Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?
Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“
Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?
Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!
Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?
Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.
Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.
Na, sakykime, organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?
O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?
Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.
Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.
Susidaro įspūdis, kad kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.
Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.
Maironis
Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?
Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.
Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.
Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“
2017 metų kovo 9 d. Mokslų Akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos MA nario emerito, šalyje gerai žinomo sociologo, vadybos žinovo, filosofo ir tautotyrininko Romualdo Grigo knygos „Nutylėtų tiesų sakymas (2017 m. išleido Diemedžio leidykla) sutiktuvės.
Dalyvavo ir literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys. Renginyje jo pasakytas mintis pavadinome – „Romualdo Grigo pamąstymai nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų“.
Naujoji Romualdo Grigo knyga yra aktuali, tačiau neužmirškime, kad jos žanras turi gilias rašytinės tradicijos šaknis. Knygos stilistinę giją lemia intelektualinės polemikos žanras, kuriam pradžią Lietuvoje, mano manymu, davė pirmasis Lietuvos profesionalus istorikas Augustinas Rotundas, karaliaus Žygimanto Augusto Gediminaičio (1520-1572) kanceliarijos sekretorius, parašęs garsųjį „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“.
Apie R.Grigo knygą kalba A.Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu, prieš pat Liublino uniją“ (1569) lenkų didikai išplėtojo audringą agitaciją už Lietuvos susijungimą su Lenkija, ir vienas garsiausių lenkų publicistų, rusinų kilmės katalikas, vėliau protestantas Stanislovas Ožechovskis (1513 – 1566) išleido knygelę, kurioje visaip menkino Lietuvos valstybę, vadino lietuvius vergais, kadangi jie turi sostą paveldinčius valdovus, o lenkus vadino laisvais žmonėmis, kadangi jie išsirenka sau karalių, ir žadėjo lietuviams tokią pat šlėktišką laisvę, jeigu tie prijungs Lietuvą prie Lenkijos karalystės. Rotundas atsikirto poleminiu kūriniu, kurio pabaigoje ir lenkui, ir lietuviui pasiūlė nedelsiant “įžūlų Ožechovskio užsipuolimą išlukštenti ir nuplėšti nuo jo gražbylystės puošmenas, kuriomis jis savo argumentus, kaip paprastai kalbėtojai daro, pridengė ir paslėpė“.
Pirmosios mūsų nepriklausomybės atkūrimo epochoje intelektualinės polemikos dvasia pagimdė įtaigią, „iš istorijos nepašalinamais faktais“ pagrįsta Jono Basanavičiaus studiją „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (1912), kuri sukėlė anuomet kitaminčių diskusinę audrą, o šiandien bandoma apdairiai nutylėti.
Mūsų laikais tradicija netikėtai atgimė Lietuvai įstojus 2004 m. į Europos Sąjungą, kuomet šiam reikšmingam įvykiui besiruošiant galingai išsiplėtojo ypač aktuali publicistinė propaganda, turėjusi paruošti lietuvius šiam epochiniam žygiui. Kai kurie lietuvių istorikai kaip tik tuo metu ėmė energingai gerą dešimtmetį plėtoti Lietuvos istorinio atsilikimo nuo Europos idėjas ir tuo atsilikimu iš dalies grindė būtinybę įsijungti į Europos Sąjungą. Tai buvo svarbus ir reikšmingas istorikų įnašas į dešimtmečio pasirengimą stojimui į ES, tačiau ir įstojus Lietuvai propagandinis vajus keistai tęsėsi ir plėtojosi.
Natūralu, kad atsirado intelektualinė priešprieša propagandinei inercijai. Bene pirmasis neištvėrė žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, paskelbęs nedidelę knygelę „Istorijos iškraipymai (2004), kurioje karštai polemizavo su kai kurių lietuvių istorikų provincine „saviplaka“ („Kokie mes atsilikę nabagėliai!“), viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių istorijos ir literatūros baruose. Įžymaus kalbininko nuomone, „buvę bolševikiniai ideologai ciniškai, su pagieža bruka mums nevisavertiškumą, lietuvio kaip nevykėlio, amžinai vėluojančio ir atsilikėlio įvaizdį…
Romualdo Grigo knygos sutiktuvėms vadovavo akademikas Algirdas Gaižutis. Vytauto Visocko nuotr.
Skleidžiant nihilistinį senosios Lietuvos valstybės įvaizdį bene labiausiai pasižymi buvęs stalininių laikų LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Lazutka, anuomet išvaikęs mokslininkus lituanistus iš Vilniaus universiteto ir tuo bent dešimtmečiui pristabdęs lituanistikos ( baltistikos) mokslo suklestėjimą. Perskaičiuos jo knygą Lietuvos statutai (Kaunas, 1993) ar panašią kitų autorių rašliavą susidaro įspūdis, kad senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai (rusai, gudai…). Panašių minčių (daug mažiau!) galima aptikti net žymiųjų mūsų istorikų Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko, išaugusių iš S.Lazutkos žiugždiškos mokyklos, kalbose. Nemaža jų buvo pareikšta populiarioje TV laidoje Būtovės slėpiniai, kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ .
Savo Tėvynėje, be abejo, sunkiausia būti pranašu. Z.Zinkevičiaus balsas nuskambėjo laikraštiniuose tyruose. Pats Z.Zinkevičius ramiai tęsė istorinių apmąstymų poleminę tradiciją naujose savo knygose „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011) ir „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2012).
Neištvėrė senovės Lietuvos niekinimo vajaus ir kitas žymus Lietuvos intelektualas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Vladas Terleckas, paskelbęs solidžiai dokumentuotą studiją „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ( 2009). Lietuvos atgimimo herojaus Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjo Antano Terlecko brolis nuosekliai analizavo antilietuvišką manipuliavimą Lietuvos istorijos faktais, oponavo tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo Lietuvos atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečius naikinusius svetimuosius, o pačią tautą.
Leidėjas Danas Kaukėnas ir Algimantas Bučys. Vytauto Visocko nuotr.
Beje, Vl. Terleckas tęsia savo istorinius tyrimus, suvokdamas būtinybę pateikti Vakarų Europos skaitytojams Lietuvos istorijos realesnį vaizdą. Ne taip seniai, 2014 m. jis išleido anglų kalba naują savo knygą “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” ( Tragiškieji Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953), kurioje taip pat akivaizdus nemažas intelektualinės polemikos užtaisas. Jo nuomone, svarios atsvaros reikalauja, „pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“, pasižyminti antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kalbą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams“.
Lietuvos žurnalistams Vl.Terleckas priminė, kad panaši tendencija pastebima ir kituose Baltijos kraštuose: „ Kaip aiškėja iš žymaus suomių žurnalisto Jukkos Rislakki knygos „Manipuliacija faktais: latviškas variantas“, Baltijos šalių gyventojai vaizduojami kaip primityvūs, žiaurūs žmonės, antisemitai, ksenofobai, neverti nepriklausomybės. Beje, ši knyga buvo išleista suomių, anglų (2007) ir rusų kalbomis. Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą“.
Galima būtų priminti daugelio kitų Lietuvos intelektualų, tarkim, filosofų Krescencijaus Stoškaus ir Romualdo Ozolo, rašytojų ir kultūros žinovų Viktorijos Daujotytės ir Vytauto Rubavičiaus, individualias ir kolektyvines publikacijas, skirtas dalykiškai ir profesionaliai atsverti ar tiesiog paneigti Lietuvos istoriją iškraipančias koncepcijas. Tarp jų ir oficialiai palaikomą tendenciją, kurią taktiškai nusakė vienos intelektualų diskusijos klausimas: Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami?
Tačiau, kaip pranašavo Maironis, „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Kitaip tarus, nenustumsi į marginalijų pašalį nuolat stiprėjančio tautos savimonės proceso.
Vienas ryškiausių įrodymų pastaraisiais metais – akademiko Romualdo Grigo intelektualinės eseistikos knygos, kurių viena, šiandien pristatoma „Nutylėtų tiesų sakymas“ (2017) savotiškai pratęsia ankstesnę, labiau akademišku stiliumi parašytą sociologo ir istoriosofo studiją „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (2013).
Abiejų knygų tematinį pamatą sudaro Lietuvos istorijos skaitlingi epizodai, kurie aprėpia laiko požiūriu įvykius bei faktus nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Atrodytų, turim margą mozaiką, tačiau jos išdėstymas išryškina vieną svarbiausių R.Grigo istoriosofijos idėjų, kurią galima būtų apibūdinti kaip nenutrūkstamą lietuvių tautos istorijos tęstinumą nuo piliakalnių epochos iki nepriklausomybės atkūrimo.
Būsimieji Romualdo Grigo knygos skaitytojai. Vytauto Visocko nuotr.
Antrasis knygos matmuo išryškėja sociologo ir filosofo tyrimo bei intuicijos dėka, kuomet ieškoma ir įvardijama tautos tvarumo sąlygos bei dvasiniai garantai. Ne vieno istorinio epizodo fone keliami vis tie patys didieji, pasak autoriaus, sakraliniai klausimai. Kur ir kokiu greičiu dingo senųjų lietuvių didybė? Kaip ir kodėl prapuolė ne tik didžiulės mūsų protėvių apgyvendintos žemės? Kodėl ir kaip „užgeso demografinis jų dauginimosi šaltinis? Kodėl palyginti trumpu istoriniu laiku užgeso ir dvasinės kultūros iškilumu pasižymėjusi, ko gero, savo pamatinėmis vertybėmis tuometinę krikščionybę (ypač jos karingąjį ekspansyvumą) lenkusi aisčių-baltų prigimtinė kultūra?“
Faktografinės krypties istorikai retai kada paliečia šiuos ir kitus giliuosius tautos istorijos sluoksnius, o vargu, ar gali juos pasiekti, susiskirstę į ribotų istorijos atkarpų specialistus, įstrigusius vieno ar kito amžiaus skrupulinguose tyrimuose. Nenuostabu, kad R.Grigo netradiciniai pamąstymai visai nauja šviesa nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų. Iš čia poleminė knygos dvasia. Primindamas, „kas ir kaip rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą“, R.Grigas nevengia paminėti konkrečias pavardes (D.Baronas, A.Bumblauskas, A.Nikžentaitis, N.Putinaitė ir kt.), su kuriomis, jo manymu, yra susijusi atkakli, dažnai paviršutiniškai įkūnijama tendencija ir agitacija dėl kuo „spartesnio susiliejimo su Vakarų Europos geopolitine, geokultūrine erdve“, menkinant lietuvių tautos istorinės patirties savitumą ir vertę. Tas liečia ne tik istorikų tekstus. Autoriaus žodžiais tarus, „kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, privalau pabrėžti ir kitą lietuviams (ir lietuviškam mentalitetui, savivokai) nepalankų dalyką. Ne be prof. A.Bumblausko įtakos 1993 m. Vilniaus universitete buvo panaikinta Lietuvos istorijos katedra. Maždaug tais pačiais metais, profesoriui A.Nikžentaičiui tapus Lietuvos istorijos instituto direktoriumi, ši įstaiga pakeitė iškabą – tapo tiesiog Istorijos institutu (vėliau „klaida“ buvo ištaisyta). Kaip tada lietuvių tautos istorija? Pagaliau Lietuvos valstybės istorija ir „iškaba“? Ar neatrodo, kad ir pats Lietuvos valstybingumas traktuotinas tik kaip trapus, santykinis, sutartinis dalykas, visuotinume neturintis aiškesnių, savarankiškesnių kontūrų?“
Daug esminių klausimų iškelia R.Grigas sau ir savo knygos skaitytojams, ne vienu atveju atvirai polemizuodamas su mūsų istorikais, nuvainikuodamas naujus bei senus stereotipus, išlukštendamas istoriografinio „moksliškumo“ puošmenas.
Eseistinė knygos prigimtis leidžia R.Grigui aprėpti ir nuvainikuoti įvairioms epochoms primetamus stereotipus. Nemažiau įdomu ir įtaigu, kad intelektualinė polemika jo knygose nėra tik loginė ar scholastinė. Istorinių faktų bei epizodų analizė papildoma asmeninės patirties ir betarpiškos emocinės reakcijos ištarmėmis, kurios taiko į skaitytojo giluminius, prigimtinius savimonės resursus. Neatsitiktinai, R.Grigo intelektualinės polemikos ir istoriosofinės analizės knygos susilaukia dviejų-trijų leidimų, o tai retas ir pakankamai iškalbus vertybinis ženklas šiandieninėje Lietuvoje.
Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
XX a. pirmojoje pusėje pasaulis buvo patekęs tarp radikalių ideologijų gniaužtų: komunistinio socializmo ir nacionalsocializmo. Totalitarinės ideologijos persmelkė žmonijos gyvenimą iki sielos gelmių ir protų bei sukėlė smurtinius perversmus, revoliucijas ir pasaulinius karus.
Radikalios, kraštutinės ideologijos gniuždo žmogaus ir tautos laisvę, todėl ateina laikas, kai jos viena kitą turi sunaikinti. Ar ne dėl to kilo II-asis pasaulinis karas?
Štai tokiu istoriniu laikotarpiu gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl man kilo sumanymas išleisti politinio turinio knygą, kuri perteiktų XX a. tragišką tautos ir asmenybės istoriją. Į šią knygą nusprendžiau įdėti ne tik rašytojo atsiminimus apie komunistinės Sovietų sąjungos 1940 m. invaziją į Lietuvą, bet ir paskutinę Krėvės apysaką „Pagunda“, kuri buvo parašyta Amerikoje, atspausdinta Čikagos „Naujienose“ 1950 m. Vinco Baltaūsio slapyvardžiu, o Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išleista.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.
Šios apysakos turinys turi akivaizdžių sąsajų su rašytojo politiniais memuarais. Joje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta į anglų kalbą. Tikėtina, kad jau tada amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų [bolševikų] taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.
Šioje knygoje taip pat rasite autentiškus Krėvės atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kuriuose atskleidžiami slapti Šaulių sąjungos ir Vyriausybės vadovų veiksmai organizuojant 1923 m. Klaipėdos sukilimą [sukilimo terminą vartoju kaip tradicinį istorinį pavadinimą], kurio 90-ąsias metines šiemet minime.
Nors šie atsiminimai buvo parašyti 1952 m., tačiau pirmą kartą Lietuvoje jie buvo atspausdinti tik 1992 m., praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo paties istorinio įvykio. Prieš paskelbdama šiuos atsiminimus, rašytojo dukra Aldona Ona Krėvaitė-Mošinskienė, turėdama omeny šių įvykių ypatingą slaptumą, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Vašingtone Povilą Žadeikį klausdama, ar jau tinkamas metas tai publikuoti. Viena vertus, šiuos slaptus žygio į Klaipėdą atsiminimus galima skaityti kaip nuotykį, kita vertus, jie atskleidžia, kaip svarbu, pasitelkus diplomatiją, intuiciją ir atsakingų asmenų pasiryžimą, laiku pradėti veikti ginant savo valstybės interesus.
Jau gyvendamas Amerikoje Krėvė tvirtino, kad politikai savo gyvenime jis pats išskirtinio vaidmens neteikė. Rašytojo dzūkiškas temperamentas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir sarkazmas savitai išreikštas laiške Mykolui Biržiškai, rašytame 1952 m. balandžio 9 d.: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“
Tokią Krėvės reakciją galėjo iššaukti faktinis trijų savaičių įėjimas 1940 m. į vadinamąją Liaudies vyriausybę būnant joje ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Ideologizuotame XX a. pasaulyje nuošaliai nuo politikos negalėjo likti net ir kūrybinga asmenybė. Žvelgiant į ano meto istorinius įvykius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Krėvė imdavosi politinės veiklos tik tada, kai iš vidaus arba iš išorės kildavo pavojus Lietuvos valstybei.
Knygos „Pagunda” viršeliai.
Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, galime atpažinti didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties rašytojo gyvenime. Ši nuojauta ypač pasitvirtina Krėvei tapus Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir skaitant jo atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“. Istorinės dramos „Skirgaila“ situacija gali priminti paties Krėvės tragiškumą, kai jis turėjo apsispręsti 1940 m. birželį. Krėvė, kaip ir valdovas Skirgaila, jo sukurtos dramos personažas, atsiduria apsisprendimo situacijoje „arba – arba“. Kad ir kaip pasielgtų, vieni jį vertintų kaip tautos didvyrį, kiti gi laikytų išdaviku.
Verta aptarti ir Krėvės kūrybinį talentą, pasireiškusį dar studijuojant Kijevo universitete. 1907 m. Krėvė išleido poezijos rinkinį „Frustra“, pasirašydamas slapyvardžiu Vaidila (Waydelota). Šioje knygoje spausdinama eiliuota Krėvės poema „Pamišimas“ šiuolaikinių kritikų priskiriama prie XX a. pradžios modernistinės lietuvių poezijos. Krėvė paprastai pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas, tautinės kultūros vaizduotojas, neoromantikas ir orientalistas. Vertėtų pristatyti Krėvę ir kaip kūrėją egzistencialistą, kūrusį daug anksčiau už pripažintus egzistencializmo pradininkus tokius kaip Alberas Kamiu, Žanas Polis Sartras ir kt.
Šis Krėvės talentas ypač išryškėjo dramoje „Skirgaila“. Apie tai rašė ir Albertas Vaidila: „Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila“ riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas.“[1]
1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje buvo iškilmingai švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto garbės daktaro ir Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70-asis jubiliejus. Profesorių sveikino Amerikos lietuvių organizacijos, kolegos iš Pensilvanijos universiteto, taip pat mokslininkai iš Vokietijos ir Italijos. Ta proga pasaulio baltistai devintąjį „Studi baltici“[2] tomą dedikavo lietuvių profesoriui. Vykstant iškilmingam minėjimui, Pensilvanijos universiteto profesorius, šveicarų kilmės kalbininkas, baltistas Alfredas Senas iš tribūnos pareiškė, kad jau yra sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai gauti. Jis ragino lietuvių išeiviją parengti monografiją apie rašytoją, o svarbiausius kūrinius išversti į anglų arba prancūzų kalbas. Nepraėjus nė porai metų, 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė, ištiktas širdies smūgio.
Švęsdamas savo 70 metų sukaktį, Krėvė kreipėsi į svečius tokiais žodžiais: „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. […] Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.“[3]
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV) skaitytoje paskaitoje profesorius Alfredas Senas kalbėjo: „Greta Donelaičio ir Maironio, Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Donelaičiui trūko savitumo, jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, kad Donelaitis rašė vokišką poeziją lietuviškais žodžiais. Tik realizmas jį atskyrė nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis – iškilus kūrėjas, Krėvė – dar iškilesnis. Krėvė praauga ir Maironį. Be abejo, Maironio poemos pasižymi originaliu turiniu, bet ne forma. […] Krėvę lydėjo sėkmė kuriant ir apsakymus, ir dramas. Jo stilių imitavo ir vėlesni rašytojai. Net jei Krėvė būtų kūręs tik realistines dramas ir apsakymus, vis tiek jis būtų vertas didžiausio pagyrimo ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Vis dėlto lietuviai jį labiau pamilo už romantinę kūrybą.“[4]
Laišką skaitytojui norėtųsi užbaigti Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus mintimis: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams. Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[5]
Straipsnio autorius – knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius.
[2]Studi Baltici a cura di Giacomo Devoto (N.S.–I [IX]), Accademia Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“: Leo S. Olschki-editore, MCMLII.
[3] Vincas Krėvė-Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, 185–187.
[4] Alfred Erich Senn, „Vincent Krėvė – Lithuania’s Creator of Heroes“, Words Literatures, Pitsburg University Press, 1956, 170–184.
[5] Albertas Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, Mokslas ir technikaNr. 1, 1998, 2.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse padėtos gėlės ir uždegtos žvalutės ant iškilių lietuvių kapų.
Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas.
Šalies vadovės vardu gėlių padėta prie Laisvės gynėjų memorialo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Lietuvos Prezidentų Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus ir Algirdo Brazausko bei prie nežinomų kareivių kapų.
Taip pat pagerbti Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, visuomenės veikėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetai Jonas Mačiulis-Maironis ir Justinas Marcinkevičius, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas bei pirmasis už nepriklausomybę žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius.
Gėlių padėta Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose.
Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?
„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.
Nemažai kas, kalbėdamas ar rašydamas apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, išskiria du periodus: demokratinį-seiminį ir tariamai diktatūrinį-prezidentinį, tarsi užmiršdami, kad ypač sunkiais nepriklausomai Lietuvai laikais, karo su Sovietų Rusija ir Lenkija metu, pagal Lietuvos Respublikos Valstybės Tarybos (LVT) priimtą Laikinąją konstituciją, 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas LVT Pirmininkas Antanas Smetona.
Faktiškai jam buvo pavesta ir visa vykdomoji valdžia. Ir toks jo prezidentinis valdymas tęsėsi iki 1920 m. gegužės vidurio Steigiamojo Seimo darbo pradžios, iki birželio 19 d., kai Prezidento pareigas perėmė naujai Seimo išrinktas Prezidentu ir Seimo Pirmininku Aleksandras Stulginskis.
Tačiau istorikų ir kitų tyrėjų darbuose tas daugiau metus trukęs faktiškai prezidentinio valdymo periodas įplakamas irgi į parlamentinio atkuriamos Lietuvos valstybės valdymo periodą kaip demokratinis ir giriamas, o antrąjį, po 1926 m. gruodžio mėnesio 17 d. perversmo, kai vėl buvo įvestas prezidentinis valdymas, peikiamas, kaip peikiami ir tie Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kurie 1918 m. vasarą buvo už Lietuvos paskelbimą karalyste.
Lietuvos Seimo paskelbti Maironio metai baigėsi. Šios dienos kultūros žmonės, jauni ir vyresni, savaip praneša Seimui, kad didžioji Maironio metų programa iš esmės buvo įvykdyta.
Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl labai daug dėmesio skyrė jai.
Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad kultūros vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas, atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų.
Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui
Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.
Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.
Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”
Spalio 11–12 dienomis Mažeikiuose vyko jubiliejinė šventė „Būti su Maironiu“, skirta poeto 150-osioms gimimo metinėms.
Jubiliejinis renginys prasidėjo 11 d. šv. Mišiomis Mažeikių Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ir koncertu. Sakralinę muziką atliko Judita Leitaitė (mecosopranas) ir Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai).
Spalio 12 d. jubiliejiniai renginiai vyko Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. Esminis renginys – seminaras ir diskusija „Ką reiškia būti su Maironiu?“. Jame gausiai dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, mokytojai, kultūros darbuotojai, jaunieji literatai, skaitovai, konkursų dalyviai. Savo apmąstymus apie santykį su Maironiu ir jo palikimo vertinimus išsakė literatūrologai ir kūrėjai: Aušra Martišiūtė-Linartienė, Donatas Petrošius, Regimantas Tamošaitis, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.
Šįmet poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui – 150. Skelbiame du to paties poeto – Marcelijaus Martinaičio – tekstus apie lietuvių tautos Atgimimo Dainių.
Pirmasis tekstas parašytas prieš dvidešimt metų, antrasis – 2012-ųjų balandį. Galima sugretinti, ką mums Maironis reiškė tada, kas jis reiškia mums dabar.
Su poetu, Maironio draugijų koordinacinės tarybos pirmininku Marcelijumi MARTINAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo reikšmingas mums Maironis dabar? Kuo bus reikšmingas rytoj?
Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos.
Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.
Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15-20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms, skirtų “Mokinio skaitinių”.
Visas krikščioniškas pasaulis, cituojantis Dekalogą, tikriausiai prisimena preambulę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“. Visa tai įvyko prieš trejetą tūkstančių metų, kai žydai, siekdami laisvės, išsivadavo iš klestinčios, bet nedraugingos šalies, ir po ilgų klajonių su Dievo pagalba įkūrė Izraelio valstybę.
Gal dėl to žydų tauta, tų lemtingų dienų neužmiršusi, tokia įtakinga pasaulyje ir dabar. Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės – dvi svarbiausios arterijos – maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 d., kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien.
