„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad dabartinė neapibrėžta Lietuvos ekonominė ir mokestinė aplinka gali sumažinti vidaus ir užsienio investicijas.
„Nėra gera situacija, kai likus mėnesiui iki Naujųjų metų gyventojai ir įmonės nežino, kokius mokesčius mokės. (…) Dar nekalbu apie tai, kad kai kurie mokesčiai iš dalies yra nukreipti prieš užsienio kapitalą ir gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui, pakenkti užsienio investicijų klimatui ir sumažinti tiek vidaus, tiek užsienio investicijas. Tokia ekonominė aplinka, neapibrėžtumas, kylantis iš ne visai tvarkingo politinio proceso, kenkia valstybei tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu“, – Eltai sakė ekonomistas.
Anot jo, pastarojo dešimtmečio rezultatai leidžia pasidžiaugti pažanga, kurią padarė Lietuva.
„Manau, kad reikia pripažinti, kad šis dešimtmetis buvo labai geras. Lietuvos ekonomika vystėsi išskirtinai gerai kitų ES šalių kontekste. Mes labiausiai priartėjome prie ES vidurkio pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui. Išsiskyrėme ir pagal atlyginimų augimo tempą, pajamų, senatvės pensijų augimą, turime rekordiškai didelį užimtumą ir moterų, ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonių. (…) Rekordiškai mažas absoliutinis skurdas. Visi šie rodikliai leidžia pasidžiaugti šio dešimtmečio Lietuvos progresu“, – teigė N. Mačiulis.
Jo teigimu, Lietuva matė gana ženklią ekonomikos transformaciją. Vis didesnė pramonės produkcijos dalis yra aukštesnės pridėtinės vertės, dėl to, pasak N. Mačiulio, sėkmingai auga eksportas, taip pat nesumažėjo Lietuvos įmonių konkurencingumas.
Visgi, pasak ekonomisto, svarbu išlaikyti šias tendencijas, nes nėra jokių garantijų, kad jos tęsis ir kitą dešimtmetį.
„Tam, kad jos tęstųsi, reikia stabilios ekonominės politikos, stabilios ir patrauklios mokesčių aplinkos, reikia kokybiškai veikiančios švietimo sistemos, geros inovacijų politikos. Lietuvai, pasiekus apie 80 proc. ES vidurkio pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, tolimesnis augimas bus gana sudėtingas.
Ir ką rodė kitų šalių patirtys, kad kitos valstybės, pasiekusios tokį lygį, maždaug ten ir sustoja, pasiekia vadinamuosius „vidutinių pajamų spąstus“. Tai dabar užmigti ant laurų, ant išskirtinės sėkmės, kurią stebėjome visą dešimtmetį, būtų klaida. Nes tolimesnis progresas automatiškai bus lėtesnis ir jis tikrai nėra garantuotas“, – sakė jis.
N. Mačiulio teigimu, vien tik didinant perskirstymą per biudžetą svarių gerovės tikslų Lietuva nepasieks.
„Ir labai daug pastangų iš politikų, iš verslo, iš sinergijos tarp politikų ir tarp viešojo bei privataus sektorių reikėtų nukreipti būtent į galvojimą, kaip ir toliau kurti didesnę pridėtinę vertę, kaip ir toliau skatinti užimtumą ir atlyginimų augimą. Vien tik didinant perskirstymą per biudžetą mes jokių svarios gerovės tikslų nepasieksime Lietuvoje. Deja, kol kas viskas nukreipta į tai, kaip mėgautis tuo fantastišku derliumi, o ne kaip užtikrinti, kad jis būtų ir kitais metais“, – Eltai teigė ekonomistas.
ELTA primena, kad, remiantis Statistikos departamento duomenimis, trečiojo ketvirčio realus bendrojo vidaus produkto (BVP) pokytis, nepašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtakos, palyginti su atitinkamu 2018 metų ketvirčiu, sudarė 3,7 proc.
Trijų ketvirčių BVP sudarė 35,6 mlrd. eurų to meto kainomis.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas žada tautiečiams savo pergalės rinkimuose atveju nedidinti pajamų, socialinio draudimo ir pridėtinės vertės mokesčių.
Be to, iš karto po gruodžio 12-ąją vyksiančių rinkimų parlamentas vėl imsis planuojamo šalies išstojimo iš ES, tačiau Kalėdų laikotarpio „Brexito“ reikalai netemdys, pareiškė premjeras savo kalboje sekmadienį – jos ištraukos paskelbtos iš anksto. Jis kalbės apie „ankstyvą kalėdinę dovaną gyventojams“, praneša agentūra „Reuters“.
B. Johnsons sekmadienio popietę pristatė savo rinkimų programą. Kai kurie jos punktai jau žinomi. Toriai, pavyzdžiui, ketina daug investuoti į nacionalinę sveikatos tarnybą (NHC). Policijoje bus įsteigta 20 000 naujų darbo vietų, taip pat daugiau lėšų bus skiriama mokykloms. Svarbi tema bus ir kova su nusikalstamumu.
Likus pustrečios savaitės iki palamento rinkimų B. Johnsono konservatoriai, anot apklausos, turi didžiausią rinkėjų pasitikėjimą nuo 2017 metų rinkimų. Remiantis šeštadienį paskelbtais nuomonės tyrimo instituto „Opinium“ apklausos rezultatais, toriai, palyginti su ankstesne savaite, savo pozicijas pagerino trimis procentiniais punktais iki 47 proc.
Opozicijoje esantys leiboristai lieka su 28 proc. pasitikėjimu. Proeuropietiški liberaldemokratai prarado du procentinius punktus – juos dabar remia 12 proc. respondentų. Pritarimas „Brexito“ partijai sumažėjo trimis punktais iki 3 proc.
Vis dėlto daug rinkėjų dar nėra apsisprendę, už ką balsuos, todėl torių atotrūkis gali sumažėti.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Nesinori nieko ginti ar stoti kieno nors pusėje. Tiesiog taip jau nutiko, kad dar tėvai įdiegė šiais laikais ne itin populiarų teisybės jausmą. Visą gyvenimą žinojau, kad meluoti ir vogti yra blogai ir gėdinga, tačiau dabar jau nebesuprantu, kas vyksta.
Nesu didelis N. Venckienės, o juo labiau A. Paleckio šalininkas, bet akivaizdžiai matau neadekvatų teisėsaugos institucijų elgesį. Vienus be aiškaus kaltinimo arba išvis be reikalo laiko įkalinę (prokurorai patys paskelbė, kad A.Venckienės byla baigta), o štai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo V.Uspaskicho (apie tai A.Paulauskas dar 2006 m. viešai pareiškė per televiziją ir to nepaneigė) niekas neliečia. Jokia problema ir 24 milijonai litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užgrobti – praktiškai už tai išteisintam V.Uspaskichui ir vėl leidžiama dalyvauti politikoje.
Arba – E.Masiulio atvejis, kurį, pagavę už rankos su didžiuliu kyšiu, laiko laisvėje – kaip laisvėje vaikšto ir teismų korupcijos skandalo veikėjai. Bet apie juos bent jau informavo žiniasklaida. O štai apie „tulpių“ pašto heroję, buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, abi kadencijas melavusią dėl savo biografijos, žurnalistai lyg prisisėmę vandens į burną tyli. Išeitų, kad čia viskas gerai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad ši ponia oligarchų prašė ne tik gražiai ją rodyti per televiziją, bet ir kokių nors kitų paslaugų? Juk jei prašai vieno, tai labai įmanoma, kad gali paprašyti ir kito. Ar kas į tai gilinosi ir bandė išsiaiškinti tiesą? Bent aš negirdėjau.
Valstybė buvo valdoma slaptomis pažymomis, o žurnalistai prisijaukinami ordinais – nežinia už kokius nuopelnus Lietuvai. Todėl dabar ir puolamas naujasis Prezidentas G. Nausėda, nors jis dar net nespėjo nei gera, nei bloga nuveikti. O kaip ta pati žiniasklaida saugo nuo bet kokio skaidrumo akivaizdžiai neskaidrų Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių verslą – kaip jie tarpsta vaikų ir valstybės sąskaita. Sakykite, koks gi tai privatus verslas, jeigu jis iš valstybės kasmet gauna apie 70 milijonų eurų – už nieką? Štai kur mokytojų atlyginimai! Juk tai vagystė vidury baltos dienos.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, tai smulkmena palyginus su tuo, kiek pavagiama per viešuosius pirkimus. Skaičiuoja STT, skaičiuoja FNTT, skaičiuoja VMI – jau ne vienas vadas pasikeitė, bet kaip buvo kalbama, kad nugvelbiamas mažiausiai milijardas eurų, taip kalbama ir toliau. Ir šis skaičius nė kiek nemažėja. O prie šio milijardo pridėkime dar beveik 2 milijardus eurų, kuriuos ištaškė su tos pačios D.Grybauskaitės palaiminimu nežinia už ką jos labai mylima buvusi finansų ministrė I.Šimonytė, kuri per krizę skolinosi beveik už 9,5 proc. palūkanų, nors buvo galima skolintis už 1,5, ir gausime minimum 3 000 000 000eurų. Štai nemokamos bakalauro studijos, didesnės pensijos, pašalpos neįgaliesiems, didesni mokytojų, gydytojų, kultūros ir socialinės sferos darbuotojų atlyginimai. Kai eisite į mitingus ar rengsite politizuotus streikus, tai bent jau paminėkite tikruosius kaltininkus – kas prašvilpė ar nušvilpė jūsų atlyginimus.
Bet viską pasako tai, kad už šiuos nusikaltimus prieš valstybę niekas nesusilaukė atpildo. Niekas net nebuvo sugėdintas, perspėtas, kad nevalia šitaip elgtis su mūsų visų pinigais, kad tai – amoralu ir juo labiau nėra nuopelnas, kuriuo reikia didžiuotis. Deja, mūsų politikoje gėdos jausmo seniai nebeliko, meluoti ir vogti tapo kone gyvenimo norma. Ko verta vien tai, kas vyksta dabar, prieš tvirtinant ateinančių metų biudžetą! Šalia biudžeto iš visų pakampių lenda kreivi šleivi, ne tik kad neišdiskutuoti, bet ir visiškai neparuošti mokestiniai pasiūlymai – pasiūlymai, kurie realaus prieaugio biudžetui neduos.
Sutinku, kad reikia apmokestinti turtuolius, ypač pabėgusius iš Lietuvos ir mokesčius Tėvynei nemokančius. Tačiau tai reikia paruošti ir solidžiai pateikti, kad visuomenė suprastų, apie ką kalbama. Įvesime bankų mokestį, surinksime, pavyzdžiui, du šimtus milijonų, dar tiek pat – iš didelių prekybos tinklų bei naftos produktais prekiaujančiųjų. Ir tada šie pinigai leis padidinti atlyginimus tiek ir tiek – kad visiems būtų aišku. O svarbiausia, ką padarysime kartu su nauju Prezidentu – tai išvalysime teisėsaugą, paskirsime švarius, skaidrius teisėjus. Būtent jie sutramdys kyšininkus ir padės iš nelegalaus verslo atimti papildomą milijardą. Nes, realiai pasodinus vieną kitą, kiti išsigąs ir pradės mokėti valstybei. Štai tada tauta tokiais patikės ir tokius ir rinks, nors lengva, neabejoju, nebus. Čia turėtų pasikeisti ir mūsų žiniasklaidos požiūris – kad ji nuolat neliaupsintų tų, kurie vagia, ar, kaip anksčiau sakydavo – „kombinuoja“. Deja, šiandien apstu pavyzdžių, kaip iš neaiškios veiklos turtus susikrovę asmenys nuolat garbinami žiniasklaidoje ir pateikiami visuomenei kaip sektini pavyzdžiai. O jei sektini, tai, atėjus rinkimams, žmonės už juos ir balsuoja.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Man teko dirbti su skandinavais dėl verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.
Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę (manau, jog jis ir rinkimus dėl šito prapylė, kad jais tikėjo). Ir kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E. Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati.
Vienu žodžiu, šioje valstybėje niekam nieko nauja, kas galėtų įvesti bent kiek tvarkos, nereikia. Jiems gerai ir taip, kaip yra, nes juos domina tik pareigos ir galimybė iš to pasipelnyti.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šią idėją labai nuoširdžiai remia Seimo pirmininko pavaduotojas G. Kirkilas (nors jį kažkodėl oligarchų žiniasklaida puola). Jis net įkalbinėjo premjerą, bet nesėkmingai. Tai tik nedidelis pavyzdys, kaip abejingai tvarkomi valstybės reikalai. O kaip juos gali gerai tvarkyti žmonės, kurie net nesugeba sumažinti 60 000 biurokratų armijos? Juk jos sumažinimas priklauso nuo asmeninio premjero supratimo ir jo konkretaus darbo.
Šiame poste neužtenka vien vadovauti, reikia dar kai ką daryti pačiam. Deja, net iš naujų partijų vadų, kurie jau matuojasi premjero kėdę, nesigirdi nors kiek įdomesnės, laikmetį atitinkančios idėjos. Idėjos, kuri ištemptų Lietuvą iš korupcijos, neteisingumo, skurdo ir neteisybės liūno.
Žinokite, tokių idėjų ir gan konkrečių, esama. Tik klausimas, ar jų reikia Lietuvai.
Teksto autorius yra Dr. Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys
Išvaikius dvi paras trukusias antivyriausybines demonstracijas, Libano armijos mechanizuoti patruliai penktadienį užėmė visas svarbiausias sankryžas Beiruto centre.
Kaip pranešė naujienų portalas „Al Nashra“, sulaikyta 70 žmonių, kurie daužė parduotuvių ir bankų vitrinas bei plėšikavo.
Penktadienį specialieji kovos su riaušėmis daliniai panaudojo vandens patrankas, gumines kulkas ir ašarinių dujų granatas prieš protestuotojus, kurie elgėsi agresyviai ir mėtė į kariškius akmenis.
Per susirėmimus prie Vyriausybės rūmų buvo sužeisti 52 kariškiai ir policininkai. Kiek protestuotojų nukentėjo, kol kas nepranešama.
Portalo žiniomis, Libano armija šalina barikadas ir degančias padangas nuo magistralės, vedančios į Rafico Haririo tarptautinį oro uostą. Kariškiai perima pagrindinių kelių į Beirutą iš pietų ir šiaurės kontrolę, vėl galima pasiekti prezidento rūmus Baabdos rajone, kuriuos buvo užblokavę demonstrantai.
Protesto akcijos Beirute prasidėjo prieš penktadienį numatytą ministrų kabineto posėdį, kuris turėjo būti skirtas 2020 finansinių metų biudžeto tvirtinimui. Bet vėliau šalies ministras pirmininkas Saadas Hariris atidėjo posėdį kitai dienai.
Viena iš masinio nepasitenkinimo priežasčių – valdžios sprendimas įvesti naujus mokesčius, tarp jų – 5,40 euro dydžio mėnesinį mokestį „WhatsApp“ programėlei. Taip buvo siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą.
Kreipdamasis per televiziją į Libano piliečius, premjeras pareiškė, jog vyriausybė nevengia atsakomybės už krizinę situaciją ekonomikos srityje ir spręs susikaupusias problemas, su kuriomis susiduria gyventojai.
Libano vyriausybė tikisi gauti 11 milijardų dolerių (9,87 milijardo eurų) lengvatinių kreditų ir neatlyginamų subsidijų iš šalių-donorių ekonomikos stabilizavimo programai ir dideliems infrastruktūros projektams realizuoti.
Dabartinis metas naujiems mokesčiams nėra palankus, o jų nauda šalies biudžetui bus minimali, teigia „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas.
„Socialiniai aspektai yra svarbu, bet, žiūrint grynai pragmatiškai į skaičius ir tų mokesčių poveikį valstybės biudžeto pajamoms, labai abejočiau jų realia nauda. (…) Be to, iš planuojamų pajamų visada reikia atimti administracinius kaštus tam, kad pamatytume realią tų mokesčių naudą biudžetui. Pavyzdžiui, surinksime daugiau mokesčių iš transporto priemonių apmokestinimo, bet tam reikės IT sistemos, žmonių valstybės sektoriuje, kurie tą mokestį administruos. Galiausiai, atėmus išlaidas, pamatysime, kad mokesčių nauda biudžetui yra minimali“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.
Kaip pavyzdį, jis pateikė prognozę, kad iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) valstybės biudžetas kitais metais surinks maždaug 4 mlrd. eurų pajamų, kai tuo tarpu finansų ministerijos prezentacijoje nurodyta, kad iš transporto priemonių taršos mokesčio tikimasi 29 mln. eurų, iš NT – 8 mln. eurų įplaukų į biudžetą. Anot jo, palyginti su tuo, kiek žadama surinkti iš PVM mokesčio, automobilių taršos ir NT mokestis sudarytų tik lašą jūroje.
A. Izgorodino teigimu, apskritai dabartinis metas nėra tinkamas laikas naujų mokesčių įvedimui, vietoj jų ekonomistas pateikė tris alternatyvius pasiūlymus.
„Vyriausybės vietoje pirmiausia gerinčiau jau esamų mokesčių administravimą. Antra, siūlyčiau atsakingiau elgtis su valstybės išlaidomis. Kartais taip atsitinka, kad planuojamos išlaidos ir investicijos nėra efektyvios. Tad prieš planuojant jas reikėtų padaryti kaštų ir naudos analizę. Trečia, rekomenduočiau apsvarstyti galimybę šiais metais avansu pasiskolinti finansų rinkose. Šiuo metu finansų rinkos labai pozityviai vertina Lietuvą, nes turime pakankamai gerus makroekonominius rodiklius. Tad vietoje to, kad įvedinėtume naujus mokesčius, kurie neatneša daug naudos, paprasčiausias kelias būtų tiesiog pasiskolinti rinkose ir tuos pinigus pakaupti“, – Eltai komentavo ekonomistas.
Vertindamas Vyriausybės pateiktą valstybės biudžeto projektą, ekonomistas teigė įžvelgiąs daugiau neigiamų nei teigiamų aspektų.
„Pagrindinę problemą matau tame, kad mūsų ekonomika, ypač eksportuojantis sektorius, jau pradėjo jausti lėtėjimą dėl pasaulio ekonomikos problemų. (…) Apskritai biudžeto projektas yra labai ambicingas, bet (kalbant apie. – ELTA) biudžeto pajamų pusę, jis kiek per daug optimistiškas. Manau, kad visgi rizikų yra gerokai daugiau nei teigiamų aspektų“, – teigė A. Izgorodinas.
Jo manymu, jei Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) ateinančiais metais augs kiek lėčiau, atitinkamai šalis pajus lėtesnį augimą per biudžeto pajamas, o tuo metu sumažinti išlaidas būtų gana sunku, nes Vyriausybė ir ministerijos turėtų priimti nemažai biurokratinių sprendimų.
Kaip ELTA jau rašė, Vyriausybė trečiadienį pritarė Finansų ministerijos parengtam valstybės biudžeto įstatymo projektui. Kitų metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,5 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 12,6 mlrd. eurų.
Valstybės biudžeto išlaidos augs 8 proc. iki 940 mln. eurų, „Sodros“ – 11,7 proc. iki 472 mln. eurų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) – 7,4 proc. iki 145 mln. eurų, savivaldybių – 11,6 proc. iki 339 mln. eurų.
Valstybės biudžeto pajamos augs 9 proc. iki 956 mln. eurų, „Sodros“ – 9,1 proc. iki 407 mln. eurų, PSDF – 11,7 proc. iki 241 mln. eurų, o savivaldybių – 11,9 proc. iki 350 mln. eurų.
Nominalus valdžios sektoriaus perteklius kitąmet, planuojama, bus ne mažesnis nei 0,2 proc. BVP.
Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kitąmet planuojama surinkti 4,1 mlrd. eurų, akcizų – 1,6 mlrd. eurų, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir ES finansinės paramos lėšų – po beveik 2 mlrd. eurų, pelno mokesčio – beveik 844 mln. eurų.
Išlaidos socialinei apsaugai kitąmet sieks 6,19 mlrd. eurų, ekonomikai – 2,41 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,3 mlrd. eurų, švietimui – 1,58 mlrd. eurų, gynybai – 1,1 mlrd. eurų.
Pajamos labiausiai augs socialinės apsaugos srityje – 761 mln. eurų, sveikatos apsaugos – 147 mln. eurų, ekonomikos – 134 mln. eurų, švietimo – 92 mln. eurų, gynybai – 76 mln. eurų.
Vyriausybė taip pat pritarė Finansų ministerijos siūlymams nuosaikiai padidinti akcizų tarifus etilo alkoholiui, benzinui, gazoliams, žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams ir kaitinamojo tabako produktams.
Dėl šių pakeitimų, jei jiems bus pritarta Seime, 0,5 litro stipraus gėrimo vidutiniškai galėtų pabrangti apie 0,45 euro, 1 litro benzino kaina galėtų padidėti apie 0,04 euro, 1 litro gazolių ir žemės ūkio veikloje naudojamų gazolių – apie 0,03 euro, o 20 vienetų pakelis kaitinamojo tabako produktų – apie 0,33 euro.
Taip pat parengtas nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo projektas, kuriuo siūloma plėsti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę. Siūloma dabar galiojančią 220 tūkst. eurų neapmokestinamąją vertę sumažinti iki 100 tūkst. eurų. Mokestį mokėtų apie 37 tūkst. asmenų, iš jų – apie 26 tūkst. Vilniuje. Dėl šių pakeitimų valstybės biudžetas papildomai gautų apie 8 mln. eurų per metus.
0,5 proc. mokesčių tarifas būtų taikomas bendros nekilnojamojo turto vertės daliai, viršijančiai 100 tūkst. eurų, tačiau neviršijančiai 300 tūkst. eurų, 1 proc. – neviršijančiai 500 tūkst. eurų, 2 proc. – viršijančiai 500 tūkst. eurų.
Taip pat Aplinkos ministerija skelbė parengusi Transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projektą, kuris numato mokestį už transporto priemonių (TP) keliamą taršą. Įstatymo projekte taršiomis laikomos tos TP, kurios turi dyzelinu varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 115 g/km, ir tos TP, kurios turi benzinu ir (ar) dujomis varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 130 g/km. Tai į valstybės biudžetą surinktų 29 mln. eurų.
Siūloma didinti dienpinigių atlyginimo koeficientą nuo 1,3 iki 1,65 (x MMA). Skaičiuojama, kad tai įneštų į valstybės biudžetą bendrai papildomai iki 66,1 mln. eurų.
Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas sako, kad prezidentas Gitanas Nausėda su savo mokestiniais siūlymais iš esmės nieko nepakeis.
„Ko pasigendu visuose siūlymuose, tai masiškumo, nes visi skaičiai, ar skaičiuosime dešimtimis milijonų, nieko iš esmės tai nepakeis. Visos šitos iniciatyvos erzina visuomenę, erzina verslą, jos generuos tebūnie 100 mln. eurų, 200 mln. eurų, bet reikia suprasti, kad tai nepadidins reikšmingai pajamų žmonėms. Jeigu užtektų 200 mln. eurų, kad sukurtume gerbūvį, tai tiesiog paimkime juos ir pasiskolinkime už tas pačias neigiamas palūkanas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ sakė M. Dubnikovas.
„Skurdo su 10 eurų neišgelbėsime“, – pridūrė jis.
Kaip ELTA jau rašė, prezidentas G. Nausėda praeitą savaitę pasirašė dekretą ir Seimui teikia trijų įstatymų pakeitimo projektus, leisiančius užtikrinti spartesnį pensijų didinimą ir taip reikšmingai sumažinti skurstančių senyvo amžiaus žmonių skaičių. Kartu teikiamuose įstatymų projektuose numatyti ir tam būtini valstybės biudžeto šaltiniai.
Šie Prezidento siūlymai teikiami po diskusijų su verslo asociacijų, profesinių sąjungų bei dirbančius žemės ūkio srityje vienijančių organizacijų atstovais, praneša Prezidentūra.
Prezidento teikiamuose siūlymuose Socialinio draudimo pensijų įstatymu numatyta, kad bazinės pensijos augimas kitąmet bei 2021 metais būtų penktadaliu spartesnis nei buvo numatyta iki šiol, kartu ženkliai viršytų vidutinio darbo užmokesčio augimo tempą šalyje. Nuoseklus pensijų didinimas leistų sumažinti skurdo lygį tarp senatvės pensininkų, kuris šiuo metu siekia net 41,7 procento.
Kartu teikiamu Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo pakeitimo projektu siūloma papildyti valstybės biudžeto pajamas nediskriminuojant pajamų gavimo darbo užmokesčio forma ir sumažinti mokestinių tarifų skirtumus, šiuo metu egzistuojančius pagal skirtingas pajamų rūšis.
Seimui siūloma prie standartinio gyventojo pajamų mokesčio tarifo (20 proc.) priartinti mokesčių tarifus, taikomus gyventojo pajamoms iš kapitalo prieaugio, dividendų aukštoms pajamoms iš individualios veiklos.
Pastariesiems šiuo metu taikomas 15 proc. mokestinis tarifas. Prezidento siūlymu, smulkųjį ir vidutinį verslą vystantiems gyventojams aktualus individualios veiklos pajamų iki 35 tūkst. eurų per metus apmokestinimas nebūtų keičiamas.
Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.
Siekiant užtikrinti biudžeto pajamas senyvo amžiaus žmonių skurdui sumažinti, Akcizo įstatymo pakeitimu siūloma 20 proc. sumažinti akcizo lengvatą žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams. Reikšmingą lengvatą akcizui siūloma išsaugoti atsižvelgiant į specifiškumą ir riziką žemės ūkyje bei įvertinant šio sektoriaus istorinę svarbą Lietuvos vystymuisi, taip pat įvertinus faktą, kad lengvatos egzistuoja ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Anot Prezidentūros, G. Nausėdos teikiami siūlymai Seime turėtų būti svarstomi kartu su kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu, numatant viso paketo įsigaliojimą nuo 2020 metų pradžios.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis ir jo vyriausybė vėl grasina įvesti naujus mokesčius. Gyventojai nepritaria, politinis sezonas įtemptas, bet, rodos, be naujų automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčių valdantieji nenurims.
Koks naujų mokesčių tikslas?
Finansų ir aplinkos ministrai bando aptakiai kalbėti apie perskirstymą, taršos mažinimą, bet tai neįtikina. Iš visumos aišku, kad tikslas yra vienas – daugiau pinigų į biudžetą.
Aplinkos ministras sako, kad reikia apmokestinti taršius automobilius ir duoti žmonėms po 1 tūkst. eurų, kad pirktų naujesnius. Lietuvoje yra beveik 1,5 mln. automobilių, du trečdaliai dyzeliniai, vidutinis amžius 14 metų. Kad ir į kokią automobilių valdytojų grupę taikytų ministras, kad ir kaip stengtųsi, 30 mln. suplanuotą biudžetą išdalinus po 1 tūkst., tai išeina vos 30 tūkst. automobilių arba 2 proc. viso parko.
O vien per 2018 metus Lietuvoje įregistruota 187 tūkst. naudotų transporto priemonių. Per 2019 m. pirmą ketvirtį beveik 50 tūkst. Tai tokie planai panašūs į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais švaistant mokesčių mokėtojų išteklius.
O kas bus, išdalinus tuos pinigus? Per kelis mėnesius automobilių perpardavėjai vėl į Lietuvą priveš dar daugiau senų automobilių. O kas gaus tą 1 tūkst. – savininkai, pardavėjai, įmonės ar perpardavėjai? Kas kontroliuos, kaip išleidžiami pinigai? Kas tikrins, kad žmogus atidavęs seną automobilį utilizavimui, rytoj nenusipirks dar senesnio? Kaip nepasiturintis žmogus, gavęs 1 tūkst. eurų išmoką, sugebės nupirkti naujesnį automobilį, kurio jis anksčiau neįpirko, nes neišgalėjo?
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Lygiai tokie pat skylėti yra ir finansų ministro Viliaus Šapokos išvedžiojimai apie poreikį apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Sakoma, kad reikia „visuotinio“ apmokestinimo. Jeigu visuotinio, tai kodėl galioja gausybė lengvatų įmonėms ir organizacijoms? Valstybės kontrolės duomenimis, nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų per metus pritaikoma apie 40 tūkst. kartų. Nuo nekilnojamojo turto mokesčio atleistas Lietuvos bankas, žvakių gamintojai, laidojimo namai, bankrutavusios įmonės, aplinkos apsaugos bendrovės, garažų bendrijos, profesinės sąjungos, kūrybinės dirbtuvės ir dar kiti keisčiausi pasirinkimai. Jau nekalbant apie stambiausius lengvatininkus – valstybę ir savivaldybes.
Šis lengvatų sąrašas nesisteminis, sudarytas lobistiniais pagrindais ir nėra socialiai teisingas. Ne kartą teikiau pataisas, kad visas lengvatų sąrašas būtų likviduotas, bet valdantieji niekad nepritaria, tai kaip mokestis gali būti „visuotinis“?
Vietoj naujų mokesčių, verčiau atsisakyti lengvatų
Jei valdantieji pripažintų, kad naujų mokesčių įvedimo tikslas yra surinkti daugiau pinigų į biudžetą, tai galima būtų protingai svarstyti alternatyvas, kurios būtų socialiai teisingesnės ir tikslingesnės.
Be nekilnojamojo turto lengvatų, kuriomis naudojasi juridiniai asmenys, lengvatų mūsų šalyje nors vežimu vežk.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai. Slaptai.lt nuotr.
Su verslo liudijimais Lietuvoje dirba per 100 tūkst. asmenų, bet ekspertai sako, kad daliai tai ne būdas veikti, o galimybė „optimizuoti“ mokesčius. Statybų, automobilių remonto, transporto ir kitų sektorių bendrovės skundžiasi, kad net negali įdarbinti darbuotojų pagal darbo sutartį, nes jie neišgalėtų konkuruoti su „patentininkais“. Juk jokia paslaptis, kad dirbantys su verslo liudijimais gali legaliai mokėti mažesnius mokesčius. Sudaromos nelygiavertės sąlygos. Kaip pavadino Raimundas Kuodis – gyvulių ūkis.
Kita vieša paslaptis, kad turgūs yra šešėlio bastionai. Teisėsaugos įstaigos nuolat vykdo reidus šiuose „verslo centruose“ ir turbūt nė karto negrįžo be rastų pažeidimų. Tai kodėl nėra politinės valios civilizuoti šių vietų, kad mokesčiai būtų mokami tokie pat kaip ir bet kurioje normalioje parduotuvėje?
Nauji mokesčiai ar lengvatų panaikinimas, štai tikrasis pasirinkimas. Gyventojų nuomonė ir ekspertų nuomonė vieninga – geriau netikslingų lengvatų naikinimas, o ką išgirs Vyriausybė?
Mokestiniai įstatymai 2015-2019 metų laikotarpiu buvo keičiami kas dvi savaites, rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikta pagrindinių mokesčius reglamentuojančių įstatymų ir jų iniciatyvų analizė.
Kaip praneša LLRI, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo pakeistas 21 kartą, Sveikatos draudimo įstatymas – 19 kartų, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas – 18 kartų, Pelno mokesčio įstatymas – 14 kartų.
„Mokesčių įstatymams nuo priėmimo iki įsigaliojimo turėtų būti paliktas pusės metų terminas, per kurį mokesčių mokėtojai turėtų prisitaikyti prie siūlomų pakeitimų, pavyzdžiui, pritaikyti apskaitos sistemas. Vis dėlto analizė rodo, kad realiai vidutiniškai paliekama perpus mažiau laiko – 3 mėnesiai. Taip yra dėl dažno piktnaudžiavimo išimtimi, leidžiančia priimti mokesčių pakeitimus kartu su biudžetu”, – pranešime sako LLRI ekspertė Ieva Valeškaitė.
Ekspertės teigimu, įstatymai taip pat nepasižymi kokybe.
„Jei skirtumėme po balą už tai, ar juos lydėjo aiškinamasis raštas ir ar jame buvo detaliai vertintos neigiamos pasekmės, poveikis korupcijai, verslo sąlygoms, ir kiti pagal Seimo statutą numatyti paaiškinimai, priimti teisės aktai surinktų viso labo 4,1 balo iš 11 (tiek yra vertinimo kriterijų. – ELTA). Tai kelia nerimą“, – sako I. Valeškaitė.
Po smurto proveržio per pastaruosius „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie naujas priemones prieš riaušininkus. Lankydamasis Vidaus reikalų ministerijos krizės štabe jis pareiškė, kad bus priimti „stiprūs, papildomi sprendimai“.
E. Macrono vyriausybė nuo lapkričio jau paskelbė virtinę priemonių prieš riaušes keliančius demonstrantus. Tačiau smurtas protestuose praėjusį šeštadienį, anot prezidento, parodė, kad jų nepakanka. E. Macronas dėl riaušių nutraukė trumpas slidinėjimo atostogas Pirėnuose ir grįžo į Paryžių.
Riaušininkai šeštadienį Eliziejaus laukuose Paryžiuje siaubė parduotuves. Jie statė degančias barikadas ir padegė vieną banko skyrių. Per gaisrą virš banko esančiuose butuose buvo sužeista 11 žmonių. Beveik 240 asmenų buvo suimta.
„Geltonosios liemenės“ Prancūzijoje jau ketvirtą mėnesį kiekvieną savaitgalį išeina į gatves, reikalaudamos mokesčių mažinimo ir socialinio teisingumo. Per protestus vis kyla riaušių. Demonstrantai savo ruožtu kaltina policiją perdėtu jėgos naudojimu.
Vasario pradžioje Nacionalinė Asamblėja priėmė kovos su riaušėmis įstatymą. Kovo pradžioje jam pritarė ir Prancūzijos Senatas. Šis įstatymas gerokai palengvina demonstracijų draudimą. Prefektai gali be teisminio pagrindo uždrausti dalyvauti demonstracijose asmenims, „kurie kelia ypač didelį pavojų viešajai tvarkai“. Už nepaklusimą draudimui gresia iki šešių mėnesių kalėjimo ir 7 500 eurų piniginė bauda.
Įstatymas, be to, draudžia užsimuturiuoti veidus. Kas iš dalies ar visiškai užsidengia veidą, gali tikėtis vienerių metų laisvės atėmimo bausmės ir 15 000 eurų piniginės baudos.
Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
Belgijos sostinėje Briuselyje penktadienį susirėmė policininkai ir ryškias geltonas liemenes vilkintys protestuotojai, daugybė protestuotojų buvo suimti, informuoja naujienų agentūra AP.
Demonstrantai penktadienį susirinko protestuoti prieš didelius mokesčius ir didžiules pragyvenimo išlaidas. Policija prieš protestuotojus, bandžiusius prisiartinti prie vyriausybės pastatų ir įstaigų Briuselio centre bei svaidžiusius akmenis į barikadas, panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas.
„Mūsų pareigūnai pradėjo naudoti vandens patrankas po to, kai jie pradėjo svaidyti įvairius objektus“, – sakė Briuselio miesto policijos atstovė Ilse Van De Keere.
Atstovės teigimu, proteste dalyvavo daugiau kaip 300 žmonių. Apie 60 buvo suimti dėl viešosios tvarkos trikdymo. Dauguma su savimi turėjo daiktų, kurie, policijos manymu, buvo pavojingi, pavyzdžiui, skustuvų peiliukai ir pipirinės dujos.
Remiantis „Reuters“ pranešimais, kiek anksčiau protestuotojai trikdė kelių eismą ir ėjo gatvėmis. Galiausiai keli šimtai ryškias liemenes vilkinčių protestuotojų pajudėjo ministro pirmininko Charles’io Michelio biuro link. Daugybė žmonių svaidė į policiją akmenis ir kelių ženklus. Policija malšino protestuotojus vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis.
Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Veiklą reguliuojanti tvarka taip dažnai keičiama, kad verslas nebeturi laiko atlikti savo tiesioginio darbo, Eltai sakė smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė. Bandydami suvokti naujus, mokesčių reformos atnešamus pakeitimus, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai tarsis, kaip prie jų prisitaikyti.
Pirmadienį Ūkio ministerijoje rengiamas Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos posėdis.
Posėdyje, pasak D. Matukienės, tarybos nariai kalbėsis, kaip reaguoti į mokesčių reformos diktuojamus verslo pasikeitimus, kad galėtų juos įgyvendinti kuo sklandžiau.
„Nuotaikos labai nevienareikšmės. Reikia susipažinti su visais tais įstatymais, pakeitimais. Nesakyčiau, kad reforma kažkokia labai bloga, bet pati didžiausia blogybė – kad nuolat kažkas keičiama. Tiek daug tų pakeitimų, kad verslas nebeturi laiko atlikti savo tiesioginio darbo, tik turi nuolat prisitaikyti prie įstatymų pakeitimų“, – Eltai sakė D. Matukienė.
Jos teigimu, ir verslui, ir valstybės įstaigoms pirmiausiai reikės laiko įsigilinti į pokyčius, tad kol kas didesnės pagalbos iš jų nesitikima.
„Tiesa, su Mokesčių inspekcija verslas labai bendradarbiauja, ir tie aiškinimai vyksta. Tačiau reikės pasiruošti ir inspekcijos darbuotojams. Manau, ir Finansų ministerija išleis kažkokius poįstatyminius aktus, matyt, apie tai yra pagalvota“, – svarstė D. Matukienė.
Verslo tarybos pirmininkė tiki, kad verslui užteks laiko iki kitų metų pradžios pasiruošti pakeitimams. Sunkiausia tai padaryti, anot jos, smulkiajam verslui.
„Pripažinkime, mūsų smulkus verslas yra labai smulkus. Mažos įmonės vadovas atstoja daugelį darbuotojų, jis neturi tokių apyvartų, kad galėtų turėti finansų departamentus arba samdyti profesionalius buhalterius, auditorius, konsultantus ar kitus. Žinoma, kad labiausiai tai palies smulkiausią verslą. Kiekvienas pakeitimas jam yra peilis“, – sakė D. Matukienė.
ELTA primena, kad Seimas priėmė Vyriausybės siūlytos mokesčių reformos įstatymus, o prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį juos pasirašė.
Mokestiniai pasikeitimai įsigalios nuo kitų metų sausio pirmos dienos.
Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?
Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.
Arba išvažiuoti, emigruoti?
Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?
Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?
Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.
O jūsų pavyzdys?
Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?
Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?
Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.
Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.
Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.
Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?
Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?
Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?
Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.
Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.
Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.
Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?
Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.
Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?
Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.
Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?
Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.
Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.
Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.
Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.
Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.
Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?
Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.
Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…
Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.
Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.
Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.
Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?
Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.
Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.
Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.
Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?
Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…
Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.
Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.
Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?
Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.
Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.
Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.
Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. KęstučiuEidukoniu
Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?
Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!
Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.
Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?
Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.
Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.
Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?
Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.
Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?
Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.
Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?
Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.
Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.
Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.
Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.
Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos. Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.
Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?
Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.
Bet juk tai – ekonomikos abėcėlė.
Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.
Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?
Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.
Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).
Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.
Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?
Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.
Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.
Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?
Mano nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.
Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.
Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.
Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą.
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant, aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.
Lietuvos ekonominis planas
Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.
Išlaidų mažinimas
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.
Mokesčių lengvatos
Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.
Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
Turizmas.
Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
Administraciniai centrai.
Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.
Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas žmonėms gydytis.
Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.
Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .
Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.
Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.
Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.
Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.
Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.
Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.
Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.
Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.
VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.
Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.
Begaliniai mokesčiai
Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.
Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.
Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.
Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).
Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.
Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.
Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.
Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.
Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.
Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.
Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.
Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.
Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.
– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?
– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.
Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.
Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.
– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?
– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.
– Kodėl tai nėra geras sprendimas?
– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.
Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.
Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.
Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.
Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.
Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.
Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.
Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.
Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.
Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.
„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?
Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.
– Kokia būtų išeitis?
– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.
Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.
– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?
– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.
Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.
Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.
Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.
***
Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.
„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.
Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.
„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.
Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.
Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.
Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.
Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).
Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.
Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.
Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė).
Atrodė, bus baisus vargas parašyti apžvalgą – kas vakarą prilimpu prie teliko, o ekranuose nieko. Vien etatinės nelaimės, potvyniai, avarijos, gelbėtojai runkelių lūšnelėse ir šokiai. Tas niekšas Donaldas Trumpas toliau griauna viską, kas šventa, šalis rusų užgulta vos kvėpuoja.
Lenkai ir vengrų Viktoriukas su Europa kaunasi, o mes kaip visada – tyliai sau po kaldra. Taip ir reikia, nes tylėjimas – auksas, kad tik pinigų čiaupo neprisuktų. Net naujo tautos priešo kažkaip nei Delfis, nei Siaurovizija neišstenėjo – nuobodybė, nėra net į ką smiginį pamėtyt! Bet atėjo ir į mano kiemą šventė, net dvi.
Alkoholio ir receptų ministro neišmetė, galėsim toliau mėgautis maniakišku šnabždesiu apie tai, kokie mes nupuvėliai, visiškas alkoholio pramonės ir farmacijos mafijos pralaimėjimas! Ta proga specialiai nusipirkau nespecializuotą butelį Jack Daniels, vakare reiks įsijungti youtube, susirasti šviesųjį Šv. Aurelijaus veidą ir išlenkti į sveikatą, kol dar galima.
Kita naujiena – baisūs pokyčiai mokesčiuose ir šėlsmas valdžios koridoriuose – priėmė biudžetą! Vien sėkmės istorija ko verta – pabrangino šildymą, nes pigus buvo labai labai neteisingas. Po to labai teisingai nutarė, kad tai neteisinga ir dar teisingiau vėl atpigino, kad socialinis teisingumas triumfuotų.
Ir visada jie teisūs – ir kai pabrangino, ir kai atpigino, sakydami, kad pabrangins vėliau, nes taip reikėjo, kad Lietuvai brangiai ir jos brangiesiems nuo pabrangimo žmonėms būtų geriau, ir kai vėl sugrįžo prie to, kas buvo. Užtat turėjom ką veikti, žiūrėjom susijaudinę, kaip per kašę sirgom už savus, ir alkoholio nuodų daugiau parduodavo – vis biudžetui pliusas.
Šapoka, ne tas, kur apie Lietuvą parašė – Vilius Ministras – irgi labai džiaugiasi. Šiaip tai panašus į lytį pakeitusią Ingridą Šimonytę, užsimerkęs net iš balso neatskirsi, bet geras žmogus, labai vargšais rūpinasi – nepyk, Viliau, viskas tau bus gerai. Biudžetas nors ir ne perteklinis, kaip žadėjai, bet ir be deficito.
Melskimės ir palinkėkime vieni kitiems kantrybės, prasideda baisi reforma vargšų naudai. Kalbėjo, kad neapmokestinamą dydį padidins iki minimumo ir tie, kurie tiek tegauna, bent jau pajamų mokesčio nemokės. Tą lyg ir padarė, prilygino neapmokestinamą DABARTINEI minimaliai algai. Tačiau apie neapmokestinamojo dydžio susiejimą su minimaliu atlyginimu – nei mur mur.
Kitamet minimalią padidins, ir ją gaunantieji vėl turės mokėt pajamų mokesčius, nes neapmokestinamasis dydis liks tik konkretūs, apčiulpti dabartiniai 380 €. Senieji keldavo minimumą ir tuo pat metu neapmokestinamąjį atlyginimo dydį. Revoliucionieriai tuos veiksmus daro atskirai ir suvaidina momentinius gelbėtojus – ir teisingai, juk vis tiek lietuviai po savaitės pamiršta, ką vakar kalbėjot.
Nagi, brangieji mano, nors vieną, tegu pačią mažiausią mokesčių reformytę, kuri būtų davusi bent kokius nors apčiuopiamai esmingus rezultatus valstybei, nepadidinusi mokestinės naštos visiems ir nesujaukusi verslo ir žmonių gyvenimų? Drąsiau, prizas – kelionė į Suvalkus apsipirkti!
Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Nurodykit, mielieji, nors vieną mokesčių sumažinimą, kuris nebūtų mokesčių padidinęs. Subalansavimą, kuris nebūtų išbalansavęs ir sukėlęs chaoso ir erzelio? Pajamų padidinimą, kuris nebūtų dvigubai iškėlęs kainų?
Kas turi vaikų, moka mažiau pajamų mokesčio ir algos gauna daugiau. Dabar valdžia papildomą neapmokestinamą pajamų dydį užraukė, mokesčius atims ir pati vaiko pinigus padalins daug teisingiau – ir dirbantiems, ir ne. Prasigėrę pašalpiniai žiauriai džiaugiasi, nes galės dar daugiau pragerti.
Šreko komandos kurmiai toliau kaip pasiutę mažina mokesčius. Susėdę skaitliukais taukši, kiek sumažės ir bemat sugalvoja kur padidinti, kad dar daugiau atimtų ir jiems nuostolio nebūtų, nes „mokesčių šaltiniai turi būti tvarūs”, ar ne, Viliau Ministre? Vienoj kišenėj paliekat neatėmę daugiau, nes iš kitos paimsit daugiau.
Kai tik prasideda pliurpalai apie mokesčių mažinimą, valdžia primeta, kiek dėl mažinimo praras ir “kompensuoja“ praradimus, keliskart padidindami baudžiauninkams duokles kitose srityse, tokį sumažinimą padidinant jie vadina „mokesčių naštos perskirstymu”.
Reformos visada skausmingos, tai veikiančio variklio remontas užtikrinant, kad mašina važiuotų. Jos daromos ne krizių metu arba daug kainuoja ir visada reikia laukti, kol nauji mechanizmai įsisuks ir duos rezultatą. Normalios valstybės tam ima paskolas, sukandę dantis didina deficitą arba naudoja ekonominio pakilimo metais sukauptas lėšas.
Jūs dar nieko nepadarėt, tik pradedat, šis didesnis biudžetas – ne jūsų darbo rezultatai, o likimo ir ekonominio pakilimo dovana, kurią arba pravalgysit, arba panaudosit ateičiai, nes pakilimas tuoj baigsis. Dabar reikia arba pradėti tikrus, esminius pokyčius, arba geriau nedaryti nieko, nes problemos iki rinkimų nedings.
Nes dirbančių žmonių vis mažiau ir mažiau, jie vis bėga ir bėga, o senių vis daugiau, jie vis sensta ir sensta. Ir tie, kurių vis mažiau, turi užtikrinti vis didesnes pensijas tiems, kurių vis daugiau. Šis uždavinukas nekeičiant sistemos neišsprendžiamas iš principo.
Dabar gi numatyta didžiausia valdiška „reforma” – mokesčius sujungti, kad visi pamatytų, ką iš žmonių atima. Na gerai, tegu pamato, bet ar nuo pamatymo pinigų padaugės? Dėl tokių „pokyčių” niekas nesikeičia, o visų imitacinių mokesčių mažinimų rezultatas seniai visiems aiškus ir akivaizdžiai vykstantis – kainų didėjimas ir didėjanti „atskirtis” – ir kas tokį plastmasinį žodį sugalvojo, kad tik nereikėtų sakyti „neteisybė”?
Valdiškų topų viršūnėje – repas „Atimam per mažai nuo BVP, reikia atimti daug daugiau!” Tik niekas nepasako, kad atėmus pusę iš penkis kartus daugiau gaunančio vidutinio vokiečio jis pragyvens, o iš lietuvio – arba numirs, arba suks mokesčius toliau. Nes susimokėjus viską teks pasiėmus kepurę tūptis prie bažnyčios arba važiuoti britų senėms subinių mazgoti.
Valdžiai svarbiausia, kad tie, kurie ir taip cypdami moka, sumokėtų dar daugiau. Ir vis svaigsta mažinti baisųjį šešėlį, su kuriuo kiek bekovotų – neįveikia ir neįveiks, nes visos priemonės duoda tik šiek tiek didesnį rezultatą, negu pačios kainuoja. Ir žmonės, ir verslas gali prisiderinti prie bet ko, jei tai stabilu. Tik ne prie nuolatinio, chaotiško, be jokios ekonominės logikos ir ryšio su kitais valstybės gyvenimo veiksniais mokesčių kaitaliojimo pagal momentines užgaidas ir politinę naudą.
Pagal principą “vienoj vietoj nupjaunam, kitoj prisiūnam, ir žiūrim, kas gaunasi“ daromos lyties keitimo operacijos. Jei sistemos negalit ar nenorit keisti – pati geriausia mokesčių reforma būtų nekeisti nei vieno mokesčio 1000 metų. Užteks melžti tuos, kurie ir taip mokesčius moka ir kasdien stebi, kaip jie ištaškomi.
Net jei žiaurios akcijos ir surinktų dar tuos kelis šimtus milijonų, kurių nesurinks, nieko iš esmės tai nepakeistų. Padidintų dar keliasdešimt eurų pensijas ir pusšimčiu algas valstybiniam sektoriui, pakiltų kainos ir pinigų nebeliktų, visi vos juntami pagerėjimai tame taške ir sustotų, o žmonės kaip bėgę taip bėgtų. Užtat galėtumėt girtis, kaip viską pagerinot.
Artėja greitųjų išmokų bendrovės „Europos Sąjungos Piniginė.EU” pabaiga, niekas tiek mums nebesirengia duoti. Šitą šalį gali išgelbėti ne mokesčių procentėlių perstumdymai, policinės operacijos ir patikrinimai keliuose, o esminis verslo proveržis. Požiūris, kad reikia daugiau atimti ir padalinti, tinka išsivysčiusiai, kultūringai, laisvai ir turtingai valstybei, kuria nesam.
Galų gale leiskit patiems užsidirbti, bent atlaisvinkit kilpą mirštančiam smulkiam ir vidutiniam verslui – šie žmonės viską susikurs patys ir nieko neprašys. Nukraus socialinę sistemą, gyvens geriau, daugiau pirks parduotuvėse, o jūs gausit tą savo PVM.
Argi užsienio gamybos ir inovacijų įmonės nemoka mokesčių, o gal moka mažas algas ir dar vokeliuose? Ar geriau iš socialinio pavydo neįvesti „Sodros lubų” ir pavydėti dar didesnių kitų mokesčių lengvatų? Gailėkit, skrudžai, kad tik žmonės neuždirbtų daugiau – juk jums geriau negauti nieko, tegu investicijos neateis, biudžetas gaus apvalų nulį ir turėsit daugiau išlaikytinių ir įtūžusių skurdžių, ar ne?
Europos Sąjunga labai greitai jau nebeduos mums pinigų
Išsigelbėjimas gali ateiti tik iš apačios ir iš atvirumo Vakarų kapitalui ir technologijoms, jums reikia tik sudaryti sąlygas. Kuo daugiau laisvės ir lengvatų, kad žmonės patys užsidirbtų. Kuo mažiau apribojimų ir dar daugiau lengvatų, kad investicijos ateitų. Kuo mažiau biurokratijos, kad viskas eitųsi ne šiaip greitai, bet greičiau ir laisviau, negu pas kaimynus. Įsisuktų verslas – be bizūno atsirastų daug daugiau pinigų ir viešajam sektoriui, nereikėtų meluoti ir atimti iš vienų, kad pridėtum kitiems.
Užmirškit tas dešimtis mokesčių, kurių ir taip šnypštą surenkat. Nekreipkit dėmesio į valiutos fondo idiotų kliedesius ir nesigvieškit apmokestinti bėdžių golfukus autosalonų savininkų džiaugsmui. Vienas darbo mokestis, vienas kapitalo ir turto mokestis, vienas apyvartos PVM, muitai ir akcizai – tai viskas.
Jokių Sodros kontorų su savo rūmais, nes tai seniai nebe įmoka savo pensijai, o mokestis, imamas iš vienų ir išdalinamas kitiems. Viską tegu surenką VMI, bazinė pensija pagal dabartinius paskaičiavimus iš biudžeto, kitkas – savanoriškai per fondus. Gaila, nenori papildomai draustis – nemokėk ir senatvėj valgyk savo batus.
Tam reikia tik noro mažiau reguliuoti, drausti, atimti ir padalinti. Tačiau to noro valdžioje nėra, o pas dabartinius policininkus net noro norėti nėra. Nes laisva ekonomika neįmanoma be laisvos savivaldos ir politinės sistemos reformos, kurią gali padaryti tik tie, kurie yra sistemos dalis. Todėl to niekada ir nebus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina griežčiau bausti už neteisėtą praturtėjimą, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ir teismų skiriamos minimalios mokestinės baudos neužtikrinančios adekvačios atsakomybės už disponavimą neaiškios kilmės pajamomis.
Šalies vadovė teikia Seimui Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, numatančias didesnes baudas asmenims, negalintiems pagrįsti turimų pajamų kilmės, ir tiems, kurie mokesčių pažeidimus daro pakartotinai. Tuo atveju, jei asmuo negali pagrįsti savo pajamų, Prezidentė siūlo taikyti baudą nuo 50 iki 100 proc. priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Už pakartotinai padarytus mokestinius pažeidimus taip pat būtų skiriamos dvigubai didesnės baudos.
D. Grybauskaitė trečiadienį su generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriumi Sauliumi Urbanavičiumi, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininke Edita Janušiene ir laikinai einančiu pareigas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriumi Šarūnu Rameikiu aptarė kovos su korupcija situaciją.
Prezidentės vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė teigė, kad įžūlūs neteisėto praturtėjimo, nebaudžiamumo atvejai mažina visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir sąžiningumu ir didina socialinę atskirtį.
„Tarptautiniai ekspertai priskiria Lietuvą prie valstybių, kurios kontroliuoja korupciją, tačiau negalima šiandien taikstytis su korupcijos daroma žala, kuri nemažą ekonomikos dalį stumia į šešėlį. Net 75 proc. emigrantų kaip svarbią priežastį, sulaikančią nuo grįžimo į Lietuvą, įvardija aukštą korupcijos lygį“, – Prezidentės poziciją perdavė patarėja R. Svetikaitė, atkreipusi dėmesį, kad didesnių baudų už sunkiausius mokesčių pažeidimus praktika taikoma ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.
Prezidentė pažymi, kad Konstitucinis Teismas šių metų kovo mėnesį galutinai išsklaidė abejones, konstatuodamas, jog baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą atitinka Konstituciją. Prezidentė domėjosi, kokių dar papildomų teisinių priemonių reikėtų, kad kova su neteisėtu praturtėjimu būtų efektyvesnė, kodėl praktiškai neišnaudojamos išplėstinio turto konfiskavimo galimybės.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis teigė, kad stiprinti turto susigrąžinimą yra vienas iš numatytų prokuratūros prioritetų.
„Prokuratūra šiemet vieną iš prioritetinių vieną krypčių yra numačiusi būtent turto susigrąžinimo stiprinimą, t. y. išplėstinis turto konfiskavimas ir, be abejo, neteisėtas praturtėjimas. Tad po KT kovo 15 d. nutarimo nuolaidžiavimų iš prokurorų šioje srityje tikrai nebus“, – kalbėjo generalinis prokuroras E. Pašilis.
Šalies vadovės iniciatyva baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą numatyta prieš septynerius metus. Per tą laiką, Generalinės prokuratūros duomenimis, pradėti 357 ikiteisminiai tyrimai, o kaltinamųjų galimai įgyto neteisėto turto vertė siekė beveik 53 mln. eurų. Tačiau didesnė dalis ikiteisminių tyrimų buvo nutraukti.
Teismą pasiekė vos pusšimtis bylų, o nuteisti buvo tik keli asmenys. Šiuo metu prokuratūra organizuoja 61 ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo.
VMI duomenimis, atliekant patikrinimus nustatomos milijonais eurų skaičiuojamos neaiškios kilmės pajamos. Praėjusiais metais ši suma siekė 23 mln. eurų, o per pirmą šių metų pusmetį – 12 mln. eurų.
Tokios pajamos apmokestinamos tik standartiniu gyventojų pajamų mokesčiu (15 proc.), o teismai dažniausiai skiria minimalias, vos 10 proc. baudas nuo priskaičiuotų mokesčių sumos.
VMI viršininkė Edita Janušienė pritaria Prezidentės iniciatyvai didinti bausmes už neteisėtą praturtėjimą.
„Teismų praktika mums yra palanki. (…) Didesnį didinimą baudų Mokesčių administravimo įstatyme tikrai mes palaikome, nes manome, kad už tokius atitinkamus pažeidimus sankcijos tikrai turi būti adekvačios – sankcijos mokesčių mokėtojams turi atitikti jų pažeidimo mastą, pobūdį ir pakartotinumą“, – trečiadienį kalbėjo E. Janušienė.
Prezidentės nuomone, neteisėto praturtėjimo bylos turėtų būti priskiriamos prie prioritetinių, o ikiteisminiams tyrimams keliami griežti reikalavimai. FNTT, kuriai tenka apie 70 proc. tyrimų dėl neteisėto praturtėjimo, turėtų ypatingą dėmesį skirti tyrėjų kvalifikacijai, taip pat užtikrinti, kad įtariamieji nespėtų perleisti turto ir išvengti jo konfiskavimo. Mokesčių patikrinimų metu turėtų būti atidžiau vertinami turto ir pajamų neatitikimai.
Stiprinant kovą su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu, 2010 m. Prezidentės iniciatyva buvo įteisintas išplėstinio turto konfiskavimas, suteikiantis galimybę konfiskuoti visą nusikalstamais būdais įgytą turtą, neproporcingą kaltininko teisėtoms pajamoms.
Daugiau kaip dvejus metus, nuo 2015 m., galioja Prezidentės inicijuotos įstatymų pataisos, užkirtusios kelią piktnaudžiavimui fiktyviais skolos rašteliais, vekseliais bei akcijų pirkimo ir pardavimo sutartimis.
Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?
Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina.
Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.
Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.
Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.
Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės
Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.
Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.
Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?
Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai
Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.
Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.
Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.
Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.
Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.
Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.
Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.
Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?
Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.
Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.
Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.
Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.
Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.
Laisvieji vilkai ir komanda
Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.
Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.
Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.
Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.
Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.
Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.
Kas toks Viktoras Pranckietis?
Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.
Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.
Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.
Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.
Meilė ir viltis
Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?
Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.
Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.
Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.
Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.
Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.
Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.
Ar partija gali supelyti?
Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.
Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.
Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?
Optimistinis epilogas
Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.
Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.
Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.
Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).
Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.
Gražu, bet tik piliečių mažumai
Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.
Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.
Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.
Prioritetas – elitas
Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.
Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.
Bloga išvada – geriausia išvada
Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.
Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.
Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas
Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.
Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.
Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi
Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms? Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.
Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.
Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.
Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.
Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė
Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt.
Lietuvos bankas
Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.
Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.
Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.
Ar vyriausybė – infantili?
Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.
Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.
Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.
Lyderių kopijos
Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima.
Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.
Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?
Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.
Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.
Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.
Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato
Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.
Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.
Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.
Nepavykusios ir pavykusios intrigos
Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.
Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.
Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių – profesionalų vyriausybe.
Visi keliai veda į Katinų kaimą
Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.
Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?
Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.
Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.
Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.
