Rusija po Vladimiro Putino: miglota ateitis


Print

Surentęs naują sistemą, žinomą kaip Politinis biuras 2.0, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudarė sąlygas, galinčias palengvinti valdžios perdavimą. Tačiau toji sistema lieka nepatikrinta. Kol kas neaišku, ar ateis nauja karta, galinti pakeisti V.Putiną ar ką kitą iš jo Politinio biuro narių.

Asmenybės kultas

Nepaisant Politinio biuro 2.0 atsiradimo, Rusijos sistema kaip ir anksčiau tebėra sukoncentruota aplink V.Putino asmenybę. Tai, matyt, pagrindinė jos struktūrinė rizika. Ta pati problema buvo aktuali ir Stalino politinių biurų laikais. 1953 metais, kai mirė Stalinas, šalyje formaliai egzistavo sistema, kuri teoriškai turėjo palaikyti balansą tarp trijų pagrindinių figūrų: Nikitos Chruščiovo (pramonė), Lavrentijaus Berijos (specialiosios tarnybos) ir nacionalisto Viačeslavo Molotovo (tarptautiniai santykiai).

Tačiau kai Stalinas – aukščiausias arbitras – mirė, prasidėjo žiauri trišalė kova dėl valdžios. L.Berija, kontroliavęs specialiąsias tarnybas, kurios Rusijoje laikomos tvirčiausiu valdžios ramsčiu, logiškai atrodė labiausiai tikėtinas nugalėtojas.

Be to, jis buvo tvirčiau už kitus susijęs su politiniu Stalino palikimu. Ir vis dėlto V.Molotovas ir N.Chruščiovas susivienijo ir nustūmė L.Beriją, o paskui N.Chruščiovas įveikė V.Molotovą. Nors N.Chruščiovas buvo lojalus Stalinui ir jo politikai, kol ankstesnis sovietų lyderis buvo gyvas, atėjęs į valdžią jis greitai ėmė keisti kursą (pradėjo vadinamąjį destalinizavimą) visuose valstybės aparato sektoriuose.

Panašiai kaip Stalinas, Leonidas Brežnevas rengė Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną, kad jie būtų jo įpėdiniai keičiantis kartoms, o tai ir atsitiko po neilgo Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos valdymo. Tačiau ta nesėkminga kartų kaita valdžioje galų gale prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Net jeigu V.Putinas įvardys įpėdinį arba keletą įpėdinių, visiškai galimas dalykas, kad tie žmonės netęs jo strategijos įgyvendinimo. Negalima garantuoti, kad kai V.Putinas pasitrauks iš kelio, nebus įgyvendintas scenarijus, analogiškas postalininiam arba pobrežneviniam.

Galimi įpėdiniai

2012 metais V.Putinas per trumpą laiką atšaukė visus susitikimus ir keliones, kad išsiaiškintų, kaip sakė jo spaudos sekretorius, nedidelę sveikatos problemą. Tai buvo pirmas atvejis, kai prabilta apie jo fizinį pažeidžiamumą.

Dabar, kai Rusijai tenka turėti reikalų su stiprėjančiu spaudimu viduje ir išorėje, Kremliaus elitas pradeda stiprinti savo pozicijas, nujausdamas, kad ateityje jis nebegalės naudotis tuo saugumu, kurį jiems garantavo V.Putino valdymas.

Pavyzdžiui, seniai su Putinu susijęs „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas stengiasi išplėsti savo įtaką iš naftos sektoriaus į dujų. Vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius stengiasi išplėsti savo technokrato įgaliojimus prie ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo ir pradėti kontroliuoti „Gazprom“ plėtrą. Maskvos meras Sergejus Sobianinas atsitolina nuo valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“, kad rinkėjai vertintų jį kaip labiau nepriklausomą lošėją artėjant rinkimams Maskvoje. Tai irgi gali jam potencialiai padėti, jeigu jis pretenduos į V.Putino įpėdinio vaidmenį.

Dar klausimas ir tai, kas pakeis V.Putino politinio biuro narius. Neskaitant Medvedevo ir vicepremjero Viačeslavo Volodino (kuriems 47 ir 49 metai atitinkamai), politiniame biure visiems per 50, o dar ir per 60. Tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Rusijoje 69 metai.

Veikiantis elitas tikisi, kad juo seks jo įpėdiniai. Keliolika jo įtakingiausių atstovų vaikų jau dabar užima aukštus postus, ruošdamiesi valdančiosios kartos išėjimui. Kaip ir bet koks nepotizmas, tokia tendencija gali būti pavojinga, jeigu tie žmonės darys karjerą ne dėka savo nuopelnų, o dėka šeimyninių ryšių. Šiuo atveju būsimųjų Rusijos lyderių kompetencijai iškils pavojus.

Rusijos ateitis po V.Putino miglota. Prie esamos valdžios Rusija buvo stiprinama visą praėjusį dešimtmetį. Ji atstatė stabilumą viduje, susigrąžino įtaką regionuose ir net vėl sustiprino savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Tačiau dabar šalyje ir už jos ribų atsiranda naujų iššūkių, ir Maskvai reikia vienijančio lyderio, kuris taps V.Putino įpėdiniu ir galės išsaugoti šalies vienybę visais lygiais, kad ji galėtų susidoroti su naujomis problemomis. Ar atsiras tokia figūra, vis dar neaišku.

V.Putinas aktyviai įgyvendina savo ateities planus, kol tai gali daryti. Jis kuria naują valdymo sistemą, kuri teoriškai bus mažiau priklausoma nuo asmenybės faktoriaus, tačiau jos formavimas truks metų metus, net jeigu ir bus sėkmingas. Šiuo metu sistema, kaip ir anksčiau, smarkiai priklausoma nuo V.Putino asmenybės ir nuo jo gebėjimo būti arbitru įvairioms frakcijoms vyriausybėje.

Nepriklausomai nuo to, ar gerai apgalvoti Rusijos prezidento sumanymai, istorijoje nemažai pavyzdžių, kai rengiama valdžios kaita Maskvoje virsdavo destabilizacija, nuvedusia valstybę net iki pražūties.

Atitinkamai V.Putino planai perduoti valdžią įpėdiniui nebūtinai bus įgyvendinti be problemų ir gali net sukelti katastrofą. Praeityje Rusijai jau yra pasisekę susitvarkyti su chaosu, bet neįmanoma garantuoti, kad per tą procesą šalis išsaugos ankstesnę galią.

Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Daugiau publikacijų šia tema:

Rusija po Putino („The Guardian“, Didžioji Britanija),

Rusija po Putino: Neišvengiama kova dėl lyderystės („Stratfor“, JAV),

Rusija po Putino: demografinės problemos („Stratfor JAV).

Tai – trečioji trijų straipsnių ciklo dalis apie valdžios Rusijoje likimą po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas paliks savo postą. Pirmajame straipsnyje aptartas V.Putino kelias į valdžią. Antroji dalis skirta Rusijos demografijai, energetikos sektoriui ir politinėms permainoms, įvykusioms atėjus V.Putinui. Trečiojoje dalyje aptariamas klausimas, ar išliks V.Putino sukurta politinė sistema jam išėjus.

Publikacijos originalas: Russia after Putin: An uncertain Future

www.inosmi.ru

2013.07.12


Prisijunkite prie diskusijos