Kuo svarbi istoriko, kunigo Jono Matuso disertacija “Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas”


Print

Sūduvos žemė mena daug iškilių Lietuvos dukrų ir sūnų. Ištikimas šios žemės sūnus kultūros istorikas, buvęs Vorkutos lagerių kalinys Albinas Vaičiūnas, Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas, stebėtina savo energija ir veikliu patriotizmu yra padėjęs nušluostyti užmaršties dulkes nuo keliolikos tautos sūnų atminimo, pakvietęs lietuvius kelionėn ten, kur sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo bandyta ištrinti Tėvynei nusipelniusių žmonių pėdsakus, ir padėjęs prikelti tautos sūnus naujam gyvenimui. Jis rūpinasi Beatričės Grincevičiūtės atminimo puoselėjimu. Albino Vaičiūno dėka ne tik Sūduvos žemės žmonės, bet ir vilniečiai galėjo susipažinti su poeto, teisininko Prano Lemberto, kunigo ir poeto Juozo Skinkio, rašytojų Vytauto Tamulaičio ir Stasio Tamulaičio, teisininko Stasio Šilingo, kunigo Juozo Vyšniausko, varpininko Jono Kriaučiūno, ministro ir Lietuvos kariuomenės karinininko Kazio Germano veikla ir darbais. Dėmesingu žvilgsniu bendraujantį sūduvį, neretai rankose laikantį naują žurnalo numerį ar dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, galima sutikti dažname patriotiniame renginyje Vilniuje.

Albino Vaičiūno iniciatyva  sausio 15 d. Lietuvos istorijos institute įvyko žymaus Lietuvos istoriko, publicisto, kunigo, Plokščių žemės sūnaus Jono Matuso (1899 – 1962) 110-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Ligijos Vanagaitės sudarytoje Jono Matuso knygų ir straipsnių rodyklėje (Marijampolė, 1999) – 501 pavadinimas. Nuostabą kelia ne tik temų įvairovė ir publikacijų gausa. Stebina ir tai, jog ir emigracijoje, dirbdamas pedagoginį ar pastoracinį darbą, Jonas Matusas tęsė Tėvynėje subrandintas mintis. Iš minėtosios rodyklės matome, jog išeivijos spaudoje, įvairiose rinktinėse, Lietuvių enciklopedijoje nuo 1946 m. buvo paskelbtos net 128 jo publikacijos. Lietuvoje po Atgimimo pirmoji istoriko knyga „Švitrigaila. Lietuvos didysis kunigaikštis“ buvo išleista 1991 m. Literatūros apie Joną Matusą sąraše – 106 straipsniai.

Tad sausio 15 d. įvykęs  Jono Matuso minėjimas galėjo paskatinti kultūra ir istorija besidominčius žmones tyrinėti ir deramai įvertinti šios asmenybės darbus ir nuopelnus Tėvynei.

Pagrindinį pranešimą  tema „Jono Matuso indėlis į Lietuvos istorijos mokslą“ skaitė  dr. Valdas Selenis.

Mokslininkas pažymėjo Jono Matuso, kaip tyrėjo ir istorijos populiarizatoriaus, interesų platumą. Nuo savo kartos istorikų jis skyrėsi pirmiausia tematikos įvairove. Jo stilius labai lengvas. Rašymo talentu J. Matusas pranoko savo bendraamžius istorikus.

Temų įvairovę iš dalies lėmė ir materialinės problemos, daug straipsnių istorikas yra parašęs ir dėl pinigų, kurių reikėjo užsimokėti už kuklų kambarėlį. Jonas Matusas buvo baigęs Teologijos – filosofijos fakultetą, bet, verčiamas materialinių sąlygų, sugebėjo įsidarbinti Humanitarinių mokslų fakultete. J. Matusas, kaip istorikas, turėjo pomėgį kolekcionuoti monetas, nors ši kolekcija buvo pakankamai kukli.

Istoriko darbuose pranešėjas išskyrė septynias didesnes ar mažesnes temines grupes.

J. Matusas pirmasis pradėjo tirti kasdienybės, arba materialinės kultūros istoriją, pavyzdžiui, odos, kailių gamybą, bitininkystę, pašto istoriją, medieną, tabaką, kaip senovės lietuviai augino šunis. Savo tyrimais mokslininkas priartėjo prie istorinės antropologijos. Prieš II pasaulinį karą pradėtus tyrimus tęsė vokiečių okupacijos metais ir po karo išeivijoje, publikacijas skelbė daugiausia „Aiduose.“

XIX a. švietimo istorijos tyrimai. 1931 m. parašė disertaciją „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas.“ Švietimo istorijai rengėsi skirti visą savo gyvenimą, bet netrukus pasuko į kitas temas.

Ėme domėtis medievistika ir parašė habilitacinį darbą „Švitrigaila. Lietuvos didysis kunigaikštis“, kuris yra žymiausias jo darbas medievistikos srityje.

J. Matusas buvo vienas pirmųjų Lietuvos istoriografijos istorikų: rašė apie Motiejų Valančių ir Albertą Vijūką–Kojalavičių, svarstė apie jų indėlį į istorijos mokslą.

Istorikas pirmasis pradėjo tyrinėti Šaulių sąjungos istoriją, pats bendravo su šauliais.

Įdomu pastebėti, kad J. Matusas pirmasis atkreipė dėmesį į moters istoriją – visą skyrių skyrė moterims šaulėms. Moterų istorijos tema rašė ir išeivijoje.

Svarbią vietą istoriko darbuose užima publikacijos Mažosios Lietuvos ir prūsų tema – mokslininkas pasitelkė daug  įvairių šaltinių, analizavo ne tik rašytinius šaltinius, bet ir reliktus baltų ir finougrų kalbose.

Pateikdamas įsimintinus epizodus iš istoriko gyvenimo, pranešėjas ne kartą pabrėžė, jog J. Matuso, kaip mokslininko, kelias nebuvo rožėmis klotas. Palankiai jo darbą vertino Juozas Jakštas, pabrėžęs, jog mokslininkas laikėsi istorinio fakto, buvo tikras analitikas. Talentingąjį mokslininką palaikė Lietuvos istorijos katedros vedėjas Ignas Jonynas. Tiesa, jis pažymėjo, kad silpnoji J. Matuso disertacijos dalis yra tai, kad jam trūksta kritikos vertinant šaltinius, bet vis dėlto siūlė jam suteikti privatdocento teises. O reiklusis Augustinas Janulaitis siūlė disertaciją persvarstyti. Beje, dėl A. Janulaičio biurokratinio reiklumo Juozas Jakštas turėjo važiuoti į Vieną rašyti darbą apie pirmuosius krikščionis.

Vis dėlto nuo 1937 m. Jonas Matusas jau turėjo universiteto privatdocento etatą.

Apibendrindamas dr. Valdas Selenis pažymėjo mokslininko darbuose ir gausioje publicistikoje keltas mintis apie tautiškumo, tautinio savitumo svarbą – jį sudaro kalba, dainos, ,,tautos misticizmą‘‘ liudijantys materialinės kultūros paminklai, kryžiai, smūtkeliai. J. Matusas teigė, jog tautinis savitumas yra vertybė, jį reikia saugoti, nes tauta turi išsiskirti, kad būtų matoma pasaulio tautų mozaikoje. Istoriko šūkiu galima laikyti reikalavimą „rasti lietuviško senolio veidą‘‘ ir išvalyti Lietuvos istoriją nuo ,,rusų, lenkų ir vokiečių istorikų įneštų  priemaišų.“ J. Matuso raginimas skelbti šaltinius, leisti chrestomatijas neprarado aktualumo iki šių dienų.

Albinas Vaičiūnas, savo lėšomis išleidęs lankstinuką „Istorikui, mokslo daktarui, kunigui Jonui Matusui 110“ ir kvietimą į minėjimą,  savo pranešime aptarė J. Matuso pėdas, įmintas Sūduvos žemėje. Supažindino su J. Matuso, augusio išsilavinusio valsčiaus raštininko devynių vaikų šeimoje, vaikystės ir jaunystės metais Plokščiuose, aptarė jo mokymąsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje, Seinų ir Zyplių kunigų seminarijose. Pranešėjas pabrėžė J. Matuso ryšį su gimtine – čia 1924 m. jis aukojo pirmąsias šv. Mišias (primicijos).

Kalbėtojas pažymėjo ypatingą jaunojo teologo ir kunigo domėjimąsi istorija, apibūdino ryškesnius jo mokslinius darbus – daktarinę disetraciją ir habilitacinį darba. Trumpai aptaręs pedagoginį J. Matuso darbą ir visuomeninę veiklą, A. Vaičiūnas pabrėžė kunigo ir istoriko vaidmenį skleidžiant blaivybę Lietuvoje ir pasakė, jog valančiukams jis būtų gražus pavyzdys, skatinantis toliau tęsti šio iškilaus žmogaus veiklą.

Albinas Vaičiūnas apgailestavo, kad Jono Matuso jubiliejus neminimas kitur – nei Kaune, nei Šakiuose. „2009 m. Šakių kalendoriuje jis net nepaminėtas“, – jaudindamasis kalbėjo kultūros istorikas, stebėdamasis, kad kraštiečiai neprisimena iškilaus savo sūnaus.

Mokslo ir enciklopedijų  leidybos instituto vyresnysis mokslinis redaktorius dr. Algirdas Matulevičius emocinga kalba susirinkusiesiems pateikė glaustą paskaitą tema „Prūsų tematika Jono Matuso darbuose.“ Mokslininkas pabrėžė, kad istorikas, kunigas dr. Jonas Matusas yra vienas žymiausių, objektyviausių ir profesionaliausių XX a. Lietuvos istorikų. Knygoje „Prūsų žemės nukariavimas“ (1940) jis panaudojo senuosius šaltinius – kronikas, analus lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis, rėmėsi istorine literatūra nuo viduramžių iki XX a. pirmosios pusės. Knyga parašyta labai sklandžia kalba.

J. Matusas vienas pirmųjų  nuosekliai, chronologiškai aprašė, kaip kovai su prūsais susikūrė  kariniai vienuolių ordinai – Dobrynės brolių (įsteigė lenkų Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis ir Prūsijos misijų vyskupas Kristijonas; veikė 1228 – 1238 m. Mazovijoje, prūsų žemių kaimynystėje) ir Vokiečių ordinas, arba Kryžiuočių. Kadangi Dobrynės ordino riteriai nepajėgė įveikti karingųjų prūsų, 1230 m. Konradas I iš Vengrijos išvarytam Vokiečių ordinui leido įsikurti prūsų Kulmo žemėje Vyslos žemupio dešiniajame krante. Šis ordinas buvo galingiausia karinė jėga to meto Europoje. 1202 m. Rygoje buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas, užkariavęs Latviją ir Estiją; po 1236 m. pralaimėjimo žemaičiams Saulės–Šiaulių mūšyje 1237 m. jis pasivadino Livonijos ordinu ir tapo Vokiečių ordino autonomine šaka.

J. Matusas pabrėžė, jog Ordiną rėmė įtakingiausios viduramžių jėgos: popiežius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius. Krikšto dingstimi prieš pagonis prūsus popiežiaus bulėmis, imperatoriaus raginimais buvo rengiami kryžiaus žygiai. Juose dalyvaudavo ne tik kryžiuočiai, bet ir riteriai, didikai, nuotykių ieškotojai, maldininkai iš Vakarų ir Vidurio Europos.

Dr. A. Matulevičius pažymėjo, jog iš J. Matuso pateiktų faktų galima daryti išvadą, kad XIII a. Prūsoje vyko, ko gero, didžiausias karas, buvo sprendžiami geopolitiniai interesai. Istorikas ir kunigas J. Matusas kritiškai vertino ne tik imperatoriaus, bet ir popiežiaus pastangas užkariaujant baltų (prūsų, nadruvių, skalvių, jotvingų, sūduvių, kuršių, latvių) žemes – popiežius kryžiaus karų dalyviams atleisdavo nuodėmes ir nusikaltimus. Istorikas daro svarbią išvadą: svarbiausias Vokiečių ordino tikslas buvo ne krikštyti prūsus (išėjusiam iš prūsų nelaisvės vyskupui Kristijonui riteriai neleido tęsti krikšto), o užkariauti Prūsą. Iki XIII a. pabaigos ją užkariavę ir prasiveržę iki Nemuno žemupio (dešiniajame Nemuno krante įsikūrė Livonijos ordinas, kuris 1252 m. kuršių žemėje pastatė Memelburgo pilį), kryžiuočiai sukūrė galingą ir agresyvią kolonijinę valstybę Prūsoje.

Kryžiuočiai veržėsi į  Prūsą palaipsniui, daugiausia palei upes ir Aistmares: pastato pilį, įsitvirtina, po to kariauja toliau. 1226 – 1255 m. palei Vyslą buvo pastatytos Fogelzango, Nešavos, Torunės, Kulmo, Marienverderio pilys; prie Aistmarių: Elbingo, Balgos, galinga Kionigsbergo pilis – buvo nugalėta stipriausia prūsų gentis sembai prie Priegliaus žemupio. Krašto gilumoje buvo pastatytos Kroicburgo, Bartenšteino, Braunsbergo, Vaistotės pilys. Neretai prūsų pilys būdavo užimamos ir dėl pačių gynėjų išdavystės. J. Matusas rašo: „Prieš tokį šlykštų ginklą niekas negali atsispirti. Be galo būdingas dalykas, jog krikščionybės skelbėjai juo pasinaudojo“.

Autorius pateikia pakankamai argumentų, kad galėtų teigti, jog prūsai „savo dvasia bei vidumi nebuvo parsidavę; o tai ir yra svarbiausias dalykas. Prūsai sukilo“. Istorikas aprašo atkaklų prūsų priešinimąsį, pirmąjį sukilimą (1242 – 1249) ir Didyjį prūsų sukilimą (1260 – 1274), kurie buvo žiauriai numalšinti. Anot J. Matuso, krikščionybės sklaidos mintis (nors ir kaip priedanga) karus prieš prūsus ir kitus baltus pavertė visuotinais, popiežiaus įrankis kariniai ordinai tapo nenugalima jėga; popiežius ir imperatorius sutelkė apie pusę krikščioniškos Europos. Jis pabrėžia, kad Vokiečių ordinas Prūsoje (jo sukurta kolonijinė valstybė vadinama Prūsija) „įvedė nuolatinį karo stovį“, tai – „pirmas toks reiškinys Europoje“. Prūsai buvo pavergti, verčiami baudžiauninkais, juos vertė Ordino kariuomenėje kariauti prieš brolius lietuvius. Svarbi J. Matuso išvada: „Kryžiuočiai ne krikštijo vietos gyventojus, o užgrobė jų žemes, namus, kitą turtą, statė ne bažnyčias, o pilis“.

Nors prūsai nespėjo sukurti savo valstybės (kaip ir jotvingiai), bet savo kova sudarė sąlygas Lietuvos valstybei stiprėti (pradedant karaliumi Mindaugu).

J. Matusas pritaria Zenono Ivinskio nuomonei, kad atkakli lietuvių, ypač žemaičių, kova išgelbėjo ir latvius nuo prūsų likimo, „nuo pavojaus paskęsti germanizmo jūroje.“

Kadangi Jono Matuso minėjimas vyko sausio 15-ąją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs atmintina diena, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas padarė pranešimą apie Klaipėdos krašto sukilimo reikšmę, priminė sudėtingą Lietuvos Respublikos politinę situaciją po I pasaulinio karo, kai už nepriklausomybės išsaugojimą jai teko kovoti trijuose frontuose. Pagrindinį dėmesį kalbėtojas skyrė Klaipėdos krašto radimosi ir tolesnėms istorijos aplinkybėms, kurios lėmė sukilimą.

Pranešėjas priminė, jog Klaipėdos kraštas buvo sukurtas 1919 m. Paryžiuje – birželio 28 d. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių valstybių žinion.

Nors sutartyje buvo užfiksuota, jog Klaipėdos kraštas yra lietuviškas, bet buvo nutarta jį  perduoti Antantei, nes Lietuva dar nebuvo pripažinta de jure. Antantės vardu jį valdė Prancūzija.

V. Šilas detaliai kalbėjo apie pasaulio valstybių delsimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę de jure, apie Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą,  apie lenkų ir prancūzų politikų dėl Klaipėdos krašto likimo „narpliotą Gordijaus mazgą“, apie lietuvių diplomatų, politikų, šaulių ir savanorių vaidmenį rengiant ir 1923 m. sausio 15 d. įvykdant Klaipėdos krašto sukilimą.

Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 17 d. sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte.

Šiltais plojimais buvo sutikta Jono Matuso dukterėčia Marija Stungurienė. Ji prisiminė, kaip 1944 m. liepos mėnesį jos dėdė traukėsi į Vakarus, kaip visi sustoję ratu atsisveikino, kaip bijojo Sibiro, kalėjimų. O už Jono Matuso disertaciją „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas“ sovietiniai Rusijos imperijos paveldėtojai jį tikrai būtų nubaudę. Su gailesčio gaidele balse moteris pasakė, jog šis darbas ir šiandien nėra įtrauktas į jokias programas. Ponia Marija papildė J. Matuso paveikslą: jis buvo labai reiklus sau, didžiausias jo turtas buvo knygos. Jaudindamasi viešnia kalbėjo apie dėdės laiškus iš Amerikos, kupinus Tėvynės ilgesio.

Kalbėtoja daug gražių  žodžių skyrė Albinui Vaičiūnui už jo patriotines iniciatyvas, kad jis „Plokščius išjudino.“ Baigdama ji pasidžiaugė, kad Plokščių parapijos klebonas Antanas Urbanavičius nuoširdžiai prisideda prie atmintinų vietų pagerbimo, tautinės atminties išsaugojimo. Viešnia ypač dėkojo šio minėjimo organizatoriams.

Albinas Vaičiūnas nuoširdžiai dėkojo Lietuvos istorijos institutui, savo patalpose pagerbusiam Jono Matuso atminimą. 

Minėjimo svarbą liudijo ir tai, jog jį vedė Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.

Anot dr. Rimanto Miknio, Jonas Matusas rado tam tikrą lietuvišką grynumą, kurį atrado ir Vincas Krėvė–Mickevičius. Baigdamas direktorius pasakė, jog šis vakaras parodė, kad tie dalykai mums yra svarbūs – vieniems dėl to, kad atrodo, jog juose yra daugiau tiesos, kitiems dėl to, kad ta tiesa beldžia į širdį, į dvasią ir kartais padeda pamatyti daugiau šviesos. Galbūt kai kam atrodo, kad čia yra perdaug romantikos. Bet be šito žmogus iš tikrųjų negali gyventi, nes tai yra dalykai, į kuriuos žmogus atsiremia.

Nuotraukoje: žymus Lietuvos istorikas, publicistas, kunigas, Plokščių žemės sūnus Jonas Matusas (1899 – 1962).

2010.01.30


Prisijunkite prie diskusijos