Jūratė Laučiūtė. Ponia Merkel, kur jūs? Su kuo jūs?


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei kas klaustų, kokia aktualiausia naujiena Europai ir pasauliui buvo praėjusią savaitę, dėl atsakymo daug galvos sukti netektų: tai trijų valstybių jungtinė oro ataka Sirijoje. Retas politikas ar apžvalgininkas apsiėjo tos temos nepakomentavęs. Bet kiek aš beskaičiau, neaptikau  susidomėjimo tokia akis badančia detale: kur atakos metu ir tuoj po jos, kai ataką surengusių valstybių, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, vadovai dar ir žodžiais „sukalė“ Asadui, buvo daug metų įtakingiausia Europos politike laikyta Angela Merkel?

Ir tik po kurio laiko, kai pasigirdo vis stiprėjantis choras kitų valstybių vadovų, skubančių arba pritarti, arba nepritarti sąjungininkų veiksmams, kažkaip vangiai, be įkvėpimo nuskambėjo ir Vokietijos kanclerės pareiškimas – pritarimas JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įvykdytam kariniam smūgiui.

Na, viskas teisingai, visa, kas reikalinga, pasakyta, tik kažkur atokiai nuo įvykių centro, antrajame ar trečiajame valstybių – įvykių stebėtojų – ešelone… Niekas nesistebi, kad Bulgarija, Portugalija ar Estija tenkinosi vien aplodismentais pagrindiniams atlikėjams, bet kad Vokietijai nebuvo rasta jos, pripažintos ES lyderės verto vaidmens toje neeilinėje pjesėje – mažų mažiausiai keista.

Kas be ko, sunku atsispirti pagundai paironizuoti, spėjant, kad atakos metu ponia Merkel buvo užsiėmusi Vokietijai svarbesniu reikalu: lindėjo Baltijos dugne ir kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu rausė trasą dujotiekiui „Nord Stream-2“. Tačiau ir be ironijos aišku, kad  minėtas dujotiekis šiuo metu poniai Merkel yra kur kas svarbesnis objektas, nei Sirija ar kitų valstybių reikalai. 

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Šiaip ar taip, net ir prieš sąjungininkų įvykdytą ataką, kai eteris plyšinėjo nuo įvairių valstybių lyderių pasisakymų, nuomonių, ką reikėtų daryti su Asadu po to, kai tarptautinė bendruomenė ar bent demokratiškesnė jos dalis apkaltino Sirijos diktatorių panaudojus prieš savo tautą draudžiamą cheminį ginklą, Vokietijos balso  nesigirdėjo.

Beje, Vokietijos politikai ir žiniasklaida daugiau dėmesio, be dujotiekio statybos, skyrė Viktoro Orbano pergalei Vengrijoje. Daugiausia pasisakymų buvo su neigiamu atspalviu.

Dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ be jokių užuolankų paskelbė, jog Orbano pergalė Europai atneš „daug nemalonumų“, o patį premjerą pavadino sąžinės neturinčiu  skaldymo meistru.

Mums, lietuviams, nerimaujantiems dėl to, kad iš Briuselio vis aiškiau ir dažniau eina signalai, raginantys atsisakyti tautinės valstybės idėjos ir globalizuojantis, nuolankiai tirpti ES tautų katile, ypač įdomi turėtų būti Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno nuomonė, išsakyta dienraščiui „Die Welt“. Ministro nuomone, Europos Sąjunga buvo „kurta ne tam,, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms“. V. Orbanui trečią kartą tapus vyriausybės vadovu, Vengriją su jos lyderiu Liuksemburgo politikas išvadino „vertybiniu augliu“, reikalaudamas jo neutralizacijos ES sutarties pagrindu.

Kitas Europos politikas, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas irgi suskubo išsakyti savo pasipiktinimą kitame Vokietijos dienraštyje, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jį piktino daug kas; ir kad Vengrijoje priešinamasi imigrantų priėmimui, ir kad Orbano vyriausybė paskelbė „kryžiaus žygį“ prieš filantropu laikomą finansininką  Georgą Sorosą, ir, pagaliau, kad kitos Europos partijos, pirmiausia Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro spaudimo savo bendrapartiečiams vengrams.

Beje, to bloko nariai ne tik kad nesmerkia V. Orbano, bet netgi atvirai jį gina. Europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis Vokietijos radijui „Deutschland funk“ duotame interviu daugelį kaltinimų atmetė kaip nepagrįstus. Jo nuomone, Vengrija atitinka pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), o kaltinimai medijų suvaržymu irgi esą neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

M. Feberis atkreipė dėmesį į dvejopus vertinimo standartus, pavyzdžiu nurodydamas Prancūzijos prezidentą E. Macroną, kuris įstatymiškai apribojo Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams. Ir nors tai dar labiau, nei Vengrijos atsisakymas atsiverti migrantams iš Afrikos ir Azijos, neatitinka Europos dvasios, tačiau dėl to Macrono niekas nevadina „antieuropiečiu“.

„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų“, – priminė europarlamentaras ir paaiškino, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“, arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą“, todėl dabar, susidūrus su  tokio klaidingo požiūrio pasekmėmis, M. Feberio nuomone, nereikėtų iškilusių problemų projektuoti vien į Orbano asmenį.

O gal Merkel santūrumas (būkime diplomatiški…) Sirijos akcijos atžvilgiu, – tiesiog jau ne vieną savaitę besitęsiančio JAV ir Vokietijos vadovų nesutarimo ar taktiškosios Merkel tykaus pasipriešinimo Trumpo grubokiems užsipuldinėjimams išdava? Juk užpuldinėja ar priekaištauja Vokietijai Trumpas gana dažnai. Ir dėl nepakankamo NATO finansavimo, ir dėl to, kad po Skrypalių nuodijimo išsiuntus iš JAV 60 Rusijos diplomatų, Vokietija (ir Prancūzija) teišsiuntė vos po keturis…

Dabar vėlgi Trumpą gali erzinti ta aplinkybė, kad ES šalys neranda sutarimo dėl to, kaip vertinti sąjungininkų atakos rezultatus ir kaip elgtis Asado atžvilgiu toliau. Sąjungininkų smūgiams nepritarė netgi ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, kuri apsiribojo aptakia fraze, kad šito tarptautinės teisės pažeidimo kaltininkai „bus laikomi atsakingi“. 

Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.

Kai kurių Europos vyriausybių susilaikymas nuo atviro pritarimo sąjungininkų akcijai aiškinamas tuo, kad joms rūpi Maskvos reakcija, nes Rusija, kaip ir buvusi, išlieka svarbi dujų Europos Sąjungai tiekėja. O Vokietijos kanclerė, visomis jėgomis stumdama „Nord Stream 2“ projektą, šią Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų per metus padidintų dukart, nes dujų pralaidumas išaugtų iki 120 mlrd. kubinių metrų.

Projektui priešinasi tik nedidelė dalis Europos valstybių, kurios, kaip ir Lietuva, laiko jį ne komerciniu, o politiniu, nes juo galimai siekiama pakenkti Ukrainai ir suskaldyti Europą.

O tas faktas, kad Angela Merkel pastaruoju gana  įtemptu metu pasidarė lyg ir nematoma, lyg ir negirdima, o „garsiausiu“ atveju apsiriboja aptakiomis, realių veiksmų neatitinkančiomis frazėmis, leidžia manyti, kad mažuma, ko gero,  yra teisi…

2018.04.17; 15:03