Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Jean-Christophe Ploquin / La Croix

„Tai ne „rusofobijos“ įrodymas, o paprasčiausias konstatavimas, kad visi neseni įsikišimai į referendumus (Niderlanduose, „Brexit“, Katalonijoje) ir rinkimus (JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje) vienaip ar kitaip susiję su Rusija“, – taip mano Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM) direktorius Žanas Batistas Žanženas Vilmeris.

Tokia išvada daroma iš 200 puslapių pranešimo, pavadinto „Manipuliavimas informacija“, išspausdinto rugsėjo 4 dieną Karo mokykloje. Pranešimas apie iššūkius mūsų demokratijoms parengtas Europos ir užsienio reikalų ministerijos Analizės, prognozės ir strategijos centro (CAPS) ir Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM), rašo savo bloge prancūzų leidinio La Croix vyriausiasis redaktorius Žanas Kristofas Plokenas.

„Rusijos strategų bendrija kalba apie „naujos kartos karą“, tuo pačiu apibrėždama stiprėjantį neletalinio poveikio nekarinių priemonių panaudojimą (tai, ką amerikiečiai vadina political warfare)“, – sakoma pranešime. Tokiame kare „pagrindinis mūšio laukas – tai priešo sąmonė, suvokimas ir strateginiai apskaičiavimai“.

Mėgiamiausiu taikiniu tampa visuomenės nuomonė. Manipuliatorių tikslas – ne tiek įteigti tiesą, kiek diskredituoti persekiojamų šalių informacines sistemas, stiprinti įtampą tarp bendruomenių, skleisti iškraipytą informaciją, šlakstant abejonių nuodus tam, kad „pablogintų bendrą gyvenimą“, aiškina blogo autorius.

Toliau pranešime detaliai nagrinėjamas Macron Leaks, tas bandymas paveikti Prancūzijos prezidento rinkimus 2017 metais Marin Le Pen naudai. Nors visada sunku tiksliai išsiaiškinti kibernetinių atakų šaltinį, viskas rodo, kad tokie veiksmai buvo suderinti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, konkrečiai, per tokią žiniasklaidą, kaip Sputnik ir RT, sakoma toliau.

Plokenas trumpai apžvelgia pranešime atspindėtas „Rusijos informacinio karo ateities tendencijas“.

„1. Kinetizacija. Pastebima, kad didėja Rusijos žaidėjų susidomėjimas fiziniu lygmeniu, tai yra komunikacijos infrastruktūromis. Tas susidomėjimas pasireiškė ne per Krymo aneksiją, bet, be abejo, jį sustiprino toji operacija, per kurią Maskvai pavyko tiesiogiai įsikišti į tai, kokia informacija patekdavo pusiasalio gyventojams, kai buvo tiesiog nukirsti interneto kabeliai ir telefono laidai“, – tokia pranešimo autorių nuomonė.  

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

„Ilgalaikėje perspektyvoje Maskva daugiausia domisi tokiais dviem fiziniais lygmenimis, kaip povandeniniai kabeliai – jau daug metų žinoma, kad juos galima sulaužyti, ir kosminiais palydovais – aplink juos neretai buvo pastebimi tam tikri gudravimai“, – sakoma pranešime.

„2. Personalizavimas. Kibernetinių atakų individualizavimas – ne naujiena, tai liudija iš pradžių sovietų, paskui Rusijos specialiųjų tarnybų naudoti kompromituojančios medžiagos metodai, tai yra sugauto ir manipuliuojamo taikinio kompromitavimas. Čia mus dominančioje informacinėje sferoje tokia „tendencija artimiausiais metais gali įgyti toliau nurodomas formas“.

„Personalizuotos atakos per žiniasklaidą“, – sakoma pranešime.

„Personalizuotos atakos gali būti nukreiptos į operaciją vykdančius kariškius, kaip kad buvo Ukrainoje: dabartinė atsišaukimų mėtymo iš lėktuvų versija – tai tekstinių pranešimų perdavimas telefonu (SMS). Ukrainos kariai jau gauna pranešimus, kurie skirti jų moralinei dvasiai ar susitelkimui palaužti, pavyzdžiui, pranešimų prasmė tokia, kad kariškiai „apsupti ir pamesti“. Toliau, po kelių minučių, pranešimus gauna jų šeimos, o juose skelbiama, kad nuo priešo žuvo jų sūnus, brolis ar tėvas, o tai, kaip taisyklė, verčia jų šeimos narius kreiptis į kariškius ir leidžia per signalų koncentraciją aptikti jų vietą, o paskui ten bombarduoti – paverčiant siųstas SMS kažkuo panašiu į surežisuotą pranašystę“, – cituoja pranešimą Plokenas.

Dar viena personalizavimo forma – tai „informacijos panaudojimas socialiniuose tinkluose“.

Personalizuotos kibernetinės atakos gali paliesti ir civilius asmenis, tai gali būti politikai, aukšto rango valdininkai ir įvairūs veikėjai, sakoma pranešime.

„3. Normalizavimas. Pastebimai plečiamas Kremliaus tezes transliuojančios žiniasklaidos sąrašas. Ta žiniasklaida, kuri prisistato pernelyg glaudžiai su juo susijusi (RT ir Sputnik) ir/arba pernelyg atvirai gina jo pozicijas, dabar aiškiai paženklinta kaip propagandos įrankiai“, – sakoma pranešime.

„Kremlius, be abejonės, daugiau investuos į patį atskirų veikėjų, kurių prorusiška orientacija nežinoma, „kreipimosi“ faktą, arba perdavinės savo atskiras paskyras didžiausiuose tradiciniuose žiniasklaidos leidiniuose, tai yra veiks per informacijos „meinstrimizaciją“ arba normalizaciją, o tai bus žymiai sunkiau nuslopinti. Šiurkšti dezinformacija, absurdiškos neteisingos naujienos, informaciniai-pramoginiai tinklapiai yra masinio linksminimo įrankis: jo atitraukiantys veiksmai padeda manipuliuoti subtiliau, o tai reiškia – pavojingiau“, – cituoja pranešimą blogo autorius.

„4. Proksizavimas. Europa ir Šiaurės Amerika yra pernelyg akivaizdi erdvė, be to, perpildyta kontrpriemonių, kur gyventojai labai išsilavinę ir jautrūs, tad reikia tikėtis, kad mūšio laukas plėsis naujuose frontuose, pavyzdžiui, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje“, – taip mano pranešimo autoriai.  

Šnipinėjimo menas

„Kad susilpnintų Europą, rusai gali panaudoti tas tautas kaip tarpinę grandį. Toks reiškinys jau pastebimas Magribo šalyse, kur Rusijos investicijos reikšmingos, ir ne tik energetikoje. Rusijos žiniasklaida arabų kalba jau plačiai apdoroja Magribo gyventojus, propaguodama antieuropietiškus rašinius, o pačios tautos atlieka tik netiesioginio taikinio, tarpininko vaidmenį. Tikslas – kad tos tautos, kurios kasdien palaiko ryšius su savo Europoje gyvenančiomis šeimomis bei artimaisiais, perduotų jiems tuos laiškelius ir įtikinėtų, kad Europos žiniasklaida jiems meluoja ir kad europiečiai juos vertina priešiškai“, – sakoma pranešime.

„Išaiškintos tendencijos ateityje turi sustiprėti, o tai kelia susirūpinimą. Dar svarbiau suvokti, kad jos vis mažiau išsiskirs: reikia bijoti jų masinio išplitimo ir žaidėjų diversifikacijos – to, ką rytoj daugelis darys tai, ką ilgą laiką darė vien tik rusai, ir darys taip pat gerai“, – cituoja pranešimą La Croix vyriausiasis redaktorius.

Informacijos šaltinis – La Croix

2018.09.14; 07:40

Viena žinomiausių Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ („Front National“, FN) asmenybių paskelbė paliekanti partiją, informuoja BBC.

Florijanas Filipo (Florian Philippot) buvo dešinioji partijos lyderės Marin Le Pen (Marine Le Pen) ranka per šiųmečius prezidento rinkimus, kurie baigėsi politikės nesėkme – ji buvo sutriuškinta Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron).

Be to, F. Filipo buvo žmogus, FN dėmesį nuo imigracijos nukreipęs prie globalizacijos poveikio darbininkams. Tačiau jis neretai buvo kaltinamas, kad dėl tokio žingsnio partija neteko dalies savo elektorato.

Politikas, kuris neslepia esąs homoseksualus, buvo tapęs simboliu fakto, kad partija, jai vadovaujant M. Le Pen, pradėjo priimti liberalias socialines vertybes.

Tačiau FN kilus konfliktui dėl prastesnio nei tikėtasi pasirodymo rinkimuose, trečiadienį M. Le Pen paskelbė, kad F. Filipo lieka partijos viceprezidentu, tačiau nuo šiol nebebus atsakingas už jos strategiją ir komunikaciją.

Į tai reaguodamas ketvirtadienį televizijos „France 2“ eteryje F. Filipo pareiškė: „Klausykite, man nepatinka, kai iš manęs šaiposi. Man niekada nepatiko neturėti ką veikti, todėl, žinoma, aš traukiuosi iš „Nacionalinio fronto.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.22; 04:00

Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.

Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos  politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.

Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.

Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.

Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.

Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.

Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.

Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.

2017.06.05; 06:00                                               

Pasibaigus audringai, skandalų ir netikėtumų pažėrusiai rinkimų kampanijai, prancūzai šį sekmadienį nuspręs, kas artimiausius penkerius metus valdys jų šalį – proeuropietiškas centristas ar prieš Europos Sąjungą (ES) bei imigrantus nusiteikusi kraštutinė dešinioji, primena „Reuters“.

Naujausiais duomenimis, kuriuos pateikia BBC, iki vidurdienio vietos laiku jau balsavo 28,2 proc. rinkėjų, t. y., mažiau nei per praėjusius prezidento rinkimus.

Sekmadienį balsavusių prancūzų skaičius iki vidurdienio buvo mažesnis nei per 2012 m. (30,7 proc.) ir 2007 m. (34,11 proc.) rinkimus.

Rinkimų apylinkės Prancūzijoje atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir didžiojoje šalies dalyje veiks iki 20 val. Pirmųjų rinkimų rezultatų tikimasi po 21 val.

Remiantis nuomonių apklausomis, prancūzai turėtų išrinkti Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron), buvusį ekonomikos ministrą, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderį, kuris siekia įveikti dešiniųjų ir kairiųjų atskirtį.

Tačiau, įvykiams pasisukus netikėta linkme, laimėti gali Nacionalinio fronto partijos vadovė Marin Le Pen (Marine Le Pen). Tuomet ir pačios ES ateičiai iškiltų grėsmė.

E. Makronas, kuris nori sumažinti ekonomikos reguliavimą ir pagilinti ES integraciją, šiuo metu turi maždaug 23-26 proc. pranašumą prieš M. Le Pen.

Vis dėl to, anot ekspertų, didelis E. Makrono pranašumas apklausose dar gali pateikti netikėtumų. Jei daug jo rinkėjų bus tikri savo kandidato pergale, jie gali neateiti prie balsadėžių. Tai būtų paskutinysis šansas jo varžovei M. Le Pen.

Pirmasis naujojo valstybės vadovo rinkimų ratas Prancūzijoje įvyko balandžio 23 d. Jame dalyvavo 11 kandidatų. Pirmąją vietą užėmė E. Makronas, surinkęs 24,01 proc. balsų, o M. Le Pen liko antra su 21,30 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA.

Vox.com nuotraukoje: Emmanuel Macron ir Marine Le Pen.

2017.05.07; 16:45

Internete paviešinus rinkinį nutekintų dokumentų, kandidato į Prancūzijos prezidentus Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) rinkimų komanda tvirtino tapusi didelio masto programišių atakos taikiniu, praneša BBC.

Pasak rinkimų štabo atstovų, tikri failai buvo sumaišyti su klastotėmis, taip siekiant suklaidinti žmones.

Atstovų teigimu, akivaizdu, kad programišiai siekė pakenkti E. Makronui prieš sekmadienį vyksiantį antrąjį rinkimų turą.

Jame centristinių pažiūrų politikas susirungs su kraštutinių dešiniųjų kandidate Marin Le Pen (Marine Le Pen).

Nutekintieji dokumentai vienoje internetinėje bylų dalijimosi svetainėje buvo paskelbti penktadienį vakare, besibaigiant oficialiam rinkimų kampanijos laikotarpiui.

E. Makrono stovykla dokumentų nutekinimą pasmerkė likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, kai turėjo baigtis rinkimų agitacijos laikotarpis.

Nuo tada iki sekmadienio vakaro, kai bus uždarytos rinkimų apylinkės, tiek kandidatams, tiek žiniasklaidai taikomi griežti apribojimai. Tai reiškia, kad E. Makronas iki rinkimų daugiau negalės padaryti jokių naujų pareiškimų.

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad buvusį Prancūzijos ekonomikos ministrą palaiko 20 proc. daugiau rinkėjų nei M. Le Pen.

Informacijos šaltinis – www.elta.lt (ELTA vertėja Viktorija Semėnaitė).

2017.05.06; 08:40

Redakcija / Le Monde

„Trys iš pagrindinių kandidatų (Prancūzijos) prezidento rinkimuose atvirai žavisi Vladimiru Putinu. Ir užmiršta Donaldo Trumpo komandos narių, kurie jautė tą patį, nemalonumus“, – rašo leidinio Le Monde redakcija.

„Tarp kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose yra vienas, kuris, tiesą sakant, nėra kandidatas, bet vis dėlto jis visada lošia be pralaimėjimų. Tai Vladimiras Putinas“, – sakoma  straipsnyje.

„Vladimiras Putinas yra ne užsienio politikos subjektas, o diplomatijos objektas, kurio atžvilgiu kiekvienas kandidatas turi laikytis vienokios ar kitokios pozicijos. Jis – tos rinkimų kampanijos centre. Jis – vidaus politikos subjektas, su savo politine programa. Jo šešėlis plevena virš kampanijos. Žurnalistų nuomone, jo idėjos, metodai ir pasaulėžiūra sklando tarp visų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų“.

„Trys iš keturių pagrindinių į kovą stojusių kandidatų juo žavisi – ar bent jau jam simpatizuoja, – tai jie jau ne kartą yra visai atsakingai pareiškę. Dešiniųjų kandidatas Fransua Fijonas, kraštutinių dešiniųjų Marin Le Pen ir kraštutinių kairiųjų Žanas Liukas Melenšonas, – perduoda redakcija. – Jų motyvacijos skirtingos, atsidavimo laipsnis skirtingas, bet kiekvienas savaip mano, kad Putinas turi atsakymus į klausimus, kurie šiandien iškilę Prancūzijai“.

„Nors ir paradoksalu, tie trys kandidatai irgi labiausiai akcentuoja savo nacionalizmą bei principingumą Prancūzijos ir prancūzų gynimo reikaluose. Tačiau į Rusijos ketinimus jie žiūri palankiai, Kremliaus kišimąsi jie mielai priima“, – pabrėžia žurnalistai.

„Marin Le Pen ir Žano Liuko Melenšono priešiškumas ES ir NATO atžvilgiu išreikštas visiškai konkrečiai. Jiems visos priemonės geros, kad tik joms padarytų galą, tegul ir su Kremliaus pagalba, kai jis savo bombardavimais šluoja nuo žemės paviršiaus Rytų Alepą, paversdamas jo gyventojus pabėgėliais, kurie neabejotinai kada nors pasieks šiaurines Viduržemio jūros pakrantes. Net kai jis užgrobia Gruziją ar Ukrainą, kad savaip perbraižytų sienas, paveldėtas iš sovietų epochos pabaigos“, – tęsia žurnalistai.

„Tačiau didžiausią nerimą kelia Fransua Fijono reiškiamas putinizmas. Nes „Respublikonų“ kandidatas nenori nei ES galo, nei NATO žlugimo, nei dirbtinio, merkantilaus ir antipatriotiško demokratijos griovimo. Tad iš kur tada toks polinkis, ypač kai šiuos tris tikslus aiškiai afišuoja Kremliaus šeimininkas? Kodėl šioje kampanijoje prancūzų dešiniųjų konservatyvusis sparnas daugiau už kitus nuolaidžiauja Maskvai? Kam leisti „Respublikonų“ deputatui Nikolia Diukui Rusijos RT televizijos kanale pasakoti, kad Emanuelis Makronas – „Amerikos finansininkų agentas“ ir „gėjų lobistų numylėtinis“? – svarsto redakcija.

„Demaskuoti kokios nors valstybės, tegul ir nepriešiškos, bet mažų mažiausiai varžovės ir net nedraugiškos, propagandiniame eteryje vidaus priešą, – tai vadinasi „stoti užsienio valstybės pusėn“ tam, kad išsaugotum tą toną, kurį pasirinko „Respublikonų“ vadovybė. Jiems nekenktų apgalvoti nelaimingo generolo Flino likimo, kai šis už neleistinus kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone buvo priverstas atsistatydinti nepraėjus nė mėnesiui po paskyrimo vadovauti Nacionalinio saugumo tarybai – institucijai, kuriai pavesta patarinėti JAV prezidentui saugumo ir užsienio  santykių klausimais“, – apibendrina redakcija.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2017.02.22; 09:14

Trijų Le Penų šeimos atstovų ir pašnekovų iš Rusijos liudijimų dėka pavyko atkurti santykių, užsimezgusių prieš pusę amžiaus viename Paryžiaus bare, istoriją, rašo Vensanas Žoveras (Vincent Jauvert) laikraštyje Le Nouvel Observateur.

„Le Penai, Žanas Mari, paskui Marin ir Marion, visada puoselėjo kontaktus ir draugystę su Rusija.

„Nacionalinis frontas“ – Putino režimo placdarmas Prancūzijoje“, – rašo straipsnio autorius.

Continue reading „Le Penai: rusiškų ryšių demaskavimas“

„Prancūzija pasirinko gėdą. Lyg ir nukenksminta kraštutinė dešinioji partija „Nacionalinis frontas“, kuriai vadovauja neva tai nekelianti pavojaus Marin Le Pen, pasisakanti prieš Europos Sąjungą ir besilaikanti antiimigrantinės pozicijos, mikliai aplenkė rinkimuose į Europos Parlamentą ir valdančiuosius socialistus, ir opozicionierius – golistus“, – komentuoja rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Džonas Vinokuras.

Continue reading „Atsargiai: Paryžiuje – didelė Vladimiro Putino gerbėja“