Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad neturi būti tokių klaidų kaip LRT Televizijos sekmadienį transliuota laida „Istorijos detektyvai“, kurioje rodytas interviu su konservatoriumi Dainiumi Kreiviu, kandidatuojančiu į sostinės merus. Tačiau, teigė konservatorius, neturėtume pro akis praleisti ir kitų galimų agitacijos tvarkos pažeidimų.
„Vardan skaidrumo, nėra kito argumento – tiesiog tokių klaidų neturi būti. Nereikia sukelti prielaidų dvejonėms arba abejonėms. Bet lygiai taip pat norėčiau, kad nebūtų tikrinama sveikata už „Agrokoncerno“ pinigus ir kiti panašūs dalykai, kaip „Naisių teatrai“, – žurnalistams sekmadienio vakarą kalbėjo G. Landsbergis.
LRT Televizija sekmadienį pripažino padariusi agitacijos tvarkos pažeidimą ir labai dėl to atsiprašė.
„Klaida greitai buvo pastebėta ir laida per 7 minutes pakeista kita. „Prisiimame atsakomybę ir labai atsiprašome visų“, – sakė LRT Televizijos programų departamento vadovas Aldaras Stonys.
Premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis griežtai įvertino šį pažeidimą.
Pasak premjero, nacionalinio transliuotojo padarytą nusižengimą turės įvertinti teisėsauga.
Opozicijai priklausantys Seimo nariai parengė ir įregistravo naujos redakcijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo racionaliai koreguoti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos sudarymo principus pagal britų nacionalinio transliuotojo BBC analogiją.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Projektą teikia Seimo nariai konservatoriai Andrius Kubilius ir Andrius Navickas bei su tam tikromis išlygomis liberalė Aušrinė Armonaitė.
„Valdančiajai daugumai siūlome neskubinti Seimo valstiečių ir žaliųjų frakcijos atstovų vienašališkai parengto LRT įstatymo svarstymo, o siekti plataus politikų ir ekspertų sutarimo. Taip buvo elgiamasi iki šiol, svarstant su LRT veikla susijusius įstatymus. Nors nematome jokio skubaus reikalo keisti dabar galiojantį LRT įstatymą, tačiau suvokiame, kad „valstiečių“ lyderių ambicijų bent ką nors keisti LRT įstatyme mes nebūsime pajėgūs sustabdyti. Tokiu atveju, mūsų įsitikinimu, jei tikrai nuoširdžiai norima padėti LRT dar labiau pagerinti savo veiklą, tada reikia imti pavyzdį iš aukščiausios kokybės standarto, iš BBC veiklos organizavimo, o ne „išradinėti dviratį“ asmeninių ambicijų tenkinimo ar siaurų politinių tikslų vardan“, – sakė įstatymo projekto vienas iš iniciatorių Seimo TS-LKD frakcijos narys Andrius Kubilius.
„Matydami valdančiųjų bandymus politizuoti LRT veiklą iš esmės keičiant jos valdymo modelį, siūlome racionaliai spręsti visuomenėje kylančius ginčus, parengėme LRT įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo bandoma racionaliai atkartoti BBC valdymo nuostatas. LRT veiklos derinimas prie BBC standartų leistų Seimo diskusijose atmesti daugelį politinių fantazijų“, – pažymėjo Seimo narys Andrius Navickas. Jis atkreipia dėmesį, kad remiantis analogija su vadinamuoju „BBC įstatymu“ yra paliekama tokia pati LRT Tarybos sudarymo tvarka, dabartinę Tarybą papildant 4 vykdančiaisiais nariais.
Didžiojoje Britanijoje veikianti BBC korporacija yra visam demokratiniam pasauliui ryškiausias pavyzdys valstybės įsteigtos žiniasklaidos priemonės, kuri pasižymi aukščiausia produkcijos kokybe, profesionalumu ir nepriklausomumu.
„Nors, mūsų įsitikinimu, dabartinė LRT veikla atitinka jai keliamus reikalavimus, o įstatymu apibrėžta LRT vadovybės struktūra ir įgaliojimai yra racionalūs bei leidžiantys LRT veikti nepriklausomai, efektyviai įgyvendinant LRT misiją, tačiau, remiantis geriausia tarptautine praktika, visada galima siekti dar aiškesnio ir skaidresnio LRT veiklos reglamentavimo, nekeičiant pagrindinių LRT valdymo struktūros nuostatų. Toks naujos kokybės reglamentavimas leistų LRT veiklą padaryti dar skaidresnę bei sumažintų galimybes nepagrįstiems įtarimams, kaltinimams ar siekiams LRT paversti priklausoma nuo valdžios žiniasklaidos priemone“, – teigiama aiškinamajame projekto rašte.
Pasak A. Kubiliaus, BBC valdymo modelis yra panašus į dabar galiojantį LRT valdymo modelį, tačiau jis yra tiksliau ir detaliau reglamentuotas: BBC aukščiausias valdymo organas yra BBC Taryba, kurią sudaro 10 nevykdančiųjų narių ir 4 vykdantieji nariai (įskaitant generalinį direktorių). BBC Taryba sudaro specializuotus Tarybos komitetus, skiria BBC generalinį direktorių, tvirtina detalius metinius veiklos planus ir detalias metines ataskaitas, kurių tikslias nuostatas aprašo įstatymas. BBC veiklą reglamentuojantis įstatymas taip pat nustato BBC veiklos misiją, visuomeninius tikslus ir bendrąsias pareigas, už kurių įgyvendinimą yra atsakinga BBC Taryba. BBC Taryba taip pat yra atsakinga už tvarkos, kaip turi būti nagrinėjami skundai dėl BBC veiklos, nustatymą.
Visas šias BBC veiklą reglamentuojančias nuostatas siūloma perkelti į naują, LRT veiklą reglamentuojantį įstatymą.
Remiantis geriausia korporatyvinio valdymo praktika ir „BBC įstatymo“ pavyzdžiu, LRT veiklą reglamentuojančiame įstatymo projekte apibrėžiami LRT veiklos tikslas, misija ir visuomeniniai tikslai. Taip pat apibrėžiama LRT veiklos nepriklausomumo samprata bei LRT Tarybos narių prievolė ją ginti bei puoselėti.
LRT šiuo metu yra valdoma Tarybos, sudarytos iš 12 asmenų, visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, kuriuos deleguoja prezidentas, Seimas ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. LRT taip pat veikia Administracinė komisija, kurios atsakomybė ir funkcijos nėra pakankamai aiškios ir racionalios. Įstatyme nėra apibrėžta LRT misija ir visuomeniniai tikslai bei nėra reglamentuota atsakomybė už jų įgyvendinimą. LRT metinių planų ir ataskaitų privalomas turinys taip pat nėra detaliau apibrėžtas. Dabartinis įstatymas taip pat nenumato LRT prievolės turėti aiškią skundų nagrinėjimo tvarką.
Siūlomame įstatymo pakeitimo projekte būtų nustatyta, kad LRT Taryba sudaro Tarybos komitetus, iš kurių 3 yra privalomi: Audito ir Rizikų vertinimo komitetas, Nominacijų komitetas ir Kompensacijų komitetas. LRT Taryba paskirtų LRT ombudsmeną, patvirtintų LRT Etikos kodeksą ir nustatytų tvarką, kaip nagrinėjami skundai dėl LRT veiklos.
Parlamentinio LRT veiklos tyrimo išvados Seime patyrė fiasko.
Ketvirtadienį šių išvadų Seimas nepatvirtino. Už jas balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 57, susilaikė 5 parlamentarai.
Nutarimo projekte, kuris nepriimtas Seime, buvo siūloma patvirtinti išvadas ir pripažinti, kad laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, tyrimą atliko ir darbą baigė.
Nepatvirtinus išvadų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė siūlė parlamentarams pasvarstyti, ar tyrimo komisija neturėtų tęsti darbo.
„Tos pabaigos nėra, ar neturi komisija tęsti darbo? Tai į kokią situaciją mes save įstūmėme?“ – svarstė „valstietė“ A. Širinskienė.
Beje, dar iki išvadų patvirtinimo Seimas pritarė liberalės Aušrinės Armonaitės siūlymui iš išvadų išbraukti siūlymus, kurie buvo susiję su LRT valdymo modelio pakeitimais.
Liberalas Eugenijus Gentvilas tvirtino, kad esą „valstiečiai“ siekia užvaldyti LRT ir politizuoti jos valdymą. Tuo tarpu „valstietis“ Virgilijus Poderys tai paneigė, tvirtindamas, kad LRT siekiama depolitizuoti.
Galimą žiniasklaidos užvaldymą įžvelgė parlamentaras Petras Gražulis, todėl ragino ją „išvaduoti nuo konservatorių“.
Tyrimą atlikę parlamentarai nustatė, kad „pasirinkta LRT struktūra, valdymo organų funkcijų pasidalijimas ir kompetencija, atsakomybės pasiskirstymo nebuvimas, kontrolės mechanizmų stoka sudaro prielaidą kilti rizikai, kad valstybės lėšos gali būti naudojamos neracionaliai.„
Išvadų projekte, kuris nesulaukė pritarimo, buvo siūloma įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.
Gruodžio 14 d. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis laikinosios tyrimo komisijos išvadas išsiuntė už žiniasklaidos laisvę ir visuomeninius transliuotojus atsakingoms tarptautinėms, ES bei nacionalinėms institucijoms.
Ketvirtadienį Seimas po užsitęsusiu diskusijų po svarstymo pritarė parlamentinio LRT tyrimo išvadoms.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Už balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 47, susilaikė 3 parlamentarai.
Tačiau tai dar nebuvo galutinis balsavimas, nes išvadų dar laukia priėmimo stadija.
Valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl LRT veiklos kardinaliai išsiskyrė.
„Reikia bijoti tokių išpuolių prieš demokratiją“, – tvirtino Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas.
Politikas įžvelgė pasikėsinimą į LRT valdymo struktūrą, nes „valstiečiai“, anot jo, neturi jokios įtakos paskiriant asmenis į valdymo struktūras.
„Akivaizdu, kad valdantieji yra užsimoję daryti įtaką LRT. Nekiškite nagų prie Lietuvos laisvos žiniasklaidos, nekiškite nagų prie laisvo žodžio“, – ragino E. Gentvilas.
Konservatorė Gintarė Skaistė apgailestavo, kad nuspręsta nelaukti Konstitucinio Teismo (KT) išvados, ir tas jai yra labai keista.
„Akivaizdu, kad norima ne užkardyti tam tikrus ūkinius nusižengimus, o yra noras kištis į turinį, kad valdantieji galėtų daryti įtaką nacionalinio transliuotojo turiniui“, – sakė G. Skaistė.
Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Julius Sabatauskas mano, kad laikinosios tyrimo komisijos išvados gali prieštarauti Konstitucijai. „Mūsų frakcija balsuos prieš ir siūlau kitiems kolegos tą patį daryti“, – kvietė jis.
Nepasitenkinimo žiniasklaida neslėpė Seimo narys Petras Gražulis, teigdamas, kad ji esą yra užvaldyta ir, jei reikia, Seimo narį, kuris neplaninis, ne konservatorius, gali apšmeižti ir „padaryti idiotu“.
„Ačiū „valstiečiams“, kad jie pradėjo šitą reformą. Yra serganti žiniasklaida, ją reikia gydyti, ją reikia išlaisvinti“, – iš Seimo tribūnos tvirtino P. Gražulis.
Tyrimą atlikę parlamentarai nustatė, kad „pasirinkta LRT struktūra, valdymo organų funkcijų pasidalijimas ir kompetencija, atsakomybės pasiskirstymo nebuvimas, kontrolės mechanizmų stoka sudaro prielaidą kilti rizikai, kad valstybės lėšos gali būti naudojamos neracionaliai“.
Išvadų projekte siūloma įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.
Nutarimo projekte Seimui siūloma patvirtinti išvadas ir pripažinti, kad laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, tyrimą atliko ir darbą baigė.
LRT pateikė skundą dėl Seimo nario S.Jakeliūno pasisakymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
LRT apskundė Seimo nario pasisakymą, kuriuo padaryta žala Lietuvos visuomeninio transliuotojo dalykinei reputacijai. LRT rašte Žurnalistų etikos inspektorei referuojama į Stasio Jakeliūno pasisakymą lapkričio 8 d. Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstomas Politinių partijų įstatymo pakeitimo projektas.
Seimo narys S. Jakeliūnas posėdyje teigė: „Klausau aš tų kalbų ir stebiu viešąją erdvę, stebiu LRT, kitas žiniasklaidos priemones <…> ir matau labai aiškią tendenciją, kaip mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama vienos partijos idėja, propaganda ir pozicija. Aš manau, šitas įstatymas, kuris yra pasiūlytas, gal neidealus, situacija, taip, neeilinė, bet, lyginant su tuo, kas vyksta – šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas visuomeniniame nacionaliniame transliuotojuje, yra šimtą kartų blogiau ir būtent tai reikia tirti. Aš tikiuosi, kad ateisime iki to. Čia nėra kišimasis į turinį, čia yra propagandos stabdymas. Todėl, lyginant su ta situacija, kuri yra susiklosčiusi, šitas įstatymas yra tikrai geras, ir siūlau priimti jį tokį, koks yra“.
„Seimo nario viešai išsakyta nuomonė, kad „visuomeniniame transliuotojuje vyksta šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas“, meta rimtus įtarimus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, todėl negalime tylėti. Seimo narys neigiamą nuomonę apie LRT formavo niekuo nesiremdamas, jos nepagrindė jokiais faktais – tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise pasisakyti viešai“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
LRT vadovė tikisi, kad atsižvelgiant į skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus įstatymų nustatyta tvarka bus paneigta S. Jakeliūno paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, pakenkusi LRT dalykinei reputacijai.
S. Jakeliūno pasisakymą matė transliacijos „Seimas – tiesiogiai“ žiūrovai internete ir per kabelines televizijas, skaitė portalų 15min.lt ir delfi.lt lankytojai.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.
Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.
„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.
Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.
Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.
„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.
„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.
Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.
Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.
R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.
„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“
R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.
„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.
Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“
Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“
Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.
O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“
Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.
2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.
Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.
Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.
Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.
Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.
Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.
D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.
Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…
I pabambėjimas
Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.
Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.
Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.
Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…
Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.
II pabambėjimas
Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.
Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.
Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.
Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?
III pabambėjimas
Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.
Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…
Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.
Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.
Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…
Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.
Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija
Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.
Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.
„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?
Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.
Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.
LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.
Pokyčiai?
A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.
Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.
Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė
Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.
Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.
Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.
Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.
Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.
Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.
Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.
Ką daryti?
Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“
Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.
Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.
Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.
Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.
Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?
Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma, „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.
Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.
Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.
Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?
Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?
Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.
Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…
Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?
Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.
Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!
Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“
O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.
Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.
Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.
Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.
Ar kas nors iš tą naktį stovėjusių ir žuvusių prie Bokšto būtų patikėjęs, kad prabėgs metai ir lietuvių valstybės televizija taps Lietuvos išvalstybinimo, ištautinimo, globalizmo ir ištirpimo kitoje „federacijoje“ propagandos įrankiu? Kad vėl nebebus laisvos politinių pažiūrų ir nuomonių sklaidos, bus šaipomasi iš valdžiai neįtikėlių, o diskusijos valstybės ateities klausimais virs varžybų, kur aikštelėje švilpia sukčiaujantis teisėjas, parodija?
Atsimenu seną, bet gerą LRT vaizdelį apie A. Siaurusevičiaus jubiliejų – iki horizonto eilė sveikinančių, kaip prie Lenino mauzoliejaus. Solenizantas prielankiai priima dovanas, su kuriomis įsiteikiamai šypsodamiesi su žmonomis atsėlina valstybės, vyriausybės, parlamento ir partijų galvos, komitetų pirmininkai, ministrai ir generaliniai direktoriai, žvaigždės, pusžvaigždės ir šiaip visokie driskiai deputatai bei kitoks švarkuotas mailius.
Užsienietis, nemokantis kalbos, būtų pagalvojęs, kad tai priėmimas pas monarchą. Ir būtų nedaug klydęs – valdo tas, kas nulemia esminius dalykus. Nuo šio žmogaus partokratinėje, grupuočių užvaldytoje valstybėje didžiaja dalimi priklausė reitingai, o tuo pačiu ir išlikimo “Titaniko“ valtyje šansai. Dabar dirigentas pasikeitė, bet nuostabių profesionalų orkestras svyrančiame denyje ir toliau verčiamas griežti tą patį valstybės duobkasių maršą.
Sakote nebūna nuo žmonių nepriklausomos valdžios, išskyrus Islamo valstybę ir Šiaurės Korėją? Neatspėjot, vaikučiai, tokia mūsų ketvirtoji valdžia. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje nuo žmonių niekas nebepriklauso, yra laisva ir nuo visuomenės nepriklausoma visuomeninė LRT, išlaikoma už valdžios dalinamas visuomenės lėšas.
Iš dvylikos LRT Tarybos narių aštuonis paskiria pati valdžia, o likusius keturis – už virvučių tampomos, valdžios finansuojamos ir nuo jos priklausomos visuomeninės organizacijos. Iš esmės tai valdiškas žiniasklaidos kanalas, niekada nebuvęs nepriklausomu. Po visuomeninio transliuotojo iškaba išperėtas visuomenės manipuliuotojas, už mūsų pinigus aptarnaujantis kelias politines grupuotes, užsiimantis primityvia globalizmo propaganda, aktyviai dalyvaujantis politikoje ir kas vakarą ateinantis jums plauti smegenų.
Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dėl pateikiamų nuomonių įvairovės LRT nuolat pažeidžiamos. Akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo nuostatų dėl teisingos, nešališkos informacijos ir neleistinumo panaudoti žiniasklaidą tenkinant grupinius, politinius interesus, tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija šių pažeidimų nepastebi ir situacijos nekontroliuoja.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba radijo ir televizijos transliacijų stebėsenos taip pat nevykdo. Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme jokių nepriklausomos visuomeninės kontrolės priemonių, užtikrinančių nešališkos politinės informacijos pateikimą, atvirus debatus, pažiūrų ir įsitikinimų laisvės sklaidą, nenustatyta. Kaltų nėra, visi galai į vandenį, brangūs Lietuvos žmonės.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Per ilgus metus LRT susidariusios situacijos priežastys sisteminės. Problemų negali išspręsti vadovybės pakeitimai, visuomenės paraginimai, visuomenės informavimo etikos savireguliacijos mechanizmai. Prieš rinkimines batalijas be mūšio niekas neatiduoda vyraujančios aukštumos su instaliuota sistema Grad, iš kurios gali subombarduoti priešininkus, todėl daroma viskas reformoms LRT imituoti ir nieko nekeisti.
Valstybės vadovams adresuoti visuomenininkų reikalavimai labai demokratiškai persiunčiami “pagal priklausomybę“ nagrinėti pačiai LRT, nors net pagal sovietinę tvarką buvo draudžiama persiųsti skundą nagrinėti tam, kuris skundžiamas. Ir gaunami išsamūs atsakymai – viskas gerai, nuostabioji markize! Miegokit ramiai, į jokius reikalavimus keistis ar mitingus su vėliavomis politinė sistema – esamos LRT gimdytoja – nereaguos niekada.
Kas turi būti padaryta? Atsakymas aiškus ir kartu neįvykdomas. Aiškus, nes visuomeninio transliuotojo, kuris privalo būti nepriklausomas nuo valdžios, valdymo organus turi skirti ne valdžia, o rinkti visuomenė. Ir neįvykdomas, nes užvaldytos žiniasklaidos propaganda užtvindytoje valstybėje ta visuomenė laisvai ir nepriklausomai išsirinktų jakilaičius su miliūtėmis.
Ką nors galėtų, jei panorėtų, pradėti keisti Seimo valstiečiai – net plyšelis gelžbetoninėje propagandos sienoje būtų teigiamas žingsnis į ateitį. Nesunku būtų Nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinti skirtingų nuomonių svarbiausiais politinio gyvenimo klausimais atstovavimo pariteto principą, kada apie būsimą diskusiją privalomai pranešama atitinkamų nuomonių lyderiams (asmenims ar organizacijoms) ir užtikrinama galimybė jiems dalyvauti diskusijoje, jei toks pageidavimas būtų pareikštas.
Kada politiniam pseudoelitui reikia padaryti ką nors savo naudai – tam bemat atrandamas tarptautinis pavyzdys, o priešingu atveju pavyzdžių nematoma, nors jie badyte bado akis. Visuomenės kontrolė laisvai ir nepriklausomai, valstybinei ir privačiai žiniasklaidai seniai egzistuoja. Pasaulyje nuo 1913 metų veikia komitetai skaitytojų nusiskundimams tirti. Šiuo metu naujienų ombudsmenų organizacija vienija 15 valstybių ombudsmenus.
Estijoje tokio politinių grupuočių žiniasklaidos užvaldymo nėra. Nacionalinis transliuotojas ombudsmeno – žiniasklaidos kontrolieriaus – instituciją įsteigė dar 2007 metais, juo paskirtas žinomas, visoje šalyje gerbiamas žurnalistas Tarmu Tammerkas. Jis buvo atvykęs ir į Lietuvą senais gerais 2007-siais, kada rengėmės turėti naują prezidentą ir buvo iliuzijų, kad Lietuva keisis. Atvyko žmogus, pasikalbėjo, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida parašė pora straipsnių ir užmiršo amžiams.
Kiekvienu istorijos tarpsniu būna svarbiausias momentas, kada sprendžiama, kur link pakryps valstybės laivas. LRT klausimas dabar yra svarbiausias Lietuvos klausimas, nes nuo jo didžiaja dalimi priklausys rezultatai rinkimų, lemsiančių mūsų ir mūsų valstybės gyvenimą artimiausiais viso pasaulio esminių pasikeitimų metais.
Permainos LRT – tai ne Tautos forumo visuomenininkų ir marginalų, kovojančių prieš žodžio laisvę, kokiais mus labai nori apšaukti, užgaida. Pažvelkit į išsigandusius valdiškų propagandistų veidus, paklausykit neapykanta varvančių, demagogiškų jų kalbų ir suprasit – tai gyvybės ar mirties klausimas. Uždanga lėtai kyla, spektaklis prasideda ir viskas keletą akimirkų vėl gali priklausyti nuo mūsų.
Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika.
Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios – laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“ Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.
Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.
Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.
Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.
Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai, tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.
Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.
Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino, kur ieškoti tų medžių, tik pradės.
LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jančiukaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia – gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD tai paneigė.
Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome, kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas – memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę – bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.
Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai – Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.
Manyčiau pagrindinė kliūtis, kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu, yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius – iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbingą Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje. O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo – partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11 d. nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.
Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):
O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente, mintinai išmokti šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje – bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus – vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės, kelkimės.
Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas
JAV prezidento D. Trumpo susitikimai su Europos valstybių ir politiniais lyderiais, be abejo, reikšmingiausias pastarųjų savaičių, o gal ir mėnesių įvykis. Todėl nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida, o tuo pačiu ir Lietuvos, skiria D. Trumpo susitikimams didžiausią dėmesį.
Ir taip pat nenuostabu, kad didžiausia dozė dėmesio teko Trumpo susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. O kaip gi kitaip: juk susitiko didžiausios pasaulio branduolinės galybės.
Lietuvos politikams (ir žiniasklaidai) šie įvykiai pateikė papildomą galvosūkį: kaip korektiškai „prasisukti“ tarp Lietuvos interesų atžvilgiu jautrių situacijų ir pateikti visuomenei objektyvią – žiūrint iš Lietuvos varpinės – jų sklaidą.
D.Trumpas, kaip tikina Vakarų Europos bei mūsų žiniasklaida, odioziškiausia figūra, labiausiai nestandartinis politikas iš visų, kurie pastaraisiais metais žėrėjo vakarų politinėje padangėje, bet, kita vertus, Lietuva iki šiol tradiciškai ir ne be pagrindo laikė (tebelaiko?) JAV ištikimiausia savo gynėja, saugumo garantu nuo buvusios „Didžiosios sesės“ galimos agresijos.
Angela Merkel tiems, kurių mintis nepaslanki ir nespėja reaguoti į greitai besikeičiančius politinius ciklonus ir anticiklonus, tebeatrodo įtakingiausia Vakarų Europos politikė, daug metų diktavusi politines madas ir meniu.
Lietuva yra tiesioginėje priklausomybėje nuo A. Merkel, kaip ES narė, bet, kita vertus, pati A. Merkel yra priklausoma nuo net ne dešimtmečius, o šimtmečius (bent jau nuo imperatorės Jekaterinos II, iš Prūsijos kilusios Sofijos Augustos Frederikos Angelt epochos) besitęsiančios abipusės Vokietijos ir Rusijos simpatijos, laikas nuo laiko peraugančios į kaimynams (o galiausiai – ir joms pačioms) nelemtus susitarimus.
Rusija jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (su retomis ir trumpalaikėmis išimtimis) buvo ir, deja, tebėra, nuolatinė ir didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui ir laisvei, todėl Lietuvos politikams ir šalies likimui neabejingiems piliečiams, kaskart, kai tik akivaizdžiai ar neakivaizdiniu būdu ima bendrauti tos Lietuvai svarbios asmenybės, labai svarbu pamatyti ir apmąstyti visą spektrą jų išsakomų nuomonių, ketinimų, veiksmų bei viso to galimas pasekmes Lietuvai.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
O dabar pasižvalgykime po Lietuvos žiniasklaidos platybes: ar tai, kas jose skelbiama ar vaizduojama, padeda suprasti ir realiai įvertinti, kuo Lietuvai yra (ar galėtų būti) svarbūs Europos galiūnų susitikimai su JAV prezidentu?
Manau, kiekvienas žiniasklaidos vartotojas geba pats surasti atsakymą į šį klausimą. O štai mane, prisipažinsiu, nustebino itin vienašališka, netgi tendencinga pozicija, kurią užėmė LRT televizijos apžvalgininkai sekmadienio laidoje „Savaitė“. Žurnalistas V. Pugačiauskas nė vienu sakiniu nenukrypo nuo savo visą laiką kultivuojamos tendencijos vaizduoti JAV prezidentą vienašališkai neigiamai, papūgiškai atkartojant vien„juodus“ atsiliepimus bei kritiką, kurios nešykšti savo šalies prezidentui jo politiniai oponentai.
Kas rašoma ar kalbama apie JAV prezidentą JAV žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje – tai jų, amerikiečių, vidaus reikalas. Bet mums Lietuvoje tokie apsibaksnojimai įdomūs nebent akiračiui išplėsti. Tačiau jei norima padėti suformuoti mūsų (primenu, Lietuvos, o ne JAV, Vokietijos ar Rusijos piliečių) nuomonę apie D. Trumpą, tai žurnalistinė etika reikalauja skaitytojui/žiūrovui pateikti ir kitus faktus, kitas nuomones, tas, kuriose prezidentas giriamas, o jo sprendimai ir darbai palankiai vertinami.
Taip, beje, elgiasi internetinės svetainės www.lrt.lt apžvalgininkas Mykolas Drunga. Nors jis vargu ar yra prezidento D. Trumpo simpatikas, tačiau neužmiršta objektyvumo reikalavimų, neužmiršta, pavyzdžiui, pabrėžti, jog „tai nereiškia, kad D. Trumpas yra V. Putino „marionetė“. Tokių sąmokslo teorijų skleidimas arba Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkaltinimas valstybės išdavyste be solidžių įrodymų tik prisideda prie demokratijos normų sumenkėjimo“.
O štai prisiminti ir priminti klausytojams, kaip D. Trumpas „paauklėjo“ Vokietijos kanclerę dėl dvigubų ekonominių žaidimų su Putinu, kurių pasekmėje Vokietija teikia finansinius, dujotiekio formos ramentus agresyviai Putino politikai, nei Pugačiauskas, nei energingoji laidos vedėja Pumprickaitė nematė reikalo. Nepolitkorektiška? O diena iš dienos loti ant JAV prezidento politkorektiška? Gal būt, remiamasi faktais paremta informacija, kad Vokietija+Putino vamzdis patikimiau mus gins, nei NATO su JAV? Tai vertėjo ta informacija pasidalinti su klausytojais.
Beje, jei matome, jog Vokietija pučia į vieną vamzdį su Rusija, o D. Trumpas, pasak kai kurių mūsų nuomonės formuotojų, labai labai blogas, tai nuo ko mums reikėtų gintis, ir kas galėtų mums padėti? Kas lieka? NATO? Tačiau kiek ši organizacija bus įgali, jei JAV žiūrės į vieną pusę, o Vokietija – į kitą?
Beje, po Trumpo priekaištų vokiečiams, kad jie nevykdo savo finansinių įsipareigojimų NATO, 56 proc. vokiečių, rinkos tyrimų bendrovės „Forsa“ apklausos duomenimis, pareiškė manantys, kad Europa gali pati pasirūpinti savo saugumu, ir tą ji gali padaryti be JAV pagalbos.
Man, beje, tokie duomenys sukėlė didelių abejonių, ar daug vokiečių geba pakelti galvą nuo dešrelių ir alaus bokalo ir apsižvalgyti po pasaulį. O gal tiesiog iki šiol nepastebėjau, jog vokiečiai ir mes matome/įsivaizduojame skirtingus priešus, kas, deja, nesustiprina mūsų saugumo…
O juk nepaisant nediplomatiško, erzinančio elgesio, iš šou verslo pasaulio prisigraibytų manierų, Lietuvos atžvilgiu JAV prezidentas iki šiol nepadarė (būtent – nepadarė) nieko, dėl ko jis nusipelnytų viešai ar neviešai išsakomų priekaištų bei pretenzijų… ko, pavyzdžiui, negalėtume pasakyti apie mūsuose taip gerbiamą Vokietijos kanclerę.
Tuo tarpu Putinas nei iki susitikimo su Trumpu, nei po jo nedavė preteksto atsiliepti apie jį bent jau neutraliai, kaip apie vadovą šalies, negrasinančios Lietuvai sankcijomis, katastrofomis ir pan.
Beje, po prezidentų susitikimo Rusijos internetinėje erdvėje pasirodė pranešimas apie tai, jog Baltijos šalys jau numatė datą, kai bus įvykdytas testinis (bus testuotas atsisakymas? Originale: „data provedenija testovogo atkliučenija“ – nežinau kaip geriau išversti) atsijungimas nuo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija- Lietuva-Latvija) energetinio žiedo. Pranešimą lydi komentarai, kurie skelbia, jog po tokio sprendimo Baltijos šalių energijos ūkį ir ekonomiką ištiksianti katastrofa (https://newzfeed.ru)
Tiesa, nespėjus išsigąsti, žvilgsnis užkliuvo už frazės apie tai, jog kiti ekspertai vertina tokį Baltijos šalių sprendimą „kaip klaidą, kuri Baltijos šalių ekonomikai pridarys daugiau žalos, nei Rusijos kompanijoms“.
Žodžiu, dar neaišku, kuriai šaliai toks sprendimas yra nenaudingesnis, bet negalima nematyti, kad bet koks Baltijos šalių žingsnis tolyn nuo Rusijos sukelia agresyviai nervingą Rusijos žiniasklaidos reakciją su gąsdinimais prapultimi Baltijos šalims.
O mes tuo tarpu, stokodami tiek bendrosios kultūros, tiek ir plačios erudicijos analitikų, o vieno kito, dar neatbukinto, negerbdami, tampame (o gal jau tapome?) palaidų liežuvių šalimi, ir tuo palaidu liežuviu paslaugiai pridengiame savo valdžios bei nuskurdintos tautos nuogą užpakalį.
Naujoji nacionalinio transliuotojo LRT vadovė, buvusi portalo delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė tikina sieksianti skaidrumo ir efektyvumo bendrovėje. Pasak jos, LRT turėtų būti inicijuotas veiklos bei finansinis auditas.
Įtampa dėl LRT veiklos tyrimo Seime trukdo darbui, o kilti ji galėjo dėl netinkamos komunikacijos ir organizacijos veiklos viešinimo, sakė ji.
„Įtampų buvo daug, tos įtampos ne į sveikatą organizacijos darbui ir veiklai, nes komanda negali susitelkti darbui, sprendžia kažkokius kitokius klausimus ir jaučiasi tartum apgulti. Manyčiau, kad reikia galvoti apie žymiai didesnį veiklos skaidrumą, pristatymą visuomenei, įvairioms visuomenės grupėms. Manau, kad galbūt iš dalies ir dėl to galėjo kilti problemų su Seimu“, – žurnalistams antradienį sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
Visgi, jos nuomone, parlamentinis tyrimas nėra geriausias būdas tikrinti LRT veiklą.
„Manau, kad tikrai buvo galima rasti kitų būdų, ne komisija tirti LRT veiklai, bet kadangi jau buvo komisija, tai yra parlamento teisė. Mano, kaip būsimos vadovės, pareiga būtų prižiūrėti, kad tai niekaip nepereitų į spaudimą turiniui“, – teigė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
Ji tikino, kad šiuo metu sunku vertinti, ar LRT iš tiesų trūksta skaidrumo, tačiau, pasak jos, organizacijoje būtina atlikti auditą.
„Aš nežinau, man sunku įvertinti. Gali būti, kad toks įspūdis susidaro dėl komunikacijos stokos, bet reikia įsivertinti, ar tie organizacijos vienetai, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti, ar jie visavertiškai atlieka tas savo pareigas, bet, aš manau, kad čia net kalbos negali būti, kad tokio dydžio asignavimus iš biudžeto gaunanti organizacija turi kasmet daryti nepriklausomą auditą“, – sakė ji.
Pasak jos, turėtų būti atliktas ir veiklos, ir finansinis auditas.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė teigia, kad taip pat svarbu įvertinti, ar LRT, įsigydama laidas bei įrangą, visada siekia geriausios kainos.
Paklausta, ar savo komandoje mato dabartinį LRT vadovą Audrių Siaurusevičių bei jo pavaduotoją Rimvydą Paleckį, ji teigė, kad apie tai dar negalvojo, tačiau greičiausiai jų komandoje nebus.
„Aš dar apie tai negalvojau ir apie tai su niekuo nešnekėjau, bet greičiausiai, kad ne. Nežinau“, – sakė ji.
Ji tikino, kad taip pat anksti kalbėti ir apie tai, ar bus keičiami LRT departamentų vadovai. M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat neatskleidė, ar į savo komandą kvies portalo delfi.lt darbuotojus.
„Tikrai anksti dar apie tai kalbėti. Nemanau, nežinau“, – tikino ji.
Paklausta, kada pradės rinkti savo komandą, ji teigė, kad greičiausiai jau rytoj.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė kaip vieną svarbiausių permainų pabrėžė didesnę LRT turinio integraciją internete. Pasak jos, LRT.lt portalas vis dar silpnas šioje srityje, tad tam turi būti skiriama daugiau dėmesio.
„Tai ne dėl to, kad tiek metų dirbau internetinėje žiniasklaidoje ir tik tai išmanau, bet todėl, kad gyvename XXI a. ir tas turinys turi pasiekti vartotoją jam patogiausiais kanalais ir vis daugiau ir daugiau vartotojų leidžia laiką internete, mobiliuosiuose telefonuose, taip pat ir vyresnių vartotojų“, – teigė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
LRT taryba M. Garbačiauskaitę-Budrienę antradienį išrinko iš 11 kandidatų penkerių metų kadencijai. Ji antrajame balsavimo ture surinko 8 balsus iš 12.
Antradienį paaiškės, kuris iš 12 kandidatų taps nacionalinio transliuotojo LRT generaliniu direktoriumi.
Kandidatai LRT tarybai antradienį nuo ryto iki vakaro pristatys savo programas uždarame posėdyje, o vakare, po tarybos balsavimo, bus paskelbtas laimėtojas.
Sprendimą kandidatus pristatyti uždarame posėdyje anksčiau kritikavo premjeras Saulius Skvernelis, raginęs, kad rinkimai būtų kuo skaidresni. Petras Gražulis ir Artūras Skardžius buvo pasiūlę konkursą apskritai stabdyti iki kol bus baigtas parlamentinis LRT tyrimas.
LRT generalinio direktoriaus postą užimti pretenduoja buvęs BNS vadovas Artūras Račas, buvusi poralo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, dabartinis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, LRT darbuotojas Aldaras Stonys, istorikas Bernardas Gailius, televizijos laidų vedėjas Arūnas Valinskas, LRT darbuotojas Justas Senapėdis, prodiuseris Kristupas Augustas Krivickas ir politikas Zigmas Vaišvila.
Dar trys kandidatai nesutiko skelbti savo pavardžių – neoficialiais portal vz.lt duomenimis tai – Laimonas Ubavičius, Kultūros ministerijos kancleris, Liudvikas Ragauskis, teisininkas, bei Jūratė Černiauskienė, „Kultino“ direktorė.
Seimo laikinoji tyrimo komisija tiria LRT valdymą, finansinės ir ūkinės veiklą. LRT kritikuoja, kad šis tyrimas pradėtas, nes ji kritiškai atsiliepia apie valdančiuosius.
ĮVYKIS. Jokių informacinių blokadų, reklama ir agitacija pro visas valdiškas skyles.Pačiu geriausiu laiku, darbui baigiantis, kai galima užsukti važiuojant ar einant namo, smalsuolių praeivių tada pilna dėl skaičiaus. Nemokamas koncertas, pamatysim žvaigždučių, valdžią, net patį Bukveidžio prezidentą iš arti – darom! Finansuoja privati TV, palaiminus valdžiai gausianti ES pinigų. Jokio pavojaus būti apšauktam priešu, kaip visi kiti, nebijokit, bus vien paskatinimai!
Pompa apie dešimtis tūkstančių, valdžios pareigūnai suskaičiavo apie 5, o net labai drąsus meluoti Delfis susigėdo (citata): “pritraukė nemažą būrį žmonių“. LRyto TV (citata): “sunku pasakyti kiek susirinko, bet nebuvo laisvos vietos“. Nuotraukos ir filmavimai rakursais, kad didesnė minia atrodytų, su vėliavom stambiu planu.
Realybėje su visai savaisiais, žiopliais ir žurnalistais – maksimum apie pusantro tūkstančio (minios piką žr.nuotraukoje). Netirštai ir vėliavų, dauguma transparantų pagaminti profesionaliai reklamos agentūrose ir nepigiai. Visuotinė saviškių mobilizacija, flanguose dislokuotos haubicos R.Miliūtė, A.Ramanauskas, mirgėte mirga adomėnai, oželytės, kitas mailius ir šiaip nuošliaužos.
Parėkavę visi išsiskirsto, darbininkai išveža dekoracijas. Vieniša varna vaikštinėja išėdų, darbininkai šluoja brangų grindinį. Jiems reikėjo žmonių, kurie neatėjo. Rytoj visi viską pamirš, paleis uždangai dar kokį skandalą apie užpakalius.
PLANAS. Perimti iniciatyvą. Tam, kad žmonės neprotestuotų ir nekeltų mums pavojaus, panaudosim visuomenės neapykantą valdžiai ir patys suorganizuosim valdišką protestą prieš valdžią. Pralaimėtojų maištas savo padėčiai išgelbėti, bet daugelis nuoširdžiai patikės. Proto atakos principu, ant emocijų, remiant visai sisteminei žiniasklaidai, D.Grybauskaitei ir Šventajai Šeimai – pirmyn į Seimą!
Per savus nuomonių formuotojus pritrauksim maksimum žmonių. O tada toks lietuviškas, valdomas tų, kuriems reikia, Maidanas, kurio išsigandę žalieji žmogeliukai išsilaksto, visi kaip vienas brangūs Lietuvos žmonės pakyla į kovą už šviesią praeitį ir ant baltų arkliukų atjoja G.Landsbergis su R.Juknevičiene ir Co tautos išgelbėti. Pirmalaikiai rinkimai – Gabrielių į premjerus!
REZULTATAS. Sistemos bandymas “eiti į žmones“ ir visiškas fiasko. Nuvalkiotos dvėselienos “rusai puola“ niekas nebebijo, daugiau jie nieko nemoka, o kiti išsikrovusio propagandos pultelio mygtukai neveikia. Iššautas paskutinis šovinys, jiems liko akla gynyba, atskirų asmenybių žlugdymas kompromatais, jei jų dar turi.
POLITINĖS JĖGOS. Dievas mato, skaitytojai žino – už žaliuosius nebalsavau, nei vieno gero žodžio apie juos neištariau (žegnojuosi). Toliau laikau juos tik permainų imitatoriais, tačiau vakar jie atrodė vieninteliais, turinčiais idėjų.
“Revoliucionieriai“ nieko nesiūlo ir net nebekalba apie žmones, valstybės ateitį, kaip konkrečiai ir ką padaryti geriau, kaip spręsti Lietuvos reikalus. Jie kalba tik apie tai, kokie kiti blogi ir kokie jie geri. Jokių absoliučiai idėjų, išskyrus troškimą sugrįžti į valdžią, jie neturi ir net apsimesti nebesugeba.
Taip akivaizdu, kad net per užvaldytos žiniasklaidos pragariškas pastangas idėjinė dykuma matoma kiekvienam. Visa opozicija nenori nieko keisti, o pozicija yra bejėgė ką nors pakeisti. Tik arši kova dėl valdžios, kuri nieko nekeis.
ASMENYS IR PRALAIMĖTOJAI. Nr.1 – nusipelnęs ordininkas A.Tapinas. Pūtimo pavėjui ir spjaudymo žemyn sporto meistras, ilgai apsimetinėjęs objektyviu, valstybišku, pilietišku, nepriklausomu ir t.t. ir pan. apsišvietė kaip vienos politinės jėgos atstovas ir sistemos sraigtelis. Liks autoritetu savo hipsteriškoje nusmuktakelnių su barzdžiukėmis aplinkoje, tačiau tarp politikų įtaką palaipsniui praras. Nesėkmes nešančių iniciatyvų autorių valdžia nemėgsta. O pasikeitus politiniams vėjams ir susirasti naują šeimininką bus vis didesnis vargas.
Kitas pralaimėtojas – V.Pranckietis. Atsitiktinis personažas, susapnavęs, kad kruvinose kautynėse galima draugauti su abiem pusėmis, gėdinti savus ir būnant vienu iš komandos karininkų flirtuoti su priešais. Iki tol buvęs visišku, tačiau iš bėdos pakenčiamu nieku, dabar nuliu taps de facto, o varžovai iš tokio sąjungininko tik pasijuoks.
Pagrindinis pralaimėtojas – konservatorių Šventosios Šeimos ir D.Grybauskaitės tandemas, tikėjęsis sustabdyti sistemos byrėjimą, didelių politinių pajamų ir aprūpintos senatvės. Laikas būtų ponams prisiminti TSKP istorijos egzaminų bilietų klausimus – revoliucijos klasikai mokė, kad negalima žaisti sukilimu, jį reikia detaliai parengti, numatyti visus galimus variantus ir smogti netikėtai, veikti pagal blogiausią įmanomą scenarijų, o pradėjus negailėti nieko ir eiti iki galo.
REZULTATAI. Partokratija, politinė sistema ir veikiantieji asmenys eilinį kartą įrodė, kad jokių idėjų išskyrus padėties išsaugojimą neturi, problemų išspręsti negali ir patys yra svarbiausia valstybės problema.
PROGNOZĖ. Įvykiai jų autoriams parodė ką visi ir taip žino – priešlaikinių rinkimų sapnai ir revanšo galimybės “sistemos revoliucionieriams“ yra nulinės, todėl ši daina greit nutils.
Informacija yra viskas, kas valdo dezinformaciją – tas valdo Lietuvą. Bolševikai tą suprato ir pirmiausia puolė ne Seimą ar Vyriausybę, o užėmė televiziją. Ir dabar ten siunčiamos visos specialiųjų operacijų pajėgos. A.Siaurusevičių, matyt, teks paaukoti, bet ši linija bus ginama iki paskutinio lietuvio. Realiausias mums rengiamas variantas – pokyčių imitacija ir kosmetika.
IŠVADOS. Gyventi valstybėje kaip iki šiol nebeįmanoma, o net pabandyti galvoti ir veikti kitaip valdžia nesugeba. Žmonių tikėjimas ir pasitikėjimas prarandamas kasdien. Klasikinė politinės krizės situacija, kada nėra nei išeities, nei jėgų išeiti, nei kelio.
Karūnos mėtosi gatvėse, bet nėra jas jas pakeltų. Nei vienos politinės jėgos, kuri įstengtų pateikti kelionės tikslą ir konkretų veikimo planą, nei vieno didžio žmogaus, paskui kurį būtų galima eiti. Ne todėl, kad jų nėra ir negali būti, tačiau jie atskirti nuo mūsų ir vieni kitų nematom. Viskas, kas yra, skirta tam, kad nieko nebūtų ir nieko neįvyktų.
GIRTO EŽIUKO SVAJONĖS NUO KO PRADĖTI. Pripažinti krizę, užbaigti tylos, susipriešinimo, baimės epochą ir imti kalbėtis.Nacionalinės santarvės komitetas iš iškiliausių žmonių, mokslinininkų, visuomenininkų, autoritetų. Kasdien diskusija per televiziją geriausiu laiku apie tai, ką ir kaip daryti, kiekvienam suteikiant vienodą laiką, galimybes, jokių jakilaičių ar miliūčių “moderavimų“ ir propagandos. Procesas nukrautų įtampas, atsirastų ir idėjų, ir naujų lyderių, visuomenė imtų sveikti, o politikai būtų priversti veikti. Bet šitokios pradžios nebus.
O KAS BUS. Nebus nieko, nes valdžia išskyrus kovą dėl valdžios nieko nedarys, o dauguma ir toliau tikėsis, jog galima kokiu nors vienu veiksmu, balsavimu, mitingu ar eitynėmis viską pakeisti ir sulaukti gelbėtojų, pačiam nieko neveikiant. Ir arba visuomenė išsigydys nuo baimės ir žmonėse rasis ryžto naujam, visuotiniam sąjūdžiui, kuris bus ilgas, skausmingas ir pareikalaus visų jėgų, arba tyliai užgesim ir baigsim išsivaikščioti, palikę pavadinimą žemėlapyje.
Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.
Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?
Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.
LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Į laikinosios tyrimo komisijos posėdį ketvirtadienį atvykęs LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius aiškino komisijos nariams, kaip funkcionuoja visuomeninis transliuotojas, kokia yra darbo specifika ir darbuotojų apmokėjimo tvarka.
„Aš matau, dar kartą įsitikinau, kad nesupranta bent viena komisijos narė Agnė Širinskienė, kaip iš viso funkcionuoja televizija. Tai aš pagal galimybes stengiausi jai išsamiai paaiškinti. Kažkaip išėjo, kad mes dviese ir kalbėjome, o kiti komisijos nariai nelabai ko klausė“, – po apklausos komisijoje žurnalistams sakė A. Siaurusevičius.
Jis priminė, kad Seimo Kultūros komitetui atidėjus rudenį LRT ataskaitos tvirtinimą, buvo siūloma atvykti į LRT, kad vietoje pasižiūrėtų, kaip vyksta darbas, bet komitetas dėl neaiškių priežasčių neatvyko.
Ketvirtadienį A. Siaurusevičius buvo paprašytas paaiškinti LRT darbo apmokėjimo tvarką, kokiais atvejais be darbo sutarčių yra sudaromos ir kūrybinės sutartys.
Daugiausia klausimų LRT vadovui pateikė A. Širinskienė, kuri, A. Siaurusevičiaus nuomone, išsakė savo išankstinę nuomonę, kas yra neleistina komisijos narei.
„Susidarė įspūdis, kad yra pareikšta išankstinė nuomonė, kurios reikėtų vengti komisijos nariui“, – sakė A. Siaurusevičius.
Komisijai jis aiškino, kad LRT dirba apie 600 darbuotojų. „Šiuo metu nėra nei vieno darbuotojo, kuris gautų minimalią algą“, – sakė A. Siaurusevičius. Jo teigimu, jeigu darbuotojas po darbo valandų dirba kitą papildomą darbą, jam už tai mokamas autorinis atlyginimas.
LRT vadovas sakė, kad, pavyzdžiui, į praktiką atėjusiems studentams pasiūloma dirbti pagal autorinį atlyginimą. „Jeigu jie gerai užsirekomenduoja, atsilaisvinus etatui, mes siūlome jiems etatinį darbą“, – aiškino A. Siaurusevičius.
Komisijos narė A. Širinskienė, kalbėdama apie LRT Seimo nariams pateiktus dokumentus, sakė, kad jie pateikti neatsakingai, ir tai esą „dokumentų kratinys“.
Į komisijos narių klausimus atsakinėję LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis ir LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius aiškino, kad dokumentų parengimui ir pateikimui tiesiog pritrūko laiko.
„Kokiais dokumentais vadovaujamasi, mes nežinome. Aš primenu, kad komisijai dokumentų mes nesame pateikę jokių. Jūs matėte, kad R. Karbauskis išdalino kažką spaudos konferencijoje, kažkokie dokumentai buvo pasklidę po redakcijas“, – sakė A. Siaurusevičius.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Jis tvirtino, kad yra pasiruošęs pateikti komisijos prašomus dokumentus, tačiau prašė tai leisti padaryti „per protingą terminą“, galbūt dalimis.
Beje, parlamentarė A. Širinskienė užsiminė ir apie galimą poėmį, jeigu tyrimo komisija negautų prašomų dokumentų.
Komisijos pirmininkas Arvydas Nekrošius, paklaustas apie statusą dokumentų, kurie jau pateikti Seimo nariams, sakė, kad komisijos nariai galės teisę naudoti juos kaip papildomą medžiagą.
Ketvirtadienį prasidėjusi LRT generalinio direktoriaus A. Siaurusevičiaus apklausa bus tęsiama kitą savaitę, ketvirtadienį vyksiančiame komisijos posėdyje.
Ketvirtadienį dėl laiko stokos neįvyko planuota LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio apklausa, kurią nutarta atidėti ateičiai.
Kaip jau skelbta, Seimo narys „tvarkietis“ Rimas Andrikis tapo Seimo laikinosios komisijos, tiriančios Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymą ir finansinę veiklą, pirmininko pavaduotoju.
Šiai kandidatūrai ketvirtadienį pritarė komisija. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Navickas pareiškė, kad konservatoriai atsisako komisijos pirmininko pavaduotojo pareigų.
Komisijoje dirba: „valstiečiai“ A. Nekrošius, A. Širinskienė, Kęstutis Mažeika, Dainius Gaižauskas, Virgilijus Poderys, konservatoriai Agnė Bilotaitė, A. Navickas, Žygimantas Pavilionis, „tvarkietis“ Rimas Andrikis, Socialdemokratų darbo frakcijos narys – Petras Čimbaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė – Vanda Kravčionok.
Seimas pavedė komisijai iki šių metų birželio 1 d. atlikti tyrimą ir pateikti išvadą.
Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.
Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.
Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.
Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.
Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.
Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.
Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį…
Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…
Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“
Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“
K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…
Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.
Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…
Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.
Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.
Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?
Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.
Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.
Nuo meilės iki muštynių
Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.
Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.
Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.
Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?
„Moki – veži“ reklama
Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.
R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.
Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?
Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.
Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.
Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.
Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?
Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto sąnaudas.
Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.
Klanas susikaupęs, bet ramus
Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.
Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.
Matrica veikia
Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.
Kai pinigų kiekis priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.
LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.
Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.
Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.
Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.
Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys
LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.
Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.
LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.
Šališkumas ir įtaka
Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.
Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.
Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.
Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.
Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?
Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.
Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E. Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.
Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.
Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.
Nepigus laisvės ruporų amatas
Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.
Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.
Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?
Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?
Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės
Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.
Kad tauta daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.
Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.
Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.
Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.
Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?
Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.
Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.
Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.
LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.
Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.
Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuojaLRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.
Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.
Nauji veidai – seni rūpesčiai
Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.
Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.
Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.
Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio, kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.
Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.
O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.
Gal skaitytojas man atleis, kad pradžioje nuklysiu į nostalgiškus savo žurnalistinio darbo pradžios prisiminimus. Tačiau praeityje visada įžvelgiu sąsajų su dabartimi, o juk iš tolimos ir netolimos istorijos mokomės.
„Esi nereikalingas…“
Dirbau LRT (anksčiau – Televizijos ir radijo komitetas arba TVR) 17 metų. Paskirtas į propagandos redakciją komentatoriumi, su kolega Stasiu Patacku rengdavome 5 min. trukmės rytinius komentarus – verstinius ir savo. Paskui kaip jauną specialistą (kadrų rezervą) paaukštino – tapau radijo programų direkcijos dir. pavaduotoju. Dar porą metų vadovavau Vaikų ir jaunimo redakcijai, o prieš Sausio įvykius paskirtas komentatoriumi užsienio klausimais (vidaus – Benas Rupeika).
Paskui rūmų okupacija, glaudėmės kas kur, bet (leisiu sau pabrėžti) niekada neperšokau žurnalistui nusikalstamos ribos – bendradarbiavimo su okupantais. O tokių juk buvo visokių, netgi kažkada buvusių bičiulių…
Atėjus 1992 m. rudens Seimo rinkimams pajutau pavojų: juos laimėjusi LDDP puolė keršyti. TV direktorius priekaištavo: na, tu ten kalbinai V. Landsbergį, rengei interviu su A. Smetonos šeimininke, važinėjai į Čečėniją, liaupsinai Dž. Dudajevą. Klausiu: tai jeigu nereikia mano laidos, suprantu, kad nereikia ir manęs? „Supratai teisingai…“ – nudelbė akis TV vadas (atskleisiu – Saulius Sondeckis, dabar VŠĮ PRO S STUDIJA vadovas).
Po rinkimų, artėjant 1993-ųjų pavasariui, neprireikė ir patyrusios „Panoramos“ žurnalistės Vandos Preidytės paslaugų. Pasipiktinę LDDP pavestu TVR vadams valymu, Aukščiausioje Taryboje surengėme spaudos konferenciją. Tai buvo paskutinis lašas, įsiutinęs TVR vadovus, nusprendusius mus išvaryti.
Finansiniu požiūriu nusiminęs nebuvau: sužinoję, kad esu „laisvas“, pakvietė bankininkai, o kūrybinį darbą patikėjo kitos televizijos – G. Songailos vadovaujama Baltijos TV, L. Baškauskaitės Tele 3. Tačiau įžūlus ekskomunistų pradėtas valymas priminė J. Burokevičiaus laikus, kai Nacionalinis gelbėjimo komitetas buvo sudaręs „neutralizuotinų“ žurnalistų sąrašus, kuriuose buvo ir mano pavardė…
Diskusijos diskusijos…
Kodėl šiandien primenu šiuos daug kam neįdomius darbo biografijos faktus?
Prabėgo kone 30 metų nuo tų laikų, kai TVR kūrėsi Sąjūdžio grupės – techniniame centre vadovaujama Eduardo Potašinsko, kūrybinių darbuotojų pusėje – B. Rupeikos. Neslėpsiu, daugelis buvome mirštančios SSKP gretose, bet kartu atstovavome Atgimimo srovę tuometinėje elektroninėje žiniasklaidoje. Juo labiau susidorojimas su mumis po tragiškojo Sausio, kažkokiam dirigentui pamojus lazdele, buvo akibrokštas laisvam žodžiui ir tam pačiam Sąjūdžiui…
Šiandien LRT pasikeitusi neatpažįstamai. Dar anuomet, Atgimimo priešaušryje, grupelė redaktorių aktyviai priešinomės jos vadovų diktatui, kai rūmų II aukšto salėje vykdavo profsąjungos ar darbuotojų susirinkimai, laidų vertinimai. Ar „prezidiume“ sėdėdavo J. Januitis ar vėliau J. Kuolelis, ar partinės organizacijos sekretorius Vl. Leipus, kandūs pranešėjų žodžiai apie televizijos ir radijo programą, laidų lygį ir politinį jų vertinimą, darbuotojų atlyginimus ir visą valdymo sanklodą erzino viršininkus, ir – neabejoju – tie signalai pasiekdavo LKP centro komiteto propagandos skyrių, tą patį Č. Juršėną, kuris, ačiū Dievui, juos slopindavo, nes dažnai kaip politikos apžvalgininkas būdavo kviečiamas į „Panoramą“… Be to, artėjo istorinės Sąjūdžio permainos, ir partinė nomenklatūra į jas įsiklausė ištempusi ausis…
Dabar diskusijos vėl atsinaujino. LRT viduje jos vyksta vangiai, nes profesinės sąjungos šiais laikais bejėgės, žurnalistų bendrija susiskaidžiusi, o administracija ir visuomeninė LRT taryba su jiems tinkančiais žurnalistais ir visokiais viršininkais sudaro nepersmelkiamą kitokiai minčiai branduolį. Kalbantis su vyresniais ten dirbančiais ir jau tik priebėgomis kokį darbelį surandančiais kolegomis, susidaro įspūdis, kad neveltui minimas čia susiformavęs „klanas“, į kurį paprasti mirtingieji ir naujokai neprisileidžiami, o jeigu ir pretenduoja į elitą, turi pritarti ir jo ideologijai.
„O vežimas ir šiandien ten pat…“
„Klano“ struktūrą pabrėžiu, visai nenorėdamas minėti pavardžių, nes tai nieko neišspręstų. Socialiniuose tinkluose dažnai tenka susidurti su arogantiška LRT vadovų pozicija, tarsi visuomeninio transliuotojo kritika užgautų juos asmeniškai. Tuomet pasipila vertinimai, kad esi „neadekvatus“ (t.y. nesusitapatini su tikrove, nes, matyt, senas ir ligotas), kad neišmanai TV specifikos, teisinių subtilybių, valdymo mechanizmo, o, tariant R. Valatkos ar A. Užkalnio terminologija, tiesiog esi idiotas ir kvailas.
Toks bendravimas su savo auditorija ir oponentais demonstruoja LRT vadovų puikybę ir prisirišimą prie savo postų. Net anais laikais, pavyzdžiui, komiteto pirmininkas J. Januitis ar jo pavaduotojas radijui J. Mitalas skubėdavo į CK užtarti jauną žurnalistą ir draugiškai mums patardavo: nekalbėkit visokių niekų telefonu ir viešai nepasakokit politinių anekdotų, nes „ir sienos turi ausis“.
Net J. Kuolelis, kai programų direktorė Br. Zabulytė mane nusivedė pas jį, kilus ginčui dėl vienos radijo laidos jaunimui apie neformalius judėjimus, papriekaištavo jai: drauge Brone, leiskim jauniems žmonėms plačiau žvelgti į pasaulį…
Atrodo, šiandien LRT viešpatauja ortodoksiškas požiūris į viešąją nuomonę ir savus darbuotojus. Tai liudija Vladimiro Laučiaus – LRT portalo vadovo – pavyzdys. LRT administracija ir taryba (ko gero, tarp jų nesutarimų nebūna) „optimizuoja“ Lrt.lt portalą, atlieka jo pertvarką, steigdamos interneto departamentą, skaitmeninių aktyvų skyrių (štai koks sumanus pavadinimas!), apie reorganizaciją nepranešdamos portalo vadovui.
LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis sakė pripažįstantis, kad komunikacija galbūt buvo vėluojanti, bet V. Laučius apie tai žinojęs. Netiesiogiai šiam darbuotojui buvo rodomas kelias: arba sutik su pertvarka, arba, na, pats supranti… Kaip tai panašu į S. Sondeckio metodus 1993-aisiais…
Sausio 23 d. dieną vykęs LRT tarybos posėdis jokio sprendimo nepriėmė. V. Laučius linkęs taikiai ir racionaliai spręsti reorganizavimo klausimus – palaukti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų. A. Siaurusevičiui, apibendrinusiam posėdį (kodėl ne tarybos pirmininkas?), išsprūdo, kad „portalo redakcijoje irgi dirba žmonės…“ Pagal dabartinę situaciją LRT pagrindą sudaro valdomi darbuotojai, kurie „irgi žmonės“… Kaip tai girdėta!
***
Tiesą sakant, neketinau šios temos apeiti be LRT ir Seimo sandūros, be E. Jakilaičio ir R. Karbauskio konflikto, be klausimų-atsakymų dvikovos, trąšų, hektarų ir LRT veiklos kontrolės niuansų, bet tai jau kito rašinio tema. Ir nelengva, nes dvikova ar trikova tik aštrėja, palikdama už Seimo ir visuomenės nugarų gyvybiškai svarbius nacionalinius klausimus.
