Šuo loja, o vilkstinė traukia toliau


Print

Lapkričio 23 valstybinė korporacija „Rosatom“ Vilniuje BNS konferencijų salėje surengė apvalųjį stalą „Atominės energetikos plėtros Europoje po avarijos Fukušimoje klausimai: Baltijos jūros regionas“.

Pagrindiniai dalyviai buvo Sergejus Bojarkinas (Sergej Bojarkin, Rosatom) ir Sergejus Bučelnikovas (Sergej Bučelnikov, Baltijskaja AES).

Pats šių asmenų dalyvavimo faktas bylojo, kad, žinoma, bus kalbama grynai apie Baltijos atominę jėgainę (Baltijskaja AES). Nors, kaip man pašnibždėjo pažįstami žurnalistai, ponas Bojarkinas iš Lietuvos nedingsta, nuolat čia kažką rengia, su kažkuo susitikinėja.

Pono Bučelnikovo apskritai nebuvo girdėti, nors jis jau daugelį metų ėjo įvairias pareigas Kaliningrado srities Vyriausybėje ir tarsi buvo vieša figūra, užtat ponas Bojarkinas darbavosi iš peties. Ko vertas vien toks jo perlas, kad jeigu gaminant elektros energiją nuo hidroelektrinių būtų įnešamos išlaidos joms konservuoti ir likviduoti, tai jų gaminamos elektros energijos kaina būtų keletą kartų brangesnė už atominę.

Pasirodo, pasak pono Bojarkino, Baltijskaja AES gaminamos elektros energijos 1 kilovatvalandė kainuos 3 centus, iš kurių 1 centas – operacinės išlaidos ir 2 centai – kapitalinės. Tai yra, vėl gi pasak Bojarkino, į 1 operacinių išlaidų centą kaip tik ir sudedama jėgainės darbo branduolinių atliekų utilizacijos ir jos konservavimo kaina. Žinoma, visa tai miela, bet kažkodėl primena situaciją su pensijų kaupimu, kur ir kaip atidedamas tas centas, taip ir neaišku. Tačiau man kažkas šnibžda, kad būtent tada, kai reikės utilizuoti ir uždaryti jėgainę, tai bus daroma biudžeto sąskaita.

Papasakota susitikime ir apie elektros energijos situaciją Kaliningrado srityje.

Taigi, pasak Bojarkino, 100 proc. Kaliningrado sričiai elektros energijos tiekia antroji šiluminė elektrinė („TEC-2“), nors, „Jantarenergo“ duomenimis, 30 proc. gaunama tranzitu iš Lietuvos. Ir čia, beje, pradėjo seną giesmelę apie tai, kad jau ne visos įmonės gali prisijungti, nes „TEC-2“ pajėgumų nebepakanka. O kaip jų pakaks, jeigu elektros tiekimo nuostoliai sudaro 20 proc., energijos efektyvumo ir energijos taupymo įstatymas neveikia. Užeikite dieną į meriją ir pamatysite, kaip ten visuose aukštuose dega elektra.

Bet yra dar viena nemenka detalė: paprasčiausiai neužtenka elektros perdavimo linijų ir transformatorių. Tai nors tris jėgaines pastatyk, bet jeigu iki vartotojo nenuvesi, visada elektros truks. Ir čia naudinga žinoti, kad visi srities vidaus elektros tinklai „Jantarenergo“ ir „TEC-2“ priklauso „Inter RAO EES“, ir jeigu bus pastatyta Baltijskaja AES – atominė elektrinė priklausys bendrai akcinei benrovei BAB „Baltijskaja AES“, kurios 49 proc. apskritai atsidurs privačiose rankose.

Bekalbėdamas Bojarkinas tik ir barstė viliojančius pasiūlymus Lietuvai. Pasirodo, 49-iems procentams akcijų BAB „Baltijskaja“, kuriai pastačius bus perduota ir jėgainė, ir visa infrastruktūra, pirkėjo ieškos „Inter RAO EES Lietuva“, „Inter Rao EES“ dukterinė įmonė, jau užregistruota Lietuvoje. Lietuvos įmonėms siūloma dalyvauti tiesiant elektros perdavimo liniją ir pačią jėgainę, Lietuvai siūloma užsidirbti iš elektros energijos tranzito į Baltijos ir ES šalis, Lietuvai bus tiekiama pigi elektra, jei ji sutiks dalyvauti atominės jėgainės statyboje.

Ypač dažnai pono Bojarkino kalboje skambėjo žodžiai „mūsų partneriai vokiečiai“, „Lenkijos kompanijos“, bet kas tos „Lenkijos kompanijos“ ir kas tie „kolegos vokiečiai“, mes taip ir nesužinojome, nebuvo ištartas nė vienas firmos pavadinimas. Nors būtent jos turėjo statyti saugius aušintuvus ir tiekti elektrą Lenkijai.

Beje, Bojarkinas neslėpė, kad Baltijskaja jėgainės projektas integracinis, kad Lietuvos ir Kaliningrado srities energetikos sistemos glaudžiai susijusios. Matyt, Lietuvos visuomenei įtikinti, kad būtina dalyvauti statant Baltijskaja AES, gruodžio aštuntąją bus surengta dar viena Lietuvos žiniasklaidos išvyka į jėgainę.

Į klausimą, kaip bus aušinama ir kokią įtaką tai turės Nemunui, Sergejus Bojarkinas pasakojo, kad veiks du aušintuvai ir ypatingo poveikio Nemunui neturės. Tiktai už 150 metrų nuo aušintuvų padaugės nuosėdų, bet dėl to vandens iš Nemuno bus paimama minimaliai. Aš sunkiai įsivaizduoju, kiek vandens reikia paimti, kad 150 metrų spinduliu padaugėtų nuosėdų. O apskritai nereikia bijoti avarijos Baltijskaja AES, juk ji 3+ kartos ir avarijos atveju bus užkrėsta tik pačios jėgainės teritorija.

Aš susitikimo metu paprašiau žodžio, kad užduočiau porą klausimų: kur kiekvienas norintis galėtų susipažinti su Poveikio aplinkai vertinimu (anksčiau aš nusiunčiau laišką, man pasiūlė važiuoti į Maskvą) ir kodėl „Rosatom“ nesušaukė panašaus renginio Kaliningrade, įtraukiant regiono mokslinius sluoksnius? Tačiau vedantysis Denisas Tarasenka (laikraštis „Litovskij kurjer“) man nesuteikė. Kai koridoriuje aš jo paklausiau, kodėl, jis man pasakė, kad jeigu jūs norite uždavinėti klausimus, tai sakykite man – aš užduosiu, o kalbų sakyti aš jums neleisiu, jeigu jums reikia sakyti kalbą, surenkite savo spaudos konferenciją.

Ko gero, tai pat ryškiausias „Rosatomo“ transparento  pavyzdys.

Denisui Tarasenkai į pagalbą atėjo kažkokia dama ir pranešė, kad visi, kas norėjo, dalyvavo lapkričio 1-2 dienomis forume-dialoge Kaliningrade ir gavo būtiną informaciją. Priminsiu, kad forumą-dialogą rengė ne Rosatom“, o kažkokia visuomeninė taryba prie „Rosatomo“.

Jeigu būtent taip „Rosatom“ įsivaizduoja bendravimą su moksliniais sluoksniais ir visuomene, tai aš juos užjaučiu. Ir siūlau paleisti visą jų ryšių su visuomene tarnybą.

Spaudos konferencijoje, vykusioje Seime 11.30 val., kurioje aš dalyvavau, aš su Jevgenijum Labudinu papasakojau apie situaciją.

Mūsų reikalavimas paprastas – referendumas. O ten jau tokie fokusai „Rosatomui“ nepasiseks.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Michailas Kostiajevas. Šiuo metu M.Kostiajevas dėl valdžios spaudimo turėjo bėgti iš Kaliningrado srities į Lietuvą – Lietuvoje paprašė politinio prieglobsčio.

2011.11.27


Prisijunkite prie diskusijos