Dešimtys tūkstančių žmonių antradienį protestavo Čekijos sostinėje Prahoje, reikalaudami korupcija kaltinamo ministro pirmininko Andrejaus Babišo atsistatydinimo.
 
Protesto organizatorių teigimu, antradienio proteste dalyvavo 120 000 žmonių. Jei ši informacija pasitvirtins, tai bus didžiausia politinė demonstracija šalyje nuo komunizmo žlugimo.
 
Demonstrantai, skanduodami „Gėda!“ ir mosuodami Čekijos ir ES vėliavomis, užpildė Vaclovo aikštę. Tai buvo viena didžiausių politinių demonstracijų šalyje nuo Aksominės revoliucijos 1989 metais, per kurią buvo taikiai nuverstas komunistinis režimas.
 
Premjeras A. Babišas yra antras pagal turtingumą žmogus Čekijoje, buvęs komunistas. Čekijos premjeru jis tapo 2017 metais, kai tais metais šalyje vykusiuose parlamento rinkimuose A. Babišo partija ANO laimėjo daugiausiai balsų ir iškovojo 78 vietas iš 200 žemuosiuose parlamento rūmuose.
 
Nepaisant protestų prieš A. Babišą, praėjusį mėnesį vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) partija ANO pelnė daugiausiai rinkėjų balsų.
Pats premjeras neigia jam reiškiamus kaltinimus korupcija.
 
„Niekada nepadaryčiau nieko panašaus. Nesu kvailys“, – anksčiau antradienį parlamente sakė A. Babišas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.05; 08:14

Juozas Kazickas su V.Adamkumi ir Dž.V.Bušu Lietuvoje

Balandžio 16 d. sukako 100 metų, kai gimė dr. Juozas Petras Kazickas (1918-2014). Jo nupelnai Lietuvai ir lietuvybei, mano nuomone, statytini į vieną gretą su tokia istorine figūra kaip Jonas Vileišis (1872-1942).

Skirtumas tik tas, kad apie J. Vileišį parašyta ne viena knyga, sukurta dokumentinių filmų, jo atminimas įamžintas išraiškinga skulptoriaus Kęstučio Balčiūno skulptūra Laisvės alėjoje Kaune, tuo metu dr. J. Kazicko mintys apie Lietuvą ir darbai jos ateičiai, ypač veikla išeivijoje, kai Lietuvoje vis dar buvo „naktis be aušros“, platesniems visuomenės sluoksniams, faktiškai, tebėra nežinomi.

J. Kazickas vis dar geriau žinomas užsienyje negu Lietuvoje. Iš dalies tai patvirtino ir jo atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Į žinomo meno ir muzikos mecenato atminimui surengtą jaunųjų talentų koncertą, kuris įvyko balandžio 14 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje, atvyko per 250 svečių. Dalyvavo verslo, kultūros, meno, akademinio pasaulio atstovai, visuomenės veikėjai. Jaunesnės kartos politikams, kuriems asmeniškai dr. J. Kazicko nepažinoti neteko, ir kuriems ne tik lietuvių išeivijos ilgametė kova dėl Lietuvos laisvės, bet ir 1988-1991-ųjų Atgimimo epocha – jau tik miglose skendinti istorija, sukaktuvininko asmenybės mastą, jo reikšmę visuomenei ir šaliai įvertinti, spėju, nėra lengva. Taip pat ir dėl adekvačiai prieinamos informacijos stokos.

Ir tai nenuostabu. Dr. J. Kazickas niekada nesirūpino „asmenine reklama“ – pasirodyti koks jis dosnus, kiek daug aukoja, kaip plačiai veikia. Priešingai. Turto jis pabrėžtinai nesureikšmindavo. Sakydavo esąs pasiturintis, bet nesąs turtingas žmogus. Lietuvos žurnalistų primygtinai klausiamas, kokia suma įvertintų savo turtą, atsakydavo su šypsena: „Tikrai nedidele – kai kas labai nustebtų“.

Bet tuo pat metu kalbėjo ir šitaip: „Žmogus laimingas gali jaustis tik tuomet, kai gražesnį gyvenimą kuria ne vien sau, bet ir kitiems.“ Ir dar daugiau: „Kiekvienas turime duoti tiek, kiek galime. Juk žmogaus tikroji vertė yra ne tai, kiek jis turi, o kiek duoda“.

Vidmantas Valiušaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir davė J. Kazickas daug. Ne taip lengva tai suprasti Lietuvoje, kur verslumas vis dar vargiai atsiejamas nuo savanaudiškumo, greitų pelnų, nesaikingo savęs eksponavimo reklamos tikslais, puikavimosi prabanga, patogumais, demonstratyviai pabrėžiamo atstumo nuo stokojančiųjų ir mažiau sėkmingų žmonių.

J. Kazickas elgėsi kaip tik priešingai: „Jūs esate mano garbingiausi svečiai. Ačiū, kad šiandien atėjote“, – dr. Juozas P. Kazickas būtų pasakęs visiems mums čia susirinkusiems, reikšdamas patį nuoširdžiausią dėkingumą. Jis būtų skubėjęs prieiti ir pasveikinti, žiūrėdamas tiesiai į akis, būtų spaudęs ranką ir kreipęsis į kiekvieną iš mūsų vardu ar prisistatęs tiems, kurių niekada nebuvo sutikęs, kad asmeniškai susipažintų“, – rašė Neila Baumilienė, Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus direktorė, balandžio 15 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įvykusių šv. Mišių ir koncerto dr. J. Kazicko atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms pagerbti programoje.

Šiuos žodžius galėčiau patvirtinti ir po jais pasirašyti kaip žmogus, pažinojęs dr. J. Kazicką nuo 1990 m. rudens. Tada pirmąsyk atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip eilinis sąjūdietis iš Kauno. Ir buvau didžiai, bet labai maloniai nustebintas, sulaukęs dr. J. Kazicko pakvietimo pavakarieniauti ir pasikalbėti visus mus tuo metu jaudinusiais klausimais: apie Lietuvą, jos laisvės perspektyvas, žmonių pasiryžimą pasirinktą kelią ginti.

Lietuvos padėtis tuo metu nebuvo lengva: Kovo 11-osios aktas jau buvo paskelbtas, bet po sovietų įvestos ekonominės blokados ir išvystyto didžiulio politinio spaudimo, priimtas moratoriumas jį įgyvendinti; vidaus politinė padėtis darėsi pavojinga, nes stiprėjo prosovietinių organizacijų („Jedinstvo“, Maskvos platformos komunistų ir kt.) veikla, o Lietuvos vadovybėje ryškėjo takoskyra dėl taktinių priemonių apginti ir įtvirtinti valstybingumą – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė dėl to akivaizdžiai nesutarė.

Juozo Kazicko dėmesys iš esmės ir buvo sutelktas į klausimą: ar Lietuva išsilaikys? ar žmonės tiki nepriklausomos valstybės galimybe? kurią poziciją – Landsbergio ar Prunskienės – labiau palaiko Sąjūdis? kiek žmonės pasitiki Lietuvos valdžia? kaip jie elgtųsi, jeigu sovietai panaudotų jėgą?

Vien mano apranga, galbūt tikusi neįpareigojantiems turisiniams pasivaikščiojimams, bet ne vakariniam priėmimui prabangiame restorane, faktiškai buvo iššūkis, tačiau tai nė kiek netemdė pokalbio turinio. Kazickas gyvai domėjosi įvykiais ir nuotaikomis Lietuvoje, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad prie to paties stalo iš vienos pusės sėdėjo respektabilūs ponai vakariniais kostiumais, iš antros – Sąjūdžio berniukas su megztuku ir aptrintais džinsais…

Maža to, jis mokėjo sukurti tokią pokalbio atmosferą, kad „ekspertas“ čia jausčiausi aš, nė neužsiminęs apie savo plačiausius tarptautinius ryšius, įskaitant ir ryšius su pirmaisiais Lietuvos asmenimis. Jis geriau už mane orientavosi politikoje, bet to niekaip neparodė, tik dėmesingai klausėsi ir nuoširdžiai domėjosi, ką mano apie politiką, kaip supranta Lietuvos padėtį žurnalistikos lauke besireiškiąs 30-metis sąjūdietis. Kaip ir nepaminėjo fakto, kad būtent jo kontaktų ir galimybių dėka tapo įmanomas 1990 m. gegužės mėnesį įvykęs ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės vizitas į Baltuosius rūmus pas prezidentą George’ą Bushą.

Bet svarbiausia – jis man dėkojo. Tarsi ne jis man, bet aš jam būčiau padaręs malonę, teikęsis susitikti. Ir taip būdavo kaskart, kai man tekdavo garbė (tokių susitikimų Amerikoje ir Lietuvoje nebuvo daug) būti jo svečiu.

Apie šią J. Kazicko savybę nepasakysiu geriau, nei tai padarė N. Baumilienė: „Laimės pojūtis ir sėkmė buvo paslaptingai susiję su dėkingumu, ir jis buvo J. Kazicko kasdienybės dalis. Jis puikiai perprato dėkingumo magiškas galias, jas įvaldė ir tikslingai naudojo. Padėka tapo įpročiu. Ranka rašytos atvirutės svečiams ir draugams, laiškai žmonai su išsamiu dėmesingumu ir pagyrimu už jos charakterio ypatybes, ypač už atsidavimą vaikams; pakvietimai tarptautiniams verslo partneriams ir jų šeimoms praleisti laiką su jo šeima; linksmos šventės, skirtos žmonių santykių sušildymui, kad jie taptų neatskiriami net tada, kai jo ir žmonos jau nebebus; trumpi pietūs ir ilgos puotos, mažos dovanos ir didelės piniginės aukos – visa tai buvo įvairaus dėkingumo išraiškos, kurio magija visada suveikdavo jo laimės ir sėkmės vardan.“

Lietuvoje įsitvirtinęs, sakyčiau, gerokai supaprastintas, gal net lėkštokas J. Kazicko įvaizdis: gyvenimo malonumais besimėgaujantis galbūt turingiausias pasaulio lietuvis, biznierius, medžiotojas, golfininkas. Na, dar keistuolis filantropas, neaišku kodėl dalijęs savo turtus į kairę ir dešinę. Tuo metu jo mintimis, idėjomis, dvasiniu pasauliu, vertybėmis, kuriomis jis grindė savo gyvenimą ir tos gerovės pasiekė – nedaug kas tesidomėjo. Šita jo asmenybės pusė, man regis, yra kur kas įdomesnė.

Bent iš dalies pažinti J. Kazicką galima iš jo atsiminimų knygos „Vilties kelias“ (2002) ir paskiau antrojo jos leidimo su nauju priedu „Po dešimties metų“ (2013). Parašyta gerai: atsivertus knygą – negali padėti į šalį. Pamenu, mano anuomet paauglė dukra, neraginta iš šalies, o vien nuklausiusi atoliepį, patyliukais pasiėmė ką tik išleistą pirmąją knygos laidą ir prarijo kaip bestselerį. Ne veltui šie atsiminimai išleisti ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis.

J. Kazickas savo knygoje rašo: „Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jei koks – ypač jaunas – žmogus perskaitęs juos nors truputį sustiprins savo viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų.“

Būtent tiek „moraliniai principai“ apsprendė kaip tik tą J. Kazicko asmenybės pusę, kuri liko nematoma arba mažai pastebima plačiajai visuomenei. Ypač Lietuvos visuomenei, kuri dėl suprantamų priežasčių neturėjo progos pažinti J. Kazicko veiklos išeivijoje okupacijos metais.

Na, spręskite patys: ką sako apie verslo pasaulio žmogų ir jo santykius su mylima moterimi laiško ištrauka, kurią čia pacituosiu? Tai įspūdis po spektaklio La Scalos operos teatre Milane. Kiek praskleisdamas dabar jau ir mums tą nematomąją J. Kazicko asmenybės pusę, 1952 m. vasario 19 d. žmonai Aleksandrai Juozas rašo: „Šeštadienio opera buvau sužavėtas iki jaudinančio išgyvenimo. Pakilus uždangai ir atsivėrus gražiausiam vaizdui muzika tiesiog griebė už širdies. Ir kuomet nuo jūros pakraščio asiliukas apkrautas maišais pamažu kopė su savo varovu bažnyčios pakraščiu į kalną, momentas buvo daugiau žavus negu kad galėčiau Tau nupasakoti. Būtinai! Būtinai, ir sakau, būtinai tuoj pat nueik į plokštelių krautuvę ir nusipirk Cavaleria Rusticana plokštelę. Ale, sakau, būtinai! Tai labai trumpa opera – tik vienas veiksmas, bet muzika taip labai itališka, kad sunku ką nors kitką ir palyginti. Balsai žavingi, masinėse scenose choras susideda iš 200-250 dainininkų. Pravažiuoja vežimai, praeina procesijos ir visa tai vyskta gražiausios muzikos fone. Tikrai gaila, kad to visko nei aprašyti, nei apsakyti negalima. Bandyk visa tai miglotai įsivaizduoti klausydama plokštelės. Bet plokštelę nusipirkt šiandien, tuoj pat! Jeigu gausi, tai nusipirk taip pat Normą. Kaip gaila, Alyte, kad Tu negali būti su manimi. Šiandien vėl einu į Scalą – L’uragano. Bandau nepraleisti nė vieno spektaklio, nes juk tai gali būti vienintelė mano gyvenime tokia didelė proga. Vienok, aš esu įsitikinęs, kad mes dar abu turėsime progą tą tikrai dieviškai gražią meno puotą išgyventi kartu.“

Nepaisant to, kad man pačiam, gana plačiai tyrinėjusiam lietuvių išeivijos istoriją, J. Kazicko asmenybė ir visuomeninė veikla lietuviškos kultūros baruose yra neblogai pažįstama, vėl pasinaudosiu N. Baumilienės taiklia įžvalga: „J. Kazickas buvo ir rašytojas, palikęs archyvą puikių laiškų savo žmonai Aleksandrai, ilgas ir įkvepiančias kalbas bei nuomonę reiškiančius straipsnius JAV lietuviškoje spaudoje. Jis buvo aistringas meno mylėtojas ir Lietuvos menininkų V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V. Vildžiūno rėmėjas, o taip pat atsidavęs klasikinės muzikos gerbėjas, globojęs jaunuosius talentus, finansišakai rėmęs dainų ir šokių kolektyvus ir šventes. J. Kazickas buvo lietuviško rašto puoselėtojas, prisidėjęs prie išleidimo didelio skaičiaus leidinių: nuo lietuviško elementoriaus išeivijos lietuviukams, Bostono Lietuvių enciklopedijos, katalikiškos spaudos bei daugybės knygų diasporoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis suprato naujausių technologijų svarbą, įkurdamas ryšių įmonę Omnitel, dovanodamas Lietuvos mokykloms tūkstantį kompiuterių. J. Kazickas dešimtmečiais aukojo lietuviškiems labdaros fondams: Lietuvių fondui, Lietuvių religinei šalpai, Tautos fondui, kol galiausiai įkūrė Kazickų šeimos fondą.“

Šiuos žodžius patvirtina atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrai, kurie asmeniškai pažinojo dr. J. Kazicką, ir kuriems vienu ar kitu metu teko vadovauti šaliai ar eiti atskingas pareigas.

„Lietuva visuomet buvo Jūsų gyvenimo tikslas, – yra rašęs prezidentas Valdas Adamkus, kurį su verslininku siejo kelių dešimtmečių draugystė, prasidėjusi Čikagoje, kai jokių prošvaisčių Lietuvos nepriklausomybei dar nesimatė. – Sunkiausiais okupacijos metais Jūs pasaulyje ieškojote Lietuvos draugų ir užtarėjų, Jūs vienas iš pirmųjų skubėjote jai į pagalbą išaušus Laisvės rytui.“

Su prezidentu Algirdu Brazausku J. Kazicką, kaip jis pats pastebi savo atsiminimų knygoje, „siejo labai nuoširdūs ir šilti ryšiai“. Tai nesunku pajusti ir iš to, kaip A. Brazauskas vertino J. Kazicką: „Jūsų aktyvus ir prasmingas gyvenimas daugeliui Lietuvos sūnų tapo sektinu pavyzdžiu. Niekada ir niekas iš Jūsų atminties neištrynė Lietuvos vardo ir noro būti kartu su ja, padėti jos žmonėms.

Kaip plačiašakis ąžuolas Jūs giliai įaugote į tėviškės žemę ir iš jos išrauti nepajėgė jokios audros – nei okupacijos, nei karas, nei tolima tremtis. Pasinaudodamas savo asmeniniais ir dalykiniais kontaktais su JAV ir Vakarų Europos vadovais, Jūs visada primindavote Lietuvos okupacijos bylą ir būtinybę atkurti istorinį teisingumą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs tiesėte kelius Lietuvos politikų svarbiems susitikimams bei vizitams užsienyje.

Šiandien Jūsų rūpestį ir globą jaučia Lietuvos ligoninės, našlaičiai, vargšai – visi tie, kuriems jos labai reikia. Jūs pirmasis Baltijos valstybėse įkūrėte sėkmingai veikiančią privataus kapitalo telekomunikacijos ryšių įmonę.

Su dideliu malonumu prisimenu mūsų asmeninius susitikimus ir Jūsų nuoširdžius patarimus labai svarbiais Lietuvai klausimais.“

Seimo pirmininkas ir Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Juršėnas apie J. Kazicką taip yra atsiliepęs: „Jūsų asmenyje atsispindi skaudi Lietuvos istorija nuo 1863 m. sukilimo per XX amžiaus kančias į 1990-ųjų metų Atgimimą. Ši istorija giliai palietė ir Jus, Jūsų šeimą, vertė ieškoti išlikimo kelių. Įgimto talento, mokslo žinių ir valios pastangų dėka Jūs tą kelią suradote pradžioje moksle, vėliau versle, kurio vaisiais dosniai dalijatės kaip savo srities Maestro ir kaip mecenatas.

Tėvynė Jums dėkinga už lietuvišką veiklą JAV, už paramą atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai, už asmeniškai Jūsų ir Jūsų partnerių dideles investicijas Lietuvoje, už verslo pamokas. Kazickų šeimos fondo veiklą jaučia mūsų šalies mokslo ir kultūros organizacijos, besimokantis jaunimas. Jūs esate moralaus verslo, kuris, kaip teigiate, remiasi dešimtimi Dievo įsakymų, riteris, ir tai yra gražus pavyzdys jaunai Lietuvos ekonomikai.“

Drauge su N. Baumiliene, „norisi tikėti, kad dr. J. P. Kazickas greitu laiku bus įrašytas į šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygas, o jo asmenybė, darbai ir pasiekimai bus tyrinėjami ir jais domimasi. Jis išlieka puikiu pavyzdžiu jaunimui, kad nėra neįmanomų svajonių.

„Visada siekite didelių tikslų, – sakydavo jis. – Jie atims tiek pat laiko kiek ir maži. Tad kodėl siekti mažų?“

Vidmantas Valiušaitis yra LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas

2018.05.10; 06:50

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentai socialinių pedagogų dienos proga susitiko su vienu žymiausių Lietuvos ir pasaulio verslininku Ilja Laursu.

Svečias sakė, kad jam labai smagu būti pedagoginės srities universitete, nes jo pirmas verslas buvo pedagoginis. Verslininkas, grįžęs iš Amerikos, nusprendė privačiai dėstyti anglų kalbą. „Taip maždaug apie 2 metus uždirbdavau sau, turėjau kišenpinigių, galėjau apmokėti su universitetu susijusias išlaidas ir t.t. Nuo tada labai gerbiu pedagogo darbą. Jis man labai patinka“, – susirinkusiems būsimiems pedagogams apie savo verslo pradžią pasakojo I. Laursas.

Continue reading „Ilja Laursas: „Mainyti viso gyvenimo gerovę į greitus pinigus – neteisinga““

Taigi – tvirtinama, kad rasti dingusio Rusijos magnato Leonido Rožeckino palaikai. Bet ar jis iš tikrųjų negyvas?

Gandai pasklido prieš penkerius metus, kai Leonidas Rožeckinas dingo iš savo vilos Jūrmaloje, rašo Independent.

„Ar jis buvo žudiko iš KGB, vykdžiusio jo galingų priešų Maskvoje nurodymus, auka? Ar multimilijonierius neinscenizavo savo mirties, pabėgdamas į JAV pagal liudytojų apsaugos programą?“ – vardija magnato dingimo versijas straipsnio autorius Alekas Lunas.

Continue reading „Rusijos magnato Leonido Rožeckino likimas – vis dar neaiškus“

Iš Maskvos policijos atsistatydinęs bendradarbis padavė į teismą britų verslininką, kuris demaskavo korumpuotų valdininkų ir šešėlinių nusikalstamo pasaulio veikėjų gaujos sąsajas su stambiausia Rusijos istorijoje mokesčių afera. Taip rašo “The Independent”.

„Papulkininkis Pavelas Karpovas padavė į Aukštąjį teismą ieškinį, kaltindamas šmeižtu ir dezinformacija milijonierių Viljamą Brauderį, rizikos draudimų fondo magnatą“, – aiškina žurnalistas Jerome Tayloras.

Continue reading „Britas, metęs iššūkį gaujai, kurią demaskavo Sergejus Magnickis, tapo atsakovu šmeižto byloje“

depardje

Pabėgęs nuo brangios Prancūzijos demokratijos į pigesnę ir paprastesnę autokratiją, aktorius Žeraras Depardje padarė tą patį, ką kasdien daro Vakarų korporacijos, perkeldamos savo įmones į Kiniją, sako tarptautiniai stebėtojai.

Rusijos piliečiai šitą istoriją laiko farsu ir gailisi savo artistų, kuriems stinga valdžios dėmesio. Buvusi Ž.Depardje žmona sako, kad Žerarui Prancūzijoje „trūko meilės ir dėmesio“.

Suteikęs Obeliksui Rusijos pilietybę, Vladimiras Putinas įsikišo į Prancūzijos vidaus reikalus, tvirtina “Le Nouvel Observateur” žurnalistas, bet komentarą skiria „trims rusų pasipiktinimo priežastims“. „Neabejotinai Žeraras Depardje Rusijoje mėgstamas kaip aktorius, bet rusams nepatinka politinis triukšmas dėl šitos epopėjos“, – rašo autorius.

Continue reading „Žeraras Depardje sukurstė diskusijas apie kapitalizmą, rusų aktorius ir karališkuosius užmojus“

skrudzas_makdakas

„Jeigu tarptautinė finansų politika imtų pavyzdį iš Disnėjaus personažo Skrudžo Makdako, mes būtume išvengę kelių pastaraisiais metais mus užklupusių krizių“.

Bent jau šitaip mano Peras Štainbriukas, buvęs VFR finansų ministras ir kandidatas į kanclerius nuo VSDP.

„Reikėjo įsigyti daugiau didelių seifų, kaip turėjo Skrudžas Makdakas, ir laikyti juose pinigus, o ne užtvindyti jais rinkas ir pūsti finansinius burbulus“, – cituoja “Tagesspiegel” pernykštį politiko interviu leidiniui.

„Netrukus Skrudžui oficialiai sukaks 65 metai. Jis pirmą kartą pasirodė viešai 1947 metų gruodį Walto Disney‘aus komiksų serijoje “Donald Duck”.

Continue reading „Skrudžas Makdakas: neįvertintas spekuliantas“

abramovicius_

Portale Slaptai.lt perskaičiau žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį “Kada Lietuva turės tikrų milijonierių”. Kai kurios mintis – vertos dėmesio. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad Lietuva dėl savo visiems suprantamos specifikos (nedidelės teritorijos, didelių gamyklų nebuvimas ir t.t) negali turėti daug labai turtingų žmonių. G.Visocko publikacijoje pateikiami kai kurie naujausi duomenys apie Baltijos šalių milijonierius ir milijardierius. O aš noriu pateikti 2003-ųjų metų duomenis, kas ir kodėl tapo turtingiausiais žmonėmis Vidurio ir Rytų Europoje. Palyginkime su 2011-ųjų duomenimis. Niekas kardinaliai nesikeičia. Tendencijos išlieka tos pačios.

Continue reading „Turtingiausi Vidurio ir Rytų Europos žmonės – vis dėlto rusai“

gintaras_portretas_2

Prieš keletą metų gyvendamas Danijos Karalystėje pastebėjau lietuvio akiai keistą dalyką. Jeigu danas dėvi pigioje parduotuvėje įsigytus drabužius, jei į darbą atvažiuoja ne prabangiu “mersedesu”, o gerokai aptrintu dviračiu, jei jo kelioninis krepšys – ne pirmos jaunystės, o ant rankų pirštų nėra nė vieno auksinio žiedo, žinok, prieš tave greičiausiai stovi turtingas arba labai turtingas žmogus, užimantis itin aukštas pareigas puikiai besiverčiančioje įmonėje.

Dirbdamas Kopenhagoje pastebėjau ir dar vieną lietuvio akiai neįprastą taisyklę: jei žmogus mėgsta prabangą, jei linkęs važinėti išpuoselėtu automobiliu, greičiausiai jo finansiniai reikalai – prasti. Mažų mažiausiai jis neužima svarbių pareigų įtakingoje firmoje, o jo banko sąskaitose neaptiksite apvalios sumos.

Continue reading „Kada Lietuva turės tikrų milijonierių?“

abramovicius_

Žurnalas “Forbes” nuo 1987 metų kasmet skelbia turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Neseniai paskelbtas naujas 1011 milijardierių sąrašas nustebino pasaulį ir pribloškė daugelį Rusijos gyventojų.

Ekonominės krizės sąlygomis, kuri Rusiją palietė itin skaudžiai, turtingiausių žmonių pasaulyje sąraše atsirado 62 Rusijos piliečiai (prieš metus jų buvo tik 32). Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena daugiausiai milijardierių, bet per šį laikotarpį jų skaičius sumažėjo nuo 45 iki 40 procentų.

Continue reading „Vargšė milijardierių šalis“

video_cip

Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius mano, kad valdantieji ciniškai pasityčiojo iš mūsų tėvų ir senelių, atsisakę jiems sugrąžinti neteisėtai sumažintas pensijas. TAF lyderis atvirai pasakoja, kaip tapo turtingu verslininku ir kodėl kai kurie jo kolegos, užsidirbę milijonus, labai greitai pinigus prarado. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas taip pat svarsto, kuo Bronislovo Lubio veikla yra padoresnė, prasmingesnė ir gražesnė už “Maximos” verslą, kaip svieto perėjūnas Viktoras Uspaskichas sužlugdė smulkųjį ir vidutinįjį verslą, kodėl Rusijos “Gazpromui” buvo naudingas Ignalinos AE uždarymas, kodėl buvęs sostinės meras Artūras Zuokas kratosi „abonento“ pravardės. Dr. A.Matulevičius pateikia savo versiją, kokių bausmių nusipelnė tie mūsų politikai, kurie už grašius užsieniečiams pardavė bankus ir laivų statyklas.

Continue reading „Ar įmanoma iš “Maximos” atsiimti tris milijardus litų?“