Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,
Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
Esu aš.
Žvilgsnis –
Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.
Dešinė kiek sulenkta –
Norėtų ją uždėt ant peties
Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:
Ten nieko neliko, kur stovim –
Viskas perrausta, skendi piktžolėse.
Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.
Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?
Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?
Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,
Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?
Kad jinai greitai susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,
Pikta –
Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt,
Kad jau mirę tėvai,
Kad nieko nėra,
Kas matyti toj nuotraukoj?
O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,
Dar neapviltas mano gyvenimo:
Jis nežino, kas būsiu,
Kur gyvensiu,
Kad rašysiu eilėraščius,
Kad bus kita moteris,
Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,
Drovėtųsi būti pakalbintas,
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas
Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:
Knygą, geresnį drabužį,
Užrašyt palikimą.
Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.04.09
