Klaipėdoje iškilo paminklas Vydūnui. Egidijaus Jankausko nuotr.
Klaipėdoje, Puodžių ir Bokštų gatvių sankirtoje, atnaujintame skvere su fontanu, sekmadienį atidengtas 3 metrų bronzinis paminklas tautos šviesuoliui filosofui Vydūnui (skulptoriai Arūnas Sakalauskas, Borisas Krylovas ir Olesius Sidorukas).
 
Mąstytojo Vydūno basakojė figūra kyla į viršų, tik kojų pirštų galiukais jis remiasi į žolės salą, iš po kurios pulsuoja tekanti vandens gyvybinga versmė. Bronzinė figūra drauge su bronzine žolės sala yra vientisas objektas – kaip ir žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Rankos, sudėtos ant krūtinės, apsaugo tai, ką žmogus gražiausio, dvasingiausio patiria gyvenime.
 
Netoliese palikti jo batai. Žmogus, palikęs savo materialųjį pasaulį (batus) įeina į nušvitimo erdvę, kur veriasi žmogaus amžinos būties pažinimo versmė.
 
Pjedestalas – iš rudai raudono granito sukuria visatos sferos įvaizdžio apvalų fragmentą, kuriuo srūva vandens versmė. Iš po žolės salos pulsuojanti vandens versmė simbolizuoja žmogaus tyriausius patyrimus, kurie, nušviesdami jo sąmonę, kelia žmogaus dvasią aukštyn.
 
Yra čia ir „Mąstytojo suolas“, kur prisėdus galima pagalvoti ir įsigilinti į Vydūno „Visatos ir žmogaus sąrangą“, liečiančią esminius žmogaus būties klausimus, sakoma pranešime.
 
Prieš septynerius metus grupė Vydūno paminklo idėjos autorių kreipėsi į kultūros mecenatą Rimantą Cibauską, siūlydami tapti ne tik rėmėju, bet ir pagrindiniu organizatoriumi – idėjos siela.
 
Prie projekto prisijungė Klaipėdos miesto savivaldybė, viešoji įstaiga ,,Mažosios Lietuvos kultūra“, Vydūno draugija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.02; 07:45

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Gegužės 17-ąją Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo kultūros centre Šeteniuose (Kėdainių r.) startavęs nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos projektas Lietuvos muziejų kelias „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ pasiekė Mažąją Lietuvą.
 
Lietuvos muziejų kelias liepos 22-rugpjčio 11 dienomis kviečia apsilankyti Mažosios Lietuvos muziejuose ir galerijose. Trims savaitėms duris atveria ir lankytojus į šiai temai skirtus renginius, edukacines programas, parodas kviečia Kintų kultūros centras, Kuršių nerijos istorijos muziejus, Jono Gižo etnografinė sodyba, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus, Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje, Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Miniatiūrų muziejus Juodkrantėje.
 
Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra užima išskirtinę vietą mūsų šalies gyventojų pasaulėžiūroje. Dažnam – tai didžiųjų Lietuvos vandenų kraštas, susijęs su vasaros atostogomis pajūryje ar prie Kuršių marių. 
 
Lietuvos muziejų kelio „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ projekto vykdytojai Mažojoje Lietuvoje siekia plėsti šį požiūrį ir pristatydami Lietuvos jūrinį paveldą, skatina puoselėti ir propaguoti jūrinę kultūrą ir tradicijas, ugdyti jūrinį mentalitetą, atskleisti savo šalies kaip jūrinės valstybės ne tik geografine prasme, bet ir politikos, ekonomikos, kultūros lygmeniu svarbą.
 
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Muziejuose lankytojų laukia dailininkų marinistų parodos, edukacinės vėtrungių gamybos ir istorijos programos, parodos aktualiomis ir šiandien temomis („Gyventojų migracijos Kuršių nerijoje XX a. viduryje“, Kuršių nerijos istorijos muziejus), pasakojimai apie žvejo gyvenimą krante ir vandenyje („Žvejų šventė“, Lietuvos jūrų muziejus) ir, žinoma, laivai (Tradicinių istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“, Lietuvos jūrų muziejus).
 
Šių metų programos „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiuose Mažojoje Lietuvoje siekiama įvardyti ir aktualizuoti šio krašto vandenų kultūrinę atmintį. Dalis Lietuvos muziejų kelio programos sutampa su didžiausiu šio krašto vasaros įvykiu – Jūros švente. Dėl to keliaujantys į pajūrį ar prie marių galės dalyvauti ir Lietuvos muziejų kelio projekto „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiuose. 
 
Liepos 22-rugpjūčio 11 dienomis Kintų Vydūno kultūros centre veiks etnokultūrinė paroda „Kuršmarių vėtrungės – vėlukai“. Lankytojai galės apžiūrėti atkurtas originalaus dydžio vėtrunges su skirtingais žvejų kaimų ženklais. Paroda iliustruota senaisiais vėtrungių piešinius, kurie parengti pagal Hanso Woede’s (1902-1983) 1965 m. Vokietijoje išleistą knygą „Kuršmarių vėtrungės“. Ilgą laiką laikyta Kuršių marių vėtrungių gamybos vadovėliu, ši knyga 2016 m. išleista ir lietuvių kalba.
 
Kuršių nerijos istorijos muziejuje veiks paroda „Gyventojų migracijos Kuršių nerijoje XX a. viduryje“.
klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Jono Gižo etnografinėje sodyboje Drevernoje vyks edukaciniai užsiėmimai „Mano vėtrungė“.
 
Liepos 24 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje 17.00 val. numatytas renginys „Slėpiningi Klaipėdos vandenys“. Dalyviams bus pristatyta meninė instaliacija, vyks pašnekesys „Klaipėda XIII-XVIII a.“.
 
Pasitelkus istorinę medžiagą ir menines priemones bus atkuriamas XIII-XVIII a. Klaipėdos vandenų tinklas, senoji planinė struktūra.
 
Liepos 26 d. Kintų Vydūno kultūros centre vyks edukacinė programa „Kuršmarių vėtrungės – vėlukai“. Dalyviai susipažins su vėtrungių atsiradimo istorija. Gavęs vėtrungėlės formos magnetuko šabloną ir spalvinimo priemonių (dažų, teptukų), kiekvienas galės prisiminimui išsinešti nusispalvintą suvenyrinės vėtrungės formos magnetuką.
 
Liepos 26-28 dienomis vyks tradicinių istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“ ir Žvejų šventė.
 
Renginys vyks Klaipėdoje, Danės krantinėje, prie „Žvejo“ paminklo.
 
Tradicinių istorinių laivų parado tikslas – pristatyti Lietuvos jūrinį paveldą, puoselėti ir propaguoti jūrinę kultūrą ir tradicijas. Renginyje matysime senuosius laivus, kurie plaukė tik padedami vėjo ir irklų, bei identiškas jų kopijas. Krante veiks edukacinė platforma, kurioje bus nuolat pasakojama apie senųjų žvejų, gyvenančių aplink Kuršių marias, buitį.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Žvejų šventėje bus siekiama atskleisti žvejų ir žvejybos aplink Kuršių marias ypatybes, panašumus ir skirtumus; bus pristatyti tradiciniai istoriniai laivai ir jų statymo būdai; bus pasakojama apie žvejo gyvenimą krante ir vandenyje. Veiks plaukiojanti ekspozicija: bus galima aplankyti tradicinius istorinius laivus, stebėti jų paradą tarp Biržos ir Pilies tiltų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.22; 03:00

Gatvių pavadinimai Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.

Gyvenu unikaliame Vilniaus rajone – Pilaitėje. Pilaitės rajonas šių eilučių autoriui brangus ne dėl to, kad nūnai sparčiai plečiasi ar vadinamas miegamuoju sostinės kampeliu. Pilaitė man įsimintina pirmiausia prasmingais savo gatvių ir stotelių pavadinimais.

Kas bent sykį užsuko į Pilaitę, puikiai žino, kad gatvės čia pakrikštytos jau neegzistuojančio, bet Lietuvai labai svarbaus regiono miestų ir miestelių vardais. Tą kraštą mūsų proseneliai vadino Mažąja Lietuva. Mažoji Lietuva mums padovanojusi pirmąsias grožines ir religines knygas, pasaulinio garso poemą „Metai“, ten gyveno, dirbo šimtai mums gyvybiškai svarbių visuomenės, politikos, literatūros, istorijos, religijos veikėjų. Pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos religinės knygos autorius, Kristijonas Donelaitis, parašęs pasaulinės reikšmės poemą „Metai“, filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas, išsamaus veikalo apie vokiečių – lietuvių tarpusavio santykius sudarytojas…

Deja, naujausiuose pasaulio žemėlapiuose Mažosios Lietuvos vardo neberasime. Mes praradome Mažąją Lietuvą. Šis kraštas tapo Kaliningrado sritimi. Atvykėliai kolonistai pakeitė ne tik krašto pavadinimą, bet ir visus jo miestelių, upių, net mažiausių kaimelių pavadinimus. Taip Tolminkiemis tapo Čistyje Prudy, Tilžė – Nemanu, Įsrutis – Černiachovskiu…

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Vilčių, jog kada nors atgausime šias žemes, – nėra. Arba jos labai labai miglotos. Todėl tie, kurie sumanė naujai statomo Vilniaus rajono gatves paženklinti ne abstrakčiais kosmonautų ar darbininkų vardais, nusipelnė nuoširdžios šių eilučių autoriaus pagarbos.

Tiesa, gatvių pavadinimai – ne vienintelis mūsų pagarbos gestas. Mažosios Lietuvos mes niekad nepamiršome. Apie šią Lietuvai unikalią žemę ir jos žmones parašyta daug istorinių, pažintinių, kultūrinių knygų, prirašyta tūkstančiai straipsnių, sukurta dokumentinių filmų. Net ir šių eilučių autorius, studijuodamas Vilniaus Universitete žurnalistiką, diplominiu darbu pasirinko „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“ temą. Žodžiu, negalima sakyti, jog nesistengiame išplėšti Mažosios Lietuvos iš visiškos užmaršties.

Tačiau kai kurias Lietuvos sostines gatves pavadinti būtent su Mažąja Lietuva susijusiais vardais, – man regis, vienas iš gražiausių, puikiausių, prasmingiausių sumanymų. Mažoji Lietuva verta tokios pagarbos.

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Beje, prasmingai elgdamiesi neturėtume nuleisti rakų, esą jau viską, ką buvo galima nuveikti, – padarėme. Savo istoriją branginančia, vertinančia ir puoselėjančia tauta privalome išlikti ir šiandieniniame  globalizmų, kosmopolitizmų bei liberalizmų perpučiamame pasaulyje. Todėl ir klausiu: kodėl, tęsiant grąžiąją tradiciją, Pilaitėje mes negalėtume pastatyti didingų, meniškų M.Mažvydą, K.Donelaitį, Vydūną įamžinančių paminklų? Kodėl būtent Pilaite vadinamame Vilniaus rajone negalėtų puikuotis didingas paminklas prūsams – Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenusios lietuviams labai giminingos, bet kryžiuočių išnaikintos prūsų tautos garbei? Kodėl vienoje iš viešųjų Pilaitės erdvių negalėtų atsirasti įspūdingas prūsus suvienijusio, bet vokiečių ordinui po sunkios, sekinančios kovos pralaimėjusio vado Herkaus Manto paminklas?

Lietuva tik tuomet teisingai elgiasi, kai naująsias gatves pavadina mūsų istorijai, mūsų kultūrai svarbiais vardais.

Džocharas Dudajevas su šeima

Tačiau Lietuva pagirtina dar ir tuomet, kai įamžina garbingus kitų tautų, kitų šalių visuomenės, politikos, kultūros ar net kariuomenės veikėjus. Drąsiai, principingai pasielgėme, kai Vilniuje stengėmės įrengti kuo įspūdingesnį prieš Rusijos agresiją narsiai kovojusio čečėnų lyderio Džocharo Dudajevo skverelį. Drąsiai, principingai pasielgėme ir tada, kai prie Rusijos ambasados Vilniuje įkūrėme Rusijos politiko Boriso Nemcovo aikštę.

Taip elgdamiesi mes demonstruojame savo vertybes. Tegul mūsų oponentai žino, ką ir kodėl mes prisimename.

Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet jei esame jautrūs neteisybei, mūsų miestuose turėtų atsirasti ir Hankendžio gatvė. Daugelis iš mūsų nė nenutuokia, ką byloja šis pavadinimas. Priminsiu: Hankendis – tai azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas. Šis miestas Hankendžiu (Xankendi; Chankendy) buvo vadinamas ilgokai – maždaug iki 1923 metų. Vėliau jis buvo perpavadintas armėnų kilmės rusų politiko Stepano Šaumiano (1878-1918) vardu – tapo Stepanakertu.

Pavadinti šį miestą Stepanakertu buvo pati didžiausia sovietinė niekšybė. Tiksliau tariant, – dviguba niekšybė. Pirma, Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas kraštas. Šios principinės nuostatos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Lietuva taip pat traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Todėl armėnai, mūsų akimis žvelgiant, pasielgė itin negražiai, kai ištrynė senąjį azerbaidžanietišką pavadinimą ir pakeitė jį armėniškuoju. Antroji klasta – azerbaidžanietišką miestą pavadinti Stepano Šaumiano, kurį oficialusis Baku kaltina organizavus masines azerbaidžaniečių žudynes, vardu.

Stepanas Šiaumianas, kurį azerbaidžaniečiai traktuoja kaip žudiką.

Kalnų Karabachą okupavę armėnų separatistai pakeitė ir daugiau šio krašto pavadinimų. Kodėl lietuviai negalėtų keletą ar net keliolika naujųjų Vilniaus gatvių pavadinti azerbaidžaniečiams brangiais pavadinimais? Šitaip pasielgdami mes demonstruotume savo principingumą: ne tik nepripažįstame Armėnijos ir Rusijos įgyvendintos Kalnų Karabacho okupacijos, bet ir moraliai smerkiame elgesį tų, kurie aneksuoja svetimas žemes, slepia tikruosius vietovių, miestų, ežerų pavadinimus. Tiksliau tariant, griežtai vertiname ne vien Rusijos, bet ir kitų agresyvių šalių elgesį. 

Šitaip elgtis mums derėtų jau vien dėl to, kad net trijuose Lietuvos miestuose jau išdygę Armėnijos, kurią Vakarai traktuoja kaip agresorę, ženklai – chačkarai (armėniški kryžiai), o Azerbaidžanas, kurį tiek NATO, tiek ES laiko nukentėjusiąja puse, Lietuvoje iki šiol neturi nė vieno savo paminklo.

Azerbaidžanui neleidome pastatyti paminklo net su politika niekaip nesusijusiam viduramžių poetui Nizami Giandžiavi.  

2019.04.29; 12:00

Mažoji Lietuva

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu. 

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka. 

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.12.03; 02:00

Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Klaipėdos Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Klaipėdos miesto ir Lietuvos padėties, teigiame: Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos miesto ir jo krašto gyventojai praranda teisę į sąžiningą ir orią savivaldą, o Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus.

Tačiau mūsų mieste ir valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

I

Nykstant lietuvių vienybei, istorinei atminčiai ir kultūriniam paveldui, kyla pavojus Lietuvos suverenumui Klaipėdos mieste. “Protų nutekėjimas”, Klaipėdos universiteto padėtį sunkinančios aplinkybės yra tik ledkalnio viršūnė, kuri po savimi slepia kur kas didesnes ir sudėtingesnes visuomenės sociokultūrines problemas. Lietuvių Tauta dar XX a. pr. ryžtingai kovojusi ir siekusi Klaipėdos krašto prijungimo ir jaunos Lietuvos valstybės kūrimo, šiandien yra praradusi vieningą idėją ir ateities strategiją. Toks moralinis ir ideologinis badas verčia Klaipėdos miesto ir jo krašto intelektualus telktis svarbiai diskusijai dėl Klaipėdos ir jo krašto ateities.

II

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę. Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad ,,Lietuva tikrai saugi“, nes ,,NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu.

Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

III

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms. Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos ,,penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmisagitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių. Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti. Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

IV

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes.

Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą. Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas.

Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

V

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas. Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva padrika nupolitintų individų aibė.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus ,,Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

VI

Remdamiesi šiuo Klaipėdos miesto, jo krašto ir Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Klaipėdos miestas ir jo kraštas ilgus metus buvęs Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalimi, 1923 m. Martyno Jankaus, Ernesto Galvanausko ir kitų Tautos herojų pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuometinė jauna Lietuvos valstybė siekdama būti ekonomiškai nepriklausoma susidūrė su įtemptu krašto valdymu, kuris tęsėsi iki Trečiojo reicho invazijos į Klaipėdos kraštą. Vėliau Klaipėdos miesto ir krašto istoriją sėkmingai trynė TSRS. Dėl šių istorinių aplinkybių būtina atsižvelgti į Tautos praeitį ir susitelkus atkurti Klaipėdos miesto bei jo krašto kultūrinę, moralinę ir vertybinę paradigmas, ugdyti jaunosios kartos etninę savivoką. Taip p savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija. Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos.

Lietuviškos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene. Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime: Tapti telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos, valstybės ir klaipėdiečių-klaipėdiškių atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga.

Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu. Šį tikslą įgyvendinsime:  saugodami ir puoselėdami Klaipėdos miesto ir jo krašto istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;  nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Mažosios Lietuvos tautinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;  kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;  plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvepiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;  dalyvaudami visuomeniniame, politiniame miesto savivaldos ir Lietuvos gyvenime bei taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis, ir būdais siekdami, kad piliečiams būtų sugrąžintos iš jų atimtos politinės šalies suvereno teisės.

Vertindami galimą Klaipėdos Forumo indėlį į šiuo metu sumenkusios Lietuvos ir Klaipėdos miesto laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę: Sutartinai ir kryptingai dirbdami Klaipėdoje sulauksime dienos, kai visoje Lietuvoje telksis patriotiškų piliečių forumai.

Neabejojame, kad Klaipėdos forumas, taps stipria bendruomene pajėgsiančia vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš miestiečių ir tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo klausimą. “Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.” Vardan Tos!

Informacijos šaltinis – http://www.ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf

2018.06.03; 12:30

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.

Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.

Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.

Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?

Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

2018.05.03; 10:01

Po metų švęsime Vydūno gimimo 150-metį. Ta proga didžiai jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018- uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose. 

Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Tik ar po viso to būsime išgirdę Vydūno balsą, įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, kuo svarbios jo įžvalgos dabarčiai?

Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m.išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. (…) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(…) Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks“[1].

Praėjo jau bemaž 100 metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių pasakymo – pakankami daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iškarto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė“. Optimistas pasakytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė“. Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug.

Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo? Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningu­mo bei patvaros“ ,t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“?

Filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas

Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir tvirtai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorėjome kalbėti. Deja, po pernelyg dažnai pasitaikančių tragiškų atsitikimų vis dėlto esame priversti prabilti. Tie tragiški rezonansiniai atsitikimai, kurių Lietuva vien per paskutinius mėnesius patyrė keletą, – tai sukrečiančios žmoniškumo katastrofos, ryškios mūsų tautos moralės įtrūkio, o gal ir krizės apraiškos. Tokią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Skaudu jam buvo tą įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip tarsi vėjais būtų nuėjusios jo didžiulės pastangos pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“.

Tos pastangos buvo nukreiptos tam, kad Lietuvoje kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Labai norėjo, kad tokių pastangų būtų vedinas kiekvienas sąmoningas Lietuvos žmogus, o ypač tautos elitui priklausantis, jos politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime bent kiek besireiškiantis ir pergyveno dėl to, kad tų pastangų dedama pernelyg mažai.

Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltoji jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojanti Lietuva tokio žadinimo yra dar labiau reikalinga. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose  1991 m. spalį  kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose (…)? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti?

Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo. Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas“[2].

Deja, tą klaidą padarėme ir į Vydūno dovanotąjį  kompasą taip pat pažiūrėjome atsainokai, ir labai daug dėl to praradome. Mūsų  valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišimai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties  gyvenimo aktualijas.

Suėjus pirmosios Nepriklauso­mybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jeib ją įgijus“[3] (paryškinta mano – VB.).

Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940- aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė iš­sipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. Mąstytojas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai už­griūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros ir moralės įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresyviai į mus žiūrintiems kaimynams mus gelbėti nuo mūsų pačių, kad vėl nepasijustume netenką savo laisvės.

Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan.

Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Ten link, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan.

Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, ne aliarmuoja dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir  kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis  kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais.

Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti  norom nenorom  imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl jojepernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendražmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai  reikšmingų dalykų. Esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi.[4] Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu.

Jei visi to norėtume, ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“[5], o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausiai, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.

Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečiųbalsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose.

Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, “turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių”[6].

Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos  galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vie­nijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir  tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[7]

Tautos išaugimas ir sustiprėjimas, jos valstybingumas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus vi­sos tos dalys, tuo skaidresnė bus visos žmonijos būtis ir sklandesnė tolesnė raida. Kūrybos galių netu­rinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta bei to nesugebanti užtikrinti valstybė esančios pasmerktos sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[8]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pa­čią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.

„Dvasioje žmonija yra tikra brolija“[9], todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“[10], – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu “buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą”. Dabar ji “turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas”[11].

Tautų gyvensena ir jų kultūrinė raiška sąlygoja ir tai, kaip jos santykiauja su tikruoju esamybės pagrindu, Didžiuoju Slėpiniu, arba Dievu. Iš to kaip ir randasi religijos, kiekviena savaip paaiškinančios to Slėpinio esmę , pateikiančios prie jo priartėti padedančius savus ritualus ar elgsenos modelius. Tas priartėjimas ar priartinimas yra pati svarbiausioji kiekvienos religijos funkcija. Skiriasi tik tos funkcijos realizavimo būdai. Vydūno požiūriu, ne tik netikslinga, bet nereikalinga ir beprasmiška, o kartais ir žalinga vertinti, koks iš tų būdų yra teisingesnis, geresnis, efektyvesnis. Kiekviena tauta yra susikūrusi savąjį būdą, jį pagrindusi sava patirtimi, savo natūraliai susiformavusia pasaulėjauta, pritaikiusi prie savo gyvenimo sąlygų ir būdo. Taigi, kiekviena tauta susikuria religiją pati. Įvairios religijos tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“[12]

Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą,  kuris mūsuoseypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant  Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgiant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis.Šiuo požiūriu itin svarbus toks Vydūno pastebėjimas, kuris, atrodo, lyg būtų  taikytas mūsų dienoms, tarsi siekiantis parodyti šiandieninę senojo baltų tikėjimo atgijimo ir šiandieninio santykio su krikščionybe prasmę: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“[13].

Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. 1945 m. rugpjūtį, kai tebetvyrojo Antrojo pasaulinio karo dūmų tvaikas, kai nenutilusios buvo nuo jo  nukentėjusiųjų aimanos, kai dar ne visi per jį kritusieji buvo palaidoti, kai nenudžiūvusios buvo artimųjų netekusiųjų ašaros, Vydūnas parašė traktatą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (išleistas 1948 m.). Praėjusiais metais tą 54 p. apimties knygelę, matydama jos ypatingą aktualuma dabarčiai,  pakartotinai išleido Vydūno draugija. Knygelės paantraštė – „Kada karų nebebus“.

Remdamasis savuoju filosofiniu būties ir žmogaus esmės supratimu, Vydūnas joje įtaigiai aiškina, kokios yra giluminės su žmogaus ir žmonijos dvasine raida susijusios karų kilimo priežastys. Jas atskleisdamas, mąstytojas parodo, kad karų išvengti žmonijai, nors ir nepavyko, bet buvo ir tebėra galima. Jų išvengti anot Vydūno, yra būtiškoji žmonijos užduotis, pati svarbiausia sąlyga jai vienytis dvasiniu pagrindu. “Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu”,[14] – aiškino Vydūnas, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija  pasuka į   klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. (…) O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos. Tokiems žmonėms rodosi įdomiausia ir svarbiausia griauti, kankinti, žudyti, nors kartais ir stengtasi šį tą statyti ir kurti“[15]. „Kada žmonijoj daug tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti. Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo  nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo“[16].

Tas prisikibimas šiandienos pasaulyje yra motyvuojamas ne tik svarbiausiu tebesančiu turtų siekimu, bet ir didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių užgrobimu, valdžios galybės, valdymo tironijos troškimu, religinio fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti  neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.

Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma  žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų.

Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai  akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje?  Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir ne šuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link. Tokią jos ėjimo kryptį, Vydūno įsitikinimu,  yra nustatęs Kūrėjas.

Tačiau  šiandienos, kaip ir Vydūno laikų,  pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas Kūrėjo nustatytas ėjimasžmoniškumo kultūros linkturi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs, o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai  negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus.

Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai.  Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos.  Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas.„Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo.

O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“[17], – rašė Vydūnas baigiamojoje „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ dalyje, tuo aiškiai pasakydamas, kada karų nebebus. Taika pasiekiama žmogaus ir žmonijos taurėjimu, žmonijos kaip brolijos dvasioje pajautimu. Tam taurėjimui turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu.Būtent tokssiekisreikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.

Metai, 2007, nr. 7, p. 83-91

[1]Cit. Iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra, 2001, p. 422-423.

[2]Ten pat, p.353-354.

[3]Vydūnas. Raštai,  t. 3, V., 1992,  p. 257.

[4]Vydūnas čia ir dabar//Baltija, 2003, p.149-153

[5] Vydūnas. Raštai, t. 1,  Vilnius: Mintis,  1990, p.  27.

[6] Vydūnas. Raštai, t. 4, Vilnius: Mintis, 1994, p. 59.

[7] Vydūnas. Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990,  p. 356.

[8] Ten pat,  p.  527.

[9] Ten pat,  p. 230.

[10] Vydūnas. Raštai, t.4, p. 100.

[11] Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 451.

[12]Vydūnas.Raštai, t. 4, V., 1994, p. 127

[13] Vydūnas. Raštai, t. 3. V., 1992, p.45

[14] Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 438.

[15]Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 443.

[16] Ten pat.

[17] Ten pat, p. 485.

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – ketvirtoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. 

2017-08-07

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.

2017.08.04; 18:30

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – pirmoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos ir visos kitos dalys.

2017.08.03; 19:52

Vyriausybė, įgyvendindama pernai rudenį Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas, trečiadienį nutarė steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir naikinti anksčiau teiktą valstybinę to paties vardo premiją. 

Moksleiviai nusilenkė Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Džiaugiuosi, kad šiandien Vyriausybė pakeitė Jono Basanavičiaus premijos statusą bei šią premiją prilygino nacionalinėms premijoms, kartu pabrėždama lietuvių tautos patriarcho nuopelnus ne tik kuriant Valstybę, bet ir puoselėjant kultūrą. Reikšminga ir tai, kad darbai etninės kultūros srityje, puoselėjantys nacionalinę tapatybę, skatinantys pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu vertinami nacionaliniu lygmeniu“, – sakė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Nacionalinė J.Basanavičiaus premija ir laureato diplomas ir ženklas, kaip ir iki šiol, bus įteikiama tautos patriarcho gimimo dieną – lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Premija skiriama siekiant įvertinti asmenį arba bendrą veiklą vykdžiusią asmenų grupę už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Kandidatais Premijai gauti gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys ir asmenų grupės, vykdžiusios bendrą veiklą etninės kultūros srityje.

Kiekvienais metais skiriama viena 800 bazinių socialinių išmokų dydžio premija (analogiškai Lietuvos nacionalinėms kultūros ir meno premijoms), kuri mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ministerijai. Premija skiriama Nacionalinei J.Basanavičiaus premijos komisijai atrenkant kandidatą, kurio veikla labiausiai atitinka premijos tikslą.

Kultūros ministerijos iniciatyva J. Basanavičiaus vardu pavadintą valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais. Pirmąja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prieš 25 metus tapo dainininkė Veronika Pavilionienė. Vėlesniais metais premijos buvo įteiktos muzikologei Zitai Kelmickaitei, etnografei Angelei Vyšniauskaitei, kalbininkui, tautosakininkui Leonardui Saukai, etnologui Libertui Klimkai, Nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, filosofui, literatūrologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjui Vaclovui Bagdonavičiui, praėjusiais metais – lietuvių mitologui, religijotyrininkui, rašytojui ir vertėjui Dainiui Razauskui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.03; 00:01

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

Gyvenviečių – kaimų, miestelių ar miestų – vardai formavosi keliais būdais. Daugelis šių vietovardžių buvo pavadinti pagal upės ar ežero vardą (Giluišiai, Pašalčiai, Punskas, Seinai, Galdapė…) Ne vienas kaimo vardas buvo įvardintas pagal laukų ar krašto geografinę-fizinę savybę (Raistiniai, Stirlaukiai…)

Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai daug kaimų vardų rodo, kieno jie buvę nuosavybė ar kas juos įkūrė (Agurkiai, Burokai, Radžiūčiai…, net Suvalkai), esama ir mišrios darybos vietovardžių (Beržalapiai, Sitkavizna, Šlynakiemis, Vaitakiemis…). Ir atskira vieta vietovardžių daryboje priklauso žmogaus santykiui su gamta ir medžiais.

Kiek liaudies dainų mini mūsų labai mėgstamus medžius: beržus, klevus, liepas, ąžuolus. Remiasi į juos ir eiliuotas žodis. Tardami kai kurių medžių ar augalų vardus, juntame, tarytum jie mums teiktų savo syvų, energijos, mus stiprintų, maitintų, guostų. Regis, jie aiškiai turi mistinių galių. Todėl kapinėms vieta parenkama tarp medžių, todėl kapus praeity medžiai žymėdavo. Ir toks plačiašakės reikšmės žodis medžiaga (1) žaliava, iš kurios kas sudaryta ar daroma, 2) audinys, audeklas, 3) kuriam nors reikalui surinkti duomenys, 4) filos., fiz. kokybiškai apibrėžto konkretaus materijos pasireiškimo gamtoje forma) yra kilęs iš žodžio medis. Medžio kvapu paženklintas ir medus. Tai ar galėjome be miško išsiversti?

Labai tolima beržo giminystė su žmogumi. Bet ji dar juntama. Prie ko gi pirmiausia atsistos laimingai įsimylėjusi mergina, kai norės pasidžiaugti, jei ne prie berželio? Ką apsikabinusi, jei ne beržą, graudžiai verks našlaitėlė? Į kokį medį nutūps jos paguosti gegužėlė raiba, jei ne į beržą? Legendų Eglė savo vaikus paverčia medžiais – vyriausią galiūnu ąžuolu, jaunesnį – stipruoliu uosiu, o jauniausiąjį, kurio labiausiai gaila, – lepūnėliu berželiu, dėl nuodėmės raudančią dukrelę užkeikia drebule, o pati apsigaubia amžinai žalia eglės skara. Net sunku pasakyti, iš kur tiek gražaus ryšio žmogaus dvasiniame pasaulyje su medžiais. Tai, matyt, atėję iš senų senovės. Mes jau daug ką esame pamiršę, tačiau iš dainų ir pasakų dar juntame medį esant mūsų vyresnįjį brolį, vyresniąją seserį. Juk tautosakoje bernelis dažnai įvardijamas kleveliu, o mergelė liepele. O jeigu taip, tai kam geriau galėsime pasiguosti, jei ne savo artimiausiam giminaičiui, ne vyresniajam broliui? Juo labiau, kad jis mūsų tikrai nepajuoks, iš mūsų nepasišaipys – to neretai galima susilaukti iš žmogaus. Jei norėsime ištroškusį svečią pavaišinti sula, argi ne beržui ir klevui gražiai pasimelsime?

Žmonių, ypač baltų, medžiai mylėta ypatingu jausmu. Mes iki šiandien labai gerai jaučiamės miške, jis, pasak S. Daukanto, mus maitino ir rengė, gaivino ir gynė. Jeigu lenkai medžiodavo po laukus, tai mūsų protėviai žvėriaudavo miškuose – medėse. Geriausias to liudininkas yra pats žodis medžioti – vaikščioti tarp medžių ar po medę „mišką“ gaudyti ar bandyti nukauti žvėrelius; ta proga lenkai sako polować (nuo pole „laukas“), taigi lenkai eina laukinėti, o rusai eina ochotit’sia „pramogauti, noriai laiką leisti“, tuo tarpu vokiečiai sako jagen „vyti, varyti, vaikyti“. Medžiai čia jau niekieno daugiau nėra fiksuojami.

Iš čia imsime suprasti, kodėl lietuviai blogai jaučiasi, jei apie namus nėra medžių. Važiuokime per mūsų kaimus ir pastebėsime, kad kiekviena sodyba skęsta soduose ar šiaip medžių-sargų yra saugoma. Važiuoji keliu ir junti, kaip tuose namuose jauku ir širdžiai miela. Todėl, matyt, mūsų pirmos sėslijos ir kūrėsi prie vandens – gyvybės šaltinio, ir prie medžių – dvasios globėjų. Kad taip buvo, kalba neleis meluoti. Išmokę kalbos ir ją atidžiai panagrinėję, galime daug ką pasakyti apie tautą, kuri tą kalbą kūrė, nes joje taip iš tikrųjų save išsakė, savo sielą atvėrė. Jeigu galime iš kalbos spręsti apie kitus, tai ir apie save kai ką kalboje galime išgirsti, juolab kad gimtąją kalbą geriausiai suprantame.

Išretėjus miškams, o žmonių randantis vis daugiau, imta dažniau ir dažniau kurtis jau ne pačiame miške, – gyvenvietes rinktasi ir toliau prie vandenų ir medžių. Šitai patvirtina tokie mūsų senųjų kaimų vardai, kaip, tarkime, Klevai bei Eglinė, ar miesteliai Smalaėnai, Smalnykai. Medžiai užstodavo žmogų nuo visokių negandų, maitino jį ir saugojo. Žmogus savo dvasia taip pat suaugo su medžiais. Susigyveno jie lyg du neišskiriami broliai. Tačiau laikas ir jo nešamos negandos stipresni ir už senuosius čiabuvius. Traukiasi jie į nebūtį, užleisdami vietą kitiems, pamiršusiems senąją ištikimybę girioms. Traukiasi ir girios į nebūtį. Tik senųjų gyvenviečių vardai lieka saugoti įsiūbuotą dvasią žmonių, kurie čia anksčiau jautėsi esą šeimininkai. Liko dar kur ne kur eglių, alksnių, klevų ar beržų. Jie – tikrieji mūsų sargai. Kai nebelieka žmogaus, jie saugos jų čia amžiams klajoti likusias vėles, nes naujų žmonių kalbos jau nei medžiai, nei laukai ar upės su ežerais nebesupranta, giminystės glaudžių ryšių su jais nebepalaiko. Medžiai – ištikimiausi mūsų sargai. Jie mūsų neišduos. O mes? 

Algis Uzdila

Apžvelkime senosios Jotvos ar ir Prūsijos vieną kitą dar išsilaikiusį vietovardį ir geriau pažinsime šio krašto istoriją, prieš akis atsivers mums jo geografija ar bent senovės žmonių samprata apie jų gyvento krašto veidą. Drauge jie liudys gyvą čia buvus mūsų kalbą, padės naujiems gyventojams suprasti tą žemę ir ją pamilti pirmykšte meile.

Adomaviznà (lenk. Adamowizna) – kaimas Lenkijoje, Šipliškių valsčiuje. Dėl vardo Lietuvos kalbininkai linkę manyti, kad tai lenkiškos priesagos –izna vedinys iš vietovardžio Adamavas ar Adamava. Tačiau šitoks aiškinimas autoriui kelia abejonių. Ties juo reikia apsistoti plačiau, ypač kad tai nėra vienintelis senajame baltų areale tokios darybos atvejis.

Kitoks požiūris į Adomaviznos tipo vietovardžių darybą:

  1. Panašių į Adomavizną toponimų Lenkijoje yra ir daugiau. Tačiau Lenkijoje esama nemažai kažkieno gyvenamą vietą nusakančių vietovardžių ir be šios antrinės priesagos –izna, jie tenkinasi pirmine priesaga –owo: Adamowo, Aleksandrowo (liet. Aleksandravas), Janowo, Władysławowo…, ir jie nebūtinai telpa senajame baltiškajame areale. Tai yra lenkų kalbos produktas. Tik pačių Adomavų Lenkijoje yra net keletas, aptinkami jie ir senosiose Jotvos bei Prūsijos žemėse. Priesagos –owo vietovardžių vediniai rodo vietą, kurioje gyveno Adomas, Aleksandras , Jonas, Vladislovas, ir maždaug atitinka lietuvių kalbos priesagą –iškė ar –iškės: tarkime, Kalkauskiškė „Kalkausko gyvenama ar gyventa vieta“, Staseliškė „esamas ar buvęs Staselio nuosavybės laukas“; žr. Burbiškės, Trakiškės, Vaičiuliškės… Taigi lenkiški Adamowo tipo vietovardžiai yra išbaigti ir jiems antros vietovardinės priesagos –izna nereikia. Šie vietovardžiai šiaurryčių Lenkijoje turėtų būti nauji, o ne paveldėti iš jotvingių ar prūsų. Jeigu aplinkiniai vietovardžiai yra baltiški, kodėl Adamaviznos tipo gyvenvietės turėtų gauti vardo slavišką formą, ir dar tokią griozdišką su dėmeniu –izna, kai jau ankstesnė priesaga –owo nusako kokio nors asmens gyventą vietą?
  2. Priesagos –izna vartojimą vietovardžių daryboje lenkų kalbininkas Tomašas Bedynskis (Tomasz Bedyński) aiškina taip: „Toponimai Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna buvo sudaryti iš tokio pobūdžio laikinų pavadinimų, kaip Suwalskie (Suvalkų kraštas), Kieleckie, Sądeckie…, kurie pakeitė ankstesnius pavadinimus naujų atsirandančių regionų (vaivadijų, apskričių) pakitusiomis ribomis, negu buvo vadinamosios senosios istorinės žemės (chełmińska {Chelmo}, dobrzyńska ir t. t.), ir sričių (Didžioji Lenkija, Mazovija, Mažoji Lenkija ir t. t.), sudarytų provizoriškai pagal naują regiono sostinės pavadinimą [todėl ir nėra nei Poznańszczyzna, nei Krakowszczyzna bei kt.]. Tą pavadinimą sudaro šaknis, kaip antai Wil/e/n-, būdvardinė priesaga –sk-, rodanti bendrąjį bruožą, ir daiktavardinė priesaga –izna. Ši priesaga naudojama ne tik toponimams sudaryti, bet ir tokiems žodžiams, kaip kaszubszczyzna (kašubų kalba bei papročiai ir kultūra), niemczyzna (vokiečių kalba ir kultūra), cudzoziemczyzna (svetimų kalbų ir kultūrų, madų, papročių visuma), bei taip pat tokie žodžiai, kaip ojczyzna [kas nors, ką paliko tėvai], włoszczyzna [kas kilę iš Italijos], ir t. t. Panašiai sudarytas ir minėtasis vietovardis Adamowizna: Adam -, savybinį būdvardį žyminti priesaga –ow-, priesaga –izn-, galūnė –a.“ (Iš privataus Tomašo Bedynskio laiško autoriui.)
  3. Taigi lenkų kalbos priesaga –izna sudarant vietovardžius yra jungiama su asmenį žyminčiu būdvardžiu, kaip, tarkime, ojciec „tėvas“ – ojcowy „tėvo, tėviškas“ – ojcowizna „tėvonija“ (kitaip sakant – tėviškija, trumpiau sakant – tėviškė). Pagal tai, kas pateikta, vietovardis Adamowizna galėtų būti sudarytas ne iš vietovardžio Adamowo, o iš savybinio būdvardžio – adamowy „Adomo, adomiškas“, ir Adamowizna – Adomo valdos (atseit, Adom-išk-ija), kaip ir vietovardį Wileńszczyzna reiktų suprasti kaip Viln-išk-iją – Vilniaus kraštą. Šitaip mąstant teoriškai būtų įmanoma šio tipo vietovardžius laikyti lenkų kalbos padariniu, nors jie būtų griozdiški ir vargu ar realūs, kada, užuot sakius Adamowizna, galima įvardinti trumpiau – Adamowo.
  4. Norėtųsi ir kitaip pažvelgti į šio tipo vietovardį ir matyti jį kaip dvikamienį, su antruoju baltišku kamienu –vizna. Šiaurryčių Lenkijoje yra gausu tokių vietovardžių, ir atrodo, kad bent dauguma jų gali būti paveldėti dar iš čia gyvenusių baltų.
  5. Žodis vizna sudaro ir savarankišką vietovardį, žr. Vizna.
  6. Kamieną –vizna sudaro du dėmenys: šaknis viza / vyza ir priesaga –na, rodanti vietą, kurioje gausiai augę vizos (ar vyzos).
  7. Iš šaknies viza / vyza yra įmanomi vietovardžiai ir su kita priesaga, pvz., –ainis (žr. Vižainis).

Jeigu priimsime, kad vietovardis Adomavizna yra dvikamienis, tuomet jis reikštų, kad tai yra Adomo viznà. O viznà turėtų reikšti pievą ar lauką, kur auga vizos ar vyzos (žr. Vizna, Vižainis). Tokių vietovardžių su antruoju lauko, ežero, kaimo, kiemo ar girios kamienu čia gausu: žr. Bauzelaukiai, Meimlaukiai, Sūdlaukiai, Rimkežeriai, Pliškaimis, Ragelkaimis, Vaitakiemis, Giluišgiris… Kas kita (žr.) Stabenščzna.

Ir dar vienas argumentas: minimame areale kuriantis sėslijoms ištisai gyveno baltai (jotviai, prūsai, lietuviai), ir jeigu jie įvardijo visus kitus aplinkinius upes, ežerus, kaimus ir miestus, kodėl čia turėjusi būti išimtis, dėl kurios reikėję būtų griebtis šios svetimkalbės su lenkiška priesaga –izna vietovardžių darybos?

Adrytės (lenk. Odryty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau žodžio baltišką darybą rodo priesaga –yt-. Šaknies balsis a lenkų kalboje dėsningai išvirtęs į o. Daugiskaitinė vietovardžio forma leidžia manyti, kad tai gali būti asmenvardinis vietovardis.

Agurkiai (lenk. Ogórki) – kaimas Punsko valsčiuje, prigludęs prie (žr.) Kampuočio ežero ir susisiekiantis su Kampuočių kaimu. Kaimas vardą gavo iš asmenvardžio Agurkis. Matyt, tokia pavarde buvo šį kaimą įkūręs žmogus.

Pavardė Agurkis yra vedinys iš augalo agurko pavadinimo. Matyt, tas žmogus pirmas apylinkėje pradėjęs auginti šią daržovę.

Kadangi agurkai ir Agurkiai skamba labai panašiai, lenkai šį kaimo vardą iš klausos perimdami sutapatino su augalu, todėl jis lenkiškai taip ir vadinamas. Dėl šaknies balsio a virtimo lenkų kalboje į o plg. Adrytė ar (žr.) Aklynė.

Aklynė (lenk. Okliny) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Dėl galūnės ir a:o santykio žr. Adrytė. Galūnė –ė lenkų kalboje dėsningai išvirsta į daugiskaitinę formą.

Aklynės kaime pradžią gauna upė Senoji Ančia, kuri įteka į Ančios ežerą, o iš šio ežero išteka upė Juodoji Ančia.

Kodėl kaimas taip vadinamas, nėra aišku, tačiau vardo šaknis siejasi su būdvardžiu aklas. Galimas daiktas, kad taip buvo pažymėta kokia nors pelkėta Juodosios Ančios ištakų vieta.

Alnai (lenk. Hołny Majera, Hołny Wolmera) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje, yra prie (žr.) Alno ežero ir (žr.) Alnos upės.

Anavas (lenk. Annowo) – tai kaimas tarp Kolietnyko ir Trakiškių geležinkelio stočių. Jame Suvalkų–Trakiškių geležinkelio ruože yra traukinio stotelė Anavas. Iš kur galėjo kaimas gauti tokį vardą? Jo baltiškoji kilmė, regis, aiški. Pr. ane „senelė“, balt. *anas „senelis“, lot. anus „senutė“. Lietuvių anyta „vyro motina“ buvęs veikiausiai deminutyvas, reiškęs „gerąją senelę“, kaip, tarkime, ir vaikytis (Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1, p. 76), ar liet. mamytė „geroji motina, senelė“. Taigi *Anava, kaip ir Sasnava „Zuikių kraštas“, būtų tos pačios darybos ir reikštų „senelės ar senelių tėvoniją“. Vyriškoji forma galėjusi atsirasti jau vėliau, veikiant lenkų kalbai. Lietuviškai kalbantys aplinkiniai gyventojai šį kaimą vadina Anavu.

Ančia (lenk. Wieś Hańcza) – kaimas yra per 25 km į šiaurę nuo Suvalkų, gaubiamas Suvalkų kraštotyros parko. Pusantro kilometro skiria jį nuo giliausio Lenkijos ežero Ančios (108,5 m gylio). Kaimas vardą gavęs iš (žr.) Ančios ežero.

Aradninkai (lenk. Ogrodniki) – kaimas Seinų valsčiuje, kur yra Lietuvos-Lenkijos sienos perėja tarp Seinų ir Lazdijų. Antras to pačio vardo kaimas yra Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity. Lenkiškos šaknies vardas rodo gyvenus čia daržininkus, kuriuos pagal lenkišką kanceliarijos formą vietos dzūkai vadino aradnykais. Tokiu vardu ir Lietuvoje yra kaimas Kučiūnų apylinkėje.

Arklytai (ar gal Arklitai, Arklyčiai, lenk. Arklity, vok. Arklitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet tikėtina, kad yra jis asmenvardinės kilmės ir gal gali būti siejamas su liet. arklys. Jeigu šaknies pradžios balsė a lenkų kalboje dėsningai neišvirto į o, matyt, vietovardis buvo perimtas iš vokiečių kalbos.

Arklytų kaimas gyvavo jau 1359 m.

Nuo XVI a. iki 1945 m. Arklytai priklausė Eglofštaino (Egloffstein) kilčiai (šios pavardės pirmoji šaknis egl– įtartinai baltiškai skamba, ir reikia spėti, kad ji yra susijusi su kryžiuočių užkariautais prūsais). Arklytuose rūmus statė Albrechtas Dytrichas Gotfrydas fon ir cu Eglofštainas (Albrecht Dietrich Gottfried von und zu Egloffstein). Tos šeimos atstovė buvo grafienė Julija fon Eglofštain (Julie Gräfin von Egloffstein, g. 1792) – tapytoja, tarp kitko Gėtės (Goethe) portreto autorė. Jos darbai Arklytuose buvo saugomi iki XX a. 4 dešimtmečio.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsteigtas valstybinis ūkis.

Dvaro ansamblį sudaro rūmai ir platus kraštotyros parkas, jis siekiasi su Arklytų ežero vakariniu krantu. Rūmai buvo pastatyti 1782 m. pagal italų kilmės nežinomo architekto projektą. Tai vėlyvojo baroko pastatas su klasikiniu portiku ir rokoko detalėmis.

1983 m. rūmuose kilo gaisras, ir pastatas buvo smarkiai apgadintas. Po to taip ir liko neatstatytas.

Asūnai (lenk. Asuny, vok. Assaunen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barcianų valsčiuje.

Pirmoji užuomina yra aptinkama 1352 m., kuomet didysis kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė (Winrich von Kniprode) suteikė prūsų riteriui Luprechtui Sudovėnui 70 valakų Asūnuose (vardas nuo prūsiško vardo Asūnė) lauko. Kaime išliko 1506 m. gyvenamasis namas. Šiuo metu yra čia apie 100 gyventojų.

Audiniškės (lenk. Audyniszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –išk– sieja jį su lietuvių kalba.

Į pietus driekiasi Audiniškių kalnai, jų aukštis siekia 181,6 m v.j.l. Aukščiausia iškiluma esti ploto viduryje. Prie plento plokščia kalva, nuo jos atsiskleidžia apylinkės panorama.

Augamai (lenk. Augamy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodžiu aug-ti.

Bagdainiai (lenk. Bogdajny) – vietovė Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški – veikiausiai gali būti siejamas su asmenvardžio Bagdonas trumpiniu Bagdas (plg. Adomas ir Adas) ir laikomas priesagos –ain– vediniu (žr. Vižainis).

Baidytai (lenk. Bajdyty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški (gali būti veiksmažodžio baidy-ti vedinys).

Mažieji Bajorai (lenk. Bajory Małe, vok. Klein Bajohren) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Srokovo valsčiuje, Mažųjų Bajorų seniūnijoje. Į rytus nuo kaimo aptinkamos ankstyvųjų amžių pilies liekanos. 1710 m. nuo maro mirė čia 50 žmonių. 1938 m. surengus germanizavimo akciją istorinį vardą pakeista nieko nesakančiu dirbtiniu vardu Kleinblankenfelde (Mažoji proguma , laukymės laukas). Artimesnė vardo etimologija nėra iki galo aiški, tačiau veikiausiai tai irgi iš prūsams kryžiuočių magistro padovanotų žemių išaugusi bajoro gūžta.

Balčiai (lenk. Bolcie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Balčiuose turime Lenkijos, Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto sienų trilietį.

Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė, sietina su vardu Balčius.

Balstogė (lenk. Białystok, brus. Bielastok, esp. Bjalistoko) – Palenkės vaivadijos sostinė. Išaugęs ant (žr.) Supraslės kairiojo intako Balos upės krantų. Didžiausias šiaurryčių Lenkijos miestas. Iš čia transliuojamos lietuviškos radijo ir televizijos valandėlės lietuvių kalba.

Senosios Balstogės teritorija – tai žemumos kraštas, Šiaurinės Palenkės žemuma. Tekanti upė lenkiškai vadinama Biała „Baltoji“. Tačiau jos vagos gruntas yra durpė, taigi baltumas upės varde užklydęs per nesusipratimą, veikiausiai fonetiškas vertinys iš baltiškojo vardo Bala. Atėjus rudeniui toji upė išsiliedavo po platesnes lankas. Lankose ir pirmieji namai kūrėsi. Todėl knieta manyti, kad Balstogės vardas sietinas su balos stogais (stogai „namai“). Lenkų Vikipedijos teikiama miesto vardo etimologija Biały Stok „Baltas šlaitas“ yra nepatikima, nes nieks nepaaiškina, iš kur tie balti šlaitai čia atsiranda. Balstogės vardo etimologizavimą nuo balos stogų dar labiau sustiprina (žr.) Balvyžos miesto bei (žr.) Balupėnų kaimo vardų etimologija.

Balstogės miesto herbą sudaro viršuje Baltasis Erelis ir apačioje Vytis – vienas seniausių Europos herbų. Manoma, kad Vytis pirmą kartą buvo pateiktas 1366 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ženklas. Vardas Vytis (nuo veiksmažodžio vytis ar vyti) pirmą kartą pasirodo XVI a.

Balupėnai (lenk. Bałupiany) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Gal šis vardas asmenvardinės kilmės? Vardą (ar pavardę) sudaro dvi šaknys: bala ir upė. Jei pavardė buvusi Balupys (žmogus, gyvenantis prie upės, kuri tekanti bala), tai Balupėnas būtų jo sūnus, kuris įkūręs kaimą. Balupėnas galėjęs dar reikšti Balupės gyventoją.

Balversnė (lenk. Białowierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų versne „versme“.

Balvyža (lenk. Białowieża, brus. Bielavieža) – miestas Hainuvkos apskrity, Palenkės vaivadijoje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų vyzomis (žr. Adamavizna, plg. Vižainis ir Balstogė). Reikėtų pastebėti, kad šio miesto pavadinimas jau turėtų būti jaunesnis, menantis lietuvių laikus. Tai rodo seno šaknies priebalsio z virtimas į ž.

Bandiškės (lenk. Bondziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė –priesagos –iškės vedinys iš asmenvardžių Bandė, Bandys ar Bandžius. Yra čia įsikūrusi girininkija.

Bartėnai (lenk. Barciany, vok. Barten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Bartėnų valsčiuje. Vokiškasis terminas Barten nurodo, kad čia gyvenę bartai – prūsų genties žmonės. Kaimo vardas gali būti asmenvardinis, iš Barto sūnaus Bartėno pavardės. Lenkų Vikipedija pateikia lietuvišką kaimo vardą Barčianai, bet panašu, kad tai klaidingai sulietuvinta forma.

Bartėnuose ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo svarbiausioji Bartos pilis, 1240 m. ji buvo kryžiuočių nukariauta. Pirmą kartą Bartėnai kaip prekybinė gyvenvietė minimi 1289 m. 1473 m. Bartėnai minimi jau kaip miestelis, turintis trejus vartus: Karališkuosius, Kentšyno ir Malūno.

Bartėnų turistinė įdomybė yra XIV a. kryžiuočių pilis bei XVI a. viennavė gotikinė bažnyčia. Iki 1945 m. išsilaikė iš ankstyvųjų viduramžių akmeninė figūra „Boba“, kurią paliko prūsai, šiandien jos replika pastatyta Olštyno pilies kieme. Su figūra susijusi legenda apie vadą Bartą, kuris suakmenėjo, išgirdęs, kad kryžiuočiai užėmė bartų žemę.

Barčevas (lenk. Barczewo, vok. Wartenbork in Ostpreussen) – miestas Olštyno apskrity. 2004 m. buvo jame 7 427 gyventojai. Tai paslaugų, smulkiosios pramonės centras: medžio, metalo apdirbio, chemijos, tekstilės, maisto.

Miestas buvo kuriamas ant Varmės Pisos krantų. Kuomet 1325 m. jį lietuviai nuniokojo, naujas miestas miesto teises gavo 1364 m. Čia buvo pastatytos dvi bažnyčios – parapijos Šv. Onos bei pranciškonų Šv. Andriejaus. Į šiaurę nuo parapijos bažnyčios pastatyta vyskupo pilis. Buvo dveji miesto vartai. 1538 m. miestą aplankė (žr.) Mikalojus Kopernikas.

Miestui po karo buvo paliktas vokiškas vardas Wartenbork (liet. Vartapilė). 1946 m. rugsėjo 15 d. lenkų administracija miestą pervardijo Nowowiejsku, o tų pačių metų gruodžio 4 d., siekiant pagerbti kunigą Valentą Barčevskį (Walenty Barczewski), miestą pervardinta Barčevu. 1986 m. Barčevo kalėjime mirė vokiečių karo nusikaltėlis, buvęs Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas. Čia XX a. pabaigoje buvo kalinami ir lenkų politiniai kaliniai, tarp jų ir kovotojai už laisvę Vladyslavas Frasyniukas (Władysław Frasyniuk), Adamas Michnikas bei Lešekas Močulskis (Leszek Moczulski).

Miesto vardas su baltų kalba turi tik netiesioginio ryšio – pavardė Barczewski rodo esant žmogų, kuris kilęs iš Bartos ar joje gyvenęs ir tik vėliau praradęs prūsų tautinę tapatybę. O iš šios pavardės Bartos šaknis perėjusi ir į miesto vardą.

Barčiai (lenk. Barcie) 2 vietovės Lenkijoje: Barčiai – kaimas Galdapės apskrity, Dubininkų valsčiuje, ir gyvenvietė Vakarų Pamario vaivadijoje.

Vardo etimologija nėra aiški, tačiau juntamas ryšys su Bartų srities ir jos gyventojų bartų vardu. Galimas daiktas, kaimas taip buvęs pavadintas dėl to, kad čia galėję būti perkeldinti žmonės iš Bartos.

Barščiai (lenk. Barszcze) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Dėl vardo plg. Punsko valsčiuje kaimą Burokai.

Bartošycė (ar Bartapilė? lenk. Bartoszyce, anksčiau Barsztyn, vok. Bartenstein, liet. Barštynas, prūs. Bartanstabs) – miestas ir valsčius Lenkijoje, Bartošycės apskrity, esantis (Varmijos) Alnos slėnyje, istorinėje Bartos srity.

1240 m. kryžiuočiai pastatė čia, prūsų žemėje, vieną pirmųjų savo pilių (šalia Rešliaus pilies ir Visenburgo prie Sempopolės), ir šalimais išaugo gyvenvietė. Pradžioje tai buvo medinė pilaitė. Mūrinę pilį pastatyta 1274 m. 1326 m. suteikta miestui privilegijas ir pavadinta jį Rosenthal „Rožių Slėnis“. 1332 m. pakeitė jį prūsų genties bartų atminimui vardu Bartenstein „Bartapilė“. Lenkai kurį laiką šį miestą iš vokiečių perėmę vadino Barsztyn, o prūsai – Bartanstabs. Trylikos metų karo pradžioje Bartapilė miesto gyventojų buvo sugriauta ir niekuomet neatstatyta. Pilies vietoje 1902 m. pastatyti senatijos (miesto seniūnijos) rūmai.

Miestas anksti ėmė klestėti. 1356 m. stovėjo pirklių namai, 1359 m. išmūryta gynybinė siena, 1361 m. stovėjo jau dvi bažnyčios. XIV a. minimi net treji vartai: Karaliaučiaus, Malūno, Lidzbarko. Miestas Rytprūsiuose įgavo antro miesto po Karaliaučiaus rangą. 1661 m. čia rezidavo Prūsų seimas.

Senojoje vokiečių kalboje žodis Barte ir lenkų barta reiškia kirvį. Veikiausiai tai ir nulėmė, kad kirvis buvo įvairių miesto herbo versijų elementas.

Nuo 1945 m. kraštas ir miestas priklauso Lenkijai. Vokiečių gyventojus pakeitė lenkų naujakuriai ir ukrainiečių perkeltiniai.

Vietoje Bartošycės ar Bartapilės vardo Lietuvos literatūroje primygtinai peršamas Barštynas (pagal pirminį lenkų oficialų vardą, kuris seniai nebevartojamas). Sunku suprasti, kodėl taip kalbininkų spyriojamasi. Kuomet šis vardas dar nebuvo Kalbos komisijos patvirtintas, o tik pateiktas tvirtinti, Suvalkų krašto žurnalistas Eugenijus Petruškevičius Aušroje ir laiškuose komisijai argumentuotai aiškino, kad vietovardis nėra sutapęs su barščiais „runkeliais“ ar daržais, o tik nurodo prūsų sritį Bartą. Argumentai nepadėjo, nes lėmė kažkieno užsispyrimas. Iš kur kilo Barštyno idėja? Vokiečiai miestą sukūrė ir pavadijo jį Bartenstein „Bartapilė“, o lenkai tą vardą trumpindami pagal savo ausį perrašė fonetiškai kaip Barsztyn. Iš čia vėlgi fonetiškai perrašydami ir gauname Barštyną – „barščių daržą“. Priminti galima, kad dar kelis amžius čia gyvi išlikę prūsai miestą vadino Bartanstabs „Bartapilė“. Kalbos komisija net ir jiems istorijoje neskyrė vietos. Dar kartą Lietuvoje aukštuoju lygmeniu pasišaipyta iš baltiškosios praeities.

Bastūnai (lenk. Bastuny) – netoli Augustavo aptinkama gyvenvietė. Tokį vardą veikiausiai bus gavusi ji nuo pavardės Bastūnas, kurį galima sieti su veiksmamžodžiu bastytis „klajoti, valkiotis“; bastūnas reiškia „valkatą“. Tai primena (žr.) Suvalkų miesto vardo prasmę.

Batkūnai (lenk. Botkuny) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės.

Bauzelaukiai (lenk. Bezlawki, vok. Bäslack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Rešliaus valsčiuje. Išsidėstęs ant Dainos upės krantų. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės, rodantis, kad tai kažkokio prūso Bauzės laukas.

Pirmą kartą Bauzelaukiai paminėti 1356 m., kuomet Balgos komtūras Henikinui Gerdaviečiui padovanojo vienratį vandens malūną ir 6 margus žemės pagal Kulmo teisę. Malūnas Bauzelaukiuose veikė iki 1947 m. Šiuo metu toje vietoje įrengta vandens elektrinė.

Kaimas buvo įkurtas 1371 m. Bauselawke (prūsiškai Bauzelaukio) vardu. Čia buvo pastatyta kryžiuočių sargybvietė. Vieno flygelio mūrinė pilis buvo apjuosta akmenine tvora su keturiais į kiemą atvirais kuorais bei vartų bokštu, pastatytu XIV a. 1402–1408 m. kryžiuočiai buvo skyrę juos Švitrigailos, karaliaus Vladislavo Jogailos brolio, kuris turėjo būti vainikuotas Lietuvos karaliumi, rezidencijai. Tarp Bauzelaukių ir Lietuvos sukosi Švitrigailos pasiuntiniai. Bauzelaukius pasiekė taip pat kunigaikščio Siemovito ir jo žmonos kunigaikštytės Algirdaitės raštas iš Plocko. Pilyje buvo koplyčia, ją aptarnavo Švitrigailai kryžiuočių paskirtas kapelionas.

Beceilaĩ 3b (lenk. Becejły) – tai bažnytkaimis, esantis prie kelio Šipliškės–Rudka–Vižainis ir sąsmaukoje tarp dviejų ežerų – Ilgelio ir (žr.) Mažojo Šėlmanto. Beceilų vardas minimas jau XV a. užrašuose, bet kaimas įsikūrė tik XVIII a. Aplinkiniai miškai ir ežerai pirmiausia priklausė karaliui, o vėliau perėjo į privačias rankas. 1530 m. buvo jie Pacų, vėliau Radvilų valdos. Beceilų parapija įkurta tik 1908 m. Tuomet nuo Punsko parapijos atsiskyrė sulenkėjusi dalis, ir punskiečiai išlydėjo juos taikiai su vėliavomis ir dalimi inventoriaus. Pirmiausia pastatyta buvo medinė koplyčia, bet ji sudegė. Dabartinė mūrinė Čenstakavos Dievo Motinos bažnyčia pastatyta 1929–1937 m. Po karo buvo restauruota (1951).

Šį bažnytkaimio vardą lietuviškai kalbantys žmonės išlaikė atminty, todėl jo formos autentiškumu abejoti nereikėtų. Dzūkai jį taria Becailai, o lenkai – Becejły. Tačiau vardo   kilmė lieka sunkiai įžvelgiama. Lietuvių kalba nėra dosni ryškių su vietovardžio šaknimi giminingų žodžių. Turime tiktai šauksmažodį bėci – taip šaukiama ožką. Lieka neaiški ir priesaga –eil– (retai kur aptinkama), neaiškus ir jos vaidmuo šiame vietovardy. Saulius Ambrazas knygoje Daiktavardžių darybos raida (123 p.) pateikia daiktavardžių pavyzdžių su priesaga –ail– ir –eil-: drimbailas „kas labai išaugęs“, nerimaila – „nenuorama“, pakaraila – „didelis, aukštas, sudžiūvęs žmogus“, siauteila – „išdykėlis, nenuorama, padauža“, krameilis (2) – „duslius“… Turime dzūkų tarmėje pačiupailą – „žmogų, kuris daug čiūpojasi, krapštosi“… Tokie pavyzdžiai rodo, kad tai pejoratyvinė priesaga, apibūdinanti menkinamą veikėją. Taigi beceilas, reiktų manyti, besąs menkų ožkų laikytojas ar nusigyvenęs jų augintojas.

Turime pavardes: Becas, Becaitis, Becis, Beconis, Bečas, Bečelis, Bečius, Bėčas, Bėčis, Bėčius, plg. lat. pavardę Bečs, esama Latvijoje ir kaimų Beči, Bečs, Beceni. Tačiau ir šių tikrinių daiktavardžių šaknies kilmė nėra aiški (Lietuvių pavardžių žodynas, toliau LPŽ). Galbūt šias pavardes, kaip ir Beceilus, galima būtų sieti su minėtuoju žodeliu bėci, kuris rodytų, kad ir tie žmonės, kurie įkūrė šiuos kaimus, augino ožkas.

Bemavizna (lenk. Bemowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje, prie geležinkelio Elbingas (Elbląg)–Branevas. Dvikamienio vardo kilmė yra asmenvardinė (Bemas), antrasis dėmuo galbūt vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Berznykas (lenk. Berżniki) – bažnytkaimis Seinų valsčiuje. Gyvenvietė vardą perėmė iš (žr.) Berznyko ežero, plytinčio tarp beržynų. Tai labai senas, dar jotvingių laikus menantis vietovardis. Jų kalboje neturėta š, ž ir toje vietoje tarta s, z. Todėl beržynuose esantį ežerą ir pavadino Berznyku, o nuo ežero ir sėslija perėmė Berznyko vardą. Tačiau romantizmo laikais žmonės bandė jį tarytum „sulietuvinti“ ar „sumoderninti“ ir pradėjo vadinti Beržnyku arba net Beržininku. Dėl to vardas nustodavo savo senumo, nors vietovardžio turinys ir nenukentėdavo. Reikia atkreipti Skaitytojų dėmesį, kad lenkų oficiali forma ir perėmė kaip tik šią romantikų gaivinamą formą su priebalsiu ž.

Kitados buvo čia miško ramovė, pavadinta Beržyno vardu. 1510 m. Perlomos girios vietininku tapo Mykolas Pacas. Jam valdant giria buvo greitai kolonizuota. Jis įkūrė dvarą ir šalia pastatė bažnyčią. Šitai ir sudarė Berznyko kaimo pradžią.

Pacui mirus Berznyku tiesiogiai rūpinosi karalienė Bona. Iki šios dienos kalva su vertingomis liaudies statybos senienomis yra jos vardu vadinama.

Karalienės rūpesčiu 1547–1557 m. Berznykui suteikta miesto teises. Paco statytame dvare 200 metų rezidavo Berznyko senatà (seniūnas). Berznyko miesto teises 1805 m. panaikino vokiškoji valdžia.

Didelis smūgis miesteliui buvo tai, kad XX a. 8 dešimtmetyje buvo likviduotas Berznyko valsčius.

Beržalapiai (lenk. Berżałowce) – gyvenvietė Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad įsikūrusi ji beržynuose, nors įmanoma, kad tai asmenvardinis vardas iš pavardės Beržalapis. Už pirmą variantą pasisakytų ir geografinė vietovės aplinka. Kaimavardį sudaro dvikamienis daiktavardis: beržai ir lapai. Šitą vardą į lenkų kalbą perteikęs labai menkos klausos žmogus, dėl to net fonetiškai kaimo vardas sunkiai atpažįstamas, tiek iškreipiantis prasmę, kad antras dėmuo łowce „medėjai, medžiokliai, šauliai“ neturi jokio logiško ryšio ir visiškai nieko bendra su tikruoju vardu – beržų lapais.

Bezledai (lenk. Bezledy, vok. Beisleiden) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje.

1274 m. kryžiuočiai pilyje gynėsi nuo jotvingių puolimo. Kaimas minimas 1414 m. XIX a. mieste išaugo neogotikinė koplyčia. Seniau čia stovėjo gražus rūmų ir parko ansamblis, šiandien išlikę jo tik fragmentai.

Prie pat kaimo yra Bezledų-Bagrationovsko sienos perėja su Karaliaučiaus kraštu.

Kaimo vardo forma ir kilmė nėra aiški, nors gali būti asmenvardinė, bet reikia manyti, kad vokiečiai čia bus išlaikę autentiškesnę vardo formą, o lenkai jį pritempę prie savo kalbos skambesio.

Blandiškės (lenk. Błądziszki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo prasmė neaiški, tačiau priesaga –išk– rodo jo asmenvardinę kilmę. LPŽ pateikia pavardę Blandis, ji galbūt sietina su liet. blanda „ūkana, apsiniaukimas, prieblanda“, ar blandas „akių neaiškumas, proto aptemimas“, blandyti „niauktis; giedrytis“.

Blaskoviznà 2 (lenk. Błaskowizna) – gatvinis kaimas prie Ančios ežero, nusidriekęs net iki Juodosios Ančios ištakų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia buvo pastatę didžiulį malūną akmenims skaldyti, kadangi šioje teritorijoje aptinkama gausybė riedulių. Skaldą specialiu traukiniu per Žydkiemį gabeno į Gerložą, kur buvo statoma garsioji Hitlerio būstinė – „vilko urvas“.

Su Blaskovizna besiribojančioje Bachanavo kaimo teritorijoje – išilgai Juodosios Ančios vagos – driekiasi (žr.) Turtulio ozas. Netoliese ir „kabantis slėnis“ bei draustinis „Bachanavo akmenynė“.

Blaskoviznos kaimo vardą veikiausiai sudaro du kamienai – pirmojo reikšmė neaiški, veikiausiai asmenvardinė, dėl antrojo vizna žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Bliūdžiai (lenk. Bludzie M.) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šioje teritorijoje anksčiau gyveno jotviai. Juos išnaikinus ilgą laiką kraštas liko neapgyvendintas ir užėjo giriomis. Naujoji kurtìs šiame krašte prasidėjo Albrechto Hohencolerno laikais, taigi tik po 1525 m., kuomet Ordino valstybė buvo pertvarkyta į kunigaikštiškus Prūsus. Naujakuriai traukė iš Mazovijos, Lietuvos ir net Žemaitijos. 1531–1570 m. atsirado 9 sėslijos (tarp jų Žydkiemis, Bliūdžiai, Ragainiai, Būdviečiai, Kiepaičiai; Bliūdžių vardas greičiausiai bus asmenvardinės kilmės).

Bobonys (lenk. Babańce) – kaimas Seinų valsčiuje, išsidėstęs prie Bokšos (lenk. Marycha) upės. Kaimui pradžią davęs šio krašto gyventojas Bobonis. Tai tos pačios šaknies asmenvardis, kaip ir Bobėnas, Bobičius, Bobinas, Bobikas ir kiti. Pavardė Bobonis turi tą pačią patroniminę priesagą –onis, kaip ir kiti žinomi asmenvardžiai: Maironis, Janonis, Sabonis, Matulionis, Marčiulionis

Bogužiai (lenk. Bogusze) – kaimas jotvingių gyventose vietose Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity, Prostkų valsčiuje prie (žr.) Elkos upės. Kaimo vardas galbūt nuo pavardės arba buvusio čia populiaraus tuo vardu vadinamo augalo.

Bokšiai (lenk. Boksze) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Pirmoji užuomina apie kaimą aptinkama 1639 m. girininkijos inventoriuje. Ten rašoma, kad kaimas išsidėstęs Juodojo Seivio (dabar Bokšio) ežero pietvakarių krante ir turėjo 7 valakus žemės, juose gyveno 8 varovai, turintys pusės valako ūkius. Papildomai gavo jie dar 2 valakus žemės, už juos mokėjo 2 kãpų lietuviškų grašių metinį činšą. Jų užduotis buvo saugoti, kad į Merkinės-Perlomos-Perstūno girią toliau nesibrautų kolonizacija ir nebūtų kertamas ir niokojamas miškas.

Vardą kaimas gavo nuo (žr.) Bokšio ežero.

Braidynė (lenk. Brejdyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity. Vardo kilmė galbūt sietina su liet. veiksmažodžiu braidyti ir daiktavardžiu braidynė „purvynė, klampi vieta“?

Brizgelis – kaimas Augustavo apskrity, Novinkos valsčiuje. Vardą gavo nuo ežero (žr.) Brizgelio.

Bùbeliai (lenk. Bubele) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimas vardą veikiausiai gavęs iš asmenvardžio Bùbelis, turėjusio čia savo valdas. Kaimo vardą kirčiuoti reikia pirmame skiemenyje, kaip ir kitas mūsų krašte žinomas pavardes: Bìrgelis, Dángelis, Gervelis (šakny tvirtagalė er), Laĩmelis, Mìškelis, Skùstelis, Sùrelis, tai pejoratyvinis kirtis, kaip ir žodyje vaĩkelis.

Bubelių kaime 1912 m. yra gimęs žymus lietuvių poetas Albinas Žukauskas. Šiuo metu jo gimtinėje pastatytas paminklinis akmuo.

Budriai (lenk. Budry) – valsčiaus gyvenvietė Vengožavo apskrity. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (plg. Budrys), šaknis gimininga su būdvardžiu budrus ir rodo, kad čia dar siekęs lietuviškas gaivalas.

Būdviečiai (lenk. Budwiecie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įsikūrusi dar baltiško gaivalo nuosiekoje. Lietuvoje yra to paties vardo miestelis Būdvietis. Gal tai nurodo vietą, kurioje stovėjęs prastas namas ar namai?

Būdvietis (lenk.Budwieć) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tokio pat vardo gyvenvietė yra ir Lietuvoje, Lazdijų rajone. Dėl kilmės plg. Būdviečiai.

Budzevas (lenk. Budzewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė baltiška, tačiau daryba nėra aiški, spėjama, kad rodo asmens gyvenamąją vietą.

Budziskas (lenk. Budzisko) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Čia buvo įrengta Lietuvos-Lenkijos sienos perėja Europos kelyje E67 (Via Baltica). Tai buvo moderniausia perėja tarp Lietuvos ir Lenkijos, eismas vyko visą parą. Per dieną pervažiuodavo 5 000 lengvųjų mašinų ir 1 000 sunkvežimių. 2007 m. gruodžio 21 d. įsigalėjus Šengeno sutarčiai perėjoje pasienio tarnybos buvo paimtos.

Ką rodo šio vietovardžio kalbinė atmintis? Tardami jo vardą juntame, kad jis savas, bet iki galo jo ir nesuprantame. Panašių vietovardžių esama ir Lietuvoje. Tai Būdiškės – Sužonių apylinkė prie Vilniaus, arba Budziniškis – kaimas Pakruojo rajone. Forma Būdiškės bene ir geriausiai tenkina lietuvio ausį. Bet nesinori griebtis plunksnos ir seną Budzisko vardą taisyti. Kaip netaisome senosios Zelvos į Žalvę, Berznyko į Beržnyką ar Beržininką, matyt, ir Budziską reiktų palikti neliestą. Geriau pasiklausykime, ką jis gali papasakoti.

Piršdami Būdiškių vardą siejame jį su būda. Apie kokias būdas čia reiktų kalbėti? Nebent apie kaimo lūšnas, kurių ne tik Budziske yra buvę.

Įsiklausykime į Budzisko šaknį budz-. Ją bene teisingiausia būtų sieti su veiksmažodžiu budėti. Tai labai senas žodis, turįs ir rusų kalboje išsaugotą atitikmenį bdit’. Giminingas jis ir su kitu veiksmažodžiu budinti „daryti, kad budėtų, žadinti“. Tik ką čia bendra kaimo vardas turi su šiuo veiksmažodžiu? Įsiklausykime į daiktavardžio budis ar budė reikšmes. Viena jų rodo grybą. Ir Suvalkų krašte žinomas dar grybas kiauliabudė. Žiūrėkite, kokie tie mūsų protėviai buvę pastabūs. Jei sakome: „pridygo kaip grybų po lietaus“, manyti reikia, kad žmonės tikėję – tie grybai esti kažkur po žeme ir budi, laukia, kada tik palis, dirva suminkštės, ir jau sušoka jie iš po žemių. Tai ar grybai nebudi? Jie – tikros budys ar budės. Budis ar budė dar reiškia galąstuvą. Tas aštrinantis akmuo budi, kad dalgis neatšiptų ir lengviau pjautų žolę. Tačiau žodis budis turi ir dar vieną reikšmę – tai savotiškas gumulas, gužulas, gumbas, gumburas (K. Būga, t. 1, p. 324). Jeigu kalbėsime apie žemės budį, tai turėsime kalnelį ar kalvą (žemės iškilimą), ant kurios budima, saugoma kraštą nuo priešų antpuolių. Kalvotame krašte tokios reikšmės mums ir reikia. Budzisko vardas išlaikė savo atminty čia buvus tokias budis, kuriose stovėjusios sargybvietės. Tai gražiai dera su gretimai esančiu Eglinės piliakalniu – kur kitados stovėjo žymų vaidmenį turėjusi jotvingių pilis.

Tačiau ir toliau neaiški yra priesaga –isk-. Turime panašią lietuvišką priesagą –išk-: Trakiškės, Šipliškės, todėl taip greit norisi patikėti, kad ir Būdiškės, juo labiau kad lenkai turi išlaikę seną baltišką priesagą –isk– tokiuose žodžiuose, kaip: wykopalisko „iškasena“, wysypisko „sąvartynas“, klepisko „klojimas, grendymas“, torowisko „bėgiai“, nazwisko „pavardė“, turi ją ir mums žinomas slavizmas zavaliskas „nereikalingi kraustulai, kliuvinys“, ir visa tai padeda mums nepagrįstai galvoti, kad Budziskas (lenk. Budzisko) bene ir bus suslavinta Būdišk forma. Bet juk mums šiandien įprastus garsus š ir ž prūsai ir jotviai tardavo s, z, ką paliudija jau minėtoji (žr.) Zelva ar Berznykas. Prūsiškai deivutiskan reiškia kaip tik dievišką (deivutis : dievutis), deivutiskai „dieviškai, dievukiškai“, dangiskas „dangiškas“, o deineniskai „kasdien, dieniškai, (kas)dieniškai“.

Toks samprotavimas rodo, kad vietovei vardą davė dar mūsų protėviai jotviai. Tai Budziskas reiškęs, ko gero, Eglinės pilies priekvietę: sargybinę ar tykotinę. Dzūkai savo lūpose išsaugojo seną jotvių vietovardį. Kad jis lengviau raičiotųsi mūsų lūpose, kad būtų savesnis, sudzūkino jį, tarytum arčiau pasitraukdami prie savęs. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą, o šiandien, išaugus vietovės politinei ir ekonominei reikšmei, paplito ir po plačią Lenkiją. Tačiau širdis turi tokią savybę – svetimam neatsiskleisti, kad čia buvusi slėpininga vieta, kuri Eglinės jotvingiams reiškė „gyventi ar mirti“. Žr. dar Budziskės.

Budziskės (lenk. Budziski) – kaimas Lenkijos buvusioje senosios Jotvos teritorijoje, (žr.) Štabino valsčiuje. Dėl darybos – gali būti asmenvardinės kilmės (Budys), tačiau jotviška priesagos forma leistų greičiau manyti, kad tai gerokai senesnis vardas ir yra tos pačios kilmės, kaip ir (žr.) Budziskas.

Buliavizna (lenk. Bulevizna) – Šlynakiemio kaimo dalis. Vardas veikiausiai yra dvikamienis, kaip ir daugelis kitų vietovardžių su antru dėmeniu vizna (žr. Adamavizna, Vižainis). Pirmoji šaknis sutapusi su daiktavardžiu bulius, gal rodanti, kad šioje viznoje ganęsi buliai, arba buvusi menka vizna, tinkanti tik buliams ganyti, o gal ji priklausiusi žmogui pavarde Bulius. Broliai Buliai iš tikrųjų čia yra gyvenę. Tuomet Buliaviznos vardas būtų asmenvardinės kilmės, bet veikiausiai reikštų Buliaus ar Bulių vizną (pievą).

Burbiškės (lenk. Burbiszki) – kaimas prie Galadusio ežero Seinų valsčiuje. Prieš karą ir pokario metais garsėjo kultūrine saviveikla. 1930 m., kai visa Lietuva iškilmingai minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Burbiškių saviveiklininkai ta proga prie kaimo kelio pastatė kryžių. Prie Galadusio Žukauskų žemėje yra pastatyta betonuota pakyla, joje kasmet jau kelias dešimtis metų vyksta Seinų krašto saviveiklinių meno sambūrių pasirodymai, vadinami sąskrydžiais. Juose mėgsta lankytis ir čia poilsiaujantys turistai iš Lenkijos, ypač kultūra besidomintys žmonės.

Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Gyvenvietės pradininkas, matyt, buvęs Burba.

Burdeniškės (lenk. Burdeniszki) – kaimas į pietus nuo (žr.) Dasinio ežero. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Burdenis (plg. pavardes Burda, Burdaitis, Burdulis, Burdžius…; dėl priesagos –en– plg. Bėrenis, Girdenis).

Burniškės (lenk. Burniszki) – kaimas vakariniame Vižainio ežero krante. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Burnys, Burnius). Tačiau čia žmonės lietuviškai jau nebekalba.

Burokai (lenk. Buraki) – kaimas Punsko valsčiuje, prie Lietuvos sienos (dalis kaimo likusi už sienos). Mūsų krašte nėra išlikusių žmonių pavarde Burokas, tačiau tokių pavardžių aptinkama Lietuvoje. Ir šį kaimą yra įkūręs ta pavarde žmogus. Lietuvoje išleisto LPŽ autoriai pateikia, kad M. Birila ir S. Rospondas kildina ją atitinkamai iš brus. ir lenk. burak „runkelis, burokas“. Tačiau kartu teigia, kad, pagal V. Urbutį, taip kildinti yra klaidinga. Pastarojo nuomone, tokią pavardę reikia sieti su brus. bury „rudas, rusvas“, kaip brus. Rudak: rudy. Nesileidžiant į didesnes diskusijas norisi pridurti, kad ir lietuvių kalboje veikiausiai buvęs, tik šiandien primirštas, būdvardis bùras „pilkas“. Jį buvus patvirtina tokie šios šaknies žodžiai: burlas „purvas“, burlega „purvynė“, buriukas „alksnio, beržo ar karklo žirginys“, burytis „ėriukas“, burelis „avinėlis“, buris ir burkutis „kankorėžis“, burenis „bukmedis“, burlus „kuris lengvai teršiasi“, buris „kankorėžis, žebelys“, dz. būrukas „mažas pilkas lietaus debesėlis“, burinukas „dirvinis dobilas“, burna „tuštuma tarp lūpų ir gerklės“, juk prasižiojus matome tamsią ertmę… Taigi ir žodis burokas galėjęs susidaryti taip pat ir lietuvių kalboje arba dar anksčiau, kol slavai buvę neatsiskyrę nuo baltų (?), pridėjus priesagą –okas, kaip turime kitų panašių daiktavardžių: naujokas, pirmokas, prasčiokas, seniokas, šeštokas… Jis, kaip ir lenk. bei brus. burak, rodytų rusvos ar pilkos spalvos daržovę, lygiai kaip ir lietuviškas grybo vardas ruduokė rodo rudkepurį grybą. O turint tokios daržovės vardą, iki pavardės tik žingsnis – tai žmogus, kuris sodinęs palyginti daug burokų ar juos mokėjęs naudoti pašarui.

Cimochovizna (lenk. Cimochowizna) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmo dėmens kilmė – iš įkūrėjo rusiško vardo Timotiej, antroji – vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Damniokas (lenk. Dębniak) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Jis iš ten kilusio, Suvalkuose gyvenusio Vytauto Tumelio pasakojimu buvo įkurtas miške. Matyt, toje vietoje augę nemažai ąžuolų (lenk. dęby). Kaimą įkurdino lietuviai, jiems būdingu būdu mokėję lenkų kalbą, jie jam ir suteikė savaip tariamą vardą. Iš lenkų perėmę kaimo pavadinimą lietuviai jį būtų vadinę Dembnioku.

Dauspūda (lenk. Dowspuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Ročkų valsčiuje. Išsidėstęs prie (žr.) Raspūdos upės. Vardą sudaro du kamienai: daug ir spūdis (spausti).

Daugiausia turistų dėmesį patraukia lietuvių-lenkų ir Napoleono armijos generolo Liudviko Mykolo Paco 1820–1827 m. statytų neogotikinių rūmų griuvėsiai. Anglų neogotikinio stiliaus rūmus projektavo italų architektas Pjetras Bosijus (Pietro Bosio).

Parteryje veikė koplyčia, salonai, archyvas ir biblioteka bei gipso figūrėlėmis puošta valgykla, o antrame aukšte buvo įrengti savininko ir jo šeimos gyvenamieji kambariai. Dešiniajame sparne saugota ginklų rinkinius, o kairiame buvo dailės galerija ir oranžerija. Patalpas gausiai išpuošta veikiausiai italų tapytojų Mikelandželo bei Džovanio Batistos Karelio (Giovanni Battista Carelli) polichromija ir freskomis. Rūsiai buvę vėlgi dviaukščiai – viršutiniame įrengtos pirtys, tarnų būstai, virtuvė ir kitos ūkinės patalpos, žemutinėje – šulinys. Rūmus supo anglų sodininko Džono Heitono (John Heiton) projektuotas parkas.

Negirdėtai puošnūs ir turtingi rūmai žavėjo lankytojus. Išliko garsus posakis: „Rūmai verti Paco, ir Pacas to pačio.“

Po 1830 m. lapkričio sankylio Liudvikas Pacas emigravo, o jo valdas konfiskavo caro vyriausybė. Sankylio metu dalis įrangos ir meno kūrinių buvo slepiami Ročkų ir Januvkos bažnyčiose. Ką perėmė rusų armija, 1834–1836 m. buvo parduota viešose varžytynėse. Rūmus pirmiausia perėmė rusų generolas Nikolajus Sulima, bet juos išmainė į valstybinę algą. Kiti savininkai rūmais nesirūpino, ir jie galiausiai 1867 m. buvo išardyti. Išliko tiktai vienas portikas ir vadinamasis „gandro“ bokštas. Vietos gyventojai pasakoję, kad bokštas išliko tik todėl, kad jo viršūnėje buvęs gandro lizdas.

1815–1821 m. grafas Pacas į savo valdas partraukė apie 500 fermerių iš Škotijos ir Anglijos, ir tie skleidė tarp vietos gyventojų žemdirbystės meną. Jie įtikino vietos valstiečius atsisakyti trilaukio ir priimti sėjomainą. Tuomet vietos gyventojai išmoko auginti bulves ir laikyti jas kaupuose. Išmoko auginti arklius ir avis.

Škotų mechanikai 1816 m. Dauspūdoje atidarė gamyklą, gaminančią arkliais arba vandens ratu varomas kuliamąsias, sėjamąsias, plūgus, ravėtuvus, girnas. Gaminta taip pat įrangą alaus ir degtinės daryklai, krakmolo ir odminių bei aliejaus spaudimo gamyklai.

Tų atėjūnų palikuonys gyvena čia ir šiandien. 1996–2004 bei 2007 m. griuvėsiuose atostogų mėnesiais vykdavo Keltų kultūros festivalis „Dauspūda“.

Degšniai (lenk. Deksznie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, nuo įkūrėjo pavardės Degšnys, kuri sietina su Degsnio pavarde, o ši su liet. degti, degsnys, degsnis „išdaga, degsnė, degimas“.

Degučiai (lenk. Degucie) – du kaimai – vienas Seinų valsčiuje (Suvalkų apskrity), bei kitas – Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šių kaimų vardai bus kilę iš pavardės Degutis. Šią pavardę LPŽ sieja su būdvardžiu degus „kuris gerai dega ar greit užsidega“. Būtų ji panašios darybos, kaip Urbutis (nuo urbti) „žmogus, kuris yra įkyrus savo kalbomis ar elgesiu“. Tąsyk Degutis būtų labai karštas žmogus, greit užsidegantis, supykstantis. Bet įmanoma galvoti, kad ši pavardė galėjusi kilti nuo žodžio degutas „iš tošių ar kelmų gaunamas skystis“, tuomet Degutis būtų žmogus, kuris virdavęs degutą, kaip (žr.) Agurkis– žmogus, auginęs agurkus.

Demitai (lenk. Demity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Ploskinios valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau baltiškoji kilmė lengvai nujaučiama.

Didžiuliai (lenk. Dziedziule) – kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardo kilmės gali būti du šaltiniai. Kaimas yra prie upės (žr.) Didžiulė. Antra galimybė, kad kaimo vardas perėmęs įkūrėjo Didžiulio pavardę. Iki mūsų dienų šiame krašte tokia pavardė neišsilaikė, bet ji yra žinoma Lietuvoje.

Dieveniškės Lt – miestelis Šalčininkų rajone, 20 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante. Apylinkės centro gyvenvietė. 2 km į šiaurvakarius nuo miestelio yra Dieveniškių pilkapynas. Kaimas yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje. Miestelio rytuose teka Gauja, šiaurvakariuose yra pilkapynas.

Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai pasienio zona, čia retai sutiksi ne vietinį žmogų.

Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 1379–1392 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minimas Mingailos kaimas (1385), iš kurio kilęs LDK didikas Mykolas Mingaila, – manoma, Gedgaudo sūnus. 1561–1565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi. 1582 m. pirmąkart minimos kaip miestelis.

Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, ji melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV a. viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės, ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė, kur susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys yra Lietuvos valstybės pamatinių Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje. XIX–XX a. miestelis ilgą laiką priklausė Ašmenos apskričiai.

Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius SSRS vadovus. Tai ir buvo padaryta Lietuvai stojant į SSRS.

Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės – pavardė Dievenis ir priesaga –iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nešlikusi, XX a. 4 dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.

Dievetiškės (lenk. Doweciszki) – kaimas Punsko valsčiuje, Seinų apskrity. Reikia manyti, kad šis vardas yra asmenvardinės kilmės iš Dievetis su priesaga –iškės (žr. Dieveniškės). Tokia pavardė neišlikusi, bet turime pavardę Dievaitis. Priesaga –et– pavardėje veikiausiai rodo malonybinę formą, kaip žemaičių –at– (mamatė, Jūratė) arba dzūkų –ut– (vaikutis, tėvutis, Dievutis). Žodžių su priesaga –et– turime ir nūdienėje kalboje: šepetys, repetys, reketas ar reketys… Matyt, buvęs ir mažybinis žodis dievetis ar devetis, kaip žinome dar žodį dievaitis. Toks asmenvardis tarytum rodytų apeigas atliekantį žmogų, o gal ir pati vietovė kitados buvusi dievetiškė, skirta dievams garbinti. Kas žino, ar istorikai čia ko nors buvusio švento nesurastų.

Dievišava (lenk. Dziewiszewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Nors vardas nėra aiškus, vietovardžio šaknis ir priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę. Lenkiška forma patvirtina, kad lenkai šį vardą perėmę iš dzūkų tarmės.

Dingeliai (lenk. Dzięgiele) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Staviskų valsčiuje. Vaitiekus Kentšynskis mini čia gyvenus Dingelius. Nuo šios įkūrėjo pavardės ir kaimo vardas kilęs. Į lenkų kalbą pavardė ir kaimo vardas buvo perimti dzūkiška forma.

Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Įkurtas jis 1527 m. 7 valakų žemės sklype. To paties V. Kentšynskio teigimu, manoma, kad ir šį kaimą įkūręs tas pats Dingelis, todėl ir šis kaimas gavęs jo vardą.

Seną Dingelių vardą 1938 m. Hitlerio valdžia pakeitė Vitmansdorfu (Wittmannsdorf). Tuomet gyveno čia 108 asmenys.

Dirvonai? (lenk. Dzierwany) – kaimas Vižainio valsčiuje. Atrodo, jo vardą galima sieti su daiktavardžiu dirvonas. Gal tai iš plėšinių atgautas kaimas? Tačiau gali būti jis ir asmenvardinės kilmės (Dirvonas). Tik neaišku, iš kur lenkų kalba tame krašte užfiksavo vietovardžio dzūkišką formą.

Dovetės (lenk. Dowiaty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Priesaga –et– rodo vardo baltiškumą.

Duba (lenk. Duba, vok. Leisnerberg) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity, Zalevo valsčiuje. Vardas galbūt sietinas su liet. duba „klonis, įdubimas“?

1714 m. kaimas minimas esantis bajorų savastis. 1782 m. stovėjo čia 3 namai (dūmai), o 1858 m. dvejuose namuose gyveno 14 žmonių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvę 57 gyventojai.

Dubelis (lenk. Dubiel) – kaimas prie Vyslos Pamario vaivadijoje, Kvidzyno aspskrity ir valsčiuje. Šio kaimo vardas yra žodžio duba mažybinė forma. Pats kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, pagal veikiausiai jį įkūrusį Dubelį.

Dubininkai (lenk. Dubeninki, vok. Dubenigken, 1938–1945 – Dubeningen) – pietvakariausia Mažosios Lietuvos gyvenvietė, po Antrojo pasaulinio karo priklausanti Lenkijai, esanti Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrityje, 18 km į rytus nuo Galdapės. 1615 m. čia buvo įkurtas činšinis kaimas. 1620 m. įkurta parapija. Iki XX a. pradžios ilgą laiką gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Ilgainiui čia ėmė keltis mozūrai, dar vėliau ir vokiečiai. Lietuvininkai stipriai lenkėjo, vėliau dar sparčiau ėmė vokietėti. Pamaldos vyko lenkų, lietuvių ir vokiečių kalbomis. Pasikeitus tautinei sudėčiai 1908 m. pamaldos lietuvių kalba buvo panaikintos. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių čia beveik neliko. Stovi XX a. pradžioje pastatyta neogotikinė bažnyčia. Gyvenvietės pakrašty kalvoje išlikę 1914 m. lapkričio mėnesį žuvusių rusų ir vokiečių kareivių  broliški kapai. 1920 m. Lenkija su vokiečiais pralaimėjo plebiscitą, nors vietos gyventojų 72 proc. pasisakė už Lenkiją. 2006 m. buvo čia 926 gyventojai.

Kaimo vardą reiktų sieti su liet. daiktavardžiu dubuo. Priesaga –inink– rodo, kad pirmi čia atsikėlę buvo meistrai, kurie iš medžio gamino dubenis (plg. Smalninkai).

Dujės (lenk. Duje, vok. Doyen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors regimai baltiška.

Kaimas išsidėstęs prie sienos su buvusių Rytprūsių Karaliaučiaus kraštu. Privažiuoti į kaimą galima nuo kelio Maltainiai–Asūnai. Šiuo metu gyvena čia 24 žmonės.

Dūlės (ar Dulklės. lenk. Duły, vok. Dullen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity ir valsčiuje. Dokumentuose ankstesni minimi vardai: Duen, Duhn, Dulken. Jie rodo, kad iš lietuvių kalbos perimtas kaimo vardas kurį laiką svyravo. Vokiečių tarnybinis vardas buvo vartojamas Dullen. Šią formą ir lenkai sulenkino. 1938 m. kaime gyveno 260 žmonių.

Kaimas činšinis, turintis 30 valakų. Įkūrė Jonas Dulkė.

Mokykla įsteigta 1815 m. Tarpukary čia veikė paštas, dvi plytinės bei buvo keli amatininkai.

Dulsinis (lenk. Dulsin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški. Galbūt sietinas su liet. dulsus „duslus; sunkus, aptingęs“. O gal galima manyti esant tą pavadinimą asmenvardinės kilmės, sietinos su tuo būdvardžiu?

Dusnyčia (lenk. Dusznica) – kaimas prie Galadusio ežero, Seinų valsčiuje. Jo vardas yra kilęs iš (žr.) Dusnyčios upelio, kurio vardas susijęs su (žr.) Dusios ežero vardu. Dėl priesagos –yčia plg. akmenyčia „akmeninga vieta“.

Kaimas įsikūręs dar XVI a. Jis įsispraudęs tarp (žr.) Galadusio ir (žr.) Alno ežerų. Iš vienos pusės remiasi į Lietuvos sieną, iš kitos skiria jį iš Galadusio į Alną tekantis vietos  gyventojų vadinamas Dusnyčia upelis.

Dziubeliai (lenk. Dziubiele, vok. Dziubiellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau mažybinė ir patroniminė priesaga –el– rodo, kad jis gimęs baltiškoje kalbinėje aplinkoje ir išlaikęs dzūkišką formą. Todėl galima teigti, kad ir šis kaimas buvo pakrikštytas įkūrėjo vardu (plg. pavardę Dziuba, Dziubelis).

Kaimas išsidėstęs Sniardvų ežero šiauriniame krante, 15 km į rytus nuo Ožyšo.

1938 m. liepos 16 d. nacistinė Rytprūsių valdžia kaimo vardą buvo pakeitusi iš Dziubiellen į Zollerndorf.

Eglinė (lenk. Jegliniec) – du kaimai tuo pačiu vardu: vienas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, prie pat Lietuvos sienos, kitas – Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, prie (žr.) Gremzdelio ežero. Šis vardas rodo vietą, kurioje augusios eglės. Jos turėjusios būti matomos iš toli, todėl negalėję būti ištisinio miško masyvo.

Eglinėje, esančioje Šipliškių valsčiuje, išlikęs senas tuo pačiu vardu vadinamas jotvių piliakalnis. Netoliese esantis (žr.) Budziskas sudarė su Eglinėje esančia pilimi gynybinę sistemą.

Egliniškės (lenk. Jegliniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. Eglinas, Eglynas, Eglinis).

Eišeriškės (lenk. Ejszeryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės. Čia XX a. pabaigoje gyveno dar lietuviškai kalbantis Saladuonis, liudijantis, kad jo vaikystėje tokių, kaip jis, buvę daug.

Elbingas (lenk. Elbląg, vok. Elbing) – apskrities miestas prie Elbingo upės, kuri už 10 km į šiaurę įteka į Vyslą. 127,9 tūkst. gyventojų (2006). Uostas, susisiekiantis su Baltijos jūra. Tai vienas seniausių Lenkijos miestų. Jį įkūrė kryžiuočiai 1237 m. šalia tos vietos, kur iki IX a. gyvavo prūsų prekybinė sėslija Trusas. Miesto teises Elbingas gavo 1246 m. Istorija permaininga. Priklausė kartais Kryžiuočių ordinui, kartais Lenkijai. XVI a. išgyveno švedų okupaciją.

XIX ir XX a. pradžioje Elbingo uostas lenktyniavo su Gdansku ir sparčiai augo. Atsirado pramonė – gaminta cigaretes, garvežius. Karo pabaigoje čia buvo įkurdintas Štuthofo konclagerio filialas. Turėjo tarpužemio vandens kelius į Varmiją ir Mozūrų ežeryną bei per Vyslą susisiekė su jūra.

Elbingo miesto vardo kilmė nėra aiški, tačiau mums dar siejasi su tuo vardu vadinamu prūsų kalbos žodynėliu.

Elbingo žodynėlis yra rankraštinis vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Tai seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašto paminklas. Rankraščių rinkinys, kuriame ir yra minimas žodynėlis, pavadintas suradėjo Noimano kodeksu (Codex Neumannianus). 1825 m. kodeksą Elbingo pirklio A. Grubnau palikime surado Francas Noimanas. Jis kodeksą 1868 m. perdavė Elbingo miesto bibliotekai, čia buvo saugomas iki Antrojo pasaulinio karo, tolesnis likimas nežinomas.

Noimano kodeksą sudaro 3 vokiečių kalba rašyti teisynai – Liubeko, Pamedės, senasis lenkų teisynas bei vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Žodynėlyje iš viso 186 puslapiai (paskutinis tuščias), F. Noimano sunumeruoti nuo 1 iki 185. Paskutiniuose 17 puslapių (169–185) Elbingo žodynėlio (be pavadinimo) – XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios nuorašas. Autorius pasirašė 185 puslapyje: „parašė Petras Holcvešeris iš Marienburgo“ (Explicit per manus Petri Holczwesscher De Marienburg). Elbingo žodynėlį jis nurašė iš originalo ar jo nuorašo, sudaryto XIII a. gale (ar XIV a. pradžioje), bet seniai dingusio, tačiau nemokėjo prūsų kalbos ir padarė nemažai klaidų. Originalo autorius (anonimas), matyt, mokėjo prūsiškai.

Žodynėlyje yra 802 prūsų ir tiek pat vokiečių kalbos žodžių, surašytų ne abėcėlės tvarka, o sugrupuotų į 32 nevienodas temines grupes (pvz., grupė vok. Jor (Jahr), liet. metai – prūsų Mettati, vokiečių Somer (Sommer), liet. vasara – prūsų Dagis, vok. Herbist (Herbst), liet. ruduo – prūsų Assortis, vok. Winter, liet. žiema – prūsų Šėmo ir kt.). Užrašyti tik daiktavardžiai ir keletas spalvas reiškiančių būdvardžių, nėra nė vieno veiksmažodžio, įvardžio, bažnytinių terminų. Pamedės tarmė archajiškesnė už prūsų katekizmų šnektas (žodynėlis apie 200 metų senesnis): išlaikyta balsio ā kokybė (mote – liet. motė, motina katekizmuose mūti), bevardė vardažodžių giminė (mettan, liet. metas).

Pirmą kartą Elbingo žodynėlį paskelbė Georgas Neselmanas 1868 m., fotografuotinius leidimus – Adalbertas Becenbergeris, V. Simonas 1897 m. ir Vytautas Mažiulis 1966 m.

Elkas (lenk. Ełk) – apskrities ir valsčiaus miestas, esantis Elko ežeryne, ant Elkos upės ir Elko ežero krantų. Ši ir aplinkinės teritorijos sudaro Lenkijos žaliuosius plaučius.

Miestas įsikūrė XIV a. Vardą gavo nuo (žr.) Elkos upės.

1999 m. birželio 6 d. Elke lankėsi Romos Popiežius Jonas Paulius II. Po metų atidengta jam paminklą, o aikštę, kurioje paminklas stovi, pavadinta jo vardu.

Gaidžiai (Senieji) (lenk. Stare Gajdzie) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimas, matyt, asmenvardinės kilmės.

Galainiai (lenk. Gałajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Galimas daiktas, kaimas vardą gavęs iš pavardės Galas ar Galainis. Tačiau greičiausiai tai priesagos –ain– vedinys iš daiktavardžio galas (plg. Šilainė).

Galdapė (lenk. Gołdap, vok. Goldap) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Turi sanatorijos statusą. Miestas vardą perėmė iš (žr.) Galdapės upės. Galdapės vardas, ką jis beapibūdintų – upę, ežerą ar miestą, – Lietuvoje nėra suvoktas ir visaip kraipomas: Gulbupė, Geldapė, Geltapė. Beje, ir lenkiškoji Vikipedija, pasiremdama lietuviškaisiais šaltiniais, pateikia Galdapės miesto vardą kaip Geldapė.

Galingiai (lenk. Galiny, vok. Gallingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje – senosios Galindos žemėje. Nuo Bartošycės pusės išlikusi Eulenburgų kilties rezidencija. Kaimas įkurtas 1336 m.

Kaimo vardo forma ir jo etimologija nėra aiški, bet įmanoma ir asmenvardinė (nuo neišlikusios Galingio pavardės) kilmė.

Gálviečiai (lenk. Galwiecie, vok. Gehlweiden) – Galdapės apskrity ir valsčiuje esantis kaimas. Vardo kilmė ir pagaliau vardo forma nėra aiški. Yra tikėtina, kad jis nurodo vietą, kurioje gyvenęs Galas (žr. Galainiai). Kaimas įkurtas 1531 m. kaip bajoriškas dvaras. Stovi 1920 m. statyti rūmai. Tais pačiais metais įsteigtos ir kapinės. Veikia čia vandens malūnas. Yra autobusų stotelė.

Garbas (lenk. Garbas) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Kaimas įsikūręs 1548 m. prie Garbio ežero. Pr. *garbis „kalnelis, kalva“, plg. liet. garbana.

Garbina (lenk. Garbina) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Tai priesagos –in– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.

Garbnas (lenk. Garbno) – du kaimai Kentšyno apskrity: 1) Barcianų valsčiuje, 2) Koršų valsčiuje. Tai priesagos –n– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.

Gardeikiai (lenk. Gordejki, vok. Gordeiken) – kaimas Olecko apskrity ir valsčiuje.

Kaimą įkurta 1557 m., kuomet Kristupas Glaubitzas, Stradūnės senata, pardavė Andriui Gardeikiui sklypą žemės ir pavedė 40-yje valakų įkurti kaimą. Pagal jo pavardę ir kaimui vardas suteiktas.

1938 m. gyveno čia 306 žmonės.

Gaudynos (lenk. Gaudyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity,  Pieniężno valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, bet galbūt galima jo šaknį sieti su liet. veiksmažodžiu gaudyti.

Gaudinkos (lenk. Gaudynki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau etimologinio ryšio reikėtų ieškoti drauge su vietovardžiu Gaudynos.

Gavieniškės (lenk. Gawieniańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vienintelis kaimas regione, išlaikęs gatvišką statybą. Vardas asmenvardinės kilmės.

Lietuvių kalboje gavėnas, kaip ir gavienas – „paprastai gavėnios metu jaujoje gyvenantis kaukas“. Gavieno pavardė rodytų pasninkaujantį žmogų. GavieniškėsGavieno įkurtas kaimas. Į lenkų kalbą kaimo vardas išverstas apytikriai. Dėsningai turėtų būti Gawieniszki, kaip Šipliškės – Szypliszki, Mieruniszki ar Trakiszki. Seinų ir Suvalkų regione toks bandymas atitolinti lenkišką vardyną nuo lietuviško yra kone dėsningas. Tai rodo, kad tam procesui vadovavo menkai filologiškai išprusę ar lietuvių kalbą suprantantys žmonės. Gerokai sveikesnis baltų vardynas buvo išlaikytas Varmijos Mozūrų krašte, kur pokario metais vardų nustatymo komisijai vadovavo žymus lenkų indoeuropeistas ir baltistas Janas Otrembskis (Jan Otrębski). Ir ten, nors vietovardžiai į lenkų kalbą ėjo per vokiečių kalbą, yra daug suprantamesni, negu oficialus vardynas Suvalkų bei Seinų regione.

Gdanskas (lenk. Gdańsk, vok. Danzig, kašb. Gduńsk, lot. Gedanum, Dantiscum, jidiš דאַנץ – danc) – Lenkijos uostas prie Baltijos jūros, Pamario vaivadijos bei Gdansko arkivyskupijos centras. Gdanskas yra taip pat karališkasis ir Hanzos miestas, kitados didžiausias ir turtingiausias Lenkijos miestas. Pirmą kartą apie jį užsiminta 997 m. Čia prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, čia gimė „Solidarumo“ judėjimas bei prasidėjo komunizmo griuvimas Vidurio Europoje. Su Gdyne ir Sopotu Gdanskas sudaro vadinamąjį Trimiestį.

Dėl miesto vardo etimologijos. Dalis lenkų kalbininkų mano, kad miesto vardas yra slaviškas. Mano jie, kad praslavų šaknis *gъd rodo drėgną kraštą, liūną, pelkę, gal net drėgną mišką. Tačiau pripažįsta, kad tiksli etimologija vienprasmiškai nėra nustatyta. Kita grupė lenkų kalbininkų jaučia, kad vardas bus susiformavęs dar priešistorės laikais, kuomet čia prieš slavus gyvenusios kažkokios gentys. Tos kažkokios gentys ir buvę prūsai. Miestas istorijoje nebuvo vienu vardu įvardijamas. Žinomi yra jo vardo variantai: Kdansk, Gyddanyzc, Gdanzc, Dantzk, Dantzig, Dantzigk, Danzig, Dantiscum ir Gedanum. Tatai dar kartą rodytų, kad vardas svetimoms lūpoms buvęs sunkiai tariamas ir ne iš karto nusistovėjo. Latvių kalba iki šiandien turi išlaikiusi žodį danska – „liūnas, klampynė, raistas“ iš *danc-ka ║ danga „kelio duobė, klanas“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 179). Todėl, matyt, žulavai lėmę gyvenvietės ir miesto įvardijimą. Taigi iš pr. danska „klampus“, per vok. danzig – > Danzig – lenkų kalboje įvyko metatezė – > Gdańsk „drėgna, įmirkusi žemė“.

Gereliškės (lenk. Gieraliszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai suteikė jo įkūrėjas Gerelis, kuris lenkų kalboje buvo užrašytas dzūkiška forma – Geralis. Gerelis yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Geras.

Gerkiniai (lenk. Gierkiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Giluišiai (lenk. Giełujsze) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie (žr.) Giluišio ežero, iš jo ir vardą gavęs. Kaimo vardą plačiau išpopuliarino šalia žaliuojanti giria, vadinama Giluišgiriu. Dalis kaimo po Pirmojo pasaulinio karo liko Lietuvoje. Iš Giluišių kaimo (Lietuvos pusėje) yra kilęs ir gyvenęs žymus knygnešys, kultūros skleidėjas ir altruistas Vincas Markevičius. Jo sodyba likusi vadinamajame pasienio ruože (zonoje) ir žmones iškeldinus buvo visiškai sunaikinta. 2008 m. rugsėjį toje vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

Gyselis ar Gaislingenas (lenk. Gisiel, seniau Geislingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė – nuo buvusio Gyselio ežero, kurį apie 1869 m. nusausinta ir paversta pieva.

Kaimas įkurtas 1389 m. 1709–1711 m. siautėjant marui beveik visi gyventojai išmirė. 1728 m. kaimą apgyvendinta iš naujo.

Grandai (lenk. Grądy) – kaimas Lomžos apskrity, Novogrodo valsčiuje. Vardo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau galima manyti, kad tai pagal Lietuvoje neišlikusią Grando pavardę pavadintas kaimas (plg. Kreivėnai, Valinčiai…)

Graužiai (lenk. Grauże) yra dveji – Senieji Šipliškių valsčiuje, ir Naujieji Krasnapolio. Vardus šie kaimai veikiausiai bus gavę nuo graužo „žvyro, žvirgždo“.

Gremzdai (lenk. Gremzdy, Gremzdy Polskie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnopolio valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Gremzdo ežero.

Griškonys (lenk. Gryszkańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.

Gublaukiai (lenk. Gubławki, vok. Gablauken, seniau Gubelauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity. Vardą gavęs veikiausiai iš prūso vardo Guba.

1392 m. minimas čia buvęs prūsų kaimas, turintis 16 valakų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno čia 103 žmonės.

Guja (lenk. Guja, vok. Gross Guja) – kaimas Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Šalia Gujos Mozūrų kanale yra vienintelis išbaigtas šliuzas – vienas iš penkių Lenkijoje pastatytų šiame kanale, turėjusiame kitados sujungti Didžiuosius Ežerus su Baltija per Prieglių.

XIV a. stovėjo čia kryžiuočių sargybvietė, ją 1370 m. Kęstutis sudegino. 1384 m. ji buvo vėl atstatyta. Čia XVII a. gyveno ir Tiškų šeima. 1710 m. maru kaime išmirė 161 žmogus.

Kaimo vardas patraukia savo baltišku skambesiu, tačiau jo kilmė neaiški.

Gulainiai (lenk. Gułajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardas – priesagos –ain– vedinys. Vardo prasmė neaiški, tačiau labai tikėtina, kad vardą gavęs iš Lietuvoje neišlikusia pavarde įkūrėjo Gulo, ką paliudytų ir (žr.) Gulkaimis.

Gulbinas (lenk. Gulbin) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vardas (plg. Gulbiniškės).

Gulbiniškės (lenk. Gulbieniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje, netoli Šiurpilio. Vardas asmenvardinės kilmės (nuo Gulbino).

Gulkaimis (lenk. Gułkajmy) – kaimas Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Sudaro jį dvi šaknys – gul– ir kaimas. Šio vardo pirmoji šaknis, atrodo, gimininga su (žr.) Gulainiais. Tai būtų Gulo įkurtas kaimas.

Gurklys (lenk. Górkło) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Mikolaikų valsčiuje. Šiuo metu čia plėtojamas agroturizmas, jis išstumia tradicinę žemdirbystę. Kaimas išsidėstęs šiauriniame Gurklio ežero krante, tai leidžia puoselėti vandens sportą, ypač buriavimą.

Ignalinas (lenk. Ignalin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Kaimas įkurtas 1333–1342 m. didžiajame Sparwirdės miške, šio vardas prūsiškai reiškia Kranklių miškas. 1807 m. birželio 10 d. įvyko čia Napoleono armijos mūšis su rusų-prūsų kareiviais, vadinamas mūšiu ties Varmės Lidzbarku. Karo lauke abi šalys prarado apytikriai po 7–8 tūkstančius karių ir nė vieni nelaimėjo. Kitos kautynės įvyko tų metų birželio 14 d. ties Frydlandu. Rusai prarado 25 tūkstančius karių.

Vardo kilmė neaiški, gal asmenvardinės kilmės, ir galima jį sieti su Lietuvoje esančio Ignalinos miesto vardu.

Ignotavizna (lenk. Ignotowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Dėl vardo kilmės – jį sudaro dvi šaknys: pirma veikiausiai asmenvardinės kilmės, dėl antros žr. Adamavizna, Vižainis.

Ivaniškės (lenk. Iwaniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Proraslio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės. Lietuviška priesaga –išk– rodo, kad čia gyventa asmens ruso vardu Ivanas. Ir tik aplinkiniai lietuviai bus taip kaimą pavadinę.

Iznota (lenk. Iznota) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ruciano-Nidos (lenk. Ruciane-Nida) valsčiuje. Išsidėstęs Pisos girioje ant Beldanų ežero krantų. Per kaimą teka (žr.) Krutynė. Vardas mena pačius seniausius laikus, kadangi jo reikšmė yra jau išdilusi ir mums nesuprantama.

Beldanų ežero saloje Cezario Kulbackio rūpesčiu įkurtas poilsio židinys „Galindija“. Vardas primena čia (iki XII a.) gyvenusią prūsų gentį – galindus. Židinį sudaro restoranas, viešbutis ir pensionatas, jų puošyba primena senąją galindų kultlūrą. Įrengti demonų urvai, termos, olos, stilistiškai besisaistantys su gintaru, badavimo šuliniai, girios ramovės, ritualinis akmens apskritimas bei galindų labirintas. Pagal pageidavimą atkuriamos žaidimo pavidalu tikros ar numanomos galindų apeigos, tarkime, plėšikiški autobusu važiuojančių turistų antpuoliai. Kelias į židinį „nusodintas“ medžiais šaknimis į viršų. Sėslijos teritorijoje stovi įvairiausios skulptūros ir įtaisai, stilizuoti orientuojantis į prūsų epochą.

Nuo V a. pr. Kr. iki XIII a. Iznotoje gyveno galindai. Per jų teritoriją vedė gintaro kelias, juo veždavo brangenybes bei gintarą į šiaurę ir vakarus. Dabartinis kaimas įsikūrė 1602 m. Kadangi čia žmonės buvo apgyvendinami ir vėl iškeldinami, neliko kaime jokių architektūros paminklų.

Jačnė (lenk. Jaczne) – kolonija Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau kvepia senumu.

Jaminai (lenk. Jaminy) – Augustavo apskrity, (žr.) Štabino valsčiuje, Bebros nacionalinio parko pakrašty. Apie 200 gyventojų (2006). Kaimas vardą gavęs iš upės Jaminos (upės vardo kilmė neaiški, tačiau jis turi būti labai senas).

Pirmą kartą apie vietovę užsimenama XVII a., kuomet buvo atidaryta rūdos liejykla. 1703 metais iš Stanislovo Reškos liejyklą ir girią perėmė Lietuvos viršininkas ir artilerijos generolas Kazimieras Sienickis, išstatė gyvenvietę, liejykloje įrengė vandens malūną, šalia pastatė dvarą. 1707 m. Šiaurės karo metu Sienickis pateko į rusų nelaisvę ir 1711 m. mirė Sibire. 1713 m. kaimo posesoriumi tapo Jurgis Stanislovas Sapiega.

Kaime išsilaikę įdomūs svirneliai. Kapinėse dar stovi čia kitados išlieti ketiniai paminklai ir kryžiai.

Jeleniavas (lenk. Jeleniewo) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity. Vardas turėtų būti kilęs nuo jotviško elnio „žvėries“. Lietuviško vardo varianto neteko girdėti. Priesaga –av- šiuo atveju rodo žvėringą vietą. Matyt, buvusi čia giria, kurioje laikęsi žvėrys. Taigi vardas kalba apie žvėrynę, ne apie elnius. Panašios darybos turime Vilniaus miesto rajono vardą, Žvėryną. Tos darybos turime ir šalia Marijampolės esantį (žr.) Sasnavos miestelį, plg. jotv. sasins „zuikis“.

Jogeliai (lenk. Jagiele) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, yra jis asmenvardinės kilmės.

Jonaraistis (lenk. Jenorajście) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardažodžio daryba labai aiški – Jono raistas (žr. Raistiniai), kaip ir Adomo vizna. Matyt, senovėje čia net kaimo nebuvę, o raistas priklausęs kažkokiam Jonui.

Judyčiai (lenk. Judyty) – Lenkijos kaimas, esantis Pamario vaivadijoje, Štumo apskrity, Dziežgonio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau žodžio daryba kreipia jį kildinti iš baltų kalbų.

Juknaičiai (lenk. Juchnajcie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas kilęs veikiausiai iš įkūrėjo Juknos vardo.

Junošynas (lenk. Junoszyno, kašb. Junoszënò) – kaimas Pamario vaivadijoje, Novodvoro apskrity, Stegnos valsčiuje, žulavų teritorijoje. Pro šalį eina siaurukas į Štuthofą. Kaimo vardas patyręs metamorfozių, tačiau panašu, kad yra asmenvardinės kilmės.

Juodeliškės (lenk. Jodeliszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.

Juodežeriai (lenk. Jodoziory) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė lietuviška, jo prasmė suprantama. Fonetiškai verčiant į lenkų kalbą atrodo, kad tai Jodo ežeras.

Jurkiškės (lenk. Jurkiszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje prie kelio nr. 651. Vardą gavęs nuo įkūrėjo Jurkaus.

Kadariškės (lenk. Kadaryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė.

Kadynai (lenk. Kadyny, vok. Kadinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, Tolkmicko valsčiuje. Prūsiško vardo kilmė neaiški.

Kaitrynė (lenk. Kojtryny) – kaimas Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Vardą, matyt, reiktų gretinti su liet. žodžio kaitrus šaknimi.

Kališkės (lenk. Kaliszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Piskos Bialos valsčiuje. Gyvena čia 240 asmenų. Priesaga –išk– rodo, kad vietovė buvusi Kalio nuosavybė.

Kaime išsilaikęs XIX a. dvaras, jį supa gražus parkas. Didžiausios brangmenos yra 300 metų ąžuolai bei senas maumedis.

Kališkių istorija siekia kryžiuočių laikus. Minimi jau 1424, 1428 ir 1448 m. XV ir XVI a. dokumentuose kaimas rašomas: Kallishchken, Heynitzinn, Haenitzen, Hennitzen, Haeinczen.

Pirmas dokumentas apie Kališkius yra žinomas iš 1447 m. Jame sakoma: „kaimas turi būti įkurtas mūsų Ąžuolyne, nebuvo čia sėslijos, tik miškai driekėsi“. Tais metais tarp Kališkių ir Piskos Bialos pradėjo veikti lentpjūvė. 1559 m. minima jau ir karčema.

Dvaras buvo pastatytas 1830 m. 1938 m. per germanizacijos akciją kaimas buvo pavadints Flockau.

Kalniškiai (lenk. Kolniszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo aukštumos kraštą.

Kalnikas (lenk. Kalnik, vok. Kahlau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Morongo valsčiuje. Anksčiau lenkai kaimą, nusižiūrėję nuo vokiečių, vadindavo Kalaw. Lenkų kalba išlaikiusi autentišką prūsišką daiktavardžio mažybinę formą Kalnikas, lygiai kaip Kopernikas – Kopernos sūnus (Koperniukas), lygiai kaip žemaičių Janikė ar Onikė – mažosios Janė ir Ona. Taigi Kalnikas mums labiau įprasta forma būtų Kalnelis ar Kalniukas. Kas tai buvęs – tokia pavarde žmogus, ar dėl krašto konfigūracijos taip kaimas pramintas? Formos vienaskaita verstų dėmesį kreipti į antrą galimybę.

Kaime stovi barokinė bažnyčia, pastatyta 1730–1738 m.

Dokumentuose šis 80 valakų turintis činšinis kaimas minimas 1320 ir 1331 m. 1782 m. kaime buvę 76 namai (dūmai), o 1858 m. buvę jų 120 su 810 gyvetojų.

Tuo pačiu Kalniko vardu šiaurės Kroatijoje (Slavonijoje) Panonijos kalnų grupėje aukščiausiai iškilusi kalva yra vadinama Veliki Kalnik (vengr. Nagykemlék). Kaip čia toks vardas atsiradęs, geografams žinoti.

Kampuočiai (lenk. Kompocie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Kampuočio ežero.

Karklynė (lenk. Korkliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo karklais apaugusią žemumų lygumą.

Karnitai (lenk. Karnity, vok. Karnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Milomlyno valsčiuje, prie Katilo (lenk. Kocioł) ežero. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, kaimas perėmė netoliese esančio Karnitų ežero vardą.

Karnitai pirmą kartą minimi 1349 m. Tuo metu buvo kryžiuočių palivarkas. Kiti dokumentai rodo, kad kaimas buvo minimas 1360 m., ir ten gyveno prūsai. 1782 m. Karnituose buvo 11 namų (dūmų), tuo tarpu 1858 m. juose buvę 155 gyventojai. Prieš karą čia buvo jau 340 gyventojų.

Karnituose išsilaikęs neogotikinio dvaro rūmų su parku kompleksas. Rūmai pastatyti 1856 m. vietoje lenkų-švedų karo metu sudegusio dvaro. Didžiulis parkas driekiasi nuo Karnito ežero rytų kryptimi. Rūmai stovi arti ežero. Į šiaurę nuo rūmų stovi ūkiniai pastatai ir tarnų namai bei arklidės, ratinė ir maniežinė.

Kalnelyje parko pietinėje dalyje išlikusios senųjų savininkų kapinės.

Šiuo metu čia veikia poilsiavietė ir privatus viešbutis.

Karšiai? (lenk. Korsze, vok. Korschen) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Miesto vardą galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiais karsas ar karša „urvas, ola; pakriaušis“.

2004 m. gruodžio 31 d. gyveno čia 4 724 žmonės. Miesto teises Karšiai gavo 1962 m.

1945 m. vietovė perduota lenkų administracijai. Tuomet dauguma gyventojų buvo iškeldinti į Vokietiją. Kuomet į čia priverstinai iš Beščadų buvo atkeldinti ukrainiečiai, evangelikų bažnyčia paversta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo pravoslaviška cerkve.

Karvikas (lenk. Karwik) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, ką rodytų mažybinė ar patroniminė priesaga –ik– (žr. Kopernikas) iš neišlikusios pavardės Karvis. Plg. pavardes Karvelaitis, Karvelis ar Karvickas. Tačiau vienaskaitos forma gali rodyti ir kitą kilmę.

Kaimas išsidėstęs prie Sekstų ežero ir Eglinės kanalo, už 7 km nuo Piso. Įkurtas 1804 m. Gyvena čia apie 120 asmenų. Ant Eglinės kanalo įrengtas šliuzas. Yra kaime pensionatas. Galima pasivažinėti bričkomis ir pajodinėti.

Karviniai (lenk. Karwiny) – Gdynės miesto kvartalas. Lenkų Vikipedija šį vardą sieja su kašubų daiktavardžiu karwia „ganyklos“. Kadangi I tūkstantmety šiame krašte gyveno prūsai, reikia manyti, ir šis vietovardis, kaip ir kiti (žr. Gdanskas ar gal ir Sopotas), daug senesnis, vedantis dar į šio krašto baltiškuosius laikus. Iki nesenų laikų šioje vietoje buvo laukai, taigi ir ganyklos, ir dar XX a. 8 dešimtmetyje čia miesto nebuvo. Gražu, kad ankstesni vardai prisiderina gyvuoti ir miesto sąlygomis. Antai Gdansko Oliwoje yra gatvė Karwieńska, susišaukianti su Gdynės Karviniais.

Karviniai – tai miesto kvartalas Gdynės pietinėje dalyje, nuo centro nutolęs apie 8 km. Namai čia išsistatė tik praėjusio šimtmečio 9 dešimtmetyje.

Kelčėnai (lenk. Kielczany) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs iš pavardės Kelčėnas, šios patroniminė priesaga –ėn– rodo kilus ją iš neišlikusios pavardės Kelčius. Plg. kitą artimą pavardę Keliuotis, kuri gali būti iš dabar jau užmirštos profesijos keliuotis „kelio tarnas“ (LPŽ).

Kelmynė (lenk. Kielmin) – maža sėslija Augustavo apskrity, Plaskos valsčiuje prie Augustavo kanalo Augustavo girioje. Šaknis sietina su daiktavardžiu kelmas, priesaga –ynė rodo buvus kelmų nusėtą vietovę.

Kentšynas (lenk. Kętrzyn, seniau Rastembork, vok. Rastenburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Šalia miesto Gerlože 1941–1944 m. buvo vyriausioji Hitlerio būstinė (vilko urvas).

Kentšyno miestas esti bartų genties žemėse. Per kryžiuočių antplūdžius sudegintos prūsų pilys, o gyventojai, kurie priėmė krikštą, iškeldinti. Kiti gyventojai buvo žudomi, kaimai ir pilys deginamos. Tiktai 1329 m. pastatyta kryžiuočių sargybvietę ir pavadinta prūsiškai Rast (vok. Rast „poilsis, atokvėpis, vieta atsikvėpti“). 1345 m. lietuvių kariai, vadovaujami kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, sargybvietę sunaikino. Tačiau 1350 m. Kryžiuočių ordinas sėsliją atstatė ir pradėjo mūryti gynybines sienas.

Miesto teises Rastenburgas (Poilsiapilė ar gal Rąstapilė?) gavo 1357 m. lapkričio 11 d. Tačiau miesto sklaidos metai atėjo tiktai po 1525-ųjų, kuomet susikūrė Kunigaikštiškieji Prūsai.

Plačioji germanizacija prasidėjo vėlesniais metais. 1942 ir 1945 m. miestas buvo smarkiai bombarduojamas ir apgriautas. Po karo miestas vadinamas Rastemborku, bet svarstyti vardai Raściborz ir Raścibórz, tačiau pagaliau 1946 m. gegužės 7 d. suteikta miestui Kentšyno (lenk. Kętrzyn) vardą, lenkų XIX a. istoriko ir kovotojo su Prūsų germanizacija Voicecho Kentšynskio (Wojciech Kętrzyński) garbei.

Kisynai (lenk. Kisiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Dzialdovo apskrity ir valsčiuje. Vietovardžio kilmė neaiški. Gal šaknį kis– galima sieti su ežero (žr.) Kisaino vardo šaknimi? O gal jis asmenvardinės kilmės?

Kybartai Lt – miestelis prie sienos su Karaliaučiaus kraštu. Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemių, kurios ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos-Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir bandę parsinešti namo.

Kybartų miestas, pavadintas toje pačioje vietoje dar XVI šimtmetyje buvusio Kybartų kaimo vardu, įsikūrė ir išaugo vien dėl savo įdomios geografinės padėties. Senojo kaimo vieta buvo pasienyje esančios lėkštos kalvos bei dar viduramžiais naudotų kelių sankryžos šiaurinėje pusėje. Tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, einančią į Prūsiją, ant tos kalvos pastatyta visame Pabaltijyje didžiausia ir prabangiausiai įrengta Virbalio geležinkelio stotis. Prie stoties įsikūrusi gyvenvietė išaugo į miestą, ir jo istorijoje buvo ne vienas pakilimas ir nuosmukis.

Miesto kilimas siejosi su intensyvia pasienio prekyba, prekių eksportu ir tranzitu, kitame Lieponos krante klestinčia europine kultūra. Nuosmukiai – pasauliniai karai, du kartus beveik visiškai sunaikinę miestą, sovietmetis, kuomet „rajono centro“ statuso neturėję miestai buvo pasmerkti skursti… Būdami geroje geografinėje padėtyje, turėdami palankesnes nei kitos gyvenvietės sąlygas, Kybartai ir kybartiškiai šiek tiek skyrėsi nuo kitų Lietuvos miestų ir miestelių, visada ėjo truputį priekyje.

Kiekskaimis (lenk. Kiekskiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmosios šaknies reikšmė neaiški, antroji šaknis baltiška, nurodanti kaimo tipo gyvenvietę (žr. Krelikeimis). Galimas daiktas, kad pirmasis dėmuo yra asmenvardinės kilmės. Tuomet antrasis kamienas keimas „kiemas“ atitiktų lietuvišką priesagą –iškės.

Kiemlaukiai (lenk. Kiemławki) – yra Didieji ir Mažieji.

Kiemlaukiai Didieji (lenk. Kiemławki Wielkie, vok. Groß Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardą sudaro du žodžiai – kiemas ir laukas.

Kaimas įkurtas 1340 m. Čia veikė trys riterių tarnybos. Vieną iš jų pagal Kulmo teisę sudarė kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė.

1970 m. gyveno čia 99 žmonės.

Kiemlaukiai Mažieji (lenk. Kiemławki Małe, vok. Klein Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Dėl vardo kilmės žr. Kiemlaukiai Didieji.

1970 m. čia gyveno 36 žmonės.

Kildainiai (lenk. Kiłdajny) – gyvenvietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardas yra –ain– priesagos vedinys. Šaknies prasmė nėra aiški, tačiau daryba leistų laikyti šį pavadinimą esant asmenvardinės kilmės, plg. veikiausiai pravardinę pavardę Kilda, kurią galbūt galima sieti su liet. kilduoti „kilnotis; judėti, krutėti; šlubuoti“ (LPŽ).

Kilpiniai (lenk. Kielpiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Dzialdovo apskrity, Lidzbarko valsčiuje.

Kaimas stovi ant Kilpinio ežero krantų, iš jo ir vardą gavęs (žr. ežeras Kilpinis).

Kitos giminingus vardus turinčios vietovės, pateiktos lenkų kalba vartojamomis formomis: Kiełpin, Kiełpino, Kiełpiny, Kiełpinek.

Kilpinukas (lenk. Kiłpinek) – Gdansko rajonas tarp Gdansko Vžešco ir Gdansko Olivos kvartalų. Vardo baltiškumu nereiktų abejoti, juo labiau kad Varmijos Mozūrų vaivadijoje yra panašiai pavadintas kaimas – žr. Kilpiniai, ir ežeras Kilpinis.

Kirsna (Naujoji, Aštrioji) Lt – gyvenvietės tarp Lazdijų ir Kalvarijos. Vardą gavo iš (žr.) Kirsnos upės.

Klaipėda (lenk. Kłajpeda) – kaimas Suvalkų apskrity, šiek tiek į šiaurę nuo Ančios ežero. Įdomi kaimavardžio sutaptis su Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos vardu, bet ir šio vardo istorija, kaip ir Klaipėdėlės kaimo Suvalkų apskrity, nėra aiški. Galimas daiktas, pagrįstas teiginys, jog Klaipėda – tai senovės vok. tarmėse žinomo klaipo „duonos“ ėdėja.

Klaipėdėlė (lenk. Kłajpedka) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo istorija nėra aiški, bet plg. vietovardį Klaipėda..

Kleinava (lenk. Klejnowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Klevai (lenk. Klejwy) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimo teritorijoje esantys du ežerai – (žr.) Klevis ir (žr.) Klevaitis – rodo, kad krašte gausiai augo klevų (plg. Berznykas). Kaimui kito vardo nė nereikėjo ieškoti.

Klevynė (lenk. Klewiny) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimo vardas rodo klevų priaugusią vietą (žr. Klevai).

Kleviraistis? (lenk. Klonorejść) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas rodo, kad būta čia klevais apaugusio raisto. Į lenkų kalbą buvo išverstas pirmas vietovardžio dėmuo, antras liko nepaliestas, tik fonetiškai apdorotas.

Kliūtainiai (lenk. Kliutajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Vardažodis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – nuo neišlikusios pavardės Kliūtas, kuri sietina su daiktavardžiu kliūtas „kliūtis, kliuvinys“. Dėl –ain– priesagos žr. Vižainis.

Košiūnai (lenk. Kaszuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. LPŽ pateikia pavardę Košys. Lietuviška priesaga –ūn– rodo esant jį Košio sūnų, taigi kaimo vardas būtų kilęs iš asmenvardžio, kurį galbūt galima sieti su liet. košis ar košys „kablys šienui pešti; kablys šieno ar javų vežimui priveržti“.

Krasnagrūda (lenk. Krasnogruda) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau pirmasis sudurtinio žodžio kamienas rusiškas. Tą pačią šaknį turi ir kiti vietovių vardai, kaip antai Krasnapolis, Krasnavas. Dėl antro kamieno žr. Sangrūda.

Karalienė Bona 1520 m. perdavė Sidorui Kapčiui gabalą girios, šis įkūrė dvarą, ir jame apsigyveno užnemunės lietuviai bei rusinai. Tuomet susiformavo didelės valdos, o  XVII a. jos suskilo į Krasnagūdą, Joniškį ir Lumbius.

1785 m. Krasnagrūdos valdas nupirko bajoras Motiejus Eismantas. Supirkinėjo jis aplinkines žemes ir įkūrė latifundiją, o savo būstinę pasirinko Krasnagrūdoje.

Krasogrūdos dvaras XIX a. pabaigoje buvo perstatytas, tačiau išliko XVIII a. menantis medinis dvaro flygelis.

Su Krasnagrūdos dvaru sutapęs yra žymaus lenkų poeto ir rašytojo (žr.) Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) vardas, būdamas studentu čia pas giminaičius XX a. 4 dešimtmetyje jis leisdavo atostogas.

Priešais dvarą, kitoje (žr.) Alno ežero pusėje, yra įsikūręs Balstogės politechnikos instituto poilsio židinys. Netoli eina tarptautinis kelias Seinai–Lazdijai.

Kreivėnai (lenk. Krejwiany) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie kelio, einančio iš Punsko į Lietuvą. Tas kelias buvo kreivas, vinguriuotas, dėl to ir sodybos nėjo pagal tiesią liniją. Šio kaimo vardą, kaip ir daugelį kitų kaimų vardų, galėjęs suteikti gyvenvietės įkūrėjas Kreivėnas (Kreivio sūnus). Tačiau senuosiuose dokumentuose rusai yra jį išsivertę ir įvardiję Krivoje selo „Kreivasis kaimas“.

Mūsų apylinkėse šalia šių yra dar ir kiti Kreivėnai – Rudkos valsčiuje, Vižainio parapijoje, kur šiandien jau praktiškai nieks lietuviškai nebekalba. Iš pastarųjų Kreivėnų yra kilęs ilgametis Punsko klebonas Ignas Dzermeika (kurį tėvas krikštyti po Pirmojo pasaulinio karo vežė nelegaliai per iš naujo nustatytą Lenkijos-Lietuvos sieną į Liubavą, nes ten buvęs lietuvis kunigas). Tai jau paskutinis šio kaimo žmogus, kalbėjęs lietuviškai, su gražiu vietinės tarmės atspalviu. Buvo ir kitas jo amžininkas, kaimynas iš gretimo Eišeriškių kaimo – Saladuonis. Jie ir užbaigė lietuvių kalbos istoriją šiose vietose.

Kreivinčiai (lenk. Krejwińce) – kaimas Seinų apskrityje ir valsčiuje. Vardo turinys būtų aiškus, tačiau kilmė neaiški. Gal tai fizinė geografinės vietos charakteristika, o gal vietovardžio kilmė asmenvardinė.

Krelikaimis (lenk. Krelikiejmy, seniau Królikowo, vok. Kröligkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Lenkų variantas Królikowo rodo, kad kaimas vardą gavęs iš žmogaus, besiverčiančio auginimu kralikų, kuriuos, matyt, čia vadinta krelikais (tai rodytų ir vokiečių užrašyta forma Kröligkeim, ir turėjęs būti pramintas Kreliku). Vokiečių išlikęs vietovardis rodo kaimą vadinus vienaskaita.

Dėl nuolat čia pasitaikančių kaimų pavadinimų su antruoju dėmeniu (lenk.) kiejmy gali kilti abejonių, kaip tuos vietovardžius įvardinti lietuviškai: palikti vakarų baltų formą – keimas „kiemas; kaimas“, ar manyti, kad lenkų forma keim atsiradusi dėl vokiečių keim paraidinio transponavimo, kurį vokiečiai taria kaim. Kadangi turime du panašius žodžius – kaimas ir kiemas (jotv. ir pr. keimas), kuriuos lenkai per vokiečių kalbą dažniausiai suveda į vieną – kiejmy, tik vokiečių kalboje išlaikytas vietovardis leistų atkurti originalų vardą Krelikaimis. Tai pasakytina ir apie visus kitus tą antrąjį dėmenį turinčius vietovardžius.

Šiuo metu Krelikaimis garsėja gausybe čia besilaikančių gandrų.

Kruteniškės (lenk. Krucieniszki) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Priesaga –išk– rodo kažkokio Krutenio gyvenamą vietą, taigi kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Šią pavardę galima sieti su liet. krutėti „judėti, daug dirbti“ (plg. pavardę Girdenis „kas gerai girdi“).

Kuliešiai (lenk. Kulesze-Litewka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Mazovijos Vysokio apskrity, Kulesze Kościelne valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės, iš pavardės Kuliešius, tokia ir mūsų krašte yra žinoma. Žodis kuliešius reiškia šlubas, raišas. Prievardis Litewka rodo, kad aplenkėjusioje aplinkoje dar buvę išsilaikę lietuvių.

Kukliai (lenk. Kukle) – kaimas Seinų valsčiuje. Yra žinomos pavardės Kuklys ir Kuklius – galbūt „drovus žmogus“. LPŽ nurodo, kad ši pavardė gali būti perdaryta iš *Kūklys „šykštuolis, kas kitus spaudžia prie darbo, pikčiurna, bambeklis“, nors įmanomi ir kiti ryšiai, plg. liet. kuklinti „sukti, vyti“. Suvalkų krašte yra išlikusi ši pavardė, tik suslavintos formos – Kuklinskas.

Kuklinas (lenk. Kuklin) – kaimas Mlavos apskrityje, Mazovijos vaivadijos šiaurinėje dalyje, senojoje Varmės žemėje. Vardas greičiausiai yra kilęs iš baltiškos pavardės Kuklinas, kuri sudaro –in– priesagos vedinį iš Kuklys ar Kuklius (žr. Kukliai).

Kūmainiai (lenk. Kumajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrityje, Orneta valsčiuje. Tai priesagos –ain– vedinys. Vietovardžio šaknies prasmė neaiški, tačiau tikėtina, kad šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės nuo neišlikusios pavardės Kūmanis, kuri yra patroniminės priesagos –ain– vedinys.

Kumelskas (lenk. Kumielsk) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški, tačiau baltiška šaknis rodo jo sąsają su lietuvių kalba.

XV ir XVI a. dokumentuose vietovė buvo įvardijama keliais būdais: Komilsken, Kamieliβken, Kumlsken. Vokiško vardo antrajame variante yra išlaikyta priesaga –iškės, kas leistų laikyti jį asmenvardiniu. Gal tai Kumeliškės? Činšinis kaimas minimas jau 1424 m. 1428 m. kaimui buvo paskirta apie 46 valakai. 1447 m. veikė čia dvi karčemos. 1499 m. dirbo malūnas.

Parapija dokumentuose minima jau 1475 m.

Kumkaimis (lenk. Kumkiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrityje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau greičiausiai tai asmenvardinės kilmės pavadinimas, galbūt nuo neišlikusios pavardės Kumas ar Kumis, kurią galima sieti liet. daiktavardžiu kumė „kumelė“. Dėl antros šaknies – žr. Krelikaimis.

Kupavas (lenk. Kupowo) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, šaknis yra gimininga su veiksmažodžiu kaupti ar daikavardžiu kupeta. Lietuviška priesaga –ava yra pakeista analogiška lenkiška –owo:-ów (pvz., Szpietowo, Augustów).

Kutai (lenk. Kuty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijioje, Vengožavo (Angarapės) apskrity, Pažiezdrės (Pozezdrze) valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (iš Kutas ar Kutys, plg. liet. kutas „susivėlusių pašukų, pakulų ar vilnų kuokštas“.

Kvėnai, Kvainai ar Kivainai? (lenk. Kiwajny, vok. Quehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Įdomu, kad lenkų ir vokiečių vietovardžio variantai nesutampa, todėl daug sunkiau įminti, kaip prūsiškai kaimas buvo vadinamas. Galimi trys variantai – išsaugotas lenkų kalbos, vokiečių kalbos (ėn, nors turi priemonių ir dvigarsiui ain perteikti) ir hibridinis. Abi svetimų kalbų formos pabrėžia vietovardžio daugiskaitinę formą, o lenkai nurodo į kietą kamiengalį. Vokiečių kalboje pirmojo balsio visai nėra, nors esama priemonių jį nurodyti. Antrajame skiemenyje vokiečiai rašo balsį eh, o lenkai, veikiausiai fonetiniais sumetimais, pažymi šaknies dvibalsį ai, todėl, matyt, vokiečiai bus tiksliau perteikę vietovardžio formą – ji bene ir turėtų būti Kvėnai.

Pavadinimas greičiausiai kilęs iš nežinomos pavardės Kvėnas.

Kvitainiai (lenk. Kwitajny, vok. Quittainen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valsčiuje. Kaimavardžio prasmė nėra aiški. Baltiška priesaga –ain– rodo kieno nors buvimo ar gyvenamą vietą. Reikia manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis. Galimas daiktas – nuo neišlikusios pavardės Kvietas ar Kvietys. Yra dar išsilaikiusi pavardė Kvietelaitis – su dviem patroniminėmis priesagomis –el– ir –ait. Plg. liet. kvietys „duoninis javas arba jo grūdai, iš kurių miltų kepamas pyragas“. Tuomet šio kaimo pavadinimas turėtų skambėti Kvietainiai.

1939 m. Kvitainių savininkė buvo vokietė Mariona Denhof (Marion Dönhoff), vokiečių ir lenkų susitaikymo šalininkė, vokiečių žurnalistė, knygų apie Rytprūsius autorė.

Kaime išlikę barokiniai dviejų aukštų rūmai, pastatyti prieš 1740 m. 1840–1850 m. rūmai buvo perstatyti neorenesansiniu stiliumi. Savininkų portretai po Antrojo pasaulinio karo perkelti į Varmės ir Mozūrų muziejų Olštyne, o pastatu naudojosi valstybinis žemės ūkis.

Barokinė bažnyčia buvo pastatyta 1714–1719 m.

Labodai (lenk. Łobady) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Daugiskaitos forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis.

Laisai (lenk. Łajsy) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje, pirmas Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje, ir kitas – Olštyno apskrity, Getšvaldo valsčiuje. Šių kaimų vardas nėra aiškus, galimas daiktas, kad tai asmenvardinis vietovardis.

Lajai (lenk. Łoje) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai jis asmenvardinės kilmės iš vardo Lajus.

Lankkaimis (lenk. Lankiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vietovardžio darybą reiktų sieti su asmenvardžiu Lanka ar Lankas, plg. lanka, o gal tiesiog iš liet. lanka, ir kaimas (žr. Krelikaimis). Susidūrusių dviejų k vokiečių rašyba nefiksavo, o lenkai iš vokiečių nusirašė taip pat vieną k.

Laskkaimis (lenk. Łoskajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Tai pagal neaiškų asmenvardį, gal Laska, Laskas ar Laskis, pavadinta gyvenamoji vieta; dėl keimas (žr.) Krelikkaimis.

Lazdojai (lenk. Łazdoje, vok. Laxdoyen) – kaimas Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Kaimo kilmė neaiški. Gal tai asmenvardinis vietovardis, nuo Lazdojis, plg. lazda „plonastiebis medis“?

Leĩpalingis (Lt) – miestelis Druskininkų savivaldybėje, prie kelių Druskininkai–Seirijai ir Merkinė–Veisiejai sankryžos. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia (nuo 1821), Leipalingio pagrindinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė“, kraštotyros muziejus (veikia nuo 1957, įkūrėjas Algirdas Volungevičius), siuvimo cechas, girininkija, biblioteka, paštas (LT-67027), kapinės, parkas. Išlikęs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dvaras, jo pastatai dabar prastos būklės.

Miestelio vakariniu pakraščiu teka Seiros upelis. Greta miestelio yra Leipalingio kaimas, stūkso Leipalingio piliakalnis.

Netoli miestelio esantys Leipalingio ir Druskininkėlių piliakalniai rodo vietovės svarbą praeityje, nors Leipalingis pirmąkart paminėtas tik 1503 m. (kaip dvaras). Nuo XVI a. priklausė stačiatikiams Sapiegoms, jie čia pastatė cerkvę, vėliau (tapę katalikais) – ir pirmąją bažnyčią. Miestelis tikriausiai atsirado XVII a. pirmoje pusėje.

Iki 2000 m. Leipalingis priklausė Lazdijų rajonui. 2003 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.

Vietovė įsikūrusi tradicinėse jotvingių žemėse, todėl pavadinime yra jotvingiška liepos medžio lytis (leipa). Priesaga –al– „-el-“ rodo liepos mažybinę formą. Priesaga –ing– rodo buvus čia gausiasi leipalių „liepelių“), plg. vietovardžius Klevai, Berznykas. Kirčiuoti vietovardį Leĩpalingis reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje.

Lenkupiai (lenk. Lenkupie) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Gyvenvietė įsikūrusi prie (žr.) Lenkupės upės, pagal ją ir vardą gavusi.

Leškiemis (lenk. Leszkiemie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tai sudurtinis žodis, pirmo dėmens šaknies vardas nėra aiškus, antras dėmuo – kiemas (plg. Šlynakiemis, Vaitakiemis).

Lidzbarkas (Varmijos) (lenk. Lidzbark Warmiński, vok. Heilsberg) – miestas Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Lidzbarkas nuo 1350 m. iki XIX a. buvo Varmijos sostinė.

Senoji prūsų gyvenvietė Lecbargas, esantis Varmės ir Bartos pasieny, jau 1240 m. buvo kryžiuočių užkariautas. Po metų stovėjo čia medinė pilis. Jau  1242 m. išsiveržė engiamų prūsų sankylis (1242–1249) prieš kryžiuočius. Lecbargas buvo iš Ordino atkariautas ir nuniokotas, tačiau po metų vėl grįžo kryžiuočiams. 1260 m. kilo naujas, II prūsų sankylis. Po ilgos apgulties, vadovaujant prūsų vadams Glapui iš Varmės ir Auktumui iš Pamedės, 1261 m. Lecbargą susigrąžino pirmieji šeimininkai. 1274 m. sėslija vėl pateko kryžiuočių žinion. Į naują atsirandantį miestą plaukė vokiečiai ir Silezijos lenkai. Jau apie 1390 m. pastatyta vandentiekį, jis veikė iki 1904 m. Čia susitelkė Varmės centrinė vyskupų administracija, léista įstatymus, vyko teismai, čia klestėjo kultūrinis ir diplomatijos gyvenimas, veikė mokykla. 1410 m. Lidzbarkas išstatė savo armiją Žalgirio mūšyje, bet vyskupo Henriko Vogelsango vėliava buvo sumušta. Miestas buvo priverstas kuriam laikui pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. 1414 m. Lidzbarką sudegino apgulusi lenkų kariuomenė.

1767–1795 m. Varmės vyskupu buvo žinomas lenkų poetas Ignacas Krasickis (Ignacy Krasicki). Po Lenkijos-Lietuvos pirmosios grobties 1772 m. Varmija atiteko Prūsijai. Po antros grobties I. Krasickis paliko Varmę, o jam mirus vyskupo rezidencija buvo perkelta į Olštyną.

Karo metais 80 proc. miesto buvo sunaikinta.

Lidzbarkas garsėjo savo legendomis. Viena jų pasakoja apie užkeiktą akmenį. Kai per Lidzbarką važiavo Zirgūnos komtūras, aplenkė ant tilto jauną lidzbarkietę Malvytę. Ji iš pirmo žvilgsnio pamilo komtūro ginklanešį Zigfrydą, kurį vaikystėje kryžiuočiai buvo pagrobę iš prūsų šeimos. Kai komtūras grįžo į pilį, įsakė Pšemekui priversti jį įsimylėti ir išsivesti iš pilies. Tačiau mergaitės senelis labai nekentė vienuolių, nes vienintelis liko gyvas per jo miesto skerdynes. Todėl pasiėmė Malvytę ir pabėgo su ja. Pšemekas labai sielojosi ir prašė, kad jį Varmės dievai paverstų akmeniu, idant galėtų jis tuo būdu pagelbėti savo mylimai tėvynei. Tasai akmuo šiandien tūnoja pilies sienose. Vaikino meilė saugo pilį nuo visų negandų.

Senoji prūsų gyvenvietė buvo vadinama Lecbargu, iš čia lenkų Licbarg arba Licbark. Ilgą laiką miestas turėjo vokišką Heilsberg vardą.

Berg des Heils „šventas kalnas“, kur „šventas“ gali būti paimtas dar iš pagonių, kurie šventė pagoniškas šventes “. Vėliau prie Lidzbarko pridėta dar Varmės žodį, kad skirtųsi nuo Velsko Lidzbarko.

Lipniokas (lenk. Lipniak) – kelios vietovės tokiu vardu: 1) kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje, turi geležinkelio stotelę kelyje Suvalkai–Trakiškės, 2) kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, 3, 4) kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Jotvos krašte esantys Lipniokai veikiausiai naujai pervardinti pagal liepas, kaip ir (žr.) Leipalingis. Gal tai buvusios Leipavos?

Lizdeikos (lenk. Lizdejki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Šiurpilio krašte gyva yra Eglės, žalčių karalienės legenda, matyt, šiame krašte gyvos buvo ir kitos Lietuvoje žinomos baltų legendos. Šis vietovardis patvirtina ir padavimą apie Lizdeiką – vyriausiąjį žynį, kuris Lietuvoje Gediminui aiškinęs jo sapną. Reik manyti, kad tos legendos daug senesnės, negu esame linkę galvoti.

Lomža (lenk. Łomża, lot. Lompza, vok. Lomscha, jidiš Lomsza, rus. Ломжа) – prie Narvės upės esantis miestas Lenkijos šiaurryčiuose. Šiuo metu apskrities centras. Nuo 1925 m. spalio 28 d. Lomža yra ir vyskupystės centras. Palenkės vaivadijoje yra vienas iš trijų (šalia Balstogės ir Suvalkų) stambiausių miestų.

Miesto vardo kilmės aiškinimas nėra vienareikšmis. Antai Zygmuntas Glogeris rašo: „Miškuose gyvenantys žmonės, besiverčiantys medžiokle, ganiava, žvejyba, neturėjo būtino reikalo statyti pilių, nes natūrali ir didžiausia jų apsauga buvo senųjų medžių lūžtvė [atseit, lenk. łomżałamać „laužyti“].“ Tuo tarpu pagal prof. Karolį Zierhoferą (Zierhoffer) vardas (Lomža) rodo veikiausiai vietą, kur buvę kažkokių lūženų,  sutrupėjusių akmens luitų ar medžio išvartų. Miesto vardas yra topografinis, išvestas su priesaga –ža iš tos pačios šaknies, kaip ir senovinė lenkų łomić, łomać „laužti, laužyti“. Panašiai žodis suformuotas kaip ir Ilžos miesto vardas.

Man regis, lietuvių kalba leidžia pakreipti Lomžos miesto vardo etimologiją aiškumo linkme ir ją patikslinti. Miesto vardą reiktų sieti ne su kažkokia miško lūžtve ar sienų griuvenomis, o su natūraliai čia esančia loma (kurios šaknį yra išlaikiusi ir lenkų kalba, sen. lenk. łomać „laužti, laužyti“) – Narvės upės slėniu. Priesaga –ž– teikia vediniui menkumo, pvz., lijunžis „plonas ledo sluoksnis ant medžio šakų, šerkšnas“. Taigi Lomža rodytų menką gyvenvietę dauboje. Geografinis apylinkių relljefas tokį požiūrį patvirtintų. O kad šitame krašte siekia baltiškas vardynas, rodo vietovardžiai su dėmeniu viza, (žr.) Vižainis arba (žr.) Vizna.

Lovuočiai (lenk. Łowocie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau atrodo, kad dėl geografinio reljefo šį vardą galima sieti su liet. daiktavardžiu lovys. Žemės paviršius labai nelygus ir susidarę daug vandens išraustų griovų.

Lugeliai (lenk. Ługiele) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas gali būti asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Lugas, Lugelis).

Lumbiai (lenk. Łumbie) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo įkūrėjo asmenvardžio. Turime pavardžių Lumbė, Lumbis, Lumbys. Jas LPŽ sieja su liet. lumbis „kas nevikrus, nevykėlis, ištižėlis; kas eidamas klumpa, klupčioja“.

Maimlaukiai (lenk. Majmławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas dvikamienis. Pirmojo kamieno kilmė neaiški, greičiausiai tai asmenvardis, antrasis dėmuo sietinas su plačiai Prūsijos žemėje paplitusiu daugiskaitiniu dėmeniu laukas (žr. Bezlaukiai), kurio daugiskaitinė forma lenkų kalboje fonetiškai išvirsta į ławki „suolai“.

Maitynė (lenk. Mojtyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Pisos girios pakrašty. Tai priesagos –yn– vedinys. Šaknies reikšmė neaiški. Galbūt galima sieti ją su liet. daiktavardžiu maita „dvėseliena, paukščių penas“.

Malasavizna (lenk. Małosowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardą sudaro du dėmesnys – pirmo kilmė neaiški, galbūt tai asmenvardis Malašas ar Malasas (Lietuvoje išlikusios pavardės Malašauskas, Malašinskas ar Malašius), tai patvirtintų ir antrasis dėmuo vizna (žr. Adamavizna, Vižainis).

Maldanynas (lenk. Maldanin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški (galbūt galima sieti su pavardėmis Maldaitis, Maldas, Maldis), tačiau jo baltiškumu abejoti netenka.

Maldžiai (lenk. Mołdzie) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Galimas daiktas, čia stovėjusi šventykla, kurioje būdavo meldžiamasi. O gal ir šis vietovardis gali būti siejamas su pavardėmis: Maldaitis, Maldas ar Maldis (žr. Maldanynas).

Malesavizna (lenk. Malesowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Pirmasis dėmuo veikiausiai būsiąs asmenvardinės kilmės (išlikusi tik forma Malašauskas, Malašinskas ar Malašius, Maleševičius), dėl antrojo dėmens vizna žr. Adamavizna, Vižainis.

Malkinė ar Malkynė (lenk. Małkinia) – valsčiaus gyvenvietė Mazovijos vaivadijoje, Ostrovo apskrity. Vardas rodo, kad sėslija kūrėsi miškingoje vietoje.

Maltainiai (lenk. Mołtajny, vok. Molthainen, vėliaiu Molteinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje, prie (žr.) Arklitų ežero.

Kaimas įkurtas 1374 m. XVIII a. Maltainiai perėjo į Eglofšteinų (Egloffstein) kilties nosavybę. Savininkų pavardės pirmasis baltiškas dėmuo primena mums, kad šių kiltis yra išriedėjusi iš senųjų prūsų. Prie bažnyčios šventoriuje yra išsilaikę Albrechto († 1791) ir Henrietos († 1776) Eglofšteinų kapas skliautainis.

Malvyčiai ar Malvitai (lenk. Molwity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė neaiški.

Mamainiai ar Mamėnai (lenk. Momajny, vok. Momehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įkurta jau XIV a. ir atnaujinta tarp 1374 ir 1379 m. Mamainiai sudaro parapiją, jos klebonas pirmą kartą minimas 1383 m.

Tai asmenvardinės kilmės vietovardis, sudarytas iš pavardės su priesaga –ain– arba –ėn– (žr. Kyvainiai, Kreivėnai). Ką reiškia šaknis mam-? Yra žinomos pavardės Mameniškis, Mamėniškis, Maminskas, Mamiūnas, Mamkaitis, Mamkus, Mamulis. Turime daiktavardį mamonas „kas daug ir gausiai valgo“, bei veiksmažodį mamoti „daug valgyti“ (dzūkai dar sako maumoti). Taigi čia būta įkūrėjo Mamainio ar Mamėno. Bet Mamainio (Mamėno) pavardę galima sieti ir su daiktavardžiu mamana „turtas, lobis“. Taigi Mamainis (Mamėnas) esantis žmogus, kuriam nestigo maisto ir gyvenęs pasiturinčiai.

Markiškės (lenk. Markiszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vietovardis (plg. Markus), priesagos –išk– vedinys.

Masūnai (lenk. Masuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Turi 250 gyventojų, nutolęs apie 2 km nuo sienos su Karaliaučiaus sritimi. Vardo kilmė neaiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (Masas), ką rodo priesaga –ūn-.

Mašutkynė (lenk. Maszutkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Įkurtas 1867–1868 m., kai buvo parceliuojamas Eišeriškių dvaras ir bežemiams valstiečiams išdalinta 476 margai žemės. Vardas – priesagos –ynė vedinys. Šaknies reikšmė nėra aiški, veikiausiai sietina su pavarde Mašutka.

Mauda (lenk. Mauda) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Kaimas įsikūręs prie (žr.) Maudos ežero, iš jo ir vardą gavęs.

Mažučiai (lenk. Mażucie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški – galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, plg. pavardę Mažutis.

Medūniškės (lenk. Mieduniszki W. ir M.) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Yra du tuo vardu kaimai – Medūniškės Didžiosios ir Medūniškės Mažosios. Veikiausiai tai asmenvardinės kilmės kaimo vardas iš patroniminės pavardės Medūnas.

Medūs (lenk. Miodusy) – kaimas Mazovijos vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški, net neaišku, ar teisingai atkurtas lietuviškas vardas, bet jo skambesys patraukia dėmesį dėl baltiškumo. LPŽ pateikia pavardę Medus. Tai rodytų, kad galėjusi būti ir čia tokia pavardė. Tuomet kaimavardis būtų asmenvardinės kilmės.

Mergūnai (lenk. Merguny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardas, galimas daiktas, iš –ūn– priesagos patroniminės pavardės Mergūnas. LPŽ pateikia tik šios pavardės formą Mergiūnas.

Merkinė (lenk. Mierkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai toks pats vardas, kaip ir Lietuvoje esančios Merkinės. Vardas giminingas su veiksmažodžiu merkti ir rodo drėgną ar užliejamą vietovę.

Merūniškės (lenk. Mieruniszki, vok. Mierunsken, Merunen) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje.

Merūniškės – seniausia vietovė senojoje Olecko apskrity. Vardas paliktas kitados čia gyvenusių jotvių. Vokiečių kalba išlaikiusi Mierūnų pavardę, lenkų kalba išlaikiusi lietuvišką priesagą, nurodančią, kad čia gyvenę Merūnai. Ordino valstybėje pasilikęs kaimas yra minimas 1422 m. kryžiuočių ir Jogailos sutartyje, kurioje rašoma, kad kryžiuočių–lietuvių siena eina 1 km į rytus nuo kaimo. Ši siena išsilaikė iki 1945 m.

1573 m., po to, kai įsikūrė kunigaikštiškieji Prūsai, čia ant 10 valakų žemės įkurdinta činšinį kaimą. Kasperas fon Aulakas (Kasper von Aulack; Auliokas? O gal Aulack yra sudurtinis, ir antras dėmuo lack – tai laukas?), kunigaikščio senatà (seniūnas), pardavė žemę broliams iš Turovo – Jonui, Augustinui, Vaitkui ir Jokūbui Petraševičiams. Sutartį 1541 m. spalio 11 d. patvirtino kunigaikštis Albrechtas. 1860 m. Merūniškėse buvo pašto įstaiga bei muitinė. 1871 m. Merūniškės kartu su Prūsų valstybe įėjo į Vokietijos sudėtį. 1911 m. paleista siauruką traukinį, jungiantį Merūniškes su Olecko.

1945 m. kaimas įėjo į Lenkijos sudėtį. Siaurukas buvo išardytas.

Mikolaikės (lenk. Mikołajki, vok. Nikolaiken) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Mikolaikų valsčiuje.

Vietovė pavadinta šv. Mikalojaus – bažnyčios globėjo – vardu. Šioje vietoje anksčiau buvo prūsų gyvenvietė.

Šiandien Mikolaikėse susijungę yra du ežerai – Taltos su Mikalojaus. Kryžiuočių laikais tai buvo du atskiri ežerai, juos tik upelis jungė.

Pirmą kartą vietovė minima 1444 m. Mikolaikėse XV a. prie tilto buvo dvi karčemos. Kryžiuočiai turėjo monopolį Mikolaikėse gaudyti žuvį ir ją eksportuoti. Be to, rinkdavo muitą iš važiuojančiųjų per tiltą, nutiestą per sąsmauką tarp ežerų.

Mikolaikės miesto teises gavo 1726 m., jas suteikė Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas I. 1843 m. paleista nuolatinė laivyba po Mozūrų ežerus – tai pagyvino miestą. 1911 m. Mikolaikės buvo sujungtos traukiniu su Mrongovu ir Ožyšu. Nuo 1920 m. čia ėmė klestėti turizmas.

Čia veikiantis radiologijos centras pirmasis Lenkijoje pastebėjo Černobylio katastrofą.

Miestelis, išaugęs prie įdomių ežerų, sukūrė čia Lenkijos buriavimo sostinę.

Mingainiai (lenk. Mingajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Ornetos lygumoje. Vardo kilmė neaiški, tik priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą.

Kaimas įkurtas 1311 m.

Iš architektūrinių vertybių išlikusi gotikinė bažnyčia, pastatyta 1350–1375 m. ir XVII bei XVIII a. restauruota. XX a. pradžioje pertvarkyta neogotikinė vidaus įranga. Ypač dėmesio vertas yra vėlyvosios gotikos triptikas, įdėtas didžiajame altoriuje (altorius 1649 m.).

Mlava (lenk. Mława) – apskrities miestas Mazovijos vaivadijoje, esantis senojoje Varmės žemėje. Išsidėsčiusi ant Mlavos (lenk. Mławka) upės krantų. Miestas vardą gavo iš upės, jos pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę (plg. Dainava, Jonava ar latvių Daugava).

Mokinai (lenk. Mokiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Morongas (lenk. Morąg, vok. Mohrungen) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos (lenk. Ostróda) apskrity, Morongo valsčiuje. Išsidėstęs jis istorinėje Prūsijos aukštumoje (vok. Oberland). Gyveno čia pagudėnai. Šiaurryčiuose Morongas siekiasi su Skertango ežeru, pietvakariuose su Morongo užlaja.

Vokiškai miesto vardas buvo rašomai labai įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen. Pastaroji forma galiojo iki 1945 m. Yra hipotezė, kad ežeras vardą gavęs nuo Mawrino, Maurino arba Morino ežero (taip XIV a. Petro Dusburgo kronikos priede aiškino anoniminis autorius). Veidė (Weyde) – autorius vokiškosios monografijos apie Morongą – iškėlė hipotezę, kad miestui vardą suteikę pirmi iš Harco atvykę vokiečių naujakuriai (ten esama miesto Mohrungeno, seniau vadinto Morungenu). Tačiau jokie dokumentai nepatvirtina, kad XIII ir XIV a. iš ten būtų vykę naujakuriai. Neabejotinai miesto vardas yra prūsiškas, tai rodo priesaga –ong-, panašiai kaip Elbliongas (Elbingas), Bartongas, Vadongas, Skertongas ir kiti. Tokios nuomonės laikosi lenkų Vikipedija. Ją dar rodytų ir faktas, kad vokiečiai taip įvairiai kaitaliojo miesto vardą, kas patvirtina, kad to vardo garsai ilgai derinosi prie ateivių gomurio, kol pagaliau ir svetimi įprato jį tarti.

Po 1280 m., kai kryžiuočiai nukariavo Pagudę, pradėjo statyti medinę sargybvietę prie vėliau nusausinto Morongo ežero. Spėjama, pilis buvo pastatyta senojoje prūsų Morinos gyvenvietėje. Ilgainiui čia įsikūrė kryžiuočių tarnautojai ir aukštieji pareigūnai.

1910 m. Morongą paėmė Jogailos kariuomenė, kuri iš Žalgirio leidosi į Malborką. Per karą (vadinamą „bado karu“) 1414 m. miestas buvo sudegintas.

Po Ordino sekuliarizacijos 1525 m. Morongas priklausė Kunigaikštiškiems Prūsams.

1758–1762 m. Morongą okupavo rusų armija. 1807 m. miestą užėmė Napoleono armija.

Mostautai (lenk. Mostołty) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški. Veikiausiai tai dvikamienis vardas.

Motulė (lenk. Motulka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje. Iki Augustavo 15 km, į Štabiną – 9. Lenkų kalba be lietuviškos malonybinės –ul– priesagos kaimo varde pridėjo dar ir savo mažybinę priesagą. Vardo kilmė, nors primena liet. motulę, nėra aiški.

Motuliai (lenk. N. Motule) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje. Naujieji Motuliai įsikūrė 1911 m., kai Motulių kaimas buvo suskirstytas, kuomet atsikėlė čia nauji gyventojai. Vietos žmonės pasakoja, kad atvyko jie drauge su kunigu, kuris norėjo įsteigti čia parapiją. Nupirko net dvarą ir prie jo prigludusius laukus bei tvenkinį. Bet tarp gyventojų ir kunigo kilo ginčų, todėl kunigas pardavė įsigytą žemę ir išvažiavo.

Kaimo vardo kilmė, kaip ir Motulės, nėra aiški.

Mrongovas (lenk. Mrągowo, seniau Ządzbork / Zadźbork, Żądzbork, vok. Sensburg) – miestas ir valsčius Mrongovo apskrity. Mrongovo vardą miestui suteikta norint pagerbti Kšyštofą Celestyną Mrongovijų (Krzysztof Celestyn Mrongovius). Ką reiškė ankstesnis vokiečių išlaikytas prūsiškas vardas, nėra aišku.

Miestas garsėja čia rengiamais kantri piknikais.

Žemė, kurioje įsikūręs miestas, buvo vadinama Galinda. Čia gyveno prūsai galindai. Nebaigti prieš karą 4 dešimtmečio Karaliaučiaus universiteto atliekami archeologiniai tyrinėjimai patvirtino legendą, ėjusią iš lūpų į lūpas, kad pirmoji gyvenvietė buvo įsikūrusi Čoso ežero saloje (dabar čia pusiasalis Ostrów). Miesto teises Mrongovui suteikė kryžiuočių didysis magistras Konradas fon Jungingenas (Konrad von Jungingen). Miestą ne kartą plėšė ir degino lietuviai.

1900 m. miestas turėjo jau vandentiekį ir kanalizaciją. 1903 m. ėmė veikti nauja mokykla ir ligoninė. Burmistras Jaenike (sprendžiant iš pavardės – veikiausiai prūsų palikuonis) rūpinosi miesto estetine išvaizda.

Pirmojo pasaulinio karo metu Mrongovą užėmė rusų kariuomenė. Po karo net iki 1920 m. mieste stokojama buvo stabilumo. 1920 m. lapkričio 11 d. vokiečiai laimėjo plebiscitą. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo karo belaisvių (rusų, lenkų, prancūzų, italų) stovykla.

Dėl pirminio miesto vardo išlikę įvairių legendų ir hipotezių. Vokiškos vardo formos (Sensburg arba Segensburg) buvo vartojamos nuo miesto įkūrimo.

Antrasis vardo dėmuo yra šiame krašte labai paplitęs – Burg „pilis, gardas, miestas“. Pirmasis dėmuo Sens kelia įvairių abejonių. Vardas buvo rašomas labai įviriai: Seinszburg (1348), Seynsburg (1442), Seynsborg ir Sensburgk (1444), Seesburck (1527), Seenssburg bei Seegensburg. Remiantis pirmuoju vardo dėmeniu manyta, kad miestas vardą gavęs arba iš vok. Sense „dalgis“, kuriuo, pasak legendos, bemedžiojant nupjauta lokiui leteną, arba iš vok. Zins „činšas“, kurį tarnautojai rinkdavo iš artimųjų gyventojų, arba iš vok. Seen „ežerai“, kurie tuomet supo Mrongovą. Kita hipotezė teigia miesto vardą kilus nuo upės Saina (lenk. Sajna, vok. Says, Saynfhis, Zaim, Zayenfluss), jos vardas turi būti ankstesnis, negu Mrongovo miesto, ir tasai vardas yra paliktas prūsų arba lietuvių. Kai kas dar spėlioja, kad Sensburg vardas yra asmenvardinės kilmės, gal nuo Balgos komtūro Jono fon Sayno, kuris XV a. sėslijai suteikė miesto teises. Tačiau kalbinės studijos, kuri atsakytų į šį klausimą, miesto vardas dar laukia.

Narusa (lenk. Narusa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Fromborko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.

Naujasodė (lenk. Nowosady) – kaimas netoli Juodeliškių, Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad čia buvęs jaunas sodžius „neišsiskirstęs kaimas“, o ne jaunas sodas. Tokiu vardu Lietuvoje yra net keli kaimai. Visai panašios darybos yra ir kaimas Naujakaimis Trakų rajone.

Navininkai (lenk. Nowiniki, dz. Navinykai) – kaimas prie plento, einančio iš rytų į vakarus pro pietinį Galadusio ežero galą. Vardas rodo, kad jis yra aplinkinių kaimų atžvilgiu naujai įkurtas. Jį taip pavadino tie lietuviai, kurie naujieną vadino navina. Taigi iš navinos turime Navininkus, kaip iš darbo darbininkus, iš kalbos kalbininkus ir t. t. Kaimo taisyklingas šiandienis lietuviškas vardas turėtų būti Naujininkai. Lietuvoje yra apie 10 kaimų, kurie ir vadinami Naujininkais.

Neta (lenk. Netta) – kaimas Augustavo apskrity ir valsčiuje, prie (žr.) Netos upės. Vardą kaimas gavęs nuo upės.

Nida (lenk. Nida < pr. Neidā; pr. nedati „tekėti“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 241) – gyvenvietė prie Nidos upės krantų. Vardas perimtas iš (žr.) Nidos upės.

Nidzica (lenk. Nidzica, seniau Nibork, vok. Neidenburg) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Nidzicos apskrity, yra prie Nidos upės (Vkros aukštupio) krantų.

Miesto vardas kilęs iš upės Nidos, kurios vardas, pagal lenkų Vikipediją, yra kilęs iš slavų šaknies nid / neid, ir toji šaknis sutinkama daugelyje kitų upių vardų. Tačiau tai trumparegio galvosena. Nidos vardas yra daug senesnis, negu siekia lenkų kalbinė atmintis. Dėl upės vardo žr. upės Nidos vardo kilmę bei vietovės Nidos vardo kilmę. Tas vardas yra sutinkamas ir Lietuvoje. O ir toji pati lenkų Vikipedija toliau teigia: pirmi istoriniai šaltiniai teikia vokišką vardą Nydenburg, vėliau Neidenburg „miestas prie Nidos“. Tatai rodo, kad į vokiečių kalbą Nidos vardas pateko iš senųjų prūsų, ir jis niekaip čia negalėjo atsirasti iš lenkų kalbos. Ir šitą suvokietintą vardą lenkai bandė polonizuoti į Nibork, Nidbork ar Niedzbórz.

Pirmą gynybinį objektą kryžiuočiai įkūrė čia veikiausiai 1266–1268 m. 1381 m. sėslija gavo miesto teises iš Ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės. Iš vakarų pusės miestą supo Nida, iš trijų kitų pusių iškasta griovį, jį užliejo upės vandenys.

1920 m. liepos mėnesį plebiscitą dėl krašto priklausomybės laimėjo vokiečiai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti trys ketvirtadaliai miesto. 1945 m. miestas atiteko Lenkijai. Vokiečiakalbiai buvo iš čia iškeldinti.

Nūnkaimis (lenk. Nunkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis. Jį galima gal sieti su žodžiais nun „šiandien, šiuo metu, dabar“ ir kaimas. Būtų panaši logika, kaip ir Naumiesčio – tai reikštų „naują“ ar „dabartinį kaimą“.

Ogonkai (lenk. Ogonki) – vietovė prie Didžiųjų ežerų Varmijos Mozūrų vaivadijoje.

Toks vietovės vardas atsiradęs per klaidą nuo ežero Sventaičio (lenk. Święcajty. Lenkų vietovardžių komisija priėjo prie klaidingos išvados, Sventaičio (žr.) ežerą supainiojusi su vokišku žodžiu Schwanz „uodega“ (lenk. ogon), todėl kurortinę vietovę prie ežero pavadino Ogonkais „Uodegėlėmis“.

Oleckas (lenk. Olecko, vok. Marggrabowa arba Oletzko, 1928–1945 m. Treuburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, esantis ant Legos upės ir Olecko ežero krantų, iš pastarojo ir vardą gavo.

Seniausi gyvenusių žmonių pėdsakai siekia 11 tūkstančių metų, kitaip sakant, paleolitą. Pusę tūkstantmečio prieš mūsų erą atslinko į šiandienį Mozūrų kraštą žmonės, kurie save tapatino su baltais, o jų kultūrą žymi vakarinių baltų pilkapiai.

Olecko miesto pradžią davė medžiotojų pilis. Miestui steigiamąjį aktą išduota 1560 m. sausio 1 d. Sakoma, kad tą dieną medžiotojų pilyje susitiko prūsų kunigaikštis Albrechtas su Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Tuomet nutarta girioje įkurti abipus sienos du miestus: Lenkijos pusėje Augustavą (pagal karaliaus vardą), prūsų pusėje Margrabavą (vardas pagal kunigaikščio Albrechto – Brandenburgijos markgrafo – titulą). Lenkai lygia greta vartojo Olecko vardą.

1879 m. per Olecką nutiesta geležinkelio liniją Elkas–Vištytis, 1908 m. paleista traukinį į Gižycką. XX a. pradžioje miestas turėjo siauruko tinklą, elektrinę, dujinę, vandentiekį ir kanalizaciją, skerdyklą ir šaldyklą.

1912 m. 37,9 proc. apskrities gyventojų kalbėjo lenkų kalba, bet tik kaime, tačiau jiems trūko sąmoningumo. 1920 m. plebiscitas lėmė, kad kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Iš 28 627 atiduotų balsų tik du buvo už Lenkiją. Tuomet vokiečiai Marggrabowa miestą pavadino Treuburgu – „Ištikimuoju miestu“. 1933 m. rinkimuose į Reichstagą NSDAP apskrityje gavo 74,5 proc. balsų, o rimčiausia opozicija, SPD, vos 10,6 proc.

Kai 1945 m. sausio 21 d. miestą užėmė Raudonoji armija, 80 proc. miesto buvo sugriauta. Birželio 3 d. sovietų komisaras miestą perdavė lenkų administracijai. Gyventojai vokiečiai buvo iškeldinami ir įkurdinami lenkų naujakuriai. 1945 m. rugsėjo 15 d. Raudonoji armija miestą paliko.

1998 m. liepos 13 d. buvo pasirašyta Olecko bendradarbiavimo su Vilkaviškiu sutartis.

Olštynas (lenk. Olsztyn, seniau Holsztyn, vok. Allenstein) – miestas ant (žr.) Alnos (lenk. Łyna) upės krantų, Varmijos Mozūrų vaivadijos centras, turintis 175 843 gyventojus. 1466–1772 m. Varmė buvo Lenkijos lenas. Aukščiausias miesto punktas siekia 155 m v.j.l., žemiausias – 88 m v.j.l. Nuo Olštyno iki Vilniaus yra 409 km.

Pirmąkart apie miestą užsimenama 1334 m., kuomet Henrikas fon Liuteris (Henryk von Luter) Alnos lanke įrengė medinę sargybvietę ir pavadino ją Allensteinu „Miestu prie Alnos“ (mūsiškai būtų Alnai). Lenkų Vikipedija teigia, kad prūsiškai Alna tai „elnė“. Tokie pavyzdžiai rodo, kiek apie mus laikosi gyvų netikėčiausių į mokslines pretenduojančių legendų. Miesto teisės Olštynui suteiktos buvo 1353 m. spalio 31 d. Miestas ne kartą kentėjo nuo priešų antpuolių. 1414 m. sunaikino jį Vladislavo Jogailos kariai. Lenkijos ir Lietuvos skirstų metu Olštynas atiteko Prūsų Karalystei. 1807 m. vasario 3 d. mieste buvo apsistojęs prancūzų ciesorius Napoleonas Bonapartas.

1872–1873 m. per miestą nutiesta gelelžinkelį iš Torunės į Karaliaučių. 1890 m. paklota dujotiekį, 1892 m. mieste atsirado telefonai, po šešerių metų veikė modernus vandentiekis ir kanalizacija, o 1907 m. miestas buvo elektrifikuotas. Gatvėse pasirodė tramvajai, o kiek vėliau atidaryta orauostį.

Po Pirmojo pasaulinio karo miesto valstybinę priklausomybę nulėmė 1920 m. liepos 11 d. įvykęs plebiscitas, 97,8 proc. balsų pasisakius už Vokietiją.

1945 m. sausio 22 d. Olštyną užėmė Raudonoji armija ir po kelių dienų kažkodėl jį padegė, dėl to sunaikinata buvo 40 proc. namų. Perėmus miestą lenkų administracijai gyventojai vokiečiai buvo iškeldinti ir suleisti lenkų naujakuriai.

1967 m. atidaryta automobilių padangų gamykla. Išaugo maisto, medžio ãpdirbio, mašinų, statybinių medžiagų pramonė. 1999 m. atidaryta Varmijos Mozūrų universitetą.

Orneta (lenk. Orneta, vok. Wormditt) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity.

1308 m. rugpjūčio 12 d. apie Ornetą užsimenama pirmą kartą, buvo ten prūsų sėslija Wurmedyten arba Wormedythin. 1349 m. įsikuria čia Varmės vyskupija. Miestas gauna gynybines sienas. Modernizuojama pilis.

1466 m. Torunės taikos sutartimi Orneta pereina Lenkijos Karūnai. 1520 m. lapkričio 24 d. po aštuonių dienų apgulties miestą perima kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas (Hohenzollern).

1703–1788 m. Ornetos gyventojas Hansas Vulfas (Hans Wulff), vargonininko sūnus, stato garsiuosius Olivos (dabar Gdansko miesto dalis) vargonus. 1772 m. dėl Lenkijos-Lietuvos skirstos Orneta atsiranda Prūsų nuoskyroje. 1884 m. geležinkeliu sujungiama su Olštynu. 1901 m. miestas elektrifikuojamas. 1911 m. nutiesiamas vandentiekis ir kanalizacija.

1945 m. kovo 17 d. miestą užima Raudonoji armija, ir liepos 23 d. perduoda jį lenkų administracijai.

Ostruda (lenk. Ostróda, vok. Osterode) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški. Išsidėstęs ant Druvinčio (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) ežero krantų. Per miestą teka (žr.) Druvinčios (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) upė. Miestas ir apylinkės yra patrauklios turistiniu požiūriu.

Ostruda įsikūrė XIII a. Prūsijos auktšumoje (vok. Oberland). Spėjama, kad pirmieji miesto gyventojai buvo atvykę iš Vokietijos miesto Osterode am Harz, jie šitaip ir pavadinę šį miestą. Antrojo pasaulinio karo metu Ostrudos sunaikinta apie 60 proc.

Ožyšas (Aris, lenk. Orzysz, vok. Arys) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, išsidėstęs ant Ario upės krantų tarp Saino ir Ario (lenk. Orzysz) ežerų. Vardą gavo iš Ario ežero vardo.

Istorijos pradžia siekia 1443 m. kovo 2 d., kuomet prie Ario ežero įkurdinta Naujakaimį (vok. Neudorf). Vardas Aris vokiečių kalboje neprigijo. Dar XVI a. pradžioje kryžiuočių dokumentuose rašomas Aris, bet vėliau jį ima vadinti Arys. Lenkiškas vardas Orzysz yra Ario sulenkinta forma. 1725 m. gavo miesto teises. 1908 m. miestas sujungiamas geležinkeliu su Pisu ir Gižycku, o 1911 m. su Mrongovu ir Elku. 1945 m. miestas prijungtas prie Lenkijos.

Ožkiniai (lenk. Oszkinie) – kaimas Punsko valsčiuje, garsėjantis gerais ūkininkais. Čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė agronomo Jono Pajaujo suburta Jaunųjų ūkininkų kuopelė ir įsteigta pieninė, nemažai pastūmėjusi Ožkinių ir apylinkių ekonominę raidą. Čia 1951 m. birželio 1 d. pokario sąlygomis įvyko pirmas vietinių šviesuolių surengtas lietuviškas kultūros renginys, iš jo ir Punsko kultūros namų choreografijos sambūris „Jotva“ save kildina.

Kaimo vardas giliai įsirašė į mažosios visuomenės kultūros istorijos atmintį. O ar suvokiame kaimo vardo kilmę? Praktika rodo, kad ne. Pasidairę po antkapinius užrašus matome, kad vieni kaimą rašo taisyklingai (ž), kiti čia rašo, kaip girdi – š,  juoba kad ne vienam norisi suvokti vietovardį kilus iš veiksmažodžio ošti. Žmonių protus klaidina greta esantis kaimas Šilainė. Šilas, žinoma, ošia. Tačiau nėra pagrindo pagal šią miško savybę pavadinti gyvenamąją vietą. Analizuodami šio krašto gyvenviečių vardyną, randame daug su mišku, t. y. giria, susijusių kaimavardžių. Visi jie rodo kokį nors konkretų su mišku susijusį daiktą (Žagãriai, Žãbariškės, Vidùgiriai, Eglìnė…) Jeigu kaimas ir būtų gavęs vardą iš veiksmažodžio ošti, turėtume kokius nors Ošiniùs, kaip nuo piešti turime piešinius (ne pieškinius), plėštiplėšinius… Mus dominančio kaimo vardas turi dar formantą k, kuris rodo jį atėjus iš daiktavardžio ožka, ir, nors šiame žodyje dėl asimiliacijos girdime priebalsį š, jo vietoje rašome raidę ž, kaip ir ožys. Kaimui tikrąjį vardą bus davęs kažkoks Ožkinis – žmogus, kuris savo pravardinę pavardę yra gavęs dėl to, kad auginio arba ganė ožkas.

Šio kaimo taisyklingą rašybą galbūt klaidina ir lenkų kalba, perduodanti tik fonetinę vietovardžio priebalsių vertę – Oszkinie. Mat mūsų krašte lenkiškojoje kanceliarijoje vardyną nustatė ne kalbininkų komisija, kaip Senosios Jotvos ir Prūsijos – Varmijos Mozūrų krašte. Ten vardynui sureguliuoti dirbo žymaus lenkų baltisto indoeuropeisto Jano Otrembskio vadovaujama kalbos komisija, ir jo pastangomis aname krašte dauguma vardyno išsaugota taisyklinga forma. Čia gi vieni mūsų vietovardžius į lenkų kalbą vertė šeimose, kai dar tėvai kalbėjo lietuviškai ir vaikai suprato vietovardžių reikšmę (tais atvejais vardynas išsaugotas pakenčiamai), kitur vertė žmonės, niekad nesusidūrę su lietuvių kalba, todėl jų įteisinta lenkiška mūsų vardyno forma neretai juokinga ir nesilaikanti logikos. Pavyzdžiu galima pateikti Stabingio ežero vardą: jotv. stabis „akmuo“, taigi kalbama ten apie akmeningą ežerą, o pagal jį ir kaimas Stabingiai (lenk. Sztabinki) gavo vardą, nors lenk. sztaba „metalo strypas, luitas“. Todėl čia lenkų kalboje mėgdžiojant fonetiką priimtas vardynas neturi jokios mokslinės vertės, nes leidžia tik spėlioti, kokią paslaptį pirmieji krašto gyventojai yra varde įamžinę. Panaši istorija yra nutikusi ir Vilniaus krašte. Šitaip čia ir ten yra kartu įamžinta ir dar viena tiesa, kuria vargu ar turime pagrindo didžiuotis, būtent tai, kad šių kraštų ano meto lenkakalbė visuomenė nepasižymėjusi filologine ar bent intelektualia prusa.

Pavardė Ožkinis (lenk. rašoma Oszkinis) yra dar išlikusi Rudkoje. Ar jo protėviai turėję ką bendro su Ožkinių kaimo įkūrimu, sunku žinoti. Tačiau su ožkomis tikrai turėję jie bendrauti. Mat toji pavardė yra daiktavardžio ožka, kurį tardami girdime š, vedinys. Rudkos gyventojai, paveldėję iš gamtos ir jotvių-lietuvių nuostabią upę Šešupę, jau visiškai baigia užmiršti savo tėvų kalbą. Procesą galima suprasti, kodėl taip atsitinka. Veiksnių būta ne vieno, kartais net labai žiauraus. Tačiau jei E. Petruškevičiaus pakalbintas kažkuris iš tų Ožkinių dievagojęsis, kad su lietuviška kilme neturįs, gink Dieve, nieko bendra, rodo tik neprusą ir žmogiškąją silpnybę neprisipažinti savo kilmės, jeigu jos šaknys veda, tarkime, prie neturtingumo ar negausesnės, atseit, „menkesnės“ tautos, – o visa tai dėl skursnos komplekso. Iš to komplekso žmonės gali išaugti, tačiau reikia pirma paūgėti protu ir dvasia. Ir tai pasakytina ne tik apie sulenkėjusius mūsų tautiečius, bet ir apie tuos, kurie dar save laiko tikrais lietuviais, būtent apie minimų Ožkinių gyventojus, kur kai kam toks vardo kilmės aiškinimas darosi nepriimtinas. Jie šiandien stambūs ir pasiturintys ūkininkai, todėl nenori suprasti, kad praeitis visų mūsų buvusi vargana. Jei aiškini, kad prie tokios išvados veda faktai, jie linkę būtų atsakyti – „juo blogiau faktams“. Dėl minėtojo komplekso visi geistume būti kilę iš kilmingųjų kilčių. Deja, beveik visi kilę esame iš baudžiauninkų. Ir dėkokime Dievui, kuris leido mums iš jų išaugti. Tai nelikime ir protu skolingi, nes šitai labiausiai mus žemina. Ne kilmė, o vertybių samprata.

Pabandžiai (lenk. Pobondzie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas vardą bus gavęs iš ežero Pabandžio, ant kurio krantų yra įsikūręs.

Pablandžiai (lenk. Pobłędzie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors jo baltiškumu abejoti netektų. Galbūt galima sieti su liet. būdvardžiu blandus „tirštas; tamsus, apsiblausęs, neaiškus“, ar veiksmažodžiu blandžiuoti „niaukstytis“.

Paitūnai (lenk. Pajtuny) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje: 1) Branevo apskrity, Pienienžno valsčiuje, 2) Olštyno apskrity, Purdos valsčiuje. Šie vardai veikiausiai asmenvardinės kilmės, ką rodytų patroniminė priesaga –ūn-.

Pakamšiai (lenk. Pokomsze) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Per kaimą ėjo klampus kelias, kurį, senų vietos gyventojų teigimu, kiekvieną pavasarį ir rudenį reikėdavo šakom ir rąstais kamšyti. Iš čia ir vardas bus kilęs.

Pakirsniai Lt – kaimas Kalvarijos savivaldybėje ir seniūnijoje prie (žr.) Kirsnos upės. Nuo upės ir kaimas vardą gavęs.

Paliuliai (lenk. Polule) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (iš įkūrėjo pavardės Paliulis).

Paliūnai (lenk. Poluńce) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardas susijęs su asmenvardžiu. Turime pavardžių Palys, Palius ir patroniminius vedinius Paliulis ar Paliulionis iš lotynų Apolinaro ar graikų jūrų dievybės vardo Palemono. Paliūnas yra patroniminės –ūn– priesagos vedinys, panašiai kaip Baliūnas, Jankeliūnas, Stankūnas, Stoskeliūnas, Valkūnas… Lenkiška vietovardžio forma Poluńce rodo, kad seniau galbūt turėjęs kaimas vadintis Paliūnaičiais (nuo pavardės Paliūnaitis).

Pálkotai (lenk. Półkoty) – kaimas Berznyko parapijoje, Seinų valsčiuje.

Palkotų kaimas įsikūrė apie 1547 m. ir vadinosi Paberžėnai (lenk. Poberżany). Buvo jie dalis Berznyko seniūnijos. Vietos gyventojai mano, kad apie 1560 m. čia apsigyveno Pulkotovičiai (lenk. Półkotowicze), ir nuo šios pavardės atsiradęs kaimo pavadinimas Palkotai. Jeigu taip būtų buvę, kaimas būtų vadinamas Pulkotovičiais, nes ir lenkai pagal  Półkotowicze negalėję kaimo pavadinti Półkoty. Tokie išvedžiojimai rodo jų autorių menką filologinę prusą ar nuojautą. Kadangi čia buvusi baltiškoji aplinka, kaimas būtų gavęs priesagą –iškės, kaip ir daugelis aplinkinių asmenvardinės kilmės vardų, bet taip neatsitiko. Veikiausiai čia, drėgnose paliose „pelkėse“, augę išstybę kotai – liekni medeliai, tai ir galėję suteikti vėlesnį kaimo vardą – Palių Kotai.

Pamarys (lenk. Pomorze) – kaimas Seinų apskrity prie (žr.) Mario ežero.

Paseinėliai (lenk. Posejnele) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardas rodo kaimą, esantį arti Seinų miesto.

Paseiniai (lenk. Posejny) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas nuo (žr.) Seinos upės.

Paslanka (lenk. Pasłęk, seniau Holąd Pruski, vok. Preußisch Holland „Prūsų Aukštuma“) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbigo apskrity. 2004 m. gruodžio 31 d. buvo čia 12 195 gyventojai.

Ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo čia prūsų genties pagudėnų pilis. Pirmą kartą minima 1267 m. Pazlucho vardu. Taigi miestą įkurta prūsų Pazluko gyvenvietės vietoje XIII a. pabaigoje. Pirmieji naujakuriai atvyko čia iš Olandijos, pakviesti sausinti pelkių. Miesto teisės suteiktos 1297 m. ir pavadinta jį Hollandt. Po daugelio istorinių peripetijų 1807 ir 1812 m. miestą gerokai nuniokojo žygiuodama Napoleono armija.

Po Antrojo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai, bet 80 proc. jo buvo sugriauta karo veiksmų ir padegus Raudonajai armijai. Lenkų administracija vietos gyventojus iškeldino į Vokietiją, o čia atkėlė savo žmones. Šiuo metu miestas prie greitkelio ekonomiškai visai gerai skleidžiasi.

Vardo kilmė yra baltiška. Lenkai tuo pačiu vardu vadina (žr.) Pasargės (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) upę. Toks antrinis Pasargės vardas, matyt, buvęs dar prūsų vartojamas, galimas daiktas, žymėjęs Pasargės kokią vieną atkarpą. Paslankos upės vardas būtų siejamas su lietuvišku veiksmažodžiu slinkti ir paslinkti „iš lėto tekėti“.

Pastovėliai (lenk. Postawele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas?

Pašalčiai (lenk. Poszalcie) – tai Šlynakiemio kaimo buvusi dalis, dabar prijungta prie Šlynakiemio. Vardas pagal (žr.) Šalčios upę. Taigi Pašalčiai kaip ir Pašešupiai arba Panevėžys rodo vietą prie tuo vardu vadinamos upės.

Pašešupiai (lenk. Poszeszupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas išsidėstęs ant Šešupės krantų, todėl taip ir pavadintas (plg. Panevėžys – prie Nevėžio, ar Pašalčiai – kaimas prie Šalčios).

Pavaiponė (lenk. Podwojponie) – kaimas šalia (žr.) Vaiponios.

Senovėje visur čia ošė girios. Dešiniame (žr.) Vaiponios upės krante dar XVI a. buvusios eiguvos vietoje įsikuria kaimas, jis perima šios upės vardą. Kitapus upės auga miškas, žmonių vadinamas Vaipongire. Ilgainiui, Vaiponios gyventojo Pijaus Kadišiaus teigimu, šį mišką apninka kinivarpos, ima graužti medžius, ir jie džiūte džiūsta. Caro valdžia davė įsakymą mišką iškirsdinti ir tame plote leido Vaiponios gyventojams gyvulius ganyti. Tačiau Vaiponioje buvo dvi linijos. Antroji linija turėjo gyvulius varinėti per pirmosios linijos laukus. Kilo nesutarimų, ir kaimas atsisakė jiems priskirtų ganyklų. Tada valdžia tą naują lauką padalijo sklypais ir ėmė pardavinėti. Vietos gyventojai neturėjo pinigų. Tuomet pirklių atsirado iš Lenkijos. Taip ėmė čia kurtis iš išorės atvykę žmonės. Tačiau sunku buvo jiems tuose marguose išsilaikyti. Dirva buvo sujaurėjusi, pavasarį ir rudenį darydavosi skysta, vasarą sukietėdavo į plutą. Todėl neilgai šilę užeiviai bėgdavo. Šis naujai besikuriantis kaimelis gavo Pavaiponės vardą. Visa tai vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Priešdėlis pa– mūsų kalboje turi keletą reikšmių. Viena jų rodo ką esant šalia ko nors. Šitaip turime Panevėžį šalia Nevėžio, Pašešupių kaimą prie Šešupės (Rudkos valsčiuje, Suvalkų apskrity), Pašalčius prie Šalčios, Pavertimius prie vertimų (versmių)… Ir dabartinės Marijampolės vietoje įsikūrusi pirmoji gyvenvietė turėjusi Pašešupių vardą. Tačiau to pačio priešdėlio vediniai yra ir patėvis „naujas, vėlesnis, šalutinis tėvas“ ar pamotė „naujoji, vėlesnė, pavaduojanti motina“. Taigi ir Pavaiponė ne tiek yra kaimas prie Vaiponios upės, kiek Vėlesnioji (Naujoji) Vaiponia. Tokią teigmę patvirtina ir lenkiška kaimo vardo forma Podwojponie. Kitaip būtų Powojponie, kaip Posejnele

Peleliai (lenk. Piełele) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardą žmonėms norisi sieti su daiktavardžiu pelai. Tačiau pasidairę po pavardžių darybą matome, kad priesaga –el-, kaip ir kitos mažybinės priesagos –ait-, –ul-, –ut-, plačiai vartojamos sudarant pavardes. Todėl logiška būtų manyti, kad buvusi pavardė *Pelelis. Deja, jos neaptinkame mūsų krašte, neduoda jos ir LPŽ, jis teikia pavardes Pelis ir Pelius, kurios gali būti kilusios iš krikštavardžio Feliksas – > Felis (Z. Zinkevičius, Lietuvių patronimika, Vilnius, 1977, 181 p.), iš jų ir galimas patroniminis vedinys Pelelis. Taigi minėtasis kaimas liudytų, kad čia gyvenęs Pelelis. Tačiau negalima iš akių išleisti ir kito fakto: visai gali šia pravarde būti vadinamas žmogus, kuris menkai ūkininkavęs, ir javai mažiau teikę grūdų, o varpose buvę tik pelai. Panašaus turinio Rytprūsuose žinoma išlikusi lenkiška pavardė Plewka (lenk. plewy „pelai“), ją čia perėmė ir vokiečių kalba. Lenkijoje bent penki kaimai turi vardą Plewki, vienas iš jų Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Tatai liudytų, kad susidaryti tokiai pavardei buvusi galimybė ir lietuvių kalboje, o gal kaip tik iš jos ir į lenkų kalbą ta pavardė buvusi išversta.

Nuo pelų, matyt, ir graužikas pelė gavęs savo vardą, juk jei šalinėje supiltuose javuose įsiveisia pelės, jos grūdus sukerta, ir šiauduose lieka tik pelai.

Pelės (lenk. Piele, vok. Pellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Kaimo vardas nėra aiškus.

Prieš 1525 m. stovėjo čia koplyčia ir buvo laikoma ji parapijos pagalbine bažnyčia.

XVIII a. Pelėse buvo ūkis, kurį valdė fon der Grėbenų (Groeben) kiltis. Vėliau dvaras perėjo į fon Brant (Brandt) šeimos rankas. XX a. pradžioje ūkiui priklausė 950 ha žemės. Veikė čia degtinės darykla. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas valstybinis žemės ūkis. Kitados įveistame parke buvo išlikusių senųjų medžių.

Perkūnava (lenk. Pierkunowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai reikėtų sieti su Perkūnu – prūsų ir lietuvių dievu.

Perseliai (lenk. Piersele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, ką rodytų priesaga –el-.

Pertonys (lenk. Piertanie) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Petreliai (lenk. Pietrele) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės.

Pilva (lenk. Pilwa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors aiškiai balltiška.

Pisas (lenk. Pisz, seniau Jańsbork arba Jansbork, vok. Johannisburg, pr. Pīsis) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, prie Rasio ežero ir ištekančios iš jo Pisos upės, senosios Galindos teritorijoje. Miestą gaubia Pisos giria. 2007 m. gruodžio 31 d. mieste buvo 19 423 gyventojai. Pagal plotą Piso valsčius yra didžiausias Lenkijoje – 635 km². Šitoje teritorijoje telkšo apie 2/3 Snerdvų ežero.

Galinda yra minima geografo iš Aleksandrijos Klaudijo Ptolemajo 1160 m. 1254 m. popiežius Inocentas IV pavedė Galindą Mazovijos kunigaikščiams. Tačiau po metų Kujavų kunigaikštis Kazimieras perdavė Galindą Kryžiuočių ordinui. 1344–1345 m. dešiniame Pisos krante iškilo gynybinė pilis. 1361 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis pilį apsupo ir sudegino. Po penkerių metų lietuviai vėl puolė pilį. 1379 m. Piso žemę aplankė didysis Kryžiuočių ordino magistras Vinrichas fon Kniprodė.

Piso gyvenvietė buvo įkurta ir apgyvendinta laisvaisiais prūsų drevininkais, žvejais ir medžiotojais. 1449 m. stovėjo jau bažnyčia ir per Pisos upę nutiestas kilnojamas tiltas. 1451 m. seniūnas ir darbų prižiūrėtojas buvo kažkoks Laurynas Alvūnas (vok. Allwun),– bene prūsų palikuonis, kurio pavardę galbūt galima sieti su prūsų alwis „švinas”). 1525 m. įvyko Kryžiuočių ordino sekuliarizacija, ir pradėjo čia įsigalėti liuteronizmas. 1645 m. Pisui suteiktos miesto teisės. 1709–1911 m. siautė maras ir mieste liko tiktai 14 gyvų žmonių. 1814 m. iš Piso paleista laivyba į Ryną ir Gdanską. 1884–1885 m. Pisą geležinkeliu sujungta su Olštynu ir Elku, po 20 metų miestą sujungta ir su Ožyšu (Ariu). Vandentiekį ir dujotiekį įrengta 1907 m.

1945 m. sausio 24–25 d. Pisą užėmė Raudonoji armija ir sunaikino 70 proc. miesto statinių. Perdavus kraštą Lenkijos administracijai vietos gyventojai, kurie buvo pripažinti ne lenkais, iškeldinti.

2002 m. liepos 4 d. Pisos girią nusiaubė istorijoje negirdėtas uraganas, per 15 minučių išvartyta 12 tūkst. hektarų miško. 2004 m. paleista ekologinę šiluminę centrinę, kuri vartoja tiktai atsinaujinančius energijos šaltinius – biomasę. Tai didžiausia tos rūšies šiluminė.

Pliuškaimis (lenk. Pluszkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardažodį sudaro dvi šaknys – pirmoji pliuš– nėra aiški, (gal iš asmenvasrdžio Pliušis?), antroji kaim– rodo kaimo tipo gyvenvietę (dėl lenkiškos formos kiejmy žr. Krelikaimis).

Pockūnai (lenk. Poćkuny) – kaimas Seinų apskrity, kur kryžiuojasi Seinų–Berznyko kelias su Augustavo–Lazdijų keliu. Nors mūsų krašte Pockūnų pavardė nėra išlikusi, neteikia jos ir LPŽ, šio kaimo vardas irgi gula į visą pavardinės kilmės kaimavardžių sistemą. Yra žinoma tos pačios šaknies pavardė Pocka. *Pockūnas ir būtų priesagos –ūnas vedinys, kaip ir, tarkime, Plikūnas, Ilgūnas… Pasak LPŽ autorių, ši pavardė yra tos pačios šaknies, kaip ir garsiosios lietuvių šeimos Pacų pavardė. Tuomet galima čia dar pridėti ir kitas pavardes – Pocius ir Pociūnas.

Polkės (lenk. Polki) – kaimas Zambrovo apskrity, Palenkės vaivadijioje.

Kaimo vardas Lenkijoje labai netipiškas. Sklinda legendos, kad jis yra apsėstas piktų dvasių. Kai atėjo lenkų etnografas į kaimą ir klausinėjo vietos gyventojų, kodėl taip keistai jų kaimas pavadintas, juk ir kituose kaimuose gyvena lenkės (lenk. Polki). Ir jam kažkuris gyventojas paaiškino: „Žiūrėkite į tas šalia esančias kalvas. Ten kitados buvo šventosios vietos olkos „alkos“, o mes įsikūrę esame tų olkų papėdėje, todėl žmonės ir sakydavo, kad gyvename pod olkami „po alkomis – alkų papėdėje“, ir iš to išėjo kaimo vardas Polkės (Lenkų televizijos I programa).

Prėslaukiai (lenk. Przesławki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: pirmosios šaknies prėsl– galima sieti su liet. prėslas „sukrautas šienas ar javai“, antra šaknis –lauk– – žr. Bauzelaukiai ir Maimlaukiai. Jei tai pasitvirtintų, išeitų, kad tose vietose šienas ir žiemą buvo laikomas laukuose ar pievose.

Pristavonys (lenk. Przystawańce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas, matyt, yra susidaręs iš hibridinės pavardės, gal susijusios su rusišku veiksmažodžiu pristavat’ „kabinėtis, kibti“ ir iš jo išriedėjusiu pristavu „prievaizdu“. Iš jo su lietuviška priesaga susidarė pavardė Pristavonis, plg. Maksimonis, Jokūbonis, Bobonis… Toji priesaga ir rodo, kad pavardę ir kaimui vardą davę lietuviai, kasdienėje kalboje vartoję rusicizmą pristavas „prievaizdas“.

Proraslis (lenk. Przerośl) – gyvenvietė, įsikūrusi į vakarus nuo Ančios ežero prie Proraslio ežero. Aptinkami ir kiti tos pačios šaknies upėvardžiai: Supraslė (lenk. Supraśl) ir Neraslė (lenk. Nereśl).

Prūdiškės (lenk. Prudziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Priesaga –išk– rodo gyvenus čia ar kaimą įkūrus Prūdo pavarde žmogų.

Punskas (lenk. Puńsk) – valsčiaus miestelis Seinų apskrity. Miestelis vardą gavęs iš (žr.) Punios ežero, kuris lenkiškai buvo rašomas Jezioro Puńskie. Dėl to ir miestelis lenkiškoje kanceliarijoje gavo vardą Puńsk ir vietos žmonių imtas vadinti Punsku, nors šalia lenkakalbės kanceliarijos kurį laiką gyventojų buvo vadinamas Punia. Šitaip jį iki gyvenimo pabaigos vadino vokiečių baltistas Hermanas Šalis (Hermann Schall).

Radikainiai, Redikainiai (lenk. Radykajny, Redykajny) – tai naujas šiaurvakaris Olštyno kvartalas, vardą gavęs nuo (žr.) Radikainio ar Redikainio ežero vardo.

Radiškė Lt (Senoji, Naujoji) – kaimas Kalvarijos savivaldybėje. Kaimus skiria geležinkelio ruožas Šeštokai–Suvalkai. Čia veikia Sangrūdos mokyklos skyrius.

Radkaimis (lenk. Radkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimavardis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės. Turime pavardes Radis ir Radys.

Raduliai (lenk. Radule) –  kaimas netoli (žr.) Narvės upės. Pavadinimas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Radžiūčiai (lenk. Radziucie) – tai kaimas, stovintis ant vaizdingo Galadusio kranto. Iš čia kaip ant delno anapus dangų atspindinčio vandens matosi Lietuvos laukų peizažas. Tik dirbk žemę ir Dievą garbink, kad tau suteikė tiek grožio, matomo iš savo kiemo.

Neturime pavardės Radžiūtis, nepateikia jo ir LPŽ. Tačiau galima aptikti artimai giminingų pavardžių, kaip antai Radžiukas, Radzukynas, Radžiukynas, Radžiulis, Radžius, Radžiušis, pagaliau Radvila ir Radžvila… Visai įmanoma yra ir pavardė *Radžiūtis, kaip turime pavardę Degutis. Tai buvęs žmogus, kuris ką rasdavęs. Neaišku tik, kaip čia priesagoje atsiradęs ilgasis ū. Tarmėje retkarčiais tariama vaikūčiai. Bet ar tai nebuvęs tik darkymasis, ar gal atnešta iš svetimos tarmės? Veikiau atsako reiktų ieškoti vaikų kalboje: Kačiūtė, lapiūtė, kur buvai? Kamarėlėj… Juk normalioje kalboje sakome katutė ar kačiutė, o maloningoji forma yra su ilguoju ūkačiūtis, kačiūtė.

Radžiuškės (lenk. Radziuszki) – kaimas Seinų valsčiuje prie plento į Suvalkus. Vardą kaimas galėjęs gauti iš pavardės Radžius. Vietovės pavadinime išlaikyta dzūkiška forma.

Ragainiai (lenk. Rogajny, vok. Rogonnen) – kaimas Galdapės apskity, Dubeninkų valsčiuje.

Įkurdintas jis ant 40 valakų pagal 1564 m. liepos 26 d. privilegiją. Kunigaikščio seniūnas (senata) Laurynas fon Halė (Halle) pardavė iš Plocično kilusiems Mikalojui ir Povilui Ragainiams, atseit „žmonėms su ragais“ (lenk. Rogoniom) ar gal “raganiams, burtininkams”, 4 valakus ir pavedė įkurti kaimą.

XVIII a. kaimas minimas kaip Virbickų (lenk. Wierzbiccy) – šlėktiškos šeimos nuosavybė. Kaime išlikęs senienos vertę turintis L raidės formos dvaras, statytas XIX ir XX a. lūžyje. Aplinkui dar matomi parko likučiai.

Seniau kaimą vadinta dar Raganėnais (lenk. Rogoniany).

Kaimo dalis – Mažieji Ragainiai (lenk. Małe Rogajny) sudarė žemvaldžio dvarą, kuris 1817 m. pagal savininko pavardę Grenda buvo vok. vadinamas Grindashofu.

Ragainių (lenk. Rogajny) kaimas yra taip pat Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valčiuje. Vardo kilmė, matyt, taip pat bus asmenvardinė.

Ragažainiai (Mažieji ir Didieji, lenk. Rogożajny M. ir D.) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai bus asmenvardinė.

Ragelkaimis (lenk. Rogielkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas sudurtinis. Pirmas dėmuo rodo Ragelių pavardę. Antrą dėmenį sudaro daiktavardis kaimas.

Ragyčiai (lenk. Ragity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Ragytis, plg. Ragelis, Raginis.

Raigardas (lenk. Rajgród) – valsčiaus miestas Palenkės vaivadijoje, Grajevo apskrity. Išsidėstęs ant (žr.) Raigardo ežero krantų, nuo ežero ir vardą gavęs.

2004 12 31 gyveno čia 1 680 žmonių.

Pirmi ženklai, kad čia žmonių gyventa, siekia 9000–7000 m. pr. Kr. Viduramžiais jotvingiai prie Drenstvos (lenk. Dręstwo) ežero įrengė gynybinę pilį. Toji pilis vadinosi Rajus, veikiausiai pagal savininko pavardę. 1290 m. pilį užėmė Lietuvos kunigaikštis Narimantas. Tuomet ir įsitvirtino Raigardo vardas (lenkų Vikipedija).

Raistiniai (lenk. Rejsztokiemie) – kaimas Lenkijoje, Palelnkės vaivadijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lenkų kalba vardą perėmusi iš ankstesnės kaimo vardo formos – Raistakiemis. Su kiemu vardų turima ir daugiau: Šlynakiemis, Vaitakiemis. Naujesnis vardas yra priesagos –in– vedinys. Šaknis siejama su daiktavardžiu raistas „krūmais ir medžiais apaugusi klampi pelkė“.

Mūsų peizaže tikrai netrūkę raistų. 1. Raistas „klampi pelkė, apaugusi krūmais ir medžiais“. 2. Ne vienos pasakos veikėjai užklimpsta neišvažiuojamuose raistuose. 3. Turime net smagų keiksmažodį – kad tave raistai! (suprask – galas griebtų). Ši šaknis paplitusi ir kituose žodžiuose: 4. Raistinė „skėtinių šeimos reta pelkių žolė“. 5. Raistynas „vieta, kur daug raistų“. 6. Raistingas „kuris su raistais“. 7. Raistėkas „toks raisto grybas“. 8. Raistinė „naminė degtinė“. 9. Raistinis arba tiesiog raistas „velnias, nelabasis“. 10. Jei priemenė netvarkinga, užvelta, sakoma – ten tikras raistas… 11. Jei žmogus susivėlęs, jis vėlgi raistas. Taigi raistas mūsų sąmonėje įsispaudęs giliai.

Nors Punsko valsčiuje atlikti dideli melioracijos darbai ir imtasi daugelio laukų melioravimo darbų, vis viena matysime, kad Raistiniuose yra išlikusių raistų akivaizdžių pėdsakų.

Rakelija (lenk. Rachelany) – kaimas Seinų valsčiuje prie Aradnykų. Vardas veikiausiai kilęs iš pavardės Rakelis, kuri tikriausiai yra gimininga su pavardėmis Rekelis < Rekus < Rėkus, kilusiomis iš daiktavardžio rėkus „garsiai šaukiantis, rėkiantis; garsiai verkiantis“. Priesaga –ija rodo, kad čia turėjo būti įsikūrę keli Rakeliai. Iš čia kilusio Petro Maksimavičiaus liudijimu, kaimas seniau vadinęsis Giraite. O lenkų kalboje užfiksuota Rakelėnų forma.

Ramonai (lenk. Romanowce) – tai kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kaimo vardas kilęs iš pavardės Ramonas. Priesagą –onas turi daiktavardžiai dirvonas, laigonas, žiūronas, baronas ir būdvardžiai geltonas, raudonas… Esama ir daugiau kaimų, kurių vardai išlaikė tą pačią šaknį, kaip antai (žr.) Ramoniškės.

Ramoniškės (lenk. Romaniuki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šiaurėje besisiekiantis su Punsko valsčiumi, Vaičiuliškių kaimu. Vardą bus davusi pavardė Ramonas (žr. Ramonai).

Raspūda (lenk. Rospuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Raspūda.

Rastenburgas, žr. Kentšynas (lenk. Kętrzyn, seniau Rastembork, vok. Rastenburg).

Raveliai (lenk. Rowele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Tokį vardą kaimas gavęs, matyt, dėl stačiašlaičių kalvų, kur lietaus vanduo nuolat grauždavęs ir raudavęs griovas „išplovas“, ravus. Šaknis rau– „rauti“ ir gimininga rav– „ravėti“ vietovardžiuose yra pažįstama lietuvių gyvenamame plote, tarkime, Kreivėnuose (Punsko valsčius) bala Ravai, kur pavasariais tekėdavęs sraunus griovys. Iš pirmo žvilgsnio šio kaimo vardą būtų galima laikyti ir lenkų kalbos vediniu (lenk. rów rwać). Tačiau vietovardžio lietuviškumą išduoda mažybinė priesaga –el-, dėl to negalima paneigti, kad vietovardis nėra asmenvardinės kilmės.

Regeliai (lenk. Regiele) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai bus asmenvardinės kilmės nuo pavardės Regelis (iš Regys). Mūsų krašte yra žinoma tik Ragelių pavardė.

Rẽselis (lenk. Reszel, vok. Rößel, anksčiau Rössel) – valsčiaus miestelis Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vardo kilmė neaiški, tačiau per vokiečių ir lenkų kalbas išlikusi mažybinė priesaga –el– rodo žodžio baltiškumą. Gal iš asmenvardžio? Miestelis išsidėstęs prie Sainos upės krantų.

2006 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste gyveno 5 411 žmonių. Įdomiausios valsčiaus teritorijoje vietovės – tai Šventliepė (lenk. Święta Lipka), kur vienuolyno bažnyčioje išsaugota jau sausa dar pagonybės laikų šventa laikyta liepa, ir (žr.) Bauzelaukiai.

1241 m. kryžiuočiai nukariavo bartų genties prūsų pilį, kuri senųjų prūsų buvo vadinama Rẽseliu (lenk. Reszel). Po metų prūsai sankylio metu atsiėmė Reselį ir išsilaikė joje penkerius metus. Tačiau 1247 m. kryžiuočiai vėl nukariavo pilį ir ją sustiprino. 1261 m. išsiveržė II prūsų sankylis. Kryžiuočiai sunaikino pilį ir patys iš jos pasitraukė. Bet 1273 m. sankylis žlugo.

Jau 1243 m. popiežius Inocentas IV likvidavo Prūsijos vyskupystę ir įsteigė šiose žemėse Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupijas. Du trečdaliai žemių turėjo priklausyti Ordinui, o viena trečioji vyskupams. Tačiau dėl nuolatinių jotvių ir lietuvių puldinėjimų tik 1275 m. žemės ties Reseliu galėjo pereiti vyskupų valdžion.

Po pergalės ties Žalgiriu Reselis perėjo Jogailos žinion, bet dar tais pačiais metais buvo vėl perduotas Ordinui.

1655 m. miestiečiai išpirko miestą iš vyskupų. Reselio pilis buvo viena iš rezidencijų paskutinio Varmės vyskupo Ignaco Krasickio. Tuo metu klebono pareigas ėjo čia vyskupo brolis Martynas Krasickis.

Po I Lenkijos-Lietuvos skirstos Reselis atsidūrė Prūsų valdose. Dėl daugelio gaisrų miestas merdėjo. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais jis beveik nenukentėjo. Reselis tarp dar kelių miestų yra įtrauktas į UNESCO sąrašą.

1811 m. rugpjūčio 21 d. Reselyje buvo paskutinį kartą Europoje lauže sudeginta ragana. Auka buvo Barbora Zdunk. Ji buvo kaltinama ne tiktai burtais, bet ir, svarbiausia, padeginėjimu, mat 1807 m. pilyje kilo gaisras, o jo priežasčių nieks taip ir nenustatė. Byla truko trejus metus. Nors kaltė kėlė didelių abejonių, Karaliaučiaus teismas nuosprendį patvirtino. Prieš sudeginant nuteistąją pasmaugta.

Rimkežeriai (lenk. Rynkojeziory, dz. Rimkažarai) – kaimas Seinų valsčiuje.

Tai dviejų dėmenų vardažodis, kurio antrąjį sudaro bendrinis daiktavardis ežeras, o pirmas likęs nuo pavardės Rimkus ar Rimka. Tokių pavardžių gausu visoje Lietuvoje. Ji sietina su veiksmažodžiu rimti. Yra tos šaknies ir sudėtingesnių vedinių: Rimkis, Rimkūnas, Rimkaitis, Rimkevičius. Tai tik rodo, kad buvę populiaru žmonių savybę sieti su veiksmažodžiu rimti ar iš čia kylančia savybe rimtumu.

Ročkos (lenk. Raczki) – miestelis apie 22 km į pietvakarius nuo Suvalkų. Senosios Sūduvos lietuviai gerai atminty išlaikę gyvenvietės vardą, jis veikiausiai kilęs iš pavardės arba  pravardės. Turime giminingų pavardžių: Roča, Ročas, Ročis, Ročys, Račkaitis, Račkus, Račys, visos jos veikiausiai kilusios iš pravardės Račius (račius „medinių vežimų ir ratų dirbėjas“). Dėl pejoratyvinės priesagos –k– plg.: Kaluška, Petruška, Jonuška, Rudka

Rudamina Lt (lenk. Rudamina) – 1) vietovė Lazdijų rajone ir 2) vietovė Vilniaus rajone. Antrojoje buvo Užnemunėje gyvenančių jotvių žinoma pilis, pastatyta ant buvusio ežero kranto ant aukštos kalvos. Kalvos paviršius apima 2 ha, o jos aukštis siekia 195 m v.j.l. Kalvą supa pelkės ir balos. Santvirčiai buvo iš akmenų, rąstagalių ir molio. Tyrinėjimai parodė, kad pilies čia būta dar I tūkstantmečio pradžioje. I ir II tūkstantmečio lūžyje aikštė padidinta, šlaitai išgrįsti akmenimis, pakelta pylimą ir pastatyta gynybinę sieną. Paskutinį kartą šioje pilyje jotviai gyveno X–XIII a.

Legenda pasakoja, kad 1240 m. Lietuvos kunigaikštis Ringaudas, mitinis Mindaugo tėvas, pastatė Rudaminoje pilį ir kad tai buvo kunigaikščio Mindaugo, kuris čia 1251 m. vainikavosi Lietuvos karaliumi, pilis. Kasinėjimai parodė, kad 1283 m. ir dar kiek vėliau Rudamina buvo viena iš svarbiausių jotvių pilių. Aptikta čia jiems būdingų keraminių ir kitokių radinių.

Šalia piliakalnio surasta III–IV a. pilkapį.

Vardas rodytų, kad vieta susijusi su galbūt balų rūda, panašiai kaip Suvalkų apskrity esanti (žr.) Rudka ar Lietuvoje Rūdiškės (Vilniaus r.) bei (žr.) Rūdiškės Lenkijoje (Vengožavo apskrity).

Rūdiškės (lenk. Rudziszki, vok. Raudischken) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už kilometro nuo kaimo stūkso prūsų piliakalnis.

Varant germanizacijos politiką vokiečių vartojamas kaimavardis Raudischken 1938 m. buvo pakeistas į Raudingen.

Rūdiškės (lenk. Rudziszki) yra taip pat miestelis Lietuvoje, 15 km nuo Trakų.

Rudka (lenk. Rutka Tartak) – tai Suvalkų apskrities valsčiaus miestelis ant Šešupės krantų. Lenkai dėl buvusios lentpjūvės vadina jį Rutka-Tartak. Pirmasis dėmuo iš lietuvių kalbos perimtas fonetiškai, kaip ir daugelis šio krašto vietovardžių. Rutkos vardu šiandien pripratę vadinti jį ir išlikę aplinkiniai lietuviai. Kadangi šviesesni žmonės junta tos formos slaviškumą, bando jį atlietuvinti ir ima vadinti Rūdele. Tik nežinia, kodėl būtent Rūdele, jeigu pagal lenkišką variantą išeitų, kad turime miestelį vadinti Rūtele. Sunku reikalauti, kad visi šio krašto žmonės būtų kalbininkai ir jautrūs bei išmaną vardo etimologiją. Baltiškiems vietovardžiams iš viso nėra būdinga vietovardžius vadinti mažybine forma. Net ir mažiausia upė yra vadinama upe, ne upele (pvz., Šešupė, Galdapė, Seina…)

Jeigu taip iš seno žmonės būtų vietovę vadinę, lenkai būtų perėmę formą Rudela (plg. Skustele, Bubele, Pełele… – čia mažybinė priesaga –el– visur išlaikoma). Turime išlaikę būdvardį rudas, turime ir daiktavardį rudkis. Ruda spalva kilusi nuo rūdos spalvos. Todėl ir vietovardis Rudkà yra ta forma, kurią lenkai fonetiškai užrašė Rutka (plg. Ožkiniai : Oszkinie). Vietovardis Rudka liudija, kad čia buvo balų rūdos, senovėje žmonės mokėję ją naudoti ginklų gamybai – metalo pramonei. Lietuvoje išlikęs vietovardis Rūdninkai jau atvirai rodo čia rastą rūdą.

Ruklaukiai (lenk. Rukławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Šiame regione rasime ir daugiau vietovardžių su antruoju lenkišku dėmeniu ławki. Matyt, į lenkų kalbą taip bus transponuotas lietuvių kalboje išsilaikęs žodis laukas. Galbūt pirmojo dėmens šaknį rūk– būtų galima sieti su veiksmažodžiu rūkti ar daiktavardžiu rūkas. Rūkai klojasi dažniausiai pievose ar slėsnose vietose.

Tačiau Lietuvoje turime daug gyvenviečių, kurių varde yra šaknis su trumpuoju uruk-: Rukai, Rukaičiai, Rukainiai, Ruikeliai, Rukiškė, Rukiškis, Rukla, Ruklaukis, Rukliai, Rukonys, Rukšlaukis, Rukšėnai, Rukšiai, Rukšioniai, Rukiškė, Rukiškiai… Turime veiksmažodį rukti „rauktis, trauktis, akti“. Gal su šios šaknies asmenvardžiu ir reiktų sieti šį vietovardį?

Rumai (lenk. Rumy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški, tačiau daugiskaitinė forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės pavadinimas iš nepaliudytos Rumo pavardės. Žr. dar Rumeikiai.

Rumai yra vienas ilgiausių Mozūrijos kaimų – 3 km nusidriekęs gatvinis kaimas. Jis  įsikūrė 1566 m. XX a. pradžioje gyveno 1 200 žmonių. 1938 m. germanizavimo akcijos metu vietovė gavo oficialų vardą Rummau.

Rumeikiai (lenk. Rumiejki) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Rumai.

Rušainiai (Roišagiai? lenk. Ruszajny, vok. Reushhagen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Barčevo apskrity. Šiame krašte labai paplitusi priesaga –ain– aptinkama ir šiame vietovardyje. O ką reiškia šaknis ruš– ar roiš-? Lietuvikų kalboje išlikęs veiksmažodis rušėti „būti judriam, veikliam, gyvam“ ir rušinti „judėti, krutėti“, ar net ir ruošti „eiti namų apyvoką, tvarkyti“. Turime išlaikę ir būdvardį rušus „darbštus“. Yra žinoma tos šaknies ir pavardė Rušas bei Rušėnas ar kanceliarijoje suformuota pavardė Rušinskas. Taigi Rušainiai gali būti Rušo įkurta sodyba ar gyvenvietė.

Sadūnai (lenk. Saduny, vok. Sadunkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Tokiu vardu kaimą aptinkame ir Vilniaus rajone. Vardas asmenvardinės kilmės (patroniminės –ūn– priesagos vedinys). Vokiška vardo forma rodo, kad kaimas anksčiau buvo vadinamas Sadūnkaimiu.

Sankėlos (lenk. Sąkieły) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrų valsčiuje. Baltiško vardo kilmė nėra aiški. Gal šį kaimavardį galima sieti su daiktavardžiu sankėlos, išvestą iš veiksmažodžio susikelti, įsikurti? Tokio mąstymo turime kaimą (žr.) Sankūrai.

Sankūrai (lenk. Sankury) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad tai savaime susikūrusių ar įsikūrusių žmonių kaimas. O žmonės kurtis galėjo tik girios likučiuose. Kitur tas kūrimosi procesas nebūtų buvęs toks sunkus, toks ryškus, kad net būtų turėjęs įsirašyti į kaimo vardą. Tai priešdėlio san– vedinys iš veiksmažodžio kurtis „apsigyventi, įsitaisyti“.

Sarkaimis (lenk. Sarkajmy, vok. Scharkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis, neaišku net, ar pirmas dėmuo yra sar-, sark-, ar šark-, gal jotviai ar prūsai taip šarką vadino? Tuomet reiktų rašyti Sarkkaimis. Antras – kaimas.

Pro Sarkaimį teka upė (žr.) Saina.

XVIII a. pabaigoje kaime veikė vandens malūnas.

1913 m. Sarkaimis įėjo į Lankkaimio majoratą.

Sangnitai (lenk. Sągnity, vok. Sagnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė nėra aiški.

Sarnetkos (lenk. Sarnetki) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Žodis sudurtinis, pirmojo dėmens sar– reikšmė išdilusi, antrą dėmenį galbūt galima sieti su (žr.) Netos upės vardu.

Sasnava Lt – bažnytkaimis Marijampolės apskrity. Jotvių sasins „zuikis, kiškis“. Priesaga –ava rodo vietą, kurioje veisėsi zuikiai.

Yra ir Lenkijoje, senosios Jotvos teritorijoje, tokios pačios darybos vietovardis (Štabino valsčiuje) – Sasnava (lenk. Sosnowo).

Sasnava (lenk. Sosnowo) – 1) kaimas Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje, 2) sėslija Augustavo apskrity, Barglavo valsčiuje. Dėl vardo žr. Sasnava Lt.

Seimeniškiai Lt – gyvenvietė Lazdijų rajone. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Trakìškiai (Lt), Kalvarijos sav.

Seinai (lenk. Sejny) – apskrities miestas Palenkės vaivadijoje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Seinos, prie kurios krantų įsikūręs.

Miestas stovi prie pat Lietuvos sienos. Apskrityje ir mieste išlikusi nemaža dalis lietuvių gyventojų. Veikia čia lietuviška „Žiburio“ gimnazija su pradine mokykla ir vaikų darželiu. Pastatas – tai Lietuvos Respublikos dovana Lenkijoje gyvenantiems tautiečiams. Yra čia Lietuvos konsulatas ir Lietuvių namai – taip pat Lietuvos Respublikos dovana mūsų kraštui. Mieste gausu architektūros paminklų. Paminėtini yra dominikonų vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia katedra, 1973 m. pakelta į bazilikos rangą, trys sinagogos ir rotušė. Seinuose iki Pirmojo pasaulinio karo veikė kunigų seminarija, joje mokėsi daugelis Lietuvos šviesuolių, tarp jų – poetas ir literatūros kritikas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, poetas, tautinės giesmės autorius daktaras Vincas Kudirka, ilgametis Punsko parapijos klebonas Antanas Žievys. Nuo 1897 iki mirties 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose turėjo savo rezidenciją poetas vyskupas Antanas Baranauskas (palaidotas bazilikoje).

Nuo 1826 m. Seinuose veikė kunigų seminarija, čia būrėsi lietuviškoji inteligentija. Panaikinus spaudos draudimą Seinuose įsikūrė „Šaltinio“ spaustuvė, ji veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Vilniaus barokinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos bazilika Seinuose yra didelės meninės vertės objektas. Bažnyčia plytinė, tinkuota, trijų navų – jų ilgis 45 m, plotis 18 m, skliautų aukštis 15 m, o bokštai siekia 47 m. Turi ji pristatytas koplyčias: iš pietų pusės – Jėzaus Širdies (1661), iš šiaurės – Dievo Motinos (1881).

Dauguma altorių, įrangos ir saugomos tapybos siekia XVIII a. Vertingiausia yra malonėmis garsėjanti – spintos tipo Madonos figūra, išlikusi iš XV a. Uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąja Trejybe.

Seinuose ryškiai jaučiami trijų kultūrų pėdsakai – miestas buvęs vienas iš trijų Lietuvos atgimimo centrų (šalia Kauno ir Marijampolės). Be garsiosios „Šaltinio“ spaustuvės ir „Žiburio“ mokyklos (žr. Vikipedija – Seinai), po Antrojo pasaulinio karo Seinuose buvo įsikūrusi Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos būstinė, buvo leidžiamas ketvirtinis laikraštis Aušra. Bažnyčioje Lomžos vyskupijos iniciatyva po Antrojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos panaikintos, dėl jų daugelį metų vyko ryžtingos kovos. Savo teises bazilikoje lietuviai atgavo tik Jonui Pauliui II tapus Romos Popiežiumi.

Lenkiškos kultūros reklamuoti nereikia – tai Lenkijos apskrities centras Palenkės vaivadijoje.

Trys sinagogos rodo ir žydų pėdsakus. Baltojoje sinagogoje įsikūręs centras „Menų, kultūrų, tautų – pasienis“, čia vyksta koncertai, spektakliai, parodos.

Seivai (lenk. Sejwy) – kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs prie (žr.) Seivio ežero. Vardą gavęs nuo (žr.) Seivio ežero. Prieš karą ir po karo Seivuose buvo valsčiaus įstaiga. 1952 m. Seivų kaimą prijungta prie Punsko valsčiaus.

Serdokai Lt – kaimas Vilkaviškio rajone, 4 km į pietryčius nuo Vilkaviškio, šalia kelio į Marijampolę. Vardo kilmė nėra aiški.

Sigainiai (lenk. Sigajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Kaimo vardo kilmė nėra aiški. Tikėtina, kad kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės.

Sikaravizna (lenk. Sikorowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas sudurtinis, veikiausiai asmenvardinės kilmės. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Sitkavizna (lenk. Sitkowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas sudurtinis, asmenvardinės kilmės. Pirmą dėmenį sudaro mūsų krašte žinoma pavardė Sitka. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Skaisgiriai (lenk. Skaizgiry) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė ne iki galo aiški. Sudaro jis dvikamienį žodį. Antroji šaknis nukreipia mus į girią. Pirmoji turi nusakyti girios rūšį. Galbūt galima sieti ją su būdvardžiu skaistus. Gal tai rodo kokių nors vienalypių medžių mišką?

Skališiai (lenk. Skalisze) – kaimas (eiguva) Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, spėjama, nuo Skališiaus (žr. Skališkaimis).

Skališkaimis (lenk. Skaliszkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Turime daiktavardį skalikas „medžioklinis šuo“, veiksmažodį skalinti „loti“. Žinomos ir pavardės Skalikas, Skališius. Išeitų, kad čia turime Skališiaus įkurtą kaimą.

Skandava (lenk. Skandawa, po 1945 m. Skandowo, vok. Skandau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje.

Buvo čia 1826–1828 m. statyti klasikiniai rūmai, tačiau 1945 m. sudegino juos sovietų kariai.

Dar XX a. buvo mūrinė karčema. Buvo padaryta jos replika, ji saugoma Olštyneko statybos muziejuje.

1945 m. nusmaigsčius tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities valstybinę sieną, tų pačių metų rugpjūčio 16 d. seniūnijos ekipa, kuri organizavo Gerdavos apskritį, persikėlė į Lenkijos pusėje esančią Skandavą, nes to krašto likimas buvo dar neaiškus. Gerdavos seniūnijos (senatijos) ekspozitūrą panaikinta 1946 m. lapkričio 30 d., o Gerdavos apskrities dalį, liekančią Lenkijos pusėje, prijungta prie Kentšyno apskrities.

Skandavos vardas tapatinamas su veiksmamžodžiu skandinti. Tai rodytų, kad čia esantys laukai būdavo dažnai patvindomi, skandinami vandens.

Skandlaukiai (lenk. Skandławki, vok. Skandlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity.

1817 m. buvo čia bajorų dvaras, kuriame stovėjo 12 namų ir gyveno 187 žmonės. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo suvalstybintas ir paverstas valstybiniu žemės ūkiu. Šiandien likviduotas. Yra išlikę XIX a. vidury statyti rūmai pagal vokiečių istorinio romantizmo stilių.

Vietovardį sudaro du kamienai. Pirmasis – žr. Skandava. Antrasis – žr. Bauzelaukiai ar Maimlaukiai.

Skarkiškės (lenk. Skarkiszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Vardas tikriausiai kilęs iš asmenvardžio Skarka.

Skomackas Didysis, Skomackas Mažasis (lenk. Skomack Wielki, Skomack Mały) – gyvenvietės Elko apskrity, Stare Juchy valsčiuje. Vardas veikiausiai yra susijęs su Komanto (Skomanto) asmenvardžiu.

Skomantina (lenk. Skomętno) – gyvenvietė Elko apskrity, Kalinavo valsčiuje. Čia sėslijos vardas aiškiai susijęs su Komanto (Skomanto) vardu.

Skùsteliai (lenk. Skustele) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kelrodį į kaimą randame iš Smalėnų važiuodami į Seinus. Suprantame veiksmažodį skusti „gramdyti barzdą; paviršiumi arti; palei žemę dalgiu pjauti…“ Pažįstame ir priesagą –el– pavardėse: Staselis (dz. Stasalis), Draugelis, Karvelis, Ragelis, Tumelis, Vaznelis, Vilkelis… Pravardė Skùstelis nusako sūnų žmogaus, kurio menki būdavę javai, ir juos dalgiu skusdavęs (gramdydavęs). Pavardės Skùstelis nei Skustas neteko girdėti. Bet Lietuvoje yra žmonių pavarde Skustas, Latvijoje Skusts. Yra žmonių atmintyje dar gyvų tos darybos pavardžių: Dángelis, Laĩmelis, Bìrgelis. Tai tarmėje žinomas pejoratyvinis kirtis, kuomet norima pabrėžti ko nors menkumą, kaip ir vaikus barant sakoma: Vaĩkeli, neišdykauk. Taigi Skùstelis buvęs nepasiturintis ūkininkas.

Smalėnai (lenk. Smolany) – bažnytkaimis Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Asmenvardis siejamas su liet. daiktavardžiu smala. Matyt, iki šiandien išlikusiame Smalėngiryje buvo įrengta smalos gavybos pramonė, dėl to ir jos degėją praminta Smala ar Smaliumi, o jo sūnų – Smalėnu. Panašiai skamba ir kitas vietovardis – žr. Smalninkai.

Smalninkai (lenk. Smolniki) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas kilęs nuo smalos gavėjų – smalininkų (dz. smalnykų) pavadinimo. Šitas vietovardis primena kitą vietovardį (žr.) Smalėnai. Tik čia vardą davę smalos gavybos pramonės darbininkai.

Kaimas įkurtas XVII a. antroje pusėje. Pirmą kartą minimas 1642 m. Buvusi medinė bažnyčia sudegė 1973 m. 8 dešimtmetyje pastatyta čia naują, mūrinę, bažnyčią.

Vietovė labai patraukli turistiniu požiūriu. Yra žvalgytinė, iš kur atsiveria Suvalkų parko kraštovaizdis. Iš čia matomi ežerai Kailiai (lenk. Kojle), Pertai (lenk. Perty) ir Purvinis (lenk. Purvin). Tolumoje iškyla Gulbiniškių kalnas (lenk. Góra Cisowa) bei radijo ir televizijos antenos stiebas. Šią unikalią gamtą naudojo kino režisieriai: Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), kurdamas filmą Isos slėny, ir Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) – Poną Tadą pagal A. Mickevičiaus poemą.

Sopotai (lenk. Sopoty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Dėl kaimo vardo žr. Sopotas.

Sopotas (lenk. Sopot, seniau Sopoty, kašb. Sopòtë, vok. Zoppot) – miestas prie Baltijos jūros tarp Gdansko ir Gdynios, su kuriais kartu sudaro Trimiestį. Tai pajūrio kurortas, jame daug sanatorijų. Nuo 1961 m. organizuojami čia įrengtoje Miško operoje tarptautiniai dainų konkursai.

Mieste yra ilgiausias Europoje medinės konstrukcijos molas.

Čia nuo VIII iki X a. pradžios stovėjo pilis, šiuo metu ji rekonstruota. Kieno ta pilis buvusi, informatorius tyli. 1283 m. pirmą kartą užsimenama apie vietovę Sopoth. 1870 m. Sopotą pasiekė geležinkelis iš Gdansko į Slupską bei Košaliną, vėliau ir į Berlyną.

1919–1939 m. Sopotas įėjo į Laisvojo Gdansko miesto sudėtį, o 1939–1945 m. priklausė III reichui.

1945 m. kovo 23 d. į miestą įžengė Raudonoji armija ir elgėsi gan padoriai, sunaikinta tiktai 10 proc. pastatų. Tais metais Sopotas buvo perduotas Lenkijos administracijai. Likę vokiečiai gyventojai buvo iškeldinti.

Anksčiau miestas lenkų buvo vadinamas Sopoty, tačiau niekaip negalėjo nusistovėti daugiskaitos kilmininko forma (ko?) – svyravo tarp Sopot ir Sopotów, lygiai kaip Tychy. Pakeitus miesto vardo formą į vienaskaitą ši problema išsisprendė, nes daugiskaitos linksniai tapo nereikalingi. Tačiau gyventojai dar bent iki XX a. pabaigos neretai vartojo daugiskaitinę formą.

Trūksta žinių atkurti pirminę vietovardžio formą, bet ir nūdienis miesto vardas skamba labai baltiškai, o gyvenvietės pradžioje (VIII a.) buvęs čia baltų (prūsų) arealas. Baltišką vardyną rodo ir (žr.) Gdansko vardas. Daugelį metų lenkų kalboje nenusistovėjusi miesto vardo forma rodo, kad ne jų lūpomis žodis buvo sudėtas, todėl taip ilgai kalba su juo nesusidorojo. O pirminė daugiskaitinė forma rodo, kad tuo vardu kalbėta ne apie vieną objektą (pilį ar kaimą), o apie platesnį plotą, kuriam būdinga buvusi kažkokia natūrali terpė. Todėl ir įvardinta daugiskaitiškai. Iš žinomų baltiškų žodžių panašiausias yra liet. veiksmažodis suopti „pelėdoms ūkti, rėkti“ ar suopoti „supti, linguoti“. Jeigu ši hipotezė pasirodytų reali, vienaip ar kitaip rodytų ji į kažkokius miškingus plotus, kuriems nusakyti ir reikėję daugiskaitos formos.

Sožalkos (lenk. Sadzawki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šalia (žr) Budzisko kaimo. Šio krašto tarmėje plačiai yra žinomas slaviškos kilmės žodis sožalka „kūdra“. To krašto reljefas buvęs gan sudėtingas (buvęs, nes šiuo metu gerokai sukultūrintas ir pakitęs). Čia telkšoję balaičių, raistų, akivarų, sožalkomis vadinamų tvankų. Pastarieji gamtos objektai ir pasitarnavo suteikiant kaimui vardą. Sožalkų ir Budzisko apylinkių reljefas ir sudarė sunkias Eglinės piliakalnio prieigas – lengvas saugojimui ir sunkias puolimui.

Stabenščizna (lenk. Stabieńszczyzna) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrityje, Krasnapolio valsčiuje. Vardas yra gerokai naujesnių laikų, sudarytas lenkų kalbos priemonėmis, tačiau šaknyje dar girdimas jotvių kalbos stabis „akmuo“ (žr. Stabingis). Taigi čia kalbama apie akmenynę. Lenkų kalbos priesaga –yzna rodo ko nors gausų buvimą ir atitinka liet. priesagą –yn-: beržynas, alksnynas, akmenynė.

Stabingis (lenk. Sztabinki) – kaimas Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo šalia esančio (žr.) Stabingio ežero. Lenkiška vietovardžio forma rodo, kad šis vardas lenkakalbių buvo perimtas toks, kokį ausis girdėjo, ir pritemptas prie artimiausio lenkų kalboje žinomo žodžio sztaba „luitas“, todėl šie dviejų kalbų lyg ir vienodai skambantys vardai praktiškai prasminių sąlyčio taškų neturi. Iš to galima spręsti, kad tie, kurie vardą nugirdo ir perėmė į lenkų kalbą, lietuvių kalbos jau nesuprato.

Stančikai (lenk. Stanczyki, vok. Staatshausen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šalia teka upelė (žr.) Blindė. 1927 m. per kaimą vokiečiai nutiesė dvi greta einančias geležinkelio linijas Galdapė–Žydkiemis. 1945 m. bėgiai buvo nurinkti, o kaimas atiteko Lenkijai. Vietovė garsėja likusiais per upę dviem tiltas, kurie buvo pastatyti 1912–1926 m.. Vadinami jie Romintos girios akvedukais. Tiltų ilgis per 200 m, aukštis 40 m, tarpnių plotis 35 m. Stančikus kirčiuoti reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje, panašiai kaip ir (žr.) Skùstelius. Kaimo vardas paimtas iš pavardės Stančikas. Tokių pavardžių mūsų krašte neišliko, bet Lietuvoje jų aptinkama, esama ir panašių tos šaknies pavardžių: Stančė, Stančiukas, Stančius. Mūsų krašte panašios darybos turime pavardes Leončikas, Šimčikas.

Stankūnai (lenk. Stankuny) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, (žr.) Vižainio valsčiuje. Vardas yra asmenvardinės kilmės, priesagos –ūnas vedinys iš vyriškos pavardės Stankus.

Stegna (lenk. Stegna, vok. Steegen arba Kobbelgrube) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvoro apskrity, Žulavuose. Vardo kilmė nėra aiški, bet fonetiškai rikiuojasi prie kitų baltiško vardyno reliktų. Panašaus vardo yra ir kita tame valsčiuje gyvenvietė, turinti mažybinę formą Stegienka.

Stirlaukiai (lenk. Sterławki, Sterławki Małe, vok. Klein Stürlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity. Kaimo pavadinimas yra dvikamienis: stir– ir lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai). Kadangi baltai t prieš i taria minkštai, lenko ausis vietoje i girdi e. Pirmasis dėmuo stir– yra sietinas su veiksmažodžiu stirti „darytis nelanksčiam, stingti, medėti“. Prisiminkime posakius: Nuo šalčio rankos sustiro. Kailiniai nuo lietaus stirsta. Gal tai buvę šlynėti laukai, kurie džiūdami darėsi kieti?

Stradūnai (lenk. Straduny, vok. Stradaunen) – senas kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity ir valsčiuje, prie Elkos upės ir Stradūno ežero, nuo kurio ir vardą gavęs.

Kaimas įsikūrė 1475 m. Tuomet ant Elkos skardžio kryžiuočiai ir pilį pastatė.

1944 m. dauguma vietos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, bijodami pasekmių.

Strengelis (lenk. Stręgiel) – kaimas prie Strengelio ežero Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs nuo ežero.

Strengelaitis (lenk. Stręgielek) – prie Strengelio ežero esantis kaimelis. Vardą gavęs nuo ežero.

Sūdlaukiai? (lenk. Sudawskie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Lietuviškai tariant šio vardo neteko girdėti, tačiau jis aiškiai yra vedinys iš Jotvos srities – Sūduvos – pavadinimo. Bet negalima atmesti, kad šis kaimavardis nėra asmenvardinės kilmės.

Sulimai (lenk. Sulimy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija neaiški. Gal iš asmenvardžio?

Suvalkai 1 (lenk. Suwałki) – Palenkės vaivadijos šiaurėje esantis miestas, įsikūręs ant Juodosios Ančios krantų. Lenkų toponimikos žinovai iki šiandien nepajėgia išsiaiškinti Suvalkų miesto vardo kilmės. A. Polujanskis (Połujański) rašo, kad mieste įsikūrę keli suvilkai, kas neva lietuviškai reiškia valkatas, bet, jo teigimu, lietuvių kalbos žodynas pateikia tiktai žodį susivilkai, ir tai reiškia sueigą. Kita hipotezė teigia, kad miesto pavadinimą sudaro priešdėlis su-, kas lietuvių kalboje nusako buvimą šalia ko, prie ko, ir šaknis valk– „siauras, mažas upelis, klampynė“, kas drauge paėmus nurodo „vietą prie upės, pelkės, klampynės“. Šių kalbininkų manymu, įdomu tai, kad Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, kalbantys dzūkų tarme, vartoja žodį suvalka, nusakantį „padugnes, valkatas“. 1941–1944 m. vokiečių nacistinė administracija miestą vadino Sudauen „Sūduva“.

Suvalkai – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, netoli sienos su Lietuva ir Baltarusija. Jame 69 300 gyventojų. Išsidėstęs prie Juodosios Ančios upės. Įsikūręs čia regioninis muziejus, jame matome religinių eksponatų iš XVI–XVII a. Pagrindinė pramonė – maisto produktų gamyba, pjautinė mediena, tekstilė ir audiniai, statybinės medžiagos.

1919–1920 m. Suvalkai buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje. Istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., šiandien visiškai nutautęs.

Sūduva – tai istorinis Suvalkų krašto vardas. Prie Suvalkų Šveicarijos kaime yra išlikę jotvingių pilkapiai.

Suvalkų miestą 1690 m. įkūrė Vygrių kamalduliai. 1720 m. gegužės 2 d. gyvenvietė gavo miesto teises. Miestui skleistis padėjo geografinė padėtis, mat įsikūrė jie prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą.

Antrojo pasaulinio karo metais Suvalkai buvo prijungti prie Rytprūsių. Po karo vėl grįžo Lenkijai.

Sventainà (lenk. Świętajno) – valsčius Olecko apskrity ir valsčius Olštyno apskrity. Vietovės vardą, matyt, gavusios iš čia turėjusių būti šventyklų.

Svignainà (lenk. Śwignajno) – gyvenvietė ir kaimas, esantys Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje. Pagal darybą vietovardis yra baltiškas, divikamienis: svig– ir nain-. Pirmojo kamieno reikšmė neaiški. Antrąjį aptinkame pavardėje Nainys, ir galima jį sieti su liet. náina „smalsuolis; slunkius“.

Šaipiškės (lenk. Szejpiszki) – (žr. Šaipiškių ežeras) dvaro kompleksas, statytas XIX a. antroje pusėje (gyvenamasis namas, svirnas, kalvė) bei buvęs dvaro parkas. Šiandien Šaipiškių gyvenvietė priklauso (žr.) Ramonų kaimui Seinų valsčiuje.

Šaltėnai (lenk. Szołtany) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavęs ne tiek nuo (žr.) Šalčios upės, kuri čia išteka iš šaltinių, kiek greičiau nuo asmenvardžio, ką rodytų priesaga –ėn-, paprastai nusakanti kieno nors sūnų, pvz., Petrėnas, Juozėnas… Mūsų krašte Šaltėno pavardė nėra išlikusi, tačiau LPŽ tokią pavardę teikia. Taigi Šaltėnų kaimas būtų tos pačios darybos, kaip ir Kreivėnai (iš Kreivėno). Nuo Šalčios upės vardą gavęs netoliese esantis kitas kaimas – (žr.) Pašalčiai.

Šaltyšavizna (lenk. Sołtysowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai šaltyšiaus (seniūno) turima vizna (žr. Adamavizna).

Šareikiai (lenk. Szarejki) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje bei Olecko apskrity, Kavolių (Kowale Oleckie) valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Šareika.

Šarkos (lenk. Szarki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Nežiūrint tokios daugybės karų ir negandų, išlaikė jis gražų baltišką vardą. Galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, plg. Šarka.

Šeštokai Lt – miestelis Lazdijų rajone, 2 km piečiau kelio Alytus–Kalvarija, netoli sienos su Lenkija. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčia (nuo 1924), veikia Šeštokų vidurinė mokykla, paštas (LT-67067).

Šeštokuose yra geležinkelio stotis, kurioje susieina 1 435 (europiniai geležinkeliai) milimetrų ir 1 520 (sovietiniai geležinkeliai) milimetrų pločio vėžės, todėl miestelis yra svarbus tranzitinis taškas tarp Baltijos valstybių ir į vakarus esančių kitų Europos Sąjungos šalių.

Istorikas kun. J. Reitelaitis Lietuvos metrikos 76 knygos 221 puslapyje buvo suradęs įrašą, jog Šeštokų įkūrėju buvęs Andriejus Sasinas. Jis iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo leidimą Šeštokinės skynime (v Šostakovskom Ostrove), Nemunaičio girininkijoje, prie Kirsnos upės, iškirsti mišką ir įkurti gyvenvietę, kuri jiems ir jų ainiams priklausysianti iki tol, kol jie būsią gyvi. Tačiau A. Sasinas naujojoje sodyboje neilgai gyveno. Jam mirus jo žmona ištekėjo už Jono Kryžanausko, tačiau neilgai trukus mirė ir ji, nepalikusi įpėdinių, antrajam vyrui neišrūpinusi teisės gyventi Šeštokinės skynime.

Pats J. Kryžanauskas nesitikėjo, kad kas nors galįs jį iškeldinti, – toliau kirto medžius ir plėtė gyvenvietę. Vis dėlto jis buvo įskųstas karaliui Žygimantui III. Karalius 1592 m. gegužės 4 d. Šeštokinės skynimą valdyti iki gyvos galvos pavedė Pinsko vėliavininkui Konstantinui Fediušai.

Tokiu būdu Sasino, Kryžanausko, Fediušo Šeštokinės sala greičiausiai tapo dvaru (karalių dovanotos žemės patikėtiniams užimdavo po keliasdešimt valakų, juose šie ir kurdavo kaimus). Ši gyvenvietė buvo vadinama sala greičiausiai dėl to, kad buvo apsupta trijų vandens telkinių: Kirsnos upės, Kiaulyčios upelio ir Naujienos ežero.

XIX a. pabaigoje nutiestas geležinkelis, apie 1895 m. pastatyta geležinkelio stotis.

1939 m. Šeštokuose gyveno 500 žmonių. Gydė juos privatus medicinos gydytojas, buvo vaistinė, paštas, pradinė mokykla, pieninė, kelios krautuvės, veikė kooperatyvas „Dzūkija“ (vėliau „Ąžuolas“), smulkaus kredito, žemės ūkio draugijos.

Dėl pavadinimo kilmės: yra daug legendų, aiškinančių, iš kur atsiradęs miestelio vardas.

Į Šeštokų žemes buvo galima patekti tik per klampias pelkes, todėl dvaro kumečiams buvo pasiūlyta persikelti į šias žemes ir įsikurti. Atsiradę tik šeši kumečiai, panorę ten gyventi. Taip esą atsiradęs kaimo pavadinimas – Šeštokai.

Senesni miestelio gyventojai pasakoja ir tokią legendą, jog esą senais laikais Samanyne (taip vadinama šalia miestelio esanti pieva, prieš melioraciją buvusi pelkė) kovėsi lietuviai ir kryžiuočiai. Vienas kryžiuotis smigdamas į pelkę sušuko: „Šešta kovo!“ Nuo to laiko ir likę Šeštakavas (Šeštokai).

Keletas Šeštokų miestelio gyventojų pasakoja ir padavimus, pagal kuriuos esą kilo pavadinimas. Galbūt šie pasakojimai istoriškai tiksliai ir nepaaiškina miestelio vardo kilmės, tačiau miestelio gyventojų kūryba yra autentiška ir unikali.

Pasak ponios Stefos Gurevičienės (g. 1924), kartą vykęs mūšis, kur dabar yra Šeštokų miestelis. Vienai armijai vadovavo karvedys, kurio pavardė buvo Šeštokas. Mūšio metu jis žuvo. Kareiviai, nenorėdami, kad jis būtų užmirštas, prašė žmonių kaimą pavadinti vado pavarde.

Pasak Juozo Adomaičio (jau miręs), toje vietoje, kur dabar yra Šeštokai, anksčiau buvo dvaras. Jame gyveno ponas pavarde Šeštokas. Jis buvo žiaurus ir labai skriaudė savo darbininkus. Todėl žmonės jį prakeikė: „Kad jis prasmegtų skradžiai žemę!“ Trenkė perkūnas, ir visas dvaras drauge su ponu sudegė. Nuo to laiko ši vietovė vadinama Šeštokais.

Toje vietoje, kur šiandien yra Šeštokų kaimas (neseniai taip pervadintas buvęs Liepinės kaimas), buvo dvaras. Dvaro pastatas stovėjo šalia Lazdijų vieškelio, greta minėtojo Liepinės kaimo. Šiandien čia pušynėlis, auga daug alyvų krūmų, sena liepa. Parke galima rasti ir buvusio dvaro pamatų liekanų (dvaras sudegęs). Dvaro savininkai buvo Bereckai, vėliau Osipavičienė, Mečislovas ir Elena Kolačiauskaitė – Beldauskai, ir pagaliau seserys Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės. Pastarosios padovanojo bažnyčiai 8 margus žemės ir namą su ūkiniais pastatais. Dvarininkaitės rėmė ir bažnyčios statybą, ji 1924 m. buvo užbaigta (lietuviškoji Vikipedija).

Šešupėlė (lenk. Szeszupka) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Vardas Lenkijoje gyvenančių lietuvių neišlaikytas, galimas daiktas, sudarytas jau lenkakalbių gyventojų pagal (žr.) Šešupės vardą, kur ištakose ji dar labai siaura.

Šilainė (lenk. Szylainie) – buvęs kaimas Punsko valsčiuje, šiuo metu prijungtas prie Ožkinių. Šilainės vardas kilęs iš daiktavardžio šilas. Šilas yra smėlynuose įsiveisęs spygliuočių miškas. Šiuo metu šaknis šil– mūsų kalboje plačiai iškerojusi. Turime juk ir šilainę arba šilynę „žemę prie smėlio“, šiloją – šilų visžalį viržį, ir šiloką – storalapių šeimos šilų, šilainių vaistinį ir dekoratyvinį augalą, dar šilsamanę, šilovarnį, šilsmiltę „šilo žemę, šilainę“, ir šilagėlę – gražią laukinę gėlę, nuodingą ir vaistingą augalą, šilagaidį „kikilį“, šilbaravykį – pušynų grybą arba smiltynų baravyką, ir šilininką – pelkių augalą… Įdomumo dėlei galima pridurti, kad šilas yra giminingas su veiksmažodžiu šilti. Mat smėlėtoji šilo žemė iš tikrųjų labiau įšyla, negu molžemis ar juodžemis. Kokia nuostabiai taikli žodžių daryba. Tokia plati šilo leksinė giminė rodo, kaip žmogaus dažnai vaikščiota į šilą, gerai pažinta jį, dėl to ir mes negalime likti miškui abejingi.

Šilėnai Lt (lenk. Szyleny) – Lietuvoje tokiu vardu esantys keli kaimai, tačiau čia kalbama apie netoli Mockavos esantį kaimą. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės (plg. pavardę Šilėnas, kuri yra patroniminės –ėn– priesagos vedinys. Šilėnas veikiausiai yra buvęs kaimo įkūrėjas.)

Šimonavizna (lenk. Szymanowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad tai buvusi Šimono vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Šimonys (lenk. Szymany) – keturi kaimai Lenkijoje: du Palenkės vaivadijoje, du Varmijos Mozūrų. Kaimų vardai paimti iš populiarios įkūrėjų Šimonių pavardės.

Šipliškės (lenk. Šypliszki) – valsčiaus gyvenvietė Suvalkų apskrity, išsidėsčiusi abipus Via Baltica kelio netoli Lietuvos sienos. Vardą gavusi nuo neišlikusio asmenvardžio Šiplys (ar gal Čiplys, nes seni žmonės kartais dar sakydavo Čipliškės).

Šiurpiliai (lenk. Szurpiły) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Šiandien Šiurpiliu vadiname kalną, kuriame stovėjo jotvingių Krėsmenos krašto pilis, 1283 m. galutinai kryžiuočių sunaikinta. Alkaniems išdavikams parodžius slaptą kelią, kryžiuočiai naktį įsiveržė į pilį, nužudė sargybinius, išskerdė miegančius gyventojus ir pilį padegė. Šitas vaizdas daugelį metų aplinkiniams gyventojams kėlė kraupą. Ji žmonių buvo vadinama Šiurpia pilimi.

Dėl vaizdingo kraštovaizdžio Šiurpilis laikomas viena gražiausių Lenkijos vietų.

Paminėti reikia, kad Šiurpilio kaimo šiandien jau lenkakalbiai gyventojai lenkų kalba pasakoja gražiausią lietuvių pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Tas faktas rodo, kad ši pasaka yra senesnė, negu mūsų tauta. Ji siekia dar ankstyvuosius baltų laikus ir rodo visų jų kultūrų ir kalbų bendrumą.

Šlynakiemis (lenk. Szlinokiemie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Šiame krašte gausu molingos ar šlynėtos žemės. Tačiau išskirtinai daug turėjo jos žmonėms rodytis Šlynakiemio kaime, jeigu iš šlynės kaimas net vardą gavo. Kaimas įsiremia į Šalčios krantus. Toji kaimo dalis buvo vadinama Pašalčiais.

Štabinas (lenk. Sztabin, seniau liet. Stabingis) – apie 20 km į pietus nuo Augustavo prie Bebros upės esantis miestelis. Jo vardas, kaip ir netoli nuo Seinų esančio Stabingio ežero bei kaimo, sietinas su jotvių daiktavardžiu stabis „akmuo“. Priebalsis š yra jau naujesnių laikų padarinys. Štabinas tai ir būtų akmenynas „akmeninguose laukuose įsikūrusi gyvenvietė“. Tokią kilmę remia ir apie 25 km į rytus esanti gyvenvietė, lenkų vadinama Stare Kamienne (lenk. kamień „akmuo“) bei kiti panašūs apylinkių vietovardžiai.

Dabartinio Štabino teritorijose kitados gyveno jotvingiai. 1506 m. Aleksandras Jogailaitis dalį šių žemių priskyrė Chreptavičių kilčiai.

Kaimą įkūrė Adomas Chreptavičius prieš 1598 m. prie kelio iš Augustavo į Knišiną. Pusantro amžiaus buvo jis vadinamas Osinka.

Štabinu (Stabingiu) gyvenvietę pavadino 1760 m. Joachimas Chreptavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jis nužymėjo trikampę turgaus aikštę bei gatvių tinklą. Į XVII a. pabaigą ėmė formuotis čia miesto židinys.

Štabinas pagarsėjo grafo Karolio Bžostovskio (Joachimo Chreptavičiaus anūko) socialiniais ir ekonominiais eksperimentais. XIX a. 3 dešimtmetyje įkūrė jis vadinamąją Štabino Respubliką. Atleido valstiečius nuo baudžiavos ir žemę perdavė nuomoti, įsteigė mokyklą ir savo valdose padarė privalomą nemokamą mokslą, modernizavo žemės ūkį (ėmė taikyti sėjomainą ir naudoti naujus padargus, pradėjo auginti bulves ir kitus kaupiamuosius augalus), pastatė lentpjūvę, atidarė žemės ūkio mašinų gamyklą, pastatė ligoninę ir pasikvietė gydytoją, įvedė baudžiamąjį kodeksą, šeima turėjo mokėti už giminaičius, sugautus elgetaujant.

Neišgalintiems buvo sudaryta pašalpa – įsteigė taupomąją paskolų kasą ir senatvės pensijas, dėl ko priešininkai laikė jį socializmo pirmtaku ir net pravardžiavo raudonuoju grafu. Atidarė alaus daryklą, spirito varyklą, likerio ir degtinės gamyklą, bet rūpinosi valstiečių blaivybe. Jeigu kuris valstietis nusigerdavo, smuklininkas turėjo mokėti didžiulę baudą. Nebuvo galima gėrimų pardavinėti darbo valandomis. Pastatė stiklo liejyklą, plytinę, lentpjūvę, dailidžių dirbtuvę, ketaus gaminių fabriką (pastatė krosnį balų rūdai lydinti), darbininkus partraukė net iš Saksonijos (jų palikuonys dar ir šiandien čia gyvena), ir dvaras ėmė klestėti. Vėliau dar jo užsuktu rūpesčiu 1895 m. čia buvo įsteigta parapija, prie Bebros upės pastatyta prieplauka.

Prieš mirtį 1853 m. lapkričio 29 d. testamentu savo valdas pavedė valstiečiams amžinam naudojimuisi, tačiau rusų valdžia jo testamentą sulaužė. Štabinas ėmė nykti ir 1897 m. prarado miesto teises.

Štuthofas (lenk. Sztutowo, kašb. Sztutowò, vok. Stutthof) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvuro apskrity, įsikūrusi žulavuose. Seno prūsiško vietovardžio nėra išlikę, gal jo ir nebuvę, nes vietovardis (pgl. lenkų Vikipediją) pirmą kartą literatūroje paminėtas 1432 m. Naujas tikriausiai yra vokiečių suteiktas, plg. vok. Stute „kumelė“, Hof „kiemas“.

Po Lenkijos ir Lietuvos I skirstos Štuthofas atsikliuvo Prūsijoje. Išliko ten per 1773–1918 m. 1919 m. buvo prijungtas prie Gdansko Laisvojo Miesto. 1939 m. rugsėjo 1 d. prijungtas prie III reicho.

1939–1945 m. Štuthofo valsčiuje buvo įsteigta koncentracijos stovykla KL Stutthof. Ją įsteigė tuoj pat, kai rugsėjį Lenkiją užėmė vokiečių armija. Kalėjo čia ir lietuvių rašytojas profesorius Balys Sruoga. Po karo grįžęs namo parašė prisiminimų knygą Dievų miškas. Pagal knygą Lietuvos kino studija sukūrė meninį filmą apie šią stovyklą. Šiandien lagerio teritorijoje įkurtas muziejus.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas grįžo prie Lenkijos. Anksčiau čia buvusius gyventojus iškeldinta į Vokietiją.

Tarlaukiai (ar Taberlaukiai, lenk. Tarławki, vok. Taberlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už 1 km nuo kaimo ant Tarlaukių (Taberlaukių) kalno (143 m v.j.l.) yra išsilaikiusios prūsų pilies liekanos. Vietovardis dvikamienis. Pirmas kamienas tar– ar gal taber– (pastarąjį galbūt galima sieti su asmenvardžiu Tabėra), ir antras lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai).

Kaimas įsikūrė XV a. pradžioje. Mokyklą čia atidaryta XVIII a. Vienos klasės mokykloje 1852 m. buvo 42 moksleiviai, o 1935 – 41 moksleivis. Po Antrojo pasaulinio karo keturklasę mokyklą atidaryta čia 1950 m.

Po pasikėsinimo į Hitlerį valdų savininkas Heinrichas fon Lehndorfas (Heinrich von Lehndorff) buvo areštuotas, o Tarlaukius III reichas konfiskavo. Po 1945 m. čia buvo įsteigtas valstybinis žemės ūkis.

Taurusiškės (lenk. Tauroszyszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lietuviškas vardas yra kilęs nuo žodžio tauras arba taurus „geras“. Taip aiškina lenkų Vikipedija. Bet greičiau vardas yra asmenvardinės kilmės, tai rodo priesaga –išk-, veikiausiai nuo pavardės Taurusis – ji turi giminingų pavardžių Taura, Tauraitis, Taurelis, Tauris ir labai artimą Taurosas.

Teistymai (lenk. Tejstymy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Kolno valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tikėtina, kad kilęs iš dvikamienio neišlikusio asmenvardžio Teistymas: pirmasis dėmuo teis– neaiškios reikšmės (vargu ar galima tapatinti su veiksmažodžiu teisti ar būdvardiu teisus), antrą tym– galbūt galima sieti su liet. tymà „širdažolė“ ar tymas „plona minkšta oda“.

Yra čia išsilaikęs bajoro dvaras, ikikarinės kapinės ir kitų vertybių.

Tykotinė (lenk. Tykocin) – apie 30 km į rytus nuo Balstogės nutolęs miestelis. Vardo kilmė gretinama su liet. daiktavardžiu tykotinė „sargybvietė“ (tykoti „iš pasalų saugoti“).

Pilies čia būta nuo XI iki XIV a. Sėslija suklestėjo dėl prekinių mainų tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Istorikai teigia, kad Tykotinė atsirado toje vietoje, kurioje keliamasi per Narvę, trumpinant kelią iš Maskvos ir Vilniaus leidžiantis į Krokuvą ir Poznanę.

1425 m. Tykotinė iš Mazovijos kunigaikštystės perėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį.

1458 m. po Jono Goštauto mirties Tykotinę paveldėjo jo sūnus Martynas. 1483 m. po šio mirties Tykotinę paveldėjo Olbrachtas Goštautas.

1542 m. bevaikis mirė Stanislovas Goštautas, tuomet Tykotinę perima Žygimantas Augustas, vesdamas Barborą Radvilaitę, Goštauto našlę.

1569 m. Tykotinė ir apylinkės prijungiamos prie Lenkijos Karalystės.

1655 m. apsuptoje Tykotinėje mirė didysis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila.

1656 m. Tykotinė vėl grįžta prie Lenkijos Karalystės.

1795 m. Tykotinė pakliūva į Prūsų nuoskyrą.

1807 m. atsiranda Varšuvos Kunigaikštystėje, 1815 m. – Lenkijos Karalystėje.

1941–1944 m. – vokiečių okupacija. Vokiečiai išnaikina žydus.

Tolkmickas (ar galbūt Tolkemitė? lenk. Tołkmicko, vok. Tolkemit) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, prie Vilsos marių. Jūros uostas.

Seniausios užuominos apie Tolkmicką yra legendos, kurias sunku laikyti istoriniais šaltiniais, tačiau tiesa bus, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo čia prūsų pilis, ir jos likučiai išsilaikė iki mūsų dienų. Iškasenos rodo, kad pilies čia būta jau apie 650–400 m. pr. Kr. Net iki XIII a. šią teritoriją apgyvenę buvo prūsai pagudėnai. 1233–1283 m. prūsus nukariavo kryžiuočiai. Pirma raštiška vardo užuomina yra iš 1326 m. ir skamba Tolkemit. Po Trylikos metų karo pabaigos Tolkmickas atsidūrė Lenkijos ribose ir išsilaikė iki 1772 m., kuomet įvyko I Lenkijos-Lietuvos skirsta ir miestas perėjo į Prūsų Karalystę. 1710 m. kilo čia maras, tuomet išmirė pusė jo gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo Tolkmickas vėl grįžo į Lenkiją.

Legenda taip aiškina miesto vardo atsiradimą: sakoma, kad jis iš stovėjusios pilies Tolkės ir kunigaikščio Hoggo dukros Mitos.

Tolninkai (lenk. Tolniki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Jie yra į pietryčius nuo Varmės Lidzbarko. Jo vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – iš Tolninko, matyt, žmogaus, kuris gyveno toli nuo kitų.

Tomkuliai (lenk. Tomkule) – gyvenvietė Semiatyčių apskrity, Drohičino valsčiuje. Vietovardis yra asmenvardinės kilmės iš neišlikusios pavardės Tomkulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės –ul– priesagos vedinys iš Tomkus < Tomas.

Trakėnai Lt – kaimas Sangrūdos apylinkėje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakėnas.

Trãkiškės (lenk. Trakiszki) – kaimas Punsko valsčiuje. Priesaga –išk– rodo, kad kaimas buvo įvardintas pagal pavardę Trakas ar Trakys.

Trakìškiai Lt – kaimas ir apylinkė prie Kalvarijos, Marijampolės rajone. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakìškis.

Trumpalis (lenk. Trompole) – mažas pasienio kaimelis Punsko valsčiuje. Į šiaurę nuo kaimo jau Lietuvos teritorijoje yra (žr.) Trumpalio ežeras, iš jo kaimas gavo vardą.

Trumpalio kaime gyveno pasiturintis garsus Trumpalio ūkininkas knygnešys Vincas Markevičius, kaimynų dar gerbiamas už palankumą neturtingiems vaikams, nes rūpinosi jų švietimu ir įsteigė mokyklą, veikusią 1912–1922 m. Tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius demarkacinę liniją, Lenkijoje likę lietuvių vaikai negalėjo jos lankyti, ir mokykla nunyko. Kadangi Markevičių sodyba po karo liko vadinamjame pasienio ruože, sodybos paveldėtojus kareiviai priverstinai iškeldino, o ūkis buvo išdraskytas. Tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę dėkingi tėvynainiai prisiminė taurią šio žmogaus veiklą ir 2005 m. buvusios sodybos žemėje pastatė jo atminimui paminklinį akmenį bei vėliau pasodino ąžuolų.

Turaslė (lenk. Turośl – plg. Przerosl, Reszel) – dvi tuo vardu vietovės: 1) kaimas ir valsčius Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Turoslės valsčiuje, 2) kaimasVarmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Baltiška vardo kilmė neaiški. Veikiausiai tai dvikamienis daiktavardis, kurio pirmo kamieno tu– jau nesuvokiama, antrąjį –rasl– galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiu rasa.

Turtulis (lenk. Turtul) – nedidelis kaimas Suvalkų kraštovaizdžio parko pakrašty. Seniau čia būta malūno, dokumentai patvirtina jį buvus jau 1645 m. Veikė jis iki 1963 m. Dabar likę tik griuvėsiai, tarp jų veikia nedidelė vandens elektrinė. Užtvanka sutelkė Juodosios Ančios vandenis ir sudarė salpą – ežerėlį su keliomis salomis. Aplink kyla aukšti ir statūs slėnio skardžiai. Tai vadinamojo Turtulio ozo tęsinys. Čia pat prie salpos, stačios kalvos viršūnėje yra žvalgytinė, iš kur atsiskleidžia puikus reginys į Turtulį ir Juodosios Ančios slėnį. Turtulio ozas nusidriekęs per 2,8 km ilgį, jį sudaro 13 ištysusių kalvų, siekiančių 17 m aukščio. Iš Turtulio į Blaskovizną eina pažintinis takas „Juodosios Ančios slėniu“. Veda jis pakraščiu aukštumos, nuo kurios matyti giliai tekanti upė.

Vardo kilmė nėra aiški. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs turtingas žmogus, jis ir šį malūną pastatęs. 

Ūdrynė (lenk. Udryn) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Jo vardą galima sieti su vandens kailinio žvėrelio ūdros vardu. Priesaga –yn– rodytų ūdrų buvimo ir veisimosi vietą.

Ukta (lenk. Ukta) – kaimas Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje prie  Krutynės. Vardo etimologija neaiški.

Ūla Lt – kaimas prie upės (žr.) Ūlos, Dzūkijos parke. Nuo upės ir kaimas gavęs vardą.

Ūlava (lenk. Ułowo) – valsčiaus kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Vardo kilmė neaiški, bet gal galima sieti jį su Lietuvoje esančios (žr.) Ūlos upės vardu? Priesagos –av– vedinys gal rodytų kažkokios ūlos vietą?

Ungura – žr. Vengožavas.

Užmaudė (lenk. Użmauda) – kaimas (nausėdija) Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje, ir siekiasi su Varmijos Mozūrų vaivadija. Gyvena čia 24 žmonės šešiuose žemės ūkiuose. Be žemės ūkio, plėtojamas čia ir agroturizmas. Per kaimą eina pėsčiųjų ir dviratininkų turistiniai keliai.

Lenkų Vikipedija mano, kad kaimo vardas kilęs nuo lietuviško žodžio malda ir priešdėlio už-. Tačiau kaimui vardą suteikęs ežeras (žr.) Mauda, kur prie vieno kranto yra įsikūręs tuo pačiu vardu kaimas (žr.) Mauda. Ši nausėdija kūrėsi vėliau, todėl, Maudos gyventojų požiūriu, ir buvo vadinamas Užmaude.

Užrankiai (lenk. Użranki, vok. Königshöhe) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity ir valsčiuje. Kodėl baltiškai kaimas pavadintas Užrankiais, nėra aišku.

Kaimas įkurtas 1555 m. Neogotikinio stiliaus bažnyčią pastatyta į XIX a. pabaigą.

Netoli kaimo kyla kalva (212 m v.j.l.). 1845 m. lankėsi čia Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Siekiant tą faktą įamžinti, kalvą pavadinta Karališkąja Kalva (vok. Königshöhe), o nuo 1881 m. vardą perkelta kaimui.

Vabalai (lenk. Wobały) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, iš Vabalo pavardės. Tokių pavardžių ir šiame krašte esama.

Vadangas (lenk. Wadąg) – kaimas Olštyno apskrity, Dyvitų valsčiuje. Tiesiogiai siejasi su Olštyno miestu ir išsidėstęs ant Vadangos upės krantų. Vardą gavęs nuo (žr.) Vadangos upės.

Vietovę sudaro dvi dalys: senesnė išsidėsčiusi prie Vadangos upės, bei atokiau stovintys vienašeimiai nameliai.

Vadovicai (lenk. Wadowice) – miestas Lenkijoje šalia Krokuvos. Ten 1920 m. yra gimęs Popiežius Jonas Paulius II.

Dėl miestelio vardo teko girdėti tokią istorinę prielaidą: kai Jogaila atsikėlė į Krokuvos sostą, atvyko čia su visa karių įgula. Tuos karius vadinę vado vyčiais (vytis „karys raitelis, riteris“) ir juos įkurdinę šalia Krokuvos miesto. Gyvenvietė gavusi Vadovicų vardą.

Vadukaimis (lenk. Wodukajmy)  – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity.

Vadukaimio vardas yra sudurtinis. Antrasis dėmuo yra aptinkamas ir daugelyje kitų gyvenviečių vardų – kaimas. Ką sako pirmasis dėmuo vadu-? Turime nemažai šios šaknies pavardžių: Vadoklis (vadoklis „vadeiva“), Vaduoklis, Vadeiša, Vadeika, Vadeikis, Vadišys… Tačiau Vadukaimis bus bene „vado kaimas“ (plg. Vaitakiemis – vaito kiemas). Tos pačios šaknies pavardės rodo, kad šaknis vad– plačiai vartojama tikriniuose daiktavardžiuose.

Vaičiuliškės (lenk. Wojciuliszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje, apie 4 km į šiaurę nuo Punsko. Vardas yra asmenvardinės kilmės. Šiame krašte pavardė Vaičiulis yra plačiai žinoma.

Vaimonys (lenk. Wojmany) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės.

Vainėnai (lenk. Wojniany, slovak. Vojňany) – vaizdinga vietovė Slovakijoje netoli Tatrų ir Peninų nacionalinio parko, Poprado aukštupyje. Tai graži turistinių žygių bazė.

Vietovardis lietuviams aiškiai išskaitomas, kilęs iš asmenvardžio Vainėnas „Vainos sūnus“. Matyt, tasai Vainos sūnus ar Vainėnas iš baltiškų žemių audrų nublokštas nukeliavo net per Tatrus ir Slovakijoje įkūrė vietovę.

Vainos (lenk. Wojnasy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity, Veličkų (lenk. Wieliczki) valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė. Pavardę Vaina lenkai štampuodami vadino, kaip ir daugumą kitų lietuviškų pavardžių, Wojnas, iš čia ir kaimas Vainos (lenk. Wojnasy), plg. kaimą Vilkai (lenk. Wilkasy).

Činšinis kaimas įsikūrė 1553 m. liepos 25 d. 40 valakų sklype. Kunigaikščio seniūnas Kristupas Glaubicas (Glaubitz) tais metais Vaitiekui Vainai ir Mykolui Nurkai padovanojo sklypą ir pavedė užduotį partraukti kurėnus, kurie įūkintų 40 valakų žemės sklypą jų įkurtame kaime. 1600 m. čia gyveno jau lenkai. 1939 m. juose buvo 208 gyventojai.

Vaiponia (lenk. Wojponie) – kaimas Šipliškių valsčiuje, Suvalkų apskrity.

Šių apylinkių vaizdai yra be galo gražūs: kalvos, duburiai, pievos, slėniai, ežerai, maži akivarai… Viskas taip miniatiūriška ir taip įvaru. Iš čia matyti ir Šešupės slėnio krantai. Kraštovaizdį dar puošia miškeliai, beržynėliai, krūmynai. Čia kiekvienas keliautojas būtinai stabtels apsidairyti ir pasigrožėti nuostabaus Dailininko kūryba. Norisi sušukti – jotvingiai nuo svetimų žvilgsnių dangstėsi pačia žeme. Čia žemė žmogų slėpė, o žmogus ją gynė.

Kaimas vardą gavo nuo vinguriuoto šalimais tekančio (žr.) Vaiponios upelio.

Kad Vaiponios kaimas gavęs vardą nuo Vaiponios upės, suvokia ir patys jo gyventojai.

Vaitakiemis (lenk. Wojtokiemie) – kaimas Punsko valsčiuje, esantis prie plento į Smalėnus, už geležinkelio. Istoriškai tai buvęs vaito (šiandien sakytume – viršaičio) kiemas. Gal tais laikais, kai valsčius savo būstinę turėjo Seivuose, čia ir gyvenęs vaitas, o gal jis čia tik kaimą įkūręs.

Valinčiai (lenk. Wołyńce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas yra pavardinės kilmės. Čia ir šiandien dar gyvena kelios Valinčių šeimos, ir, kad būtų galima atskirti, apie kurią kalbama, gavę jie įvairias pravardes. Ši pavardė tos pačios šaknies, kaip ir plačiai žinoma vyskupo literato ir visuomenės veikėjo Motiejaus Valančiaus. Ją atsinešę, matyt, iš Volynės krašto į Lietuvą atsikėlę gyventojai.

Vanikaimis  (lenk. Wanikajmy, seniau Wonikajmy ar net Iwonki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: iš asmens vardo, veikiausiai Ivanas (gal buvęs pravoslavas), ir antras dėmuo – kaimas.

Varkaimis (lenk. Warkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivaadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmasis dėmuo neaiškios kilmės ir reikšmės asmens vardas. Antras – kaimas.

Varlytai (lenk. Warlity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas nėra aiškus, bet gali būti paimtas iš asmenvardžio.

Varnikaimis (lenk. Warnikajmy, vok. Warnikeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity.

Kaimas gyvavo jau XIV a. ir buvo kryžiuočių sargybvietės užnugaris. Kaime gyveno prūsai. Tai rodo jo vardas, sudarytas iš dviejų žodžių: warne „varna“ ir kaymis „kaimas“. Tokios darybos vietovardžių turime ir mūsų apylinkėse: Šlynakiemis ar Vaitakiemis. O Kreivėnuose ir Valinčiuose turime per du kaimus nutysusią balą Krankliabalę ar Giluišių kaime Barsukalnį ir Barsukabalę. Kiemas kitados reiškė ir kaimą. Bet negalima paneigti, kad gali jis būti asmenvardinės kilmės, iš vardo Varnis.

Varpūnai (lenk. Warpuny, vok. Warpuhnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity.

Kaimas įsikūręs 1373 m. prie Varpūnų ežero. Tais metais prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė dovanojo 120 valakų. Sanglobės sūnaus Varpūno dvaras ir davė pradžią Varpūnų kaimui. Ežero pirminis vardas, matyt, neišliko, kadangi jis vadinamas kaimo vardu, kuris savo ruožtu perėmė pradininko Varpūno vardą. 1818 m. Varpūnų mokyklą lankė 43 vaikai, du iš jų buvo vokiečiai (lenkų Vikipedija).

Varšynai (lenk.Worszyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet greičiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis.

Varškaičiai (lenk. Warszkajty, vok. Warschkeiten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje, prie pat sienos su Karaliaučiaus kraštu. Priesaga –ait– rodo kieno nors sūnų, todėl kaimo vardas būsiąs asmenvardinės kilmės.

Į šiaurę nuo kaimo yra Napolenono Kalnas (Napoleonsberg), iškilęs 120 m v.j.l, nuo kurio Napoleonas Bonapartas turėjęs vadovauti armijai mūšio metu ties Ylava.

Varšuva (lenk. Warszawa) – Lenkijos valstybės sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs Vislos vidupyje.

Dėl miesto vardo kilmės yra išlikusios kelios legendos. Jose minimi vargingoje sodyboje prie Vislos gyvenusių žvejų žmonõs ir vyro arba kitų vargingų gyventojų naujagimių vaikų – dvynių berniuko ir mergaitės Vars ir Eva – vardai, o toje vietoje, kurioje stovėjusi lūšnelė, ilgainiui išsiplėtė gyvenvietė, kuri ir buvo pavadinta šių žmonių vardais. Dar pasakojama, kad dvynių tėvą Krokuvos karalius Kazimieras pavadino Varšu (lenk. Warsz), ir tą žemę, kurioje turėsianti išsiplėsti gyvenvietė, pavadino varšuviška žeme (lenk. ziemia warszowska). Iš čia jau tik žingsnis iki Varšuvos miesto vardo suformavimo. Tik kad ši graži legenda istoriškai niekuo nepagrįsta.

Nors miesto vardo etimologija ir nėra aiški, vis tik labai tikėtina, kad tas vardas turėjęs būti perimtas iš čia dar prieš lenkus gyvenusių ankstyvųjų baltų. Jeigu taip iš tikrųjų būtų atsitikę, tai šaknies varš– reikšmė net ir baltų kalbose bus jau nudilusi ir sunkiai kam suprantama. Tačiau ryšio būtų galima ieškoti su liet. daiktavardžiu varsna, lat. vars „viralas“ (plg. liet. virti, verda „kunkuliuoti, verstis, vartytis“), kur atmetus priesagą –n– gautume giminingą šaknį su veiksmažodžiu vers-ti, kas galėtų rodyti sravų upokšnį. Tuo tarpu priesaga labai dar primena kitus baltiškus vietovardžius (plg. Jonava, Dainava, Lietava, Lietuva, Lietva, Jotva…). Lenkiškos tos rūšies priesagos būtų –ów, arba –owo, plg. senesnio už Varšuvą Lenkijos miesto Krokuvos vardą Kraków, bei Augustów, Mokotów, Władysławowo… Baltų areale priesaga –av– iš seno buvo vartojama įvardijant hidronimus: Mituva, Šešuvis, Jotva, Drava (plg. nadruviai), Skalva, vėliau atsiradę hidroniminės kilmės etnonimai, kaip antai skalviai (plg. Skalvė, Paskalviai – žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, p. 281–283), bei vietovardžiai sūduva „pelkėta vieta“, romuva „baltų genčių šventovė, jų kultūrinio gyvenimo židinys“. Todėl galima daryti atsargią prielaidą, kad ir Varšuvos gyvenvietė vardą galėjusi gauti iš šiandien jau nežinomo ar net išnykusio upelio Varsava. O gal taip galėjusi būti vadinama Vislos atkarpa? Tokių pavyzdžių, kuomet viena upė įvairiose atkarpose turi skirtingus vardus, baltų vardyne yra ir daugiau: Šalčia, Bokša, Seina, Marė – lenk. Marycha, ar Pasargė, Paslanka – lenk. Pasłęka. Varde senovinis prūsų priebalsis s galėjęs jau vėliau, veikiant lietuvių kalbos fonetikai, išvirsti į priebalsį š. Kad senovėję būta čia priebalsio s, patvirtina ir lotynų (Varsovia) bei prancūzų (Varsovie) rašytiniai šaltiniai.

Pažvelkime į Varšuvos miesto kūrimosi istoriją, kaip jinai atsispindi lenkų šaltiniuose.

Manoma, kad gyvenvietė gali siekti gal net XII arba XIII a., kuomet senosios Varšuvos teritorijoje įsikūrė istoriškai seniausias Mazovijos kunigaikščių dvaras. Kada čia ėmė žmonės kurtis sėsliam gyvenimui, žinių labai stokojama. Spėjama, kad tai buvę IX–X iki XI a. XI amžiuje jau buvęs čia barkomis nuo Krokuvos plukdomų prekių (ypač druskos) priimamasis uostas ir perkėla į kitą upės krantą. Ankstyviausieji rašytiniai šaltiniai užsimena apie čia įsikūrusią žvejų gyvenvietę.

Seniausias miesto teritorijoje dvaras buvo įkurtas Mazovijos kunigaikščių Jazdų (dabartinis Ujazdovas – lenk. Ujazdowo). Nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie miesto ištakas. Prielaidos daromos remiantis archeologinėmis iškasenomis. Pirmas rašytinis šaltinis apie šioje vietoje esančią gyvenvietę yra datuojamas 1251 m. Tuo laiku Lenkiją puldavę lietuviai ir įsiverždavę net iki Mazovijos, todėl prekybos kelias iš Rusijos į Baltijos jūrą vedė saugesniu – kairiuoju Vislos krantu. Antai 1262 m. lietuvių ir rusių kariuomenė, vedama Mindaugo, užėmusi Plocką, apgulė Mazovijos kunigaikštį Siemovitą I. Per išdavystę puolėjai užėmė Ujazdovą. Kovose Siemovitas žuvo, o jo sūnus Konradas II dvejiems metams pakliuvo į nelaisvę. Kadangi apgulusi kariuomenė Ujazdovą sudegino, naują kunigaikščio dvarą ir perkėlą įkurta už 4 km toliau į šiaurę. Tai ir yra dabartinės Varšuvos teritorija, kur šiandien stovi Karališkieji rūmai. Boleslovas II, spėjama, iš Torunės partraukė pirklius, jie ir pavadinę miestą Varšova ar Varševa. Vardas kildinamas nuo Ravų (Ravičių) kilties riterio Varšo (trumpinys iš Varcislavo), kuriam XII ar XIII a. priklausęs čia jau buvusioje gyvenvietėje įsikūręs dvaras. Lenkų istorikas Janas Vroniševskis (Jan Wroniszewski) Ravičiams skirtoje monografijoje (Ród Rawiczów, Toruń, 1994) Varšo asmenvardį nurodo esant būdingą giminei ir nuo jo kildina Varšuvos vardą. Tačiau taip teigia be jokios kalbinės analizės ir nieko nesako apie priesagą, kurios forma lenkų kalbai nėra būdinga. Be to, nepaaiškina ir Varšo asmenvardžio kilmės. O juk ir jis, jei toks buvęs istorinis, galėjęs būti kilęs iš jau turėto baltiško asmenvardžio ar vietovardžio. Todėl tai dar kartą patvirtintų, kad kai prie Vislos įsikūrusį kunigaikščio dvarą sudeginta ir kai kėlėsi jis į naują vietą, ten greičiausiai nebuvusi dykra, o, ko gero, stovėjusi jau tuo vardu anksčiau vadinama gyvenvietė, kurios pavadinimas bus atėjęs iš senesnių laikų. Dar ir tai, kad ne iš karto jo forma lenkų kalboje nusistovėjo, patvirtintų prielaidą, jog jis naujiems kitos kalbos gyventojams buvęs svetimas ir nelabai lipo prie lūpų.

Lenkų istorikų nuolat peršama mintis, kaip baltai įkyriai puldinėdavę slavų (Mazovijos kunigaikščių) žemes, dėl ko Konradas Mazovietis, Kazimiero Teisingojo sūnus, 1226 m. partraukė Kryžiuočių ordiną ir įkurdino Kulmo žemėje (lenk. Ziemia Chełmnińska – vėlgi baltiškoje, prie Vislos, kur dabartinis Torunės miestas), verčia ir į šį faktą pažvelgti kitu kampu. Lietuvius kunigaikščius poetas Aistis kaltina, kam tie išsižadėję savo žemių vakaruose, o vis akis kreipę į rytus. Gal kaip tik Mindaugo 1262 m. surengtas žygis Vislos link buvo bandymas sugrįžti į istorines baltų žemes, kurias norėjo laikyti savo tėvonija. Net ir minima, tačiau tiksliau neapibūdinta, pilies gyventojų išdavystė ar kartais nerodo dar kraujo ryšio su vaduotojais ir Mindaugu? Manyti, kad autentiški lenkai galėję būtų išduoti savo pilį lietuviams užpuolėjams, galėtų nebent tik tas naivuolis, kuris nepažįsta lenkų nepalaužiamo charakterio ir nežino, kad tai būtų jiems labai nebūdinga. Bandant aiškintis tiesą, kas ir kodėl išdavė pilį, čia reiktų jau istorikams imtis darbo.

Veisiejai Lt – miestas Lazdijų rajone, 19 km į pietryčius nuo Lazdijų; Veisiejų miesto seniūnijos ir apylinkių seniūnijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (savitas gatvių tinklas ir erdvinė kompozicija). Mieste stovi Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1817), išlikęs dvaras su parku, yra Veisiejų vidurinė mokykla, lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, paštas (LT-67043), miškų urėdija, krašto muziejus. Paminklai kompozitoriui J. Neimontui, esperanto kalbos kūrėjui L. Zamenhofui (nuo 1998).

Tai vienas iš nedaugelio miestų, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Vakarinį miesto pakraštį juosia parkas, pasodintas prie Ančios ežero XVIII a.

Apylinkėse gausu ežerų. Didžiausias jų – Ančia, skiriantis miestą į dvi dalis, vakarinė įsikūrusi pusiasalyje. Rytuose telkšo Snaigynas, šiaurėje – Vernijis, pietvakariuose – Veisiejis.

Veisiejai minimi nuo 1501 m., nors panašiose vietose Ordino kronikos dar 1253 m. mini sritį Weyze (Veise), buvusią sūduvių (jotvingių) žemėje. 1501 m. minimas Veisiejų dvaras, XVI a. pirmoje pusėje – miestelis. 1525 m. Slucko kunigaikštis Jurgis Olekaitis miesteliui išrūpino turgaus privilegiją, apie 1526 m. pastatydino pirmąją bažnyčią.

1950–1959 m. buvo rajono centras. 1956 m. gavo miesto teises. 2000 m. kovo 23 d. LR prezidento dekretu nr. 825 patvirtintas Veisiejų herbas (etalono autorė Laima Ramonienė).

Miesto pavadinimas kilo nuo (žr.) Veisiejo ežero, esančio 6 km į pietvakarius nuo Veisiejų.

Veisūnai (lenk. Wejsuny) – poilsiavietė prie Veisūnėlio (lenk. Wejsunek) ežero. Patroniminė priesaga –ūn– rodo vardo asmenvardinę kilmę.

Vengožavas (lenk. Węgorzewo, seniau Węgobork, vok. Angerburg, liet. Ungura) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. 2005 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste buvo apie 12 500 gyventojų.

Ties Unguros (Angaros, Angarapės) žiotimis prie Mamrų kryžiuočiai 1335 m. pastatė medinę pilį ir pavadino ją Angerburgu (Angaros pilis). Kitais metais užpuolę lietuviai ją sudegino. Toje pačioje vietoje išaugo nauja pilis. 1510 m. dokumentuose minima sėslija Gerothwohl, vėliau vadinama Naujoji Valia. Tai ir buvo miesto pradžia. 1571 m. balandžio 4 d. kunigaikštis A. F. Hohencolernas suteikė gyvenvietei miesto teises.

1709–1710 m. siautėjo čia maras.

1945 m. miestas buvo perduotas Lenkijos administracijai ir pavadintas Vengožavo vardu.

Iš šio krašto žinomų asmenybių yra ir du lietuviškomis pavardėmis: Piotras Ejsmontas (Piotr Ejsmont) ir Mečislovas Ejsmontas (Mieczysław Ejsmont) – buriuotojai, žurnalistai, rašytojai.

Miestas vardą gavo nuo (žr.) Angaros „vingrios“ upės.

Versnė (lenk. Wierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai sietinas su liet. veiksmažodžiu versėti „smarkiai, kamuoliais verstis, veržtis“. Galbūt šiame vietovardyje išliko išlaikytas žodynų nepateikiamas žodis versnė „kokia nors vandens ištaka ar klampi vieta“.

Vertelis (lenk. Wiartel) – kaimas ir poilsiavietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Kaimo pavadinimas galbūt yra asmenvardinės kilmės?

Vėtrolūža (lenk. Wiatrołuża I, II) – du Vėtrolūžos kaimai Kolietnyko parapijoje, žymimi I Vėtrolūža ir II Vėtrolūža. Tų kaimų vienas yra vienoje Kolietnyko pusėje, kitas – kitoje. Dar ne taip seniai čia lietuvių gyventa. Deja, karų ir pokarių sūkuriai siautėdami naikino visa, kas jau buvo mažai patvaru. Šiandien vargu čia besurasime lietuviškai kalbančių. Tik kaimų vardai mini istorinę praeitį, tik iš jų sužinome, kad čia gyvenę žmonės buvo mūsų genties broliai. Didelės girios turėta būti, jeigu vėtrai išvarčius medžius tose vietose kūrėsi dvi atskiros žmonių gyvenvietės. O gal tai buyvusi viena lūžtvė, kurią Kolietnyko miestelis išskyrė? Už Kolietnyko Suvalkų link dar ir šiandien rasime tos paslaptingos girios likučių, čia medžiai viršūnėmis linksi ir sako – tikrai visa taip buvę, kaip sakote.

Vidgiriai (lenk. Widgiry) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Dėl vardo žr. Vidugiriai.

Vidminai (lenk. Wydminy) – valsčiaus gyvenvietė Gižycko apskrity. Vardo etimologija nėra aiški. Greičiausiai tai bus dvikamienio asmenvardžio pėdsakai.

Vidrynai (lenk. Widryny, vok. Widrinnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Reselio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nėra tikra ir dėl jo lietuviško vardo varianto (gal Vydrynai?). Seinų krašto lietuvių atminty šis vardas neišliko.

Kaimas jau gyvavo 1422 m.

Vidugiriai (lenk. Widugiery) – didelis kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad žmonės iš miško, matyt, niekur neišėjo, o liko gyventi kiek praretėjusioje jo vietoje. Tiesa, šį kaimo vardą galima kildinti ir iš pavardės Vidugiris, tokių Lietuvoje gausu, tačiau tai maža tikimybė. Tokių pavardžių pas mus nesigirdi, o miškų čia tikrai būta. Plytėjusi didžiulė Merkinės giria. Jos buvimą patvirtina daugelis vietovardžių (žr.): Berznykas, Beržalapiai, Klevai, Palkotai, Smalėnai, Smalnykai, Šilainė, Vėtrolūža, Zelva, Žabariškė, Žagariai… Pagaliau yra ir kitas panašus kaimo pavadinimas – žr. Vidgiriai.

Vygrėnai (lenk. Wigrańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės. Pavardės formą rodo patroniminė priesaga –ėn– ir yra bendros šaknies su ežero vardu (žr.) Vygriai.

Vilkai (lenk. Wilkasy) – vietovė, išsidėsčiusi Didžiųjų Mozūrijos Ežerų krašto pačiame centre, prie Negotyno ežero. Vietovės vardas asmenvardinės kilmės – iš pavardės Vilkas. Matyt, čia gyvenę keli Vilkai, todėl lenkai ir vadinę ją daugiskaitiškai Wilkasy. Plg. Vainos.

Vilkaičiai (lenk. Wiłkajcie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvairdinės kilmės, iš pavardės Vilkaitis, kuris buvęs Vilko sūnus.

Vilkapėdžiai (lenk. Wiłkopedzie) – tai kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs senosios girios pakraščiuose. Jam vardą turėjęs suteikti įkūrėjas Vilkapėdis – žmogus, kurio eisena kažkuo primindavusi vilko žingsnius – vilko pėdas, o gal dar veikiau medžiojęs vilkus ir mokėjęs sekti jų (tikriausiai ir kitų žvėrių) pėdomis. Vokiečiai turi suformavę panašios etimologijos asmenvardį Wolfgang „vilko eisena“. Tokius vardus suteikiama vyriškiams (berniukams). Pas mus toks apibrėžimas buvo taikomas kaip pravardė, ilgainiui ji nusistovėjo kaip pavardė, o iš jos peršoko į kaimo vardą.

Vilknytai (lenk. Wilknity) – kaimas Varmijos Mozūrų valsčiuje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Vilkupiai (lenk.Wilkupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: pirmoji šaknis paimta iš vilko, antroji – iš upės. Kodėl taip kaimas pavadintas, neaišku. Galimas daiktas, vardą gavęs nuo tuo vardu vadinamo upelio, ištekančio iš Vižainio ežero. O gal šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Vilkupis?

Vingrinėliai (lenk. Wingrianki) – kaimas šalia Vygrių (Suvalkų apskritis).

Vizna (lenk. Wizna) – valsčiaus miestelis Lomžos apskrity.

Dėl vardo kilmės lenkiškoji Vikipedija rašo: atskleisti vietovės vardo etimologiją yra nepaprastai sunku. Ligšiol turimais duomenimis nėra įmanoma to padaryti remiantis slavų kalbomis. Galbūt šis vardas kilęs iš senosios prūsų kalbos, kur žodis wizene reiškia rozmariną, arba iš vokiečių kalbos Wiese „pieva“.

Keistas toks mąstymas lenkų kalbininkų, kurie gyvena senųjų baltų areale. Galėtų bet kurio baltų palikuonio pasiklausti, ir nereikėtų spėlioti. Kadangi asimiliacija šiame krašte vyko lėtai ir virsmas užėmė ilgesnį laiką, iš senosios kalbos naũjosios tos spėjo perimti čiabuvių vardyną. Ilgainiui vietos gyventojai, nutraukękar ryšį su senąja kalba, prarado savo istorinę atmintį ir būtinai geidžia senus vietovardžius paaiškinti naujos kalbos duomenimis. Tam reikalui net kuriamos nesamos ir nebuvusios, atseit pravoslaviškos, žodžių šaknys, kaip, pvz., (žr.) upės Nidos atveju, ir bandoma tuo būdu vardyną prijaukinti prie savo kalbos. O jis ir taip limpa prie kalbos, kadangi jį kraičio į naujos kalbos namus atsinešė senieji baltų gyventojai, neretai perėję ten ne tik su vietovardžiais, bet ir su pasakomis, padavimais bei papročiais ir galvosena. Ir laikas būtų nustoti šito gėdytis.

Viznos vardas turi tą pačią šaknį, kaip ir Suvalkų krašte žinomas miestelis (žr.) Vižainis (arba taip pat žr. Adamavizna). Tik pirmas vardas išlaikė senąją jotvišką formą su priebalsiu z šaknyje, o Vižainio varde tasai z išvirto į ž, šitaip pritapdamas prie modernesnės lietuvių kalbos fonetikos. Žodis vizna yra vietą rodančios priesagos n vedinys iš augalo viza ar vyza ir rodo tų augalų prižėlusią vietą. Įeina jis ir į daugelį šiame krašte sutinkamų kitų sudurtinių vietovardžių, juose yra pridedamas prie kokio nors asmenvardžio, nurodančio, kieno toji vizna buvisi (žr. Adamavizna, Buliavizna ar Sitkavizna…)

Vizna XI a. buvo pilis, esanti beveik pusiaukelėje tarp (žr.) Lomžos ir (žr.) Tykotinės (lenk. Tykocin) – išilgai Narvės upės prie Mazovijos rytinės sienos, pagal lenkų istorikus, sauganti ją nuo jotvingių antpuolių.

Kada toje istorijoje aiškinama, kaip jotvingiai amžinai nedavę Mazovijai ramiai gyventi, laikas būtų suprasti, kad tie jotvingiai tik bandę atsikariauti tai, ką turėjo gavę iš Dievo ir visai neseniai buvo praradę. Ir nereikėtų jų vadinti plėšikais, kaip negalima Lenkijos kaltinti, kad 1939–1945 m. gynėsi nuo vokiečių, nors dažnai lenkai vokiečius užkabindavo ir pražūtingai kamšydavo. Aukos negalima lyginti su grobiku. Tai pasakytina ne tik apie jotvingius, bet ir apie visus kitus, kurie nukariauti dar bando gintis. Tokia yra prigimtinė žmonių teisė ir tokia gyslose tekančio kraujo kryptis. Deja, nugalėtojai kuria savo moralę, savo istoriją ir savas tos istorijos interpretacijas.

Rytinės Mazovijos pilis dažniausiai minima to meto dokumentuose. XII a. kunigaikštis Boleslovas suteikė teisę plukdyti prekes iš Viznos į Makovą. Pilis dažnai buvo puldinėjama jotvingių, prūsų ir lietuvių. Kurį laiką lietuvių kunigaikštis Vytenis turėjo Viznos pilį savo rankose, ji padėjo gintis nuo Mazovijos kunigaikščio prieš lietuvius partrauktų kryžiuočių. Mazovijos kunigaikštis Boleslovas, sudaręs taiką su lietuviais, Vizną paliko jų valdose, nors kryžiuočiai labai protestavo. Kai kryžiuočiai Vizną užėmė ir nugriovė, kunigaikštis Boleslovas atstatė ją 1296 m. ir įtaisė joje savo būrius. Apie 1340 m. Vizną valdė Zemovitas II. 1382 m. tasai Zemovitas užstatė Vizną su visa pilies įgula už 7 000 florenų.

1939 m. Viznos apylinkėse įsitaisė lenkų kariuomenės gynybinis punktas, įsirėmęs į Narvės upę. Tuo tarpu vokiečiams buvo be galo svarbu persikelti per Narvę. Netoli Viznos įvyko kautynės, žinomos Viznos gynybos vardu.

Atkarpos vadas buvo kapitonas Vladyslavas Raginis. Mūšis truko nuo rugsėjo 7 iki 10 d. Priešybos taškas Viznos apylinkėse yra vadinamas Lenkų Termopilais. 720 lenkų stengėsi atremti 42 tūkstančius kareivių XIX šarvuočių korpuso, kuriam vadovavo generolas Heincas Guderianas (Heinz Guderian). Lenkų daliniai narsiai gynėsi ir pristabdė vokiečių korpuso žygį. Priešybos simboliu tapo atkarpos vadas, kuris, kapituliavus paskutiniam bunkeriui, nepaliko gynybos vietos ir susisprogdino granata. Lenkų kareiviai pasidavė tik tuomet, kai generolas Guderianas pagrasino sušaudyti visus paimtus karo belaisvius.

Viznos gynimu susidomėjo švedų estradinis sambūris „Sabaton 40:1“. Žvalgmėje laikraščiui Rzeczpospolita sambūrio lyderis Joakimas Brodenas pasakė: „Kažkada iš Lenkijos gavome informacijos apie Viznos kautynes. Kuomet perskaitėme apie kapitono Vladyslavo Raginio ir jo bičiulių žygį, nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa. Pamanėme, kad tai pačios įdomiausios kautynės istorijoje, ir, žinoma, parašėme dainą.“

Vìžainis (lenk. Wiżajny) – valsčiaus miestelis Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, išsidėstęs tarp Vižainio ir Vištyčio ežerų, įsikūręs XVI a. kolonizuojant Merkio girią. Pirmą kartą Vižainis Punsko parapijos dokumentuose minimas 1606 m. Miesto teisės patvirtintos 1693 m., kai buvo įkurta Vižainio seniūnija. Pirmi jų seniūnai buvo Lietuvos didikai Radvilos.

Lenkų kalbininkai (ypač Vikipedija) mano, kad miestelio vardas paimtas iš tuo pačiu vardu vadinamo ežero, o ežero vardą bandoma kildinti iš lietuviško žodžio vyžys „vėžys“. Kad tai nėra rūpestingų žmonių išvada, rodo jau pats cituojamas žodis vyžys. Bet yra ir rimtesnių lenkų kalbininkų, kurie jau žino, kad Vižainio vardas yra giminingas su žodžiu vyžos. Iš pirmo žvilgsnio neišprususiam skaitytojui peršasi išvada, kad šis vardas gali būti lenkų kilmės ir siejamas su žodžiu wyżej „aukščiau“ ar wyżyna „aukštuma“, mat miestas ir yra išsidėstęs Suvalkų aukštumoje. Fizinė geografija tokią prielaidą tik patvirtintų. Bet neatleidžia čia šaknies balsis i vietoj laukiamo lenkiškojo y. Taigi ne lenkų kalboje reikia ieškoti senosios jotvingių gyvenvietės vardo kilmės. Tai patvirtina ir baltiškoji lenkų kalboje neaptinkama priesaga –ain-. Tos priesagos vietovardžių vedinių baltiškajame areale turime ir daugiau: Šilainė (kaimas Punsko valsčiuje) bei Lenkijoje prūsiškose ir jotviškose žemėse: Kvitainiai, Radikainiai

Vižainio vardą sieti tiesiogiai su vyžomis būtų ne visai teisinga, o jeigu jau, tuomet būtų Vyžaĩnis. Nebuvo įprasta pagal apavą ar drabužius čia vadinti kokias nors sėslijas, juo labiau kad tie gyvenamųjų vietų vardai atsiradę gerokai anksčiau, negu žmonės išmokę vyžas pinti. Tačiau turime nemažai vietovardžių, kilusių iš augalų, ypač medžių, vardų. Tai Klevai (ežeras ir vėliau iš jo kaimas Seinų valsčiuje) – vieta, kur gausiai augę klevai, Alksniai (kaimas Gargždų apylinkėje), Alksninė (kaimas Paberžės apylinkėje) – vietos, kuriose nestokoję alksnių, pagaliau Eglinė (piliakalnis ir kaimas Šipliškių valsčiuje) – nuo eglių vardą gavusi vietovė, ar ežeras Berznykas – nuo berse „beržas“, vėliau nuo jo ir miestelis – šiandien įvardintume juos Beržininku, nes ten beržai augę. Matyt, augalo vardu buvo įvardintas ir ežeras (žr.) Vižainis, nuo jo ir gyvenvietė vardą gavo. Senovės baltai žiemą avėjo vyžomis, kurias pynė arba tiesiog vyžo iš plonų miklių šakelių. Šaknis vyž– yra gan plačiai išsikerojusi po kitus giminingus žodžius: vyžena „vyža“, vyžininkas „vyžpynys“, vyžinis „su vyžomis susijęs“, vyžius, vyžočius „vyžotas žmogus; varganas valstietis“, vyžti „pinti vyžas, menkai siūti“, vyžligė „kaulavaisių liga, nuo kurios augalas ištįsta, raukšlėjasi“… Turime dar išlaikę žodį vinkšna „guobos rūšis“. Rusai turi išlaikę žodį viaz „guoba“ ir iš jo kilusį veiksmažodį viazat’ bei lenkai wiąz – bot. guoba (lot. ulmus) ir wiązać „rišti, pinti“. Taigi šaknis labai populiari. Ir veiksmažodis vyžti, ir daiktavardis vyža yra kažkokio daikto – matyt, augalo (kažkokios vyties ar karklo), vardo vediniai. Prisiminus, kad jotvingiai neturėjo priebalsių š, ž ir jų vietoje tarė s ir z, mūsų spėjamas vyžoms vyžti augalas turėjusi būti kažkokia vyza arba veikiau viza (i ir y yra įprastinė balsių kaita, pvz.: birti:byra, svirti:svyra). Šiš žodis žinomas ir vokiečių kalbnoje: Wiese „pieva“. Visas šias žinias sudėję į krūvą matytume, kad mūsų ieškomas augalas turėjęs būti gluosnių ar karklų giminės ir augęs pievose ar prie pievų drėgnose vietose – prie upių, ežerų ar pelkių, buvęs miklus, kad būtų tikęs vyžoms pinti ar vyžti, o slaviškai sakant – rišti. Šiandien tasai augalas arba jau išnykęs, arba gavęs kitą vardą.

Kad čia turėjęs būti mūsų ieškomos vyzos (vizos) arealas, tikėtinai patvirtina ir kiti giminingos kilmės vietovardžiai: (žr.) Adamavizna (keli tokiu vardu kaimai Lenkijoje), Šimanavizna (kmaimas Šipliškių valsčiuje), Sitkavizna (kaimas Kolietnyko ir Šipliškių valsčiuje), Buliavizna (Šlynakiemio kaimo dalis Punsko valsčiuje), Vizna (miestas šalia Lomžos)… Šiuose vietovardžiuose aiškiai įžiūrima ta pati šaknis viz– (su išlaikytu sveiku priebalsiu z vietoje šiandien Vižainyje turimo ž, tik su priesaga –n-, nurodančia vietą, plg. lūšna „vieta, kurioje gausu privirtusių, prilūžusių medžių“, ar siena „vieta, kuria kas nors ką sieja – du šulus tvora ir pan.“

Svarbu tai suvokti, kadangi šis dėmuo gali kai kam sietis su lenkų išsaugota panašia priesaga –yzna, plg. Sejneńszczyzna, Suvalszczyzna, Białostocczyzna, Grodzieńszczyzna, Wileńszczyzna, arba –izna: ojcowizna „tėvonija“, łatwizna „lengvata, lengvai įveikiama sritis“…

Vižguriai (lenk. Wiżgóry) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai sudurtinis vardas. Pirmo dėmens reikšmė – žr. Vižainis. Antro dėmens reikšmė nėra iki galo aiški. Pagal lenkišką vardo variantą būtų naujas suformuotas vardas iš góry „kalnai, kalvos“. Tačiau gali čia būti tokia rašyba dėl atsitiktinio fonetinio sutapimo. Galimas daiktas, kad čia irgi esama lietuviško ar baltiško dėmens, ir jį galima sieti su daiktavardžiu gura „plika kalva„“. Tokia etimologija geriausiai limpa prie aplinkinio baltiško vardyno. Juo labiau kad ir pirmame kamiene vietoj tikėtino lenkiško balsio y turime balsį i.

Vokeliai (lenk. Wokiele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai vietovardis, reikia manyti, asmenvardinės kilmės. Kaimą turėjęs įkurti Vokelis, „Voko sūnus“. Kaip susiformavo tokia pavardė, neaišku. Tokios pavardės neišlikę mūsų krašte, nepateikia jos ir Lietuvių pavardžių dvitomis žodynas. Galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodožiu vokti „valyti javus; taisyti“ arba „suprasti“.

Voplaukiai (lenk. Wopławki, vok. Woplauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: prūso vardas Wope ir daiktavardis laukas. Prie šio kaimo kryžiuočiai pasistatė sargybvietę. 1311 m. čia kryžiuočių buvo sumušta kunigaikščio Vytenio vadovaujama kariuomenė. Voplaukiai turėjo tuomet 51 valaką žemės.

2000 m. Voplaukiuose buvo 712 gyventojų.

Išlikęs dvaras šiuo metu yra restauruojamas. Išsilaikęs gražus parkas ir piliakalnis – kryžiuočių pilies liekanos.

Vorynai (lenk. Woryny ) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vietovardžio kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas nuo pavardės Voras, kur gyvenę keli Vorai, sudarydami Vorynę?

Vorytai (lenk. Woryty) – kaimas Olštyno apskrity, Giečvaldo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Gal čia ta pati šaknis, kaip ir vietovardyje Vorynai?

Zelvà (lenk. Zelwa) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Yra Lenkijoje ir kita Zelva –Sokulkos apskrity, Sidros valsčiuje. Yra ir trečia Zelva – miestas Gardino apygardoje, Baltarusijoje. Bet visos jos sename baltų (jotvių) areale.

Kaimas Gibų valsčiuje vardą gavęs nuo (žr.) Zelvos ežero. Tai su mišku sutapęs gyvenvietės vardas. Dzūkai dar turi išsaugotą grybo vardą žalvė „žaliuokė“. Žalvės auga tik spygliuočių miškuose. Apie Zelvą iki šiandien išsilaikiusi girios liekana.

Zervynai (dz. Zarvynai, lenk. Żyrwiny) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Šiandien jau neaišku, ką reiškia šio kaimo vardas. Matyt, kurį laiką svyravo jis tariamas su z ir ž, nes lenkų kalboje kaip tik pakliuvęs labiau lietuviškas variantas, tuo tarpu vietos gyventojai lietuviai taria iš jotvių perimtą variantą su z. Neaišku taip pat, kodėl lenkai po ž taria y, o ne e.

Žabariškės (lenk. Zaboryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Anksčiau ir lietuviai vadino kaimą Zabariškėmis. Kad šio vardo kilmė yra asmenvardinė, rodo priesaga –iškės, plg. Burbiškės „Burbos išparceliuotas dvaras“, Ramoniškės, Šaipiškės, Vaičiuliškės… Kadangi Seinų-Punsko krašto tarmėje išsilaikė painiava dėl šių vietovardžių vienaskaitos ar daugiskaitos, pateiksiu čia p. Juozo Jakimavičiaus iš Šlynamkiemio, šiuo metu gyvenanusio Punske, liudijimą. Jis tvirtina, kad reikia sakyti Žabariškės, ne Žabariškė, ir juo labiau ne Žabariškiai! Tas pat pasakytina ir apie kitus tos darybos vietovardžius – Burbiškes, Gulbiniškes, Juodeliškes, Prūdiškes, Ramoniškes, Skarkiškes, Šaipiškes, Šipliškes, Taurusiškes, Trakiškes, Vaičiuliškes.

Seniau kaimą žmonės vadino Zabariškėmis. Bet Zabariškių vardas ėmė jiems rodytis skambąs lenkiškai (za borem „už šilo“), todėl vis dažniau imta jį vadinti Žabariškėmis, mat sieta jo vardą su žabarais. Labai buvę panašu, kadangi Žabariškės esančios Šaltėngirio pakraštyje. Tačiau pirmasis priebalsis z rodo jo sąsają su senuoju jotviškai tariamu priebalsiu žodyje zabaras „žabaras“ ir buvęs autentiškesnis (plg. vardą Berznykas).

Dėl asmenvardinės vietovardžio kilmės abejoti sunku, ir vis tik daugelis ženklų rodo, kad bent vėlesnėje žmonių psichologijoje susiklostė požiūris skirti jį prie tų vardų, kurie sutapę su giria, kaip Žagariai, Zelva ar Berznykas… Mat neturime pavardžių nei Zabaras, nei Žabaras. Net ir LPŽ jų nepateikia. Pavardės esančios naujas istorijos reiškinys, o vardas kvepia senumu, jį ir priebalsis z veda net į senosios Jotvos laikus. Taigi čia gal dar yra ir neįmintos mįslės.

Anksčiau buvo Žabariškių valsčius su būstine Šipliškėse. 1952 m. valsčių perkelta į Šipliškes ir pervardinta Šipliškių valsčiumi.

Žagãriai (lenk. Żegary) – kaimas Seinų valsčiuje. Supa juos 6 ežerai, o pats didžiausias – (žr.) Galadusis.

Žagãrių pradžia datuojama 1538 m. Seinų žemėje yra jie viena seniausių sėslijų. Toje vietoje, kur susidurdavo dvi girios – Merkinės ir Perlomos, o šalimais vedė kelias iš Merkinės, stovėjo tuomet kažkokio Žakhoros karčema. Mažiau apdairūs net nori iš to asmenvardžio ir kaimo vardą kildinti. Vietos gyventojų manymu, kaimo vardas menąs čia stūgsojusias girias, kur būta pilna žagarų, jie ir likę įamžinti kaimo pavadinime. Žagarą „sausą šaką“ dzūkai vadina žagariu (vard. žagarys), todėl mano, kad ir kaimą pavadinę Žagãriais (minkštas r, nors dzūkai taria jį kietai). Kuomet šį vardą sugretinsime su Vidugiriais, Šilaine, Vėtrolūža, Beržalapiais, Berznyku ar Zelva, pamatysime, kad Žagariai šitame orkestre dera labai harmoningai. Tik turėkime klausą ir pajusime šitą kalbos bylą, o mūsų vaizduotėje atsikurs viso šio krašto miškingoji praeitis. Šią orkestro partitūrą gražiai papildo dar tokie du akordai, kaip (žr.) Smalnykai ir Smalėnai. Ir šių dviejų vietovardžių reikšmė yra ta pati. Kalbama apie gyvenvietes, kuriose smalą (dervą) rinko ar degutą degė (Smalėnai) arba kur įsikūrė degutą degę smalininkai (Smalnykai). Todėl būtent ir priesagos vieną miestelio vardą skiria nuo kito. Apie sakus, dervą, t. y. smalą ir degutą galima kalbėti tik ten, kur auga plačios girios, kur stypso daug sakuotų spygliuočių. Girios apnyko, o vietovardžiai liudija, kokiu pagrindu čia kūrėsi gyvenvietės.

Tačiau tariant dėl vardo galutinį žodį negalima neatkreipti dėmesio į kirtį, esantį antrame nuo galo skiemenyje Žagãriai, ne Žagariaĩ, jeigu nuo sausų šakų būtų kilęs kaimo vardas. Iš tikrųjų yra jis asmenvardinės kilmės. Gal tame džiūstančiame miške apsigyvenęs žmogus buvo pramintas Žagãriumi, o vėliau nuo jo pravardės ir visas kaimas pramintas Žagãriais.

1793 m. anų laikų Krasnagrūdos valdų savininkas Motiejus Eismantas pastatė Žagarių bažnyčią. Ta graži maumedžio bažnytėlė buvo seniausia medinė šventykla Suvalkijoje. Deja, 1984 m. ji sudegė. Vietoje sudegusios tarp senų pušų ant kalvos prie plento atstatyta kukli baltomis sienomis ir išlakiu bokštu šventovė yra labai graži ir išsiskiria iš daugelio šiuo metu statomų „naujoviškų“ bažnyčių. Išlikusiose senose kriptose amžiuoja artimų dvarų senųjų savininkų – Eismantų iš Krasnagrūdos ir Paškevičių iš Alnų – palaikai. Prie šventovės kryžkelėje stovi ketinis kryžius su lietuvišku užrašu.

Sekminių antrą dieną ir šv. Baltramiejaus dieną čia vyksta atlaidai, jų metu galima pamatyti tautiniais rūbais apsitaisiusius vietos gyventojus.

Netoliese stovi žvalgytinis bokštas, iš jo matyti Galadusio ežeras ir gražus kalvotas kraštovaizdis.

Žerdiniai (lenk. Żerdziny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje, prie vaivadijos kelio nr. 651. Vardažodžio prasmė nėra aiški, veikiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis nuo neišlikusios pavardės Žerdinis. Yra žinomos tik giminingos žerd– šaknies pavardės: Žerdalevičius (matyt, iš Žerdelevičius, kuri suslavinta iš Žerdelis), Žerdinskas bei Žerdulevičius (iš Žerdulis).

Įdomu, kad Žerdinių (lenk. Żerdziny) kaimas yra žinomas ir Silezijos vaivadijoje, teritorijoje, kuri niekuomet nėra buvusi baltiška.

Žydkiemis (lenk. Żytkiejmy, vok. Szittkehmen) – miestelis Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Antras šio tipo dėmuo lenkų dažnai verčiamas į kiejmy (KumkiejmyKumkaimis, PluszkiejmyPliuškaimis, SkaliszkiejmySkališkaimis…), mat juos vokiečiai rašydavę –keimen. Tačiau šį miestelį vietos lietuviai sutartinai vadina Žydkiemis (ne Žydkaimis), taigi turėta čia omeny kiemą, ne kaimą. Šitai patvirtina ir vokiečių antro dėmens užrašymas –kehmen. Pagal tokį vietovardį reikia manyti, kad vietovei pradžią davęs Žydo kiemas „užeiga“. Tik ką čia reiškia kamienas žyd-? Sugretinus su pavardėmis Žideika, Žideikis, Žideliūnas, Žydeliūnas, Židonis, Žydonis, matome, kad visos jos yra vediniai iš neišlikusios pavardės Žydas ir visas galbūt galima sieti su liet. veiksmažodžiu žydėti.

Kaimas įkurtas 1554 m. naujakurių, atvykusių iš Lietuvos. Iki pat XX a. čia buvo laikomos mišios lietuvių kalba. 1731 m. kaime ir apylinkėse ėmė kurtis vokiečių protestantai iš Zalcburgo apylinkių. Kaimas turėjo teisę rengti turgus ir muges, todėl tapo prekybos ir paslaugų vietos centru. Pirmojo pasaulinio karo metu gyvenvietė nukentėjo per  rusų ir vokiečių atkaklias kautynes. Prieš 1939 m. Žydkiemyje veikė hitlerinių diversantų ir agentų mokymo centras, kuriam buvo pavesta žvalgyti Balstogės ir Suvalkų kraštą. Mesta į čia agentus, ginklus, sprogmenis, radijo stotis ir propagandinę medžiagą. Mokomajam centrui vadovavo SS hauptšturmfiureris Hermanas Dylba (lietuviui dar atpažįstama pavardė, tik jau žmogus lietuviškumo buvo seniai atsikratęs).

1938 m. liepos 16 d. vadinamojo hitlerinio krikšto metu vietovė buvo pervardinta į Wehrkirchen. Rusai nuo 1946 m. šią gyvenvietę vadina Заслоново. Lenkai šiai vietovei Żytkiejmy vardą davė tiktai 1951 m. Anksčiau jo vardą rašė nusižiūrėję nuo vokiečių Sittkeimen.

Žilinai (lenk. Żyliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės.

Žubronaičiai (lenk. Żubronajcie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valčiuje. Kaimo vardas kilęs nuo pavardės ŽubronaitisŽubrono sūnus“.

Žugėniai (lenk. Żugienie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra aiški, tačiau patroniminė priesaga –ėn– rodo jo baltišką kilmę ir kreipia į pavardę Žugėnis, kuris yra Žugo ar Žugio sūnus.

Žvikeliai (lenk. Żwikiele) – kaimas Punsko valsčiuje, šalia Vilkapėdžių. Nors čia į ausį ir akį labai krenta žodžio dalis keliai, kirčiuotoji priesaga –el– verčia ieškoti kitos vietovardžio etimologijos. Juozas Vaina Aušroje yra tuo reikalu rašęs ir kalbėjęs apie galimą žvėrelio vardą *žvikė „tokia laukinė katė“, kurią lenkai vadina żbik. Savo nuomonę grindžia tuo, kad šiuose žodžiuose lietuviškąjį v atliepia lenkiškas priebalsis b, kaip antai žodžiuose: sobą:savim… Nuo žodžio *žvikė jau tik žingsnis iki pavardės Žvikė ir patroniminio priesagos –el– vedinio Žvikelis, o tokių pavardžių nuo įvairių žvėrių ir paukščių (Karvelis, Vilkelis) mūsų kalboje apstu. Tai dėmesio verta hipotezė, juoba kad gyvojoje kalboje griebiamės šio žodžio, kai kalbame apie vikrų, žvalų vaiką. Tačiau akis galima atkreipti ir į dar vieną to žodžio reikšmę – „alaus statinės skylė; jos kamštis, volė“. Iš čia taip pat būtų visai galima pavardė, suteikta kažkokiam garsiam aludariui.

****

[Toponimy Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna powstawały z nazw tymczasowych typu Suwalskie, Kieleckie, Sądeckie itp. będącymi zastępczymi nazwami nowo tworzonych regionów /województw, powiatów/ w granicach odmiennych od starych tzw. historycznych ziem /chełmińska, dobrzyńska itp./ i dzielnic /Wielkopolska, Mazowsze, Małopolska itp./ a utworzonych prowizorycznie od nazwy stolicy danego nowego regionu /stąd nie ma Poznańszczyzny, Krakowszczyzny i in/.   Nazwa ta składa się z rdzenia np. Wil/e/n-, przyrostka przymiotnikowego oznaczającego ogólnie cechę -sk – i przyrostka rzeczownikowego – izna. Przyrostek ten tworzy nie tylko toponimy, ale też takie słowa jak polszczyzna, kaszubszczyzna, niemczyzna, cudzoziemczyzna oznaczające nie tylko języki ale też nurty kulturowe, mody, zwyczaje, a także takie wyrazy jak ojczyzna /coś pochodzącego od ojców/, włoszczyzna /coś pochodzącego z Włoch/ itp.

Podobnie Adam -, przyrostek tworzący przymiotniki dzierżawcze – ow – i przyrostek izn -, końcówka rodzajowa -a.

Tomasz Bedyński.

2017.06.17; 04:57

Likus kiek daugiau nei metams iki vieno didingiausių valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo renginių, Lietuvos nacionalinis kultūros centras pradeda mėgėjų meno kolektyvų registraciją į 2018 m. Dainų šventę „Vardan tos…“. Planuojama, kad birželio 30-liepos 6 dienomis vyksiančioje šventėje pasirodymus surengs apie 40 tūkst. dalyvių. Šventėje laukiama ir užsienio lietuvių iš daugiau kaip dešimties šalių. 

Viskas, kas lietuviška, – ir gražu, ir miela. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jubiliejinė – 20-oji – Dainų šventė skiriama Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti, tad jos idėjų pagrindu tapo „Tautiška giesmė“.

Šiuo metu šventei intensyviai ruošiamasi: Dainų šventės organizacinio komiteto ir kūrybinių grupių posėdžiuose aptariami pasirengimo šventei darbai, sprendžiami organizaciniai ir meniniai programų klausimai, tobulinami režisūriniai sumanymai. Mėgėjų meno kolektyvai atsakingai mokosi kūrinius, dalyvauja peržiūrose, repetuoja ir ruošiasi apžiūroms.

Šventės rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras – planuoja, kad Dainų šventės Ansamblių vakare dalyvaus apie 5 tūkst., Folkloro dienoje – 6 tūkst. atlikėjų, Šokių dienoje suksis 8 tūkst. šokėjų, o finalinėje Dainų dienoje tikimasi sulaukti net 12 tūkst. dainininkų.

Jau susiklostė tradicija, kad į pirmą Dainų šventės renginį pakvies Kaunas – taip pagerbiamas miestas, kuriame 1924 m. pirmą kartą surengta Dainų diena. Čia susirinkę meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudys, kad švenčių gyvybė neblėsta, veikiau „dega mūsų širdyse“.

Vilniuje, Katedros aikštėje, šventės pradžią skelbiantis renginys pasakos apie Lietuvos įvykius ir laikotarpius, bus prisimenami ir pagerbiami valstybės, tautos, kultūros kūrėjai – žymiausios Lietuvos asmenybės. Per Bernardinų sode ir Pilių teritorijoje rengiamą Folkloro dieną „Didžių žmonių žemė“ bus galima išgirsti lietuvių folkloro ansamblių stilingą muzikavimą, tarmišką kalbą ir dainas. Atrasti ir išbandyti senuosius lietuvių menus kvies vaikų amatų miestelis.

Nuo 1998 m. į Lietuvos dainų šventės programą tvirtai įsiliejęs kanklių muzikos koncertas „Skambėkite, kanklės“ vyks Šv. Jonų bažnyčioje. Naujas Dainų šventės sumanymas – kamerinės vokalinės muzikos koncertas pakvies į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ pagerbs Mažosios Lietuvos mąstytoją, humanistą, rašytoją Vilhelmą Storostą-Vydūną.

Tradiciškai Kalnų parke vyksiantis Ansamblių vakaro „Tėvyne mūsų“ teatralizuotas koncertas atspindės valstybės pamato kertinius akmenis – tapatybę, šeimą, darbštumą ir meilę Tėvynei. Pučiamųjų instrumentų koncertas „Vario audra“ kartu su svečiais iš Latvijos ir Estijos simboliškai atkurs svarbiausius istorinius bei pastarojo laikmečio įvykius. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ meniniais dialogais perteiks tautinių simbolių prasmę, gamtos gyvasties išraišką, kasdienio darbo ir sakralinių švenčių išsidėstymą metų rate, jaunystės šėlsmą ir po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių artumo jausmą.

Kulminacija taps liepos 6-ąją vyksianti Dainų diena „Vienybė težydi“. Trijų dalių Dainų dienos programa pamažu išskleis pagrindines mūsų himno idėjas, tačiau svarbiausia bus visų – Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančių lietuvių – drauge giedama „Tautiška giesmė“.

Informacijos šaltinis – ELTA

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.19; 05:05

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas. Jei ne to meto lietuvių drąsa bei ryžtas būtent jėga susigrąžinti Klaipėdą, šis kraštas dabartinei Lietuvai greičiausiai jau niekad nebepriklausytų.

Tereikia prisiminti, kas šias žemes anuomet valdė. Ogi su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai. Mūsų teisėti reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos susigrąžinimo operacija – puikus pavyzdys, bylojantis, kad derybose ne visuomet laimi tiesa bei teisingumas. Tiesos ir teisingumo pasiekti taikiomis priemonėmis kartais neįmanoma. Tada – vienintelė išeitis yra kumštis ir klasta.

Remiantis užrašytais Vinco Krėvės prisiminimais, idėja inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą pirmą sykį buvo aptarta 1922-aisiais metais lapkričio mėnesį slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje.

Lietuvos generaliniam štabui pavesta paruošti nuodugnų vietinių žmonių, Klaipėdos krašto savanorių ir nepatenkintųjų prancūzų vykdomąja valdžia sukilimo planą. Sukilimui vadovauti turėjo Šaulių sąjunga. Tiksliau – tuometinis jos vadovas Vincas Krėvė. Svarbu pabrėžti, kad, operacijai nepavykus, Vincas Krėvė privalėjo prisiimti visą atsakomybę.

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Užimti Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė trys grupės. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, teko užimti Klaipėdos miestą. Antroji (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas – Bajoras) privalėjo veržtis į Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Trečioji, vadovaujama mjr. Jakšto – Kalvaičio, privalėjo įsitvirtinti Šilutėje. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte. Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo du prancūzų, vienas vokiečių kareivis ir 12 lietuvių savanorių.

Klaipėdos krašto gyventojai sukilėlių kariuomenei nesipriešino. Jie stojo į Jono Budrio armiją. Ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais. Nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo bei spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo.

Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums baigėsi sėkmingai – Klaipėda pripažinta Lietuvai.

Kaip Lietuva prisimena šią svarbią istorijos datą? Klaipėdos miesto savivaldybė organizavo pėsčiųjų žygį. Daugiau nei 1000 žygeivių ėjo Klaipėdos sukilėlių takais. Puiki akcija.

Pėsčiųjų žygiai, mokslinės istorikų konferencijos, paradai, straipsniai spaudoje, iškilmingos kalbos iš Seimo tribūnos, – vertingos pastangos, pagerbiant didžiavyrius. Tačiau jei norime, kad šis garbingas žygis tikrai įsirėžtų mūsų atmintyje, jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų jaunimas žavėtųsi 1923-ųjų drąsuoliais (ir ne tik!), be įtaigaus meninio filmo neišsiversime. O jo neturime.

Deja, akivaizdu, kad Lietuva nepajėgi meniškai įprasminti  ir kitų Lietuvai svarbų istorinių įvykių. Priekaištas „nepajėgi“ gal nėra labai tikslus. Yra įvairių priežačių. Bene svarbiausia – Lietuvą valdančioms politinėms jėgoms nenaudinga sakyti tiesą apie 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo, net Sausio 13-osios įvykius. Kaip tu sukursi meninį, istoriškai teisingą filmą apie Karą po karo, apie, pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą, stribų nevadindamas stribais! Neįmanoma, todėl geriau jau patylėti. Juk milijonieriai, kurie galėtų finansuoti šį brangiai kainuojantį meną, dažniausiai yra kilę iš komunistinės partinės nomenklatūros.

O kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją, savo skaitytojams pateikiame daug ką paaiškinančią (prieš keletą metų skelbtą) istoriko Vlado Turčinavičiaus publikaciją „Drąsiausias karinis žygis“.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Vladas Turčinavičius

Drąsiausias karinis žygis

Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Vinco Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]

Žodį “atvadavo” autorius rašo kabutėse, tuo lyg pabrėždamas, kad jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (1)

Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.

Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai rėmėsi lietuvių tautos “istorinėmis teisėmis” (irgi su kabutėmis) į Mažąją Lietuvą, švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tiktų remtis Tautų apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai-lietuvininkai) – tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.

Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilžės aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę.

Versalio sutarties signatarai taip pat rėmėsi Lietuvos istorinio teisingumo sąmprata, priskirdami tik Klaipėdos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilžės sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo (Gudansko) uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (2)

Literatūros klasikas Vincas Krėvė savo atsiminimuose “Apie Klaipėdos atvadavimą” šį žodį vartojo be kabučių. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaipėdos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadmenį šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotykių apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia dėmesio į Krėvės atsiminimus, jis rašo: “Ne iki galo aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris vėliau neigiamai atsiliepė apie Joną Budrį-Polovinską, vaidmuo.”[3]

Iš Krėvės atsiminimų nesunku suprasti, kodėl jis nemėgo Budrio-Polovinsko: “Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaipo seklys, agentas, […] prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs, pasisakė, (JAV minint Klaipėdos išvadavimo metines – V.T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o vėliau sekančiose iškilmėse vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs.”[4]

Krėvė galėjo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaipėdos įvykiuose – slaptas sukilimo vadas. Vis dėlto po 30 metų ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaipėdą yra absurdiška. Žinome, kad dėl sėkmingo Klaipėdos sukilimo parengimo ir Klaipėdos išvadavimo, rašytojas, savo kūryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šaulių sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šaulių sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Krėvei labai išaugo.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (3)

Vis dėlto koks Krėvės vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai jis, Krėvė, užsiminė: “Rašau atsiminimus, kad įsitrauktau į darbą. Dabar apie Klaipėdos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šaulių sąjungos […] Skelbti tuomet ir vėliau visko, kaip įvyko, nebuvo galima dėl politinių sumetimų. O čia (JAV – V.T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusių atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisidėję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidarė.”[5] Krėvės atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu.

Vareikis rašo: „Nereikia jam (Krėvei-V.T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų, bet dera pripažinti, kad patriotinė jo ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto.“[6] Krėvės, Šaulių sąjungos pirmininko, veikla ne tiek stūmė Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaipėdos kraštą, kiek padėjo jam, nes Vyriausybė atvirai veikti negalėjo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nesėkmės atveju Vyriausybė apsisaugotų nuo Antantės šalių kaltinimų tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.

Tokią išvadą tenka priimti tyrinėjant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausybės taktiką bei žvelgiant į Krėvės atsiminimus. Gal čia ir pasireiškė Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs sėkmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Krėvės bičiulio prof. Alfredo Senno sūnus Alfredas Erichas Sennas, „buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis.“[7]

Pažvelkime į ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus, patriotiškas politikas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, – Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliaužė į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės spaudos kritikos, demonstracijų bei mitingų prieš tokią politiką 1921 m. rudenį Kaune (spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė)[8], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti.

Tapęs Ministru pirmininku Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija, o už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos užgrobimą padavė ją į Tarptautinį Hagos Teismą.

Klaipėdos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko Vyriausybę 1922 m. rudenį po Paryžiaus Ambasadorių konferencijos, kurioje dalyvavo klaipėdiečių delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą prižiūrint Prancūzijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovais – Centro valdybos pirmininku Krėve, ginkluotųjų jėgų viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti prancūzų karinę administraciją, kuri Klaipėdą valdė laikinai, kol „Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo  praėję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Prancūzija, netgi ruošiamasi atiduoti jį Lenkijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperijų žlugo, tačiau, palaikoma Antantės valstybių, o ypač Prancūzijos, kūrėsi nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramžišką idėją sukurta imperija, kai jau veikė tautų apsisprendimo teisė, turėjo tapti forpostu, kuris apsaugotų Vakarus nuo naujųjų „mongolų“ – bolševikinės Rusijos, todėl Prancūzija spaudė Lietuvą įsilieti į Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaipėdos kraštą. 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (4)

Kokia buvo didžiųjų valstybių – Lietuvos kaimynių politika? Ir Sovietų Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsiplėtimas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negalėjo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytinės sienos – Klaipėdoje atsirado „istorinio priešo“ – Prancūzijos karinė bazė.

Kaip rašo Zenonas Butkus: „Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai“[10], kurie stengėsi Klaipėdoje įtaisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvokė ne tik Vincas Krėvė (tai rodo jo straipsniai žurnale „Trimitas“), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstybės interesams apginti.

Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune, kalbėjosi su Sovietų užsienio reikalų komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“[11] Rengdamasi Klaipėdos sukilimui Lietuva prašė iš SSRS net ginklų, bet per nesusipratimą nepavyko jų gauti. Bręstant Klaipėdos įvykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami pradėjo kariuomenės manevrus prie Lenkijos sienos.

Jau po sėkmingų Krėvės derybų Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Zėktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareiškė: „Vokietija neprieštarautų, jei Lietuva prisijungtų Klaipėdą, iškrapštydama iš ten prancūzus.“[12]

Vareikis rašo: „Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veikė kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai.“[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaikė Lietuvą, turėdami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomenės vadas Hansas von Seecktas slaptai padėjo Krėvei įsigyti ginkluotę. Tą patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: „Karinę Klaipėdos užėmimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva įvykdė savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva sėkmingai užėmė Klaipėdos kraštą ir įsiplieskė jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyvėjo.“[14]

Bet grįžkime prie Vinco Krėvės vadovaujamos Šaulių sąjungos ir jos vaidmens rengiant Klaipėdos išvadavimą. Klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusių Klaipėdos lietuvių, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šaulių sąjungos Klaipėdos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti į krašto atstovaujamąjį organą intelektualines jėgas. Po pasitarimo Krėvė susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareiškė kaip pilietis visiškai pritariąs Šaulių sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas turįs pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe.

Kapitonas Klimaitis tarėsi su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir imtųsi tokios avantiūros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritarė ne tiek pačiai sukilimo idėjai, kiek nepasitikėjo Šaulių sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Krėve.

1922 m. lapkričio 20 d. slaptame posėdyje Vyriausybė sprendė Klaipėdos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Krėvė ir Klimaitis buvo pakviesti į Vyriausybės posėdžių salę. Čia jų laukė premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskaitė Ministrų Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisektų, turėjo tarnauti Vyriausybės priedangai.

Norėčiau keletą punktų pacituoti:

   „1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.

  1. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […]
  2. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis – vis to atsargumo dėlei.“[15]

Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų. Tai kaip galima patikėti Vareikio frazei: „Nereikia Krėvei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų“. Jau vien išgirdus tokius Vyriausybės nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdrįstų, o veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (5)

Šaulių sąjungos pirmininkas prisimena: „Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.

Matyt, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir todėl į jį reagavo šiuo būdu: jis neabejojęs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs.“[16] Šis Krėvės ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šaulių sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės rengiamą žygį.

Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasekmių, jei jis nepasisektų: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[17]– užbaigė Galvanauskas.

Po pasitarimo su Vyriausybe Krėvė ir Klimaitis Šaulių sąjungos būstinėje tęsė pokalbį su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaipėdos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacijų su Antante ir ginkluoto Lenkijos įsikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gynė, o jį palaikė Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šaulių sąjunga.

Vyriausybės svarbiausių asmenų, turinčių teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Krėve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teikė Šaulių sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas Vyriausybės nutarimas įpareigojo Lietuvos kariuomenės generalinį štabą Klaipėdos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę.

Taigi, sukilimui rengėsi lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šaulių sąjunga apie generalinio štabo veiklą galėjo ir nežinoti, tą liudija ryšiai su Krašto apsaugos struktūromis tik per viceministrą J.Papečkį bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šaulių sąjungos vadovų stebėjimas.

Kitą dieną Krėvė susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu dėstytojavo. Smetona pritarė Klaipėdos sukilimo idėjai ir, kaip Šaulių sąjungos Tarybos narys, taip pat prisiėmė atsakomybę už šį šaulių žygį. Smetona padėjo Krėvei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaipėdos sukilimui organizuoti skyrė 12,5 tūkstančio dolerių.

Klaipėdoje dar veikė vokiečių ginkluota policija ir jų politinės organizacijos, todėl dabar pirmasis Šaulių sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokiečių jėgos nesipriešins ir nesikiš į sukilėlių konfliktą su prancūzais. Krėvė kreipėsi į Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, norėdamas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisakė.

Tada Krėvė su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją (ji veikė prieš Lenkiją dėl užgrobto Lvovo krašto, o Šaulių sąjunga buvo sudariusi su ja sutartį bendrai kovoti su lenkais), turėjusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitarė dėl audiencijos pas Vokietijos kariuomenės vadą generolą Hansą von Seecktą. Šaulių sąjungai trūko ginklų ir šaudmenų, o kulkosvaidžių nebuvo nė vieno.

Apie sėkmingai užmegztus ryšius su vokiečių generolu Krėvė pranešė premjerui. Galvanauskas perspėjo nesileisti į jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokiečių pasiūlymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Krėvė, Klimaitis ir kapitonas Dziūvė gavo užsienio pasus ir išvyko į Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, vedė derybas dėl ginkluotės ir užsitikrino, kad Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos ir policija nesipriešins Klaipėdos sukilėliams.

Hansas von Seecktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante.“[18] Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio.“[19]

Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją. 

Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius į pagalbą Dziūvei pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.

Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečkį, o Krėvė – premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Krėvės ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo sėkme. Dėl generolo von Seeckto politinių pasiūlymų Galvanauskas nusprendė, jog geriau būtų, jei Reicho įgaliotiniai deryboms atvyktų į Lietuvą, vis dėl to atsargumo, kad nepastebėtų Antantės šalių agentai.

Paskutiniame Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pobūdžio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Krėvei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be jokių dokumentų, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę į nelaisvę privalėjo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaipėdos krašto. Žygį numatyta pradėti 1922 m. Kūčių vakarą, Klaipėdos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodytų kaip vietiniai sukilėliai.

Patikėję gandais, lenkai Švenčionių apskrityje sustiprino karines pajėgas. Klaipėdos sukilimo rengimo epizode Krėvei dar kartą teko dalyvauti, kai Kūčių vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirodė numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Krėvė jį surado, šis vis tiek atsisakė. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbolį ir sutarė, kad žygiui „kol kas vadovaus Klimaitis ar X“[20]. Vėliau pasirodė, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Krėvės minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.

Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“[21], – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan). „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“[22], – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: „Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukilėlis).

Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių.“[23] Klaipėdos sukilimo įkarštyje klaipėdiečių skaičius padidėjo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“,[24]– remdamasi Prancūzijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.

Vienas iš žygio didvyrių majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras),vadovavęs 2-ąjai kovos grupei, sudarytai iš trijų kuopų: virš 300 šaulių savanorių, 8 karininkų iš 8-o pulko ir 4 karininkų iš Šaulių sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) pranešė, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos Prefektūrą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefektūros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengvųjų kulkosvaidžių, Kalmantas apie 13 val. 30 min. įėjo į pastatą, kuriame rado apie 80 prancūzų kareivių ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumentų, majoras Kalmantas prisistatė Bajoru, o vietoj dokumentų išsitraukė revolverį. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasidėjo derybos su Prancūzijos komisaru.

Sausio 16 d. Budrys paskyrė Kalmantą vadovauti Klaipėdos ginkluotosioms pajėgoms. Po atsišaukimų į vietos gyventojus paskelbimo, savanorių daugėjo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaipėdos krašto gyventojų.[25] Taip baigėsi karinis Klaipėdos išvadavimas peraugęs į politines derybas su Santarvės šalimis, kurias vedė, Ernesto Galvanausko paskirtas, buvęs prezidentas Antanas Smetona.

Derybos Lietuvai baigėsi sėkmingai – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. prancūzų kariai, vadovaujami komisaro Petisnė, iš Klaipėdos uosto išplaukė į savo tėvynę.

Tikiuosi, jog šiais faktais ir įžvalgomis atskleidžiau Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vaidmenį išvaduojant Klaipėdą. Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės atsakomybės prisiėmimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant lėšų ginkluotei įsigyti, sėkmingos derybos su Vokietijos kariuomenės vadu ir ginkluotės gavimas bei šaulių savanorių telkimas žygiui, ar tai ne Klaipėdos sukilimo vieno iš organizatorių veikla?!

Prancūzaitės I.Chandavoine knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįsta istoriniais argumentais ir dokumentais, galėtų būti gera pamoka mūsų istorikams ir politikams, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo už savo valstybių interesus.

Santarvės šalių, ypač Prancūzijos, kryptingas tik Lenkijos imperinių užmačių tenkinimas, privedė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje, o vėliau, kai Antantė Vilnių pripažino Lenkijai, dėl šio konflikto Lietuva visą tarpukarį buvo sovietų tampoma už pavadėlio. Dėl to, kad Santarvės šalių vyriausybės šališkai palaikė Lenkijos politiką ir vilkino Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio  karinio žygio – Klaipėdos sukilimo.

Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai įvairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatorių, ypač Vinco Krėvės, indėlį.

Nuotraukose – Klaipėdos suikilėliai bei vadovai (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).

2017.01.15; 04:12                    

[1] Kultūros barai, 2008, nr. 3, p. 77-78.

[2] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.

[3] Ten pat, p. 20.

[4] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 94.

[5] Metmenys, nr. 39, p.107-108. 

[6] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 20.

[7] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lihuania and the Vilna guestion 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.

[8] Žr. V.Turčinavičius, Krėvė, politikai ir milžinų dvasia, Nemunas, 2006-09-014, nr. 31 p. 2.

[9] Isabelle Chandavoine, Prancūzmetis Lietuvojeir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 33.

[10] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 194.  

[11] Ten pat, p. 194.

[12] Ten pat, p. 194

[13] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 19

[14] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z.Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 195

[15] V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis,1992, p. 100.

[16] Ten pat, p. 100.

[17] Ten pat, p. 101.

[18] Ten pat, p. 107.

[19] Ten pat, p. 107.

[20] Ten pat, p. 111.

[21] I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 63.

[22] V. Kažukauskas, Sausio pūga neužpustė laisvės žygio, Lietuvos rytas, 1993, sausio 12 d. nr. 6, p. 11.

[23] LCVA, F-929, Ap.3, B.422,L.23-25; LCVA, F.929, Ap.3, B.422, C.299.

[24] ,I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 66.

[25] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 7, 8.

Gruodžio 8 dieną pažymėta Lietuvos generalinio konsulato Karaliaučiuje įkūrimo 95-erių metų sukaktis.

Jubiliejaus proga surengtame šventiniame renginyje dalyvavo buvę generalinio konsulato Kaliningrade vadovai, Kaliningrado srities pareigūnai, kultūros veikėjai, diplomatinis korpusas, lietuvių bendruomenės atstovai ir Lietuvos bičiuliai.

Buvę Lietuvos konsulato Kaliningrade vadovai
Buvę Lietuvos konsulato Kaliningrade vadovai

Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade Olegas Skinderskis sveikinimo kalboje pabrėžė, kad 95-erių metų konsulato įkūrimo jubiliejus bei Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metis  yra puikios progos atsigręžti į nueitą kelią ir įvertinti nuveiktus darbus. Pasak jo, Karaliaučiaus žemėje vyko daug istorinių peripetijų, tačiau Lietuvai ji visada buvo reikšminga dėl istorinio ir kultūrinio palikimo, didelės lietuvių bendruomenės, ekonominių ryšių.  

Renginio metu Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė pristatė konsulato įsteigimo Karaliaučiuje 1921 m. aplinkybes, veiklos istoriją ir reikšmę stiprinant Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto ryšius.

Konsulato Karaliaučiuje įkūrimas buvo labai svarbus Lietuvai stiprinant prekybinius ryšius su Rytų Prūsija, stebint politinius procesus, informuojant visuomenę apie Lietuvos užsienio politikos svarbiausius klausimus ir palaikant ryšius su Rytprūsių lietuviais.

Renginio svečiai galėjo susipažinti su dokumentų ir nuotraukų paroda, pristatančia generalinio konsulato veiklą 1921–1940 m. ir nuo 1994 m. iki šių dienų.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą savo veiklą pradėjo aktyviai plėtoti Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, pradėtas kurti diplomatinių atstovybių tinklas. 1918–1940 m. Lietuva Vokietijoje kartu su ambasada turėjo dvylika konsulinių įstaigų, o Lietuvos konsulatas Karaliaučiuje buvo pirmoji Lietuvos konsulinė įstaiga, numatyta steigti Vokietijoje.

1921 m. liepos 29 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos įsakymu pirmuoju Lietuvos konsulu Karaliaučiuje paskirtas Vytautas Jonas Gylys, kuris į Karaliaučių atvyko 1921 m. rugpjūčio 31 d. 1940 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos generalinio konsulato veikla buvo nutraukta, o turtas perduotas Sovietų Sąjungos konsulatui Karaliaučiuje. 

Lietuvos konsulatas Kaliningrade savo veiklą atnaujino 1994 m., o nuo 1999 m. įgavo generalinio konsulato statusą. Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade atlieka svarbų vaidmenį plėtojant konstruktyvius Lietuvos ir Kaliningrado srities ryšius ekonomikos, kultūros, švietimo ir mokslo srityse. Svarbi ir konsulato konsulinė veikla išduodant vizas, supaprastinto tranzito dokumentus, teikiant pagalbą Lietuvos piliečiams. Karaliaučiaus krašte yra didelė lietuvių bendruomenė, lietuvių kalbos ir etnokultūros mokoma 22 švietimo įstaigose.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2016-12-10; 02:02

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50