Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.

Taip, mes – toli gražu ne šventieji…

„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?

Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose  pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.

Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.

 O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…

Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…

Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis  būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.

Taip  nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.

Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.

Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems  užimant prezidento postą.

V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.

Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.

Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…

Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.

Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Vinstonas Čerčilis

Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.

Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent  Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).

Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?

Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti,  pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…

Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.

Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.

Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…

Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.

Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…

O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“

Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba  (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą“ /Šarlis de Golis/.

Na, o jei norime  būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“

2018.03.31; 05:57

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.

Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?

Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.

Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…

Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.

Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:

„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…

Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.

Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.

Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.

Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.

Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.

Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.

Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.

Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“.

2018.01.20; 06:00

Telefonas – puikus įrenginys pasiklausymui. Slaptai.lt nuotr.

Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.

Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.

Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.

Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.

Štai keli pavyzdžiai.

Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.

Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.

Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.

Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.

Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.

Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.

Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.

Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.

Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas. 

Sekimas

Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.

Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.

2017.12.28; 05:55

Briuselyje susirinkę NATO šalių gynybos ministrai atkreipė dėmesį į Rusijos vykdomus svarbios ginklų kontrolės sutarties pažeidimus ir aptarė būdus, kaip priversti Maskvą laikytis šio susitarimo sąlygų, ketvirtadienį sakė JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis).

Vašingtonas tvirtina, kad Rusija pažeidė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), pasirašytą dar Šaltojo karo metais. Ja uždrausta dislokuoti trumpojo ir vidutinio nuotolio raketas.

„Esame tvirtai įsitikinę, kad Rusija pažeidė INF“, – sakė Dž. Metisas.

„Mūsų tikslas – ne pasitraukti iš šios sutarties, o pasiekti, kad Rusija jos laikytųsi“, – pridūrė JAV gynybos sekretorius.

Minėtoji sutartis įsigaliojo 1987 metais, ją pasirašius JAV prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan) ir tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Maskva atkakliai neigė, kad neseniai dislokuodama antžeminę raketų sistemą ji pažeidė šią sutartį.

Dž. Metisas tikino, kad kelios NATO narės turi įrodymų, jog Rusija sutarties sąlygų nesilaiko.

„Aptarėme Rusijos Federacijos vykdomus INF sutarties pažeidimus ir mūsų kolektyvines pastangas pasiekti, kad Rusija vėl imtų laikytis jos sąlygų“, – teigė Dž. Metisas.

„Tai tiesiog būtina, norint išsaugoti pasitikėjimą ginklų kontrolės susitarimais. Mes tai darome solidžiu, skaidriu ir patikrinamu keliu“, – pridūrė jis, tačiau savo teiginių plačiau nekomentavo.

Maskva, savo ruožtu, taip pat kaltina JAV pažeidžiant minėtąją sutartį – esą Lenkijoje ir Rumunijoje dislokuotos JAV raketų sistemos „Patriot“, prireikus, gali būti panaudotos paleisti raketas į Rusijos teritoriją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.10; 00:05

Per radiją LRT buvo laida su žymiu mūsų aktoriumi Regimantu Adomaičiu. Mane nustebino jo perspėjimas, kad reikia saugotis komunistų – idealistų!

Ko gero, taip mano ne tik jis vienas. Tačiau aš turėdamas nemažą sovietinio gyvenimo patirtį ir domėdamasis istorija nelinkęs būti tokiu kategorišku, nes yra ir išimčių.

Kas domisi istorija, tas tikriausia žino, kas toks buvo Piotr Mironovič Mašerov. O jis buvo Baltarusijos kompartijos CK pirmasis sekretorius. Baltarusijoje apie jį tik geri prisiminimai, nes jis pirmas Sovietų Sąjungoje stengdamasis, kad dėl sunkaus gyvenimo iš kolchozų nepabėgtų jaunimas, o ir moterys turėtų darbo, todėl leido įkurti pagalbinius cechus. O toliau jau priklausė nuo kolchozų pirmininkų iniciatyvos.

Kiek žinau, tą Baltarusijos patirtį perėmė ir kai kurie kolchozų pirmininkai Lietuvoje. Kiek prisimenu, vienas kolchozas Rokiškio rajone įrengęs pagalbinį cechą tapo gana sėkmingu, nes išdirbdavo avių kailius ir iš jų siūdavo kailinukus (vadinamąsias dublionkas), kurie turėjo didžiulę paklausą.Dar kiti įsigiję vilnų karšyklas teikė labai vertingą gyventojams paslaugą. Vėliau daug kur buvo auginami kailiniai žvėreliai, kurių kailiukai turėjo didžiulę paklausą Rusijoje. Buvo ir tokių, kurie įrengę cechus pagal karinių gamyklų užsakymus gamino produkciją. Daugiausia, tai elektronika raketoms, arba „juodosios dėžės“ lėktuvams.

Dar kai valdžioje buvo Borisas Jelcinas, per Rusijos TV žiūrėjau laidą apie Piotrą Mašerovą. Pasirodo, jis dalyvavo 1941-1945 metų kare, t.y. buvo frontininkas. Būdamas padoriu žmogumi manė, kad visi žmonės nusipelnė padoraus ir sotaus gyvenimo, o ne vien tik komunistai.

1976 metais kompartijos generalinis sekretorius L.I. Brežnevas šventė 70-ies metų sukaktį. Aišku, kad į šią šventę su brangiausiomis dovanomis suvažiavo visų respublikų vasalai – Pirmieji sekretoriai. Dovaną jubiliatui įteikė ir Piotras, tačiau jo dovana šokiravo visus „velnių piro“ dalyvius, nes tai buvo ypatingai kukli dovanėlė – žadintuvas „Slava“ (gaminamas Minske) ir ant siūlo suverti džiovinti baravykai (pačio rinkti!).

Tokio akibrokšto „raudonieji velniai“ atleisti jam negalėjo ir tai priėmė už įžūliausią įžeidimą. Todėl kai šis sąžiningas žmogus 1980 metų rudenį žuvo autoavarijoje, tai visi manė, kad ją „suorganizavo“ tik Brežnevui pavaldus KGB skyrius. Sakoma, kad šiame skyriuje dirbo 300 KGB-istų.

Manau, dar būtina paminėti Tarptautinio skyriaus (prie CK KPSS) viršininko pavaduotoją Anatolijų Černiajevą, kuris ruošdamas kompartijos plenumams pranešimus turėjo galimybę susipažinti su visais statistikos rodikliais. Kaip žinome, tikrąją padėtį liaudies masės žinoti neturėjo teisės! Norėdamas, kad tikrą tiesą žinotų ateities kartos, jis nuo 1970 iki 1994 metų slapta rašė dienoraščius, kuriuos po jo mirties trimis tomais išleido artimieji. Tai aukso vertės knygos!

Dar privalau paminėti Sovietų Sąjungos CK Politbiuro narį Aleksandrą Nikolajevičių Jakovlevą. Jo atvykimas į Lietuvą suteikė vilties, kad mes turime teisę į savarankiškų sprendimų savo respublikoje priėmimą ir kad nebūtina dėl visko atsiklausti „vyresniųjų brolių“. Į klausimą, ar mes galime pakeisti savo vėliavą ir himną, jo atsakymas buvo teigiamas.

Po jo išvykimo nedidelė grupelė drąsesnių mūsų tautiečių įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Dėl to Kremliuje A.Jakovlevą „raudonieji šėtonai“ apkaltino išdavyste ir kad dėl jo kaltės griuvo Sovietų Sąjunga.

Ir dar vienas svarbus faktas… Po kruvinos Sausio 13-ios nakties A.Jakovlevas su savo bendraminčiais Primakovu, Bakatinu ir Ignatenko apsilankė pas Michailą Gorbačiovą ir ragino jį kuo greičiau skristi į Vilnių bei atsiprašyti lietuvių tautos. Tačiau šis nesutiko, tai rodo, kad jis davė įsakymą tankais traiškyti laisvės siekiančią mūsų tautą.

Galima dar paminėti Čekoslovakijos KP Pirmąjį sekretorių Dubčeką, kuris 1968 m. nedavė įsakymo panaudoti smurtą prieš  savo valstybės piliečius. Už tai Kremliaus šėtonai jį ir sušaudė.

Mėginau prisiminti, ar iš Lietuvos komunistų buvo nors vienas idealistas. Tačiau, kaip sakydavo vienas iš mano vadų, dauguma jų yra tik savo „užpakalio patriotai“.

2017.02.02; 02:06

Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikimo Belovežo girioje metu pareiškė, jog „SSR Sąjunga nustojo gyvuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.

Buvo pasirašytas Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.

Lemtingas Ukrainos vaidmuo

Išsamiai žinome, kaip naktį iš  gruodžio 7-osios į 8-ąją Belovežo girios viduryje jautėsi pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas. Apie tai jis papasakajo 1994-aisiais išleistoje knygoje – „Paskutinės imperijos dienos… Pirmieji vilties žingsniai“ (Останнi днi iмпериii… Перши кроки надii). Po vakarienės rusai su baltarusiais nuėjo į pirtį, o Ukrainos prezidentas su savaisiais patraukė pakvėpuoti grynu oru (spaudė čia neįprastas 30 laipsnių šaltis). Vaikštinėjo ir tarėsi apie dvi valandas.

Sutarties pasirašymas
Sutarties pasirašymas

Kravčukas į savo apartamentus grįžo antrą valandą nakties. Miego nesinorėjo. Įjungė toršerą ir ištraukė iš švarko kišenės lapelius su Kijeve rašytomis pastabomis. Dar kartą perskaitė. Po to paėmė pieštuką ir skaitė pabraukdamas svarbiausias vietas. Paslėpė užrašus, atsigulė, bet sukylančios mintys neleido užmigti. Dar du kartus kėlėsi ir vėl skaitė užrašus. Jis neabejojo savo idėjų teisumu ir tuo, jog atėjo laikas jas paskelbti. Aš dar Kijeve nusprendžiau sulaukti tinkamo momento. Ir tas momentas atėjo. Negalima buvo jo praleisti

Tuo tarpu Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Jegoro Gaidaro namelyje susirinkę rusai ir baltarusiai naujo susitarimo projektą kūrė iki ryto. Gaidaras rašė ranka. Penktą valandą ryto apsaugos darbuotojai išvažiavo parvežti mašininkės ir rašomosios mašinėlės. Pradėjus skirstytis, per radiją suskambo SSRS himnas: Laisvųjų respublikų sąjungą amžiams… Ką tik parašytame projekte „sąjungos“ jau nebuvo. Kadangi Kravčukas išvakarėse kalbėjo nežinantis, kur yra Maskva ir kas yra Gorbačiovas, ir ragino iš viso pamiršti žodį „sąjunga“, projekto kūrėjai užrašė „Susitarimas dėl Demokratinių Valstybių Sandraugos sudarymo“. „Sandrauga“ niekam nekliuvo, Britų nacijų sandrauga netgi atrodė vos ne idealus pavyzdys.

Kaip atsimename, Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“ rašo, kad gruodžio 8-osios rytą įvyko siaubinga: dingo rankraštis. O atrado jį vieno iš Rusijos prezidento sargybinių… tualete. Nors tas beraščiu vaizduojamas sargybinis negalėjo turėti savo kambario (ne tokie dėl ankštumo miegojo pasitiesę čiužinius ant grindų), bet Rusijos dūmos deputatas ne visiškai iš lubų parašė. Autorius iš Rusijos delegacijos narių išgirdo, kaip užsienio reikalų ministras Kozyrevas per klaidą pakišęs rankraštį ne po mašininkės kambario durimis ir kaip rankraštis kuriam laikui dingęs.

Sovietų Sąjungos žlugimas.
Sovietų Sąjungos žlugimas.

Sunku patikėti ministrą patį nešus rankraštį mašininkei, juo labiau, kad jos rezidencijoje nė nebuvo. Rašomoji mašinėlė savo istorinių valandų dar laukė medžioklės draustinio raštinėje, beveik 20 km atstumu nuo Viskulių. Draustinio viršininko sekretorė dar miegojo savo namuose ten pat, Kameniukų kaime, ir nė nesapnavo, kad tą sekmadienį, kai rengėsi ruošti vaišių stalą vyro jubiliejui, ją paims iš namų tokiam reikalui… Šiaip ministrai nenešioja rankraščių mašininkėms. O štai prezidentui ir valstybės sekretoriui – kitas reikalas. Labai tikėtina, jog ministrui su rankraščiu teko lukterėti, kol prabus prezidentas…

Naujas derybų raundas prasidėjo po pusryčių su gera nuotaika. Borisas Jelcinas padovanojo Stanislavui Šuškevičiui laikrodį, taip atsidėkodamas už Rusijos prezidento palaikymą sunkią valandą – po vakarienės Baltarusijos parlamento vadovas spėjo prilaikyti ant laiptų susvyravusį Jelciną. Valstybių vadovai su antraisiais asmenimis užsidarė bilijardo salėje. Pirmąsias 30-40 minučių iš ten nebuvo girdėti nė garso. Po to išėjo sunerimusiais veidais Ukrainos premjeras Vitoldas Fokinas ir Rusijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, greitai pasitarė su teisininkais. Dar po ketvirčio valandos iš salės atsklido šūksniai „Ura!“ – vadovai galiausiai suderino pirmą straipsnį. Jelcinui pasiūlius, kaip vėliau sužinota, pakėlė taures su šampanu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai.

Leonidas Kravčukas papasakojo ir apie tai, kas vyko pačioje bilijardo salėje. Matau, Jelcinas į mane žiūri laukiamai. Ir aš nusprendžiau: išmušė valanda. Ukrainos prezidentas perskaitė savo pastabas iš jau minėtų užrašų. Jaudinausi, žinoma, kaip niekada gyvenime. Bet svarbiausia, manau, man pavyko visus įtikinti, kad alternatyvos neturime. Kravčukas paėmė švarų lapą, parkerį ir pasakė, kad pats rašys. Taip mes pradėjome. Patys rašėme, patys taisėme, be padėjėjų. Pagal senąjį protokolą, anksčiau niekada nebūdavo, kad valstybės vadovai patys rašytų valstybinius dokumentus. Rusų liudijimu, Kravčukas gal net daugiau iš jų projekto išbraukė, negu įrašė.

Anot Kravčuko, jį palaikė ir Burbulis. Naujas nepriklausomų valstybių darinys turėjo akivaizdžiai skirtis nuo senosios Sąjungos schemos, savo esme būti arčiau Europos bendrijos (tuo metu abreviatūra NVS dar nebuvo priimta).  

Ukrainos prezidento pasiūlymai neatrodė, kaip staiga nušvitęs apreiškimas. Dar iki gruodžio 1 d. Ukrainoje įvyksiančio referendumo jis aiškino, jog Gorbačiovo siūloma Sąjunginė sutartis yra jau pliuskvamperfektas (praėjęs laikas). Mes nepatvirtinsime sutarties, kurioje bus numatyti kokie nors centriniai organai. Jokio centro neturi būti, išskyrus koordinavimo organus. Praėjus kelioms dienoms po Belovežo susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo, Jelcinas savaitraščiui “Аргументы и факты“ pareiškė, jog NVS sudarymas buvo vienintelis būdas įtraukti Ukrainą į kokių nors sąjunginių santykių orbitą visai nauju pagrindu… Mes žengėme platų žingsnį priekin kelyje į naują europinio tipo konfederaciją, tokią, kaip Europos bendrija. Norėdama likti sąjungoje su Ukraina, Rusija kito pasirinkimo ir neturėjo.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo knygoje „91-ųjų gruodis. Mano pozicija“ (Декабрь-91. Моя позиция) aiškina, esą Rusijos vadovybė pasinaudojusi Ukrainos fenomenu jo siūlomos Sąjungos idėjai sužlugdyti. Girdi, Rusijos prezidento aplinkoje seniai gyvavo šūkis „Sąjunga be centro“. O štai ką pareiškė tas pats Kravčukas, pasirašius Belovežo susitarimus: Pasirodo, viską galima operatyviai išspręsti, kai ant kelio nėra rąsto, vadinamo centru.

Kas negeria šampano – tas nerizikuoja?

Įvykdę valstybinį perversmą ir bijodami suėmimo, sąmokslininkai jautė gyvulišką baimę, kurios negalėjo nuslopinti nė gausiai vartojamas alkoholis, – parašė 2010 metais išėjusioje knygoje „Gorbačiovo ir Jelcino sąmokslas. Kas stovėjo už Kremliaus šeimininkų?“ (Заговор Горбачева и Ельцина. Кто стоял за хозяевами Кремля?) rusų autorius Aleksandras Kostinas.

O štai reportažas iš Viskulių rezidencijos, tekusios Baltarusijos prezidentui, praėjus 12 metų po atmintinos trijų valstybių vadovų viešnagės. Žurnalistas susitiko su vietiniais darbuotojais ir sužinojo kai kurias ano istorinio įvykio smulkmenas: kaip Ukrainos prezidentas medžioklėje nespėjo iššauti į šerną ir panašiai. Visi vienu balsu smerkia žurnalistus, apskelbusius, kad susitarimas buvo pasirašytas girtame įkarštyje, – atkreipė dėmesį Mečislavas Dmuchovskis leidinyje “Советская Белоруссия. Собеседник”. – Niekas negėrė! Tik KGB sargybiniai po to, kai visi išvažiavo, kaip reikiant malšino stresą. Dar rašyta, jog sugriauti Sąjungą sumanyta pirtyje. Tuo tarpu nei Kravčukas, nei Jelcinas nėjo į pirtį… Baltarusiai tuo „Niekas negėrė!“ gal norėjo pasakyti nebuvus nieko panašaus į kadaise Belovežo girioje medžiojusių kunigaikščių, karalių ir imperatorių užmojus?

Leonidas Kravčukas savo knygoje papasakojo ir apie gruodžio 7-osios vakarojimą su broliškų valstybių vadovais. Per vakarienę ant stalo stovėjo „Belovežo“ degtinė. Aš irgi išgėriau. Nežinau, ką darė Jelcinas po to, kai mes išsiskyrėme. Bet kitą rytą, kai mes susėdome ir pradėjome dirbti, Jelcinas buvo blaivus kaip stiklas. Aš neperdedu! Jis buvo puikios savijautos, energingas, turėjo idėjų. Baltarusijos parlamento pirmininkas Stanislavas Šuškevičius aiškino, kad kuriant dokumentą  jis pats buvo kaip prie vairo, o kiti elgėsi beveik taip pat; vėliau jie leido sau šiek tiek gero konjako ir atsipalaidavo tik vakare, po dokumento pasirašymo prieš televizijos kameras.

Baltarusijos vyriausybės vadovui Viačeslavui Kebičiui buvo pavesta bendrauti su žiniasklaida, kurios susirinko viso labo… penki žmonės. Baltarusijos naujienų agentūros direktorius Jakovas Alekseičikas įsiminėjo Kebičiaus žodžius, kad Jelcinas yra ne visiškai formoje ir todėl geriau nieko jo neklausinėti. Tuo tarpu Jelcinas po Susitarimo pasirašymo nusprendė pats prabilti į žurnalistus. Bet Baltarusijos ministrų tarybos spaudos tarnybos vadovas, atmindamas viršininko nurodymą, nutraukė aukštąjį svečią: Borisai Nikolajevičiau, nereikia nieko kalbėti, viskas juk aišku!  Rusijos prezidentas nustebo. Na, jeigu jums viskas aišku… – burbtelėjo ir išėjo iš salės.

Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas: Tai, kad Belovežo girioje dokumentai buvo priimami ir pasirašomi girtame kvaitulyje – begėdiškas melas! Tiesa, vakarais, vakarieniaujant, jie leisdavę sau taurelę išlenkti. Bet mes buvome jauni, aktyvūs ir, atsiprašau, ne kvaili, mes suvokėme, ką darome, todėl gyvenome, galima sakyti, blaivų gyvenimą. Fokinas stebėjosi Boriso Jelcino gebėjimu išgerti – kaip reikiant išgerti! – ir kitą rytą būti žvaliam kaip agurkėlis. Fokinas sakė netgi mėginęs ištraukti iš Boriso Nikolajevičiaus tokios sveikatos paslaptį, bet tas tik juokavo. Išgerti Jelcinas mėgo, tai buvo jo prigimtyje, bet niekada rimtų sprendimų įkaušęs nepriimdavo.

Viso to nevertėtų nė prisiminti – kokios derybos be vakarienės ir koks pasirašymas be šampano taurės. Ypač žinant, kad dar neseniai, iki Gorbačiovui paskelbiant „sausąjį įstatymą“, Sovietų Sąjungoje iš viso nieko nevykdavo be vaišių. Jeigu ir būtų buvę kas nors keista Belovežo girioje, tai žinia, kad baltarusiai per vakarienę vaišino broliškų tautų pasiuntinius vien arbata… Ir vis dėlto šioje temoje esama šiokios tokios keistenybės, gal net konspiracinės.   

Viačeslavas Kebičius papasakojo, kaip valstybių vadovai ir antrieji asmenys gruodžio 8-osios pirmoje pusėje kūrė Susitarimo tekstą. Kai pavykdavo sklandžiai išdėstyti straipsnį, jis gaudavęs užduotį: eik, įpilk po taurę šampano. Stipriųjų gėrimų, kai dirbome, iš viso nevartojome. Tik vėliau, kai viskas baigėsi… – aiškino Kebičius.

Sako, Genadijus Burbulis vis kalbinęs Jelciną: Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: parašom eilutę ir taurelę išgeriam, eilutę – ir taurelę. O Vitoldas Fokinas pasivedėjęs Burbulį į šoną ir papriekaištavęs: Ką jūs darote? Kam jį girdote? Burbulis atsakęs negerai, nepagarbiai: Tu ką, nematai, jis pats šito nori. Ir tada Fokinas, kaip buvęs šachtininkas su tvirtais kumščiais… Neseniai kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu ir leidėju Dmitrijumi Gordonu pirmasis nepriklausomos Ukrainos vyriausybės vadovas patvirtino buvus tokį nemalonų pokalbį su Rusijos valstybės sekretoriumi, bet jie tik susistumdę… Jokių pykčių nelikę. 

Iš tikrųjų Rusijos delegacijos ideologinio vedlio, filosofo Genadijaus Burbulio elgesys rodosi keistokas. Nebent… Kaip prisimena vėlgi Viačeslavas Kebičius, žodžius apie SSR Sąjungos panaikinimą jie įrašė į Susitarimą Burbulio pasiūlymu po to, kai visas tekstas jau buvo parašytas, perskaitytas ir visi jam pritarė. Ir tada esą Burbulis kreipėsi į Jelciną: dokumente trūksta dar vieno straipsnio. Pirma mes turime denonsuoti 1922 metų Sąjunginę sutartį, – paaiškino valstybės sekretorius prezidentui. – Tik tokiu atveju mūsų susitarimai teisės požiūriu bus visiškai korektiški.

Valstybių vadovai su tuo sutiko. Ukrainai užteko ir to, kad ji išstoja iš SSRS kartu su Rusija ir Baltarusija. Tuo tarpu Rusija, vien išstojusi iš SSRS, turėtų palikti buvusiai sovietinei imperija pusę valdų, o Gorbačiovas išsaugotų sostą Maskvoje. Tęsti priešpriešą su sovietiniu prezidentu Jelcinui nebuvo jokio reikalo. Taigi reikėjo SSRS paleisti. Gal Burbulis manė, kad Jelciną tam reikia parengti? Juk dar prieš kelias dienas ir jis, ir Šuškevičius tebebuvo linkę į Gorbačiovo projektą, nors ir reikalingą patobulinimų.

KGB apsuptyje

Maskvoje leidžiamas savaitraštis “Аргументы и факты“ praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Belovežo susitikimo teberašo, kad vieta Susitarimui pasirašyti buvo pasirinkta ne šiaip sau: Belovežo giria buvo keli kilometrai nuo SSRS valstybinės sienos, ir pasirašantieji turėjo pabėgimo per mišką į Lenkiją planą tam atvejui, jeigu Gorbačiovas būtų pamėginęs juos suimti. Bet to neįvyko… Beje, tai ne kieno kito, o anais laikais gerai žinomo Viktoro Alksnio, buvusio SSRS ir Rusijos deputato, kadaise Gorbačiovo, o vėliau ir Putino priešininko išvedžiojimai. 2013 metais išėjo jo knyga „Sudiev, imperija! Ačiū Putinui“ (Прощай, империя! Спасибо Путину). Kai kas dar nurodo stovėjus sraigtasparnį ar net kelis su įjungtais varikliais – jeigu prireiktų staigiai bėgti nuo Gorbačiovo įniršio. 

Kai ką sąmokslininkams gal ir pavyko nuslėpti. Kijeve leidžiamas laikraštis „Рабочая газета“ 1991 m. gruodžio 4 d. parašė, kad išvakarėse JAV prezidentas Džordžas Bušas paskambino Leonidui Kravčukui ir pasveikino jį išrinktą Ukrainos prezidentu. Kravčukas pasakė, kad jam skambino Jelcinas ir patikino Rusiją pripažinsiant Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Kravčukas pranešė, kad jis, Jelcinas ir Baltarusijos parlamento vadovas susitiks artimiausią šeštadienį Minske ir aptars jų vadovaujamų respublikų vidaus ir užsienio politiką. Atrodo, pats Kravčukas nežinojo, kad susitikimas vyks vidury Belovežo girios, Viskuliuose.

Medžioklės draustinio direktoriui prieš penketą dienų buvo nurodyta viską parengti svečių priėmimui, iš anksto atvyko Rusijos prezidento asmens sargyba ir buvo atvairuotas prezidentinis limuzinas. Prieš išskrisdamas iš Maskvos Jelcinas susitiko su Gorbačiovu ir kalbėjo kviesiąs Kravčuką stotį į naują Sąjungą… O gali iškilti ir slavų valstybių sąjungos tema, jeigu naujasis Ukrainos prezidentas spyriosis.

Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Širkovskis, kaip pats sakė, jau 12-ą nakties pranešė Gorbačiovui apie tai, kas kalbama (turėjo sėdėti kartu su visais prie vakarienės stalo) ir paprašė nurodymų, kaip elgtis toliau. Gorbačiovas liepė paskambinti po 20 minučių. Generolas dvi valandas skambinėjo Gorbačiovui, bet tas taip ir neatsakė. Alksnis tvirtina, jog į Belovežo girią atsiųstas KGB specialiosios paskirties būrys laukė iš Maskvos įsakymo suimti sąmokslininkus, bet taip ir nesulaukė. 

O gruodžio 8-osios rytą generolas Širkovskis priėjęs pakalbino ir savo ministrą pirmininką: Viačeslavai Francevičiau, juk tai pats tikriausias valstybės perversmas! Aš pranešiau apie visa tai į Maskvą, į komitetą… Laukiu Gorbačiovo įsakymo… Kebičius apstulbo. Rodos, ne iš bailiųjų, bet nuo šito pranešimo skruzdės nubėgo per nugarą, atšalo rankos. Prie kiekvieno gyvenamojo namelio budėjo po du saugumiečius, ir tai reiškė, jog kol kas viskas daroma teisėtai.

Kebičius paklausė: Kaip manai, ar gali būti toks įsakymas? Saugumiečių generolas: O kaip gi! Juk tai – akivaizdi valstybės išdavystė, daiktus vadinant tikrais vardais. Supraskite mane teisingai, aš negaliu tylėti. Daviau priesaiką. Kebičius: Būtum nors mane įspėjęs! Saugumietis: Bijojau, kad nesutiksite. O ir nenorėjau jūsų painioti. Jeigu kas, visą atsakomybę prisiimsiu pats. Kebičiui susidarė įspūdis KGB generolą norint įtikti ir vieniems, ir kitiems.

Atrodo, Viskuliuose niekam nebuvo paslaptis, kas gali įvykti. Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas sutiko pažįstamą iš Bresto srities KGB. Saugumietis atėjo pasišildyti, atstovėjęs sargybą. Iš jo Vladimiras išgirdo, kad Gorbačiovas siunčia čionai specialiosios paskirties būrį „Alfa“.

Sako, ne vienas Gorbačiovą ragino suimti sąmokslininkus. Antai išgarsėjęs savo žygiais prieš komunistus – rugpjūčio maišto vadeivas Rusijos viceprezidentas Ruckojus, taigi Jelcino pavaduotojas, įsiprašė priimamas SSRS prezidento ir primygtinai siūlė vadovaujantis įstatymais suimti tą girtą trijulę, pasirašiusią JAV palankią gėdingą sandėrį. Gorbačiovas pabalo, o paskui subruzdęs paprašė SSRS gelbėtojo nusiraminti, nes įvykis nėra toks dramatiškas… padėtį galima išgelbėti. Ruckojus aiškino taip ir nesupratęs Gorbačiovo elgesio: Arba jis viską žinojo ir buvo tiesioginis sąmokslo dalyvis, arba tiesiog išsigando tuo metu, kai buvo sprendžiamas visame pasaulyje įtakingos didžios valstybės likimas.

Daugiausia rašoma, kaip Jelcinas skambino JAV prezidentui, o Šuškevičius – buvusios SSRS prezidentui. Neaišku, ar pirmam, ar ne, Jelcinas paskambino žmogui, nuo kurio priklausė labiau nei nuo Gorbačiovo – SSRS gynybos ministrui Jevgenijui Šapošnikovui. Šis pirmomis dienomis po pučo gavo šį postą iš Jelcino rankų ir iki šiol klausė jo neprieštaraudamas. Rusijos prezidentas pranešė maršalui, kad trys slaviškosios valstybės įkūrė NVS ir perskaitė ištraukas iš Susitarimo, kur kalbama apie gynybą. Šapošnikovui patiko, kad strateginėse pajėgose išlieka vieningas vadovavimas. Be to, jam pranešė, kad sudaryta NVS gynybos taryba ir kad ši taryba jau paskyrė Šapošnikovą strateginių pajėgų vyriausiuoju vadu. Maršalas su šiuo paskyrimu sutiko.

Kaip vėliau pasakojo Šapošnikovas, iškart po šito pokalbio jam paskambino Gorbačiovas. Susidarė įspūdis, kad jis labai gerai viską žino. Tu juk dabar kalbėjai su Jelcinu. Kas ten Baltarusijoje? Maršalas nežinojo, ką sakyti, ir raitėsi, kaip žaltys keptuvėje. Gorbačiovas: Nelįsk ne į savo reikalus, įspėju! Ir padėjo ragelį.

Vėliau Sergejus Šachrajus teigė, jog Gorbačiovas tą vakarą mėgino prisiskambinti karinių apygardų vadams. Kadangi ministras nusišalino, SSRS vyriausiajam ginkluotų pajėgų vadui teliko prašyti žemesnių vadų paramos. Bet jam nieko neišėjo. Jegoro Gaidaro žodžiais, SSRS prezidentui nepavyko rasti nė vieno ištikimo pulko. Jelcino pavaldiniai spėjo anksčiau paskambinti aukštesniems vadams.

Paslaptis, kuri nieko nepakeis

Rusijos prezidentas, sako, skubinosi susisiekti su Vašingtonu – pranešimas Bušui reiškė neatšaukiamą įvykusio fakto pripažinimą ir tam tikrą apsidraudimą nuo Gorbačiovo priešiško veikimo. Pokalbis truko apie pusę valandos. Jelcinas patikino, jog Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje išliks vieninga branduolinio ginklo kontrolė ir kad valstybių vadovai vykdys Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Jelcinas kalbėjo keturių valstybių vardu: jų  pusėje esąs ir Kazachijos prezidentas Nazarbajevas, jis netrukus atskrisiąs į Minską ir pasirašysiąs Susitarimą. Nenuslėpė, kad Gorbačiovui dar nepranešta. Bušas tylėdamas klausė, tardamas retsykiais „Aišku“. Nieko prieš nepasakė ir pažadėjo perskaityti dokumentą.

Tą dieną Jelcinui, visų liudijimu, buvo nelengva. Jis žinojo, jog susidūrimo su SSRS prezidentu išvengti nepavyks, ir svarstė, kieno paramos gali tikėtis. Jis labai nenorėjo,kad į Gorbačiovo pusę pereitų Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įtakingiausias vadovas musulmoniškoje buvusios SSRS dalyje. Kazachijos teritorijoje, kaip ir Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje, buvo branduolinis ginklas. Ten gyveno daug rusų, todėl ir Kazachstaną iš pradžių norėta įtraukti į rytinių slavų sąjungą. Jelcinas liepė pavaldiniams skambinti į Kazachstano sostinę, tada dar Almatą. Ten atsakė, jog Nazarbajevas išskrido į Maskvą.

Jelcinas susisiekė su Nazarbajevu po to, kai šio lėktuvas nutūpė Maskvoje ir pakvietė jį atskristi į Minską; atrodo, su juo pakalbėjo ir kiti vadovai. Nazarbajevas pažadėjo išskristi į Minską iškart po to, kai Maskvoje pasipildys kuro, ir paprašė Susitarimo be jo nepasirašinėti. Štai tada Ukrainos vadovai ir patraukė į medžioklę. Buvo jau po pietų ir girioje juos užklupo ankstyva prieblanda. Fokino pasakojimu, jam vis dėlto pavyko prožektorių šviesoje nušauti šerną. Žvėrį spėta išdoroti, iškepti mėsą ir patiekti į stalą.

O Nazarbajevo vis nebuvo. Vienų aiškinimu, paskambinęs kažin kas iš Kazachstano prezidento sekretoriato pranešė, jog dėl techninių priežasčių jis neatskris. Fokinas tvirtina, kad jam pavyko prisiskambinti pažįstamam Gorbačiovo padėjėjui ir pasiteirauti, ar nėra Kremliuje Nazarbajevo. Padėjėjas atsakė: Michailas Sergejevičius užsidarė su juo kabinete. Taip išaiškėjo Nazarbajevą perėjus į Gorbačiovo stovyklą.  Žinia, kad Kazachstano prezidentas neatskris, visiems paliko, Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos liudijimu, slegiamą įspūdį. Ką Gorbačiovas pasakė Nazarbajevui? Kodėl šis pakeitė savo ketinimą? GalSSRS prezidentas tikrai pasirengęs panaudoti prieš sąmokslininkus jėgą?

Nazarbajevas su dar dešimt buvusių sovietinių respublikų(be Baltijos šalių ir Gruzijos), o dabar – suverenių valstybių vadovų pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo protokolą nepraėjus ir dviem savaitėms – gruodžio 21-ąją. Po keturių dienų Michailas Gorbačiovas viešai pareiškė atsistatydinąs iš SSRS prezidento pareigų.

O kokia paslaptis? Vidoldas Fokinas tikina telefonu pasakęs Nursultanui Nazarbajevui: Tu galėsi prie mūsų trijų vėliau prisijungti (pasirašyti Susitarimą kada galės). Bet Nazarbajevas atsisakęs: Ne, mantai netinka, aš noriu pasirašyti su visais. Štai randame parašyta, jog 14 val. 17 min.įvyko nepataisoma: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos neliko. Šis istorinis faktas įregistruotas dokumente, kurį pasirašė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai. O štai kitoje vietoje rašoma, jog Nazarbajevo laukė iki vėlyvo vakaro ir netgi atidėjo pasirašymą.

Dar įdomiau pasidaro sužinojus, jog Belovežo girioje pasirašyto Susitarimo dėl Nepriklausomų valstybių sudarymo originalo… niekur nerandama. ViačeslavasKebičius prisipažino ant stalo Viskulių rezidencijoje matęs tik puslapį, kuriame turėjo suraityti parašą. Kadangi laukė atskrendant Nazarbajevo, į Susitarimo tekstą turėjo būti įrašytas ir Kazachstanas. Kadangi laukė Kazachstano prezidento, tai ar pasirašė Susitarimą prieš televizijos kameras 14 val. 17 min., kaip teigiama?

Suprantama, tai nieko nekeičia. 1991 m. gruodžio 25 d. 19 val. 38 min. viršum Kremliaus raudona SSRS vėliava buvo pradėta nuleisti ir pakeista Rusijos trispalve.

2016-12-08; 09:10

Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8 d., Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių aukščiausieji pareigūnai pasirašė vadinamąjį Belovežo susitarimą, panaikinusį Sovietų Sąjungą. 

Sovietų Sąjungos žlugimas.
Sovietų Sąjunga negalėjo nežlugti, nes ji buvo kuriama bei išlaikoma prievarta, remiantis melu, smurtu, rusifikuojant pavergtas tautas.

„Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa“, – pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2005 metais.

Mirusius į žemę, gyvus prie stalo

Apie SSRS žlugimą liberalus žurnalas „Коммерсантъ Власть“ 1991 m. gruodžio 16 d. rašė anaiptol be tragiško patoso, veikiau priešingai: Jelcinas, Kravčukas, Šuškevičius gerai pamedžiojo. Žurnalas praneša ir apie medžioklės trofėjus, būtent: savaitgalio medžioklė Belovežo girioje baigėsi tuo, kad Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai susitarė įsteigti trijų slaviškųjų respublikų sąjungą su centru Minske ir panaikinti SSRS kaip tarptautinės teisės subjektą.

Tiesa, Bresto taika pasirašyta siaurame ratelyje, todėl daugelis į medžioklę nepaimtų politikų griežtai prieštarauja. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įsižeidęs, grasina, kaip įprasta, atsistatydinsiąs, reikalauja nedelsiant sušaukti suvažiavimą, jo paties neseniai išvaikytą, ir net pasiskundė specialiai į Kremlių sukviestiems žurnalistams, kad Belovežo susitarimo dalyviai pirma viską papasakojo JAV prezidentui Džordžui Bušui ir tik po to – jam.

Anot žurnalo apžvalgininko, Gorbačiovas ieško, ko nepametęs. Juk be perstojo ragino apsispręsti, nekyboti ore, ir štai politikai apsisprendė, atsistojo ant žemės. Anksčiau barė respublikų vadovus, kad jie kaip daliniai kunigaikščiai žiūri tik savo valdų, ir aiškino, koks gėris yra politinis stabilumas, – dabar, kai kunigaikščiai paliko savo valdas ir siekia stabilumo, jis vėl juos bara – už diktatūrą. Atrodo, komentatoriaus spėjimu, Gorbačiovas labiau baiminasi ne gresiančios diktatūros, o likti joje be vietos.

Sovietų Sąjunga - pats tikriausias tautų kalėjimas.
Sovietų Sąjunga – pats tikriausias tautų kalėjimas.

Prezidento spaudos sekretorius šnekas apie tai, kad Gorbačiovas pasitenkins Belovežo girioje įkurtos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pasiuntinio Jungtinėse Tautose vieta, pavadino pasityčiojimu. Atrodo, prezidentas vis dar tikisi, kad slaviškoji antantė (Antantė, arba Santarvė – Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė ir politinė sąjunga Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) pasiūlys jam solidų postą. O kol kas iš jo lūpų girdėti tik patikinimai esant niekuo nedėtą dėl tūkstantmetės valstybės (державы) griūties ir pažadai atsistatydinti.

„Komersant“ rašo apie dar vieną buvusios SSRS politinį lyderį: Nursultanas Nazarbajevas apmaudauja, kad jo nepakvietė į medžioklę ir reikalą išsprendė be jo. Bet Jelcinas pažadėjo pasitaisyti ir įtraukti Kazachstano prezidentą į NVS steigėjus. Anatolijus Sobčakas pasišovė steigėjais padaryti visus, kas tik jo paprašys. Šis pasiūlymas labai patiko Vidurinės Azijos lyderiams ir jie nutarė įstoti į kuriamą bendriją. Be jų, prašosi Armėnija ir Kalnų Karabachas, pasiskelbęs savarankiška suverenia valstybe.

Taigi begaliniai žaidimai aplink atvėsusį SSRS lavoną baigėsi, oficialus nekrologas pasirašytas, didžiausi nenuovokos galop suprato, kas įvyko. Buvusios Sąjungos pakasynų procedūrą analizavęs „Komersant“ apžvalgininkas taip baigia savo tekstą: Kad ir kaip būtų, Sovietų Sąjungai pritrūko trijų savaičių iki savo 69 metų gyvavimo sukakties, ir palikuonims telieka prisiminti liaudies išmintį: mirusius į žemę, gyvus prie stalo – derybų, suprantama.

Drebėjo iš siaubo, bet vis viena sugriovė…

Praėjus keliolikai metų, smagiai Belovežo susitikimą aprašė žurnalistas Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“. Štai vienas epizodas iš knygos – autorius kalba apie 1991 m. gruodžio 8-osios rytą ir apie Susitarimo projektą, kurį iki paryčių kūrė specialistų grupė. Rytą įvyko siaubinga. Visiškai slaptas dokumentas paslaptingu būdu dingo. Paskutinis jį rankose laikė užsienio reikalų ministras Kozyrevas. Baltas kaip popierius ministras dievagojosi, jog rankraštį pakišo po durimis kambario, kur gyveno mašininkė…

Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.
Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.

Toliau: kilo baisi panika. Visi akimirksniu įtikėjo, kad dokumentą išvogė KGB. O čia dar paskambino SSRS vidaus reikalų ministras Baranikovas (Jelcino bendražygis) ir pranešė, esą Gorbačiovas žino visus sąmokslininkų kėslus, ir jau iš ryto veda derybas su Bušu ir Europos lyderiais, ragindamas juos nepripažinti naujos Sąjungos. Dabar, pasak autoriaus, panika virto siaubu. Likvidatoriai (reikia manyti – SSRS griovėjai) jau laukė valdingo beldimo į duris, regėdami save sukaustytus ir vežamus tiesiai į „Matroskaja Tišina“ (izoliatorių), kur jau tupi prieš kelis mėnesius žlugusio komunistinio pučo vadeivos.

Išgelbėjo Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Koržakovas (jo palyginimas su Šerloku Holmsu – tikriausiai autoriaus ironija). Akimirksniu surado dingusius popierius. Pasirodė, ministras juos pakišo ne po tomis durimis. Pavojingi rankraščiai, suplėšyti ir iš dalies panaudoti, ramiausiai gulėjo vieno iš prezidento sargybinių tualete: krepšelyje tualetiniam popieriui. „NVS“ gimimas iš tiesų prasidėjo nuo „Š…“ (rusiškai СНГ ir Г – kalambūras, cha-cha-cha). Greitai atspausdinę nelemtą dokumentą, atnešė jį prezidentams. Tie jau visu smarkumu šventė artėjančią imperijos griūtį…

Knyga išėjo 2007 metais, Hinšteinui būnant Rusijos dūmos deputatu (tris kartus buvo išrinktas). Kai kas jį atvirai vadino tamsių užsakymų vykdytoju. 2016 metais jį paskyrė naujai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos direktoriaus Viktoro Zolotovo patarėju ideologiniam ir kitokiam darbui, kuris vienu žodžiu vadinamas propaganda. Direktorius žinomas kaip ištikimas Putino „kūno sargybinis“, Hinšteinas – kaip sakyta; jis visokių medalių, premijų ir Rusijos prezidento garbės raštų gavėjas, kelių Rusijos miestų ir rajonų garbės pilietis. 

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.
Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991 metų sausio 13-osios žudynėmis Vilniuje.

Pastangos sumenkinti, paversti Belovežo susitikimą vos karikatūra nesiliovė ir paskesniais metais. Ne po tomis durimis pakištą rankraštį po dvidešimt metų priminė autorius (ar autoriai), kurio, sakykime, traktatą „SSRS sugriovimas. Nusikaltimas neturi senaties“ (Развал СССР: преступление без срока давности) ir dabar galima rasti atrodytų solidžiuose interneto svetainėse (pavyzdžiui, KM.RU, daugiau kaip 1 milijonas lankytojų per dieną). Tiesa, krepšelio tualetiniam popieriui nemini (neva rado valytoja ir istorinį dokumentą tikrąja to žodžio reikšme ištraukė iš šiukšlių kibiro), bet ir nejuokauja: Tokio niekinamo požiūrio ir aplaidumo istorija dar nematė!.. Trijų sąjunginių valstybių lyderiai (kitoje vietoje juos vadina trimis politiniais avantiūristais) nesiteikia net rašto surašyti tinkamai, kai tuo tarpu griūva milžiniška valstybė, sprendžiamas ne tik teritorijų ir tautų likimas, bet ir vyksta globaliniai geopolitiniai pokyčiai.

Maža to! Gruodžio 8-osios rytą, SSRS žūties dieną, jie, greitosiomis nulėmę milžiniškos šalies likimą, vietoj darbo… eina į medžioklę (iškart reikia pasakyti, kad buvo sekmadienis, bet gal turėjo dirbti iki galo, jeigu ėmėsi). Tik po pietų televizijos kamerų akivaizdoje įkaušę valstybių vadovai pasirašė Susitarimą, pakeitusį ne tik jų likimus ir vaidmenis istorijoje, bet ir daugianacionalinės Sąjungos likimą. Kitoje vietoje: vienu plunksnos brūkštelėjimu panaikino šalį su beveik 300 milijonų gyventojų ir nors nevienareikšme, bet neabejotinai didžia istorija ir didžiomis pergalėmis. Galiausiai: Liudijimai apie tai, kas vyko tą dieną ir išvakarėse, sukrečia ir varo siaubą savo kasdieniškumu ir cinizmu.  Skyrius, kur visa tai rašoma, pavadintas smagiai: „Баня, водка, Буш и бардак“.

Dar smagiau kertama prieš porą metų išspausdintame proginiame tekste „Didžiosios išdavystės diena“ (День Большого Предательства, segodnia.ru): Iš tikrųjų Belovežo susitarimas yra gryna išdavystė. Išsipildė Napoleono, Vilhelmo, Hitlerio ir kitų smulkesnių Europos telkėjų (евроинтеграторов) svajonės: iširo Sovietų Sąjunga, Rusijos Imperija, Didžioji Rusija.

Jau 1991 metais minėtas „Komersant“ rašė: Gorbačiovas Jelcino išvedimu iš tikrojo kelio apkaltino Genadijų Burbulį ir Sergejų Šachrajų. Po dvidešimt dvejų metų savaitraščio “Аргументы и факты“ paprašytas vyriausiasis laikraščio „Завтра“ redaktorius, rašytojas Alekandras Prochanovas dėsto:  Sovietų Sąjungos mirtis turėjo vardą, ir tas vardas – Jelcinas … viskas, ką jis darė, buvo nukreipta į mirtį … Belovežo susitarimas negalėjo būti nepasirašytas. Jeigu jo būtų nepasirašę tuo metu, jis būtų pasirašytas po dienos, po keturių dienų ar vėliau. Jelcinas nešė savyje SSRS mirtį. Jis buvo gamtos išrinktas, kad užmuštų didžiąją raudonąją imperiją.

Solženycino ir Gorbačiovo projektai

JAV gyvenantis rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas parašė traktatą „Kaip mums sutvarkyti Rusiją?“ (Как нам обустроить Россию?). Jį 1990 metų rugsėjį, tą pačią dieną, išspausdino didžiausiu tiražu išeinantis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ ir „Literaturnaja gazeta“ (be klaustuko antraštėje). 1974 metais iš SSRS ištremtas disidentas, buvęs Stalino lagerių kalinys rašė: Komunizmo laikrodis išmušė savo valandas. Bet jo betoninis statinys dar nesugriuvo. Ir kaip mums, užuot išsilaisvinus, nebūti sutraiškytiems jo griuvėsių.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Solženycino traktato pavadinime nelikus klaustuko, tekstas skambėjo įsakmiai. Vietoj SSRS turi būti įkurta slaviškų tautų sąjunga. Kadangi dabar Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją vargina ir žlugdo pakraščiai, reikia tuoj pat ir nedviprasmiškai paskelbti apie dvylikos likusių respublikų neginčijamą teisę atsiskirti nuo SSRS – nusimesti nuo pečių naštą (1990 metų balandžio pradžioje, po to, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, SSRS aukščiausioji taryba priėmė įstatytą dėl sąjunginės respublikos išėjimo iš Sovietų Sąjungos tvarkos). Jeigu kitos respublikos nenorės savo valia palikti SSRS – tada patys nuo jų atsiskirkime. Būtina aiškiai pasakyti, kad trys Baltijos respublikos, trys Kaukazo respublikos, keturios Vidurinės Azijos ir Moldavija, jeigu ją traukia prie Rumunijos, bus atskirtos. Ir jeigu Kazachstano pietuose gyvenantys kazachai panorės atsiskirti – tepadeda jiems Dievas. Kitur gyvenantys tautiečiai turi rengtis grįžimui į naująją slaviškų tautų sąjungą. Rusijai tolydžiai įveikti dabartines savo negandas bus sunkiau negu kadaise buvo atsikratyti totorių jungo.

Solženycino traktatą aptarinėjo visa SSRS, bet labiausiai „Archipelago Gulago“ autoriaus projektu susidomėjo jo peršamos naujos imperijos nariai. Po kelių mėnesių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pirma Rusija, o vėliau ir kitos dvi slaviškos respublikos suvereniomis valstybėmis pasiskelbė 1990-ųjų vasarą) vadovai su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu pasiuntė Gorbačiovui memorandumą su pasiūlymu sukurti suverenių valstybių susivienijimą, prie kurio galėtų prisijungti kitos SSRS respublikos. Bet Gorbačiovas jį kategoriškai atmetė: 1991 metų pradžioje SSRS prezidentas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas buvo tikriausias savo pavaldinių maršalų ir generolų, tankais stojusių už SSRS nedalumą, įkaitas. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos naujieji vadovai ir toliau tarėsi dėl savųjų valstybių sąjungos projekto, kol  pavasarį Gorbačiovas, galiausiai išsivadavęs iš vanagų gniaužtų, netikėtai pakvietė juos palaikyti Kremliaus siūlomą Sąjunginę sutartį.

Gorbačiovo sumanymu, SSRS turėjo pakeisti devynių buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sudaryta Suverenių Valstybių Sąjungą, susieta federacijos ryšiais; toji federacija buvo vadinama minkštąja, nes siūlė jos nariams daug didesnį negu anksčiau savarankiškumą. Sutartį rengtasi pasirašyti 1991 m. rugpjūčio 20 d., bet naktį iš 18-osios į 19-ąją SSRS šalininkai įvykdė valstybinį perversmą, kaip netrukus buvo pavadintas per kelias dienas sužlugdytas komunistų pučas.

Pučo dienomis nepriklausomomis valstybėmis pasiskelbė Estija ir Latvija, tuoj po pučo – Ukraina, Moldova, vėliau – Azerbaidžanas, Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija, Armėnija, Turkmėnija; Gruzija tai buvo padariusi 1991 metų pavasarį, Kazachstanas tai padarys gruodžio viduryje. Grąžintas į valdžią Gorbačiovas ir toliau siekė išlaikyti Kremlių pasklidusių planetų traukos centru. Spalio 18 d. SSSR ir aštuonių respublikų prezidentai pasirašė Sutartį dėl ekonominės bendrijos, kurioje sakoma, jog trejiems metams susitaria nepriklausomos valstybės, esantys ir buvę SSRS subjektai. Gorbačiovas kvietė būsimą politinę Sąjungą kurti jau ne federacijos, o konfederacijos pagrindais. Bet vis viena su stipriu centru Maskvoje. Gorbačiovas planavo Sąjunginę sutartį pasirašyti apie gruodžio vidurį.

Rusai skrido ne stumbro medžioti

Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Aleksandras Koržakovas, prisimindamas aną tikrai istorine tapusią kelionę į Belovežo girią, tikino, jog nieko ypatinga neplanuota, baltarusiai tiesiog pakvietė pamedžioti ir šiaip papramogauti. Išeina, kaip daugelis kartoja: medžiojo, gėrė ir pirtyje priėmė istorinį susitarimą.

Prieš penkerius metus buvęs Baltarusijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius žurnalistams irgi tvirtino, jog nė viena pusė iš anksto nesirengė pasirašyti dokumento, kuris gavo Belovežo susitarimo vardą, nė nebuvo tokio projekto. Tiesa, Ukrainos parlamento vadovas Leonidas Kravčukas dar susitikimo Novo Ogariove metu pasiūlė Šuškevičiui pasikviesti į Minską Jelciną ir trise aptarti, ką toliau daryti. Šuškevičiui su ministrų tarybos pirmininku Viačeslavu Kebičiumi galvą labiau skaudėjo dėl to, kaip išgyventi žiemą. Mums reikėjo susitikti su Jelcinu tam, kad palenktume jį dėl dujų ir naftos pardavimo Baltarusijai mažesnėmis kainomis. Žinodami, kad Borisas Nikolajevičius yra aistringas medžiotojas, mes su Kebičiumi nutarėme tuo pasinaudoti ir pakvietėme į Belovežo girią pamedžioti. Jelcinas mielai sutiko.

Rusijos prezidentas su oficialiu vizitu į Minską atskrido gruodžio 7-osios rytą, šeštadienį. Baltarusijos parlamente Jelcinas pasakė, kad sutarčių dėl naftos ir dujų tiekimo pasirašymas – tik pirmas jo vizito etapas ir kad jam rūpi ne tik rusų-baltarusių santykiai: trijų respublikų vadovai apsvarstys keturis ar penkis Sąjunginės sutarties variantus ir šis susitikimas gali tapti istoriniu.

Tiesa, Baltarusijos parlamente Jelcinui ne tik plojo, bet ir švilpė. Jis padovanojo Aukščiausiajai tarybai XVII amžiaus vidurio Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus raštą su pažadu globoti Oršos miestą – kaip dviejų slavų tautų draugystės pavyzdį. Tuo tarpu Minsko demokratams tai pasirodė imperijos gyvybingumo liudijimu, pasigirdo šūksmai „Ганьба!“ (Gėda!). Jelcinas sutriko ir vėliau dėl šio konfūzo kaltino savo aplinką.

Su Jelcinu atskrido antras pagal svarbą žmogus Rusijos vadovybėje – valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, vyriausybės pirmininko pavaduotojas reformoms Jegoras Gaidaras, užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Iliušinas, valstybės teisės politikos patarėjas Sergejus Šachrajus (po kelių dienų taps vyriausybės pirmininko pavaduotoju). Ir Jelcino dovana, ir jo komandos sudėtis rodo rusams rūpėjus ne vien naftą su dujomis.

Sulaukęs Jelcino, Šuškevičius paskambino į Kijevą Kravčukui, ir tas tuojau išskrido į Minską. Oro uoste žurnalistams paaiškino, kad atskrido pasitarti dėl Sąjunginės sutarties. Išgirdęs iš Šuškevičiaus, jog šis kalbėjosi su Jelcinu ir ketinama pasirašyti trijų valstybių pareiškimą dėl politinės ir ekonominės padėties SSRS (Gorbačiovas jos nevaldo, Sąjunginės sutarties pasirašymas atsidūrė aklavietėje), Kravčukas nusivylė: dėl to jam skristi nevertėjo. Gruodžio 1 d. Ukrainoje įvykusiame referendumo 90 procentų jo dalyvių balsavo už nepriklausomybę, ir Kravčukui, prieš tris dienas išrinktam Ukrainos prezidentu, Sąjunginė sutartis buvo jau atriekta riekė. Bet su Jelcinu susitikti jis neatsisakė, tik paklausė, kodėl kažin kur Belovežo girios glūdomoje. Šuškevičius: atsipūsime nuo valstybinių reikalų, nebus įkyrių žurnalistų.

Atvykęs į Viskulius, Baltarusijos vadovybei tekusį Kremliaus valdovų medžioklės draustinį Belovežo girioje, Ukrainos prezidentas su ministrų tarybos pirmininku Vitoldu Fokinu iš tikrųjų patraukė medžioti. Jelcinas su jį lydinčiu Kebičiumi vėlavo, ir išalkę svečiai turėjo jų laukti. Per bendrą trijų delegacijų vakarienę Jelciną su Kravčuku pasodino priešais – tegul aukštieji svečiai pasikeičia nuomonėmis; dviejų broliškų tautų vedliai iki tol pernelyg nesibičiuliavo. Vakarienė ir vyko daugiausia jiems dviem kalbantis, o baltarusiai skubėdavo kelti tostus už tautų draugystę, kai pašnekovai įsikarščiuodavo.

Vakarienėje dalyvavusiam Baltarusijos užsienio reikalų ministrui Piotrui Kravčenkai susidarė įspūdis, kad Jelcinas tą vakarą nuoširdžiai stengėsi išgelbėti žlungančią Sovietų Sąjungą. Jelcinas pasakė turįs Gorbačiovo pavedimą jo, SSRS prezidento, vardu paklausti Ukrainos vadovų, ar Kijevas ketina pasirašyti naują sutartį su joje numatytomis plačiomis respublikų teisėmis. Kita vertus, ir suverenios Rusijos Federacijos atstovams, kaip vėliau sakė Genadijus Burbulis, labai knietėjo išsiaiškinti, ką toliau žada daryti nepriklausomybės euforijoje svaigstančios Ukrainos prezidentu tapęs Leonidas Kravčukas. Tai turėjo atskleisti jo atsakymas Gorbačiovui.

Rusijoje šiais metais išėjo amerikiečių istoriko Sergejaus Plochijaus knyga „Paskutinė imperija. Sovietų Sąjungos griūtis“. Harvardo profesorius pasinaudojo kai kuriais išslaptintais JAV prezidentinės bibliotekos dokumentais iš tų laikų, kai Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Džordžas Bušas, vyresnysis. Knygos pristatyme rašoma, kad autorius parodo istoriją, kaip ji regisi ne tik Vašingtone ir Maskvoje, bet ir Kijeve bei kitose respublikų sostinėse, kur žmonės nesėdėjo rankas sudėję.

Amerikiečių autoriui žinoma tai, kas Rusijos prezidento apsaugos viršininkui ar tiems patiems Baltarusijos vadovams liko paslaptimi. Užsienio reikalų ministras Kozyrevas vizito išvakarėse viename Maskvos viešbučių susitiko su JAV veikiančio nacionalinio demokratijos fondo veikėju Alenu Vainstainu (Allen Weinstein) ir kamantinėjo buvusį Bostono universiteto profesorių, kas yra federacija, asociacija, sandrauga ir panašiai. Tą patį vakarą Burbulis susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Jožefu Antalu, liberaliu ekonomikos ir visuomenės gyvenimo reformatoriumi, ir apmetė dvi SSRS pertvarkymo schemas, vieną – visų buvusių sovietinių  respublikų „švelnios“ konfederacijos, kitą – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir galbūt Kazachstano sąjungos.

Rusijos prezidentas: be Ukrainos sąjunga beprasmė

Vakarienės metu Jelcinui pareiškus: jeigu Ukraina pasirašys sutartį, tai ir jis tuoj pat padėsiąs savo parašą, Kravčukas tik šyptelėjo. Jis ėmė pasakoti apie referendumą. Klausytojus, žinojusius tik  bendriausius rezultatus, labiausiai nustebino tai, kad už nepriklausomybę pasisakė ir tos Ukrainos sritys, kur gyvena daug rusų. Jelcinas netikėjo: Ką, ir Donbase balsavo už? Kravčukas: Taip, nėra nė vieno regiono, kur būtų mažiau kaip pusė balsų. Padėtis, kaip matote, iš esmės pasikeitė. Reikia ieškoti kito sprendimo.

Jelcinui ir toliau gražbyliaujant apie bendrą istoriją, tautų draugystę ir ekonominius ryšius,  Kravčukas kietai laikėsi savo: Ukraina pasirinko savo kelią – nepriklausomybę, Ukrainai jokios sąjungos nereikalingos, ukrainiečiai nekiš galvos iš vieno jungo į kitą. Jelcinas pradeda iš naujo, Kravčukas varo savo: Ukraina nepriklausoma ir Sovietų Sąjungos nėra, neįmanoma jokia integracija, jokia sąjunga, nei atnaujinta, nei su centru ar be centro. Subruzdo su Kravčuku atskridę du Ukrainos parlamento nariai, liaudies sąjūdžio (Народний Рух) atstovai: Mums čia nėra ką daugiau daryti. Grįžtame į Kijevą.

Pasakojama, Kravčukas pagyvėjo Jelcinui pasakius, kad be Ukrainos Rusijai nėra prasmės pasirašinėti. O Jelcinas, girdi, pasikeitė po Kravčuko palyginimo: Na, gerai, jūs nepasirašote .Aš – teisėtai išrinktas prezidentas, ir kai grįšiu į Kijevą – pirmas ten būsiu, aukšti užsienio svečiai pas mane eis. O jūs, kai svečiai atvažiuos į Maskvą, amžinai antruoju būsite, nes jie pirma pas Gorbačiovą eis. Tada esą Jelcinas trinktelėjęs kumščiu per stalą: O ką, laikas baigti su šituo… Su kuo? Vieni prisimena:…su šituo Kupriu (Gorbačiovo pavardę rusų kalboje galima kildinti iš горб – kupra), kiti: … su šituo Dėmėtuoju (dėl dėmių kaktoje). Kai ne per seniausiai ukrainiečių žurnalistas ir leidėjas Dmitrijus Gordonas pokalbyje su Vitoldu Fokinu priminė šį epizodą, devintą dešimtį įpusėjęs pirmasis nepriklausomos Ukrainos ministrų tarybos pirmininkas atsakė šiuolaikiškai: negalįs nei paneigti, nei patvirtinti.

Paties Kravčuko manymu, lūžis derybose įvyko tada, kai Jelcinas, išgirdęs tvirtą ukrainiečių „Ne“, pasakė Rusiją nepasirašysiant sutarties be Ukrainos. Kaip teigia Sergejus Plochijus  savo knygoje, būtent tuo metu trijų valstybių vadovai susimąstė, kuo pakeisti Sovietų Sąjungą. O štai minėtojo Baltarusijos užsienio reikalų ministro Kravčenkos akimis, Ukrainos prezidentą palenkė jo ministras pirmininkas Fokinas. Negalėdamas tiesiai priešgyniauti prezidentui, Fokinas pasirinko kitą taktiką. Taikingomis replikomis ir tostais jis priminė Kiplingo romano žodžius apie kraujo ryšį ir vis kartojo, kad mes vienų šaknų ir kad negalima atsiskirti. Kravčukui pradėjus ginčytis, pateikė ir ekonominių argumentų. Galiausiai Ukrainos prezidentas atlyžo: Na, jeigu visi už sutartį… Pasvarstykime, koks turėtų būti tas naujas darinys. Gal tikrai nereikia mums toli išsibėgioti… Visi tvirtina, jog pirmąjį derybų raundą laimėjo Ukrainos prezidentas – nutarta rašyti naują susitarimo projektą, kuriame nebūtų žodžio „sąjunga“, kaip to reikalavo Kravčukas.

Pavaldiniams išėjus, liko tik trys valstybių vadovai su antraisiais asmenimis. Dabar Jelcinas pasakė viską, ką mano apie Gorbačiovą. SSRS prezidento autoritetas žlugęs ir šalies viduje, ir užsienyje. Vakarų lyderiams nemigą varo chaotiškos Sovietų Sąjungos griūties grėsmė, kai branduolinis ginklas gali pakliūti į nežinia kieno rankas. Jelcinas žodžių į vatą nevyniojo: Gorbačiovą reikia pašalinti. Užtenka! Prisiviešpatavo!

Užstalės tai nėkiek nenustebino. 1991 metų vasario pradžioje Jelcinas per televiziją sukritikavo SSRS politiką ir pareikalavo Gorbačiovo atsistatydinimo, perdavus valdžią iš respublikos vadovų sudarytai Federacijos tarybai. Birželio 12 d. Jelciną išrinko Rusijos prezidentu, ir nuo tol Maskvoje buvo du prezidentai. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas ir jo komanda toliau žygiuoti norėjo be Gorbačiovo ir nenorėjo – be Ukrainos.

(Bus tęsinys)

2016.12.07; 04:15

Slaptai.lt skelbia prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano (Charles Talleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas.

Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi?

Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę.

Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška.

Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o „tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu.

Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius.

Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų“ žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame „Komunistų partijos manifeste“ iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma.

Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai.

Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti.

Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas.

Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį.

Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs.

Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą.

Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.21; 19:06

Prieš 25 metus, 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. SSRS mėginta įvykdyti valstybinį perversmą. Jam žlugus, netrukus subyrėjo ir Sovietų Sąjunga; atsistatydino pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. 

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
GKČP perversmininkai kalba per Rusijos televiziją. Visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad nepajėgė ateiti į konferenciją).

Pučo kurstytojai buvo Gorbačiovo reformų priešininkai – Valstybės saugumo komiteto (KGB), Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų vadovai, kiti aukšti komunistų partijos veikėjai, įkūrę neteisėtą Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą (GKČP). 

2016-ųjų rugpjūčio 19-ąją Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ išspaudino anų ivykių 25-mečiui skirtą straipsnį, kuriame pučą pavadino tragikomedija ir farsu.

Iš tikrųjų juokai buvo menki: SSRS vadovą 73 valandoms atskyrė ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo vadinamojo branduolinio lagaminėlio.

Juodas lagaminėlis įkandin prezidento

1992 metais išėjo didelio susidomėjimo sulaukusi knyga apie žlugusį pučą – „Kremliaus sąmokslas“. Jos autoriai – tuometis Rusijos Federacijos generalinis prokuroras Valentinas Stepankovas ir jo pavaduotojas Jevgenijus Lisovas pateikė GKČP veikėjams iškeltų baudžiamųjų bylų tyrimo išvadas.

Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą "Gulbių ežeras". 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija - visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą „Gulbių ežeras“.

Knygos autoriai (prokurorams ją rašyti padėjo tais laikais populiaraus žurnalo „Ogoniok“ korespondentas Pavelas Nikitinas) vieną knygos skyrių pavadino „Tiesa apie branduolinę sargybą“. Tiesos prireikė todėl, kad tuo metu sklandė įvairiausi gandai apie tai, kieno rankose pučo dienomis buvo sovietų branduolinis mygtukas. Pasak autorių, tada ar ne daugiausia nerimo pasaulyje kėlė klausimas, kas kontroliuoja SSRS strateginių raketų pajėgas, kai valstybės vadovas yra atskirtas nuo valdžios.

Atrodo, knygos autoriai stengėsi visus nuraminti: ne, SSRS prezidento branduolinis lagaminėlis nebuvo patekęs į piktadarių rankas. Ir jį saugantis karininkas nei dingo, nei susisprogdino kartu su juo, iki galo vykdydamas instrukciją, kaip kai kas lengva ranka rašė.

Taigi – rugpjūčio 4 d. Gorbačiovas iš Maskvos išvyko pailsėti į savo vasaros rezidenciją Kryme, kalvotoje Juodosios jūros pakrantėje, keli kilometrai nuo Foroso gyvenvietės. Po dviejų savaičių atostogų turėjo grįžti į Maskvą, kur rugpjūčio 20 d. ketino pasirašyti su penkių sąjunginių respublikų vadovais sutartį, pagal kurią SSRS taptų konfederacija.

Į Krymą prezidentą, be kitų, atlydėjo devyni SSRS generalinio štabo pareigūnai – trys specialiojo operatyvinio-techninio valdymo ryšio specialistai (du majorai ir vienas kapitonas) ir šeši karininkai (keturi pulkininkai ir du papulkininkiai) iš Generalinio štabo 9-tosios valdybos. Šis Generalinio štabo padalinys buvo atsakingas už tai, kad  SSRS prezidentas turėtų galimybę valdyti strategines branduolines pajėgas susidarius ypatingajai padėčiai – priešininkui smogus netikėtą didelio masto branduolinį smūgį.

Minėtieji šeši Generalinio štabo karininkai – tai operatoriai, kurie pamainomis lydėjo Gorbačiovą visur, kur tik jis važiuodavo ar skrisdavo. Visada nešini branduoliniu lagaminėliu.

KGB 9-tosios valdybos saugomoje Foroso rezidencijoje (saugumiečiams tai – objektas „Zaria“) branduolinis lagaminėlis nukeliavo į vadinamąjį svečių namelį, stovintį maždaug 100 metrų atstumu nuo  prezidento apartamentų. Ten budėdavo paromis po tris karininkus – du operatoriai ir vienas ryšininkas; atvykdavo iš netoliese, Alupkoje, esančios Gynybos ministerijai priklausančios sanatorijos, kur buvo apsistoję, ir pradėdavo pamainą 9 val. ryto. Pas juos galėdavo užeiti tik tas, kurį jie patys įleisdavo. Be specialiojo ir kitokių, turėjo tiesioginį ryšį su prezidentu. Prezidento branduoliniai adjutantai privalėjo vykdyti tik jo įsakymus.

Gorbačiovas auksiniame narve

Rugpjūčio 18-ąją, pusę penktos vakaro, svečių namelyje išsijungė visoks ryšys, išskyrus radiotelefoną. Juo budėtojai prisiskambino į Kryme esantį Vyriausybinio ryšio punktą, norėjo susisiekti su savo vadovybe Maskvoje, bet jiems atsakė, kad tai neįmanoma: linijoje avarija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Išsikvėpus perversmui Michailas Gorbačiovas grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip tik tuo metu į rezidenciją Forose atvyko svarbūs svečiai iš Maskvos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Olegas Šeninas (trečias žmogus partijoje), dar vienas sekretorius, SSRS saugumo tarybos pirmininko (Gorbačiovo) pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas, gynybos ministro pavaduotojas, sausumo kariuomenės vyriausiasis vadas armijos generolas Valentinas Varenikovas (dar ir SSRS didvyris), prezidento aparato vadovas Valerijus Boldinas.

Jų, atrodo, nelaukė, bet būsimuosius pučo veikėjus lydėjo kartu su jais gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui priskirtuoju karinių oro pajėgų lėktuvu atskridęs KGB apsaugos tarnybos valdybos (9-osios) viršininkas generolas Jurijus Plechanovas, todėl vietinė apsauga nepriešgyniaudama įleido atvykėlius į pagrindinį namą.

Rezidencijos apsaugos viršininkas generolas Viačeslavas Generalovas aiškiai palaikė maskviškį viršininką, Plechanovą, ir savo pavaldiniams paaiškino: jeigu Gorbačiovas nepriims atvykusių draugų reikalavimų, tai iš jo bus pareikalauta atsistatydinti.

(Vėliau, tiriant GKČP bylą, Gorbačiovas aiškins nepaklusęs atvykėlių reikalavimui įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, o armijos generolas Varenikovas ir jo bendrininkai tvirtins, jog prezidentas tam neprieštaravo, tik norėjo tai padaryti kitų rankomis: Velniai jūsų nematė, darykite, ką norite, bet perduokite mano nuomonę! Išsiskyrė paspaudę vienas kitam dešines. Beje, dar kovo 28 d. Gorbačiovo nurodymu buvo sudaryta viceprezidento Genadijaus Janajevo vadovaujama komisija dėl ypatingosios padėties SSRS įvedimo. Į komisiją įėjo visi būsimojo GKČP nariai, išskyrus du – vėliau pakviestus įtakingus žemės ūkio ir pramonės atstovus.)

Dar iki prasidedant pokalbiui su Gorbačiovu Varenikovas per Generalovą iškvietė branduolinės sargybos vyresnįjį ir paaiškino: ryšys bus atkurtas po paros, Gorbačiovas apie tai žino, tad viskas kaip yra, taip ir turi būti. Vėliau, kai svečiai išvyko, rezidencijos apsaugos viršininkas Generalovas sunerimusiam branduolinės sargybos vyresniajam paaiškino, jog susisiekti su savo viršininku, pulkininku Vladimiru Vasiljevu, jiems nesą reikalo, jie turi likti savo namelyje. KGB sargybiniams buvo įsakyta į Gorbačiovo rezidenciją nei vieno neįleisti, ir nei vieno neišleisti; rezidenciją apsupo kariuomenė.

Apie branduolinį lagaminėlį

Kas yra branduolinis lagaminėlis, kitaip – abonentinis komplektas, portatyvinis terminalas, šis tas paaiškėjo iš buvusio SSRS gynybos ministro Jazovo parodymų GKČP byloje. Vėlesniais metais kai ką atskleidė ir patys kalbamos elektroninės sistemos kūrėjai, bet ir jie patys ne viską žino.

Šis konferencinio ryšio įtaisas (Čeget“) yra strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos „Kazbek“ dalis, jame  saugomi branduolinio ginklo paleidimo kodai.

Sovietų Sąjungoje tokie abonentiniai komplektai strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos dalimi tapo 1984 metų vasaros pradžioje. Įtaisas buvo pradėtas kurti prieš septynerius metus, kai prireikė daug skubiau perduoti įsakymą dėl atsakomojo branduolinio kirčio (kai amerikiečių branduolinės raketos buvo įkurdintos Vakarų Europoje, jų skridimo iki SSRS trukmė sutrumpėjo nuo 14 iki 5 minučių); taip pat reikėjo užkardyti galimą nesankcionuotą raketos paleidimą. 

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo B.Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti į pensiją.

Pirmą kartą žmogus su juodu lagaminėliu pasirodė SSKP generalinio sekretoriaus ir tuo pačiu valstybės vadovo Konstantino Černenkos aplinkoje.

Tokius pat abonentinius komplektus SSRS turėjo dar du aukščiausiojo rango kariškiai – gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas (tokia trejybė išliko ir SSRS įpėdinėje Rusijoje).

Per abonentinius komplektus buvo palaikomas ryšys su strateginės paskirties raketų kariuomene (taip daroma ir dabar Rusijoje). SSRS pasieniuose esančios branduolinių atakų perspėjimo stotys turėjo stebėti oro erdvę per Žemės palydovus ir duomenis apie aptiktą SSRS link paleistą raketą perduoti į pagrindinę vadavietę, kur ištisai budėjo ne žemesnio nei generolo laipsnio karininkai.

Gautasis pranešimas turėjo būti tikrinamas kitai kanalais. Budintis generolas, įsitikinęs, jog priešininkas tikrai atakuoja SSRS, turėjo pasiųsti signalą į visus tris abonentinius komplektus.

„Čeget“ pats savaime nėra branduolinis mygtukas, o tik perduoda įsakymą paleisti raketas. Įsakymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jeigu tai atitinkamu kodu nurodo visi trys abonentinių komplektų turėtojai.

Prezidento lėktuvu, bet be prezidento

Knygos „Kremliaus sąmokslas“ autoriai – tuo meto Rusijos Federacijos aukščiausieji prokurorai – pučui žlugus patys vyko suimti GKČP nario gynybos ministro maršalo Jazovo ir jį kvotė. Anot jų, Jazovas tik rugpjūčio 19-osios rytą susigriebė, jog Gorbačiovo branduolinis lagaminėlis tebėra Kryme, prezidento rezidencijoje. Buvo praėję 15 valandų nuo to momento, kai branduolinė sargyba buvo atskirta nuo Gorbačiovo, ir kelios valandos nuo radijo pranešimo apie tai, jog visa valdžia SSRS pereinanti viceprezidentui Janajevui su GKČP.  

8 val. 30 min. Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas generolas Genadijus Denisovas iškvietė 9-tosios valdybos viršininką Viktorą Boldyrevą ir įsakė evakuoti į Maskvą prezidento abonentinį komplektą bei jį aptarnaujančių karininkų grupę. Generolas Boldyrevas (beje, vienas pirmųjų branduolinio lagaminėlio nešikų) atsakė negalįs susisiekti su savo pavaldiniais. Tada Denisovas paskambino vienam iš KGB pirmininko pavaduotojų ir baigęs pokalbį padiktavo Boldyrevui telefono numerį.

Tą rytą branduolinės sargybos viršininkas pulkininkas Vladimiras Vasiljevas su nauja pamaina į prezidento rezidenciją atvažiavo anksčiau, apie 8 val., mat vakare jis turėjo lydėti Gorbačiovą į Maskvą ir norėjo pasirengti numatytam skrydžiui. Tačiau į rezidenciją atvykusių karininkų neįleido: vartus saugojusių pasieniečių viršininkas, pulkininkas, pareiškė, jog jų leidimas negalioja.

Kai atvykusieji paklausė, kas atsitiko, pulkininkas atsakė: „Reikia klausyti radiją“. Išgirdęs, kad jie Alupkoje gyveną be radijo ir televizoriaus, pulkininkas atnešė iš sargybos namelio tranzistorinį radijo imtuvą. Tada pulkininkas Vasiljevas su pavaldiniais ir išgirdo: Gorbačiovui pašlijusi sveikata ir jis negalįs vykdyti prezidento pareigų.

O kaip planuotas skrydis į Maskvą, juk jo niekas neatšaukė? Branduoliniams adjutantams apie valandą teko laukti rezidencijos apsaugos viršininko Generalovo atsakymo: įsakyta nieko neįleisti, jie turį grįžti atgal, kur apsistoję.

Pulkininkas Vasiljevas grįžo į sanatoriją ir ten, praėjus kiek laiko, šeimininkė pakvietė jį prie vienintelio telefono. Dabar pulkininkui buvo liepta važiuoti į Jaltą ir paskambinti į Maskvą Boldyrevui. Pulkininkas taip ir padarė. Boldyrevas perdavė jam Denisovo įsakymą: surinkti visus karininkus Jaltoje ir būti pasirengusiems važiuoti į Belbeko oro uostą, kur jų lauks lėktuvas. Apie 13 val. prezidento rezidencijoje įkalintai branduolinei sargybai Generalovas liepė parengti aparatūrą kelionei (dar prireiks) ir laukti, kol atvažiuos viršininkas jų paimti.

19 val. 38 min. pulkininko Vasiljevo vadovaujama karininkų grupė išskrido į Maskvą prezidento lėktuvu ir išsivežė valstybės vadovo abonentinį komplektą. Vnukovo-2 oro uoste prezidento branduoliniai adjutantai atidavė juos pasitikusiems Generalinio štabo karininkams ginklus ir aparatūrą; po to juos išvežiojo po namus, išskyrus Vasiljevą, kuris kaip vadovas turėjo atsiskaityti vyresnybei.

Gorbačiovas atgauna ryšį su išoriniu pasauliu rugpjūčio 21-sios pavakarę. Jis tuoj pat paskambina į Maskvą ir praneša, kad visiškai kontroliuoja padėtį. Atšaukia visus GKČP įsakus, pašalina GKČP narius iš valstybinių postų ir paskiria į juos pavaduotojus. Skambina Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kitiems sąjunginių respublikų vadovams, JAV ir Prancūzijos prezidentams.

Taigi Gorbačiovas visiškai kontroliuoja padėtį. Betgi visą tą laiką ir toliau neturi šalimais branduolinio lagaminėlio. Į sostinę išskrenda tik vidurnakčiu, skrenda Rusijos Federacijos vyriausybei priklausančiu lėktuvu. Šiuo lėktuvu, be Rusijos viceprezidento Aleksandro Ruckojaus ir ministro pirmininko Ivano Silajevo, skrenda ir ginkluotų milicijos karininkų saugomas jau buvęs KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Tai Ruckojus pasiūlė jį paimti kartu – kad kariškiai, ginklų nesudėję GČKP šalininkai, nenumuštų lėktuvo…

Branduolinio smūgio parengtis

Vėliau Gorbačiovas, gal nė neįtardamas, jog netrukus teks atsistatydinti, prancūzų žurnalistams tvirtino: Tik aš vienas galiu pradėti branduolinį karą

Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui - Vladimirui Putinui.
Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui – Vladimirui Putinui.

Atrodo, pasak knygos „Kremliaus sąmokslas“ autorių, ir Gorbačiovas, ir pasaulio bendruomenė buvo įtikėję, kad be prezidento piršto branduolinis vėzdas nepakils ir kad strateginių branduolinių pajėgų valdymo sistemos lemiamoji grandis yra prezidento abonentinis komplektas, sumanytas taip, kad netgi jam papuolus į piktadarių rankas nepavyktų juo pasinaudoti, o jam atsijungus – visa sistema būtų paralyžiuota.

Pats Gorbačiovas GKČP bylą tyrusiems prokurorams taip ir aiškino: Kai buvo atjungti visi ryšiai ir neliko kontakto su Generaliniu štabu, branduolinį lagaminėlį aptarnaujantys karininkai, matyt, veikė pagal savo instrukcijas ir sunaikino šifro kodus, o po to neveikiančią aparatūrą išgabeno į Maskvą. Matyt…

„Kremliaus sąmoksle“ teigiama: tai, kad SSRS prezidentas, Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, taip paprastai buvo nušalintas nuo strateginio ginklo kontrolės, įtikinamai liudija, jog iš tikrųjų jis niekada nevaldė branduolinio mygtukoViskas buvo SSRS kariuomenės ir KGB vadovybės rankose.  

Netrukus po pučo žlugimo italų laikraštis „Corriere della Sera“ išspausdino pokalbį su buvusiu Generalinio štabo viršininku generolu Michailu Moisejevu (Gorbačiovo paskirtas, suspėjo vieną dieną pabūti SSRS gynybos ministru) apie tas 73 valandas, lemtingas SSRS ir gal visam pasauliui: Tuo metu vienintelis žmogus, kuris kontroliavo strategines branduolines pajėgas, buvau aš. Prezidentas buvo išjungtas, Jazovas (tuometinis gynybos ministras) – irgi. Galiu jums pasakyti, kad aš rūpinausi saugumu ir padariau tai tinkami. Nieko negrėsė pasauliui. Ir paaiškino, kaip buvo daroma: Kada nutrūko ryšys su Gorbačiovo rezidencija Kryme, mes atjungėme visas ryšio priemones ir paslėpėme branduolinį portfelį saugioje vietoje. Kalbu apie paleidimo kodus – jie buvo atšaukti. Niekas negalėjo jais pasinaudoti. 

Praėjus dešimt metų po pučo žlugimo Jazovas žurnalistams papasakojo: įvesti kariuomenę į Maskvą įsakė jis asmeniškai, įsakymas buvo žodinis; rugpjūčio 21-osios ankstyvą rytą jis ir atšaukė kariuomenę (po to pasitraukė iš GKČP ir tuo pasmerkė perversmą žlugti). Buvęs gynybos ministras atsakė ir į klausimą, kodėl nedalyvavęs liūdnai pagarsėjusioje GKČP veikėjų spaudos konferencijoje 1991 m. rugpjūčio 19-ąją: Aš buvau vienintelis, kuris tuo metu turėjau teisę panaudoti branduolinį ginklą. Prie manęs nuolat turėjo būti branduolinis lagaminėlis. Aš negalėjau su šiuo lagaminėliu išeiti iš Generalinio štabo.

GKČP bylą tyrę Rusijos prokurorai apklausė ir Jurijų Masliukovą – daug metų jis vadovavo SSRS ministrų taryboje Valstybinei karo pramonės komisijai, buvo Gynybos tarybos narys. Į klausimą, ar galimas atsakomasis branduolinis smūgis, jeigu prezidentas neturi galimybės prieiti prie sistemos „Kazbek“, jis atsakė: Komandinės kovinės sistemos aparatūra leidžia smogti atsakomąjį branduolinį smūgį pagal procedūrą, kurią nustato SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Kitaip sakant, tuo atveju, jeigu nesulaukiama prezidento ar gynybos ministro signalo arba nėra ryšio, vis viena esama techninės galimybės smogti atsakomąjį smūgį.

Visi apie branduolinį lagaminėlį kalbą kaip apie įtaisą, įsijungiantį iškilus priešininko branduolinės atakos grėsmei. Ir visi tyli, kaip ateina įsakymas pirmiems smogti branduolinį smūgį.

Praėjo dvidešimt metų. Sankt Peterburgo povandeninio laivyno jūreivių klubo pirmininkas Igoris Kurdinas žurnalistams papasakojo, kad pučo metu Šiaurės laivyno strateginėse pajėgose  buvo paskelbta padidinta kovinė parengtis ir kariškiai buvo pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Pats jis tuo metu tarnavo povandeniniame laive, kuriame buvo 16 balistinių raketų. Bazėje nebuvo nei televizijos, nei radijo, karininkai nežinojo, kas dedasi šalyje, bet vadai gaudavo įsakymus, ir branduolinės raketos buvo parengtos paleidimui – bet kurią akimirką.

Tai dabar mums žinoma, – kalbėjo laivyno veteranas, – kad pučo veikėjai atėmė iš Gorbačiovo branduolinį lagaminėlį ir iki šiol neaišku, kas jį turėjo tomis dienomis. Sako, Janajevas. Jeigu jis drebančiomis rankomis būtų paspaudęs mygtuką, tai būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas.

2016.08.20; 05:16

Gintaras Visockas

Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai.

Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami  ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.

Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.

Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes.  Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.

Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.

Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?  

Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.

Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.

M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.

Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą.  Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.

Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!

O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.

Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.

Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?

Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?

Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.  

O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?

2016.07.31; 08:09

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Po JAV prezidento Ronaldo Reigano mirties praėjo dešimt metų. Dabar pasaulis vis dažniau pripažįsta, kad R.Reiganas, nepaisant įvairiausių keblumų, sugebėjo neutralizuoti visas Sovietų Sąjungos keliamas grėsmes. R.Reiganas mokėjo derėtis su SSRS lyderiais nenusileisdamas, nenuolaidžiaudamas, neatsitraukdamas.

Šią temą nūnai analizuoja Kenas Adelmenas – buvęs JAV atstovas Jungtinėse Tautose (1981 – 1983) ir buvęs JAV Ginklų kontrolės komiteto (1983 – 1987) direktorius.

Continue reading „Ronaldo Reigano taktika tramdant Sovietų Sąjungą“

Gera žinia pasitinka Lietuvą Sausio 13-osios išvakarėse

Bent 79 įtariamiesiems 1991 metų sausio įvykių byloje Generalinė prokuratūra baigia rengti Europos arešto orderius, pranešė žinių agentūra BNS.

Per spaudos konferenciją penktadienį Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas sakė, kad orderiai bus parengti kovo mėnesį, o 700 tomų byla bus perduota nagrinėti teismui dar šiais metais.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai Sausio 13-osios proga“

Staigus valstybės lyderių pasikeitimas devintojo dešimtmečio pradžioje visiškai nepaveikė sovietų žvalgybos aktyvumo. Amerikiečių žurnalisto Nikolaso S Daniloffo areštas 1986 metų rugpjūtį buvo klasikinis KGB provokacijos pavyzdys (akcija buvo atlikta kaip atsakymas į tai, kad FTB suėmė sovietų šnipą Genadijų Zacharovą, kuris dirbo prisidengdamas sovietų legalių šnipų lizdo – JTO – bendradarbio statusu).

Po to, kai Daniloffo–Zacharovo incidentas buvo sureguliuotas, Michailas Gorbačiovas, pradėjęs sovietų valstybinės mašinos reformą viešumo(glasnost) ir pertvarkos (nauji ekonomikos modeliai ir ūkvedybos mechanizmai) pagalba, susitiko Reikjavike, Islandijoje, su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: šnipinėjimas glasnost laikotarpiu“

Surentęs naują sistemą, žinomą kaip Politinis biuras 2.0, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudarė sąlygas, galinčias palengvinti valdžios perdavimą. Tačiau toji sistema lieka nepatikrinta. Kol kas neaišku, ar ateis nauja karta, galinti pakeisti V.Putiną ar ką kitą iš jo Politinio biuro narių.

Asmenybės kultas

Nepaisant Politinio biuro 2.0 atsiradimo, Rusijos sistema kaip ir anksčiau tebėra sukoncentruota aplink V.Putino asmenybę. Tai, matyt, pagrindinė jos struktūrinė rizika. Ta pati problema buvo aktuali ir Stalino politinių biurų laikais. 1953 metais, kai mirė Stalinas, šalyje formaliai egzistavo sistema, kuri teoriškai turėjo palaikyti balansą tarp trijų pagrindinių figūrų: Nikitos Chruščiovo (pramonė), Lavrentijaus Berijos (specialiosios tarnybos) ir nacionalisto Viačeslavo Molotovo (tarptautiniai santykiai).

Continue reading „Rusija po Vladimiro Putino: miglota ateitis“

Levada-Centr‘o atliktos apklausos apie populiariausius Rusijos XX amžiaus lyderius rezultatai, pasak "Süddeutsche Zeitung" žurnalisto Franko Nienhuyseno, „tikriausiai Vakarams pasirodys stebėtini.

Ogi nugalėjo Leonidas Brežnevas, Europoje laikomas nerangumo, biurokratiškos ir nugyventos iki ekonominio kracho Sovietų Sąjungos simboliu.

O iškart po jo, minimaliai teatsilikę, – revoliucijos vadas Leninas ir diktatorius Josifas Stalinas“.

Nepopuliariausias – Michailas Gorbačiovas.  

„Vokietijoje M.Gorbačiovas, Nobelio taikos premijos laureatas, apipilamas apdovanojimais kaip veikėjas, sudaręs sąlygas Vokietijoms susijunti. Tačiau Rusijoje jis laikomas sovietų imperijos duobkasiu. (…) Tik 21 proc. apklaustųjų apie paskutinį sovietų lyderį mano gerai. Kartus rezultatas žmogui, pabandžiusiam ne sugriauti, o reformuoti SSSR“, – rašo F.Nienhuysenas.

Continue reading „Dievinamas tironas“

Genadijus F. Zacharovas – Sovietų Sąjungos misijos prie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) bendradarbis, kurio areštas apkaltinus šnipinėjimu 1986 metais iššaukė atsakomąjį žingsnį – Maskvoje buvo areštuotas amerikiečių žurnalistas. O tai, savo ruožtu, sukėlė pavojų, kad gali žlugti numatytas viršūnių – Prezidento Ronaldo Reigano ir sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo – susitikimas.

Sovietų žvalgybos bendradarbis Genadijus F.Zacharovas išvyko iš Maskvos į Niujorką dirbti kaip patarėjas mokslo klausimais Mokslo ir technologijų plėtros centre, kuris įėjo į JTO sekretoriato sudėtį.

Bet tai buvo jo „stogas“. Iš tikrųjų jam buvo iškeltas uždavinys verbuoti agentūrą. Paprastai verbuoti agentūrą ir dirbti su ja pavedama tiems KGB ir GRU darbuotojams, kurie turi diplomatinį imunitetą, kaip, pavyzdžiui, sovietų atstovybės prie JTO štabo būstinės bendradarbiams. Tai labai patogu. Jeigu toks žmogus bus sugautas su įkalčiais ir apkaltintas šnipinėjimu, jį tebus galima išsiųsti iš JAV. Diplomatinės neliečiamybės statusas neleidžia jo nei areštuoti, nei teisti.

Continue reading „Galėjo žlugti Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo susitikimas“

Pir­ma­die­nį ry­te nuo in­sul­to mi­rė bu­vu­si Bri­ta­ni­jos prem­je­rė Mar­ga­ret Te­čer (Mar­ga­ret That­cher). Ji bu­vo pir­mo­ji Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­rė pir­mi­nin­kė, šias pa­rei­gas ėjo il­giau nei ku­ris nors ki­tas ša­lies vy­riau­sy­bės va­do­vas (1979–1990 m.).

Jau­nys­tė­je stu­di­ja­vo che­mi­ją, vė­liau tei­sę, ga­vo lei­di­mą dirb­ti ad­vo­ka­te. 1959 me­tais ta­po kon­ser­va­to­rių at­sto­ve Ben­druo­me­nių rū­muo­se. 1964 me­tais ta­po sa­vo par­ti­jos spau­dos at­sto­ve sta­ty­bų ir že­mės rei­ka­lams, bu­vo at­sa­kin­ga trans­por­tą, vė­liau – už švie­ti­mą. Kon­ser­va­to­riams lai­mė­jus rin­ki­mus, pa­skir­ta eko­no­mi­kos bei švie­ti­mo mi­nist­re. 1975 me­tais sto­jo va­do­vau­ti sa­vo par­ti­jai. Lieps­nin­go­mis kal­bo­mis M. Te­čer įgi­jo „Ge­le­ži­nės le­di“ pra­var­dę. 1979 me­tais, lai­mė­ju­si rin­ki­mus, vyk­dė griež­tą eko­no­mi­nę mo­ne­ta­ri­nę po­li­ti­ką. 

Continue reading „Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer laidotuvės“

Aust­ra­li­jos lie­tu­vio pa­mąs­ty­mai

Nė­ra pa­sau­ly­je tau­tos ar vals­ty­bės, ku­ri ne­tu­rė­tų iš­ei­vių. Sa­vo kraš­tą žmo­nės pa­lie­ka­ dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių, bet pa­grin­di­nės yra po­li­ti­nės, re­li­gi­nės, eko­no­mi­nės.

Lie­tu­vos iš­ei­vi­ją ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris pe­ri­odus. XIX am­žiaus pa­bai­go­je bei prieš ir po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­vy­ku­sius va­di­na­me pir­mai­siais ar­ba pir­mo­sios ban­gos iš­vy­kė­liais, ku­rie kraš­tą pa­li­ko dėl Ru­si­jos ca­rų prie­spau­dos ir iš­nau­do­ji­mo, pri­va­lo­mos tar­nys­tės ca­ro ka­riuo­me­nė­je, kar­tais 15 ir dau­giau me­tų.

Continue reading „Ar Lietuva nepraras tapatybės „suvirškinta“ didesniųjų įtakos?“

Besidomintiems šia rezonansine byla praėjusiais metais nuobodžiauti neteko. Nepaisant artėjusių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių teismo posėdžiai buvo rengiami be pertraukų. Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Aloyzo Kruopio vadovaujamos teisėjų kolegijos darbštumo stoka tikrai neapkaltinsi.

Tenka pripažinti, kad paskutinieji 2012-ųjų metų teismo posėdžiai buvo itin vertingi informacine,istorine ir teisine prasmėmis. Atvirai kalbant, beprasmių teismo posėdžių tiesiog nebūna. Niekad niekada. Net ir pats nykiausias teismo posėdis tampa naudingu vienai iš besiginčijančių pusių: arba kaltintojams, arba kaltinamiesiems. Tad nė vieno teismo posėdžio nedera vadinti beprasmiu.

Ir vis dėlto gruodžio 6-osios posėdis šių eilučių autoriui pasirodė itin keistas. Omenyje turiu būtent popietę, kurios metu buvo apklausiamas liudytojas Egidijus Bičkauskas.

Continue reading „Medininkų žudynių byla: liudytojo Egidijaus Bičkausko parodymai“