Mindaugas Bastys

Žvalgyba

Rusijos žvilgsnis

Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.

Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos

Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.

Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais. 

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita. 

Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“. 

Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.

Migracijos departamento bėdos

Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms. 

Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.

2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu. 

vsd
VSD (Valstybės saugumo departamentas)

Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).

SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.

Per didelis atvirumas

Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.

Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas. 

Rusijos mafija

Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.

Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.

Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.

Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.

Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų

Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.

Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.

Naudingi idiotai

Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”

Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.

Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.

Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.

2017.10.16; 06:00

Aktualijos

Seime žengtas pirmas žingsnis, siekiant pradėti naują parlamentinį tyrimą – dėl galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Ketvirtadienį nutarimo projektas, kuriame siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją „Dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams“ sulaukė parlamentarų pritarimo po pateikimo. Už šį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako pristatytą projektą pasisakė 69 Seimo nariai, prieš buvo 1, susilaikė 11 parlamentarų.

Nauja iniciatyva Seimo plenariniame posėdyje bus svarstoma spalio 17 d., pagrindiniu paskirtas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

Parlamentinį tyrimą planuojama pradėti, atsižvelgiant į NSGK ir Seimo šių metų kovo 16 d. nutarimu sudarytos Seimo nario Mindaugo Basčio ryšius tyrusios Specialiosios tyrimo komisijos nustatytas aplinkybes, taip pat Seimo NSGK šiais metais vykdytos parlamentinės kontrolės metu paaiškėjusią informaciją bei informaciją, esančią viešojoje erdvėje.

Ši informacija, kaip sakoma nutarimo projekte, „leidžia daryti prielaidas apie galimą neteisėtą asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių įtaką politiniams procesams, neskaidrią paramą atskirų politikų rinkimų kampanijoms, taip pat su nacionalinio saugumo interesais nederančius sprendimus strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiuose ūkio sektoriuose ir šių sektorių įmonėse“.

Jeigu Seimas pritartų tokios komisijos sudarymui, ji būtų įpareigota „nustatyti atvejus, kai palaikant ryšius su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis buvo siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką politikams ir (ar) politiniams procesams“.

Komisija turėtų nustatyti politinių partijų ir atskirų politikų veiklos finansavimo atvejus, galinčius kelti grėsmę valstybės interesams, kai siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką politikams ir (ar) politiniams procesams.

Parlamentinio tyrimo metu būtų siekiama nustatyti grėsmę valstybės interesams keliančius atvejus, kai, siekiant paveikti situaciją strategiškai svarbiuose nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuose, buvo darytas neteisėtas poveikis valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėta įtaka politikams ir (ar) politiniams procesams.

Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.

Nutarimo projekte siūloma pavesti komisijai iki šių metų gruodžio 1 d. pateikti Seimui išvadas ir pasiūlymus.

Informacijos šaltinis – ELTA

201710.13; 05:18

Aktualijos

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų gretose nesant vieningos pozicijos dėl bendradarbiavimo su valdančiąja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Seimo narys Mindaugas Bastys nutarė pasitraukti iš frakcijų koalicijos.

Feisbuke jis pareiškė, kad prašo jo parašą po koaliciniu susitarimu laikyti negaliojančiu.

Praėjusį šeštadienį posėdžiavusi Socialdemokratų partijos Etikos ir procedūrų komisija pasiūlė šalinti iš partijos Seimo socialdemokratus, kurie pasisakė už frakcijų koalicijos sudarymą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tačiau galutinį sprendimą dėl sankcijos priims taryba.

Ateinantį šeštadienį susirinksianti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba ketina apsispręsti dėl jos sprendimui nepaklususių Seimo socialdemokratų.

Kaip ELTA jau skelbė, rugsėjo 25 d. Seimo socialdemokratų frakcija balsavo už sprendimą sudaryti frakcijų koaliciją su LVŽS frakcija pagal Seimo statutą.

Už koaliciją su „valstiečiais“ pasisakė 10 frakcijos narių: Juozas Bernatonis, Andrius Palionis, Antanas Vinkus, Artūras Skardžius, Rimantė Šalaševičiūtė, Gediminas Kirkilas, Rimantas Sinkevičius, Irena Šiaulienė, Algirdas Butkevičius ir Darbo partijos atstovas Valentinas Bukauskas, kuriam LSDP statutas negalioja. Prieš buvo 4: Rasa Budbergytė, Algirdas Sysas, Juozas Olekas, Raminta Popovienė. Susilaikė vienas – Julius Sabatauskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.12; 00:02

Politinės intrigosSkaitomiausios

Seimo narys Artūras Skardžius. LRS nuotr.

„Slaptai.lt“ siūlo apžvelgti, kaip klostėsi kontraversiškai pagarsėjusio Seimo nario Artūro Skardžius politinė-ūkinė veikla per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2007-ųjų.

2007 m. pavasarį spauda ėmėsi cituoti A. Skardžių kaip Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoją: jis piktinosi bankrutuojančios, antrąkart privatizuojamos „Alytaus tekstilės” akcijų pardavimu, gyventojų permoka už šilumą ir karštą vandenį 2000-2002 m. Bet taip pat A. Skardžius buvo pastebėtas kaip vienas labiausiai mėgstančių pakeliauti po užsienį darbo reikalais Seimo narių. Įklimpo į nedidelį skandaliuką kaip vienas iš Pelno mokesčio įstatymo pataisų, kuriose siūlyta golfą įtraukti į reprezentacines įmonės išlaidas, autorių.

Vasarą puolė kritikuoti „Lietuvos paštą”, kad šis su valstybės turtu ėmė elgtis kaip su savu. Rudenį prasideda A. Skardžiaus pavardės linksniavimas minint „trigalvį slibiną“ – Atominės energetikos (AE) įstatymo pataisomis numatytą steigti nacionalinį investuotoją.

2008 m. sausį A. Skardžius balsuoja už AE nacionalinio investuotojo kūrimą naujos patronuojančios bendrovės – LEO.LT – pagrindu. Pavasarį pagarsėja kaip emocingas politiko ir verslininko Rolando Zujevo nelegalaus vagonėlio ant Kuršių marių kranto gynėjas. Antrą kartą tampa Seimo Audito komiteto pirmininku. Su gėlėmis kaip valstiečių liaudininkų rinkimų štabo vadovas sveikina kylančios Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho žmoną Jolantą Blažytę.

Vasarą pagarsėja kaip šimtus kilometrų tarnybiniu automobiliu į įvairias šventes nukeliaujantis parlamentaras. Rudenį minimas per milijoną litų vertės turto ir santaupų (neįskaičiavus sutuoktinių turimo turto) deklaravusių politikų sąraše. Spalio mėn. vienmandatėje apygardoje neišrenkamas į Seimą.

Vėjo energetika. Slaptai.lt nuotr.

2012 m. vasarą A. Skardžius vėl pasirodo žiniasklaidoje kaip Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas. Rudenį vėl minimas tarp milijonierių, mėginsiančių patekti į Seimą. Šįkart patenka, tampa Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotoju. Paskiriamas į V. Uspaskicho vadovaujamą delegaciją Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).

2013 m. A. Skardžius vėl minimas tarp verslo interesų turinčių Seimo narių. Dalyvauja ginčuose dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, balsuoja prieš Žemės gelmių įstatymo pataisas, leidžiančias pasirašyti sutartį su JAV energetikos milžine „Chevron” dėl skalūnų dujų gavybos ir žvalgybos Lietuvoje, kritikuoja derybas su „Gazprom“. Seimo narys Kęstutis Masiulis pareiškia, kad dujų terminalo tyrimo komisijoje besidarbuojantys Birutė Vėsaitė, Artūras Skardžius, Valdas Vasiliauskas ir kiti asmenys yra propagandistai, kurie nenuilstamai skleidžia melagingas žinias.

STT užrašas

Premjeras Algirdas Butkevičius imasi palaikyti A. Skardžiaus vadovaujamą laikinąją tyrimo komisiją. Pačioje metų pabaigoje į viešumą iškyla informacija, kad A. Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė pardavė verslą – didžiulius žemės plotus Dauguose valdančią bendrovę „Kornelita“ įmonei, kurios tikrieji savininkai – maskviečiai. O Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis A. Skardžių apkaltina mėginimu „prastumti“ korupcinį įstatymą – nelaukiant Vyriausybės išvados balsuoti dėl Žuvininkystės įstatymo pakeitimų.

2014 m. pradžioje premjeras A. Butkevičius imasi aštriai kritikuoti A. Skardžiaus vadovaujamos Seimo laikinosios energetikos komisijos, narstančios buvusios Vyriausybės darbus, išvadas – nes komisijos tezės puikiai atitinka „Gazprom“ interesus ir labiausiai stabdo Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybą.

Lietuvo saugumo būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Opozicijos lyderis Andrius Kubilius pavadina energetikos reikalus tyrusio A. Skardžiaus ir jo vadovaujamos laikinosios komisijos veiklą atvirai kenkėjiška ir susieja ją su Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimu dėl Rusijos spec. tarnybų pastangų diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus.

Dar dorai nenurimus šiam skandalui, pavasarį A. Skardžius prabyla apie vėjo jėgaines – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas saulės šviesos energiją naudojančių elektrinių plėtrai ir skatinti saulės šviesos elektrinių steigimą. Metų pabaigoje A. Skardžius viešai pareiškia, kad aiškėja konservatorių ir liberalų valdžios ir energetikų vykdytos aferos, kai Lietuvos gyventojai mokėdami už elektrą apmokėdavo buvusių valdininkų keliones, pirtis ir netgi šampaną.

2015 m. A. Skardžiui pasiūloma užimti parlamentinės Seimo Energetikos komisijos pirmininko postą. Vasarą A. Skardžius pateikia pataisą – pratęsti PVM lengvatą šildymui dar vieneriems metams, paskelbia karą „šešėliniam“ atliekų tvarkymui. Rudenį imasi ginti A. Butkevičiaus žento valdomą įmonę nuo konservatorių mestų kaltinimų skandale dėl supainiotų viešų ir privačių interesų, apkaltina konservatorius veikiant KGB metodais, vėliau ieško interesų konflikto Tėvynės sąjungos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio šeimos versle. Metų pabaigoje konfliktuoja su liberalais – ginasi nuo Eugenijaus Gentvilo iškeltų kaltinimų dėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) problemų.

2016 metus A. Skardžius pradeda priešpriešiniais kaltinimais gindamasis nuo Arvydo Sekmoko ir konservatoriaus Dainiaus Kreivio kaltinimų Vyriausybei elektros vartotojų lėšų švaistymu, elektros ir šilumos kainų didinimu, intensyviai kritikuoja kitus konservatorius – Seimo Antikorupcijos komisijos narius Agnę Bilotaitę ir Arvydą Anušauską. Paskutinę pavasario sesijos dieną viešai apsižodžiuoja su konservatore Rasa Juknevičiene. Metų viduryje A. Skardžius minimas STT byloje prieš Eligijų Masiulį. Rudenį išrenkamas dar vienai kadencijai Seime.

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 m. pavasarį iškeliamas vienu iš kandidatų į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko postą, tačiau juo neišrenkamas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Rasa Juknevičienė įžvelgia sąsajų tarp Seimo nario Mindaugo Basčio ir jį ginančio A. Skardžiaus, nes pastarasis stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą. Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimo A. Skardžiaus interesų konflikto: jo sutuoktinė nuomoja žemę UAB „Šilalės vėjo elektra“, o A. Skardžius dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame, be kita ko, numatoma valstybės parama vėjo energetikai.

Birželį Seimo Antikorupcijos komisijai pavesta atlikti parlamentinį tyrimą, A. Skardžius laikinai stabdo savo narystę Lietuvos socialdemokratų partijoje, ikiteisminį tyrimą pradeda ir STT. Liepą VSD pradeda tyrimą dėl energetiką kuravusio savo pareigūno Tomo Jakučionio interesų, o A. Skardžius, portalo 15min.lt duomenimis, yra T. Jakučionio sutuoktinės Audronės dėdė ir yra siūlęs taikyti geras verslo sąlygas saulės energetikos įmonėms.

Rugpjūtį Seimo etikos ir procedūrų komisija rekomenduoja A. Skardžiui nusišalinti nuo visų klausimų, susijusių su vėjo energetika, svarstymo.

Rugsėji paaiškėja, kad Skardžiaus šeimos iš dalies valdomos Baltarusijos energetikos įmonės „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“. Spalį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos paprašyta iš naujo įvertinti A. Skardžiaus veiklą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Komisija prašo jos veiklą pratęsti iki gruodžio. Tuo metu A. Skardžius tvirtai likosi įsikibęs Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime, priėmusios sprendimą toliau bendradarbiauti su Valstiečių ir žaliųjų frakcija.

Galutinį sprendimą dėl partijos valiai nepaklususių ir likti su „valstiečiais“ nusprendusių politikų socialdemokratų partijos valdyba priims šią savaitę.

Artūro Skardžiaus BIOGRAFIJA (pagal http://skardzius.lt

Gimė 1960 m. lapkričio 17 d. Kupiškio rajono Subačiaus miestelyje.

1978 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą.

1986 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) statybos ekonomikos fakultetą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.

1983-1988 m. dirbo Vilniaus m. Gamybinėje butų ūkio valdyboje vyresniuoju inžinieriumi, gamybos skyriaus viršininku.

1989-2000 m. dirbo privačiame versle: UAB „Askara“ direktoriumi, bendros Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonės „Nefra“ komercijos direktoriumi, UAB „Rastma“ direktoriumi.

2000-2004 m. VIII Seimo narys, Seime ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo Seimo valdybos nariu, dirbo biudžeto ir finansų komitete, ėjo Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjoje pirmininko pareigas.

2004-2008 m. IX Seimo narys. Ėjo Audito komiteto pirmininko pareigas. Dirbo Europos reikalų komitete, Verslo ir užimtumo, Jaunimo ir sporto reikalų, LRS ir JAV lietuvių bendruomenės komisijose.

2009-2012 m. dirbo UAB „AS Double Invest“ Vilniaus regiono vadovu.

2009-2012 m. ėjo Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidento pareigas.

Nuo 2012 m. XI Seimo narys, Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Energetikos komisijos narys, Žuvininkystės ir Jūrinių reikalų komisijos narys, LR Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys.

Yra apdovanotas ordino „Už nuopelnuos Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga – atminimo ženklu, Lenkijos Respublikos ordinu.

2017.10.11; 04:00

Aktualijos

Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.

Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.

Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.

„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.

Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?

Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.

Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.

Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.

Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.

Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.

Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.04; 05:10 

Politinės intrigos

Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Bronislovas Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių žinių, kad Seimo narys Artūras Skardžius esą tarėsi su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos ir jos pirmininko Vitalijaus Gailiaus pozicijos. 

Politinė korupcija

Šiuo metu Seimo Antikorupcijos komisija atlieka tyrimą dėl Artūro Skardžiaus šeimos narių interesų energetikos sektoriuje.

Seimo nariai prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą ir apklausti Seimo narius Ramūną Karbauskį, Artūrą Skardžių ir Vitalijų Gailių, ar pirmieji du asmenys nedarė spaudimo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui dėl šio šiuo metu vykdomo tyrimo rezultatų.

Taip pat Seimo nariai ragina komisiją apklausti Seimo narius R. Karbauskį ir A. Skardžių, ar jie privačiuose pokalbiuose neaptarinėjo būsimo Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo likimo ir ar nebuvo aptariama išankstinė sąlyga, kad Seimo narys Vitalijus Gailius liks savo pozicijoje tik su sąlyga, jei Seimo Antikorupcijos komisija nutars, kad Seimo narys Artūras Skardžius nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

„Raginame apklausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį, ar jis viešai spaudė Seimo narį Vitalijų Gailių palikti Seimo Liberalų sąjūdžio frakciją, už tai žadant palikti jį Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo pozicijoje“, – sako kreipimosi iniciatoriai.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

Taip pat prašoma komisijos į tyrimą įtraukti Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Andrių Palionį ir apklausti jį, taip pat galimai kitus koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija sutartį pasirašiusius Seimo narius. A. Maldeikienė ir B. Matelis siūlo išsiaiškinti, ar šis Seimo narys (ar nariai) šių metų rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nepradėjo šiuo metu vykdomo Mindaugo Basčio apkaltos proceso ir tyrimo dėl Artūro Skardžiaus veiklos vilkinimo ir galimo nutraukimo kaip išankstinės sąlygos Socialdemokratų partijos frakcijos prisijungimui prie „valstiečių“ koalicijos.

„Šie klausimai yra esminiai Seimo, kaip institucijos, prestižui. Prašome įvertinti, ar šie politikų veiksmai yra priimtini Valstybės politikų elgesio kodekso visa imtimi, konkrečiai, ar jie dera su jame išdėstytais teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo principais“, – sako A. Maldeikienė ir B. Matelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.29; 06:30

Aktualijos

Astravo atominei jėgainei – ne

Kaip bevartytum, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos energetikos istorija – ne kas kita, kaip nuolatinis mūšio laukas. Kuris gi iš šių žodžių nesisieja su kovomis: Ignalinos AE? Mažeikių nafta? Skalūnų dujos? LEO.LT? Vėjo jėgainės? NordBalt? Astravo AE?

Panašu, kad ši grandinėlė nesibaigs nei šiandien, nei rytoj. Ir ne todėl, kad energija – labai geras būdas pasipelnyti pavieniams asmenims ar grupuotėms. Labiau todėl, kad esame stambių geopolitinių plokščių energetinių interesų sandūroje.

Strategai ir trumparegiai

Sodo kaimynas Juozas, po savaitgalinės žemkrapštystės užsitraukęs dūmą ar (ir) atsikimšęs alučio, dažnai mėgsta pafilosofuoti tema „valdžia viską daro per kitą galą“ (turbūt visi turime tokių kaimynų ar pažįstamų). Neapeina ir energetikos. Ir sako pūsdamas dūmą: ir elektra, ir šildymas būtų pigesni, jei nebūtume taip nosies užrietę ir tokie nedraugiški Rytų kaimynei. Mums kad tik atsiskirti. „Independence“…

Jei tokiam mėgini paaiškinti, kad draugiškumas rytoj gali tapti spąstais, atsako neatremiamu argumentu: niekas valdžioje negalvoja apie Lietuvos ateitį, visi žiūri, kaip kišenes greičiau prisikimšti. Ir dalinai yra teisus. Rytų kaimynė, kuriai energijos pardavimas labai svarbus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, apie Lietuvą irgi galvoja panašiai. Vieną kitą politiką, žiūrėk, ima ir nuperka.

Ką siaubo filmuose pirmiausia daro žudikas, ketindamas įsibrauti į piliečio namus? Teisingai, išjungia elektrą. Ne tam, kad būtų baisiau, o kad apribotų to piliečio galimybes pasipriešinti. Veiksmas ne scenaristų išgalvotas, o paimtas iš gyvenimo.

O ką pirmiausia pamėgintų padaryti valstybė, sumąsčiusi intervenciją į kitą valstybę? Teisingai, pamėgintų apriboti galimybes priešintis. Jei galėtų – aišku, kad išjungtų elektrą – ne kad baisiau būtų, o kad nebeveiktų elektros srove maitinami prietaisai, įrengimai. Ne tiek barzdaskutės ir troleibusai, kiek radiolokaciniai įrenginiai, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas).

Be abejo, lygiai taip pat galimybes priešintis apriboja ir naftos, dujų tiekimo nutraukimas. Štai kodėl ir suskystintų dujų terminalo (SGD) atsiradimas Klaipėdoje nepraėjo be kaimynės komentarų. Prarasti pinigai – tai toli gražu dar ne viskas, kas skauda kaimynei.

Energetinis žiedas, tiltas ir antrankiai

Didelis Rusijos galvasopis – kad Baltijos šalys ims ir iškris iš Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą jungiančio elektros energijos žiedo, vadinamo BRELL. Ne tik todėl, kad mažiau parduos elektros energijos. Bus sutraukytas ir pats žiedas, t. y. be rusiškos elektros liks Rusijos Federacijai priklausanti Kaliningrado sritis. O Baltijos šalys iškris, iki 2020 m. yra nutarusios tai padaryti. Ir tas siaubo filmo herojus nebepasieks elektros jungiklio…

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Deja, siaubo filmo herojus nelabai turi kaip paspausti gyventoją. Galima įvairiais būdais ir per įvairius tarpininkus kalti piliečiui į galvą, kad dabar jis už elektrą moka brangiau ir kaina dar kils, kad ryšys su elektros tiekėju nestabilus (pvz., „NordBalt“ elektros jungtis su Švedija vis trūkinėja ir trūkinės), kiršinti su kaimynais, ketinančiais naudotis ta pačia elektros linija (latvių energetika priklausytų nuo laidelių iš Lietuvos, lenkai energetiškai spaus lietuvius ir pan.).

Tad sodo kaimynas Juozas, vis pažvelgdamas į atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygelę, ir burba. Nes girdėjo, kad jei pirktų energiją iš ankstesniojo tiekėjo, būtų pigiau. Tačiau paklausus, kokios garantijos, kad tikrai būtų pigiau ir staiga nepabrangtų, atsakymo greičiausiai nebus. Dar galima paklausti Juozo, kodėl jis yra apdraudęs savo nekilnojamą turtą ir automobilyje įmontavęs signalizaciją. Juk pigiau būtų be šito.

Astravošima

Vis dėlto kaimynas (ar siaubo filmo herojus, kaip čia geriau pavadinti) neapsiriboja vien propaganda ir kiršinimu. Lietuvos pašonėje jau baigia išdygti branduolinis monstras – Astravo atominė elektrinė. Kiek anksčiau ji gan tiesmukai ir buvo pristatyta kaip „šekit jums už tai, kad norite pasitraukti iš BRELL“.

O dabar pristatoma kaip pigios elektros energijos šaltinis, kuriuo jau baigia susigundyti latviai, kurį dėl kažkokių priežasčių staiga pamilo švedai. Astravo monstras sulaukė palaikymo net ir Lietuvoje – prisiminkime Seimo narį Mindaugą Bastį, taip pat Artūrą Zuoką, Rolandą Paksą. Visi šie veikėjai mėgina tikinti, kad galėtume sau sėkmingai bendradarbiauti su Baltarusija ir naudotis pigia elektra. Kokia dar energetinė priklausomybė? Čia tik mitas, konservatorių išmsigalvojimas, Prezidentės viešųjų ryšių arkliukas. Svarbiausia juk – žmonių gerovė. Čia ir dabar. Sodo kaimynas Juozas pritartų. Rytų kaimynė nei puola mus, nei ruošiasi pulti, tai tik antirusiška propaganda, neturinti realaus pagrindo. Ir dar – Vakarų interesai brangiai pardavinėti savo energiją Baltijos šalyse. 

Astravo atominei elektrinei – NE

Kitaip mano Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas, kitaip mano ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti įtakingi Lietuvos politikai. Tiesa, ši stovykla daugiausia kalba ne apie ekonominę, bet apie ekologinę Astravo grėsmę. Jei katastrofa įvyko technologiškai daug toliau pažengusios Japonijos Fukušimoje, ką bekalbėti apie katastrofos riziką Baltarusijoje, kur iki šiolei statoma „penkmečio planus – per tris metus!“ principu. Potencialus „bum“ tik 20 km nuo Lietuvos sienos. Pasekmės būtų liūdnos.

O kas gi toliau

Lietuvos energetikos ateities scenarijai kažkuo primena pasirinkimą – žvirblis rankoje ar briedis girioje. Bent jau taip sakytų sodo kaimynas Juozas, gyvenantis nuo pensijos iki pensijos ir norintis žvirblio – kad energija pigi taptų tučtuojau, iki artimiausios pensijos. O briedis anūkams – gal ir gerai būtų, bet anūkai dirbantys ir uždirbantys, išsisuks. O ten energetinė Lietuvos nepriklausomybė – ai, mes prisikovojom už tą nepriklausomybę, dabar kiti tegul pakovoja.

Juozas kaip Juozas. O Lietuvos politikai, panašu, laikosi ir bent artimiausiu metu laikysis aiškios energetinės nepriklausomybės nuo Rytų pozicijos. Kaip ir turėtų elgtis strategiškai mąstantys žmonė. Tik gaila, kad ir tarp politikų vis dar pasitaiko susigundančių rusiškais pinigais ar kitokiomis rusiškomis gėrybėmis. Arba mėginančių pasinaudoti energetiniais klausimais savo reitingams kelti.

2017.09.12; 05:57

Žurnalisto užrašai

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.

Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis. 

top_secret_plius
Didžiosios paslaptys

Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.

Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.

Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.

Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.

Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.

Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?

Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?

Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?

Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“

Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.

Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.

Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?

Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.

Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.

Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.

2017.08.31; 06:00

Aktualijos

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Seimas „atostogauja“ ir politinės aistros iki rudens sesijos truputį aprimusios. Tačiau rudens debesys virš „valstiečių“ galvų vis tamsesni ir nežinia kokia forma pratrūks. Valdančiųjų koalicinės pajėgos silpnėja ir tampa pažeidžiamos.

Neseniai viešai svarstėme socialdemokrato M. Basčio „tarpparlamentinius“ ryšius su Rusija ir jos paslaptingais veikėjais, kurie galimai darė neigiamą poveikį Lietuvos nacionalinio saugumo tvarumui. Panašus šešėlis krenta ir ant V. Bako galvos, nors ir menkesnis, bet verčiantis susimąstyti, „kas yra kas“ mūsų politinėje padangėje?

Susipažinus su Seimo nario biografija, nepastebėjau, jog jis buvo vertas tapti tokio įtakingo ir svarbaus politinio posto vadovu. Bet kas padaryta, tas padaryta. Manau, jog tokio lygio vadovas turėtų būti be jokios dėmelės. Kaip ir dermatologijoje, kur net mažiausia dėmelė ant odos gali virsti piktybiniu augliu bei tapti žmogaus neįgalumo ar mirties priežastimi.

Dar vienas įtartinais galimais korupciniais ryšiais siejamas yra Seimo Energetikos komisijos narys socialdemokratas Artūras Skardžius. Sunku be detalaus patikrinimo teigti ar neigti „tikrovę“ – ar tai tik politinių oponentų kerštas už panašaus pobūdžio kritiką. Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų priimti politiniai sprendimai, kurie „daug prisidėjo prie Lietuvos energetinio saugumo“ stiprinimo, kelia daugiau klausimų nei turime atsakymų.

Dar rimčiau nagrinėjant šią temą tampa dar tamsiau, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie galimus Lietuvos specialiųjų tarnybų atsakingų darbuotojų ryšius su politikais, vykdančiais Lietuvos energetikoje pokyčius, naudojamus asmeninio pasipelnymo tikslais. 

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau seniai sklando nuomonė, jog didžiausią pavojų kelią ne išorės priešai, o mes patys, kadangi didžiausi „sandoriai“ atliekami padedant „lobistams“ Lietuvos Seime. Vienas ar kitas parlamentaras pradėdamas savo „donkichotišką“ žygį prieš korupciją ar nepotizmą, dažnai būna apkaltintas tuo pačiu. Paprastam žmogui sunku suprasti, kas teisus, o kas ne, kadangi dar nė vienas korupcinis ryšys nėra pilnai įrodytas ir jų „kaltininkai“ tinkamai nubausti (kartais įrodyti net ir akivaizdžius dalykus labai sunku ar net neįmanoma).

Todėl dar kartą noriu pabrėžti, jog politikas, vykdydamas atsakingas pareigas, privalo būti tyras kaip „krištolas“, nes kitu atveju bus pažeidžiamas ir gali tapti kieno nors „marionetė“. Lietuvoje tapti politiku nėra sudėtinga, bet būti išrinktam į Seimą ar į kitus politinius postus – tai jau sudėtingas ir brangus procesas. Neturint įtakingų draugų ar pinigų, praktiškai nėra šansų būti išrinktam. 

Tokiu būdu susidaro uždaras galimai korupcinis politikų bei įtakingų veikėjų ratas. Šiame rate beveik visada galime rasti ir korupcijos, ir nepotizmo, ir dar daug visokios negerovės. Peršasi nemaloni išvada, jog dauguma į Seimą išrinktųjų politikų galimai yra korumpuoti ar supančioti nepotizmo ryšiais.

Vadovaujantis Lietuvos įstatymais politikai bei kiti atsakingi vadovaujantys asmenys yra vieši, tai viešumas kartais tampa kai kurių politikų „damoklo kardu“, kuris kerta be gailesčio ir kartais nutraukia aktyvią jų veiką.

Blogiausia situacija susiklosto tada, kai susivienija politikai, „verslas“, vykdomoji valdžia, teisėsauga ir žiniasklaida. Tokia situacija demokratiškoje valstybėje yra mažai tikėtina, tačiau nėra pilnai atmestina.

Nenorėčiau nieko kaltinti, tačiau jei V. Bakas tikrai prašė Rusijos ambasadoje paramos dėl profsąjunginės veiklos organizavimo, tai įrodo jo, kaip politiko, trumparegiškumą bei geopolitinės, socialinės ir psichologinės situacijos nesupratimą. Man teko garbė vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai, teko bendrauti su įvairių šalių atsargos karių asociacijų vadovais, bet santykių su Rusijos atstovais pavyko išvengti. Bet dalyvaujant posėdyje su gerb. V. Baku susidarė geras, padoraus politiko įspūdis. Jo ryžtingas požiūris į M. Basčio veiklą Lietuvos energetikos politikoje – taip pat vertas pagarbos.

Artėja ruduo ir politinis Lietuvos gyvenimas vėl pradės suktis greičiau. Rudeniop skaičiuojami „viščiukai“ – taip byloja liaudies patarlė. Netrukus pamatysime, kaip klostosi įvykiai.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manau, jog pats laikas imtis dar ryžtingesnių priemonių norint iš esmės pagerinti Seimo vertinimą visuomenės akyse. Visi svertai – Seimo narių rankose, reikia tik noro ir bendraminčių palaikymo, tauta to laukia.

Laukėme penketą dešimtmečių, kol iškovojom laisvę, ir jau beveik tris dešimtmečius laukiam geresnio gyvenimo, kada bus gera gyventi visiems, ne tik iš sąrašo „nusipelniusiems gyventi geriau“.

Kas pakliuvo į sąrašą „nusipelnėme gyventi geriau“? Tame sąraše privalome būti visi, kurie liko gyventi čia ir dabar. Politikoje kaip ir kare smulkmenų nebūna. Kadaise padarytos klaidos gali brangiai kainuoti, t. y. patiriama daugiau nuostolių arba net pralaimima.

Turiu vilties, kad mūsų politikams užteks valios pradėti keisti aplinką bei keistis nuo savęs, gal tada savo gerais darbais pavyks pagerinti ir plačiosios visuomenės gyvenimą?

Būtent ateities darbai parodys, kuo šiandien tapo V.Bakas – gal nieko blogo neatsitiko, gal jis – tik politinių intrigų auka? 

2017.08.28; 05:00

Politinės intrigos

Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį. 

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.

Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.

Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.

Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.

„Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.18; 08:15

Videonaujienos

Lietuvos parlamento narys Laurynas KASČIŪNAS svarsto, kodėl mūsų partizanams bandoma primesti kaltę dėl holokausto, kaip reikėtų traktuoti Lietuvos kino teatrų salėse rodomus antilietuviškus filmus, kuo cenzūra skiriasi nuo perspėjimų, kodėl draugystė su Rosatom nėra vien tik verslas…

Pokalbio trukmė – 13 min.

2017.07.24; 09:00

Aktualijos

Seimo socialdemokratų frakcijos narys Mindaugas Bastys kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT), prašydamas panaikinti Valstybės saugumo departamento (VSD) 2017 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriame VSD prieštaravo, kad Seimo nariui M. Basčiui būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. 

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

LVAT teisėjai nutartyje nurodė, kad sprendimą išduoti ar ne asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informaciją priima paslapčių subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo, atsižvelgęs į tikrinimą atlikusios VSD išvadą.

Valstybės saugumo departamento sprendime joks valinio pobūdžio sprendimas dėl leidimo išdavimo nėra priimtas, todėl tikrinimą atlikusios institucijos (o būtent – VSD) išvada yra tarpinis procedūrinis sprendimas, priimamas administracinės procedūros metu. Šis sprendimas įtakos asmens teisių ir pareigų apimčiai neturi – nesukelia jam jokių materialinių teisinių pasekmių, tad todėl negali būti skundžiamas administraciniam teismui. M. Bastys teismo taip pat prašė įpareigoti Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma ,,Visiškai slaptai“.

LVAT nurodė, kad M. Bastys paslapčių subjekto vadovo sprendimo neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija šioje byloje neginčija, todėl savarankiškas reikalavimas įpareigoti Seimo Pirmininką atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus nenagrinėjamas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Tad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti minėtus M. Basčio reikalavimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.15; 06:52

Politinės intrigos

Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius. 

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.

Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.

Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.

Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…

Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš  Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.

O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.

O aš norėčiau pritarti Prezidentei  – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.

Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?

Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.  

Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.

Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?

Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.

Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.

Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.

Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)

2017.06.14; 06:57 

Aktualijos

Antradienį Seimas, pritaręs specialiosios tyrimo komisijos išvadai, apsisprendė dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios.

Už tokį apkaltos komisijos pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą antradienį balsavo 92 Seimo nariai, 13 buvo prieš, 17 parlamentarų susilaikė. 

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimas taip pat nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Tokiam nutarimui pritarė 100 Seimo narių, 1 buvo prieš, 7 parlamentarai susilaikė.

Pats M. Bastys iš Seimo tribūnos paneigė jam inkriminuojamus kaltinimus. „Nepadariau jokių veiksmų, kurie kenktų Lietuvai. Esu teisus ir savo tiesą ginsiu“, – tvirtino M. Bastys.

Parlamentaras aiškino, kad nenuslėpė pažinties fakto su Piotru Vojeika. Jo teigimu, bendravimas su juo buvo epizodinis, todėl negali būti vertinamas kaip priesaikos sulaužymas. M. Bastys taip pat mano, kad dabartinis Seimas nėra įgaliotas spręsti už ankstesnio Seimo veiklos laikotarpį.

Nepritardamas apkaltos komisijos išvadoms Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas pažymėjo, kad žmogus gali neliudyti prieš save, o „dabar kaltiname, kad jis pažeidė Konstituciją, jeigu jis neliudija prieš save“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pildant ilgą anketą žmogus gali suklysti, todėl vertinti, kad tai priesaikos sulaužymas, jo nuomone, būtų neteisinga.

„Šiandien mes nuteisiame prieš laiką“, – sakė J. Olekas, pažymėjęs, kad taip nedera „drabstytis purvais ant kolegos“.

Paminėjęs Prezidentui Rolandui Paksui surengtą apkaltą, socialdemokratas Artūras Skardžius sakė, kad turėsime „dar vieną beprecedentį atvejį“. „Dėl būsimų numanomų veikų mes kaltiname ir atimame mandatą“, – piktinosi A. Skardžius.

Konservatorius Arvydas Anušauskas ragino balsuoti už komisijos išvadas, nes, jo nuomone, jos yra svarbios šiam Seimui, svarbios politikams. „Tie veiksmai, kurie buvo įvertinti, ir ypatingai M. Basčio atsisakymas duoti parodymus komisijai, turi būti įvertinti šiame nutarime, balsuojant už jų priėmimą“, – sakė A. Anušauskas.

Seimo narys liberalas Arūnas Gelūnas kvietė Seimą balsuoti už apkaltą M. Basčiui dėl to, kad pasitiki teisėtvarka. „Tikiu, kad KT mums paaiškins, koks kaltės dydis, ar dera parlamentarui taip elgtis ir panaikins visas abejones“, – sakė A. Gelūnas.

Politikas sakė, kad M. Basčio elgesys jam sukėlė abejonių. „Aš nemanau, kad Seimo nariui tinka taip elgtis“, – sakė A. Gelūnas. M. Basčio veiklą tyrusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas pažymėjo, kad M. Bastys slapta sistemingai bendradarbiavo su Rusijos žvalgybomis ir veikė prieš Lietuvą.

Todėl jis ragino Seimą priimti sprendimus, kurie ateityje nuo to apsaugotų. V. Bakas taip pat kvietė kolegas nebūti „M. Basčio advokatais, o būti mūsų šalies advokatais“.

Apkaltos komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, klausimus nuslėpė savo ryšius su P. Vojeika.

Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.

Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai Valstybės saugumo departamento (VSD) apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.

Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.

„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.

Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“.

Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.

„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs Algirdo Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.

Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.

Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.06; 14:31

Žvalgyba

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Politinės intrigos

Seimo nario Mindaugo Basčio veiklą tyrusios apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) bei Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, informuodama, kad Seimo narys M. Bastys nedeklaravo savo sutuoktinės Renatos Bastienės sandorio. 

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Pasak A. Širinskienės, R. Bastienė šių metų kovo 15 d. perleido UAB „Jungtinė grupė“ akcijas Rasai Pachomovienei – tiek R. Pachomovienės, tiek jos vyro Vadimo Pachomovo pavardės minimos Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitose, kurias nagrinėjo specialioji tyrimo komisija.

VSD pateiktame dokumente nurodoma, kad V. Pachomovo atžvilgiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą, kuriame V. Pachomovui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 str. (sukčiavimas), 222 str. (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir 300 str. (dokumentų klastojimas). Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teismui perdavė dvi bylas, kuriose V. Pachomovas yra kaltinamas nusikalstomomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 24 str. (bendrininkavimas), 228 str. (piktnaudžiavimas) ir 226 str. (prekyba poveikiu).

„VSD apklausų metu M. Bastys pripažino žinantis apie galimai nelegalią V. Pachomovo veiklą, taip pat apie V. Pachomovo ir jo šeimos ryšius Rusijoje bei su šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybomis. VSD yra konstatavusi, kad artimi V. Basčio ir V. Pachomovo ryšiai daro Seimo narį M. Bastį pažeidžiamu. Pats M. Bastys VSD yra nurodęs V. Pachomovą kaip asmenį, kuris, atsižvelgiant į jų bendravimo pobūdį, galėtų turėti „svertus“ spaudimo darymui“, – sako Seimo narė A. Širinskienė.

Ji yra įsitikinusi, kad Seimo nariai privalo deklaruoti savo interesus, o ypač tokius, kurie sulaukia didelio rezonanso visuomenėje.

„Toks sandorio nedeklaravimas meta dar didesnį šešėlį Seimo nario M. Basčio veiklai ir dar kartą parodo, kad joje trūksta skaidrumo ir noro laikytis priesaikoje duoto įsipareigojimo sąžiningai tarnauti Tėvynei“, – teigia A. Širinskienė.

Kaip ELTA skelbė birželio 1 d., nutarimo projektas dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT) jau įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate.

Jeigu parlamentarai pritartų, Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Komisija mano, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui M. Basčiui apkaltos procesą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.06; 02:00

Aktualijos

Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.

Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…

Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.

Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.

Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.

Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?

Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?

Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?

Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.

Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.

Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.03; 21:08

English

Even the wisest philosophers agree: in politics there are a number of issues that cannot be viewed from only one perspective. Different groups might treat the same aspect differently.

A neutral observer looking into things from different perspectives can find truth in both sides of the barricade.

For example, Donald Trump, President of the United States, issued a command to bombard supporters of Syrian dictatorship. It happened for the first time after cautious and action-lacking two-term presidency of Barack Obama. 

A book by M.Stanton Evans and Herbert Romerstein “Stalin’s Secret Agents”. Publishing house “Briedis”. Slaptai.lt photo.

Yet Lithuanians does not know how to react to such Trump’s decision – with joy or with sorrow? Marius Laurinavičius, analyst from Hudson Institute in Washington, wrote: “… for now, V. Putin can only rejoice – the presidency of D. Trump lives up to most Moscow’s expectations and investments thatwere blatantly done to ensure victory of one of the candidates in elections” (15min.lt).

Publicist Audrius Bačiulis in daily newspaper “Lietuvos žinios” proclaimed a completely opposite opinion – “American tomahawks over Syria brought good news to Lithuania”. A Bačiulis is certain that: “D. Trump’s decision to launch Tomahawk missilesis exactly what the power-losing Western World needed after thedull presidency of Barrack Obama. The missiles stroke Syrian military airport harboring bombers that poisoned people of Idlib who fought against President Assad”.

Edward Lucas, senior fellow at the Center for European Policy Analysis and senior editor for “The Economist”, proposed the third version in his article with a catchy headline: “Trump needs Putin more than Putin needs Trump”.

It is difficult to see what position E. Lucas takes exactly. He takes an insurance: it may be one way or another. Even reading the article for a few times it is not clear if the author supports Washington’s decision to bombard Syria or not.

One of the most memorable ideas of E. Lucas is that: “The thinking in the White House is that Vladimir Putin is eager to emerge from his international isolation. He will do a lot for a handshake. The only real problem for the US administration is how to placate critics, who would regard any deal as selling out to Russia” (BNS).

And what position should righteous people of Lithuania take?

Nonetheless, even the wisest of men could not argue that politics have many issues where two different opinions are not possible. Let us take French presidential election into consideration. Does Lithuania not know which of the two candidates is more politically attractive? It is clear, that Lithuanians would prefer centrist Emmanuel Macron who supports the EU and NATO over Marine Le Pen who dislikes the United States and NATO. Lithuania would not support those, who consider the US as enemy and Putin’s Russia as friend. That would be a common sense.

We should hold the same thought dealing with actions of Member of Seimas Mindaugas Bastys. According to members of the Lithuanian Parliamentary National Security and Defense Committee, the aforementioned politician acted against interests of Lithuanian people. Such conclusions where made after the report of The State Security Department (VSD). The report lists M. Bastys’ connections with Yevgeny Kostin, representative of nuclear energy corporation “Rosatom”, Piotr Voeyka, former agent of KGB, Ernestas Mackevičius, reporter of a state-owned Russian television channel RTR, Saturnas Dubininkas, former member of Kaunas mafia, and Vadim Pakhomov, entrepreneur suspected of illegal activities. According to VSD experts, such connections would make M.Bastys vulnerable. A great deal of secret information would fall into unreliable hands. Especially when M. Bastys became First Deputy Speaker of Lithuanian Seimas.

Gintaras Visockas, author of this commentary. Slaptai.lt photo

In 2006, the Lithuanian intelligence service was already suspicious of M. Bastys’ connections with possible Russian spies. M.Bastys was warned that such steady relationship with Russian intelligence agents would lead to no good. Yet he has not abandoned his actions and challenged our “James Bonds”. Arvydas Pocius, who was a head of the State Security Department of Lithuania at that time, has not seen a big problem, and M.Bastys, who was later chosen as an advisor of Prime Minister Gediminas Kirkilas, was allowed to work with secret documents. In my opinion, VSD should have looked not only into the matter of M. Bastys but also his superior G. Kirkilas.

Only after a decade this friendship of M. Bastys and influential Russian individuals once again came into attention. This time everything is more serious. Vytatutas Bakas, head of the Lithuanian Parliamentary National Security, has no doubts that “M. Bastys had constant relations to the Russian Special Forces”. It is obvious, that M. Bastys’ actions are like attempts to distance Lithuanian energyi ndependence from Russian influence.

Rasa Juknevičienė, member of the Lithuanian Parliamentary National Security, has also astrong position against M.Bastys. Tsajunga.lt published her analytical article “From what starts the treason”. The article reveals Russian intrigues during that period of time: stopping constructions of Visaginas Nuclear Power Plant in Lithuania and opening doors for two Russian nuclear projects – Astravets NPP in Belarus and Baltiiskaya NPP in Kaliningrad.

M.Bastys on a very high political level represented “Rosatom”, which aimed to construct nuclear power plants in Lithuania and its neighborhood. All according to Russia’s plans. It might be the reason why Japanese company Hitachi was ousted from Lithuania. Hitachi’s plans were a quick construction of safe and reliable nuclear power plant on our soil as an alternative to Russian projects.

Thus, the answer to question if the politician could betray his country is quite obvious. M. Bastys tried to defend himself stating that all deals with “Rosatom” representatives were in the best interest for Lithuania. Yet his argumentsand public announcement that he “have not betrayed Lithuania” were not convincing.

Obviously, there should be no second opinion (Russia is not a partner to be trusted), yet it still comes into surface. It seems that Social Democratic party sees no reason to feel ashamed and it does not stay silent. It starts vicious and persistent defense of the compromised colleague, who is more and more often called “a friend of Kremlin intelligence service” by Lithuanian press. What if they are afraid that trapped M.Bastys would sell his sidekicks and the real truth will be revealed why he became G. Kirkilas’ second-hand and why he is so vigorously vindicated by Artūras Skardžius, persistent critic of “Independent” gas terminal.

Naturally, M. Bastys’ lawyers will name this case as political. However, the analysis of this scandal should be done not through the eyes of defending lawyers or colleagues from Social Democratic party. Let us look into this case from the eyes of M.Stanton Evans and Herbert Romerstein, authors of “Stalin’s Secret Agents”. The book was recently translated to Lithuanian by publishing house “Briedis” ant it states: “naturally, there is nothing wrong if espionage is investigated as a separate phenomenon – more over, this is a very positive thing, however, such investigations might be misleading if completely ignoring influence on politics made by soviet agents working in federal institutions during that time”.

This idea is developed though the whole book which analyses Soviet influence of Franklin Roosevelt’s government (maybe one day a similar book in Lithuania will be published dealing with the influence of Russian agents on our governments?). Thus, a successful plotter is not the one who stole secret files. The real success of a spy is an ability to influence the top state officials. By the way, the authors provide examples, that Soviet spies who were infiltrated into Washington’s public institutions and who did the most damage have never been properly punished.

Source – Lithuanian newspaper published in the US – DRAUGAS (www.draugas.org)

2017.04.27; 08:27

 

Aktualijos

Nutarimo projektas dėl apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui pradžios ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT) jau įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate.

Jeigu parlamentarai pritartų, Seimas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario M. Basčio konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

Seimo apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė taip pat įregistravo nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti M. Basčio veiklą tyrusios komisijos išvadai, kuri yra pridedama.

Komisijos nuomone, M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „sąžiningai tarnauti Tėvynei“, ir, atitinkamai, šiurkščiai pažeidė Konstituciją savo veiksmais diskredituodamas ne tik savo, kaip Seimo nario, bet ir Seimo, „kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamosios institucijos, autoritetą, valstybės valdžią, dėl ko yra pagrįstų abejonių dėl M. Basčio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą“.

Komisija mano, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui M. Basčiui apkaltos procesą

Tyrimą atlikusi komisija nustatė, kad M. Bastys 2016 m. gruodžio 14 d. atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55 klausimą nuslėpė savo ryšius su Piotru Vojeika.

Išvadoje pažymima, kad nevykdydamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nebūdamas sąžiningas, M. Bastys kėsinosi susipažinti su valstybės paslaptimis tokiu atveju, kai jo veikla, savybės ar ryšiai galėjo duoti pagrindą nuogąstauti, kad kyla grėsmė paslapčių saugumui.

Išvados rengėjai mano, kad M. Bastys šiurkščiai sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai VSD apklausų metu bei NSGK posėdžių metu nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl to, ar žinojo P. Vojeikos darbą KGB.

Parlamentarui inkriminuojama ir tai, kad jis organizavo neskelbiamus „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos valstybės valdžios institucijų vadovais.

„Tokiu būdu, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ planams Lietuvoje, padėjo „Rosatom“ atstovaujantiems asmenims proteguoti ir įgyvendinti „Rosatom“ interesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus stiprinti valstybės energetinę nepriklausomybę, įtvirtintus Seimo patvirtintuose strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose, ir savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“, – teigiama komisijos patvirtintoje išvadoje.

Komisija nustatė, kad M. Bastys, „būdamas 2016-2020 kadencijos Seimo nariu, NSGK bei Specialiajai komisijai pradėjus darbą bandė nuslėpti savo nuolatinius ir sistemingus ryšius, jų reikšmę bei pobūdį, vengė atsakyti į tyrimo metu jam užduodamus klausimus“. Komisijos nuomone, M. Bastys, elgdamasis nesąžiningai, siekė paneigti ir (ar) sumenkinti savo vaidmenį organizuojant susitikimus su aukščiausiais Lietuvos Respublikos pareigūnais, taip pat nesąžiningai siekė sudaryti įspūdį ir teikė parodymus, kad rūpinosi IAE uždarymo darbais, o ne Baltijskaja AE projekto įgyvendinimu.

„Elgdamasis nesąžiningai, (…) NSGK posėdyje neigė gavęs A. Butkevičiaus įspėjimą bei susitikęs su VSD pareigūnais 2006 metais bei VSD pareigūnų atliktos operatyvinės apklausos detales“, – pažymima išvadoje.

Komisija konstatuoja, kad M. Bastys elgdamasis nesąžiningai teikė skirtingus parodymus ir paaiškinimus dėl kontaktų su Jevgenijumi Kostinu pobūdžio, skaičiaus ir laiko.

Gegužės 31 d. už komisijos išvadą balsavo 8 jos nariai, prieš buvo 1, susilaikė – 2 parlamentarai. Komisijos nariai atskirosios nuomonės nepateikė.

Dėl komisijos išvadų projekto dar turės balsuoti Seimas. Manoma, kad balsavimas įvyks dar pavasario Seimo sesijoje, birželio mėnesį.

Seimas savo nutarimu buvo įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.02; 04:30