Vokietijos valdžia nežino, kur yra apie 30 tūkstančių migrantų, kuriems buvo atsisakyta suteikti prieglobstį šalies teritorijoje ir kurie turi būti deportuoti. Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „Bild“.
Pasak leidinio, iki 2016 metų gruodžio neigiamą atsakymą dėl prieglobsčio gavo 54,4 tūkstančio žmonių. Iš jų 23,6 tūkstančio toliau gaudavo įvairias valstybės išmokas, laukdami, kol bus deportuoti. Bet migracijos institucijos nuo to laiko nežino, kur yra dar 30,8 tūkstančio atvykėlių, rašoma straipsnyje.
Vidaus reikalų ministerijos atstovai teigia, jog paaiškinimai gali būti keli. Arba kai kurie migrantai iš tikrųjų tebesislapsto Vokietijos teritorijoje, arba migracijos žinyba, deportavusi užsieniečius, iki šiol tiesiog nepateikė atitinkamų duomenų centriniam apskaitos registrui.
Nuo 2015 metais kilusios migracijos krizės pradžios į Vokietiją atvyko daugiau kaip 1,3 milijono žmonių, pretenduojančių į pabėgėlio statusą.
Ginče dėl pabėgėlių padalijimo Europos Sąjungoje (ES) Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) apkaltino Briuselį „smurtu“ prieš jo šalį. Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) „pateikta solidarumo principo interpretacija“ reiškia ne ką kitą, kaip „Vengrijos vertimą migrantų šalimi – nepaisant vengrų gyventojų valios“, – rašė V.
Orbanas laiške Ž. K. Junkeriui, kurį cituoja Vokietijos laikraštis „Bild“. Tai esą yra „ne solidarumas, o smurtas“, informuoja agentūra AFP.
Priešingai, nei „kai kurios svarbios ES šalys“, Vengrija niekuomet nebuvo kolonijinė valstybė, rašė V. Orbanas. Šios šalys esą „dėl savo įsipareigojimų, susijusių su savo buvusia, kaip kolonijinių valstybių, pozicija tapo migrantų šalimis“. Vengrija tuo tarpu nėra „migrantų šalis ir nenori tokia tapti“, – pabrėžė premjeras. Vengrija, anot jo, negali būti „verčiama tokiam pokyčiui“.
Ž. K. Junkerio „solidarumo principo interpretacija“ neatitinka nei „ES teisinių nuostatų“, nei „istorinių Vengrijos tradicijų“, akcentavo ministras pirmininkas.
V. Orbanas, be to, dar kartą pareikalavo, kad ES padengtų dalį išlaidų už pasienio tvoros statybą. Tvora ir vengrų pasieniečiai esą saugo „ne tik vengrus, bet ir austrus, vokiečius bei kitus ES piliečius“.
Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post”.
Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.
„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.
Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.
„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times”, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.
„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.
„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.
Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.
Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.
Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.
Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.
„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.
„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.
Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.
Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.
„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.
Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.
Europos Komisija, anot šaltinių, dėl atsisakymo priimti pabėgėlius pradės nagrinėti sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Šioms šalims bus išsiųsti atitinkami formalūs raštai, pirmadienį agentūrai „Reuters“ sakė ES atstovai.
Komisija kaltina Lenkiją, Čekiją ir Vengriją nedalyvaujant pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos priėmime, kaip 2015 metų rugsėjį buvo nuspręsta daugumos ES valstybių. ES migracijos komisaras Dimitris Avramopulas (Dimitris Avramopoulos) antradienį Strasbūre ketina surengti spaudos konferenciją šia tema. Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra gali baigtis pinigine bauda atitinkamai šaliai.
Komisaras pradėti procedūrą grasino jau gegužę. Iš viso pagal ES kvotas į Bendrijos šalis turi būti paskirstyta 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos, į kur pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 ir 2016 metais atvyko ypač daug migrantų. Tačiau iki šiol kitos ES šalys priėmė tik 20 000 pabėgėlių.
Europos Komisija (EK) antradienį įspėjo, kad gali sankcionuoti valstybes nares, kurios nesilaiko privalomų prieglobsčio prašytojų paskirstymo tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių kvotų.
EK įspėjo galinti jau kitą savaitę pradėti prieš nares pažeidimo nagrinėjimo procedūras, informuoja „Euronews“. Durys užragintos
Toks įspėjimas pareikštas Čekijai paskelbus, kad šalis saugumo sumetimais daugiau nebepriims migrantų. Šalis nuo pat pradžių priešinosi privalomoms ES kvotoms.
„Mes patikslinsime savo poziciją dėl pažeidimo nagrinėjimo procedūros prieš valstybes nares, kurios išvis neperkėlė nė vieno migranto arba nuo to laiko, kai mes kartu nusprendėme tai daryti, beveik vienerius metus nepasiūlė jokių vietų“, – reporteriams sakė ES migracijos komisaras Dimitris Avramopulas (Dimitri Avramopoulos).
Čekijos vyriausybė pirmadienį nusprendė nebepriimti pabėgėlių iš Graikijos ar Italijos pagal ES kvotas. Tai po kabineto posėdžio pranešė vidaus reikalų ministras Milanas Chovanecas.
Remiantis kvotomis, Čekija iki 2017 metų rugsėjo turėjo priimti apie 1 600 pabėgėlių, tačiau iš vadinamosios perkėlimo programos iki šiol priėmė tik dvylika. ES pabėgėlių perkėlimo schemoje dalyvauti taip pat atsisakė Lenkija, Vengrija ir Slovakija.
Jau nuo XVII amžiaus Rusijos valdovai kuria įvairius planus ir schemas, kaip apgyvendinti tuščias rytų bei šiaurės teritorijas ir paskirstyti gyventojus. XIX–XX amžiuose šios iniciatyvos labai suaktyvėjo ir įgavo drastiškas formas, tokias kaip trėmimai ar gulago sistema. Ne išimtis ir Vladimiro Putino administracija: ji turi savo sumanymų, kaip ir kur turėtų gyventi Rusijos žmonės.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Tėvynainių grįžimo programa
2006 m. Kremlius, matyt, galutinai atsisakė planų visiškai atkurti Sovietų Sąjungą, todėl atsirado tėvynainių grįžimo programa, kurios tikslas yra padėti rusų kilmės žmonėms iš užsienio atvykti gyventi į Rusiją. Pagal taisykles atsikėlėliai gali neapmokestinamai atsigabenti 5 tonų svorio konteinerį su daiktais ir vieną automobilį. Jiems gali būti kompensuojami traukinio bilietai ir skirta iki 10 tūkst. eurų įsikūrimui, tačiau su sąlyga, kad bus apsigyvenama tam tikrose teritorijose. Valdžios pareigūnai yra išskyrę 59 Rusijos regionus, į kuriuos siekiama nukreipti atsikėlėlius. Tai pačios atokiausios šalies vietos Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, pasienio regionuose, tačiau jokiu būdu ne Maskvoje ar Sankt Peterburge.
Šia programa Kremlius siekia spręsti valstybės demografines problemas. Dėl mažo gimstamumo ir trumpos gyvenimo trukmės gyventojų mažėja, todėl norint tai pristabdyti būtini imigrantai. Be to, keičiasi demografinė sudėtis: slavų stačiatikių mažėja labai sparčiai, o musulmonų, ypač Kaukazo regione, imigrantų iš Centrinės Azijos proporcingai daugėja. Gyventojai noriai telkiasi didžiuosiuose miestuose ir švelnaus klimato europinėje šalies dalyje, o iš šiaurinių teritorijų, Sibiro ir pasienio regionų išvažiuoja.
Valdžios atstovai raportuoja, kad programa pasinaudojo per 400 tūkst. žmonių, tačiau žemesnio rango pareigūnai pateikia mažesnius skaičius, o ir kitų šalių duomenys to nepatvirtina.
Programa rusai naudojasi labai nevienodai. Mažo susidomėjimo buvo sulaukta Baltijos šalyse. Štai iš Lietuvos išvyko vos keliasdešimt žmonių, o iš Kazachstano – net keli šimtai tūkstančių. Kazachstano pareigūnai patvirtina, kad vien 2014 m. iš šalies išvyko apie 24 tūkst. rusų, 2015 m. – dar 19 tūkstančių. Tai galima sieti su ekonomikos problemomis Kazachstane, be to, kazachai neslepia, kad šios programos tikslams neprieštarauja.
Migrantai plūstelėjo iš Ukrainos
2014 m. tėvynainių grįžimo programą buvo imtasi plėsti ir pritaikyti plūstantiems pabėgėliams iš Ukrainos. Skirtingų šaltinių duomenimis, tokių pabėgėlių galėjo būti iki 2 mln. žmonių. Buvo kuriami planai suteikti pilietybę, įpareigoti savivaldybes padėti persikėlėliams ir šiuos žmones nukreipti į Sibirą ar kitus didelės valstybės užkampius. Tačiau Rusija nebūtų Rusija, jeigu viskas, ką valdžia planuoja, pavyktų.
Antonas Pogodajevas 2014 m. rugsėjį iš Luhansko pasitraukė į pabėgėlių stovyklą Rostove prie Dono Rusijoje, iš ten buvo nusiųstas į Samaros sritį, bet kadangi darbo nerado, pats išvyko į Sankt Peterburgą. Ten vertėsi nelegaliais uždarbiais, nes kaip užsienio pilietis negalėjo nei registruotis, nei dirbti legaliai. Po metų jį sulaikė policija ir teismo sprendimu jis turi būti deportuotas, tačiau vyras tikina, kad jo namai Luhanske sugriauti, o kišenėje pinigų neužtenka net bilietui. Tai nėra paskira pabėgėlio iš Ukrainos istorija, o labiau bendra atmosfera, į kuria patenka atsikėlėliai iš užsienio. Nevyriausybinės organizacijos ir persikėlime dalyvaujantys tarnautojai pasakoja, kad vietinė rajonų administracija skeptiškai žiūri į atvykėlius, o gyventojai skundžiasi, kad patys vos galą suduria su galu, ir piktinasi bet kokia pagalba svetimšaliams.
Taigi pabėgėliai iš Ukrainos rimtos pagalbos iš valdžios nesulaukia ir turi bandyti įsitvirtinti patys arba yra siunčiami atgal, o jokia integracijos programa neveikia. Rusijos deklaruojamą norą priimti pabėgėlius iš Ukrainos paneigia ir oficiali statistika: vos 325 ukrainiečiams suteiktas pabėgėlio statusas. Didesnę paramą gauna tie Rytų Ukrainos gyventojai, kurie savanoriškai pareiškia norą vykti į Sibirą ar kitas tikslines teritorijas, tačiau ir čia skaičiai nedideli: skelbiama vos apie 29 tūkst. persikėlėlių.
Visi į Tolimuosius Rytus!
Sibiras ir Tolimieji Rytai labiausiai kenčia dėl gyventojų mažėjimo ir kaimų bei miestelių ištuštėjimo. Geriausiais laikais Tolimųjų Rytų regione, kuris sudaro trečdalį šalies ploto, gyventojų skaičius buvo perkopęs 8 mln., o dabar liko vos 6,1 milijono. Tai labai mažai, žinant, kad kaimyninėje Kinijos provincijoje gyventojų 110 milijonų. Rusijos valdžia sugalvojo planą, kaip pritraukti naujų gyventojų į šias nuošalias sritis ir paskatinti vietos ekonomikos plėtrą. Buvo paskelbta, kad kiekvienas rusas, kuris persikels gyventi į tą teritoriją, nemokamai gaus nedidelį žemės sklypą ir bus atleistas nuo pelno mokesčių. Valdžios pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas šia programa, kuri pradėjo veikti vos prieš pusmetį, didelis. Nauji investuotojai žada įkurti ekologiškus kaimus, laikyti bites ar statyti viešbučius.
Tačiau ne viskas tikrovėje taip gražu, kaip deklaruojama. Vietos, kur formuojami sklypai, yra pelkėtos, akmenuotos ir sunkiai pritaikomos kokiai nors veiklai. O kaip iki tų sklypų nusigauti, jeigu nėra kelių, o žmonių aplinkui irgi negyvena? Pikti liežuviai kalba, kad geriausios žemės jau išgrobstytos korumpuotų vietos veikėjų, o ir šiaip, be „stogo“ vietos valdžios institucijose jokių projektų įgyvendinti nepavyks. Dar viena problema: nors popieriuose žemė nurodyta kaip laisva, iš tikrųjų ją dirba nelegalūs atvykėliai iš Kinijos, kurie geruoju niekur trauktis neketina.
Kur iškraustyti musulmonus?
Laikraštis „Izvestija“ neseniai paskelbė apie dar vieną valdžios kabinetuose brandinamą žmonių perkėlimo projektą. Šįkart nutarta vienu šūviu nušauti iškart du zuikius: apgyvendinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pasienio regionus, kuriais bet kada gali susidomėti Kinija, ir sumažinti įtampą Rusijos neslaviškose Kaukazo ir pietinėse teritorijose, kur trūksta darbo vietų ir jaučiamas nepasitenkinimas Maskvos politika. Aslambekas Paskačevas, Kremliaus Etninių reikalų komisijos pirmininkas, sako, kad tikslas turėtų būti perkelti nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių.
Į tokius pareiškimus iškart sureagavo Krymo totoriai: jie baiminasi, kad tokia programa kuriama ne kam kitam, o jiems deportuoti.
Ekspertai abejoja, ar pavyktų įgyvendinti tokio masto programą. Visų pirma, Kremlius neturi tam išteklių, antra, dar niekam nepavyko geruoju prikalbinti žmonių vykti į atšiauriomis sąlygomis garsėjantį Sibirą, o imtis prievartos valdžia nesiryžtų.
Vladimiras Putinas net XXI amžiuje tęsia carų ir sovietinių diktatorių tradicijas kurpti gigantiškus žmonių perkraustymo projektus. Jau gerą dešimtmetį vykdomos perkėlimo programos kol kas jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda, o kainuoja brangiai. Taigi Rusijos vadovams teks arba imtis drastiškesnių metodų, kad apgyvendintų teritorijas už Uralo, arba susitaikyti su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi toje šalies dalyje, į kurią neabejotinai žvilgčioja kol kas draugiška kaimyninė Kinija.
Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.
Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką.
AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.
Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui.
Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą.
Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.
Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą.
Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.
P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.
Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.
Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.
AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai.
Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje.
To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.
Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“.
Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą.
Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.
To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas.
ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus.
Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).
Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams.
Apie 6000 migrantų padavė į teismą Vokietijos vyriausybę dėl, jų įsitikinimo, per lėto prieglobsčio prašymo svarstymo proceso.
Vokietija išties nesusidoroja su iškilusia šia problema. Po to, kai 2015 metais sulaukė daugiau nei milijono prieglobsčio prašytojų, Vokietijos Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras nepajėgia greitai spręsti prieglobsčio prašymų bylų: daugelio bylų svarstymas atidedas neribotam laikui.
Vidutinė prašymo išnagrinėjimo trukmė šiandien oficialiai – nuo penkerių iki šešerių mėnesių. Sudėtingų bylų svarstymas, pavyzdžiui, kai migrantai neturi asmens dokumentų, užtrunka žymiai ilgiau.
Kai kurie imigrantai tvirtina esantys labai nepatenkinti bei įsižeidę dėl tokio lėto bylų svarstymo. Būtent dėl šios priežasties Vokietijos vyriausybę jie duoda į teismą. Taip pasielgė apie 6000 imigrantų. Dažniausiai teismas priima migrantams palankų sprendimą. Pavyzdžiui, Heseno regione šiais metais migrantams palankiai pasibaigė daugiau nei 100 bylų.
Administracinio teismo Hesene atstovas Rainhardas Rutsacas (Reinhardas Ruthsatz) teigia, kad tai – tik pradžia. Jo manymu, bylų prieš vyriausybę nuolat daugės.
Taigi prieblogsčio prašytojai norėtų pagreitinti jų prašymų svarstymo procesą. Tuo tarpu ekspertai perspėja, jog tai pareigūnus gali skatinti imtis nepatikimų, skubių, paviršutiniškų patikrų, kuriomis mielai pasinaudos teroristai iš „Islamo valstybės“.
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
Dau daug metų skaitau, kas yra rašoma portale Slaptai.lt patalpintuose straipsniuose. Įdomu. Įvairios temos. Jas visas sieja pastangos pateikti mintis, kad ir Lietuvoje būtų geriau. Tai didelis ir pagarbos vertas darbas.
O dabar – apie BREXIT ir Lietuvos piliečius Jungtinėje Karalystėje.
Noriu pateikti keletą minčių šiuo klausimu.
Pirmiausia – ten jau dirbantiems Lietuvos piliečiams nėra pats esminis, pats svarbiausias klausimas.
Jei iki karo ir pokaryje Lietuvos piliečiai atvyko į JK iš bėdos (Lietuvą užpuolė socialistinių Kremliaus – Berlyno barbarų gaujos), tai po 1990 metų Lietuvos piliečiai (lietuviai, rusai ir neaiškių kilmių asmenys, sulaikyti policijos už nusikaltimus, prisistatantys lietuviais) atvyko vedami pirmiasia šių trijų priežasčių.
Pirma. Tėvai, nesipriešinę Lietuvą okupavusiai SSSR sistemai, o aktyviai su ja bendradarbiavę, sukaupė pinigų perteklių ir savo vaikus (kaip kad ir Vladimiro Putino komandos nariai) išleido siekti išsilavinimo į Vakarus be jokio finansinio rūpesčio. Tokiu būdu SSSR sistemai lojalių šeimų atstovai, be problemų įgyję išsilavinimus Lietuvoje bei praktikas, atvyko padirbėti į šią aukšto lygio teisinę valstybę siekdami žymiai pagerinti savo ekonominę padėtį bei susipažinti su žymiai teisingiau gyvenančiu pasauliu.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antra. Lietuviškojo brexsito šalininkai – asmenys, nuo 1992 metų į Lietuvos valdžias masiškai rinkę bet kokios pakraipos socialistus – populistus ir valstybės kenkėjus, kad neleistų valdžioje įsitvirtinti Vytauto Lansbergio bendraminčiams bei panašaus pobūdžio geresniems politiniams junginiams.
Taip pat ir nedalyvavusieji balsavimuose, tuo parodant ištikimybę sovietinei sistemai ir neapykantą atkurtai nepriklausomybei. Taip pat ir sunaikintų kriminalinių grupuočių Lietuvoje nariai, taip ir nesuvokę, kad juos sukūrė, jais pasinaudojo ir vėliau sunaikino tie patys socialistai.
Trečia. Asmenys, nukentėję nuo socialistinių partijų, kurios vykdė masinius prichvatizacijos veiksmus, sukėlusius milžinišką nedarbą, teismų/ prokuratūros/VMI/ spec.tarnybų savivalę.
Visos šios asmenų grupės atvyko į laisvą ir demokratinę šalį (JK), kuri jiems suteikė tokias pat garantijas, kaip ir savo piliečiams. Nepriklausomai nuo to, kad jie neįnešė jokio indėlio į JK gerovę, ekonominį politinį stiprėjimą. Kai kurie britų geranoriškumą vertino kaip kvailumą, britams pridarė pakankamai daug žalos.
Štai toks pastebėjimas. Be to, britų salose – labai mažai grupių, vadinančių save lietuviškomis, dalyvauja Lietuvos gyvenime tikslingai – kalba ir viešina blogybes, dalyvauja parlamento/ Prezidento rinkimuose, deda pastangas, kad į valdžią nepatektų Lietuvą naikinusios LKP šešėliai (amb/ paksiaus/ uspaskio junginiai).
Dažniausiai lietuvių grupių susiėjimai – pramoginiai, šiek tiek kultūriniai. Lietuvos piliečių tarpe masiškai paplitęs girtavimas ir muštynės. Čia stipriai lenkiame lenkus, kurių JK žymiai daugiau.
Balys Krasavickas (Notrhamptonas)
XXX
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Anglijoje jau pasirodė antiimigrantiškų proklamacijų. Mano pusseserė toje šalyje, provincijoje, gyvena beveik dešimtmetį. Pastarosiomis dienomis ir jai buvo pasiūlyta krautis lagaminus.
Toks vietinės kilmės gyventojų elgesys baustinas, persekiojamas, prilyginamas rasinės neapykantos kurstymui. Bet slapta (rašteliai prie namų durų, ant automobilių stiklų) arba privačiuose pokalbiuose išsakomas nepasitenkinimas atvykėliais byloja, kad pūlinys jau pritvinko.
Ar iš tiesų privalu smerkti tuos, kurie nori gyventi ir dominuoti savo tautoje? Ar mums patiktų, jeigu geresnio gyvenimo ieškotojai užplūstų Lietuvą? Atsakymas aiškus: mes jau šiandien bijome pabėgėlių, kurie gali būti net pavojingi, ne tik sumažinti galimybes įsidarbinti, be didelių eilių patekti pas gydytoją, gauti pašalpą…
Ar turi teisę ta ar kita valdžia nepaisyti didžiosios gyventojų dalies nuomonės ir įgyvendinti ne daugumos, o nežinia kieno ir nežinia iš kur nesveikose galvose gimusius idealus? Juk išrinktieji turi vykdyti rinkėjų valią.
Jeigu dauguma nenori įteisinti tos pačios lyties santuokų, jeigu neleidžia tokiems žmonėms auginti vaikus, tai ir nereikia. Kai jų nuomonė natūraliai pasikeis, tada ir kalbėsime.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Anglai savo nepasitenkinimą valdžios politika išsako naktį klijuojamomis proklomacijomis. Tą patį jie pasakė ir demokratinėmis priemonėmis – referendumu.
Dėl visko, kas atsitiko birželio 23 dieną ir dar atsitiks ne tik kaip tos dienos pasekmė, kalti ne eiliniai piliečiai, o pirmiausia Europos Sąjungos galingieji.
Nemokšos ėmėsi labai sudėtingo geopolitinio vaidmens: dėl ekonominių savanaudiškų paskatų sukergti skirtingas tautas ir net rases.
Pirmieji šitos globalios maišymo, dirbtinio kraustymosi politikos daigai jau akivaizdūs. Koks artimiausiu metu prasiskleis žiedelis – šiandien dar pasakyti neįmanoma. Aišku tik tiek, kad šios rožės dygliai bus labai skaudūs.
Kazimieras P.
XXX
Mieste triukšmas, blogas oras. Vasarą bėgi į gamtą. Jeigu neturi vilos kokiame Lietuvos regioniniame parke, kur tvoros, apsaugininkai ir ramybė, važiuoji į „kolektyvinį sodą“. Bet ir čia nuo triukšmo nepabėgsi.
Štai mūsų „kolektyviniame“ netoli mano lūšnelės du apleistus sklypus nusipirko viena ponia su ponu. Ponia, sako, darželio vedėja. Su buldozeriais nušlavė dar sovietmečiu statytą namelį ir toje vietoje pradėjo karkasinį, pusiau medinį, pusiau plastmasinį dviaukštį. Nuo ankstyvo pavasario darbininkai kalė, pjovė, lakštingaloms ir varnėnams mano sodelyje čiulbant. Tie pjūklai ir plaktukai – dar pusė bėdos: namo be jų nepastatysi, reikia suprasti ir kentėti. Bet kodėl aš turiu dar ir jų muzikos klausytis? Atvažiuoja ryte automobiliu, atidaro jo duris ir įjungia dar vieną triukšmo šaltinį.
Kelias savaites žmona kentė kentė ir nuėjo su meistrais pasikalbėti. Gal galite bent kiek tyliau muzikuoti? Mūsų automobilyje irgi yra ir radijas, ir „diską“ galime paleisti, bet nenorime užgožti paukščių giesmių. Žmona nustebo: vyrai iškart pažadėjo koncertuoti tyliau.
Bet ramybe džiaugėmės neilgai. Po savaitės atvažiavo kiti meistrai, kurie nežinojo, kad paukštelių giesmės mums mielesnės už jų „bumčikus“.
Savaitgalį, ypač jeigu pasitaiko geras oras, tokių „muzikų“ iškart gali klausytis iš visų keturių pasaulio šalių. Todėl savaitgaliais į savo „rančą“ nevažiuojame, nebent jis būna šaltas ir lietingas.
Kodėl mūsų žmonės taip negerbia kitų, ir „demokratijos“ laikais savo kieme elgiasi taip, tarsi aplink nebūtų nė gyvos dvasios? Iš durnumo, kultūros stokos, o gal iš pasiutimo?
Taip, kartais jaunimas tyčia rikdo automobilių radijus ir „magus“. Nesu nacionalistas, bet turiu pasakyti tiesą: mūsų „kolektyviniame“ dažniausiai šitaip triukšmauja rusakalbiai. Ir mes šitoje šalyje gyvename! Tik pabandykite mus užkabinti! Ir mes jų neužkabinėjame, taikstomės, kenčiame, gerbiame tautines mažumas. Čia ne Japonija, senukai Lietuvoje dažniausiai „grybo vietoj“, jų nuomonės, jų pageidavimų nepaisoma. O mūsų „kolektyviniame“ senukų daugiausia, dar ne visi išmirė.
Ne ramiųjų pusėje ir įstatymai, reguliuojantys triukšmą. Pavyzdžiui, jeigu sodo kaimynas visą dieną „leidžia muziką“ negarsiai, jokie pareigūnai jo nenutildys, nes nepakaks decibelų. Įstatymų leidėjai gal nežino, kad nelabai triukšminga, nesiliaujanti, valandų valandas trunkanti „muzika“ gal net labiau varo iš proto, neleidžia džiaugtis gamtos garsais ir ramybe. Vienintelė išeitis: jeigu gali, jeigu turi kur, bėk kuo toliau nuo tokio kaimyno.
Neseniai pasaulį sukrėtusi fotografija, kurioje matomas vaiko kūnas išplautas į Turkijos krantus išjudino diskusijas Europos Sąjungoje: ką reikėtų daryti dėl didelio skaičiaus žmonių, ieškančių saugaus prieglobsčio nuo karo ir besistengiančių patekti į Europą nesaugiais būdais.
Kas nežino svieto lygintojo Tado Blindos – to geradario, kuris žiauriems dvarininkams ne tik iškaršdavo kailį, bet ir iškraustydavo jų kišenes, o atimtus auksinius išdalindavo vargšams. Visais laikais, visose tautose pasitaikydavo tokių legedinių keistuolių. Daugiausia vyrų.
Mūsų laikais bene ryškiausias svieto lygintojas yra ne vyras, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ateikit, pasaulio pažemintieji ir nuskriaustieji, atplaukit, atvažiuokit, Vokietijos sienos jums atviros. Mes turtingi – pasidalinsime per pokarinius dešimtmečius sukauptais turtais, aprengsime, pavalgydinsime, integruosime… – ir niekas jums nekainuos.
Labai liūdna, bet pabėgėlių problemos negali nustelbti net lietuvių pergalė prieš serbus: garantuotas sidabras, beveik ranka pasiekiamas auksas!Kaip bepasibaigtų finalinės rungtynės, Lietuva pasiekė reikšmingą pargalę.
Deja, to negalima pasakyti apie Europos Sąjungą: kaip Merkel beskirstytų pabėgėlius – prievarta ar gera valia – Europos pralaimėjimas neišvengiamas. Dar ne sutriuškinimas, bet smūgis žemiau juostos akivaizdus. Valios atsigauti, atsikvošėti, susiorientuoti gali ir neužtekti.
Kartais būna labai nuobodu. Informacijos – apstu. Triukšmo – daug. Straipsnių ir televizijos laidų antraštės – sensacingos, viliojančios. Nuotraukos – ryškios, šokiruojančios. O vis tiek nėra nei ką skaityti, nei ko žiūrėti.
Ne, pats gyvenimas nėra nuobodus. Gyvenimas negali būti nuobodus. Ir politika, ir valstybių tarpusavio santykiai, ir Afrikos pabėgėliai, ir karas Ukrainoje, – viskas įdomu. Domėtis politika, gilintis į valstybių nesutarimų priežastis – ne tik įdomu, bet ir prasminga. Nuobodulys apninka tuomet, kai į pasaulį žvelgiame neturėdami didelių, ilgalaikių tikslų. Vien ginamės, jokio puolimo, jokių didingesnių norų.
Ar tikrai Europa gyvena tik šia diena? Kodėl Europos Sąjunga neturi ryžtingų politikų? Mes juk nežinome, kokia ES vizija po dešimties metų…
Deja, neturime ir mechanizmo, kaip atskirti tikrą pabėgėlį nuo apsišaukėlio. Ar suvokiame, kuo skiriasi pabėgėliai ir migrantai nuo kolonistų? Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus bėgantieji taip pat buvo kruopščiai tikrinami, kad neprasmuktų sovietų ar Gestapo agentai. Beje, Europos genetinis fondas per pastaruosius šimtmečius beveik nepasikeitė.
Bažnyčia pati sprendžia, kokius pabėgėlius jai priimti, o kokių – ne. Bažnyčiai nurodinėti niekas negali. Europoje puikiai veikia biurokratiniai mechanizmai, bet šito – mažoka; dar reikalinga ir krikščioniška meilė, krikščioniška atjauta…
Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – parlamentaras Egidijus VAREIKIS.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.
Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.
Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.
Po furorą sukėlusios Vokietijos valstybinio banko valdybos nario Thilo Sarrazino knygos „Deutschland schafft sich ab“ (pavadinimą galima versti „Užsiplūkusi Vokietija“ arba „Užsikamavusi Vokietija“) Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos spaudoje neslūgsta diskusijos dėl knygos autoriaus požiūrio į migrantus, jam pritariama dėl menkėjančių vaikų protinių gabumų. Viename interviu T. Sarrazinas kritiškai vertino Berlyne gyvenančius turkus ir arabus, kitame kalbėjo apie tautoms būdingus genus, pavyzdžiui, kad baskams esą būdingi tam tikri genai, kurie skiria juos nuo kitų.
Bet aliejaus į ugnį įpylė tai, kad Sarrazinas pasakė, jog „visi žydai turi tam tikrą geną“. Prasidėjo oficialių pareigūnų puolimas. Kanclerės Angelos Merkel kritiką Sarrazinas palygino su žodžio laisvės varžymu buvusioje VDR.
