Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ar kas nors iš tą naktį stovėjusių ir žuvusių prie Bokšto būtų patikėjęs, kad prabėgs metai ir lietuvių valstybės televizija taps Lietuvos išvalstybinimo, ištautinimo, globalizmo ir ištirpimo kitoje „federacijoje“ propagandos įrankiu? Kad vėl nebebus laisvos politinių pažiūrų ir nuomonių sklaidos, bus šaipomasi iš valdžiai neįtikėlių, o diskusijos valstybės ateities klausimais virs varžybų, kur aikštelėje švilpia sukčiaujantis teisėjas, parodija?

Atsimenu seną, bet gerą LRT vaizdelį apie A. Siaurusevičiaus jubiliejų – iki horizonto eilė sveikinančių, kaip prie Lenino mauzoliejaus. Solenizantas prielankiai priima dovanas, su kuriomis įsiteikiamai šypsodamiesi su žmonomis atsėlina valstybės, vyriausybės, parlamento ir partijų galvos, komitetų pirmininkai, ministrai ir generaliniai direktoriai, žvaigždės, pusžvaigždės ir šiaip visokie driskiai deputatai bei kitoks švarkuotas mailius.

Užsienietis, nemokantis kalbos, būtų pagalvojęs, kad tai priėmimas pas monarchą. Ir būtų nedaug klydęs – valdo tas, kas nulemia esminius dalykus. Nuo šio žmogaus partokratinėje, grupuočių užvaldytoje valstybėje didžiaja dalimi priklausė reitingai, o tuo pačiu ir išlikimo “Titaniko“ valtyje šansai. Dabar dirigentas pasikeitė, bet nuostabių profesionalų orkestras svyrančiame denyje ir toliau verčiamas griežti tą patį valstybės duobkasių maršą.

Sakote nebūna nuo žmonių nepriklausomos valdžios, išskyrus Islamo valstybę ir Šiaurės Korėją? Neatspėjot, vaikučiai, tokia mūsų ketvirtoji valdžia. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje nuo žmonių niekas nebepriklauso, yra laisva ir nuo visuomenės nepriklausoma visuomeninė LRT, išlaikoma už valdžios dalinamas visuomenės lėšas.

Iš dvylikos LRT Tarybos narių aštuonis paskiria pati valdžia, o likusius keturis – už virvučių tampomos, valdžios finansuojamos ir nuo jos priklausomos visuomeninės organizacijos. Iš esmės tai valdiškas žiniasklaidos kanalas, niekada nebuvęs nepriklausomu. Po visuomeninio transliuotojo iškaba išperėtas visuomenės manipuliuotojas, už mūsų pinigus aptarnaujantis kelias politines grupuotes, užsiimantis primityvia globalizmo propaganda, aktyviai dalyvaujantis politikoje ir kas vakarą ateinantis jums plauti smegenų.

Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dėl pateikiamų nuomonių įvairovės LRT nuolat pažeidžiamos. Akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo nuostatų dėl teisingos, nešališkos informacijos ir neleistinumo panaudoti žiniasklaidą tenkinant grupinius, politinius interesus, tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija šių pažeidimų nepastebi ir situacijos nekontroliuoja.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba radijo ir televizijos transliacijų stebėsenos taip pat nevykdo. Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme jokių nepriklausomos visuomeninės kontrolės priemonių, užtikrinančių nešališkos politinės informacijos pateikimą, atvirus debatus, pažiūrų ir įsitikinimų laisvės sklaidą, nenustatyta. Kaltų nėra, visi galai į  vandenį, brangūs Lietuvos žmonės.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Per ilgus metus LRT susidariusios situacijos priežastys sisteminės. Problemų negali išspręsti vadovybės pakeitimai, visuomenės paraginimai, visuomenės informavimo etikos savireguliacijos mechanizmai. Prieš rinkimines batalijas be mūšio niekas neatiduoda vyraujančios aukštumos su instaliuota sistema Grad, iš kurios gali subombarduoti priešininkus, todėl daroma viskas reformoms LRT imituoti ir nieko nekeisti.

Valstybės vadovams adresuoti visuomenininkų reikalavimai labai demokratiškai persiunčiami “pagal  priklausomybę“ nagrinėti pačiai LRT, nors net pagal sovietinę tvarką buvo draudžiama persiųsti skundą nagrinėti tam, kuris skundžiamas. Ir gaunami išsamūs atsakymai – viskas gerai, nuostabioji markize! Miegokit ramiai, į jokius reikalavimus keistis ar mitingus su vėliavomis politinė sistema – esamos LRT gimdytoja – nereaguos niekada.

Kas turi būti padaryta? Atsakymas aiškus ir kartu neįvykdomas. Aiškus, nes visuomeninio transliuotojo, kuris privalo būti nepriklausomas nuo valdžios, valdymo organus turi skirti ne valdžia, o rinkti visuomenė. Ir neįvykdomas, nes užvaldytos žiniasklaidos propaganda užtvindytoje valstybėje ta visuomenė laisvai ir nepriklausomai išsirinktų jakilaičius su miliūtėmis.

Ką nors galėtų, jei panorėtų, pradėti keisti Seimo valstiečiai – net plyšelis gelžbetoninėje propagandos sienoje būtų teigiamas žingsnis į ateitį. Nesunku būtų  Nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinti skirtingų nuomonių svarbiausiais politinio gyvenimo klausimais atstovavimo pariteto principą, kada apie būsimą diskusiją privalomai pranešama atitinkamų nuomonių lyderiams (asmenims ar organizacijoms) ir užtikrinama galimybė jiems dalyvauti diskusijoje, jei toks pageidavimas būtų pareikštas.

Kada politiniam pseudoelitui reikia padaryti ką nors savo naudai – tam bemat atrandamas tarptautinis pavyzdys, o priešingu atveju pavyzdžių nematoma, nors jie badyte bado akis. Visuomenės kontrolė laisvai ir nepriklausomai, valstybinei ir privačiai žiniasklaidai seniai egzistuoja. Pasaulyje nuo 1913 metų veikia komitetai skaitytojų nusiskundimams tirti. Šiuo metu naujienų ombudsmenų organizacija vienija 15 valstybių ombudsmenus.

Estijoje tokio politinių grupuočių žiniasklaidos užvaldymo nėra. Nacionalinis transliuotojas ombudsmeno – žiniasklaidos kontrolieriaus – instituciją įsteigė dar 2007 metais, juo paskirtas žinomas, visoje šalyje gerbiamas žurnalistas Tarmu Tammerkas. Jis buvo atvykęs ir į Lietuvą senais gerais 2007-siais, kada rengėmės turėti naują prezidentą ir buvo iliuzijų, kad Lietuva keisis. Atvyko žmogus, pasikalbėjo, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida parašė pora straipsnių ir užmiršo amžiams.

Kiekvienu istorijos tarpsniu būna svarbiausias momentas, kada sprendžiama, kur link pakryps valstybės laivas. LRT klausimas dabar yra svarbiausias Lietuvos klausimas, nes nuo jo didžiaja dalimi priklausys rezultatai rinkimų, lemsiančių mūsų ir mūsų valstybės gyvenimą artimiausiais viso pasaulio esminių pasikeitimų metais.

Permainos LRT – tai ne Tautos forumo visuomenininkų ir marginalų, kovojančių prieš žodžio laisvę, kokiais mus labai nori apšaukti, užgaida. Pažvelkit į išsigandusius valdiškų propagandistų veidus, paklausykit neapykanta varvančių, demagogiškų jų kalbų ir suprasit – tai gyvybės ar mirties klausimas. Uždanga lėtai kyla, spektaklis prasideda ir viskas keletą akimirkų vėl gali priklausyti nuo mūsų.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.10.15; 11:00

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės  didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika.

Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios – laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“ Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.

Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.

Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.

Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.

Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai,  tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.

Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti  renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.

Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino, kur ieškoti tų medžių, tik pradės.

LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jančiukaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia – gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD tai paneigė.

Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome, kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas – memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę – bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems  Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę  karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.

Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai – Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.

Manyčiau pagrindinė kliūtis, kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu, yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius – iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbingą Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti  KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje. O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo – partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11 d. nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.

Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą  visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.

Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):

O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente, mintinai išmokti šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje – bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus – vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės, kelkimės.

Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2018.09.04; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

JAV prezidento D. Trumpo susitikimai su Europos valstybių ir politiniais lyderiais, be abejo, reikšmingiausias pastarųjų savaičių, o gal ir mėnesių įvykis.  Todėl nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida, o tuo pačiu ir Lietuvos, skiria D. Trumpo susitikimams didžiausią dėmesį.

Ir taip pat nenuostabu, kad didžiausia dozė dėmesio teko Trumpo susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. O kaip gi kitaip: juk susitiko didžiausios pasaulio branduolinės galybės.

Lietuvos politikams (ir žiniasklaidai) šie įvykiai pateikė papildomą galvosūkį: kaip korektiškai „prasisukti“ tarp Lietuvos interesų atžvilgiu jautrių situacijų ir pateikti visuomenei objektyvią – žiūrint iš Lietuvos varpinės – jų sklaidą.

D.Trumpas, kaip tikina Vakarų Europos bei mūsų žiniasklaida, odioziškiausia figūra, labiausiai nestandartinis politikas iš visų, kurie pastaraisiais metais žėrėjo vakarų politinėje padangėje, bet, kita vertus, Lietuva iki šiol tradiciškai ir ne be pagrindo laikė (tebelaiko?) JAV ištikimiausia savo gynėja, saugumo garantu nuo buvusios „Didžiosios sesės“ galimos agresijos.

Angela Merkel tiems, kurių mintis nepaslanki ir nespėja reaguoti į greitai besikeičiančius politinius ciklonus ir anticiklonus, tebeatrodo įtakingiausia Vakarų Europos politikė, daug metų diktavusi politines madas ir meniu.

Lietuva yra tiesioginėje priklausomybėje nuo A. Merkel, kaip ES narė, bet, kita vertus, pati A. Merkel yra priklausoma nuo net ne dešimtmečius, o šimtmečius (bent jau nuo imperatorės Jekaterinos II, iš Prūsijos kilusios Sofijos Augustos Frederikos Angelt epochos) besitęsiančios abipusės Vokietijos ir Rusijos simpatijos, laikas nuo laiko peraugančios į kaimynams (o galiausiai – ir joms pačioms) nelemtus susitarimus.

Rusija jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (su retomis ir trumpalaikėmis išimtimis) buvo ir, deja, tebėra, nuolatinė ir didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui ir laisvei, todėl Lietuvos politikams ir šalies likimui neabejingiems piliečiams, kaskart, kai tik akivaizdžiai ar neakivaizdiniu būdu ima bendrauti tos Lietuvai svarbios asmenybės, labai svarbu pamatyti ir apmąstyti visą spektrą jų išsakomų nuomonių, ketinimų, veiksmų bei viso to  galimas pasekmes Lietuvai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

O dabar pasižvalgykime po  Lietuvos žiniasklaidos platybes: ar tai, kas jose skelbiama ar vaizduojama, padeda suprasti ir realiai įvertinti, kuo Lietuvai yra (ar galėtų būti) svarbūs Europos galiūnų susitikimai su JAV prezidentu?

Manau, kiekvienas žiniasklaidos vartotojas geba pats surasti atsakymą į šį klausimą. O štai mane, prisipažinsiu, nustebino itin vienašališka, netgi tendencinga pozicija, kurią užėmė LRT  televizijos apžvalgininkai sekmadienio laidoje „Savaitė“. Žurnalistas V. Pugačiauskas nė vienu sakiniu nenukrypo nuo savo visą laiką kultivuojamos tendencijos vaizduoti JAV prezidentą vienašališkai neigiamai, papūgiškai atkartojant vien„juodus“ atsiliepimus bei kritiką, kurios nešykšti savo šalies prezidentui jo politiniai oponentai.

Kas rašoma ar kalbama apie JAV prezidentą JAV žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje – tai jų, amerikiečių, vidaus reikalas. Bet mums Lietuvoje tokie  apsibaksnojimai įdomūs nebent akiračiui  išplėsti. Tačiau jei norima padėti suformuoti mūsų (primenu, Lietuvos, o ne JAV, Vokietijos ar Rusijos piliečių) nuomonę apie D. Trumpą, tai žurnalistinė etika reikalauja skaitytojui/žiūrovui pateikti ir kitus faktus, kitas nuomones, tas, kuriose prezidentas giriamas, o jo sprendimai ir  darbai palankiai vertinami.

Taip, beje, elgiasi internetinės svetainės  www.lrt.lt apžvalgininkas Mykolas Drunga. Nors jis vargu ar yra prezidento D. Trumpo  simpatikas, tačiau neužmiršta objektyvumo reikalavimų, neužmiršta, pavyzdžiui, pabrėžti, jog „tai nereiškia, kad D. Trumpas yra V. Putino „marionetė“. Tokių sąmokslo teorijų skleidimas arba Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkaltinimas valstybės išdavyste be solidžių įrodymų tik prisideda prie demokratijos normų sumenkėjimo“.

O štai prisiminti ir priminti klausytojams, kaip D. Trumpas „paauklėjo“ Vokietijos kanclerę dėl dvigubų ekonominių žaidimų su Putinu, kurių pasekmėje Vokietija teikia finansinius, dujotiekio formos ramentus agresyviai Putino politikai, nei Pugačiauskas, nei energingoji laidos vedėja Pumprickaitė nematė reikalo. Nepolitkorektiška? O diena iš dienos loti ant JAV prezidento politkorektiška? Gal būt, remiamasi faktais paremta informacija, kad Vokietija+Putino vamzdis patikimiau mus gins, nei NATO su JAV? Tai vertėjo ta informacija pasidalinti su klausytojais.

Donaldas Trampas ir Angela Merkel. Nenuoširdus bučinys. EPA – ELTA nuotr.

Beje, jei matome, jog Vokietija pučia į vieną vamzdį su Rusija, o D. Trumpas, pasak kai kurių mūsų nuomonės formuotojų, labai labai blogas, tai nuo ko mums reikėtų gintis, ir kas galėtų mums padėti? Kas lieka? NATO? Tačiau kiek ši organizacija bus įgali, jei JAV žiūrės į vieną pusę, o Vokietija – į kitą?

Beje, po Trumpo priekaištų vokiečiams, kad jie nevykdo savo finansinių įsipareigojimų NATO, 56 proc. vokiečių, rinkos tyrimų bendrovės „Forsa“ apklausos duomenimis, pareiškė manantys, kad Europa gali pati pasirūpinti savo saugumu, ir tą ji gali padaryti be JAV pagalbos.

Man, beje, tokie duomenys sukėlė didelių abejonių, ar daug vokiečių geba pakelti galvą nuo dešrelių ir alaus bokalo ir apsižvalgyti po pasaulį. O gal tiesiog iki šiol nepastebėjau, jog vokiečiai ir mes matome/įsivaizduojame skirtingus priešus, kas, deja, nesustiprina mūsų saugumo…

O juk nepaisant nediplomatiško, erzinančio elgesio, iš šou verslo pasaulio prisigraibytų manierų, Lietuvos atžvilgiu JAV prezidentas iki šiol nepadarė (būtent – nepadarė) nieko, dėl ko jis nusipelnytų viešai ar neviešai išsakomų priekaištų bei pretenzijų… ko, pavyzdžiui, negalėtume pasakyti apie mūsuose taip gerbiamą Vokietijos kanclerę.

Tuo tarpu Putinas nei iki susitikimo su Trumpu, nei po jo nedavė preteksto atsiliepti apie jį bent jau neutraliai, kaip apie vadovą šalies, negrasinančios Lietuvai sankcijomis, katastrofomis ir pan.

Beje, po prezidentų susitikimo Rusijos internetinėje erdvėje pasirodė pranešimas apie tai, jog Baltijos šalys jau numatė datą, kai bus įvykdytas testinis (bus testuotas atsisakymas? Originale: „data provedenija testovogo atkliučenija“ – nežinau kaip geriau išversti) atsijungimas nuo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija- Lietuva-Latvija) energetinio žiedo. Pranešimą lydi komentarai, kurie skelbia, jog po tokio sprendimo Baltijos šalių energijos ūkį ir ekonomiką ištiksianti katastrofa (https://newzfeed.ru)

Tiesa, nespėjus išsigąsti, žvilgsnis užkliuvo už frazės apie tai, jog kiti ekspertai vertina tokį Baltijos šalių sprendimą „kaip klaidą, kuri  Baltijos šalių ekonomikai pridarys daugiau žalos, nei Rusijos kompanijoms“. 

Žodžiu, dar neaišku, kuriai šaliai toks sprendimas yra nenaudingesnis, bet  negalima nematyti, kad bet koks Baltijos šalių žingsnis tolyn nuo Rusijos sukelia agresyviai nervingą Rusijos žiniasklaidos reakciją su gąsdinimais prapultimi Baltijos šalims.

O mes tuo tarpu, stokodami tiek bendrosios kultūros, tiek ir plačios erudicijos analitikų, o vieno kito, dar neatbukinto, negerbdami, tampame (o gal jau tapome?) palaidų liežuvių šalimi, ir  tuo palaidu liežuviu paslaugiai pridengiame savo valdžios bei nuskurdintos tautos nuogą užpakalį.

2018.07.25; 13:27

Naujoji nacionalinio transliuotojo LRT vadovė, buvusi portalo delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė tikina sieksianti skaidrumo ir efektyvumo bendrovėje. Pasak jos, LRT turėtų būti inicijuotas veiklos bei finansinis auditas.

Įtampa dėl LRT veiklos tyrimo Seime trukdo darbui, o kilti ji galėjo dėl netinkamos komunikacijos ir organizacijos veiklos viešinimo, sakė ji.

„Įtampų buvo daug, tos įtampos ne į sveikatą organizacijos darbui ir veiklai, nes komanda negali susitelkti darbui, sprendžia kažkokius kitokius klausimus ir jaučiasi tartum apgulti. Manyčiau, kad reikia galvoti apie žymiai didesnį veiklos skaidrumą, pristatymą visuomenei, įvairioms visuomenės grupėms. Manau, kad galbūt iš dalies ir dėl to galėjo kilti problemų su Seimu“, – žurnalistams antradienį sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Visgi, jos nuomone, parlamentinis tyrimas nėra geriausias būdas tikrinti LRT veiklą.

„Manau, kad tikrai buvo galima rasti kitų būdų, ne komisija tirti LRT veiklai, bet kadangi jau buvo komisija, tai yra parlamento teisė. Mano, kaip būsimos vadovės, pareiga būtų prižiūrėti, kad tai niekaip nepereitų į spaudimą turiniui“, – teigė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji tikino, kad šiuo metu sunku vertinti, ar LRT iš tiesų trūksta skaidrumo, tačiau, pasak jos, organizacijoje būtina atlikti auditą.

„Aš nežinau, man sunku įvertinti. Gali būti, kad toks įspūdis susidaro dėl komunikacijos stokos, bet reikia įsivertinti, ar tie organizacijos vienetai, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti, ar jie visavertiškai atlieka tas savo pareigas, bet, aš manau, kad čia net kalbos negali būti, kad tokio dydžio asignavimus iš biudžeto gaunanti organizacija turi kasmet daryti nepriklausomą auditą“, – sakė ji.

Pasak jos, turėtų būti atliktas ir veiklos, ir finansinis auditas.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė teigia, kad taip pat svarbu įvertinti, ar LRT, įsigydama laidas bei įrangą, visada siekia geriausios kainos.

Paklausta, ar savo komandoje mato dabartinį LRT vadovą Audrių Siaurusevičių bei jo pavaduotoją Rimvydą Paleckį, ji teigė, kad apie tai dar negalvojo, tačiau greičiausiai jų komandoje nebus.

„Aš dar apie tai negalvojau ir apie tai su niekuo nešnekėjau, bet greičiausiai, kad ne. Nežinau“, – sakė ji.

Ji tikino, kad taip pat anksti kalbėti ir apie tai, ar bus keičiami LRT departamentų vadovai. M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat neatskleidė, ar į savo komandą kvies portalo delfi.lt darbuotojus.

„Tikrai anksti dar apie tai kalbėti. Nemanau, nežinau“, – tikino ji.

Paklausta, kada pradės rinkti savo komandą, ji teigė, kad greičiausiai jau rytoj.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė kaip vieną svarbiausių permainų pabrėžė didesnę LRT turinio integraciją internete. Pasak jos, LRT.lt portalas vis dar silpnas šioje srityje, tad tam turi būti skiriama daugiau dėmesio.

„Tai ne dėl to, kad tiek metų dirbau internetinėje žiniasklaidoje ir tik tai išmanau, bet todėl, kad gyvename XXI a. ir tas turinys turi pasiekti vartotoją jam patogiausiais kanalais ir vis daugiau ir daugiau vartotojų leidžia laiką internete, mobiliuosiuose telefonuose, taip pat ir vyresnių vartotojų“, – teigė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

LRT taryba M. Garbačiauskaitę-Budrienę antradienį išrinko iš 11 kandidatų penkerių metų kadencijai. Ji antrajame balsavimo ture surinko 8 balsus iš 12.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.21; 00:01

Antradienį paaiškės, kuris iš 12 kandidatų taps nacionalinio transliuotojo LRT generaliniu direktoriumi.

Kandidatai LRT tarybai antradienį nuo ryto iki vakaro pristatys savo programas uždarame posėdyje, o vakare, po tarybos balsavimo, bus paskelbtas laimėtojas.

Sprendimą kandidatus pristatyti uždarame posėdyje anksčiau kritikavo premjeras Saulius Skvernelis, raginęs, kad rinkimai būtų kuo skaidresni. Petras Gražulis ir Artūras Skardžius buvo pasiūlę konkursą apskritai stabdyti iki kol bus baigtas parlamentinis LRT tyrimas.

LRT generalinio direktoriaus postą užimti pretenduoja buvęs BNS vadovas Artūras Račas, buvusi poralo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, dabartinis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, LRT darbuotojas Aldaras Stonys, istorikas Bernardas Gailius, televizijos laidų vedėjas Arūnas Valinskas, LRT darbuotojas Justas Senapėdis, prodiuseris Kristupas Augustas Krivickas ir politikas Zigmas Vaišvila.

Dar trys kandidatai nesutiko skelbti savo pavardžių – neoficialiais portal vz.lt duomenimis tai – Laimonas Ubavičius, Kultūros ministerijos kancleris, Liudvikas Ragauskis, teisininkas, bei Jūratė Černiauskienė, „Kultino“ direktorė.

Seimo laikinoji tyrimo komisija tiria LRT valdymą, finansinės ir ūkinės veiklą. LRT kritikuoja, kad šis tyrimas pradėtas, nes ji kritiškai atsiliepia apie valdančiuosius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.20; 00:01

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

ĮVYKIS. Jokių informacinių blokadų, reklama ir agitacija pro visas valdiškas skyles.Pačiu geriausiu laiku, darbui baigiantis, kai galima užsukti važiuojant ar einant namo, smalsuolių praeivių tada pilna dėl skaičiaus. Nemokamas koncertas, pamatysim žvaigždučių, valdžią, net patį Bukveidžio prezidentą iš arti – darom! Finansuoja privati TV, palaiminus valdžiai gausianti ES pinigų. Jokio pavojaus būti apšauktam priešu, kaip visi kiti, nebijokit, bus vien paskatinimai!

Pompa apie dešimtis tūkstančių, valdžios pareigūnai suskaičiavo apie 5, o net labai drąsus meluoti Delfis susigėdo (citata): “pritraukė nemažą būrį žmonių“. LRyto TV (citata): “sunku pasakyti kiek susirinko, bet nebuvo laisvos vietos“. Nuotraukos ir filmavimai rakursais, kad didesnė minia atrodytų, su vėliavom stambiu planu.

Realybėje su visai savaisiais, žiopliais ir žurnalistais – maksimum apie pusantro tūkstančio (minios piką žr.nuotraukoje). Netirštai ir vėliavų, dauguma transparantų pagaminti profesionaliai reklamos agentūrose ir nepigiai. Visuotinė saviškių mobilizacija, flanguose dislokuotos haubicos R.Miliūtė, A.Ramanauskas, mirgėte mirga adomėnai, oželytės, kitas mailius ir šiaip nuošliaužos.

Parėkavę visi išsiskirsto, darbininkai išveža dekoracijas. Vieniša varna vaikštinėja išėdų, darbininkai šluoja brangų grindinį. Jiems reikėjo žmonių, kurie neatėjo. Rytoj visi viską pamirš, paleis uždangai dar kokį skandalą apie užpakalius.

PLANAS. Perimti iniciatyvą. Tam, kad žmonės neprotestuotų ir nekeltų mums pavojaus, panaudosim visuomenės neapykantą valdžiai ir patys suorganizuosim valdišką protestą prieš valdžią. Pralaimėtojų maištas savo padėčiai išgelbėti, bet daugelis nuoširdžiai patikės. Proto atakos principu, ant emocijų, remiant visai sisteminei žiniasklaidai, D.Grybauskaitei ir Šventajai Šeimai – pirmyn į Seimą!

Per savus nuomonių formuotojus pritrauksim maksimum žmonių. O tada toks lietuviškas, valdomas tų, kuriems reikia, Maidanas, kurio išsigandę žalieji žmogeliukai išsilaksto, visi kaip vienas brangūs Lietuvos žmonės pakyla į kovą už šviesią praeitį ir ant baltų arkliukų atjoja G.Landsbergis su R.Juknevičiene ir Co tautos išgelbėti. Pirmalaikiai rinkimai – Gabrielių į premjerus!

REZULTATAS. Sistemos bandymas “eiti į žmones“ ir visiškas fiasko. Nuvalkiotos dvėselienos “rusai puola“ niekas nebebijo, daugiau jie nieko nemoka, o kiti išsikrovusio propagandos pultelio mygtukai neveikia. Iššautas paskutinis šovinys, jiems liko akla gynyba, atskirų asmenybių žlugdymas kompromatais, jei jų dar turi.

POLITINĖS JĖGOS. Dievas mato, skaitytojai žino – už žaliuosius nebalsavau, nei vieno gero žodžio apie juos neištariau (žegnojuosi). Toliau laikau juos tik permainų imitatoriais, tačiau vakar jie atrodė vieninteliais, turinčiais idėjų.

“Revoliucionieriai“ nieko nesiūlo ir net nebekalba apie žmones, valstybės ateitį, kaip konkrečiai ir ką padaryti geriau, kaip spręsti Lietuvos reikalus. Jie kalba tik apie tai, kokie kiti blogi ir kokie jie geri. Jokių absoliučiai idėjų, išskyrus troškimą sugrįžti į valdžią, jie neturi ir net apsimesti nebesugeba.

Taip akivaizdu, kad net per užvaldytos žiniasklaidos pragariškas pastangas idėjinė dykuma matoma kiekvienam. Visa opozicija nenori nieko keisti, o pozicija yra bejėgė ką nors pakeisti. Tik arši kova dėl valdžios, kuri nieko nekeis.

ASMENYS IR PRALAIMĖTOJAI. Nr.1 – nusipelnęs ordininkas A.Tapinas. Pūtimo pavėjui ir spjaudymo žemyn sporto meistras, ilgai apsimetinėjęs objektyviu, valstybišku, pilietišku, nepriklausomu ir t.t. ir pan. apsišvietė kaip vienos politinės jėgos atstovas ir sistemos sraigtelis. Liks autoritetu savo hipsteriškoje nusmuktakelnių su barzdžiukėmis aplinkoje, tačiau tarp politikų įtaką palaipsniui praras. Nesėkmes nešančių iniciatyvų autorių valdžia nemėgsta. O pasikeitus politiniams vėjams ir susirasti naują šeimininką bus vis didesnis vargas.

Kitas pralaimėtojas – V.Pranckietis. Atsitiktinis personažas, susapnavęs, kad kruvinose kautynėse galima draugauti su abiem pusėmis, gėdinti savus ir būnant vienu iš komandos karininkų flirtuoti su priešais. Iki tol buvęs visišku, tačiau iš bėdos pakenčiamu nieku, dabar nuliu taps de facto, o varžovai iš tokio sąjungininko tik pasijuoks.

Pagrindinis pralaimėtojas – konservatorių Šventosios Šeimos ir D.Grybauskaitės tandemas, tikėjęsis sustabdyti sistemos byrėjimą, didelių politinių pajamų ir aprūpintos senatvės. Laikas būtų ponams prisiminti TSKP istorijos egzaminų bilietų klausimus – revoliucijos klasikai mokė, kad negalima žaisti sukilimu, jį reikia detaliai parengti, numatyti visus galimus variantus ir smogti netikėtai, veikti pagal blogiausią įmanomą scenarijų, o pradėjus negailėti nieko ir eiti iki galo.

REZULTATAI. Partokratija, politinė sistema ir veikiantieji asmenys eilinį kartą įrodė, kad jokių idėjų išskyrus padėties išsaugojimą neturi, problemų išspręsti negali ir patys yra svarbiausia valstybės problema.

PROGNOZĖ. Įvykiai jų autoriams parodė ką visi ir taip žino – priešlaikinių rinkimų sapnai ir revanšo galimybės “sistemos revoliucionieriams“ yra nulinės, todėl ši daina greit nutils.

Informacija yra viskas, kas valdo dezinformaciją – tas valdo Lietuvą. Bolševikai tą suprato ir pirmiausia puolė ne Seimą ar Vyriausybę, o užėmė televiziją. Ir dabar ten siunčiamos visos specialiųjų operacijų pajėgos. A.Siaurusevičių, matyt, teks paaukoti, bet ši linija bus ginama iki paskutinio lietuvio. Realiausias mums rengiamas variantas – pokyčių imitacija ir kosmetika.

IŠVADOS. Gyventi valstybėje kaip iki šiol nebeįmanoma, o net pabandyti galvoti ir veikti kitaip valdžia nesugeba. Žmonių tikėjimas ir pasitikėjimas prarandamas kasdien. Klasikinė politinės krizės situacija, kada nėra nei išeities, nei jėgų išeiti, nei kelio.

Karūnos mėtosi gatvėse, bet nėra jas jas pakeltų. Nei vienos politinės jėgos, kuri įstengtų pateikti kelionės tikslą ir konkretų veikimo planą, nei vieno didžio žmogaus, paskui kurį būtų galima eiti. Ne todėl, kad jų nėra ir negali būti, tačiau jie atskirti nuo mūsų ir vieni kitų nematom. Viskas, kas yra, skirta tam, kad nieko nebūtų ir nieko neįvyktų.

GIRTO EŽIUKO SVAJONĖS NUO KO PRADĖTI. Pripažinti krizę, užbaigti tylos, susipriešinimo, baimės epochą ir imti kalbėtis.Nacionalinės santarvės komitetas iš iškiliausių žmonių, mokslinininkų, visuomenininkų, autoritetų. Kasdien diskusija per televiziją geriausiu laiku apie tai, ką ir kaip daryti, kiekvienam suteikiant vienodą laiką, galimybes, jokių jakilaičių ar miliūčių “moderavimų“ ir propagandos. Procesas nukrautų įtampas, atsirastų ir idėjų, ir naujų lyderių, visuomenė imtų sveikti, o politikai būtų priversti veikti. Bet šitokios pradžios nebus.

O KAS BUS. Nebus nieko, nes valdžia išskyrus kovą dėl valdžios nieko nedarys, o dauguma ir toliau tikėsis, jog galima kokiu nors vienu veiksmu, balsavimu, mitingu ar eitynėmis viską pakeisti ir sulaukti gelbėtojų, pačiam nieko neveikiant. Ir arba visuomenė išsigydys nuo baimės ir žmonėse rasis ryžto naujam, visuotiniam sąjūdžiui, kuris bus ilgas, skausmingas ir pareikalaus visų jėgų, arba tyliai užgesim ir baigsim išsivaikščioti, palikę pavadinimą žemėlapyje.

2018.03.18; 09:22

Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.

Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?

Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.

Pokalbio trukmė – 20 min.

2018.02.07; 05:30

LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Į laikinosios tyrimo komisijos posėdį ketvirtadienį atvykęs LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius aiškino komisijos nariams, kaip funkcionuoja visuomeninis transliuotojas, kokia yra darbo specifika ir darbuotojų apmokėjimo tvarka.

„Aš matau, dar kartą įsitikinau, kad nesupranta bent viena komisijos narė Agnė Širinskienė, kaip iš viso funkcionuoja televizija. Tai aš pagal galimybes stengiausi jai išsamiai paaiškinti. Kažkaip išėjo, kad mes dviese ir kalbėjome, o kiti komisijos nariai nelabai ko klausė“, – po apklausos komisijoje žurnalistams sakė A. Siaurusevičius.

Jis priminė, kad Seimo Kultūros komitetui atidėjus rudenį LRT ataskaitos tvirtinimą, buvo siūloma atvykti į LRT, kad vietoje pasižiūrėtų, kaip vyksta darbas, bet komitetas dėl neaiškių priežasčių neatvyko.

Ketvirtadienį A. Siaurusevičius buvo paprašytas paaiškinti LRT darbo apmokėjimo tvarką, kokiais atvejais be darbo sutarčių yra sudaromos ir kūrybinės sutartys.

Daugiausia klausimų LRT vadovui pateikė A. Širinskienė, kuri, A. Siaurusevičiaus nuomone, išsakė savo išankstinę nuomonę, kas yra neleistina komisijos narei.

„Susidarė įspūdis, kad yra pareikšta išankstinė nuomonė, kurios reikėtų vengti komisijos nariui“, – sakė A. Siaurusevičius.

Komisijai jis aiškino, kad LRT dirba apie 600 darbuotojų. „Šiuo metu nėra nei vieno darbuotojo, kuris gautų minimalią algą“, – sakė A. Siaurusevičius. Jo teigimu, jeigu darbuotojas po darbo valandų dirba kitą papildomą darbą, jam už tai mokamas autorinis atlyginimas.

LRT vadovas sakė, kad, pavyzdžiui, į praktiką atėjusiems studentams pasiūloma dirbti pagal autorinį atlyginimą. „Jeigu jie gerai užsirekomenduoja, atsilaisvinus etatui, mes siūlome jiems etatinį darbą“, – aiškino A. Siaurusevičius.

Komisijos narė A. Širinskienė, kalbėdama apie LRT Seimo nariams pateiktus dokumentus, sakė, kad jie pateikti neatsakingai, ir tai esą „dokumentų kratinys“.

Į komisijos narių klausimus atsakinėję LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis ir LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius aiškino, kad dokumentų parengimui ir pateikimui tiesiog pritrūko laiko.

„Kokiais dokumentais vadovaujamasi, mes nežinome. Aš primenu, kad komisijai dokumentų mes nesame pateikę jokių. Jūs matėte, kad R. Karbauskis išdalino kažką spaudos konferencijoje, kažkokie dokumentai buvo pasklidę po redakcijas“, – sakė A. Siaurusevičius.

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Jis tvirtino, kad yra pasiruošęs pateikti komisijos prašomus dokumentus, tačiau prašė tai leisti padaryti „per protingą terminą“, galbūt dalimis.

Beje, parlamentarė A. Širinskienė užsiminė ir apie galimą poėmį, jeigu tyrimo komisija negautų prašomų dokumentų.

Komisijos pirmininkas Arvydas Nekrošius, paklaustas apie statusą dokumentų, kurie jau pateikti Seimo nariams, sakė, kad komisijos nariai galės teisę naudoti juos kaip papildomą medžiagą.

Ketvirtadienį prasidėjusi LRT generalinio direktoriaus A. Siaurusevičiaus apklausa bus tęsiama kitą savaitę, ketvirtadienį vyksiančiame komisijos posėdyje.

Ketvirtadienį dėl laiko stokos neįvyko planuota LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio apklausa, kurią nutarta atidėti ateičiai.

Kaip jau skelbta, Seimo narys „tvarkietis“ Rimas Andrikis tapo Seimo laikinosios komisijos, tiriančios Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymą ir finansinę veiklą, pirmininko pavaduotoju.

Šiai kandidatūrai ketvirtadienį pritarė komisija. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Navickas pareiškė, kad konservatoriai atsisako komisijos pirmininko pavaduotojo pareigų.

Komisijoje dirba: „valstiečiai“ A. Nekrošius, A. Širinskienė, Kęstutis Mažeika, Dainius Gaižauskas, Virgilijus Poderys, konservatoriai Agnė Bilotaitė, A. Navickas, Žygimantas Pavilionis, „tvarkietis“ Rimas Andrikis, Socialdemokratų darbo frakcijos narys – Petras Čimbaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė – Vanda Kravčionok.

Seimas pavedė komisijai iki šių metų birželio 1 d. atlikti tyrimą ir pateikti išvadą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.02; 00:45

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.

Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.

Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.

Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.

Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.

Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.

Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį… 

Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…

Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“

Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“

K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…

Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.

Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…

Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.

2018.01.30; 04:44

Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Gal skaitytojas man atleis, kad pradžioje nuklysiu į nostalgiškus savo žurnalistinio darbo pradžios prisiminimus. Tačiau praeityje visada įžvelgiu sąsajų su dabartimi, o juk iš tolimos ir netolimos istorijos mokomės.

„Esi nereikalingas…“

Dirbau LRT (anksčiau – Televizijos ir radijo komitetas arba TVR) 17 metų. Paskirtas į propagandos redakciją komentatoriumi, su kolega Stasiu Patacku rengdavome 5 min. trukmės rytinius komentarus – verstinius ir savo. Paskui kaip jauną specialistą (kadrų rezervą) paaukštino – tapau radijo programų direkcijos dir. pavaduotoju. Dar porą metų vadovavau Vaikų ir jaunimo redakcijai, o prieš Sausio įvykius paskirtas komentatoriumi užsienio klausimais (vidaus – Benas Rupeika).

Paskui rūmų okupacija, glaudėmės kas kur, bet (leisiu sau pabrėžti) niekada neperšokau žurnalistui nusikalstamos ribos – bendradarbiavimo su okupantais. O tokių juk buvo visokių, netgi kažkada buvusių bičiulių…

Atėjus 1992 m. rudens Seimo rinkimams pajutau pavojų: juos laimėjusi LDDP puolė keršyti. TV direktorius priekaištavo: na, tu ten kalbinai V. Landsbergį, rengei interviu su A. Smetonos šeimininke, važinėjai į Čečėniją, liaupsinai Dž. Dudajevą. Klausiu: tai jeigu nereikia mano laidos, suprantu, kad nereikia ir manęs? „Supratai teisingai…“ – nudelbė akis TV vadas (atskleisiu – Saulius Sondeckis, dabar VŠĮ PRO S STUDIJA vadovas).

Po rinkimų, artėjant 1993-ųjų pavasariui, neprireikė ir patyrusios „Panoramos“ žurnalistės Vandos Preidytės paslaugų. Pasipiktinę LDDP pavestu TVR vadams valymu, Aukščiausioje Taryboje surengėme spaudos konferenciją. Tai buvo paskutinis lašas, įsiutinęs TVR vadovus, nusprendusius mus išvaryti.

Finansiniu požiūriu nusiminęs nebuvau: sužinoję, kad esu „laisvas“, pakvietė bankininkai, o kūrybinį darbą patikėjo kitos televizijos – G. Songailos vadovaujama Baltijos TV, L. Baškauskaitės Tele 3. Tačiau įžūlus ekskomunistų pradėtas valymas priminė J. Burokevičiaus laikus, kai Nacionalinis gelbėjimo komitetas buvo sudaręs „neutralizuotinų“ žurnalistų sąrašus, kuriuose buvo ir mano pavardė…

Diskusijos diskusijos…

Kodėl šiandien primenu šiuos daug kam neįdomius darbo biografijos faktus?

Prabėgo kone 30 metų nuo tų laikų, kai TVR kūrėsi Sąjūdžio grupės – techniniame centre vadovaujama Eduardo Potašinsko, kūrybinių darbuotojų pusėje – B. Rupeikos. Neslėpsiu, daugelis buvome mirštančios SSKP gretose, bet kartu atstovavome Atgimimo srovę tuometinėje elektroninėje žiniasklaidoje. Juo labiau susidorojimas su mumis po tragiškojo Sausio, kažkokiam dirigentui pamojus lazdele, buvo akibrokštas laisvam žodžiui ir tam pačiam Sąjūdžiui…

Šiandien LRT pasikeitusi neatpažįstamai. Dar anuomet, Atgimimo priešaušryje, grupelė redaktorių aktyviai priešinomės jos vadovų diktatui, kai rūmų II aukšto salėje vykdavo profsąjungos ar darbuotojų susirinkimai, laidų vertinimai. Ar „prezidiume“ sėdėdavo J. Januitis ar vėliau J. Kuolelis, ar partinės organizacijos sekretorius Vl. Leipus, kandūs pranešėjų žodžiai apie televizijos ir radijo programą, laidų lygį ir politinį jų vertinimą, darbuotojų atlyginimus ir visą valdymo sanklodą erzino viršininkus, ir – neabejoju – tie signalai pasiekdavo LKP centro komiteto propagandos skyrių, tą patį Č. Juršėną, kuris, ačiū Dievui, juos slopindavo, nes dažnai kaip politikos apžvalgininkas būdavo kviečiamas į „Panoramą“… Be to, artėjo istorinės Sąjūdžio permainos, ir partinė nomenklatūra į jas įsiklausė ištempusi ausis…

Dabar diskusijos vėl atsinaujino. LRT viduje jos vyksta vangiai, nes profesinės sąjungos šiais laikais bejėgės, žurnalistų bendrija susiskaidžiusi, o administracija ir visuomeninė LRT taryba su jiems tinkančiais žurnalistais ir visokiais viršininkais sudaro nepersmelkiamą kitokiai minčiai branduolį. Kalbantis su vyresniais ten dirbančiais ir jau tik priebėgomis kokį darbelį surandančiais kolegomis, susidaro įspūdis, kad neveltui minimas čia susiformavęs „klanas“, į kurį paprasti mirtingieji ir naujokai neprisileidžiami, o jeigu ir pretenduoja į elitą, turi pritarti ir jo ideologijai.

„O vežimas ir šiandien ten pat…“

„Klano“ struktūrą pabrėžiu, visai nenorėdamas minėti pavardžių, nes tai nieko neišspręstų. Socialiniuose tinkluose dažnai tenka susidurti su arogantiška LRT vadovų pozicija, tarsi visuomeninio transliuotojo kritika užgautų juos asmeniškai. Tuomet pasipila vertinimai, kad esi „neadekvatus“ (t.y. nesusitapatini su tikrove, nes, matyt, senas ir ligotas), kad neišmanai TV specifikos, teisinių subtilybių, valdymo mechanizmo, o, tariant R. Valatkos ar A. Užkalnio terminologija, tiesiog esi idiotas ir kvailas.

Toks bendravimas su savo auditorija ir oponentais demonstruoja LRT vadovų puikybę ir prisirišimą prie savo postų. Net anais laikais, pavyzdžiui, komiteto pirmininkas J. Januitis ar jo pavaduotojas radijui J. Mitalas skubėdavo į CK užtarti jauną žurnalistą ir draugiškai mums patardavo: nekalbėkit visokių niekų telefonu ir viešai nepasakokit politinių anekdotų, nes „ir sienos turi ausis“.

Net J. Kuolelis, kai programų direktorė Br. Zabulytė mane nusivedė pas jį, kilus ginčui dėl vienos radijo laidos jaunimui apie neformalius judėjimus, papriekaištavo jai: drauge Brone, leiskim jauniems žmonėms plačiau žvelgti į pasaulį…

Atrodo, šiandien LRT viešpatauja ortodoksiškas požiūris į viešąją nuomonę ir savus darbuotojus. Tai liudija Vladimiro Laučiaus – LRT portalo vadovo – pavyzdys. LRT administracija ir taryba (ko gero, tarp jų nesutarimų nebūna) „optimizuoja“ Lrt.lt portalą, atlieka jo pertvarką, steigdamos interneto departamentą, skaitmeninių aktyvų skyrių (štai koks sumanus pavadinimas!), apie reorganizaciją nepranešdamos portalo vadovui.

LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis sakė pripažįstantis, kad komunikacija galbūt buvo vėluojanti, bet V. Laučius apie tai žinojęs. Netiesiogiai šiam darbuotojui buvo rodomas kelias: arba sutik su pertvarka, arba, na, pats supranti… Kaip tai panašu į S. Sondeckio metodus 1993-aisiais…

Sausio 23 d. dieną vykęs LRT tarybos posėdis jokio sprendimo nepriėmė. V. Laučius linkęs taikiai ir racionaliai spręsti reorganizavimo klausimus – palaukti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų. A. Siaurusevičiui, apibendrinusiam posėdį (kodėl ne tarybos pirmininkas?), išsprūdo, kad „portalo redakcijoje irgi dirba žmonės…“ Pagal dabartinę situaciją LRT pagrindą sudaro valdomi darbuotojai, kurie „irgi žmonės“… Kaip tai girdėta!

***

Tiesą sakant, neketinau šios temos apeiti be LRT ir Seimo sandūros, be E. Jakilaičio ir R. Karbauskio konflikto, be klausimų-atsakymų dvikovos, trąšų, hektarų ir LRT veiklos kontrolės niuansų, bet tai jau kito rašinio tema. Ir nelengva, nes dvikova ar trikova tik aštrėja, palikdama už Seimo ir visuomenės nugarų gyvybiškai svarbius nacionalinius klausimus.

(Bus daugiau)

2018.01.25; 06:22

LRT. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio komunikaciją spaudos konferencijoje įrodinėjant, kodėl Seimo komisija dėl LRT buvo neišvengiama ir teisinga, politologams atrodo daugiau panaši į dar vieną politinės rinkodaros akciją, nors „valstiečių“ lyderis ne kartą pabrėžė, kad komisija yra ne politinė akcija, o neišvengiama Seimo narių prievolė.

Specialistų teigimu, pažerdamas LRT daug kaltinimų dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, R. Karbauskis parodė savo nekompetenciją ir televizijos darbo neišmanymą.

R. Karbauskio komunikacija ir jo aršiai bei vaizdžiai deklaruoti siekiai ginti viešąjį interesą įtarimų sukėlė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologei Rimai Urbonaitei. Jos manymu, konferencija buvo skirta ne tiek kovai dėl teisybės, kiek buvo panaši į dar vieną politinio marketingo akciją. Kartu R. Urbonaitė nuogąstavo, kad šia populistine komunikacija „valstiečiai“ tiesiog pasinaudos Lietuvos visuomene, kuriai dažnai pinigai yra svariau nei demokratiniai principai ir žodžio laisvė.

MRU politologė teigė, kad tiek padrika R. Karbauskio retorika, tiek komisijos formavimo principai liudija, kad „skaidrumo“ ir „teisingumo“ siekiai mažų mažiausiai yra antrajame plane. Konferencijos tikslas buvo tiesiog legitimuoti siūlomos komisijos poreikį ir dar labiau demonizuoti LRT. Anot politologės, taip R. Karbauskis taikosi į valstybės struktūromis nusivylusius rinkėjus ir suvedinėja asmenines sąskaitas. „Ir tai „valstiečių“ lyderis daro labai paprastais būdais“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

MRU dėstytoja pažymėjo, kad pati komisijos organizavimo situacija kelia daug neaiškumų. Politologė pabrėžė, kad daug įtarimų kelia siūlomos komisijos sudėtis ir jų narių kompetencija. Anot jos, daugiau negu keista yra situacija, kai į formuojamą komisiją įeina Seimo Kaimo komiteto nariai, tačiau nė vieno nario neįtraukiama iš Biudžeto ir finansų komiteto.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Anot R. Urbonaitės, panašaus pobūdžio tyrimus turi atlikti specialios institucijos. Todėl R. Karbauskio samprotavimai apie Seimo narių prievolę yra šiek tiek keistoki.

„Visuomenei, – pabrėžė R. Urbonaitė, – R. Karbauskis tiesiog ištransliavo žinutę, kad paprasti Lietuvos žmonės yra apgaudinėjami ir kad jis yra pasiruošęs kovoti dėl teisingumo. Kitaip tariant, -samprotavo MRU dėstytoja, – R. Karbauskis bando įtikinti visuomenę, kad dabartinė situacija yra labai bloga, o Seimo komisija, turėsianti tirti aptariamą klausimą, yra būtina“.

Anot politologės, šią žinutę R. Karbauskis siunčia ne tik juos palaikančiam elektoratui, bet ir visiems tiems, kurie mano, kad visas valdiškas sektorius yra korumpuotas, visada siekiantis į savo kišenes prisigrūsti mokesčių mokėtojų pinigų.

„R. Karbauskis, lygindamas vienos dainos kainą su mokytojo atlyginimu, bando parodyti, kokia yra didžiulė neteisybė“. Tai, teigė R. Urbonaitė, yra ne kas kita, kaip komunikacinis triukas.

Tokie valstiečių lyderio palyginimai ne tik rodo, kad griebiamasi labai primityvių viešųjų ryšių triukų, tačiau, R. Urbonaitės manymu, moraliai yra nesąžiningi. MRU politologė teigė, kad brangiai kainavusių tautinių kostiumų projektas, inicijuotas R. Karbauskio, ar atsisakymas rezidentams didinti atlyginimus gali būti vertinamas tame pačiame, „nesąžiningų“ ir „neteisingų“ atlyginimų, kontekste.

Kitaip tariant, samprotavo R. Urbonaitė, „valstiečių“ lyderio rodoma energija yra ne tiek teisybės ieškojimas ir viešojo intereso gynimas, kiek politinių interesų tenkinimo taktika.

„Nepaisant to, kad skaidrumo LRT reikėtų, šios konferencijos tikslas buvo tiesiog visuomenei įrodyti, kad „valstiečiai“ ir jų lyderis kovoja už teisybę bei teisingai leidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus“.

Anot politologės, Lietuvoje gausu pavyzdžių, rodančių, kad visuomenė myli tokius kovotojus.

„Seimo nariai, – kalbėjo politologė, – suprasdami tokios kovos politinę vertę, kuria įvairiausias komisijas. Dėl teisingesnės „Nutelos“ sudėties ir taip toliau. Pagaliau, juk „valstiečių“ rinkimų kampanija taip pat buvo pagrįsta kova už teisybę“.

Apibendrindama R. Karbauskio komunikaciją, R. Urbonaitė teigė, kad „valstiečiai“ kilusių ginčių dėl LRT valdymo situaciją gali labai neblogai išnaudoti.

„Šie populistiniai kovos su neteisybe metodai gali atnešti „valstiečių“ partijai naudos. Nereikia manyti, kad didelė žmonių dalis šią R. Karbauskio kovą vertins neigiamai, kaip politikų bandymą savo interesų tenkinimui pasitelkti žiniasklaidą. Tai, kas vyksta „feisbuko burbuluose“, nereiškia, kad tai vyksta ir visoje visuomenėje. Lietuvos žmonės yra linkę dažnai situaciją vertinti kitaip, per daug nesigilinant į demokratijos principus. Lietuvos žmonėms pinigai yra svarbiau už „kontroliuojamos žiniasklaidos“ rizikas. Tokios yra mūsų demokratijos suvokimo grimasos. Todėl „valstiečių“ pradėtas politinis žaidimas ir susidūrimas su žiniasklaida gali ir neatnešti didelių nuostolių partijai“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.01.24; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Elektroniniu paštu iš toli mane pasiekė bendražygio ir bendraminčio laiškelis, kuriame buvo rašoma: „LRT Tarybos pirmininko pavaduotoja dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė (H. Zabulio duktė) DELFI teigė „negalinti transliuoti savo asmeninės nuomonės“. Gal kas galėtų šį jos tėvo straipsnį parodyti LRT pirmininko pavaduotojai ir priminti, kad kiekvienam žmogui egzistuoja asmeninė atsakomybė prieš Dievą, šeimą, visuomenę“…

Buvo pridėta ir nuoroda į Henriko Zabulio straipsnį, kurį buvo siūloma priminti dukrai.

Gerbdama savo korespondento nuoširdų rūpestį Lietuvos reikalais bei išlaikiusi šviesiausius prisiminimus apie buvusį LTSR Švietimo ministrą ir iškilų mokslininką – klasiką, kurio disertacijai daktaro (dabar atitiktų – habilituotą mokslų daktarą) laipsniui gauti vienu oponentų buvo mano vyras, Sankt Peterburgo universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, ėmiausi šios misijos pati.

Nesu pažįstama su H. Zabulio dukra, nežinau, kaip ji vertina savo tėvo mokslinį, intelektinį, moralinį palikimą, bet tikiuosi, kad jei ne jai, tai kitiems žmonėms, besidomintiems LRT Tarybos ginču su kai kuriais LR Seimo nariais, bus naudinga prisiminti kai kuriuos mūsų netolimos praeities puslapius ir žmones – aukštus to meto valdžios struktūrų pareigūnus, – kūrusius Sąjūdžiui palankų kontekstą.

Straipsnis „Henrikas Zabulis. Atstumtųjų Prometėjas (Apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską)“ buvo paskelbtas http://tarybinisliteratas.blogas.lt/henrikas-zabulis-atstumtuju-prometejas-95.html:

„Daug atsirado ir, deja, tolydžio randasi vis daugiau netikrų pranašų, kurie skardžiais balsais skelbia visiems privalomą tiesą. Kad jie netikri, nesunku atpažinti iš to, jog daugelis jų tik vakar dar skardesniais balsais skelbė visiškai kitą visiems privalomą tiesą. Regis, jie šiandien norėtų perrėkti patys save, idant jų naujoji tiesa priverstų visus užmiršti tai, ką jie buvo prikalbėję ir pridarę. Tačiau didelė tiesa tuo ir yra didelė, kad ji – niekam neprivaloma – pati pagauna žmonių protus ir širdis. Kai ją kas nors padaro privaloma, ji, atvirkščiai, pradeda sparčiai mažėti, o žmonių protai ir širdys jai atšąla. Skaudu pripažinti, bet per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų beveik visos tiesos, kurios buvo paverstos privalomomis, prarado savo spindesį ir jomis tikėjusių širdžių palankumą.“

Kas galėtų paneigti šiuos teiginius, pasakytus jau beveik prieš dvidešimt metų? Kas suskaičiuotų, kiek širdžių atšąlo, susidūrusios su buvusių „pranašų“ veidmainyste, godumu, atsimetimu nuo skelbtųjų tautinių vertybių, vardan kurių žmonės ir dėjosi prie Sąjūdžio?

Skaitome toliau:

„Skaudžiai įsmigo į atmintį pirmieji Sąjūdžio mėnesiai. Tada aš buvau aukštas anos valdžios pareigūnas, kurio valdose Persitvarkymo banga riedėjo labai greit ir tolydžio galingiau. Beveik kasdien iš tų įstaigų, kurios tam turėjo teisę ir įgaliojimus, man buvo skambinama reikalaujant sudrausti, nubausti, pašalinti… Aš nieko nenubaudžiau ir nepašalinau, bet buvo tokių asmenų, kuriems visvien rūpėjo sukarti ant manęs visus šunis. Manau, kad dar kas nors prisimena garsų mano susitikimą su švietimo visuomene Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje), nes jo sutrumpintas įrašas buvo apie pusantros valandos transliuotas per Lietuvos televiziją. Aš į susitikimą atėjau vienas, be mažiausio popierėlio rankose, idant visi matytų, jog aš nesu kieno nors inspiruotas, pasakojau apie švietimo problemas ir atsakinėjau į labai užgaulius klausimus be pagiežos, bet aiškiai mačiau, kad prieš mane buvo suorganizuota triuškinama ataka: iš Kauno buvo atvežti ir specialiai primokyti vaikai, iš Vilniaus ir kitų miestų sukviesti mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turėjo mane sutraiškyti moksliniais argumentais, nes visiems buvo pasakyta, jog aš – apie pedagogiką neišmanęs technokratas, kaip ir visa mano vadovaujama ministerija. Rodos, aš atlaikiau ataką, vienas kitas mano kritikas perėjo į mano gynėjų gretas, bet visam svietui geras nebūsi. Buvo ruošiamasi ir vėl mane sumalti į miltus Lietuvos mokytojų suvažiavime (prieš išvažiuojant mūsų delegacijai į Maskvą, kur turėjo įvykti visasąjunginis mokytojų suvažiavimas), bet po mano pranešimo visi oponentai skubiai ėmė taisyti savo kritines kalbas, nes jame išdėstyta Švietimo ministerijos pozicija neprieštaravo Sąjūdžio nuostatoms.

Turiu pabrėžti, kad tos nuostatos, kurias aš gyniau pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais, nebuvo man padiktuotos nei iš viršaus, nei iš apačios. Tai buvo mano paties nuomonė. Kas nori prisiminti, tas prisimena, kad tą pačią dieną, kai popiet Mokslų Akademijos salėje susirinko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, iš ryto vyko LKP CK plenumas švietimo klausimais. Dalyvaujant TSRS liaudies švietimo ministrui ir TSKP CK skyriaus vedėjui aš, tada tik ką paskirtas Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras, pasakiau aliarmuojančią kalbą, kurioje argumentuotai buvo parodyta, kuo ydinga nacionalinėms mokykloms yra visasąjunginė švietimo koncepcija. Kadangi mano pasisakymas buvo sutiktas audringomis katutėmis, nes plenume dalyvavo nemažai vėlesnių Sąjūdžio veikėjų, priėjęs prie manęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila perspėjo, jog mano kalbos tekstą maskviečiai paprašė išversti į rusų kalbą ir, matyt, ruošiasi daryti išvadas. Čia pat priėjo prie manęs ir poetas Antanas Drilinga, kuris tuo metu buvo “Literatūros ir meno” redaktorius. Jis  paprašė mano kalbos teksto, kad jį galėtų paskelbti laikraštyje. Kadangi tekstas buvo mano pribraukytas, aš jo tada neatidaviau jam. Be to, nelaikiau aš tos kalbos nė labai reikšminga, todėl ji dienos šviesos spaudos puslapiuose neišvydo. Vėliau aš to gailėjausi, nes dėl gerai man žinomų asmenų kaltės po to bent metus laiko spaudoje ir televizijoje mano vardas buvo nuolat keikiamas tarp tautos išdavikų. Aš neatsidūriau beprotnamyje tik todėl, kad beveik nebeskaičiau laikraščių ir vengiau įsijungti televizorių, nes nebenorėjau eilinį kartą patirti spjūvį į veidą.

Jau po visasąjunginio mokytojų suvažiavimo mane aplankė mano labai gerbiama Meilė Lukšienė, su kuria mes gerai bendravom dar tais laikais, kai jai pačiai buvo sunku. Ji mane pakvietė įsijungti į Sąjūdžio sudarytą Švietimo tarybą, kuri turėjo tikslą diriguoti Švietimo ministerijos veiksmams. Aš pažvelgiau į siūlomą Tarybos narių sąrašą ir su liūdnoka šypsenėle pasakiau profesorei, kad šiame sąraše tik aš vienas būsiu toks, kuris yra dirbęs mokykloje, stovėjęs klasėje prieš paprastus mokinius. Profesorė nesutriko ir greit atsakė:- Ir aš dar būsiu tokia, nes esu mokytojavusi, o mano tėvas buvo Smetonos laikais labai populiaraus “Sakalėlio”, skirto visai pradžios mokyklai, autorius.

Taip ir buvo, bet patarėjų, kaip reikia dirbti švietimo darbą, netrūko. Liūdniausia, kad visi “patarimai” buvo teškiami su purvinomis seilėmis, o man net nusišluostyti jų nebuvo galimybių. Tada aš pirmąsyk pamačiau tyliai Tarybos posėdžiuose sėdintį kunigą, kurio akys buvo labai geros, o veidas kažko liūdnas. Tai buvo Kazimieras Vasiliauskas, kuris man niekada nepasakė nieko pikto“.

Toliau – daug prisiminimų iš bendravimo su monsinjoru K. Vasiliausku, ir daug gerų, jam skirtų vertinimų.

Lietuvos valstybei – 750 metų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atleistas iš švietimo ministro pareigų, H. Zabulis dėstė universitete ir dirbo su pagyvenusiais žmonėmis neakademinėje sferoje. Jis prisimena, jog kažkada jį labai slėgęs „neteisingas engimas“ buvo jau atlyžęs, „bet moralinės tvirtybės vis vien labai trūko. O kai pamačiau, kad privaloma tiesa ėmė engti net Justiną Marcinkevičių, didelį poetą su labai reta Dievo dovana, tyriausios sąžinės žmogų, su kuriuo man teko kažkada kartu dainuoti Prano Sližio chore [beje, šitame chore dainavau ir aš, studijuodama universitete – J.L.], mane tarpais tiesiog alinte alindavo dvasinės juodligės užkratas. Tačiau aš ne guostis ėjau pas Monsinjorą, o todėl, kad jo žodis buvo reikalingas tiems žmonėms, su kuriais aš dirbau. Pensininkai, kurių ne vienas patyręs insultą ar infarktą, pasiligojęs apskritai, daugelis vieniši, beveik visi nuskurdę ir pikti, nurašyti į nubrauktos kartos nusidėjėlių archyvą, buvo linkę eiti į gatves, mitinguoti, deginti nemėgstamų politikų iškamšas, o ieškoti savyje dvasinės atsparos, telktis prie vienijančios veiklos, kurioje galėtų atsiskleisti jų žinios ir patirtis, pasiryžusių buvo nedaug“.

Galiu tik spėlioti, ko būtent norėjo man parašęs ir nuorodą į šį H. Zabulio straipsnį atsiuntęs draugas. Ar kad H. Zabulio dukrai būtų priminta ši, aukščiau paryškintoji jos tėvo straipsnio mintis? O gal norėjo, kad dukra tėvo akimis dar kartą perskaitytų jo mėgstamą ir dažnai cituojamą Prometėjo monologą:

Dievų valdovas, sau sulaukęs paramos,

už tai atlygino bausme sunkiausia man:

kažkaip tironai tokia suserga liga,

kad buvusiais nebepasitiki draugais.

Kodėl? Jei klausiat, aš paaiškinti galiu

ir priežastį, už ką kamuojamas esu.

Į tėvo sostą vos tik atsisėdo jis,

dievams išsyk pradėjo dovanas dalint, –

vieniems vienokias, o kitiems kitas, – ir tuo

suramstė valdžią, bet suvargusių žmonių

labai neapkentė, panoro gentį jų

nušluot išvis ir kitą – naują – vėl sutvert.

Ir niekas prieky jų nestojo be manęs,

o aš drįsau…

Viena, kuo neabejoju; mums visiems verta kartas nuo karto (o dar geriau – reguliariai) sugrįžti prie mūsų, europietiškosios, humanistinės kultūros ištakų ir pasitikrinti, ar toli šiuolaikinis, modernusis žmogus nuklydo/nuslydo nuo pamatų, ar dar galima renovuoti netikrų „architektų“ sudarkytus mūsų dvasios namus. Ir pamąstyti: ar daug dar liko mūsuose Prometėjų?

2018.01.20; 04:00

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

E.Jakilaitis apie G.Landsbergį: „negaliu nepacituoti Haroldo Mackevičiaus – paveldint pavardę nebūtinai paveldi kiaušinius. Jie arba yra, arba ne.“ Nors kiškelio drąsos čia nedaug, nes H.Mackevičius nedelsiant savo autorystę paneigė, bet tai juk įprastas reikalas pateikti faktus taip, kaip reikia LRT didmeistriui – kaip du pirštus.

Edmundo įniršį nesunku suprasti – šitiek metų vaikštai generaliniu televizoriaus prokuroru, visi pakviestieji studijon tualete segasi pampersus, tu visada teisus, jau ir į prezidentus pats laikas, o čia – prašom persėsti į teisiamųjų suolą. Kaip grindų skuduru į nosį! Ir dar iš ko – iš konservatorių lyderio! Juk šitiek metų vargta, kad tik neužgauti, nepagadinti, nepakenkti, būti savu! 

Kiek priešrinkiminių naktų nemiegota, laužant galvą, ką pakviesti į laidą ir ko ne, kad tik geriau būtų, sugalvojant vieniems patogius, kitiems nepatogius klausimus, ir argi kas pasakys, kad blogai dirbau, gero žodelio pagailėjau, oponento jums sunkiu momentu nepertraukiau? Nors vieną vieninteliausią kritikos žodelį konservatoriams ar girdėjot? O dabar?

O dabar kiti laikai, Edmunduk, patiems užpakaliai rūksta. Na taip, skauda, kai savi nusisuka ir išduoda, bet argi pirmi metai tame vežime, ar pirmas kartas, argi neteko to matyt ir matyt, ir pačiam padaryt? Nenusimink, geras tu vyras, nieko čia asmeniško, tik verslas, juk banke ant stalo – Lietuva ir kortos jau dalinamos.

Dabar ne Vytauto Pirmojo laikai, kai kariuomenės išsirikiuodavo lauke ir vakarop jau aišku. Pasalos, apgaulės, nakčia nuperkami draugai ir sąjungininkai, manevrai užnugariuose, mūšiai dėl atskirų placdarmų ir visi tik šypsosi, rankeles tik spaudžia. Va, kaip tik dėl LRT aukštumėlės prasidėjo ir belaisvių niekas neims.

Šeimos galva yra tas, kuris laiko televizoriaus pultelį. Niekam čia nerūpi nei R.Karbauskio žemės, nei E.Jakilaičio pajamos ar LRT skaidrumai neskaidrumai. Kraujai ir snargliai tykšta dėl A.Siaurusevičiaus krėslo, nes kas užvaldys ekranus –  tas kitamet beveik turės ir Lietuvą.

Didelė dalis visuomenės piktinasi R.Karbauskio ir S.Skvernelio kuriama policine valstybe, kita – LRT dėl informacinių manipuliacijų ir šališkumo, politinio angažuotumo ir žaidimo į vienerius vartus. Dabar šios grupuotės susimušė – ir ką gi palaikyti tiems, kuriems abi pusės kokčios?

G.Landsbergis pasirinko būti su visais ir pompuotis reitingus – jis ir už R.Karbauskio tyrimą, ir už LRT tyrimą ir bus dar už tiek tyrimų, kiek tik jų bus. Taigi, Edmundai, reikia lyderį suprasti ir negražiai apie visokius paveldimus daiktus nekalbėti, čia tik toks derinukas prie baudos linijos, du prieš vieną. Atmink – žodis išskrido, o  žmonės paveldi ir talentą visą gyvenimą neapkęsti.

Ar verta labai skanduoti, jei mūsiškių aikštelėje nėra? Ar ne geriau A.Siaurusevičius su matoniais rankoj nei koks uniformuotas valstietis su baudos kvitų knygele? O alternatyvų – kaip grybų aplink Generalinį pridygo: ir E.Jakilaitis, ir M.Garbačiauskaitė Budrienė, ir Valinskų Arūnas, kad būtų dar linksmiau. O gal net pats A.Tapinas, kad jie laikytųsi ten.

LRT reklama

Taip sumanyta, kad gerai gerai pagalvotumėt, jei nugriausit Generalinį – pažiūrėkit, koks siaubo filmas jūsų laukia! Tik ar LRT komanda nepergasdins deputatų, kurie šitiek ilgai bijoję žydrojo ekrano valdovų gali pareikalauti slapto balsavimo? Ar „visuomeninis transliuotojas“ neįsijautė į neklystančiojo vaidmenį bespaudydamas į vieną pusę, nuo ko uniformuotų valstiečių reitingai vėl stojasi?

Tupi varnos medyje, ateina medžiotojas, iššauna – tos baisiai karkdamos pakyla, apsuka ratą ir vėl sutūpia, tik truputį kitaip – čia apie reformas. Jei A.Siaurusevičius su matoniais išliks ar kitokiais tokiais pakeis – niekas nepasikeis. Turėsim dar penkeris metus manipuliacijų ir politinių grupuočių „visuomeninį transliuotoją“ už mūsų pinigus.

LRT sutelktos geriausios televizijos ir radijo žurnalistikos pajėgos, profesionalai ir pinigai. Reikia tik leisti visoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms vienodai laisvai reikšti pažiūras, užbaigti poveikio dalybas išrinktiesiems ir užtikrinti lygiateisę diskusiją valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Dabar atsirado šansas tą padaryti.

Labai bijoti Seimo diktato nereikia, nes jie LRT Taryboje daugumos neturi. Aišku, tokioje situacijoje lemiamą reikšmę turėtų Prezidentūra, kuri vargu ar praleis progą, tačiau nesant daugumos reikės konsensuso. Svarbu bet kokia, net pati menkiausia permaina, galinti išjudinti iš mirties taško.

2018.01.18; 07:00

Klausimų daugiau nei atsakymų

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kartu su frakcijos nariu Laurynu Kasčiūnu kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydami įvertinti, ar Seimo nario Naglio Puteikio pasisakymai apie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų.

Parlamentarų teigimu, kreipimąsi paskatino tai, kad N. Puteikis pasisakydamas ėmė lyginti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį su Rusijos propagandistu Dmitrijumi Kiseliovu, nes esą abu jie transliuoja vienpusiškus reportažus ir neišklauso kitos pusės nuomonės.

„Jūs turbūt nežinote geriausio Lietuvos propagandisto, lietuviško D. Kiseliovo, t. y. A. Matonio parengtų siužetų, kuriuose yra vienos pusės nuomonė, nepateikiant antros“, – kalbėjo N. Puteikis.

Tokią mintį N. Puteikis išsakė sausio 12 d. Seimo posėdyje svarstant nutarimo projektą dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą.

Parlamentaro L. Kasčiūno teigimu, „tokiais ad hominem pareiškimais ir melagingais kaltinimais Seimo narys N. Puteikis diskredituoja visą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą ir sustiprina įtarimus, kad prisidengiant siekiu skaidrinti nacionalinio transliuotojo veiklą, gali būti mėginama perimti LRT ir jo kuriamų laidų turinio kontrolę. Tačiau pažymėtina, kad šis parlamentinis tyrimas jokiu būdu negali ir neturi būti nukreiptas į LRT ir jo kuriamų laidų kontrolę bei atskirų žurnalistų kritiką. Visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas privalo būti išlaikytas“.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo nario N. Puteikio pareiškimai turi tyčios ir recidyvo požymių, nes tokius melagingus kaltinimus jis kartoja ne vieną ir ne du kartus. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio 8 d. tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nuoga tiesa“, N. Puteikis, be kita ko, nepagrįstai kaltino LRT Naujienų tarnybos direktorių A. Matonį prekyba poveikiu. Savo melagingiems teiginiams pagrįsti Seimo narys pateikė klaidinančią ir melagingą informaciją apie LRT televizijos laidos „Panorama“ rengtus siužetus apie planus statyti Trakuose autobusų stotį ir su tuo susijusias teisines aplinkybes. Šiuos siužetus Visuomenės informavimo etikos komisija ir Žurnalistų etikos inspekcijos tarnyba įvertino kaip nepažeidusius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų“, – sako G. Landsbergis.

Pasak parlamentarų, N. Puteikis nepateikė jokių konkrečių faktų ir argumentų savo teiginiams pagrįsti, todėl jo išsakyti kaltinimai yra vertintini kaip visuomenės klaidinimas ir šmeižtas, už kurį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Kaip primena kreipimosi autoriai, pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, „tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.16; 05:17

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.

Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.

„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.

„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.

Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.

Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.

Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.

VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.

Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.11.29; 02:30

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14