Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketvirtadienį pareiškė, kad „nėra jokio karinio Ukrainos konflikto sprendimo“. Tą ji padarė po to, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paprašė NATO paramos naujausiame šalies konflikte su Rusija.
Nors dėl kilusios įtampos A. Merkel apkaltino Rusiją, ji pridūrė: „Prašome ir Ukrainos pusę būti išmintingą, nes žinome, kad keblumus galime išspręsti tik būdami racionalūs ir palaikydami dialogą, nes tokiems ginčams nėra karinio sprendimo“.
Sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Šis incidentas paskatino nuogąstavimus, kad tarp šalių gali kilti platesnio masto konfliktas.
Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.
Interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ P. Porošenka paprašė Vokietijos ir kitų NATO narių „perkelti karinius laivus į Azovo jūrą, siekiant padėti Ukrainai ir užtikrinti saugumą“.
A. Merkel, kalbėdama Vokietijos-Ukrainos verslo forume, patikino, kad savaitgalį G20 viršūnių susitikime Argentinoje šį incidentą aptars su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Ukrainos prezidentas pasirašė dekretą dėl karo padėties įvedimo. EPA-ELTA nuotr.
Pasak kanclerės, gegužę atidarytas tiltas per Kerčės sąsiaurį, jungiantis žemyninę Rusijos dalį ir aneksuotą Krymo pusiasalį, jau ir taip ribojo susisiekimą su Azovo jūra, tuo pačiu – ir su Ukrainos Mariupolio uostu.
„Visa kaltė dėl to tenka Rusijos prezidentui“, – pabrėžė kanclerė.
„Ko noriu dabar, tai kad būtų paviešinti visi faktai, kad įgulų nariai būtų paleisti ir kad nebūtų verčiami jėga prisipažinti, kaip kad matėme per televiziją“, – kalbėjo A. Merkel.
„Taip pat palaikyčiau idėją neeskaluoti padėties. Bet tuo pat metu turime užtikrinti, kad toks miestas kaip Mariupolis, priklausantis nuo priėjimo prie jūros, nebūtų tiesiog atkirstas, taip apsunkinant susisiekimą su ištisomis Ukrainos teritorijomis“, – pridūrė jis.
Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.
Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.
Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…
Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?
Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?
Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…
Deja. Viskas „ontrep”…
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.
Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.
Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?
Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?
Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.
„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.
Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.
Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.
Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.
Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai” (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius.
O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su ES narėmis.
JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!
„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.
Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.
Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.
Bet jas juk įžiūri ir kai kurie mūsų politikai.
JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.
Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.
Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams.
Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.
JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?
O gal reikia, kad išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..
Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel trečiadienį Bundestage atkakliai gynė prieštaringai vertinamą JT migracijos paktą. Jis yra mėginimas globalias problemas spręsti drauge ir globaliai, kalbėjo ji debatuose dėl biudžeto. Šis susitarimas esą nepaveiks Vokietijos suverenumo ir įstatymų leidybos. Jis atitinka nacionalinius interesus, kad pasaulyje gerėtų sąlygos pabėgėliams ir darbo migrantams, pridūrė kanclerė.
A. Merkel savo kalboje atkreipė dėmesį į Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM), kuri po Antrojo pasaulinio karo pradžioje padėjo pabėgėliams iš tokių Europos šalių, kaip Vengrija ar Čekoslovakija, pasiekimus. Kaip dabarties pavyzdį ji įvardijo pabėgėlius, kurie iš Libijos vyksta ne į Europą, o grįžta į savo kilmės šalis. Žmogiškai elgtis su migracija yra šio pakto pradinė nuostata, pabrėžė kanclerė.
Dėl JT migracijos pakto audringai diskutuojama jau ne vieną savaitę. Jis oficialiai turėtų būti priimtas per konferenciją Marakeše gruodžio 10 ir 11 dienomis. Susitarimas apima virtinę gairių ir priemonių, tačiau jų įgyvendinimas nėra teisiškai įpareigojantis. Pakto esmė yra geresnis tarptautinis bendradarbiavimas migracijos politikoje ir elgesio su pabėgėliais standartai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.
Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.
Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.
„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.
Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.
Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.
Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.
Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.
Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.
Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.
A. Merkel ir V. Putinas aptarė krizes. EPA-ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aptarė būdus, kaip išspręsti krizes Sirijoje ir Ukrainoje. Po tris valandas Mėzebergo pilyje trukusio susitikimo V. Putinas šeštadienio vakarą išvyko atgal į Rusiją. Konkrečiai apie jų pokalbių turinį nieko nežinoma.
Prieš susitikimą A. Merkel pabrėžė Vokietijos ir Rusijos atsakomybę sprendžiant krizes ir pridūrė esanti pasirengusi su V. Putinu to siekti. Kartu A. Merkel įspėjo dėl humanitarinės katastrofos Sirijoje. Nors koviniai veiksmai esą slopsta, tačiau būtina konstitucijos reforma ir rinkimai. Rusija remia Sirijos prezidentą Basharą al Assadą, kurio Vakarai iš tikrųjų nenorėtų matyti šiame poste.
V. Putinas paragino Europą padėti atstatyti Siriją. Būtina atkurti infrastruktūrą, kad pabėgėliai galėtų iš užsienio grįžti namo. Tai, anot V. Putino, yra ne tik pabėgėliai iš Europos, bet ir milijonai iš kaimyninių šalių – Jordanijos, Libano ir Turkijos.
Rusijos prezidentas pabrėžė rusiškų dujų tiekimo patikimumą. Tai esą dar labiau pagerės pradėjus veikti dujotiekiui „Nord Stream 2“, kuris eina tiesiai iš Rusijos į Vokietiją. Prezidentas neatmetė, kad ir po naujo dujotiekio įrengimo bus tęsiamas dujų tranzitas per Ukrainą. „Svarbiausia, kad šis tradicijas turintis tranzitas per Ukrainą atitiktų ekonominius reikalavimus“, – pridūrė jis.
V. Putinas šeštadienį atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietija yra viena svarbiausių Rusijos prekybos partnerių. Neužsimindamas apie ES sankcijas, jis sakė, kad prekybos apimtys pernai augo 22 proc. Vokiečių investicijos sudarė 18 mlrd. JAV dolerių. Vokiečių įmonių apyvarta Rusijoje siekė apie 50 mlrd. dolerių.
V. Putinas į susitikimą su A. Merkel atvyko pusvalandžiu vėliau nei planuota. Prieš tai jis dar apsilankė Austrijoje ir sudalyvavo šios šalies užsienio reikalų ministrės Karin Kneissl vestuvėse.
A. Merkel ir V. Putinas prieš tai gegužės viduryje buvo susitikę Rusijos Sočio kurorte prie Juodosios jūros. Liepos pabaigoje kanclerė Berlyne priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą ir generalinio štabo vadą Valerijų Gerasimovą – tai nėra įprasta.
Kad dabar vėl įvyko dvišalis susitikimas, laikoma įtampos švelnėjimo ženklu. Santykiai smarkiai pašlijo po to, kai Maskva prieš ketverius metus aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį.
JAV prezidento D. Trumpo susitikimai su Europos valstybių ir politiniais lyderiais, be abejo, reikšmingiausias pastarųjų savaičių, o gal ir mėnesių įvykis. Todėl nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida, o tuo pačiu ir Lietuvos, skiria D. Trumpo susitikimams didžiausią dėmesį.
Ir taip pat nenuostabu, kad didžiausia dozė dėmesio teko Trumpo susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. O kaip gi kitaip: juk susitiko didžiausios pasaulio branduolinės galybės.
Lietuvos politikams (ir žiniasklaidai) šie įvykiai pateikė papildomą galvosūkį: kaip korektiškai „prasisukti“ tarp Lietuvos interesų atžvilgiu jautrių situacijų ir pateikti visuomenei objektyvią – žiūrint iš Lietuvos varpinės – jų sklaidą.
D.Trumpas, kaip tikina Vakarų Europos bei mūsų žiniasklaida, odioziškiausia figūra, labiausiai nestandartinis politikas iš visų, kurie pastaraisiais metais žėrėjo vakarų politinėje padangėje, bet, kita vertus, Lietuva iki šiol tradiciškai ir ne be pagrindo laikė (tebelaiko?) JAV ištikimiausia savo gynėja, saugumo garantu nuo buvusios „Didžiosios sesės“ galimos agresijos.
Angela Merkel tiems, kurių mintis nepaslanki ir nespėja reaguoti į greitai besikeičiančius politinius ciklonus ir anticiklonus, tebeatrodo įtakingiausia Vakarų Europos politikė, daug metų diktavusi politines madas ir meniu.
Lietuva yra tiesioginėje priklausomybėje nuo A. Merkel, kaip ES narė, bet, kita vertus, pati A. Merkel yra priklausoma nuo net ne dešimtmečius, o šimtmečius (bent jau nuo imperatorės Jekaterinos II, iš Prūsijos kilusios Sofijos Augustos Frederikos Angelt epochos) besitęsiančios abipusės Vokietijos ir Rusijos simpatijos, laikas nuo laiko peraugančios į kaimynams (o galiausiai – ir joms pačioms) nelemtus susitarimus.
Rusija jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų (su retomis ir trumpalaikėmis išimtimis) buvo ir, deja, tebėra, nuolatinė ir didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui ir laisvei, todėl Lietuvos politikams ir šalies likimui neabejingiems piliečiams, kaskart, kai tik akivaizdžiai ar neakivaizdiniu būdu ima bendrauti tos Lietuvai svarbios asmenybės, labai svarbu pamatyti ir apmąstyti visą spektrą jų išsakomų nuomonių, ketinimų, veiksmų bei viso to galimas pasekmes Lietuvai.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
O dabar pasižvalgykime po Lietuvos žiniasklaidos platybes: ar tai, kas jose skelbiama ar vaizduojama, padeda suprasti ir realiai įvertinti, kuo Lietuvai yra (ar galėtų būti) svarbūs Europos galiūnų susitikimai su JAV prezidentu?
Manau, kiekvienas žiniasklaidos vartotojas geba pats surasti atsakymą į šį klausimą. O štai mane, prisipažinsiu, nustebino itin vienašališka, netgi tendencinga pozicija, kurią užėmė LRT televizijos apžvalgininkai sekmadienio laidoje „Savaitė“. Žurnalistas V. Pugačiauskas nė vienu sakiniu nenukrypo nuo savo visą laiką kultivuojamos tendencijos vaizduoti JAV prezidentą vienašališkai neigiamai, papūgiškai atkartojant vien„juodus“ atsiliepimus bei kritiką, kurios nešykšti savo šalies prezidentui jo politiniai oponentai.
Kas rašoma ar kalbama apie JAV prezidentą JAV žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje – tai jų, amerikiečių, vidaus reikalas. Bet mums Lietuvoje tokie apsibaksnojimai įdomūs nebent akiračiui išplėsti. Tačiau jei norima padėti suformuoti mūsų (primenu, Lietuvos, o ne JAV, Vokietijos ar Rusijos piliečių) nuomonę apie D. Trumpą, tai žurnalistinė etika reikalauja skaitytojui/žiūrovui pateikti ir kitus faktus, kitas nuomones, tas, kuriose prezidentas giriamas, o jo sprendimai ir darbai palankiai vertinami.
Taip, beje, elgiasi internetinės svetainės www.lrt.lt apžvalgininkas Mykolas Drunga. Nors jis vargu ar yra prezidento D. Trumpo simpatikas, tačiau neužmiršta objektyvumo reikalavimų, neužmiršta, pavyzdžiui, pabrėžti, jog „tai nereiškia, kad D. Trumpas yra V. Putino „marionetė“. Tokių sąmokslo teorijų skleidimas arba Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkaltinimas valstybės išdavyste be solidžių įrodymų tik prisideda prie demokratijos normų sumenkėjimo“.
O štai prisiminti ir priminti klausytojams, kaip D. Trumpas „paauklėjo“ Vokietijos kanclerę dėl dvigubų ekonominių žaidimų su Putinu, kurių pasekmėje Vokietija teikia finansinius, dujotiekio formos ramentus agresyviai Putino politikai, nei Pugačiauskas, nei energingoji laidos vedėja Pumprickaitė nematė reikalo. Nepolitkorektiška? O diena iš dienos loti ant JAV prezidento politkorektiška? Gal būt, remiamasi faktais paremta informacija, kad Vokietija+Putino vamzdis patikimiau mus gins, nei NATO su JAV? Tai vertėjo ta informacija pasidalinti su klausytojais.
Beje, jei matome, jog Vokietija pučia į vieną vamzdį su Rusija, o D. Trumpas, pasak kai kurių mūsų nuomonės formuotojų, labai labai blogas, tai nuo ko mums reikėtų gintis, ir kas galėtų mums padėti? Kas lieka? NATO? Tačiau kiek ši organizacija bus įgali, jei JAV žiūrės į vieną pusę, o Vokietija – į kitą?
Beje, po Trumpo priekaištų vokiečiams, kad jie nevykdo savo finansinių įsipareigojimų NATO, 56 proc. vokiečių, rinkos tyrimų bendrovės „Forsa“ apklausos duomenimis, pareiškė manantys, kad Europa gali pati pasirūpinti savo saugumu, ir tą ji gali padaryti be JAV pagalbos.
Man, beje, tokie duomenys sukėlė didelių abejonių, ar daug vokiečių geba pakelti galvą nuo dešrelių ir alaus bokalo ir apsižvalgyti po pasaulį. O gal tiesiog iki šiol nepastebėjau, jog vokiečiai ir mes matome/įsivaizduojame skirtingus priešus, kas, deja, nesustiprina mūsų saugumo…
O juk nepaisant nediplomatiško, erzinančio elgesio, iš šou verslo pasaulio prisigraibytų manierų, Lietuvos atžvilgiu JAV prezidentas iki šiol nepadarė (būtent – nepadarė) nieko, dėl ko jis nusipelnytų viešai ar neviešai išsakomų priekaištų bei pretenzijų… ko, pavyzdžiui, negalėtume pasakyti apie mūsuose taip gerbiamą Vokietijos kanclerę.
Tuo tarpu Putinas nei iki susitikimo su Trumpu, nei po jo nedavė preteksto atsiliepti apie jį bent jau neutraliai, kaip apie vadovą šalies, negrasinančios Lietuvai sankcijomis, katastrofomis ir pan.
Beje, po prezidentų susitikimo Rusijos internetinėje erdvėje pasirodė pranešimas apie tai, jog Baltijos šalys jau numatė datą, kai bus įvykdytas testinis (bus testuotas atsisakymas? Originale: „data provedenija testovogo atkliučenija“ – nežinau kaip geriau išversti) atsijungimas nuo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija- Lietuva-Latvija) energetinio žiedo. Pranešimą lydi komentarai, kurie skelbia, jog po tokio sprendimo Baltijos šalių energijos ūkį ir ekonomiką ištiksianti katastrofa (https://newzfeed.ru)
Tiesa, nespėjus išsigąsti, žvilgsnis užkliuvo už frazės apie tai, jog kiti ekspertai vertina tokį Baltijos šalių sprendimą „kaip klaidą, kuri Baltijos šalių ekonomikai pridarys daugiau žalos, nei Rusijos kompanijoms“.
Žodžiu, dar neaišku, kuriai šaliai toks sprendimas yra nenaudingesnis, bet negalima nematyti, kad bet koks Baltijos šalių žingsnis tolyn nuo Rusijos sukelia agresyviai nervingą Rusijos žiniasklaidos reakciją su gąsdinimais prapultimi Baltijos šalims.
O mes tuo tarpu, stokodami tiek bendrosios kultūros, tiek ir plačios erudicijos analitikų, o vieno kito, dar neatbukinto, negerbdami, tampame (o gal jau tapome?) palaidų liežuvių šalimi, ir tuo palaidu liežuviu paslaugiai pridengiame savo valdžios bei nuskurdintos tautos nuogą užpakalį.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį sakė besidžiaugianti bet kokiu dialogu tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
Kanclerė tai išsakė komentuodama neseniai paskelbtą pranešimą, kad D. Trumpas kviečia V. Putiną rudenį apsilankyti Baltuosiuose rūmuose. JAV prezidento kvietimas V. Putinui apsilankyti Vašingtone pateiktas tvyrant sumaiščiai dėl to, apie ką tiksliai prezidentai kalbėjosi pirmadienį dvi valandas Helsinkyje trukusio akis į akį susitikimo metu.
„Turime priprasti prie fakto, kad susitikimai tarp JAV ir Rusijos prezidentų taps norma“, – per metinę spaudos konferenciją sakė A. Merkel.
Kanclerė pridūrė besivilianti, kad V. Putinas ir D. Trumpas aptars branduolinį nusiginklavimą, pabrėždama, kad JAV ir Rusijai kartu priklauso daugiau kaip 90 proc. pasaulio branduolinių ginklų.
Sandorį su Maskva dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ sudariusią Vokietiją „visiškai kontroliuoja Rusija“, prieš prasidedant Briuselyje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui pareiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
„Manau, kad labai liūdna, jog Vokietija sudaro didžiulį naftos ir dujų sandorį su Rusija, kai turėtų jos saugotis, ir kasmet Rusijai moka milijardus dolerių“, – NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui sakė D. Trumpas.
Tuo metu JAV „moka labai daug“, kad apsaugotų Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis, pabrėžė D. Trumpas. „Vokietija – turtinga šalis… ji galėtų nedelsdama, jau rytoj padidinti išlaidas gynybai ir neturėti jokių bėdų“, – pridūrė JAV vadovas.
Baltijos dugnu planuojamas tiesti dujotiekis „Nord Stream 2“ sujungs Rusiją ir Vokietiją. Rytų Europos šalys ir Ukraina nerimauja, kad dėl šio kontroversiško Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ projekto ilgainiui jos bus pašalintos iš dujų tranzito proceso.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel planuoja siųsti šalies policininkus į Bulgariją, kur jie padėtų sustiprinti Europos Sąjungos (ES) išorės sienos kontrolę, praneša naujienų agentūra dpa.
Šia priemone, vykdoma pagal bendrą susitarimą su Bulgarija, bus siekiama sumažinti į Šengeno erdvę bandančių patekti migrantų skaičių.
A. Merkel taip pat nori pažaboti beviziu režimu Šengeno erdvėje piktnaudžiaujančius žmones. Vokietijos kanclerės išplatintame rašte teigiama, kad 2017 m. dešimtys tūkstančių prieglobsčio ieškotojų buvo įtraukti į informacinę ES vizų sistemą.
Sakoma, kad griežtesnės procedūros leistų žymiai sumažinti piktnaudžiavimo beviziu režimu mastą, o drauge sumažėtų ir prieglobsčio prašytojų skaičius Vokietijoje. A. Merkel planuoja, kad šios priemonės bus įgyvendintos iki rugpjūčio pabaigos.
Be to, Europos pasienio ir kranto apsaugos agentūra (Frontex) turėtų būti sustiprinta Graikijoje prie sienos su Makedonija ir Albanija. Vokietijos kanclerė taip pat mano, kad reikia būti pasiruošusiems padėti sustiprinti pasienio kontrolę Slovėnijoje ir Kroatijoje, jeigu tik to prireiktų.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel susitarė su 14 valstybių dėl greito į Vokietiją bandančių patekti migrantų grąžinimo, praneša naujienų agentūra dpa.
Valdančiosios koalicijos partijų vadovams A. Merkel išsiuntė aštuonių puslapių laišką, informuodama apie pasiektą susitarimą.
Belgija, Čekija, Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Portugalija, Suomija, Švedija ir Vengrija pritarė, kad joms būtų grąžinti tie prieglobsčio prašytojai, kurie registravosi jų teritorijoje, bet vėliau bandė patekti į Vokietiją.
Vokietijos vidaus reikalų ministras anksčiau pareiškė, kad A. Merkel iki liepos mėnesio privalo suvaldyti į šalį atvykstančių migrantų srautą, kitu atveju, grėstų koalicinės vyriausybės skilimas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė esanti sunerimusi dėl nuolatinių Ukrainos paliaubų tarp vyriausybės ir Rusijos remiamų separatistų pažeidimų.
„Kiekvieną naktį matome paliaubų pažeidimus ir kiekvieną dieną yra aukų“, – A. Merkel sakė Italijos Asyžiaus mieste, kur Vokietijos vadovė susilaukė apdovanojimo už pastangas skleidžiant taiką.
„Ukraina kelia nerimą šalims „Normandijos formate“, kuris jungia Vokietiją, Prancūziją, Rusiją ir Ukrainą. Siekiame, kad Minsko paliaubų susitarimas būtų gerbiamas“, – teigė ji.
Konfliktas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014-aisiais, po masinių protestų nuvertus Kijevo valdžią. Nepaisant nuolatinių pastangų įgyvendinti paliaubas tarp kariaujančių šalių, konflikte per daugiau nei ketverius metus žuvo daugiau nei 10 tūkst. žmonių.
A. Merkel Asyžiuje šeštadienį buvo įteiktas Pranciškonų vienuolių apdovanojimas už „jos darbą taikant žmones bei skatinant taikią žmonių koegzistenciją“.
Tarp ankstesnių šio apdovanojimo laureatų yra popiežius Jonas Paulius II, motina Teresė ir Michailas Gorbačiovas.
Pasitikdamas Vokietijos kanclerę Angelą Merkel Baltuosiuose rūmuose, JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino ją su pernykščiu perrinkimu ir pavadino ją „ypatinga moterimi“.
D. Trumpas tikino, kad jis ir A. Merkel „puikiai sutarė nuo pat pradžių“, tik, pridūrė jis, ne visi tą suprato. Pozuojant fotografams, JAV vadovas kanclerei pasakė: „Jūs man patinkate.“ Į tai ji atsakė: „Jūs (man) taip pat.“
A. Merkel savo ruožtu padėkojo D. Trumpui už priėmimą. Ji pažymėjo, kad tai – pirmasis jos vizitas už Europos ribų nuo to laiko, kai suformavo naująją vyriausybę. Kanclerė pridūrė jo metu sieksianti „dar kartą pabrėžti, kad norime sustiprinti santykius“ su Jungtinėmis Valstijomis.
Pranešama, kad susitikimo metu politikai kalbėsis apie Irano branduolinį susitarimą, kurį JAV prezidentas vertina itin skeptiškai. D. Trumpas jau anksčiau grasino pasitraukti iš susitarimo, jei iki gegužės 12 dienos nebus „ištaisyti siaubingi jo trūkumai“.
Manoma, kad konfliktui Sirijoje taip pat bus skiriamas didelis dėmesys. Galimai bus aptariamas ir „Nord Stream 2“ dujotiekis tarp Vokietijos ir Rusijos bei Vokietijos išlaidos gynybai, kurios neatitinka NATO keliamų reikalavimų.
Jei kas klaustų, kokia aktualiausia naujiena Europai ir pasauliui buvo praėjusią savaitę, dėl atsakymo daug galvos sukti netektų: tai trijų valstybių jungtinė oro ataka Sirijoje. Retas politikas ar apžvalgininkas apsiėjo tos temos nepakomentavęs. Bet kiek aš beskaičiau, neaptikau susidomėjimo tokia akis badančia detale: kur atakos metu ir tuoj po jos, kai ataką surengusių valstybių, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, vadovai dar ir žodžiais „sukalė“ Asadui, buvo daug metų įtakingiausia Europos politike laikyta Angela Merkel?
Ir tik po kurio laiko, kai pasigirdo vis stiprėjantis choras kitų valstybių vadovų, skubančių arba pritarti, arba nepritarti sąjungininkų veiksmams, kažkaip vangiai, be įkvėpimo nuskambėjo ir Vokietijos kanclerės pareiškimas – pritarimas JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įvykdytam kariniam smūgiui.
Na, viskas teisingai, visa, kas reikalinga, pasakyta, tik kažkur atokiai nuo įvykių centro, antrajame ar trečiajame valstybių – įvykių stebėtojų – ešelone… Niekas nesistebi, kad Bulgarija, Portugalija ar Estija tenkinosi vien aplodismentais pagrindiniams atlikėjams, bet kad Vokietijai nebuvo rasta jos, pripažintos ES lyderės verto vaidmens toje neeilinėje pjesėje – mažų mažiausiai keista.
Kas be ko, sunku atsispirti pagundai paironizuoti, spėjant, kad atakos metu ponia Merkel buvo užsiėmusi Vokietijai svarbesniu reikalu: lindėjo Baltijos dugne ir kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu rausė trasą dujotiekiui „Nord Stream-2”. Tačiau ir be ironijos aišku, kad minėtas dujotiekis šiuo metu poniai Merkel yra kur kas svarbesnis objektas, nei Sirija ar kitų valstybių reikalai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Šiaip ar taip, net ir prieš sąjungininkų įvykdytą ataką, kai eteris plyšinėjo nuo įvairių valstybių lyderių pasisakymų, nuomonių, ką reikėtų daryti su Asadu po to, kai tarptautinė bendruomenė ar bent demokratiškesnė jos dalis apkaltino Sirijos diktatorių panaudojus prieš savo tautą draudžiamą cheminį ginklą, Vokietijos balso nesigirdėjo.
Beje, Vokietijos politikai ir žiniasklaida daugiau dėmesio, be dujotiekio statybos, skyrė Viktoro Orbano pergalei Vengrijoje. Daugiausia pasisakymų buvo su neigiamu atspalviu.
Dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ be jokių užuolankų paskelbė, jog Orbano pergalė Europai atneš „daug nemalonumų“, o patį premjerą pavadino sąžinės neturinčiu skaldymo meistru.
Mums, lietuviams, nerimaujantiems dėl to, kad iš Briuselio vis aiškiau ir dažniau eina signalai, raginantys atsisakyti tautinės valstybės idėjos ir globalizuojantis, nuolankiai tirpti ES tautų katile, ypač įdomi turėtų būti Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno nuomonė, išsakyta dienraščiui „Die Welt“. Ministro nuomone, Europos Sąjunga buvo „kurta ne tam,, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms“. V. Orbanui trečią kartą tapus vyriausybės vadovu, Vengriją su jos lyderiu Liuksemburgo politikas išvadino „vertybiniu augliu“, reikalaudamas jo neutralizacijos ES sutarties pagrindu.
Kitas Europos politikas, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas irgi suskubo išsakyti savo pasipiktinimą kitame Vokietijos dienraštyje, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jį piktino daug kas; ir kad Vengrijoje priešinamasi imigrantų priėmimui, ir kad Orbano vyriausybė paskelbė „kryžiaus žygį“ prieš filantropu laikomą finansininką Georgą Sorosą, ir, pagaliau, kad kitos Europos partijos, pirmiausia Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro spaudimo savo bendrapartiečiams vengrams.
Beje, to bloko nariai ne tik kad nesmerkia V. Orbano, bet netgi atvirai jį gina. Europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis Vokietijos radijui „Deutschland funk“ duotame interviu daugelį kaltinimų atmetė kaip nepagrįstus. Jo nuomone, Vengrija atitinka pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), o kaltinimai medijų suvaržymu irgi esą neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
M. Feberis atkreipė dėmesį į dvejopus vertinimo standartus, pavyzdžiu nurodydamas Prancūzijos prezidentą E. Macroną, kuris įstatymiškai apribojo Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams. Ir nors tai dar labiau, nei Vengrijos atsisakymas atsiverti migrantams iš Afrikos ir Azijos, neatitinka Europos dvasios, tačiau dėl to Macrono niekas nevadina „antieuropiečiu“.
„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų“, – priminė europarlamentaras ir paaiškino, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“, arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą“, todėl dabar, susidūrus su tokio klaidingo požiūrio pasekmėmis, M. Feberio nuomone, nereikėtų iškilusių problemų projektuoti vien į Orbano asmenį.
O gal Merkel santūrumas (būkime diplomatiški…) Sirijos akcijos atžvilgiu, – tiesiog jau ne vieną savaitę besitęsiančio JAV ir Vokietijos vadovų nesutarimo ar taktiškosios Merkel tykaus pasipriešinimo Trumpo grubokiems užsipuldinėjimams išdava? Juk užpuldinėja ar priekaištauja Vokietijai Trumpas gana dažnai. Ir dėl nepakankamo NATO finansavimo, ir dėl to, kad po Skrypalių nuodijimo išsiuntus iš JAV 60 Rusijos diplomatų, Vokietija (ir Prancūzija) teišsiuntė vos po keturis…
Dabar vėlgi Trumpą gali erzinti ta aplinkybė, kad ES šalys neranda sutarimo dėl to, kaip vertinti sąjungininkų atakos rezultatus ir kaip elgtis Asado atžvilgiu toliau. Sąjungininkų smūgiams nepritarė netgi ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, kuri apsiribojo aptakia fraze, kad šito tarptautinės teisės pažeidimo kaltininkai „bus laikomi atsakingi“.
Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
Kai kurių Europos vyriausybių susilaikymas nuo atviro pritarimo sąjungininkų akcijai aiškinamas tuo, kad joms rūpi Maskvos reakcija, nes Rusija, kaip ir buvusi, išlieka svarbi dujų Europos Sąjungai tiekėja. O Vokietijos kanclerė, visomis jėgomis stumdama „Nord Stream 2“ projektą, šią Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų per metus padidintų dukart, nes dujų pralaidumas išaugtų iki 120 mlrd. kubinių metrų.
Projektui priešinasi tik nedidelė dalis Europos valstybių, kurios, kaip ir Lietuva, laiko jį ne komerciniu, o politiniu, nes juo galimai siekiama pakenkti Ukrainai ir suskaldyti Europą.
O tas faktas, kad Angela Merkel pastaruoju gana įtemptu metu pasidarė lyg ir nematoma, lyg ir negirdima, o „garsiausiu” atveju apsiriboja aptakiomis, realių veiksmų neatitinkančiomis frazėmis, leidžia manyti, kad mažuma, ko gero, yra teisi…
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė ketinanti susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jie per pokalbį su Kremliaus vadovu buvo vieningos nuomonės, kad toks susitikimas turėtų įvykti „netolimoje ateityje“, sakė A. Merkel antradienį Berlyne. Tačiau konkrečios datos dar esą nėra.
Merkel atkreipė dėmesį į daugybę „konfliktų“ santykiuose su Rusija. Konkrečiai ji įvardijo Sirijos politiką ir rusų veiksmus Ukrainos atžvilgiu. Tokie ginčytini klausimai „reikalauja, kad neužilgo būtų pasikeista nuomonėmis tiesiogiai“, – kalbėjo kanclerė.
Anot jos, svarbu su Rusija „vis ieškoti pokalbio“. Taika Sirijoje, pavyzdžiui, be Rusijos nėra įmanoma. A. Merkel kritikavo Rusijos paramą Sirijos diktatoriui Basharui al Assadui. Turėdama omenyje spėjamą dujų ataką Dumoje balandžio pradžioje, ji sakė, kad „Rusijai, kaip B. al Assado sąjungininkei, čia taip pat tenka atsakomybė“.
Merkel atstovas prieš tai pranešė, kad A. Merkel ir V. Putinas telefonu aptarė Sirijos konfliktą.
Nežinau kaip kiti Forumo (LRT, lapkričio 26 d.) žiūrovai, o aš ėjau miegoti ne pačios geriausios nuotaikos. Nė vienas geopolitinės padėties komentatorius optimizmu netryško, nesakė, kad viskas bus gerai.
Aš irgi panašiai kalbėčiau: artimiausiu metu nebus nieko gero, demokratinės jėgos pralaimi visuose frontuose. Europos Sąjunga – ant subyrėjimo slenksčio, JAV neryžtingai trypčioja, laukdamos naujo prezidento, Putino Rusija ryžtingai veikia karinėmis, diplomatinėmis, dezinformacinėmis priemonėmis. Europą dusina įvairaus plauko pabėgėliai, jai baimės įvarė keli tikri ir potencialūs teroristai.
Slaptai.lt skelbia skaitytojo Dariaus Liudvinavičiaus laišką. Laiške – daug karčios tiesos. Išties – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas – silpni silpnos Europos Sąjungos vadovai. Dalia Grybauskaitė – žymiai geresnis variantas.
Aš netikiu taikiomis iniciatyvomis, kurias ketina pasiūlyti Putinui Fransua Olandas ir Angela Merkel. Aš netikiu, kad tie politikai gali garantuoti Ukrainai „visišką teritorinį vientisumą“. Ir jeigu sakyčiau visai nuoširdžiai, aš netikiu Olando ir Merkel potencialu, kad jie kaip derybininkai šiame formate gali paveikti Rusijos prezidentą Putiną ir priversti jį pakeisti destruktyvią strategiją.
Vladimiras Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus branduoliniu ginklu ir privertė žaisti pagal savas taisykles. Angelos Merkel ir Fransua Olando vizitas į Maskvą privertė prisiminti 1938 metus, kai Prancūzijos ministras pirmininkas Edvardas Daladjė ir Britanijos premjeras, agresoriaus nuraminimo politikos šalininkas Nevilas Čemberlenas iš pradžių palenkė Čekoslovakijos prezidentą Edvardą Benešą priimti kapituliacijos sąlygas, o paskui nuskrido pranešti rezultatų Hitleriui.
Įvykiai Ukrainoje klostosi maždaug pagal tokį pat scenarijų. Telefoninėse ir raštiškose derybose į Putino reikalavimus dėl konflikto Donbase sureguliavimo Vakarų lyderiai atsižvelgė ir su juo suderino. Olando ir Merkel uždavinys buvo įtikinti Petro Porošenką, kad tai siūlymas, „kurio negalima atsisakyti“.
Andrėjaus Illarionovo manymu, pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo prievartaujama Čekoslovakija.
Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomistas Andrejus Ilarionovas leidiniui Gordon papasakojo, kad Ukrainai rengiamas pabloginta „Padniestrės“ scenarijaus versija, papasakojo, kodėl ES lyderiai vedami į šantažą, ir apie tai, ką pasirinko Ukrainos valdžia.
Merkel ir Olando iniciatyvą sąlygojo du svarbiausi veiksniai.
Klausykite, o juk humanitarinės vilkstinės istorija – visiškai ne apie vilkstinę. Žiūrėkite, Rusija atplėšė Krymą. Nesvarbu, kodėl, svarbu, kad nusprendė – reikia pasiimti. Ir pasiėmė.
Jai sako: tu pažeidei visus įmanomus tarptautinius įstatymus, ištrynei sienų neliečiamumą ir t. t. Rusija atsako: žinote, aš taip nusprendžiau, vadinasi, taip ir bus. Ir čia pat nusprendė įkurti DNR–LNR (t. y. Donecko liaudies respubliką ir Lugansko liaudies respubliką).
Dabar nesvarbu, kodėl ji taip nusprendė – svarbu, kad nusprendė ir padarė. Prasidėjo karas, pradėjo žūti žmonės. Dar kartą, tas karas prasidėjo todėl, kad Rusija taip panorėjo.
