Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.

Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.

Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į  klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet.  bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį. 

Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.

Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.

Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.

2021.11.24; 14:05

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.

Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.

Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.

Kinijos karys

Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?

Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.

Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.

Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!

Džo Baidenas spaudžia dešinę ranką nusikaltėliui. EPA – ELTA nuotr.

Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.

Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.

Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.

Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.

Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.08.19; 06:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.

Apie pagiežos atrakcionus

Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.

Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?

Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos

Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?

Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).

Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.

Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.

Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.

A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.

A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?

Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.

Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje

Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.

Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova“

Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.

NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova“).

Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?

Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.

2021.06.22; 08:00

LRT.lt – naujienų portalas

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai (LRT Tarybai), LRT Etikos kontrolieriui, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ganeralinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, LRT tyrimų skyriui

Reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir suteikti atsakymo teisę

2021-05-28

Š.m. gegužės 17 d. 06:53 interneto portale www.lrt.lt (toliau – Portalas), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, buvo paskelbtas straipsnis „LRT tyrimas. Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ (toliau – Straipsnis), kurio autoriais kolektyviai įvardinti Jurgita Čeponytė, Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyrius ir lrt.lt, žr. prie šio reikalavimo pridedamą Straipsnio nuorašą ir nuorodą: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1410733/lrt-tyrimas-uz-seimu-marso-rengeju-ir-remeju-antinato-mitingu-sleifas-pronacistines-organizacijos-ir-rysiai-su-vsd-ataskaitose-minimais-asmenimis

Straipsnis įvardinamas kaip „tyrimas“, tačiau jame iš tiesų nėra jokio tyrimo, nes pačių „tyrimo objektų“, tarp kurių įvardijami ir mes – Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila bei kiti centristai ir tautininkai, nuomonės iš viso nebuvo klausiama. Dėl publikuojamų faktų ir teiginių apie mus teisingumo su mumis iš viso nebuvo tikslinamasi, kaip ir apskritai dėl Straipsnyje publikuotos informacijos apie įvykius ir renginius, kuriuose, kaip skelbiama Straipsnyje, mes ir mūsų atstovaujamos organizacijos dalyvavo ar netgi juos organizavo (Straipsnyje mes esame pateikti kaip šių, į vieną virtinę sumestų, įvykių ir renginių „Dalyviai/Steigėjai“), tačiau mūsų nieko nebuvo apie juos teiraujamasi.

Vienintelis klausimas, kurį p. J.Čeponytė el. paštu gegužės 14 d. uždavė Sakalui Gorodeckiui, buvo toks:

Sakalas Gorodeckis. Slaptai.lt nuotr.

„Jums rašo Jurgita Čeponytė iš LRT. Analizuodama pastaruosius kelerius metus vykusius protestus įvairiais klausimais, pastebėjau, kad esate prisidėjęs organizuojant arba dalyvavote juose. Kodėl dalyvaujate daugelyje protestų net ir labai skirtingoms temoms skirtų?“. S. Gorodeckis į šį laišką atsakė apie įvairius renginius, kuriuos jis organizavo, tačiau nė vieno įvykio ar renginio, kuris aprašomas Straipsnyje, neminėjo. „Tyrimo“ autorė nei apie vieną Straipsnyje rašomą įvykį ar renginį S. Gorodeckio nieko nepaklausė. Visgi Straipsnyje teigiama, kad esą „LRT stengėsi susisiekti su visais „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ bei kitų protestų organizatoriais ir etatiniais dalyviais, tačiau atsakymus į klausimus gavo tik iš kelių.“ Su Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininku Sakalu Gorodeckiu viena iš Straipsnio autorių „susisiekė“, tačiau nieko apie Straipsnyje minimus faktus ir teiginius taip ir nesiteikė paklausti. O su Nagliu Puteikiu bei su Gintaru Songaila nė „susiekti“ nepabandė.

Straipsnyje niekas nėra išskirtas iš jame piešiamo protestuotojų profilio, o atvirkščiai – visi jame paminėti asmenys bei organizacijos yra tyčia suplakti į viena. Todėl Straipsnio pavadinime ir jo tekste pateikiami apibūdinimai („pronacistinės organizacijos“, „antiNATO šleifas“, „ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ ir kt.) be jokio pagrindo meta šešėlį mūsų atstovaujamų organizacijų reputacijai, žeidžia mus asmeniškai. „Tyrimo“ tekstas sukonstruotas taip, kad vadinamojo tyrimo „rezultatus“ būtų techniškai sunku paneigti, nors jie ir neatitinka tikrovės. Straipsnio gretinimai ir teiginiai, kuriuose ir mūsų atžvilgiu metami melagingi ir šmeižikiški kaltinimai, yra kai kur supinti su įvairiais formaliais apsidraudimais („kone visų“, „galbūt susiję su“, ir kt.), tačiau kiti Straipsnio teiginiai paneigia net ir šias išlygas.

Jokiuose „protestuose prieš NATO“ tautininkų ir centristų partijos niekada nėra dalyvavusios ir šių partijų vėliavų niekada tokiuose renginiuose nėra buvę (atvirkščiai, šios partijos visada buvo vienos aktyviausių Lietuvos dalyvavimo NATO ir pačios NATO rėmėjų). Tačiau Straipsnio autorės (-iai) po pastraipėlės, kurioje pirmuoju sakiniu pasakyta, kad „po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO“, toliau tęsia/…/kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“. Nors pilnas „tautininkiškos organizacijos“ pavadinimas čia nepateiktas, tačiau jis aiškiai numanomas iš tolesnio Straipsnio teksto, taip pat iš Straipsnyje minimų asmenų (S.Gorodeckis yra Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas, G. Songaila buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas, o N. Puteikis yra Centro partijos – Tautininkų pirmininkas).

songaila_m
Gintaras Songaila. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie esą buvusį patriotinių organizacijų dalyvavimą protestuose prieš NATO mums taip pat nėra žinoma ir jokių tokių duomenų Straipsnyje nėrapateikta (Straipsnyje tie 2016-06-17 data paminėti akcijos Šiauliuose „dalyviai/steigėjai“ negali būti priskiriami nei prie „tautininkiškų“, nei prie „patriotinių“ organizacijų, kaip ir kiti tokių akcijų organizatoriai). Šioje akcijoje dalyvavę asmenys niekaip nėra susiję nei su mumis, nei su mūsų atstovaujamomis politinėmis organizacijomis. Nei mes patys asmeniškai, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nėra ir nebuvo niekaip susiję taip pat ir su Straipsnyje minima 2017-09-10 akcija „prieš NATO prie Seimo“, su 2016-06-17  protestu Šiauliuose „prieš JAV, NATO, ES“, kaip ir su kitais tų pačių asmenų organizuotais, tos pačios tematikos protestais 2016 bei 2015 metais.

Nei mes asmeniškai, nei tautininkai, nei centristai nėra niekaip susiję ne tik su šiomis akicijomis-protestais, bet ir su Straipsnyje paminėtais asmenimis, šių akcijų-protestų organizatoriais ar dalyviais. Tarp vienos tokios akcijos dalyvių Straipsnyje minimas Aras Sutkus iš viso nėra niekaip susijęs nei su mumis asmeniškai, nei su tautininkų ir centristų organizacijomis. Skirtingai nei teigia Straipsnyje cituojamas Arnas Sutkus, nei tautininkai, nei centristai nėra dalyvavę ir nedalyvauja taip pat ir Straipsnyje paminėtame vadinamajame „Susitelkime“ (apie tai Straipsnio autoriai būtų nesunkiai sužinoję, jei tik būtų paklausę kitos pusės, apie kurią parašė, tačiau nė nepaklausė). Liaudies partija yra visai kita organizacija ir skelbia skirtingas nuo tautininkų ir centristų idėjas. Šis skirtumas visada buvo ypač ryškus dėl NATO. Jeigu kažkokie asmenys ar organizacijos skelbia apie „vienijimąsi“, tai Straipsnio autoriai į tokius šaltinius privalėjo pažiūrėti kritiškai, patikrinti, kiek jie patikimi. Straipsnyje nurodytame centristų ir tautininkų kreipimęsi dėl vienijimosi tokios organizacijos ar asmenys, kuriuos Straipsnio autoriai įvardija kaip „susijusius su VSD ataskaitomis“ nebuvo kviečiami, su tokiais iš mūsų pusės jokių derybų ar iniciatyvų dėl „vienijimosi“ nebuvo.

Nei mes, nei mūsų atstovaujamos „tautininkiškos organizacijos“ nėra niekaip susijusios ir su kitais šiame Straipsnyje įvardintais protestais prieš NATO ar su kitais tokiais renginiais, kuriuose galėjo būti skleidžiama „Kremliaus dezinformacija“ ar platinama „antivalstybinė propaganda“, kadangi tai prieštarautų mūsų ir mūsų atstovaujamų „tautininkiškų organizacijų“ vertybėms bei programinėms nuostatoms. Tautininkus ir centristus labai žeidžia, kad mūsų organizacijas Straipsnio autoriai be jokio pagrindo gretina ir su Rusijos „visuomenės saugumo koncepcija“. Mūsų programinėse nuostatose niekada nebuvo absurdiškų teiginių, kad mes nuo Vakarų korporacijų išnaudojimo ginsime „gamtinių išteklių gausią Rusijos civilizaciją” ir kad mes kažkaip susiję su šia koncepcija tikinčiais asmenimis, kurie „mano, kad remiantis jos idėjomis galima atkurti Rusijos galybę, nugalėti „destruktyvius“ Vakarus, ir palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“. Atvirkščiai, tiek tautininkai, tiek centristai niekada nepalaikė Rusijos agresyvios politikos, visada rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir, skirtingai nei kitos partijos bei organizacijos, aktyviais praktiniais veiksmais palaikė jos kovą prieš Rusijos agresiją.

S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila, o taip pat jų atstovaujamos ir atstovautos organizacijos nėra niekaip susiję ir su Straipsnyje paminima Z.Vaišvilos vadovaujama „Visuomenės taryba“, niekaip nesusijusi ir su Straipsnyje minėtų „Birželio 3 grupės“,„Piliečių sąšaukos už dorą ir tautą“ veikla. Nei mūsų asmeniškai, nei mūsų organizacijų atstovų nėra ir nebuvo nei vienoje iš šių struktūrų – nei tarp jų „dalyvių“, nei tarp jų „iniciatorių“, nei tarp jų „organizatorių“, nei tarp jų „steigėjų“. Be to, šios „organizacijos“, mūsų žiniomis, niekur ir niekada nepalaikė ir jokių tautininkų bei centristų protestų ar kitų renginių, o tarp jų ir tų, kurie minimi Straipsnyje. Straipsnyje pateikta nuoroda į tai, kad 2016-01-19 „Birželio 3 grupė“ esą jungėsi su „Liaudies partija ir Respublikonais“ yra tyčia klaidinanti, nes Respublikonų partija susijungė ne su šiomis grupėmis, o su Tautininkų sąjunga. Be to, respublikonų prisijungimas prie tautininkų Straipsnyje datuotas apibendrintai „2016“, tačiau „laiko juostoje“ jis yra chronologiškai pateiktas tyčia anksčiau nei menamas respublikonų jungimasis su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, kuris esą vyko metų pradžioje.

Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip Straipsnio autoriai siekia sudaryti klaidinantį įspūdį, kad tautininkai yra susiję su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ per nuorodose minimus respublikonus. Juk jei respublikonai prisijungė prie tautininkų, o vėliau dar jungėsi ir su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, tai juk būtų „akivaizdi sąsaja“, jei ji liktų nepaneigta. Tačiau tokią Straipsnio autorių sąmoningai įtaigojamą sąsają paneigė pats gyvenimas, nes respublikonai jau po šių nuorodų iš tiesų prisijungė ne prie „Birželio 3 grupės“ ar „Liaudies partijos“, bet prie Tautininkų sąjungos, kuri po prisijungimo papildė pavadinimą. „LRT Tyrimo“ autoriai nė nepasivargino informuoti savo skaitytojų, kad „informacija“ apie respublikonų jungimąsi su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ nepasitvirtino. Atvirkščiai, Straipsnyje pateiktoje „laiko juostoje“ jie sąmoningai sukeitė įvykius.

Straipsnio pavadinime („LRT tyrimas.Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos [paryškinta mūsų] ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“) ir Portale yra panaudojama sąvoka „pronacistinės organizacijos“, kuri Straipsnio tekste susieta su prie 2019-2021 m. „kone visų“ rengtų mitingų/protestų organizatoriu pridėtomis ir esą juos remiančiomis „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ (žr. „Pandemijos kibirkštys“) bei su „aktyviai išnaudojamomis“ Vasario 16 bei Kovo 11 šventėmis, kurių metu eitynes organizuoja S. Gorodeckis ir kiti tautininkai. Kadangi tarp Straipsnio „laiko juostoje“ minimas  tautininkų jungimasis su respublikonais, o po to ir su centristais, taigi, „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ yra priskiriami būtent tautininkai, o konkrečiai – Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos bei Centro partijos-Tautininkų nariai. Tačiau nėra jokių duomenų, kad šios partijos yra „pronacistinės“, toks kaltinimas yra melagingas ir įžeidžiantis. Toks kaltinimas negali būti metamas ir Straipsnio „laiko juostoje“ įvardintai persitvarkiusiai politinei partijai „Kartų solidarumo sajunga-Santalka Lietuvai“, o taip pat ir „laiko juostoje“ minimomis naujai įsikūrusioms partijoms „Nacionalinis susivienijimas“ bei „Krikščionių sąjunga“. Šios partijos nesusijusios nei su protestų prieš NATO organizavimu, ar dalyvavimu juose, nei jos „turi ryšių“ su VSD ataskaitose minimais asmenimis.

Tarp neteisingų sąsajų ir klaidinančių nuorodų Straipsnyje yra įveltas ir G. Songaila, kuris buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas. Jis Straipsnyje įvardintas kaip steigėjais/dalyvis prie 2010-12 m. nuorodos „Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas.“ G.Songaila nedalyvavo nei „Drąsos kelio“ partijos steigime, nei Garliavos įvykiuose, nei protestuose. Tuometinis Seimo narys tik vieną kartą per visą 2010-2012 metų laikotarpį lankėsi Garliavoje. N.Venckienės kvietimu jis nuvyko susipažinti su Deimante Kedyte, su kuria kalbėjosi ir žaidė šachmatais. G. Songaila turi gydytojo psichiatro diplomą. Jis tuomet įsitikino, kad ekspertų išvados dėl to, kad ši mergaitė nelinkusi fantazuoti, nepasiduoda įtaigai ir todėl jos parodymai dėl buvusio tvirkinimo buvo pagrįsti, deja, atitinka tikrovę. G.Songaila nedalyvavo „Garliavos įvykiuose“, nedalyvavo ten vykusiuose protestuose, o tuo labiau partijos „Drąsos kelias“ steigime. Jis niekaip nėra susijęs su asmenimis, su kuriais LRT „tyrimas“ jį mėgina gretinti, ir net nepažįsta jokio Andriaus Lobovo.  

Vienu atveju ši manipuliacijų, tyčinio pripainiojimo ir įvėlimo „technika“ buvo panaudota itin rizikingai, žr. Straipsnyje: „Remiantis LRT Tyrimų skyriaus surinkta ir susisteminta informacija, visus šiuos protestus nuo2012 m. [paryškinta mūsų] vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai [paryškinta mūsų], o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose [paryškinta mūsų]. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ [paryškinta mūsų] (toliau – Citata). Nors vėliau Straipsnyje kitoje vietoje yra įvardinti keli asmenys, kurie pasak Straipsnio autorių yra „VSD grėsmių valstybės saugumo ataskaitose“ minimi kaip „platinantys antivalstybinę propagandą, jie arba finansuojami priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų, arba yra jų dalis“, tačiau šie paminėti asmenys išvis nėra niekaip susiję nei su mumis asmeniškai, nei su mūsų atstovaujamomis organizacijomis (t.y., jie nėra susiję su Straipsnyje minimais „Centro Partija ir Tautininkais“). Nepaisant to, kad Straipsnio autoriai negalėjo nurodyti jokių tokių „VSD ataskaitose minimų asmenų“, kurie būtų kaip nors susiję su mūsų organizuotais protestais, šioje Citatoje apibendrintai teigiama, kad su kažkokiais asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, yra susiję „visi šie protestai“, išvardinti Straipsnyje. Tokiu būdu tyčia siekiama sudaryti įspūdį, kad esą ir tie protestai, kuriuos organizavo tautininkai bei centristai yra kažkaip susiję su tokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.

Iš esmės, aukščiau pateiktoje Straipsnio Citatoje pasakyta, kad nesvarbu, ar jame įvardinti asmenys buvo „visų šių protestų“ nuo 2012 m. organizatoriai, ar jie buvo tik dalyviai, ir net nesvarbu, ar jie dalyvavo tik kai kuriuose iš Straipsnyje paminėtų renginių/įvykių, tačiau jie esą „turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, ir dar daugiau – „visų“ Straipsnyje išvardintų protestų „arba organizatorius, arba dalyvius“, pasak Straipsnio autorių, VSD yra įvardijusi „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Straipsnyje taip pat teigiama, kad „visuose“ jame paminėtuose protestuose, o tai reiškia, kad ir tuose iš jų, kuriuos organizavo Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila, kaip ir tuose, kuriuose buvo protestuojama prieš NATO, „skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.

Mes, S.Gorodeckis, N.Puteikis ir G.Songaila, iš viso neturime, niekad neturėjome ir negalėjome turėti jokių „sąsajų su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, įskaitant ir tuos, kuriuos VSD įvardija kaip „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Netiesa, kad mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų renginiuose „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ su tokiais protestais. Kadangi tokie „reikalavimai ir lozungai“ neatsikartojo, tai jie tuo pačiu ir negalėjo sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Straipsnyje teigiama, kad visuose protestuose atsikartojantys „reikalavimai ir lozungai“ su Kremliaus skleidžiama dezinformacija sutapo „itin dažnai“. Tačiau tie lozungai ir reikalavimai, kuriebuvo skelbti tautininkų bei centristų organizuojamuose renginiuose, net ir negalėjo „itin dažnai“ sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, kadangi nei su tokia dezinformacija, neisu jokia kita dezinformacija tautininkų bei centristų skelbiami šūkiai ir reikalavimai nesutapo niekada. Straipsnyje ir nėra pateikta jokių duomenų, kad tautininkai ar centristai kada nors būtų teikę kokius nors reikalavimus ir šūkius, kurie kada nors būtų sutapę su Kremliaus dezinformacija. Taigi, Straipsnio autorių kaltinimai, tiekkiek jie taikomi mums ir mūsų atstovaujamoms organizacijoms, yra niekuo nepagrįsti.

Nei vienas iš Straipsnyje išvardintų protestų ar (ir) kitų renginių, kuriuos organizavo arba juose dalyvavo S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila, nėra niekaip susiję su kokiais nors „lozungais ir reikalavimais“, kurie būtų galėję sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Antai du Straipsnyje paminėti protestai, iš kurių vieną organizavo ir viename dalyvavo Sakalas Gorodeckis (2019 m. liepos 10 d. prie Vilniaus miesto savivaldybės dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ir tų pačių metų rugpjūčio 7 d. prie Mindaugo paminklo „Apginkime Lietuvos didvyrius“), buvo nukreipti kaip tiktai prieš Kremliaus dezinformaciją dėl Lietuvos didvyrių, kovojusių prieš sovietinius okupantus. Šiuose dviejuose protestuose nebuvo jokių lozungų ar reikalavimų, kurie būtų galėję kaip nors sutapti su Kremliaus dezinformacija, ir nebuvo tokių, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje išvardintuose protestuose.

LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, Straipsnyje apie šiuos protestus rašoma, kad jie kilo „paraleliai“ (žr.: „paraleliai aštrėjant istorinei tematikai, 2018 m. vienas po kito kilo protestai dėl tarpukario veikėjų Jono Noreikos ir Kazio Škirpos veiklos vertinimo“), tačiau toliau „kone visi“ protestai jau suplakami į viena: „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų [paryškinta mūsų] organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos [paryškinta mūsų]. Aktyviai išnaudojamos ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios šventes“ [mūsų pastaba: paminėtas eitynių organizatorius tautininkas Sakalas Gorodeckis]. O sekančioje pastraipoje Straipsnio autoriai jau ir visai susipainioja savo „logikoje“, nes dar papildomai paaiškina, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija“ [paryškinta mūsų] esą „ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai“, o „ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas [paryškinta mūsų] su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“. Šioj vietoj Straipsnio autoriai matyt jau užmiršo pridurti žodelį „kone“, „galimai“, ar panašiai, todėl susidurs su griežtomis teisinėmis pasekmėmis. Išsireiškimas „arba vieni, arba kiti“ nereiškia, kad tiktai „kai kurie“, bet aiškiai sako, kad „visuose šiuose protestuose“ buvo esą juos vienijančių „tų pačių“ arba organizatorių, arba dalyvių, kurie, negana to, dar esą turėjo „aiškias sąsajas“ su kažkokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.

Tarp Straipsnyje minimų „visų protestų“ yra įvardinti ir trys Arvydo Juozaičio bei G.Songailos organizuoti renginiai („Piketas prie M.Mažvydo bibliotekos prieš neteisingus debatus” 2019-04-08, bei „Už laisvus rinkimus“ 2019-05-02 ir 2019-05-08). Šiuose protestuose nei tarp jų organizatorių, nei tarp dalyvių mūsų duomenimis nebuvo jokių asmenų, kurie patys arba jų „informaciniai kanalai“ būtų minimi VSD grėsmių ataskaitose. Nei Arvydas Juozaitis, nei Gintaras Songaila tarp tokių asmenų VSD ataskaitose neminimi. Nei 2019-04-08 proteste įvardintas Vitalijus Balkus, nei Martynas Krivaitis taip pat VSD ataskaitose neminimi. Negana to, Vitalijus Balkus net ir nebuvo šio protesto dalyvis, o tik ėmė iš G.Songailos interviu videolaidai „Iš savo varpinės“ ir kaip su šiuo renginiu niekaip nesusijęs žurnalistas jį komentavo laidoje (tiktai dėl vieno iš Straipsnyje minimų „protestų“ autoriai pripažįsta, kad V.Balkus jį filmavo, t.y. dėl 2020-05-22, o čia ir kitur – autoriai tai paminėti pamiršo, antai dėl 2017-03-11 Kovo 11 eitynių; tiesa, jeigu pastaruoju atveju V.Balkus būtų pripažįstamas kaip eitynių dalyvis, reikia pabrėžti, kad šiose eitynėse jokie lozungai arba reikalavimai neskleidė „Kremliaus dezinformacijos“, o informacinio kanalo „Iš savo varpinės“ VSD niekur nėra paminėjęs). Martynas Krivaitis nėra Straipsnyje daugiau minimas jokiuose tarp jame nurodytų „visų protestų“. Vitalijaus Balkaus filmavimas gegužės 5 d. pikete dar neįrodo, kad 2019-04-08 protesto „arba organizatoriai, arba dalyviai“ būtų kaip nors „persipynę“ su Straipsnyje įvardintais „visais protestais nuo 2012 metų“. Taigi, jau turime vieną vieną iš protestų, kuris sugriauna „LRT Tyrimo“ Citatoje pateiktą teiginį apie „visus protestus“. Be to, jei viešuose renginiuose pasitaiko dalyvių, kurie yra dalyvavę ir kituose „LRT Tyrime“ įvardintuose protestuose nuo 2012 metų, tai savaime dar visai nereiškia, kad tokie dalyviai šiuos „visus“ renginius esą kažkaip „vienija“. Paklausėme V. Balkaus, ar jo LRT teiravosi apie protestus, kuriuose jis yra nuo 2012 metų dalyvavęs. Paaiškėjo, kad LRT V.Balkaus nieko neklausė ir nebandė susisiekti. Taip pat paaiškėjo, kad jis iš tiesų dalyvavo viename Straipsnyje minimame 2013 m. proteste „prieš skalūnus“, tačiau jis ten dalyvavo drauge su M.Puidoku kaip oficialus LŽVS atstovas, nes tuomet buvo šios partijos narys, o nei Straipsnyje minimo Vaido Lekstučio, nei Olego Titorenkos jis tuomet nei pažinojo, nei matė, nei yra kada nors turėjęs su jais kokių nors ryšių, nekalbant jau apie kažkokias „aiškias sąsajas“.

Dar daugiau, pikete prie M.Mažvydo bibliotekos irgi nebuvo jokių „lozungų arba reikalavimų“, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje minėtuose protestuose. Ši akcija buvo skirta protestui prieš akivaizdų politinės kampanijos dalyvių diskriminavimą, organizuojant rinkimų debatus, kai dalyviai buvo paskirstomi pagal socialinių apklausų reitingus. Piketo reikalavimas rinkimų viešuose debatuose neskirstyti politinės kampanijos dalyvių pagal jų reitingus pasikartojo tiktai vienu atveju: Centro Partijos-Tautininkų pareiškime Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl to, kaip LRT organizavo 2020 metų Seimo rinkimų debatus. Kaip žinia, LVAT pripažino, kad rinkimų debatuose LRT skirstė politinės kampanijos dalyvius pagal jų reitingus, pažeisdama įstatymus. Tiesa, šio centristų ir tautininkų konfilkto su LRT Straipsnio autoriai nepamini. Tačiau jie kartu teigia, kad „tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose /…/ skelbiamas visiškas nepasitikėjimas tradicinėmis Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonėmis, o tai yra netiesa.

Jei kuriuose nors „mitinguose“tautininkiškos organizacijos pareiškė nepasitikėjimą, tai tik konkrečiaidėl kurios nors „žiniasklaidos priemonės“ ir dėl konkrečių jos tendencingumų. Tokia žiniasklaidos priemonė ir buvo būtent LRT, su kuria turėjome net ir teisinių konfliktų (juose paaiškėjo, kad LRT buvo neteisioji pusė). Kitoms „tradicinėms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms“ nepasitikėjimo savo mitinguose nesame skelbę. Nepasitikėjimo nesame skelbę ir „užsienio žiniasklaidos priemonėms“, išskyrus Rusiją, kurioje skelbiama informacija „tautininkiškos organizacijos“ iš tiesų visiškai nepasitiki. Netgi ir LRT atžvilgiu centristai bei tautininkai, o taip pat jų organizacijas atstovaujantys asmenys (t.y., Straipsnyje šiame kontekste paminėti S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila) niekad nesame skelbę „visiško nepasitikėjimo“, nes tikime, jog ir joje tebedirba daug sąžiningų ir profesionalių žurnalistų.

Jei tarp Straipsnyje minimų „tautiniškų organizacijų“ mitingų turimas omenyje ir Straipsnyje paminėtas visuomenininkų 2018-10-22 surengtas mitingas „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“, tai jo organizatoriai iš tiesų kėlė reikalavimus taip pat tik LRT. Kaip matyti iš mitinge paskelbtos rezoliucijos, jame nebuvo skelbiamas visiškas nepasitikėjimas „tradicinėmis Lietuvos žiniasklaidos priemonėmis“.

VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Aukščiau minėtose Arvydo Juozaičio ir Gintaro Songailos 2019-05-02 ir 2019-05-08 rengtose akcijose prie LRT „Už rinkimų laisvę“ nebuvo reiškiamas „visiškas nepasitikėjimas“ LRT, bet tik buvo protestuojama, kaip LRT organizuoja rinkimų debatus. Šiose akcijose buvo kalbama apie Arvydo Juozaičio rinkimų programą, kurios pristatyti LRT debatuose nebuvo demokratinius standartus atitinkančių sąlygų. Šiose akcijose buvo pristatytos kandidato į Prezidentus nuostatos, kurios niekaip „neatsikartoja“ LRT Straipsnyje minėtuose protestuose prieš NATO, ar kituose renginiuose, kuriuos nuo 2012 metų organizavo, arba juose dalyvavo kokie nors VSD ataskaitose paminėti asmenys, galimai iš tiesų skleidę turinį, kuris „itin dažnai“ sutapo su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“.

Prie šių akcijų organizatorių Straipsnio autoriai pridėjo du šių akcijų dalyvius (Astrą Genovaitę Astrauskaitę ir Pranciškų Valicką). Šie asmenys neminimi VSD ataskaitose ir neturime duomenų, kad jie turėtų kokias nors „aiškias sąsajas“ su kitais asmenimis, kuriuos VSD savo ataskaitose kada nors būtųpaminėjęs. LRT Straipsnyje minimi arti keturiasdešimties protestų, o Pranciškus Valickas kaip dalyvis paminėtas tik dar vienoje protesto akcijoje (jau minėtas 2018-10-22 „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“). Taigi, šis asmuo tikrai negali būti joks kandidatas į veikėjus, kurie esą persipina „visuose protestuose nuo 2012 metų“ ir niekaip negali pretenduoti į kokį nors šių protestų „vienijimą“, kaip teigiama Straipsnio Citatoje. Be to, P.Valickas ir Straipsnyje iš viso nėra niekur įvardintas šalia asmenų, kurie buvo minimi VSD ataskaitose ir kurie organizavo kokius nors protestus, arba juose bent dalyvavo, tad jokių sąsajų su tokiais asmenimis nėra, nekalbant apie kokias nors „aiškias sąsajas“.

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

A.G. Astrauskaitė Straipsnyje paminėta aštuoniuose protestuose ir renginiuose, tačiau jokiame proteste prieš NATO nėra dalyvavusi, todėl net ir teoriškai negali būti susijusi su Straipsnio Citatoje minimais „visais šiais protestais po 2012 metų“, todėl ji viena pati taip pat niekaip negalėjo „visų šių protestų“kaip nors„perpinti“ arba „vienyti“. Tarp tų aštuonių atvejų A.G. Astrauskaitė paminėta ir prie informacijos apie centristų ir tautininkų vienijimąsi (2020-07-27, šalia S. Gorodeckio ir N. Puteikio, nes tuo metu ji buvo Centro partijos narė), taip pat ji įvardinta aukščiau paminėtuose tautininkų organizuotuose protestuose dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos šmeižto, kurie irgi nesutapo su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, o kaip tik buvo nukreipti prieš ją. Drauge su A.G. Astrauskaite įvardinti Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronis Ažubalis irgi nėra minimi VSD ataskaitose kaip „antivalstybinę propagandą“ platinantys asmenys. Prie Mindaugo paminklo rengtame proteste LRT Straipsnis greta A.G. Astrauskaitės ir kitų organizatorių bei dalyvių (S. Gorodeckio, A. Juozaičio) mini ir ekonomikos mokslų daktarą Eugenijų Palioką. Vien tuo pagrindu, kad šis asmuo dalyvavo šiam proteste jo dar negalima laikyti nei su „tautinėmis organizacijomis“, nei su A.G. Astrauskaite susijusiu asmeniu. Netgi tuo atveju, jei E.Paliokas savo pažiūromis dėl Lietuvos istorinės atminties ir būtų artimas tautininkams, jis pats nėra minimas VSD ataskaitose, todėl negali būti laikomas tokiu susijusiu asmeniu (arba organizatoriumi, arba dalyviu), kuris įvardintas Straipsnio Citatoje.

Be jau aukščiau paminėtų ir Straipsnyje įvardintų protestų bei viešų renginių A.G. Astrauskaitė dalyvavo tik keturiuose protestuosearakcijose, apie kuriuos nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nieko nežinojome. A.G. Astrauskaitė 2020-06-19 išties dalyvavo akcijoje „Eitynės nuo Katedros aikštės iki Seimo. Eitynės už lietuvių gyvybes“, tačiau ši vieša akcija, mūsų žiniomis, nebuvo niekaip susieta su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“, o ir patys Straipsnio autoriai nenurodė jokių konkrečių šitos akcijos lozungų ar reikalavimų, tarp jų ir esą „tų pačių“, kurie būtų galėję „atsikartoti“ kituose keturiasdešimtyje renginių ar įvykių, paminėtų Straipsnyje.Šioje akcijoje su A.G. Astrauskaite gretinami asmenys, mūsų žiniomis, taip pat nėra minimi VSD ataskaitose.

Vienas iš tokių renginių, kuriuose dalyvavo A.G. Astrauskaitė – tai „tylus protestas prieš Seimo rinkimus“(2020-10-02). Šiame tyliame proteste nėnebuvo skelbiami „lozungai ar reikalavimai“, galėję „atsikartoti“ kituose protestuose. Šalia A.G. Astrauskaitės minimas kitas akcijos dalyvis A.Sutkus pagal Straipsnio Citatą negali pretenduoti į su A.G. Astrauskaite susijusius asmenis arbaį su „visais protestais“, kurieminimi šioje Citatoje, susijusius asmenis, nes, mūsų duomenimis jis pats irgi niekur nėra paminėtas VSD ataskaitose.

Šis asmuo su A.G. Astrausaite Straipsnyje yra sugretinamas ir kitame proteste-akcijoje(„Proteste prie LRT dėl pasipiktinimo laida apie gėjus tėčius“, 2019-11-09). Drauge su A.G. Astrauskaite ir kitais protesto dalyviais mes taip pat piktinamės šia LRT laida, nes tai buvo LGBT išpažįstamo gyvenimo būdo propaganda per iš mokesčių mokėtojų išlaikomo nacionalinio transliuotojo programą. Ši konkreti laida iš tiesų buvo. Tai nėra kokia netikra žinia („feikas“), todėl pasipiktinimas dėl šios laidos net ir logiškai negali sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ apie LGBT propagandą Lietuvoje.

Vienintelis atvejis iš Straipsnyje minimų „visų protestų“, kuriame per kitą asmenį (A.G. Astrauskaitę) mes ir mūsų atstovaujamos tautininkiškos organizacijos galėjo būti netiesiogiai gretinamos su asmeniu, kuris iš tiesų buvo minimas VSD ataskaitose ir kuriam buvo keliamos bylos dėl priešiškų Lietuvai veiksmų, tai 2020-05-22 akcija, kurią organizavo pati A.G. Astrauskaitė („Piketas, kuriame yra siekiama apginti Lietuvos piliečių konstitucines teises“ (dėl karantino). Dainius Petkus nėra niekaip susijęs su VSD ataskaitomis, o Kazimieras Juraitis į šį protestą galėjo atvykti ir atsitiktinai arba savo iniciatyva tyčia. Vienintelis toks atvejis iš maždaug 40-ties, kurie minimi Straipsnyje, kai per kitą asmenį galima atsekti kažkokią sąsają su galimai priešišku Lietuvai veikėju, išties parodo priešingą padėtį, negu teigiama Straipsnyje (esą „visi šie protestai“ yra persipynę su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose). S. Gorodeckis, N. Puteikis ir G. Songaila bei jų atstovaujamos organizacijos nėra susiję su „visais šiais protestais“, o mūsų organizuoti renginiai nėra susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose. Situacija, kai kažkokias sąsajas su įtartinais asmenimis galima atsekti tiktai per kitų dviejų asmenų grandinę iki mūsų ar mūsų atstovaujamų organizacijų, neįrodo jokio ir mums primetamo „antiNato mitingų šleifo“ ar „ryšių su VSD ataskaitose minimais asmenimis“, o taip pat ir kitų Straipsnyje pateiktų kaltinimų mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų atžvilgiu. Nėra jokia paslaptis, kad kiekvienas Lietuvos pilietis per kitus du asmenis gali savo šalyje surasti nebūtinai vien tik antivalstybinį veikėją, bet ir giminaitį. Todėl Straipsnio insinuacijos tokiu pagrindu mūsų atžvilgiu yra itin įžūlios, įžeidžiančios ir melagingos, kaip ir visas Straipsnyje pateikiamas mūsų organizacijų vertybėms priešingas, auditoriją tyčia klaidinantis kontekstas.

Dėl 2020-05-22 akcijos dar reikia pridėti ir pastabą, kad yra labai daug pagrindo piliečių kritiškam požiūriui į pandeminio karantino priemones. Praėjusių metų rudenį Centro partija-Tautininkai kreipėsi į LVAT dėl „ekstremalių situacijų valstybės operatoriaus“ (ESVO) teisinio statuso bei galimai neteisėtų jo veiksmų, o šių metų gegužės 5 d. LVAT priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą pagal šį pareiškimą (Admin. byla Nr. I-7-552/2021). Sprendime pripažinta, kad ESVO statusas buvo neteisėtas, kaip visi jo sprendimai, kurie iki š.m. gegužės 5 d. dar buvo nepakeisti, o taip pat ir jo veiksmai karantino metu pašalinant įstatymu privalomai nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų vertinimo rodiklius (tokius, kaip sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo laikas nuo paciento kreipimosi momento, pagrįstų pacientų skundų skaičius, ir kt.). Tad jeigu kai kurie „tautininkiškų organizacijų“ lozungai ar reikalavimai dėl karantino sąlygų „atsikartoja“ ir kitose protestuose, tai dėl tokių „atsikartojimų“ protestų dalyviai neturėtų būti kaltinami ir jie neturėtų būti automatiškai siejami su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, nes tuomet tuo pačiu tektų kaltinti ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Kita vertus, nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos neskelbė jokių pasisakymų „prieš testavimą, vakcinas ir vakcinavimą“, mums negali būti priskirtas taip pat ir „pandemijos neigimas“, todėl mūsų įpynimas ir į šį kontekstą Straipsnyje yra visiškai nepagrįstas. Mūsų protestai dėl perteklinio privalomo kaukių naudojimo buvo pagrįsti – visuomenės sveikatos ekspertai tai pripažino ir tokių reikalavimų naujos kadencijos Vyriausybė pandeminio karantino metu atsisakė.

Straipsnyje įvardintas buvusio Seimo nario, Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininko Naglio Puteikio dalyvavimas protesto mitinge „Stop nepagrįstam vaikų paėmimui“ (2018-11-25 jo pasakyta kalba šiame mitinge) taip pat negali būti joks pagrindas teigti, kad jis, ar jo atstovaujama organizacija, esą yra kažkaip susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, arba kad šioje jo kalboje esą kas nors galėjo sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.

Naglis Puteikis, kaip ir kiti mitinge kalbėję politikai, pasisakė ne prieš „griežtesnė vaikų teisių užtikrinimą“, kaip yra klaidingai pateikiama Straipsnyje, o prieš nepagrįstą ir jų gerovei žalingą vaikų paėmimą iš šeimų. N. Puteikis, kaip ir M. Puidokas, ne tik kalbėjo mitinge, bet ir teikė pasiūlymus naujajai Vaiko teisių pagrindų įstatymo redakcijai. Šie pasiūlymai Seime buvo priimti pagrindu kompromisui, todėl Straipsnio autoriai, šmeiždami Naglį Puteikį ir Mindaugą Puidoką, ar siekdami pakenkti jų geram vardui, šiuo atveju netiesiogiai žemina ir Seimo daugumą, priėmusią VTPĮ pataisas. Po VTPĮ pataisų priėmimo masiškasvaikų pagrobimas iš šeimų (per metus nuo 2018m. iki 2019m. vidurio vaikų paėmimo iš šeimų skaičius jau buvo viršijęs 1,5 tūkst.) buvo pagaliau sustabdytas ir labai aštrus konfliktas Lietuvos visuomenėje atslūgo. Naglio Puteikio pateikti faktai apie nepagrįstą vaikų išplėšinėjimą iš šeimų nebuvo nei „Kremliaus“, nei kieno nors kito „dezinformacija“. Antai vaikas iš tikrųjų buvo atimtas iš šeimos, po to kai jo motina buvo apskųsta kepštelėjusi mažamečiui vaikui, kuris veržėsi į intensyvaus eismo gatvę. N.Puteikis, kaip ir M.Puidokas, vykdydami Tautos atstovų pareigas, įsikišo ir sustabdė neteisėtus bei nehumaniškus tarnybų veiksmus.

Neseniaipriimtas galutinis teismo sprendimas, (žr.https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/galutinis-teismo-verdiktas-sunui-per-sedmenis-sudavusi-krucinskiene-lieka-isteisinta.d?id=84725777), kaip ir VPTĮ pataisų svarstymas Seime, įrodo, kad N. Puteikis ir šiuo, ir kitais atvejais dėl netinkamos padėties šeimos politikoje nieko nedezinformavo, niekam nepakenkė, neturėjo blogų ar neteisėtų intencijų. Kaip paaiškėjo, ne N.Puteikis ar jo veiksmai buvo kaip nors susiję su nepatikimais asmenimis, o visiškai atvirkščiai – tai vaiko apsaugos tarnybos „specialistas“ Teodoras Ismailovas, kuris Kaune jėga plėšė motinai iš rankų jos mažametį sūnų, buvo nuteistas už PVM grobstymą, padarė 300 000 litų žalą valstybei, teismas skyrė jam 20 000 Lt baudą, o jis žalos neatlygino, jam skirtos baudos nesumokėjo, bet buvo probacijos tarnybos nuimtas nuo įskaitos, ar stebėjimo, o jo teistumas turėjo išnykti ar baigtis 2020 metais. Paaiškėjo daug kitų vaikų teisių apsaugos tarnybų piktnaudžiavimo faktų.

Tačiau visos šios konkrečios aplinkybės „LRT tyrimo“nedomino. Šį „tyrimą“ domino vien tik tai, kad šiame dideliame mitinge tarp daugybės jo dalyvių „matėsi“ ir Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis, Kazimieras Juraitis. Kadangi mitingą vedė „tyrime“ fiksuotas kai kurių kitų mitingų (kurie labai nepatiko šio „tyrimo“ autoriams) dalyvis Viktoras Jašinskas, o šis, kaip ir K. Juraitis, kažkada buvo Liaudies partijos narys, tai LRT „tyrėjai“ į vieną grandinę pina ir juos, ir vėliau įsisteigusias visuomenines organizacijas – asociaciją „Vardan šeimos“ bei „Kauno forumą“. Tačiau į šią „grandinę“ Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis ir Kazimieras Juraitis niekaip neįsipina, nes jie nebuvo nei vienos iš šių visuomeninių organizacijų steigėjai ar iniciatoriai, „tyrimo“ autoriai neturi duomenų, kad šie asmenys būtų kaip nors dalyvavę šių įvardintų visuomeninių organizacijų veikloje. Šių asmenų dalyvavimas mitinge niekaip šio mitingo „nesuvienija“ su „visais kitais protestais nuo 2012 metų“. O tas faktas, kad Viktoras Jašinskas ir Kazimieras Juraitis vienu metu (dar prieš tai, kol paaiškėjo Kazimiero Juraičio „profilis“) buvo tos pačios partijos nariai, niekaip nekompromituoja nei šių visuomeninių organizacijų, nei jų steigėjų, nei š. m. gegužės mėnesį įvykusio Didžiojo šeimos gynimo maršo, kadangi Liaudies partija nėra paskelbta antivalstybine, ji nėra uždrausta ir, mūsų duomenimis,teisėsauga jai nėra iškėlusi bylos dėl antivalstybinės veiklos.

LRT „tyrėjai“ neturi pagrindo stigmatizuoti Viktoro Jašinsko ir dėl Liaudies partijos politinių nuostatų, nes jis jau seniai nėra šios partijos narys ir joje buvo trumpą laiką. LRT šiuo atveju net ir negali atlikti bešališko tyrimo, kadangi V.Jašinskas buvo aktyvus dalyvis būtent tų mitingų, kuriuose ir buvo kritikuojamas LRT šališkumas.Jei po šio mitingo ir susikūrė, kaip teigia Straipsnio autoriai, „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ branduolys, tai jo susidarymo nėra kaip susieti su Straipsnyje minimais „visais protestais nuo 2012 metų“. Tokia Straipsnio autorių sąsaja yra akivaizdžiai melaginga, tuo labiau, kad V.Jašinskas taip pat nėra paminėtas VSD ataskaitose, nedalyvavo protestuose prieš NATO, kaip ir visi kiti šių,„maršo branduolį“ sudariusių visuomeninių organizacijų steigėjai.

Iš to, kas čia jau išdėstyta, akivaizdu, kad šis Straipsnis nėra joks „tyrimas“, ir kad jis turi tikslą be pagrindo kompromituoti visus į Straipsnį įtrauktus asmenis, kurie net neturi nieko bendra su daugeliu Straipsnyje išvardintų protestų, su jų organizatoriais ir dalyviais. Straipsnio pagrindinis tikslas – mesti šešėlį Didžiojo šeimos gynimo maršo organizatorių reputacijai, tokiu būdu menkinant ir suniekinant šios piliečių masinės viešosios akcijos tikslus, ir primetant visiems pilietinio protesto dalyviams nebūtas Kremliaus įtakas. Pagal savo metodus šis Straipsnis yra labai panašus į sovietinių laikų publikacijas, skirtas socializmo priešams „demaskuoti“. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad Seimo nario Naglio Puteikio vieša kalba visiems Lietuvos piliečiams aktualiame ir teisėtame daugiatūkstantiniame mitingebuvo pagrindas įtraukti ir jį patį, ir kartu jo atstovaujamą politinę partiją į sąrašą protestų, kurių didžioji dalis neturi nieko bendra nei su juo, nei su jo atstovaujamu politiniu judėjimu, nei su pagrindinėmis bendro su tautininkais judėjimo nuostatomis.

Straipsnio autoriai nė neslepia, kad S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila bei jų atstovaujamos politinės partijos (Centro partija ir Tautininkai) buvo įtraukti į šį Straipsnį bei jame išdėstytą protestų bei kitų įvykių grandinę (pateiktą be jokių išlygų dėl Straipsnyje pateiktų apibūdinimų taikymo) pirmiausia dėl to, kad tiek centristai, tiek tautininkai išreiškė viešą paramą„Didžiajam šeimos gynimo maršui“ bei jo tikslams ginti bei stiprinti šeimą ir kitas konstitucines Lietuvos vertybes.

Didysis šeimų gynimo maršas – tai teisėta ir sveikintina, savarankiška piliečių iniciatyva. Mes nesame tarp šios akcijos organizatorių, tačiau tvirtai remiame jos tikslus, kadangi jie, mūsų manymu, Lietuvai labai aktualūs. Pagal sociologines apklausas didžioji Lietuvos piliečių dauguma neremia vadinamopolitikos elitoiniciatyvų dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir antikonstitucinių Partnerystės bei Tautinių mažumų įstatymų, lietuvių kalbos valstybinio statuso menkinimo, narkotikų legalizavimo. Kai kurių „elito“ politikų atkaklūs mėginimai primesti Lietuvai tokius sprendimus kertasi ne tik su Konstitucija, bet ir su demokratija, su ilgalaike tautos gerove. Tautos ateitis ir Lietuvos konstitucinės vertybės yra žymiai svarbesnis reikalas nei faktas, kad tarp maršo organizatorių pasitaikė vienas asmuo, kuris pateko į VSD grėsmių ataskaitą, ar tas faktas, kad kai kurie tokie asmenys, pasak Straipsnio autorių, „sukinėjosi“ daugiatūkstantiniame marše. Jei „LRT tyrimo“ tikslas būtų iš tiesų prevencinis, tai į jo „rezultatus“ nebūtų be jokios apeliacijos įtraukti niekaip su Rusija ir su VSD ataskaitomis nesusiję asmenys ir maršo dalyviai, kuriems visiems šio „tyrimo“ autoriai be pagrindo ir tyčia užmetinėjasąsąjų su „prokremliniais veikėjais“ bei kitokį „šleifą“.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šeima yra „visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str. 1 d.), ir šis straipsnis reiškia, kad mūsų šalyje šeimos ir santuokos instituto stiprinimas yra fundamentalus valstybės uždavinys, kurio negali paneigti jokie asmenys, jokios visuomenės grupės, politinės partijos ar žiniasklaida. Bet kokie siekiai kaip nors silpninti šeimos bei santuokos institucijas kertasi su Konstitucija. Bet Straipsnio autoriaitautininkų ir centristų nuostatas „už stiprią tradicinę šeimą“ pateikia neigiamoje šviesoje – esą kaip vieną iš lozungų, kurie esą „atsikartoja“ ir kituose protestuose, ar net kažkaip sieja šias tautininkiškas organizacijas“ su galimai prokremliniais renginiais bei veikėjais: „Tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose taip pat netyla lozungai, pasisakantys už stiprią tradicinę šeimą, prieš LGBT bendruomenę“. Straipsnyje nėra informacijos apie kokius konkrečiai mitingus šiuo atveju yra kalbama, kaip tai konkrečiai yra susiję ar nesusiję su kitais Straipsnyje minimais protestais, todėl toks tautininkų ir centristų, bei jiems atstovaujančių viešųjų asmenų besąlygiškas gretinimas su kitais yra klaidinantis (tuo labiau, kad tautininkai ir centristai pasisako ne „prieš LGBT bendruomenę“, bet prieš jų gyvenimo būdo propagandą). Be to, „stipri tradicinė šeima“ net nėra lozungas, o konstitucinė nuostata.

Tarp „lozungų ir reikalavimų“, kurie užkliuvo Straipsnio autoriams (kaip esą atsikartojantys, ir kurie esą „itin dažnai“ sutampa su Kremliaus skleidžiama dezinformacija), „LRT tyrime“ yra įvardinti taip pat ir šie: „suverenitetas priklauso tautai“ (Konstitucijos nuostata, jos 2 str.), „už Lietuvą be smurto“ (Konstitucijos nuostata, jos 21 str., taip pat daug BK straipsnių), „Lietuvos žemės ir miškų išsaugojimas“ (Konstitucijos nuostata, jos 54 str.).

Straipsnio autoriai nenurodo, kur ir kada šių reikalavimų gynimas yra ar gali būti susijęs su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, todėl tai yra visiškai niekuo nepagrįstas kaltinimas taip pat ir tautininkams bei centristams, kitoms patriotinėms organizacijoms. Antai, miškų masinis kirtimas Lietuvoje yra reali ir labai skaudi problema. Tai nėra nei Kremliaus, nei kokia kita dezinformacija, nes Lietuvos mokslininkai realų miškų masyvo pokytį per 10 metų yra fiksavę nuotraukomis iš kosmoso (A. Juozaičio, signataro A. Rudžio spaudos konferencija Seime prieš du metus: https://www.youtube.com/watch?v=TukIGZ8bsgk ).

Tarp problemų, kurias pasak Straipsnio autorių, kažkada įvardino visos šios „persipynusios“ organizacijos, asmenys bei protestai, minima „Visagino atominė elektrinė“ (šią problemą išsprendė referendumas), „juvenalinė justicija“ (bent iš dalies ją išsprendė Seime priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos), „skalūninės dujos“ (po to kai Lietuva pareikalavo garantijų dėl požeminio vandens apsaugos, potencialus jų eksploatuotojas iš Lietuvos pasitraukė), „skiepai“ (tai šiandien iš tiesų yra visų ES šalių problema). Nei viena iš šių problemų iš tiesų nėra išskirtinis Straipsnyje aprašomų asmenų ir organizacijų atributas, kuris galėtų juos visus kažkaip „suvienyti“ ar „perpinti“.

„Ankstyvojo seksualinio švietimo“ ir jau minėtos „LGBT propagandos“ problemos Lietuvoje yra objektyvios ir yra skubiai spręstinos, nepriklausomai nuo to, kas šias problemas deklaruoja. Šios problemos nėra Kremliaus dezinformacija ir todėl negali su ja „sutapti“. „Gender ideologiją“ objektyviai išreiškia Stambulo konvencija (žr. pvz. teisės profesoriaus straipsnį Delfyje: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algimantas-urmonas-stambulo-konvencija-kaip-teisinis-placebas-hipotetiniai-pamastymai.d?id=86696353) ir apie tai rašo nemažas būrys kitų teisės ekspertų. Tačiau LRT propaguoja tiktai kitos pusės, Stambulo konvencijos šalininkų nuomones. Kitaip sakant, Stambulo konvencijos kritikos Portale mums nepavyko surasti.

Straipsnio teigiama, kad jame minimiems mitingams ar kitoms viešoms akcijoms buvo būdingas ir šūkis „Informacinis karas – parsidavusiai žiniasklaidai. Dabar mes – IV valdžia“. Straipsnio autoriai su tokiu šūkiu mėgina sieti ir su tautinių organizacijų organizuotus mitingus ar kitus renginius. O tai neatitinka tikrovės. Nei tautininkai, nei centristai nieko panašaus nėra skelbę. 

Štai ir išvardinome beveik visas savybes, kurios paminėtos vadinamajame „tyrime“, kaip vienijančios visus negeriečius, tarp jų ir visai be pagrindo įpinant tuos, kurie rengė protestus prieš NATO („tyrimo“ autoriai nenurodė, kuriuose iš šių „antiNato protestų“ iš tiesų buvo bent paliestos aukščiau išdėstytos temos). Liko dar nepaminėta tik vienintelė savybė ar rodiklis, kurisanot Straipsnio autorių, pasiremiant nuoroda į kažkokį mums nepasiekamą (ir turbūt seniai neveikiančią) interneto svetainę www. nepropagandai.net, papildomai subendravardiklina visus „LRT tyrime“ įvardintus asmenis bei organizacijas – tai „visuomeninio transliuotojo“ problema. Kadangi Straipsnyje pateikta nuoroda į kažkokią interneto svetainę neveikia, mes negalime jos turinio nei komentuoti, nei ką nors paneigti ar patvirtinti, kas joje galėjo būti pasakyta dėl šios problemos. Mes net nežinome, ar iš tiesų ten kažkas buvo pasakyta apie LRT. Tačiau Problemą, kuri susijusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Portalo („LRT tyrimų skyriaus“) Straipsniu, šiurkščiai pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymo 3, 16, 17, 19, 20, 31, 32 str., o galimai ir kitus šio įstatymo straipsnius, „tyrime“ įvardinti asmenys (S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila), o taip pat jų atstovaujamos ar atstovautos tautininkų ir centristų organizacijos, spręs teisinėmis priemonėmis.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Nesirengiame reaguoti į Straipsnyje pateiktus LRT vertinimus, nuomones ar itin aptakius teiginius, tačiau į tikrovės neatitinkančius teiginius privalome atsakyti ir įstatymų nustatyta tvarka pareikalauti LRT bei Straipsnio autorių atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, iš ko yra aišku, kad didelė dalis Straipsnyje pateiktos informacijos neatitinka tikrovės, yra netiksli ir šališka, taip pat žemina S.Gorodeckio, N.Puteikio, G.Songailos garbę ir orumą bei kenkia politinių partijų „Centro partija-Tautininkai“ (k.) bei „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos“ (k) dalykinei reputacijai ir teisėtiems interesams, bei remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. suteikta atsakymo teise, reikalaujame Portale prie Straipsnio paskelbti tokio turinio mūsų visų, žemiau pasirašiusių, atsakymą:

        „1. 2021.05.17 06:53 LRT portale publikuoto straipsnio  „LRT tyrimas. Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ (toliau tekste – Straipsnis) antraštės teiginys, kad šis straipsnis yra „tyrimas“ neatitinka tikrovės.

  1. Straipsnio antraštės teiginys, kad „už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje su šiuo teiginiu yra siejami piliečiai S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila ir politinės partijos „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  2. Straipsnio teiginys, kad „Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys, tiek kiek Straipsnyje jis yra susiejama su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila ir su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalys: „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ ir „itin dažnai jie sutapo su Kremliaus dezinformacija“, tiek kiek Straipsnyje jos yra susiejamos ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
  3. Straipsnio teiginys, kad „Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  4. Straipsnio teiginys, kad „prasidėjus pandemijai, klausimų, prieš kuriuos protestuojama, sąrašą papildė nepasitenkinimas karantino suvaržymais, pandemijos neigimas ir pasisakymai prieš testavimą, vakcinas bei vakcinaciją“ tiek, kiek jis Straipsnyje yra siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
  5. Straipsnio teiginys, kad „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria jis Straipsnyje yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šio teiginio dalis, kad „2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina“, tiek kiek ji Straipsnyje yra susiejama ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalis, kad beveik visu šiuos 2019-2021 m. vykusius mitingus ir protestus „palaiko /…/ ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės, o sąvoka „radikalios nacionalistinės partijos“, tiek kiek ji Straipsnyje taikoma ir politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, yra taikoma nepagrįstai ir įžeidžiančiai.
  6. Straipsnio teiginys, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis besąlygiškai susietas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria prieš NATO organizuoti protestai, sąsajos su VSD ataskaitose minimais asmenimis bei su priešiškomis Lietuvai jėgomis/organizacijomis yra susieti su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  7. Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „Įvykis. 2016-01-19 Birželio 3 grupė jungiasi su Liaudies partija ir Respublikonų partija“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
  8. Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „2010-2012Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila, Milvydas Juškauskas (išreiškia palaikymą)“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
  9. Straipsnyje cituojamas A. Sutkaus teiginys apie Centro partijos ir Tautininkų dalyvavimą „Susitelkime“: „Čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“, ir Solidarumo partijos atstovai, ir su Lenkų rinkimų akcija turėjome neblogus santykius, tik jie truputį atvėso, bet vėl jie, manau, atsinaujins“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria šis teiginys apie dalyvavimą „Susitelkime“ Straipsnis sieja su su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  10. Straipsnio teiginys, kad: „Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria su dalyvavimu šiame marše yra siejamas ir pilietis G. Songaila, kuris yra taip pat šiame Straipsnyje išvardintas asmuo. Mūsų duomenimis, šis teiginys yra neteisingas taip pat ir dėl daugelio kitų Straipsnyje išvardintų asmenų.
  11. Straipsnyje Rusijos „Visuomenės saugumo koncepcija“ bei jos platinimas „prieš JAV bei NATO nukreiptose protesto akcijose“ yra melagingai siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šių piliečių bei organizacijų bet koks, net ir netiesioginis ar numanomas siejimas Straipsnyje su tikslais „atkurti Rusijos galybę“, su VSD teiginiais apie asmenis, kurie „palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“ neatitinka tikrovės.

Reikalaujame aukščiau išdėstytą visą Atsakymą paskelbti Portale prie Straipsnio nedelsiant.

Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. suteikta neteisingos informacijos, kuri buvo pateikta Straipsnyje, paneigimo teise, reikalaujame paneigti šiuos tikrovės neatitinkančius teiginius:

„Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“

„Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“

„Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“

„kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“

„visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“

„2010-2012 Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila /…/“.

 „Į neformalaus visuomeninių judėjimų sambūrį „Susitelkimas“ buriasi daug organizacijų/…/ čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“ /…/“

„Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“

Centro partija – Tautininkai, pirmininkas N.Puteikis

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, pirmininkas S.Gorodeckis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvęs Seimo narys, G.Songaila

2021.06.01; 13:00

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininku antradienį antrai kadencijai išrinktas žurnalistas, filologas ir literatas Liudvikas Gadeikis. Pirmą kartą L. Gadeikis Tarybos pirmininku buvo išrinktas 2018 metais. LRT tarybos posėdyje išrinkta ir pirmininko pavaduotoja Irena Vaišvilaitė, pranešė LRT.
 
L. Gadeikį į LRT tarybos narius 2016-aisiais yra paskyręs Seimas. Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas bei atstovaujantis visuomenės interesams. Ji prižiūri, kaip yra vykdoma visuomeninio transliuotojo misija, renka generalinį direktorių, tvirtina LRT radijo ir televizijos programų sudėtį, metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas, vykdo kitas funkcijas.
 
LRT taryboje šiuo metu dirba Seimo deleguoti atstovai – Liudvikas Gadeikis, Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Raimondas Savickas, Vytautas Petras Plečkaitis, Prezidento deleguoti atstovai – Giedrė Švedienė, Norbertas Černiauskas, Tomas Balžekas, Mindaugas Jurkynas bei visuomeninių organizacijų deleguoti atstovai – Irena Vaišvilaitė, Jonas Staselis, Darijus Beinoravičius, Eugenijus Valatka.
 
Prie LRT tarybos veikia Audito ir rizikos valdymo, Pirkimų ir investicijų politikos bei Turinio komitetai, kuriuos steigia LRT taryba bei skiria šių komitetų pirmininkus. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.19; 08:36

LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Seimas ketina apsispręsti dėl kino ir televizijos aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus kandidatūros vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK).
 
Parlamentarai taip pat spręs, ar antrą kadenciją patikėti eiti šios komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas žurnalistinio darbo patirties turinčiam, įvairių ministerijų ministrų patarėju ryšiams su visuomene dirbusiam Ričardui Slapšiui.
 
Antradienį Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis Seimui pristatė R. Bagdzevičiaus ir R. Slapšio kandidatūras eiti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) vadovų pareigas.
 
Kultūros komitetas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu, vienbalsiai yra pritaręs šioms kandidatūroms.
 
LRTK pirmininką ir jo pavaduotoją Seimo Kultūros komiteto teikimu iš LRTK narių ketverių metų laikotarpiui skiria ir atleidžia Seimas.
 
LRTK dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų klausimais.
 
LRTK yra kolegialus organas, kurį sudaro 11 narių, iš kurių du skiria prezidentas, po tris narius – Seimas ir Meno kūrėjų asociacija, po vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Žurnalistų sąjunga ir Žurnalistų draugija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.25; 07:00

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Aktorių Rimantą Bagdzevičių, žurnalistą Ričardą Slapšį ir japonų kalbos vertėją Aurelijų Zyką Seimas paskyrė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) nariais.
 
Antradienį už tai balsavo 103 Seimo nariai, 2 buvo prieš, 5 parlamentarai susilaikė.
 
Seimas taip pat atleido Ričardą Slapšį iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojo pareigų, pasibaigus jo, kaip komisijos nario, pirmajai kadencijai.
 
Tokį sprendimą antradienį priėmė Seimas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu.
 
Vienas svarbiausių Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) tikslų, įgyvendinant Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, – efektyvus ir lankstus Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų, televizijos programų ir atskirų programų platintojų internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų veiklos reguliavimas ir priežiūra.
 
LRTK dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų klausimais.
 
LRTK, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma. LRTK įkurta 1996 m. Visuomenės informavimo įstatymu.
 
LRTK yra kolegialus organas, kurį sudaro 11 narių, iš kurių du skiria prezidentas, po tris narius – Seimas ir Meno kūrėjų asociacija, po vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Žurnalistų sąjunga ir Žurnalistų draugija. LRTK pirmininką ir pavaduotoją skiria Seimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.16; 14:21

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.

Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.

Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.

Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.

Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija

Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.

Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.

Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.

Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus  (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).

Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.

Kanadiečio filmas

Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.

Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…

Kokių akcentų pasigendu

Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas

Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).

Nuliūdino Edwardas Lucasas

Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.

Edwardas Lucasas – centre

E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.

Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.

Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?

Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną

Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).

Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?

Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.

Kas ką nukryžiavo?

Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…

Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…

Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?

Nenorima aiškiai pasakyti

Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?

LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)

Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.

O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.

Pabandykime  įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.

Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.

Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.

Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.

Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.

Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.

Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.

2020.11.23; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius  „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.

Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…

Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.

Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…

Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.
Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.

Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.

Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.

Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?

Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.

Kai nebežinome, kas yra demokratija

Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.

Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…

Prancūziškas tendencingumas

Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.

Lietuviškas tendencingumas

Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.

Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?

Filipo Ekozjanco pozicija

Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Ar vien turkai kalti?

Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.

Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.

2020.11.16; 08:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Nieko asmeniško…

Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs…

Įžengiu į ankštą kambarėlį. Praskiriu džiovinamas palutes. Tuomet “pampersų” dar nebuvo. Kvapas persunktas mažo vaiko kvapais… Mane maloniai sutinka jauna šeima. Kleksi kūdikis, žmona šypsosi, o aspirantas ruošia tirpią indišką kavą…

Žinoma, kitą dieną interviu pavyko.

Prabėgus beveik 30 metų nuo šio epizodo, kurį būsimas prezidentas neseniai prisiminė vienoje LNK laidoje, kitą kavutę, tik jau arabikos pupelių, su kandidatu į prezidentus geriu rinkimų kampanijos įkarštyje. G. Nausėda buvo jos favoritas, nors jam ant kulnų mynė I. Šimonytė. Kalbamės Saulėtekio bibliotekos kavinėje po jo skaitytos paskaitos VU ekonomikos studentams.

Neslėpsiu: siūliausi į pagalbą. Nesikuklinsiu: per 33 metus esu išvaręs tam tikro gylio vagą žurnalistikos dirvonuose, dirbdamas LRT ir kitose televizijose, Lietuvos radijuje ir “Žinių radijuje” politikos apžvalgininku, komentatoriumi, laidų vedėju. Sakau: mano patyrimu galite pasinaudoti susitikimuose su rinkėjais, ypač tose vietovėse, kur, jaučiau, geriausiai būtume suprasti.

Kandidatas, sukirtęs blynelių porciją, atrodė susidomėjęs mano siūlymu, bet teigė savo rinkimų štabo dar nesurinkęs. “Ačiū, aš pagalvosiu”, – pabaigoje pasakė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vėliau, kai jis savo rinkimų komandą jau buvo suformavęs, supratau: G. Nausėdos atrankos principai buvo kiek kitokie, ir jis pirmenybę teikė jauniems, gabiems, mobiliems įvairių sričių specialistams. Daugelis jų po jo pergalės atsidūrė patarėjų korpuse, kuris paskui ėmė byrėti…

Taigi, nieko asmeniško…

Trečią kartą jau su Prezidentu susitikau lygiai prieš metus vykusioje jo inauguracijoje, teisingiau – šventiniame pokylyje Prezidentūros kieme. Paspaudžiau ranką, padėkojau už kvietimą, priminiau mūsų pirmą susitikimą ir palinkėjau didelės sėkmės. Nesusilaikiau nepridūręs, kad lyg tyčia liepos 12-ąją yra mano gimtadienis… Taip pat padėkojau ir jo Tėveliui už tokį iškilų sūnų.

Prezidentas – tik Žmogus

Praėjo metai. Kaip nepatyrusiam politikui jie buvo nelengvi. Gerai nusimanąs makro ekonomikos, finansų ir socialiniuose reikaluose G. Nausėda nedrąsus užsienio politikoje. Jau pirmasis jo užsienio vizitas į Lenkiją kėlė nemažai abejonių, nes aklos draugystės su Varšuva deklaravimas, pamirštant istorines peripetijas, atsiduoda vasališkumu, atkeliavusiu dar nuo Žečpospolitos laikų. Susitikime su A. Duda neužsiminti apie prieštaringai vertinamą pasiūlymą dėl lenkų pavardžių rašymo originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis buvo tiesiog mandagumo imitacija.

Kol su kaimynais lenkais tarptautinėje arenoje Lietuva dirba ranka rankon (tuo labai džiaugėsi Prezidentas per savo spaudos konferenciją), tai su šiauriniais “braliukais” randasi vis daugiau trinties tiek sienos ratifikavimo, tiek Astravo elektros energijos pirkimo klausimais. Vyriausybė čia užėmė “drąsaus zuikio” poziciją, o Prezidentas tebelaukia jos ryžtingo sprendimo. ES reakcija į Astravą taip pat pernelyg atsargi…

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Bandomuoju bet kurios institucijos periodu yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturis kart daugiau. Ne ne, aš toli nuo tos minties, kad reiktų į miltus sumalti šalie svadovą, kaip tai daro pasipūtęs apžvalgininkas R. Valatka, kažkada ir šių eilučių autorių norėjęs nuleisti “Lietuvos ryto” laiptais (o už atvirą įžeidimą Seime buvo a.a. A. Patacko vyriškai pamokytas…).

Jo komentaras per Lietuvos radiją, apipintas jam būdingais spalvingais išsireiškimas, balansuoja ant narciziškumo ir nepagarbos pirmajam valstybės asmeniui ribos.

Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda pripažįsta vienintelę didelę klaidą – J. Narkevičiaus paskyrimą Susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, kad nebuvo ryžtingesnis. Tas “trepsėjimas kojele” primena V. Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalie svadovas vis reikšdavo “susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. D. Grybauskaitė – atvirkščiai – demonstravo kategoriškumą ir reiklumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda pasirinko auksinį viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.

Kiekvienas žmogus kitoks. Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio prezidentai labia skirtingi. V.Landsbergis buvo gudrus ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), A.M.Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodė lprimena B. Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis “topas” buvo Rusiją pavadinti “teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Nepatyrusiam G. Nausėdai teko nelengvas išbandymas – koronavirusas. Nors jį įveikti buvo ir ne Prezidento galiose, daugelis valstybės vadovą kaltino pasyvumu, nusišalinimu, vengimu gilintis į problema. Kai galų gale Lietuva sėkmingai išsiropštė iš šios bėdos, G. Nausėdos kritikai ėmė kabinėtis už detalių: neatstatydino A. Verygos, neįveikė Vyriausybės dėl verslo skatinimo tempų, o Seimo – dėl išmokų pensininkams, bedarbiams ir t.t. Tai esą irgi rodė Prezidento neįgalumą.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešojoje erdvėje taip pat sklandė turgaus lygio priekaištai Prezidentui, kuriuos savaip modifikavo būrelis LRT “etatinių”apžvalgininkų, tarp kurių bene pirmu smuiku groja tas pats R. Valatka. Skambėjo kritiniai žodžiai, neva G. Nausėda vėlavo pareikšti savo nuomonę dėl R. Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, kad be reikalo nevyko į Estiją, kur Saremos saloje buvo rengtas Baltijos šalių vadovų susitikimas, kad pernelyg bičiuliaujasi su A. Lukašenka, kad per koncertą Valstybės dieną nuo šalčio tirtančio berniuko neapdengė skėčiu, galų gale kad savo pasisakymuose perdaug akcentuoja ryšį su tėvais, šeima ir pan.

O politologas Ainis Lašas rėžė iš peties: “prezidentas realiai nesupranta politikos esmės”. Jo nuomone, tai galios postas, ir G. Nausėda privalėjo tvoti kumščiu į stalą, kaip koks anuometinis “gensekas”. Susidaro įspūdis, kad Prezidento kritikai, mėsinėdami jo metų veiklą, – atleiskite u žvulgarumą – bando iš š… išspausti vašką. Neturėdami ką iš esmės pasakyti, jie mėgina kontempliuoti arba pasitelkdamibravūriškus palyginimus, arba iškeldami mažareikšmes detales.

Prieš metus Lietuva išsirinko deramą šalies lyderį. Jis ne Dievas, jis tik Žmogus. G. Nausėda vertas tautos simpatijų.

2020.07.10; 16:41

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.

Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.

Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks  ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios  ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.

Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…

Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.

Kaip buvo iki to nusirista?

Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Negaliu nepritarti žurnalistui Česlovui Iškauskui, kurį nustebino V. Bruverio unisonu su marginaliniais Rusijos portalais (žr., pavyzdžiui, SPUTNIK https://lt.sputniknews.ru/columnists/20200123/11172449/Opyat-dvoyka-Prezident-Litvy-ne-spravilsya-s-domashnim-zadaniem-po-istorii.html) išriaumota kritika prezidentui dėl to, kad jis kartu su Lenkijos prezidentu nevyko į Holokausto metinių minėjimą Izraelyje, o pasirinko tragiškąjį jubiliejų ir tragedijos aukas pagerbti tame žemės lopinėlyje, kuris ir buvo pasirinktas atskaitos tašku Holokaustui minėti.

V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?

Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors  visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.

Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų  Prezidentui?

Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.

Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.

Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą. 

Daugiau takto vertinant prezidento darbą rodo politologai Lauras Bielinis, Kęstutis Girnius, nors ir neglosto vien paplaukiui. Pavyzdžiui, pastarasis, besimezgant Gordijaus mazgui dėl ministro J. Narkevičiaus, atvirai nepalankiai vertino prezidento komandos neatsakingumą, teikiant prezidentui suveltą informaciją apie ministro įdarbintus bendrapartiečius.

Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…

Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.

O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?

Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.

Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.

LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.

Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…

Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.

O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.

Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/

Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.

Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“

2020.07.09; 15:18

Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimą uždrausti retransliuoti Lietuvoje Rusijos TV tinklo RT, „RT HD“, „RT Spanish“, „RT Documentary“ ir „RT Documentary HD“ programas dėl jų skleidžiamo Kremliui palankaus turinio.
 
RT, kuri anksčiau vadinosi „Russia Today“, yra televizijos programų tinklas, transliuojantis anglų, ispanų, arabų bei kitomis kalbomis. Lietuvoje šias televizijos programas retransliuoja 3 iš 45 LRTK reguliuojamų ūkio subjektų, užsiimančių televizijos programų retransliavimo veikla.
 
Kaip sakoma pranešime, anksčiau LRTK buvo atkreipusi dėmesį į Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos (NEPLP) sprendimą stabdyti minėtas programas ir jos raginimą kitas ES nares padaryti tą patį, tačiau tam buvo reikalingos atitinkamos kompetentingų institucijų išvados.
 
Gavusi išvadą iš Užsienio reikalų ministerijos – kompetentingos už sankcijų įgyvendinimą institucijos, LRTK nusprendė sustabdyti minėtų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvoje.
 
LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad LRTK, kaip ir NEPLP, sustabdė šių programų laisvą priėmimą todėl, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, įtrauktas į asmenų, kuriems ES taiko sankcijas, sąrašą dėl savo svarbaus vaidmens Rusijos propaganda remiant 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją ir tebesitęsiančią Rusijos karinę veiklą Ukrainos rytuose ir pietryčiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.09; 08:00

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybą, kai LRT finansinėje ataskaitoje už praėjusius metus buvo paviešinti LRT vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimai už 2019 m. Generalinio direktoriaus – 70 394,86 Eur, generalinio direktoriaus pavaduotojo – 60 957,05 Eur, Interneto departamento vadovo – 121 665,87 Eur, Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovo – 99 439,18 Eur. Panašus ir kitų vadovaujančias pareigas einančių asmenų darbo užmokestis.
 
LRT komentare pažymima, kad LRT generalinio direktoriaus ir jo pavaduotojo atlyginimą nustato LRT taryba (ne LRT administracija). Atlyginimai nesikeitė 2018 metais pradėjus dirbti naujai LRT vadovų komandai. Didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. LRT biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės.
 
R. Karbauskio kreipimesi prašoma paaiškinti, kokios priežastys bei aplinkybės lėmė būtent tokius vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimų dydžius. Taip pat prašoma atsakyti, kodėl LRT, nustatydama direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimą, nesivadovavo Vyriausybės 2010 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 598 „Dėl viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė arba kai valstybė turi daugumą balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, vadovų darbo apmokėjimo“, nors remiantis LRT įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga. Taigi reguliavimas suponuotų, kad minėto įsakymo nuostatos turėtų būti taikomos tada, kai nustatomi LRT direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimai.
LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
 
„LRT vadovaujamas pareigas einančių žmonių atlyginimai yra iš tiesų įspūdingi, kartais – toli lenkiantys valstybės vadovo atlyginimą. Direktorės atlyginimas, net skaičiuojant maksimaliais Vyriausybės nutarime patvirtintais koeficientais – dvigubai didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimumas. Žinant, kad LRT išlaikomas visų mokesčių mokėtojų pinigais – kyla klausimas, ar toks elgesys žiniasklaidos rinkoje yra atsakingas bei jos neiškreipia, ypač tuo metu, kai komercinės žiniasklaidos priemonės susiduria su COVID-19 pandemijos sukeltais finansiniais sunkumais, prarado nemažai pajamų dėl reklamos pokyčių. Dėl to norime, kad LRT paaiškintų tokius atlyginimų dydžius visiems mokesčių mokėtojams, kurių lėšomis ir naudojasi“, – sako R. Karbauskis.
 
Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis pažymi, kad LRT gauna didžiules lėšas iš valstybės biudžeto, uždirba ir komercinių lėšų, dėl to racionalus ir skaidrus biudžeto lėšų naudojimas yra prioritetinis dalykas. „Kitiems žiniasklaidos rinkos dalyviams yra kilę abejonių, ar LRT finansavimo tvarka neiškreipia sąžiningos konkurencijos rinkoje ir nepažeidžia Europos Sąjungos teisės. Šį klausimą, po Lietuvos komercinės žiniasklaidos atstovų kreipimosi nagrinėja Europos Komisija, tad turėsime teikti paaiškinimus ir jai. Dėl to turime būti visiškai tikri, kad lėšos yra naudojamos atsakingai ir pagrįstai.“ – nurodo Kultūros komiteto pirmininkas.
 
Eltai atsiųstame LRT komentare pažymima, kad pradėjus darbą naujai vadovų komandai buvo priimtas sprendimas sustiprinti svarbias LRT veiklos sritis paskiriant į jas reikiamas kompetencijas turinčius vadovus. To nebūtų įmanoma pasiekti neįvertinus ir neatsižvelgus į tokio lygio specialistų atlyginimų tendencijas šalyje ir nepasiūlius konkurencingo atlyginimo.
 
„Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad viešai nurodomi atlyginimai yra pateikiami prieš mokesčius („ant popieriaus“).
 
LRT pasiekti rezultatai rodo, kad sprendimas ieškoti stiprių specialistų-vadovų, kurie atneštų į organizaciją jau sukauptą patirtį, gebėtų suformuotų stiprias specialistų komandas ir imtis ambicingų užduočių, pasiteisino. Pernai LRT ne tik sėkmingai vykdė savo misiją, bet ir didino auditoriją tiek tradicinėje žiniasklaidoje, tiek interneto ir pirmą kartą istorijoje Lietuvos gyventojų buvo įvertinta kaip moderniausia šalies žiniasklaidos grupė.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
 
Atsakant į iš komercinės žiniasklaidos pasigirdusius raginimus mažinti LRT finansavimą, norime pabrėžti, kad didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. Dar maždaug penktadalis LRT skirtų asignavimų grįžta atgal į valstybės biudžetą kaip įvairūs LRT sumokėti mokesčiai. 2019 m. valstybės biudžeto asignavimai LRT sudarė 41,6 mln. eurų – t. y. vienam Lietuvos gyventojui LRT per mėnesį kainavo 1,24 euro.
 
Lietuvos visuomeninio transliuotojo biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės. Metinis LRT biudžetas yra tiesiogiai priklausomas nuo valstybės surenkamų mokesčių: LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1,5 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakcijai, biudžeto asignavimai LRT bus skiriami pagal formulę: 1 proc. (nebe 1,5 proc.) biudžeto pajamų iš GPM ir 1,3 proc. iš akcizo pajamų“,– rašoma LRT kometare.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.08; 07:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau  išaušo Naujieji Metai, o LRT  televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.

Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.

Žiūrim, ką turim.

Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir  šviesoje neranda, ko tikėjosi.

Viena, nėra ėdžių, į kurias  rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.

Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.

Karvė – gilioje rezignacijoje.

Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?

Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.

Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…

O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.

Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės  lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.

O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….

Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?

Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems“ kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti“ žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?

Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…

Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.

Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos  darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.

Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.

Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…

Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.

Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.

Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.

Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.

Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis“.

O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…

2020.01.02; 14:08

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku“ (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

Rokas Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis sureagvo į „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, kad jis, būdamas ministru, apvogė valstybę. Kaip skelbia LRT radijas, R. Masiulis dėl šių teiginių neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
 
R. Masiulis LRT radijui teigė, kad pinigai buvo ne tik panaudojami, bet ir sutaupomi.
 
„Ponas Karbauskis žodžių kažkaip nevertina nei faktine, nei teismine prasme. Kaltinti žmogų tuo, ko jis nepadarė, mūsų valstybėje negalima. Įsisavinimas lėšų, kaip ir kiekvienais metais, vyksta dėsningai ir planuotai. Metų gale 30 mln. eurų persikels į kitus metus, ir čia, kas yra svarbu, nė vienas centas neprapuls. Neteisybė, kad nepanaudota. Visos tos lėšos, kurios liečia 2017–2018 metus, yra panaudotos, nė vienas centas neprapuolė, tik sumokamos sąskaitos ne visada iki kalendorinių metų galo, bet pinigai neprapuls, pinigai jau yra kontraktuoti“, – LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ sakė R. Masiulis.
 
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis trečiadienį tvirtino, kad buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis apvogė valstybę. Pasak politiko, eksministrui nesugebant tinkamai eiti savo pareigų dirbant Vyriausybėje, susidarė 160 mln. eurų nepanaudotų lėšų suma, skirta kelių tvarkymui. Savo ruožtu R. Masiulis tvirtina, kad tokie teiginiai yra tiesiog melas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 09:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.

Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai. 

Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…

Edmundas Jakilaitis. Dekonstrukcijos. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.

O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.

Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų,  arba geriau jos nejudinti.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.

Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant  parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.

O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…

Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.

To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.

Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.

Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.

Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.

O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.12.10; 04:30

Šeštadienį prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato sostinėje rinksis mitinguotojai, reikšdami pasipiktinimą dėl spalio pradžioje į LRT.lt portalą įkeltos laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“, kurioje buvo pasakojama istorija apie homoseksualius tėčius, pasinaudojusius surogatine motinyste.
 
Pasak ketinančių mitinguoti, paviešintas reportažas prieštarauja Konstitucijai ir daro neigiamą įtaką nepilnamečiams.
 
Vis dėlto socialiniuose tinkluose pranešama ir apie planuojamą iniciatyvą dalyvauti kontrmitinge, siekiant palaikyti LRT poziciją.
 
Informacija apie planuojamą renginį neaplenkė politikų. Filosofas ir politikos veikėjas Arvydas Juozaitis feisbuko paskyroje pasidalino planuojamos mitingo metu sakyti kalbos tekstu, kuriame akcentuoja, kad, anot jo, televizijos ekranuose kuriami „naujieji žmonės“.
 
„Į TV ekranus lenda įvairiausios agresyvios sektos. Joms smagu ekranuose kurti „naujuosius žmones“. Svarbiausia, ko mažiau doros, gėdos ir visokios ten sarmatos“, – skelbia A. Juozaitis.
 
Priešinga nuomone feisbuke pasidalijo parlamentarė ir „Laisvės partijos“ pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Jos teigimu, mitinguotojai rinksis „kad pademonstruotų savo neapykantą ir norą reguliuoti žiniasklaidos turinį“.
 
Kartu politikė informavo, kad pati dalyvaus kontrmitinge, parodydama palaikymą žiniasklaidos laisvei bei mažumos teisių atstovavimui.
 
„Nusprendžiau ateiti į kontrmitingą. Pirmiausiai tam, kad palaikyčiau žiniasklaidos laisvę. Tačiau ne ką mažiau svarbi mažumos teisė būti atstovaujamai – nes tai nėra tik LGBTQ reikalas“, – rašo A. Armonaitė.
 
Po reportažo socialiniuose tinkluose kilus pasipiktinimo bangai, Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) gavo 15 fizinių asmenų skundų, informuojama portale LRT.lt. Pasak skundų autorių, laidoje parodyta informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“ daro neigiamą įtaką nepilnamečiams ir turėtų būti rodoma su „S“ ženklu.
 
Viena iš protesto mitingo prie LRT organizatorių – vilnietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, viešojoje erdvėje pagarsėjusi, kai raudonais dažais apipylė sostinės Lukiškių aikštėje stovintį monumento „Laisvės kalva“ fragmentą.
 
Posėdžiavusi ir apsvarsčiusi skundus, LRTK nusprendė, kad parodyta laida apie homoseksualus tėčius nepažeidžia įstatymų.
 
Tuo tarpu Lietuvos žmogaus teisių centras savo interneto portale taip pat skelbia išsiuntęs savo poziciją LRTK ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.
 
Centro manymu, LRT.lt publikuotas reportažas nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.09; 00:30

Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra informavusios tarptautinę bendruomenę, kad šalies rinkimų įstatymai yra diskriminuojantys ir negarantuoja piliečiams vienodų teisių būti išrinktais šalies prezidentu, Seimo, Europos Parlamento ar vietos savivaldos tarybos nariu: politinių partijų kandidatams rinkimuose suteikiamos privilegijos, nes juos iškėlusios arba remiančios parlamentinės politinės partijos gauna finansavimą iš valstybės biudžeto (LR Politinių partijų finansavimo įstatymas), tuo tarpu nepartinių piliečių suburti rinkimų komitetai jokios valstybės paramos negauna, todėl pastarųjų iškelti kandidatai neturi vienodų galimybių rungtis su politinių partijų kandidatais.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinės bendruomenės dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje vyksta prezidento ir Lietuvos atstovų į Europos Parlamentą (EP) rinkimai. Pagal LR Konstituciją rinkimus prižiūri ir jų teisėtumu rūpinasi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Užtikrindama rinkimų demokratiškumą VRK turi garantuoti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visiems kandidatams, kontroliuoti politinių kampanijų finansavimą, koordinuoti piliečių iniciatyvų įgyvendinimą. Tačiau netgi nevertinant diskriminuojančių rinkimų įstatymų, VRK nepajėgia užtikrinti vykstančių rinkimų demokratinių procedūrų:

  1. 2019 m. balandžio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengti debatai trims kandidatams į prezidentus (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis). Į minėtus debatus buvo kviesti Lietuvoje reziduojančių ambasadų darbuotojai, kandidatų rinkimų štabų atstovai, politikos ekspertai ir kt. Debatus organizavo iš esmės ne valstybės subjektai (Naujienų agentūra BNS, Rytų Europos studijų centras, Konrado Adenauerio fondas). Taigi debatai neabejotinai laikytini privačių subjektų organizuota trijų kandidatų reklamine akcija, kuri savo esme yra nesąžininga, nes dalyvavę kandidatai už šią reklamą nemokėjo. Debatus tiesiogiai transliavo elektroninė žiniasklaida, juos buvo galima stebėti socialiniuose tinkluose.
    Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  2. Po minėtų debatų informacijos kanalais buvo transliuojamos politikos ekspertų nuomonės apie trijų selektyviai parinktų kandidatų privalumus ir trūkumus. Todėl visuomenė minėtus debatus prilygino šališkai trijų kandidatų protegavimo kampanijai, nes analogiškos galimybės dalyvauti debatuose nebuvo suteiktos likusiems 6 kandidatams į prezidentus – pastarieji į debatus net nebuvo kviečiami. Pažymėtina, kad tuo metu prie būstinės (nacionalinė M.Mažvydo biblioteka), kurioje vyko debatai, piliečiai surengė protesto akciją.
  3. 2019-04-24 LRT laidoje „Panorama“ buvo rodomas reportažas apie minėtus tris kandidatus. Reportaže buvo svarstoma, kaip minėti kandidatai (G. Nausėda, I. Šimonytė ir S. Skvernelis) laimėję rinkimus įsikurs prezidento rezidencijoje. Apie likusių kandidatų galimybę įsikurti prezidento rezidencijoje reportaže neužsiminta. Šiuo reportažu LRT visuomenei teigė mintį, neva prezidento rinkimai jau yra nulemti – juos laimės tik vienas iš trijų LRT nurodomų kandidatų, kas neabejotinai prilygintina politinei rinkimų propagandai ir prieštarauja LRT nešališkumo misijai.
  4. 2019-04-23 LRT laidoje „Ryto garsai“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie vieną iš kandidatų (A. Juozaitį). Joje buvo aptariama teisės požiūriu abejotina šio kandidato veikla, paskelbta, neva šis kandidatas dalyvauja ne tik prezidento, bet ir Europos Parlamento rinkimuose, nors pastarasis juose nedalyvauja. Minėtas kandidatas pareikalavo LRT paneigti šališką, su parinktais teiginiais bei faktais tikrovės neatitinkančią ir net melagingą informaciją. Kandidato nuomone, tokios informacijos skleidimas neatitinka LRT misijos, tai laikytina sąmoningai sukurpta antiagitacija, dezinformacija ir nesąžininga LRT propaganda.
  5. Akivaizdi kandidatų diskriminacija pastebima ir kitose LRT rengiamose laidose. Viešuose kandidatų debatuose, kurių transliacija vyskta tiesiogiai, LRT taip pat pažeidžia Nacionalinio transliuotojo įstatymo reikalavimus. Debatuose dalyvaujantys kandidatai nežino konkrečių klausimų, kurie bus užduoti tiesiogiai transliuojamoje laidoje, nes klausimų turinį formuoja LRT. Tokiu būdu LRT nepagrįstai priskyrė sau teisę egzaminuoti ir vertinti politikų pasiruošimą ir iš to kylančią teisę būti šalies prezidentu. Tačiau nei Prezidento, nei Europos Parlamento rinkimų įstatymai tokios teisės LRT nesuteikia. Neatsakydama už būsimųjų klausimų kandidatams slaptumą, LRT iš anksto gali planuoti pageidaujamą laidos rezultatą, t.y. savo nuožiūra lemti, kuris kandidatas bus patrauklesnis visuomenei, suteikdama pastarajam galimybę iš anksto žinoti apie kandidatams paruoštus klausimus.
  6. LRT šališkumo įspūdis TV žiūrovams susidarė 2019-04-15 LRT surengtoje prezidento agitacinėje rinkimų laidoje, kurioje dalyvavusiems visiems 9 kandidatams į prezidentus buvo pateikti iš anksto LRT parengti kandidatams formaliai nežinomi klausimai. Tačiau visuomenei susidarė įspūdis, jog kai kurie kandidatai jau iš anksto žinojo užduotų klausimų turinį. Tokiu būdu LRT pažeidė kandidatų rungtyniavimo ir jų lygiateisiškumo principus. Lietuvos žmogaus teisių organizacijų nuomone, pats kandidatų viešas  egzaminavimas LRT be aiškiai reglamentuotų taisyklių, kai kuriuos kandidatus iš anksto galimai supažindinant su būsimaisiais klausimais, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Palyginimui – netgi moksleivių brandos egzaminų užduoties ar jos dalies turinys yra įslaptintas LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ( 7 str. 24 d.).
    LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
  7. Pažymėtina, kad minėtus debatus rengia kontraversiškai vertinamas laidos vedėjas (E. Jakilaitis), kuris galimai yra susijęs su vienu iš kandidatų į prezidentus. 2018 metais LR Seimas atliko parlamentinį LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą, kuris atskleidė  didelį korupcijos ir valstybės lėšų iššvaistymo mastą ([1]). Po šio tyrimo minėtas LRT laidų vedėjas paliko LRT, tačiau prasidėjus prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, vėl buvo pakviestas rengti debatus su kandidatais, kas dar labiau padidino nepasitikėjimą LRT. Apie nepasitikėjimą minėtu LRT vedėju ir jo šališkumą rengiant debatus vienas iš kandidatų (M. Puidokas) informavo LRT vadovybę ir VRK, siūlydamas LRT vadovams kurti demokratijos kriterijais pagrįstą televiziją, kad pastaroji klausimus kandidatams į prezidentus patikėtų skirtingų sričių ekspertams – tik taip būtų užtikrinti aukščiausi sąžiningų demokratiškų debatų kriterijai. Tačiau nei taryba, nei VRK jokių priemonių nesiėmė.
  8. Informacija apie LRT šališkumą prezidento rinkimų kampanijos metu bei nuomones apie neleistiną LRT selektyvumą kandidatų atžvilgiu menkinant vienus ir dirbtinai aukštinant kitus, pradėjo viešai skelbti žymūs visuomenės atstovai ir teisės mokslininkai (pvz., Vilniaus universiteto prof. E. Šileikis). Nacionalinio transliuotojo įstatymas nustato, jog LRT privalo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais. Šie principai reiškia, kad LRT neleidžiamas angažuotumas, t.y. LRT neleidžiama palaikyti vieną ar kitą kandidatą rinkimų metu, teikti kuriam nors iš kandidatų prioritetą ir pan. Šiuo atveju LRT organizuojama propaganda, selektyviai nukreipta prieš vienus kandidatus, privilegijuojant kitus kandidatams, įgavo teisiškai nemotyvuotą, neetiška ir diskriminacinį pobūdį. Pažymėtina, kad dėl LRT veiklos neatitikties demokratinės valstybės principams šalies visuomeninės organizacijos neseniai kreipėsi į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
  9. Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia tarptautinių institucijų dėmesį, kad demokratinių rinkimų laisvės suvaržymai Lietuvos Respublikoje įgavo sisteminį pobūdį. 2019 metų pradžioje vyko rinkimai į vietos savivaldos tarybas. Visuomeniniai rinkimų komitetai juose taip pat buvo diskriminuojami. Kai kurie iš šių komitetų („Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių Lokys“ ir „Vilnius gali“) skundė neteisėtus LRT veiksmus VRK. Tačiau pastaroji į skundus tinkamai nereagavo. Todėl minėti rinkimų komitetai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti VRK užtikrinti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Minėti komitetai teigė, kad VRK pažeisdama įstatymus paliko LRT savo nuožiūra spręsti, kuriuos kandidatus kviesti į diskusines laidas. Jie skundėsi, kad didelei daliai kandidatų apskritai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti LRT rengiamose laidose (jie nebuvo kviečiami), o LRT kandidatų dalyvavimo laidose atrankos principai neatitiko įstatymo VRK patvirtintų taisyklių.
    LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.
  10. Išnagrinėjęs minėtų komitetų skundą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2019-02-28 sprendime adm. byloje Nr. eR-17-662/2019 pripažino, kad VRK netinkamai įgyvendino kandidatams į savivaldybių tarybų narius Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, tačiau teismas negalėjo patenkinti šių komitetų skundo, nes iki rinkimų buvo likę nedaug laiko – per jį VRK būtų nespėjusi įvykdyti teismo įpareigojimo.
  11. Galiausiai vienas iš Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančių visuomeninių rinkimų komitetų 2019-04-24skundu kreipėsi į VRK dėl pažeistų teisių rinkimuose į Europos Parlamentą, prašydamas pašalinti iš kandidatų sąrašo Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo požiūriu abejotina kandidatūrą (A. Guoga), nes šio asmens pateikti duomenys neatitinka įstatymo reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Prašyme yra išdėstyti minėto kandidato įstatymų pažeidimai (įskaitant jo abejotiną pilietybę), pateikta šio asmens klaidinanti informacija apie jo išsilavinimą, pajamas, piktnaudžiavimą ir kt.  Tačiau VRK neatsižvelgė į nuodytus argumentus ir pateiktų įrodymų visai netyrė, o skundą atmetė.

Tokiu būdu nėra jokių abejonių, jog VRK  tinkamai neatlieka Konstitucijoje nustatytų funkcijų ir neužtikrina kandidatų rinkimuose lygiateisiškumo ir rungtyniavimo principų, toleruoja LRT šališkumą ir atskirų kandidatų diskriminavimą. Iš to darytina išvada, kad šiuo metu Lietuvoje vykstanti rinkimų kampanija neatitinka demokratinės valstybės principų – juose yra daug neteisėtos politinės reklamos atvejų,  privilegijuoto žiniasklaidos ir nacionalinio transliuotojo dėmesio atskiriems kandidatams, žodžio ir įsitikinimų laisvės ribojimų, rinkėjų ir rinkimuose dalyvaujančių kandidatų diskriminavimo bei kitų pažeidimų.

Kadangi ESBO pagrindinį dėmesį skiria valstybių demokratinėms reformoms, žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių užtikrinimui, pilietinės visuomenės stiprinimui, laisvų ir demokratiškų rinkimų skatinimui, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu tarptautinei bendruomenei nepavyks įtakoti Lietuvoje vykstančių rinkimų eigos pagal ESBO nustatytus demokratinių rinkimų principus, atsižvelgiant į faktą, kad rinkimuose paprastai dalyvauja tik pusė Lietuvos rinkėjų, vykstantys rinkimai gali būti laikomi nedemokratiškais, o įvykusių rinkimų rezultatai gali kelti abejones dėl jų patikimumo, skaidrumo, o tai reiškia, kad ateityje gali iškilti pagrįstos abejonės dėl išrinkto prezidento ar Europos Parlamento nario legitimumo. Tai neabejotinai pažeistų esminį piliečių sutikimo principą, kad juos valdytų būtent tie ir būtent taip, kaip yra nustatyta įstatyme. Šių principų pažeidimas keltų nepasitikėjimą išrinkta šalies valdžia ir iš to galimą politinį nestabilumą, kuris yra žalingas tiek šalies piliečiams, tiek tarptautinei demokratinei bendruomenei.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Todėl prašome Jus įtakoti Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijas nedelsiant nutraukti šiuo metu vykstančiuose rinkimuose kandidatų diskriminavimą, užtikrinti vienodas galimybes visiems kandidatams viešai ir laisvai per nacionalinį transliuotoją išdėstyti savo rinkimų programas, sudaryti kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus bei Europos Parlamentą vienodas sąlygas būti išrinktiems, o rinkėjams vienodas galimybes rinkti ir išsirinkti savo valstybės atstovus.

Laiškas išsiųstas šioms organizacijoms ir institucijoms:

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui (ODIHR); Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA); ETPA Kultūros, mokslo, švietimo ir žiniasklaidos komitetui; Lietuvoje reziduojančioms ambasadoms; Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui; Lietuvos Respublikos Vyriausiajai Rinkimų Komisijai; Lietuvos Respublikos Radijo ir Televizijos tarybai

Pasirašė:

Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Kaušinis, Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Petras Grėbliauskas, Piliečių gynimo paramos fondas – Aurelija Kuzmaitė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis

Kreipimasis – pareiškimas priimtas bendru sutarimu.

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas                   Romualdas Povilaitis

[1]https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=262204

2019.04.29; 06:22

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis teigia, kad LRT televizijos debatuose nebedalyvaus. Kandidatas nekeičia savo pozicijos ir tikina, kad LRT – politinės korupcijos židinys, o jo pasitraukimas iš debatų rodo jo, kaip kandidato, nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija. Taip pat, pasak A. Juozaičio, jei prireiks, jis ras įrodymų teismui, kad LRT padarė apie jį keturias faktines klaidas. 

„Ne, LRT televizijos debatuose nedalyvausiu. Kadangi aš viską pasakiau. Be to, jie dar pagrasino teismu, tai čia moralės ribos peržengtos. Tai – politinės korupcijos židinys, ir jis besitęsia“, – Eltai sakė A. Juozaitis. 

A. Juozaitis teigia, kad jis nesijaučia pralaimėsiantis rinkimus. Priešingai, jis rodo visuomenei LRT transliuotojo nešališkumą. 

„Priešingai, aš einu į rinkimų sėkmę., Volodymyras Zelenskis laimėjo irgi per daug nediskutuodamas su Petro Porošenka (…) Tiesiog žmonės pajunta, jog peržengta padorumo riba, aš tą ribą parodžiau, ir tai, manau, nepralaimėjimas“, – sakė jis. 

LRT pareiškus, kad svarsto dėl A. Juozaičio kaltinimų kreiptis į teismą, kandidatas teigia, jog įrodymų savo pozicijai įrodyti teisme jis tikrai ras. 

„Tų klaidų yra būtent keturios, nes yra tiesiog formuojama sąmoningai. Kad ir, pavyzdžiui, mano žmonos ir mano santykių pateikimas, tai daugiau nei viena klaida, tai dviguba klaida. Tai kenkia kandidato portretui, ir tai formuojama sąmoningai (…) Prieš debatus, praėjusį sekmadienį, rodė reportažą, kaip trys kandidatai, kaip ši šventoji trejybė įsivaizduoja, ką jie darys atsidūrę Prezidentūroje. Tai tik jie trys, ir tai rodoma per „Panoramą“. Tai yra tiesioginė reklama ir nusižengimas rinkimų įstatymams, o jie ramiu veidu sako, kad tai informacija“, – sakė A. Juozaitis.

„Parodyti ir pasakyti teisėsaugos organams teisme, kiek yra formuojamas prieš tai Gitano Nausėdos kultas, dabar – Ingridos Šimonytės, tai ten galima bus įrodinėti valandomis“, – teigė kandidatas. 

Paklaustas, ar jo pasišalinimas iš debatų susijęs su jo rinkime strategija, A. Juozaitis to neslėpė. Pasak jo, likus tiek dienų iki rinkimų, kiekvienas žingsnis susijęs su rinkimine taktika. Kita vertus, A. Juozaitis teigia parodantis visuomenei savo nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija.

,,Dabar yra viskas rinkiminė strategija, kuomet liko keturiolika dienų, čia kiekvienas žingsnis su tuo susijęs (…) Čia yra kovos forma, nes, kuomet pažeidžiamos taisyklės, negalimas joks varžymasis, o čia yra taisyklių pažeidimas. Aš 13 metų vadovavau Kilnaus sportinio elgesio olimpiniam komitetui. Man taisyklių laikymosi būtinybė yra bet kurio varžymosi ir bet kurios kovos sąlyga (…) Taip pažeidžiamos taisyklės, pagal olimpinius principus, tai, ką daro LRT, jie net nebūtų olimpinėse atrankinėse žaidynėse įleisti“, – sakė A. Juozaitis. 

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ELTA skelbė, penktadienį išplatintame LRT pranešime teigiama, kad A. Juozaitis debatuose klaidinamai kalbėjo, esą LRT eteryje transliuotame pasakojime apie jį buvo padarytos 4 faktinės klaidos. Anksčiau viešoje erdvėje A. Juozaitis reikalavo paneigti dvi žinias. Viena jų – teiginys, kad „… Lietuva pasikvietė Vokietijos kraštinius dešiniuosius, pasisakančius už Krymo aneksiją“, yra tiesa, todėl negali būti paneigtas.

LRT tvirtina, kad pasakojime apie A. Juozaitį buvo padaryta viena klaida. LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kandidato portrete ištransliuota pasenusi informacija, kad jo įkurtas judėjimas „Lietuva yra čia“ visuomeninio rinkimų komiteto pavidalu bandys patekti į Europos Parlamentą, kai iš tiesų anksčiau A. Juozaitis pranešė, jog „Lietuva yra čia“ traukiasi iš rinkimų į Europos Parlamentą. Kartu pabrėžiama, kad dar transliacijos dieną (balandžio 23 d.) ši klaida pastebėta ir ištaisyta.

„Dėl šios klaidos labai atsiprašome pono A. Juozaičio ir užtikriname, kad artimiausioje – pirmadienio – „Ryto garsų“ laidoje ištransliuosime paneigimą“, – rašoma LRT pranešime.

LRT atkreipia dėmesį, kad A. Juozaičio judėjimas buvo registruotas Vyriausiosios rinkimų komisijos kaip visuomeninis rinkimų komitetas Europos Parlamento rinkimuose. Pateikta informacija LRT eteryje neatitinka Baudžiamojo kodekso šmeižimo apibrėžimo, kuriuo aiškinama, kad tai informacija, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį, turint galvoje, kad A. Juozaičio judėjimas iš tiesų planavo dalyvauti EP rinkimuose.

LRT nesutinka ir su A. Juozaičio kaltinimais, esą nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidento rinkimų lyderių – ekonomistui Gitanui Nausėdai.

„Taip pat A. Juozaitis debatuose pareiškė, kad „mes vieną dieną, vieną valandą tą pačią paskelbėme su A. Nausėda, kad kandidatuosime. Rugsėjo 17 d. jį nacionalinis transliuotojas, ne privatus, rodė dvigubai ilgiau, kaip tautinę šventę, su pasibučiavimais, su viskuo“.

Šis teiginys neatitinka tikrovės. LRT suskaičiavo, kad reportažą apie A. Juozaičio pranešimą kandidatuoti į prezidentus „Panoramoje“ rodė ne tik rugsėjo 17 d., bet ir rugsėjo 14 d. Pirmojo reportažo trukmė – 3 minutės 45 sekundės, antrojo – 2 minutės 33 sekundės. Suskaičiavome A. Juozaičio interviu abiejuose reportažuose trukmę – 1 minutė 10 sekundžių. Tuo metu G. Nausėda reportaže kalbėjo 1 minutę 7 sekundes.

A. Juozaitis taip pat buvo kviestas dalyvauti „Dienos temoje“ – ir rugsėjo 14 d., ir rugsėjo 17 d. kvietėme jį į „Dienos temą“, tačiau laiko atvykti jis nerado.

„LRT debatuose pagal su VRK suderintas taisykles visi gauna vienodai laiko“, – rašoma LRT pranešime spaudai.

Kaip ELTA jau skelbė, ketvirtadienį LRT vykusiuose kandidatų į prezidentus debatuose A. Juozaitis tiesioginės transliacijos metu demonstratyviai pasitraukė iš vykusios prezidento posto siekiančių kandidatų diskusijos teisėsaugos tematika. Pasak jo, pagrindinė to priežastis – LRT korupcija. Filosofas skundėsi, kad ne visiems kandidatams skiriamas vienodas dėmesys eteryje.

„Atleiskite, aš pasakysiu paskutinę kalbą šiuose debatuose ir pabaigsiu (…). Visiškai nelygios sąlygos, dabar baigsis šie debatai, ir vėl bus aštuoni balai Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai, o visiems kitiems – po nulį. Ir tai daroma jau metai laiko. Paskui sako reitingai. Dažninis kartotinis laikas – ir už rodomą beždžionę žmonės balsuos“, – užsidegęs tiesioginiame eteryje kalbėjo A. Juozaitis.

Jis priekaištavo, kad nacionalinis transliuotojas jam skiria kur kas mažiau dėmesio nei vienam iš prezidentinių reitingų lyderių – ekonomistui G. Nausėdai.

„Klausimas yra toks, mes vieną dieną, tą pačią valandą su G. Nausėda paskelbėme, kad kandidatuosime, rugsėjo 17 d. Jį nacionalinis transliuotojas rodė dvigubai ilgiau – kaip tautinę šventę su pasibučiavimais, su viskuo. (…) Jūs dabar korupcijos klausimą keliate, tai yra ne tik papirkimas, tai ir gadinimas. Jūs gadinate žmonių nuotaiką, man trūko kantrybė“, – piktinosi A. Juozaitis ir išėjo iš LRT salės, kurioje vyko tiesioginė transliacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 13:08