Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kuriai vadovauja įžymus Lietuvos politikas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, neseniai, balandžio 10 d., padarė pareiškimą, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė“.

Komisijoje dauguma – užsieniečiai, daugiausiai JAV ir Izraelio žydai. O štai Delfyje rašoma:

https://www.delfi.lt/…/po-staigaus-atminimo-lentos-nukabini…

„Kai K. Škirpos alėjos keitimo iniciatyvos autorius R. Vaisbrodas buvo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius, Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta Abai Kovneriui – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyviui.“

………………….

„Iš tiesų egzistuoja atminimo lenta žydų pasipriešinimo dalyviui A. Kovneriui. Ji pakabinta Lietuvos žydų bendruomenės pastato viduje, antrame aukšte, prie vieno iš kabinetų durų. Atminimo lenta buvo atidengta 2018 m. kovą, minint jo šimtmetį. Per ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.“

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, LR URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai kaipgi minėta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti drįstų tirti Abba Kovnerio – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyvio galimus nusikaltimus, jei juos jau įvertino Faina Kukliansky?

Iškyla ir kitas klausimas, ar Lietuvos žydų bendruomenės pastato vidus, ir apskritai, bet kokio visuomeninės paskirties ar net, pavyzdžiui, supermarketo, pastato vidus nelaikytinas viešąja erdve, apie kurią kalba Komisija, jei į ją teisėtai gali įeiti visi piliečiai ir nepiliečiai, skirtingai, negu į privačią erdvę? 

Lietuvos Prezidentas neseniai teigiamai įvertino minėtos Tarptautinės komisijos veiklą, tik pasakė kad lygiagrečiai reikia burti kitas organizacijas, istorikus ir pan. įstorinės atminties įamžinimo ar ištrynimo klausimams spręsti. Kažkodėl nepaminėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). O juk tai vieninelė suvereni nepolitizuota Lietuvos Respublikos ekspertų valstybinė įstaiga tokiems klausimams tirti ir teisiškai spręsti. Gal tiesiog laiko dar neturėjo Prezidentas įsigilinti į šią problema. 

XXX

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Čia pridedame keletą ištraukų iš mūsų portale jau skelbtų tekstų, pasakojančių, kas gi buvo tie „raudonieji partizanai“, išžudę Kaniūkų kaimo gyventojus, bei kuo pasižymėjo Aba Kovneris ir kiti keršytojai iš gaujos „Nakam“.

Kaniūkų kaimo žūtis

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

Dešinėje – raudonoji partizanė Fania Brancovskaja. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Kur žengia karinės sovietų ordos: Klepočiai, Vabaliai, Kaniūkai, Hodžaly“ (2019 metų vasario 20 diena).

XXX

Aba Kovneris – žiaurus keršytojas iš „Nakam“

Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.
Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.

Dokumentinio filmo apie žydų keršytojus iš „Nakam“ (TV kanalas „History“) pradžia – 1945- ieji metai, kai britų armijos sudėtyje dar veikė speciali žydų brigada, suformuota iš Europos ir Artimųjų Rytų žydų. 1945-aisiais ši brigada buvo dislokuota Šiaurės Italijoje. Bet kai baigėsi karas, žydų kareiviai, nieko neperspėję, skubiai dezertyravo. Kitaip tariant, apie savo pasitraukimą neinformavo tiesioginių vadų. Palikę britų kariuomenės gretas jie niekur neišsiskirstė ir, svarbiausia, nesudėjo ginklų. Dauguma jų troško keršyti visiems, kurie, jų manymu, kalti dėl Holokausto.

Slapta, spontaniška, niekieno nesankcionuota buvusių nacių medžioklė prasidėjo. Britų kariuomenės uniformą dėvintys žydų tautybės vyrai Europoje ieškojo tų, kurie Hitlerio valdymo metais išžudė jų artimuosius, gimines, pažįstamus. Įtariamuosius karo nusikaltėlius žydai savavališkai sučiupdavo gatvėje arba areštuodavo namuose. Tada susodindavo į sunkvežimius, nugabendavo į mišką ar kokią nors atokesnę vietą ir ten sušaudydavo. Be abejo, pirma suimtiesiems pasakydavo, kuo jie kaltinami. Paskui retoriškai paklausdavo, kokios bausmės jie už tai nusipelnė. Ir paleisdavo kulką į galvą. Manoma, kad iš Šiaurės Italijos dezertyravusi žydų karių brigada 1945 – 1946 metais nužudė kelis šimtus tikrų ar menamų karo nusikaltėlių. Ji daugiausiai keršijo Šiaurės Italijos ir kai kuriuose Austrijos regionuose.

Bet toji brigada buvo ne vienintelė, troškusi mirties bausme nubausti kuo daugiau tikrų ar menamų savo skriaudėjų. Keršytojų grupių Europoje būta ir daugiau. Vienai jų vadovavo iš Vilniaus kilęs Aba Kovneris. A. Kovneris jau pirmosiomis dienomis pasižymėjo kovingumu ir atkaklumu. Dar 1941-aisiais, būdamas Vilniaus geto kalinys, jis ragino žydus verčiau žūti priešinantis, nei mirti kenčiant pažeminimus. Atsakydamas į klausimą, kodėl žydai privalo į rankas paimti ginklus ir nubausti savo skriaudikus, kurie jau – nugalėti, A.Kovneris atsakydavo vaizdingai pasakodamas apie Panerių miškelio baisumus. Kas iš tiesų dėjosi Paneriuose netoli Vilniaus, A. Kovneris savo akimis nematė. Jis rėmėsi liudininko žydo Menechemo (tai – slapyvardis) pasakojimais.

A. Kovneris buvo išsilavinęs, protingas, įžvalgus. Tačiau turėjo ir savimylos bruožų. Manė esąs labai protingas ir išmintingas. Todėl užtektinai daug žydų jam nepakluso. Bet būta, žinoma, ir tokių, kuriuos sužavėjo A. Kovnerio ketinimai pralieti kuo daugiau buvusių nacistų kraujo. Išeivis iš Vilniaus surinko maždaug 200 – 300 keršytojų būrį ir ėmėsi darbo. Kruvino darbo. Jie pirmiausiai persekiojo tuos, kuriuos įtarė esant kaltus dėl savo artimųjų mirčių. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog keršto akcijos buvo atliekamos be teismo, be įrodymų patikrinimo, be liudininkų apklausų. Bausdavo tuos, kuriuos manė esant kaltus.

1945-aisiais metais dar nebuvo Izraelio valstybės. Tuometinei Palestinai vadovavo Didžioji Britanija. Prisibijodama arabų nepasitenkinimo britų vadovybė neleido žydams masiškai emigruoti iš Europos į Palestiną. Metinė kvota tebuvo tokia: dešimt tūkstančių žydų per metus. Britų elgesys asmeniškai įžeidė A. Kovnerį, ir jis intensyviai svarstė, kaip pralaužti britišką blokadą. Jis siekė, kad į Palestiną žydai keltųsi masiškai, šimtais tūkstančių kas mėnesį. Prie A. Kovnerio prisijungė ir daugiau keršto idėjos užvaldytų žymių žydų – Jahuda Maimon, Paša Raichman, Vita Kepner…

Ir vis dėlto A. Kovnerio netenkino pavienės keršto akcijos. Jis troško suburti nuosavą armiją, kuri imtųsi keršyti masiškai. A. Kovnerio būrys pasivadino “Nakam”. Išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia “kerštą”. Štai tada “Nakam” organizacijos nariams ir kilo mintis užnuodyti geriamąjį vandenį, kuris tiektas didiesiems Vokietijos miestams. “Nakam” vadovai paskaičiavo, jog sėkmingai užnuodiję vandentiekį myriop jie galėtų pasiųsti apie šešis milijonus vokiečių.

Toks keršto akcijos dydis A. Kovnerį tenkino. Jo nebaugino sąžinės priekaištai, jog pasisekimo atveju žus ir šimtai tūkstančių tikrai žydams nieko blogo nepadariusių žmonių, įskaitant vaikus, senelius, moteris. A. Kovneris buvo nusiteikęs ryžtingai. Išeivis iš Vilniaus siekė, kad vokiečiai pajustų mirties baimę, kai žudoma nesirenkant aukų, kai žudomi ir tikrai niekuo dėti asmenys. Pavyzdžiui, vaikai. A. Kovneris ir jo artimiausi bendražygiai buvo įsitikinę, jog keršija ne asmeniškai, o už visos žydų tautos kančias. Jie manė, jog turi teisę atstovauti visą žydų tautą ir keršyti visos žydų tautos vardu.

Abba Kovner iš „Nakam“

A. Kovneris nusprendė užnuodyti geriamąjį vandenį keturiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Hamburge ir Frankfurte. Savo planą jis pavadino raide “A”. Netrukus į šiuos miestus buvo pasiųsti “Nakam” atstovai išsiaiškinti, kaip ten įrengti vandentiekiai. Žydai iš “Nakam” apsimetė esą inžinieriai ir netrukus grįžo pas A. Kovnerį su būtinais detaliais brėžiniais.

1945-ųjų rugpjūtį A. Kovneris buvo pasiruošęs įgyvendinti siaubingą sumanymą. Laimė, paskutiniuoju momentu jis vis tik pradėjo abejoti, ar teisingai elgiasi. Abejonių kamuojamas jis paliko savo grupę – išvyko į Palestiną pasitarti su to meto įtakingiausiais žydų politikais. Pati įtakingiausia to meto grupė buvo “Hagana”. Būtent “Haganos” lyderiai piktinosi britų valdymo metodais ir ketino, britams pasitraukus, nedelsiant įkurti Izraelio valstybę. “Hagana” pasižymėjo ir tuo, kad turėjo savo karines struktūras, sudarytas iš savanorių.

Pats įtakingiausias žydas “Haganoje” buvo Davidas ben Gurionas. Manoma, kad A. Kovneris pirmiausiai susitiko būtent su juo. Tačiau Davidas ben Gurionas, regis, nepritarė keršto planui. Būtent ponas Davidas ben Gurionas pareiškė, jog jam labiau patiktų, jei A. Kovneris šešis milijonus vokiečių paverstų žydais arba bent jau žydų draugais. Visi kiti planai jo nedomina.

Šis atsakymas – smūgis A. Kovnerio planams. Bet jis nenuleidžia rankų. Tada jis pradėjo ieškoti užtrarimo pas kitus įtakingus žydus. Pavyzdžiui, pas Chaimą Veicmaną. Nors šis žydas nebuvo toks įtakingas kaip D. ben Gurionas, jo įtaka buvo ženkli (jis vėliau tapo pirmuoju Izraelio valstybės prezidentu). O tuo metu, kai A. Kovneris atvyko į Palestiną, Ch. Veicmanas garsėjo kaip žymus chemikas, dirbęs moksliniame tyrimų institute “Zifa” netoli Tel Avivo.

A. Kovneris yra tvirtinęs, jog sulaukė Ch. Veicmano pritarimo. Esą jo planui buvo ne tik pritarta, bet dar ir nuodų parūpinta. Stiprių, greitai veikiančių. Bet ar tikrai Ch. Veicmanas pritarė masiniam vokiečių nuodijimui? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Ch. Veicmano tuo metu net nebuvo Palestinoje, kai ten lankėsi keršytojas iš “Nakam”.

Žodžiu, A. Kovneris greičiausiai nesulaukė pritarimo nė iš vieno ano meto įtakingo žydo. Bet jis negalėjo grįžti pas ginklo draugus nesulaukęs pritarimo. Tiesiog negalėjo prisipažinti, jog planas “A” – žlugęs. Juolab kad keršytojams iš “Nakam” buvo sunku gyventi tarp vokiečių – savo priešų. Žydai buvo priversti slėpti savo tikruosius vardus ir tikruosius ketinimus. Todėl juos laikė esant vokiečiais. Ir jie puikiai girdėjo, kaip to meto vokiečiai koneveikia žydus.

1945-aisiais metais gruodį A. Kovneris gavo nuodų ir buvo pasiruošęs grįžti į Vokietiją. Aleksandrijos uoste sėkmingai įlipo į britų minininką. Bet Vokietijos nepasiekė. Dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra aiškios. Britų minininke jis buvo suimtas. Tiesa, po to, kai į jūrą išmetė nuodus. Kas iš tikrųjų atsitiko laive, – niekas deramai nežino. Egzistuoja versija, jog A. Kovneris lemiamu momentu prisipažino britams. Tačiau turint omenyje šio išeivio iš Vilniaus atkaklumą, kryptingumą ir užsispyrimą, tokia versija vis dėlto mažai tikėtina.

Apie lyderio areštą netrukus sužinojo “Nakam”. Keršytojams tai buvo smūgis žemiau juostos. Tačiau jie nusprendė imtis kito plano – plano “B”. Keršytojai iš “Nakam” nutarė išnuodyti Niurbergo kalėjimuose ir sulaikymo stovyklose kalinčius vokiečių karininkus ir kareivius. “Nakam” vadovybė žinojo, jog senuosiuose Niurnbergo Teisingumo rūmuose teisiami aukščiausio rango vokiečių karo nusikaltėliai. Tačiau žydų netenkino tos ilgai trunkančios teisinės procedūros. “Nakam” planavo įsiveržti į rūmus ir savo rankomis iššaudyti suimtus nacistus. Bet šio sumanymo netrukus atsisakyta, nes išsiaiškinta, kaip kruopščiai saugomas pastatas.

“Nakam” nutarė imtis nuodijimo. Visame Niurnberge tuo metu būta kelių kalėjimų ir stovyklų, kuriose buvo kalinami nacistinės Vokietijos karininkai ir eiliniai. Žydų keršytojai baiminosi, jog kai kurie belaisviai gali būti paleisti namo arba sulaukti švelnių įkalinimo bausmių. Jie nutarė juos nunuodyti. Siekiant šio tikslo tereikėjo su nuodais patekti į kepyklą, kurioje buvo kepama duona suimtiesiems.

Žydų keršytojai ne tik gavo nuodų iš vieno Paryžiaus chemiko, bet ir turėjo pramokti kepėjo amato bei įsidarbinti pagrindinėje Niurnbergo duonos kepykloje. Planas “B” klostėsi kuo puikiausiai. Nuodai buvo saugiai paslėpti kepykloje. Sutartą naktį į kepyklą patekę keršytojai užnuodijo tūkstančius duonos kepalų. 1946-ųjų balandžio 13-ąją “Nakam” keršytojai nuodais ištepė tris tūkstančius duonos kepaliukų. Turint omenyje, kad kepaliukas dalinamas keturiems belaisviams, mirti privalėjo apie 12 tūkst. kalinių. Beje, baisiose kančiose.

Bet ir šis planas nepasisekė. Tiksliau tariant, viskas buvo atlikta tiksliai, kruopščiai, be sutrikimų. Tačiau vokiečių belaisviai mirties vis dėlto išvengė. Jie tik patyrė laikinų negalavimų. Niurnbergo ligoninėse jiems praplovė skrandžius. Nė vienos mirties. To meto spauda nieko nerašė apie šį incidentą. Tikroji informacija buvo slepiama nuo visuomenės. Visuomenė tesužinojo, kad Niurnberge susirgo maždaug tūkstantis vokiečių belaisvių. Kituose šaltiniuose teigta, jog ūmia skrandžio liga susirgo 2300 vokiečių kareivių. Bet visi laikraščiai akcentavo, jog mirčių išvengta.

Mossad emblema

Žodžiu, žydų keršytojai iš “Nakam” neįgyvendino nė vieno savo plano. Kai kurie šiandien gyvi “Nakam” atstovai tvirtina, jog nesigaili planavę masines vokiečių žudynes kaip keršto akciją už savųjų mirtis. Jie tenorėjo pasakyti tiek vokiečiams, tiek kitoms pasaulio tautoms, jog neįmanoma pralieti žydų kraujo ir nesulaukti atpildo. Jie taip pat siekė parodyti, jog visiems, kurie praliejo žydų kraują, teks labai brangiai sumokėti. Pats A.Kovneris yra sakęs, kad jei tik būtų turėtų atominę bombą, ją numestų ant pralaimėjusios Vokietijos. Jį įkvėpė amerikiečių sprendimas su žeme sulyginti japonų miestus Hirosimą ir Nagasaki.

Prabuvęs britų kalėjimuose maždaug vienerius metus A. Kovneris išėjo į laisvę ir vėl ketino imtis keršto akcijų. Tačiau tuo metu iš Palestinos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė ir žydams pavyko įkurti Izraelio valstybę, kurią čia pat užpuolė kelios priešiškai nusiteikusios arabų kariuomenės. A. Kovneris teturėjo du kelius: arba grįžti į Vokietiją ir keršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo baisumus, arba atvykti į Izraelį ir padėti savo valstybei gintis nuo arabų. A.Kovneris pasirinko Izraelio valstybę. Izraelio nepriklausomybės karuose jis buvo vienas iš aktyviausių karininkų.

Tačiau pavienių keršytojų Vokietijoje vis dar buvo likę. 1949-aisiais automobilio avarijoje žuvo aukšto rango nacistų karininkads Vilhelmas Štugartas. Manoma, kad avarinę situaciją parengė žydų keršytojai. 1954-aisiais metais savo nuosavame automobilyje sudegė kitas aukšto rango vokiečių karininkas – Foto Abec. 1976 metais Prancūzijoje buvo nužudytas Joachim Peiper – žymus vokiečių tankų kariuomenės karininkas. Į jį mesta padegamoji bomba, ir jis tiesiog sudegė gyvas. Tačiau vardijant šiuos atvejus, nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tai – būtent žydų keršto akcijos.

Tėra užfiksuotas vienas vienintelis atvejis, kai keršto akciją tikrai organizavo ir tikrai įvykdė valstybinės Izraelio struktūros už žydų mokesčių mokėtojų pinigus. Tai nutiko 1964 metais Brazilijos San Paulo mieste, kur, žydų manymu, slapstėsi kadaise su fašistine Vokietija tampriai bendradarbiavęs latvis Gerbertas Cukursas. Nors esama versijų, kad G. Cukursas viso labo dirbo aukšto rango vokiečių karininko vairuotoju, jį žydai įtaria dalyvavus masiškai žudžius žydus Latvijos teritorijoje. Pasibaigus karui šis latvis sėkmingai persikėlė į Braziliją, kur užsiėmė turizmo verslu. G. Cukursas buvo labai atsargus ir įtarus. Bet “Mossad” agentui Antonui Kiunceliui pavyko apsimesti Austrijos verslininku ir įgauti latvio pasitikėjimą. G. Cukursas buvo nuviliotas į Urugvajų ir Montevidėjo mieste nušautas.

Įvykdant mirties nuosprendį G. Cukursas priešinosi kaip įmanydamas. Nedaug trūko, kad jis būtų pasprukęs, nes pistoletas su garso slopintuvu, kurį turėjo “Mossad” agentas, pirmą kartą užstrigo. Urugvajaus policija kūną aptiko tik po vienuolikos parų. Ant dėžės, kurioje buvo paslėptas kūnas, gulėjo raštelis su užrašu: “Cukursas nubaustas rankomis tų, kurie niekada nepamiršta”. Atsakomybę už šią operaciją oficialiai prisiėmė Izraelio valstybė ir jos slaptoji tarnyba “Mossad”. Dėl kitų keršto akcijų Izraelio valstybė tvirtinanti niekuo dėta. Nors tokių atvejų, kaip G. Cukurso mirtis, būta ir daugiau – Čilėje, Argentinoje…

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Beveik neabejojama, kad po Antrojo pasaulinio karo “Mossad” po visą pasaulį, vaizdžiai tariant, ne tik medžiojo, bet ir sumedžiojo mažiausiai keliasdešimt aukšto rango nacistų.  Bet persekiojo slaptai. Dokumentiniame filme kalbėjusi viena žydė svarstė: kokia prasmė keršyti, jeigu niekas nežino, kad tai – būtent kerštas?

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis“ (20111 metų liepos 31 diena).

2019.08.06; 07:30

Izraelio specialiosios tarnybos sulaikė žmogų vardu Thaeras Shaafutas, kuris kaltinamas šnipinėjimu Irano naudai. Tai ketvirtadienį tviteryje pranešė oficialus Izraelio premjero kanceliarijos atstovas Ofiras Gendelmanas.
 
„Bendrojo saugumo tarnyba sulaikė Jordanijos pilietį Th. Shaafutą, kuris atvyko į Izraelį, vykdydamas Irano žvalgybos užduotį“, – parašė O. Gendelmanas.
 
Pasak jo, jordanietis, kuris dėjosi verslininku, „kūrė šnipų tinklą ir bazę Irano žvalgybos operacijoms“.
 
Laikraštis „The Times of Israel“ rašo, jog Th. Shaafutas buvo sulaikytas dar balandžio mėnesį, bet ši informacija iki šiol nebuvo skelbiama, kad nebūtų pakenkta tyrimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.21; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.

Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?

Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.

Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.

Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“.  Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.

Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.

Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?

Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris  iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje

Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.

2019.06.13; 18:37

Libano specialiosios tarnybos sulaikė agentą, dirbusį Izraelio žvalgybai. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas „Al Mayadeen“.

Jo žiniomis, sulaikytasis – libaniečių kilmės Kanados pilietis (jo pavardė neskelbiama), kuris buvo užverbuotas 2013 metais. Per apklausą sulaikytas agentas prisipažino rinkęs slaptą informaciją apie šiitų partijos „Hezbollah“ vadovaujančių struktūrų veiklą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.19; 15:06

Izraelio užsienio slaptoji tarnyba „Mossad“, anot laikraščio „New York Times“, Sirijoje likvidavo žinomą raketų tyrėją. Anonimu norėjęs likti aukštas vienos žvalgybos Artimuosiuose Rytuose darbuotojas pareiškė, kad dėl mokslininko nužudymo kaltė tenka „Mossad“.

Asisas Asbaras žuvo naktį į sekmadienį Masjafe Vakarų Sirijoje, kai buvo detonuotas užminuotas automobilis. Izraelio laikraštis „Haaretz“ antradienį atkreipė dėmesį į tai, kad atsakomybę už išpuolį prieš A. Asbarą prisiėmė Sirijos sukilėlių grupuotė „Abu Amara brigados“.

A. Asbaras, pasak „New York Times“, buvo vienas svarbiausių Sirijos raketų technikų. Jis palaikė labai glaudžius kontaktus su Sirijos vyriausybe bei „Al Kudso brigadų“, kurios laikomos Irano ginkluotųjų pajėgų elitiniu daliniu, vadu.

Be to, anot laikraščio, Izraelis spėja, kad A. Asbaras vadovavo slaptam daliniui, kūrusiam ilgojo nuotolio raketas Sirijoje. Jis esą taip pat bendradarbiavo statant požeminį ginklų fabriką. Pasak anoniminio šaltinio, „Mossad“ jau seniai norėjo nužudyti mokslininką dėl jo vaidmens Sirijos raketų programai.

Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu atstovai bei gynybos ministras Avigdoras Liebermanas straipsnio komentuoti nenorėjo. Tačiau A. Liebermanas atitinkamus kaltinimus paneigė Izraelio žiniasklaidoje. „Jie kaskart mėgina mus apkaltinti. Todėl mes to rimtai nevertiname“, – laikraštis citavo ministro pokalbį su „Channel 2 News“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.08; 08:10

Gina Haspel. EPA – ELTA nuotr.

Naujuoju CŽV direktoriumi tapo moteris – Džina (Gina) Haspel. Jos kandidatūrą Amerikos politikai patvirtinto užtektinai vieningai. Nors Senato komitete, nagrinėjančiame žvalgybos – kontržvalgybos temas, kandidatei pateikė ir nepatogių, piktų klausimų. Per daugiau nei dvi valandas trukusį kamantinėjimą jai buvo pateikta ir itin nepatogių klausimų. Sakykim, ar ji asmeniškai buvo susijusi su specialia JAV programa, leidusia kankinti sučiuptus teroristus specialiuose kalėjimuose.

Ir vis dėlto – kas toji Dž.Haspel, tapusi CŽV vadove? Ji – JAV karo lakūno duktė. Ji nuo pat vaikystės buvo priversta keliauti paskui savo tėvą – gyventi po visą pasaulį išsibarsčiusiose JAV kariuomenės bazėse. Ilgokai gyventa ir Kentukio valstijoje, kurioje – ypač žemas pragyvenimo lygis ir didelė bedarbystė. Todėl Dž.Haspel – tvirta, kieta, jos nepastumsi, nenuskriausi. Ji nuo pat mažens buvo užgrūdinta nuolatinių persikėlimų ir grubios vyriškos aplinkos.

Kaip praneša azerbaidžanietiškas leidinys haqqin.az, Dž.Haspel kaip CŽV agentė ilgokai darbavosi Afrikoje. Po komandiruotės Afrikoje ji kaip CŽV darbuotoja, turinti diplomatinę neliečiamybę, perkelta dirbti į Rusiją. Rusijoje, jei informacija tiksli, sėkmingai dirbo ne mažiau kaip 15 metų. Tiesa, „The Washington Post“ skelbia, esą Dž.Haspel niekada nedirbo Maskvoje. Bet buvę jos kolegos teigia, kad Dž.Haspel vadovavo kelioms svarbioms operacijoms prieš rusų agentus. Tik nežinia, kokiose ir kur. Beje, iki šiol apie Dž.Haspel  veiklą Rusijoje nieko nežinota.

Taip pat svarbi naujiena, kad Dž.Haspel kadaise gyveno Azerbaidžane. Kad Azerbaidžane ji atliko svarbių slaptų užduočių, – patvirtina CBS News. Manoma, kad tarp 1990 – 2000 metų CŽV rezidentūrai Azerbaidžane vadovavo ne kas kitas, o Dž.Haspel. Ji greičiausiai vadovavo (arba buvo svarbus asmuo) ir operacijai, kurios metu Azerbaidžano sostinėje Baku suimti įtariamieji, kaltinami 1998-aisiais užpuolę amerikiečių ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje. Jai kaip CŽV darbuotojai teko paplušėti ir Turkijoje (ten ji pramoko laisvokai kalbėti turkiškai).

Vakarų spaudoje esama pranešimų, būtent kokią operaciją Dž.Haspel atliko Azerbaidžane. Taigi Azerbaidžano teritorijoje prieš maždaug du dešimtmečius CŽV (Amerika) ir Mossad (Izraelio žvalgyba) atliko bendrą operaciją. Dž.Haspel greičiausiai joje dalyvavo. Nežinoma tik tiek – kas operacijai vadovavo. Operacijos būta sudėtingos ir pavojingos. Ji pradėta 1998 metais, kai Mossadas gavo žinių, jog trys vieno teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovo aplinkos žmonių slapta atsikraustė į Baku. Tuo metu žydai neturėjo Azerbaidžane savo žvalgybinės rezidencijos. Todėl Mossad vadovybė paprašė CŽV pagalbos. Amerikiečiai padėti neatsisakė. Netrukus buvo sudaryta speciali grupė, kurioje, apsimetę amerikiečiais, veikė Mossado agetai. Padedant Azerbaidžano slaptosioms tarnyboms jie sėkmingai viešbutyje „Apšeron“ suėmė įtariamuosius teroristus.

Vienas iš šios operacijos dalyvių, buvęs Mossad slaptųjų tarnybų karininkas, papasakojo: „Taip, mes bendradarbiavome su amerikiečiais. Mes persekiojome asmenis, kurie organizavo JAV ambasadų užpuolimą užsienyje. Mes taip pat žinojoje, kad teroristai priklauso Egipto džihadistams ir kad jie nusprendė pasitraukti į Azerbaidžano sostinę Baku“.

Neatmestina versija, kad Azerbaidžane atliktai užduočiai vadovavo Dž.Haspel.

Žodžiu, Dž.Haspel – kietas riešutėlis. Ji – ne popierinis, o konkrečius darbus užsienyje atlikti turėjęs CŽV darbuotojas.

Įdomu taiai, kad atsakinėdama į Senato Žvalgybos atstovų klausimus Dž.Haspel teigė neleisianti ateityje atgaivinti įtariamųjų teroristų kankinimo programų, net jei šito reikalaus pats JAV prezidentas.

Bet svarbiausia, kad Rusiją ji laiko valstybe, kuri kelia vieną iš didžiausių pavojų. Antroje vietoje – terorizmas, Irano avantiūrizmas bei milžiniškos Kinijos ambicijos.

Manoma, kad Dž.Haspel tikriausiai priklauso tiems įtakingiems Amerikos politikos ir žvalgybos veikėjams, kurie skatino oficialųjį Vašingtoną Amerikos išvyti kuo daugiau rusų šnipų po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo.

Parengta pagal haqqin.az publikacijas: https://haqqin.az/dictatorship/128396

2018.05.19; 12:18

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Giordano Stabile / La Stampa

Tai – pasakojimas, kodėl Izraeliui pavyko sunaikinti Osirak‘ą. Atlikti šią sudėtingą operaciją padėjo ne tik Mossad agentų sumanumas bei drąsa, tačiau ir milžiniškso techninės galimybės, ir Irake užverbuoti didelės įtakos turėję agentai. 

Mossado ir CŽV draugystė.
Mossado ir CŽV draugystė.

Mosadas išslaptino prieš 35 metus atliktą operaciją, kuria siekta sunaikinti branduolinį reaktorių Irake, rašo Džordanas Stabile itališkame laikraštyje La Stampa.

Praėjus 35-riems metams nuo 1981 metų birželio 7-osios, Mosado veteranai ir agentai papasakojo nežinomas operacijos Opera detales. Tai buvo žaibiška, ties lėktuvų ir žmonių galimybių riba. Taikinys ir data buvo pasirinkti pasitelkus „pagalbą iš šalies“, patvirtino buvęs Mosado bendradarbis Gadas Šimronas, rašo korespondentas.

Izraelis sužinojo apie Irako plutonio gamybos ir atominės bombos kūrimo programą 1976 metais. Po to etapais imdavosi veiksmų reaktoriaus Osirak sukūrimo projektui sabotuoti.

Objekto statybos truko dvejus ar trejus metus. Operacija Prancūzijoje, La-Seyne-sur-Mer uoste buvo viena iš svarbiausių: pirmas jūrų keliu į Iraką siunčiamo reaktoriaus mazgas sprogo „nepaaiškinamomis“ aplinkybėmis, rašo leidinys.

Šaltinis iš Irako režimo vidinės aplinkos pranešė, kada bus pradėta pakankamo bombai sukurti urano gamyba.

Operaciją, užkoduotą pavadinimu Ammunition Hill, atskleidė opozicijos lyderis Šimonas Peresas. Menahemas Beginas atšaukė operaciją, bet vėl pradėjo ją rengti kitu pavadinimu: Opera.

Mossado emblema.
Mossado emblema.

Pagrindinė problema buvo ta, kad lėktuvai F-16 neturėjo būtinos skrydžio autonomijos, kad smogtų į objektą, esantį už 15 km nuo Bagdado, ir grįžtų namo. Izraelio aviacija tik 1982 metais turėjo gauti lėktuvų kuro papildymui ore.

Nederėjo delsti. Buvo nuspręsta veikti sekmadienį, kai užsienio specialistų nebūdavo objekte. Lėktuvuose buvo pastatyta papildomų bakų, 3000 km skrydis buvo aptartas iki smulkmenų, praneša korespondentas.

Vyriausybė ir KOP vadas Davidas Ivris buvo pasirengę prarasti vieną ar du lėktuvus. „Problematiška buvo ne suduoti smūgį, o grįžti namo gyviems“. Ilanui Ramonui tas reidas buvo kovinis krikštas. Jam buvo pavesta grįžtant būti grupės gale: „Tai galima palyginti su bėgančių nuo tigro antilopių banda“. Ramonui pavyko numesti bombas ir grįžti atgal.

Nepatvirtintais šaltinių iš Irako duomenimis, Izraelio lėktuvams Irako teritorijoje padėjo: POG (Priešlėktuvinės oro gynybos) sistemos padaliniai, darbuotojams išėjus užkandžiauti, išjungus radarus.

Reaktorius taip niekada ir nebuvo pastatytas, nors Sadamas pradėjo vykdyti didelio masto požeminę sodrinto urano gamybos programą, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: La Stampa.

2016.07.01; 07:45

Bausmės dydis – ne pats svarbiausias parametras teisinėje valstybėje.

Skirdami griežčiausias bausmes ne visuomet pasieksime norimų rezultatų.

Senų seniausiai įrodyta, kad per daug griežtas atpildas, įskaitant net pačią griežčiausiąją bausmę, neatbaido linkusiųjų nusikalsti.

Kuo daugiau griežtų bausmių – tuo mažiau sunkių nusikaltimų? Ne visuomet, ne visada, ne visur…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvoje šnipinėti – ir nesudėtinga, ir nepavojinga…“

„Benjamino Netanjahu vyriausybei ir Izraelio valdžiai nelengvai pavyksta tramdyti smurto bangą, neslūgstančią jau trečią savaitę“, – rašo Financial Times. Ekspertų nuomone,  ta nauja įtampos vija, kurią kai kurie palestiniečiai pavadino „Jeruzalės intifada“, buvo netikėta tiek Izraelio, tiek ir Palestinos valdžiai.

Vien tik antradienį žuvo trys izraeliečiai, keliolika sužeista, praneša straipsnio autoriai.

Continue reading „„Jeruzalės intifada“ Izraelio specialiąsias tarnybas užklupo netikėtai“

Šiandien papasakosime apie žydą Markusą Klinbergą, kuris, manoma, Izraeliui padarė daugiausiai bėdų iš visų žinomų šnipų išdavikų. Pasirodo, paskutiniuoju metu Markusas Klinbergas ilgokai gyveno Paryžiuje pas savo dukrą Silviją.  Bet apie viską – nuo pradžių.

M.Klinbergas gimė 1918 metais Varšuvoje itin religingoje šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo religinėje mokykloje. Tačiau vėliau ėmė lankyti paprastą mokyklą, kur neskiriama tiek dėmesio religiniams reikalams. 1935 metais įstojo į Varšuvos medicinos universitetą. Tačiau jo nebaigė, nes 1939-aisiais prasidėjo karas. M.Klinbergas, kaip ir šimtai tūkstančių kitų žydų, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Minske bandė toliau studijuoti mediciną.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Izraeliui daugiausiai žalos atnešęs žydas“

Borisas Berezovskis buvo nužudytas savo vonios kambaryje, nes ketino perduoti Vladimirui Putinui žinių apie prieš jį rengiamą suokalbį, dalyvaujant stambiausiems oligarchams. Taip rašo The Daily Mail.

„Išguitą rusų oligarchą nužudė Vakarų slaptosios tarnybos, susijusios su planu nuversti Kremliaus lyderį. Tai Berezovskio buvusio ilgalaikio apsaugos vadovo Sergejaus Sokolovo versija. Pastarasis ginčija Didžiosios Britanijos policijos versiją, pagal kurią 67 metų buvęs milijardierius nusižudė Berkšyre 2013 metų kovą“, – praneša straipsnio autorius Vilis Stiuartas.

Continue reading „Buvęs Boriso Berezovskio apsaugos vadovas keičia nuomonę“

Tas maždaug pusvalandžio trukmės TV kanalo „History“ dokumentinis filmas apie žydų keršytojus, ieškojusius būdų, kaip nubausti vokiečius už Antrojo pasaulinio karo metais patirtas kančias, – negalėjo nesudominti.

Svarbiausius momentus ir detales pasižymėjau. Filmas ieško atsakymo į klausimą: ar būtina keršyti priešams, jeigu priešas jau nugalėtas? O jei verta, tai koks privalo būti keršto dydis – masinis, pasirinktinis, atsitiktinis?

Į šį filosofinį klausimą žvelgiama žydų akimis: ir tų, kurie nepritarė keršto planams, ir tų, kurie sąmoningai siekė nugalabyti kuo daugiau vokiečių, įskaitant ir niekuo dėtus civilius.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: žydų keršytojai iš “Nakam”“

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia įdomią informaciją apie žydą Markusą Klinbergą, kuris, manoma, Izraeliui padarė daugiausiai bėdų iš visų žinomų šnipų išdavikų. Pasirodo, paskutiniuoju metu Markusas Klinbergas ilgokai gyveno Paryžiuje pas savo dukrą Silviją.  Bet apie viską – nuo pradžių.

M.Klinbergas gimė 1918 metais Varšuvoje itin religingoje šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo religinėje mokykloje. Tačiau vėliau ėmė lankyti paprastą mokyklą, kur neskiriama tiek dėmesio religiniams reikalams. 1935 metais įstojo į Varšuvos medicinos universitetą. Tačiau jo nebaigė, nes 1939-aisiais prasidėjo karas. M.Klinbergas, kaip ir šimtai tūkstančių kitų žydų, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Minske bandė toliau studijuoti mediciną.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Izraeliui ypač daug žalos atnešęs žydas“

Didžiosios Britanijos žurnalistė Džil Dando buvo nužudyta 1999 metų balandžio mėnesį prie savo namų Londone.

Televizijos žvaigždė, garsėjusi ne tik savo profesionalumu, bet ir grožiu, buvo nušauta.

Žudikas taikėsi jai į galvą. Tebuvo paleistas vienas taiklus šūvis.

Ši akivaizdžiai užsakyta žmogžudystė tuo metu sukrėtė ne tik Didžiosios Britanijos visuomenę. Žinia apie televizijos įžymybės mirtį apskriejo visą pasaulį.

Mat žurnalistė buvo labai populiari ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Amerikoje. Tuoj po įvykio imta svarstyti, kam ir kodėl prireikė žurnalistės mirties. 

Continue reading „Britų žurnalistės Džil Dando nužudymo aplinkybės neatskleistos iki šiol“

Maikas Hararis (Mike Harari, g. 1927) – Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybos (Mossad ir Shin-Beth) bendradarbis. Kilęs iš Tel Avivo, jis pradėjo dirbti specialiosiose tarnybose nuo 1948 metų gegužės, kai susikūrė Izraelis. Vėliau, jau būdamas Shin-Beth‘e (Izraelio vidaus saugumo ir kontržvalgybos tarnyba), įsiminė dalyvavimu dviejose skambiose ir gana abejotinose operacijose.

Pirma, jis vadovavo „keršto būriui“, kuriam buvo pavesta surasti ir likviduoti „Juodojo rugsėjo“ teroristus, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingus už 11-os Izraelio sportininkų, atvykusių į Miuncheną 1972 metais dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, pagrobimą įkaitais ir vėliau jų nužudymą. Greičiau nei per metus M.Harario būrys, bazavęsis Paryžiuje, likvidavo 12 palestiniečių, kuriuos Mossadas siejo su „Juoduoju sąrašu“.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: dvi abejotinos Maiko Harario operacijos“

Palestinos atstovas Čekijoje Džamalis al Džamalis pamėgino atidaryti seifą, kuris nebuvo atidarytas apie 20 metų, ir nuo stipraus sprogimo palestinietis žuvo, praneša Andrea Tarkuninas laikraštyje La Repubblica.

„Prahoje pirmąją naujųjų metų dieną nutiko kruvinas detektyvas. Ambasadorius, tiksliau –  Palestinos autonomijos diplomatinės misijos vadovas Prahoje, Džamalis al Džamalis žuvo nuo sunkių sužeidimų, sprogus senam seifui, kurį jis bandė atidaryti. Ką rodo pirmieji Prahos valdžios atliekamo tyrimo rezultatai? Nėra jokių ženklų, kad ambasadorius būtų teroristinio sąmokslo auka. Taip pareiškė policininkai".

Continue reading „Praha: detektyvas su Palestinos ambasadoriumi“

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt tikslas – prisiminti lapkričio mėnesį per Rusijos NTV televiziją parodytą ilgoką interviu "Ypatingas įvykis. Tyrimas", kurio metu Kaliningrado prostitutė į šuns dienas išdėjo Lietuvos valstybės saugumo departamentą.

Išmintingiausia, jei tos laidos nepastebėtume ir tuo labiau – nesiveltume į ginčus. Rimtos valstybės apie žvalgybos problemas nediskutuoja su laisvo elgesio moterimis, ypač – slepiančiomis savo veidą ir pavardę.

Ir vis dėlto minėtą anoniminės Kaliningrado prostitutės "išpažintį" knieti palyginti su kita panašaus pobūdžio rusiška laida – per Rusijos Ren TV kanalą šių metų vasarą parodytu beveik pustrečios valandos trukmės dokumentiniu filmu "Žvaigždės antpečiuose".

Laidos "Žvaigždės antpečiuose" kūrėjai taip pat analizuoja slaptųjų tarnybų veiklą. Tik kiek – kitaip.

Continue reading „Apie Kaliningrado prostitutę, humorą ir KGB“