Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.

Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?

Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.

Pokalbio trukmė – 20 min.

2018.02.07; 05:30

LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Į laikinosios tyrimo komisijos posėdį ketvirtadienį atvykęs LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius aiškino komisijos nariams, kaip funkcionuoja visuomeninis transliuotojas, kokia yra darbo specifika ir darbuotojų apmokėjimo tvarka.

„Aš matau, dar kartą įsitikinau, kad nesupranta bent viena komisijos narė Agnė Širinskienė, kaip iš viso funkcionuoja televizija. Tai aš pagal galimybes stengiausi jai išsamiai paaiškinti. Kažkaip išėjo, kad mes dviese ir kalbėjome, o kiti komisijos nariai nelabai ko klausė“, – po apklausos komisijoje žurnalistams sakė A. Siaurusevičius.

Jis priminė, kad Seimo Kultūros komitetui atidėjus rudenį LRT ataskaitos tvirtinimą, buvo siūloma atvykti į LRT, kad vietoje pasižiūrėtų, kaip vyksta darbas, bet komitetas dėl neaiškių priežasčių neatvyko.

Ketvirtadienį A. Siaurusevičius buvo paprašytas paaiškinti LRT darbo apmokėjimo tvarką, kokiais atvejais be darbo sutarčių yra sudaromos ir kūrybinės sutartys.

Daugiausia klausimų LRT vadovui pateikė A. Širinskienė, kuri, A. Siaurusevičiaus nuomone, išsakė savo išankstinę nuomonę, kas yra neleistina komisijos narei.

„Susidarė įspūdis, kad yra pareikšta išankstinė nuomonė, kurios reikėtų vengti komisijos nariui“, – sakė A. Siaurusevičius.

Komisijai jis aiškino, kad LRT dirba apie 600 darbuotojų. „Šiuo metu nėra nei vieno darbuotojo, kuris gautų minimalią algą“, – sakė A. Siaurusevičius. Jo teigimu, jeigu darbuotojas po darbo valandų dirba kitą papildomą darbą, jam už tai mokamas autorinis atlyginimas.

LRT vadovas sakė, kad, pavyzdžiui, į praktiką atėjusiems studentams pasiūloma dirbti pagal autorinį atlyginimą. „Jeigu jie gerai užsirekomenduoja, atsilaisvinus etatui, mes siūlome jiems etatinį darbą“, – aiškino A. Siaurusevičius.

Komisijos narė A. Širinskienė, kalbėdama apie LRT Seimo nariams pateiktus dokumentus, sakė, kad jie pateikti neatsakingai, ir tai esą „dokumentų kratinys“.

Į komisijos narių klausimus atsakinėję LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis ir LRT generalinis direktorius A. Siaurusevičius aiškino, kad dokumentų parengimui ir pateikimui tiesiog pritrūko laiko.

„Kokiais dokumentais vadovaujamasi, mes nežinome. Aš primenu, kad komisijai dokumentų mes nesame pateikę jokių. Jūs matėte, kad R. Karbauskis išdalino kažką spaudos konferencijoje, kažkokie dokumentai buvo pasklidę po redakcijas“, – sakė A. Siaurusevičius.

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Jis tvirtino, kad yra pasiruošęs pateikti komisijos prašomus dokumentus, tačiau prašė tai leisti padaryti „per protingą terminą“, galbūt dalimis.

Beje, parlamentarė A. Širinskienė užsiminė ir apie galimą poėmį, jeigu tyrimo komisija negautų prašomų dokumentų.

Komisijos pirmininkas Arvydas Nekrošius, paklaustas apie statusą dokumentų, kurie jau pateikti Seimo nariams, sakė, kad komisijos nariai galės teisę naudoti juos kaip papildomą medžiagą.

Ketvirtadienį prasidėjusi LRT generalinio direktoriaus A. Siaurusevičiaus apklausa bus tęsiama kitą savaitę, ketvirtadienį vyksiančiame komisijos posėdyje.

Ketvirtadienį dėl laiko stokos neįvyko planuota LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio apklausa, kurią nutarta atidėti ateičiai.

Kaip jau skelbta, Seimo narys „tvarkietis“ Rimas Andrikis tapo Seimo laikinosios komisijos, tiriančios Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymą ir finansinę veiklą, pirmininko pavaduotoju.

Šiai kandidatūrai ketvirtadienį pritarė komisija. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Navickas pareiškė, kad konservatoriai atsisako komisijos pirmininko pavaduotojo pareigų.

Komisijoje dirba: „valstiečiai“ A. Nekrošius, A. Širinskienė, Kęstutis Mažeika, Dainius Gaižauskas, Virgilijus Poderys, konservatoriai Agnė Bilotaitė, A. Navickas, Žygimantas Pavilionis, „tvarkietis“ Rimas Andrikis, Socialdemokratų darbo frakcijos narys – Petras Čimbaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė – Vanda Kravčionok.

Seimas pavedė komisijai iki šių metų birželio 1 d. atlikti tyrimą ir pateikti išvadą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.02; 00:45

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.

Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.

Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.

Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.

Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.

Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.

Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį… 

Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…

Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“

Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“

K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…

Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.

Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…

Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.

2018.01.30; 04:44

Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Gal skaitytojas man atleis, kad pradžioje nuklysiu į nostalgiškus savo žurnalistinio darbo pradžios prisiminimus. Tačiau praeityje visada įžvelgiu sąsajų su dabartimi, o juk iš tolimos ir netolimos istorijos mokomės.

„Esi nereikalingas…“

Dirbau LRT (anksčiau – Televizijos ir radijo komitetas arba TVR) 17 metų. Paskirtas į propagandos redakciją komentatoriumi, su kolega Stasiu Patacku rengdavome 5 min. trukmės rytinius komentarus – verstinius ir savo. Paskui kaip jauną specialistą (kadrų rezervą) paaukštino – tapau radijo programų direkcijos dir. pavaduotoju. Dar porą metų vadovavau Vaikų ir jaunimo redakcijai, o prieš Sausio įvykius paskirtas komentatoriumi užsienio klausimais (vidaus – Benas Rupeika).

Paskui rūmų okupacija, glaudėmės kas kur, bet (leisiu sau pabrėžti) niekada neperšokau žurnalistui nusikalstamos ribos – bendradarbiavimo su okupantais. O tokių juk buvo visokių, netgi kažkada buvusių bičiulių…

Atėjus 1992 m. rudens Seimo rinkimams pajutau pavojų: juos laimėjusi LDDP puolė keršyti. TV direktorius priekaištavo: na, tu ten kalbinai V. Landsbergį, rengei interviu su A. Smetonos šeimininke, važinėjai į Čečėniją, liaupsinai Dž. Dudajevą. Klausiu: tai jeigu nereikia mano laidos, suprantu, kad nereikia ir manęs? „Supratai teisingai…“ – nudelbė akis TV vadas (atskleisiu – Saulius Sondeckis, dabar VŠĮ PRO S STUDIJA vadovas).

Po rinkimų, artėjant 1993-ųjų pavasariui, neprireikė ir patyrusios „Panoramos“ žurnalistės Vandos Preidytės paslaugų. Pasipiktinę LDDP pavestu TVR vadams valymu, Aukščiausioje Taryboje surengėme spaudos konferenciją. Tai buvo paskutinis lašas, įsiutinęs TVR vadovus, nusprendusius mus išvaryti.

Finansiniu požiūriu nusiminęs nebuvau: sužinoję, kad esu „laisvas“, pakvietė bankininkai, o kūrybinį darbą patikėjo kitos televizijos – G. Songailos vadovaujama Baltijos TV, L. Baškauskaitės Tele 3. Tačiau įžūlus ekskomunistų pradėtas valymas priminė J. Burokevičiaus laikus, kai Nacionalinis gelbėjimo komitetas buvo sudaręs „neutralizuotinų“ žurnalistų sąrašus, kuriuose buvo ir mano pavardė…

Diskusijos diskusijos…

Kodėl šiandien primenu šiuos daug kam neįdomius darbo biografijos faktus?

Prabėgo kone 30 metų nuo tų laikų, kai TVR kūrėsi Sąjūdžio grupės – techniniame centre vadovaujama Eduardo Potašinsko, kūrybinių darbuotojų pusėje – B. Rupeikos. Neslėpsiu, daugelis buvome mirštančios SSKP gretose, bet kartu atstovavome Atgimimo srovę tuometinėje elektroninėje žiniasklaidoje. Juo labiau susidorojimas su mumis po tragiškojo Sausio, kažkokiam dirigentui pamojus lazdele, buvo akibrokštas laisvam žodžiui ir tam pačiam Sąjūdžiui…

Šiandien LRT pasikeitusi neatpažįstamai. Dar anuomet, Atgimimo priešaušryje, grupelė redaktorių aktyviai priešinomės jos vadovų diktatui, kai rūmų II aukšto salėje vykdavo profsąjungos ar darbuotojų susirinkimai, laidų vertinimai. Ar „prezidiume“ sėdėdavo J. Januitis ar vėliau J. Kuolelis, ar partinės organizacijos sekretorius Vl. Leipus, kandūs pranešėjų žodžiai apie televizijos ir radijo programą, laidų lygį ir politinį jų vertinimą, darbuotojų atlyginimus ir visą valdymo sanklodą erzino viršininkus, ir – neabejoju – tie signalai pasiekdavo LKP centro komiteto propagandos skyrių, tą patį Č. Juršėną, kuris, ačiū Dievui, juos slopindavo, nes dažnai kaip politikos apžvalgininkas būdavo kviečiamas į „Panoramą“… Be to, artėjo istorinės Sąjūdžio permainos, ir partinė nomenklatūra į jas įsiklausė ištempusi ausis…

Dabar diskusijos vėl atsinaujino. LRT viduje jos vyksta vangiai, nes profesinės sąjungos šiais laikais bejėgės, žurnalistų bendrija susiskaidžiusi, o administracija ir visuomeninė LRT taryba su jiems tinkančiais žurnalistais ir visokiais viršininkais sudaro nepersmelkiamą kitokiai minčiai branduolį. Kalbantis su vyresniais ten dirbančiais ir jau tik priebėgomis kokį darbelį surandančiais kolegomis, susidaro įspūdis, kad neveltui minimas čia susiformavęs „klanas“, į kurį paprasti mirtingieji ir naujokai neprisileidžiami, o jeigu ir pretenduoja į elitą, turi pritarti ir jo ideologijai.

„O vežimas ir šiandien ten pat…“

„Klano“ struktūrą pabrėžiu, visai nenorėdamas minėti pavardžių, nes tai nieko neišspręstų. Socialiniuose tinkluose dažnai tenka susidurti su arogantiška LRT vadovų pozicija, tarsi visuomeninio transliuotojo kritika užgautų juos asmeniškai. Tuomet pasipila vertinimai, kad esi „neadekvatus“ (t.y. nesusitapatini su tikrove, nes, matyt, senas ir ligotas), kad neišmanai TV specifikos, teisinių subtilybių, valdymo mechanizmo, o, tariant R. Valatkos ar A. Užkalnio terminologija, tiesiog esi idiotas ir kvailas.

Toks bendravimas su savo auditorija ir oponentais demonstruoja LRT vadovų puikybę ir prisirišimą prie savo postų. Net anais laikais, pavyzdžiui, komiteto pirmininkas J. Januitis ar jo pavaduotojas radijui J. Mitalas skubėdavo į CK užtarti jauną žurnalistą ir draugiškai mums patardavo: nekalbėkit visokių niekų telefonu ir viešai nepasakokit politinių anekdotų, nes „ir sienos turi ausis“.

Net J. Kuolelis, kai programų direktorė Br. Zabulytė mane nusivedė pas jį, kilus ginčui dėl vienos radijo laidos jaunimui apie neformalius judėjimus, papriekaištavo jai: drauge Brone, leiskim jauniems žmonėms plačiau žvelgti į pasaulį…

Atrodo, šiandien LRT viešpatauja ortodoksiškas požiūris į viešąją nuomonę ir savus darbuotojus. Tai liudija Vladimiro Laučiaus – LRT portalo vadovo – pavyzdys. LRT administracija ir taryba (ko gero, tarp jų nesutarimų nebūna) „optimizuoja“ Lrt.lt portalą, atlieka jo pertvarką, steigdamos interneto departamentą, skaitmeninių aktyvų skyrių (štai koks sumanus pavadinimas!), apie reorganizaciją nepranešdamos portalo vadovui.

LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis sakė pripažįstantis, kad komunikacija galbūt buvo vėluojanti, bet V. Laučius apie tai žinojęs. Netiesiogiai šiam darbuotojui buvo rodomas kelias: arba sutik su pertvarka, arba, na, pats supranti… Kaip tai panašu į S. Sondeckio metodus 1993-aisiais…

Sausio 23 d. dieną vykęs LRT tarybos posėdis jokio sprendimo nepriėmė. V. Laučius linkęs taikiai ir racionaliai spręsti reorganizavimo klausimus – palaukti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų. A. Siaurusevičiui, apibendrinusiam posėdį (kodėl ne tarybos pirmininkas?), išsprūdo, kad „portalo redakcijoje irgi dirba žmonės…“ Pagal dabartinę situaciją LRT pagrindą sudaro valdomi darbuotojai, kurie „irgi žmonės“… Kaip tai girdėta!

***

Tiesą sakant, neketinau šios temos apeiti be LRT ir Seimo sandūros, be E. Jakilaičio ir R. Karbauskio konflikto, be klausimų-atsakymų dvikovos, trąšų, hektarų ir LRT veiklos kontrolės niuansų, bet tai jau kito rašinio tema. Ir nelengva, nes dvikova ar trikova tik aštrėja, palikdama už Seimo ir visuomenės nugarų gyvybiškai svarbius nacionalinius klausimus.

(Bus daugiau)

2018.01.25; 06:22

LRT. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio komunikaciją spaudos konferencijoje įrodinėjant, kodėl Seimo komisija dėl LRT buvo neišvengiama ir teisinga, politologams atrodo daugiau panaši į dar vieną politinės rinkodaros akciją, nors „valstiečių“ lyderis ne kartą pabrėžė, kad komisija yra ne politinė akcija, o neišvengiama Seimo narių prievolė.

Specialistų teigimu, pažerdamas LRT daug kaltinimų dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, R. Karbauskis parodė savo nekompetenciją ir televizijos darbo neišmanymą.

R. Karbauskio komunikacija ir jo aršiai bei vaizdžiai deklaruoti siekiai ginti viešąjį interesą įtarimų sukėlė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologei Rimai Urbonaitei. Jos manymu, konferencija buvo skirta ne tiek kovai dėl teisybės, kiek buvo panaši į dar vieną politinio marketingo akciją. Kartu R. Urbonaitė nuogąstavo, kad šia populistine komunikacija „valstiečiai“ tiesiog pasinaudos Lietuvos visuomene, kuriai dažnai pinigai yra svariau nei demokratiniai principai ir žodžio laisvė.

MRU politologė teigė, kad tiek padrika R. Karbauskio retorika, tiek komisijos formavimo principai liudija, kad „skaidrumo“ ir „teisingumo“ siekiai mažų mažiausiai yra antrajame plane. Konferencijos tikslas buvo tiesiog legitimuoti siūlomos komisijos poreikį ir dar labiau demonizuoti LRT. Anot politologės, taip R. Karbauskis taikosi į valstybės struktūromis nusivylusius rinkėjus ir suvedinėja asmenines sąskaitas. „Ir tai „valstiečių“ lyderis daro labai paprastais būdais“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

MRU dėstytoja pažymėjo, kad pati komisijos organizavimo situacija kelia daug neaiškumų. Politologė pabrėžė, kad daug įtarimų kelia siūlomos komisijos sudėtis ir jų narių kompetencija. Anot jos, daugiau negu keista yra situacija, kai į formuojamą komisiją įeina Seimo Kaimo komiteto nariai, tačiau nė vieno nario neįtraukiama iš Biudžeto ir finansų komiteto.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Anot R. Urbonaitės, panašaus pobūdžio tyrimus turi atlikti specialios institucijos. Todėl R. Karbauskio samprotavimai apie Seimo narių prievolę yra šiek tiek keistoki.

„Visuomenei, – pabrėžė R. Urbonaitė, – R. Karbauskis tiesiog ištransliavo žinutę, kad paprasti Lietuvos žmonės yra apgaudinėjami ir kad jis yra pasiruošęs kovoti dėl teisingumo. Kitaip tariant, -samprotavo MRU dėstytoja, – R. Karbauskis bando įtikinti visuomenę, kad dabartinė situacija yra labai bloga, o Seimo komisija, turėsianti tirti aptariamą klausimą, yra būtina“.

Anot politologės, šią žinutę R. Karbauskis siunčia ne tik juos palaikančiam elektoratui, bet ir visiems tiems, kurie mano, kad visas valdiškas sektorius yra korumpuotas, visada siekiantis į savo kišenes prisigrūsti mokesčių mokėtojų pinigų.

„R. Karbauskis, lygindamas vienos dainos kainą su mokytojo atlyginimu, bando parodyti, kokia yra didžiulė neteisybė“. Tai, teigė R. Urbonaitė, yra ne kas kita, kaip komunikacinis triukas.

Tokie valstiečių lyderio palyginimai ne tik rodo, kad griebiamasi labai primityvių viešųjų ryšių triukų, tačiau, R. Urbonaitės manymu, moraliai yra nesąžiningi. MRU politologė teigė, kad brangiai kainavusių tautinių kostiumų projektas, inicijuotas R. Karbauskio, ar atsisakymas rezidentams didinti atlyginimus gali būti vertinamas tame pačiame, „nesąžiningų“ ir „neteisingų“ atlyginimų, kontekste.

Kitaip tariant, samprotavo R. Urbonaitė, „valstiečių“ lyderio rodoma energija yra ne tiek teisybės ieškojimas ir viešojo intereso gynimas, kiek politinių interesų tenkinimo taktika.

„Nepaisant to, kad skaidrumo LRT reikėtų, šios konferencijos tikslas buvo tiesiog visuomenei įrodyti, kad „valstiečiai“ ir jų lyderis kovoja už teisybę bei teisingai leidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus“.

Anot politologės, Lietuvoje gausu pavyzdžių, rodančių, kad visuomenė myli tokius kovotojus.

„Seimo nariai, – kalbėjo politologė, – suprasdami tokios kovos politinę vertę, kuria įvairiausias komisijas. Dėl teisingesnės „Nutelos“ sudėties ir taip toliau. Pagaliau, juk „valstiečių“ rinkimų kampanija taip pat buvo pagrįsta kova už teisybę“.

Apibendrindama R. Karbauskio komunikaciją, R. Urbonaitė teigė, kad „valstiečiai“ kilusių ginčių dėl LRT valdymo situaciją gali labai neblogai išnaudoti.

„Šie populistiniai kovos su neteisybe metodai gali atnešti „valstiečių“ partijai naudos. Nereikia manyti, kad didelė žmonių dalis šią R. Karbauskio kovą vertins neigiamai, kaip politikų bandymą savo interesų tenkinimui pasitelkti žiniasklaidą. Tai, kas vyksta „feisbuko burbuluose“, nereiškia, kad tai vyksta ir visoje visuomenėje. Lietuvos žmonės yra linkę dažnai situaciją vertinti kitaip, per daug nesigilinant į demokratijos principus. Lietuvos žmonėms pinigai yra svarbiau už „kontroliuojamos žiniasklaidos“ rizikas. Tokios yra mūsų demokratijos suvokimo grimasos. Todėl „valstiečių“ pradėtas politinis žaidimas ir susidūrimas su žiniasklaida gali ir neatnešti didelių nuostolių partijai“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.01.24; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Elektroniniu paštu iš toli mane pasiekė bendražygio ir bendraminčio laiškelis, kuriame buvo rašoma: „LRT Tarybos pirmininko pavaduotoja dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė (H. Zabulio duktė) DELFI teigė „negalinti transliuoti savo asmeninės nuomonės“. Gal kas galėtų šį jos tėvo straipsnį parodyti LRT pirmininko pavaduotojai ir priminti, kad kiekvienam žmogui egzistuoja asmeninė atsakomybė prieš Dievą, šeimą, visuomenę“…

Buvo pridėta ir nuoroda į Henriko Zabulio straipsnį, kurį buvo siūloma priminti dukrai.

Gerbdama savo korespondento nuoširdų rūpestį Lietuvos reikalais bei išlaikiusi šviesiausius prisiminimus apie buvusį LTSR Švietimo ministrą ir iškilų mokslininką – klasiką, kurio disertacijai daktaro (dabar atitiktų – habilituotą mokslų daktarą) laipsniui gauti vienu oponentų buvo mano vyras, Sankt Peterburgo universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, ėmiausi šios misijos pati.

Nesu pažįstama su H. Zabulio dukra, nežinau, kaip ji vertina savo tėvo mokslinį, intelektinį, moralinį palikimą, bet tikiuosi, kad jei ne jai, tai kitiems žmonėms, besidomintiems LRT Tarybos ginču su kai kuriais LR Seimo nariais, bus naudinga prisiminti kai kuriuos mūsų netolimos praeities puslapius ir žmones – aukštus to meto valdžios struktūrų pareigūnus, – kūrusius Sąjūdžiui palankų kontekstą.

Straipsnis „Henrikas Zabulis. Atstumtųjų Prometėjas (Apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską)“ buvo paskelbtas http://tarybinisliteratas.blogas.lt/henrikas-zabulis-atstumtuju-prometejas-95.html:

„Daug atsirado ir, deja, tolydžio randasi vis daugiau netikrų pranašų, kurie skardžiais balsais skelbia visiems privalomą tiesą. Kad jie netikri, nesunku atpažinti iš to, jog daugelis jų tik vakar dar skardesniais balsais skelbė visiškai kitą visiems privalomą tiesą. Regis, jie šiandien norėtų perrėkti patys save, idant jų naujoji tiesa priverstų visus užmiršti tai, ką jie buvo prikalbėję ir pridarę. Tačiau didelė tiesa tuo ir yra didelė, kad ji – niekam neprivaloma – pati pagauna žmonių protus ir širdis. Kai ją kas nors padaro privaloma, ji, atvirkščiai, pradeda sparčiai mažėti, o žmonių protai ir širdys jai atšąla. Skaudu pripažinti, bet per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų beveik visos tiesos, kurios buvo paverstos privalomomis, prarado savo spindesį ir jomis tikėjusių širdžių palankumą.“

Kas galėtų paneigti šiuos teiginius, pasakytus jau beveik prieš dvidešimt metų? Kas suskaičiuotų, kiek širdžių atšąlo, susidūrusios su buvusių „pranašų“ veidmainyste, godumu, atsimetimu nuo skelbtųjų tautinių vertybių, vardan kurių žmonės ir dėjosi prie Sąjūdžio?

Skaitome toliau:

„Skaudžiai įsmigo į atmintį pirmieji Sąjūdžio mėnesiai. Tada aš buvau aukštas anos valdžios pareigūnas, kurio valdose Persitvarkymo banga riedėjo labai greit ir tolydžio galingiau. Beveik kasdien iš tų įstaigų, kurios tam turėjo teisę ir įgaliojimus, man buvo skambinama reikalaujant sudrausti, nubausti, pašalinti… Aš nieko nenubaudžiau ir nepašalinau, bet buvo tokių asmenų, kuriems visvien rūpėjo sukarti ant manęs visus šunis. Manau, kad dar kas nors prisimena garsų mano susitikimą su švietimo visuomene Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje), nes jo sutrumpintas įrašas buvo apie pusantros valandos transliuotas per Lietuvos televiziją. Aš į susitikimą atėjau vienas, be mažiausio popierėlio rankose, idant visi matytų, jog aš nesu kieno nors inspiruotas, pasakojau apie švietimo problemas ir atsakinėjau į labai užgaulius klausimus be pagiežos, bet aiškiai mačiau, kad prieš mane buvo suorganizuota triuškinama ataka: iš Kauno buvo atvežti ir specialiai primokyti vaikai, iš Vilniaus ir kitų miestų sukviesti mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turėjo mane sutraiškyti moksliniais argumentais, nes visiems buvo pasakyta, jog aš – apie pedagogiką neišmanęs technokratas, kaip ir visa mano vadovaujama ministerija. Rodos, aš atlaikiau ataką, vienas kitas mano kritikas perėjo į mano gynėjų gretas, bet visam svietui geras nebūsi. Buvo ruošiamasi ir vėl mane sumalti į miltus Lietuvos mokytojų suvažiavime (prieš išvažiuojant mūsų delegacijai į Maskvą, kur turėjo įvykti visasąjunginis mokytojų suvažiavimas), bet po mano pranešimo visi oponentai skubiai ėmė taisyti savo kritines kalbas, nes jame išdėstyta Švietimo ministerijos pozicija neprieštaravo Sąjūdžio nuostatoms.

Turiu pabrėžti, kad tos nuostatos, kurias aš gyniau pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais, nebuvo man padiktuotos nei iš viršaus, nei iš apačios. Tai buvo mano paties nuomonė. Kas nori prisiminti, tas prisimena, kad tą pačią dieną, kai popiet Mokslų Akademijos salėje susirinko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, iš ryto vyko LKP CK plenumas švietimo klausimais. Dalyvaujant TSRS liaudies švietimo ministrui ir TSKP CK skyriaus vedėjui aš, tada tik ką paskirtas Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras, pasakiau aliarmuojančią kalbą, kurioje argumentuotai buvo parodyta, kuo ydinga nacionalinėms mokykloms yra visasąjunginė švietimo koncepcija. Kadangi mano pasisakymas buvo sutiktas audringomis katutėmis, nes plenume dalyvavo nemažai vėlesnių Sąjūdžio veikėjų, priėjęs prie manęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila perspėjo, jog mano kalbos tekstą maskviečiai paprašė išversti į rusų kalbą ir, matyt, ruošiasi daryti išvadas. Čia pat priėjo prie manęs ir poetas Antanas Drilinga, kuris tuo metu buvo “Literatūros ir meno” redaktorius. Jis  paprašė mano kalbos teksto, kad jį galėtų paskelbti laikraštyje. Kadangi tekstas buvo mano pribraukytas, aš jo tada neatidaviau jam. Be to, nelaikiau aš tos kalbos nė labai reikšminga, todėl ji dienos šviesos spaudos puslapiuose neišvydo. Vėliau aš to gailėjausi, nes dėl gerai man žinomų asmenų kaltės po to bent metus laiko spaudoje ir televizijoje mano vardas buvo nuolat keikiamas tarp tautos išdavikų. Aš neatsidūriau beprotnamyje tik todėl, kad beveik nebeskaičiau laikraščių ir vengiau įsijungti televizorių, nes nebenorėjau eilinį kartą patirti spjūvį į veidą.

Jau po visasąjunginio mokytojų suvažiavimo mane aplankė mano labai gerbiama Meilė Lukšienė, su kuria mes gerai bendravom dar tais laikais, kai jai pačiai buvo sunku. Ji mane pakvietė įsijungti į Sąjūdžio sudarytą Švietimo tarybą, kuri turėjo tikslą diriguoti Švietimo ministerijos veiksmams. Aš pažvelgiau į siūlomą Tarybos narių sąrašą ir su liūdnoka šypsenėle pasakiau profesorei, kad šiame sąraše tik aš vienas būsiu toks, kuris yra dirbęs mokykloje, stovėjęs klasėje prieš paprastus mokinius. Profesorė nesutriko ir greit atsakė:- Ir aš dar būsiu tokia, nes esu mokytojavusi, o mano tėvas buvo Smetonos laikais labai populiaraus “Sakalėlio”, skirto visai pradžios mokyklai, autorius.

Taip ir buvo, bet patarėjų, kaip reikia dirbti švietimo darbą, netrūko. Liūdniausia, kad visi “patarimai” buvo teškiami su purvinomis seilėmis, o man net nusišluostyti jų nebuvo galimybių. Tada aš pirmąsyk pamačiau tyliai Tarybos posėdžiuose sėdintį kunigą, kurio akys buvo labai geros, o veidas kažko liūdnas. Tai buvo Kazimieras Vasiliauskas, kuris man niekada nepasakė nieko pikto“.

Toliau – daug prisiminimų iš bendravimo su monsinjoru K. Vasiliausku, ir daug gerų, jam skirtų vertinimų.

Lietuvos valstybei – 750 metų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atleistas iš švietimo ministro pareigų, H. Zabulis dėstė universitete ir dirbo su pagyvenusiais žmonėmis neakademinėje sferoje. Jis prisimena, jog kažkada jį labai slėgęs „neteisingas engimas“ buvo jau atlyžęs, „bet moralinės tvirtybės vis vien labai trūko. O kai pamačiau, kad privaloma tiesa ėmė engti net Justiną Marcinkevičių, didelį poetą su labai reta Dievo dovana, tyriausios sąžinės žmogų, su kuriuo man teko kažkada kartu dainuoti Prano Sližio chore [beje, šitame chore dainavau ir aš, studijuodama universitete – J.L.], mane tarpais tiesiog alinte alindavo dvasinės juodligės užkratas. Tačiau aš ne guostis ėjau pas Monsinjorą, o todėl, kad jo žodis buvo reikalingas tiems žmonėms, su kuriais aš dirbau. Pensininkai, kurių ne vienas patyręs insultą ar infarktą, pasiligojęs apskritai, daugelis vieniši, beveik visi nuskurdę ir pikti, nurašyti į nubrauktos kartos nusidėjėlių archyvą, buvo linkę eiti į gatves, mitinguoti, deginti nemėgstamų politikų iškamšas, o ieškoti savyje dvasinės atsparos, telktis prie vienijančios veiklos, kurioje galėtų atsiskleisti jų žinios ir patirtis, pasiryžusių buvo nedaug“.

Galiu tik spėlioti, ko būtent norėjo man parašęs ir nuorodą į šį H. Zabulio straipsnį atsiuntęs draugas. Ar kad H. Zabulio dukrai būtų priminta ši, aukščiau paryškintoji jos tėvo straipsnio mintis? O gal norėjo, kad dukra tėvo akimis dar kartą perskaitytų jo mėgstamą ir dažnai cituojamą Prometėjo monologą:

Dievų valdovas, sau sulaukęs paramos,

už tai atlygino bausme sunkiausia man:

kažkaip tironai tokia suserga liga,

kad buvusiais nebepasitiki draugais.

Kodėl? Jei klausiat, aš paaiškinti galiu

ir priežastį, už ką kamuojamas esu.

Į tėvo sostą vos tik atsisėdo jis,

dievams išsyk pradėjo dovanas dalint, –

vieniems vienokias, o kitiems kitas, – ir tuo

suramstė valdžią, bet suvargusių žmonių

labai neapkentė, panoro gentį jų

nušluot išvis ir kitą – naują – vėl sutvert.

Ir niekas prieky jų nestojo be manęs,

o aš drįsau…

Viena, kuo neabejoju; mums visiems verta kartas nuo karto (o dar geriau – reguliariai) sugrįžti prie mūsų, europietiškosios, humanistinės kultūros ištakų ir pasitikrinti, ar toli šiuolaikinis, modernusis žmogus nuklydo/nuslydo nuo pamatų, ar dar galima renovuoti netikrų „architektų“ sudarkytus mūsų dvasios namus. Ir pamąstyti: ar daug dar liko mūsuose Prometėjų?

2018.01.20; 04:00

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

E.Jakilaitis apie G.Landsbergį: „negaliu nepacituoti Haroldo Mackevičiaus – paveldint pavardę nebūtinai paveldi kiaušinius. Jie arba yra, arba ne.“ Nors kiškelio drąsos čia nedaug, nes H.Mackevičius nedelsiant savo autorystę paneigė, bet tai juk įprastas reikalas pateikti faktus taip, kaip reikia LRT didmeistriui – kaip du pirštus.

Edmundo įniršį nesunku suprasti – šitiek metų vaikštai generaliniu televizoriaus prokuroru, visi pakviestieji studijon tualete segasi pampersus, tu visada teisus, jau ir į prezidentus pats laikas, o čia – prašom persėsti į teisiamųjų suolą. Kaip grindų skuduru į nosį! Ir dar iš ko – iš konservatorių lyderio! Juk šitiek metų vargta, kad tik neužgauti, nepagadinti, nepakenkti, būti savu! 

Kiek priešrinkiminių naktų nemiegota, laužant galvą, ką pakviesti į laidą ir ko ne, kad tik geriau būtų, sugalvojant vieniems patogius, kitiems nepatogius klausimus, ir argi kas pasakys, kad blogai dirbau, gero žodelio pagailėjau, oponento jums sunkiu momentu nepertraukiau? Nors vieną vieninteliausią kritikos žodelį konservatoriams ar girdėjot? O dabar?

O dabar kiti laikai, Edmunduk, patiems užpakaliai rūksta. Na taip, skauda, kai savi nusisuka ir išduoda, bet argi pirmi metai tame vežime, ar pirmas kartas, argi neteko to matyt ir matyt, ir pačiam padaryt? Nenusimink, geras tu vyras, nieko čia asmeniško, tik verslas, juk banke ant stalo – Lietuva ir kortos jau dalinamos.

Dabar ne Vytauto Pirmojo laikai, kai kariuomenės išsirikiuodavo lauke ir vakarop jau aišku. Pasalos, apgaulės, nakčia nuperkami draugai ir sąjungininkai, manevrai užnugariuose, mūšiai dėl atskirų placdarmų ir visi tik šypsosi, rankeles tik spaudžia. Va, kaip tik dėl LRT aukštumėlės prasidėjo ir belaisvių niekas neims.

Šeimos galva yra tas, kuris laiko televizoriaus pultelį. Niekam čia nerūpi nei R.Karbauskio žemės, nei E.Jakilaičio pajamos ar LRT skaidrumai neskaidrumai. Kraujai ir snargliai tykšta dėl A.Siaurusevičiaus krėslo, nes kas užvaldys ekranus –  tas kitamet beveik turės ir Lietuvą.

Didelė dalis visuomenės piktinasi R.Karbauskio ir S.Skvernelio kuriama policine valstybe, kita – LRT dėl informacinių manipuliacijų ir šališkumo, politinio angažuotumo ir žaidimo į vienerius vartus. Dabar šios grupuotės susimušė – ir ką gi palaikyti tiems, kuriems abi pusės kokčios?

G.Landsbergis pasirinko būti su visais ir pompuotis reitingus – jis ir už R.Karbauskio tyrimą, ir už LRT tyrimą ir bus dar už tiek tyrimų, kiek tik jų bus. Taigi, Edmundai, reikia lyderį suprasti ir negražiai apie visokius paveldimus daiktus nekalbėti, čia tik toks derinukas prie baudos linijos, du prieš vieną. Atmink – žodis išskrido, o  žmonės paveldi ir talentą visą gyvenimą neapkęsti.

Ar verta labai skanduoti, jei mūsiškių aikštelėje nėra? Ar ne geriau A.Siaurusevičius su matoniais rankoj nei koks uniformuotas valstietis su baudos kvitų knygele? O alternatyvų – kaip grybų aplink Generalinį pridygo: ir E.Jakilaitis, ir M.Garbačiauskaitė Budrienė, ir Valinskų Arūnas, kad būtų dar linksmiau. O gal net pats A.Tapinas, kad jie laikytųsi ten.

LRT reklama

Taip sumanyta, kad gerai gerai pagalvotumėt, jei nugriausit Generalinį – pažiūrėkit, koks siaubo filmas jūsų laukia! Tik ar LRT komanda nepergasdins deputatų, kurie šitiek ilgai bijoję žydrojo ekrano valdovų gali pareikalauti slapto balsavimo? Ar „visuomeninis transliuotojas“ neįsijautė į neklystančiojo vaidmenį bespaudydamas į vieną pusę, nuo ko uniformuotų valstiečių reitingai vėl stojasi?

Tupi varnos medyje, ateina medžiotojas, iššauna – tos baisiai karkdamos pakyla, apsuka ratą ir vėl sutūpia, tik truputį kitaip – čia apie reformas. Jei A.Siaurusevičius su matoniais išliks ar kitokiais tokiais pakeis – niekas nepasikeis. Turėsim dar penkeris metus manipuliacijų ir politinių grupuočių „visuomeninį transliuotoją“ už mūsų pinigus.

LRT sutelktos geriausios televizijos ir radijo žurnalistikos pajėgos, profesionalai ir pinigai. Reikia tik leisti visoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms vienodai laisvai reikšti pažiūras, užbaigti poveikio dalybas išrinktiesiems ir užtikrinti lygiateisę diskusiją valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Dabar atsirado šansas tą padaryti.

Labai bijoti Seimo diktato nereikia, nes jie LRT Taryboje daugumos neturi. Aišku, tokioje situacijoje lemiamą reikšmę turėtų Prezidentūra, kuri vargu ar praleis progą, tačiau nesant daugumos reikės konsensuso. Svarbu bet kokia, net pati menkiausia permaina, galinti išjudinti iš mirties taško.

2018.01.18; 07:00

Klausimų daugiau nei atsakymų

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kartu su frakcijos nariu Laurynu Kasčiūnu kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydami įvertinti, ar Seimo nario Naglio Puteikio pasisakymai apie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų.

Parlamentarų teigimu, kreipimąsi paskatino tai, kad N. Puteikis pasisakydamas ėmė lyginti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį su Rusijos propagandistu Dmitrijumi Kiseliovu, nes esą abu jie transliuoja vienpusiškus reportažus ir neišklauso kitos pusės nuomonės.

„Jūs turbūt nežinote geriausio Lietuvos propagandisto, lietuviško D. Kiseliovo, t. y. A. Matonio parengtų siužetų, kuriuose yra vienos pusės nuomonė, nepateikiant antros“, – kalbėjo N. Puteikis.

Tokią mintį N. Puteikis išsakė sausio 12 d. Seimo posėdyje svarstant nutarimo projektą dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą.

Parlamentaro L. Kasčiūno teigimu, „tokiais ad hominem pareiškimais ir melagingais kaltinimais Seimo narys N. Puteikis diskredituoja visą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą ir sustiprina įtarimus, kad prisidengiant siekiu skaidrinti nacionalinio transliuotojo veiklą, gali būti mėginama perimti LRT ir jo kuriamų laidų turinio kontrolę. Tačiau pažymėtina, kad šis parlamentinis tyrimas jokiu būdu negali ir neturi būti nukreiptas į LRT ir jo kuriamų laidų kontrolę bei atskirų žurnalistų kritiką. Visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas privalo būti išlaikytas“.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo nario N. Puteikio pareiškimai turi tyčios ir recidyvo požymių, nes tokius melagingus kaltinimus jis kartoja ne vieną ir ne du kartus. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio 8 d. tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nuoga tiesa“, N. Puteikis, be kita ko, nepagrįstai kaltino LRT Naujienų tarnybos direktorių A. Matonį prekyba poveikiu. Savo melagingiems teiginiams pagrįsti Seimo narys pateikė klaidinančią ir melagingą informaciją apie LRT televizijos laidos „Panorama“ rengtus siužetus apie planus statyti Trakuose autobusų stotį ir su tuo susijusias teisines aplinkybes. Šiuos siužetus Visuomenės informavimo etikos komisija ir Žurnalistų etikos inspekcijos tarnyba įvertino kaip nepažeidusius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų“, – sako G. Landsbergis.

Pasak parlamentarų, N. Puteikis nepateikė jokių konkrečių faktų ir argumentų savo teiginiams pagrįsti, todėl jo išsakyti kaltinimai yra vertintini kaip visuomenės klaidinimas ir šmeižtas, už kurį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Kaip primena kreipimosi autoriai, pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, „tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.16; 05:17

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.

Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.

„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.

„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.

Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.

Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.

Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.

VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.

Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.11.29; 02:30

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Saulius Kizelavičius

Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.

Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.

Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.

O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.

Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.

Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.

Taip ir išauga ragai…

2016.11.18; 05:05

LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai. Taip pompastiškai šią laidą pristato forumo moderatorius Edmundas Jakilaitis. O gal tai vieta, kur galima pūsti miglą žiūrovams į akis?

Forume (vasario 4 d.) rungiasi du prieš penkis: A.Kubilius, V.Gailius – ir R.Malinaustas, K.Trečiokas, J.Sabatauskas, G.Kirkilas ir V.Gapšys. Kurioj pusėj E.Jakilaitis? Sprendžiant iš to, kad leidžia ilgai ir ne į temą postringauti pastariesiems, ypač Malinauskui, jį galima priskirti būtent prie šios kompanijos. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Continue reading „Pirštinė mesta. Jeigu nesate bailiai…“

radzevicius_tttttttt

Šiandien pagaliau užčiuopiau neginčijamų argumentų dėl „juodojo” politinio PR, kurį naudoja valdančiosios konservatorių partijos atstovai. Labai ilgai bandžiau save įkalbinėti, kad neverta apie tai kalbėti ir rašyti. Juk yra ir blogesnių. Juolab, kad valdantiesiems ir taip daug nepelnytos kritikos tenka.

Bet tylėti irgi negalima. Nes toks politinis PR, mano galva, peržengia ne tik padorumo ribas, bet ir kelia realią grėsmę demokratijai. O mano jau kurį laiką atidžiai stebimi kai kurie politikai, pavyzdžiui., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo ir bendrapartiečių nuodėmes politini kapitalą bando krautis ant kitų žmonių nelaimių.

Continue reading „„Juodas” politinis PR, Naglis Puteikis ir kiti valdantieji. Liūdesys“

visockas-gintaras-portretas

Štai ir sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011-aisiais metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištęsėjo duotą žodį.

Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą.

Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Mat lietuvių pasitikėjimas savaisiais “džeimsais bondais” pastaruoju metu labai smukęs. Taigi prarastą pasitikėjimą bandoma susigrąžinti.

Continue reading „Atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas“

algimantas-zolubas-1

Lietuvos televizijos 2012-01-04 laidoje „Teisė žinoti“ apie teismų neliečiamybę kalbėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, Apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas Vigintas Višinskis ir VU Viešosios teisės katedros vedėjas Egidijus Kūris.

Laidoje dalyvavusiam Seimo nariui Gintarui Songailai, kuris išreiškė abejones dėl teisėsaugos sprendimų skaidrumo bei pasisavinamos neliečiamybės, laidos vedėja Rita Miliūtė akivaizdžiai talkino teismų neliečiamybės šalininkams, trukdė Seimo nariui išsakyti savo nuomonę, atremti priekaištus dėl neva politikų spaudimo teismams. Lietuvos teismai arogantiškai deklaruoja savo neliečiamybę, priešinasi pilietinės visuomenės ir politikų poveikiui, nukreiptam į skaidrių ir sąžiningų sprendimų priėmimą visų lygių teismuose.

Continue reading „Teismų neliečiamybė – tariama“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Norėčiau prisiminti per LRT neseniai rodytą ginčų laidą “Savaitės atgarsiai”. Mano supratimu, žurnalisto Virginijaus Savukyno moderuotą laidą apie žiniasklaidos, valdžios ir teismų tarpusavio santykius derėtų laikyti viena stipriausių paskutiniųjų tokio žanro diskusijų.

Laida įsiminė būtent kaip konkreti, aštri ir siūlanti realias išeitis. Diskusijos vedėjas į dienos šviesą vilko ne tariamas, ne paviršutiniškas, bet tikras problemas.

Ar tik ne pirmą sykį viešojoje erdvėje buvo labai aiškiai įvardintos nerimą keliančios lietuviškosios tendencijos? Pavyzdžiui: žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką, o Lietuvos valdžia arba nenori, arba nesugeba šioms tendencijoms deramai pasipriešinti.

Continue reading „Nepriklausoma spauda Lietuvos valdžiai vis dar nereikalinga?“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Iki naujųjų Seimo rinkimų liko šiek tiek daugiau nei vieneri metai. Ilgai netrukus tiek parlamentinės, tiek nė vienos vietos Seime šiuo metu neturinčios partijos ir partijėlės pradės grumtis dėl vietos “po saule”.

Ar būsimoji rinkiminė kova taps įsimintina, išskirtinė, arši? Ką potencialiems rinkėjams jau dabar žada naujai besikuriančios partijos? Ar rinkėjams verta patikėti naujokų pažadais?

Birželio 30-ąją žurnalistas Virginijus Savukynas šiomis temomis diskusijų laidoje “Forumas” kamantinėjo politikos apžvalgininką Vladimirą Laučių ir politologą Vytautą Dumbliauską. Laidos vedėjas Virginijus Savukynas prisiminė, kad artėjantys Seimo rinkimai ir vėl patvirtina senokai egzistuojančią Lietuvos politinio gyvenimo taisyklę: “prieš rinkimus būtinai pradeda kurtis naujos partijos”. Bet ar naujosios partijos turi rimtų idėjų? Ar jos tikrai žino, ką ir kaip reikia daryti, norint šalį išvesti iš ekonominės, politinės ir kultūrinės krizės?

Continue reading „Diskusijų laidoje “Forumas” – ginčas dėl naujų partijų perspektyvų“

ohmanas_naujausias

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijas: įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių.

Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.

Apie lietuviškosios televizijos pasiekimus bei klystkelius su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Švedijoje solidžias valstybės dotacijas visuomeninė TV gauna ne tam, kad liaupsintų valdžią“