
Ketvirtadienį Seimas ketina apsispręsti dėl kino ir televizijos aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus kandidatūros vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK).
Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
2020.11.23; 06:00
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
2020.11.16; 08:00
Nieko asmeniško…
Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs…
Įžengiu į ankštą kambarėlį. Praskiriu džiovinamas palutes. Tuomet “pampersų” dar nebuvo. Kvapas persunktas mažo vaiko kvapais… Mane maloniai sutinka jauna šeima. Kleksi kūdikis, žmona šypsosi, o aspirantas ruošia tirpią indišką kavą…
Žinoma, kitą dieną interviu pavyko.
Prabėgus beveik 30 metų nuo šio epizodo, kurį būsimas prezidentas neseniai prisiminė vienoje LNK laidoje, kitą kavutę, tik jau arabikos pupelių, su kandidatu į prezidentus geriu rinkimų kampanijos įkarštyje. G. Nausėda buvo jos favoritas, nors jam ant kulnų mynė I. Šimonytė. Kalbamės Saulėtekio bibliotekos kavinėje po jo skaitytos paskaitos VU ekonomikos studentams.
Neslėpsiu: siūliausi į pagalbą. Nesikuklinsiu: per 33 metus esu išvaręs tam tikro gylio vagą žurnalistikos dirvonuose, dirbdamas LRT ir kitose televizijose, Lietuvos radijuje ir “Žinių radijuje” politikos apžvalgininku, komentatoriumi, laidų vedėju. Sakau: mano patyrimu galite pasinaudoti susitikimuose su rinkėjais, ypač tose vietovėse, kur, jaučiau, geriausiai būtume suprasti.
Kandidatas, sukirtęs blynelių porciją, atrodė susidomėjęs mano siūlymu, bet teigė savo rinkimų štabo dar nesurinkęs. “Ačiū, aš pagalvosiu”, – pabaigoje pasakė jis.
Vėliau, kai jis savo rinkimų komandą jau buvo suformavęs, supratau: G. Nausėdos atrankos principai buvo kiek kitokie, ir jis pirmenybę teikė jauniems, gabiems, mobiliems įvairių sričių specialistams. Daugelis jų po jo pergalės atsidūrė patarėjų korpuse, kuris paskui ėmė byrėti…
Taigi, nieko asmeniško…
Trečią kartą jau su Prezidentu susitikau lygiai prieš metus vykusioje jo inauguracijoje, teisingiau – šventiniame pokylyje Prezidentūros kieme. Paspaudžiau ranką, padėkojau už kvietimą, priminiau mūsų pirmą susitikimą ir palinkėjau didelės sėkmės. Nesusilaikiau nepridūręs, kad lyg tyčia liepos 12-ąją yra mano gimtadienis… Taip pat padėkojau ir jo Tėveliui už tokį iškilų sūnų.
Prezidentas – tik Žmogus
Praėjo metai. Kaip nepatyrusiam politikui jie buvo nelengvi. Gerai nusimanąs makro ekonomikos, finansų ir socialiniuose reikaluose G. Nausėda nedrąsus užsienio politikoje. Jau pirmasis jo užsienio vizitas į Lenkiją kėlė nemažai abejonių, nes aklos draugystės su Varšuva deklaravimas, pamirštant istorines peripetijas, atsiduoda vasališkumu, atkeliavusiu dar nuo Žečpospolitos laikų. Susitikime su A. Duda neužsiminti apie prieštaringai vertinamą pasiūlymą dėl lenkų pavardžių rašymo originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis buvo tiesiog mandagumo imitacija.
Kol su kaimynais lenkais tarptautinėje arenoje Lietuva dirba ranka rankon (tuo labai džiaugėsi Prezidentas per savo spaudos konferenciją), tai su šiauriniais “braliukais” randasi vis daugiau trinties tiek sienos ratifikavimo, tiek Astravo elektros energijos pirkimo klausimais. Vyriausybė čia užėmė “drąsaus zuikio” poziciją, o Prezidentas tebelaukia jos ryžtingo sprendimo. ES reakcija į Astravą taip pat pernelyg atsargi…
Bandomuoju bet kurios institucijos periodu yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturis kart daugiau. Ne ne, aš toli nuo tos minties, kad reiktų į miltus sumalti šalie svadovą, kaip tai daro pasipūtęs apžvalgininkas R. Valatka, kažkada ir šių eilučių autorių norėjęs nuleisti “Lietuvos ryto” laiptais (o už atvirą įžeidimą Seime buvo a.a. A. Patacko vyriškai pamokytas…).
Jo komentaras per Lietuvos radiją, apipintas jam būdingais spalvingais išsireiškimas, balansuoja ant narciziškumo ir nepagarbos pirmajam valstybės asmeniui ribos.
Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda pripažįsta vienintelę didelę klaidą – J. Narkevičiaus paskyrimą Susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, kad nebuvo ryžtingesnis. Tas “trepsėjimas kojele” primena V. Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalie svadovas vis reikšdavo “susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. D. Grybauskaitė – atvirkščiai – demonstravo kategoriškumą ir reiklumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda pasirinko auksinį viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.
Kiekvienas žmogus kitoks. Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio prezidentai labia skirtingi. V.Landsbergis buvo gudrus ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), A.M.Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodė lprimena B. Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis “topas” buvo Rusiją pavadinti “teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.
Nepatyrusiam G. Nausėdai teko nelengvas išbandymas – koronavirusas. Nors jį įveikti buvo ir ne Prezidento galiose, daugelis valstybės vadovą kaltino pasyvumu, nusišalinimu, vengimu gilintis į problema. Kai galų gale Lietuva sėkmingai išsiropštė iš šios bėdos, G. Nausėdos kritikai ėmė kabinėtis už detalių: neatstatydino A. Verygos, neįveikė Vyriausybės dėl verslo skatinimo tempų, o Seimo – dėl išmokų pensininkams, bedarbiams ir t.t. Tai esą irgi rodė Prezidento neįgalumą.
Viešojoje erdvėje taip pat sklandė turgaus lygio priekaištai Prezidentui, kuriuos savaip modifikavo būrelis LRT “etatinių”apžvalgininkų, tarp kurių bene pirmu smuiku groja tas pats R. Valatka. Skambėjo kritiniai žodžiai, neva G. Nausėda vėlavo pareikšti savo nuomonę dėl R. Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, kad be reikalo nevyko į Estiją, kur Saremos saloje buvo rengtas Baltijos šalių vadovų susitikimas, kad pernelyg bičiuliaujasi su A. Lukašenka, kad per koncertą Valstybės dieną nuo šalčio tirtančio berniuko neapdengė skėčiu, galų gale kad savo pasisakymuose perdaug akcentuoja ryšį su tėvais, šeima ir pan.
O politologas Ainis Lašas rėžė iš peties: “prezidentas realiai nesupranta politikos esmės”. Jo nuomone, tai galios postas, ir G. Nausėda privalėjo tvoti kumščiu į stalą, kaip koks anuometinis “gensekas”. Susidaro įspūdis, kad Prezidento kritikai, mėsinėdami jo metų veiklą, – atleiskite u žvulgarumą – bando iš š… išspausti vašką. Neturėdami ką iš esmės pasakyti, jie mėgina kontempliuoti arba pasitelkdamibravūriškus palyginimus, arba iškeldami mažareikšmes detales.
Prieš metus Lietuva išsirinko deramą šalies lyderį. Jis ne Dievas, jis tik Žmogus. G. Nausėda vertas tautos simpatijų.
2020.07.10; 16:41
Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.
Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.
Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.
Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.
Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.
Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…
Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.
Kaip buvo iki to nusirista?
Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?
Negaliu nepritarti žurnalistui Česlovui Iškauskui, kurį nustebino V. Bruverio unisonu su marginaliniais Rusijos portalais (žr., pavyzdžiui, SPUTNIK https://lt.sputniknews.ru/columnists/20200123/11172449/Opyat-dvoyka-Prezident-Litvy-ne-spravilsya-s-domashnim-zadaniem-po-istorii.html) išriaumota kritika prezidentui dėl to, kad jis kartu su Lenkijos prezidentu nevyko į Holokausto metinių minėjimą Izraelyje, o pasirinko tragiškąjį jubiliejų ir tragedijos aukas pagerbti tame žemės lopinėlyje, kuris ir buvo pasirinktas atskaitos tašku Holokaustui minėti.
V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?
Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.
Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų Prezidentui?
Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.
Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.
Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą.
Daugiau takto vertinant prezidento darbą rodo politologai Lauras Bielinis, Kęstutis Girnius, nors ir neglosto vien paplaukiui. Pavyzdžiui, pastarasis, besimezgant Gordijaus mazgui dėl ministro J. Narkevičiaus, atvirai nepalankiai vertino prezidento komandos neatsakingumą, teikiant prezidentui suveltą informaciją apie ministro įdarbintus bendrapartiečius.
Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…
Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.
O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?
Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.
Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.
LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.
LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.
Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…
Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.
O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.
Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.
O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/
Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.
Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“
2020.07.09; 15:18
Jau išaušo Naujieji Metai, o LRT televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.
Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.
Žiūrim, ką turim.
Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir šviesoje neranda, ko tikėjosi.
Viena, nėra ėdžių, į kurias rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.
Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.
Karvė – gilioje rezignacijoje.
Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?
Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.
Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…
O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.
Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.
O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….
Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?
Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems“ kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti“ žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?
Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.
Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…
Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.
Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.
Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.
Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…
Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.
Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.
Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.
Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.
Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.
Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis“.
O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…
2020.01.02; 14:08
Įrodymai ir „įrodymai“
Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.
Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).
Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.
„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…
Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?
Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.
Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.
Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.
Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).
Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.
Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“
Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.
Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.
Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku“ (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų…
Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:
Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.
1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).
Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?
Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?
Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.
Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).
Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.
Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“
Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“
Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.
****
Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“
Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.
„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.
(Pabaiga)
2019.12.25; 15:00
Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.
Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai.
Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…
Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.
O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.
Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų, arba geriau jos nejudinti.
Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.
Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.
O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.
Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…
Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.
To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.
O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.
Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.
Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.
Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.
O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys
2019.12.10; 04:30
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra informavusios tarptautinę bendruomenę, kad šalies rinkimų įstatymai yra diskriminuojantys ir negarantuoja piliečiams vienodų teisių būti išrinktais šalies prezidentu, Seimo, Europos Parlamento ar vietos savivaldos tarybos nariu: politinių partijų kandidatams rinkimuose suteikiamos privilegijos, nes juos iškėlusios arba remiančios parlamentinės politinės partijos gauna finansavimą iš valstybės biudžeto (LR Politinių partijų finansavimo įstatymas), tuo tarpu nepartinių piliečių suburti rinkimų komitetai jokios valstybės paramos negauna, todėl pastarųjų iškelti kandidatai neturi vienodų galimybių rungtis su politinių partijų kandidatais.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinės bendruomenės dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje vyksta prezidento ir Lietuvos atstovų į Europos Parlamentą (EP) rinkimai. Pagal LR Konstituciją rinkimus prižiūri ir jų teisėtumu rūpinasi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Užtikrindama rinkimų demokratiškumą VRK turi garantuoti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visiems kandidatams, kontroliuoti politinių kampanijų finansavimą, koordinuoti piliečių iniciatyvų įgyvendinimą. Tačiau netgi nevertinant diskriminuojančių rinkimų įstatymų, VRK nepajėgia užtikrinti vykstančių rinkimų demokratinių procedūrų:
Tokiu būdu nėra jokių abejonių, jog VRK tinkamai neatlieka Konstitucijoje nustatytų funkcijų ir neužtikrina kandidatų rinkimuose lygiateisiškumo ir rungtyniavimo principų, toleruoja LRT šališkumą ir atskirų kandidatų diskriminavimą. Iš to darytina išvada, kad šiuo metu Lietuvoje vykstanti rinkimų kampanija neatitinka demokratinės valstybės principų – juose yra daug neteisėtos politinės reklamos atvejų, privilegijuoto žiniasklaidos ir nacionalinio transliuotojo dėmesio atskiriems kandidatams, žodžio ir įsitikinimų laisvės ribojimų, rinkėjų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų diskriminavimo bei kitų pažeidimų.
Kadangi ESBO pagrindinį dėmesį skiria valstybių demokratinėms reformoms, žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių užtikrinimui, pilietinės visuomenės stiprinimui, laisvų ir demokratiškų rinkimų skatinimui, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu tarptautinei bendruomenei nepavyks įtakoti Lietuvoje vykstančių rinkimų eigos pagal ESBO nustatytus demokratinių rinkimų principus, atsižvelgiant į faktą, kad rinkimuose paprastai dalyvauja tik pusė Lietuvos rinkėjų, vykstantys rinkimai gali būti laikomi nedemokratiškais, o įvykusių rinkimų rezultatai gali kelti abejones dėl jų patikimumo, skaidrumo, o tai reiškia, kad ateityje gali iškilti pagrįstos abejonės dėl išrinkto prezidento ar Europos Parlamento nario legitimumo. Tai neabejotinai pažeistų esminį piliečių sutikimo principą, kad juos valdytų būtent tie ir būtent taip, kaip yra nustatyta įstatyme. Šių principų pažeidimas keltų nepasitikėjimą išrinkta šalies valdžia ir iš to galimą politinį nestabilumą, kuris yra žalingas tiek šalies piliečiams, tiek tarptautinei demokratinei bendruomenei.
Todėl prašome Jus įtakoti Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijas nedelsiant nutraukti šiuo metu vykstančiuose rinkimuose kandidatų diskriminavimą, užtikrinti vienodas galimybes visiems kandidatams viešai ir laisvai per nacionalinį transliuotoją išdėstyti savo rinkimų programas, sudaryti kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus bei Europos Parlamentą vienodas sąlygas būti išrinktiems, o rinkėjams vienodas galimybes rinkti ir išsirinkti savo valstybės atstovus.
Laiškas išsiųstas šioms organizacijoms ir institucijoms:
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui (ODIHR); Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA); ETPA Kultūros, mokslo, švietimo ir žiniasklaidos komitetui; Lietuvoje reziduojančioms ambasadoms; Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui; Lietuvos Respublikos Vyriausiajai Rinkimų Komisijai; Lietuvos Respublikos Radijo ir Televizijos tarybai
Pasirašė:
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Kaušinis, Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Petras Grėbliauskas, Piliečių gynimo paramos fondas – Aurelija Kuzmaitė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Kreipimasis – pareiškimas priimtas bendru sutarimu.
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis
[1]https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=262204
2019.04.29; 06:22
Opozicijai priklausantys Seimo nariai parengė ir įregistravo naujos redakcijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo racionaliai koreguoti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos sudarymo principus pagal britų nacionalinio transliuotojo BBC analogiją.
Projektą teikia Seimo nariai konservatoriai Andrius Kubilius ir Andrius Navickas bei su tam tikromis išlygomis liberalė Aušrinė Armonaitė.
„Valdančiajai daugumai siūlome neskubinti Seimo valstiečių ir žaliųjų frakcijos atstovų vienašališkai parengto LRT įstatymo svarstymo, o siekti plataus politikų ir ekspertų sutarimo. Taip buvo elgiamasi iki šiol, svarstant su LRT veikla susijusius įstatymus. Nors nematome jokio skubaus reikalo keisti dabar galiojantį LRT įstatymą, tačiau suvokiame, kad „valstiečių“ lyderių ambicijų bent ką nors keisti LRT įstatyme mes nebūsime pajėgūs sustabdyti. Tokiu atveju, mūsų įsitikinimu, jei tikrai nuoširdžiai norima padėti LRT dar labiau pagerinti savo veiklą, tada reikia imti pavyzdį iš aukščiausios kokybės standarto, iš BBC veiklos organizavimo, o ne „išradinėti dviratį“ asmeninių ambicijų tenkinimo ar siaurų politinių tikslų vardan“, – sakė įstatymo projekto vienas iš iniciatorių Seimo TS-LKD frakcijos narys Andrius Kubilius.
„Matydami valdančiųjų bandymus politizuoti LRT veiklą iš esmės keičiant jos valdymo modelį, siūlome racionaliai spręsti visuomenėje kylančius ginčus, parengėme LRT įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo bandoma racionaliai atkartoti BBC valdymo nuostatas. LRT veiklos derinimas prie BBC standartų leistų Seimo diskusijose atmesti daugelį politinių fantazijų“, – pažymėjo Seimo narys Andrius Navickas. Jis atkreipia dėmesį, kad remiantis analogija su vadinamuoju „BBC įstatymu“ yra paliekama tokia pati LRT Tarybos sudarymo tvarka, dabartinę Tarybą papildant 4 vykdančiaisiais nariais.
Didžiojoje Britanijoje veikianti BBC korporacija yra visam demokratiniam pasauliui ryškiausias pavyzdys valstybės įsteigtos žiniasklaidos priemonės, kuri pasižymi aukščiausia produkcijos kokybe, profesionalumu ir nepriklausomumu.
„Nors, mūsų įsitikinimu, dabartinė LRT veikla atitinka jai keliamus reikalavimus, o įstatymu apibrėžta LRT vadovybės struktūra ir įgaliojimai yra racionalūs bei leidžiantys LRT veikti nepriklausomai, efektyviai įgyvendinant LRT misiją, tačiau, remiantis geriausia tarptautine praktika, visada galima siekti dar aiškesnio ir skaidresnio LRT veiklos reglamentavimo, nekeičiant pagrindinių LRT valdymo struktūros nuostatų. Toks naujos kokybės reglamentavimas leistų LRT veiklą padaryti dar skaidresnę bei sumažintų galimybes nepagrįstiems įtarimams, kaltinimams ar siekiams LRT paversti priklausoma nuo valdžios žiniasklaidos priemone“, – teigiama aiškinamajame projekto rašte.
Pasak A. Kubiliaus, BBC valdymo modelis yra panašus į dabar galiojantį LRT valdymo modelį, tačiau jis yra tiksliau ir detaliau reglamentuotas: BBC aukščiausias valdymo organas yra BBC Taryba, kurią sudaro 10 nevykdančiųjų narių ir 4 vykdantieji nariai (įskaitant generalinį direktorių). BBC Taryba sudaro specializuotus Tarybos komitetus, skiria BBC generalinį direktorių, tvirtina detalius metinius veiklos planus ir detalias metines ataskaitas, kurių tikslias nuostatas aprašo įstatymas. BBC veiklą reglamentuojantis įstatymas taip pat nustato BBC veiklos misiją, visuomeninius tikslus ir bendrąsias pareigas, už kurių įgyvendinimą yra atsakinga BBC Taryba. BBC Taryba taip pat yra atsakinga už tvarkos, kaip turi būti nagrinėjami skundai dėl BBC veiklos, nustatymą.
Visas šias BBC veiklą reglamentuojančias nuostatas siūloma perkelti į naują, LRT veiklą reglamentuojantį įstatymą.
Remiantis geriausia korporatyvinio valdymo praktika ir „BBC įstatymo“ pavyzdžiu, LRT veiklą reglamentuojančiame įstatymo projekte apibrėžiami LRT veiklos tikslas, misija ir visuomeniniai tikslai. Taip pat apibrėžiama LRT veiklos nepriklausomumo samprata bei LRT Tarybos narių prievolė ją ginti bei puoselėti.
LRT šiuo metu yra valdoma Tarybos, sudarytos iš 12 asmenų, visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, kuriuos deleguoja prezidentas, Seimas ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. LRT taip pat veikia Administracinė komisija, kurios atsakomybė ir funkcijos nėra pakankamai aiškios ir racionalios. Įstatyme nėra apibrėžta LRT misija ir visuomeniniai tikslai bei nėra reglamentuota atsakomybė už jų įgyvendinimą. LRT metinių planų ir ataskaitų privalomas turinys taip pat nėra detaliau apibrėžtas. Dabartinis įstatymas taip pat nenumato LRT prievolės turėti aiškią skundų nagrinėjimo tvarką.
Siūlomame įstatymo pakeitimo projekte būtų nustatyta, kad LRT Taryba sudaro Tarybos komitetus, iš kurių 3 yra privalomi: Audito ir Rizikų vertinimo komitetas, Nominacijų komitetas ir Kompensacijų komitetas. LRT Taryba paskirtų LRT ombudsmeną, patvirtintų LRT Etikos kodeksą ir nustatytų tvarką, kaip nagrinėjami skundai dėl LRT veiklos.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.01.11; 10:02
Parlamentinio LRT veiklos tyrimo išvados Seime patyrė fiasko.
Ketvirtadienį šių išvadų Seimas nepatvirtino. Už jas balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 57, susilaikė 5 parlamentarai.
Nutarimo projekte, kuris nepriimtas Seime, buvo siūloma patvirtinti išvadas ir pripažinti, kad laikinoji tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, tyrimą atliko ir darbą baigė.
Nepatvirtinus išvadų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė siūlė parlamentarams pasvarstyti, ar tyrimo komisija neturėtų tęsti darbo.
„Tos pabaigos nėra, ar neturi komisija tęsti darbo? Tai į kokią situaciją mes save įstūmėme?“ – svarstė „valstietė“ A. Širinskienė.
Beje, dar iki išvadų patvirtinimo Seimas pritarė liberalės Aušrinės Armonaitės siūlymui iš išvadų išbraukti siūlymus, kurie buvo susiję su LRT valdymo modelio pakeitimais.
Liberalas Eugenijus Gentvilas tvirtino, kad esą „valstiečiai“ siekia užvaldyti LRT ir politizuoti jos valdymą. Tuo tarpu „valstietis“ Virgilijus Poderys tai paneigė, tvirtindamas, kad LRT siekiama depolitizuoti.
Galimą žiniasklaidos užvaldymą įžvelgė parlamentaras Petras Gražulis, todėl ragino ją „išvaduoti nuo konservatorių“.
Tyrimą atlikę parlamentarai nustatė, kad „pasirinkta LRT struktūra, valdymo organų funkcijų pasidalijimas ir kompetencija, atsakomybės pasiskirstymo nebuvimas, kontrolės mechanizmų stoka sudaro prielaidą kilti rizikai, kad valstybės lėšos gali būti naudojamos neracionaliai.„
Išvadų projekte, kuris nesulaukė pritarimo, buvo siūloma įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.
Gruodžio 14 d. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis laikinosios tyrimo komisijos išvadas išsiuntė už žiniasklaidos laisvę ir visuomeninius transliuotojus atsakingoms tarptautinėms, ES bei nacionalinėms institucijoms.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.21; 05:00