Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelio ambasada Lietuvoje pasmerkė Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Kaip skelbiama Izraelio ambasados Facebook paskyroje, ambasada buvo „šokiruota“, kai pamatė R. Žemaitaičio įrašą socialiniame tinkle.
„Buvome šokiruoti, kai socialinėje erdvėje pamatėme Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklą netoli Betliejaus. Pateikta pozicija ne tik neatitinka realybės, turint omenyje, kad pastatas buvo statomas nesilaikant būtinų saugumo reikalavimų, kėlė pavojų ir dėl to buvo nugriautas. Gerbdami žodžio laisvę, pabrėžiame, kad Izraelio veiksmų ir politikos kritika yra viena, o akivaizdžiai antisemitiniai komentarai – visai kas kita“, – paskelbė ambasada.
Pasak ambasados darbuotojų, naudodamasis proga R. Žemaitaitis siekė legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais. Seimo nario reikalaujama už tokius žodžius atsiprašyti.
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
„Griežtai smerkiame tokį Seimo nario komentarą ir visas antisemitizmo bei neapykantos formas.
Holokausto metu naciai ir vietiniai kolaborantai, realizuodami tokias antisemitines nuostatas, sunaikino 95 proc. Lietuvos žydų – vyrų, moterų ir vaikų. Prisimindami šį brutalų ir tragišką istorijos puslapį ir suprasdami, kad valdžios atstovų pasisakymai neišvengiamai daro įtaką visuomenės nuostatoms, raginame Seimo narį atsiprašyti už žodžius, skaudinančius Holokausto katastrofą išgyvenusius žydų bendruomenės narius bei žeminančius šio brutalaus laikotarpio aukų atminimą“, – pabrėžiama ambasados išplatintoje reakcijoje.
Pažymima, kad modernioje visuomenėje antisemitizmui neturi likti vietos. Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
R. Žemaitaičio įrašas, supykdęs Izraelio ambasadą Lietuvoje, buvo paskelbtas pirmadienio rytą. Jame Seimo narys, reaguodamas į mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą, pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS“. Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais. (…) ES teigė esanti pasibaisėjusi incidentu, kai Izraelio pajėgos auštant atvyko į mokyklą (…) Reikia tik konstatuoti, kad ši mokykla buvo pastatyta ES finansų dėka. (…) Kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“, – Facebook paskyroje rašė parlamentaras.
Vaikai vaikučiai. Slaptai.lt nuotrauka
Su patyčiomis susiduria daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos ugdymo įstaigas lankančių vaikų, rodo „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
Kaip rodo apklausos duomenys, net 92 proc. tyrimo metu apklaustų tėvų sutinka, kad patyčios yra paplitusios, o 71 proc. mano, kad jos egzistuoja ir toje aplinkoje, kurioje jų vaikai leidžia laiką.
„Patyčios tarp mokyklinio amžiaus vaikų vertinamos kaip itin paplitusi problema Lietuvoje. Apklausos duomenys rodo, kad su patyčiomis yra susidūrusi maždaug kas septinta šeima, o maždaug kas dešimta su šia problema susiduria šiuo metu.
Dažniausiai susiduriama su žodinėmis patyčiomis, įžeidinėjimu ir pravardžiavimu, o per pastaruosius kelerius metus sparčiai plinta ir kitos patyčių formos, ypač socialiniuose tinkluose“, – sako gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė, VšĮ „Kultivuoti“ vadovė.
Iš su patyčiomis susidūrusių šeimų 64 proc. atvejų jų vaikai buvo patyčių aukos, 19 proc. patyčių stebėtojai, o 8 proc. – patyčių iniciatoriai, rodo tyrimo rezultatai.
Patyčių atvejus bando spręsti patys tėvai
Norėdami pakeisti situaciją ir nutraukti patyčias, tėvai dažniausiai išsamiai kalbasi su savo vaikais – taip elgiasi 74 proc. respondentų.
Maždaug kas antras respondentas (49 proc.) kreipiasi į mokytojus, apie 28 proc. jų kreipiasi į patyčių iniciatoriaus tėvus. Tuo metu pagalbos į psichologus kartu su savo vaikais kreipiasi apie 17 proc. tėvų – paprastai taip elgiamasi, kai manoma, kad vaikui yra padaryta didesnė žala.
Vaikų žaidimo aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
„Kreiptis profesionalios pagalbos dėl patyčių Lietuvoje kol kas nėra labai įprasta. Iš tiesų kartais pakanka pasikalbėti su vaikais ar jų mokytojais, kad problema būtų išspręsta. Vis tik pasitaiko nemažai atvejų, kai vaikui ir šeimai prireikia profesionalios specialistų pagalbos.
Psichologo, psichoterapeuto ar kito psichikos sveikatos specialisto konsultacijos gali padėti išsiaiškinti daugiau niuansų, labiau suprasti subtilias patyčių detales bei išplėsti žinias, kaip tokiais atvejais bendrauti su vaiku, mokykla, ar kokių kitų pagalbos priemonių imtis“, – teigia J. Anikinaitė.
Kaip rodo tyrimo duomenys, 10 proc. tėvų dėl patyčių nelinkę imtis jokių priemonių, o verčiau pasirenka laukti, kol ši problema „išsispręs“ savaime. Maždaug 7 proc. tėvų yra tekę dėl patyčių perkelti savo vaiką į kitą klasę, mokyklą ar būrelį.
Reprezentatyvią šalies gyventojų apklausą „Swedbank“ užsakymu atlikto tyrimų bendrovė „Spinter“. Apklausos metu internetu buvo apklausta 512 tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, kovo 21 d. (AFP-ELTA). Du žmonės buvo sužeisti ir nugabenti į ligoninę pirmadienį po „įtariamo sunkaus nusikaltimo“ vidurinėje mokykloje Švedijos pietiniame Malmės mieste, pranešė policija.
„Vienas asmuo areštuotas. Policija kontroliuoja situaciją“, – sakoma policijos pranešime, paskelbtame apie 18.30 val. (17.30 GMT). Incidentas įvyko „Malmo Latinskola“ – didelėje vidurinėje mokykloje trečiame pagal dydį šalies mieste, policija pirmuosius pranešimus gavo netrukus po 17 valandos.
Švedijos televizijos filmuotoje medžiagoje buvo matyti policijos juosta užtverta teritorija aplink mokyklą ir daugybė policijos ir greitosios pagalbos automobilių, atsiųstų į įvykio vietą. Pareigūnai kol kas neatskleidžia jokių detalių apie tai, kas nutiko mokykloje ar koks buvo motyvas.
Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos atstovui Justui Džiugeliui užsiminus apie ketinimus siūlyti įstatymą, numatantį mobiliųjų telefonų draudimą mokyklose, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė ragina švietimo įstaigų atstovus ir be teisinių įpareigojimų įtvirtinti šį draudimą.
„Šiuo metu tikrai matome, kad apie tai (mobiliųjų telefonų draudimą mokyklose – ELTA) vyksta diskusija, tai įdomu sulaukti jos rezultatų.
Šiandien mokyklų bendruomenės gali priimti šiuos sprendimus, ir mes labai raginame mokyklose apsvarstyti dėl mobiliųjų įrenginių galimo naudojimo. Tikrai ne viena mokykla yra įsivedusi tas taisykles, jas taiko, tai norisi, kad būtų taikoma daugiau mokyklų“, – antradienį Eltai teigė ministrė, kartu pridurdama, kad tikisi mokyklų sąmoningumo ir be teisinio raginimo.
„Kai pasakai teisės aktu, tai kaip ir nurėžta, bet labai visada norisi bendruomenių sąmoningumo ir sprendimo. Tačiau visgi, jei reikia pagalbos pačioms mokykloms apsisprendžiant, joms sunku sutarti su bendruomenėmis, tai lieka teisinis kelias“, – pridūrė J. Šiugždinienė.
ELTA primena, kad J. Džiugelis siūlymą uždrausti visoje Lietuvos mokyklose moksleiviams naudoti mobiliuosius telefonus, išskyrus atvejus, kai per pamoką jie yra naudojami mokymosi tikslais, ketina pateikti Seimo pavasario sesijoje.
Visgi J. Džiugelis akcentuoja, kad siūlymas bus teikiamas tik tuo atveju, jei bus sulaukta visuomenės palaikymo.
Belgijoje per statomos mokyklos griūtį žuvo penki žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį patvirtintos penkių žmonių žūtys, kai ankstesnę dieną Belgijos Antverpeno mieste sugriuvo statoma mokykla.
Paskutiniai du kūnai buvo ištraukti iš griuvėsių šeštadienio popietę, teigė Antverpeno priešgaisrinė tarnyba. Tai reiškia, kad jau buvo rasti visi nelaimės metu dingę žmonės.
Belgijos karalius Filipas ir premjeras Alexanderis de Croo šeštadienį apsilankė nelaimės vietoje.
Per penktadienio popietę įvykusį incidentą buvo sužeisti dar devyni žmonės, praėjus dienai po nelaimės trys iš jų vis dar buvo gydomi reanimacijoje, tačiau jų būklė nebuvo kritinė, tviteryje rašė priešgaisrinė tarnyba.
Tebevykstant statybos darbams, mokykloje nelaimės metu nebuvo moksleivių.
Nors incidento priežastis nežinoma, visi žuvusieji buvo statybų bendrovės „Democo“ subrangovai, skelbė naujienų agentūra „Belga“.
Kazanės mokykla, kur įvyko tragedija. EPA – ELTA nuotr.
23 žmonės tebegydomi ligoninėje po anksčiau šią savaitę surengtų šaudynių vienoje Rusijos mokykloje, tarp jų – 20 mokinių, sakė Tatarstano Respublikos vadovo pavaduotoja Leila Faslejeva.
Šie skaičiai rodo, kad sužeistųjų skaičius išaugo iki 23. Iš pradžių buvo skelbiama, kad per antradienio šaudynes Kazanės mieste buvo sužalotas 21 žmogus.
„Visų būklė stabili, – sakė L. Faslejeva. – Tačiau, atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą, gydytojai nori perkelti aštuonis pacientus gydytis į Maskvą.“
Išpuolis vidurinėje mokykloje Kazanėje pareikalavo devynių žmonių – daugiausiai vaikų – gyvybių.
Policija sulaikė 19 metų įtariamąjį, kuris legaliai laikė šaunamąjį ginklą. Jis – buvęs šios mokyklos mokinys. Institucijos atmetė teroristinį motyvą.
Trečiadienis Tatarstane paskelbtas gedulo diena. Praeiviai prie 175-osios vidurinės mokyklos padėjo gėlių ir uždegė žvakučių.
Pasak institucijų, mokykla dabar bus remontuojama. Paskelbtose mokyklos pastato nuotraukose matyti suniokoti koridoriai ir išdužę langai.
Prieš šešetą metų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius „Delfyje“ [www.DELFI.lt 2014] paskelbė straipsnį „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą“. Straipsnis pradedamas citata iš „Lietuvos ryto“: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Autorius konstatuoja, jog „investavę milžiniškas lėšas į švietimo sistemą ne tik nepasiekėme jokio akivaizdaus kokybės rezultatų gerėjimo, tačiau iš įvairiausių tyrimų matome, kad padėtis sistemingai prastėja./…/. Galiausiai bandymai kopijuoti užsienio šalių patirtį nepavyko dėl negebėjimo suvokti paprastos tiesos, kad, norint pasiekti švietimo sistemoje optimalų rezultatą, pirmiausiai reikia remtis savo tradicijomis ir patirtimi. Taigi nei lėšos, nei struktūriniai pertvarkymai, nei turinio kaita, nei užsienio šalių patirties sklaida nepakėlė Lietuvos mokyklos į naują kokybinį lygį. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką galėtume padaryti, kad padėtis bent neblogėtų?“
Vienos geriausių šalies mokyklų vadovas, turintis ilgametę, turtingą pedagoginę patirtį žino, ką reikėtų daryti, ir tomis žiniomis dalinasi su visais, kam tai įdomu ar galėtų būti naudinga: „Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas. Šv. Rašte parašyta: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.“ Todėl esminių pedagogikos tiesų atsisakymas, prisidengiant iškreiptai suvokiama humanistine pasaulėžiūra, veda prie pražūtingų padarinių. Anglų pedagogas Matthew Hunteris konstatuoja: „Vaikų vadovaujamo švietimo retorika buvo ir vis dar išlieka itin viliojanti. Tačiau ji nepavyko. Ji paremta visiškai klaidinga prielaida, kad galima pasikliauti mokiniais ta prasme, kad jie patys žinos, kas jiems geriausia. Šio utopinio mąstymo praktinė išdava buvo nuolatinis britų valstybinio švietimo standartų kritimas.“ Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepasiduokime kvailinimui apie tiesas, po kuriomis slepiasi mokinių tingėjimas, nenoras rimtai mokytis, galiausiai nemažos dalies ir negebėjimas. Kad pasiektum bent patenkinamą išsilavinimo lygį, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai tai su malonumu sunkiai siejasi/…/. Viešojoje erdvėje nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip varginantis mokinius procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimu apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžius rezultatus. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Šiandieninė Lietuvos mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją. Jau norma tapo, kad be psichologo ir socialinio pedagogo mokykla nebegali funkcionuoti. Mokytojas iš esmės yra nušalintas nuo auklėjamojo proceso ir sprendimo dėl mokinio elgesio priėmimo. Prieita prie visiško absurdo, įteisintas netgi Švietimo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad norint mokinį perkelti į kitą mokyklą šį procesą reikia suderinti su jo tėvais, pedagogine psichologine ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šiandien Lietuvos mokykloje užtikrinamos mažumos, turinčios mokymosi ir elgesio problemų, teisės, ir sistemingai pažeidinėjama daugumos mokinių teisė gauti geros kokybės švietimą. Turime keisti ne tik požiūrį, bet ir inicijuoti absurdiškų įstatymų pakeitimo pataisas“.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Ar buvo išgirstas atviras ir nuoširdus pedagogo žodis? Visi matome ir žinome – ne, nebuvo. Ar panašu, kad naujojoje naujosios Vyriausybės švietimui skirtoje programos dalyje ras vietą prityrusio pedagogo siūlymai, idėjos? Pasinaudosiu galimybe atsakyti vėliau…
Dar 2020 metų pradžioje švietimo problemas straipsnyje „Kodėl gi mums reikia švietimo“ pamėgino gvildenti Mindaugas Grigaitis. Jo nuomone, naujų švietimo modelių reikia ieškoti todėl, kad kinta visuomenė. Bet pirmiausia, jo nuomone, reikėtų atsakyti į klausimą: „koks švietimo (pirmiausia kalbu apie mokyklinį) tikslas postmodernioje epochoje?“
Autorius prisipažįsta manantis, jog „mūsų švietimo sistema yra atsidūrusi šizofreniškame būvyje, t. y. pasiklydusi tarp dviejų plotmių – postmodernaus neapibrėžtumo ir modernaus, centralizuoti ir kontroliuoti linkusio mąstymo. Puiki tokio šizofreniškumo iliustracija yra išorinis mokyklų auditas: sukurta lentelė, į kurią bandoma sutraukti ugdymo procesą. Pamokoje reikalaujama postmodernios įvairovės ir ekspromto – individualizavimo ir diferencijavimo, refleksijos, vertinimo ir įsivertinimo, tačiau kiekvieną pamokos minutę reikia pagal tam tikrą struktūrą suplanuoti“. www.delfi.lt/plius/poziuris/kodel-gi-mums-reikia-svietimo
Ir vėl negaliu nuslėpti nerimo, nes ir naujojoje programoje pro dalykišką toną prasimuša tos pačios tendencijos, kurias šizofreniškomis pavadino ką tik cituotas autorius.
Šizofreniškas užkratas iš mokyklų, deja, plinta ir į visuomenę. Ryškiausias to pavyzdys: pavojingai nerūpestingas, atsainus požiūris į pandemijos keliamus pavojus.
„Mes išbrisime iš tos bėdos gal po pusmečio, gal po kelių mėnesių, gal po metų, bet dar bus aukų. Mes neteksime savo senukų, o gaila, nes žmogus turi teisę gyventi. Ir visa tai dėl nerūpestingo mūsų požiūrio“, – taip apie koronavirusąir visuomenės nuotaikas kalba kitas Lietuvoje garsus ir gerbiamas pedagogas, buvęs Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis tikras, kad atsainaus požiūrio ir netgi COVID-19 neigimo priežasčių reikėtų ieškoti mokykloje, mat ten, kaip ir šeimoje, neišmokome drausmės ir supratimo, kad „ne“ ir reiškia „ne“.
Žurnalisto paklaustas, kokia yra žydų mokymo paslaptis, kad jų mokyklose pasiekiama aukštų rezultatų, pedagogas atsakė: „Noriu tikėti, kad stereotipas „žydas ir knyga“ išties yra gyvas. Juolab žydai yra pasiekę gražiausių, reikšmingiausių laimėjimų moksle. Jie stengiasi. Į mūsų mokyklą atėjusių vaikų tėvai yra išsilavinę žmonės, suvokiantys mokslo reikšmę. Todėl mokykla ir pasiekė gerų rezultatų. Žingsnis po žingsnio kasdien visomis įmanomomis progomis – mokykloje, gatvėje, teatre, sinagogoje – kalbėjau apie mokslą: „Žiūrėk, tėve, vaike, yra problemų.“ Kviesdavausi, jei pamatydavau bėdą. Ir pirmas klausimas mano kabinete būdavo: „Kas atsitiko? Ar tai žino tėvai? Ar pats susimąstei, kas vyksta? Kuo aš tau galiu padėti?“.
Ar atkreipėte dėmesį, kad parašiau, jog M. Jakobas – jau tik „buvęs direktorius“? Kodėl?
Protestuoja mokytojai. 2015 metai. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Pedagogas aiškina: Viena iš priežasčių, dėl kurių palikau mokyklą, ta, kad pradėjo mokytojų nebegerbti. Visuomenė, kuri leidžia sau apipilti mokytoją kaltinimais, kad jis neišmoko, serga. Kas ją išgydys?/…/Mokytojas dabar nuleistas ne žemiau grindjuostės, jis nuleistas į rūsį su vandeniu. Kaip jis iš ten išsikapanos, man sunku atsakyti. Bet iki 2025 metų liko labai nedaug. Ar mokytojas taps tuo šviesuoliu, ar jis tikrai bus tas švyturys, kuris veda Lietuvos ateitį į dorą, į teisingą kelią, man sunku nuspėti. Mane apėmusi pesimistinė nuotaika šiuo klausimu. Tėvai neįsigilina į problemą, mano, kad „google“ paieškoje yra viskas parašyta. Žmonių santykiai internete neaprašyti, juos reikia suprasti, įausti į savo gyvenimą, juos reikia patirti. Pas mus daug kalbama apie prastus mokymosi rezultatus. 28 mln. pamokų praleista. Mielieji, bet kokioje Vakarų valstybėje, pateikus tokį skaičių ministrui, ministerijos klerkams, jie susiimtų už galvos ir sakytų: „O kokie dar gali būti rezultatai, kai tiek pamokų praleidžiama?“ O pas mus galima eiti į mokyklą, galima neiti, tėvai išsiveža vaikus kada nori atostogų. O mano patirtis sako, kad net dalelytė neišgirstos pamokos, net minutė ar sekundė, gali nulemti tavo ateitį. Jei neišlaikysi egzamino, tavo ateitis nukeliama metus, o gal dar ilgiau, nes po metų vaikas gali pareikšti išvis nebenorintis mokytis“.
Pedagogo nuomone, Lietuvoje jau matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemaža dalis mokinių tėvų, ima pasigesti būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. „Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams. Matome akivaizdų prieštaravimą, kuris pasirodo esąs labai simptomiškas. Taigi, kas nutiko su mūsų švietimu?“ – klausia R. Ramanauskas.
O atsitiko daug kas.
Pirma: buvo nusisukta nuo prof. Meilės Lukšienės „Tautinės mokyklos“ koncepcijos.
Antra: į Lietuvą buvo pradėtos tempti kitų šalių, Skandinavijos ir Anglijos tradicijos, kurios yra svetimos Lietuvai mentaliteto prasme. Pasak R. Ramanausko, „Anglosaksiška patirtis daugeliu atvejų buvo paimta iš mokyklų, kuriose mokosi daug emigrantų iš įvairių šalių vaikų, turinčių skirtingas kultūrines tradicijas, mokymosi motyvaciją, kuriose socializacija dažnai svarbesnė už akademinę pusę. Ilgainiui buvo sukurtas „suomiškos sėkmės“ kultas. Tačiau ir šios patirties propaganda tebuvo fragmentuota, paremta atskirų ŠMSM specialistų padrika impresija iš apsilankymo Suomijos mokyklose. Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus“ /…/. Kitas dalykas, ko mūsų Suomijos pasiekimų ideologai taip nenori įvardinti, tai mokymosi kartelė: suomiukas nebus priimtas į gimnaziją, jei jo vidurkis nesiekia „7“, toks pat slenkstis numatytas ir abiturientui, norinčiam įstoti į universitetą. Beje, estai, kurie visuose tarptautiniuose mokinių pasiekimuose lenkia mus, yra nustatę, kad patenkinamą vertinimą mokinys gauna tik tuo atveju, jei geba atsakyti nemažiau kaip 50 proc. mokomosios medžiagos. O kaip Lietuvoje? Abiturientas, laikantis valstybinį egzaminą, jį išlaiko surinkęs 16 proc. iš 100 galimų taškų. Aukštesnė kartelė taikoma tik lietuvių kalbos egzaminui.“
Lyrinis nukrypimas: Prieš keletą metų ir man yra tekę pažindintis su estų ir suomių patirtimi Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje. Susitikimuose su šių šalių Švietimo ministerijos atstovais teiraudavausi, kokie yra jų švietimo tikslai, prioritetai. Estai patriotizmo ugdymą nurodė esant antruoju prioritetu (po žinių suteikimo), o suomiai – trečiuoju! O kaip Lietuvoje? Ne paslaptis, kad pas mus apie patriotizmo ugdymą negalima nė užsiminti. Net kai kurie iškilūs lietuvių literatūros kūrėjai, nekalbant jau apie liberaliuojančią žiniasklaidą, vienu balsu šaukia, kad „patriotizmo ugdyti negalima“. Estams ir suomiams „galima“, o lietuviams – ne? Kodėl? Šizofrenija, ar kas nors dar blogiau? Pavyzdžiui, tautos išdavystė?
Grįžtame prie R. Ramanausko įžvalgų.
Alytaus gimnazija. Vytauto Visocko nuotr.
Trečia ypatybė, būdinga Lietuvos švietimui: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas. /…/Mokyklos dažnai vadovėlius renkasi dėka sėkmingiau įvykdytos marketinginės kampanijos, o pratybos platinamos sumokant jas platinantiems mokytojams komisinius… Jos irgi virto ugdymo kokybės nuosmukio viena priežasčių. Jose pateiktos užduotys nekokybiškos, dažnai tereikalaujančios įrašyti praleistus žodžius, nuspalvinti, ar brūkšniu sujungti atitikmenis. Tai ypač būdinga pratyboms, skirtoms pradiniam ir pagrindiniam ugdymui/…/vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“. Nemaža dalis tokių mokinių turi sunkių elgesio sutrikimų, jų elgesys įneša destrukciją į pamoką, net kelia fizines grėsmes kitiems mokiniams, mokytojams ar net jiems patiems (pvz., tendencijos žaloti save). Dažnas mokytojas turintis net ne vieną tokį mokinį nepajėgia mokyti ne tik jo, bet ir kitų mokinių ir stengiasi labiausiai išlaikyti deramą rimtį. Savivaldybės vengia finansuoti mokytojų pagalbininkų etatus, valstybinio sprendimo šiuo klausimu taip pat nėra“.
Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.
Išvada? Ji trumpa ir aiški: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas, nes mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją.
Ką šitoje situacijoje padarys naujoji Vyriausybė, ar norės padėtį pakeisti iš esmės, ar tik atliks kosmetinį remontą? Juk problema ne ką menkesnė už koronaviruso plitimo sustabdymą. Vienu atveju tenka gelbėti kūną, kitu – tautos dvasią.
(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir moksleivių žinių rodikliai.
Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.
Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik eiliniai „ekspertų” projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.
Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.
Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.
Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.
Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?
Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų” klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.
O juk gera mokykla, geri mokytojai gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.
Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje
Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.
“Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų. Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.
Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.
Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.
Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.
Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.
Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.
„Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.
Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.
Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto matematiką Sankt Peterburgo universitete.
Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/ ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.
Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“
Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės, padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.
Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.
Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.
Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.
Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.
Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.
Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.
Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.
Po metų pertraukos Švedijos aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg grįžo į mokyklos suolą. 17-metė pirmadienį tviteryje rašė: „Mano metai be mokyklos baigėsi, nuostabu pagaliau vėl būti mokykloje!“
Stokholme mokslo metai prasidėjo praėjusios savaitės viduryje.
G. Thunberg metus laiko nelankė mokyklos, kad galėtų visą savo dėmesį skirti kovai su klimato kaita. 2019-aisiais moksleivė jachta kirto Atlantą, kad galėtų dalyvauti klimato viršūnių susitikime ir demonstracijose, be kita ko, JAV.
Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.
Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…
Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!
O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.
Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.
Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…
Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“
O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.
Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.
Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.
Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.
Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.
Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.
Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.
Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.
Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…
Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.
Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…
Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…
Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.
Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.
Mano disidentiška „komjaunuoliška jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.
Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.
Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį.
90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.
Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“
Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?” – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“
O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.
Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav, Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…
Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę groti į Kauną, į radiją….
O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…
Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.
Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.
O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…
Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.
Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.
Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.
Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!
…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.
Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.
Paauglys iš Krasnojarsko, rengęs išpuolį mokykloje, atidėjo teroro aktą todėl, kad, išplitus naujajam koronavirusui, Rusijoje pereita prie nuotolinio mokymosi. Tai penktadienį pranešė Federalinės saugumo tarnybos atstovai.
Ketvirtadienį Krasnojarske buvo sulaikytas 14 metų paauglys, planavęs atakuoti mokyklą. Pas jį buvo rastas nupjautavamzdis medžioklinis šautuvas, šovinių, savadarbių sprogstamųjų įtaisų, taip pat ryšio priemonių ir dienoraščių, kuriuose jis pasakojo apie planuojamą nusikaltimą. Paauglys pareigūnams pareiškė ketinęs surengti šaudynes mokykloje balandžio 19-20 dienomis.
„Perėjus prie mokymosi nuotoliniu būdu, paauglys nusprendė atidėti teroro aktą vėlesniam laikotarpiui“, – informavo Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai.
Anot jų, moksleivis rengė išpuolį keturis mėnesius. Jam iškelta baudžiamoji byla.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius teigia Ekstremalių situacijų komisijai siūlysiąs dviem savaitėms stabdyti ugdymo procesą.
„Mano pasiūlymas būtų atsižvelgiant į situaciją ir kitų šalių scenarijus visgi stabdyti (ugdymo įstaigų darbą – ELTA) dviem savaitėms nuo rytojaus. Aš dėl to ir noriu šiandien iki pietų tai padaryti – pasiūlyti. Kadangi sprendimas turi būti Ekstremalių situacijų komisijos, kad jie priimtų ir paskelbtų sprendimą“, – Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime kalbėjo A. Monkevičius akcentuodamas, kad siekiama situaciją suvaldyti, kad nekiltų panika.
Švietimo mokslo ir sporto ministras tikina, kad per atostogų laiką bus siekiama pasiruošti nuotoliniam ugdymui.
„Yra darželiai, bendrojo ugdymo įstaigos, profesinės mokyklos, universitetai, kai kurios neformaliojo ugdymo įstaigos. Visą tai turime surikiuoti taip, kad pirmiausiai panaudotume atostogų grafiką ir per tą atostogų laiką, kuris yra bendrojo ugdymo sistemoje, galėtume pasiruošti nuotoliniam ugdymui“, – tikino A. Monkevičius.
Visgi ministro teigimu, abiturientai mokytis nuotoliniu būdu turės jau iš karto.
„Abiturientams visiškai kitas režimas: abiturientams iš karto reikia dirbti ir jie turės nuotoliniu būdu tai daryti. Visą šį paketą esame parengę, apgalvoję ir norime šiandien paskelbti“, – kalbėjo A. Monkevičius.
ELTA primena, kad premjeras Saulius Skvernelis taip pat informavo, kad Vyriausybė bei Ekstremaliųjų situacijų operacijų centras ketvirtadienį pateiks naujausius nurodymus siekiant sustabdyti koronaviruso plitimą. Jo teigimu, naujausi nurodymai bus adekvatūs ir nebe rekomendacinio pobūdžio, kaip buvo iki šiol, o privalomieji.
Besiruošiant atkurtos Nepriklausomybės jubiliejui, aplanko įvairiausios šventiškai nešventos mintys.
Pavyzdžiui: kokia turtinga, spalvinga mūsų gimtoji kalba, ir kaip apgailėtinai ją dabar susiname…
Na, jei atvirai, tai neturiu nieko prieš jau senokai į mūsų kalbą iš meilės romanų įšokusį skolinį „kaprizas“, „kaprizingas, -a“. Juk „Kaprizinga poniutė” tapo nebeatskiriama mūsų olia-lia pupyčių ir „žinomiems žmonėms“ skirtų žurnalų herojų (vėl norėjau imti į kabutes, bet ir taip jau tų kabučių tiršta…) šeimos dalimi. Tačiau lietuvių kalboje mes turime tokią gražią semantinę grandinėlę, kad ją keisti į kažkokį subiurokratėjusį kaprizą būtų nedovanotinai primityvu.
Taigi: įnoriai, įgeidžiai, geismai, troškimai, norai… Ką iš jų šiandien girdime gyvojoje kalboje? Tik – noriu! noriu! noriu!
Poetai dar paaikčioja apie troškimus ir geismus, bet ir tai retokai.
O svajonės? Ar dar svajojame?
Klausimas pirmiausiai būtų skirtas jaunajai kartai. Ar ji dar skiria svajones nuo norų, o norus – nuo įnorių? Ar susimąsto apie tai?
Gal stebitės, kokius vėjus aš čia paistau, kai ant mūsų rieda koronaviruso devintoji banga, o Prezidentas briuseliuose didvyriškai kovoja dėl kompensacijos demografiškai nukraujavusiai Lietuvai?
O pamąstykim, paspėliokim: jei jaunoji karta nebūtų praradusi gimtosios kalbos skonio ir per ją žadinamų emocijų, ji nebūtų pamiršusi svajoti, jei, moderniajai pedagogikai laiminant, nebūtų supainiojusi norų su įnoriais, gal šiandien nereikėtų ištuštėjusių sodybų dangstyti neuždirbtais, labdariniais eurais?
Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai turėjau laimę pabūti giminių susibėgime. Susirinko kelios kartos: tėvai, tetulės, vaikai, anūkai. Pastaruosius, beje, mačiau pirmą kartą. Vyriausios, jau dvyliktokės, pasiteiravau, kuo ji ruošiasi būti. Pakibo nejauki tyla. Aš patikslinau: „Kur ketini stoti, kokią specialybę rinksies?“ Mergaitė lyg skęstanti, griebėsi žvilgsniais už tėvų. Abi su mama nerišliai ėmė aiškinti, kad viskas priklauso nuo to, kiek balų surinks, į kokią mokyklą tas rinkinys “duos leidimą“.
Apie tai, kad svajotų apie apibrėžtą specialybę, kalba net neužsimezgė… O mergaitė, kaip sužinojau – gera mokinė, vidutinis balas sukasi aplink devintuką, tad svajonės nebūtų vien iš rūkų išaustos…
Paprastai tokiais atvejais vyresnieji krypsta į prisiminimus: o kaip buvo „mūsų laikais“?
Gal aš nesu pats tipiškiausias pavyzdys, nes mano mama buvo pedagogė, ir labai gera pedagogė, bet jau nuo kokios septintos klasės mėgiamiausia mūsų pokalbių tema buvo – kuo aš svajoju būti užaugusi, ką veikčiau, tapusi tuo ar kitu… Tai buvo svajonių klasika, ir dar – su nuostabiu klausytoju.
Bet anuomet svajojau ne aš viena. Gerai prisimenu savo bendraklasius, kurių dauguma irgi svajojo, dalijosi svajonėmis su draugais. Ir beveik visi, kaip sakoma, „išėjome į žmones“. Vieni – iškart pataikė į savo vėžes, kitus gyvenimas gerokai privargino slenksčiais ir vingiais. Ne vienas mano bendramokslis, siekdamas pasirinktos specialybės, kelis metus iš eilės laikė stojamuosius egzaminus į išsvajotą specialybę. Bet ir džiaugsmo jiems nebuvo pagailėta…
Su jauduliu, su dar neiškentėto skausmo grauduliu prisimenu bene šviesiausią klasės draugą, praėjusį rudenį iš gyvenimo išėjusį buvusį ilgametį Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Juozą M.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Daugiavaikėje šeimoje, be motinos, su pamote (beje, iš tų, gerųjų, pamočių) augęs vaikas, vaikystėje kentęs aitrų skurdą, jau nuo pirmųjų mokyklos metų pradėjo svajoti, ir žingsnelis po žingsnelio judėjo link savo svajonių įkūnijimo. Kas jam padėjo? Iš kur sėmėsi vilties?
Pradinėje mokykloje mus abu mokė mano mama. Pastebėjusi jo meilę knygoms, dažnai, jau ir vidurinėje mokykloje besimokant, pasikviesdavo į kuklius mūsų namus, kurie Juozui buvo patrauklūs tiems laikams gana turtinga privačia biblioteka.
Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.
Geru žodžiu Juozas visada minėjo fizinio lavinimo mokytoją Juozą Bikiną, sužavėjusį jį krepšiniu. O kada Juozas įsimylėjo gitarą, lydėjusią jį viso gyvenimo kelyje iki paskutinės dienos – nė nebežinau, nes, man baigus universitetą, mūsų keliai išsiskyrė ilgam. Susitikom jau garbiais pensininkais, kai aš sugrįžau į Lietuvą, o jis jau buvo pasitraukęs iš gimnazijos direktoriaus pareigų, bet neišsiskyrė nei su gimnazija, nei su mokiniais, nei su knygomis, nei su gitara.
Pamačiau tą patį svajotoją, linksmomis akimis, svajotoją, kuris iš svajonių išaugino norus, o norus, bent jau didumą jų, įgyvendino.
Tik skaitydama nekrologą sužinojau, kad Plungėje mano klasės draugą vadindavo Linksmuoju žemaičiu. Ir jo kolegos, auklėtiniai turbūt nepatikėtų, kad laukdamas susitikimo su manim po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozas dvejojo, nemiegojo, nes… mano asmenyje bijojo susitikimo su savo sunkia, skausmo ir nusivylimų kupina vaikyste, nuo kurios stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Aš irgi buvau šokiruota, kai Juozas pasidalino savo demonais, nes mokykloje niekas nematėm jo nei verkiančio, nei, kaip būna su dabartiniais, moderniųjų pagundų kankinamais moksleiviais, išdykaujančio, įžūlaujančio ir kitaip gadinančio kraują pedagogams ar bendraklasiams.
Kaip pavyko mums, pokario kartai, mačiusiai trėmimus, sušaudytų ir ant šaligatvių išdriektų partizanų kūnus, kaimynų išdavystes, išlaikyti gebėjimą svajoti?
Gal būt, padėjo tai, kad mus mokė, auklėjo dar „smetoniniai“ pedagogai, kurie savo įgūdžius perdavė ir jaunesniems kolegoms.
Antra, ir tai, ko gero, dar svarbiau: pokario metų šeimose dar tebebuvo gyva pagarbos žinioms ir tų žinių perteikėjams pedagogams dvasia.
Prisimenu, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, aš trumpam krimstelėjau sprangios pedagogo duonos. Turėjau auklėjamąją klasę, kurioje, žinoma, netrūko ir prastai besimokančių mokinių. Juos auklėtojams reikėjo „perauklėti“ meilės mokslui dvasia.
Taigi, ėmiausi vieną atsilikėlį „auklėti“. Žodžiais. O jis mane tiesiog iš klumpių išvertė savo nuoširdžiu paaiškinimu: „Tamsta mokytoja, bet aš visai nenoriu aukštųjų mokslų, man užteks aštuonmetės, nes aš svajoju būti traktorininku. O traktorininkams diktantų rašyti nereikia“.
Kažkaip man pavyko įtikinti auklėtinį, jog trejetas geriau už dvejetą net traktorininkui. Ir jis tapo geru traktorininku, kol… neprasigėrė. Bet tai jau kita istorija.
O aš iš tos istorijos laimėjau du dalykus: importinius batelius, kuriuos man už oficialią kainą (neprimokėjus papildomai už paslaugą) „suveikė” būsimo traktorininko sesuo, dirbusi pardavėja.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar „laimėjau“ supratimą, jog mokinį mokytis geriausiai motyvuoja šeima. Net jei ta šeima nėra labai pavyzdinga… Mano auklėtinio šeimoje buvo nemažai vaikų, bet nebuvo tėvo. Mama, išvarginta darbų kolchoze, nelabai domėjosi savo atžalų mokslais, bet buvo vyresnioji sesuo, kuri, dirbdama pardavėja, svajojo, kad nors kuriam nors broliui ar sesei pasisektų labiau…
Motyvaciją mokytis, siekti žinių kaip šviesesnės ateities garanto diegė ir palaikė, galima sakyti, visa aplinka, pradedant mokykla, baigiant šeima, giminėmis, kaimynais. Ir šita tradicija gyvavo iki įsigalint Lietuvoje socializmo statytojų ideologijai, kurios sudedamąja dalimi tapo pakitęs požiūris į žinias, mokslą: žinios – nebūtinai; svarbiausia – teisingos pažiūros, kurios užtikrins sėkmingą karjerą…
O dabartinė liūdna istorija – apie tai, kad šiandieninė moksleivių karta beveik (su nedidelėmis išimtimis) nebesvajoja, nebesirenka specialybės pagal pomėgius ir polinkius, o žiūri, kur naudingiau „įlindus“. Dabartinė karta dar nežino savo pastangų rezultatų, t. y., išleidžiamųjų egzaminų pažymių, o jau turi paduoti dokumentus priėmimo komisijoms. Sunku net suvokti tokią nesąmonę; naujausiomis technologijomis aprūpintos egzaminų komisijos savaitėmis negali įvertinti ir paskelbti egzaminų rezultatų, o „mūsų laikais” tik rašikliais ginkluoti egzaminatoriai pranešdavo vertinimus jau po poros dienų! Todėl abiturientai yra priversti šaudyti aklai, paduoda dokumentus bent į kelias aukštąsias mokyklas ar kolegijas, ir įstoja ne ten, kur norėtų, svajotų, o kur „praeina”.
Ar galima tikėtis, kad – ką ten „visi“, bet kad nors dauguma tokių atsitiktinai įtūpusių į kažkokią vietą, bus joje laimingi? Besitikinčių, žinoma, atsiranda, bet tik iš švietimo reformatorių klano. O laimingų jaunų specialistų vis mažiau ir mažiau… Nes, kaip sako išminčiai, nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms.
Tuo tarpu norų, beveik nesiskiriančių nuo įgeidžių, mūsų jaunimas turi aibes.
Vieni nori kaip nors baigti mokyklą, kiti – turėti naujus batus, naujausio modelį išmanųjį telefoną, išsitiesinti dantis, sutikti dėmesio vertą vaikiną ar paną. Norų būna įvairių, ir jie visi konkretesni, negu svajonės, ne tokie romantiški, vienadieniai, ir net kai būna įvykdomi, džiugina irgi neilgai.
Vienas jaunas žmogus pripažino, jog norai gali gyvenimą pataisyti, o gali jį ir labai sugadinti. Nes nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes atsibodo… Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliojo, neišleidžia į diskoteką, spuogai vėl išdygsta, o mylimoji palieka…
Norus tenka valdyti. O svajonės, jo įsivaizdavimu, esančios kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės, net nepasiekiamos. Gali niekad ir nepamatyti, kaip iš dangaus krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą… Niekada nepyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito – kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis, ko gero, teisus. Negerai tik tai, jog taip mąstančių ir jaučiančių jaunų žmonių šiandien – vienetai. O ant vienetų gerovės valstybės nesukursi.
Beje, amerikiečių rašytojas H. Jackson Brown teigia, kad žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už turintį tik daug žinių.
Tačiau svajones žlugdo kompromisai. Tie patys kompromisai, be kurių, kaip moko politikai, politologai, neįmanoma pasiekti stabilumo ir pusiausvyros tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime.
Tad kur išeitis?
Ir vėl prisimenu jaunąjį mąstytoją, kuris palinkėjo: „Tegul mūsų norai būna geri, o svajonės – šviesios, didelės, iki pat dangaus“…
Iš streiką palaikančių mokytojų mitingo, kuris vyko prie Seimo, penktadienio vakarą į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) grįžę čia daiktus palikę mokytojai duris rado užrakintas.
Kaip Eltai sakė per langą į ŠMM įlipusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė Iveta Nadzeikienė, jį atidaryti paprašė viduje buvusių kolegų.
„Dabar 200 žmonių, kurie grįš iš mitingo, taip pat į ŠMM lips per langą”, – sakė pastarąsias naktis ŠMM nakvojusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė.
Kaip pabrėžė mokytoja, Švietimo ir mokslo ministerijoje liko ne tik jos, bet ir kitų tris paras mokykloje nakvojusių mokytojų daiktai, piniginės.
„Palikome viską, ką buvome atsinešę, o grįžę radome duris užrakintas. Apsaugos darbuotojas raktus turi, bet neatrakina. Nežinau, kaip ministerijos darbuotojai, likę padirbėti ilgiau ir radę užrakintas duris, išėjo namo, bet manau, kad juos išleido per duris. Nemačiau, nes pakilau pasižiūrėti, kokia situacija pas mokytojus, kurie nėjo į mitingą, liko ministerijoje: išvaryti, išnešti ar su antrankiais, į kameras jau susodinti sėdi ar dar kas”, – jaudinosi Eltos pašnekovė.
Kaip skelbė ELTA, vos prasidėjus streikui pritariančių švietimo darbuotojų mitingui prie Seimo, profsąjungos sulaukė nerimo signalų iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).
Kaip telefonu mitinguotojams sakė ŠMM likę mokytojai, jie yra varomi iš ministerijos, nes baigėsi darbo valandos.
Mes mokytojų nevarome, tačiau ministerija užrakinama, darbas baigėsi, o savaitgalį ŠMM nedirba. Taip situaciją Švietimo ir mokslo ministerijoje Eltai komentavo įstaigos atstovai. Paklausti, ką patalpose darys mokytojai, jie sakė, kad tiesiog bus.
Kaip vėliau paaiškėjo, užrakintoje ministerijoje liko ne tik streikuojantys mokytojai, bet ir keli ilgiau padirbėti pasilikę darbuotojai.
Budėtojui nurodyta neatrakinti durų, tačiau į ŠMM patalpas keli iš mitingo grįžę mokytojai, Seimo narys Nagis Puteikis ir žurnalistai įlipo per langą. Ar tokiu pat būdu teks iš darbo išeiti darbuotojams, kol kas neaišku, ŠMM durys lieka užrakintos.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas situaciją vadino apgailėtina.
„Ministerija juk yra visos švietimo bendruomenės. Pati ministrė sakė, kad ŠMM durys visiems yra atviros, kad norima derybų, o dabar mokytojai jėga išvaromi. Nejaugi mokytojai negali stebėti proceso. Mums keista, kad ir derybų metu buvo išjungtas internetas”, – žurnalistams kalbėjo į mitinguojančius mokytojus kreipęsis LŠDS pirmininkas.
A. Navickas netiki, kad mokytojai bus jėga išvaryt iš ŠMM. „Tai būtų visiškas nesusipratimas”, – sakė profsąjungos vadovas, mitinge mokytojus, mokyklų vadovus ir švietimui neabejingus žmones kvietęs rinktis į diskusiją apie švietimo ateitį būtent Švietimo ir mokslo ministerijoje.
„Jei ŠMM neįsileis, nežinau, kur eisim. Lauke kažkur rinksimės ar ieškosime kitos salės”, – sakė A. Navickas.
Paklaustas, kaip vertina prezidentės išsakytą kritiką valdantiesiems dėl švietimo politikos ir teiginį, kad tolimesnis ministrės Jurgitos Petrauskienės darbas jai kelia abejonių, A. Navickas antrino prezidentei. „Akivaizdu, kad ši ministrės darbo diena turi būti paskutinė”, – konstatavo LŠDPS vadovas.
ELTA primena, kad trylika valandų trukusiose Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), Vyriausybės atstovų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų derybose pavyko susitarti tik dėl dalies keltų reikalavimų, tad streikui pritariantys mokytojai ir savaitgalį buvo pasiruošę praleisti ministerijoje.
Streikui pritariantys mokytojai penktadienį rinkosi į mitingą prie Seimo. Jo tikslas – atkreipti Seimo dėmesį į mokytojų keliamas problemas.
„Seimo narių žodis bus labai svarbus, nes pagrindiniai sprendimai bus priimami būtent Seime. Be to, sunku tikėtis rasti kelis šimtus milijonų siekiančių papildomų išteklių mūsų reikalavimams patenkinti“, – Eltai sakė LŠDPS pirmininkas.
Kaip skelbė ELTA, esminės diskusijos derybose kilo dėl LŠDPS reikalavimo nuo sausio 1 dienos 20 proc. didinti mokytojų algas. Vyriausybės atstovų teigimu, tai neįmanoma, turint omenyje, kad reikėtų per 130 papildomų milijonų, o kitų metų valstybės biudžetas jau svarstomas Seime.
Trečią savaitę streikuojančių mokytojų reikalavimus, dėl kurių ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, Vyriausybė aptars pirmadienį.
Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metais prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus.
„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituotas premjeras.
Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad 2019 metų biudžeto projekte švietimo sritis jau dabar yra antra pagal lėšų didėjimą. Kitais metais šiai sričiai finansavimas auga iš viso 185 mln. eurų. Todėl, pasak S. Skvernelio, čia turi vyrauti ne emocijos ir dalijami nepamatuoti pažadai, o reikia sudėlioti įsipareigojimus taip, kad Vyriausybė juos tikrai įgyvendintų.
ŠMM duomenimis, penktadienį streikavo 70 mokyklų, 13-oje iš jų dėl streiko pamokų nevedė po 1-3 pedagogus. Iš viso Lietuvoje yra per 2000 ugdymo įstaigų.
Įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, tik gaisro gesinimas. O kokios to gaisro priežastys? Ar išvengsime naujų gaisrų, jeigu nepanaikinsime priežasčių? Jokiu būdu.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Deja, priežastys labai sunkiai pašalinamos, jų daug. Mergina, moteris pasidarė vaiką. Tėvas arba nežinomas, arba su ja nė negyveno, nebuvo susituokę. Nieko nuostabaus, dabar taip madinga. Tokia moteris gal nė nepagalvojo, kad jos vaikui bus žymiai blogiau be tėvo.
Vienai motinai irgi ilgainiui gyvenimas apkarsta. Kelyje pasitaiko buvęs tiuremščikas, šiek tiek girtuoklis, šiek tiek narkomanas, bet mokantis įtikti, susukti vienišai mamai galvą. Beje, esu dirbęs su nusikaltėliais, žinau, kad moterims jie – kaip drugeliams liepsna, vilioja, nors tu ką.
Vaikas jau turi tėtį, kurio dažniausiai ne tik nemyli, bet net nekenčia. Mano žmona augo su patėviu. Niekada jis jos nemušė, bet mylimas nebuvo. Mergaitė nuolat jam be priežasties prieštaraudavo, demonstratyviai ant stalo pasidėdavo žuvusio tėvo portretą, visaip kitaip primindavo, kad jis jai svetimas, nemielas. Šiuo atveju tragedija neįvyko, patėviui užteko savitvardos, išminties.
Kėdainių berniuko patėviui – neužteko. Čia visai kita istorija. Berniuko nelaimei, jo motina jam padovanojo gyvenimo suluošintą, alkoholio ir narkotikų sužalotą patėvį.
Kaip jūs, valdžios žmonės, vaikų gynėjai pašalinsite šitą priežastį?! Paskenduolių laikai seniai praėjo, bet ar vaikams nuo to geriau? Retas jaunas vyras, reta jauna moteris gyvena su pirmąja arba pirmuoju. Vienas mokyklos laikų draugas, sutiktas gatvėje, iš tolo man šaukia: „Ar vis dar su ta pačia gyveni?“ Gėda prisipažinti – su ta pačia.
Tai tik viena gaisrų, kuriuose nukenčia, žūsta vaikai, priežastis. Kiti laikai, kiti papročiai, labai nepalankūs vaikams. Moteris – ne vergė, ji nori dirbti, pramogauti, keliauti, o vaikas – našta. Bandau įsivaizduoti ateitį po kelių dešimčių metų. Vos gimusius kūdikius prižiūrės, auklės robotai, moters rankos bus visai atrištos. Ir jokio smurto, jokio pliaukštelėjimo per užpakaliuką, kai mažylis nežinia ko rėkia iki pamėlynavimo. Robotas bus kantrus ir išmintingas.
Tačiau nėštumas, ypač gimdymas, – irgi menkas malonumas. Todėl ilgainiui moteris bus išvaduota ir nuo šios naštos: vaikus pradėsime ir devynis mėnesius auginsime mėgintuvėlyje. O paskui, iki pilnametystės, gal kokiame žmonių auginimo kombinate, pagal specialias mokymo ir auklėjimo programas.
Dabar labai peikiami mano jaunystės laikai, kai valdžia nebaudė, nepersekiojo tėvų už tai, kad dažnuose namuose matomoje vietoje ant sienos kabodavo diržiukas. Dabar už tokį nusižengimą persekios ir baus, jeigu socialiniai darbuotojai namuose pamatys šį smurto prieš vaikus įrankį.
Manote, kad esu mušeikų šalininas? Jokiu būdu. Kiek žinau, mano senelis niekada nemušė mano Tėvo (20-ojo amžiaus pradžioje!), mano Tėvas niekada nemušė manęs, aš niekada nemušiau savo sūnaus. Tada niekas nekalbėjo apie fizinį, psichologinį smurtą, net sąvokų tokių nežinojome. Mano Tėvas manęs nemušė net tada, kai aš balėjoje (praustuvėje) maudomai mažametei seseriai, paprašytas įpilti šilto vandens, ant pečių užpyliau verdančio! Pasekmės buvo baisios: sesuo kelis mėnesius kentėjo fiziškai, o aš ir Tėvai – psichologiškai, morališkai. Tėvas pasakė: ne vaikas kaltas, jis nesuprato, ką daro. Tokiems tėvams nereikėjo įstatymo, draudžiančio mušti vaikus.
Ar mušdavo mokinius mokytojai? Alytaus mokyklose (pirmojoje ir antrojoje vidurinėse), kuriose mokiausi iki paskutinės klasės, mūsų niekas nė karto nemušė. Net linijuote per delną. Ausį gal kada ir užsukdavo, neprisimenu. Kartais pastatydavo į kampą, bet niekada neliepė atsiklaupti. Išvarydavo iš klasės, kartais – vienai dienai iš mokyklos. Liepdavo neateiti be tėvo. Vyresnių klasių mokiniams už didesnę bausmę tekdavo plikai nusikirpti plaukus.
Tiesa, kartą mokyklos direktorius savo kabinete kelis septintokus vis dėlto mušė diržu. Vienas iš jų buvo prokuroro ar tardytojo sūnus: direktoriui teko pasiieškoti kito darbo. Tas atvejis ypatingas, netipiškas.
Kai kurios mokinių išdaigos dabar man kelia šypseną. Pertraukos metu mokytojo kėdę pakeitėme sulūžusia. Jaunas fizikas sėsdamas atsidūrė ant grindų ir labai supyko. Bet nieko nemušė, net nebandė išsiaiškinti, kas jį taip pažemino (ir tiesiogine prasme).
Tada mes vienus mokytojus labai gerbėme, kitų – prisibijojome, bet ne todėl, kad jie galėtų pakelti prieš mus ranką. Du mokytojus vadinome maloniniu Tėvelio vardu.
Kai šiandien girdžiu, kad mokyklose mokytojai viešai pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais, net stumdomi, iš jų tyčiojamasi, su skaudama širdimi turiu pasakyti: šia prasme jūsų mokyklai toli iki mūsų mokyklos, kurią prisimename su meile ir dėkingumu. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau po šios plačiai nuskambėjusios tragedijos smurto prieš vaikus nesumažės, nors įstatymai sugriežtinti. Nes priežasčių – bedarbystės, turtinės nelygybės, alkoholizmo, narkomanijos – sugriežtintais įstatymais nepašalinsi. Serga šeima, serga mokykla, serga visuomenė.
Augantis mobiliųjų įrenginių populiarumas keičia daugelio mūsų kasdienius įpročius. Neišvengiamai tai keičia ir šiandienos mokyklą: vadovėliai išmainomi į planšetinius kompiuterius, matematikos mokomasi žaidžiant, o užrašų sąsiuvinius keičia mokytojo į elektroninį paštą atsiųstas pamokos konspektas.
Apie tai, kokius iššūkius švietimo sistemai kelia šie pokyčiai ir kaip sėkmingai juos suvaldyti diskutavo Lietuvos bei užsienio švietimo ir technologijų ekspertai, susirinkę konferencijoje „Mobilumas švietime”.
