Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.
„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.
Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.
Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.
Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.
Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos.
ES ir Rusijos dvikova
Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.
Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.
Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.
Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).
Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.
Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.
Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.
Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.
Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.
Europos Sąjungos vėliavos
„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.
„Budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.
Nepaisydama prezidento veto ir taip dar labiau pagilindama ginčą su juo, Moldovos vyriausybė ketvirtadienį pranešė į šią savaitę Ukrainoje prasidėsiančias pratybas išsiuntusi 57 šalies karius, informuoja „Reuters“.
Užsienio politikos klausimais šalies prezidentas Igoris Dodonas (Igor Dodon) dažnai nesutaria su vyriausybe, siekiančia glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinėmis Valstijomis.
„Moldovos karių dalyvavimas už šalies ribų vyksiančiose karinėse pratybose yra nepriimtinas“, – feisbuke rašė I. Dodonas ir tvirtino, neva Moldova yra įpareigota Konstitucijos išlikti neutrali.
Vakarų Ukrainoje rugsėjo 8-23 dienomis vyksiančiose pratybose dalyvaus daugiausia NATO šalys, Jungtinės Valstijos ir Turkija.
„Oficialiai patvirtinu, kad, nepaisant visų kliūčių, kaip ir buvo planuota anksčiau, 57 Moldovos kariai prieš valandą autobusu išvyko dalyvauti NATO karinėse pratybose, penktadienį prasidedančiose Ukrainoje“, – teigė Moldovos gynybos ministerijos atstovė.
Moldovą valdo provakarietiška vyriausybė ir prorusiškas prezidentas, todėl sprendžiant užsienio politikos klausimus dažnai pasitaiko jų tarpusavio nesutarimai, ypač kai yra kalbama apie santykius su Rusija ir ES.
Moldovos nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nacionalinės šventės – Nepriklausomybės dienos – proga pasveikino Moldovos vicepremjerą, užsienio reikalų ir Europos integracijos ministrą Andrii Galbur.
Sveikinimo laiške ministras pažymėjo, kad Lietuva ir Moldova šiemet pažymi 25-ąsias diplomatinių santykių užmezgimo metines. Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvos ir Moldovos draugystė ir bendradarbiavimas toliau tvirtės. Ministras pabrėžė, kad Moldova yra svarbi Lietuvos ir Europos Sąjungos partnerė.
Lietuvos Respublika diplomatinius santykius su Moldova užmezgė 1992 m. liepos 8 d.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Briuselyje dalyvavo Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje, kurio darbotvarkėje – Rytų partnerystės, Afrikos kyšulio, ES ir Afrikos santykių, ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimo saugumo ir gynybos srityje klausimai.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdyje ministrai aptarė pasirengimą lapkričio 24 dieną Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui. L. Linkevičius pasidžiaugė prieš kelias dienas priimtu sprendimu dėl bevizio režimo suteikimo Ukrainai, bet pabrėžė, kad „Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sėkmei užtikrinti nepakaks vien tik šios politikos pasiekimų apžvalgos – būtina apibrėžti ir Rytų partnerystės ateities viziją bei ypač paremti partneres, kurios įgyvendina Asociacijos susitarimus“.
Ministras priminė, kad dar visai neseniai bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai buvo laikomas ilgalaikiu tikslu, todėl nereikia baimintis ilgalaikių ambicingų uždavinių. „Rengiantis lapkričio susitikimui ES piliečiams turi būti aiškiai komunikuojama politinė Rytų partnerystės svarba bei teikiama nauda partnerėms, ES ir valstybėms narėms“, – sakė L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministrai aptarė ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimą gynybos ir saugumo srityje. Pasidžiaugta, kad per pusę metų šiuo klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau prieš akis dar yra darbų, kuriuos ES turi atlikti, ypač struktūruoto bendradarbiavimo, krizių valdymo, kovinių grupių srityse.
L.Linkevičius sakė, kad pastarosiomis dienomis įvykdyti kibernetiniai išpuoliai tik sustiprina poreikį peržiūrėti ES pajėgumus tinkamai reaguoti į tokius naujus iššūkius kaip hibridinės ir kibernetinės grėsmės, nelegali migracija, terorizmas. „Svarbu, kad sudarytume sąlygas mums visiems kartu stiprinti savo saugumą ir stiprindami europinius pajėgumus nešvaistytume mokesčių mokėtojų pinigų dubliuodami NATO struktūras“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Išsamesnė diskusija šiuo klausimu planuojama gegužės 18 d. gynybos ministrų susitikime.
Posėdyje taip pat aptarta sudėtinga politinė, saugumo ir humanitarinė situacija Afrikos kyšulyje ir kaip ES galėtų prisidėti sprendžiant šio regiono problemas. Aptariant pasirengimą 5-ajam ES ir Afrikos viršūnių susitikimui, kuris vyks šių metų lapkričio 29-30 dienomis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, ministrai sutiko, kad ES turi pereiti nuo donorystės santykių su Afrikos šalimis į tikrą partnerystę su abipusiais įsipareigojimais ir konkrečiais veiksmais iš abiejų pusių. Ypač svarbu sėsti prie vieno stalo ir kalbėti su Afrikos žemyno jaunimu, o ne spręsti jiems kylančias problemas už juos pačius. Ministrai sutarė, kad sprendžiant jaunimo problemas svarbu dirbti su verslo atstovais, kurie padėtų sukurti naujas darbo vietas – tai mažintų regione esančias socialines ir ekonomines problemas, migracijos srautus.
2007 m. prie turtingųjų klubo – Europos Sąjungos – prisijungė dvi naujos narės Bulgarija ir Rumunija ir iškart užėmė paskutines vietas pagal daugelį lyginamųjų kriterijų. 2017-ųjų sausio 1 diena yra šios sukakties 10 metų jubiliejus, kol kas valstybių laimėjimai kuklūs.
Antrarūšiai Europoje
Abi kaimyninės šalys panašios savo politine, socialine ir ekonomine situacija, tačiau didelių tarpusavio simpatijų irgi nėra. Tai iliustruoja susisiekimo situacija tarp kaimynių. Bendra siena tęsiasi net 631 km, iš kurių 470 km vingiuoja Dunojumi, per kurį ilgą laiką buvo vos vienas tiltas. Antras tiltas, padedant Europos Sąjungai, pastatytas tik prieš keletą metų, tačiau jau daug kartų remontuotas, o vairuotojai skundžiasi dėl amžinų spūsčių kertant sieną.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Abi valstybes kamuoja visos tradicinės Rytų Europos problemos: mažas gimstamumas, didelė emigracija, užsienio investicijų trūkumas, prastai apmokamos darbo vietos, valstybinio sektoriaus silpnumas ir politinis nestabilumas. Per dešimt metų Rumunijoje Ministras Pirmininkas pasikeitė 9 kartus, Bulgarijoje situacija nedaug geresnė, premjeras keitėsi 7 kartus. Gyventojai apie savo politikus irgi turi Rytų Europai būdingą nuomonę: vyruoja visuotinis nusivylimas, parlamentų populiarumas žemas, todėl dažni mitingai, o dar dažnesnė protesto forma yra emigracija.
Abiems šalims Briuselis kol kas nenori leisti prisijungti prie Šengeno erdvės, nes bijoma, kad migracija iš šalių dar labiau išaugs. Jau ir dabar Britanijos spauda nuolat trimituoja apie rumunų ir bulgarų antplūdį. Nepaisant valdančių Londono politikų pareiškimų apie imigracijos stabdymą, šiemet bulgarų ir rumunų atvyko rekordiškai daug ir jie sudarė didesnę pusę visų naujų imigrantų iš ES.
Prioritetas – kova su korupcija
Ne tik ekonominiai rūpesčiai yra didelės emigracijos iš Rytų Balkanų priežastis, kitos ypač aštrios problemos yra socialinė nelygybė bei korupcija. 2004 m. Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į Europos Sąjungą net buvo atidėtas dėl didelės korupcijos ir nevaldomo organizuoto nusikalstamumo. Šalys pažadėjo imtis radikalių priemonių šiai problemai spręsti, tačiau Bulgarijai imtis realių veiksmų vis trukdo politiniai nesutarimai. Patys bulgarai juokauja, kad geriausias būdas kovoti su nusikalstamumu yra nusikaltėlių emigracija.
Kol tarptautinė organizacija „Transparency International“ Bulgarijoje fiksuoja didžiausią korupcijos lygį visoje ES, daug geresnių rezultatų pavyko pasiekti Rumunijai. Šalyje buvo įsteigta speciali nepriklausoma kovos su korupcija institucija Nacionalinis antikorupcijos direktoratas (rumuniškai DNA) su labai plačiais įgaliojimais. Šiai organizacijai buvo pavesta kovoti ne su mažais kyšininkavimo atvejais, bet susitelkti išskirtinai į stambaus masto bylas, neapeinant ir aukščiausių politikų. Vien 2015 m. tarnyba pateikė kaltinimus 1250 asmenų, tarp jų net buvusiam premjerui Victorui Pontai, 5 ministrams, Bukarešto merui ir 21 parlamentarui. Tai labai patinka gyventojams ir verslininkams, nors vietos politikai kaltina pareigūnus politiniu susidorojimu ir tendencingais tyrimais.
Tarp Rusijos ir Turkijos
Abi šalys kenčia ne tik dėl vidaus problemų, bet jų gausu ir išorėje. Užsienio diplomatams Rytų Balkanuose jau kelis šimtmečius neleidžia atsipūsti dvi neramios kaimynės Rusija ir Turkija.
Nors Rumunija neturi tiesioginės sienos su Rusija, bet jos priešprieša su Maskva yra sena. Rumunija turi daug interesų Moldovoje, kurią visai norėtų matyti bendroje valstybėje ar bent ES nare, bet tam aktyviai priešinasi Rusija, kuri yra dislokavusi karius Padnestrėje. Taigi Bukareštas nuolat turi būti budrus ir visada turėti planą B, jeigu situacija Moldovoje taptų nestabili, o kad ji gali radikaliai pablogėti rodo Krymo aneksija ir įvykiai Rytų Ukrainoje.
Priešingai nei Rumunija, Bulgarija visada išlaikė draugiškus santykius su Maskva, kartais net per daug artimus. Rusų oligarchai labai pamėgo Bulgarijos kurortus, prisipirko daug nekilnojamojo turto ir pastebima, kad jie siekia daryti net politinę įtaką bulgarų politikams. Per kiekvienus rinkimus Bulgarijoje iškyla santykių su Rusija klausimas ir kandidatai vertinami ar yra palankūs, ar nepalankūs Maskvai.
Paskutiniu metu Sofijos valdžiai rūpesčių kelia pietinė kaimynė Turkija. Migrantai iš Artimųjų Rytų atrado kelią per Bulgariją į Vakarų Europą, o tai visai nepatinka ir taip neturtingai valstybei. Turkija nesaugo savo sienos ir nuolat grasina pasitraukti iš bet kokių tarpusavio derybų bei užtvindyti Europą migrantais, kurių didelė dalis plūsteltų į Bulgariją.
Rumunijos ekonomika pajėgesnė
Rumunija ir Bulgarija iš esmės yra tame pačiame ekonomikos lygyje jau daug dešimtmečių. Rumunija turi šiek tiek savo naftos ir dujų, o Bulgarija turi stiprų traukos centrą – ilgus smėlėtus paplūdimius. Po stojimo į Europos Sąjungą abiejų šalių ekonomikos kilo sparčiai, bet 2009 m. abi smarkiai ir krito kartu su pasauline finansų krize. Dabar ūkio augimas stabilizavosi ir rodo neblogus rezultatus, tačiau gyventojai pagerėjimo tikėjosi daug greičiau ir daug labiau jaučiamo.
Kaip vieną svarbiausių problemų Rytų Balkanų šalims Tarptautinis valiutos fondas nurodo drastišką gyventojų mažėjimą, kurį, pirmiausia, lemia emigracija. Per paskutinius 5 metus Bulgarija neteko 200 tūkst. gyventojų, Rumunija 600 tūkst. Tai vieni blogiausių rodiklių pasaulyje. Bulgarijoje gyventojų dabar yra apie 7 mln., nors prieš dvidešimt metų jų buvo 2 mln. daugiau. Rumunijoje situacija irgi tokia pat bloga, šalis nuo 1990 m. jau neteko 3 mln. gyventojų.
Paskutiniu metu Rumunija rodo kiek geresnius ekonominius pasiekimus. Šiai šaliai pavyko pritraukti stambių investuotojų, sumažėjo nedarbo lygis, auga darbuotojų produktyvumas ir jų algos jau viršija kaimynų už Dunojaus. Tai geri signalai, bet iki tikrai turtingų valstybių Vokietijos ir Jungtinės Karalystės standartų dar toli, nes Balkanų šalių ekonomikos ir gerovės lygis yra maždaug triskart menkesni.
Per 10 metų abiems šalims nepavyko pakartoti Airijos ekonomikos stebuklo, tačiau jau keletą metų abi šalys stabiliai ekonomiškai auga. Tai teikia vilčių, kad antrasis dešimtmetis Europos Sąjungoje bus sėkmingesnis. Bankas „Unicredit“ abi valstybes pavadino labai perspektyviomis ir ragina investuotojus nelaukti. Artimiausioje ateityje laukiama sparčios plėtros Bulgarijos ir Rumunijos nekilnojamojo turto rinkoje, prekyboje ir paslaugų sferose.
Internete pasirodė planas, kaip Moldovai bus grąžinta atplėšta Padniestrė. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi nepripažintos Padniestrės KGB (Valstybės saugumo komitetas) informacija, teigia, kad yra labai rimtai analizuojama Moldovos vidaus reikalų ministro Dorino Rečano konfidencialaus laiško kopija, adresuota vicepremjerui Jevgenijui Karpovui.
Toje kopijoje neva minimas slaptas Padniestrės prisijungimas prie Moldovos. Laiško kopijoje tvirtinama, kad pagal šį planą (Reintegracijos strategijos 2012–2014 m. įgyvendinimo planas) sudarytos sąlygos Benderų miestui ir jo apylinkėms pereiti į Moldovos pavaldumą.
Pateiktoje laiško kopijoje taip pat rašoma, kad su Moldovos slaptųjų tarnybų pagalba bus trukdoma priimti kai kuriuos įstatymus Padniestrėje.
Buvęs Moldovos Respublikos informacijos ir saugumo tarnybos (IST) darbuotojas atsargos papulkininkis Nikolajus Lupašku apkaltino dabartinius vadovus nekompetencija ir parsidavėliškumu užsienio šalių interesams.
Papulkininkio teigimu, dauguma IST darbuotojų – generolai ir pulkininkai – nėra profesionalai, ginantys nacionalinius interesus, o pasirenkami pagal „kūmos“ principą ir ištikimybę „partijos bosui“.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome Vilniuje, kai jis viešėjo mūsų šalyje, atvykęs į politinio pobūdžio tarptautinę konferenciją. Istorikas O.Cyku sutiko atsakyti į visus “XXI amžiaus” klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti 14-osios armijos jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių… Klausimų svečiui pateikėme daug, kadangi apie gyvenimą šiandieninėje Moldovoje turime labai mažai žinių. Informacijos iš Baltarusijos ir Ukrainos esamai. O štai apie Modlovą negirdėjome beveik nieko.
Beje, paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “jaustumėmės labai laimingi, jei kamuotų tik jūsiškės bėdos”.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Beje, svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…
Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai – 2-oji (paskutinė) videointerviu su svečiu iš Kišiniovo dalis.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…
Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai: 1-asis interviu su svečiu iš Kišiniovo. Netrukus bus paskelbta antroji pokalbio dalis.
