Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,

Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,

Esu aš.

Žvilgsnis –

Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.

Dešinė kiek sulenkta –

Norėtų ją uždėt ant peties

Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:

Ten nieko neliko, kur stovim –

Viskas perrausta, skendi piktžolėse.

Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.

Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?

Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?

Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,

Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?

Kad jinai greitai susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,

Pikta –

Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt,

Kad jau mirę tėvai,

Kad nieko nėra,

Kas matyti toj nuotraukoj?

O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,

Dar neapviltas mano gyvenimo:

Jis nežino, kas būsiu,

Kur gyvensiu,

Kad rašysiu eilėraščius,

Kad bus kita moteris,

Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,

Drovėtųsi būti pakalbintas,

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas

Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:

Knygą, geresnį  drabužį,

Užrašyt palikimą.

Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.09

vytautas_visockas_mmmm

Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.

Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.

Beveik visiems  nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.

Continue reading „Man labai gėda”

marcelijus_martinaitis_k

Šįmet poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui – 150. Skelbiame du to paties poeto – Marcelijaus Martinaičio –  tekstus apie lietuvių tautos Atgimimo Dainių.

Pirmasis tekstas parašytas prieš dvidešimt metų, antrasis – 2012-ųjų balandį. Galima sugretinti, ką mums Maironis reiškė tada, kas jis reiškia mums dabar.

Su poetu, Maironio draugijų koordinacinės tarybos pirmininku Marcelijumi MARTINAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo reikšmingas mums Maironis dabar? Kuo bus reikšmingas rytoj?

Continue reading „Šiandien giedam, ryt – prekiausim?”

jakimavicius_liudvikas

Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj, nelaistomi užderėtų ir sunoktų. Toji sako: man pagailo močiutės su tuo paskutiniu ryšulėliu. Nebrangiai sumokėjau – tik septynis litus.

Stovi pomidorai virtuvės kampe, šaknys suvyniotos į celofaninį maišą: jaučio širdys, rusiški juodieji ir dar nežinia kokios rūšies. Ima leipti ir vysti. Buvo gaila močiutės, o dabar gaila tų daigų. Kuo greičiausiai, raginu žmoną, maunam į kaimą. Reikia daigus sukišti į žemę, nors ir nieko iš jų nebus. Išvažiuojam iš Vilniaus, labai nedrąsiai žmona ir sako: “Klausyk, jei pamatysim pakelėj besiganantį arklį, sustok. Išbėgsiu pasirinkti arkliašūdžių. Arklio mėšlas pomidorams labai gerai.”

Continue reading „Išparduotuvė “Lietuva””

vaiskunas_jonas

Birželio 7 dieną žinomi Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą ir nepritarimą siūlymui panaikinti Valstybinę kultūros paveldo komisiją  ir Etninės kultūros globos tarybą.

Ragina šį klausimą spręsti Lietuvos paveldo, lietuvių gyvosios etnokultūros plėtojimo galimybių gausinimo ir stiprinimo, o ne mažinimo, menkinimo ir naikinimo linkme.

Tarp pasirašiusių kreipimąsi yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, ekologas prof. dr. Romas Pakalnis, rašytojai Marcelijus Martinaitis ir Jonas Mikelinskas, Vytautas V. Landsbergis, dainininkės Veronika Povilionienė ir Aistė Smilgevičiūtė, kompozitorius Laimis Vilkončius, aktorius Tomas Vaisieta, europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, visa eilė garsių mokslininkų: hab. dr. Viktorija Daujotytė, prof., habil. dr. Romualdas Grigas, akademikas Zigmas Zinkevičius; profesoriai: Antanas Tyla, Bronislovas Genzelis, Steponas Ašmontas, Ona Voverienė, Krescencijus Stoškus, Juozas Pabrėža ir kiti.

Continue reading „Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui”

kozeniauskiene

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.

Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: jei nesirūpinsime ir leisime sunykti gimtajai kalbai, tam valstybės sargui, tai vienybės motinai, neteksime didžiausios tautos vertybės, savo gyvybės ir garbės, galutinai žūsime ir kaip tauta, ir kaip valstybė.

Continue reading „J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“”

stazi_uniform

Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.

Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.

Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.

Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.

Continue reading „Ką byloja sovietinės vokiečių žvalgės raportas”

olga_3-k

Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.

Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.

Continue reading „Pražūtinga aukštojo mokslo reforma”

marcelijus_martinaitis_k

Dar ne taip seniai šioje salėje kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Manyčiau, čia buvo pasakyta testamentinė poeto kalba.

Joje skausmingai išsakyti rūpesčiai, kurie mus visus yra užgulę ir kurie turėtų telkti, jungti, o ne skaidyti. Simboliška, kad toks susitelkimas, žmonių susijungimas prieš tris dienas buvo parodytas šioje salėje, atsisveikinant su poetu.

Nežinau, ar čia Vilnius kada matė tokias eiles žmonių, iš visos Lietuvos atvykusių atsisveikinti su poetu. Niekas jų neragino, nevertė čia atvykti. Ėjo, važiavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų žmonės, vėl pajutę vienybę, kurios taip dažnai pasigendame politikoje, kultūroje, kasdieniniame gyvenime.

Tai buvo ne vien gedulas, bet ir vilties pasireiškimas. Ta viltis reiškėsi ypatingu būdu, kaip tarp daugybės žmonių atsiradusi nematoma, negirdima, tik jaučiama jungtis. Tai lyg kažkoks Sąjūdžio sambūrių, Baltijos kelio atgarsis, sąšauka, iš kurios kilo Nepriklausomybė.

Continue reading „Lietuvoje jau užfiksuotas Europos Sąjungos bedarbystės rekordas”

Vytauto Visocko nuotr.

Aktorius Tomas Vaisieta
Dailininkas Jurgis Šapkus
Gatvės muzikantė
Kurso draugai prie Jono Biliūno namo Niūronyse
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė
Lituanistas Ipolitas Ledas
Poetas Jonas Strielkūnas
Poetas Justinas Marcinkevičius ir rašytojas Vytautas Bubnys
Poetas Marcelijus Martinaitis
Poetė Janina Degutytė
Poetė Ramutė Skučaitė
Poilsis
Politologas, publicistas Vilius Bražėnas
Prie Gasčiūnų bažnyčios
Prie Strėvos
Prof. Vytautas Landsbergis
Rašytojas Vytautas Martinkus
Rumšiškėse
Su Pupuliu ant rankų
Tėvas Vaclovas Aliulis
Aktorius Tomas Vaisieta Dailininkas Jurgis Šapkus Gatvės muzikantė Kurso draugai prie Jono Biliūno namo Niūronyse Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lituanistas Ipolitas Ledas Poetas Jonas Strielkūnas Poetas Justinas Marcinkevičius ir rašytojas Vytautas Bubnys Poetas Marcelijus Martinaitis Poetė Janina Degutytė Poetė Ramutė Skučaitė Poilsis Politologas, publicistas Vilius Bražėnas Prie Gasčiūnų bažnyčios Prie Strėvos Prof. Vytautas Landsbergis Rašytojas Vytautas Martinkus Rumšiškėse Su Pupuliu ant rankų Tėvas Vaclovas Aliulis
Aktorius Tomas Vaisieta

2009.09.29