkamos kompetentingų institucijų išvados.
Gavusi išvadą iš Užsienio reikalų ministerijos – kompetentingos už sankcijų įgyvendinimą institucijos, LRTK nusprendė sustabdyti minėtų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvoje.
LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad LRTK, kaip ir NEPLP, sustabdė šių programų laisvą priėmimą todėl, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, įtrauktas į asmenų, kuriems ES taiko sankcijas, sąrašą dėl savo svarbaus vaidmens Rusijos propaganda remiant 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją ir tebesitęsiančią Rusijos karinę veiklą Ukrainos rytuose ir pietryčiuose.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybą, kai LRT finansinėje ataskaitoje už praėjusius metus buvo paviešinti LRT vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimai už 2019 m. Generalinio direktoriaus – 70 394,86 Eur, generalinio direktoriaus pavaduotojo – 60 957,05 Eur, Interneto departamento vadovo – 121 665,87 Eur, Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovo – 99 439,18 Eur. Panašus ir kitų vadovaujančias pareigas einančių asmenų darbo užmokestis.
LRT komentare pažymima, kad LRT generalinio direktoriaus ir jo pavaduotojo atlyginimą nustato LRT taryba (ne LRT administracija). Atlyginimai nesikeitė 2018 metais pradėjus dirbti naujai LRT vadovų komandai. Didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. LRT biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės.
R. Karbauskio kreipimesi prašoma paaiškinti, kokios priežastys bei aplinkybės lėmė būtent tokius vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimų dydžius. Taip pat prašoma atsakyti, kodėl LRT, nustatydama direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimą, nesivadovavo Vyriausybės 2010 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 598 „Dėl viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė arba kai valstybė turi daugumą balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, vadovų darbo apmokėjimo“, nors remiantis LRT įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga. Taigi reguliavimas suponuotų, kad minėto įsakymo nuostatos turėtų būti taikomos tada, kai nustatomi LRT direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimai. LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
„LRT vadovaujamas pareigas einančių žmonių atlyginimai yra iš tiesų įspūdingi, kartais – toli lenkiantys valstybės vadovo atlyginimą. Direktorės atlyginimas, net skaičiuojant maksimaliais Vyriausybės nutarime patvirtintais koeficientais – dvigubai didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimumas. Žinant, kad LRT išlaikomas visų mokesčių mokėtojų pinigais – kyla klausimas, ar toks elgesys žiniasklaidos rinkoje yra atsakingas bei jos neiškreipia, ypač tuo metu, kai komercinės žiniasklaidos priemonės susiduria su COVID-19 pandemijos sukeltais finansiniais sunkumais, prarado nemažai pajamų dėl reklamos pokyčių. Dėl to norime, kad LRT paaiškintų tokius atlyginimų dydžius visiems mokesčių mokėtojams, kurių lėšomis ir naudojasi“, – sako R. Karbauskis.
Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis pažymi, kad LRT gauna didžiules lėšas iš valstybės biudžeto, uždirba ir komercinių lėšų, dėl to racionalus ir skaidrus biudžeto lėšų naudojimas yra prioritetinis dalykas. „Kitiems žiniasklaidos rinkos dalyviams yra kilę abejonių, ar LRT finansavimo tvarka neiškreipia sąžiningos konkurencijos rinkoje ir nepažeidžia Europos Sąjungos teisės. Šį klausimą, po Lietuvos komercinės žiniasklaidos atstovų kreipimosi nagrinėja Europos Komisija, tad turėsime teikti paaiškinimus ir jai. Dėl to turime būti visiškai tikri, kad lėšos yra naudojamos atsakingai ir pagrįstai.“ – nurodo Kultūros komiteto pirmininkas.
Eltai atsiųstame LRT komentare pažymima, kad pradėjus darbą naujai vadovų komandai buvo priimtas sprendimas sustiprinti svarbias LRT veiklos sritis paskiriant į jas reikiamas kompetencijas turinčius vadovus. To nebūtų įmanoma pasiekti neįvertinus ir neatsižvelgus į tokio lygio specialistų atlyginimų tendencijas šalyje ir nepasiūlius konkurencingo atlyginimo.
„Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad viešai nurodomi atlyginimai yra pateikiami prieš mokesčius („ant popieriaus“).
LRT pasiekti rezultatai rodo, kad sprendimas ieškoti stiprių specialistų-vadovų, kurie atneštų į organizaciją jau sukauptą patirtį, gebėtų suformuotų stiprias specialistų komandas ir imtis ambicingų užduočių, pasiteisino. Pernai LRT ne tik sėkmingai vykdė savo misiją, bet ir didino auditoriją tiek tradicinėje žiniasklaidoje, tiek interneto ir pirmą kartą istorijoje Lietuvos gyventojų buvo įvertinta kaip moderniausia šalies žiniasklaidos grupė. LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Atsakant į iš komercinės žiniasklaidos pasigirdusius raginimus mažinti LRT finansavimą, norime pabrėžti, kad didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. Dar maždaug penktadalis LRT skirtų asignavimų grįžta atgal į valstybės biudžetą kaip įvairūs LRT sumokėti mokesčiai. 2019 m. valstybės biudžeto asignavimai LRT sudarė 41,6 mln. eurų – t. y. vienam Lietuvos gyventojui LRT per mėnesį kainavo 1,24 euro.
Lietuvos visuomeninio transliuotojo biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės. Metinis LRT biudžetas yra tiesiogiai priklausomas nuo valstybės surenkamų mokesčių: LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1,5 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakcijai, biudžeto asignavimai LRT bus skiriami pagal formulę: 1 proc. (nebe 1,5 proc.) biudžeto pajamų iš GPM ir 1,3 proc. iš akcizo pajamų”,– rašoma LRT kometare.
Jau išaušo Naujieji Metai, o LRT televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.
Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.
Žiūrim, ką turim.
Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir šviesoje neranda, ko tikėjosi.
Viena, nėra ėdžių, į kurias rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.
Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.
Karvė – gilioje rezignacijoje.
Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?
Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.
Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…
O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.
Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.
O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….
Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?
Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems” kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti” žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?
Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…
Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.
Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.
Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.
Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…
Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.
Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.
Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.
Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.
Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis”.
O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…
Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.
Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).
Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.
Efraimas Zurofas
„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.
Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.
Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.
Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).
Juozas Brazaitis
Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.
Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“
Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.
Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.
Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų…
Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:
Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.
Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).
1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).
Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?
Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?
Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.
Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.
Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“
Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“
Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.
****
Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.
„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.
Rokas Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis sureagvo į „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, kad jis, būdamas ministru, apvogė valstybę. Kaip skelbia LRT radijas, R. Masiulis dėl šių teiginių neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
R. Masiulis LRT radijui teigė, kad pinigai buvo ne tik panaudojami, bet ir sutaupomi.
„Ponas Karbauskis žodžių kažkaip nevertina nei faktine, nei teismine prasme. Kaltinti žmogų tuo, ko jis nepadarė, mūsų valstybėje negalima. Įsisavinimas lėšų, kaip ir kiekvienais metais, vyksta dėsningai ir planuotai. Metų gale 30 mln. eurų persikels į kitus metus, ir čia, kas yra svarbu, nė vienas centas neprapuls. Neteisybė, kad nepanaudota. Visos tos lėšos, kurios liečia 2017–2018 metus, yra panaudotos, nė vienas centas neprapuolė, tik sumokamos sąskaitos ne visada iki kalendorinių metų galo, bet pinigai neprapuls, pinigai jau yra kontraktuoti“, – LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ sakė R. Masiulis.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis trečiadienį tvirtino, kad buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis apvogė valstybę. Pasak politiko, eksministrui nesugebant tinkamai eiti savo pareigų dirbant Vyriausybėje, susidarė 160 mln. eurų nepanaudotų lėšų suma, skirta kelių tvarkymui. Savo ruožtu R. Masiulis tvirtina, kad tokie teiginiai yra tiesiog melas.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.
Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai.
Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…
Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.
O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.
Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų, arba geriau jos nejudinti.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.
Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.
O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…
Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.
To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.
Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.
Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.
Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.
O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys
Šeštadienį prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato sostinėje rinksis mitinguotojai, reikšdami pasipiktinimą dėl spalio pradžioje į LRT.lt portalą įkeltos laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“, kurioje buvo pasakojama istorija apie homoseksualius tėčius, pasinaudojusius surogatine motinyste.
Pasak ketinančių mitinguoti, paviešintas reportažas prieštarauja Konstitucijai ir daro neigiamą įtaką nepilnamečiams.
Vis dėlto socialiniuose tinkluose pranešama ir apie planuojamą iniciatyvą dalyvauti kontrmitinge, siekiant palaikyti LRT poziciją.
Informacija apie planuojamą renginį neaplenkė politikų. Filosofas ir politikos veikėjas Arvydas Juozaitis feisbuko paskyroje pasidalino planuojamos mitingo metu sakyti kalbos tekstu, kuriame akcentuoja, kad, anot jo, televizijos ekranuose kuriami „naujieji žmonės“.
„Į TV ekranus lenda įvairiausios agresyvios sektos. Joms smagu ekranuose kurti „naujuosius žmones“. Svarbiausia, ko mažiau doros, gėdos ir visokios ten sarmatos“, – skelbia A. Juozaitis.
Priešinga nuomone feisbuke pasidalijo parlamentarė ir „Laisvės partijos“ pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Jos teigimu, mitinguotojai rinksis „kad pademonstruotų savo neapykantą ir norą reguliuoti žiniasklaidos turinį“.
Kartu politikė informavo, kad pati dalyvaus kontrmitinge, parodydama palaikymą žiniasklaidos laisvei bei mažumos teisių atstovavimui.
„Nusprendžiau ateiti į kontrmitingą. Pirmiausiai tam, kad palaikyčiau žiniasklaidos laisvę. Tačiau ne ką mažiau svarbi mažumos teisė būti atstovaujamai – nes tai nėra tik LGBTQ reikalas“, – rašo A. Armonaitė.
Po reportažo socialiniuose tinkluose kilus pasipiktinimo bangai, Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) gavo 15 fizinių asmenų skundų, informuojama portale LRT.lt. Pasak skundų autorių, laidoje parodyta informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“ daro neigiamą įtaką nepilnamečiams ir turėtų būti rodoma su „S“ ženklu.
Viena iš protesto mitingo prie LRT organizatorių – vilnietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, viešojoje erdvėje pagarsėjusi, kai raudonais dažais apipylė sostinės Lukiškių aikštėje stovintį monumento „Laisvės kalva“ fragmentą.
Posėdžiavusi ir apsvarsčiusi skundus, LRTK nusprendė, kad parodyta laida apie homoseksualus tėčius nepažeidžia įstatymų.
Tuo tarpu Lietuvos žmogaus teisių centras savo interneto portale taip pat skelbia išsiuntęs savo poziciją LRTK ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.
Centro manymu, LRT.lt publikuotas reportažas nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiams.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra informavusios tarptautinę bendruomenę, kad šalies rinkimų įstatymai yra diskriminuojantys ir negarantuoja piliečiams vienodų teisių būti išrinktais šalies prezidentu, Seimo, Europos Parlamento ar vietos savivaldos tarybos nariu: politinių partijų kandidatams rinkimuose suteikiamos privilegijos, nes juos iškėlusios arba remiančios parlamentinės politinės partijos gauna finansavimą iš valstybės biudžeto (LR Politinių partijų finansavimo įstatymas), tuo tarpu nepartinių piliečių suburti rinkimų komitetai jokios valstybės paramos negauna, todėl pastarųjų iškelti kandidatai neturi vienodų galimybių rungtis su politinių partijų kandidatais.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinės bendruomenės dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje vyksta prezidento ir Lietuvos atstovų į Europos Parlamentą (EP) rinkimai. Pagal LR Konstituciją rinkimus prižiūri ir jų teisėtumu rūpinasi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Užtikrindama rinkimų demokratiškumą VRK turi garantuoti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visiems kandidatams, kontroliuoti politinių kampanijų finansavimą, koordinuoti piliečių iniciatyvų įgyvendinimą. Tačiau netgi nevertinant diskriminuojančių rinkimų įstatymų, VRK nepajėgia užtikrinti vykstančių rinkimų demokratinių procedūrų:
2019 m. balandžio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengti debatai trims kandidatams į prezidentus (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis). Į minėtus debatus buvo kviesti Lietuvoje reziduojančių ambasadų darbuotojai, kandidatų rinkimų štabų atstovai, politikos ekspertai ir kt. Debatus organizavo iš esmės ne valstybės subjektai (Naujienų agentūra BNS, Rytų Europos studijų centras, Konrado Adenauerio fondas). Taigi debatai neabejotinai laikytini privačių subjektų organizuota trijų kandidatų reklamine akcija, kuri savo esme yra nesąžininga, nes dalyvavę kandidatai už šią reklamą nemokėjo. Debatus tiesiogiai transliavo elektroninė žiniasklaida, juos buvo galima stebėti socialiniuose tinkluose.
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po minėtų debatų informacijos kanalais buvo transliuojamos politikos ekspertų nuomonės apie trijų selektyviai parinktų kandidatų privalumus ir trūkumus. Todėl visuomenė minėtus debatus prilygino šališkai trijų kandidatų protegavimo kampanijai, nes analogiškos galimybės dalyvauti debatuose nebuvo suteiktos likusiems 6 kandidatams į prezidentus – pastarieji į debatus net nebuvo kviečiami. Pažymėtina, kad tuo metu prie būstinės (nacionalinė M.Mažvydo biblioteka), kurioje vyko debatai, piliečiai surengė protesto akciją.
2019-04-24 LRT laidoje „Panorama“ buvo rodomas reportažas apie minėtus tris kandidatus. Reportaže buvo svarstoma, kaip minėti kandidatai (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis) laimėję rinkimus įsikurs prezidento rezidencijoje. Apie likusių kandidatų galimybę įsikurti prezidento rezidencijoje reportaže neužsiminta. Šiuo reportažu LRT visuomenei teigė mintį, neva prezidento rinkimai jau yra nulemti – juos laimės tik vienas iš trijų LRT nurodomų kandidatų, kas neabejotinai prilygintina politinei rinkimų propagandai ir prieštarauja LRT nešališkumo misijai.
2019-04-23 LRT laidoje „Ryto garsai“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie vieną iš kandidatų (A. Juozaitį). Joje buvo aptariama teisės požiūriu abejotina šio kandidato veikla, paskelbta, neva šis kandidatas dalyvauja ne tik prezidento, bet ir Europos Parlamento rinkimuose, nors pastarasis juose nedalyvauja. Minėtas kandidatas pareikalavo LRT paneigti šališką, su parinktais teiginiais bei faktais tikrovės neatitinkančią ir net melagingą informaciją. Kandidato nuomone, tokios informacijos skleidimas neatitinka LRT misijos, tai laikytina sąmoningai sukurpta antiagitacija, dezinformacija ir nesąžininga LRT propaganda.
Akivaizdi kandidatų diskriminacija pastebima ir kitose LRT rengiamose laidose. Viešuose kandidatų debatuose, kurių transliacija vyskta tiesiogiai, LRT taip pat pažeidžia Nacionalinio transliuotojo įstatymo reikalavimus. Debatuose dalyvaujantys kandidatai nežino konkrečių klausimų, kurie bus užduoti tiesiogiai transliuojamoje laidoje, nes klausimų turinį formuoja LRT. Tokiu būdu LRT nepagrįstai priskyrė sau teisę egzaminuoti ir vertinti politikų pasiruošimą ir iš to kylančią teisę būti šalies prezidentu. Tačiau nei Prezidento, nei Europos Parlamento rinkimų įstatymai tokios teisės LRT nesuteikia. Neatsakydama už būsimųjų klausimų kandidatams slaptumą, LRT iš anksto gali planuoti pageidaujamą laidos rezultatą, t.y. savo nuožiūra lemti, kuris kandidatas bus patrauklesnis visuomenei, suteikdama pastarajam galimybę iš anksto žinoti apie kandidatams paruoštus klausimus.
LRT šališkumo įspūdis TV žiūrovams susidarė 2019-04-15 LRT surengtoje prezidento agitacinėje rinkimų laidoje, kurioje dalyvavusiems visiems 9 kandidatams į prezidentus buvo pateikti iš anksto LRT parengti kandidatams formaliai nežinomi klausimai. Tačiau visuomenei susidarė įspūdis, jog kai kurie kandidatai jau iš anksto žinojo užduotų klausimų turinį. Tokiu būdu LRT pažeidė kandidatų rungtyniavimo ir jų lygiateisiškumo principus. Lietuvos žmogaus teisių organizacijų nuomone, pats kandidatų viešas egzaminavimas LRT be aiškiai reglamentuotų taisyklių, kai kuriuos kandidatus iš anksto galimai supažindinant su būsimaisiais klausimais, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Palyginimui – netgi moksleivių brandos egzaminų užduoties ar jos dalies turinys yra įslaptintas LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ( 7 str. 24 d.).
LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
Pažymėtina, kad minėtus debatus rengia kontraversiškai vertinamas laidos vedėjas (E. Jakilaitis), kuris galimai yra susijęs su vienu iš kandidatų į prezidentus. 2018 metais LR Seimas atliko parlamentinį LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą, kuris atskleidė didelį korupcijos ir valstybės lėšų iššvaistymo mastą ([1]). Po šio tyrimo minėtas LRT laidų vedėjas paliko LRT, tačiau prasidėjus prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, vėl buvo pakviestas rengti debatus su kandidatais, kas dar labiau padidino nepasitikėjimą LRT. Apie nepasitikėjimą minėtu LRT vedėju ir jo šališkumą rengiant debatus vienas iš kandidatų (M. Puidokas) informavo LRT vadovybę ir VRK, siūlydamas LRT vadovams kurti demokratijos kriterijais pagrįstą televiziją, kad pastaroji klausimus kandidatams į prezidentus patikėtų skirtingų sričių ekspertams – tik taip būtų užtikrinti aukščiausi sąžiningų demokratiškų debatų kriterijai. Tačiau nei taryba, nei VRK jokių priemonių nesiėmė.
Informacija apie LRT šališkumą prezidento rinkimų kampanijos metu bei nuomones apie neleistiną LRT selektyvumą kandidatų atžvilgiu menkinant vienus ir dirbtinai aukštinant kitus, pradėjo viešai skelbti žymūs visuomenės atstovai ir teisės mokslininkai (pvz., Vilniaus universiteto prof. E. Šileikis). Nacionalinio transliuotojo įstatymas nustato, jog LRT privalo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais. Šie principai reiškia, kad LRT neleidžiamas angažuotumas, t.y. LRT neleidžiama palaikyti vieną ar kitą kandidatą rinkimų metu, teikti kuriam nors iš kandidatų prioritetą ir pan. Šiuo atveju LRT organizuojama propaganda, selektyviai nukreipta prieš vienus kandidatus, privilegijuojant kitus kandidatams, įgavo teisiškai nemotyvuotą, neetiška ir diskriminacinį pobūdį. Pažymėtina, kad dėl LRT veiklos neatitikties demokratinės valstybės principams šalies visuomeninės organizacijos neseniai kreipėsi į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinių institucijų dėmesį, kad demokratinių rinkimų laisvės suvaržymai Lietuvos Respublikoje įgavo sisteminį pobūdį. 2019 metų pradžioje vyko rinkimai į vietos savivaldos tarybas. Visuomeniniai rinkimų komitetai juose taip pat buvo diskriminuojami. Kai kurie iš šių komitetų („Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių Lokys“ ir „Vilnius gali“) skundė neteisėtus LRT veiksmus VRK. Tačiau pastaroji į skundus tinkamai nereagavo. Todėl minėti rinkimų komitetai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti VRK užtikrinti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Minėti komitetai teigė, kad VRK pažeisdama įstatymus paliko LRT savo nuožiūra spręsti, kuriuos kandidatus kviesti į diskusines laidas. Jie skundėsi, kad didelei daliai kandidatų apskritai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti LRT rengiamose laidose (jie nebuvo kviečiami), o LRT kandidatų dalyvavimo laidose atrankos principai neatitiko įstatymo VRK patvirtintų taisyklių.
LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.
Išnagrinėjęs minėtų komitetų skundą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2019-02-28 sprendime adm. byloje Nr. eR-17-662/2019 pripažino, kad VRK netinkamai įgyvendino kandidatams į savivaldybių tarybų narius Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, tačiau teismas negalėjo patenkinti šių komitetų skundo, nes iki rinkimų buvo likę nedaug laiko – per jį VRK būtų nespėjusi įvykdyti teismo įpareigojimo.
Galiausiai vienas iš Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančių visuomeninių rinkimų komitetų 2019-04-24skundu kreipėsi į VRK dėl pažeistų teisių rinkimuose į Europos Parlamentą, prašydamas pašalinti iš kandidatų sąrašo Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo požiūriu abejotina kandidatūrą (A. Guoga), nes šio asmens pateikti duomenys neatitinka įstatymo reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Prašyme yra išdėstyti minėto kandidato įstatymų pažeidimai (įskaitant jo abejotiną pilietybę), pateikta šio asmens klaidinanti informacija apie jo išsilavinimą, pajamas, piktnaudžiavimą ir kt. Tačiau VRK neatsižvelgė į nuodytus argumentus ir pateiktų įrodymų visai netyrė, o skundą atmetė.
Tokiu būdu nėra jokių abejonių, jog VRK tinkamai neatlieka Konstitucijoje nustatytų funkcijų ir neužtikrina kandidatų rinkimuose lygiateisiškumo ir rungtyniavimo principų, toleruoja LRT šališkumą ir atskirų kandidatų diskriminavimą. Iš to darytina išvada, kad šiuo metu Lietuvoje vykstanti rinkimų kampanija neatitinka demokratinės valstybės principų – juose yra daug neteisėtos politinės reklamos atvejų, privilegijuoto žiniasklaidos ir nacionalinio transliuotojo dėmesio atskiriems kandidatams, žodžio ir įsitikinimų laisvės ribojimų, rinkėjų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų diskriminavimo bei kitų pažeidimų.
Kadangi ESBO pagrindinį dėmesį skiria valstybių demokratinėms reformoms, žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių užtikrinimui, pilietinės visuomenės stiprinimui, laisvų ir demokratiškų rinkimų skatinimui, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu tarptautinei bendruomenei nepavyks įtakoti Lietuvoje vykstančių rinkimų eigos pagal ESBO nustatytus demokratinių rinkimų principus, atsižvelgiant į faktą, kad rinkimuose paprastai dalyvauja tik pusė Lietuvos rinkėjų, vykstantys rinkimai gali būti laikomi nedemokratiškais, o įvykusių rinkimų rezultatai gali kelti abejones dėl jų patikimumo, skaidrumo, o tai reiškia, kad ateityje gali iškilti pagrįstos abejonės dėl išrinkto prezidento ar Europos Parlamento nario legitimumo. Tai neabejotinai pažeistų esminį piliečių sutikimo principą, kad juos valdytų būtent tie ir būtent taip, kaip yra nustatyta įstatyme. Šių principų pažeidimas keltų nepasitikėjimą išrinkta šalies valdžia ir iš to galimą politinį nestabilumą, kuris yra žalingas tiek šalies piliečiams, tiek tarptautinei demokratinei bendruomenei.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Todėl prašome Jus įtakoti Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijas nedelsiant nutraukti šiuo metu vykstančiuose rinkimuose kandidatų diskriminavimą, užtikrinti vienodas galimybes visiems kandidatams viešai ir laisvai per nacionalinį transliuotoją išdėstyti savo rinkimų programas, sudaryti kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus bei Europos Parlamentą vienodas sąlygas būti išrinktiems, o rinkėjams vienodas galimybes rinkti ir išsirinkti savo valstybės atstovus.
Laiškas išsiųstas šioms organizacijoms ir institucijoms:
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui (ODIHR); Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA); ETPA Kultūros, mokslo, švietimo ir žiniasklaidos komitetui; Lietuvoje reziduojančioms ambasadoms; Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui; Lietuvos Respublikos Vyriausiajai Rinkimų Komisijai; Lietuvos Respublikos Radijo ir Televizijos tarybai
Pasirašė:
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Kaušinis, Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Petras Grėbliauskas, Piliečių gynimo paramos fondas – Aurelija Kuzmaitė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Kreipimasis – pareiškimas priimtas bendru sutarimu.
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis teigia, kad LRT televizijos debatuose nebedalyvaus. Kandidatas nekeičia savo pozicijos ir tikina, kad LRT – politinės korupcijos židinys, o jo pasitraukimas iš debatų rodo jo, kaip kandidato, nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija. Taip pat, pasak A. Juozaičio, jei prireiks, jis ras įrodymų teismui, kad LRT padarė apie jį keturias faktines klaidas.
„Ne, LRT televizijos debatuose nedalyvausiu. Kadangi aš viską pasakiau. Be to, jie dar pagrasino teismu, tai čia moralės ribos peržengtos. Tai – politinės korupcijos židinys, ir jis besitęsia“, – Eltai sakė A. Juozaitis.
A. Juozaitis teigia, kad jis nesijaučia pralaimėsiantis rinkimus. Priešingai, jis rodo visuomenei LRT transliuotojo nešališkumą.
„Priešingai, aš einu į rinkimų sėkmę., Volodymyras Zelenskis laimėjo irgi per daug nediskutuodamas su Petro Porošenka (…) Tiesiog žmonės pajunta, jog peržengta padorumo riba, aš tą ribą parodžiau, ir tai, manau, nepralaimėjimas“, – sakė jis.
LRT pareiškus, kad svarsto dėl A. Juozaičio kaltinimų kreiptis į teismą, kandidatas teigia, jog įrodymų savo pozicijai įrodyti teisme jis tikrai ras.
„Tų klaidų yra būtent keturios, nes yra tiesiog formuojama sąmoningai. Kad ir, pavyzdžiui, mano žmonos ir mano santykių pateikimas, tai daugiau nei viena klaida, tai dviguba klaida. Tai kenkia kandidato portretui, ir tai formuojama sąmoningai (…) Prieš debatus, praėjusį sekmadienį, rodė reportažą, kaip trys kandidatai, kaip ši šventoji trejybė įsivaizduoja, ką jie darys atsidūrę Prezidentūroje. Tai tik jie trys, ir tai rodoma per „Panoramą“. Tai yra tiesioginė reklama ir nusižengimas rinkimų įstatymams, o jie ramiu veidu sako, kad tai informacija“, – sakė A. Juozaitis.
„Parodyti ir pasakyti teisėsaugos organams teisme, kiek yra formuojamas prieš tai Gitano Nausėdos kultas, dabar – Ingridos Šimonytės, tai ten galima bus įrodinėti valandomis“, – teigė kandidatas.
Paklaustas, ar jo pasišalinimas iš debatų susijęs su jo rinkime strategija, A. Juozaitis to neslėpė. Pasak jo, likus tiek dienų iki rinkimų, kiekvienas žingsnis susijęs su rinkimine taktika. Kita vertus, A. Juozaitis teigia parodantis visuomenei savo nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija.
,,Dabar yra viskas rinkiminė strategija, kuomet liko keturiolika dienų, čia kiekvienas žingsnis su tuo susijęs (…) Čia yra kovos forma, nes, kuomet pažeidžiamos taisyklės, negalimas joks varžymasis, o čia yra taisyklių pažeidimas. Aš 13 metų vadovavau Kilnaus sportinio elgesio olimpiniam komitetui. Man taisyklių laikymosi būtinybė yra bet kurio varžymosi ir bet kurios kovos sąlyga (…) Taip pažeidžiamos taisyklės, pagal olimpinius principus, tai, ką daro LRT, jie net nebūtų olimpinėse atrankinėse žaidynėse įleisti“, – sakė A. Juozaitis.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ELTA skelbė, penktadienį išplatintame LRT pranešime teigiama, kad A. Juozaitis debatuose klaidinamai kalbėjo, esą LRT eteryje transliuotame pasakojime apie jį buvo padarytos 4 faktinės klaidos. Anksčiau viešoje erdvėje A. Juozaitis reikalavo paneigti dvi žinias. Viena jų – teiginys, kad „… Lietuva pasikvietė Vokietijos kraštinius dešiniuosius, pasisakančius už Krymo aneksiją“, yra tiesa, todėl negali būti paneigtas.
LRT tvirtina, kad pasakojime apie A. Juozaitį buvo padaryta viena klaida. LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kandidato portrete ištransliuota pasenusi informacija, kad jo įkurtas judėjimas „Lietuva yra čia“ visuomeninio rinkimų komiteto pavidalu bandys patekti į Europos Parlamentą, kai iš tiesų anksčiau A. Juozaitis pranešė, jog „Lietuva yra čia“ traukiasi iš rinkimų į Europos Parlamentą. Kartu pabrėžiama, kad dar transliacijos dieną (balandžio 23 d.) ši klaida pastebėta ir ištaisyta.
„Dėl šios klaidos labai atsiprašome pono A. Juozaičio ir užtikriname, kad artimiausioje – pirmadienio – „Ryto garsų“ laidoje ištransliuosime paneigimą“, – rašoma LRT pranešime.
LRT atkreipia dėmesį, kad A. Juozaičio judėjimas buvo registruotas Vyriausiosios rinkimų komisijos kaip visuomeninis rinkimų komitetas Europos Parlamento rinkimuose. Pateikta informacija LRT eteryje neatitinka Baudžiamojo kodekso šmeižimo apibrėžimo, kuriuo aiškinama, kad tai informacija, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį, turint galvoje, kad A. Juozaičio judėjimas iš tiesų planavo dalyvauti EP rinkimuose.
LRT nesutinka ir su A. Juozaičio kaltinimais, esą nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidento rinkimų lyderių – ekonomistui Gitanui Nausėdai.
„Taip pat A. Juozaitis debatuose pareiškė, kad „mes vieną dieną, vieną valandą tą pačią paskelbėme su A. Nausėda, kad kandidatuosime. Rugsėjo 17 d. jį nacionalinis transliuotojas, ne privatus, rodė dvigubai ilgiau, kaip tautinę šventę, su pasibučiavimais, su viskuo“.
Šis teiginys neatitinka tikrovės. LRT suskaičiavo, kad reportažą apie A. Juozaičio pranešimą kandidatuoti į prezidentus „Panoramoje“ rodė ne tik rugsėjo 17 d., bet ir rugsėjo 14 d. Pirmojo reportažo trukmė – 3 minutės 45 sekundės, antrojo – 2 minutės 33 sekundės. Suskaičiavome A. Juozaičio interviu abiejuose reportažuose trukmę – 1 minutė 10 sekundžių. Tuo metu G. Nausėda reportaže kalbėjo 1 minutę 7 sekundes.
A. Juozaitis taip pat buvo kviestas dalyvauti „Dienos temoje“ – ir rugsėjo 14 d., ir rugsėjo 17 d. kvietėme jį į „Dienos temą“, tačiau laiko atvykti jis nerado.
„LRT debatuose pagal su VRK suderintas taisykles visi gauna vienodai laiko“, – rašoma LRT pranešime spaudai.
Kaip ELTA jau skelbė, ketvirtadienį LRT vykusiuose kandidatų į prezidentus debatuose A. Juozaitis tiesioginės transliacijos metu demonstratyviai pasitraukė iš vykusios prezidento posto siekiančių kandidatų diskusijos teisėsaugos tematika. Pasak jo, pagrindinė to priežastis – LRT korupcija. Filosofas skundėsi, kad ne visiems kandidatams skiriamas vienodas dėmesys eteryje.
„Atleiskite, aš pasakysiu paskutinę kalbą šiuose debatuose ir pabaigsiu (…). Visiškai nelygios sąlygos, dabar baigsis šie debatai, ir vėl bus aštuoni balai Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, o visiems kitiems – po nulį. Ir tai daroma jau metai laiko. Paskui sako reitingai. Dažninis kartotinis laikas – ir už rodomą beždžionę žmonės balsuos“, – užsidegęs tiesioginiame eteryje kalbėjo A. Juozaitis.
Jis priekaištavo, kad nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidentinių reitingų lyderių – ekonomistui G. Nausėdai.
„Klausimas yra toks, mes vieną dieną, tą pačią valandą su G. Nausėda paskelbėme, kad kandidatuosime, rugsėjo 17 d. Jį nacionalinis transliuotojas rodė dvigubai ilgiau – kaip tautinę šventę su pasibučiavimais, su viskuo. (…) Jūs dabar korupcijos klausimą keliate, tai yra ne tik papirkimas, tai ir gadinimas. Jūs gadinate žmonių nuotaiką, man trūko kantrybė“, – piktinosi A. Juozaitis ir išėjo iš LRT salės, kurioje vyko tiesioginė transliacija.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
LRT, reaguodama į kandidato į prezidentus Arvydo Juozaičio pareikšimus apie nacionalinio transliuotojo korupciją teigia, kad filosofas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir padarė žalą LRT reputacijai. LRT tvirtina, kad savo reputaciją gins, jei reikia, ir teisinėmis priemonėmis.
Penktadienį išplatintame LRT pranešime teigiama, kad A. Juozaitis debatuose klaidinančiai teigė, esą LRT eteryje transliuotame pasakojime apie jį buvo padarytos 4 faktinės klaidos. Anksčiau viešoje erdvėje A. Juozaitis reikalavo paneigti dvi žinias. Viena jų – teiginys, kad „… Lietuva pasikvietė Vokietijos kraštinius dešiniuosius, pasisakančius už Krymo aneksiją“, yra tiesa, todėl negali būti paneigtas.
LRT tvirtina, kad pasakojime apie A. Juozaitį buvo padaryta viena klaida. LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ kandidato portrete ištransliuota pasenusi informacija, kad jo įkurtas judėjimas „Lietuva yra čia“ visuomeninio rinkimų komiteto pavidalu bandys patekti į Europos Parlamentą, kai iš tiesų anksčiau A. Juozaitis pranešė, jog „Lietuva yra čia“ traukiasi iš rinkimų į Europos Parlamentą. Kartu, pabrėžiama, kad dar transliacijos dieną (balandžio 23 d.) ši klaida pastebėta ir ištaisyta.
„Dėl šios klaidos labai atsiprašome pono A. Juozaičio ir užtikriname, kad artimiausioje – pirmadienio – „Ryto garsų“ laidoje paskelbsime paneigimą“, – rašoma LRT pranešime.
LRT atkreipia dėmesį, kad A. Juozaičio judėjimas buvo registruotas VRK kaip visuomeninis rinkimų komitetas Europos Parlamento rinkimuose. Pateikta informacija LRT eteryje neatitinka Baudžiamojo kodekso šmeižimo apibrėžimo, kuriuo aiškinama, kad tai informacija galinti paniekinti ar pažeminti asmenį, turint galvoje, kad A. Juozaičio judėjimas iš tiesų planavo dalyvauti EP rinkimuose.
LRT nesutinka ir su A. Juozaičio kaltinimais, esą nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidento rinkimų lyderių – ekonomistui Gitanui Nausėdai.
„Taip pat A. Juozaitis debatuose pareiškė, kad „mes vieną dieną, vieną valandą tą pačią paskelbėme su A. Nausėda, kad kandidatuosime. Rugsėjo 17 d. jį nacionalinis transliuotojas, ne privatus, rodė dvigubai ilgiau, kaip tautinę šventę, su pasibučiavimais, su viskuo“.
Šis teiginys neatitinka tikrovės. LRT suskaičiavo, kad reportažą apie A. Juozaičio pranešimą kandidatuoti į prezidentus „Panoramoje“ rodė ne tik rugsėjo 17 d., bet ir rugsėjo 14 d. Pirmojo reportažo trukmė – 3 min. 45 sekundės, antrojo – 2 min. 33 sekundės. Suskaičiavome A. Juozaičio interviu abiejuose reportažuose trukmę – 1 min. 10 sekundžių. Tuo tarpu A. Nausėda reportaže kalbėjo – 1 min. 7 sekundes.
A.Juozaitis taip pat buvo kviestas dalyvauti „Dienos temoje“ ir rugsėjo 14 d. ir rugsėjo 17 d. kvietėme jį į „Dienos temą“, tačiau laiko atvykti jis nerado.
LRT debatuose pagal su VRK suderintas taisykles visi gauna vienodai laiko“, – rašoma LRT pranešime spaudai.
Kaip ELTA jau skelbė, ketvirtadienį LRT vykusiuose kandidatų į prezidentus debatuose A. Juozaitis tiesioginės transliacijos metu demonstratyviai pasitraukė iš vykusios prezidento posto siekiančių veikėjų diskusijos teisėsaugos tematika. Pasak jo, pagrindinė to priežastis – LRT korupcija. Filosofas skundėsi, kad ne visiems kandidatams skiriamas vienodas dėmesys eteryje.
“,Atleiskite, aš pasakysiu paskutinę kalbą šiuose debatuose ir pabaigsiu (…). Visiškai nelygios sąlygos, dabar baigsis šie debatai, ir vėl bus aštuoni balai Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, o visiems kitiems – po nulį. Ir tai daroma jau metai laiko. Paskui sako reitingai. Dažninis kartotinis laikas – ir už rodomą beždžionę žmonės balsuos“, – užsidegęs tiesioginiame eteryje kalbėjo A. Juozaitis.
Jis priekaištavo, kad nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidentinių reitingų lyderių – ekonomistui G. Nausėdai.
„Klausimas yra toks, mes vieną dieną, tą pačią valandą su G. Nausėda paskelbėme, kad kandidatuosime, rugsėjo 17 d. Jį nacionalinis transliuotojas rodė dvigubai ilgiau – kaip tautinę šventę su pasibučiavimais, su viskuo. (…) Jūs dabar korupcijos klausimą keliate, tai yra ne tik papirkimas, tai ir gadinimas. Jūs gadinate žmonių nuotaiką, man trūko kantrybė“, – piktinosi A. Juozaitis ir išėjo iš LRT salės, kurioje vyko tiesioginė transliacija.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį LRT vykusiuose Prezidentų debatuose teisingumo tematiką kandidatai suprato skirtingai. Filosofas Arvydas Juozaitis nespėjus užduoti trečio klausimo apie korupciją teismuose, nusprendė palikti salę. Pasak jo, LRT yra korumpuota, nes ne visiems kandidatams skiriamas vienodas dėmesys eteryje.
,,Atleiskite, aš pasakysiu paskutinę kalbą šiuose debatuose ir pabaigsiu (…) Visiškai nelygios sąlygos, dabar baigsis šie debatai ir vėl bus aštuoni balai Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, o visiems kitiems po nulį. Ir tai daroma jau metai laiko. Paskui sako reitingai. Dažninis kartotinis laikas – ir už rodomą beždžionę žmonės balsuos“, – užsidegęs tiesioginiame eteryje kalbėjo A. Juozaitis.
Jis priekaištavo, kad nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidentinių reitingų lyderių – ekonomistui Gitanui Nausėdai.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr. „Klausimas yra toks, mes vieną dieną, tą pačią valandą su G. Nausėda paskelbėme, kad kandidatuosime, rugsėjo 17 d. Jį nacionalinis transliuotojas rodė dvigubai ilgiau, kaip tautinę šventę su pasibučiavimais su viskuo. (…) Jūs dabar korupcijos klausimą keliate, tai yra ne tik papirkimas, tai ir gadinimas. Jūs gadinate žmonių nuotaiką, man trūko kantrybė“, – piktinosi A. Juozaitis.
Pasak jo, LRT transliuotojas prieš Velykas apie jį taip pat išplatino klaidingą informaciją. A. Juozaitis teigė, kad buvo padaryto keturios faktinės klaidos tiek kalbant apie jo biografiją, tiek apie asmeninį gyvenimą.
Jau laidos pradžioje A. Juozaitis reiškė nusivylimą debatais. Jau uždavus pirmąjį debatų klausimą, jis LRT apkaltino korupcija.
,,Ar vedėja nesijaučia, kad ji dirba labiausiai korumpuotoje politinės sistemos grandyje Lietuvoje? (…) Korupcija, tai yra gadinimas arba papirkimas. Lygiai metus yra gadinama Lietuvos visuomenė, nes yra pasirinktas vienas kandidatas, dabar yra antra kandidatė, yra trečias kandidatas ir šiuo metu Vytenis Andriukaitis prijungtas“, – į pirmą klausimą, ką keistų teisingumo srityje tapus prezidentu, atsakė A. Juozaitis.
Prieš palikdamas salę, A. Juozaitis kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį ir perdavė ketvirtadienį prie Seimo mitingavusių ,,Bočių“ sąjungos kreipimąsi į Vyriausybės vadovą.
,,Čia yra ,,Bočių“ sąjunga, šiandien jie mitingavo prie Seimo ir prašė įduoti premjerui. Kad nenumarintumėte pensininkų“, – palikdamas salę paskutinę repliką perdavė premjerui A. Juozaitis.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad neturi būti tokių klaidų kaip LRT Televizijos sekmadienį transliuota laida „Istorijos detektyvai“, kurioje rodytas interviu su konservatoriumi Dainiumi Kreiviu, kandidatuojančiu į sostinės merus. Tačiau, teigė konservatorius, neturėtume pro akis praleisti ir kitų galimų agitacijos tvarkos pažeidimų.
„Vardan skaidrumo, nėra kito argumento – tiesiog tokių klaidų neturi būti. Nereikia sukelti prielaidų dvejonėms arba abejonėms. Bet lygiai taip pat norėčiau, kad nebūtų tikrinama sveikata už „Agrokoncerno“ pinigus ir kiti panašūs dalykai, kaip „Naisių teatrai“, – žurnalistams sekmadienio vakarą kalbėjo G. Landsbergis.
LRT Televizija sekmadienį pripažino padariusi agitacijos tvarkos pažeidimą ir labai dėl to atsiprašė.
„Klaida greitai buvo pastebėta ir laida per 7 minutes pakeista kita. „Prisiimame atsakomybę ir labai atsiprašome visų“, – sakė LRT Televizijos programų departamento vadovas Aldaras Stonys.
Premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis griežtai įvertino šį pažeidimą.
Pasak premjero, nacionalinio transliuotojo padarytą nusižengimą turės įvertinti teisėsauga.
Opozicijai priklausantys Seimo nariai parengė ir įregistravo naujos redakcijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo racionaliai koreguoti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos sudarymo principus pagal britų nacionalinio transliuotojo BBC analogiją.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Projektą teikia Seimo nariai konservatoriai Andrius Kubilius ir Andrius Navickas bei su tam tikromis išlygomis liberalė Aušrinė Armonaitė.
„Valdančiajai daugumai siūlome neskubinti Seimo valstiečių ir žaliųjų frakcijos atstovų vienašališkai parengto LRT įstatymo svarstymo, o siekti plataus politikų ir ekspertų sutarimo. Taip buvo elgiamasi iki šiol, svarstant su LRT veikla susijusius įstatymus. Nors nematome jokio skubaus reikalo keisti dabar galiojantį LRT įstatymą, tačiau suvokiame, kad „valstiečių“ lyderių ambicijų bent ką nors keisti LRT įstatyme mes nebūsime pajėgūs sustabdyti. Tokiu atveju, mūsų įsitikinimu, jei tikrai nuoširdžiai norima padėti LRT dar labiau pagerinti savo veiklą, tada reikia imti pavyzdį iš aukščiausios kokybės standarto, iš BBC veiklos organizavimo, o ne „išradinėti dviratį“ asmeninių ambicijų tenkinimo ar siaurų politinių tikslų vardan“, – sakė įstatymo projekto vienas iš iniciatorių Seimo TS-LKD frakcijos narys Andrius Kubilius.
„Matydami valdančiųjų bandymus politizuoti LRT veiklą iš esmės keičiant jos valdymo modelį, siūlome racionaliai spręsti visuomenėje kylančius ginčus, parengėme LRT įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo bandoma racionaliai atkartoti BBC valdymo nuostatas. LRT veiklos derinimas prie BBC standartų leistų Seimo diskusijose atmesti daugelį politinių fantazijų“, – pažymėjo Seimo narys Andrius Navickas. Jis atkreipia dėmesį, kad remiantis analogija su vadinamuoju „BBC įstatymu“ yra paliekama tokia pati LRT Tarybos sudarymo tvarka, dabartinę Tarybą papildant 4 vykdančiaisiais nariais.
Didžiojoje Britanijoje veikianti BBC korporacija yra visam demokratiniam pasauliui ryškiausias pavyzdys valstybės įsteigtos žiniasklaidos priemonės, kuri pasižymi aukščiausia produkcijos kokybe, profesionalumu ir nepriklausomumu.
„Nors, mūsų įsitikinimu, dabartinė LRT veikla atitinka jai keliamus reikalavimus, o įstatymu apibrėžta LRT vadovybės struktūra ir įgaliojimai yra racionalūs bei leidžiantys LRT veikti nepriklausomai, efektyviai įgyvendinant LRT misiją, tačiau, remiantis geriausia tarptautine praktika, visada galima siekti dar aiškesnio ir skaidresnio LRT veiklos reglamentavimo, nekeičiant pagrindinių LRT valdymo struktūros nuostatų. Toks naujos kokybės reglamentavimas leistų LRT veiklą padaryti dar skaidresnę bei sumažintų galimybes nepagrįstiems įtarimams, kaltinimams ar siekiams LRT paversti priklausoma nuo valdžios žiniasklaidos priemone“, – teigiama aiškinamajame projekto rašte.
Pasak A. Kubiliaus, BBC valdymo modelis yra panašus į dabar galiojantį LRT valdymo modelį, tačiau jis yra tiksliau ir detaliau reglamentuotas: BBC aukščiausias valdymo organas yra BBC Taryba, kurią sudaro 10 nevykdančiųjų narių ir 4 vykdantieji nariai (įskaitant generalinį direktorių). BBC Taryba sudaro specializuotus Tarybos komitetus, skiria BBC generalinį direktorių, tvirtina detalius metinius veiklos planus ir detalias metines ataskaitas, kurių tikslias nuostatas aprašo įstatymas. BBC veiklą reglamentuojantis įstatymas taip pat nustato BBC veiklos misiją, visuomeninius tikslus ir bendrąsias pareigas, už kurių įgyvendinimą yra atsakinga BBC Taryba. BBC Taryba taip pat yra atsakinga už tvarkos, kaip turi būti nagrinėjami skundai dėl BBC veiklos, nustatymą.
Visas šias BBC veiklą reglamentuojančias nuostatas siūloma perkelti į naują, LRT veiklą reglamentuojantį įstatymą.
Remiantis geriausia korporatyvinio valdymo praktika ir „BBC įstatymo“ pavyzdžiu, LRT veiklą reglamentuojančiame įstatymo projekte apibrėžiami LRT veiklos tikslas, misija ir visuomeniniai tikslai. Taip pat apibrėžiama LRT veiklos nepriklausomumo samprata bei LRT Tarybos narių prievolė ją ginti bei puoselėti.
LRT šiuo metu yra valdoma Tarybos, sudarytos iš 12 asmenų, visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, kuriuos deleguoja prezidentas, Seimas ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. LRT taip pat veikia Administracinė komisija, kurios atsakomybė ir funkcijos nėra pakankamai aiškios ir racionalios. Įstatyme nėra apibrėžta LRT misija ir visuomeniniai tikslai bei nėra reglamentuota atsakomybė už jų įgyvendinimą. LRT metinių planų ir ataskaitų privalomas turinys taip pat nėra detaliau apibrėžtas. Dabartinis įstatymas taip pat nenumato LRT prievolės turėti aiškią skundų nagrinėjimo tvarką.
Siūlomame įstatymo pakeitimo projekte būtų nustatyta, kad LRT Taryba sudaro Tarybos komitetus, iš kurių 3 yra privalomi: Audito ir Rizikų vertinimo komitetas, Nominacijų komitetas ir Kompensacijų komitetas. LRT Taryba paskirtų LRT ombudsmeną, patvirtintų LRT Etikos kodeksą ir nustatytų tvarką, kaip nagrinėjami skundai dėl LRT veiklos.
Parlamentinio LRT veiklos tyrimo išvados Seime patyrė fiasko.
Ketvirtadienį šių išvadų Seimas nepatvirtino. Už jas balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 57, susilaikė 5 parlamentarai.
Nutarimo projekte, kuris nepriimtas Seime, buvo siūloma patvirtinti išvadas ir pripažinti, kad laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, tyrimą atliko ir darbą baigė.
Nepatvirtinus išvadų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė siūlė parlamentarams pasvarstyti, ar tyrimo komisija neturėtų tęsti darbo.
„Tos pabaigos nėra, ar neturi komisija tęsti darbo? Tai į kokią situaciją mes save įstūmėme?“ – svarstė „valstietė“ A. Širinskienė.
Beje, dar iki išvadų patvirtinimo Seimas pritarė liberalės Aušrinės Armonaitės siūlymui iš išvadų išbraukti siūlymus, kurie buvo susiję su LRT valdymo modelio pakeitimais.
Liberalas Eugenijus Gentvilas tvirtino, kad esą „valstiečiai“ siekia užvaldyti LRT ir politizuoti jos valdymą. Tuo tarpu „valstietis“ Virgilijus Poderys tai paneigė, tvirtindamas, kad LRT siekiama depolitizuoti.
Galimą žiniasklaidos užvaldymą įžvelgė parlamentaras Petras Gražulis, todėl ragino ją „išvaduoti nuo konservatorių“.
Tyrimą atlikę parlamentarai nustatė, kad „pasirinkta LRT struktūra, valdymo organų funkcijų pasidalijimas ir kompetencija, atsakomybės pasiskirstymo nebuvimas, kontrolės mechanizmų stoka sudaro prielaidą kilti rizikai, kad valstybės lėšos gali būti naudojamos neracionaliai.„
Išvadų projekte, kuris nesulaukė pritarimo, buvo siūloma įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.
Gruodžio 14 d. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis laikinosios tyrimo komisijos išvadas išsiuntė už žiniasklaidos laisvę ir visuomeninius transliuotojus atsakingoms tarptautinėms, ES bei nacionalinėms institucijoms.
Ketvirtadienį Seimas po užsitęsusiu diskusijų po svarstymo pritarė parlamentinio LRT tyrimo išvadoms.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Už balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 47, susilaikė 3 parlamentarai.
Tačiau tai dar nebuvo galutinis balsavimas, nes išvadų dar laukia priėmimo stadija.
Valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl LRT veiklos kardinaliai išsiskyrė.
„Reikia bijoti tokių išpuolių prieš demokratiją“, – tvirtino Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas.
Politikas įžvelgė pasikėsinimą į LRT valdymo struktūrą, nes „valstiečiai“, anot jo, neturi jokios įtakos paskiriant asmenis į valdymo struktūras.
„Akivaizdu, kad valdantieji yra užsimoję daryti įtaką LRT. Nekiškite nagų prie Lietuvos laisvos žiniasklaidos, nekiškite nagų prie laisvo žodžio“, – ragino E. Gentvilas.
Konservatorė Gintarė Skaistė apgailestavo, kad nuspręsta nelaukti Konstitucinio Teismo (KT) išvados, ir tas jai yra labai keista.
„Akivaizdu, kad norima ne užkardyti tam tikrus ūkinius nusižengimus, o yra noras kištis į turinį, kad valdantieji galėtų daryti įtaką nacionalinio transliuotojo turiniui“, – sakė G. Skaistė.
Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Julius Sabatauskas mano, kad laikinosios tyrimo komisijos išvados gali prieštarauti Konstitucijai. „Mūsų frakcija balsuos prieš ir siūlau kitiems kolegos tą patį daryti“, – kvietė jis.
Nepasitenkinimo žiniasklaida neslėpė Seimo narys Petras Gražulis, teigdamas, kad ji esą yra užvaldyta ir, jei reikia, Seimo narį, kuris neplaninis, ne konservatorius, gali apšmeižti ir „padaryti idiotu“.
„Ačiū „valstiečiams“, kad jie pradėjo šitą reformą. Yra serganti žiniasklaida, ją reikia gydyti, ją reikia išlaisvinti“, – iš Seimo tribūnos tvirtino P. Gražulis.
Tyrimą atlikę parlamentarai nustatė, kad „pasirinkta LRT struktūra, valdymo organų funkcijų pasidalijimas ir kompetencija, atsakomybės pasiskirstymo nebuvimas, kontrolės mechanizmų stoka sudaro prielaidą kilti rizikai, kad valstybės lėšos gali būti naudojamos neracionaliai“.
Išvadų projekte siūloma įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.
Nutarimo projekte Seimui siūloma patvirtinti išvadas ir pripažinti, kad laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, tyrimą atliko ir darbą baigė.
LRT pateikė skundą dėl Seimo nario S.Jakeliūno pasisakymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
LRT apskundė Seimo nario pasisakymą, kuriuo padaryta žala Lietuvos visuomeninio transliuotojo dalykinei reputacijai. LRT rašte Žurnalistų etikos inspektorei referuojama į Stasio Jakeliūno pasisakymą lapkričio 8 d. Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstomas Politinių partijų įstatymo pakeitimo projektas.
Seimo narys S. Jakeliūnas posėdyje teigė: „Klausau aš tų kalbų ir stebiu viešąją erdvę, stebiu LRT, kitas žiniasklaidos priemones <…> ir matau labai aiškią tendenciją, kaip mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama vienos partijos idėja, propaganda ir pozicija. Aš manau, šitas įstatymas, kuris yra pasiūlytas, gal neidealus, situacija, taip, neeilinė, bet, lyginant su tuo, kas vyksta – šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas visuomeniniame nacionaliniame transliuotojuje, yra šimtą kartų blogiau ir būtent tai reikia tirti. Aš tikiuosi, kad ateisime iki to. Čia nėra kišimasis į turinį, čia yra propagandos stabdymas. Todėl, lyginant su ta situacija, kuri yra susiklosčiusi, šitas įstatymas yra tikrai geras, ir siūlau priimti jį tokį, koks yra“.
„Seimo nario viešai išsakyta nuomonė, kad „visuomeniniame transliuotojuje vyksta šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas“, meta rimtus įtarimus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, todėl negalime tylėti. Seimo narys neigiamą nuomonę apie LRT formavo niekuo nesiremdamas, jos nepagrindė jokiais faktais – tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise pasisakyti viešai“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
LRT vadovė tikisi, kad atsižvelgiant į skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus įstatymų nustatyta tvarka bus paneigta S. Jakeliūno paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, pakenkusi LRT dalykinei reputacijai.
S. Jakeliūno pasisakymą matė transliacijos „Seimas – tiesiogiai“ žiūrovai internete ir per kabelines televizijas, skaitė portalų 15min.lt ir delfi.lt lankytojai.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.
Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.
„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.
Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.
Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.
„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.
„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.
Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.
Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.
R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.
„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“
R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.
„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.
Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“
Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“
Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.
O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“
Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.
2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.
Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.
Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.
Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.
Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.
Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.
D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.
Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…
I pabambėjimas
Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.
Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.
Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.
Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…
Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.
II pabambėjimas
Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.
Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.
Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.
Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?
III pabambėjimas
Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.
Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…
Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.
Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.
Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…
Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.
Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija
Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.
Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.
„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?
Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.
Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.
LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.
Pokyčiai?
A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.
Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.
Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė
Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.
Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.
Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.
Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.
Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.
Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.
Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.
Ką daryti?
Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“
Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.
Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.
Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.
Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.
Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?
Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma, „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.
Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.
Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.
Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?
Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?
Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.
Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…
Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?
Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.
Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!
Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“
O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.
Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.
Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.
Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.
