copy of kostiajev_111

Lapkričio 23 valstybinė korporacija „Rosatom“ Vilniuje BNS konferencijų salėje surengė apvalųjį stalą „Atominės energetikos plėtros Europoje po avarijos Fukušimoje klausimai: Baltijos jūros regionas“.

Pagrindiniai dalyviai buvo Sergejus Bojarkinas (Sergej Bojarkin, Rosatom) ir Sergejus Bučelnikovas (Sergej Bučelnikov, Baltijskaja AES).

Pats šių asmenų dalyvavimo faktas bylojo, kad, žinoma, bus kalbama grynai apie Baltijos atominę jėgainę (Baltijskaja AES). Nors, kaip man pašnibždėjo pažįstami žurnalistai, ponas Bojarkinas iš Lietuvos nedingsta, nuolat čia kažką rengia, su kažkuo susitikinėja.

Continue reading „Šuo loja, o vilkstinė traukia toliau”

gintaras_portretas_2

Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.

Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.

Continue reading „Stokholmo sindromas”

vytautas_visockas

Žūtbūt reikia priešintis parsiduoti Lenkijai bandantiems Lietuvos politikams, kur jie bebūtų: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Priešintis reikia ir kalbininkams (deja!), ir istorikams, kitiems inteligentams, kurie sako, kad Vilnijoje lenkiški gatvių pavadinimai – smulkmena, kurią reikia atiduoti “skriaudžiamai” tautinei mažumai. Jeigu taip atsitiktų, padarytumėm nepataisomą klaidą.

Taip veikiausiai ir atsitiks, nes esame mėmės. Lietuvos nepriklausomybės nevertinantys politikai ir kultūros veikėjai nerimsta. Kažkada buvo populiarus šūkis: “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Dabar reikėtų suformuluoti maždaug tokį šūkį: mes nenurimsim, kol nesusiliesim su Lenkija. Darykime viską, kad pamažu, nepastebimai Vilnija galutinai atitektų Lenkijai – būtų įgyvendintas Pilsudskio, o dabar Sikorskio ir šiuolaikinės Lenkijos siekis.

Continue reading „Plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje”

matusas

Sūduvos žemė mena daug iškilių Lietuvos dukrų ir sūnų. Ištikimas šios žemės sūnus kultūros istorikas, buvęs Vorkutos lagerių kalinys Albinas Vaičiūnas, Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas, stebėtina savo energija ir veikliu patriotizmu yra padėjęs nušluostyti užmaršties dulkes nuo keliolikos tautos sūnų atminimo, pakvietęs lietuvius kelionėn ten, kur sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo bandyta ištrinti Tėvynei nusipelniusių žmonių pėdsakus, ir padėjęs prikelti tautos sūnus naujam gyvenimui. Jis rūpinasi Beatričės Grincevičiūtės atminimo puoselėjimu. Albino Vaičiūno dėka ne tik Sūduvos žemės žmonės, bet ir vilniečiai galėjo susipažinti su poeto, teisininko Prano Lemberto, kunigo ir poeto Juozo Skinkio, rašytojų Vytauto Tamulaičio ir Stasio Tamulaičio, teisininko Stasio Šilingo, kunigo Juozo Vyšniausko, varpininko Jono Kriaučiūno, ministro ir Lietuvos kariuomenės karinininko Kazio Germano veikla ir darbais. Dėmesingu žvilgsniu bendraujantį sūduvį, neretai rankose laikantį naują žurnalo numerį ar dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, galima sutikti dažname patriotiniame renginyje Vilniuje.

Continue reading „Kuo svarbi istoriko, kunigo Jono Matuso disertacija “Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas””