Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Astravo atominei jėgainei – ne

Kaip bevartytum, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos energetikos istorija – ne kas kita, kaip nuolatinis mūšio laukas. Kuris gi iš šių žodžių nesisieja su kovomis: Ignalinos AE? Mažeikių nafta? Skalūnų dujos? LEO.LT? Vėjo jėgainės? NordBalt? Astravo AE?

Panašu, kad ši grandinėlė nesibaigs nei šiandien, nei rytoj. Ir ne todėl, kad energija – labai geras būdas pasipelnyti pavieniams asmenims ar grupuotėms. Labiau todėl, kad esame stambių geopolitinių plokščių energetinių interesų sandūroje.

Strategai ir trumparegiai

Sodo kaimynas Juozas, po savaitgalinės žemkrapštystės užsitraukęs dūmą ar (ir) atsikimšęs alučio, dažnai mėgsta pafilosofuoti tema „valdžia viską daro per kitą galą“ (turbūt visi turime tokių kaimynų ar pažįstamų). Neapeina ir energetikos. Ir sako pūsdamas dūmą: ir elektra, ir šildymas būtų pigesni, jei nebūtume taip nosies užrietę ir tokie nedraugiški Rytų kaimynei. Mums kad tik atsiskirti. „Independence“…

Jei tokiam mėgini paaiškinti, kad draugiškumas rytoj gali tapti spąstais, atsako neatremiamu argumentu: niekas valdžioje negalvoja apie Lietuvos ateitį, visi žiūri, kaip kišenes greičiau prisikimšti. Ir dalinai yra teisus. Rytų kaimynė, kuriai energijos pardavimas labai svarbus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, apie Lietuvą irgi galvoja panašiai. Vieną kitą politiką, žiūrėk, ima ir nuperka.

Ką siaubo filmuose pirmiausia daro žudikas, ketindamas įsibrauti į piliečio namus? Teisingai, išjungia elektrą. Ne tam, kad būtų baisiau, o kad apribotų to piliečio galimybes pasipriešinti. Veiksmas ne scenaristų išgalvotas, o paimtas iš gyvenimo.

O ką pirmiausia pamėgintų padaryti valstybė, sumąsčiusi intervenciją į kitą valstybę? Teisingai, pamėgintų apriboti galimybes priešintis. Jei galėtų – aišku, kad išjungtų elektrą – ne kad baisiau būtų, o kad nebeveiktų elektros srove maitinami prietaisai, įrengimai. Ne tiek barzdaskutės ir troleibusai, kiek radiolokaciniai įrenginiai, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas).

Be abejo, lygiai taip pat galimybes priešintis apriboja ir naftos, dujų tiekimo nutraukimas. Štai kodėl ir suskystintų dujų terminalo (SGD) atsiradimas Klaipėdoje nepraėjo be kaimynės komentarų. Prarasti pinigai – tai toli gražu dar ne viskas, kas skauda kaimynei.

Energetinis žiedas, tiltas ir antrankiai

Didelis Rusijos galvasopis – kad Baltijos šalys ims ir iškris iš Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą jungiančio elektros energijos žiedo, vadinamo BRELL. Ne tik todėl, kad mažiau parduos elektros energijos. Bus sutraukytas ir pats žiedas, t. y. be rusiškos elektros liks Rusijos Federacijai priklausanti Kaliningrado sritis. O Baltijos šalys iškris, iki 2020 m. yra nutarusios tai padaryti. Ir tas siaubo filmo herojus nebepasieks elektros jungiklio…

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Deja, siaubo filmo herojus nelabai turi kaip paspausti gyventoją. Galima įvairiais būdais ir per įvairius tarpininkus kalti piliečiui į galvą, kad dabar jis už elektrą moka brangiau ir kaina dar kils, kad ryšys su elektros tiekėju nestabilus (pvz., „NordBalt“ elektros jungtis su Švedija vis trūkinėja ir trūkinės), kiršinti su kaimynais, ketinančiais naudotis ta pačia elektros linija (latvių energetika priklausytų nuo laidelių iš Lietuvos, lenkai energetiškai spaus lietuvius ir pan.).

Tad sodo kaimynas Juozas, vis pažvelgdamas į atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygelę, ir burba. Nes girdėjo, kad jei pirktų energiją iš ankstesniojo tiekėjo, būtų pigiau. Tačiau paklausus, kokios garantijos, kad tikrai būtų pigiau ir staiga nepabrangtų, atsakymo greičiausiai nebus. Dar galima paklausti Juozo, kodėl jis yra apdraudęs savo nekilnojamą turtą ir automobilyje įmontavęs signalizaciją. Juk pigiau būtų be šito.

Astravošima

Vis dėlto kaimynas (ar siaubo filmo herojus, kaip čia geriau pavadinti) neapsiriboja vien propaganda ir kiršinimu. Lietuvos pašonėje jau baigia išdygti branduolinis monstras – Astravo atominė elektrinė. Kiek anksčiau ji gan tiesmukai ir buvo pristatyta kaip „šekit jums už tai, kad norite pasitraukti iš BRELL“.

O dabar pristatoma kaip pigios elektros energijos šaltinis, kuriuo jau baigia susigundyti latviai, kurį dėl kažkokių priežasčių staiga pamilo švedai. Astravo monstras sulaukė palaikymo net ir Lietuvoje – prisiminkime Seimo narį Mindaugą Bastį, taip pat Artūrą Zuoką, Rolandą Paksą. Visi šie veikėjai mėgina tikinti, kad galėtume sau sėkmingai bendradarbiauti su Baltarusija ir naudotis pigia elektra. Kokia dar energetinė priklausomybė? Čia tik mitas, konservatorių išmsigalvojimas, Prezidentės viešųjų ryšių arkliukas. Svarbiausia juk – žmonių gerovė. Čia ir dabar. Sodo kaimynas Juozas pritartų. Rytų kaimynė nei puola mus, nei ruošiasi pulti, tai tik antirusiška propaganda, neturinti realaus pagrindo. Ir dar – Vakarų interesai brangiai pardavinėti savo energiją Baltijos šalyse. 

Astravo atominei elektrinei – NE

Kitaip mano Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas, kitaip mano ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti įtakingi Lietuvos politikai. Tiesa, ši stovykla daugiausia kalba ne apie ekonominę, bet apie ekologinę Astravo grėsmę. Jei katastrofa įvyko technologiškai daug toliau pažengusios Japonijos Fukušimoje, ką bekalbėti apie katastrofos riziką Baltarusijoje, kur iki šiolei statoma „penkmečio planus – per tris metus!“ principu. Potencialus „bum“ tik 20 km nuo Lietuvos sienos. Pasekmės būtų liūdnos.

O kas gi toliau

Lietuvos energetikos ateities scenarijai kažkuo primena pasirinkimą – žvirblis rankoje ar briedis girioje. Bent jau taip sakytų sodo kaimynas Juozas, gyvenantis nuo pensijos iki pensijos ir norintis žvirblio – kad energija pigi taptų tučtuojau, iki artimiausios pensijos. O briedis anūkams – gal ir gerai būtų, bet anūkai dirbantys ir uždirbantys, išsisuks. O ten energetinė Lietuvos nepriklausomybė – ai, mes prisikovojom už tą nepriklausomybę, dabar kiti tegul pakovoja.

Juozas kaip Juozas. O Lietuvos politikai, panašu, laikosi ir bent artimiausiu metu laikysis aiškios energetinės nepriklausomybės nuo Rytų pozicijos. Kaip ir turėtų elgtis strategiškai mąstantys žmonė. Tik gaila, kad ir tarp politikų vis dar pasitaiko susigundančių rusiškais pinigais ar kitokiomis rusiškomis gėrybėmis. Arba mėginančių pasinaudoti energetiniais klausimais savo reitingams kelti.

2017.09.12; 05:57

Lietuvos bankas

Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.

Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą  ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.

Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.

Bankų bankrotas

Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.

LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje  cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.  

 „Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas. 

1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.

1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių  – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas  iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“

Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.

Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.

Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.

Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.

2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.

Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.

1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.

Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.

„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje. 

Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt. 

Naftos verslovė

Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.

Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.

Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.

Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.

Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.

1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei. 

Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijos jūroje. AP nuotr.

Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.

Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“

Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.

2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.

Gazpromo dujos

Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:

„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“

A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.

Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.

Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.

XXX

Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).

VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati. 

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.

Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).

Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).

Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis.  2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.

Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).

Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:

„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.

Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.

Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą“.  

Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.

Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.

Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.

Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?

Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus“gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.

Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.

Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.

2017.09.05; 09:00

Urėdijų reforma pusę metų kaitinusi politines aistras Seimo salėje pasiekė apogėjų ir atomazgą – valstiečių ir žaliųjų sąjungos su konservatoriais ir dar keliais įvairių interesų grupių parlamentarų balsais buvo priimtas urėdijų reformos projektas.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstiečių ir žaliųjų politinis darinys pademonstravo, kad yra pajėgus realizuoti savo sumanymus, nepaisant nesugebėjimo parengti ir pristatyti jų pagrindimo, o šios reformos nauda ir žala pasiliko antrame plane, užgožta politinio pokerio partijos intrigos grožio ir atgrasumo.

Kas grožėjosi, o kas bodėjosi „reformacijos“ urėdijose rezultatu? Suprantama, kad daugiausia besidžiaugiančių savimi buvo valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, netgi santūrokas parlamentaras Povilas Urbšys socialiniuose tinkluose pasidalino džiugiu šūksniu – „mes galime!“.

Žiūrėdami į save veidrodyje galėjo pasidžiaugti: „koks aš gražus“ – Aplinkos ministras Kęstutis Navickas; „koks aš gudrus“, – premjeras, o anūkas, jei pats ir nesidžiaugė, tai sulaukė senolio pagyrimo: „daryk kaip aš tau sakau, viskas ir toliau bus gerai“.

Kitokie jausmai tvyrojo socialdemokratų stovykloje – pažiūrėjęs į veidrodį Gintautas Paluckas galėjo konstatuoti, kad: „gražus, tai gražus, bet niekas tuo nebetiki“, Seimo liberalų lyderiui galėjo kilti apsisprendimo abejonių: „gražus ar negražus dabar esu?“, o lenkų šeimynos frakcija, matyt, į veidrodį ir nežiūrėjo: „dievai žino už ką tie lietuviai balsavo, bet premjeras žadėjo, tad dabar svarbu, kad ištęsėtų“.

Nuo gamtos prie politikos

Ironizuoti galima ir bus ironizuojama, nes sprendimų dėl urėdijų likimo priėmimas Seime į įprastus parlamentinio darbo rėmus netilpo ir labiau priminė pokerio lošėjų partiją. Tačiau į klausimus, kas įvyko, kas laimėjo, kam naudinga ir kokios grėsmės atsiranda – atsakyti reikėtų. Ką žiūrėdami į sąžinės veidrodį matė po priimto sprendimo politikai – tik kontekstas ironijai, nes ne apie estetiką ir ne apie gamtos sukurtą grožį reformuojant urėdijas buvo galvojama ir ne dėl to intrigos virė.

Apie Seime vykusias politines batalijas bei jų rezultatus parašė bemaž visos žiniasklaidos priemonės, tačiau įvyko reikšmingas pokytis – jei anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama reformos turiniui, motyvams ir grėsmėms, tai po balsavimo Seime dėmesys persikėlė į politines sprendimo pasekmes – išliks ar neišliks koalicija.

Reformos esmė – naikinama Generalinė miškų urėdija ir atveriama galimybė miškų valdymą perimti vienai ar kelioms institucijoms (urėdijoms), Vyriausybei perduodama teisė priimti sprendimus dėl tolimesnio miškų valdymo modelio bei su tuo susijusių veiksmų įgyvendinimo. Kaip BNS naujienų agentūrai teigė Aplinkos ministras K. Navickas, urėdijos iki 2019 m. bus sujungtos į vieną juridinį asmenį, o dabartinės urėdijos išliks nebent kaip filialai.

Naudingiau stambiosioms pramonės įmonėms

Kadangi reformą, net anksčiau nei ji tapo žinoma visuomenei, nuosekliai palaikė stambiausi medienos žaliavos naudotojai, daugiausia gaminantys ir tiekiantys medžio drožlių plokštes Švedijos kompanijai IKEA, tikėtina, kad šampano taurės pirmiausia šios interesų grupės kabinetuose ir buvo pakeltos. Tačiau ar galima kartu su jais bei valstiečiais, žaliaisiais ir konservatoriais pasidžiaugti drauge? Kad vieni ar kiti valdžios priimti sprendimai naudingi kažkuriai interesų grupei, sudaro galimybes verslininkams užsidirbti daugiau pelno, savaime nėra nei gėris, nei blogis.

Neganda tokie sprendimai tampa, jei vienos grupės interesai pažeidžia kitų grupių, svarbesnius, didesnę reikšmę visuomenės gerovei turinčius, interesus. Atrodo, kad priimant sprendimą dėl urėdijų, didiesiems Lietuvos miškų pramonės atstovams palankia kryptimi nueita toliau nei iš pradžių ketinta. Taip manyti leidžia jau paskutiniame įstatymo pakeitimų svarstymo etape, priešpaskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, trijų Seimo narių, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Ramūno Karbauskio ir Kęstučio Mažeikos, pateiktas ir Seimo priimtas pasiūlymas įteisinti medienos pardavimo ilgalaikes (3–10 metų), pusmetines ir trumpalaikes (3 mėn.) sutartis. Ankstesniame įstatyme bei Vyriausybės parengtame ir svarstytame įstatymo pakeitimo projekte tokių medienos pardavimo sutartinių terminų ribojimo nebuvo, tad apie tai ir nebuvo diskutuojama.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kad nebebus galimybių sudaryti medienos pirkimo sutarčių metams ar dviem, o tik ne trumpesniam nei 3–10 m. laikotarpiui – naudingiau stambiajam, o ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurio privalumas tėra lankstumas. Kovojant dėl išlikimo rinkoje smulkiesiems žymiai dažniau tenka pasikliauti tik 1–3, o ne 3–10 metų jų gaminamos produkcijos poreikiu, atitinkamai, tokiam laikui jiems svarbu turėti ir žaliavos įsigijimo garantijas.

Ilgalaikėmis sutartimis daugiausia disponuoja tik didieji rinkos žaidėjai, tiekiantys medienos žaliavas ar pusgaminius, medienos plokštes, tarptautinėms baldų gamybos kompanijoms. Nors ši grėsmė tik išvestinė, pagrįsta smulkaus ir stambaus verslo veikimo rinkoje praktika, tačiau priimant įstatymo pakeitimus – apie tai net ir nebuvo diskutuoja, nebuvo ir kada diskutuoti, kaip ir nebuvo atlikta jokios analizės, kokiam laikotarpiui medienos pirkimo sutartys su urėdijomis buvo dažniausiai sudaromos iki šiol.

Ar medienos rinka bus monopolizuota?

Pakito Aplinkos ministro požiūris į medienos eksportą. Jei anksčiau jis kalbėjo apie tai, kad medienos žaliavos išvežimas iš Lietuvos gali būti ribojamas (apribojimus taiko kaimynai latviai ir lenkai), tai dabar apribojimų, iš dalies apsaugančių miškus nuo intensyvaus resursų pereikvojimo, K. Navickas nebemato reikalo taikyti, – rašoma 15min.lt portale publikuojamame Mindaugo Samkaus straipsnyje.

Norom nenorom, bet ministro nuomonių pokyčiai (jeigu jie iš tiesų buvo) siejasi su K. Navicko giminaičio, Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovo, įmonės interesu – turėti daugiau galimybių medieną eksportuoti be apribojimų. Iš esmės pagrindinė reali ir visuomenės socialinei sanklodai skausmingiausia grėsmė, kurią sukuria miškų įstatymo pakeitimai – žalia šviesa medienos rinkoje pelningiau veikti monopoliniam pirkėjui ir sudarytos prielaidos lengviau išstumti iš rinkos mažesniuosius, regioninius medienos žaliavos naudotojus.

Įvairių ekspertų vertinimu – neigiamų padarinių grėsmė iškilusi nuo 5 iki 15 tūkst. šiame sektoriuje dirbančių žmonių (neskaičiuojant pačių urėdijų darbuotojų). Kadangi didieji medienos žaliavos naudotojai daugiausia parduoda vienam pirkėjui, tad apie monopolinius susitarimus net ir diskutuoti neverta, jie savaime egzistuos, nes derybose su šiuo pirkėju sąlygas mūsų verslui padiktuos tarptautinė kompanija ir mūsiškiams neliks nieko kito, kaip tik susitarti. Bet susitarti galės tik tie, kurie derybose dalyvaus, o mažosios lentpjūvės ir įmonėlės, savaime aišku, liks už durų.

Tikėtinas variantas, kad trumpuoju periodu, kol medienos pirkimo aukcionuose bandys dalyvauti ir mažieji regioninių verslų atstovai, medienos kaina netgi kils, nes didieji turės resursų pasiūlyti didesnes kainas, kol jos pasieks atsivežtinės, tarkim, iš Rusijos, žaliavos kainų ribą, kurios jau bus nepajėgūs mokėti mažesnieji. Kai mažieji medienos produktų gamintojai iš rinkos iškris, didesniesiems atsvers galimybė sumažinti kainas. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu biudžetas gaus mažiau pajamų, o siekdamas gauti tiek pat, miškų valdytojai bus priversti didinti pardavimų apimtis, t.y. kirsti daugiau miškų. Jei daugiau uždirbti nepavyks – bus pasitelktas užsienio investuotojas ir t.t.

Žinoma, tokios išvestinės „būtų, jeigu būtų“ schemos negali būti tikslios, tam reikėtų rimtesnių analizių, duomenų, prognozavimo priemonių ir kompetentingų specialistų ne vienos savaitės darbo, tačiau šių analizių pati vyriausybė neatliko, o į mokslininkų nuomones ir nekreipė dėmesio.

Nuo grėsmės, prie pasekmės

Kad grėsmės realios, kalba bendra verslo logika ir kaimyninių šalių patirtis, tačiau reformatoriams tokie dalykai buvo ir yra nesvarbūs. Smulkaus ir vidutinio verslo galimybių sumažėjimas ir dėl to tikėtinas tokių įmonių pasitraukimas iš rinkos bei medienos resursų išeikvojimas – reformos plane grėsmėmis net nelaikoma.

Šiandien parduodame medžius, kurie yra 80–100 metų gamtos ir žmonių (jei miškai sodinti) darbo vaisius. Kaip užtikrinsime, kad dabartiniais gamtos ir žmonių vaisiais naudosis šios šalies piliečiai XXI a. pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje – tokių toli siekiančių planų jokia partija neturi, matyt, ir nemato prasmės jų turėti. Tačiau gamtos atveju tik tokie planai ir tėra realūs, nes medžių augimo jokios modernios ir inovatyviausios IT technologijos dar nei kiek nepagreitino.

Reformos pasekmės paspartins pajamų regionuose, tuo pačiu ir savivaldybių biudžetų, mažėjimo tendencijas, nes bus likviduoti juridiniai asmenys regionuose, taigi ir visi darbuotojai gyventojų pajamų mokesčius, kurių dalis tekdavo savivaldybėms, mokės tame regione, kuriame bus registruotas naujas juridinis asmuo – viena urėdija ar įmonė. Ši grėsmė reformų plane numatyta, tačiau realaus sprendimo, kaip jos bus išvengta, nepateikiama. Kadangi, dalis grėsmių Vyriausybė netgi nepripažįsta egzistuojančiomis, o ir toms, kurios nėra ignoruojamos, realių sprendimų, kaip grėsmių bus išvengta, neturi, ateities scenarijus nėra optimistinis, nes reiškia, kad grėsmės taps pasekmėmis.

Laimėjo arogancija

Vyriausybė, kuriai dabar perduotos visos galios pertvarkyti urėdijas, turės svertų neigiamas pasekmes iš dalies amortizuoti. Tačiau kokiu būdu tai vyks? Reformą įgyvendins Aplinkos ministerija. O Aplinkos ministro individuli darbo maniera ir tai, kad jo suburta ministerijos politikų komanda nesugebėjo nei paruošti kompetentingo reformos plano, nei bent jau tai, kas paruošta, pristatyti visuomenei, nei susikalbėti su suinteresuotomis miškininkų grupėmis (urėdais, miškininkų profsąjungomis, mokslininkais), nei matė poreikio su jomis kalbėtis – nieko gera nežada.

Didieji medienos žaliavos naudotojai – tik viena interesų grupė, anaiptol negarantuojanti nei visos Lietuvos miškų resursų gausėjimo, nei stabdanti socialinės atskirties didėjimą regionuose. Kažką ministras nuspręs ir kažkaip padarys.

Nesinorėtų tikėti, kad jis sprendimus iki šiol paryčiui susapnuodavo ir po to įgyvendindavo. Labiau tikėtina, kad tie patys „angelai“, kurie pašnibždėjo, kaip ir kokia reforma turi būti, šnibždės ir kai reforma bus realizuojama.

Dar vienas svarbus šios reformos padarinys – visuomenės susipriešinimas. Reformos vykdymo metu dialogo su visuomene nebuvo, netgi prezidentė atkreipė dėmesį į valdančiųjų pasipūtimą ir aroganciją ir paprastų žmonių, tų pačių dirbančiųjų urėdijose, ir specialistų atžvilgiu. Todėl visuomenėje po tokios reformos tik padaugės nusivylimo, nes laimėjo ne dialogas ir susitarimas, o būtent ta pasipūtusių ir savimi patenkintų veikėjų arogancija, parodanti, kad visuomenės nuomonė jai visiškai nei svarbi, nei įdomi.

Kiek liks, dirbs, rūpinsis gamta?

Iš 4000 urėdijos darbuotojų darbo neteks nuo 400 iki 3300 dirbančiųjų. 400 asmenų skaičių įvardina patys reformos organizatoriai, o 3300 – išvestinis dydis pagal Latvijos pavyzdį, kur panaši reforma įgyvendinta. Jos pradžioje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje darbuotojų skaičius urėdijose buvo panašus, dabar šioje sistemoje dirbančiųjų Latvijoje liko 700. Todėl, kai naudojant miško resursus įsivyraus tik gaunamos piniginės naudos santykiai, tikėtina, kad Lietuvos laukia panašūs samdomos darbo jėgos poreikio pokyčiai.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat neatsakyta, kas rūpinsis rekreacine miškų paskirtimi, bioįvairovės išsaugojimu. Tiesioginės naudos ir pinigų bioįvairovė ir galimybė žmonėms per mišką pereiti rekreacijai skirtu taku miškų valdytojams neatneša, tačiau visuomenei – tai svarbios ilgalaikės vertybės. Ar bus, kaip jau ne kartą nutiko, rastas saliamoniškas sprendimas – pasivaikščiojimus miške apmokestinti, kad už šį bendrą visuomenės turtą susimokėtų vartojai? Tačiau vargu ar tokį spendimą derės laikyti didžiausiu šios reformos nuopelnu.

Politinis spektaklis Seime

Urėdijų reformos svarstymas ir miškų įstatymo pakeitimo priėmimas bei politinio žaidimo peripetijos Seime taip pat nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Valstiečiai ir žalieji, vadovaujami premjero, sužaidė sėkmingą pokerio partiją Seime, tačiau, vargu ar galima teigti, kad laimėjo daugumos nuomonė ir demokratija. Panašu, kad valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui įstatymais reglamentuotos demokratinės procedūros nėra labai reikšmingos.

Reformą vertinusių ekspertų nuomonės išsiskyrė – viena jų grupė pateikė neigiamą išvadą. Seimo aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybės parengtam miškų įstatymo pakeitimų projektui nepritarė, tačiau tai nesutrukdė sprendimą priimti – svarstytas alternatyvus Eugenijaus Gentvilo pateiktas projektas, kuris jau priėmimo etape, keičiant atskirus projekto punktus, tapo identišku vyriausybės pateiktajam. Tai rodo, kad valstiečiai perkando įstatymų priėmimo procedūrų vingrybes bei spragas, kuriomis naudojantis galima „prastumti“ bet ką ir iš šio žaidimo jie išėjo laimėtojais. Strategiškai pažiūrėjus – argi reikia valstiečiams miškų? Jiems reikia didesnių plotų dirbamiems laukams, tad rezultatas nuoseklus.

Tik nelabai tikėtina, kad veikdama buldozeriniu principu ši politinė jėga išsaugojo ar, juo labiau, padidino savo potencialų elektoratą. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu valstiečiai ir žalieji dabar bandys įrodyti, kad rūpinasi regionais, nes regionams dėl to, kad pas juos sumažės realiai veikiančių juridinių asmenų, tikrai nebus jokios naudos.

Valstiečių ir žaliųjų programoje urėdijų reformos iš viso nebuvo numatyta, tad nėra ir atsakymų, ką jie įgyvendins toliau, kieno interesus priimant kitus sprendimus atstovaus ir, juolab neaišku, kokia visuomenės grupė jais galės pasikliauti ateityje. Visuomenė anksčiau ar vėliau primirš jai labiau įpirštą nei aktualią Gretos Kildišienės turtų bei politinės įtakos atsiradimo ir pradingimo istoriją, tačiau, kad pamirš tai, kas palies daugumą piliečių tiesiogiai, jų pinigines, vertybes, žmogiškuosius santykius, melo statines išpiltas kur pakliuvo ir ant ko pakliuvo – greitai tokie dalykai nepasimiršta.

Žaidė – valstiečiai, laimėjo – konservatoriai

Įdomiausias urėdijų reformos priėmimo etape buvo konservatorių ėjimas – palaikymas bet kokios vienos reformos, mainais į kitą reformą. Jei į visą urėdijų reformavimo procesą pažvelgus ne per vertybinę prizmę, o kaip į politinio žaidimo pokerio partiją – tai ją laimėjo, be abejo, konservatoriai. Urėdijų atžvilgiu, išskyrus kelias išimtis, jų pozicija buvo panaši kaip ir prezidentės, t.y. pritarė bet kokiai urėdijų reformai. Klausimų dėl Lietuvos „žaliojo“ turto sunaikinimo grėsmės jiems nekilo, gamtos apsaugos atžvilgiu konservatorių partija jokios aiškesnės pozicijos niekada neturėjo, matyt, ir neketina jos formuluoti.

Kad Lietuvos turtas atiteks kitoms šalims, tarkim Skandinavijai ar papildys tarptautinių finansinių korporacijų kišenes – šiaip partijai ypatingų skrupulų taip pat nekelia. Iš esmės – tai jau tradicija. Ryškiausias pavyzdys – „Williams“ istorija, kai siekta už bet kiek parduoti kompaniją bet kam, tik ne rusams. Konservatoriams Lietuvą pelningai išparduoti nelabai sekėsi – „Mažeikių naftą“ galiausiai vis vien įsigijo Rusijos „Jukos“ kompanija, o šiuo metu valdo kiti Lietuvos draugai – lenkai.

Kai vyko diskusija dėl urėdijų, konservatoriai joje bemaž nedalyvavo, palikdami viską savieigai, galbūt ir nematė grėsmių, nes didžiųjų kapitalo korporacijų atžvilgiu jie iš esmės laikosi Europos konservatyviosioms partijoms būdingų nuostatų. Todėl laisvos rankos priimant spendimus dėl miškų ateities Seime, jiems leido sužaisti mažesnį, tačiau sau naudingą žaidimą. Reformai jie galėjo pritarti, nes nepritarimo argumentas buvo tik vienas – buvimas opozicijoj.

Šis argumentas lengviausiai ir peržengtas – konservatoriai tapo „valdančiąją pozicija“ ir apsukriai laimėjo galimybę padidinti savo politinį kapitalą visuomenėje, atimdami jį iš tradicinių oponentų – socialdemokratų. Mainais už palaikymą urėdijų reformai išsireikalavę vyriausybės sutikimo mažinti mokesčius už šildymą, jie gavo galimybę pelnyti to visuomenės sluoksnio, kuris potencialiai gali tapti konservatorių rinkėju, dėmesį. Jeigu iki šiol vidurinįjį visuomenės sluoksnį, nuosekliai laikydamiesi savo socialdemokratinės doktrinos, bandė atstovauti ir interesus apginti socialdemokratai, – bent jau garsiai purkštavo sudarydami gynėjų įvaizdį, kai buvo didinamas mokestis už šildymą ir net grasino inicijuoti, kad mažesnis PVM mokestį už šildymą būtų įtvirtintas įstatymu – po sumanaus konservatorių žingsnio, dabar jau jie, o ne socialdemokratai galės pretenduoti į 700 tūkst. Lietuvos piliečių palankumą, jei tik šis politinis žaidimas – sandėris su valstiečiais – konservatoriams iki galo pasiseks.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, S. Skverelis jau spėjo pasigirdi, kad „išdūrė“ konservatorius ir jokių konkrečių procentų, kiek bus mažinamas mokestis, į dviejų partijų sutartį neįrašė. Jei valstiečiams su konservatoriais draugauti nepatiks, ko gero, pasiūlys mažinti PVM mokestį už šildymą 3 proc., t.y. susieti jį su pačių konservatorių „nuopelnu“ piliečiams – 2008 m., motyvuojant finansų krize, nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM mokesčiu, o po krizės, sumažinti iki 18 proc., pamirštu.

Konservatoriams tokiu atveju tektų ginti visuomenėje nelabai palankiai prisimenamus jų valdymo padarinius ir tokiu atveju jie naujo politinio kapitalo gali ne tik nesukaupti, bet netgi išbarstyti turimą. Tačiau – tai dar tik būsimo rudens politinio sezono aktualija, kur dar daug kas gali pasikeisti. Tarkim, konservatoriai sumanys mainyti „PVM už šildymą sumažinimą“ ant kokio kito jiems patrauklesnio įstatymo, tarkim, konservatorių patriarchui prezidento statuso suteikimo ar pan., juk mainų turgelis jau atidarytas, tad įmanomas bet koks barteris.

Asmeninės ir partinės ambicijos

Valstiečių ir žaliųjų sužaista politinio pokerio partija, nors ir laimėta, bet spragų paliko. Kad urėdijų reforma sėkminga – jie dar turės įrodyti ir kol kas tų įrodymų dar nei pateikė, nei rinkti pradėjo. Rezultatas labiausiai patenkino tik dviejų politinio pokerio žaidėjų, K. Navicko ir S. Skvernelio, ambicijas, o visi kiti jų frakcijoje atliko tik aptarnaujančiojo personalo funkcijas.

Paties įstatymo priėmimo proceso metu valstiečių ir žaliųjų veikiančiųjų asmenų grupė atrodė ne kaip parlamentinė frakcija ar bet kokia kita didesnė komanda, kuri turi susitarti ir drauge kažką nuveikti, tačiau labiau priminė kortų šulerių sueigą su savais meistrais, kvailiais ir statistais. Politinių dividendų tokiu būdu priimdami sprendimus jie neužsidirbo, žaisdami žymėtomis kortomis, keisdami partnerius, pasitikėjimo irgi nepelnė, t.y., susiklosčius kitoms aplinkybėms ir jie gali būti taip pat sėkmingai išmainyti, kaip sėkmingai šio balsavimo metu išmainė socialdemokratus.

Todėl teigti, kad valstiečiai įžengė į politinių pergalių kelią – ankstoka, nes pergalės be vertybių tėra tik kortų nameliai, vieną dieną vienų šulerių, kitą dieną kitų pastatomi ir dažniausiai savaime sugriūnantys ar naujų žaidėjų, pasikeitus pamainai prie kortų staliuko, sugriaunami.

Autsaiderių pusėje

Liberalų žaidimas – ypatingo dėmesio nevertas. Jų kortos buvo prastos. E. Gentvilas po miškų įstatymo pakeitimų priėmimo bandė visiems priminti, kad tai jo pasiūlytas įstatymo pakeitimo projektas priimtas, ir tuo pačiu skųstis, kad priimtas visai ne toks, koks buvo jo pasiūlytas. Jei sutiktume su tuo, kad priimtas įstatymas naudingas stambiajam verslui, liberalai lyg ir neturėtų dėl to apgailestauti, tačiau kartais jie nori atstovauti ir smulkųjį bei vidutinį verslą, tad turėtų apsispręsti. Kitaip taps savo elektoratui juokingi ir nepatrauklūs, o Seime atliks tik atsarginių įstatymų projektų rengėjų funkciją tam atvejui, kai valdančiųjų projektai strigs ir tiks bet kokie variantai, kurie pratempti per procedūrines girnas, kažkam galbūt ir bus naudingi.

Politinio pokerio partiją pralaimėjusių socialdemokratų stovykloje turėtų įsivyrauti įtampa. Miškų įstatymo priėmimas parodė, kad didieji koalicijos partneriai jų „žmonėmis nelaiko“, o atstovaujant rinkėjų interesus – daugiau gali pasiekti partija esanti oficialioje opozicijoje, nei jie – esantys „pozicijoje“, t.y. būdami, kad ir mažesnieji, bet visgi koalicijos partneriai.

Mažo to, konservatoriai perėmė iš jų iniciatyvą rūpintis skaitlingiausio ir aktyviausio viduriniojo visuomenės sluoksnio interesais. Nesolidžiai atrodo ir jų dabartinis lyderis G. Paluckas, svaidydamasis pareiškimais, į kuriuos net jo partijos kolegos nekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad rinkimuose į socialdemokratų partijos vadus jis „de jure“ nugalėjo, bet „de facto“ lyderiu netapo ir, panašu, kad dar nežino net būdo, kaip juo tapti.

Socialdemokratai prarado savo šalininkus, galimus rėmėjus, elektoratą – prasčiau nebūna. Nors laiko ieškoti būdų, kaip iš tokios duobės išlipti, ši partija dar turi. Taip pat turi ir patirties, kadangi politinėje arenoje yra viena iš labiausiai patyrusių žaidėjų, neblogos tokių žaidimų patirties gali pasisemti ir iš savo partnerių Europoje, kur, nepaisant visų populistinių partijų pergalių, socialdemokratija dar neišnyko.

Plikas kirtimas – popietinis vakuumas visuomenėje

Apibendrinant šios reformos politines pasekmes peršasi įdomios išvados – Lietuvoje neliko partijos, kuri nuosekliai ir sėkmingai atstovautų smulkaus ir vidutinio verslo, dirbančiųjų, didžiosios dalies vartotojų, aktyviausių šalies piliečių interesus. Valstiečiai ir žalieji atstovauja patys sau, konservatoriai su liberalais atstovauja labiau stambiajam, nei smulkiajam verslui, o visiems kitiems – tik pagal aplinkybes, socialdemokratai – norėtų atstovauti, bet nesugeba.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepanašu, kad artimiausiu metu iš veikiančiųjų politinio lauko dalyvių nauja jėga, atliepianti daugumos interesus, atsirastų. Kitų pretendentų (forumų, sąjūdžių ir pan.) užimti nišą daug, bet kol kas nei vieno iš jų pretenzija 5 proc. patekimo į Seimą ribos neperžengia. Formuojasi aplinkybės, palankios naujam politinio populizmo aktoriui pasirodyti ir pasiimti nepatenkintųjų rinkėjų balsus.

Paskutiniųjų sociologinių apklausų rezultatai, kuriuos paskelbė lrytas.lt,  – tai ir atspindi. Valstiečių ir žaliųjų reitingai smunka, kitų partijų irgi nekyla, didėja tik procentas tų, kurie nežino už kurią partiją balsuotų, t.y. visų dabartinių politinių jėgų veikla rinkėjai yra nusivylę. Tai ir nenuostabu, nes stebint politinį procesą tenka padaryti išvadą, kad gamtos ištekliai ir daugumai žmonių gyvybiškai svarbūs interesai tampa tik statymų bankeliais ant politinio pokerio stalo.

2017-07-16

Liepos 5 d. Seime, Konstitucijos salėje, įvyko konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo įžvalgomis apie prieš Lietuvą vykdomą slaptą informacinį karą pasidalino gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis („Informacinio karo prieš Lietuvą raida ir tikslai“), Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius („Matomas ir nematomas informacinis karas“), portalo „Delfi.lt“ vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė („Skaitytojų komentarai kaip juodosios valstybės menkinimo technologijos“), portalo „Lrytas.lt“ aktualijų skyriaus redaktorius Dovydas Pancerovas („Informacinės grėsmės per Lietuvos pirmininkavimą ES“), Seimo narys Mantas Adomėnas ir Demokratinės politikos instituto ekspertas Petras Katinas („Radikalizuojantys tinklai – nauja politinės subversijos forma?“), Europos humanitarinio universiteto prorektorius Bernardas Gailius („Ezoterika kaip atskira informacinė erdvė“), Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) namų direktorius Justas Šireika („Strateginiai energetikos projektai informacinio karo lauke“).

Man, 20 metų dirbusiam Seimo informaciniame padalinyje, analizavusiame pasaulio žinias, kėlusias pavojų Lietuvos saugumui arba atvirkščiai, fiksavusias jos saugumo didėjimo ženklus, atrinkinėjusiam dezinformacines žinias, konferencija, kurią pavadinčiau labai svarbiu Seimo kuruojamu viešu įvadu į problemą, paliko gerą įspūdį.

Continue reading „Informacinis karas prieš Lietuvą“

Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" akivaizdžiai NEPATENKINTAS, kad Lietuva orentuojasi į Skandinaviją ir rašo "Lietuva PRIVALO grįžti iš Baltoskandijos į rytų Europą". Šiuo straipsniu pasidalino RADEKAS SIKORSKIS IR BALTARUSIJOS opozicionierius A. Sanikovas. http://www.defence24.pl/litwa-lezy-baltoskandii-nie-europie-wschodniej/

 Autoriaus asmeninis puslapis apie pasidalinimus ir kt. yra “Politika Wschodnia”.

Taigi Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" didžiai nepatenkintas, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė advokatauja kuo greitesnei elektros jungčiai su Švedija ir elektros energijos importui 2015-aisiais metais iš Norvegijos.

Continue reading „„Radekas Sikorskis pasidalino Lietuvą įžeidžiančiu straipsniu““

Kadangi esu energetikas, suprantu, kaip svarbu mūsų šaliai, kurios apie 80 proc. energijos išteklių gaunama iš kitų valstybių, surasti bent nedidelį energijos šaltinį. Tai suprasdamas vis tiek trumpai bandysiu apžvelgti visas galimas naudas ir nuostolius.

Sunaudojamo vandens kiekis. Vandens sunaudojimas naudojant hidraulinį ardymą 13–45 tūkst. m3vienam gręžiniui. Lietuvos atveju spėjama, kad būtų sunaudota vidutiniškai 15–20 tūkst. m3vienam gręžiniui. Be to, gręžiniuose, daromuose skalūnų dujoms išgauti, per visą jų naudojimo laiką ardymą gali tekti atlikti keletą kartų, kai kuriais atvejais ardymas gręžiniuose atliekamas iki 10 kartų.Kiekvienai papildomai ardymo operacijai gali prireikti daugiau vandens negu ankstesniajai.

Continue reading „Kas svarbiau: skalūninių dujų gavyba ar galimos grėsmės vienam Lietuvos regionui?“

Kriminologijos dėstytoja Brigita Palavinskienė mokė: „Jei asmuo atrodo perdėtai šventas, padalinkite iš keturių; jeigu situacijoje regite realų, ne vaizduotės sąlygotą pavojų, padauginkite“. Irgi iš keturių. Anglai turi posakį: „Tikėkis geriausio, ruoškis – blogiausiam“.

Bijau, kad jau dabar regiu skalūninių dujų „specialiosios-itin-slaptos-žvalgybos“ finalą. Pabaiga – nei graži, nei negraži, priklauso, kokį atskaitos tašką pasirinksime. Kad visiems būtų aiškiau, kodėl griebiausi niūriai ironizuoti, prisiminkime, kas nutiko su kitomis Lietuvos kompanijomis, pavyzdžiui, „Mažeikių nafta“ ar „Lietuvos telekomu“.

Continue reading „Skalūninių dujų fronte – nieko naujo“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )“

Saulius-Stoma

„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.

Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.

Continue reading „Be mandato ir atsakomybės“

balsss

Tėvynės sąjunga labiau už kitas partijas saugo Lietuvą nuo rusų. Dėl to:

Pasirašyta sienų sutartis su Rusija, didžiąją Mažosios Lietuvos dalį paliekant Rusijos pusėje.

Strateginė Lietuvos įmonė „Mažeikių nafta“ per amerikiečius perduota rusams, po to išpirkta Lietuvos lėšomis ir atiduota lenkams, kurie ją vėl ketina perduoti rusams. Per ką Lietuvos piliečių lėšomis išpirkta valstybinė įmonė bus perduota rusams trečiąkart?

Continue reading „Tėvynės Sąjungos atmintinė – vien tik faktai“